FREIDA M c FADDEN
FREIDA M c FADDEN
Iš anglų kalbos vertė KAROLINA
MASAITYTĖ
Vilnius, 2024
Trileris
1 SKYRIUS
MŪSŲ LAIKAI
Man už nugaros užsitrenkia kalėjimo durys ir aš suabejoju visais iki
šiol priimtais savo sprendimais.
Šią akimirką nenoriu čia būti. Nė už ką. Kas norėtų atsidurti griežtojo režimo kalėjime? Galiu lažintis – niekas. Jei esi tarp šių sienų, turbūt priėmei ne vieną prastą gyvenimo sprendimą.
Aš, be abejonės, viena tokių.
– Vardas?
Iškart už kalėjimo durų – stiklinė pertvara. Pro ją į mane žvelgia mėlyna pataisos pareigūnės uniforma vilkinti moteris. Jos akys vangios ir blausios, regis, ji nenori čia būti labiau už mane.
– Brukė Salivan, – kosteliu. – Turiu susitikti su Dorote Kunc.
Moteris žvilgteli į priešais gulintį popierių segtuvą. Peržvelgia sąrašą neparodydama, kad mane išgirdo ar nutuokia, ko atvykau.
Dirsteliu per petį į mažutį laukiamąjį – tuščia, tik ant vienos iš plastikinių kėdžių įsitaisęs raukšlėtas senukas skaito laikraštį, lyg sėdėtų autobuse. Lyg mūsų nesuptų spygliuotos vielos tvora su stirksančiais griozdiškais sargybos bokšteliais.
Po kelių minučių kambaryje pasigirsta zyzimas – toks garsus, kad pašoku ir per žingsnį atsitraukiu. Man iš dešinės lėtai atsidaro
raudonos stačios grotos; už jų driekiasi ilgas, menkai apšviestas koridorius.
Stebeiliju į jį ir negaliu žengti nė žingsnio.
– Ar aš... ar man įeiti?
Moteris nužvelgia mane blausiomis akimis.
– Taip, eikite. Toliau koridoriuje jūsų laukia saugumo patikra.
Ji mosteli į tamsą. Nedrąsiai žengiu pro grotuotas duris ir mane nupurto šaltis – jos vėl užsidaro ir dusliai trinkteli užsirakindamos.
Iki šiol man neteko čia būti. Pokalbis dėl darbo vyko telefonu: viršininkas taip troško mane priimti, kad net nepanūdo pirma susitikti –pakako gyvenimo aprašymo ir rekomendacinių laiškų. Pasirašiau ir praėjusią savaitę faksu išsiunčiau metinę sutartį.
Ir štai aš čia. Kur praleisiu ateinančius savo gyvenimo metus.
Tai klaida. Nieku gyvu neturėjau čia atvykti.
Žvilgteliu per petį – raudonos metalinės grotos jau užsitrenkė man už nugaros. Dar ne per vėlu. Nors pasirašiau sutartį, esu tikra, kad galiu atsisakyti. Vis dar galiu apsigręžti ir palikti šią vietą. Kitaip nei šio kalėjimo gyventojai, neprivalau čia būti.
Norėjau ne šito darbo. Bet kokio kito – tik ne šito. Išsiunčiau prašymus į visas visutėles vietas, kurias per valandą gali pasiekti iš Reikerio miestuko Niujorko valstijos šiaurėje, bet pasikalbėti mane pakvietė tik kalėjimo atstovai. Neturėjau kitos išeities – man pasisekė, kad gavau šią vietą.
Todėl einu toliau.
Koridoriaus gale prie saugumo patikros stovi vyras, saugantis antrąsias grotuotas duris. Jam per keturiasdešimt, trumpi, kariškai pakirpti plaukai; jis vilki tokią pat gurgždančią mėlyną uniformą kaip ir moteris sustingusiomis akimis iš priimamojo. Žvilgteliu į darbo pažymėjimą, prisegtą prie marškinių kišenės: pataisos pareigūnas Stivenas Bentonas.
