Visos mano Indijos by knygos.lt

Visos mano Indijos

Įžanga: kelionė už europietiško mąstymo ribų Europoje yra visuotinai žinoma, ką skelbia vienas iš pagrindinių logikos dėsnių – negalimo trečiojo dėsnis: kiekvienas teiginys gali būti arba teisingas, arba klaidingas. Pavyzdžiui, arba žmogus mirtingas, arba nemirtingas. Trečios galimybės nėra. Indijoje logikos dėsniai kitokie – čia tikima, kad vienu metu egzistuoja daug galimybių. Ir tai nėra eilinė metafora, kurios taip mėgstamos, kalbant apie Indiją. Senovės Indijoje gimusi viena iš indiškųjų, bet mažiau pas mus žinomų religijų – džainizmas sukūrė ir savitą logikos teoriją, vadinamą sjadvadą1, kuri teigia septynias tuo pat metu egzistuojančias galimybes. Pavyzdžiui, žmogus mirtingas, žmogus nemirtingas, žmogus ir mirtingas, ir nemirtingas tuo pat metu, žmogaus mirtingumo klausimas nėra aprašomas, žmogus gali neturėti tokių savybių kaip mirtingumas ar nemirtingumas, žmogus gali jas turėti, bet jos nebus apibūdinamos… Džainai taip pat sako, kad tas pats žmogus atrodys vienoks, jei laikysim jį konkrečiu individu, ir visai kitoks, jei jis bus suvokiamas kaip savo rūšies, genties ar tautos atstovas. Jis gali būti suvokiamas čia ir dabar, o gali būti pažįstamas per savo praeitį arba ateities perspektyvas. Arba gali būti vertinamas pagal informaciją, kurią turime mes, tuo tarpu kiti, žinantys apie jį daugiau arba patys būdami kitokie, galbūt darys visai kitokias išvadas. Juk ir Lietuvoje sakoma: kiek žmonių, tiek nuomonių. Bet Indijoje tikima, kad tiesa glūdi ne vienoje 1

Syādvāda (skr.) – „galbūt“ doktrina.

Visos mano Indijos

daugumos ar stipresniųjų nuomonėje, o susideda iš tų nuomonių visumos. Ši džainų teorija iš tiesų yra vienas iš pagrindinių indiškojo mąstymo principų. Galbūt tai ir paaiškina, kokiu būdu Indijos kultūroje, visuomenėje ir net ekonomikoje gali sugyventi mūsų požiūriu nesutaikomos priešybės, vienu metu klestėti tokia prieštaringa įvairovė. Akivaizdu, kad indiškas mąstymas suvokia ir toleruoja gerokai didesnę įvairovę nei europietiškasis. Taigi, norint suprasti indišką realybę, reikia visų pirma suvokti savo vakarietiškojo mąstymo kategoriškumą ir silpnąsias puses. Indija man yra tokia šalis, kuri nuolat primena apie vakarietiškojo mąstymo ribas. Ji verčia pamiršti vakarietiškąją logiką ir persijungti į kitokį mąstymo registrą. Tada ir paaiškėja, kad indiškojo mąstymo dėsniai nėra nei mistiški, nei iracionalūs, kaip kad nuo seno mėgsta pabrėžti Vakarų mąstytojai ir Indijos mylėtojai. Jie yra tiesiog kitokie. Bet ne šiaip kažkokie kitokie, o detaliai apmąstyti ir aprašyti logikos meistrų jau seniai – daugiau nei prieš 2500 metų. Mums mūsų logika atrodo savaime suprantama ir universali, bet iš tiesų ji yra viso labo tik europietiškos civilizacijos ir graikiškosios-krikščioniškosios pasaulėžiūros produktas. Jos laikymas universalia – tai tik vienas pavyzdys, kaip savo mąstymo rėmus mes primetame kitai kultūrai. O kai tai nepadeda jos suprasti, pykstame ir laikome tą kultūrą atsilikusia ar žemesne, apraizgyta keistų prietarų. Pavyzdžiui, retai susimąstome, kad mums įprastas sekmadienis kaip poilsio diena yra krikščioniškas konstruktas, nors ir praktikuojamas šalyse, kurias laikome moderniomis ir sekuliariomis, kuriose religija yra atskirta nuo valstybės. Vien todėl dažnai šalis, besiilsinčias kitomis savaitės dienomis, laikome keistomis ar atsilikusiomis. Dažnai ir kitas religijas norime apibūdinti terminais ir apibrėžimais, tinkančiais tik krikščionybei ar geriausiu atveju ir kitoms dviem Knygos religijoms – judaizmui ir islamui. Nemažai Vakarų filosofų teigia, kad Rytuose filosofija neegzistuoja. O nemažai lietuvių vis dar galvoja, kad Europa yra vienintelis pasaulio atskaitos taškas.

