Laiškai prie kavos
Psichoterapeuto
Lina Vėželienė-Dirmotė
Laiškai prie kavos
Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.
Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.
Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
Nuotraukos iš autorės asmeninio archyvo. Rumi eil. vertimas Eugenijaus Ališankos, p. 237.
© Lina Dirmotė, 2024
© „Tyto alba“, 2024
ISBN 978-609-466-856-2
Neturėjusiai pasirinkimo 182
Nereikia pasitikėti žmonėmis ..................... 191
Nė iš vietos be eksperto 198
Jaučiančiam savo vertę ................................ 206
Siekiančiam savirealizacijos 213
Žingsnis į priekį ................................................ 219
Tiesiai iš įvykio vietos 229
Namai dar toli ................................................... 236
Pratarmė
Kai visos širdies kertės prisipildo neišsakytų žodžių, bet iš drovumo vis dar lauki tinkamiausio meto, tenka imtis... laiškų rašymo.
Neišsakyti žodžiai, nutylėti suvokimai ir sau pasiliktos įžvalgos sugulė į atskiras temas, viena su kita mažai kuo susijusias, nebent tuo atkakliu mano kvietimu artėti prie vis didesnio tikrumo ir nuoširdumo. Nagi, pasakykime pagaliau, ką norime pasakyti, ir padarykime taip, kaip norime padaryti, – šis raginimas šmėžuoja daugumos laiškų fone.
Siekdama tikrumo ir nuoširdumo savo laiškuose rašau apie tikrus žmones ir remiuosi tikromis istorijomis. Dalinuosi tikrais jausmais ir asmeniškais išgyvenimais. Ir kiekvieno laiško adresatas yra tikras žmogus. Vienas kitas gal net nenutuokia nei apie mano egzistavimą, nei apie jam
skirtą laišką, bet ne tai svarbu. Svarbiausia, kad visi šie žmonės yra čia, šalia mūsų. Kai kurie – netgi labai artimi ir brangūs. Be realių žmonių, tapusių tariamais mano laiškų adresatais, nebūtų ne tik šių laiškų, bet ir įžvalgų ar suvokimų, kuriais norisi pasidalinti su skaitytojais.
Kiekvienas laiškas susijęs su realia geografine vietove, subjektyviu mano vertinimu, atitinkančia laiško nuotaiką ir temą. Kiekvienoje aprašytoje vietoje aš iš tiesų buvau ir parsivežiau iš ten būtent tokių patirčių, kokias aprašiau laiškuose. Tad smalsus skaitytojas galės pats jas visas aplankyti ir asmeniškai patikrinti jų keliamus įspūdžius.
P. S. Lauksiu jūsų laiškų.
Nuoširdžiai – Lina Dirmotė
Ar tuetum prie jūros?
TAVERN, KIPRAS
Tingus vėjas girgždina vaiskaus žydrumo langines ir šiaušia baseino dubenį. Žvilgsniu klaidžioju kiemo pakraščiais, tyrinėju gausiomis šeimynomis sustatytas puodynes ir bandau nuspėti eksterjero floristo sumanymą: ar rausvi ir raudoni žiedai buvo parinkti kaip kontrastas žydrynėms, ar tiesiog taip atsitiko savaime, todėl, kad kitokių nebuvo atvežta? Spalvų sodrumas kėsinasi rėžti akį, bet pasiekęs lemiamą ribą tarsi stabteli, išsiverždamas trumpu „ak“: per daug gražu ir per daug tikra, kad erzintų. Tas pats ir su garsais: bažnyčios varpai, automobiliai, žmonių šūksniai ir šią
TOCHNI
chaotišką polifoniją perrėkiantys paukščiai – čyruojantys, ūkaujantys taip garsiai ir taip įkyriai, lyg būtų specialiai pasamdyti tylai drumsti. Bet stebuklingu būdu tos begalinės tylos jie taip ir nesudrumsčia, tik dar labiau išryškina.
Laiškai
Ar tu eitum prie jūros?
Į mane supantį dviprasmybių pasaulį sklandžiai įsilieja laiptais besileidžianti paaugliško sudėjimo porelė su keturiais didžiuliais lagaminais, labiau derančiais solidesnio kūno savininkams. Mintyse palyginu jų tempiamas spintas su savo keturiskart kuklesniu bagažu: kam jiems tiek daug daiktų?
