NEPRIKLAUSOMYBĖ by knygos.lt

NEPRI KLAUSO MYBĖ

PATRICIJA TILVIKAITĖ

romanas

Vilnius, 2025

Bibliografinė informacija pateikiama

Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos ( libis ) portale ibiblioteka.lt.

Šį kūrinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

isbn 978-609-487-514-4

The past isn’t even past That’s how long it lasts

PET SHOP BOYS „Living in the past“

I DALIS

Love is a bourgeois construct so I’ve given up on the bourgeoisie Like all their aspirations, it’s a fantasy

PET SHOP BOYS „Love is a bourgeois construct“

dramaatis personae

Kiek tik save prisiminė, Adomas visada linkėjo tėvui mirties. Kai tik suprato, kad tai – vienintelis būdas jį efektyviai pašalinti iš savo ir mamos gyvenimo, ėmė mintyse kurti scenarijus – nuo kasdieniškų iki tinkamų siaubo novelei.

Kai buvo septynerių, užtiko straipsnį apie cianidu iš obuolių sėklyčių nunuodytą sutuoktinį. Pasisekė, kad išpuolė ruduo –suvalgė tiek obuolių, kiek leido vaikiška kantrybė ir skrandis. Valgydamas rinko sėklytes ir dėjosi į kišenę – trisdešimties rodėsi per akis. Subėrė visas į tėvo ypatingoms progoms laikomą likerį vaškuotame butelyje. Kad pritrauktų. Skrandį jam suko tikrai ne vien dėl persivalgymo. Neiškentęs nerimo, prisiminęs, kad likeriu tėvas ir svečius vaišina, butelio dūžį suplanavo kur kas geriau nei žmogžudystę.

O kai permestas per tėvo kelį diržu buvo mokomas atidumo, beveik pasigailėjo, kad buvo toks bailys. Beveik.

Ir nors apie tėvo mirtį vis dar pasvajodavo, dabar Adomas dažniau susimąstydavo apie savąją. Gulėdamas vonioje, nuolatinį klyksmą galvoje nutildydavo tik paniręs tiek, kad kyšotų vien šnervės. Pirkinių sąrašai ir priminimai apie dukros būrelius mainėsi, receptų idėjos nedavė ramybės, netyčia įsiminti telefono numeriai užėmė

vietą. Išlaidų skaičiavimai kėlė stresą, kaip ir bandymai iš mažo šeimos biudžeto išspausti maksimumą.

Vykdė nuolatinį poreikių fengšui, perstumdydamas taip, kad vietos liktų ir saviesiems.

Jei vietos ir likdavo, nelikdavo jėgų.

Muiluota ranka nubraukęs prakaito lašelius nuo kaktos, Adomas sukluso. Buvo tikras, kad girdi žingsnius. Prasiveriančias šaldytuvo duris.

Išskalavo putas iš žylančių garbanų, keletu milimetrų per pusmetį atsitraukiančių nuo smilkinių. Vis bandydavo save įtikinti, kad tai visiškai nedaro įtakos savivertei, bet paklaustas, ar galvą vešlių plaukų iškeistų į kokius penkerius gyvenimo metus, nebūtų pabijojęs pasirodyti savimyla.

Išlipo iš vonios laikydamasis sienos. Tapęs tėvu, ėmė ant slidžių paviršių elgtis beveik paniškai atsargiai, negalėdamas negalvoti apie nuogus lavonus, kuriuos kas nors turi surasti. Išsipleikusius ant vonios grindų, paskui save palikusius tik gėdą ir betvarkę.

Mieliau būtų rinkęsis cianidą.

Viena ausimi klausydamasis garsų virtuvėje, susisiautė tamsiai mėlyną chalatą, pagavo savo žvilgsnį veidrodyje. Skubiai nusisuko, kol nepradėjo ieškoti raukšlių palei akis ar lūpas.

– Toma? – Spragtelėjęs šviesos jungiklį koridoriuje, Adomas žvilgtelėjo į tarp dukros pirštų suspaustą sumuštinį su sūriu, trupiniai byrėjo ant grindų.

Kai Toma nueis miegoti, Adomas juos surinks mažu rankiniu siurbliu. Tačiau dabar ieškojo dukros nervinio valgymo priežasties.

– Nori ir tu? – pasiteiravo Toma pilna burna, ištiesdama sumuštinį tėčiui.

Adomas patyrinėjo pamokų tvarkaraštį, prisegtą ant šaldytuvo turistiniu magnetuku – net jį perkant atrodė nejuokingas, o dabar tik nervino, nes kičas.