Visos mano Indijos

Mano naujieji namai ir keli štrichai apie indišką buitį Mano namų šeimininkas profesorius šiuo metu gyvena vienas, šeima išsibarsčiusi po pasaulį. To paties namo tarnų patalpose su atskiru įėjimu gyvena tarnaitė Protima – jauna moteris iš Bengalijos su šeima. Ji tvarko kambarius ir gamina valgyti. Jei norėsiu, aš taip pat galėsiu valgyti jos gamintus pietus. Profesorius pats bengalas, todėl ir savo namuose įdarbino neturtingą bengalų šeimą. Taip tarnų paslaugų poreikis suderinamas su pagalba gimtinės neturtingiesiems. Kartą per savaitę į namus taip pat ateina skalbėja, todėl ir man siūlo atiduoti jai skalbti savo drabužius. Naktimis universiteto miestelyje palei namus vaikšto čoukidarai – sargai. Jie visą laiką kaukši lazda ir kartkartėmis sušvilpia švilpuku. Taip aplinkiniai žino, kad sargai dirba savo darbą.

Namų skalbėja

Mano aprašyta profesoriaus namų buitis – labai tipiškas viduriniosios klasės gyvenimo organizavimo būdas. Kiekvienas bent kiek pasiturintis žmogus turi tarnų, nebūtinai gyvenančių kartu, bet bent jau ateinančių. Kiekviename individualiame name yra tarnų kambariai, paprastai kuklūs ir tamsūs, su atskiru įėjimu, dažnai iš siauros gatvelės už galinės namo sienos. Netgi prabangūs miestų kvartalai yra suplanuoti taip, kad tos „užpakalinės“ gatvelės išraižo visą kvartalą, kad tarnai galėtų ateiti į kiekvieną namą pro užpakalines duris. Jos tokios siauros, kad mašinomis ten nevažiuojama, paprastai jos užverstos visokiais senais rakandais, statybinėmis šiukšlėmis, apie jų egzistavimą gali išvis net neįtarti, jei ten negyveni. Tokiuose milžiniškuose miestuose kaip Delis gyvena ateivių iš visos Indijos, įvairiausių etninių grupių atstovų. Jei yra galimybė apgyvendinti tarnus kartu, jie gali būti atsivežami iš tolimiausių Indijos kampelių, iš šeimininkų gimtųjų vietų. Dažnai atsivežtieji tarnai gyvena Delyje visai nemokėdami vietos kalbų, jų kontaktai su aplinka labai riboti. Gali pasirodyti, kad tai – tam tikras išnaudojimas, bandant kuo pigiau susirasti 27

Visos mano Indijos

tarnų. Bet iš tiesų – tai unikali socialinio solidarumo apraiška. Iš vienos pusės – labiau pasitikima žmonėmis iš gimtinės, kalbančiais gimtąja kalba, kurių tėvai ir seneliai galbūt tarnavo tavo tėvams ir seneliams. Kita vertus – tai pagalba neturtingiems kaimų žmonėms, kurie kitu atveju neturėtų uždarbio šaltinio ir labai skurstų. Tarnų paslaugos kainuoja tikrai pigiai, nes, kokios bebūtų tavo pajamos, šioje šalyje visada atsiras gerokai vargingesnių už tave. Indai pabrėžia, kad, samdydami kitus darbui, kurį galėtų padaryti patys, jie remia tuos, kuriems to labai reikia – tai ir ekonominis solidarumas su skurdžiau gyvenančiais tautiečiais. Švetimšaliui atrodo nesuprantama, kam namuose reikia tiek daug pagalbininkų – kodėl vienas ir tas pats tarnas negali ir valgyti gaminti, ir skalbinių skalbti, ir veją palaistyti. Dažnai atrodydavo, kad tarnai Indijoje reikalingi daugiau savo socialiniam statusui pabrėžti, nei efektyviai nudirbti darbus. Galbūt tame irgi yra dalis teisybės, – ir ypač tarp naujai praturtėjusiųjų. Bet pagrindinė istorinė priežastis, kodėl tas pats žmogus nedirba visų darbų, slypi Indijos kastų sistemoje, kurios vienas iš bruožų yra griežtas darbų pasidalijimas. Namų ruošos darbai, kaip ir visi kiti darbai, yra susiję su tam tikru ritualiniu švarumu arba nešvarumu, kurie persiduoda ir juos atliekantiems asmenims. Nors ritualinis susiteršimas nėra tiesiogiai tolygus fiziniam nešvarumui, tačiau tam tikras ryšys tarp jų yra. Todėl tradiciškai skalbėjai ar šlavėjai nebuvo pageidaujami virtuvėje, nes savo ritualine nešvara užteršia kitų maistą. Dabar, kai švarumo ir nešvarumo priešprieša nebėra taip akcentuojama, išlieka nesilpstantis hinduistinio pasaulio požiūris, kad kiekvienas turi turėti savo vietą ir pašaukimą. Bhagavadgyta sako, kad geriau blogai atlikti savo pareigą, nei gerai – svetimą. Jei žmogaus pašaukimas yra aukštesnis nei rankų darbas, jam negalima ir nedovanotina gaišti laiką, atliekant darbus, kuriuos gali padaryti kiti. Kam aukštesnį dvasinį gyvenimą gyvenančiam žmogui plauti indus ir taip švaistyti savo brangią energiją? Juk geriau pavesti paprastą darbą kitam, kuris neturi aukštesnės kvalifikacijos, ir sutaupytą laiką pašvęsti savęs tobulinimo, savišvietos, visuomeninei veiklai. Netgi jeigu namų šeimininkė yra ir nedirba, ryte kažkas ateina padėti virtuvėje, – dažnai visai dienai supjaustomos daržovės, kurias vėliau beliks tik sumesti į puodus ir, pagardinus prieskoniais, pagaminti. Indijos namų virtuvėje keletą kartų per dieną būtinai turi būti gaminamas šviežias maistas, kepama švieži duonos paplotėliai, vienam pavalgymui turi būti pagaminta keletas patiekalų, todėl darbo virtuvėje tikrai nemažai. Bent kelis kartus per savaitę kažkas ateina išvalyti namų, būtinai ateina skalbėjas, kuris išskalbia nešvarius skalbinius ir išlygina ankstesnio skalbimo drabužius. Tai irgi didelė pagalba šeimininkei – Indijoje įprasta persirengti bent du ar tris kartus per dieną, ir paprastai antrąsyk tas pats drabužis nedėvimas, todėl skalbinių susidaro tikrai daug. Dažnai tokioje tarnų kultūroje užaugę žmonės yra labai nesavarankiški svetimoje aplinkoje. Visada prisiminsiu gražuolę studentę Aišą iš Haiderabado, kuri gyveno vie-

