Įvadas
Palikęs Alpes užnugary traukinys dundėjo per tamsią žiemos naktį. Vėjas švilpė pro vagono langų plyšius. Apkūni moteriškė su miegančiu kūdikiu ant rankų sunkiai stūmėsi koridoriumi tempdama ratukinį lagaminą. Man už nugaros liko Italija, Kalėdos su šeima ir senais mokyklos draugais, kurie visi lig šiol tvėrė vulkaninėje saloje prie Sicilijos – ten aš užaugau. Iki Berlyno buvo toli, dar dešimt valandų per laukus ir įmigusius kaimus. Per šalį, kurią po penkerių metų tam tikra prasme pažinojau geriau už daugumą vokiečių. Negalėjau užmigti, tūkstančiai minčių sukosi galvoje. Be to, siauras gultas buvo ne toks jau ir patogus. Staiga kažkas įėjo į kupė. Kelias sekundes mane akino šviesa, krintanti iš koridoriaus, įžiūrėjau dvi vyriškas kojas ir išgirdau, kaip kažkas užmetė daiktus ant gulto man viršum galvos. Vyras buvo maždaug trisdešimt penkerių, dėvėjo margą striukę, Levi’s džinsus, kurių geriausios dienos jau užmaršty, ir avėjo Adidas sportbačius. Užėjo noras parūkyti, bet kupė, žinoma, rūkyti draudžiama. Išsitraukiau pakelį Marlboro Lights, atsargiai atitraukiau kupė duris ir išsmukau į koridorių. Netikėtai tas jaunuolis iš kupė išdygo šalia ir kyštelėjo man panosėn žiebtuvėlio liepsną. Plaukai nešukuoti, už mane vos aukštesnis. Laikydami rankose smilkstančias cigaretes šypsojomės vienas kitam kaip kraštiečiai, susitikę svečioje šalyje. To7
kie akimirksniai buvo vienas iš skatulių likti rūkale, nepaisant jokių grėsmių: juk taip netrunki užmegzti draugystę. Vos spėjome užtraukti kelis dūmus, iš kažkur pasigirdo įtūžusios moteriškės priekaištai. – Gerai jau, gerai, – nuramino ją tas vyras. – Eime geriau į valgomąjį vagoną. Įsitaisėme prie baro. Nuobodžiaujanti padavėja atnešė mums du bokalus neapsakomai brangaus alaus. Sužinojau, kad tas nepažįstamasis vardu Jorgas, dirba stogdengiu Šveicarijoje ir važiuoja į Rostoką pas vaikus. Susivokiau, kad įsikišau kišenėn jo žiebtuvėlį – turiu tokį kvailą įprotį. Apžiūrėjau daiktelį, prieš grąžindama Jorgui. Vienoje pusėje didžiosiomis raidėmis buvo išgraviruota: MANUELA. – Tavo žmona? – pasmalsavau. – Buvusi. – Jis nuleido galvą. – Oi, atleisk, man labai gaila. – Vyliausi, kad jis nepradės žliumbti. – Ir man gaila... Bet tai sena istorija. Jau metai, kai išsiskyrėme. – Kiek patylėjęs, jis gurkštelėjo alaus ir vėl prabilo: – Pabaigoje mes tik ir ginčijomės. O iš pradžių beprotiškai mylėjome vienas kitą. Bet paskui prasidėjo problemos. Ji sėdėjo su vaikais namie ir priekaištavo, kad šlaistausi su draugeliais. O aš visą savaitę dirbdavau statybose ir kasdien šeštą grįždavau namo. Tik penktadieniais po darbo eidavau išgerti alaus. Juk šeimos tėvas turi tokią teisę, ar ne? Jis kalbėjo lyg gėdydamasis. – Tai jau tikrai, – patikinau jį. – Bet čia kyla visai kitas klausimas: kada ji po darbo išeidavo išgerti alaus? Vėl tyla. Kampe kažką nerišliai šūkalojo nusitašęs žmogelis: – Visi kiaulės, tie, kurie viršuj! – ir panašiai. Mudu su Jorgu nusijuokėme. 8
