William Davis
Iš anglų kalbos vertė dalia janušaitienė
Įvadas Pavartykite savo tėvų ar senelių šeimos albumus ir, ko gero, nustebsite, kokie liekni žmonės įamžinti nuotraukose. Moterys tikriausiai dėvėjo ketvirto* dydžio sukneles, o vyrai puikavosi 32 colių (80 cm) juosmeniu. Antsvoris dažniausiai sudarė vos keletą svarų, o nutukimo atvejai apskritai buvo reti. Ar pasitaikydavo antsvorio turinčių vaikų? Beveik niekuomet. Ar juosmens apimtis siekdavo 42 colius (110 cm)? Nepanašu. Ar būdavo galima sutikti du šimtus svarų (90 kg) sveriančių paauglių? Tikrai ne. Kodėl tipiški XX a. šeštojo ir septintojo dešimtmečių atstovai, namisėdos namų šeimininkės bei kiti to meto žmonės, kuriuos simbolizavo televizijos komedijos veikėja Džunė Klyver ( June Cleaver), buvo kur kas lieknesni nei tie, kuriuos šiandien matome paplūdimiuose, prekybos centruose ar pažvelgę į veidrodį? Kodėl prieš kelis dešimtmečius moterys paprastai svėrė 110–115 svarų (apie 50 kg), vyrai 150–165 svarus (apie 65–75 kg), o šiandien mes nešiojame papildomus 50, 75 ar net 200 nereikalingų svarų (20, 35 ar net 90 kg)? * Tekste nurodyti drabužių dydžiai pagal JAV naudojamą sistemą. (Vert. past.)
William Davis
Tais laikais moterys beveik nesimankštindavo. (Toks užsiėmimas buvo laikomas nepadoriu, panašiai kaip netyros mintys bažnyčioje.) Ar dažnai matydavote savo motiną, avinčią sportiniais bateliais ir besiruošiančią nubėgti tris mylias (5 km)? Mano motinai mankštą atstodavo dulkių siurbimas nuo laiptų. Šiandien gražią dieną išėjęs į lauką matau dešimtis bėgiojančių, besivažinėjančių dviračiais ir energingai vaikštinėjančių jaunų moterų – prieš 40 ar 50 metų tokio vaizdo bemaž niekuomet nebūtum pamatęs. Ir visgi kiekvienais metais mes tampame vis storesni. Mano žmona yra trikovės ir triatlono instruktorė, tad tokius specialius sporto renginius stebiu kasmet. Prieš varžybas, kurių metu jų dalyviai atvirame vandens telkinyje turi nuplaukti nuo 1 iki 2,5 mylios (1,5–4 km), nuvažiuoti dviračiu 56–112 mylių (90–180 km) ir galiausiai nubėgti 13–26 mylias (21–42 km), trikovininkai intensyviai treniruojasi kelis mėnesius. Tiesiog pasiekti varžybų finišą jau yra žygdarbis, nes varžybų metu sudeginami keli tūkstančiai kalorijų, ir dalyviai turi pasižymėti nemenka ištverme, todėl dauguma trikovininkų puoselėja gana sveikos mitybos įpročius. Tad kodėl beveik trečdalis šių sportininkų ir sportininkių turi antsvorio? Manau, jie nusipelnė dar didesnės garbės, nes su savimi nešiojasi trisdešimt, keturiasdešimt ar net penkiasdešimt svarų papildomo svorio. Taigi kyla klausimas, kodėl jie, nuolat judėdami ir intensyviai treniruodamiesi, šio antsvorio nepraranda? Vadovaudamiesi įprasta logika turėtume sakyti, kad antsvorio turintys sportininkai, jeigu nori numesti svorio, turėtų daugiau mankštintis arba mažiau valgyti. Man rodos, tai skamba tiesiog 6
kviečių pilvas
juokingai. Visa tai pasakodamas stengiuosi įrodyti, kad daugumos amerikiečių mitybos ir sveikatos problemas lemia ne suvartojami riebalai ar cukrus, ne interneto įsigalėjimas ir agrarinės gyvensenos atsisakymas, bet kviečiai, o tiksliau – tai, kas mums parduodama kaip kviečiai. Pamatysite, kad tai, ką valgome kaip pusryčių bandelę su sėlenomis arba svogūnų čiabatą, yra visai ne kvietiniai kepiniai, bet gudriai užmaskuoti pakeisti produktai, kuriuos gaminant buvo įgyvendinti XX a. antrosios pusės genetikos pasiekimai. Šiuolaikiniai kviečiai primena tikruosius kviečius ne daugiau, nei šimpanzė – žmogų. Nors mūsų gauruotieji giminaičiai turi net 99 proc. genų, aptinkamų ir žmoguje, tačiau jie pasižymi ilgesnėmis rankomis, plaukais apžėlusiu kūnu ir turi kur kas mažiau galimybių loterijoje