kajsa ingemarsson
R omana s
Iš anglų kalbos vertė kristina lukoševičė
Stokholmas, 2012 m. balandis
Sveiki atvykę į Švediją!
Švedija. Šalis, kur žmonės žudo vieni kitus be jokios priežasties. Šalis, kurios gyventojai geriausiu atveju yra nuo depresijos kenčiantys potencialūs savižudžiai, ta čiau labiau primena šaltakraujus psichopatus. Šalis, kur geriame pernelyg daug, nebendraujame vieni su kitais, niekam nežvelgiame į akis. Čionykščiai vyrai – mote rų nekenčiantys kerštautojai, pasirengę griebti didelį peilį mėsai pjaustyti, vos jų žmonos ar draugės pra byla apie tai, kam jie nepritaria. Moterys – išties gra žios: aukštos, blondinės, mėlynakės, tačiau tampa šio smurto aukomis – jeigu pačios neperima iniciatyvos. Trumpai kirptais plaukais, su didelėmis tatuiruotėmis 5
kajsa ingemarsson
ir „Vyrų išnaikinimo draugijos manifestu“* rankose, jos pasirengusios kastruoti kiekvieną Y chromosomos nešiotoją. Kita šios Dievo apleistos šalies gyventojų dalis – surambėję egoistai, besidomintys tik asmeni ne materialine gerove. Be abejonės, nepamirškime ir oro – nuolat tvyrančios pilkumos ir patižusiame purve skendinčių gatvių. Vasara trunka dvi dienas. Jeigu ne pasiseka, tas dvi dienas nuplauna lietus. Be to, būtinai turiu paminėti didžiausius mokesčius pasaulyje. Švedų įvaizdis turi ir keletą privalumų. Pirma, dėl šio įvaizdžio atsiradimo, ko gero, turėtu mėte padėkoti švediškų kriminalinių romanų bangai, užplūdusiai pasaulį pastaraisiais metais. Tas įvaizdis gana teisingas, turbūt turime savo psichopatų ir aukų, tačiau ar patikėsite manimi, jeigu prisipažinsiu, kad dar nė vieno nesu sutikusi? Iš tiesų, vieta, kurioje gyvenu, labai mažai teprime na šį niūrų paveikslą. Tai – padori šalis. Žmonės noriai padeda ištikus bėdai. Gal mūsų visuomenė ir ne tobu la, tačiau ją apibūdina kultūra, kurioje stiprieji padeda * 1968 metais pasirodęs „Vyrų išnaikinimo draugijos manifestas“ (SCUM Manifesto) laikomas vienu žiauriausių ir beprotiškiausių visų laikų tekstų. Valerie Solanas vardą išgarsino tais pačiais metais įvykdytas pasikėsinimas į Andy Warholą, po kurio ji buvo uždary ta į psichiatrinę ligoninę. (Čia ir toliau – vert. past.) 6
meilė ir citrinos
silpniesiems, vyrauja teisingumas. Mūsiškiai vyrai ir moterys gal ne visada elgiasi kaip lygūs, tačiau vargu ar daugelyje pasaulio vietų išvysite tiek daug vaikiškus vežimėlius stumiančių vyrų. Taip, mes šiek tiek nerimastingi, norime būti šiuo laikiški. Mėnesio skaniausiu išrinktas sušis? Valgysi me! Populiarūs libanietiški užkandžiai? Kitą savaitę kaimynystėje duris atvers libanietiškas restoranas! Mes stengiamės klausytis ir būti tokie kaip kiti. Tai tiesa. Matyt, taip yra todėl, kad gyvename atokiame pasau lio kampelyje. Šis romanas „Vakarykštės naujienos“ Švedijoje su laukė neįtikėtinos sėkmės. Manau, žmonės knygą pamėgo todėl, kad ji atspindi Švediją, kurią galime atpažinti, ne tą, šaltą, nerimo kupiną šalį, nuolatos aprašomą detektyviniuose romanuose. Gali būti, kad troškome skaityti apie kai ką kitą: gerą, draugišką, ku piną vilties. Šia knyga, tikiuosi, pavyks parodyti jums kitokią Švediją, kitokius švedus. Nupiešti teisingesnį paveiks lą. Gal mes ir nerimastingų, šiek tiek pasipūtusių žmo nių tauta, tačiau nesame blogi. Tikrai ne. Nė kiek ne blogesni už kitus žmones. 7
kajsa ingemarsson
Linkiu malonaus skaitymo. Galbūt vieną dieną su sitiksime Stokholme – labai gražiame mieste. Džiaug siuosi galėdama jį parodyti! Kajsa Ingemarsson
Pirmas skyrius