Įsiplieskusi saulė grąžina mane prie savų reikalų. „Rūpinkis savimi, – sako, aštriu spinduliu pakutenusi smilkinį. –Prisidenk galvą skarele ir spręsk savo problemas.“ – „Tuoj tuoj, – atsakau jai. – Tas dvi valytojas tik apžiūrėsiu...“ Dar vieną keistumą tik išspręsiu. Garsiai kalbėdamos, persikreipusios nuo tempiamų nešulių per petį dvi vidurio amžiaus moterys eina link išėjimo. Nieko ypatingo – vietinės po darbo grįžta namo. Tikrai, nieko ypatingo, jei ne tie jų krepšiai. Štai kur keistumas. Maniau, tokiais nešuliais apsikrovusios moterys – išskirtinai mūsų šalies paveikslas. Moteris, tempianti dramblio dydžio darbinį krepšį? Kaip čia švelniau ją pavadinus... Stipri moteris? O gal darbšti? Lietuvoje tokių daug. Pasirodo, ir Kipre tokių moterų esama. Moterys, turinčios stiprios moters geną. Aš irgi tokį turiu. Mãnojo veikimas verčia nuolat balansuoti ant atkaklaus darbštumo ir naivaus kvailumo ribos. Tikrumo dėlei reikėtų pasakyti, kad vis sunkiau balansuoti ir vis dažniau jis kreipia į kvailumo pusę. Man atrodo, kad tu tokio geno neturi. Jei ir imiesi kokios sunkios užduoties, tai kažkaip protingai ir apskaičiuotai, lyg aiškiai jaustum saiką ir pagarbą savo
galimybėms. Stebuklingai tu neperžengi tos ribos. Kaip ir tos Kipro spalvos... Laiku aš tave prisiminiau. Kodėl laiku?
Todėl, kad jau imu muistytis dvi kėdes talpinančiame balkonėlyje, rankoje vartydama kavos aromatą menantį puodelį ir ilgesingu žvilgsniu glostydama tolumoje plytintį jūros mėlį. Bandau apskaičiuoti, kiek laiko užtrukčiau iki ten nukeliauti. Manasis stiprios moters genas sako: „Koks skirtumas, tiesiog eik, nėra taip jau toli, jei iš čia matosi.“ Širdis dainuoja: „O, kokia nuostabi mintis – kelionė pėsčiomis nežinomais takais prie jūros – kiek romantikos.“
Protas bando sodinti ant žemės: „Neišprotėk, moterie. Tavo amžiuje? Per tokį karštį? Mažiausiai tris keturias valandas turėsi žingsniuoti šunkeliais. Net batų normalių neturi.“
Sėdžiu, įdėmiai klausausi vidinio dialogo. Girdžiu, kaip skirtingi balsai ne itin draugišku tonu keičiasi nuomonėmis. Ir jaučiu, kad vis labiau aktyvuojasi Jis – tas stiprios moters genas: „Ką, tu negali tokio kelio įveikti?“ Proto argumentai slopsta, širdis su savo džiaugsmingais lūkesčiais skubiai užveria langines, lieka vieni šauktukai: „Tai tu gali ar negali Įrodyk, kad gali!“
Kol dar nepakilau įrodyti, kad galiu, imu rašyti tau. Noriu paklausti, o tu ar eitum prie jūros?
Spėju, kad eitum. Jeigu tu ko nors nori, tai imi ir darai.
Tavęs nestabdo protingi atgrasymai. Bet taip pat tu neverti savęs daryti nieko, ko nenori ir kas tau per sunku. Nes
stiprios moters genas tau nerėkia į ausį: „Daryk! Įrodyk, kad gali! Nepasiduok!“
Tada, kai nusprendei pakeleivingomis mašinomis iš Vilniaus nukeliauti iki pat Italijos „kulno“, viena, užsimetusi savo svorio kuprinę ant liaunų pečių, tavęs nesustabdė niekas – nei artimųjų graudenimai, nei protingi gąsdinimai.
Ir keliavai tu ne tam, kad pasaulis pamatytų tavo stiprybę ar aplodismentais įvertintų tavo ištvermę. Keliavai, nes norėjai. Štai ir aš dabar taip pat noriu. Noriu nueiti prie jūros, bet kažkodėl sėdžiu, šaukšteliu gramdau kavos likučius ir niekaip nesiryžtu paklausyti savo širdies. Verčiama tos adrenalino fanatikės – stiprios moters – eiti taip pat nenoriu.
Žiūrėjau tada į tave nueinančią apmirusia širdimi. Negi tu tikrai tą padarysi? – negalėjau patikėti. Vis vyliausi, kad staiga apsisukusi grįši ir juokdamasi pasakysi: „Pajuokavau.“ Bet tu negrįžai. Paskui jau grįžai, aišku. Po dviejų mėnesių. Kiek suvargusi, bet laiminga.