laimėti aukso puodą. Manau, jog tikrai įžvelgiate skirtumų, kuriuos lemia šis 1 proc. genų. O šiuolaikiniai kviečiai nuo savo vos prieš keturiasdešimt metų augintų protėvių skiriasi dar labiau. Manau, kad išaugęs javų produktų suvartojimas arba, tiksliau sakant, išaugęs šios genetiškai pakeistos medžiagos, kuri vadinama šiuolaikiniais kviečiais, suvartojimas gali paaiškinti skirtumą tarp lieknų sėslių XX a. šeštojo dešimtmečio gyventojų ir antsvorio turinčių aktyvių XXI a. žmonių, netgi triatlonininkų. Suprantu, kad teiginys, jog kviečiai yra kenksmingas produktas, skamba panašiai kaip Ronaldo Reigano (Ronald Reagan) vadinimas komunistu. Gali atrodyti absurdiška ir net nepatriotiška mitybos simboliu tapusį svarbiausią maisto produktą staiga pavadinti keliančiu pavojų visuomenės sveikatai. Vis dėlto pasi7
William Davis
stengsiu įrodyti, kad visame pasaulyje populiariausi javai taip pat yra viena labiausiai organizmą griaunančių mitybos sudedamųjų dalių. Dokumentais patvirtintas kviečių poveikis žmonėms apima apetito skatinimą ir iš kviečių išsiskiriančių egzorfinų (kurie priešingi organizme susidarantiems endorfinams) poveikį smegenims, cukraus kiekio kraujyje šuolius, kurie sukelia sotumo ir padidėjusio apetito ciklus, glikacijos procesą, kuris skatina ligas ir senėjimą, uždegiminį ir pH poveikį, pažeidžia kremzles ir kaulus, ir suaktyvina netvarkingą imuninį atsaką. Kviečių vartojimas sukelia daugybę itin skirtingų ligų, pradedant celiakija (organizmą niokojančia žarnyno liga, kurią sukelia kviečiuose esantis glitimas) ir baigiant įvairiais neurologiniais susirgimais, diabetu, širdies ligomis, artritu, odos bėrimu ir paralyžiuojančiais šizofrenijos kliedesiais. Jei šis kviečiais vadinamas produktas sukelia tokių problemų, jo atsisakymas turėtų duoti didžiulės netikėtos naudos. Būtent taip ir yra. Dirbdamas kardiologu matau ir gydau tūkstančius pacientų, kuriems dėl nutukimo kyla širdies ligų, diabeto ir daugybės kitų negalių pavojus. Taigi aš asmeniškai pastebėjau, kad išsikišę ir ant diržų nudribę pilvai išnyksta, kai pacientai iš savo mitybos pašalina kviečius. Paprastai per pirmuosius kelis mėnesius žmonės netenka 20, 30 ar net 50 svarų (maždaug 10, 15 ar 22 kg) antsvorio. Greitas ir lengvas svorio netekimas, kuris paprastai naudingas sveikatai, nesiliauja manęs stebinti netgi šiandien, nors tokį reiškinį mačiau jau tūkstančius kartų. Regėjau tiesiog stebuklingo išgijimo atvejus, kai, pavyzdžiui, trisdešimt aštuonerių metų moteris, kuriai dėl opinio kolito grėsė 8
kviečių pilvas
storosios žarnos pašalinimas, atsisakiusi kviečių visiškai pasveiko. Arba dvidešimt šešerių metų vyras, kuris dėl sąnarių skausmų buvo neįgalus ir beveik negalėjo vaikščioti, visiškai išgijo, vėl galėjo laisvai judėti ir bėgioti po to, kai iš savo meniu visiškai pašalino kviečius. Kad ir kaip neįtikėtinai skamba tokie rezultatai, atlikta daug mokslinių tyrimų, kurie patvirtina, kad kviečių vartojimas – esminė minėtų negalavimų priežastis, o visiškas kviečių atsisakymas gali palengvinti simptomus ar net visai juos panaikinti. Jūs pamatysite, kad už kvietinių produktų prieinamumą, gausą ir pigumą mokame savo sveikata, o šią kainą liudija „kviečių pilvai“, liulančios šlaunys ir dvigubi pagurkliai. Daugelis argumentų, kuriuos pateiksiu tolesniuose skyriuose, buvo įrodyti moksliniais tyrimais, ir visus juos galima peržiūrėti. Neįtikėtina, tačiau daugelis mano išmoktų pamokų jau buvo atskleistos prieš kelis dešimtmečius vykdytų klinikinių tyrimų metu, tačiau kažkodėl jie niekuomet neprasiskverbė į medicinos specialistų ir visuomenės sąmonę. Aš tiesiog prie dviejų pridėjau du ir padariau, rodos, stulbinamą išvadą.
