M ax B r o o k s
R omana s Iš anglų kalbos vertė laima pacevičienė, raimonda kavaliauskienė
ĮŽANGA
Merlin Monro.
Jau vien tas vardas kiekvienam žmogui reiškia skirtingus dalykus. Kai kuriems jis – absoliutaus moters jausmingumo standartas. Grožis. Gracingumas. Rafinuotos manieros. Kiti iš karto susimąsto apie nesaugumą. Nelaimę. Tragediją. Norint įvertinti mįslingą šios žvaigždės gyvenimą, reikia atsisakyti bet kokių išankstinių nuostatų apie Merlin, o tai tikrai nelengva, nes ji tarsi ikona. Galbūt pirmas žingsnis, norint iš tiesų suprasti Merlin, būtų pripažinti, kad visi ryškūs tipažai, siejami su jos vardu, yra teisingi – nuo gerų iki blogų, nuo šlovingų iki tragiškų. Iš tiesų, ji buvo moteris, turinti įvairialypės patirties, dauguma jos patirčių gerai žinomos, tačiau keletas – apie jas skaitysite šioje knygoje – liko asmeniškos ir neatskleistos iki šiol. Jai atsidavę gerbėjai jaučia, kad gerai pažįsta Merlin. Tuos, kurie be galo žavisi ja, gali iki ašarų sujaudinti prisiminimai apie ypatingą, gal net įsimintiną jos vaidybą kine. Jie sudaro ištikimųjų grupę, kurie beveik viską paaukotų, kad tik jų dievaitė vėl gyventų – šį kartą linksmai ir laimingai. Jų manymu, Merlin turėtų stovėti aukštai ant pjedestalo, geriausia tokia poza, kuri parodytų jos kinematografinį išskirtinumą. Apdairesniems ji tėra išlepusi Holivudo įžymybė. Jiems Merlin istorija atrodo kaip perspėjimas,
6
j. r a n dy ta r a b o rr e l l i
kad ištaigingas žvaigždės gyvenimas gali būti pavojingas. Jie ir myli, ir gailisi Merlin. Žinoma, visuose vertinimuose ir pamąstymuose esama tiesos, tačiau šios biografijos skaitytojus kviečiu jungtis prie išskirtinės grupės – prie tų, kurie nori sužinoti vienintelį dalyką – tiesą. Sakyti, kad apie Merlin Monro labai daug prirašyta, reiškia, švelniai tariant, nepasakyti nieko. Tačiau visą tą laiką, kol rašiau šią knygą, stebėjausi, kad ankstesnės jos biografijos tokios sujauktos ir prieštaringos. Taip pat sužinojau, kad yra intriguojančių priežasčių, dėl kurių kai kurie pasakojimai apie Merlin yra labai nutolę nuo tikrovės, lyg į Merlin gyvenimą būtų žiūrima pro difuzinį filtrą. Dėl vieno esu tikras – buvo manoma, kad dauguma neįtikėtinų legendų apie ją yra neginčijami faktai, todėl išties nelengva atskirti tiesą nuo fantazijų – juk ji pati sukūrė daugelį tų nerealių istorijų! O dar nepamirškime senosios Holivudo viešųjų ryšių taktikos. Kai kurie iš tų žmonių, asmeniškai dalyvavusių Merlin gyvenime, priklausė visiškai kitai erai. Anksčiau niekas nedrįsdavo kišti nosies į įžymybių gyvenimą ir iki šių dienų tarp išlikusių šios bendruomenės narių jaučiama pagarba ir paklusnumas kino studijų pageidavimams į kino žvaigždes žvelgti per atstumą. Tačiau Merlin pasirodymas ekrane ir už ekrano sukurdavo kitokią atmosferą. Ji dažnai atrodydavo atvira ir prieinama, lyg atskleistų viską, ką apie ją norėtumėte sužinoti. Visgi tai buvo tik iliuzija. Iš esmės, Merlin Monro santykiai su tiesa, o kartais ir su tikrove buvo grįsti tiek meile, tiek neapykanta. Ne paslaptis, kad ji beviltiškai stengėsi išvengti tiesos. Dažnai tiesa buvo labai skausminga, nepakeliama ir, kaip tikėjosi Merlin, nuo jos buvo