– Taip, tu teisi, – prabilo Jorgas. – Bet dėl manęs ji galėjo ramiai išeiti kur nors šeštadienio vakarais. Aš būčiau prižiūrėjęs vaikus. Bet ji kažkodėl nenorėjo. Visos jos draugės – taip pat mamos ir lygiai taip pat niekur neina pasilinksminti. Žinojau, ką tuoj išgirsiu. – Žinai, anksčiau ji visada pasigražindavo. Anuomet turėjo ilgus raudonus plaukus, eidama į diskoteką vilkdavosi juodas prigludusias mezginiuotas sukneles. Mane tokios užveda. – Regis, jį vėl ėmė kankinti kaltės jausmas. Abejingai šyptelėjau. – Jos figūra buvo nuostabi. Liaunos, bet sportiškos kojos, liekna talija. Na, ji tokia kaip tu. – Ačiū, – padėkojau jam. – O dabar ji nebegraži? – paklausiau tik šiaip sau, retoriškai. Jorgas susimąstė. – Matai, jeigu ji bent kiek pasitvarkytų, vis dar būtų graži. Bet ji nebeina į kirpyklą, nebesidažo ir slampinėja apsmukusiomis kelnėmis. Ir svorio gerokai priaugo – kalti nėštumai. Siūliau jai vaikščioti su manim į sporto klubą. Nieko bloga nenorėjau pasakyti. Bet ji pradėjo šaukti, kad nepriimu jos tokios, kokia yra, ir taip toliau. Tad ir nebesikišau, tebūnie. Žinai, tiesą sakant, vis dar ją myliu... Širdyje nusišaipiau – šitokią istoriją buvau girdėjusi šimtus kartų. – Ar supranti? Aš linktelėjau. – Pažįstu ne vieną, kuriam panašiai klostosi. Matai, esu kažkas panašaus į sielų lopytoją, – atsakiau jam. Mūsų taurės stovėjo tuščios. Užsisakėme butelį Prosecco. – Tai koks tavo darbas? – susidomėjo jis. Tylėjau. Nejau turėčiau šitam stogdengiui iš Rostoko skiesti, kad esu apsitrynusi pusėtiną seksualinę patirtį turinti studentė? Arba darbštuolė padavėja, išklausanti vienišus vyrus, prie 9
baro liejančius širdį, kad iš arbatpinigių galėtų nuvykti atostogų į gimtinę Italijon? Šitos pasakėlės mane visuomet slėgė. Bet dauguma mano pažįstamų iš tikrųjų manė, kad aš dirbu restorane. Ne su kiekvienu paatvirausi. Keista, maniau sau. Gyvename dvidešimt pirmame amžiuje, o vis dar jaučiamės susaistyti tų pačių amžinų tabu. Bent jau kai susipažįstame su kuo nors traukinyje ir gurkšnojame prie baro Prosecco. Bet tą akimirką man buvo nusišvilpt. Po kelių valandų mūsų keliai visiems laikams išsiskirs, o aš buvau jau ganėtinai įkaušusi, tad žvelgdama tiesiai jam į akis išklojau: – Aš prostitutė. Jorgas išraudo iki ausų ir nutilo. Girdėjosi tik tyli baro muzika ir monotoniškas traukinio ratų bildėjimas. – Aišku... bet... kaip tu tą ištveri? – paklausė jis atsitokėjęs. – Prie visko galima priprasti, – atsakiau jam išsišiepusi. Kai pradėjau savo, kaip prostitutės, karjerą, girdėjau šį sakinį iš kitų moterų bene tūkstantį kartų. Taip kalbėjo tos įžūliosios, mačiusios šilto ir šalto – jos atrodė nepažeidžiamos, nors dauguma tik nerodė savo skaudulių. O dabar ir aš ištariau tuos pačius žodžius. Man jie patiko, mat darė savimi pasitikinčios moters įspūdį. – Niekaip nebūčiau pamanęs... Jorgas nervingai kramtė apatinę lūpą. Šiek tiek asimetriškos rausvos