Tai ne jūsų kaltė Filme „Gerasis Vilas Hantingas“ (Good Will Hunting) nepaprastais talentais apdovanotas, tačiau praeityje patirtos prievartos demonų draskomas Mato Deimono (Matt Damon) personažas pratrūksta rauda, kai psichologas Šonas Magvairas (Sean Maguire), kurį vaidina Robinas Viljamsas (Robin Williams), nuolat kartoja: „Tai ne tavo kaltė.“ 9
William Davis
Panašu, jog pernelyg daug iš mūsų, kuriuos „puošia“ išsipūtę „kviečių pilvai“, kaltiname save, kad vartojame per daug kalorijų, per mažai mankštinamės, per mažai save ribojame. Bet teisingiau būtų pasakyti, kad nuolat girdimi patarimai valgyti daugiau sveikų visų grūdo dalių produktų sutrikdė mūsų galimybes valdyti apetitą, impulsus, ir nepaisant geriausių mūsų pastangų bei ketinimų tapome nutukę ir ligoti. Šis visuotinai pripažintas patarimas valgyti daugiau sveikų visų grūdo dalių produktų, mano galva, skamba panašiai, kaip kad alkoholikui būtų sakoma, jog jei viena ar dvi taurės gėrimo nekenkia, vadinasi, devynios ar dešimt bus dar geriau. Tokie patarimai pražūtingi sveikatai. Tai ne jūsų kaltė. Jeigu pastebėjote, kad tampotės iššokusį, nepatogų „kviečių pilvą“ ar nesėkmingai bandote įsisprausti į praėjusiais metais dėvėtus džinsus, mėginate įtikinti savo gydytoją, kad maitinatės tinkamai, tačiau vis dar turite antsvorio, esate priešdiabetinės būklės, kenčiate nuo aukšto kraujo spaudimo ir cholesterolio arba desperatiškai bandote paslėpti gėdingas vyriškas krūtis, nuspręskite atsisveikinti su kviečiais. Atsisakykite kviečių, ir šių problemų neliks. Juk jūs nieko neprarasite, išskyrus „kviečių pilvą“, vyriškas krūtis ar neaprėpiamą užpakalį.
Pirma dalis
Kviečiai: (ne)sveiki visų grūdo dalių produktai
1 skyrius
Koks pilvas? Mokslinį darbą dirbantis gydytojas palankiai vertina vadovaujantis geriausiais mokslo pasiekimais iškepto standartinio duonos kepalo patvirtinimą... Tokį produktą galima įtraukti ir į ligonių, ir į sveikųjų mitybą, aiškiai suvokiant jo poveikį virškinimui ir augimui. Medicinos mokslų dr. Morisas Fišbeinas (Morris Fishbein), Amerikos medicinos darbuotojų asociacijos žurnalo (Journal of American Medical Association) redaktorius, 1932 m.