Slaptasis Marilyn Monroe gyvenimas
7
galima išsisukti. Kodėl? Nes Merlin – kupina žavesio ir pasitikėjimo savimi moteris – iš tiesų turėjo kur kas daugiau bėdų nei daugelis žinojo. Nors ir stengėsi slėptis nuo pasaulio po subtiliu stiliumi ir sąmojingu įvaizdžiu, artimiausi žmonės gerai žinojo jos giliausią, tamsiausią paslaptį: ji bijojo išprotėti. Merlin jautė nuolatinę artėjančios beprotybės grėsmę, nes jos senelė ir motina gydėsi psichiatrijos ligoninėse. Dažnai vykstantis sielvartingas karas su protu dar niekada nebuvo gerai ištirtas ir parodytas. Dėl šios biografijos daugybę Merlin amžininkų įtikinau prabilti ir aptarti slaptosios jos kovos ypatumus. Šiems pašnekovams, dauguma jau pasiekę savo gyvenimo saulėlydį, buvo gyvybiškai svarbu, kad knyga išvystų dienos šviesą. Aš tikiu – jie bendradarbiavo supratę, kad kai kurios Merlin gyvenimo detalės nėra tinkamai atskleistos ir kad tiesa apie jos problemas mirs kartu su jais. Pirmiausia iš Merlin Monro istorijos galime pasisemti įkvėpimo. Ši moteris įveikė didžiausias kliūtis, kad būtų ne tik garbinama ir gerbiama, bet ir kad taptų žymiausia pasaulyje kino žvaigžde. Didžiąją gyvenimo dalį kurdama ir kildama karjeros laiptais Merlin aistringai troško šeimos. Ji troško pastovumo, kurį žadėjo šeimos sąvoka. Liūdna, tačiau retai jo sulaukdavo. Ji drąsiai palaikė artimus santykius su motina, kuri nuolat buvo gydoma psichiatrijos ligoninėse, ir su įsesere, apie kurios egzistavimą pasaulis nieko nežinojo. Versdami šios knygos puslapius jūs pirmą kartą perskaitysite apie šiuos stulbinamus santykius ir apie daugelį kitų, kurie anksčiau buvo neteisingai suprasti. Merlin taip pat daug nuveikė, siekdama išsiaiškinti, kas yra jos tėvas, ir susitikti su juo. Ji visą gyvenimą ieškojo nuoširdaus ir prasmingo ryšio.
8
j. r a n dy ta r a b o rr e l l i
Galbūt tikroji šios moters istorija grindžiama vieninteliu dalyku – geriausiais laikais Merlin jo niekada nepristigdavo – viltimi. Visą gyvenimą ji tikėjo, kad viskas yra įmanoma, ir dažnai tai įrodydavo. Tie, kuriems bus sunku skaityti šioje knygoje pateiktas trikdančias jos gyvenimo detales, turėtų prisiminti, jog buvo ir tokių akimirkų, kai Merlin tvirtai tikėjo, jog tikroji laimė bemaž ranka pasiekiama. Iš tiesų, jei kas ir skyrė Merlin nuo kitų žmonių, tai gebėjimas manyti, jog svarbiausia yra dabartis, tik ši akimirka. Merlin tikėjo, kad jos „dabar“ yra svarbesnis už praeitį ir ateitį. Liūdna, tačiau Merlin mėginant likti dabartyje, ją persekiojo praeitis, o ateitis – baugino. Merlin Monro buvo daugiau nei įžymi kino žvaigždė. Ji turėjo pažeidžiamą sielą, dosnią širdį, drąsiai kovėsi su alinančia psichine negalia. Mėginimas paaiškinti jos sunkią gyvenimo kelionę yra iššūkis, kurio rašydamas šią knygą ėmiausi. Iš esmės atradau visai kitokią Merlin, daug sudėtingesnę ir rimtesnę moterį – ir gal net tragiškesnę už tą, kurią maniau pažįstantis.