– Labas, – prabylu pernelyg gyvai, bet nepajėgiu susivaldyti. –Mano vardas Brukė Salivan, šiandien dirbu pirmą dieną.
Bentono išraiška nesikeičia, o tamsios akys tyrinėja mane. Muistydamasi imu abejoti, ar šį rytą pasirinkau tinkamus drabužius. Nusprendžiau, kad griežtojo režimo vyrų kalėjime verčiau nesirengti nieko, kas pasirodytų dviprasmiška. Todėl vilkiu griežtas juodas laisvai krintančias kelnes ir priderintą juodą palaidinę ilgomis rankovėmis. Lauke beveik dvidešimt septyni laipsniai, viena iš paskutinių karštų vasaros dienų ir aš gailiuosi pasirinkusi juodą, bet įsivaizdavau, kad taip pritrauksiu mažiau dėmesio. Tamsūs plaukai susegti į paprastą uodegą.
Visas mano makiažas – lašas maskuoklio paslėpti tamsius ratilus po akimis ir šiek tiek lūpų dažų, kurių spalva beveik nesiskiria nuo lūpų.
– Kitą kartą neavėkite aukštakulnių, – prabyla jis.
– Oi! – nudelbiu akis į savo juodus batelius. Niekas man nedavė jokių nurodymų dėl aprangos kodo, juo labiau – dėl batų. – Na, kulnai ne itin aukšti. Ir masyvūs – nei aštrūs, nei ką. Tikrai nemanau... Bentonas stebeilija į mane ir aš nebedrįstu prieštarauti. Neavėti aukštakulnių. Supratau.
Vyras patikrina mano rankinę metalo detektoriumi, tada pati pereinu pro kitą, kur kas didesnį. Baugščiai pajuokauju – girdi, jaučiuosi lyg oro uoste, bet, regis, šis vyras ne itin mėgsta juokus. Kitą kartą – nei aukštakulnių, nei juokelių.
– Turiu susitikti su Dorote Kunc. Ji čia dirba slaugytoja, – sakau jam.
– Tu – irgi slaugytoja? – sumurma Bentonas.
– Vyresnioji slaugos administratorė, – pataisau. – Dirbsiu vietos klinikoje.
– Tai sėkmingo darbo, – nepatikliai dirsteli jis.
Nesu tikra, ką turi galvoje.
Bentonas spusteli mygtuką, vėl pasigirsta tas ausį rėžiantis zyzimas ir antrosios grotuotos durys iškart atsidaro. Jis pasiunčia mane koridoriumi iki kalėjimo sveikatos priežiūros skyriaus. Koridoriuje tvyro keistas chemikalų kvapas, virš galvos be paliovos mirksi dienos šviesos lempos. Sulig kiekvienu žingsniu baidausi, kad nežinia iš kur išdygęs kalinys uždaužys mane pačios aukštakulniu.
Kai koridoriaus gale pasuku į kairę, manęs jau laukia moteris.
Kokių šešiasdešimties, žili, trumpai kirpti plaukai, tvirtai sudėta.
Iš tolo primena kažką pažįstamą, bet negaliu atsiminti ką. Kitaip nei sargybiniai, ji vilki tamsiai mėlyna palaidine. Kaip ir visi, ką iki šiol teko sutikti šiame kalėjime, nesišypso. Galbūt tai draudžia taisyklės? Reikia patikrinti savo sutartį. Darbuotojai gali būti atleisti už šypseną.
– Brukė Salivan? – klausia griežtu balsu. Jis gilesnis, nei galėtum tikėtis.
– Tikrai taip. Jūs turbūt Dorotė?
Ji nužvelgia mane nuo galvos iki kojų, visai kaip kalėjimo prižiūrėtojas prie durų. Ir – lygiai kaip jis – atrodo visiškai nusivylusi.
– Jokių aukštakulnių, – sako.
– Žinau. Aš...
– Jei žinote, kodėl tokius apsiavėte?
– Turiu galvoje... – Mano veidas plyksteli. – Dabar jau žinau.