Ankstesniais šimtmečiais visiems matomas pilvas buvo privilegijuotųjų požymis, turto ir sėkmės ženklas, simbolizuojantis tai, kad jums nereikia patiems valyti savo tvartų ar arti laukų. Šiame amžiuje kiekvienam arti savo lauko jau nebereikia. Šiandien nutukimas tapo demokratiškas: storą pilvą gali turėti kiekvienas. Jūsų tėvas tikriausiai turėjo XX a. viduriui būdingą menką jo atitikmenį – „alaus pilvą“. Tačiau kaip „alaus pilvą“ užsiaugino mamos, vaikai ir pusė jūsų draugų ar kaimynų, kurie negeria alaus? 13
William Davis
Šių dienų pilvą aš vadinu „kviečių pilvu“, nors taip pat tiksliai tokią organizmo būklę galėčiau pavadinti „riestainių smegenimis“, „bandelių žarnynu“ ar „sausainių veidu“, nes mūsų kūne nėra nė vieno organo, kurio veikimo netrikdytų kviečiai. Visgi kviečių poveikis juosmens apimčiai yra ryškiausias ir simboliškiausias – tai groteskiškai iškreipta žmonijos kviečių vartojimo patirtis. „Kviečių pilvas“ rodo riebalų sankaupą. Šie riebalai susidaro ilgus metus vartojant produktus, skatinančius hormono insulino išsiskyrimą, kuris savo ruožtu skatina riebalų kaupimąsi. Nors kai kuriems žmonėms riebalai kaupiasi ant sėdmenų ir šlaunų, daugeliui jie apjuosia pilvą. Šie vidiniai, arba visceraliniai, riebalai yra unikalūs – kitaip nei kitose kūno vietose susikaupę riebalai, jie skatina uždegiminius procesus, sutrikdo insulino atsaką ir organizmui siunčia klaidingus medžiagų apykaitos signalus. „Kviečių pilvą“ užsiauginusio vyriškio organizme visceraliniai riebalai gamina estrogenus, kurie savo ruožtu skatina vyriškų krūtų augimą. Taigi kviečių vartojimo pasekmės pasireiškia ne tik kūno paviršiuje – kviečiai prasiskverbia kur kas giliau, galima sakyti, į kiekvieną kūno organą: žarnyną, kepenis, širdį, skydliaukę ir netgi smegenis. Iš tiesų, vargu ar rastume organą, kuriam kviečiai nebūtų pakenkę.
14
kviečių pilvas
Dusulys ir prakaitavimas iš pačios širdies Milvokyje aš užsiimu prevencine kardiologija. Kaip ir daugelis kitų Vidurio Vakarų miestų, Milvokis – puiki vieta gyventi ir kurti šeimą. Viešosios paslaugos veikia gana gerai, mieste veikia aukštos klasės bibliotekos, vaikai gali eiti į kokybišką išsilavinimą siūlančias valstybines mokyklas, o gyventojų skaičius pakankamas, kad būtų galima mėgautis didmiesčio kultūros atributais, tokiais kaip puiki simfonija ar meno muziejus. Čia gyvenantys žmonės yra gana draugiški. Tačiau... jie nutukę. Ir tai nereiškia, kad jie yra kiek tuktelėję. Jie iš tiesų labai nutukę. Jie tokie nutukę, kad suprakaituoja ir dūsta laiptais įveikę vos vieną aukštą. Kalbu apie 240 svarų (apie 110 kg) sveriančias aštuoniolikmetes, vairuotojo pusėje smarkiai įlinkusius visureigius, dvigubo pločio neįgaliųjų vežimėlius ir ligoninių įrangą, į kurią netelpa daugiau nei 350 svarų (150 kg) sveriantys pacientai. ( Jie netelpa į kompiuterinės tomografijos ar magnetinio rezonanso tomografijos įrenginius, ir net jeigu jie ten tilptų, pro riebalų sluoksnį negalėtumėte nieko įžvelgti. Tai būtų tarsi bandymas suvokti, ar tamsiose vandenyno gelmėse plaukioja otas ar ryklys.) Prieš kurį laiką 250 svarų (apie 115 kg) ar daugiau sveriantis asmuo buvo tikra retenybė, o šiandien jau įprasta matyti tokius vyrus ir moteris vaikštinėjančius po prekybos centrą – tai taip banalu, kaip prekyba džinsais „GAP“ parduotuvėse. Antsvorio turi arba yra nutukę pensininkai, bet tokie yra ir vidutinio amžiaus 15