Visos mano Indijos

name Dži En Ju bendrabučio kambaryje su mano drauge tadžike Nigina. Kartą Aiša pramiegojo pusryčius bendrabučio valgykloje. Radom ją verkiančią, kad negaus arbatos, – o pati jos išsivirti ji nemokėjo. Bet tiems europiečiams, kurie susigundo indiškais tarnų teikiamais patogumais, reikia suprasti, kad vadovauti visam pulkui tarnų gali būti dar sunkiau, nei pačiam pasidaryti kai kuriuos darbus. Reikia ne tik tiesiogiai organizuoti jų darbą ir jų tarpusavio santykius. Indijoje, priimant žmogų dirbti savo namuose, už jį prisiimama ir tam tikra atsakomybė. Jis tarsi tampa didelės jungtinės indiškos šeimos nariu, kad ir žemesnio statuso. Normalu, kad į šeimininką tarnai kreipiasi su įvairiais prašymais, ne tik piniginės pagalbos, bet ir patarimo, užtarimo, tarpininkavimo. Tuo tarpu tarnais namuose labai pasitikima, jie paprastai apie šeimininkus žino viską, o brangūs papuošalai ir pinigai nuo jų neslepiami. Indijoje samdos santykiai neapsiriboja atliekamu darbu ir už jį mokamais pinigais, bet apima ir glaudų ryšį Tulsis – šventasis bazilikas – indiškų tarp žmonių – šeimininko atsakomybę ir namų atributas tarno lojalumą. Delio laikraščių kriminalinėse kronikose kartkartėmis pasirodydavo pranešimų apie tarnus, užpuolusius ar net nužudžiusius ir apiplėšusius savo šeimininkus, ir žmonės, išgirdę apie tokius atvejus, imdavo dejuoti, kokie gi blogi atėjo laikai, kad net ir tarnais jau nebegalima pasitikėti. Erdviuose profesoriaus namuose buvo visko, ko reikia patogiam gyvenimui – tarnų patalpos, garažas, sodelis, terasa, prie kiekvieno miegamojo prišlietas vonios kambarys. Vėsios plytų masės grindys, išklotos namudiniais kilimėliais, ir nedideli grotuoti langeliai, kurių paskirtis – įleisti vidun kuo mažiau saulės. Sodelyje daugybė vazonų su augalais, staliukas su kėdėmis – rytais šeimininkas čia geria arbatą ir skaito laikraščius. Pasigedau čia tik vieno nuolatinio indiškų namų atributo – garbingoje vietoje stovinčio puodo su tulsiu – šventu aromatiniu augalu, dar vadinamu šventuoju baziliku. Jis pasižymi daugeliu gydomųjų savybiu ir yra plačiai naudojamas tradicinėje Indijos medicinoje gydyti žaizdoms, maliarijai, gyvatės įkandi29

Visos mano Indijos

mui ir daugybei kitų bėdų – kaip sako indai, vaistas nuo šimto ligų. Ir ne tik vaistas – tai dievų mėgstamas augalas. Ypač tulsio aromatą mėgsta Šiva. Bet mano namų šeimininkas, atrodo, nelabai religingas.