PROLOGAS
D idžiulė arena įsiaudrinusi, vieną akimirką jos sienos vibruo-
ja nuo plojimų, o kitą – nuo juoko. Ilgų koridorių gale, už uždarų durų, sėdi viską savaip išgyvenanti moteris. Prieš keletą minučių ji žavingai ir pasitikinčiai šypsodamasi lengvai praplaukė pro minią žiūrovų ir užkulisių technikus. Tačiau dabar, laukdama gėrimo, kurio paprašė atnešti scenos darbininko, ji bemaž dreba kankinama blogos nuojautos. – Jie juokiasi iš manęs, – tarsteli jaunuoliui, kai tas pasiūlo Niujorko vandentiekio vandens stiklinę. – Paklausyk. Tačiau jaunuolis neįstengia pažvelgti ten, kur rodo moteris, jis priblokštas – ji žvelgia jam į akis... ji kalbasi su juo... ji yra Merlin Monro. Iš tiesų, nublanksta net tai, kad mažiau nei prieš valandą jis spaudė ranką Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentui, tik šią akimirką jis visuomet brangins. Kiek anksčiau, kai iškišusi galvą iš savo persirengimo kambario ta moteris paprašė atsigerti, ji jautėsi emociškai palūžusi, sumišusi ir įsibaiminusi. Tačiau dabar toji moteris ieškojo visai ko kito. Ateities. Saugumo. Gal net išminties. Kai paaiškėjo, kad beveik paralyžiavo vyruką savo buvimu, Merlin nebeatrodė tokia susirūpinusi – iškalbingai nusišypsojo.
10
j. r a n dy ta r a b o rr e l l i
Galų gale jis tik dar vienas – Merlin tai žino – dar vienas iš daugybės ją mylinčių vyrų. Vieno dalyko vyrukas nežino, o tai jį nustebintų: Merlin taip pat jį myli. Iki 1962 m. gegužės 19 d. Merlin Monro savo artimų draugų ratą buvo sumažinusi iki kelių pačių brangiausių, o gal gyvenimo aplinkybės taip sudėliojo už ją. Be kita ko, daugelis bandė kalbėtis su ja apie tuos nerimo ar paranojos priepuolius, bet dažniausiai jų pastangos likdavo bevaisės. Merlin buvo įsitikinusi, kad pati žino geriau. Sielvartingas užburtas ratas, kai patys artimiausi kelia rankas ir pasiduoda, pripažindami jos teisybę, o ji pati negali išvengti nerimo dėl prieštaringų apribojimų ar taisyklių, nors ir gerai žino savo bėdą. Kai pasaulyje neliko nė vieno, kas padėtų Merlin išsivaduoti iš tamsybės periodų, ji didžiąją laiko dalį praleisdavo viena... mąstydama – ir todėl, be abejo, puolė į dar didesnę neviltį. Dažniausiai tos trumpos akimirkos kaip ši, praleistos su priblokštu nepažįstamuoju, kuris liko be žado greta jos, primindavo Merlin, kas ji tokia ir ko iš jos tikimasi. Merlin atsistumia nuo sienos, į kurią buvo atsirėmusi, ir prieina prie jaunuolio. Stovėdama prieš vaikiną ji pasilenkia į priekį, suima delnais jo ausis ir pakšteli į viršugalvį. – Ačiū, – švelniai taria ji. – Dabar man reikia pasiruošti. Išslinkdamas iš kambario vaikinas pastebi, kad Merlin prieina prie didelio veidrodžio ir garsiai atsidūsta. Ji pradeda juoktis, kai jis paspaudžia durų rankeną. Kai durys užsidaro – vėl tyla. Šis keistas elgesys priverčia vaikiną susimąstyti, ką mano kiti scenos darbininkai: kas čia vyksta? Ne tik persirengimo kambaryje, bet ir toje gražioje galvelėje.
