Skiriu mylimai močiutės seseriai Gvenai –šią istoriją įkvėpė jos karšto vandens šildyklė
Šioje knygoje susipažinsite su veikėja Hetera Višer. Toks žmogus iš tikrųjų yra. Mergina laimėjo mano instagramo paskyroje paskelbtą konkursą ir gavo teisę knygos veikėjai suteikti savo vardą. Noriu aiškiai pasakyti, kad nors knygos „ jaunesnioji žmona“ veikėja ir pavadinta Hetera Višer, ji yra išgalvotas personažas, neturintis nieko bendra su tikru žmogumi (jei kartais Hetera pastebėtų kokių nors teigiamų panašumų, juos neabejotinai įkvėpė jos asmenybė).
Prologas
Per vestuves visada verkiu. Žinau, tai nieko ypatinga, neįprasta gal tik priežastis. Dauguma, ko gero, ašaroja iš džiaugsmo arba dėl to, kad mintimis grįžta į savo vestuvių dieną ir apimti jausmingų prisiminimų graudinasi. aš verkiu iš liūdesio. Man liūdna dėl savęs, dėl nuotakos, dėl pačios santuokos institucijos. Liūdna taip, kad pravirkstu. Šiose vestuvėse man dar liūdniau.
atvykau pusvalandžiu per anksti, aplinkinės gatvės jau buvo prigrūstos žvilgančių juodų mersedesų, reindžroverių ir poršė markės automobilių. Matyt, Stiveno astono vestuvės negalėjo būti neprašmatnios. Šią šiltą dieną sėdžiu įsprausta nekonfesinės koplyčios klaupte frezijų, hiacintų ir žioveinių puokščių apsupty. Iškilmių vieta tokiam
svečių skaičiui gerokai per maža. Prie altoriaus vos užtenka vietos jaunikiui ir ceremonijos vedėjai, nežinia, kur stovės nuotaka, kai jau nuspręs pasirodyti.
Sėdžiu beveik gale, todėl į mane niekas nekreipia dėmesio. Ir kam gi turėčiau rūpėti? Esu solidaus amžiaus; metų metus buvau niekuo neišskirtinė pilka pelytė. aplinkiniai – visų pirma jaunimas – visuomet džiaugiasi atsidūrę dėmesio centre. Mano draugė Miriama dažnai skundžiasi, kad tapusios vyresnės tarsi išnykome. „Manęs niekas nebepastebi“, – verkšlena ji. („Ei!“ – tūžmingai rikteli užkandinės padavėjui, kai šis prieina aptarnauti dailios jaunos moters aptemptomis
sportinėmis kelnėmis, o ne seniau laukiančios Miriamos. Gal ji visai nėra tokia nematoma, kaip įsivaizduoja.)
Stivenas stovi pačiame priekyje ir, turiu pripažinti, jo išvaizda vis dar gniaužia kvapą. Šalia iš abiejų pusių du mažučiai kostiumuoti berniukai, turbūt anūkai. koks absurdas – mažesniajam ne daugiau kaip dveji ar treji, kitam – daugiausia penkeri. jiems derėtų būti namie ir snausti pokaičio arba taškytis purve, o ne stypsoti koplyčioje! Vis dėlto nesistebiu tokiu Stiveno pageidavimu. Visi svečiai, sprendžiant iš jų burkavimo, matyt, sužavėti. Suaugusios Stiveno dukterys r eičelė ir Talė yra pamergės, neabejotinai, tėvo prašymu. abi vilki puikiai derančiomis tamsiai mėlynomis suknelėmis, nors Talė – liekna kaip nendrė, o reičelė – iš tų, kurias mano mama vadindavo riebukšlėmis. abiejų veiduose sustingusios negyvos, dirbtinės šypsenos, nors kas gi džiaugtųsi tėvui vedant moterį, kuri pagal amžių tiktų į seseris? Ir dar stebint jų motinai.
Čia išvydusi Pamelą, buvau priblokšta. kai ji įžengė vidun įsikibusi dukrai į parankę, šypsodamasi ir mojuodama, tarsi atvykusi į raudono kilimo vertą renginį, svečiai neramiai susižvalgė. jei nepažinočiau Stiveno, stebėčiausi, kodėl ji pakviesta. Nepaisant to, kas nutiko, Pamela – šeimos dalis, o jam šeima – viskas. Pamela įsitaiso priekinėje eilėje, bet iškart vėl pakyla ir ryžtingai žengia prie Stiveno.
Suskambus kitokiai muzikai, visi atsigręžia į duris. Į akis krinta švytintis nuotakos veidas, dirbtinis įdegis ir suknelė su petnešėlėmis, turbūt atsiėjusi daugiau nei pradinis įnašas už mano pirmus namus. Moteris labai daili – smulkutė, tamsiaplaukė, vos virš trisdešimties.