– Žiūrint, kiek užtruksim.

Toma neketino apsimesti, kad nežino, apie ką jis. Ar kad nesitikėjo, jog tėtis atpažins įprastus pagalbos šauksmo ženklus, vis dažniau pasirodančius artėjant egzaminams.

Nuo virtuvinio baro pačiupęs pakelį cigarečių ir žiebtuvėlį, žvilgtelėjęs į 2018-ųjų kalendorių ant sienos, Adomas atvėrė duris į balkoną ir įsitaisė ant vienos iš trijų metalinių kėdžių, kiek parūdijusių, vėsių nuo rugsėjo vakaro žvarbos. Susikėlęs kojas ant turėklų, į šalimais prisėdusią dukrą nė nežvilgtelėjo.

Ypač tada, kai išeidavo parūkyti, Adomas atrodė ir jausdavosi lyg nužengęs iš Edwardo Hopperio paveikslų. Vienutėlis prieš atšiaurią Kauno daugiabučių panoramą, tarsi pasiruošęs bet kurią akimirką išsisklaidyti vėjyje.

– Šiais laikais dar duoda mintinai mokytis eilėraščius? – Adomas išrietė antakį, žvilgtelėjęs dukros pusėn.

– Nebelabai.

– Rašinys? – pabandė laimę dar kartą.

Toma papurtė galvą. Adomas skaičiavo ir Žaliakalnio daugiabučių šviesas, ir pavydžius dukros dėbtelėjimus į cigaretę jam tarp pirštų.

– Mano laikais buvo visai kitokie telikai nei dabar. – Adomas išpūtė dūmus ir pamosikavo ranka, nupiešdamas kvadratą. – Milžiniški, mama buvo aptiesus nerta servetka, kaip priklauso, – sukikeno ir sulaukė Tomos šypsenos. – Tėtis neleisdavo žiūrėt, kiek noriu. Galėjo dirbt tik tyloj. – Tarp sakinių Adomas vis prie lūpų glaudė cigaretę. – Vienu metu įsigudrinau žiūrėti be garso. Net galvojau, kad išeitų pramokt skaitymo iš lūpų ir mane įdarbintų kokia slapta tarnyba. Aišku, tėvui esmė buvo ne tik garsas, bet ir tai, ar sugebu paklust jo nurodymam. Ant kelių laikydavau kokią knygą ar žurnalą, sėdėdavau taaaip arti teliko, pakėlęs ranką prie išjungimo mygtuko. –Adomas nukratė cigaretę į stiklainį, atstojantį peleninę.

Jis žinojo, kad Toma vos laikosi neburbtelėjusi: „Nu tai ką?“

– Matai, tais laikais išjungto teliko ekraną paliesdavai ir jis truputį nukratydavo. Nuolat čiupinėdavau, tėvas ir to labai nekentė, sakydavo, kad palieku riebius pirštų atspaudus. Nors prieš jam ateinant į svetainę visada spėdavau teliką išjungt, jis vis tiek nė nepasižiūrėjęs į ekraną imdavo rėkt.

– Nes irgi paliesdavo?

– Oi ne, jam užtekdavo pasižiūrėt man į akis. Ir nors iš lūpų skaityt neišmokau, iš akių... – Adomas išsišiepė, sugavęs Tomos žvilgsnį. –Nes, matai, kai tik pas tave užeinu keletą pastarųjų mėnesių, taip jaučiuosi papuolęs į pigiais kvepalais atsiduodantį naktinį klubą. Ir galiu prisiekt, kad kambary tvyro migla. Spėju, nepradėjai dūmų mašinų nuomos verslo? – Adomas pasirinko pragariškai ilgą metaforą. Ir ši, kaip dažniausiai su tėvų istorijomis nutinka, nuvedė prie fakto, kad pro Tiškevičiaus akis šiuose namuose niekas neprasprūsta.

Toma kiek per ilgai spoksojo į tėvo rankose smilkstančią cigaretę. Adomas, kad ir kaip būtų norėjęs turėti teisę moralizuoti, ypač aiškiai suvokė savo nepasitenkinimo veidmainiškumą. Kaip ir faktą, kad labai nenorėjo būti tėvu, kuriam jo vaikas linkėtų mirties.

Net jei trumpam. Net jei nerimtai.

– Tik noriu pasakyt, kad jei mama sužinos, manęs į savo šūdą nevelk. – Adomas persibraukė ranka dar drėgnus plaukus.

Toma, tikrindama ribas, ištiesė ranką tėvo link. Jis sudvejojo, bet davė patraukti. Po pirmo dūmo pamojo pirštais, atsiėmė cigaretę.