Slaptasis Marilyn Monroe gyvenimas
11
– Merlin labai ruošėsi tam pasirodymui, – paaiškino jos draugė Siuzan Strasberg (Susan Strasberg), – net per daug, jei paklaustumėt mano nuomonės. Jai tai buvo labai svarbu. Nors Merlin teturėjo padainuoti „Laimingo gimtadienio“. Dauguma atlikėjų padarytų tai be jokio vargo. Merlin, žinoma, buvo ne „daugelis atlikėjų“. Tiesą sakant, ji nebuvo netgi „daugelis žmonių“. Ji buvo moteris, kasdien kovojanti ypatingą kovą kaip ir daugelis pasaulyje: kovą su psichine liga. Manyta, kad nuotaikos pokyčiai ir nenuspėjamas elgesys buvo tik paprasčiausias ekscentriškumas, būdingas šiai moteriai. Vis dėlto sunki emocinė kova, kurią ji tęsė didžiąją gyvenimo dalį ir apie kurią beveik niekas nežinojo, gali būti pats ryškiausias jos bruožas. Kodėl tą vakarą Merlin, visame pasaulyje pripažinta įžymybė, galvojo, kad iš jos šaipomasi? Nors praeityje ji dažnai klysdavo manydama, kad apie ją labai blogai galvojama ir kalbama, bet tą vakarą ji išties buvo teisi. Žmonės tikrai juokėsi iš jos. Iki to meto galybė laikraštinio rašalo buvo sunaudota rašant apie Merlin Monro – tai nebuvo nieko naujo. Tačiau likus kelioms savaitėms iki šio pasirodymo Madison Square Garden Niujorko spauda kurpė straipsnius, kuriuose buvo teigiama, kad Merlin, be viso kito, labai neatsakinga. Merlin nuolat vėluodavo arba apskritai neatvykdavo į naujausio filmo filmavimą, kol galiausiai būdavo atleidžiama. Pasaulis žinojo apie tai ir nesijaudino. Juk tai Merlin Monro. Susiformavo bendra viešoji nuomonė, kad ji turi veiksmų laisvę (carte blanche). Tie, kurie žavėjosi ja pastarąjį dešimtmetį, kaip neišvengiamą blogį priimdavo faktą, kad Merlin tampa vis labiau nenuspėjama – toks elgesys buvo vienas iš tų dalykų, kurie darė ją Merlin.
12
j. r a n dy ta r a b o rr e l l i
Tačiau iš tiesų vis labiau rūpesčių keliantis jos elgesys buvo kur kas daugiau negu tik žvaigždės skiriamasis bruožas, apie kurį juokaujama per kokteilių vakarėlius. Tai buvo ženklas, kad Merlin jaučiasi labai blogai. Tą vakarą švęsti prezidento Džono F. Kenedžio ( John F. Kennedy) gimtadienio scenoje susirinko daug žymių atlikėjų. Dalyvavo Frenkas Sinatra (Frank Sinatra), taip pat Ela Fidžerald (Ella Fitzgerald), Džekas Beni ( Jack Benny), Henris Fonda (Henry Fonda), Leontina Prais (Leontyne Price) ir daugybė kitų įžymybių. Kiekvienas atlikėjas po oraus pristatymo išeidavo į sceną atlikti savo pasirodymo, tačiau Merlin buvo pristatyta visai kitaip. Vakaro metu žymus britų aktorius Piteris Lofordas (Peter Lawford) daug kartų išraiškingai pranešė: „Pone prezidente, Merlin Monro.“ Šių pristatymų kabliukas buvo tas, kad pranešus apie jos pasirodymą prožektorių šviesos nukrypdavo į scenos šoną, o ten – nieko. Ji nepasirodydavo. Žinoma, visi juokėsi. Ne tik užkulisiuose pokštavo, kad Merlin Monro negalima pasitikėti. Juokinga? Ne itin, ypač pasigilinus, kodėl ji tapo tokia nepatikima. Žinoma, tą vakarą visi juokėsi ir net šaipėsi iš jos per visą keturių valandų renginį. Kaip dažnai nutikdavo Merlin gyvenime, ji žinojo, kad publika tikisi iš jos to, ko jai trūko, o ne to, ką ji turėjo. – Dauguma žmonių, pagalvoję apie Merlin, nesusimąstydavo apie jos talentą, – kartą pastebėjo Dinas Martinas (Dean Martin). – Jie matė būtybę, kuriai teko dieviškas grožis ir povo smegeninė. Tačiau Merlin nebuvo buka blondinė; ji buvo kur kas protingesnė, nei dauguma žmonių įsivaizdavo. Ilgus metus pasitelkdama savo protinius sugebėjimus moteris slėpė vidinę dramą.