Slapta žvilgteliu į Stiveną. jis išdidus kaip povas, ir kas čia keisto.
Taip, jis – išvaizdus vyras, bet jei įžengęs į septintą dešimtį vedi trisdešimtmetę, pasiekimas – daugiau nei vidutinis.
Nuotaka žengia prie altoriaus, kur stovi Stivenas ir jo buvusi žmona, bet Stivenas nebūtų Stivenas – tyliai ir ramiai ją palydi į vietą.
Iš tokios padėties sklandžiai mokėtų išsisukti turbūt tik jis. Pamelai
pasitraukus, nuotaka įsispraudžia į tarpelį greta jaunikio, o šiugždančiu baltu kelnių kostiumėliu vilkinti ceremonijos vedėja atsikišusia krūtine visus paragina atsisėsti.
koplyčios erdvė pritvinkusi rūstaus geranoriškumo – plačių, dirbtinių šypsenų, išpūstų akių, pastabų apie nuotakos suknelę (ji – nepriekaištinga). Miriama neseniai pareiškė, kad absoliuti dauguma nuotakų primena lėlę Barbę ant vaikiško torto: pečius atidengiančių suknelių sijonai tokie pūsti, kad po jais prie altoriaus nemačiom galėtų sugužėti ir keletas leprekonų. (Leprekonų, – pernai per savo dukterėčios vestuves šnipštelėjo ji, – būtų ne mažiau kaip dvylika.) Bet ši nuotaka kitokia. Su a formos platėjančia suknele Hetera atrodo labai patraukliai ir elegantiškai.
ceremonijos vedėja pradeda apeigas, girdėti įprastas šlamesys –svečiai stengiasi įsitaisyti patogiau. Pravirkusį kūdikį tėvas išsineša į lauką. keletas svečių vėsinasi vestuviniais lankstinukais, drauge stengdamiesi neužkliudyti sėdinčiųjų aplink (taip susispaudus tai nelengva).
Ir kai visi, regis, jau įsitaiso, vėl atsistoja Pamela. atsainiai dairydamasi aplink, tarsi prekybos centre žvalgytųsi po produktų lentynas, ji pasuka altoriaus link, ir visi sulaiko kvapą, nerimastingai laukdami, kas bus. Stivenas nusišypso, numaldydamas besitvenkiančią paniką.
– Tęskite, – paragina ceremonijos vedėją.
– Skelbiu jus vyru ir žmona, – Pamelai smunkant pro šalį neužtikrintai taria ji. Pamelą, panašu, sudomino langų vitražai. jie išties žavingi. – Galite pabučiuoti nuotaką.
Bučinys nedrąsus, iš pažiūros nuoširdus ir meilus. atsitraukęs nuo nuotakos, savimi nepaprastai patenkintas Stivenas pergalingai sugniaužia kumštį, ir minia pratrūksta ovacijomis, kurias dar sustiprina keletas švilptelėjimų. Triukšmas išgąsdina Pamelą – ji neramiai apsidairo ir čiupusi puošnią žalvarinę žvakidę tarsi skydą ištiesia priešais save. Stivenas plačiai šypsosi susirinkusiesiems. jis – jaunavedys. alzheimerio liga serganti buvusi žmona jam šventės nesugadins.
– O dabar minutėlę atsiprašysime, – sako ceremonijos vedėja. –jaunuosius pakviesiu į zakristiją pasirašyti registracijos knygoje.
Stiveną ir jo naująją žmoną ji nusiveda į kambarėlį šalia altoriaus.
Šiai trijulei iš paskos seka abu mažieji berniukai, reičelė, Talė ir Pamela, delne tebegniaužianti žvakidę. Nejau niekas neparveš tos vargšelės namo? – klausiu savęs.
jaunųjų palydai dingus iš akių, svečiai ima šurmuliuoti.
– Išties graži ceremonija.
– O kokia daili nuotaka!
– kaip smagu, kad jis vėl pamilo.
– Puikesnio vyro nesurastum!
Pajuntu, kad man metas eiti. Stodamasi jau renkuosi daiktus, o tada ir išgirstu. Suklinka jauna moteris ir sunkiai žnektelėja kūnas. Pakylu kartu su visais kitais svečiais. Bandau pamatyti, kas dedasi priekyje, bet vaizdą užstoja plačios skrybėlės ir pliki pakaušiai. Tiesiu kaklą, tikėdamasi ką nors įžvelgti pro plyšelius tarp susispietusių svečių, bet staiga pasirodo ceremonijos vedėja. jos veidas papilkėjęs, o baltas kostiumėlis išterliotas krauju.