Pažintis su Delio autobusais 1998 m. spalio 9 d. Šiandien rūpestingasis Šankaras mane dar nuvežė į miestą, paskutinį kartą, o grįžau pati viena, miesto autobusu. Atvirai sakant, iš pradžių buvo baisu apie lipimą į autobusą net ir pagalvoti. Miesto autobusai atrodo kaip po gaisro, barškantys, aprūdiję ir be stiklų languose, bet laksto tokiu greičiu, kad rodos važiuoja gaisrų gesinti. Šankaras prigąsdino, kad jie išties važinėja maniakiškai, o keleiviai irgi grūdasi kaip pamišę, todėl turėsiu būti atsargi ir tvirta. Bet mano studentiško biudžeto sąlygomis miesto transportas – vienintelė galimybė judėti po miestą. Na, dar retkarčiais – autorikša – dar iš anos kelionės man gerai pažįstami dengti motoriniai triračiai, dažyti juoda ir geltona spalvomis, kurių vairuotojai dažniausiai iš užsieniečių prašo trigubos kainos. Vis tiek gerai, kad tų autorikšų prie Dži En Ju vartų nuolat laukia visas būrys, lengviau derėtis. Nacionalinio muziejaus institute, kur turėsiu pusmetį mokytis, sužinojau, kad mano kursas ne tik neprasidės laiku, bet išvis nežinia, kada prasidės, galbūt tik po mėnesio. Taigi turiu mėnesį laiko savarankiškai veiklai. Be to, paskaitos vyks tik kartą per savaitę, todėl galėsiu dažnai išvažiuoti iš Delio. Muziejuje užsiregistravau, galėsiu lankytis nemokamai, naudotis biblioteka. Drebančia širdim sulaukusi savo autobuso – šmėklos Nr. 615, važiuojančio į Dži En Ju, įlipau. Sėdimų vietų nebuvo, autobusas smagiai lėkė Naujojo Delio transporto žiedais, staigiai stabdydamas ir mėtydamas keleivius į visas puses. Autobuso langai taip žemai, man kažkur ties krūtinės ląsta, taigi matai tik siaurą gatvės ruožą, – namų pamatus ir žmonių kojas. Aukštesnio ūgio žmogus išvis remtųsi galva į lubas, bet čia tokių nėra, aš čia tikra aukštaūgė. Pusiaukelėje pavyko atsisėsti, bet dvivietė sėdynė buvo tokia siaura, kad nesuprantu, kaip čia dar turėtų tilpti antras keleivis. Indai nėra aukštaūgiai, bet nėra visi tokie jau liekni. Šalia manęs atsisėdo gana apkūni moteris ir subtiliu plačių klubų judesiu prispaudė mane prie lango. Autobusuose pusė vietų rezervuotos moterims. Vyrai ten gali sėstis tik tada, jei nėra stovinčių moterų, o jei įlipa moteris – nemurmėdami užleidžia vietą. Mano 615-asis autobusas važiuoja 50 minučių, maršruto pabaigoje jis suka ratuką per įvairius gyvenamuosius rajonus. Delio autobusuose konduktorius yra didelis viršininkas. Jis sėdi savo vietoje, o keleivis pats turi jį susirasti ir nusipirkti bilietą. Tuo tarpu viršininkas visą laiką kažką šūkauja,

Visos mano Indijos

iškišęs ranką pro langą, daužo delnu per ir taip išgverusio autobuso stogą, švilpia švilpuku. Autobusai stotelėse sustoja tik trumpam, taigi keleivių reikalas yra žūtbūt spėti įlipti. Visi grūdasi kaip gali – tiesiog išgyvenimo mokykla. Transporto Delio gatvėse per 4 metus dar padaugėjo, pereiti gatvę gerokai sunkiau nei anksčiau. Pėsčiųjų perėjų mažai, ir jose vis tiek niekas nepraleidžia. Kai senu įpratimu iškėlusi ranką pabandžiau tiesiog kirsti besikemšantį mašinų srautą, protestuojančių pypsėjimų gausmas buvo aršus. Mašinos gi vis tiek kamštyje vos vos juda, bet nepraleisti pėsčiųjų – vairuotojo garbės reikalas. O pėstieji atsako tuo pačiu – lenda tiesiai po ratais ir kerta gatvę visur. Man labai patiktų Delyje daugiau vaikščioti pėstute, nes tik tokiu būdu jaučiu, kad pažįstu miestą ir jį prisijaukinu. Bet čia pėstiesiems nelengva. Visų pirma vaikšto čia tik tie, kas neturi kuo važiuoti. Todėl ir sąlygos pėstiesiems prastos. Ant šaligatvių daug kur, išskyrus erdviausias Naujojo Delio gatves, arba kažkas parduodama, arba dar blogiau – gyvenama. Oras gatvėse labai užterštas, prie judresnės gatvės nosį tenka užsidengti skarele. Ypač didelius juodus debesis išspjauna tie baisieji autobusai ir sunkvežimiai. Tuometinio Delio viešojo transporto sistema buvo itin neefektyvi, todėl kas tik galėjo bandė važinėti savo transportu. Dabar Delyje labai daug naujovių. Jau man išvažiavus 1999-aisiais reikalai pradėjo sparčiai judėti. Prieš keletą metų pradėjo veikti metro, tiesiamos vis naujos jo linijos, rekonstruotas tarptautinis oro uostas, įsikūrė nauji modernūs priemiesčiai, statomi greitkeliai, o tie baisieji autobusai-šmėklos pamažu pakeisti naujais, žemagrindžiais, su oro kondicionieriais. Tik nežinau, ar jie važinėja taip pat savižudiškai, – daugiau jais nebevažinėjau. Bet tarp BBC naujienų iš Azijos vis aptinku antraštes „Delhi killer buses“15, todėl manau, kad autobusų vairavimo kultūros fronte naujienų ne tiek ir daug. Didelis postūmis Deliui pasitempti buvo 2010 m. Azijos žaidynės, kurios įpareigojo kuo labiau modernizuoti gerokai prisnūdusį milžiną ir iš esmės pagerinti jo infrastruktūrą. Deja, pasirengimą žaidynėms gerokai aptemdė daugybė į paviršių iškilusių aplaidumo pavyzdžių, o prieš pat žaidynes kai kurios komandos netgi grasino boikotuoti žaidynes, jei paskutinę minutę nebus pašalinti rimti trūkumai.