jo lūpos buvo širdelės formos, ir toks gležnumo motyvas visai nederėjo prie trijų dienų barzdelės ir tvirto kūno. Jo žmona kadaise tikriausiai įsimylėjo būtent šį derinį. Man irgi tai patiko, gal dėl to, kad daugelis vyrų nuo seno atrodė susiskaldžiusios būtybės. Kai apninka meilės kančios, jie ieško paguodos pas prostitutes, kurioms geriausiu atveju būna abejingi. Dulkina tave už pinigus, o pačiame įkarštyje ima ir apsižliumbia. Nuleidžia tau į burną, o po trijų sekundžių puola 10
įtikinėti, kad reikėtų savimi pasirūpinti: baigti studijas, susirasti gerą darbą, ištekėti už malonaus vyruko. Tokio kaip jie. – Nedaug kas pamano, – atsakiau pagaliau. – Nustebtum sužinojęs, kiek daug moterų tuo užsiima. Daugiau, nei atrodo. Gal ir toji kepėja, iš kurios kas rytą perki bandelių. Arba ta miela vieniša motina, kuri gyvena virš tavęs ir iš kurios buto savaitgaliais sklinda pyrago kvapas. Vaikine, mes gyvenam ekonomikos sunkmečiu. Nėra greitesnio būdo užsikalti pinigų, nei... – Ne, – pralemeno jis. – Niekada nepatikėsiu, kad tą daryti galėtų kiekviena. Pavyzdžiui, mano žmona. Arba mano sesuo. Jos verčiau mirtų. – Nebūk toks tikras, – nenusileidau. – Kai skrandis groja maršus, daugybė proto barjerų nukrinta greičiau, nei tikiesi. Nustebtum sužinojęs, kad ir man tai buvo tabu. Užaugau geroje, padorioje šeimoje. Jeigu tai iškiltų aikštėn, jie visi gautų infarktą. Prisiminiau savo senelę – kaip sėdėdama prie Kalėdų eglutės ji lupa man obuolius. Jorgas į mane dabar žvelgė kitomis akimis. Vos prieš kelias minutes buvau maloni pakeleivė, su kuria gera leisti laiką. O dabar jo žvilgsnyje buvo matyti nepasitikėjimas, smalsumas ir užuojauta. – Žinai, – kiek padvejojęs tarė, – buvau nusiteikęs šiąnakt miegoti. Bet velniai nematė. Papasakok man apie savo gyvenimą. Dirstelėjau į laikrodį. Pats vidurnaktis, dar septynios valandos iki Berlyno. Jorgas užsakė antrą butelį. Jis klausėsi manęs iki pat Berlyno, kol traukinys sustojo centrinėje stotyje.
1 Pagaliau Berlynas
Užaugau tipiškoje tradicinėje italų šeimoje, mano vaikystė buvo absoliučiai laiminga. Gyvenome vienoje iš Liparų salų prie Sicilijos. Tėvas laikė nedidelį viešbutuką, mama dirbo bibliotekininke. Vos tik man suėjo aštuoniolika, pasaulis tapo per ankštas. Pasijutau dūstanti nuo tėvų meilės ir rūpesčio, ilgėjausi laisvės ir nuotykių, viso to, ko neturėjau ankštame gimtojo miestelio pasaulėlyje. Iš visų miestų, kurie galėjo žadėti man naują gyvenimą, Berlynas atrodė patraukliausias. 2001-ųjų vasarą, nešina lengvu lagaminėliu, išlipau Zoologijos sodo stoties perone. Pirmąsias savaites Berlyne praleidau it apimta transo, apžavėta nepažįstamos kultūros, nesibaigiančių tūsų ir egzotiškų vyrų, su kuriais susipažindavau diskotekose. Tiesa, ilgiau nei vieną naktį jie niekada nepasilikdavo – ir ačiū Dievui, nes tuo metu nieku gyvu nenorėjau su niekuo susisaistyti. Planavau studijuoti matematiką, ketinau pradėti kitais metais. Iki tol norėjau kuo geriau išmokti vokiečių kalbą. Nusipirkau žodyną ir kas vakarą kaip apsėsta kaldavau žodžius. Savigarba reikalavo, kad šitą svetimą kalbą vieną dieną įvaldyčiau kaip gimtąją. Gyvenau nuomojamame bute ne itin jaukiame Moabito rajone ir šiaip taip verčiausi dirbdama įvairiausius darbus. Iš pradžių puoselėjau dideles viltis, o paskui mano siekiai ėmė bliūkšti. Pradėjau kaip kavinės padavėja Šarlotenburge, praš12