William Davis
žmonės, ir jaunuoliai, ir paaugliai, ir netgi vaikai. Nutukę darbininkai ir tarnautojai. Nutukę sėdimą darbą dirbantys asmenys, bet nutukę ir sportininkai. Nutukę baltieji, nutukę juodaodžiai, nutukę lotynų amerikiečiai ir nutukę azijiečiai. Nutukę ir valgantys mėsą, ir vegetarai. Amerikiečius kamuoja tokia nutukimo epidemija, kokios žmonijai dar niekuomet neteko patirti. Jokia demografinė grupė neišvengė antsvorio krizės. Pasiteiraukite Žemės ūkio ministerijoje arba vyriausiojo gydytojo, ir jums atsakys, kad amerikiečiai nutukę dėl to, kad geria pernelyg daug gaiviųjų gėrimų, valgo daugybę bulvių traškučių, piktnaudžiauja alumi ir nepakankamai mankštinasi. Visa tai, be abejo, gali būti tiesa. Tačiau tai toli gražu ne viskas. Iš tiesų daugelis nutukusių žmonių laikosi gana sveiko gyvenimo būdo. Paklauskite žmogaus, kuriam užlipus ant svarstyklių jos parodo daugiau nei 250 svarų (apie 115 kg): „Kaip jūs manote, kas lėmė, kad priaugote neįtikėtinai daug svorio?“ Ko gero, nustebsite, kad daugelis jų nepasakys: „Gėriau energinius gėrimus „Big Gulps“, rijau pyragaičius „Pop Tarts“ ir visą dieną žiūrėjau televizorių.“ Dauguma atsakytų maždaug taip: „Aš to nesuprantu. Mankštinuosi penkias dienas per savaitę. Vartoju mažiau riebalų ir daugiau sveikų visų grūdo dalių produktų. Tačiau atrodo, kad mano svoris nesustabdomai auga!“
Kaip mes iki to atėjome? Nacionalinė tendencija mažinti riebalų ir cholesterolio suvartojimą ir didinti iš angliavandenių gaunamas kalorijas sukūrė sa16
kviečių pilvas
vitą situaciją, kurioje kvietinių produktų dalis mūsų mityboje ne tik padidėjo – jie pradėjo vyrauti. Beveik kiekviename daugumos amerikiečių valgomame patiekale ar užkandyje yra iš kvietinių miltų pagamintų sudedamųjų dalių. Tai gali būti pagrindinis patiekalas, garnyras ar desertas, bet greičiausiai miltų bus visuose šiuose produktuose. Kviečiai tapo nacionaliniu sveikatos simboliu: „Valgykite daugiau sveikų visų grūdo dalių produktų“, – taip nuolat mums kalbama, o maisto pramonė su džiaugsmu į tai įsitraukė ir pasiūlė įvairiausių „širdžiai sveikų“ mėgstamų visų grūdo dalių kvietinių gaminių. Liūdna tiesa yra ta, kad kartu su kviečių produktų įsivyravimu amerikiečių mityboje auga ir juosmens apimtis. Rekomendacijos, kaip sumažinti riebalų ir cholesterolio vartojimą ir pakeisti juos kalorijomis iš visų grūdo dalių produktų, kurias pateikė Nacionalinis širdies, plaučių ir kraujo institutas savo Nacionalinėje cholesterolio švietimo programoje 1985 m., tiksliai sutapo su staigiu vyrų ir moterų svorio augimu. Ironiška, kad 1985 metais ligų kontrolės ir prevencijos centrai pradėjo rinkti duomenis apie kūno svorį ir aiškiai dokumentavo tais metais prasidėjusį nutukimo ir diabeto protrūkį. Kodėl iš daugybės žmonių maistui vartojamų javų kultūrų aš pasirinkau tik kviečius? Taip yra todėl, kad kviečiai – svarbiausias glitimo baltymų šaltinis mityboje. Daugelis žmonių, jei tik jie nėra tokie kaip Juelis Gibonsas* (Euell Gibbons), nevalgo * Juelis Gibonsas (1911 m. rugsėjo 14 d. – 1975 m. gruodžio 29 d.) – amerikiečių gamtininkas, aktyvus natūralios mitybos šalininkas (Vert. past.) 17