Ne pirmą kartą jai grabaliojo krūtis. Tikrai ne pir mą kartą vyras šnopavo į ausį ir spaudėsi sustandėjusiu tarpkoju. Pirmą kartą tai vyko prieš jos valią. Agnesė stovėjo prispausta prie šaltos, drėgnos vyno rūsio sienos. Plytos drėskė dešiniojo peties odą. Prie ausies šnypštė kimus balsas. Salope!* Žeraras patraukė ranką nuo jos krūtų ir ėmė graibyti tarp šlaunų. Mer gina sustingo – tarsi mažutis ir storas prancūzas, besi grumiantis su vidutinio ilgio sijonu, būtų paralyžiavęs ją lipniomis rankomis ir nešvankia prancūziška šnekta. Žinoma, iš pradžių mergina prieštaravo. Atsiprašinėjo, išsisukinėjo, išmėgino įprastus metodus: vieną kartą tylėjo, kitą – kikeno. Stengėsi nelikti su juo viena. Deja, čia, vyno rūsyje, ištrūkti nepavyko. Žeraras Kabrolis * Pranc. Kalė! 9
kajsa ingemarsson
buvo jos viršininkas ir akivaizdžiai manė, kad turi tei sę su savo darbuotojais elgtis gana laisvai. Agnesė jau seniai buvo pripratusi prie pliaukšėjimų per užpakalį, o atsakydama į nešvankius juokelius apie savo išvaizdą tik kilstelėdavo antakį. Mergina mąstė, kad turi su tuo susitaikyti kaip su neišvengiama darbo dalimi. Tačiau dabar atsidūrė visiškai kitokioje situacijoje ir tą puikiai suvokė. Žerarui pavyko prasiskinti kelią po jos sijonu. Suai manavo iš malonumo. Žinojo, kad yra nebetoli, ir nea bejodamas pergale šiek tiek sulėtino tempą. Vadino ją ma chérie* ir mademoiselle Edin**. Šiurkščiai minkyda mas vidinę šlaunies pusę, ruošėsi išsitraukti pasididžia vimą ir apvainikuoti savo „meilikavimus“, paimdamas Agnesę čia pat, prie plytų sienos. Tą akimirką mergina nesuvokė, iš kur plūsta jėgos, tačiau staiga užsiliepsno jo įtūžiu. Visa, ką patyrė ištisus grabaliojimo mėnesius, kupinus įžeidžiančių pastabų apie jos fizinius privalu mus ir trūkumus, išsiveržė į paviršių. Ji kilstelėjo rankas ir stipriai trenkė Žerarui į krū tinę. Šis nusikeikė ir akimirką netekęs pusiausvyros * Pranc. mieląja. ** Pranc. panele Edin. 10
meilė ir citrinos
žengė į šalį. Greitai atsigavęs, šnypšdamas ir taškyda masis seilėmis puolė prie merginos. Ką ji, toji nedėkinga kalė, sau mananti?! Šįkart Agnesė buvo pasirengusi. Įtempusi raumenis budriai stovėjo ir mitriai šoko į šalį. Vyras įsirėžė nosimi į sienos plytas. Jeigu ne situacijos baisumas, mergina būtų iš to pasijuokusi. Žeraro juokas neėmė. Viršininkas įniršo. Mažas, storas kūnas virpėjo, veidą pyktis nudažė purpuru, ant nosies švietė raudonas įdrėskimas. Kad ir mažesnis už Agnesę, Žeraras buvo neabejotinai stipresnis. Mergina atbulomis traukėsi nuo jo rankų. Nedideliame vyno rūsyje, vos žengusi kelis žingsnius, Agnesė atsidūrė prie lentynos su tvarkingai išdėliotais buteliais. Nespė jusią apmąstyti pasprukimo plano, ją užklupo Žeraras ir ėmė plėšti baltą palaidinukę. Ant grindų tyliai cink sėdamos pabiro sagos. Ji liko tik su liemenėle, tačiau vyras negaišo laiko gėrėtis atsivėrusiu reginiu. Dėmesį sutelkęs į tikslą, šįkart sijoną pakėlė kur kas greičiau, tačiau užtruko prie savojo užtrauktuko ir keiksmais apipylė ištrūkti mėginančią Agnesę. Žeraras abiem rankomis plušo prie kelnių. Įspraus ta tarp lentynų, mergina suvokė, kad atsirado proga išsigelbėti. Ištiesusi ranką sugriebė vienintelį rastą 11
kajsa ingemarsson
ginklą – vyno butelį. Pakėlė jį virš galvos ir jau ketino tvoti, tačiau tą akimirką vyras pastebėjo judesį. Žeraras sustingo. – Arrête! Liaukis! – kimiai suriko ir siekė butelio, tačiau pasiekė tik Agnesės riešą. Nusivylęs plastelėjo rankomis. „Rolex“ laikrodis ant dešiniojo riešo dzing telėjo į sąsagas. – Sudaužysi – užmušiu! – Paleisk mane! – sukliko mergina. Nuo pat nelygios kovos palei plytų sieną pradžios ji neišleido nė garselio, todėl balsas keistai sugergždė. Žeraras žengtelėjo atgal. Nenuleisdama rankos su bu teliu, Agnesė pastebėjo, kad viršininkui pavyko atsi segti kelnes. Nusitverto ginklo poveikis ją nustebino – tarsi iš liemenėlės būtų išsitraukusi automatą „Uzi“ ir grasinusi Žerarą paversti maltos mėsos krūva. Vyras žengė dar žingsnį atgal. – Padėk butelį, – paliepė kerštingai, neaiškiai mur mėdamas. – Tučtuojau. Girdi? Restoranas mano, to dėl elgsiesi, kaip liepiu! Sale putain, merde!* Agnesė laisvąja ranka pasitaisė sijoną ir mėgino užsisagstyti palaidinukę. Nebesijautė ta vyriausiąja pa davėja, kuri vos prieš dešimt minučių nusileido į rūsį * Pranc. Tu, purvina kale! 12