matniame Vakarų Berlyno rajone, už penkis eurus per valandą. Paskui įsitaisiau vaikų aukle vienoje šeimoje Griunevalde, bene turtingiausiame Berlyno rajone. Penki išlepinti vaikai ėjo galvomis. Motina sėdėdavo sode po baltu skėčiu ir nuobodžiaudama vartydavo žurnalus apie visavertį maistą arba egzotinių gėlių auginimo meną. O aš turėjau „lavinti“ jos palikuonis: žaisti su jais pedagogiškai prasmingus žaidimus arba pasakoti pamokomas istorijas. Bet tiems penkiems padaužoms jų neįpirši. Jiems tik duok sėdėti priešais teliką, vietoj ekologiškų obuolių čiaumoti guminukus su bulvių traškučiais ir daužyti porcelianą. Po kelių kritiškų motinos pastabų apie nepakankamą atsidavimą darbui mečiau ir šį, ir vėl įsitaisiau vienoje užeigoje, šįsyk Vilmersdorfe. Vakarais dažnai eidavau pašokti, klubų tame mieste per akis. Kartą diskotekoje užsimiršusi sukausi pati viena. Vilkėjau raudonus marškinėlius, mūvėjau odines kelnes, ilgi mano plaukai buvo palaidi. Staiga priešais išdygo vaikinas su dviem taurėmis Campari Orange. Buvo ne ką aukštesnis už mane, vilkėjo nunešiotą bluzoną su gobtuvu, mūvėjo reiverio kelnes ir avėjo per didelius kerzus. Veidas pailgas ir švelnus. Tik akys įdėmios, kone budrios, it katės – ši mintis pirmoji atėjo man į galvą, žybtelėjo kaip akinanti šviesa, po šokių nakties tvykstelinti į veidą. Nustūmęs prie manęs prisigretinusį motociklininko tipažą, jis mane pabučiavo. Iš pirmo žvilgsnio pasirodė toks seksualus, kad nesipriešinau. Jo liežuvis buvo salsvas, jis alsavo iškvėpdamas malonų alkoholio kvapą. Ką tik, prieš mėnesį, du kamikadzės lakūnai tėškė keleivinius lėktuvus į du Niujorko dangoraižius. Pasaulio ekonomikai grėsė žlugimas, nedarbas vis didėjo. O aš vis tiek šokau ir nesukdama sau galvos glamonėjausi su tuo visai nepažįstamu vaikinu, kojos vis lengviau kilnojosi, o aš vis labiau girtėjau. – Nesitikėk iš jo per daug, – pusiau juokais sušnabždėjo man į ausį bendradarbė, tą vakarą atėjusi kartu, kai mudu gė13
rėme prie baro šampaną. – Jis – gatvės vaikis iš Lenkijos. Tinkamas seksui. Bet neįsimylėk jo. – Nesąmonės, – atkirtau, kai atsibodo klausytis jos patarimų. Įsitaisiau tam mažuliui ant kelių ir mes toliau gniaužėmės, kol klubas užsidarė. Kai išėjome į gatvę, jau buvo ankstyvas rytas. Atrodė, kad iki mano namų važiuojame visą amžinybę. Dairiausi į bažnyčių bokštus, pranykstančius raudonuose debesyse, stebėjau mielus šeimos tėvus, skubančius parnešti šviežių bandelių sekmadienio pusryčiams. Mano bendrakeleivis visą kelią tylėjo. Jo