Slaptasis Marilyn Monroe gyvenimas
13
Tą vakarą Merlin vėl pasinaudojo kiekviena valios uncija, kad iš paprastos mirtingosios pavirstų dievaite, kurią pasaulis mylėjo. Kai pagaliau Merlin pasirodė scenoje, visas teatras pratrūko griausmingais plojimais. Ji buvo charizmatiška, užvaldanti ir, be abejo, stulbinamai graži. Piteris Lofordas stebėjo, kaip Merlin atvingiavo prie jo – ji turėjo žengti mažais žingsniukais, nes vilkėjo siaurutę permatomą suknelę. Ištaręs paskutinę humoristinę vakaro pokšto frazę: „Pone prezidente, vėluojanti... Merlin Monro“ – jis ištiesė ranką prie putlios žvaigždės krūtinės ir nuėmė nuo jos pečių šermuonėlių kailinukus. Ji atrodė beveik nuoga, įsisupusi tik į savo amžinąjį grožį, švytėdama žvynais ir karoliukais blykčiojančiose šviesose. Moteris laukė, kol publika nurims, ir ji galės pradėti dainuoti. Publika kurį laiką nenurimo, aplodismentus užgožė kimūs aikčiojimai ir sveikinimai, daugiausia iš vyriškosios lyties žiūrovų. Nuo tos akimirkos, kai buvo atskleistas jos apdaras, iki dainos pradžios praėjo trisdešimt sekundžių. Tuo metu publikos reakcija buvo labai permaininga: sveikinimo šūksniai pavirto į vos girdimą murmesį, o galiausiai į juoko protrūkius. Merlin pridėjo rankas prie kaktos, kad užsidengtų akis nuo prožektoriaus spiginimo, galbūt tikėdamasi aiškiau pamatyti šventės kaltininką – vyrą, kuris, kaip ji vylėsi, vieną dieną galėtų tapti daugiau negu tik vadovu. Kai kažkoks vyras vienoje iš pirmųjų eilių itin šiurkščiai nusikvatojo, Merlin nuleido pečius ir garsiai atsiduso. Pagaliau nusprendusi nebelaukti tylos, ji ėmė dainuoti, o publika ir toliau reiškė savo reakciją.
14
j. r a n dy ta r a b o rr e l l i
„Laimingo gimtadienio... jums“, – pradėjo seksualiu balsu, šiek tiek nepataikydama. „Laimingo gimtadienio jums. Laimingo gimtadienio... pone prezidente. Laimingo gimtadienio jums.“ Visa salė ir toliau audringai reagavo, kai Merlin stengėsi publikai atiduoti tai, ko toji labiausiai troško – nepamirštamą ir labai ypatingą prisiminimą apie Merlin Monro. Baigusi pirmą posmelį, ji mostelėjo, kad ir žiūrovai uždainuotų: „Visi! Laimingo gimtadienio...“ Publika atsiliepė į jos kvietimą uždainuodama ir mėgindama sekti jos lyg ir padriką dirigavimą rankomis. Baigus dainuoti, prie Merlin priėjo kažkoks vyras. Kai kameros pasisuko į įvežamą gimtadienio tortą, ji buvo palydėta nuo scenos, nors tą akimirką troško likti ten, nes prezidentas Džonas F. Kenedis lipo laipteliais į sceną pasakyti keleto padėkos žodžių. Merlin paprasčiausiai norėjo tik greitai pakštelėti jį ir grįžti į užkulisius. Tačiau tą vakarą daugelis jautė, kad moteris per daug nenuspėjama, pernelyg nepastovi. – Niekada nežinojai, kas jai nutiks, – teigė vienas slaptosios tarnybos atstovas, dirbęs tą vakarą. – Kol ji stovėjo ant scenos, mūsų žmonės buvo įsitempę. Jau užkulisiuose Merlin išgirdo, kaip prezidentas dėkoja jai už dainą. „Dabar jau galiu atsisakyti politikos, – pajuokavo jis, – kai man taip švelniai ir padrąsinančiai sudainuota „Laimingo gimtadienio“.“ Prieš keletą mėnesių Merlin buvo prasitarusi Dž. F. K., kad jos buvęs vyras, Džo DiMadžijas ( Joe DiMaggio), norėjo, jog ji pasitrauktų iš pramogų verslo ir būtų tik jo žmona. Dabar, girdint prezidento žodžius, Merlin veide pasirodė nuostaba. Vėliau ji paklaus jo
Slaptasis Marilyn Monroe gyvenimas
15
sesers, Pat Kenedi Loford (Pat Kannedy Lawford), ar Kenedžio žodžiai buvo skirti jai pamaloninti. Logiškas atsakymas į šį klausimą, savaime suprantama, buvo – ne. Tačiau kaip tik tuo metu Merlin logikos ištekliai jau kurį laiką nyko. Ji buvo pradėjusi gyventi aiškiai apibrėžtose aiškumo ir sumaišties atkarpose. Ilgus metus Merlin naudojosi savo menu siekdama sukurti iliuziją. Iš tiesų, ta žvaigždė, kurią žmonės matė prieš pat jos gyvenimo pabaigą, buvo ne kas kita, o tik apgaulingas žaidimas – labai meistriškai sukurtas įvaizdis tos, kuri jau seniai išnyko... jei apskritai egzistavo.