Ji nenoromis išklauso tokį atsakymą ir nusprendžia nereikalauti, kad išklausyčiau įvadinį kursą basomis. Mosteli ranka ir aš paklusniai bidzenu įkandin jos koridoriumi. Aplink sveikatos priežiūros skyrių tvyro toks pats chemikalų kvapas, kaip ir visame kalėjime, ir mirksi tokios pat dienos šviesos lempos. Palei sieną išrikiuotos tuščios plastikinės kėdės. Ji praveria vieno kabineto duris.
– Čia bus jūsų apžiūrų kabinetas, – sako man.
Žvilgteliu vidun. Kambarys veik perpus mažesnis nei Kvinso skubiosios pagalbos klinikoje, kurioje iki šiol dirbau. Tačiau visa kita atrodo taip pat. Patalpos vidury – apžiūrų ir procedūrų stalas, taburetė man atsisėsti ir rašomasis staliukas.
– Ar turėsiu savo kabinetą? – klausiu.
Dorotė papurto galvą.
– Ten rašomasis stalas. Juk pati matote.
Vadinasi, teks pildyti dokumentus pacientams žvilgčiojant per petį.
– O kaip dėl kompiuterio?
– Visos ligos istorijos popierinės.
Apstulbstu tai išgirdusi. Nė vienoje ankstesnėje darbovietėje nesusidūriau su popierinėmis ligos istorijomis. Nė neįsivaizdavau, kad jų dar būna. Bet, matyt, kalėjimo taisyklės kiek kitokios.
Ji parodo į patalpą šalia apžiūrų kabineto.
– Čia ligos istorijų saugykla. Ją atidarys tavo darbo pažymėjimas. Gausi kortelę išeidama.
Ji prideda savo kortelę prie skaitytuvo ant sienos, pasigirsta garsus spragtelėjimas. Atidaro duris – už jų dulkėtas kambarėlis, pilnas dokumentų spintų. Daugybė spintų. Mane čia ir palaidos.
– Ar yra stebintis gydytojas? – klausiu.
Ji dvejoja.
– Daktaras Vitenburgas prižiūri keliolika kalėjimų. Retai jį matysite, bet galite susisiekti telefonu.
Man neramu. Skubiosios pagalbos skyriuje niekada nelikdavau viena. Bet, ko gero, ten pasitaikydavo kur kas rimtesnių atvejų, su kuriais nesusidursiu čia. Bent jau taip tikiuosi.
Kita mūsų kelionės stotelė – sandėliukas. Beveik toks pat, kaip ir skubiosios pagalbos klinikos, tik, žinoma, mažesnis; į jį taip pat patenkama su darbo pažymėjimu. Čia yra tvarsliavos, siūlų žaizdoms, įvairių dėžučių, mėgintuvėlių ir reagentų.
– Tik aš galiu išduoti vaistus, – aiškina Dorotė. – Jūs parašote nurodymą, o aš išduodu vaistus ligoniui. Jei ko nors neturime, galime užsakyti.
Nusišluostau prakaituotus delnus į griežtąsias juodas kelnes.
– Taip, suprantu.
Dorotė nenuleidžia nuo manęs akių.
– Žinau, kad neramu dirbti griežtojo režimo kalėjime, bet, patikėkite, daugelis šių vyrų bus jums dėkingi už rūpestį. Kol elgsitės dalykiškai, nekils jokių nesklandumų.
– Suprantu...
– Nesidalykite jokia asmenine informacija, – ji suspaudžia lūpas. – Nesakykite jiems, kur gyvenate. Nieko nepasakokite apie savo gyvenimą. Nerodykite jokių nuotraukų. Ar turite vaikų?
– Turiu sūnų.
Dorotė išpučia akis – tikėjosi išgirsti neigiamą atsakymą. Dauguma žmonių nustemba, kai pasakau turinti vaiką. Man dvidešimt aštuoneri, bet atrodau gerokai jaunesnė. Nors jaučiuosi kur kas vyresnė.
Atrodau kaip studentė, jaučiuosi lyg penkiasdešimtmetė. Ir taip visą gyvenimą.