akys dabar atrodė kitokios – melancholiškos ir beveik šaltos. Jis įrėmė į mane žvilgsnį, lyg būčiau vienintelis žmogus pasaulyje, kuriuo galima pasitikėti. Žvelgė į mane kitaip nei ankstesni meilužiai. Dauguma vyrų stengiasi kuo greičiau iškloti savo gyvenimą ir dažniausiai dar pripasakoja nebūtų dalykų. O šitas net nepasisakė vardo. Nežinojau jo net ir tada, kai mylėjomės mano namuose ir pirmąsyk nuo tada, kai atvykau į Berlyną, pajutau, kaip mane užplūdo laimė. Pabudau nuo saulės spindulių, pro dulkinas mėlynas užuolaidas krintančių tiesiai man į veidą. Dar neprabudusi pajutau nerimą. Ar jis atsikels ir išeis, taip ir neprataręs nė žodžio? O gal ims kvailai teisintis? Tikėjausi, kad jis greitai apsirengs ir nieko neaiškindamas pranyks iš mano gyvenimo. Nepakęsdavau pezalų kitą dieną – tarsi man iš vakaro nebūtų buvę aišku, kad reikėjo tik sekso. Jis stovėjo virtuvėje basas ant geltonų plytelių ir ruošėsi išvirti kavos. Plaukai vis dar buvo susitaršę nuo praėjusios nakties. – Gal norėtum kartu eiti į atrakcionus? – tarė jis, tepdamas keptuvę sviestu. – Esu susitaręs ten susitikti su draugu. Maniau, pasigirdo. Paskui stojo tyla, girdėjosi tik kaip čirška sviestas ir it senas lokomotyvas pukši kavavirė. – Tu nevažiuosi namo? – nustebau. 14
– O kam? Nelabai ir noriu. Geriau su tavim kur nors nueisiu. – Beje, o kuo tu vardu? – paklausiau aš. Jis pažvelgė į mane – išvargęs, bet kartu ir nudžiugęs. – Ladislavas, – pasisakė. – Tau – Ladja. Vaikštinėjome susikibę už rankų po atrakcionų parką Plentervalde. Ladja švelniai dirsčiojo į mane iš šalies. Oras saldžiai ir šiltai kvepėjo, buvo nuostabi rudens diena. Žmonės, matyt, mėgavosi paskutiniais šiltais saulės spinduliais, parke jų knibždėte knibždėjo, aplinkui buvo šeimų su nekantriai straksinčiais vaikais, laukiančiais eilėse prie keptų dešrelių, velnio rato arba nusifotografuoti su klounais. Prie parko vartų sutikome vyrą, su kuriuo Ladja buvo susitaręs. Jis buvo kokių trisdešimt penkerių metų, stilingai apsirengęs: su siaurais tamsiais akiniais, baltais polo marškinėliais ir baltais sportbačiais. Ladja, vis dar išvargęs nuo praėjusios nakties, šalia jo atrodė tikras kaimietis. Negalėjau suprasti, ką bendra turi toks vyras su šituo vargeta. Ladjos pažįstamas nupirko mums bilietus į parką. – Jis visada už viską sumoka, kai kur nors einame, – sušnabždėjo man į ausį Ladja. Pamaniau, kad tai toks gražus berlyniečių paprotys. Kas turi pinigų, moka už draugus. Kitą kartą, pagalvojau, mudu su Ladja pastatysim jam alaus. Puiku. – Atsinešiau daiktus, – pareiškė Ladja, kitą dieną vėl užsukęs, tarsi būtų savaime suprantama, kad jis pas mane apsigyvens. Jo kuprinėje buvo pora kojinių, marškinėliai iš 2001-ųjų Meilės parado, ausinukas be elementų ir atsuktuvas. – Turiu daugiau daiktų, – tarė jis lyg atsiprašydamas. Aš ir pati nedaug ką atsivežiau iš Italijos, bet tą akimirką tūkstančiai mano skudurų, išmėtytų ant grindų, palyginti su jo manta, atrodė tikras perteklius. Žmonės perka, renka daiktus 15