„Kaip tu išdrįsai taip padaryti?“ – klausiau. Atsakymas nustebino: „Čia ne drąsos klausimas, o tinkamo pasiruošimo.“
Ne drąsos klausimas, ne troškimo kam nors ką nors įrodyti klausimas, o tik noro ir tinkamo pasiruošimo. Tik noro ir pasiruošimo...
Gerai, kad tave prisiminiau. Kaip tik apie tinkamą pasiruošimą ir buvau pamiršusi. Visada jį pamirštu. Jei dabar ramiai ir blaiviai pagalvočiau, kaip kitaip galiu įgyvendinti Ar tu eitum
savo sumanymą, – gal man ir pavyktų? Ir nereikėtų to daryti per kančių kančias, nes aš stipri moteris, aš viską ištversiu. Taip pat nereikėtų šio sumanymo atsisakyti dėl daugybės protingų argumentų, pagrindžiančių, kodėl mano noras eiti prie jūros yra kvailas.
Taikydama tavo „tinkamo pasiruošimo“ taktiką galėčiau tikėtis, kad mano noras išsipildys pačiu maloniausiu būdu, išvengiant ir kančios, ir niūraus nuslopinimo. Įsivaizduoji?
Savo norus galima išpildyti be kančios, nusivylimo ir be nuostolių. Tai reiškia, kad mano kelionė prie jūros gali būti patogi ir maloni. Tereikia blaiviai įsivertinti galimybes, apie kurias ne visai draugiškai informuoja protas, ir negirdėti nieko, ką rėkia stiprios moters genas.
Girdžiu į prašviesėjusią sąmonę atitekant nusistebėjimą: „O tai kodėl tau būtinai reikia eiti pėsčiomis? Gali gi ir taksi nuvažiuoti. Ten pasivaikščiosi. Gali net užkandžių pasiimti, kad nepraalktum, vandens įsipilti. Gali ką ir į kompaniją pasikviesti, kad nesijaustum vieniša. Tu gali pasirūpinti, kad tau nebūtų per sunku. Tai yra legalu!“ Įsivaizduoji? Legalu pasirūpinti, kad man nebūtų per sunku!
Ačiū tau už tavo patirtis. Einu ruoštis. Keliausiu prie jūros.
P. S. Ką tik grįžau. Aplankiau Gamtos dievų sukurtą pakrantę su baltomis akmeninėmis kopomis ir tobulo žydrumo jūra, sūrios vėsumos purslais laiminančią savo lankyto-
Ar tu eitum prie jūros?
jus. Nebuvau mačiusi nieko nuostabesnio. Bangų skalaujami balto marmuro altoriai tokie žavūs ir elegantiški, kad
ant kiekvieno norėjosi parklupti ir dėkoti, dėkoti. Tau, savo
širdžiai ir Kūrėjui. Be jūsų to nebūčiau pamačiusi.
P. P. S. Važiavau taksi. Grįžau irgi...
LINA VĖŽELIENĖ-DIRMOTĖ, psichologė, psichoterapeutė, pedagogė, šokio praktikos instruktorė, gyvena ir dirba Vilniuje. Veda praktinius seminarus, skaito paskaitas ir teikia individualias konsultacijas. Psichologinių knygų skaitytojams puikiai pažįstama kaip knygų „Septynios didžiosios nuodėmės psichologo kabinete“, „Žuvis medyje“, „Vidurio amžiaus paauglystė, arba Ką veikti po 50-ies“, „Sibilė“, „Gyvenimas be streso. 105 receptai, kaip nuraminti protą, kūną, jausmus, atgauti jėgas ir pakeisti požiūrį“ autorė.
„Laiškai prie kavos“ – knyga, kurioje susitinka kelionės polėkis, konkrečios vietos dvasia, psichoterapinis požiūris ir 30 gyvenimiškų situacijų. Vis kitame pasaulio kampelyje prisėdus puodelio kavos, knygos autorei atmintyje išnyra vis kita istorija ir ima grynintis žodžiai jos esmei nusakyti. Gimsta laiškas. Autorė prisipažįsta šiuos tekstus rašiusi galvodama apie realius žmones, realias situacijas, realius santykius, tačiau užčiuopta kiekvienos situacijos šerdis juos paverčia universaliais, o situacijas, jausmus – atpažįstamais visiems. Lyg ir nesusijusios tarpusavyje istorijos susipina į vientisą pasakojimą ir kviečia skaitytoją į intriguojančią kelionę po kito žmogaus ir savo paties vidinį pasaulį. Autorė dalijasi ir savo geografinių kelionių maršrutu – norintieji galės aplankyti šias vietas ir jose patirti savo istorijas, o galbūt prie kavos puodelio parašyti ir savo laiškus.