„Hello, beauty!“ Apsipratusi su chaotišku transportu, susidūriau su antra Delio bėda, kuri aktuali būtent moterims – priekabiavimu. Taip jau buvo ir 1994-aisiais. Vos tik kažkur viena išeini, iš paskos iškart pradeda kažkas sekti – jauni vyrukai, po vieną ar keliese, kurie neturi ką 15

Delio autobusai-žudikai (angl.).

Visos mano Indijos

veikti ir laisvalaikį leidžia priekabiaudami prie merginų. Atrodo, kad to jaunimėlio vienintelis užsiėmimas – terorizuoti gatvėje merginas ar jaunas moteris: „Hello beauty“, „Hi sweety“, „I love you“16... Kartais, įsimaišę į minią, šie herojai tarsi atsitiktinai stengiasi paliesti moterį, netgi grybštelėti jai už krūtinės ar sėdmenų. Ir šiandien mane Purana Kiloje visą laiką iš paskos sekiojo besikabinėjantys paaugliai. Šūkauja įžūliai, akimis tiesiog nurenginėja, labai nemalonu. Vėliau mane užkalbino keistokai apsirengęs jaunas vyras, – maniau, kad indas, bet jis pasirodė esąs turistas iš Kolumbijos. Vos tik atsirado man pakeleivis, besikabinėjantys vaikiščiai dingo. Vienas iš nemaloniausių šiandienos Indijos reiškinių – priekabiavimas prie moterų kai kuriuose didžiuosiuose šiaurės Indijos miestuose. Dažniausiai apsiribojama įžūliu spoksojimu ar replikomis, tačiau kartais siekiama ir fizinio kontakto. Tą lemia visas kompleksas priežasčių. Viena jų – kultūrinės nuostatos apie moterį kaip kažkam priklausančią būtybę, kurią visada turi kažkas lydėti, kitaip ji bus niekieno, taigi beveik laisvo elgesio. Kita – ekonominiai pokyčiai. Pavyzdžiui į Delį, staiga tapusį svarbiu ir klestinčiu ekonomikos centru, pastaraisiais dešimtmečiais suplūdo milijonai kaimų žmonių. Nepaisant ekonominio augimo, gatvėje visada pilna nieko neveikiančių vyrų, atvykusių čia ieškotis darbo. Daugelis Delio naujakurių, dažnai gyvenančių tiesiai ant šaligatvio ar lūšnyne, savo kaimuose paliko ne tik lūšnas, derliaus nebeduodančius laukelius ir neviltį, bet ir senąsias moralės normas, kurios, anot jų, negalioja didžiajame mieste. Čia galioja kitokios taisyklės, čia blizga neonai, pusiau atvirai veikia pornografinių filmų salonėliai, taigi ir visos moterys, kurių kaip jų kaime nelydi tėvas, brolis arba vyras, atrodo esančios laisvo elgesio. Ypač europietiškos išvaizdos moterys, kurių dauguma tų vyrų gyvų nėra matę, taip pat ir Rytų azijietės. Šis priekabiavimas nėra pavojingas, – užkabinėjama tik akimis arba žodžiais, bet tai labai nemalonus jausmas. Taip jau išeina, kad gana konservatyvioje kultūroje už laisvę vaikščioti vienos mokame tam tikrą kainą. Ši bėda moteris lydi ir kai kuriose kitose Šiaurės Indijos vietose, bet bent jau pačios indės teigia, kad šiuo požiūriu Delis yra blogiausia vieta. Užtat to nėra Himalajuose, Mumbajuje ar Pietų Indijoje. Kai kas sako, kad tai – seksualinės revoliucijos Indijoje išraiška, sukelta Vakarų įtakos ir indiškojo kino perversiško moters kaip seksualaus daikto vaizdavimo. Nors tai ir labai nesuderinama su konservatyvia kultūra, atvirai seksualių ir vulgarių moterų vaidmenys – kone kiekvieno filmo, pretenduojančio į hitą, būtinas atributas. Šią tendenciją puikiai atspindi ir kino filmų dainos, pavyzdžiui, 1994-aisiais didelio pasisekimo susilaukusio filmo „Mohra“ dain„Main čyz badi hun mast mast“17... arba „Čoli ke pyče kja hė“18. 16

„Labas, gražuole“, „Labas, meilute“, „Aš tave myliu“ (angl.).

Aš esu labai malonus daiktas (hindi).

Kas yra už mano palaidinės (hindi).