William Davis
daug rugių, miežių, speltų, kvietrugių, bulguro, kamuto ar kitų ne tokių įprastų glitimo šaltinių – kviečių suvartojimas daugiau nei šimtą kartų viršija kitų grūdų, kurių sudėtyje yra glitimo, suvartojimą. Kviečiai taip pat pasižymi išskirtinėmis savybėmis, kurių neturi jokie kiti javai ir kurios yra ypač kenksmingos mūsų sveikatai, – apie tai kalbėsiu kituose skyriuose. Daugiausia dėmesio kviečiams skiriu todėl, kad daugelio amerikiečių mityboje glitimas gali būti laikomas kviečių sinonimu. Šiuo atveju žodį „kviečiai“ aš dažnai vartoju turėdamas omenyje visus grūdus, kuriuose yra glitimo. Paprastųjų maistinių kviečių Triticum aestivum ir jų genetinių brolių poveikis sveikatai yra visa apimantis, jis pasireiškia nuo burnos iki išangės, paveikia smegenis ir kasą, neaplenkia nei iš apalačų genties kilusios namų šeimininkės, nei Volstrito arbitražo nario. Jei jums tai atrodo kvaila, ginčykitės su manimi. Aš tai tvirtinu vadovaudamasis švaria, kviečių nesuteršta sąžine.
Dejonės dėl maisto Kaip ir daugumos XX a. viduryje gimusių mano kartos vaikų, kurie augo valgydami baltą duoną „Wonder Bread“ ir pyragaičius „Devil Dogs“, mano pažintis su kviečiais ilgalaikė ir artima. Ir aš, ir mano seserys tapome tikrais javų dribsnių žinovais – pagal savo skonį maišydavome „Trix“, „Lucky Charms“ bei „Froot Loops“ ir godžiai išgerdavome ant dubenėlio dugno likusį pieną. 18
kviečių pilvas
Garsiųjų amerikietiškų gatavų maisto produktų mes gaudavome ne tik pusryčiams. Priešpiečiams mokykloje mama paprastai įdėdavo sumuštinių su žemės riešutų sviestu arba rūkyta dešra, kurie tapo į celofaną įpakuotų pyragaičių „Ho Hos“ ir „Scooter Pies“ pirmtakais. Kartkartėmis ji įmesdavo keletą pyragaičių su kremu „Oreos“ arba „Vienna Fingers“. Vakarienei mes pamėgome „pietus prie televizoriaus“ – į folijos dėžutes supakuotą paruoštą maistą, taigi, žiūrėdami laidą „Get Smart“, gardžiuodavomės mušta vištiena, kukurūzų duona ir obuolių pudingu. Pirmaisiais studijų metais, apsiginklavęs savitarnos valgyklos talonais, aš pusryčiams ryte rijau blynus ir vaflius, pietums – „Alfredo“ lakštinius (fettuccine), vakarienei – makaronus su itališka duona. O desertui buvo bandelė su aguonomis arba biskvitas? Atspėjote! Taigi, sulaukęs devyniolikos, aš ne tik nešiojausi neblogą „gelbėjimosi ratą“ aplink juosmenį, bet ir nuolat jausdavausi nusikamavęs. Stengdamasis nugalėti nenykstantį apsnūdimą, kuris mane slėgė, kad ir kiek valandų būdavau miegojęs, ateinančius dvidešimt metų aš kibirais maukiau kavą. Į savo būklę rimtai nekreipiau dėmesio tol, kol sykį atidžiau pažvelgiau į savo nuotrauką. Žmona nufotografavo mane tuomet, kai drauge su savo dešimties, aštuonerių ir ketverių metų vaikais leidome atostogas Marko saloje, Floridoje. Tai vyko 1999 metais. Toje nuotraukoje aš buvau įamžintas miegantis ant smėlio. Mano glebus pilvas buvo išpleręs į abi puses, o pagurklis gulėjo ant sukryžiuotų putlių rankų. 19
įsigykite
knygą dabar