Giesmių giesmės homilijos

Origenas Giesmių giesmės homilijos

aidai

M YST I CA CH R I ST I A N A II

Kelkis, ateik, ­artimiausioji mano, ­gražioji mano, balandėle mano, nes štai žiema praėjo, ­lietūs nuėjo, gėlės pasirodė žemėje.

Aš, keldamasis iš numirusiųjų, audrą suvaldžiau bei ramybę grąžinau.

M Y S TI C A C HRI S TI ANA II

Origenis Homiliae in Canticum canticorum

Origenas Giesmių giesmės homilijos Iš lotynų kalbos vertė Gediminas Žukas Tekstus parengė, įvadą ir komentarus parašė Vytautas Ališauskas

aidai · 2011

UDK 23/28 Or-49 Knyga išleista Vilniaus arkivyskupo metropolito kardinolo Audrio Juozo Bačkio, Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos šv. Kazimiero provincijos bei Labdaros ir paramos fondo „Laisva valia“ pastangomis Redaktorių kolegija: Vytautas Ališauskas, Lietuvos Respublikos ambasada prie Šventojo Sosto, Roma Paulius Garbačiauskas, Klasikinės filologijos katedra, Vilniaus universitetas Doc. dr. Nijolė Juchnevičienė, Klasikinės filologijos katedra, Vilniaus universitetas Br. Arūnas Pranciškus Peškaitis OFM, Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) parapija, Vilnius Prof. habil. dr. Tomas Sodeika, Filosofijos ir kultūrologijos katedra, Kauno technologijos universitetas Dr. Benas Ulevičius, Katalikų teologijos fakultetas, Vytauto Didžiojo universitetas, Kaunas Pranas Vildžiūnas (vyriausiasis redaktorius), Lietuvos kultūros tyrimų institutas, leidykla „Aidai“, Vilnius

Redaktorė Rima Malickaitė Dailininkas Tomas Mrazauskas © Gediminas Žukas, vertimas, 2011 © Vytautas Ališauskas, straipsnis ir komentaras, 2011 © Aidai, 2011 ISSN 2029-316x ISBN 978-9955-656-99-9

Turinys

Pratarmė 7 Origeno sielovadinės hermeneutikos eskizas. „Išgirsk Giesmių giesmę, skubėk ją suprasti…“ 9 Ekskursas I. Origeno gyvenimo bruožai 29 Ekskursas II. Šis tas apie Origeno teologiją 42 Ekskursas III. Giesmių giesmės interpretavimas (iki III a.) 55 Ekskursas IV. Giesmių giesmės tekstas homilijose 64 Homiliae in Canticum canticorum Prologus 74 Homilia prima 76 Homilia secunda 110 Giesmių giesmės homilijos Pratarmė 75 Pirma homilija 77 Antra homilija 111 Komentaras 153 Literatūra, rodyklės Origeno veikalų santrumpos 295 Literatūra 297 Citatų rodyklė 311 Vardų ir dalykų rodyklė 320 Iliustracijų sąrašas 327

Prieš penkiolika metų „Aidai“ išleido nedidelę Origeno knygelę – Gedimino Žuko verstas Giesmių giesmės homilijas, kurioms tada ryžausi parašyti įvadą ir glaustus paaiškinimus. Tiražas jau seniai išsisklaidė, o didžiojo Aleksandriečio kūrybos tyrimai smarkiai ­pažengė priekin. Šios abi priežastys paskatino rimtesniam u ­ žmojui – „Krikščioniškosios mistikos“ serijai parengti atnaujintą ir išsamiau ­komentuotą homilijų leidimą. Tad iš tikro tai visai nauja knyga, tegu ir išaugusi iš andainykščio garstyčios grūdo.

Tekstas ir vertimas. Šioje knygoje spausdinamas lotyniškas homilijų tekstas iš esmės atitinka Baehrenso kritinį leidimą (1925), su ­nežymiais pakeitimais perspausdintą ir Rousseau leidinyje (1966).

Keli reikšmingi pakeitimai atlikti atsižvelgiant į Simonetti parengtą naują kritinį leidimą (1998), skirtumai nuo Baehrenso teksto aptarti komentare atitinkamose vietose. Mūsų publikacijoje, kitaip negu minėtose, lotyniškosios u ir v perteikiamos pagal fonetinį principą.

Lotynišką tekstą rinko Raminta Važgėlaitė.

Gedimino Žuko vertimas esmiškai perredaguotas – tiek atsižvelgiant į tekstologinius atradimus, tiek į naujas interpretacijos galimybes, atsiskleidusias rengiant smulkmeniškesnį komentarą. Įvadas šiam leidiniui gerokai praplėstas, tačiau pagrindinė jo gija išliko ta pati, kaip senojoje knygoje. Du nauji ekskursai turėtų papildyti tai, ko kadaise trūko – Origeno gyvenimo ir minties apžvalgõs. Atnaujintas ekskursas apie Gg interpre­tavimą I–III a., pridėta homilijose aptariama Gg dalis iš Septuagintos.

Komentaro uždavinys – paaiškinti tamsesnes teksto vietas, pristatyti teologinį ir istorinį homilijų kontekstą, ypač diskusiją su gnosticizmu.

8 Homilijų dėstymas dažnai itin lakoniškas, todėl stengtasi jas susieti su didžiuoju Gg komentaru bei kitais Origeno veikalais. Kai citatų vertėjas nenurodomas, juo laikytinas komentaro autorius.

Komentarai numeruojami pagal homiliją, jos skyrelį ir išnašą (pvz., II 25 – antros homilijos antras skyrelis, penkta išnaša), ši numeracija naudojama ir kryžminėms nuorodoms.

Prie šios knygos radimosi prisidėjo nemaža žmonių. Pirmiausia jaučiu malonią pareigą už nuoširdų dėmesį ir palaikymą padėkoti J. Em. kard. Audriui Juozui Bačkiui bei Aidai‑Raimondai ir Romui Pečeliūnams. Kun. Kęstutis Smilgevičius padėjo gauti kai kurias ­knygas, būtinas rašant turėti po ranka, Tomas Mrazauskas k­ ūrybiškai prisidėjo prie iliustracijų rinkimo, Paulius Garbačiauskas maloniai peržiūrėjo graikiškų ir lotyniškų tekstų korektūrą, Rima Malickaitė buvo reikli ir atidi pirmoji šios knygos skaitytoja. Visiems jiems nuoširdžiai ačiū.

Vytautas Ališauskas Roma, 2010 m. gruodžio 14 d. Šv. Kryžiaus Jono minėjimas

„Išgirsk Giesmių giesmę, skubėk ją suprasti…“ Origeno sielovadinės hermeneutikos eskizas

Giesmių giesmė yra meilės pokalbis, o meilės pokalbio prašalaitis suprasti negali. Vienintelis būdas jį suvokti – į jį įsitraukti. Tikras pokalbis (kitaip negu debatai, šnekalai ar keitimasis informacija) laikosi dvigubu judesiu: leidimo klausti – noro atsakyti ir klausi`mo–atsako išklausymo. Klausymasis ir išgirdimas yra pokalbio prielaida: suprasti gali tik tas, kas atsiliepia, atsiliepti gali tik tas, kas leidžiasi užkalbinamas. Teksto interpretacija irgi yra pokalbio atmaina. Origeno Giesmių giesmės homilijos kaip tik skirtos padrąsinti tapti vienu iš tokio pokalbio dalyvių: „išgirsk Giesmių giesmę, skubėk ją suprasti ir su Sužadėtine kartoti, ką ji sako, kad išgirstum, ką išgirdo ir Sužadėtinė“ (HCt I 1). Šis motyvas perskverbia ne tik Giesmių giesmę aiškinančius tekstus, bet – slaptesniu būdu – ir visą Origeno homiletiką1. Gana mįslingai tai nurodo von Balthasaras klasikiniame Įvade jo paties sudarytai Origeno raštų rinktinei „Dvasia ir Ugnis“: „Origeniškasis mąstymas nukreiptas atbaigti

1 Origeno raštų lietuviškai iki šiol nėra gausu. Turime išverstus fragmentus iš jo programinio veikalo Apie pradus: Pratarmė; I 1.1–9 (vertė J. Morkus, Naujasis Židinys-Aidai, 1995, Nr. 5, p. 353–359); II 3.1–2; 5.1; 8.1; 9.3; III 1.2–3 (vertė L. Valkūnas, in: Filosofijos istorijos chrestomatija: Viduramžiai, Vilnius: Mintis, 1980, p. 97–101); Pratarmė; I 1 – 4.1–2; I 6; II 8–9 (vertė D. Alekna); III 1 (vertė T. Aleknienė) – pastarieji vertimai – in: Bažnyčios Tėvai: Nuo Apaštališkųjų Tėvų iki Nikėjos Susirinkimo. Antologija, sud. D. Alekna, V. Ališauskas, Vilnius: Aidai, 2003, p. 388–474. Toje pat Bažnyčios Tėvų antologijoje (p. 384–387; 475–523) dar keli tekstai: Laiškas Grigaliui Stebukladariui (vertė D. Alekna), Pradžios knygos VIII homilija (vertė N. Kardelis), Giesmių giesmės komentaro ištraukos (vertė V. Stalioraitytė), Laiškas Firmilianui (vertė V. Ališauskas).

10

Origeno sielovadinės hermeneutikos eskizas

jo vienintelį objektą: Dievą, balsą, kalbą, Žodį; ir niekas ki`ta, tik balsas nelygu ugninis kalavijas įsminga į širdį, kalbà su nežemišku švelnumu į pasaulį šnabžda meilės paslaptis apie meilės paslaptis, Žodis yra paslėptosios Tėvo grožybės sušvitimas ir atšvaitas. Į šio Žodžio anonimiškumą įtrauktas ir Origeno balsas“2. Norinčiam prabilti kaip pašnekovui anonimiškumo neįmanoma išvengti jau vien dėl to, kad reikia būti pasiruošusiam nutilti, kai išgirsi kito balsą. O kalbėtis – išgirsti, suprasti, atsiliepti ir vėl išgirsti – reiškia pripažinti, kad yra pašnekovus jungianti pokalbio prasmė, bei rizikuoti savo subjektyvumu dėl pokalbio dalyko. Atsiduoti pokalbio dalykui rizikinga, nes pokalbyje per tai, kas neregima, – per balsą, priartėja tai, kas neregima: meilė, Dievas. Balsas yra būdas dalykui ateiti, bet drauge likti laisvam ir nesugriebiamam (plg. Jn 3, 8), pasitraukusiam, tolimam, nesančiam (CCt III 11).

Tad to, kas perteikiama balsu, negalima „turėti“. Ir šių homilijų klausytojas nėra kviečiamas „sužinoti“ ar „pasimokyti“. Jis tik raginamas savyje atpažinti Giesmės veikėją ir drauge su teksto aiškintoju ryžtis meilės pokalbiui, besiskleidžiančiam interpretacijos veiksmu. Šitaip ir pačios homilijos tegali būti išgirstos turint po akių jų causa finalis: sukurti erdvę tekstui suprasti taip, kad su mūsų dvasine patirtimi jis įgautų santykį – kritikos, patvirtinimo arba įpareigojimo.

Pokalbyje atsiskleidžia ne tik mus kalbinantis Kitas, bet ir mes patys. Todėl pokalbis gali tapti savižinos prielaida. Didžioji graikų filosofijos tradicija savęs pažinimą suprato kaip galutinės, nenykstamos tiesos ir sielos kelio į ją radimą. Platonui priklauso klasikinė tokio kelio formuluotė: filosofijos vadovaujama, siela atsisakanti juslinio pažinimo, susitelkianti savyje ir tirdama tikrovę pati viena

2 H. Urs von Balthasar, “Einführung”, in: Origenes, Geist und Feuer: Ein Aufbau aus seinen Schriften von H. Urs von Balthasar, Einsiedeln-Freiburg: Johannes Verlag, 1991, p. 13.

Origeno sielovadinės hermeneutikos eskizas

11

kylanti ten, „kur viskas tyra, amžina, nemaru, nekintama […].

Siela tada liaujasi klaidžiojusi […]. Šitokią jos būseną vadiname mąstymu“ (Faidonas, 79d; M. Račkausko vert.). Mąstymo objektas čia yra pati siela, savyje atrandanti (iš ikižemiškojo gyvenimo atsimenanti) tikrosios būties žinojimą. Mąstyti, – vadinasi, atsiminti, todėl sielai pakanka pačios savęs. Origeno bibliniuose komentaruose ir homilijose savęs pažinimo motyvas iškyla naujame kontekste. Ragindamas „pažinti patį save“, Origenas suvokia savo ryšį su graikiškąja tradicija (CCt II 5) ir pripažįsta tokios savižinos vertę. Tačiau iš tiesų sielai jis rodo kitą kryptį: atpažinti savyje Dievo paveikslą ir suprasti, kiek sielos padėtis atitinka Dievo Žodžio keliamus reikalavimus (ibid.). Negana to, sielos „transcendentalinė vienatvė“, pasirodanti mąstyme, pralaužiama. Pažinti save ją ragina karštas Sužadėtinio-Dievo Žodžio balsas. Jis griežtas ir švelnus: Ἐὰν μὴ γνῷς σεαυτήν, ἡ καλὴ ἐν γυναιξίν… (Gg 1, 8llx). Jis pirmesnis už bet kokį savižinos spontaniškumą. Rašydamas apie Senojo Testamento (ST) giesmių pakopas3, Origenas parodo, kad kiekvienas vidinės pažangos tarpsnis siejasi su Dievo Žodžio supratimu. Krikščioniui nesunku konstatuoti, jog dabartinėmis žmonijos sąlygomis nepakanka „polinkio į išmintį“ (taip galėtume perteikti gr. φιλοσοφία) tarpininkavimo. Origenas neabejoja, kad po Adomo nuopuolio Tiesa nesuieškoma kontempliuojant nekintamų idėjų spindesį;

3 Origenas vardija 6 Senojo Testamento giesmes, derančias su svarbiausiais Izraelio istorijos etapais, kuriuos savaip atkartoja Bažnyčios ir sielos žygis pasaulyje (smulkiau žr. paaišk. I 15 – I 112). Giesmių pakopos primena šešias pasaulio kūrimo dienas. Tai kovos ir kelionės giesmės. Kiekvieną dvasinio gyvenimo pakopą lydi ir išmėginimai, ir džiaugsmas. „Kaip Dievas, kurdamas pasaulį, kasdien po kiekvieno darbo sau tardavo: Et erant cuncta valde bona, taip krikščionis po kiekvieno savo dvasinio gyvenimo etapo gieda giesmes“ (O. Rousseau, “Introduction”, in: Origene, Homélies sur le Cantique des Cantiques, Introduction, traduction et notes de Dom Olivier Rousseau, Paris, 1966 [SC 37 bis], p. 32).

12

Origeno sielovadinės hermeneutikos eskizas

„ji pasiekiama tik per naują noetinį objektą: apreikštųjų Raštų inteligibilųjį pasaulį“4. Kalbama apie Raštus, kurie turi labai apčiuopiamą, materialų pavidalą – surašytą rašalu papiruse, pergamente, popieriuje (plg. 2 Jn 12; 3 Jn 13). Tačiau vienas iš apreikštųjų Raštų autorių paliko tokius žodžius: „Dar daug ką turėčiau tau rašyti, bet nenoriu rašyti rašalu ir plunksna“ (3 Jn 13). Kodėl? ir ar įmanoma rašyti ne rašalu?

Iki šiol šnekėjome labiausiai apie balsą, besišaukiantį kito balso.

Tačiau krikščionis balsą regi sustingdytą Rašto raidėse. O juk, – sako Platonas, – raštas turi kai ką siaubinga, kuo jis iš tiesų panašus į tapybą – mat jos palikuonys stovi kaip gyvi, o jeigu jų ko nors paklaustumei, jie labai iškilmingai tyli. Taip pat esti ir su [užrašytomis] kalbomis (λόγοι): galėtum pamanyti, kad jos šneka, ką nors suvokdamos, bet jei tik kas jų paklausia apie ką nors iš to, ką jos pasa­koja, norėdamas pasimokyti, jos nuolat nurodo ką nors viena ir visuomet tą pat.

Be to, užrašyta kalba mėtoma ir vėtoma visur kur – tiek tarp išmanančių žmonių, tiek tarp tų, kuriems visiškai nedera, tad ji nežino, su kuo privalo kalbėtis, o su kuo ne. O jei tąja kalba nesirūpina ar neteisėtai ją peikia, jai visuomet reikia savo tėvo pagalbos, nes pati neįstengia nei apsiginti, nei atskubėti sau pačiai į pagalbą. (Platonas, Faidras, 275d–e)5

4 B. McGinn, The Foundations of Mysticism: Origins to the Fifth Century, New York: Crossroad, 1991, p. 111.

5 Vertė N. Kardelis.

Origeno sielovadinės hermeneutikos eskizas

13

Platoniškoji kritika čia iškelia dvi pagrindines rašyto teksto bėdas: jis negali tapti išminties ieškančiojo pašnekovu, o būdamas vienišas atitenka skaitytojo sauvalei ir negali apsiginti nuo neverto skaitytojo. Atsvara nebyliam ir bejėgiam rašytiniam logos yra tai, ką filosofas brėžia gyvu žodžiu (ἔμψυχος λόγος, Faidras, 276a) klausytojo sieloje.

Origenas visa tai žino. Jau apaštalas Paulius sakė, kad „raidė užmuša“ (2 Kor 3, 6), o „mirties tarnystė akmenyse įkalta“ (ibid. 3, 7; A. Jurėno vert.). Maža to, Paulius išsako beveik platonišką perskyrą tarp rašto, surašyto rašalu, ir rašto, kurį jis surašė gyvojo Dievo Dvasia „gyvų širdžių plokštėse“ (ibid. 3, 3). Origenas nuolat remiasi šiais posakiais. Raidė jam nebyli ir „karti“ (plg. HNm IX 7).

Raštą gali skaityti tiek vertieji, tiek nevertieji (…sed haec secundum litteram […] digni fortassis vel adspiciant, vel audiant et indigni. – HLv I 1). Tačiau krikščionio padėtis, ko gero, net keblesnė negu Platono. Tenka susidurti su dar stipresniu rašytinio žodžio neprakalbinamumu, sąlygotu ne tik toli esančio autoriaus tylos, bet ir pasikeitusio skaitytojo. Krikščionių bendrijai nebylumo pavyzdys buvo Senasis Testamentas, jo teisės ir kulto nuostatai. Markijono mestas iššūkis tebegundė arba tebetrikdė tikinčiuosius ir Origeno laikais6. Gindamas Didžiosios Bažnyčios tikėjimą, kad visa Biblija yra Dievo įkvėpta, Origenas drauge pripažįsta, kad klausimas, kaip Mozės Įstatymas gali vėl prabilti naujai bendrijai, nėra teoriškai išmąstytas ar iš išorės primestas eretikų. Pamaldose, per pamokslą, Origenas kreipiasi į tikinčiuosius, sakančius: „Kuriam galui tai skaityti bažnyčioje? kas mums darbo žydų nuostatai ir atstumtos tautos

6 Markijonas (m. apie 160) skelbė, jog Jėzaus Evangelija yra grynai meilės mokymas, todėl negali sietis su Įstatymu. Dievas Kūrėjas, apreikštas Pradžios knygoje, neturįs nieko bendro su Jėzaus Kristaus Dievu. Todėl Senasis Testamentas visiškai atmestinas. Joks alegorinis ST aiškinimas nepriimtinas. Markijonas pripažino tik nuo ST įtakos jo paties apvalytą Luko evangeliją ir dešimt Pauliaus laiškų.

14

Origeno sielovadinės hermeneutikos eskizas

apeigos? Tai žydų reikalai, tegu žydai jais ir domisi“ (HNm VII 2.4).