Visos mano Indijos

Antanas Poška apie Indijos ketvirtojo dešimtmečio Indiją sako, kad indų nepasiekia jaunystės amžiaus audros dėl to, kad jie labai anksti pradeda šeimyninį gyvenimą pagal labai griežtas taisykles. Tik neseniai dėl Vakarų įtakos prasidėjusi seksualinė revoliucija tęsiasi toliau, ir ji iki šiol grumiasi su puritoniška tradicija, kurioje daug kas arba išvis neigiama, arba reguliuojama šeimos viduje griežtų taisyklių. Iki šiol labai gerbiamas asketiškas gyvenimo būdas ir susilaikymas nuo malonumų. Atrodytų paradoksas, kad seksualinio gyvenimo neigimas laikomas tradicija tokioje šalyje, kur prieš du tūkstančius metų buvo užrašyta „Kamasutra“ ir sukurta tiek daug erotinių skulptūrų šventyklose. Bet senosios Indijos idealai vėliau pačioje Indijoje buvo pamiršti ir ypač slopinami britų valdymo laikais. Kiti sako, kad gatvės priekabiavimas visada buvo Indijos subkontinento kultūros dalis: tradiciškai moteris akylai saugoma šeimoje, o jei nesaugoma, vadinasi, ji pati nusipelno tokio elgesio. Pakistane kino įtaka daug mažesnė (nors irgi stipri), ir pats kinas daug labiau cenzūruotas, bet būtent Pakistane esu patyrusi didžiausią vyrų spoksojimą. Nors dėvėjau kelnes ir palaidines su rankovėmis iki alkūnių, visur jaučiau minios vyrų įžūlius žvilgsnius, pilnus tikrai ne vien tik žmogiško smalsumo. Abi teorijos turi savyje tiesos. Nepaisant nuolat demonstruojamų suvulgarintų moterų paveikslų, kinas vis dėlto propaguoja idealios Indijos moters – namų šeimininkės, žmonos – stereotipą. Vulgarios herojės reikalingos tik žiūrovui vilioti, tačiau kino istorijos moralas dažniausiai yra pritarimas tradiciniam moters paveikslui. O tradiciškai ideali žmona yra ta, kuri gatvėmis viena nesiblaško. Užtikrinu, kad tie patys priekabiautojai būtų pasirengę gyvą sudraskyti tą vyrą, kuris bent jau nepadoriai pažvelgtų į Jo Moterį – mamą, žmoną, seserį. Šiuo klausimu indai savikritiški. Vieno Salmano Rušdžio (Salman Rushdie) herojus juokauja: pasiklausęs, ką kalba žmonės, nutartum, kad dvidešimtojo amžiaus viduryje Indijoje dar neatrastas seksas, o demografinį sprogimą sukėlė kažkoks kitas apvaisinimo būdas. Satyristas Ašišas Šakja (Ashish Shakya) rašo, kad metų metus spoksodami į turistes, indų vyrai įgavo reputaciją būtybių, kurios galėtų praryti bet ką, kas yra moteriška, net jeigu tai būtų Laisvės statula. O šį sunkiai nusakomą pergalingą spoksojimą satyristas apibūdino kaip spinduliuojantį Obamos rinkimų kampanijos šūkį „Yes, We Can!“19. Su seksualiniu priekabiavimu Indijoje bandoma kovoti, atsižvelgiant į kultūrinius ypatumus – neseniai Indijoje pasirodė socialinė reklama apie priekabiavimą – žinomas kino aktorius Amiras Chanas (Amir Khan) iš ekrano bara savo tautiečius, persekiojančius turistes. Niekadėjai nustebę klausia herojaus, ar jos yra seserys, kad jis taip jas gina. O herojus dramatiškai atsako, kad jos yra Indijos viešnios, ir kiekvieno indo pareiga jas ginti, nes svetingumo tradicijos tokios pat senos, kaip ir pati Indija. 19

Taip, mes galime! (angl.).

Visos mano Indijos

Bet akivaizdu, kad milijonai indų yra užstrigę kažkur tarp tradicijos ir laisvės, kurią suteikia ekonominė gerovė ir globali kultūra, ir labiausiai ši problema ryški santykiuose tarp lyčių.

Senoji tvirtovė – Delio priešistorė Šiandien keletą valandų praleidau Purana Kiloje arba Senojoje tvirtovėje. Tikrai tinkama vieta pradėti pažintį su Deliu ir jo istorija. Nuo jos kuorų atsiveria puikūs vaizdai į miestą. Horizontas į visas puses paskęsta ūkanose, man visi sako, kad taip būna kone visus metus, tai dėl užteršto oro. Šiaurinis horizontas šiandien užsibaigė ties Senojo Delio žymiausiais ženklais – Raudonojo Forto kuorais. Pietinis prasmego į ūkanas gyvenamuosiuose rajonuose, rytuose šiek tiek matėsi purvina ir nusekusi Džamnos vaga, o vakaruose iš rūko kyšojo keletas centrinio Delio – Konat Pleiso dangoraižių. Rajonas aplink Purana Kilą iki šiol vadinamas Indraprastha – taip vadinosi ir legendinis Indijos protėvių brolių Pandavų miestas, kurį tradicinė indų mitologija teigia buvus prieš 30-40 tūkst., o šiuolaikinė archeologija tapatina jį su Pilkosios dažytosios keramikos kultūra, gyvavusia apie 9 a. pr. m. e. būtent čia, Purana Kilos teritorijoje. Ironiška, kad tokios senovės kontekste dabartinė Senoji tvirtovė yra ne tokia jau ir sena, – ją 16 a. pastatė afganų užkariautojas Šer Šachas Suris. Iš afganų ją atėmė antrasis ir labiausiai nelaimių persekiotas Didžiųjų Mughalų valdovas Humajunas, kuris, vos užėmęs šiaurinę Indiją, čia pat tvirtovėje ir mirė. Tiksliau, kvailai užsimušė nukritęs nuo bibliotekos laiptų – šis pastatas čia tebestovi šiaip jau gerokai išgriautos tvirtovės teritorijoje kaip koks priekaištas ambicingiems lyderiams. Autorikšos vairuotojas tvirtovės apačioje užgiedojo itin aukštą kainą, bet, pamatęs mano nusiminusį veidą, labai malonus moksleivis padėjo man suderėti indišką kainą.