PIRMA DALIS
Prad탑ia
Normos Džin globėja Aida
Kaip apibūdinti Aidą Bolender? Tamsiai rudos akys už didelių
apvalių akinių, pailgas ir griežtas veidas – ji atrodė kaip tipiška mokytoja. Jeigu būtų norėjusi, Aida galėjo atrodyti patraukli, tačiau ji neturėjo laiko tokiems paviršutiniškiems dalykams. Daug ką buvo galima spręsti iš jos šukuosenos. Plaukai, nutrumpinti tiesiog už ausų ir nelygiai iškandžioti aplink galvą, atrodė taip, tarsi Aida būtų paėmusi žirkles ir net nežiūrėdama iškarpiusi juos. Jie dabar priminė rašalo juodumo kepuraitę. Aidos apranga taip pat daug sakė apie ją. Moteris kasdien vilkėjo to paties kirpimo suknelę – trumpomis rankovėmis, drabužis karojo ant jos kaip džiuto maišas ant karties. Ji šį darbinį ir praktišką drabužį vadino savo „namine suknele“. Nors Aida buvo jauna, tik trisdešimt septynerių metų moteris, ji buvo tokia pavyzdingai stropi ir darbšti, kad atrodė daug vyresnė – lyg įžengusi į šeštąją dešimtį. Moteris visuomet buvo užsiėmusi – tai daugybe namų ruošos darbų, tai patarnavimais Hotorno bendruomenės bažnyčiai Hotorne, Kalifornijoje, kurios parapijai priklausė.* Kai kam Aida atrodė šalta ir bejausmė moteris, tačiau ji buvo globėja, nors iš tiesų nemėgo vaikų. Kartais ji atrodydavo nutolusi ir atsiskyrusi, todėl kilo abejonių, ar ji nuoširdžiai troško auginti vaikus, ar tik norėjo pinigų už jų globą – maždaug po dvidešimt penkis dolerius už vaiką, mokamus arba vaiko šeimos, arba Kalifornijos vals-
* Hotorno bendruomenės bažnyčia nesudarė atskiros konfesijos, buvo Baptistų bažnyčios atšaka.