Ką krikščionims gali sakyti „deginamosios aukos“, „apipjaustymas“, „tyras ir netyras maistas“? ko galima išmokti iš šokiruojančių istorijų apie kruvinus karus, patriarchų daugpatystę, incesto atvejus ir t. t.? Šitai – tik dalinis raidės tylėjimo atvejis, bet jo pakanka įsivaizduoti, kaip sunku prakalbinti Senojo Testamento raidę. Origenas mato vienintelę galimybę padėčiai pakeisti: reikia nustatyti jungtį tarp rašymo ritinyje / kodekse7 ir rašymo gyvu žodžiu (Platonas), Dievo Dvasia (Paulius) sieloje arba širdyje. Šiai jungčiai aptikti būtina sąlyga – vidinė paties aiškintojo permaina. Nors tokia permaina pažodžiui vadinasi „mąstymo atgrįžtis nuo raidės į dvasią“ – ἀπὸ τοῦ γράμματος ἐπὶ τὸ πνεῦμα μετάνοια (CMt X 14.71–72), ji nėra koks nors racionalus naujų interpretavimo metodų perėmimas. Metanoia („mąstymo pakeitimas“)8, graikiškai galinti nusakyti sąmonės pokytį tiek į gera, tiek į bloga, Naujajame Testamente (NT) apibrėžtai reiškia ne tik mąstymo, bet ir „gyvenimo kelio“ totalų nukreipimą Dievo link – tiek mąstysenos, tiek elgsenos posūkį nuo nuodėmės į teisumą, „atsivertimą, atgailą“. „Atsivertimas“ nuo raidės į dvasią yra ir atsivertimas į Viešpatį, kuris yra „dvasia“ (2 Kor 3, 16–17).

Reikia palikti, – sako Origenas, – įprastą raidišką interpretuoseną (ἐκδοχή) ir mokytis iš gyvojo Žodžio (ἔμψυχος λόγος), kuris „pradžioje buvo pas Dievą“ (CMt X 14.60–65). Tas Žodis – Jėzus Kristus.

7 Visi krikščioniški II–III a. Biblijos nuorašai (seniausi fragmentai siekia II a. pirmą pusę) yra papiruso kodeksai. Perėjimas nuo žydų tradicijos pašventinto ritinio pavidalo nuorašo prie kodekso žymi Bažnyčios atsitraukimą nuo Sinagogos papročių (plačiau žr. The Cambridge History of the Bible, ed. P. R. Ackroyd, C. F. Evans, vol. 1, Cambridge, 1975, p. 55–60).

8 „Nors metanoeo ir metanoia būtų galima priskirti [semantinei] sričiai ‘Mąstyti’, centrinis šių sąvokų bruožas labiau apima elgesį negu intelektą“ (Greek-English Lexicon of the New Testament based on Semantic Domains, ed. J. P. Louw, E. A. Nida, vol. 1, Bible Society of South Africa, 1989, p. 510.

Plg. H. Merklein, metanoia, metanoeo, in: Exegetisches Wörterbuch zum Neuen Testament, Bd. II, Stuttgart: Kohlhammer, 1981, p. 1022–1031.

Origeno sielovadinės hermeneutikos eskizas

15

Gyvasis žodis vis dėlto negali būti atskirtas nuo raidės, rašto. Kaip visiems regimas kūnas dengė į pasaulį atėjusio Žodžio dievystę, kurią suvokė nedaugelis, taip raidė yra tamquam caro Verbi Dei et indumentum divinitatis eius – „tarsi Dievo Žodžio kūnas ir jo dievystės apvalkalas“. Vadinasi, būtent regimame (ir bendrijos pamaldose girdimame) Rašte slypi vidinė, dvasinė prasmė, atitinkanti neregimąją dievystę. Raštas, raidė, balsas, žodis, prasmė drauge egzistuoja „nesumišai ir neatskirtai“. Origenas, užsimindamas apie asmeninę patirtį, teigia, jog dvasinės prasmės paieška atveria kelią pačiam Dievo Žodžiui apsilankyti (plg. CIo VI 52; CCt IV 2 ir kt.) tiek pas asmenį, tiek bendrijoje. Tikrasis Šventųjų Raštų Logosas – Prasmė yra Žodis-Dievas (θεὸς λόγος – CMt X 65). Vadinasi, Rašto skaitymas ir apmąstymas nėra tik kultūros visumos įprasmintas veiksmas. Rašte asmeniškai susitinkame Tėvo Sūnų, nešantį Tėvo pažinimą. Tad „Įsiraidinęsis Dievo žodis“ (A. Jakštas) nėra paliktas betėvis ir vienišas, kitaip negu minima Platono Faidre. „Žodžio Tėvas“ (pater Verbi – HGn XII 1.2)9 nuolat lieka su savo Sūnumi. Λόγος Evangelijoje pagal Joną byloja: „Tas, kuris mane atsiuntė, yra su manimi. Jis nepaliko manęs vieno“ bei: „Tėvas yra manyje ir aš Tėve“ (Jn 8, 29; 10, 38). Ši vienybė su Tėvu garantuoja užrašyto žodžio galią aktualiai veikti skaitytojus / klausytojus – per Dievo Dvasią paakinti juos atsiversti ir žengti vidiniu, dvasios keliu.

Tačiau pirmiausia jis turi galią paveikti mokytoją – tą, kuris pamaldose ar krikštui besirengiančių katechumenų klasėje skelbia ir aiškina Raštą.

Mokytojo lydimą perėjimą nuo išorės į vidų, nuo raidės prie dvasios Origenas daugeliu atvejų išreiškia ne konkrečių interpretavimo taisyklių seka, bet įvaizdžiais, paimtais iš paties Šventojo Rašto.

9 Plg. Platono Symp. 177 d; Phaedr. 257 b. Kad Origeno vartosena rišasi su platoniška žr. Origene, Homélies sur la Genese […], texte, traduction, notes de L. Dutreleau, Paris: Du Cerf, 1985 (SC 7 bis), p. 292–293, n. 1.

16

Origeno sielovadinės hermeneutikos eskizas

Kunigų knygoje randami aukojimo aprašai suprantami kaip tokia nuoroda į paties aiškintojo veiklą. Įvaizdis netikėtas, mūsų akims gal ir brutalokas. Interpretuotojas nėra mąslus stebėtojas, įsižiūrėjęs į teksto raibulius. Jis lygus Senojo Testamento kunigui, savo rankomis rengiančiam deginamąją auką. Dvasinis turinys nė tikinčiajam nėra savaime aiškus, akivaizdus. Egzegezė prilyginama aktyvios pastangos reikalaujančiam sakraliam veiksmui, į kurį įtrauktas ir mokytojas, ir jo besiklausanti bendrija. Prasmės paieška / aukojimas keičia Žodžio klausytojus – jie virsta kunigais ir aukuru: Manau, kad deginamajai aukai skirto veršio kailį lupa ir narius dengiančią odą pašalina kunigas, nutraukiantis raidės gobtuvą nuo Dievo Žodžio ir atidengiantis jo vidų, kuriame glūdi dvasinio supratimo (spiritalis intelligentiae) nariai ir šiuos Žodžio vidinio pažinimo narius padedantis ne kokioje menkoje vietoje, bet iškilioje ir šventoje, tai yra ant aukuro, kai ne nevertiems žmonėms, gyvenantiems menką ir žemišką gyvenimą, atskleidžia dieviškas paslaptis, bet tiems, kurie yra Dievo aukuras, kuriuose nuolat liepsnoja dieviška ugnis ir nuolat ryja kūną. (Orig. HLv I 4)

Iš citatos matyti, kad Origenui rūpi ne filosofinis ar gnostinis, bet sielovadinis tikslas. Jis stengiasi parodyti Biblijos tekstų „galią tapti veiksmingais dabarties laikiniame horizonte“10. Šis fragmentas nurodo autentišką Rašto „įgalinimo“ kontekstą – bendrijos dievogarbą. Su ja sietina ir pagarsėjusi trijų Rašto reikšmių teorija (koegzistuojanti su bibliškesne „raidės-dvasios“ antinomija). „Juk kaip žmogus sudarytas iš kūno, sielos ir dvasios, taip ir raštas, kurį Dievas yra taip sutvarkęs žmogaus išganymui“ (Princ IV 2.4). Rašto kūnas yra tekstas pats savaime, skaitomas bažnyčioje ir girdimas

10 A. C. Thiselton, New Horizons in Hermeneutics, HarperCollins Publishers, 1992, p. 168.

Origeno sielovadinės hermeneutikos eskizas

17

visų tikinčiųjų, net ir blaškomų vidinių audrų; siela – moralinė prasmė, reikalinga, kol turime marų kūną, kurį reikia tramdyti ir suvaldyti. Dvasią atitinka „Dievo išminties slėpinių“ prasmė, būsimosios palaimos pažadai, nesuvokiami žmogaus širdžiai. Jos suvokimu „šventųjų sielos minta ne tik dabartiniame gyvenime, bet ir būsimajame“ (HNm IX 7). Visas Raštas ir visos jo prasmės yra reikalingos, nes ne kas kitas kaip Dievas sukūrė „Rašto sielą, kūną ir dvasią“ (HLev V 1.4). Tad prasmės lygmenys atitinka ir istorinę išganymo proceso patirtį („kūnas tiems, kurie buvo iki mūsų, siela – mums, bet dvasia – tiems, kurie ateityje gaus amžinojo gyvenimo paveldą“, – ibid.), ir bendrijos narių dvasinės brandos pakopas11. Interpretacijos vyksmą bendrijoje jau anksčiau cituotas pavyzdys išreiškia savotišku prievartos įvaizdžiu. Jų yra dar ryškesnių. Kristus, – sako Origenas, – pagausino duonos, laužydamas kepalėlius. Mokiniai juos išdalijo susirinkusiai miniai. „Kol kepalėliai sveiki, niekas nėra pasotintas, niekas nėra pastiprintas, nei pačios duonos nepagausėja.“ Negausūs Rašto žodžiai yra kepalėliai, kurie turi būti aiškintojo sulaužyti, „sutrupinti, […] nes kol raidė nėra apsvarstyta ir sulaužyta į gabalėlius, jos prasmė negali pasiekti kiekvieno“ (HGn XII 5). Viešai skambantys žodžiai išreiškia tai, kas negali būti įvardyta. Dėl šios įtampos tekstas aiškinamas skeldėja, trupa.12 Homilijose Origenas įsižiūri į singula – paskiras frazes ir net žodžius, kartais net užmiršdamas kontekstą, nes kiekviename jų yra slėpinys. Reikia išgliaudyti kiekvieno žodžio Žodį. Šitaip sutrupintas tekstas pasirodo turįs prasmės pertek­ lių (būtent pasakojime apie duonos padauginimą kalbama apie περίσσευμα – perteklių; Mk 8, 8). Galbūt tai mintis, perimta iš rabinų egzegezės: „Argi mano žodis nėra kaip kūjis, sutrupinantis uolą

11 Ibid., p. 169.

12 Plg. P. Cox Miller, “Poetic Words, Abysmal Words: reflections on Origen’s Hermeneutics”, in: Origen of Alexandria: his work and his legacy, Notre Dame, 1988, p. 170–171.

18

Origeno sielovadinės hermeneutikos eskizas

į gabalėlius? [Jer 23, 29] Kaip kūjis išskelia daugybę žiežirbų, taip Rašto eilutė gali būti daugeriopai aiškinama“ (Sanhedrin 34a). Šis raidės susilpninimas dvasios labui analogiškas dvasinio tobulėjimo vyksmui, tiesiogiai sąlygotam žmogaus, kaip sukurtos būtybės, sandaros: Mozės knygų pradžioje […] matome, jog jis kalba apie du žmones: pirmą, kuris ‘buvo sukurtas pagal Dievo atvaizdą, į jį panašus’, ir antrą, ‘nulipdytą iš žemės molio’. Šitai žinodamas apaštalas Paulius aiškiau ir išraiškingiau parašė, jog kiekviename žmoguje yra du žmonės. […] Apie vieną jų, vidinį žmogų, jis sako, jog šis ‘atsinaujina diena iš dienos’, o kalbėdamas apie ant­ rąjį, išorinį žmogų, jis liudija, kad tasai ‘genda ir silpsta’ visuose ­šventuosiuose. (Orig. CCt Prol. 2)

Tad egzegetas, atskleisdamas žmogui reikšmingą Rašto prasmę, nedaro nieko kito, tik atkartoja visa ko Kūrėjo sumanytą tvarką: išorinio ir vidinio žmogaus galimybes atitinka Rašto skaitymas „pagal raidę“ ir „pagal dvasią“ (plg. 2 Kor 3, 14). Išorinis žmogus regi rašmenis ir kodeksą, pažįsta Biblijoje vardijamus augalus ir gyvūnus, vyną, šulinius, statinius… Jis regi, lyti, ragauja, uodžia, girdi aplinkinį pasaulį. Visos šios juslės minimos ir Šventajame Rašte. Origenas įsitikinęs, kad bet koks kūniškos patirties aprašymas Biblijoje yra nuoroda į vidinio žmogaus santykį su Logosu, kadangi vidinis žmogus turi jusles, analogiškas toms, kuriomis susisiekiama su išorės pasauliu. „Tikintysis, askeze išsivadavęs iš kūno dominavimo, dvasinių juslių dėka regi dvasines tikrenybes.“13

13 O. Rousseau, op. cit., p. 23. Dvasinių juslių teorija itin reikšminga Origeno mąstymui suprasti ir gerokai jį atitolina nuo neoplatoniškojo dualizmo.

Plg. M. Borret, “Introduction”, in: Origene, Homélies sur Levitique, texte latin, introduction et notes par Marcel Borret, t. 1, Paris, 1981 (SC 286), p. 15–17. Kiek plačiau žr. mūsų komentare – paaišk. I 210.

Origeno sielovadinės hermeneutikos eskizas

19

Juslių analogija sukuria ryšį tarp išorinės ir vidinės patirties, taip pat paaiškina galimumą suprasti „raidę“ dvasiškai. Kūne gyvenantis žmogus negali pažinti neregimo dalyko kitaip, kaip perimdamas jų „paveikslą ir panašumą“ regimųjų dalykų pagrindu. Todėl regimiems daiktams Kūrėjo suteikta galia simbolizuoti neregimus ir slėpiningus. Pvz., mažutėlis garstyčios grūdas turi galią simbolizuoti Dangaus karalystę, nes išauga į medį, kurio šakose gyvena paukščiai (plg. Mt 13, 31–32). Negana to, jis yra ir tobulo tikėjimo įvaizdis, nes tokio dydžio tikėjimo pakanka kalnus kilnoti (plg. Mt 17, 20). Tad kasdienio gyvenimo daiktai ir reiškiniai „ne vienu, bet daugeliu atžvilgių turi savyje dangiškų tikrenybių atvaizdą ir panašumą“ (plačiau apie tai – CCt III 12). Ši prigimta daiktų galia perteikti transcendentinę tikrovę, taip pat vienu metu simbolizuoti keletą neregimų dalykų leidžia Bibliją suprasti ne vienu būdu ir sukuria jau minėtą „prasmės perteklių“. Galima sakyti, kad tai dviejų „aukštų“ – regimojo ir neregimojo – pasaulis, tačiau jis gerokai kitoks negu platoniškasis. Platono idėjų („pavi­ dalų“, „eidų“) pasaulis yra savotiška regimojo pasaulio matrica, o tai, kas pastarajame egzistuoja, – neregimybės „kopija“, griežtąja žodžio prasme de-gradavusi būtis. Savo ruožtu Origenui labiausiai rūpi dvasinio ir materialiojo pasaulių lygiagretumas, jiedu nesusaistyti vertikaliu priežastiniu ryšiu: Galbūt kaip Dievas žmogų sukūrė pagal savo paveikslą ir panašumą, taip ir kitus kūrinius padarė panašius į tam tikrus kitus dangiškus paveikslus, ir galbūt kiekvienas žemėje esantis dalykas turi tiek kažkokio dangiškojo paveikslo ir panašumo, kad net garstyčios grūdas, mažiausias iš visų sėklų, turi kažko, esančio danguje, paveikslo ir panašumo. (CCt III 13.10)

Kitaip sakant, garstyčios grūdas egzistuoja ne todėl, kad jis „dalyvauja“ Dangaus karalystės idėjoje. Grūdelį ir neregimąją

20

Origeno sielovadinės hermeneutikos eskizas

tikrenybę jungia tam tikras struktūrinis panašumas, prasminė sąranga (ratio naturae – CCt III 13.11). Provaizdžio ir atvaizdo sąsaja kyla iš Kūrėjo sumanymo. Galiausiai, nei Dangaus karalystė, nei gerieji ar piktieji angelai, nei kitos išganymo tikrenybės nėra loginės ar dvasinės atotraukos būdu patiriamos grynosios idėjos, tokios kaip grožis, tiesa, lygumas, skirtumas.

Origeno pamėgtas alegorinis aiškinimas, regis, turėtų teksto prasmę sustingdyti ir pateikti kaip ką nors, ką galima pasiimti ir nuolat kartoti, tačiau aiškintojas, mėgindamas atskleisti vis naujus kiekvieno žodžio „slėpinius“, išgauna vis naujas prasmes ir prasmių santykius: žodis / Žodis „pasprunka, kai manaisi jį laikąs rankose“ (HCt I 7). Bene radikaliausiai nepaliaujamą prasmės vijimąsi išreiškia pastabos apie Rom 11, 33 tekstą „kokie […] nesusekami jo keliai“. Apaštalas „nepasakė, – pabrėžia Origenas, – kad sunku susekti jo kelius, bet kad neįmanoma susekti. […] Vos [žmogus] ras, ko ieško, jis vėl regi tai, ką reikia ištirti; jei savo ruožtu pasieks ir tai, išvys dar naujų dalykų, reikalingų tyrimo“ (Princ IV 3.14).

Akstinas tekstui aiškinti yra ne galutinis prasmės nustatymas, bet visada išankstinis nujautimas, kad ji yra. Jau minėjome, kad skaityti Raštą Origenui reiškia užmegzti tiesioginį ryšį ir su jo autoriumi, ir svarbiausiu objektu: Dvasia ir Žodžiu. Kad ir raidėmis įtvirtintos Prasmės neįmanoma sugriebti taip, kad galėtum ją „turėti“, nes tai gyvojo Žodžio ir Dievo Dvasios dinamizmas. Pats Logos, atsiskleisdamas ir vėl dingdamas, vilioja į tolesnį skaitymą, pažinimą, susitikimą. Sužadėtinio „prezencija stipresnė, kai reiškiasi jo absencija“14. „Siela nuolatos ieško Sužadėtinio Žodžio, o atradusi vėl ieško kitų [pažinimų]. O kažką išvydus, trokšta kitų atvėrimų, o patyrusi tuos, meldžia Sužadėtinio, kad ateitų kitais“ (FrCt 45 [5, 6d–e] Barbàra15). Čia belieka priminti Emauso

14 Plg. P. Cox Miller, “Poetic Words, Abysmal Words”, p. 173–175.

15 Išlikęs komentaro žodžiams: Ieškojau jo ir neradau, šaukiau, ir jis man neatsiliepė (Gg 5, 6d–e) graikiškas fragmentas.

Origeno sielovadinės hermeneutikos eskizas

21

i­ storiją – prisikėlęs Jėzus dar neatpažintas uždegė mokinių širdis, nes kalbėdamas jiems atvėrė Raštų prasmę, bet pradingo tą akimirką, kai mokiniai suprato, kas toksai yra su jais (Lk 24, 13–35).

Egzegetą vis iš naujo apsiaučiantis teksto neskaidrumas esti įvairus. Evangelijų pasakojimai taip skiriasi tarpusavyje, kad beveik nesuderinami. Kai kurių (banalių, neskoningų, nesusijusių su kontekstu ir pan.) epizodų atsiradimo Biblijoje negalima paaiškinti jokia akivaizdžia priežastimi. To negana. Šventajame Rašte nemaža vidujai prieštaringų vietų. Pvz., sakoma, kad „pirmoji diena“ buvusi dar prieš saulės ir mėnulio sukūrimą (Pr 1, 5. 16), kad Adomas sugebėjęs pasislėpti nuo Visatos Kūrėjo (Pr 3, 8), kad Jėzus nuo labai aukšto kalno išvydęs visas pasaulio karalystes (Mt 4, 8) ir t. t. Origenas aiškiai regėjo šias sunkenybes, paprastai laikomas moderniųjų laikų atradimu. Jos yra iššūkis „sveikam protui“, todėl skaitytojui belieka alternatyva: arba laikytis „sveiko proto“ ir tekstą atmesti, arba plėsti kalbos ir supratimo ribas, ­priimant prasmingumo prezumpciją, pagrįstą tuo, kad „knygos, kurias jis skaito, nebuvo sukurtos žmonių būdu, bet yra Dievo žodžiai“ (Princ IV 1.6). Pagaliau gausios biblinio teksto metaforos suprantamos ne kaip dėstymo gražmenos, bet kaip įminimo reikalaujančios mįslės. Jų įminimas Origenui yra nuoroda, kaip suprastinas „istorinis“ pasakojimas, kuriame iškyla metaforoms panaudojami dalykai. Kaip sakyta, patys daiktai turi prigimtinę galią būti neregimos tikrovės įvaizdžiais, bet šią jų galią sukonkretina, jų ryšį su neregimybe apreiškia poetinė, metaforinė kalba. Įminus metaforos mįslę paaiškėja ir nemetaforiško pasakojimo vidinės prasmės. Todėl Biblijoje perkeltinė prasmė yra pirmesnė, „galingesnė“ už tiesioginę prasmę. Origenas keliauja nuo teksto prie teksto ir rūpestingai telkia į daiktą visus kokio nors dalyko paminėjimus įkvėptosiose knygose bei aiškina juos pagal perkeltinę prasmę, randamą tame pačiame Šventajame Rašte. Jis vadovaujasi „mums vieno žydo perduota brangia tradicija […], kad visas

22

Origeno sielovadinės hermeneutikos eskizas

įkvėptasis Raštas savo neaiškumu primena pastatą su daugeliu butų: prie kiekvieno buto padėtas ne jo raktas, šitaip po pastatą išbarstyti raktai neatitinka tų butų, prie kurių padėti; tikrai ilgas ir labai sunkus darbas atrinkti raktus ir juos pritaikyti durims, kurias anie gali atverti“ (FrPs I 3 = PG 12, 1079 AB). Šitaip Raštas aiškina Raštą, tekstai „kalbina“ vienas kitą, pajuda iš savo įprastinių vietų, atsispindi vienas kitame ir vienas kitą perskverbia. Tačiau net ir taip skaitoma, Biblija skiriasi nuo borchesiškųjų knygų, kurios, apimdamos ištisą pasaulį, negali būti šio pasaulio dalis. Antai, išsamiai ir ne kartą aiškinęs alegorinę šulinio, jo kasimo reikšmę, Origenas nelauktai, tarytum koks Palestinos archeologas, nurodo: „kad šuliniai filistiniečių žemėje įrengti teisiųjų, kaip parašyta Pradžios knygoje, aišku iš Aškelone rodomų šulinių, stebėtinų ir vertų įsidėmėti dėl kitoniškumo ir įrangos skirtingumo, palyginti su kitais šuliniais“ (CC IV 44). Biblijoje minimi daiktai buvo tikrai naudojami, jos žmonės mylėjo, pykosi, kentėjo, kovojo, garbino Dievą ir stabus, aprašyti įvykiai buvo tikri ir paveikūs…

Visa tai nors turi dvasinį išaiškinimą, tačiau dvasinė prasmė gali būti priimta pirmiausia išliekant istorinei tiesai. Antai, dvasiškai suprantant (secundam spiritalem intellegentiam), akluosius [Kristus] nuolat gydydavo, apšviesdamas nežinojimo užtemdytus protus, tačiau ir kūniškai akląjį pagydė, […] ir mokinių pažadinamas sutramdo Bažnyčią [siaubiančius] viesulus ir audras, bet neabejotinai buvo atlikti ir tie veiksmai, apie kuriuos pasakojama istoriškai (per historiam). (Resur16)

Tad alegorijos ar tipologijos vardan trupinama, ardoma raidinė – pažodinė – prasmė vis vien lieka dvasinės prasmės prielaida.

Ji pasitraukia, bet nepranyksta; galima šiek tiek hėgeliškai sakyti,

16 Cit.: Pamphili Apologeticus pro Origene liber 113, 75–80.

Origeno sielovadinės hermeneutikos eskizas

23

kad ji ne panaikinama, o „nukeliama“. Beje, pažodinė prasmė Origenui yra žodžių „materialusis signifikatas, o ne, kaip priimta mūsų laikais, tai, ką šventasis autorius norėjo išreikšti“17. Pradžios knygos VIII homilijoje, viename subtiliausių ir labiausiai jaudinančių jo tekstų, alegorinė interpretacija atidėta pamokslo pabaigai.

Abraomas rengiasi aukoti savo mylimąjį sūnų Izaoką – pamokslininkas junta, kad „gilesnė“ prasmė už tą, kuri tiesiai išsakyta paprastais Biblijos žodžiais, netoli tenuveda. Homilijos išvada galėtų natūraliai plaukti ir iš ankstesnio, „pažodinio“, aiškinimo: Tad atrodo, jog mes triūsiame Viešpačiui, tačiau jis perleidžia mums triūso vaisius; ir atrodo, jog mes aukojame Viešpačiui aukas, bet mums atgal padovanojama tai, ką buvome paaukoję.

Juk Dievas nieko nestokoja, bet nori, kad mes būtume turtingi, jis geidžia mūsų sėkmės kiekviename dalyke. (HGn VIII 10)18

Origenas neabejoja ir tuo, kad net piktinančių įvykių, randamų šventosiose knygose, tikrai būta; ir jiems skiriamas alegorinis aiškinimas turi parodyti, kad įkvėptųjų autorių aprašyti šie pasakojimai įgauna dar ir kitą, „slėpinio“ turinį. Tuo būdu pateisinamas ne pats „piktinantis“ įvykis, bet faktas, kad tas įvykis yra patekęs į Dievo įkvėptas knygas (pvz., Loto dukterų istorija CC IV).

Nenutraukiamu ryšiu su pažodine prasme ši hermeneutika skiriasi

17 H. Crouzel, “Origene”, in: Dizionario patristico e di antichita cristiane, Roma: Marietti, 1983, vol. 2, col. 2519. Apie Origenui interpretuoti taikomą anachronistinę pažodinės prasmės sampratą („prasmė, kurios žmogiškasis autorius tiesiogiai siekė ir kuri glūdi jo žodžiuose“, – Raymond Brown) žr. Ch. Scalise, “Origen and the Sensus litteralis”, in: Origen of Alexandria…, p. 118. Beje, iš to plaukia, jog ne kiekvienu atskiru atveju Šventojo Rašto tekstas turi pažodinę prasmę (kitaip negu dvasinę), tokių atvejų pavyzdžiai – parabolės arba metaforos, kai už teksto gyvuojančio „materialiojo signifikato“ nėra.

18 Vertė N. Kardelis.

24

Origeno sielovadinės hermeneutikos eskizas

nuo neoplatonikų ar neopitagorikų, taip pat ir nuo gnostikų hermeneutikos. Pagoniškųjų mitų filosofinis peraiškinimas (pradėtas VI a. pr. Kr.) rėmėsi jų pažodinės prasmės panaikinimu. Pasak Aleksandrijos retoriaus Teono (I/II a.), mitas esąs melagingas logos, atspindintis tiesą (Rh. gr. I, 172, 5 Walz). Neoplatonikų jis buvo redukuojamas į filosofinę teoriją, net drastiškiausios pasakojimo detalės buvo perprasminamos abstrakčiomis filosofijos sąvokomis. Taip piktinantis mito turinys tapdavo tuo, „kas nėra kada nors įvykę, bet esti visados“ (Sallust. De diis et mundo 4.9). Pvz., Kibelė, siunčianti Ačiui beprotystę, idant šis išsikastruotų, reiškianti Gyvybės Pradą, sustabdantį gimstančių ir žūvančių daiktų Prado generatyvinę galią, idant ji sustabdytų esamybės degradaciją iki blogesnės už blogiausią19. Šitokia alegorinė interpretacija įgalino iš religinių tekstų išgauti „numitintą“ prasmę. Tuo tarpu Origenas stengėsi suintensyvinti religinę prasmę tekstų, kurie šiaip galėtų atrodyti kai ką sakantys tik apie juslinį pasaulį. Kai kada mėginama Origeno alegorinę egzegezę laikyti Bultmano pasiūlytos Biblijos demitologizacijos pirmtake, tačiau šiandienės demitologizacijos išankstinės nuostatos ir intencijos artimesnės senovės graikų filosofijos negu Bažnyčios Tėvų tradicijai20.

19 Salustijaus traktatas (taigi – ir šis Kibelės bei Ačio mito aiškinimas) datuojamas 362 m. (Saloustios, Des dieux et du monde, ed. par G. Rochefort, Paris: Les Belles Lettres, 1960, p. xxv).

20 Pvz., Robertas Grantas pritariamai mini J. Danielou nuomonę, kad esama analogijų tarp demitologizavimo ir Origeno alegorizavimo. Žr. R. M. Grant, D. Tracy, A Short History of the Interpretation of the Bible, Fortress Press, 1984, p. 148. Beje, už bultmaniškąją demitologizaciją pagonybės mitų sualegorinimui dar artimesnis gelmių ir analitine psichologija paremtas Biblijos aiškinimas. Vien simboliniu sielos vidinių procesų aprašu be atitikmens išorinio pasaulio faktiškume, kai visa vyksta tik „mumyse“ , Biblijos tekstą laikė kad ir vienu metu garsėjęs Eugenas Drewermannas (plg. E. Drewermann, „Erodas mumyse“, in: Šiaurės Atėnai, 1993 m. sausio 8 d., p. 5).

Origeno sielovadinės hermeneutikos eskizas

25

Čia kaip tik iškyla antras Platono priekaištas raštui – rašinys išstatytas neišmanėlio ir nevertojo žvilgsniui. Jei Bažnyčioje esama įvairių tobulumo laipsnių žmonių ir net nusidėjėlių, tai pamaldose skaitomas Rašto žodis pasiekia ir tuos, kuriems nėra skirtas. Negana to, jį gali skaityti net priešiškai nusiteikę žmonės, tokie kaip Celsas, nuo kurio priekaištų krikščionybę gynė Origenas. Pastarojo atsakymas remiasi jau aptarta Biblijos tekstų galimybe turėti daugelį prasmių ir užmegzti tiesioginį santykį su skaitytojo / klausytojo galinčiu nuolat augti „vidiniu žmogumi“. Origenas rašo prieš Celsą: O jei kalbėsime apie dieviškojo Žodžio, kuris yra Dievas, ­prigimtį […], tai kaip maisto kokybė pagal kūdikio prigimtį žindyvėje pakinta į pieną arba gydytojo sutaisoma į tai, kas išeina į gera [ligoniui] pagal jo jėgas, – taip ir Žodžio galią, kuriai prigimta maitinti žmogiškąją sielą, Dievas kiekvienam žmogui perkeičia (μεταβάλλειν) pagal vertę, tad vienam, kaip įvardijo Raštas, [Žodis] tampa dvasiniu neatmieštu pienu [1 Pt 2, 2], kitam, kaip silpnesniam – daržove [Rom 14, 2], o dar kitam, tobulam, įduodamas kietas maistas [Hebr 5, 12]. Juk niekur Žodis nemeluoja dėl savo prigimties, kiekvienam tapdamas maistingas tiek, kiek [tasai] įmano jį priimti, ir neklaidina bei nemeluoja. (Orig. CC IV 18)

Dar kartą susiduriame su Apreiškimo dinamizmu. Tekstas nėra sau pačiam visada lygus rašmenų rinkinys. Jis nuolat kinta pagal skaitytoją „ir neklaidina bei nemeluoja“. Net ir tas, kuris „seka evangelijos raide (tai yra paprastu jos pasakojimu), bus išgelbėtas, nes paties vieno paprasto evangelijos pasakojimo paprastiesiems pakanka išganymui“ (CMtS 27, p. 48). Tačiau adresatas negali likti nesuinteresuotas skaitytojas / klausytojas. Apčiuopiamą rašinį, kurį „laiko savo rankose“ (HNm XII 2), jis, jei gali, turi priimti kaip „šulinį“, iš kurio reikia išvalyti žemę, ir iš uolos, kurioje yra Kristus,

26

Origeno sielovadinės hermeneutikos eskizas

kaip gyvąjį vandenį stengtis išgauti dvasinę reikšmę (plg. ibid.).

Nei skaitytojas, nei „Knygos“ čia neturi privilegijuotos, galingesnės pozicijos vienas kito atžvilgiu21. Dievo Žodis, prisiėmęs kūną, tokį pat kaip žmogaus, prisiėmė ir jo bejėgystę, – toks pat yra ir Žodžio „įsiraidinimas“, prisiimant visą rašto silpnumą, palyginti su sakytiniu žodžiu (plg. Plat. Phaedr. 276a). Jei ir galima kalbėti apie kokią nors ypatingą skaitytojo poziciją, ji priklausytų „žodžio mokytojui“ (plg. CC III 56), įžvelgiančiam visą teksto neskaidrumą, jo randus bei žaizdas, ir dėl šios priežasties neperprantančiam to, ką skaito, daug labiau negu „paprastas žmogus“. Todėl daug labiau varginamam geismo – suprasti.

Tiesa, Origenas į savo skaitymo istoriją įtraukia ir tokius dalyvius, kurie nežinotų ko griebtis išgrynintame Faidro skaitytojų ir tekstų pasaulyje: „savo namuose dirbančius vilnos karšėjus, batsiuvius ir vėlėjus … prasčiokus, nedrįstančius pratarti žodžio savo ponų akivaizdoje … vaikus ir moterėles“ (Celsas in CC III 55).

Didžioji Jozuės knygos XX homilijos dalis skirta padrąsinti ir paraginti klausytojams, nesuvokiantiems Rašto slėpinių. Atsakymas, kodėl verta klausytis Šventojo Rašto nesuprantamų skaitinių, vargiai išsitektų šiuolaikiniame „vienaaukščiame“, ar, teisingiau, vienmačiame pasaulėvaizdyje, nors gal ir galėtų būti interpretuojamas iš „daugiaaukštės“ psichologijos perspektyvos: jei ir nesuprantame, kas skaitoma, tai supranta mumyse ir su mumis esančios gerosios ir piktosios angeliškos galybės. Vienos Rašto žodžiais tarsi puota džiaugiasi bei stiprinasi, kitos nuo jų tampa bejėgės ir bėga: Antai, gal kas nors iš jūsų kada matė, kaip užkalbėjimais užmigdyta gyvatė, imama į rankas ar traukiama iš urvų, nepajėgia

21 Skaitytojo reikšmė Šventajam Raštui šiandien atrasta iš naujo. Žr. skyrių “Stories of Reading: Doing Gospel Criticism as / with a Reader”, in: S. D. Moore, Literary Criticism and the Gospels, New Haven-London: Yale University Press, 1989, p. 71–107; egzegeto vaidmuo – p. 81–84.

Origeno sielovadinės hermeneutikos eskizas

27

padaryti žalos nuodais, – jos nuodai užkalbėjimų galia sustingdyti.

Tokia yra ir dieviškųjų skaitinių jėga: jei mumyse laikosi kokios priešiškos galybės gyvatė, jei angis pasalūniškai tyko, o tu kantriai pakeli [skaitinius], nuobodžio varginamas nenukreipi klausos, ana nuvejama šalin Rašto užgiedojimais ir dieviškųjų žodžių pastoviu skambėjimu. Tad jeigu pastebi, klausytojau, kad ausimis kartais priimi Raštą, kurio nesupranti, ir jo prasmė tau atrodo esanti tamsi, tuo metu pasinaudok šiuo pirmu privalumu, kad vien klausymu, – tarsi tave apgulusios ir tavęs tykančios pragaištingos galybės taptų užkalbėtos, – jų nuodas sustabdomas ir nuvejamas. Žiūrėkis tik, kad netaptum kaip kurčios angys, kurios užsikemša ausis, idant negirdėtų užkalbėtojo balso, nei užžavėjimo, kurį parengė išminčius [Ps 57/58, 5–6]. […] visa tai sakome, idant parodytume šventuosiuose Raštuose esant tam tikrą galią, kurios pakanka skaitytojui, net ir negaunančiam išaiškinimo. (Orig. HIos XX 2)

Belieka aptarti rašytai kalbai pavojingiausius, tuos, kurie tekstą traktuoja kaip tikrą našlaitį – iš tikrųjų vienišą, niekur nepriklausantį, niekieno neginamą. Tokį, kurį gali pavergti ir engti, išnaudodamas savo tikslui. Origeno akyse tokį santykį su Raštu turi eretikai. Liežuvių smūgiais jie išveja krikščionis iš Įstatymo, Pranašų, Evangelijos „miestų“ (plg. Mt 23, 34). Tačiau tai ne tik tikinčiųjų persekiojimas. Jų smūgiai kerta pačiam Raštui. Tie kirčiai kruvini: „ant eretikų kris visas teisusis kraujas, kurį pralieja norėdami iškraipyti Raštų tiesą, pagrįstai vadinamą Raštų krauju ir gyvenimu, nes kiekvienas Raštas, jei suvokiamas ne pagal tiesą, yra miręs“ (CMtS 27, p. 48). Raštas nuo persekiotojų ginamas jo vientisumo bei prasmingumo prielaida besivadovaujančia hermeneutika. Ši hermeneutika gimsta bei puoselėjama ten, kur yra ir tikroji, sava, Dievo Žodžio vieta – Bažnyčioje, tikinčiųjų ir Kristaus susitikimo erdvėje. Du tai išryškinantys Origeno tekstai kaip niekas kita dera ir šiam jo sielovadinės hermeneutikos apmatui užsklęsti:

28

Origeno sielovadinės hermeneutikos eskizas

Turime žinoti ir tai, kad tiesos žaibas ne kurioje nors Raštų vietoje sušvinta, ne kuria nors kita vieta apginamas, bet atskleidžiamas kiekviena Raštų vieta – ar Įstatymo, ar Pranašų, ar Evan­ gelijų, ar apaštalų [veikalų]. Šis tiesos žaibas, nušvisdamas iš Rytų [plg. Mt 24, 27], tai yra nuo Kristaus pradžių pradžios, siekia iki pat Vakarų, tai yra iki išganingai nutartos jo kančios (ad dispen­ sationem passionis ipsius) – jo saulėlydžio krašto. Tai į šitą žaibą panašus Žmogaus Sūnaus – kitaip sakant, tiesos Žodžio – ­atėjimas [ibid.]. […] todėl neturime kreipti dėmesio į tuos, kurie sako, Štai ten – Kristus [Mt 24, 23], nes nerodo jo esančio Bažnyčioje, pilnoje švytėjimo nuo Rytų iki Vakarų, pilnoje tikrosios ­šviesos [Jn 1, 9], kuri yra tiesos šulas ir atrama [1 Tim 3, 15], – tai joje visoje nepadalytai ateina Žmogaus Sūnus, visiems, esantiems kiek­vienoje vietoje, sakantis: Štai esu su jumis per visas gyvenimo dienas, iki pasaulio pabaigos [Mt 28, 20]. (Orig. CMtS 47) Būna, kad ir tu, kai skaitai Raštus, prasmės juose ieškai sielvartaudamas ir netgi kentėdamas – ne todėl, kad manytum, jog Raštai klysta, arba kad juose esama kažko nederama. Ne – juose mat išreikšta ir pagrįsta tiesa, o tu negali atrasti to, kas yra teisinga. Visai taip ir gimdytojai ieškojo Jėzaus [Lk 2, 42–46], – kad tik nebūtų nuo jų atsitraukęs, jų palikęs, į kažkokią kitą vietą nukeliavęs, arba, kas, mano galva, tikėtiniau – nebūtų grįžęs į dangų, iš kur nužengs tada, kai vėl panorės. Tad su sielvartu ieškojo Dievo Sūnaus. O kai suieškojo, atrado jį ne tarp giminių – juk žmogiška giminystė negali apimti Dievo Sūnaus. Nerado jo ir tarp pažįstamų – mat dieviškas pažinimas ir mokslas viršija marųjį. Tai kurgi jį atrado? Šventovėje! Štai kur randamas Dievo Sūnus. Ir tu, kai ieškai Dievo Sūnaus, – ieškok jo pirmiausia šventovėje. Skubėk ten, kur atgausi Kristų, Žodį ir Išmintį, tai yra Dievo Sūnų! (Orig. HLc XIX 5)

[…]

[…]

Komentaras

Prat.1 Jeronimas (340/350–420) kurį laiką buvo popiežiaus Damazo (gimė apie 304 m., popiežiumi išrinktas 366 m., mirė 384 m.) sekretorius; vėliau Damazas jam pavedė peržiūrėti loty­ nišką evangelijų tekstą – taip buvo pradėtas naujas Biblijos verti­ mas į lotynų kalbą, šimtmečiams tapęs oficialiu Katalikų Bažnyčios tekstu (Vulgata). Abi Origeno homilijas Jeronimas išvertė apie 383 m., dar prieš pradėdamas versti Senąjį Testamentą, todėl Vul­ gatos tekstas Šv. Rašto citatose neatsispindi.

Prat.2 Jeronimas kitur Origeną yra išaukštinęs dar stipriau: Orige­ nem quem post apostolos ecclesiarum magistrum nemo nisi impe­ ritus negabit (Onomast. prol.) – niekas, išskyrus neišmanėlius, neneigiąs Origeną esant bažnyčių mokytoją iškart po apaštalų.

Epifanijo iš Salamino (Kipriečio) kovai su origenizmo klaidomis pasiekus Palestiną (393), Jeronimas radikaliai pakeitė pažiūras ir tapo smarkiu Origeno kritiku. Laudavi interpreten, non dogmatis­ ten (Ep. 84) – „gyriau aiškintoją, ne dogmatiką“, – teisinosi vėliau dėl savo ankstesnių žodžių.

Prat.3 Turimas galvoje didysis Giesmių giesmės komenta­ ras. Orige­nas jį parašė apie 240 m., jau būdamas garsus biblis­ tas ir pamokslininkas. Iš to komentaro liko Tiranijaus Rufino (344/345–410) lotyniško vertimo trys (pagal kai kurių rankraščių Mokykis, vaike, rašyti, kad kitas tavęs neišjuoktų.

Plunksna rašyti mane temoko mane šventoji Marija. Šventojoje istorijoje skaitoma. . .

Schäftlarno premonstratiečių vienuolyne apie 1160 m. perrašytos Origeno Skaičių knygos homilijos papuoštos autoriaus „portretu“.

Puslankyje virš Origeno įrašytas paraginimas mokytis rašyti, lapo viršuje – maldelė Dievo Motinai ragina jaunus vienuolius sekti didžiojo teologo pavyzdžiu ir nevengti rašymo meno.

154

Komentaras Prat.

numeraciją – keturios) knygos. Didelis Origeno gerbėjas Rufinas vis dėlto jo veikalus vertė gan laisvai – dažnai praleisdamas vietas, atrodžiusias jam neortodoksiškomis, ir paprastindamas tekstą.

Komentaro vertime neliko filologinės dalies – Septuagintos ir kitų graikiškų Šv. Rašto vertimų sugretinimo, Rufinui atrodžiusio per­ nelyg mokslišku ir neaktualiu lotynkalbiui skaitytojui. Graikiško originalo negausūs fragmentai išliko komentarų antologijose.

Prat.4 Septyniasdešimties vertėjų darbas – vadinamoji Septuaginta (Interpretatio septuaginta virorum), hebrajiškosios Biblijos ver­ timas į graikų kalbą, atliktas Aleksandrijoje, pradėtas karaliaus Ptolemajo II Filadelfo laikais (III a. pr. Kr.), baigtas I a. pr. Kr. Šis vertimas, cituojamas evangelistų, Pauliaus ir kitų NT ­autorių, Rytuose tapo oficialiu Bažnyčios Senojo Testamento tekstu. Jero­ nimas vardija dar tris hebrajiškosios Biblijos vertėjus į graikų kalbą: Akvila iš Sinopės, gimęs pagonių šeimoje, iš pradžių pasikrikštijo, vėliau, anot Epifanijo (De pond. et mens. 15), sukonfliktavęs su krikščionimis dėl astrologijos praktikavimo, perėjo į judaizmą.

Jo hebrajų Biblijos vertimas, atliktas 129 m., pasižymėjo ypatingu pažodiškumu. Musulmonams užėmus Artimuosius Rytus ir žy­ dams nustojus vartoti graikų kalbą, Akvilos vertimas tapo ne­ beaktualus, jo išliko tik fragmentai. Simachas veikiausiai buvo ebijonitų, archajiškos žydų krikščionių sektos, narys. Jo vertimui, atliktam, matyt, II–III a. sandūroje, būdinga pastanga hebrajišką originalą perteikti elegantiška graikų kalba. Jo irgi težinome frag­ mentus. Teodotijonas (mirė apie 200 m. po Kr.) – žydų moksli­ ninkas, ­gyvenęs, regis, Efeze. Jo vertimas, atliktas apie II a. vidurį, buvo populiarus Bažnyčioje, o Danieliaus knygos versija net buvo priimta į krikščioniškąją Septuagintą. Kitoje vietoje Jeronimas yra apibūdinęs visus tris vertėjus: „Pirmasis stengėsi žodis žodin perteikti, antras labiau paisyti prasmės, trečias – ­nedaug nu­ tolti nuo senųjų (vertėjų) [t. y. Septuagintos]“ (Prooem. in Eus.

Komentaras Prat.

155

Chron.). Akcijaus pakrantėje rastas tekstas bus buvęs mums neži­ nomo anoniminio graikiško vertimo rankraštis. Visi šie vertimai Origeno įtraukti į Heksaplą – „Šešių stulpelių“ Senojo Testamento versijų sąvadą.

Prat.5 Svarstymus – pažodžiui „traktatus“. Nuo III a. žodis „trak­ tatas“ lotynų krikščioniškoje kalboje imtas vartoti kaip homilijos, pamokslo Šv. Rašto temomis, sinonimas.

Prat.6 skonį … siūlau – ką tik (žr. Prat3) minėtas platusis Giesmių giesmės komentaras skirtas tiems, kurie gali misti „ne pienu, o kietu maistu“. Tai origeniška aliuzija, kaip ir aukščiau esanti citata iš Giesmių giesmės. „Pieno“, kuriuo minta kūdikiai, ir „kieto maisto“, tinkamo suaugusiesiems, priešprieša paimta iš ap. Pauliaus: „Maitinau jus pienu, o ne kietu maistu, kurio jūs dar negalėjote priimti. Deja, ir dabar negalite, nes esate kūniški. Jeigu tarp jūsų viešpatauja pavydas ir nesantaika, tai argi nesate kūniški, argi ne­ sielgiate grynai žmogiškai?“ (1 Kor 3, 2). Ankstyvieji krikščionių rašytojai plačiai ir įvairiopai naudojo šį Pauliaus įvaizdį – antai Knoso vyskupas Pinitas (II a. 8 deš.) jį suprato kaip raginimą siekti griežtesnės askezės (Eus. Hist. eccl. IV 23.7–8; Hier. De viris ill. 28), o Klemensas Aleksandrietis (II a. pab. – III a. pr.) teigė, kad „pieną reikia suprasti kaip pradinį įvadą į Kristaus mokymą, tai yra kate­ chezę, nelygu pirminį dvasios maistą, o kietą maistą – kaip slėpinių regėjimą“ (Strom. V 66.2). Šioje vietoje Jeronimas nori sugretinti dvi skirtingas auditorijas: Komentaro – išsilavinusius Origeno mokinius ir homilijų klausytojus – į pamaldas susirenkančius eilinius žmones.

I 11 per Mozę – taip pabrėžiamas Senojo Testamento įkvėptumas: jo šaltinis yra Dvasia, o žmogus – tik tarpininkas, perteikiantis dieviškąją žinią.

156

Komentaras I 1

I 12 Į Šventų šventąją – svarbiausią Jeruzalės šventyklos patalpą, „­vidinę šventovę“ (1 Kar 8, 6) – galėjo įžengti tik vyriausiasis ku­ nigas. Šventų šventojoje buvo saugoma Sandoros skrynia.

I 13 šabų šabą – tai septinto mėnesio dešimta diena (pagal Septua­ gintos tekstą „šabų šabo atilsis“ – σάββατα σαββάτων ἀνάπαυσις – Kun 16, 31lxx), paženklinta ypatingo apsivalymo. Drauge Origenas turbūt prisimena ir vadinamąjį jubiliejų: kas septintus metų švęs­ tas žemės atilsio šabas (Kun 25, 4lxx), kai laukai būdavo paliekami dirvonuoti. Jubiliejus švęstas sukakus septyniskart septyneriems metams (25, 8). Origenas atkreipia dėmesį, kad to paties daikta­ vardžio pakartojimas dviem skirtingais linksniais (pirmas iš jų – dgs. kilmininkas) biblinėje kalboje rodo aukštesnį dalyko laipsnį, didesnę svarbą. Taigi, Giesmių giesmė ‫השירים‬ ‫שיר‬ / Šir ha-širim yra prakilniausia, puikiausia giesmė. Analogiška konstrukcija nesve­ tima ir indoeuropiečių kalboms (plg. liet. „gražuolių gražuolė“).

I 14 per visas giesmes, esančias Raštuose – iš daugelio ST giesmių Origenas išskiria septynias (prakilniausia jų – Gg). Pati giesmių sekos idėja veikiausiai paimta iš rabinistinės egzegezės, tačiau Iš kelių vaidmenų ji susideda, nesu tikras. Dėl jūsų maldų ir dėl to, ką man leidžia pamatyti Dievas, manau galįs atrasti keturis ­vaidmenis: Sužadėtinį ir Sužadėtinę, šalia Sužadėtinės – mergaites, šalia Sužadėtinio – jo bendrų būrį. (Orig. HCt I 1) Seniausio graikiškos Biblijos rankraščio (surašyto tarp 325–360 m.), vad. Sinajaus kodekso, 148 lape prasideda Giesmių giesmės tekstas.

Raudonomis raidėmis čia irgi įrašyti „vaidmenys“. Panašūs įrašai randami ir kiek vėlesniame Aleksandrijos kodekse (V a. pr.).

Ar tai Origeno įtaka? O gal pats Origenas jau rado dramines nuorodas rankraščiuose? Beje, rubrikų autorius nemėgino teksto alegorizuoti – kalbama tik apie Sužadėtinį, Sužadėtinę, bet ne Dievą, Kristų, Izraelį ar Bažnyčią. . .

158

Komentaras I 1

įvairiuose žydiškuose šaltiniuose vardijama ne septynios, bet de­ šimt giesmių, kai kurios iš jų sutampa su Origeno parinktomis.

Anot Gg targumo, naudojančio daug ankstesnę tradiciją, „dešimt giesmių duota šiame pasaulyje, bet ši giesmė yra visų garbingiausia“ (Il Targum, p. 3). Dešimt giesmių – pilnatvės simbolis („dešimt Dievo įsakymų“, „dešimt Egipto bausmių“), jos apima visą pasaulio istoriją nuo sukūrimo iki mesijinio atbaigimo (plg. P. S. Alexander, The Targum of Canticles, p. 75, išn. 4). Septyni – pasaulio sukūrimo, taigi ir liturginės savaitės, dienų skaičius, taip pat simbolizuojantis laikų, istorijos visumą.

Teisėjų knygos VI homilijoje Origenas išvardija kitas septynias giesmes. Pirmos penkios sutampa su minimomis mūsų tekste: „Palaiminti, galintys giedoti giesmę Viešpačiui. Grįžę prie Raštų, randame daug giesmių, patikėtų šventosioms knygoms. Turime visą tomą, skirtą Giesmių giesmei. Ir šitoje Teisėjų knygoje turime giesmę [Ts 5, 2–31], ir Skaičiuose surašyta giesmė [Sk 21, 17–18], ir Pakartotame įstatyme [Įst 32, 1–43], ir Išėjimo knygoje [Iš 15, 1–21], ir Pirmoje karalysčių knygoje [1 Sam 2, 1–10], taip pat ir Pirmoje papildymų knygoje [1 Krn 16, 8–36] – ir daugelyje kitų vietų atrasi surašytas dieviškąsias giesmes. Kaip manai, kas turi tokį suderintą balsą, tokią tyrą dvasią ir nuoširdų mąstymą, kad jo giesmė galėtų džiuginti dieviškąją klausą? Be abejo, tas, kuris neturi savyje jokio šiurkštaus nuodėmės garso, jokio liežuvyje nerangumo, jokios dva­ sios sugrubimo, tas gali teisėtai sakyti: Aš Viešpačiui giedu, psalmę skambinu Izraelio Dievui [Ts 5,3]“ (HIud VI, 1; vertime palikti graikiški Biblijos knygų vardai). Apie „giesmių pakopas“ plačiau: L. Brésard, “Un texte d’Origène: l’Échelle des cantiques”, Proche Orient Chrétien 39, 1989, p. 3–25.

I 15 išėjus iš Egipto žemės – kalbama apie Izraelio išsilaisvinimą iš Egipto vergijos ir perėjimą per Raudonąją jūrą – tuo prasideda Dievo tautos kelionė į Pažadėtąją žemę; šie įvykiai žydų kasmet

Komentaras I 1

159

minimi per Pesa (Paschos, t. y. Velykų) šventę (dar žr. paaišk. II 62).

Origenas šioje ST istorijoje įžvelgia išsivadavimo iš nuodėmingo gyvenimo provaizdį (dar žr. paaišk. II 62). Egipte, Turoje, 1941 m. buvo atrastas papirusas su dviem Origeno pamokslais „Apie Paschą“. Pirmo pamokslo įžangoje Origenas teigia, jog „dauguma brolių, jei ne visi, mano, kad pavadinimas Pascha gavo vardą nuo Išganytojo kančios“, tačiau iš tikrųjų žodis kilęs iš hebrajų kalbos ir reiškia „pérėjimą“. „Kadangi per šią šventę tauta išėjo iš Egipto, dėl to ir sakoma Pascha, tai yra ‘pérėjimas’. Kadangi neįmanoma šio žodžio kalbant graikiškai ištarti hebrajų būdu, […] žodis buvo sugraikintas.“ Kai krikščionys, kalbėdamiesi su žydais, ima aiškinti, kad žodis Pascha kilęs iš graikiško veiksmažodžio ‘kentėti’ (πάσχω), jie susilaukia pagrįstos pajuokos (Pas I 1; pirmas iš žinomų autorių taip etimologizuoja, beje, su žydų tradicijomis šiek tiek pažįsta­ mas, Melitonas Sardietis; žr. P. Pasch. 46). Tačiau Paschos sąvoką teisingai interpretuoti Origenui svarbu ne tik gelbstint tikinčiųjų garbę. Šios interpretacijos pagrindu jis pabrėžia dvasinio gyvenimo, kaip kelionės, matmenį. Žmogus, „išėjęs iš Egipto“, pametęs jį val­ džiusius senojo gyvenimo demonus, „žengia iš dorybės į dorybę“, „pasiveda Dievo žodžiui“, ši pažanga neatsiejama nuo gilinimosi į Šv. Rašto slėpinius (plg. Orig. HNm XXVII 8). Tai tik dvasinio gyvenimo pradžia: „Šitą giesmę [Iš 15, 1–18] gieda tas, kuris prieš tai buvo išvaduotas iš Egipto vergijos“ (Orig. CCt Prol. 4.5), pas­ kui tikintysis turės „eiti“ per likusias giesmes, kol pasieks tikslą – Sužadėtinio artumą. Išsamų šios giesmės aiškinimą Origenas pateikia Išėjimo knygos VI homilijoje (HEx VI). Targume Išėjimo giesmė minima kaip antra iš eilės, po Adomo giesmės, kai jam buvo atleista nuodėmė (Il Targum, p. 4). Rabinų tradicijoje – tai Ps 92 (plg. P. S. Alexander, The Targum of Canticles, p. 76, išn. 7).

Origeno dvasinės kelionės samprata kaip universalus simbo­ lis puikiai dera anuometinės kultūros kontekste. Homero poemų alegoriniam aiškinimui skirtos knygos autorius Hera­kleitas

Dvasioje eik per dykumos žemę, kol prieisi šulinį, iškastą karalių, kad ten sugiedotum antrąją giesmę. (HCt I 1) Šis iš pirmo žvilgsnio menkas Skaičių knygos (21, 16–18) epizodas buvo svarbus ir judaizmui, kaip liudija Origeno laikų freska Dura Europo sinagogoje (Sirija). Kiekvieną Dievo tautos narį pasiekia versmė, išsiveržusi iš karalių iškasto šulinio.

Komentaras I 1

Komentaras 161

(II a. pradžia?) paliko Odisėjo plaukiojimo kaip moralinės bran­ dos interpretaciją: „Odisėjo klajonė, rūpestingai įsižiūrėjus, visais atžvilgiais pasirodys esanti alegorinė: [Homeras] sukūrė Odisėją kaip kiekvienos dorybės įrankį ir panaudojo jį kaip priemonę savo filosofiniam svarstymui, nes jis nekentė nedorybių, ryjančių žmo­ nių gyvenimą. Malonumą – Lotofagų, egzotinių pasimėgimų au­ gintojų, šalį Odisėjas praplaukia susitvardydamas. Kiekvieno lau­ kinį įsiūtį sutramdo, jį pridegindamas protingu paraginimu: šio [­įsiūčio] vardas yra Kiklopas (Κύκλωψ), kuris pavagia (ὑποκλωπῶν) mūsų protavimo galią. Tai kaip? Negi [Odisėjas], kuris, sakoma, surišęs vėjus, nebuvo pirmasis, numatydavęs laivininkystei palankų orą astronomijos išmanymo dėka? Jis buvo galingesnis ir už Kirkės kerus, kai savo didžia išmintimi atrado būdą atsirišti nuo kenks­ mingų svetimšalių skanėstų. Savo mąstymu jis nužengė į Hadą, kad niekas, kas yra po mumis, neliktų neištirta. Taip pat klausosi ir Seirenių, mokydamasis visų amžių istorijų, kupinų įvairiopo prity­ rimo. O Charibde deramai vadinamas perdėtas švaistūniškumas ir nepasotinamas girtavimas. Daugiaveidę begėdystę [Homeras] ale­ goriškai vaizduoja kaip Skilę, todėl ji ne be reikalo turi pundą šunų galvų, mat apsupta grobuoniškumo, įžūlumo ir godumo. Saulės galvijai vaizduoja pilvo sutvardymą, nes alkis neprivertė [Odisėjo] daryti neteisybės. Šie dalykai papasakoti klausytojams kaip mitai, bet įsigilinus į jų alegorinę išmintį, jie tampa labai naudingi [kaip pavyzdžiai]“ (Heracl. Quest. Hom. 70).

I 15 dykumos žemė yra ambivalentiškas simbolis. Viena vertus, tai „vieta, kurią yra apleidusi dorybė, Dievas, teisingumas, Kristus, visa, kas gera“ (Orig. HLv IX 4), antra vertus, tai tylos ir dvasinio susitelkimo vieta (Orig. HNm XXVI 4).

I 17 Šulinio giesmę (Sk 21, 17–18) gieda tasai, kuris dvasine prasme „perėjo visa tai, kas parašyta Išėjimo ir Kunigų knygose, ir atėjo iki ten,

162

Komentaras I 1

kur numatyta dieviškuosiuose Skaičiuose“ (Orig. CCt Prol. 4.6).

Pasak Origeno, šulinys randamas sieloje; kasėjai turi jį išvalyti nuo visa, kas žemiška, kad Dievo duotų dvasinių minčių versmės trykštų „tyrais ir nesuterštais srautais“. Bet Origenas kalba ir apie kitą šulinį: „Išpažinkite, kad visa ko pradžia yra Šulinys“. Tai Dievo Žodis: Jėzus Kristus ir Šventasis Raštas drauge; jo tyrėjai, sutramdę savyje visa, kas nedora, tampa „Karaliais, kasančiais Šulinio gelmes ir tiriančiais Dievo Žodžio paslaptis bei slėpinius“ (HNm XII 2).

Keliaujant tyrais per šulinio simbolį atsiskleidžia Dievo Žodžio ir sielos „struktūrinis“ panašumas: „Kaip tas vienas šulinys, kuris yra Dievo Žodis, tampa šuliniais, versmėmis ir nesuskaitomais srautais, taip ir žmogaus siela, būdama Dievo paveikslas, gali savyje turėti ir iš savęs išvesti šulinius, versmes ir srautus“ (ibid.). Gg targume tai trečioji giesmė (Il Targum, p. 4).

I 18 Trečia giesmė (Įst 32, 1–43) giedama priartėjus prie Pažadėtosios žemės. Senajame Testamente ji apibūdinama kaip „liudijimas prieš izraelitus“ (Įst 31, 19), „kaltinimo giesmė“ (2 Mak 7, 6). Anot Targumo (čia giesmei tenka ketvirta vieta), ją giedojo „prana­ šas Mozė, kai atėjo jam laikas keliauti iš pasaulio; ja jis sudraudė Izraelio namų žmones“ (Il Targum, p. 4). Giesmėje susipina kal­ tinimas klajonėse po dykumą „nutukusiam“, pirmykštį uolumą užmiršusiam Izraeliui ir Dievo ištikimybės bei paguodos pažadas.

Origenas čia neaptaria giesmės turinio, tik atkreipia dėmesį į jos didingumą: „Žiūrėk, kokia tai giesmė, – juk jai išgirsti negana žemės, šaukiamasi ir dangaus“ (CCt Prol. 4.8). Veikiausiai ji sim­ bolizuoja naują atgailos ir apsivalymo etapą, prieš stojant į kovą „po Jėzaus vėliava“ (HCt I 1; žr. žemiau).

I 19 Jėzus – taip Septuagintoje sugraikintas Pažadėtosios žemės užkariavimui vadovavusio Mozės įpėdinio Jozuės (Yehošua = „YHVH yra išgelbėjimas“) vardas. Dvasinės kovos prieš pikto

Komentaras I 1

163

jėgas tema randama jau Pauliaus laiškuose (plg. Ef 6, 11–17). Orige­ nas ją plėtojo Jozuės knygos homilijose, brėždamas paralelę tarp Pažadėtosios žemės užkariavimui vadovaujančio „senojo Jėzaus“ (t. y. Jozuės) ir „mano Viešpaties Jėzaus, Dievo Sūnaus“, suteikiančio krikščioniui galios įveikti demoniškas ydų pajėgas ir laimėti dangaus karalystę (ypač plg. HIos XII). Targume kaip penktą giesmė įterp­ tas Jozuės kreipimąsi į saulę ir mėnulį, idant šie paliautų ‘giedoję’ – taip pažodžiui ten suprantamas hebr. tekstas (veikiausiai turima galvoje kosminių sferų sukimosi kuriama muzika). Tada pragysta Jozuė, prašydamas pagalbos pergalei mūšyje pasiekti (Ts 10, 12; plg. P. S. Alexander, The Targum of Canticles, p. 77, išn. 11).

I 110 Ketvirta, Deboros giesmė (Ts 5, 2–31), skirta didžiajai perga­ lei prieš filistiečius. Vardas „Debora“ reiškia „bitę“, pastarosios darbo vaisius yra medus, „kurį dėl sveikatos vartoja ir karaliai, ir paprasti žmonės“ (CCt Prol. 4.9). Dykumoje keleivį stiprino paprastas šulinio vanduo, dabar jėgų jau teiks naujos kokybės maistas – Dievo Žodžio ir pranašystės medus. Kopiantysis į Giesmių giesmę gali drauge su Debora girti pergalę, jei jis tikrai paliko nuodėmingą praeitį ir žvelgia į ateitį. Priešas – nuodėmin­ gas gyvenimas – jau guli negyvas, o giesmėje šaukiama: „Pabusk, pabusk, o Debora“ (Ts 5, 12) – tai dvasinio prisikėlimo įvaiz­ dis (HIud VI 1). Origenas Teisėjų knygos homilijoje taip nusako šios giesmės esmę: „Visu savo protu dėmiuosi tai, kas įvyks atei­ tyje. Jei ten nukreipsiu dvasią, tai visa, kas yra šiame pasaulyje, laikysiu sąšlavomis, kad laimėčiau Kristų, kuris tiems, kas jį myli, parengė visa, ko nei akis regėjo, nei ausis girdėjo, nei žmogaus širdis suvokė [plg. 1 Kor 2, 9]. […] Mat nebesielgiu žmonių būdu, nei žmonių būdu ką mąstąs mąstau; atvirkščiai, anot Rašto žodžių, tie, į kuriuos kreipiasi Dievo Žodis, yra ‘dievai’, todėl žvelgiu protu į dieviškus dalykus, o ne į žmogiškus“ (HIud VI 4). Targume tai šešta giesmė (Il Targum, p. 4–5).

164

Komentaras I 1

I 111 Komentare apie penktą giesmę (2 Sam 22) Origenas sako: „Jei ir tu pajėgsi suvokti, kas yra Dovydo priešai, […] ir kokiu būdu jis tapo vertas pelnyti Viešpaties pagalbą ir būti išvaduotas iš tų priešų, tai ir tu galėsi giedoti šią penktąją giesmę“ (CCt Prol. 4.10). Šis rei­ kalavimas asmeniškai suvokti Rašto prasmes, padaryti jas savas­ timi liudija, kad Origenas giesmių seką suvokė ne kaip literatūrinę konstrukciją, „simbolizuojančią“ tobulėjimo kelią, bet kaip realų vidinį vyksmą, tiesiogiai susietą su nuosekliu Rašto skaitymu, ieš­ kant jo dvasinės prasmės ir ją įsisavinant. Gg targumas Dovydo giesmę įvardija kaip aštuntą (Il Targum, p. 5).

I 112 Kur baigiasi Izaijo giesmė, nėra visai aišku, komentatoriai ten­ kinasi nurodę pirmą eilutę (Iz 5, 1 ir t.), arba iš viso praleidžia nuo­ rodą (Origène, Commentaire I, p. 154–156). Bet kuriuo atveju tai dramatiškas pasakojimas apie Dievo meilę ir jo Tautos neištikimybę.

Komentare Origenas kaip šeštą pateikia kitą giesmę – levitų vadovo Asafo ir jo brolių giesmę Sandoros skrynios pargabenimo į Jeruzalę proga (1 Krn 16, 7–36). Izaijo giesmė minima kaip alternatyva („jei kas nors prie kitų norėtų priskaičiuoti Izaijo giesmę…“ CCt Prol. 4.13).

Būtų galima, anot Origeno, abejoti, ar dera taip daryti, – mat Izaijas rašęs nepalyginti vėliau negu Saliamonas, tačiau „pranašų žosmės vertintinos ne pagal jų laikus, bet pagal prasmę (ratione)“, o „Giesmę, kurią giedojo Saliamonas, tars esant [giesme giesmių] ne tik buvusių, bet ir būsimų“ (ibid.). Panašia logika veikiausiai vadovaujamasi ir Targume į dešimtą vietą, po Giesmių giesmės įrikiuojant Izaijo nuorodą į giesmę, kurią giedos iš tremties grįžtantis Izraelis (Iz 30, 29).

I 113 Šiuolaikiniai leidėjai ne visada išskiria Sužadėtinio ir Sužadė­ tinės palydas ir nurodo tiesiog „vestuvinę palydą“, „chorą“ (pvz., The Revised English Bible, 1989; La Sacra Bibbia, testo C. E. I., 2008), kiti įveda naujų personažų, pvz., piemenis, brolius (Traduction Oecuménique, 1975), poetą (The New Jerusalem Bible, 1985).

[…]

[…]

Literatūra, rodyklės

Origeno veikalų santrumpos CC [Contra Celsum] Prieš Celsą CCt [Commentarium in Canticum Canticorum] = Giesmių giesmės komentaras CEph [Commentarium in epistulam ad Ephesios] = Laiško efezie­ čiams komentaras CIo [Commentarium in Ioannem] = Evangelijos pagal Joną komentaras CMt [Commentarium in Matthaeum] = Evangelijos pagal Matą komentaras CMtS [Commentariorum series in Matthaeum] = Tęstinis Evangelijos pagal Matą komentaras CPs [Commentarium in Psalmos] = Psalmių komentaras CRm [Commentarium in Epistulam ad Romanos] = Laiško romie­ čiams komentaras Dial [Dialogus cum Heraclide] = Dialogas su Heraklidu EpCar [Epistula ad Caros] = Laiškas bičiuliams Aleksandrijoje EpFirm [Epistula ad Firmilianum] = Laiškas Firmilianui FrCt [Fragmenta graeca in Canticum Canticorum] = Giesmių giesmės komentaro fragmentai FrIob [Fragmenta in Iob] = Jobo knygos aiškinimų fragmentai FrLam [Selecta in Threnos] = Raudų knygos komentaro fragmentai FrPs [Fragmenta in Psalmos] = Psalmių aiškinimų fragmentai HCt [Homiliae in Canticum Canticorum] = Giesmių giesmės homilijos HGn [Homiliae in Genesim] = Pradžios knygos homilijos HEx [Homiliae in Exodum] = Išėjimo knygos homilijos HIer [Homiliae in Ieremiam] = Jeremijo pranašystės homilijos HIos [Homiliae in Iosue] = Jozuės knygos homilijos HIs [Homiliae in Isaiam] = Izaijo pranašystės homilijos HIud [Homiliae in Iudices] = Teisėjų knygos homilijos HLc [Homiliae in Lucam] = Evangelijos pagal Luką homilijos HLv [Homiliae in Leviticum] = Kunigų knygos homilijos HNm [Homiliae in Numeros] = Skaičių knygos homilijos

296

Origeno tekstų santrumpos

Mart [Exhortatio ad martyrium] = Paraginimas kankinystei Orat [De oratione] = Apie maldą Pas [De Pascha] = Apie Paschą / Velykas Princ [De principiis] = Pradmenys / Apie pradus Resur [De resurrectione] = Apie prisikėlimą

Literatūra Bibliografiniai įrankiai Henri Crouzel, Bibliographie critique d’Origène, Den Haag / Steen­ brugge: Nijhoff (Instrumenta Patristica 8), 1971.

Henri Crouzel, Bibliographie critique d’Origène, Supplément I, Turnhout: Brépols (Instrumenta Patristica et Mediaevalia 8A), 1982.

Henri Crouzel, Bibliographie critique d’Origène, Supplément II, Turnhout: Brépols (Instrumenta Patristica et Mediaevalia 8B), 1996.

Maura Maria Morfino, „Ermeneutica biblica ecclesiale e sinagogale a confronto. Rassegna bibliografica per uno status quaestionis sui contatti tra mondo giudaico e Chiesa patristica nei primi tre secoli con particolare riferimento alla polemica tra Origene e la Sina­ goga sul Cantico dei Cantici“, Theologica & Historica. Annali della Pontificia Facoltà Teologica della Sardegna IV, 1995, p. 75–136.

Origeno Giesmių giesmės komentaras ir homilijos Leidimai Origenis Opera omnia, t. III, opera et studio Caroli et Vincentii Dela­ rue, recognoscente J.-P. Migne (Patrologia Graeca 13), Paris, 1862, col. 35–197.

Origenes Werke, VIII Band: Homilien zu Samuel I, zu Hohelied und zu den Propheten, Kommentar zum Hohelied. in Rufins und Hieronimus’ Übersetzungen, hrsg. von W. A. Baehrens, Leipzig: Hinrichs (Die Griechischen Christlichen Schriftsteller [= GCS] 33), 1925.

Origène, Homélies sur le Cantique des Cantiques, introduction, traduc­ tion et notes de Dom Olivier Rousseau, Paris: Cerf (Sources chré­ tiennes [= SC] 37 bis), 1966.

Origene, Omelie sul Cantico dei cantici, a cura di M. Simonetti, Fonda­ zione Lorenzo Valla / Arnoldo Mondadori editore, 1998.

Origène, Commentaire sur le Cantique des Cantiques, texte de la version latine de Rufin, introduction, traduction et notes par L. Brésard et

298

Literatūra

H. Crouzel avec la collaboration de M. Borret, t. 1–2, Paris: Cerf (SC 375–376), 1991–1992.

Origene, Commentario al Cantico dei cantici, a cura di M. A. Barbàra, Bologna: EDB (Biblioteca patristica 42), 2005.

Vertimai Origen, The Song of Songs, Commentary and Homilies, translated and annotated by R. P. Lawson, New York–Mahwah: The Newmann Press (Ancient Christian Writers), 1956.

Origene, Commento al Cantico dei cantici, traduzione, introduzione e note a cura di M. Simonetti, Roma: Città Nuova (Collana di testi patristici 1), 1976 (20052).

Origene, Omelie sul Cantico dei cantici, traduzione, introduzione e note a cura di M. I. Danieli, Roma: Città Nuova (Collana di testi patristici 83), 1990 (19952).

Orygenes, Komentarz do Pieśni nad Pieśniami. Homilie o Pieśni nad Pieśniami, tłum. i opr. S. Kalinkowski, Kraków: WAM, 1994.

Bažnyčios Tėvai: Nuo Apaštališkųjų Tėvų iki Nikėjos Susirinkimo.

Antologija, sud. D. Alekna, V. Ališauskas, Vilnius: Aidai, 2003.

Origenas, Paaiškinimai Giesmių giesmei, vertė V. Stalioraitytė, in: Bažnyčios Tėvai: Nuo Apaštališkųjų Tėvų iki Nikėjos Susirinkimo.

Antologija, sud. D. Alekna, V. Ališauskas, Vilnius: Aidai, 2003, p. 487–522.

Origenas, Giesmių giesmės homilijos, vertė G. Žukas, įvadą ir paaiškini­ mus parašė V. Ališauskas, Vilnius: Aidai, 1996.

Kiti cituojami Origeno veikalai I Pradžios knygos homilijos [HGn]: Origène, Homélies sur la Genese, ed. L. Dutreleau, Paris: Cerf (SC 7 bis), 1985.

Opere di Origene I: Omelie sulla Genesi, a cura di M. Simonetti, tra­ duzione di M. I. Daniele, Roma: Città Nuova, 2002.

Literatūra

299

Išėjimo knygos homilijos [HEx]: Opere di Origene II: Omelie sull’Esodo, a cura di M. Simonetti, tra­ duzione di M. I. Daniele, Roma: Città Nuova, 2005.

Skaičių knygos homilijos [HNm]: Origène, Homélies sur les Nombres, ed. L. Doutreleau, Paris: Cerf, t. I (SC 415), 1996 ; t. II (SC 442), 1999.

Kunigų knygos homilijos [HLv]: Origène, Homélies sur le Lévitique, ed. M. Borret, t. I–II, Paris: Cerf (SC 286–287), 1981.

Jozuės knygos homilijos [HIos]: Origène, Homélies sur Josué, ed. A. Jaubert, Paris: Cerf (SC 71), 1960.

Teisėjų knygos homilijos [HIud] : Origène, Homélies sur les Juges, ed. Pierre Messié, Louis Neyrand, Marcel Borret, Paris: Cerf (SC 389), 1993.

Jobo knygos aiškinimų fragmentai [FrIob]: Selecta in Job, in: Origenis Opera omnia, t. II, opera et studio Caroli et Vincentii Delarue, recognoscente J.-P. Migne (Patrologia Graeca 12), Paris, 1862, col. 1031–1049.

Psalmių komentaras [CPs]: Selecta in Psalmos, in: Origenis Opera omnia, t. II, opera et stu­ dio Caroli et Vincentii Delarue, recognoscente J.-P. Migne (Patrologia Graeca 12), Paris, 1862, col. 1053–1686.

Jeremijo pranašystės homilijos [HIer]: Origène, Homélies sur Jérémie, ed. P. Nautin, t. I–II, Paris: Cerf (SC 232, 238), 1976–1977.

Jeremijo raudų komentaras [FrLam]: Origenes Werke, III Band: Jermiahomilien, Klagliederkommentar, hrsg. von E. Klostermann, Leipzig: Hinrichs (GCS 6), 1901.

300

Literatūra

Evangelijos pagal Matą komentaras [CMt]: Opere di Origene XI/1: Commento a Matteo / 1, a cura di G. Bendi­ nelli, traduzione di R. Scognamiglio, note di M. I. Daniele, Roma: Città Nuova, 2008.

Opere di Origene XI/5: Commento a Matteo / Series 1, a cura di G. Bendinelli, traduzione di R. Scognamiglio, note di M. I. Da­ niele, Roma: Città Nuova, 2004.

Opere di Origene XI/6: Commento a Matteo / Series 2, a cura di G. Bendinelli, traduzione di R. Scognamiglio, note di M. I. Da­ niele, Roma: Città Nuova, 2006.

Origenes Werke, XII Band: Matthäuserklärung, III: Fragmente und Indices, hrsg. von E. Klostermann, zweite Hälfte, 2., durchge­ sehene Aufl., besorgt von U. Treu, Berlin: Akademie-Verlag (GCS 41/2), 1968.

Evangelijos pagal Luką komentaras [CLc]: Origène, Homélies sur S. Luc, ed. H. Crouzel, Paris: Cerf (SC 87), 1962.

Evangelijos pagal Joną komentaras [CIo]: Origène, Commentaire sur saint Jean, t. I–III, ed. C. Blanc, Paris: Cerf (SC 120, 157, 222), 1966–1975.

Origenes’ Johanneskommentar Buch I–V, editiert, übersetzt und kom­ mentiert von Hans G. Thümmel, Tübingen: Mohr Siebeck, 2011.

Pauliaus laiškų aiškinimai: Opere di Origene XIV/4: Esegesi paolina: I testi frammentari, introdu­ zione, traduzione e note di F. Pieri, Roma: Città Nuova, 2009.

II Apie maldą [Orat]: Origenes Werke, II Band: Buch V–VIII Gegen Celsus. Die Schrift vom Gebet, hrsg. von P. Koetschau, Leipzig: Hinrichs (GCS 3), 1899.

Apie Paschą [Pas]: Origene, Sulla Pasqua. Il papiro di Tura, introd., traduzione e note di Giuseppe Segherri, Milano: Edizioni Paoline (Letture cristiane del primo millennio 6), 1989.

Literatūra

301

Dialogas su Heraklidu [Dial]: Entretien d’Origène avec Héraclide, ed. J. Scherer, Paris: Cerf (SC 67), 1960.

Laiškas bičiuliams Aleksandrijoje [EpCar]: Pamphile et Eusèbe de Césarée, Apologie pour Origène suivi Rufin d’Aquilée Sur la falsification des livres d’Origène, texte critique … par Renè Amacker et Éric Junod, t. I–II, Paris: Cerf (SC 464– 465), 2002.

Laiškas Firmilianui [EpFirm]: Bažnyčios Tėvai: Nuo Apaštališkųjų Tėvų iki Nikėjos Susirinkimo. Anto­ logija, sud. D. Alekna, V. Ališauskas, Vilnius: Aidai, 2003, p. 523.

Paraginimas kankiniams [Mart]: Origenes Werke, I Band: Die Schrift vom Martyrium. Buch I–IV gegen Celsus, hrsg. von P. Koetschau, Leipzig: Hinrichs (GCS 2), 1899.

Pradmenys / Apie pradus [Princ]: Origène, Traité des Principes, ed. H. Crouzel, M. Simonetti, t. I–V, Paris: Cerf (SC 252, 253, 268, 269, 312), 1978–1984.

Origene, I Principi, a cura di Manlio Simonetti, Torino: UTET Libreria, 2010 (19681).

Origenas, Apie pradus, vertė D. Alekna, in: Bažnyčios Tėvai: Nuo Apaštališkųjų Tėvų iki Nikėjos Susirinkimo. Antologija, sud. D. Alekna, V. Ališauskas, Vilnius: Aidai, 2003, p. 388–474.

Prieš Celsą [CC]: Origène, Contre Celse, ed. M. Borret, t. I–IV, Paris: Cerf (SC 132, 136, 147, 150), 1967–1969.

Giesmių giesmės tekstas, vertimai Septuaginta. Id est Vetus Testamentum graece iuxta LXX interpretes, edi­ tio altera, edd. Alfred Rahlfs, Robert Hanhart, Stuttgart: Deutsche Bibelgesellschaft, 2006.

302

Literatūra

A New English Translation of the Septuagint, ed. by Albert Pietersma and Benjamin G. Wright, Oxford: Oxford University Press, 2007 (20092).

Biblia Sacra iuxta vulgatam versionem, recensuit R. Weber, editionem quartam praeparavit R. Gryson, Stuttgart: Deutsche Bibelgessel­ schaft, 1994. Šventasis Raštas Senojo Testamento, [iš lotynų k.] vertė ir komentorių pridėjo J. J. Skvireckas, II laida, t. II, Roma, 1958.

Biblija. Naujas lietuviškas vertimas: Senasis Testamentas ir Naujasis Testamentas, iš hebrajų, aramėjų ir graikų k. vertė A. Jurėnas, Dun­ canville, Tex.: World Wide Printing, 2000.

Biblija, arba Šventasis Raštas. Ekumeninis leidimas, Senasis Testamentas, iš hebrajų, aramėjų ir graikų k. vertė A. Rubšys; Naujasis Testamen­ tas, iš graikų k. vertė Č. Kavaliauskas, Vilnius: Lietuvos Biblijos draugija, 20095. Епископъ Порфирій, «Пѣснь пѣсней» (перевод съ греческаго), Труды Кіевской Духовной Академіи, № 6 1869.

Giesmių giesmės targumas Il Targum del Cantico dei Cantici. Il Targum del Libro di Rut, a cura di G. Lenzi, traduzione e note di U. Neri e E. Poli, Genova–Milano: Marietti (Testi e studi aramaici 2), 2010.

The Targum of Canticles, translated, with a critical introduction, appa­ ratus, and notes by P. S. Alexander. The Aramaic Bible volume 17A. London: T&T Clark, 2003.

Rabinų raštija The Babylonian Talmud, vol. 1–18, translated into English with notes

by I. Epstein, London: Soncino Press, 1961.

The Talmud: A Selection, Selected, Translated and Edited by Norman Solomon, London: Penguin Books, 2009.

G. Stemberger, Midrash: Vom Umgang der Rabinen mit der Bibel.

Einführung – Text – Erläuterungen, München: C. H. Beck, 1982.

Literatūra

303

Hipolito Giesmių giesmės komentaras Yancy W. Smith, Hippolytus’ commentary ‘On the Song of Songs’ in so­ cial and critical context (Dissertation), Texas Christian University, 2009.

Giesmių giesmės šiuolaikiniai komentarai Song of Songs: A New Translation with Introduction and Commentary

by M. H. Pope, Garden City, N. Y.: Doubleday (The Anchor Bible), 1977.

A.-M. Pelletier, Lectures du Cantique des Cantiques, Roma: Editrice Pontificio Istituto Biblico, 1989.

Cantico dei cantici, versione, introd. e commento di G. Barbiero, Milano: Paoline, 2004.

R. E. Murphy, The Song of Songs: A Commentary on Book of Canticles or The Song of Songs, Minneapolis: Fortress Press (Hermeneia), 1990.

E. Kingsmill, The Song of Songs and the Eros of God: A Study in Biblical Intertextuality, Oxford: Oxford University Press (Oxford Theological Monographs), 2009.

Gnostiniai tekstai ir apokrifai Testi gnostici in lingua greca e latina, a cura di M. Simonetti, Fondazione Lorenzo Valla / Arnoldo Mondadori editore, 1993 (20095).

Nag Hammadi Codex II, 2–7 together with XIII, 2*, Brit. Lib. Or. 4926(1), and P. Oxy. 1, 654, 655, ed. Bentley Layton, vol. 1: Gospel According to Thomas, Gospel According to Phillip, Hypostasis of the Archons, and Indexes, Leiden: E. J. Brill, 1989.

Vangeli gnostici: Vangelo di Tomaso, Maria, Verità, Filippo, a cura di Luigi Moraldi, Milano: Adelphi, 1993.

L’Épître des apôtres et le Testament de N.S. Jésus-Christ, traduction de l’éthiopien, introduction et notes de J.-N. Pérès, Turnhout: Brepols (Apocryphes 5), 1994.

Pistis Sophia, a cura di Luigi Moraldi, Milano: Adelphi, 20062.

304

Literatūra

Bažnyčios Tėvai Bažnyčios Tėvai: Nuo Apaštališkųjų Tėvų iki Nikėjos Susirinkimo. Anto­ logija, sud. D. Alekna, V. Ališauskas, Vilnius: Aidai, 2003.

Clemens Alexandrinus, Paedagogus = Clemens Alexandrinus, Erster Band: Protrepticus und Paedagogus, hrsg. von Otto Stählin, 3. Aufl. von U. Treu, Berlin: Akademie-Verlag (GCS) 1972.

Clemens Alexandrinus, Stromata = Clemens Alexandrinus, Zweiter Band: Stromata Buch I–VI, hrsg. von Otto Stählin, 3. Aufl. von L. Früchtel, Berlin: Akademie-Verlag (GCS) 1960; Dritter Band: Stromata Buch VII–VIII – Excerpta ex Theodoto et al., hrsg. von Otto Stählin, 2. Aufl. von L. Früchtel, U. Treu, Berlin: AkademieVerlag (GCS) 1970.

Constitutiones Apostolorum = D. Spada, D. Salachas, Costituzioni dei Santi Apostoli per mano di Clemente, Città del Vaticano: Urbaniana University Press, 2001.

Didache = Didachè: Insegnamento degli apostoli, ed. di Giuseppe Visona, Milano: Paoline, 2000.

Eusebius, Historia ecclesiastica = Eusèbe de Césarée, Histoire ecclésiastique, ed. G. Bardy, t. I–IV, Paris: Cerf (SC 31, 41, 55, 73), 1952–1960.

Eusebius, Commentaria in Psalmos = Eusebii Pamphili Opera omnia, col­ legit et recognovit J.-P. Migne, t. V (Patrologiae cursus completus: Series graeca, accurante J.-P. Migne, vol. 23), Parisiis: J.-P. Migne, 1857.

Hermas, Pastor = The Apostolic Fathers, vol. II, ed. and transl. by Bart D. Ehrman, Cambridge (Mass.) – London: Harvard University Press (The Loeb Classical Library 25), 2003, p. 174–473.

Hieronymus Stridonensis, Epistulae = Eusebii Hieronymi Epistulae, Pars I–III, editio altera supplementis aucta, Viena: Hoelder-PichterTempsky (Österreichische Akademie der Wissenschaften, Corpus Scriptorum Ecclesiasticorum Latinorum 54–56), 1966; Hieronymus, Epistularum Indices, comp. M. Kamptner, Viena: Hoelder-PichterTempsky, 1966.

Hieronymus Stridonensis, De viris illustribus = Gerolamo, Gli uomini illustri. De viris illustribus, a cura di Aldo Ceresa-Gastaldo, Bologna: EDB (Biblioteca patristica 12), 1998.

Literatūra

305

Hieronymus Stridonensis, Liber interpretationis hebraicorum nomi­ num = Eusebii Hieronimi Opera omnia, t. II (Patrologiae cursus completus: Series latina, accurante J.-P. Migne, vol. 23), Parisiis: Garnier, 1883, col. 815–904.

Justinianus Imperator, Liber adversus Origenem (ad Mennam) = Εusebii Alexandrini episcopi … Opera … accedunt Justiniani, Imperatoris Augusti, scripta dogmatica, recognovit J.-P. Migne (Patrologiae cursus completus: Series graeca, accurante J.-P. Migne, vol. 86/1), Parisiis: J.-P. Migne, 1865, col. 946–994.

Methodius Olympi, De resurrectione = Methodius von Olympus, Schrif­ ten, I., von G. Nanthanael Bonwetsch, Erlangen: A. Deichert (Georg Böhme), 1891, p. 70–283.

Pamphilus, Apologeticus pro Origene liber in latinum translatus = Pamphile et Eusèbe de Césarée, Apologie pour Origène suivi Rufin d’Aquilée Sur la falsification des livres d’Origène, texte critique … par Renè Amacker et Éric Junod, t. I–II, Paris: Cerf (SC 464–465), 2002.

Photius, Bibliotheca / Myrionbiblon = Photii Opera omnia, recogn.

J.-P. Migne (Patrologiae cursus completus: Series graeca, accurante J.-P. Migne, vol. 103), Parisiis: Garnier, 1900, col. 19–1588.

Rufinus, De adulteratione librorum Origenis = Pamphile et Eusèbe de Césarée, Apologie pour Origène suivi Rufin d’Aquilée Sur la falsifi­ cation des livres d’Origène, texte critique … par Renè Amacker et Éric Junod, t. I–II, Paris: Cerf (SC 464–465), 2002. Šenute, Contra Origenistas = Hans-Joachim Cristea, Schenute von Atripe: Contra Origenistas, Edition des koptischen Textes mit … Übersetzung, Tübingen: Mohr Siebeck, 2010.

Traditio Apostolica = The Apostolic Tradition, [translation and] commen­ tary by P. F. Bradshaw, M. E. Johnson, L. E. Philips, Minneapolis: Fortress Press (Hermeneia), 2002.

Antikos autoriai Aelianus, De natura animalium = Aelian, On the Characteristics of Animals, with an English translation by A. F. Schofield, vol. I–III,

306

Literatūra

London: Heinemann, Cambridge (Mass.): Harvard University Press (Loeb Classical Library), 1958–1959.

Alkinoos, Didaskalikos: Lehrbuch der Grundsätze Platons: Einleitung, Text, Übersetzung und Anmerkungen, hrsg. von Orrin F. Summerell, Thomas Zimmer, Berlin–New York: Walter de Gruyter, 2007.

Heraclitus (Allegorista), Questiones Homericae = Eraclito, Questioni omeriche sulle allegorie di Omero in merito degli dèi, a cura F. Pontani, Pisa: Edizioni ETS (il mito 1), 2005.

Josephus Flavius, Contra Apionem = Josèphe Flavius, Contre Apion, texte établi et annoté par Théodore Reinach et traduit par Léon Blum, Paris: Les Belles Lettres (Ass. Guillaume Budé), 1930.

Panaetius = Panezio, Testimonianze e frammenti, a cura di E. Vimercati, Milano: Bompiani (Testi a fronte), 2002.

Plato, Apologia Socratis = Platonas, Sokrato apologija, iš graikų k. vertė ir įvadą parašė N. Kardelis, komentarą parašė V. Ališauskas, Vilnius: Aidai, 2009.

Plato, Respublica = Platonas, Valstybė, iš graikų k. vertė J. Dumčius, Vilnius: Pradai, 20002 (19811).

Plato, Symposium = Platonas, Puota, arba apie meilę, iš graikų k. vertė T. Aleknienė, komentarą parašė V. Ališauskas, Vilnius: Aidai, 2000.

Plato, Timaeus = Platonas, Timajas. Kritijas, iš graikų k. vertė N. Kardelis, Vilnius: Aidai, 1995.

Plato, Phaedo = Platonas, Puota, Faidonas, iš graikų k. vertė M. Rač­ kaus­kas, Klaipėda: Rytas, 1935; Platonas, Faidonas, iš graikų k. vertė ir komentarą parašė T. Aleknienė, Vilnius: Aidai, 1999.

Plato, Phaedrus = Platonas, Faidras, iš graikų k. vertė N. Kardelis, Vilnius: Aidai, 1996.

Sallustius (Philosophus), De diis et mundo = Saloustios, Des dieux et du monde, texte établi et traduit par G. Rochefort, Paris: Les Belles Lettres (Ass. Guillaume Budé), 1960.

Stoicorum veterum fragmenta, vol. I–III collegit J. von Arnim, vol. IV (Indices) conscr. M. Adler, Stuttgart: Teubner, 1964 (repr. 1903–1924).

Literatūra

307

Tyrimai Martin Abegg, Peter Flint, Eugene Ulrich, The Dead See Scrolls Bible, San Francisco: HarperSanFrancisco, 1999, p. 611–618.

Peter R. Ackroyd, Craig F. Evans (edd.), The Cambridge History of the Bible, vol. 1, Cambridge: Cambridge University Press, 1975.

Vytautas Ališauskas, „Ką ir kaip vertė Seinų vyskupas Antanas Bara­ nauskas: Įvado bandymas istoriniam Giesmių giesmės vertimui“, in: Giesmių giesmė, vertė A. Baranauskas, sudarė B. Speičytė, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2005.

Jean-Marie Auwers, “Du bon usage d’une édition d’Origene. À pro­ pos du ‘Commentaire al Cantico dei cantici’ de M. A. Barbàra”, Adamantius 13, 2007, 287–296.

Adele Monaci Castagno (ed.), Origene: Dizionario – la cultura, il pen­ siero, le opere, a. c. di, Roma: Città Nuova, 2000.

Jaques Chênevert, L’Eglise dans le Commentaire d’Origene sur le Cantique des cantiques, Bruxelles–Paris, 1969.

Elizabeth A. Clark, “Origen, the Jews, and the Song of Songs: Allegory and Polemic in Christian Antiquity”, in: Anselm C. Hagedorn (ed.), Perspectives on the Song of Songs = Perspektiven der Hoheliedauslegung, Berlin: Walter de Gruyter, 2005, p. 274–293.

P. Cox Miller, “Poetic Words, Abysmal Words: reflections on Origen’s Hermeneutics”, in: Origen of Alexandria: his work and his legacy, Notre Dame, 1988, p. 165–178.

Henri Crouzel, “La christologie d’Origène selon son Commentaire sur le Cantique des Cantiques”, in: Praesentia Christi. Festschrift Johannes Betz zum 70. Geburtstag, Hrsg. Lothar Lies, Düsseldorf: Patmos, 1984, p. 421–433.

Henri Crouzel, “Origene”, in: Dizionario patristico e di antichita cristiane, Roma: Marietti, 1983, vol. 2.

Henri Crouzel, Origène, Paris, 1985 (angl. vert. A. S. Worral; Edinburgh: T. & T. Clark, 1989).

Jean Daniélou, Origene: Il genio del Cristianesimo, Roma: Edizioni Arkeios, 1991, p. 257 (pranc. originalas: Jean Daniélou, Origène, Paris: La Table Ronde, 1948).

308

Literatūra

Arthur J. Droge, Homer or Moses? Early Christian Interpretations of the History of Culture (= Hermenutische Untersuchungen zur Theolo­ gie 26), Tübingen, 1989.

Peter V. Flint, “The Book of Canticles (Song of Songs) in the Dead Sea Scrolls”, in: Anselm C. Hagedorn (ed.), Perspectives on the Song of Songs = Perspektiven der Hoheliedauslegung, Berlin: Walter de Gruyter, 2005, p. 97–103.

Robin Griffith-Jones, Mary Magdalene: The Woman Jesus Loved, Norwich: Canterbury Press, 2008.

Anselm C. Hagedorn (ed.), Perspectives on the Song of Songs = Perspek­ tiven der Hoheliedauslegung, Berlin: Walter de Gruyter, 2005.

Ch. Kannengieser and W. L. Petersen (edd.), Origen of Alexandria: his work and his legacy, Notre Dame: University of Notre Dame Press (Christianity and Judaism in Antiquity 1), 1988.

Reuven Kimelman, “Rabbi Yohanan and Origen on the Song of Songs: A Third-Century Jewish-Christian Disputation”, The Harvard Theo­ logical Review 73, 1980, p. 567–595.

J. Christopher King, Origen on the Song of Songs as the Spirit of Scripture: The Bridgerooms’s Perfect Marriage-Song, Oxford: Oxford University Press, 2005.

Edmée Kingsmill, The Song of Songs and the Eros of God: A Study in Biblical Intertextuality, Oxford: Oxford University Press (Oxford Theological Monographs), 2009.

Freddy Ledegang, Mysterium Ecclesiae: images of the Church and its members in Origen, Leuven University Press: Uitgeverij Peeters Leuven, 2001.

Frédéric Manns, “Une tradition juive dans les commentaires du Can­ tique des Cantiques d’Origène”, Antonianum 65, 1990, p. 3–22.

Mario Maritano, “L’argomentazione scritturistica di Origene contro la metemsomatosi”, in: Origeniana Sexta: Origène et la Bible / Origen and the Bible. Actes du ‘Colloquium Origenianum Sextum’, Chantilly 30 août – 3 septembre 1993, edd. Gilles Dorival et Alain Le Bolluec, Leuven: Peeters / University Press (Bibliotheca Ephemeridum Theo­ lo­gicarum Lovaniensium 118), 1995, p. 251–276.

Literatūra

309

Antti Marjanen, The Woman Jesus Loved: Mary Magdalene in the Nag Hamamdi Library and Related documents, Leiden–New York: Brill (Nag Hammadi and Manichaean studies 40), 1996.

Christoph Markschies, Origenes und sein Erbe gesammelte Studien, Berlin: Walter de Gruyter, 2007.

Lee M. McDonald, James A. Sanders (ed.), The Canon Debate, Peabody (Mass.): Hendrickson Publishers, 2002.

Bernard McGinn, The Foundations of Mysticism: Origins to the Fifth Century, New York: Crossroad, 1991.

John Anthony McGuckin (ed.), The SCM Press A–Z of Origen, London: SCM Press, 2006 (= The Westminster Handbook to Origen, ed.

J. A. McGuckin, Louisville: Westminster John Knox Press, 2004).

Helmut Merklein, metanoia, metanoeo, in: Exegetisches Wörterbuch zum Neuen Testament, Bd. II, Stuttgart: Kohlhammer, 1981, p. 1022–1031.

Adele Monaci Castagno (ed.), La biografia di Origene fra storia e agio­ grafia. Atti del VI Convegno di Studi del Gruppo Italiano di ricerca su Origene e la tradizione alessandrina, Villa Verruchio (Biblioteca di Adamantius 1), 2004.

Takamitsu Muraoka, A Greek-English Lexicon of the Septuagint, Louvain etc.: Peeters, 2009.

Pierre Nautin, Origène. Sa vie et son œuvre, Paris: Scipioni, 1977.

Domenico Pazzini, In principio era il Logo: Origene e il prologo del van­ gelo di Giovanni, Brescia: Paideia editrice (Studi biblici 64), 1983.

Luigi Franco Pizzolato, Marco Rizzi (ed.), Origene maestro di vita spi­ rituale / Origen: Master of Spiritual Life, Milano: Vita e Pensiero (Studia patristica Mediolanensia 22), 2001.

Bernard Pouderon, Les apologistes Grecs du IIe siècle, Paris: Cerf, 2005.

Ignazio Sanna, “L’argomento apologetico Furta Graecorum”, Problemi attuali di Filosofia-Teologia-Diritto: Studi della Pontificia Università Lateranense per il 50o della nuova sede, Roma: LEV-Lateranense, 1989, p. 119–143.

Magne Sæbø (ed.), Hebrew Bible, Old Testament: The history of its in­ terpretation, vol. 1: From the beginnings to Middle Ages (until 1300), Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht, 1996.

310

Literatūra

Charles Scalise, “Origen and the Sensus litteralis”, in: Ch. Kannengieser and W. L. Petersen (edd.), Origen of Alexandria, p. 117–129.

Udo Schnelle, Einleitung in das Neue Testament, Göttingen: Vanden­ hoeck & Ruprecht, 20076.

Manlio Simonetti, “Due note sull’angelologia origeniana”, Rivista di cultura classica e medievale 4, 1962, p. 169–208.

Marta Sordi, I cristiani e l’impero Romano, nuova edizione, Milano: Jaca Book, 2006.

Anthony C. Thiselton, New Horizons in Hermeneutics, HarperCollins Publishers, 1992.

Joseph W. Trigg, Origen, London–New York: Routledge (The Early Church Fathers), 1998.

Citatų rodyklė Senasis Testamentas Pradžios knyga 1, 1 : 85 1, 5 : 21 1, 16 : 21 1, 26 : 205 2, 7 : 49 3, 8 : 21 15, 5 : 215 18, 1 : 105 18, 10 : 200 24, 65 : 220 25, 13 : 208 27, 27 : 139 28, 10–19 : 281 38, 14–15 : 220 43, 16 : 105 43, 25 : 105 19, 19 : 244 Išėjimo knyga 1, 5 : 50 3, 8 : 256 7, 28 : 197 12, 22 : 283 13, 3–8 : 77 14, 14 : 263 15, 1 : 79, 109 15, 1–18 : 159 15, 1–21 : 158 20, 5 : 229 20, 12 : 137 26, 34 : 77

30, 22–33 : 179 30, 30 : 182 30, 34 : 83, 179, 239 30, 34–35 : 115 31, 3 : 85 31, 11 : 85 32, 32 : 149 33, 22 : 288 34, 14 : 229 Skaičių knyga 12 : 206 12, 1 : 97 12, 7 : 281 21, 17 : 79 21, 17–18 : 158, 161 21, 19 : 244 24, 9 : 109, 113, 139, 232, 233 Kunigų knyga 5, 7 : 147 10, 14 : 87 16, 31 : 77, 156 25, 4 : 156 Pakartoto įstatymo knyga 5, 31 : 291 10, 22 : 50 14, 4 : 141 27, 9 : 149 28, 8 : 197 30, 12–14 : 277

31, 19 : 162 32, 1 : 79 32, 1–4 : 158, 162 32, 8 : 217 32, 47a : 217 Jozuės knyga 9, 2 : 193 Teisėjų knyga 3, 24 : 197 5, 2 : 79 5, 2–31 : 158, 163 5, 3 : 158 5, 12 : 163 10, 12 : 163 1 Samuelio knyga 2, 1–10 : 158 10, 1 : 182 23, 29 : 244 2 Samuelio knyga 22 : 164 22, 2 : 79 1 Karalių knyga 1, 45 : 182 5, 3: 101 8, 6 : 156 10, 2 : 89 10, 10 : 89 18, 42 : 284 19, 4–5 : 284

312 1 Kronikų knyga 16, 7–36 : 164 16, 8–38 : 158 Jobo knyga 7, 1 : 119 20, 9 : 209 25, 5 : 51 28, 7 : 209 Psalmynas 1–25 : 33 1, 1 : 210 18, 9 : 123 22 : 212 22, 5 : 87 23 : 192 26, 13 : 256 37, 6 : 83, 115 43, 20 : 256 44, 3–4 : 251 44, 7 : 202 44, 8 : 83, 175 44, 9–10 : 117 45, 6 : 213 54, 7 : 283 57, 5–6 : 27 67, 32 : 99 73, 13–14 : 143 75, 2 : 192 79, 9–10 121 83, 7 : 256 91, 14 : 286 92 : 159 101, 20 : 282 103, 15 : 243 103, 34 : 149, 290 106, 42–43 : 123

Citatų rodyklė (Krn – Išm) 109, 1 : 52 112, 3 : 51 120, 6 : 125 123, 7–8 : 145 Patarlių knyga 1, 9 : 191 3, 16 : 137 4, 6 : 85, 111 5, 18–19 9, 1–2 : 261 20, 27 : 198 27, 10 : 123, 247 [34, 10] : 247 Koheleto knyga 10, 19 : 131 10, 20 : 197 Giesmių giesmė 1, 1 : 77, 201 1, 2 : 83, 201 1, 3 : 89, 91, 127, 195 1, 3–4 : 93 1, 4 : 60, 93, 95, 195 1, 5–6 : 95 1, 6 : 101, 103, 211 1, 7 : 105 1, 8 : 11, 107 1, 9 : 109 1, 10 : 89, 109 1, 11 : 75, 81, 109 1, 11–12 : 113 1, 12 : 77, 111, 113 1, 13 : 115, 117 1, 14 : 119 1, 15 : 121 1, 16 : 121, 123

1, 17 : 125 2, 1 : 127 2, 2 : 127 2, 3 : 127, 129 2, 4 : 131, 266 2, 4–9 : 261 2, 5 : 135 2, 6 : 87, 137 2, 7 : 137 2, 7–8 : 139 2, 8 : 141 2, 9 : 141, 143, 145 2, 10 : 145 2, 12 : 147 2, 12–13 : 147 2, 13 : 149 2, 13–14 : 149 2, 14 : 62, 111, 149 2, 15 : 63 3, 1 : 245 3, 7 : 208 3, 8 : 61 4, 8 : 204 4, 11 : 60 4, 13 : 60 5, 2 : 232 5, 3 : 269 5, 6d–e : 20 6, 1–2 : 245 6, 8 : 93 7, 5 : 225 8, 5 : 97, 103, 203, 204 8, 10 : 59 8, 12 : 208 Išminties knyga 3, 10 : 99 7, 27 : 137

313

Citatų rodyklė (Sir – Mt) Siracido knyga 9, 20 : 145 17, 1 : 174 48, 8 : 182 Izaijo pranašystė 1, 21 : 139 5, 1 : 79, 164 8, 14 : 117 9, 1 : 129 26, 1 : 287 30, 29 40, 15 : 117 45, 3 : 95 45, 5 : 229 49, 2 : 135, 269 49, 5–6 : 270 49, 6 : 135, 269, 270 49, 22–23 : 226 53, 2–3 : 249 55, 13 : 125 65, 24 : 83 Jeremijo pranašystė 3, 16 : 281 6, 1 : 282 8, 7 : 284 9, 20 : 145 13, 1 : 204 23, 29 : 18 31 [48], 10 : 207 Raudos 4, 20 : 260 Ezekielio pranašystė 3, 23 : 119 13, 18 : 137, 274

16 : 57 23 : 57, 221 23, 3 : 117 Danieliaus pranašystė 2, 34 : 115 Ozėjo pranašystė 2, 14 : 57 2, 19 : 57 Michėjo pranašystė 2, 11–12 : 115 Habakuko pranašystė 3, 8 : 109 Malachijo pranašystė 3, 20 [4, 2] : 213 Naujasis Testamentas Evangelija pagal Matą 3, 16 : 123 4, 8 : 21 4, 23 : 123 5, 21–22 : 186 5, 27–28 : 186 5, 28 : 145 5, 44 : 135 6, 6 : 198 6, 9 : 87 6, 28–29 : 208 7, 24–27 : 255 8, 22 : 245 8, 23 : 139

8, 23–26 : 277 8, 24 : 145 8, 26 : 145 9, 2 : 125 9, 6 : 125 9, 15 : 60 9, 18 : 99 9, 18–26 : 206 10, 32 : 289 10, 37 : 133 11, 27 : 184, 288 11, 28 : 284 12, 29 : 191 12, 42 : 99 12, 46–50 : 259 13, 22 : 257 13, 24–30 : 286 13, 31–32 : 19 13, 36–43 : 286 14, 31 : 277 16, 17 : 207 17, 20 : 19 18, 10 : 226 18, 12–14 : 213 18, 20 : 196 19, 12 : 32 20, 18 : 256 22, 37 : 133 22, 39 : 133 23, 34 : 27 24, 15 : 85 24, 23 : 28, 147, 285 24, 27 : 28 25, 33 : 107, 222 25, 41 : 53 26, 6 : 113 26, 6–7 : 187 26, 7 : 113

314 26, 11–13 : 113 26, 38 : 145 28, 20 : 28, 123 Evangelija pagal Morkų 1, 2 : 50 4, 11 : 131 8, 8 : 17 14, 3 : 89, 91, 187 14, 5 : 113 Evangelija pagal Luką 1, 35 : 129, 260 2, 42–46 : 28 2, 52 : 147 7, 17 : 191 7, 37 : 113 7, 37–38 : 91, 187 4, 14 : 191 7, 38 : 89 7, 40 : 187 7, 48 : 245 9, 29 : 251 9, 50 : 191 10, 27 : 213 12, 3 : 198 12, 24 : 198 16, 10 : 129 19, 28 : 256 24, 13–35 : 21 24, 32 : 135, 141 Evangelija pagal Joną 1, 1 : 131 1, 9 : 28 1, 14 : 195, 212 3, 8 : 10 3, 29 : 60, 61, 93

Citatų rodyklė (Mt – Gal) 6, 56 : 61 8, 29 : 15 10, 1–18 : 213 10, 14 : 109 10, 16 : 206, 210 10, 38 : 15 12, 1–2 : 192 12, 3 : 91, 113, 187 12, 4 : 113 12, 5 : 113 12, 32 : 61 13, 25 : 87 14, 6 : 131 15, 1 : 121 15, 1–17 : 243 15, 2 : 147 15, 4 : 61 17, 23 : 61 20, 14–18 : 236 Laiškas romiečiams 1, 11 : 278 3, 15 : 207 5, 2 : 254 5, 5 : 91 5, 14 : 179 8, 15 : 169 10, 6–8 : 277 11, 11 : 99, 101 11, 25 : 210 11, 30–31 : 210 11, 33 : 20 14, 2 : 25 1 laiškas korintiečiams 1, 21 : 79, 117 1, 25 : 117 1, 30 : 131

2, 6 : 219 2, 9 : 163 2, 12 : 199 2, 15 : 289 2, 16 : 198, 199 3, 1 : 111 3, 1–2 : 75 3, 2 : 155 3, 9 : 278 3, 14 : 255 6, 15 : 254 6, 17 : 133 9, 19–22 9, 24 : 93 10, 6 : 179 12, 28 : 168 13, 10 : 286 14, 35 : 168 15, 24–27 : 52 15, 50 : 207 2 laiškas korintiečiams 2, 15 : 83, 115 3 : 289 3, 11–17 : 289 3, 6 : 13 3, 14 : 18, 149 3, 16–17 : 14 3, 18 : 149, 290 4, 16 : 246 10, 5 : 143, 281 Laiškas galatams 1, 23 : 103 2, 20 : 249 3, 27 : 268 3, 28 : 274 4, 22–26 : 211

315

Citatų rodyklė (Gal – Apr / HGn – HNm) 4, 26 : 212 5, 22 : 175

2, 5 : 254 3, 15 : 28

Laiškas efeziečiams 1, 23 : 273 2, 6 : 260 2, 14 : 208 4, 13 : 81 5, 14 : 276, 276 5, 27 : 81, 93, 103, 107 5, 29 : 133 5, 31 : 133 6, 11–17 : 163 6, 17 : 207

2 laiškas Timotiejui 4, 7 : 93

Laiškas filipiečiams 2, 6 : 212, 270 2, 6–7 : 186 2, 7 : 117, 186 2, 8 : 270 Laiškas kolosiečiams 1, 24 : 212 2, 3 : 184, 198, 283 2, 9 : 273 2, 15 : 232 3, 9 : 268 3, 19 : 111 1 laiškas Timotiejui 1, 13 : 101

Laiškas hebrajams 5, 12 : 25 5, 14 : 178 11, 38 : 284 1 Petro laiškas 2, 2 : 25 2, 7 : 117 4, 11 : 149 1 Jono laiškas 4, 7 : 213 2 Jono laiškas 12 : 12 3 Jono laiškas 13 : 12 Apreiškimas Jonui 2, 7 : 127 3, 20 : 131 14, 14–20 : 286 14, 18–19 : 243

Origeno veikalai Biblijos interpretacijos HGn I 17 : 199 IV 1 : 215 VIII 10 : 23 XI 1 : 177 XII 1.1 : 253 XII 1.2 : 15 XII 5 : 17 XIII 1 : 253 XIV 1 : 271 HEx I 2–3 : 50 I 3 : 256 VI : 159 VI 8 : 282 VI 10 : 256 IX 3 : 255 IX 4 : 241 XI 4 : 263 XI 5 : 256 XIII 6 : 255 HNm VI 4.2 : 206, 410 VII 1.2 : 165 VII 2.4 : 14 VII 4.4 : 206 IX 7 : 13, 17 XII 2 : 25, 162 XVII 6.3 : 232 XXVI 4 : 161 XXVII 2–3 : 256 XXVII 8 : 159

316 HLv I 1 : 13 I 4 : 16 V 1 : 229 VII 3 : 184 VIII : 191 IX 4 : 161 XII 4.1 : 253 HIos III 1 : 168 VIII 4 : 260 IX 8 : 199 IX 9 : 168 IX 10 : 193 XII : 163 XIV 2 : 191, 281 XV 6 : 207 XX 1 : 256 XX 2 : 27 XXIII 3 : 217 HIud VI 1 : 158, 163 VI 4 : 163 FrIob XLI 13 CPs 9, 5 : 51 23, 1 : 192 112, 3 : 51 FrPs I 3 : 22

Citatų rodyklė (HLv – CCt) CCt Prol. 1 : 68 Prol. 1.6 : 264 Prol. 1.7 : 264 Prol. 2 : 18 Prol. 2.6–14 : 177 Prol 4.5 : 159 Prol 4.6 : 162 Prol. 4.8 : 162 Prol 4.9 : 163 Prol. 4.10 : 164 Prol. 4.13 : 164 Prol. 4.17–18 : 181 Prol. 20–38 : 179 I 1.3 : 237 I 1.7 : 173 I 1.9 : 166 I 1.13 : 172 I 1.14 : 172 I 2.4 : 184 I 2.5 : 184 I 2.7 : 175, 184 I 2.12 : 186 I 3.11 : 175 I 4.1 : 186 I 4.4 : 186 I 4.6 : 196 I 4.11 : 195 I 4.17–19 : 178 I 4.27–29 : 186 I 4.29 : 193 I 5.3 : 199 I 5.4 : 198 I 6.1–2 : 201 I 6.3 : 201 I 6.11–12 : 202 II 1.1 : 203, 237 II 1.3 : 203

II 1.4 : 205 II 1.25 : 205 II 1.27 : 208 II 2.3 : 211 II 2.3–5 : 211 II 2.8 : 210 II 3.9 : 235 II 4.1 : 221 II 4.3 : 212 II 4.4–6 : 197 II 4.7 : 218 II 4.10 : 218, 220 II 4.12 : 217 II 4.13 : 217 II 4.14 : 218 II 4.16 : 213 II 4.18 : 219 II 4.25–26 : 213 II 4.30 : 215 II 4.31 : 213 II 4.35–37 : 219 II 4.39 : 215 II 5 : 11 II 5.2 : 221 II 5.30 : 222 II 5.38–39 : 219 II 5.39 : 222 II 6.3 : 223 II 7.1 : 224 II 7.9 : 224 II 7.12 : 224 II 7.16 : 221 II 8.14 : 227 II 8.19 : 231 II 8.23–24 : 231 II 8.33 : 226 II 8.34–36 : 227 II 8.37 : 227

317

Citatų rodyklė (CCt – FrLam) II 9.1 : 238 II 9.3 : 237 II 9.3–7 : 190 II 10.3 : 240 II 10.4 : 239 II 10.10 : 239 II 11.1 : 242 II 11.4 : 245 II 11.6 : 243 II 11.9 : 242 II 11.11 : 245 III 1.4 : 245 III 1.9 : 245 III 2.1 : 246 III 2.2 : 254 III 2.3 : 253 III 2.5 : 254 III 2.7 : 246 III 2.8 : 254 III 2.9 : 254 III 3 : 255 III 4.1 : 255 III 4.2 : 256 III 4.3 : 256 III 4.5 : 257 III 4.7 : 257 III 5.2 : 258 III 5.3 : 255, 258 III 5.6 : 257 III 5.8 : 258 III 6.1 : 261 III 6.7 : 261 III 8.2 : 267 III 8.13–14 : 268 III 9.3–4 : 274 III 9.6 : 274 III 9.9 : 274 III 9.9–10 : 274

III 10.2 : 275 III 10.4 : 278 III 10.5–6 : 278 III 10.6 : 276 III 11 : 10 III 11.1 : 278 III 11.2 : 279 III 12 : 19 III 13.10 : 19 III 13.11 : 20 III 13.44–45 : 281 III 14.17 : 282 IV 1.4 : 283 IV 1.13 : 285 IV 1.15 : 285 IV 1.24 : 285 IV 2 : 15 IV 2.1 : 287, 288 IV 2.2 : 288 IV 2.26–28 : 289 IV 2.7 : 287 IV 2.12 : 288 IV 2.14 : 290 IV 2.15 : 291 IV 2.19–20 : 287 FrCt (Barbàra) 1 : 172 3, 9 : 184 3, 10–12 : 185–186 5, 1 : 199 6 : 201 6, 7 : 202 11, 2–3 : 224 15 : 240 20, 2–3 : 167 22 : 275 23, 48–64 : 280

26, 9 : 283 28, 19–20 : 287 45 : 20 54, 1 : 197 62, 2–3 : 225 65, 5–6 : 209 HCt I 1 : 9, 56, 156, 160, 162 I 2 : 176, 202, 224, 225, 237 I 3 : 166 I 4 : 189, 233, 257, 234 I 5 : 195 I 6 : 166 I 7 : 20, 203, 284 I 8 : 215, 216 I 9 : 251, 278 I 10 : 231, 233 II 2 : 234 II 4 : 166, 181, 235, 251, 265 II 5 : 282 II 9 : 166 II 11 : 232 II 12 : 224, 265, 266, 280 HIs VI 3 : 168 HIer X 7 : 212 XI 6 : 205 XII 12 : 281 FrLam 118 : 240

318 CMt VII : 46 X 1.1 : 262 X 14.60–65 : 14 X 14.71–72 : 14 X 65 : 15 XI 17 : 46 XIII 1 : 46 XIII 26 : 226 XIII 26–28 : 226 XIV 17 : 212 XV 1–5 : 32 XVI 26 : 281 CMtS 7 : 190 27 : 25, 27 38 : 165, 192, 259 47 : 28 53 : 285 (bis), 286 77 : 190 (bis), 234 (bis) 85 : 254 100 : 252 HLc XII 4–6 : 218 XII 6 : 291 XVI 6 : 224 XIX 5 : 28 XX 6 : 284 XXII 3 : 249 XXXVI 6 : 291 XXXIX 7 : 291 CIo I 24 : 199 I 50 : 273

Citatų rodyklė (CMt – Pas) I 67 : 190, 233 I 67–68 : 238 I 87 : 187 I 124 : 272 I 153 : 272 I 153–154 I 217 : 187 I 229 : 269 I 248 : 272 I 251 : 272 I 251–252 : 272 I 277 : 259 I 282 : 183 II 33 : 244 II 146 : 48 II 182 : 50 II 192 : 50 VI 1–2 : 38 VI 20 : 200 VI 52 :15 XIII 18 : 280 XIII 299 : 52 XXXII 20 : 184 XXXII 23 : 192 XXXII 118–122 : 169 XXXII 122 : 168 XXXII 132 : 168 CRm III 9 : 51 VII 11 : 268 X 12 : 172 CEph I 1.4 : 50

Teologija ir apologetika CC II 64 : 252 III 48 : 168 III 51.8 : 223 III 55 : 26 III 56 : 26 IV 18 : 25 IV : 23 IV 44 : 22 V 1.27 : 199 V 62 : 236 VI 75 : 249 VI 75–76 : 251 VI 77 : 251, 253 VIII 72 : 53 Dial 15–24 : 185 18, 14–16 : 177 EpCar Ruf., De adult. 7.10–13 EpFirm 1 : 264 Mart 31 : 286 Orat 1 : 199 27.12 : 281 Pas I 1 : 159

319

Citatų rodyklė (Princ – Resur) Princ Prooem. 4 : 181 Prooem. 5 : 45 Prooem. 6 : 53 I 1.2 : 290 I 2.2 : 271, 272 I 2.3 : 259, 272 (bis) I 2.4 : 272 I 2.8 : 194 I 3.4–7 : 276 I 3.5–6 : 242

I 3.6 : 259, 277 I 6.1 : 52 I 6.2 : 50, 51 I 6.3 : 51 (bis), 53 I 6.4 : 181 II 8.3 : 44, 49, 51 II 8.5 : 256 II 9.3 : 256 II 9.5 : 47 (bis) III 1.17 : 165 III 3.1–3 : 219

IV 1.6 : 21 IV 2.1 : 229 IV 2.4 : 16 IV 3.11–12 : 50 IV 3.14 : 20 Resur Pamph. ApOr 113, 75–80 : 22

Vardų ir dalykų rodyklė Aaronas ​179, 205–206 Abisinija ​239 Abraomas ​23, 200, 205, 215, 228, 284 Achaja ​36 Adomas ​11, 21, 61, 159, 217, 265 Afrika ​29–30 Akcijus ​155 Akiba, rabi ​55–56, 60 Akvila iš Sinopės ​154, 239–240, 247, 275 Aleksandras Severas, imp. ​36, 39 Aleksandras, vysk. ​32, 38, 40 Aleksandrija ​24, 29, 31–38, 46, 154, 156, 165–167, 172, 248, 253 aliejus ​175–177, 187, 191, 235, 289 Alkinojas ​46, 270 Ambraziejus, Origeno globėjas ​31, 33, 39–40, 62, 215 Amonijas Sakas ​30–31 angelai, gerieji ir blogieji ​20, 26–27, 48–49, 187, 221 gerieji a. ​60, 167, 217, 225–226, 258 blogieji a. ​27, 53, 218–219, 258; dar žr. velnias a. pavidalas ​43, 187, 202, 252 a. gnosticizme ​165–166, 173, 229, 230 tautų a. ​217–218 Antifanas ​170 Antiochija ​36 apokatastazė ​44, 52 Arabija ​32, 39–40, 208, 239 arijonizmas ​42–43 Aristodemas ​170 Aristotelis ​170

Artimieji Rytai ​154, 185 Asafas ​164 Aškelonas ​22 Atanazas Aleksandrietis ​42 Atėnagoras Atėnietis ​167 Atėnai ​36, 63 Atis ​24 atsitiktinumas ​47, 105, 217 Augustinas, šv. ​170, 241, 267 Balaamas ​232 balsas ​10–12, 27, 158, 278–279, 284, 287–290 Bamotai ​244 barbarai ​169, 192 Basilidas ​52 Bazilijus Didysis, šv. ​42 Bažnyčia ​11, 22, 25, 27–28, 38, 45, 61, 165–167, 199–200, 203, 213, 219, 230–231, 255, 262, 274, 281, 285, 288–291 dangiškoji B. ​48–49, 211 B., šventovė ​13, 28, 32, 172, 181, 265 B., vietos bendruomenė ​196, 218 B. iš pagonių ​240, 257 bažnytiškas ​42, 166, 206, 223, 262 Betanija ​187, 190–192, 233–235 Betelis ​71, 281 Biblija ​13–14, 16, 18–19, 21–25, 43, 55, 58, 64, 153–154, 156, 158, 175, 207, 209, 228, 239, 256, 273, 276, 284, dar žr. Septuaginta, Vulgata Naujasis Testamentas ​14, 60, 171, 178–179, 212–213, 228, 236–237, 256, 286

Vardų ir dalykų rodyklė (B–F) Senasis Testamentas ​11, 13, 16, 33, 47, 51, 153–155, 162, 170, 174, 178–179, 182, 184, 193, 205, 207, 220–221, 232, 237, 264, 289 biblioteka ​30, 38 (Cezarėjos), 58 (Kumrano) Bileamas ​278 Blezilė, Paulos duktė ​29–30 Bostra (Arabijos) ​39 britanai ​192 bučinys ​170–174, 194, 236, 251 Celsas ​25–26, 249, 251 Cezarėja (Palestinos) ​34–35, ­38–39, 63, 206, 264 Charibdė, mit. ​161 Chrisipas ​178, 183 Ciceronas Markas Tulijus ​183 dakai ​192 Damazas, pop. ​153 daugelis žr. minia Debora ​163 Decijus, imp. ​40, 193, 264 Demetrijas, vysk. ​32–36, 167–168 demitologizacija ​24 Demiurgas ​46, 228–230 diakonas ​33, 167, 291 Dimis, rabi ​185 doketizmas ​251 Dovydas ​164, 176, 244 Dura Europas ​160, 176, 181, 215, 265 dvasia, Šv. Rašto ​14–18, 246 Dvasia, Šv. (Dievo) ​13–15, 20, 155, 171, 173, 175, 181, 199, 222, 224, 245–246, 255, 259, 276, 289

321 Ebed Melechas (Abdimelechas) ​ 205 Edeno sodai ​255 Efezas ​154, 218 Egiptas ​29, 36, 38, 40, 50, 59, ­158–159, 170, 196, 201, 213, 223, 229, 256, 263, 265, 280, 282–283, 286 Eleazaras ben Azarija, rabi ​55 Elianas ​232, 248, 280 Elijas ​284 Emausas ​20 Engadi ​70, 243–244 eonai ​52, 165, 272–273 Epifanijas iš Salamino (Kiprietis) ​ 153–154 epinoja ​266, 269–273, 279, 291 eretikai, erezijos ​27, 36, 39–40, ­42–43, 223, 272, 284, 289–290 Erotas (Kupidonas), mit. ​268 etimologija žr. vardas etiopai ​47, 192, 205 Euzebijus Cezarietis ​29, 31–36, 62 Ezekielis ​57, 59, 264, 274 Ezekijas ​58 Felicita, šv. ​30 Filonas Aleksandrietis ​203, 244, 270–271 filosofija, filosofai ​10, 24, 30–31, 56, 166–167, 169–170, 177, 182, 198–201, 208, 219–220 (f. kilmė), 221–223, 241, 248, 251, 253, 271 Filostefanas ​170 Firmilianas, vysk. ​9, 263 Fotijas ​29, 41

322 Gabrielius, arkang. ​260 Gadas ​244 Galilėja ​191 germanai ​192 gyvatės ​26–27, 280–281, 288 gnostikai ​24, 31, 47, 52, 165–167, 172– 173, 177, 193–194, 196, 198, 200– 201, 211–212, 221, 223, 229–230, 236, 246, 251–252, 261, 271–273 Graikija ​30 Grigalius (Teodoras), Origeno mokinys žr. Grigalius Stebukladarys Grigalius Nazianzietis, šv. ​42 Grigalius Nysietis, šv. ​268 Grigalius Stebukladarys, šv. ​9, 29, 170 Hadas, mit. ​161 hēgemonikon žr. vadovaujančioji (sielos) dalis Heksapla ​33, 155, 275 Heraklas ​33 Herakleidas, vysk. ​40 Herakleitas, alegor. ​159 Herakleonas ​200 Hermas ​48–49, 285 Hermijas ​219 Hermis, mit. ​213, 216 Hipolitas, šv. ​32, 39, 61–62, 171, 174, 181, 184, 196, 202–203, 210, 217, 222–223, 235–236, 245, 255–258, 261, 265, 283, 288–289 Hisda, rabi ​187 Homeras ​159, 161 Ieva ​265 Indija ​238–239

Vardų ir dalykų rodyklė (G–J) Ireniejus, šv. ​42 Įstatymas ​13, 27–28, 59, 170, 175, 184– 185, 187, 191, 199, 201, 205, 207, 211, 223, 225, 231, 240, 256, 258, 284 Išmaelis ben Eliša, rabi ​215 Išmaelis, Abraomo sūnus ​208 Izaijas ​50, 164, 174, 198, 226, 249, 251, 268–269, 278, 287 Izaokas ​23, 205, 220 Izraelis ​11, 38, 55, 57, 59, 156, 158, 162, 164, 174, 185, 193, 202, 205–206, 210, 217, 240, 242, 244, 256–257, 264, 270, 274–275, 283, 288–291 Jaldabaotas ​229 Jamblichas ​219 Jeremijas ​204–205, 207, 260, 284 Jerichas ​36 Jeronimas, šv. ​29–31, 33, 36, 41, 43, 62–63, 153–155, 182, 186, 195, 198, 202–203, 220, 228, 233, 236–237, 239–240, 244, 247, 258, 264, 266–267, 276, 282, 284, 290 Jeruzalė ​32, 38, 40, 61, 69, 71, 156, 164–165, 203, 206, 208, 211–212, 222, 244, 256, 269, 275–276, 278 Johananas ben Jošuva, rabi ​56, 59 Jokūbas Teisusis ​172 Jokūbas, patr. ​115, 205, 270, 281 Jonas Evang., šv. ​184, 187, 190, ­234–235, 251, 269 Jonas Jeruzalietis ​269 Jonas Krikštytojas, šv. ​50, 60, 197, 284 Jonas, šv. Kryžiaus ​268 Jordanas ​265 Jordanija ​39 Jošė, rabi ​55 Jošua, rabi ​60

Vardų ir dalykų rodyklė (J–M) Jozuė ​162–163, 168, 193 Judas, apašt. ​187, 234, 251 Judas, Jokūbo, patr., sūnus ​220 Judas, rabi ​55 Judėja ​191–192 Julija Mamėja, Aleksandro Severo motina ​36 Julijona ​39 Juozapas Flavijus ​56 Juozapas, Jokūbo, patr., sūnus ​213–215 Juozapas, rabi ​60 Juozapas, šv. ​173 juslės ​178, 182–183, 198, 282–283 dvasinės j. ​18–19, 177–178, 185, 195, 221, 244, 255, 257, 275, 279 Justinas, šv. ​42, 167, 276 Justinianas, imp. ​44, 46 Kairas ​36 kalba anglų k. ​62, 64 armėnų k. ​61 graikų k. ​30, 61–62, 64–65, 154, 203, 240, 274 gruzinų k. ​61–62 hebrajų k. ​30, 33, 59, 64–65, 154, 159, 203, 275 indoeuropiečių kalbos ​156 lotynų k. ​30, 44, 63, 153–155, 179, 182, 209, 240 sen. slavų k. ​62 kalnai ​239, 252–253, 279–281 Kanaanas ​275 Karakala, imp ​32, 36 kastracija ​32 katechumenai ​15, 30, 32–33, 167, 172, 264–266, 268, 291 Kedaras ​69, 208

323 Kibelė ​24 Kidipas iš Mantinėjos ​170 Kiklopas, mit. ​161 Kirkė, mit. ​161 Klemensas Aleksandrietis ​ 31, 42, 155, 167, 169–170, 175, 185, 219, 248–249 Knosas ​155 krikščionis žr. vardas krikštas ​15, 172, 177, 239, 264–269, 289 krūtys ​174–175, 182–186, 194, 201, 261 Kumranas ​33, 58, 174 Kupidonas žr. Erotas kvepalai ​175, 185, 193, 239 laiškai ​36, 39, 41, 263 Leonidas, Origeno tėvas ​29–30 Libanas ​41 Lotas ​23, 184 Lotofagai, mit. ​161 Lozorius ​187, 192, 233, 236 Lukas, šv. ​187, 190–191, 233 maistas, dvasinis ​25, 155, 163, ­173–175, 227 Maksiminas Trakas ​39 Mambrė ​215 Marija (Mirjama), Mozės sesuo ​ 205–206 Marija Magdalietė, šv. ​172, 200, 236 Marija, Mortos ir Lozoriaus sesuo ​ 187, 190, 233–236 Marija, švč. Mergelė ​153, 173, 237, 260, 278 Markijonas ​13 Matana ​244 Matas, šv. ​187, 190, 277

324 Megidas ​187 Melitonas Sardietis ​159 Metodijus Olimpietis ​44 minia, daugelis ​17, 186, 194, ­200–201, 252–253, 261–263, 291 Mirjama žr. Marija mitas, mitologija ​24, 43, 47, 54, 161, 165, 174, 212, 257, 268, 272 Modeinas ​284 mokykla gramatikos ​31, 34–35 katechetikos ​15, 30, 32–33 mokytojai ​15, 30–31, 43, 153, ­167–169, 171, 174, 219, 226, 273 Morkus, šv. ​187, 190 Morta ​187, 192, 233, 235–237 moteris ​30, 46, 56–57, 165, 168, 187, 190, 200, 231, 233–235, 274 Mozė Maimonidas ​60 Mozė ​13, 18, 155, 162, 170–171, 193, 199, 205–206, 231, 264, 275, 281, 284, 288–289 Nahalielis ​244 Nahmanas, rabi ​187 Nainas ​191 Naujasis Testamentas žr. Biblija Negyvoji jūra ​244 neoplatonizmas žr. platonizmas Nikėja ​9, 43 Nikomedija ​39 Nojus ​184 nuopuolis ​11, 45, 49–50, 54, ­165–166, 212, 229, 256, 273, 274 Odisėjas, mit. ​161 origenizmas ​43, 153 Ozėjas ​57

Vardų ir dalykų rodyklė (M–P) Palestina ​22, 32–33, 36–38, 59, 153, 168, 185, 206, 248, 256 Pamfilas ​42 pamokslavimas ​32–33, 38, 155, 168, 236, 265–266 Panetijus ​271 Pantenas ​167 patepimas ​172–179, 182, 187, ­190–191, 233–238, 265 Paula, šv., Jeronimo draugė ir ­mokinė ​29–30 Paulius, šv. ​13–14, 18, 20, 50, ­154–155, 163, 178–179, 186, 208, 209–210, 246, 249, 254, 260, 273–274, 276, 277–278, 289 Pažadėtoji Žemė ​38, 59, 158, ­162–163, 282 Perpetua, šv. ​30 persekiojimai Izraelio p. ​288 krikščionių p. ​30, 39–40, 62, 193, 243, 264, 286 Petras (Simonas), šv. ​200, 251–252, 265, 277 pienas, dvasinis ​25, 60, 155, 175, 184, 201 Pilypas Arabas, imp. ​36, 40 Pinitas, vysk. ​155 Pitagoras ​46 Platonas ​10–15, 19, 25, 30, 44, ­46–47, 183, 198, 201, 219, ­228–229, 253, 261, 268 platonizmas (neo-, vidurinysis) ​18, 24, 30–31, 42, 46, 50, 177, 179, 219, 227, 229, 254, 270 Plotinas ​31, 46 polimorfija ​251, 253, 271 Poncijus Pilotas ​212

Vardų ir dalykų rodyklė (P–S) Pontianas, pop. ​39–40 Porfyrijus ​31 preegzistencija, protų / sielų ​ ­44–45, 47, 256, 278 presbiteriai ​167, 255, 291 Priscilė ​278 protas ​44–45, 48–53, 172, 177–178, 182–183, 197, 215, 227, 230–231, 242, 246, 259–260, 271–272, 277, 283, 287 Protoktistas, kun. ​39 Ptolemajas II Filadelfas, kar. ​154 rabinai ​55–59, 156, 159, 170, 185, 191–192, 204, 217, 225, 248 raidė, Šv. Rašto ​13–19, 26, 207, 280, 289 Raudonoji jūra ​77, 158, 248 Rebeka ​220 reinkarnacija ​46–47 Riarmnachas ​230 Roma ​29–30, 32, 39–40, 61, 193, 216, 278 Rufinas Tiranijus ​53, 63, 153–154, 186, 203, 224, 227, 253, 257–258, 266–267, 275–276, 278, 282, 287, 290 Saba ​205 Saliamonas ​56, 58–59, 61, 69, 164, 179, 181, 208, 223, 236–237, 255 Salustijus, filos. ​24 Samuelis ​176 Sara, Abraomo žmona ​200 Sara, prisikėlusio Jėzaus liudy­ toja ​236 Sardinija ​61 sarmatai ​192

325 saulė ​51, 161, 163, 210, 213, 215, 232, 246, 252, 270 Schäftlarnas ​153 Seirenės, mit. ​161 Senasis Testamentas žr. Biblija Septimijus Severas, imp. ​30, 36, 62 Septuaginta (LXX) ​62–65, 154, 156, 162, 174, 186, 195–197, 202–204, 209, 211, 220, 222, 224–226, 228, 239–240, 246–247, 266–269, 274–276, 282, 290 Sfairas ​182 Sibilė ​48 siela ​10–11, 13–14, 20, 25, 40, 44–53, 60, 162, 165–167, 171–173, ­177–178, 182–186, 193, 196–198, 203–205, 213, 219, 221–227, 230, 237, 259, 271, 287, passim, dar žr. vadovau­ jančioji (sielos) dalis Kristaus ​48, 211, 284 Rašto ​16–17 Simachas ​154, 220, 240, 267, 275 Simeonas ben Azajas, rabi ​55–56 Simonas Raupsuotasis ​187, 191–192 Simonas, fariziejus ​191 Sinagoga ​14, 57–59, 61, 200, 203, 206, 210–212, 222–223, 240, ­283–284, 288 Sinajaus kalnas ​57, 196, 258 Sirija ​160 skaistybė ​190, 224, 254–255, 259 Skamonas iš Mitilenės ​170 Skilė, mit. ​161 skitai ​47, 192 slibinas ​281 stoicizmas ​31, 177–178, 182–184, 204, 209, 221, 230, 271, 276 Stratonas ​170

326 Šenutė ​44 širdis ​13–14, 21, 178, 183–184, ­203–204, 211, 213, 241, 243, 277, 280, 286, 290 šulinys ​22, 25, 160–162 Tamara, Judo, Jokūbo sūnaus, marti ​220–221 Tatjana ​40 tauriečiai ​47 Teodotijonas ​154 Teofilis Antiochietis ​175 Teofrastas iš Ereso ​170 Teoktistas, vysk. ​32, 36 Teonas ​24 Teresė Avilietė, šv. ​268 Tėvas, Dievas ​15, 39, 43, 51, 83, 166, 171–175, 182–184, 194–195, 199, 228–229, 233, 246, 253, 259, ­270–273, 281, 288–289 Tiberiada ​59 tipologija, tipas ​22, 179, 237 Tyras ​41 Tura ​40, 159 vadovaujančioji (sielos) dalis ​ 177–178, 182–183, 199, 203–204, 230, 241 Valentinas ​31, 52, 165, 172, 273 valentinininkai ​165, 200, 223, 229, 272–273

Vardų ir dalykų rodyklė (Š–Ž) vardas ​48, 161 (Kiklopas), 162 ( Jozuė), 163 (Debora), 191 (Simonas Raupsuotasis), 193 (Izraelis, Mozė), 202 (Tie­ suma), 208 (Saliamonas), 213, 215 (Mambrė), 243– 244 (Engadi), 258 („obuolys“) Jėzus / Kristus ​177, 185, 189–190, 192–193, 196, 223, 233, 265 „Pascha“ ​159 „krikščionis“ ​175, 185, 192–193, 223 Velykos ​159, 265–266 velnias ​36, 53, 168, 281 Verona ​40 vyras ​56–57, 165, 167–168, 200, 231, 274 vyskupai ​32–36, 38, 40, 167–168, 255 Vulgata ​33, 135, 174, 195, 198, 202, 220, 224, 247, 266, 268, 282 Zefirinas, pop. ​32 Zenonas ​182 žydai ​13–14, 21, 29, 47, 56–61, 154, 158–159, 170–171, 189, 206–208, 210–212, 219, 264 žvaigždės ​46, 50–51, 215, 278

Iliustracijų sąrašas

p. 32 Mokyklos gyvenimo scena. Romėniškas sarkofagas. 180–185 m. Rheinische Landesmuseum, Trier. Thomaso Zühmerio nuotr.

37 Egiptietiška Romos imperatoriaus Karakalos statula. Apie 211–217 m. Museum of Egyptian Antiquities, Cairo. © The Granger Collection.

152 Miniatiūra iš: Origenes, In Numeros homilia XXVII. Apie 1160 m., Schäftlarn.

Bayerische Staatsbibliothek, Clm 17092, fol. 130v.

157 Codex Sinaiticus. IV a. vid. Giesmių giesmės graikiško vertimo pirmasis pusla­ pis. British Library, Add 43725, f. 148. © The British Library Board.

160 Beero šulinys. Dura Europo sinagogos sienų tapyba. Prieš 250 m. Yale Univer­ sity Art Gallery, Dura-Europos Collection.

176 Dovydo patepimas. Dura Europo sinagogos sienų tapyba. Prieš 250 m. Yale University Art Gallery, Dura-Europos Collection.

180 Kristus pagydo paralyžiuotąjį. Dura Europo krikštyklos sienų tapyba. Prieš 250 m. Yale University Art Gallery, Dura-Europos Collection, 1932.1202. Tony De Camillo nuotr.

188 Megido bažnyčios grindų mozaika. III a. – IV a. pr. © Israel Antiquities Authority.

189 Megido bažnyčios grindų mozaika, fragmentas. III a. – IV a. pr. © Israel Antiquities Authority.

214 Abraomas. Dura Europo sinagogos sienų tapyba. Prieš 250 m. Yale University Art Gallery, Dura-Europos Collection.

216 Avį nešantis Hermis (Hermēs Kriophoros). Museo di Scultura Antica Giovanni Barracco, Roma. Vytauto Ališausko nuotr.

250 Mokantis Kristus. 350–375 m. Museo Nazionale Romano (Palazzo Massimo), 61565. © Dr. Ronald V. Wiedenhoeft / Saskia.

Išleido „Aidai“ Bazilijonų g. 3, LT-01304 Vilnius Spausdino „Balto Print“ Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius Formatas 140 × 213 mm Šriftai „Arno Pro“ ir „Kievit Pro“ Tiražas 1000 egz.

„Origenas buvo tikras mokytojas ir kaip tokį jį ­nostalgiškai bei jautriai prisimindavo jo ­mokiniai – jis buvo ne tik išskirtinis teologas, bet ir pavyzdinis mokymo, kurį perduodavo, liudytojas… Užsiimti teologija jam iš esmės reiškė aiškinti ir suprasti Raštą; galima pasakyti, kad jo teologija yra tobula teologijos ir egze­ gezės santarvė“, – taip vienoje iš savo homilijų Origeną apibūdino Benediktas XVI. Iš šios santarvės kilo tūkstantmečių iššūkius atlaikiusi krikščioniškosios mistikos kalba.

Origenas ją sukūrė aiškindamas Giesmių giesmę.

Dramatiška, išsiskyrimų ir grįžimų perpinta Sužadėtinės ir Sužadėtinio meilės istorija buvo perskaityta kaip pasakojimas apie Sielą ir Kristų – vienas kitą viliojančius, vienas kito ieškančius ir galiausiai amžiams susivienijančius viso pasaulio atnaujinime.

Gyvi ir gaivūs krikščionybės III šimtmečio tekstai išsamių komentarų dėka šiame leidinyje įgauna naujų prasmių – iškyla jų sąsajos su gnosticizmu ir žydiškąja egzegeze, su platonizmu ir stoikų filosofija, su ankstyvosios Bažnyčios kasdiena ir nelengva įtampa tarp giliai išsilavi­ nusių ir „paprastųjų“ tikinčiųjų.

ISSN 2029-316X ISBN 978-9955-656-99-9