Delio istorija Likimo ironija yra tai, kad seniausius Delio istorijos laikus menančios vietos dabar administraciškai yra Naujojo Delio teritorijoje, o pavadinimai su žodžiu „senasis“ žymi vos 16-17 a. laikų statinius. Keliamos hipotezės, kad legendiniame epe Mahabharatoje minima Indraprastha iš tiesų yra vienas iš seniausių pasaulio miestų. Bet į pasaulio istorijos vadovėlius Delis įėjo tik 11 amžiaus pabaigoje, kai jį užkariavo afganai ir turkai iš Afganistano, kurie

Visos mano Indijos

įkūrė Delio sultonatą. Šios galingos kažkada visą Indiją valdžiusios valstybės griuvėsiai puošia didelės dalies dabartinio miesto teritoriją. Žlugus Delio sultonatui 16 amžiaus pradžioje, Delis išliko strategine geopolitine vieta, kurią visi siekė kontroliuoti. Bet stabilumo metais jis liko tik kuklia provincija šalia puošnios sostinės Agros. Tik 17 a. sostinę į Delį grąžino ir jį klestinčiu miestu pavertė Mughalų valdovas Šach Džahanas, tas pats, kuris pastatė garsųjį Tadž Mahalio mauzoliejų Agroje. Vakarų keliautojų liudijimu ši sostinė, imperatoriaus garbei pavadinta Šachdžahanabadu, buvo didžiausias pasaulio miestas, garsėjo aukšta dvaro kultūra, poezija ir kurtizanėmis. Šios sostinės varganas nuskuręs šešėlis dabar yra vadinamas Senuoju Deliu. Vizualiai tai tikras senamiestis, kuriame be forto ir vienos plačios ir tiesios centrinės gatvės Čandni Čouko (reiškiančios Mėnesienos alėją) visur kitur dominuoja siauros gatvelės ir skersgatviai, o žmonių gyvenimas paslėptas už siaurų durų. Žlugus Mughalų imperijai, Delis degradavo. Britai vėl sureikšmino Delį 1911 m., kai nusprendė čia iš Kalkutos perkelti savo sostinę. Buvo suprojektuotas Naujasis Delis, pastatyti imperijos valdymui reikalingi pastatai. Architekto Lutjenso sukurtas pastatų ansamblis įkūnijo imperinę didybę ir savotišką europietiškos ir indiškos architektūros sintezę (šioje sintezėje indiškasis pradas vis tik pajungiamas europietiškam ir naudojamas tik kaip dekoro elementai). Nuo tada Delis – sostinė, o po nepriklausomybės atgavimo imperinės administracijos pastatuose įsikūrė Indijos vyriausybė. Generalgubernatoriaus rūmuose įkurdinta prezidentūra, imperinės vyriausybės rūmuose įsikūrė Indijos Respublikos ministerijos. Delio likimas buvo labai permainingas: kiekvieną suklestėjimą sekdavo baisus nuosmukis, – ir ne šiaip stagnacija, o tiesiog žiaurus susidorojimas su miestu. Pirmąkart miestą žiauriai nusiaubė Timūro vadovaujami mongolai-totoriai 1399 m. Kitas nuosmukis sekė Delio sultonato nusilpimą 16 a. pradžioje. Kai 18 a. ėmė silpti Mughalų imperija, Persijos valdovas Nadiras Šachas surengė baisų antpuolį prieš Delį, kurio metu išžudė daugumą jo gyventojų ir pagrobė Mughalų karūnos brangenybes. Vos tik sostinė atsigavo po šio smūgio, Indijos šiaurėje subrendo sukilimas prieš britus, žinomas kaip 1857 m. Sipajų sukilimas. Sukilėliai įkalbėjo nusenusį Mughalų imperatorių, kuris jau neturėjo realios valdžios ir gaudavo britų pensiją, vadovauti sukilimui. O sukilimui žlugus, britų susidorojimas su sukilėliais ir baisus kerštas indams sudavė dar vieną smūgį miestui. Paskutinis Mughalų imperatorius buvo suimtas ir ištremtas į Birmą, kur mirė visų apleistas. Jo sūnūs buvo pakarti, kad niekada nebandytų vėl konkuruoti dėl valdžios su baltaisiais valdovais. Žmonės buvo išžudyti ar išvyti, miestas nusiaubtas. Paskutinis didžiulis smūgis Deliui buvo 1947 m. Indijos nepriklausomybę nuo Jungtinės Karalystės sekęs Indijos subkontinento padalijimas į hindų daugumos gyvenamą Indiją ir musulmonų daugumos Pakistaną. Padalijimo pasekmė buvo milžiniško masto migracija ir žiaurios tarpusavio skerdynės. Diduma senųjų musulmoniškojo Delio gyventojų viską palikę bėgo į Pakistaną, o jų vietą užėmė padalijimo siaubo apimti pabėgėliai iš naujojo Pakistano teritorijų, daugiausiai iš padalintos Pandžiabo pro35