20
j. r a n dy ta r a b o rr e l l i
tijos.* Tai nebuvo teisingas apibūdinimas. Iš tiesų Aida atidarė savo namus skurdžių šeimų vaikams sunkiajame trečiajame dešimtmetyje. Tuo metu daugybė jaunų žmonių buvo paskirti įvaikinti – iš dalies dėl smunkančios ekonomikos, iš dalies norint patenkinti jaunų moterų poreikius, kurios pajuto pašaukimą įsilieti į darbininkų gretas. Nors Aida tikrai nesidomėjo verslu, tačiau norėjo geriau gyventi, o iš menkutės paštininko algos, kurią gaudavo jos vyras, buvo sunku to tikėtis. Papildomos pajamos iš vaikų globos gal ir nebuvo labai gausios, tačiau jų pakako, kad Aida pajustų šiokį tokį palengvėjimą ir šiek tiek nepriklausomybės. Dar daugiau, kaip aiškina jos globotinė Nensė Džefri (Nancy Jeffrey): „Viena iš priežasčių, kodėl Aida galėjo atrodyti išsiblaškiusi, buvo ta, kad ji turėjo klausos problemų, tačiau nenešiojo klausos aparato. Ji dažnai turėdavo skaityti iš lūpų, ypač kai paseno.“ Aida Bolender, išdidi moteris, stengėsi, kad žmonės manytų, jog ji girdi, ką jie sako, nors iš tiesų negirdėjo. Todėl atrodydavo abejinga. Aida, dievobaimingų baptistų dukra, buvo mokoma, kad per didelis išdidumas – velnio darbas, todėl ji retai pripažindavo savo pasiekimus, tokius kaip geri pažymiai mokykloje ar populiarumas tarp kitų mokinių. Jos tėvai buvo itin griežti. Kiekviena diena – tai Viešpaties skirtas išbandymas. Šį ilgą ir sunkų egzaminą arba išlaikysi, arba ne. Tėvų, ypač motinos, nuomone, dažniausiai Aida jo neišlaikydavo. Aidos tėvai jai įdiegė tokį stiprų atsakomybės ir pareigos * Reikia pažymėti, kad tai nebuvo globa griežčiausia šio žodžio prasme. Tai, ką Aida siūlė, šiandien vadintųsi „vaiko priežiūra visą dieną“. Tačiau Aida ir jos vyras turėjo leidimą prižiūrėti vaikus iš visos Los Andželo apygardos.
Slaptasis Marilyn Monroe gyvenimas
21
jausmą, kad ji leido savo jaunystę mažame ūkyje netoli nuo Bafalo, Niujorko valstijoje, be jokių linksmybių. 1918 metais, greitai pamiršusi vaikystę, Aida ištekėjo už ramaus, švelnaus vyro, vardu Albertas Veinas (Albert Wayne) – jį vadindavo krikšto vardu. Jis taip pat užaugo ūkyje, Brauno apygardoje, Ohajo valstijoje. Kadangi augo auklėjamas panašiai kaip Aida, ateičiai buvo numatęs paprastus, pasiekiamus tikslus. Susituokusi pora neturėjo jokių kitų planų – tik sunkiai dirbti, daug melstis ir gyventi taip dorai, kaip aprašyta Šventajame Rašte. 1919 metais jie persikėlė į Kaliforniją. Be vaikų globos Aida turėjo nedaug mėgstamų užsiėmimų – tiesą sakant, vaikų globa buvo ne tiek mėgstama veikla, kiek pareiga. Aida buvo aktyvi parapijietė: ji noriai rinkdavo lėšas. Bažnyčia organizuodavo kepinių pardavimus ir daiktines loterijas, tačiau pelningiausias jos renginys būdavo sendaikčių turgus. Moterys vaikštinėdavo tarp išstatytų parapijiečių daiktų, ieškodamos tinkamos skrybėlės, suknelės ar kokio kito drabužio tokia kaina, kurią būtų galima pavadinti „vagyste“. Be parapijiečių turto, buvo pardavinėjami ir kiti dalykai. Pasak šeimos istorijos, norėdama pagerinti savo prekystalį, Aida buvo sudariusi slaptą sandėrį su moterimi, vardu Ana Raimond (Anna Raymond), Holivudo siuvėja, kuri kartą per mėnesį Bolenderiams pristatydavo pilnas dėžes prekių. Tai daugiausia būdavo suknelės, kurių Aida niekada nedėvėtų – spalvingos merginų suknios, puošni kostiumų apdaila su dideliais dirbtiniais brangakmeniais ar aukštakulniai bateliai, kuriais Aida šlykštėjosi. Galima numanyti, kad tie drabužiai liko filmuojant įvairius filmus, tačiau po tiek metų neįmanoma sužinoti, kaip jie pateko pas panelę Raimond. Aida dažnai kitiems kongregacijos nariams kalbėdavo apie kai kurias jų ben-
22
j. r a n dy ta r a b o rr e l l i
druomenės moteris, kurios, jos nuomone, „pernelyg puikavosi“. Žinoma, tai buvo moterys, pasinaudodavusios savo moteriškumu, kad gautų tai, ko panorėjo, o toks elgesys, Idos nuomone, prilygo mirtinai nuodėmei. Kaip dažnai ir nutinka, su viena moterimi, kurios elgesys atitiko tą apibūdinimą, Aida susidūrė gana neįprastoje vietoje: Hotorno bendruomenės bažnyčioje. Kai Aida Bolender stovėdavo už sendaikčių prekystalio, ji tikėdavosi parduoti kuo daugiau savo neskoningų prekių, ypač vienai susidomėjusiai pirkėjai – kaimynei, gyvenančiai anapus gatvės, Delai Monro (Della Monroe).