net suplukę, bet kada nors vis tiek numiršta, o jų daiktai baigia dienas „Carito“ sandėlyje arba kurio nors anūko palėpės kamaraitėje – todėl geriausia leistis į kelionę neapsikrovus, visada maniau. Bet vis tiek niekaip nebūčiau galėjusi skirtis su savo senomis knygomis, tarp jų su Karlo Markso raštais, „Jaunojo Verterio kančiomis“, „Mažuoju princu“, „Džonatanu Žuvėdra“ ir trimis „Aukštosios matematikos“ tomais. Kaip netrukus išsiaiškinau, Ladja knygų neskaitė. Jam buvo nuobodu. Jis niekada nepirkdavo laikraščių ir neturėjo jokio supratimo apie politiką. Gyveno šia diena. Man tai buvo svetima, bet jo gyvenimo būdas pasižymėjo atotrūkiu nuo aplinkos, ir man tai imponavo. Jis pasakojo, kad prieš keletą metų visą vasarą keliavo po Lenkiją autostopu. Kai pritrūkdavo pinigų, valydavo automobilių langus. Turistai palankiai žiūrėjo į vaikišką jo veidelį ir mandagias manieras. Niekur jis neužsibūdavo ilgiau nei tris dienas, ir visada, kai tik imdavo nuobodžiauti, traukdavo toliau. Taip ir matau jį: vėjas taršo plaukus, naktys miške po žvaigždėtu dangaus skliautu, pats sau ponas, su niekuo nesusisaistęs, laisvas kaip paukštis... Taigi Ladja apsigyveno pas mane. Oficialiai mes to taip ir neapsvarstėme, bet išeidamas jis tiesiog nebeišsinešė kuprinės. Niekada ir nesužinojau, kuo jis visą dieną užsiima. Jei paklausdavau, atsakydavo maždaug taip: „Susitinku su keliais pažįstamais.“ Net nežinojau, ar man džiaugtis savo naujuoju draugu, ar ne – juk į Berlyną atvykau tapti nepriklausoma, taigi ir kuo mažiau susisaistyti. Tomis šaltomis rudens popietėmis dažnai vaikštinėdavome Kurfiurstendamu. Grįžę namo tirtėdavome iš šalčio ir kartu virdavome guliašą ir bulvienę. Taip palengva, nemačiomis ir tyliai, kažkur tarp skrandžio ir galvos susisuko lizdą keistas pilnatvės jausmas. Su Ladja pirmąsyk gyvenime rūkiau žolę. Sėdėjome mano kambaryje ant palangės ir stebėjome žvaigždes. Nebuvau to 16
dariusi nuo to laiko, kai palikau savo juodąją vulkaninę salą Viduržemio jūroje. Berlyne pakeldavau galvą į dangų tik tada, kai imdavo lyti arba pernelyg garsiai užgausdavo lėktuvas. Po kelių dūmų apsvaigo galva ir pajutau neapsakomą nuovargį. Mano gyvenimas, galvojau sau, visuomet buvo viena raizgalynė: minčių, teorijų ir idėjų, kurios išsisklaidydavo ore kaip dūmas. Viskas kažkur nutolo, liko tik žiemos nakties tyla ir katiniškos Ladjos akys. – Matysi, kaip išmoksi, Sonja, – patikino jis, – kaifuoti – panašiai kaip seksuoti. Reikia laiko, kad išmoktum tuo mėgautis. Vakaro suktinė tapo mūsų ritualu. Kartais vakarodavom pas geriausią Ladjos draugelį Tomą. Jis turėjo šviesų dviejų kambarių butą Šarlotenburge su skoningai parinktais baldais ir geros kokybės garso sistema. Būtum galėjęs pamanyti, kad čia gyvena kokios nors korėjiečių firmos vadybininkas, o ne kažkoks lenkas be leidimo gyventi. Tomas dirbo kavinėje dvi dienas