– Jei iki šiol nesužinojo, nesužinos ir dabar. – Toma dūmus išpūtė tobulu ratu.

– Užsuks visus kranus, – dainingai pranešė Adomas.

– Iš jų bet kokiu atveju nelabai stipriai bėga.

– Labai poetiška. Gal lietuvių eilėraštį reikėjo ne išmokt, o parašyt?

– Ko pristojai dėl tos lietuvių?

– Gali vadint mane ekstrasensu. – Adomas prisidegė dar vieną cigaretę nuo pirmosios. Toma, tylomis skersakiuodama į tėvą, tvirčiau susiveržė chalatą ir gūžtelėjo pečiais. – Nebūsi nei pirma, nei paskutinė, kažką išmokusi paskutinę naktį.

– Visos knygos neperskaitysiu.

– Kas nors įdomaus?

– „Makbetas“.

– Nemaniau, kad jis programoj.

– Papildoma užduotis.

– Tau ar visiems?

– Tiems, kurie neatsiskaitė „Hamleto“.

– Ne Shakespeare’o fanė, ką? – atsiduso pakildamas nuo kėdės. Ne tokį vakarą planavo, bet laiko su Toma, net jei ir susiraukusia, atsisakyti neketino. Pusiau surūkytą cigaretę sutrynęs į peleninę, Adomas mostelėjo ranka. – Tik po jūsų.

Toma, vilkdama koją už kojos, galiausiai sukrito ant sofos svetainėje. Susikėlusi pėdas ant kavos staliuko, gūžtelėjo pečiais.

– Man nereikia tavęs, kad perskaityčiau santrauką „Vikipedijoj“. O ir nepadės.

– Bent duok šansą, Totoro. Raganos, feminizmas, užknisantys diedai – kas gali nepatikt?

– O negali jie kaip žmonės kalbėt?

– Suprato chebra prieš keturis šimtus metų, bet tau – be šansų?

Greičiau, nei Toma spėjo atsakyti, Adomas dingo jos kambaryje. Sugrįžo jau su apspurusia knyga, akivaizdžiai ištraukta iš jo lentynos.

– Baigei ten, kur... skirtukas? – atsiduso, iškėlęs sūrelio popierėlį, įkištą tarp aštunto ir devinto puslapių.

– Kur peza apie rupūžes, jo.

– Bet čia gi esmė! – Adomas stumtelėjo kavos staliuką ir Tomos pėdos žnektelėjo ant žemės. Įsitaisęs priešais dukrą, atsikrenkštė. –Raganos viską išpranašauja, supranti? „Kada grumtynės baigtos bus, kai viens laimės, o kitas žus.“*

– Kad vėliau jie kalba apie kažkokius ten karvedžius.

– Ką aš ir sakau. „Kada grumtynės baigtos bus...“, jos viską numato.

– Numato ką?

Adomas žinojo šitą ėjimą. Tipinį apsimetimą esant kvailesnei, nei yra, kad tik tėvas pasiduotų ir praneštų, jog situacija beviltiška. Bet nesuveikė tiek metų, nesuveiks ir šįvakar.

– Pabandom kitaip. – Adomas apsigobė galvą ir pečius geltonu pledu, nutrauktu nuo sofos, ir čiupo dekoratyvinį dubenį. Išsitraukęs iš dubens bananą, apsimetė juo maišantis viralą dubenyje. – Rupūžės ir burės, būgnai tralialia, bet va, ateina Makbetas! – Užmetęs akį į tekstą, Adomas akimirkai nusviedė pledą kaip apsiaustą. – Ką jūs čia darot, senos žabos? Jūs tikros, ar tiesiog po ilgo plaukimo laivu man prasidėjo haliunkės? – sududeno pastorinęs balsą.

Toma bandė slėpti šypseną. Pledą persimetęs per kaklą, Adomas pakeitė balsą:

– Oi, jūs čia ne šiaip verdat kažką, o žadat man, Bankui, kad mano chebrantas Makbetas pats karalium nebus, bet bus jo vaikai! Kaipgi taip gali būti?

– Pala, čia dar vienas bičas? – Tomos sutrikimas nebebuvo apsimestinis.

– Bankas, – linktelėjo Adomas.

– Makbeto bankas?

– Būtent!

* Viljamas Šekspyras. Makbetas. Iš anglų k. vertė Aleksys Churginas. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1947.

– Kaip SEB’as? – Dukros šypsena išdavė, jog ji erzina, tačiau

Adomas buvo per daug įsijautęs, kad pastebėtų.

– Ne, žiūrėk. