Jean M. Auel
Šeštoji serijos „Žemės vaikai“ knyga R omana s
Iš anglų kalbos vertė GIEDRĖ TARTĖNIENĖ
Šventųjų vietų urvai 1. Komarkas 2. Gabiju 3. Rufinjakas 4. La Forė 5. Kastelmerlis 6. Kombarelis 7. Pragaro urvas 8. Ložery Otas 9. Baltoji kepurė 10. Laskas 11. Kunjakas 12. Peš Merlis 13. Šovė 14. Fon de Gomas
1 Keliauninkų būrelis žygiavo takeliu tarp skaidrių žaižaruojančių Žolių upės vandenų ir juodais dryžiais išvagotos baltos kalkakmenio uolos, stūksančios palei dešinįjį upės krantą. Vorele ėję žmonės aplenkė išsikišusią akmens sieną arčiau vandens krašto. Priekyje siauras takelis šakojosi link Perkėlos, kur išplatėjusi, seklesnė Upė sūkuriavo aplink kyšančius akmenis. Dar nepasiekus išsišakojimo, priekyje žingsniavusi jauna moteris staiga sustojo ir išplėtusi akis, visiškai sustingusi įsistebeilijo į priekį. Nenorėdama sujudėti, ji parodė į priekį smakru. – Pažvelkit štai ten! – kimiai sušnabždėjo ji. – Liūtai! Vadas Joharanas pakėlė ranką, taip duodamas ženklą būriui sustoti. Dabar jau visi pamatė kiek tolėliau žolėse judančius šviesiai gelsvarudžius urvinius liūtus. Tačiau žolė taip patikimai juos slėpė, kad, jei ne aštri Tefonos akis, žmonės būtų pastebėję žvėris tik priėję visai arti jų. Jaunos moters iš trečiojo urvo regėjimas buvo itin geras. Nors dar visai jauna, Tefona jau buvo įvertinta dėl gebėjimo puikiai ir toli matyti. Ši jos įgimta savybė atsiskleidė anksti, ir dar visai mažutę vyresnieji ją pradėjo mokyti pažinti aplinką. Tefona buvo geriausia trečiojo urvo žvalgė. Grupės gale trimis arkliais vedini Aila su Jondalaru stabtelėję ištiesė kaklus pažiūrėti, kodėl žmonės sustojo. – Įdomu, kodėl jie sustojo? – nusistebėjo Jondalaras, ir raukšlės išvagojo jo kaktą. Stebėdama vadą ir greta jo buvusius žmones, Aila instinktyviai ranka pridengė nedidelį ryšulėlį, kurį minkštos odos antklodėje nešėsi prisirišusi 5
J e a n M . Au e l
prie krūtinės. Ką tik pamaitinta Jonaila miegojo, tačiau motinos paliesta vos krustelėjo. Aila turėjo ypatingą gebėjimą skaityti kūno kalbą – to išmoko vaikystėje, gyvendama gentyje. Ji suprato, kad Joharanas sunerimęs, o Tefona išsigandusi. Ailos regėjimas taip pat buvo išskirtinai aštrus. Ji gebėjo atskirti garsus, nepatenkančius į normalios klausos diapazoną, ir juto tonus, kurie buvo žemiau girdimumo ribos. Jos uoslė ir skonio pojūtis taip pat buvo ypatingi, tačiau ji niekada savęs su niekuo nelygino ir nesuvokė, kokie nepaprasti jos pojūčiai. Ji gimė su ypač aštriomis juslėmis. Dėl to, be abejonės, padidėjo jos galimybės išgyventi, kai būdama vos penkerių metukų neteko tėvų ir visų, kuriuos pažinojo. Visko išmoko pati. Savo prigimtinius įgūdžius ji lavino metų metus stebėdama gyvūnus, daugiausia plėšrūnus, kai mokėsi medžioti. Tyloje ji išskyrė vos girdimą, bet atpažįstamą liūtų urzgimą, lengvame vėjyje užuodė jiems būdingą kvapą ir pastebėjo, kad keletas priešaky ėjusiųjų net išsižioję spokso pirmyn. Dirstelėjusi Aila pastebėjo kažką judant. Staiga žolėje pasislėpusios katės tarsi išryškėjo. Aila išskyrė du jauniklius ir tris ar keturis suaugusius urvinius liūtus. Žengusi pirmyn ji viena ranka siekė iečių mėtyklės, prisegtos prie nešimo kilpos ant diržo, o kita čiuopė ietį dėkle už nugaros. – Kur eini? – nustebo Jondalaras. Aila sustojo. – Už kelio atšakos kiek priekyje matyti liūtų, – po nosimi sušnabždėjo Aila. Jondalaras atsisuko pažiūrėti ir pastebėjo judėjimą žolėje. Dabar, kai jau žinojo, ko ieškoti, galėjo įžiūrėti liūtus. Jis taip pat siekė savo ginklo. – Tu pasilik čia su Jonaila. Aš eisiu. Aila dirstelėjo į miegantį kūdikį, tada pakėlė akis į vyrą. – Tu puikiai medžioji iečių mėtykle, Jondalarai, tačiau ten mažų mažiausiai du jaunikliai ir trys suaugę liūtai, gal ir daugiau. Jei žvėrys pamanys, kad jaunikliams gresia pavojus, ir nuspręs pulti, reikės, kad tave kas paremtų. Puikiai žinai, kad aš geriau už visus, išskyrus tave, svaidau ietis. Vyras galvojo, žvelgdamas į moterį, o jo kaktoje susimetė raukšlės. Paskui jis linktelėjo: 6
i š p i e š t ų u rv ų k r a š ta s
– Gerai, bet laikykis už manęs. – Akies kampučiu pastebėjęs judesį, vyras atsigręžė. – O arkliai? – Jie supranta, kad netoliese yra liūtų. Pažiūrėk, – atsakė Aila. Jondalaras įsižiūrėjo. Visi arkliai, įskaitant mažąją kumelaitę, žiūrėjo į priekį, akivaizdžiai nujausdami netoliese esant dideles laukines kates. Jondalaras vėl susiraukė. – Ar jiems nieko nenutiks? Ypač Širmei? – Jie žino, kad nuo liūtų reikia laikytis atokiai, tačiau nematau Vilko, – atsiliepė Aila. – Verčiau jam sušvilpsiu. – Nereikia, – atsakė Jondalaras, rodydamas į kitą pusę. – Jis tikriausiai irgi kažką jaučia. Pažiūrėk, jis atbėga. Aila pasuko galvą ir pamatė link jos bėgantį Vilką. Tai buvo didžiulis žvėris, didesnis už daugumą savo gentainių; dėl sužeidimų per kovą su kitais vilkais jam liko užlinkusi viena ausis, todėl jis atrodė išdykėliškai, šelmiškai. Aila parodė jam ypatingą ženklą, kurį vartojo jiems medžiojant drauge. Vilkas suprato: „Laikykis netoliese ir atidžiai mane stebėk.“ Aila su Jondalaru spraudėsi tarp žmonių į priekį, bet stengėsi nekelti jokio nereikalingo bruzdesio ir kuo mažiau kristi į akis. – Džiaugiuosi, kad jūs čia, – sušnabždėjo Joharanas, kai šalia tylomis išdygo jo brolis, Aila su iečių mėtyklėmis rankose ir Vilkas. – Ar žinai, kiek jų? – pasiteiravo Aila. – Nemažai, – atsiliepė Tefona, dėdamasi rami, neleisdama baimei prasiveržti. – Vos pamačiusi pamaniau, kad trys ar keturi, tačiau jie juda žolėje. Dabar suskaičiuoju jų dešimt ar daugiau – didelė šeima. – Jie atrodo ramūs ir patenkinti, – pastebėjo Joharanas. – Iš kur žinai? – nusistebėjo Tefona. – Jie nekreipia į mus dėmesio. Jondalaras žinojo, kad jo pora daug žino apie didžiąsias kates. – Aila pažįsta urvinius liūtus, – tarė jis. – Gal derėtų pasiteirauti, ką ji galvoja. Joharanas linktelėjo Ailai ir tyliai pakartojo klausimą. – Joharanas neklysta. Jie žino apie mus, supranta, kiek yra jų ir kiek mūsų, – pasakė Aila, paskui pridūrė: – Gali būti, kad jie laiko mus tarsi arklių ar taurų banda, tyrinėja, ar pavyks atskirti silpnąjį narį. Manau, jie naujokai šiame krašte. 7
J e a n M . Au e l
– Kas verčia tave taip galvoti? – pasitikslino Joharanas. Jį visada stulbino Ailos žinių apie keturkojus plėšrūnus gausa, tačiau kažkodėl būtent tokiais atvejais jis labiau nei bet kada pastebėdavo jos svetimšališką tartį. – Jie mūsų nepažįsta, štai kodėl yra tokie pasitikintys, – tęsė Aila. – Jei šeima būtų vietinė, gyvenanti netoli žmonių ir kelis kartus vyta ar medžiota, nemanau, kad jie būtų tokie ramūs. – Na, gal mums derėtų suteikti jiems dingstį sunerimti, – pastebėjo Jondalaras. Joharano kakta susiraukšlėjo taip panašiai į ilgšio jaunesniojo brolio, kad Aila norėjo nusišypsoti, tačiau paprastai tokios raukšlės vyrų kaktose susimesdavo tada, kai šypsotis nebuvo ko. – Gal būtų išmintingiau paprasčiausiai jų vengti, – pastebėjo tamsiaplaukis vadas. – Nemanau, – Aila palenkė galvą ir pažiūrėjo žemyn. Jai vis dar buvo sunku viešai prieštarauti vyrui, ypač vadui (nors kai kuriems urvams vadovavo moterys, įskaitant ir Joharano su Jondalaru motiną, kuri anksčiau buvo vadė). Su tokiu moters elgesiu gentyje, kurioje Aila užaugo, nebūtų taikstomasi. – Kodėl gi ne? – suraukęs kaktą rūsčiai pažvelgė Joharanas. – Šie liūtai apsistojo pernelyg arti trečiojo urvo namų, – tyliai atsakė Aila. – Netoliese liūtų visada bus, tačiau, jei jiems čia pasirodys jauku, jie gali manyti, jog į šią vietą verta sugrįžti pailsėti, o į kiekvieną žmogų, kuris prieis artėliau, ypač į vaikus ir senolius, jie žiūrės kaip į savo grobį. Liūtai gali tapti pavojingi žmonėms, kurie gyvena Dviejų Upių uoloje, bei gretimiems urvams, įskaitant devintąjį. Joharanas giliai įkvėpė ir atsisuko į šviesiaplaukį brolį. – Tavo pora teisi, taip pat ir tu, Jondalarai. Galbūt laikas parodyti šiems liūtams, kad jie ne itin laukiami taip arti mūsų namų. – Tinkamas laikas panaudoti iečių mėtykles: medžiosime iš saugesnio atstumo. Keletas čia esančių medžiotojų jau mokėsi, – pastebėjo Jondalaras. Būtent dėl tokių atvejų jis norėjo grįžti namo ir visiems parodyti savo išrastą ginklą. – Gal neprireiks nė vieno nudobti, tik sužeisim porą, kad paragintume juos laikytis atokiau. 8
i š p i e š t ų u rv ų k r a š ta s
– Jondalarai, – tyliai pertarė jį Aila. Ji ketino nepritari savo porai arba bent jau nurodyti, į ką jis neatsižvelgė. Moteris vėl nudelbė žvilgsnį į žemę, tada pakėlė akis ir pažvelgė tiesiai į vyrą. Ji nebijojo jam išsakyti savo nuomonę, tačiau norėjo elgtis pagarbiai. – Tiesa, kad iečių mėtyklė labai geras ginklas. Ja ietį galima sviesti gerokai toliau nei ranka, todėl yra saugiau. Bet „saugiau“ nereiškia „saugu“, o sužeisti gyvūnai nenuspėjami. Toks stiprus ir greitas žvėris kaip urvinis liūtas, sužeistas ir paklaikęs iš skausmo, gali bet ką. Jei jau nusprendei kelti ginklą prieš liūtus, žvėrys turi būti ne sužeisti, o negyvi. – Ji teisi, Jondalarai, – pastebėjo Joharanas. Jondalaras susiraukęs dėbtelėjo į brolį, paskui droviai nusišypsojo. – Taip, tikrai. Tačiau, kad ir kokie jie pavojingi, man nepatinka be priežasties žudyti urvinius liūtus. Jie tokie gražūs, lankstūs ir taip grakščiai juda. Urviniams liūtams mažai yra ko baimintis. Jėga suteikia jiems pasitikėjimo, – jis dirstelėjo į Ailą su pasididžiavimu ir meile. – Visada maniau, kad Ailos urvinio liūto totemas jai tinka. – Sumišus, kad prasiveržė giliausi jausmai moteriai, Jondalaro skruostai nusidažė švelniai rausva spalva. – Tačiau tikrai manau, kad šį kartą iečių mėtyklės itin pravers. Joharanas pastebėjo, kad dauguma žmonių susispietė arčiau. – Kiek su mumis eina tokių, kurie gali naudotis mėtyklėmis? – paklausė jis brolio. – Na, tu, aš ir, žinoma, Aila, – tarė Jondalaras, nužvelgdamas grupę. – Daug mokėsi ir neblogai pasistūmėjo Rušemaras. Solabanas dirbino mamutų kaulų rankenas mūsų įrankiams, tad buvo užsiėmęs ir nelabai turėjo laiko mokytis, tačiau žino, kaip mėtykle naudotis. – Kelis kartus išmėginau iečių mėtyklę, Joharanai. Savo neturiu ir ne itin gerai ja naudojuosi, tačiau galiu sviesti ietį be jos, – įsiterpė Tefona. – Dėkoju, Tefona, kad priminei, – pastebėjo Joharanas. – Kone visi gali sviesti ietį be mėtyklės, įskaitant moteris. Nereikia to pamiršti, – tada jis ėmė kalbėti visai grupei: – Dera leisti tiems liūtams suprasti, jog čia jiems ne vieta. Kad ir kas norėtų juos medžioti, mėtykle ar plika ranka, ateikite čia. 9
J e a n M . Au e l
Aila pradėjo atrišinėti vaikelio nešiojimo skraistę. – Folara, pasaugosi Jonailą ar liksi medžioti urvinių liūtų? – pasiteiravo ji eidama link jaunėlės Jondalaro sesers. – Esu variusi žvėris, bet ietį ne itin gerai svaidau ranka ir neatrodo, kad geriau sekasi su mėtykle, – atsakė Folara. – Paimsiu Jonailą. Mažylė buvo visiškai išsibudinusi ir, kai mergina ištiesė rankas, ji noriai perėjo pas tetą. – Aš joms padėsiu, – Ailai pažadėjo Proleva. Joharano pora skraistėje taip pat nešėsi mergytę, vos keliomis dienomis vyresnę už Jonailą, ir vedėsi judrų berniuką, kuris skaičiavo šeštus metus. Šį taip pat reikėjo prižiūrėti. – Manau, vaikus iš čia reikia išvesti. Gal nueisim už tos išsikišusios uolos arba grįšim į trečiąjį urvą. – Labai gerai sumanyta, – pagyrė Joharanas. – Lieka medžiotojai. Visi kiti grįžkite, bet eikite lėtai. Jokių staigių judesių. Tegu tie urviniai liūtai mano, jog paprasčiausiai sukiojamės netoliese, kaip taurų banda. Laikykitės kartu. Jie tikriausiai eitų paskui atsiskyrusį žmogų. Aila vėl atsisuko į didžiąsias kates ir pastebėjo, kad dauguma jų žiūri į žmones ir labai sunerimusios. Stebėdama maklinėjančius žvėris ji pradėjo įžiūrėti išskirtinius jų bruožus, kurie padėjo gyvūnus suskaičiuoti. Moteris matė, kaip atsainiai apsisuka stambi patelė – ne, patinas, suvokė ji, iš nugaros pamačiusi jo vyriškus lyties organus. Buvo užmiršusi, kad šio krašto liūtų patinai neturi karčių. Urvinių liūtų patinai prie jos slėnio rytuose, įskaitant ir tą, kurį ji puikiai pažinojo, tikrai turėjo aplink galvą ir sprandą plaukų, nors retų. „Didelė šeima, – pagalvojo ji, – daugiau nei dviejų, o gal ir trijų, jei skaičiuosi ir jauniklius, rankų pirštų skaičiavimo žodžiai.“ Jai bestebint, didžiulis liūtas žengė dar kelis žingsnius į pievą ir pradingo žolėse. Tiesiog stebėtina, kaip aukšti ploni stiebai gali paslėpti tokius didžiulius žvėris. Nors urvinių liūtų – kačių šeimos žinduolių, kurie įsirengdavo guolius urvuose, kaip matyti iš išlikusių jų kaulų, – kaulai ir dantys buvo tokios pačios formos kaip ir jų palikuonių, kurie vieną dieną riaumos atokiuose tolimo pietų žemyno kraštuose, jie buvo daugiau nei pusiau, o kai kurie dvigubai didesni už vėliau gyvenusius liūtus. Žiemą jiems užaugda10
i š p i e š t ų u rv ų k r a š ta s
vo labai blyškus, kone baltas, tankus žieminis kailis – praktiškas būdas pasislėpti sniege plėšrūnams, medžiojantiems kiaurus metus. Vasarinis dangalas, nors irgi blyškus, buvo labiau gelsvarudis. Kai kurios katės vis dar šėrėsi, dėl to atrodė kažkokios apspurusios, dėmėtos. Aila stebėjo, kaip nuo medžiotojų atsiskiria beveik vien moterų ir vaikų grupelė ir traukia prie uolos, kurią ką tik praėjo. Kartu nuėjo keletas jaunų vyrų ir moterų su paruoštomis ietimis rankose – juos Joharanas paskyrė nueinantiesiems saugoti. Tada Aila pamatė, kad arkliai atrodo itin sunerimę, ir pagalvojo, kad derėtų juos kažkaip nuraminti. Eidama link arklių ji davė ženklą Vilkui būti greta. Atrodė, kad Yhaha apsidžiaugė pamačiusi juos ateinančius. Arklys nebijojo didelio šunų šeimos plėšrūno. Ji matė, kaip vilkas užaugo iš mažučiuko, pūkuoto kailio kamuoliuko, savotiškai padėjo jį auginti. Tačiau Aila buvo susirūpinusi. Ji norėjo, kad arkliai atsitrauktų už akmenų sienos kartu su moterimis ir vaikais. Yhaha suprato daug komandų, duodamų žodžiais ir ženklais, tačiau Aila nenumanė, kaip liepti kumelei eiti su kitais žmonėmis, o ne sekti paskui ją. Ailai prisiartinus Lenktynininkas sužvengė. Jis atrodė itin susijaudinęs. Aila meiliai pasveikino tamsiai rudą eržilą, paglostė ir pakasė mažą pilkšvą kumelaitę; paskui apsikabino tvirtą rudai gelsvos kumelės, kuri pirmus ilgus ir vienišus metus slėnyje buvo vienintelė jos bičiulė, kaklą. Yhaha prisiglaudė prie jaunos moters, padėjo galvą jai ant peties – tai buvo įprasta jų stovėsena vienai kitą palaikant. Aila kalbėjosi su kumele genties rankų ženklų ir žodžių bei gyvūnų garsų, kuriuos ji pamėgdžiodavo, deriniu – ypatingąja kalba, kurią sugalvojo kumelaitei šnekinti, kai Yhaha dar buvo visai mažytė, o Jondalaras dar nebuvo išmokęs Ailos kalbėti zelandoniškai. Moteris liepė kumelei eiti su Folara ir Proleva. Gal kumelė suprato, gal paprasčiausiai juto, kad taip bus saugiau jai ir kumelaitei, tad Aila apsidžiaugė pamačiusi, kaip, parodžius į reikiamą pusę, Yhaha traukiasi už uolos kartu su kitomis motinomis. Tačiau Lenktynininkas buvo įsitempęs ir sudirgęs, o dar labiau sunerimo tada, kai kumelė pradėjo eiti šalin. Netgi suaugęs, eržilas buvo pratęs sekti paskui savo motiną, ypač kai Aila su Jondalaru jodinėdavo kartu, tačiau šįkart jis tučtuojau paskui ją nepasuko. Jis stojosi piestu, purtė 11
J e a n M . Au e l
galvą ir žvengė. Tai išgirdęs Jondalaras atsisuko pažiūrėti, paskui priėjo prie eržilo ir moters. Jaunas arklys sužvengė. Vyras svarstė, ar tik, mažoje kaimenėje esant dviem patelėms, nebus prabudęs Lenktynininko, kaip eržilo, instinktas saugoti savo kaimenę. Jondalaras jį pašnekino, pakasė mėgstamiausias vieteles, kad nuramintų, tada liepė eiti paskui Yhaha ir pliaukštelėjo jam per pasturgalį. To pakako, kad arklys nutursentų, kur lieptas. Aila su Jondalaru grįžo prie medžiotojų. Joharanas bei du jo artimiausi draugai ir patarėjai, Solabanas su Rušemaru, stovėjo likusios grupelės viduryje. Žmonių atrodė gerokai mažiau. – Bandau aptarti geriausią būdą jiems medžioti, – tarė Joharanas, kai pora grįžo. – Nesu tikras, kaip elgtis. Ar derėtų juos apsupti? Ar varyti tam tikra kryptimi? Atvirai pasakysiu: moku medžioti mėsai – elnius, bizonus, taurus, net mamutus. Padedant kitiems medžiotojams esu nudobęs vieną ar du pernelyg prie stovyklos prisiartinusius liūtus, tačiau liūtų paprastai nemedžioju, ypač ne visą jų šeimą. – Kadangi Aila pažįsta liūtus, gal jos paklauskim, – pasiūlė Tefona. Visi atsisukę sužiuro į Ailą. Dauguma buvo girdėję apie sužeistą liūtų jauniklį, kurį ji užaugino. Jondalarui papasakojus, kad liūtas, Ailos lieptas, kaip ir vilkas, darė viską, žmonės tuo tikėjo. – Ką manai, Aila? – pasiteiravo Joharanas. – Ar matote, kaip liūtai mus stebi? Lygiai taip pat, kaip mes žiūrime į juos. Liūtai galvoja, kad tai jie medžiotojai, ir labai nustebs pasijutę aukomis, – paaiškino Aila ir trumpam nutilo. – Manau, derėtų neišsisklaidyti ir judėti link jų, galbūt šūkaujant ir garsiai kalbantis. Pažiūrėsim, ar jie ims trauktis. Tačiau laikykite ietis paruoštas tam atvejui, jei kuris liūtas sumanytų mus pulti anksčiau, nei mes juos užklupsim. – Tiesiog taip atvirai prie jų artintis? – susiraukęs pasitikslino Rušemaras. – Gali pavykti, – tikino Solabanas. – Jei laikysimės išvien, apsaugosime vienas kitą. – Atrodo, kad sumanymas geras, Joharanai, – pasakė Jondalaras. – Tikriausiai toks pat geras kaip bet kuris kitas. Man patinka mintis laikytis kartu ir saugoti vienam kitą, – pastebėjo vadas. 12
i š p i e š t ų u rv ų k r a š ta s
– Aš eisiu pirmas, – pasisiūlė Jondalaras. Jis iškėlė jau įstatytą į mėtyklę, sviesti paruoštą ietį. – Šituo daiktu labai greitai galiu paleisti ietį. – Neabejoju, kad gali, tačiau palauk, kol visi prisiartinsime ir galėsime tinkamai nusitaikyti, – pasiūlė Joharanas. – Žinoma, – nesiginčijo Jondalaras, – o Aila mane parems, jei kas netikėto nutiks. – Puiku, – tarė Joharanas. – Visiems reikia porininkų, tų, kurie paremtų, jei pirmieji nepataikytų ir liūtai pultų, užuot bėgę šalin. Porininkai tarpusavyje tegu nusprendžia, kuris svies pirmas, tačiau bus mažiau sumaišties, jei prieš sviesdami ietis visi palauks ženklo. – Kokio ženklo? – paklausė Rušemaras. Joharanas patylėjo, paskui pasakė: – Stebėkit Jondalarą. Palaukit, kol jis svies. Tai bus mūsų signalas. – Aš būsiu tavo porininkas, Joharanai, – pasisiūlė Rušemaras. Vadas linktelėjo. – Man reikia paramos, – tarė Morisanas. Aila prisiminė, kad jis yra Manvelaro poros sūnus. – Nežinau, kaip man seksis, tačiau daug mokiausi. – Aš būsiu tavo porininkė. Aš irgi mokiausi naudotis iečių mėtykle. Išgirdusi moters balsą Aila atsisuko ir pamatė, kad prakalbo raudonplaukė Folaros draugė Galėja. Jondalaras taip pat atsisuko pažiūrėti. „Tai vienas iš būdų prisigretinti prie vado poros sūnaus“, – pagalvojo jis ir dirstelėjo į Ailą svarstydamas, ar ji suprato potekstę. – Aš galėčiau būti Tefonos porininkas, jei ji norėtų, – tarė Solabanas, – nes aš, kaip ir ji, sviesiu ietį ranka, ne mėtykle. Jaunoji moteris nusišypsojo apsidžiaugusi, kad greta turės brandesnį ir labiau patyrusį medžiotoją. – Aš mokiausi naudotis iečių mėtykle, – tarė Palidaras. Jis buvo Tivonano, mainų meistro Vilomaro mokinio, draugas. – Mudu galim būti porininkai, Palidarai, – pasisiūlė Tivonanas, – tačiau aš galiu sviesti ietį tik ranka. – Aš irgi ne kažin kiek mokiausi su ta mėtykle, – prisipažino Palidaras. 13
J e a n M . Au e l
Aila nusišypsojo jaunuoliams. Kaip Vilomaro mokinys, Tivonanas neabejotinai taps kitu devintojo urvo mainų meistru. Jo draugas Palidaras grįžo kartu su Tivonanu po to, kai šis išsiruošęs į trumpą mainų kelionę lankėsi bičiulio urve. Tai Palidaras surado vietą, kurioje Vilkas buvo patekęs į tą nuožmią kovą su kitais vilkais, ir nuvedė ten Ailą. Moteris laikė jį geru bičiuliu. – Ne itin sekasi su mėtykle, tačiau ietį valdau. „Tai Mežera, trečiojo urvo zelandonės mokinė“, – pasakė sau Aila prisiminusi, kad ši mergina buvo su jais, kai Aila pirmą kartą leidosi į Šaltinio uolos gelmę ieškoti Jondalaro jaunesniojo brolio gyvybės jėgos, kai mėgino Tonolano elanui padėti rasti kelią į dvasių pasaulį. – Visi jau pasirinko porininkus, spėju, tik mudu belikom. Aš nelabai įsivaizduoju, kaip naudotis iečių mėtykle, – tarė Morisano pusbrolis Jalodanas, Manvelaro sesers sūnus, kuris viešėjo trečiajame urve. Jis planavo su trečiuoju urvu keliauti į vasaros susirinkimą ir ten susitikti su savo urvu. Štai ir viskas. Dvylika vyrų ir moterų, susiruošusių medžioti, panašiai tiek liūtų – greitų, stiprių ir nuožmių žvėrių, kurie išgyvena medžiojami silpnesnes aukas. Ailai sukilo abejonės, iš baimės ją nupurtė drebulys. Ji pasitrynė rankas ir pajuto, kaip oda pasišiaušė. Kaip gali keletas trapių žmonių net galvoti apie visos liūtų šeimos puolimą? Ji pastebėjo dar vieną plėšrūną, tą, kurį pažinojo, ir davė jam ženklą likti greta. Kartu pagalvojo: „Dvylika žmonių ir vilkas.“ – Gerai, pirmyn, – paragino Joharanas, – bet laikomės drauge. Dvylika medžiotojų iš trečiojo ir devintojo Zelandonijos urvų pradėjo kartu eiti link stambių kačių šeimos žinduolių būrio. Žmonės buvo ginkluoti ietimis su apskritais titnago, kaulo ar mamutų ilčių antgaliais, nugludintais iki aštriausių smaigalių. Keletas turėjo mėtykles, kuriomis ietis sviedžiama daug toliau, galingiau ir greičiau nei ranka, tačiau liūtą galima nudobti ir paprasta ietimi, kaip ne kartą anksčiau jie buvo darę. Liūtų medžioklė gali būti Jondalaro ginklo išbandymas, tačiau dar labiau išbandoma tų, kurie medžioja, drąsa. – Nešdinkitės! – ėmė šūkauti Aila, kai medžiotojai pajudėjo pirmyn. – Nenorime, kad čia būtumėte! 14
i š p i e š t ų u rv ų k r a š ta s
Kiti medžiotojai, įvairiai kaitaliodami jos žodžius, šūkaudami artinosi prie žvėrių, rėkdami jiems nešdintis. Iš pradžių katės, jaunos ir senos, tik stebėjo besiartinančius žmones. Paskui viena kita pradėjo vaikštinėti, tai lindo į žoles, kurios taip gerai jas slėpė, tai vėl iš jų išeidavo, tarsi nelabai žinodamos, kaip elgtis. Tos, kurios pasitraukė su jaunikliais, grįžo be jų. – Regis, jie nežino, ko iš mūsų tikėtis, – tarė Tefona. Pirmyn besistumiančių medžiotojų viduryje ji jautėsi truputį saugesnė nei iš pat pradžių, tačiau staiga suurzgus stambiam patinui visi išsigandę pašoko ir sustojo kaip įbesti. – Ne laikas stabčioti, – paragino Joharanas, puldamas į priekį. Žmonės pajudėjo. Iš pradžių kiek padrikai, paskui vėl susispietė. Pradėjo vaikštinėti jau visi liūtai. Dalis jų atsuko nugaras ir pradingo aukštoje žolėje, tačiau dičkis vėl suurzgė, paskui trumpai suriaumojo gindamas savo teritoriją. Dar keletas didelių kačių sustojo jam už nugaros. Aila juto nuo žmonių dvelkiantį baimės kvapą. Ji buvo tikra, kad ir liūtai jį užuodžia. Moteris ir pati bijojo, tačiau baimė buvo tai, ką žmogus gali įveikti. – Verčiau pasiruoškime, – pasiūlė Jondalaras. – Tas vyrukas neatrodo patenkintas, o ir turi pastiprinimą. – Ar pataikytum į jį iš čia? – paklausė Aila. Ji išgirdo vieną, antrą, trečią niurgztelėjimą, kurie paprastai pranašaudavo liūto riaumojimą. – Tikriausiai, – spėjo Jondalaras, – bet būčiau linkęs prieiti arčiau, kad geriau nusitaikyčiau. – Ir aš nesu tikras, ar pataikysiu iš tokio atstumo, – pastebėjo Joharanas. – Mums tikrai reikia prieiti arčiau, – tarė jis žengdamas pirmyn. Žmonės glaudžiau susispietė ir ėjo vis dar šūkaudami, nors Ailai dingojosi, kad kuo arčiau liūtų, tuo jų balsai drovesni. Urviniai liūtai nuščiuvo ir, regis, įsitempė stebėdami besiartinančią nematytą kaimenę, besielgiančią visai kitaip nei medžiojami gyvūnai. Paskui viskas įvyko vienu metu. Didžiulis patinas stingdomai, kone kurtinamai suriaumojo ir šuoliais pasileido į žmones. Prisiartinęs pasiruošė šokti, ir Jondalaras sviedė savo ietį. Aila stebėjo patelę iš dešinės. Maždaug tuo metu, kai Jondalaras sviedė ietį, liūtė metėsi pirmyn ir įsitempė šuoliui. Aila atsitraukė ir 15
J e a n M . Au e l
nusitaikė. Ji pajuto, kaip sviedžiant mėtyklės galas su ant jos pritaisyta ietimi pakyla beveik be jos pagalbos. Tai tapo taip natūralu, kad neatrodė kaip apgalvotas judesys. Aila su Jondalaru naudojo ginklą kiaurus metus pakeliui į Zelandoniją, ir moteris taip įgudo, tarsi būtų su mėtykle gimusi. Liūtė pakilo šuoliui, tačiau Ailos ietis pasitiko ją pusiaukelėje. Ji pataikė į didžiulę katę iš apačios, ietis tiksliai, staigiai ir mirtinai perskrodė jai gerklę. Liūtė sudribo ant žemės, iš žaizdos pliūptelėjo kraujas. Moteris iš dėklo žaibiškai išsiėmė kitą ietį ir guldydama ant mėtyklės apsidairė pažiūrėti, kas vyksta. Ji matė skriejant Joharano ietį, kurią per širdies tvinksnį pasekė kita. Aila pastebėjo, kad Rušemaras stovi ką tik ietį sviedusio žmogaus poza, ir pamatė krintant kitą didelę liūtę – antroji ietis surado žvėrį dar jam nenusileidus. Kita liūtė vis dar artėjo. Aila sviedė savo ietį ir pamatė, jog mirksniu anksčiau nuskriejo kažkieno kito ietis. Aila siekė dar vienos ieties, įsitikino, kad ji įstatyta taisyklingai – kad galiukas, pritvirtintas prie trumpo smailėjančio koto, pagaminto taip, kad būtų galima jį atskirti nuo pagrindinio koto, tvirtai stovi savo vietoje, o įduba ilgojo koto drūtgalyje apgaubia kabliuką iečių mėtyklės gale. Tada ji vėl apsidairė. Didysis patinas tysojo ant žemės, bet krutėjo, kraujavo, dar buvo gyvas. Patelė, kurią nudėjo ji, taip pat kraujavo, bet nebejudėjo. Liūtai kuo greičiau prašapo žolėse, bent vienas iš jų paliko kraujo pėdsaką. Medžiotojai vėl ėmė burtis. Jie dairėsi ir pradėjo šypsotis vienas kitam. – Manau, mums pavyko, – ėmė plačiai šieptis Palidaras. Staiga Ailos dėmesį patraukė grėsmingas Vilko urzgimas. Pilkis šoko pirmyn, Aila įkandin jo. Stipriai kraujuojantis didysis patinas buvo atsistojęs ir jau ruošėsi pulti. Suriaumojęs jis šoko ant žmonių. Aila kone juto jo pyktį ir negalėjo jo dėl to kaltinti. Vos vilkas pribėgo prie liūto ir jį puolė, gindamas moterį, Aila iš visų jėgų sviedė ietį ir pastebėjo kitą, sviestą tuo pat metu. Ietys susmigo kone kartu, girdimai dunkstelėjusios. Liūtas su Vilku kartu krito ant žemės. Aila aiktelėjo pamačiusi juos apsipylusius krauju, išsigando, kad jos augintinis sužeistas.
2 Aila matė judant sunkią liūto leteną. Jai užėmė kvapą iš nuostabos, kad didžiulis žvėris vis dar gyvas, nors į jį susmigo šitiek iečių. Tada ji išvydo kruviną Vilko galvą brukantis iš po milžiniškos liūto galūnės ir nuskubėjo link jo vis dar nerimaudama, kad jis sužeistas. Vilkas rangydamasis išsilaisvino iš po liūto, tada stvėrė jo leteną dantimis ir taip niršiai papurtė, kad Aila suprato, jog pilkis išsitepęs liūto, nes savo krauju. Kitą akimirką greta jos atsidūrė Jondalaras, ir abu drauge jie nuėjo link liūto, su palengvėjimu šypsodamiesi iš Vilko išdaigų. – Nusivesiu Vilką prie upės, kad apsivalytų, – tarė Aila. – Čia visur liūto kraujas. – Gaila, kad teko jį nugalabyti, – tyliai pasakė Jondalaras. – Toks didingas žvėris, ir tik gynė savo teritoriją. – Ir man gaila. Jis priminė man Mažylį. Tačiau mes taip pat privalėjome apginti savo teritoriją. Pagalvok, juk kur kas blogiau jaustumės, jei kuris iš tų liūtų būtų papjovęs vaiką, – tarė Aila, nužvelgdama didžiulį plėšrūną. Patylėjęs Jondalaras pasakė: – Jis mums abiem priklauso; mūsų ietys jį pasiekė, ir tiktai tavoji įsmigusi į patelę greta. – Manau, jog pataikiau į dar vieną liūtę, tačiau man nereikia jokios to žvėries dalies, – tarė Aila, – o patino tu pasiimk, ką nori. Aš noriu šitos patelės kailio, uodegos, nagų ir dantų kaip prisiminimo apie medžioklę. Kurį laiką abu stovėjo tylėdami, tada Jondalaras pridūrė: – Jaučiuosi dėkingas, kad šita medžioklė pasisekė ir niekas nebuvo sužeistas. 17
įsigykite
knygą dabar