meilė ir citrinos
vieno Chablis ir dviejų Châteauneuf-du-Papes vyno bu telių. Staiga abu išgirdo laiptais besileidžiančio žmogaus žingsnius. Greičiausiai Filipė ketino pažiūrėti, kas nutiko rūsyje. Lankytojai, be abejonės, jau pasiskun dė. Kostiumuoti jaunuoliai, besistengiantys padaryti įspūdį gerokai vyresniems svečiams. Agnesė dėkinga klausėsi to garso. Priblokštas Žeraras skubiai pasitai sė švarką, susikišo marškinius – viename šone jie buvo šiek tiek išsipešę, – instinktyviai truktelėjo kelnes. Ne sėkmingai – trukdė pilvas. Įžengęs į nedidelę vyno rūsiu paverstą patalpą, Fili pė sustojo it įbestas ir pažvelgė į abu bendradarbius. Pirmiausia – į Agnesę, rankoje gniaužiančią butelį, paskui – į Žerarą vis dar purpuriniu, nors jau šiek tiek blyškesniu veidu. – Kas dedasi? – paklausė. – Kur taip ilgai užtru kote? Svečiai niurna, – bekalbėdamas pastebėjo bu telį, kurį mergina laikė it rankinę granatą. – 1990-ųjų Château Pétrus, – švilptelėjo. – Jėzau, nejaugi jo kas nors užsisakė? Žeraras atsikrenkštė. – Ne. Tik rodžiau Agnesei šį butelį ir aiškinau, koks jis vertingas. Tiesa, Agnese? – dėbtelėjo į ją. 13
kajsa ingemarsson
Mergina nurijo seiles ir nežinojo, ką atsakyti. Nė nenutuokė, kokį butelį pasigriebė. Jai tai tebuvo gin klas, o ne gėrimas, patiekiamas prie troškintų veršiukų kepenėlių. Atsargiai žvilgtelėjusi žemyn į dulkėtą bute lį, perskaitė etiketę. Raitytos raudonos raidės skelbė: Château Pétrus. Labiau priminė 1890-uosius. Kartą tą butelį jau buvo mačiusi, apžiūrinėdama „Le Bateau Bleu“* restoraną pačią pirmąją darbo dieną. Pamiršo jo kainą, tačiau suma buvo penkiaženklė. Už tokius pini gus galėjai įsigyti namų kino sistemą arba gerą naudotą automobilį. Žeraras butelį nusipirko prieš keletą metų Londono aukcione ir dabar vynas laukė pakankamai turtingo vyno mėgėjo, nepagailėsiančio nemažos savo turto dalies dėl galimybės paragauti šio dieviško sko nio. Agnesė sudrebėjo. Ne tik suvokusi, kuo ketino su skaldyti Žeraro kaukolę, bet ir pajutusi, kad pyktis ir baimė palengva slūgsta. Suvirpėjo keliai. Keista. Manė, kad tokie dalykai vyksta tik animaciniuose filmuose. Delnai sudrėko nuo prakaito. – Aš tik... Na, žinot, eee... – nerišliai ėmė mikčioti ji. – Padėjau... na, noriu pasakyti, atnešiau vyno... * Pranc. „Mėlynasis laivas“. 14
meilė ir citrinos
Mergina švelniai atleido butelį gniaužiančius pirš tus ir lėtai pasisuko padėti jį į vietą lentynoje, kurioje žiojėjo tuščia erdvė. Žeraras ir Filipė nusekė merginą akimis. Neištarė nė žodžio. Tą akimirką Agnesė pa stebėjo, kad palaidinė atsilapojusi. Kuo toliau tiesė ranką, tuo daugiau atidengė savo liemenėlę. Ką pa manys Filipė? Kad ji pati siūlėsi Žerarui? Paskubomis ranka susiautė palaidinę. Tą akimirką butelis išslydo iš prakaituoto delno ir ištiško ant akmeninių grindų. Į tūkstančius šukelių. Filipė aiktelėjo, purpurinis Že raro veidas išblyško it popierius. Tik nosis liko tokia pat raudona. Dievas težino, kiek laiko mažajame vyno rūsyje truko tyla, tačiau Agnesei atrodė, kad ji prabilo po ištisos amžinybės. – Vaje, – lėtai ištarė, abejingai žvelgdama į Žerarą. – Panašu, kad užtrauktuko neužsisegėte.
įsigykite
knygą dabar