– Ką gi, – prabyla Dorotė, – nepasakokite apie savo vaiką. Laikykitės dalykiškai. Visada. Nežinau, kaip jūsų senajame darbe, bet šitie vyrai jums ne draugai. Jie – nusikaltėliai, padarę itin sunkius nusikaltimus, daugelis sėdi iki gyvos galvos.
– Suprantu. – O Viešpatie, kaip gerai suprantu.
– Ir svarbiausia... – Dorotė stebeilija į mane ledinėmis mėlynomis akimis. – Turėkite galvoje – dauguma kreipsis į jus dėl pagrįstų priežasčių, tačiau kai kurie ateis ieškodami kvaišalų. Vaistinėje turime tik skausmą malšinančių vaistų retiems atvejams. Nesileiskite apgaule įtikinama išrašyti vaistų, kuriais jie galėtų piktnaudžiauti arba prekiauti.
– Žinoma...
– Taip pat, niekada nepriimkite jokio atlygio už vaistus. Jei kas nors tai pasiūlys, iškart kreipkitės į mane, – priduria ji.
Man užgniaužia amą.
– Nė už ką taip nepasielgčiau.
Dorotė įdėmiai žvelgia į mane.
– Ką gi, būtent taip sakė andainykštė vyriausioji slaugytoja. Ir galiausiai pati atsidūrė panašioje vietoje.
Akimirką netenku žado. Kalbėdamasi su kalėjimo viršininku paklausiau apie savo pirmtakę – jis pasakė, kad ji išėjo dėl asmeninių priežasčių. Ir nė neužsiminė, kad buvo suimta už kvaišalų pardavimą kaliniams.
Mintis, kad mano pirmtakė šiandien sėdi už grotų, kelia nerimą. Teko girdėti, jog kartą patekus į kalėjimų sistemą, sunku iš jos ištrūkti. Galbūt tas pats laukia ir joje dirbančių žmonių.
Dorotė pastebi mano išraišką ir jos veidas kiek sušvelnėja.
– Nesijaudinkite. Viskas ne taip baisu, kaip jums atrodo, – sako ji. – Išties šis darbas niekuo nesiskiria nuo bet kurios kitos medicinos srities. Priimi ligonius, pagerini jų savijautą ir paleidi gyventi, kaip įpratę.
– Taip... – pasikasau pakaušį. – Tik įdomu... Ar aš rūpinsiuosi visų kalėjimo kalinių sveikata? O gal tik dalies arba?..
Dorotė suspaudžia lūpas.
– Ne, mergužėle. Rūpinsiesi visais. Ar dėl to gali kilti kokių nesklandumų?
– Ne, anaiptol, – sakau.
Vis dėlto tai melas.
Išties nenorėjau imtis šio darbo ne baimindamasi, kad koks nors kalinys užmuš mane pačios bateliu. Viskas dėl vieno iš šio kalėjimo gyventojų. Žmogaus, kurį kadaise pažinojau ir kurio daugiau nė už ką nebenoriu matyti.
Tik negaliu šito pasakyti Dorotei. Negaliu prisipažinti, kad tas žmogus, pirmas mano mylimasis, šiandien yra Reikerio griežtojo režimo kalėjimo kalinys, nuteistas iki gyvos galvos be lygtinio paleidimo teisės.
Ir būtent aš jį ten įkišau.
2 SKYRIUS
Savo sena mėlyna tojota įsuku į gatvę, kurioje gyveno mano tėvai.
Rankinėje guli laminuotas Reikerio kalėjimo darbo pažymėjimas.
Dorotė prigrasė neduoti kortelės į svetimas rankas, bet, kaip matyti iš mano prieigos teisių, su ja gali nebent pavogti keletą pleistrų ir pasinaudoti darbuotojų tualetu. Kad ir kaip būtų, saugosiu ją kaip akies vyzdį.
Nors prieš dešimt metų atsisveikinome bloguoju, man patiko vaikystė Reikeryje. Gražus miestelis, apsodintas medžiais, įspūdingi seni namai ir kaimynai, kurie prasilenkdami gatvėje iškart nenugręžia akių, kaip Kvinse. Ir kai naktį pažvelgi į dangų, matai paskirus žvaigždynus, o ne kelis šviesos taškus – veikiausiai tik lėktuvus.