Normos Džin močiutė Dela
Pagal 1925 metų standartus, keturiasdešimt devynerių metų
Dela Monro buvo tikrai neturtinga moteris, tačiau vis vien troško ekstravagantiškumo. Negalėdama įsigyti itin prabangių dalykų mažmeninėmis kainomis, ji ieškojo pigesnių prekių kur tik galėjo – net tokiose vietose, kur ją ne itin maloniai sutikdavo. Leisdamasi laiptais į Hotorno bažnyčios rūsį, ji turėjo girdėti smerkiančius šnabždesius tų, kurios nepavadintų „elegantiškais“ jos dėvėtų kailių ir papuošalų. Jaunystėje Dela buvo stulbinamai žavi moteris. Kupeta tankių storų rudų garbanų įrėmino beveik visada besišypsantį veiduką su pribloškiančiomis melsvai žaliomis akimis. Ji buvo patraukli ir gyvybinga. Kad ir kaip gaila, tačiau laikas jai buvo negailestingas. Jos oda, jaunystėje buvusi glotni it porcelianas, nukaro ir prarado švytėjimą.
Slaptasis Marilyn Monroe gyvenimas
23
Dabar Dela atrodė apsileidusi, jos plaukai nutriušo ir virto plonomis garbanėlėmis, be gyvybės styrančiomis ant viršugalvio. Tačiau Delą pakeitė ne vien senėjimo požymiai. Anksčiau ji buvo linkusi bendrauti, pasižymėjo guviu sąmoju ir energingumu. Jos ryškiai raudonai dažytos lūpos visuomet žaviai šypsodavosi. Tačiau bėgant laikui, Delos akių švytėjimas ėmė nykti. Sendama ji užsivėrė. Tarsi didelė praraja skirtų pasaulį nuo to, kaip Dela Monro jį supranta. Visi Delos pažįstami pastebėjo, kad ji po truputį keičiasi, tačiau nė vienas nežinojo ką daryti. Tai prasidėjo gimus jos vaikams. „Kiek girdėjau, pagimdžius kūdikį, ją paimdavo gili depresija, – prisiminė Luiza Adams (Louise Adams), kurios motina buvo pastoriaus Čarlio Levio, Hotorno bažnyčios ganytojo, sekretorė. – Mama pasakojo, kad (Dela) be niekur nieko nevaldomai pravirkdavo. Tada staiga vėl jai viskas būdavo gerai, tačiau po kelių dienų ji vėl pratrūkdavo be jokios aiškios priežasties ir verkdavo ištisas dienas arba bent taip atrodydavo. Tada vėl viskas gerai. Ji nevalgydavo ir skausmingai sulysdavo. Negalėdavo užmigti. Niekas nežinojo, kas su jai negerai, tačiau tada ne kažin kaip galėjai padėti, tik rūpintis ir tikėtis geriausio.“ Žinoma, gali būti, kad Dela Monro kentėjo nuo depresijos po gimdymo. Nors dvidešimtojo amžiaus pradžioje pradėtos praktikuoti dabartinės akušerijos procedūros, į tokius rimtus kaip Delos simptomus dažnai būdavo nekreipiama dėmesio, niekas jų nelaikė svarbiais ir priskirdavo „nuotaikų kaitai po gimdymo“. Tačiau Delos atveju, nėštumo išprovokuota nuotaikų kaita pranašavo blogesnius dalykus. Niekas tikrai nežino, tačiau giminaičiai tiki, kad Delos nėštumai sukėlė psichinę ligą, kuri niekada neišnyko.
įsigykite
knygą dabar