per savaitę ir uždirbdavo daug pinigų, sakė man Ladja. Nors visa tai atrodė įtartina, daugiau nebesigilinau. Tomas buvo tikra Ladjos priešingybė. Atviras, įžūlus, visuomet gerai nusiteikęs. Galvoje – vien tik moterys. Jis turėjo marias buvusių draugių, tarp jų ir viešbučio savininkę, kuri kadaise norėjo už jo ištekėti. Jų romanas nutrūko, nes diskotekoje jis susipažino su kita. – Jeigu būčiau ją vedęs, sėdėčiau sau dabar išsidrėbęs merse, turėčiau Riugene vasarnamį. Bet žinai, ką pasakysiu? Be meilės gyvenimas liūdnas, kaip vakarėlis be muzikos, – dėstė jis man vieną sekmadienį, kai gėrėme kavą su pyragu, grįžę po nakties klube. Beveik kiekvieną savaitgalį eidavome į „Tresor“ arba SO36. Ten grojo pati nerealiausia muzika: techno, transas ir hausas. Vis dar dirbau Vilmersdorfo užeigoje, bet mintimis skrajojau kitur. Kai penktą valandą popiet baigdavau darbą, Ladja dažniausiai manęs jau laukdavo. Kartais jis ateidavo pusva17
landžiu anksčiau ir gerdavo kavą su užeigos šeimininku italu. Pinas buvo maždaug penkiasdešimties metų, bet vaizdavo keturiasdešimtmetį, jau tris dešimtmečius gyveno Berlyne, mėgo sportinius automobilius, braziles ir koksą. Mane jis, regis, laikė tarsi mažule dukterėčia, miela mergyte, be šeimos atsidūrusia didmiestyje, kurią būtina prižiūrėti. – Atvirai kalbant, mažyte, įklimpai į mėšlą. Jeigu būčiau tavo tėvas, apskaldyčiau tau ausis. Tokia jauna, o tampaisi su visišku asocialu, – išporino jis man vieną dieną, kai šluosčiau stalo įrankius. Kadangi nereagavau, jis pagaliau tėškė: – Iš kur, po galais, tavo galva, Ladja traukia tiek žalių? Visi žino, kad jis prostitutas. Nejaugi manai, kad užsidirba normaliu darbu? Sustingau vidury užeigos netekusi amo. Negalėjau užstoti Ladjos, nes iš tikrųjų nežinojau, ką jis ištisas dienas veikia. Išbėgau laukan, netarusi nė žodžio, ir giliai kvėpiau žvarbų lapkričio orą – alsavau tol, kol plaučius paskaudo labiau nei širdį. Pasakyk, kad tai netiesa, meldžiau mintyse, prašau, pasakyk. Mudu buvome pažįstami jau šešias savaites, ir aš, ko gero, kai ką nujaučiau, tik nenorėjau apie tai galvoti. Tą vakarą Ladja negrįžo, nepasirodė nė kitą dieną. Nenumaniau, kur jis prapuolė, neturėjau jokio telefono numerio jam paskambinti. Sėdėjau prie lango, stebėjau, kaip kituose languose įsižiebia šviesos, ir įsivaizdavau, kaip šeimos sėdasi prie stalo, vakarieniauja ir aptarinėja dienos įvykus. O aš buvau viena. Laisvė, kuria vos prieš du mėnesius taip mėgavausi, draskė man širdį. Įsivaizdavau, kaip tamsią naktį Ladja klaidžioja gatvėmis, nerasdamas kelio namo. O gal jam kas nors nutiko? Ladja negrįžo kelias dienas. Aš ir toliau kas rytą ėjau į darbą, nenuleidau akių nuo savo mobiliojo ir klausiausi bendradarbių pamokymų, kurie man niekuo nepadėjo: „Tu verta geresnio“ arba „Mesk tu jį greičiau, tada nebus taip blogai.“ Tomas irgi nieko nežinojo. Nuėjau pas jį ir paskambinau į duris. Muzika jo bute buvo pragariškai tranki, ore sklaidėsi 18