Kaip tik tokioje vietoje turi augti vaikas. Kaip tik šito trūko mano mažai šeimai.
Sustoju šalia garažo, skirto dviem automobiliams, likusio iš senų laikų, kai mama ir tėtis laikydavo automobilius garaže, o man tekdavo numesti savąjį lauke arba gatvėje. Seni įpročiai sunkiai pamirštami. Vis dar įsivaizduoju, kad šis namas priklauso jiems, nors šiandien viskas kitaip. Jis – mano; tik mano.
Tėvų nebėra.
Atrakinus laukujes duris pasklinda televizoriaus garsas, įkandin – kepamos mėsos kvapas. Užsimerkiu ir akimirką leidžiu sau įsivaizduoti kitą visatą: grįžtu į namus, kur manęs laukia šeima, o gyvenimo draugas virtuvėje gamina vakarienę.
Žinoma, tai viso labo vaizduotė. Gyvenime niekada neturėjau draugo, kuris būtų buvęs toks artimas, kad gamintų vakarienę.
Ir imu dvejoti, ar kada nors turėsiu. Už gardųjį kvapą reikia dėkoti auklei, kuri malonėjo pagaminti vakarienę.
– Sveiki! – šūkteliu. – Aš namie!
Lukteliu spėliodama, ar Džošas išeis su manimi pasisveikinti. Kadaise grįžusią mane pasitikdavo mažų pėdučių trypčiojimas ir šiltas kūnelis puldavo po kojų. Nuo to laiko, kai Džošui sukako dešimt, toks sutikimas retesnis. Nesupraskite klaidingai, jis mane tebemyli, tik kiek santūriau.
Išties tuoj pat į prieškambarį lėtai įžengia basakojis Džošas. Po savaitės prasidės mokslai ir jis mėgaujasi didumą laiko praleisdamas ant sofos – žiūri televizorių arba žaidžia „Nintendo“. Derėtų uždrausti, bet netrukus užgrius mokslai, namų darbai, sportas. Mažoji beisbolo lyga, kuria pramušta jo galva, prasidės tik pavasarį, bet vėliau jis norės važiuoti į parką treniruotis.
– Labas, mama!
Išskečiu rankas ir jis beveik su džiaugsmu puola man į glėbį.
– Labas, vaikine. Kaip tavo diena?
– Gerai.
– Ar ką nors nuveikei, ar tik sėdėjai ant sofos?
Jis šypteli.
– O ką reikėjo nuveikti?
Džošas brūkšteli nuo akių rusvus plaukus. Jam reikia kirptis – iki šiol nurėždavome plaukus vonios kambaryje virš kriauklės. Bet iki mokyklos jis iš tikro nusikirps. Kiekvieną dieną vaikis vis
labiau primena savo tėvą, ir kai jo plaukai taip pasišiaušę, šitokio panašumo pakanka, kad man sugniaužtų širdį.
Virtuvėje suskamba laikmatis. Keptos vištos kvapas stiprėja ir aš pasuku link jos. Viešpatie, kaip aš pasiilgau naminio maisto. Mama dažnai gamindavo, bet po vienu stogu jau seniai nebegyvenome ir tik praėjusį mėnesį po jos mirties persikėliau čia visam laikui.
Mardžė iš orkaitės kaip tik traukia skardą. Šita vietinė močiutė prižiūrės Džošą, kol dirbsiu. Jis mėgino prieštarauti, kad jam nereikia auklės, bet man nesmagu, kad jis ištisas valandas būna vienas, o aš kalėjime, už keturiasdešimt penkių minučių kelio. Juolab kad Džošui – tik dešimt. Ir jis anaiptol ne brandus dešimtmetis.
– Kvepia neįtikėtinai, Mardže, – sakau.
Toji nušvinta ir užsikiša ištrūkusią žilų plaukų sruogą už ausies. – Oi, tai niekis. Tiesiog kepti vištienos gabaliukai su česnakiniu sviesto padažu. Ir, be abejonės, su ryžiais bei šparagais. Negali valgyti vienos vištienos.