Visos mano Indijos

vincijos dalies, atitekusios naujai musulmonų valstybei. Jie buvo nuogi basi, mėnesių mėnesius glaudėsi pabėgėlių stovyklose, bet dėkojo dievams, kad liko gyvi. Pandžiabiai garsėja kaip darbštūs ir sumanūs žmonės, todėl dauguma jų prasigyveno ir tapo naujaisiais deliečiais. Vėliau į Delį kaip naujosios Indijos sostinę pradėjo vykti žmonės iš visos Indijos. Per pastaruosius keletą dešimtmečių Delio gyventojų skaičius išaugo dešimtis kartų. Neturėdami kur pasidėti, daugelis atvykėlių įsikūrė gatvėse, nelegaliose kolonijose, lūšnynuose, patiltėse. Indijos ekonominis augimas, prasidėjęs 90-aisiais, paskatino naujаs migracijas, dabar jau daugiausia iš skurdžių rytinių Indijos valstijų. Kai kas teigia, kad šių naujųjų atvykėlių, vadinamųjų purvančialių20, skaičius jau gerokai viršijo pandžiabių skaičių ir gerokai pakeitė Delio demografiją. Ši permaininga istorija paaiškina sudėtingą Delio gyventojų santykį su miestu. Kiek tenka kalbėtis su deliečiais, šio miesto beveik niekas nemėgsta ir nelaiko savu, keikia jo sudėtingą klimatą, netikusią infrastruktūrą, blogus žmones ir dar kažin ką. Senųjų Delio gyventojų beveik neliko, dauguma tų laimingųjų, kurie gyvi pasiekė Pakistaną, dabar tik su didžiule nostalgija prisimena miesto ir Mughalų didybę. Senoji musulmoniškoji dvaro kultūra ir dvasia daugeliui naujųjų deliečių yra visiškai svetima ir jų nedomina. Tačiau kuo labiau augs modernusis Delis, tuo labiau jis trauks naujuosius atvykėlius. Tai – sėkmės, modernėjimo, geresnio gyvenimo traukos centras ir simbolis. Naujajame miesto raidos plane „Masterplan Delhi 2021“ Delio vyriausybė pripažįsta, kad Delio gyventojų skaičius išaugs dramatiškai, ir pagal dabartinius augimo tempus Nacionalinė sostinės teritorija aplink Delį 2021 m. pasieks 23 mln. gyventojų. Vien viename iš moderniųjų priemiesčių Gurgaone gyvens 4 mln. žmonių, taigi daugiau nei visoje Lietuvoje. Ir miestas pagaliau pradėjo galvoti, kaip visus juos apgyvendinti ir įdarbinti.

Didžiausios Delio bėdos Delis labai keičiasi, bet mano dienoraštyje įvardintos Delio gatvių bėdos išlieka. Žmonės ir toliau nesupranta, kad galima eiti pėsčiam, jeigu išgali važiuoti. Tas, kas turi dviratį, svajoja apie motorolerį, tas, kas įperka motociklą, svajoja vairuoti mašiną. Neseniai ir pas mus plačiai nuskambėjo indų koncerno „Tata“ naujas produktas – „Tata Nano“ – „kiekvieno žmogaus mašina“, kainuojanti vos 3000 dolerių. Tai tiesiog indiškos svajonės įgyvendinimo pradžia. Bet galima tik įsivaizduoti to pasekmes jau dabar nuo užteršto oro ir kamščių dūstančiam miestui. 20

„Pūrvančal“ – rytų kraštas (hindi).

Filosofės, istorikės ir politikos mokslų diplomus Vilniaus universitete įgijusi ir daug metų Užsienio reikalų ministerijoje dirbanti diplomatė Diana Mickevičienė savo pirmoje knygoje „Visos mano Indijos“ žingsnis po žingsnio mus veda po slėpiningo Indijos kultūrinio pasaulio labirintus, betarpiškai atskleisdama šios šalies kultūrinį savitumą bei unikalų istorinį, meninį jos paveldą. Kelionių, studijų ir darbinių stažuočių Indijoje sukaupta asmeninė patirtis knygoje persipina su itin turtinga kultūrologine, moksline indologine medžiaga, sukaupta per daugelį Vilniaus universiteto Orientalistikos centre dėstymo metų. Derinant gyvą dienoraščio pasakojimą ir mokslinę faktografiją, išvengiama ir sausam akademizmui, ir kelionių dienoraščiams būdingų vilkduobių. Analizuodama įvarias šiuolaikinio Indijos gyvenimo sritis – klasikinę muziką ir šokį, architektūrą, Bolivudo kiną, mitybą, kasdienį bendravimą, religinius papročius ir kulto formas, D. Mickevičienė išryškina Vakaruose ir Lietuvoje vyraujančius romantiškai idealizuotus arba niekinančiai negatyvius Indijos kultūros ir mentaliteto suvokimo bei vertinimo stereotipus. Neabejoju, kad ši knyga (primenanti populiarius J. Ivanauskaitės piligriminius Indijos patyrimų aprašus) daugeliui lietuvių taps Indijos kultūros pažinimo vartais, o tuo pačiu paskatins kiekvieną susirasti savo „Indiją“, ką autorė daro pati ir ko nuoširdžiai linki savo skaitytojams. Prof. Audrius Beinorius Vilniaus universiteto Orientalistikos centras