salsvas žolės kvapas, dvi nepažįstamos pusnuogės merginos sėdėjo ant sofos ir kvatojosi. Paklausiau apie Ladją, bet Tomas tik gūžtelėjo pečiais, lyg kalbėtume apie kažką visai nepažįstamą. Po savaitės, ledinį ketvirtadienio vakarą, suskambo durų skambutis. Ladja stovėjo ant slenksčio su gėlių puokšte rankose ir nedrąsiai pabučiavo man į skruostą. Jis vilkėjo naują mėlyną bomberį, kvepėjo gatve ir lietumi it sulytas šuo. Nutrenkiau rožes ant grindų ir nužingsniavau į savo kambarį. Kuo mažiausiai troškau kičinių scenų. Bet kai Ladja pažvelgė man į akis, pajutau per skruostus riedančias šiltas ašaras. Jis nesiteisino. Tikriausiai todėl ir neišmečiau jo lauk. Viskas vyko taip pat kaip ir daug kartų vėliau, kai susiginčydavome. Žinojau, kad negaliu arba nenoriu nutraukti santykių – tiesiog jis turėjo daugiau nebeišeiti. Tą naktį pirmą kartą kuo aiškiausiai pajutau – tokio aiškumo nebuvau patyrusi, – kad tik veltui eikvosiu jėgas, jeigu bandysiu tam priešintis. Kitą rytą pakeliui į metro jis man pirmąsyk šį bei tą papasakojo apie savo gyvenimą. Jo tėvas buvo stalius, mama – virėja. Jis turėjo vyresnį brolį, sukūrusį savo šeimą, ir metais jaunesnę sesutę. – Kai oras pasitaisys, galėsime nuvažiuoti į Lenkiją. Turime nedidelę altaną, ten galima kepti kepsnelius ir stebėti, kaip kregždės suka lizdus. Beveik nesiklausiau, ką jis kalba. Šefo žodžiai vis dar skambėjo ausyse: „Nejaugi manai, kad jis užsidirba normaliu darbu?“ Privalėjau paklausti jo tiesiai. – Ar tu parsidavinėji? – staiga jį nutraukiau. Ladja sustojo ir įsmeigė į mane akis. – Pinas man taip sakė, – spyriau jį toliau. – Ar tai tiesa? Pakėliau balsą ir keli praeiviai į mus atsisuko. Ladja suėmė mane už pečių ir prispaudė prie sienos. 19
– Taip, aš tą darau, – sušnypštė tyliai, jo žvilgsnis pasidarė skvarbus ir negailestingas. – Bet tik dėl pinigų. Juk neturiu kitos išeities. Maniau, sprogs galva, ėmė trūkti oro. Blogiausia, kad žodis „prostitucija“ kėlė man tik pačius siaubingiausius vaizdinius. Įsivaizdavau, kaip Ladja stotyje kabinėjasi prie senų, šlykščių vyrų, o paskui suka su jais į pigius pensionus. Net nenorėjau pagalvoti, ką jie ten su juo išdarinėjo. Atsisėdome parke ant suoliuko. Aš spoksojau į priešais stovintį namą, ant kurio sienos nuo vieno lango iki kito didelėmis raudonomis raidėmis vinguriavo užrašas: Fuck the USA. Mane pykino, ir kepsnių kvapai iš kebabinės kėlė dar didesnį silpnumą. Įlipome į miesto traukinį, vežantį į Vakarus. Zoologijos sodo stotyje jis išlipo. Atsisveikinęs nėrė į savo pasaulį, kuris mane taip baugino. Iki pirmojo semestro pradžios buvo likę dar dešimt mėnesių. Kai atvažiavau į Berlyną, ketinau tapti pačia normaliausia studente. O dabar buvau lenko, vyruko, dirbančio prostitutu, draugė. Tada net neįsivaizdavau, kad vieną dieną ir pati įsisuksiu į tą aplinką, kad žingsnis nuo ambicingos abiturientės iki prostitutės toks mažas, tiksliau, daug mažų žingsnelių.