Hmm, negali? Esu šventai įsitikinusi, kad per pastaruosius dešimt metų daugybę vakarų mudu su Džošu valgydavome vieną vištieną. Iš KFC kibirėlio su besišypsančiu pulkininku ant šono.
Bet šitai jau praeitis. Nuo šiol viskas bus kitaip. Mes abu pradedame iš naujo. Džošas pabrėžtinai šniukštinėja orą.
– Tiesiog nosį riečia.
Žvilgteliu į jį.
– Ką tai reiškia? Padažas kaip padažas.
Mardžė mirkteli.
– Turbūt jis užuodžia česnakinį sviestą.
Džošas suraukia nosį.
– Nemėgstu česnakų. Gal tiesiog einam į „Makdonaldą“?
Neįsivaizduoju, kaip galima taip mylėti ir drauge nuolat trokšti uždusinti žmogų.
– Pirmiausia, – Reikeryje nėra „Makdonaldo“, todėl – ne, negalime ten eiti, – pareiškiu. – Antra – Mardžė pagamino skanaus naminio maisto. Jei nenori, pats gali pasirūpinti vakariene.
– Mano dukra irgi taip sako, – juokiasi auklė.
Tikiuosi, kad tai pagyrimas.
– Labai dėkui, kad šiandien atėjot, Mardže. Ar pirmadienį po pamokų sulauksite Džošo? Mokyklinis autobusas turi pasirodyti apie trečią.
– Sutarta! – patvirtina ji.
Nors Mardžė turi savo raktą, palydžiu ją iki durų. Paskutinę akimirką atsisveikindama ji sudvejoja, tarp žilų antakių susimeta raukšlė.
– Paklausyk, Bruke...
Jei ji pasakys išeinanti, susisuksiu į kamuoliuką ir verksiu. Mardžė – vienintelė auklė, kurią šiandien įstengiu sau leisti – ir tai vargais negalais.
– Klausau...?
– Man rodos, Džošas labai jaudinasi dėl mokslo metų pradžios. Suprantu, kaip sunku atsidurti naujame mieste, juolab jo amžiaus.
Bet jis nerimauja labiau, nei galėtum tikėtis.
– O Viešpatėliau...
– Nenoriu tavęs jaudinti, širdele, – priduria ji. – Tiesiog turėk galvoje.
Man suspaudžia širdį dėl dešimtmečio sūnaus. Negaliu jo kaltinti pasiilgus „Makdonaldo“. Jis įpratęs prie „Makdonaldo“. Ir nepratęs nei prie Reikerio, nei prie šito namo. Per visą jo gyvenimą tėvai nė karto neleido mums čia atvykti – patys atvažiuodavo mūsų aplankyti į Niujorką, ir galiausiai pasakiau jiems, kad taip nebegalima. Man šis miestelis – namai, o Džošui – miestas, knibždantis nepažįstamųjų.
Galiu išvardyti dar kelias priežastis, kodėl po vieno atsitikimo Kvinse jis bijo vėl lankyti mokyklą.
– Aš tuo pasirūpinsiu, – sakau. – Dar kartą dėkui, Mardže.
Grįžtu į virtuvę, Džošas sėdi prie valgomojo stalo ir žaidžia su druskine ir pipirine. Supila druskos ir pipirų krūvelę – ne kartą liepiau taip nesielgti – bet šįsyk dėl to nepykstu. Atsisėdu ant kėdės priešais sūnų.
– Nagi, drauguži. Ar viskas gerai? – klausiu.
Prieskonių krūvelėje ant stalo Džošas išvedžioja pirmąją savo vardo raidę – D.
– Aha.
– Jaudiniesi dėl mokyklos?
Jis gūžteli liesą petį.
– Girdėjau, kad vaikai čia geri. Ne taip, kaip namie.
Džošas pakelia rudas akis.
– Iš kur žinai?
Krūpteliu – lyg pačiai skaudėtų. Pernai mokykloje iš Džošo tyčiojosi. Negailestingai. Namie jis neišsitarė ir aš nė nenutuokiau, kas dedasi. Sūnus tiesiog darėsi vis tylesnis. Nesupratau, kodėl, kol vieną dieną grįžo su mėlyne paakyje. Net ir tada Džošas stengėsi viską neigti. Gėdijosi pasakyti, kodėl kiti vaikai iš jo tyčiojasi. Neįsivaizdavau, kas nutiko. Mano sūnus prie tylenių, tačiau niekuo neišsiskiria – neturėjau supratimo, dėl ko jis tapo taikiniu. Bet išgirdau, kad kiti vaikai jį vadina betėviu.
Tai buvo lyg peilis paširdin – kiti vaikai tyčiojosi iš jo dėl manęs. Dėl mano praeities, dėl to, kad mano sūnus niekada neturėjo tėvo. Galiu prisiekti, mane kamavo tamsiausios mintys.
Mokykla skelbėsi nepakenčianti patyčių – kaip matyti, tik tam, kad atrodytų deramai. Niekas nė piršto nepajudino bent kiek padėti mano sūnui. Net direktoriaus žvilgsnis mane smerkė – jis pažymėjo,
kad kiti vaikai tiesiog atkreipė dėmesį į apgailėtiną tikrąją mano padėtį.
Kai esi vieniša mama ir vos suduri galus, sunku turėti reikalų su mokykla, kuri apsimeta, kad viskas gerai. Ir aibe kitų tėvų, dvidešimčia metų už tave vyresnių ir kur kas turtingesnių. Net tariausi su teisininku, kuris beveik ištuštino mano sąskaitą, bet galiausiai man buvo pasiūlyta perkelti Džošą į kitą mokyklą.
Mokslo metų pabaigoje per automobilio avariją žuvo mano tėvai, todėl nusprendžiau neparduoti namo, kuriame užaugau. Tokia buvo nauja pradžia, kurios reikėjo mudviem su Džošu.
– Susirasi draugų, – sakau sūnui.
– Galbūt.
– Tikrai susirasi, – nenusileidžiu. – Pažadu.
Viena bėda, kad augdamas vaikas supranta, jog kai kurių dalykų negali pažadėti. Džošas nepakelia akių nuo druskos ir pipirų krūvelės. Šį kartą užrašo joje pirmąją savo pavardės raidę S.
– Mamyt?
– Klausau, mielasis?
– Kad jau gyvename čia, gal aš susipažinsiu su savo tėčiu?
Kone užspringstu seile. Nieko sau, nenumaniau, kad tokia mintis šaus jam į galvą. Kad ir kaip stengiausi atstoti šiam vaikui abu gimdytojus, kartais Džošą tiesiog apsėsdavo klausimas, kas jo tėvas.
Kai buvo penkerių, niekaip negalėjau priversti jo liautis apie tai šnekėjus. Kasdien jis grįždavo namo nešinas nauju tėčio piešiniu – ir vis nauju vaizdiniu, koks jis turėtų būti. Astronautas. Policininkas. Veterinaras. Bet jau kurį laiką neminėjo tėvo.
– Džošai, – prabylu.
– Juk jis gyvena čia? – vaikis pakelia akis nuo stalo. – Tiesa?
Kiekvienas jo žodis – tarsi dūris mažu durklu man į širdį. Reikėjo tiesiog pasakyti, kad jo tėvas miręs. Taip būtų buvę kur kas
lengviau. Galėjau išgalvoti kokią nuostabią istoriją – kad jo tėvas buvo didvyris, kuris žuvo, tarkim, gelbėdamas šuniuką iš gaisro. Džošas būtų buvęs patenkintas. Ir galbūt, jei būčiau papasakojusi
apie išgelbėtą iš ugnies šuniuką, vaikai pernai nebūtų iš jo tyčiojęsi.
– Mielasis, – sakau, – tavo tėtis kadaise gyveno čia. Bet dabar nebe.
Negaliu įskaityti Džošo išraiškos. Dar viena bėda – augdamas vaikas supranta, kada tu meluoji.
ĮSIGYKITE KNY
GĄ DABAR
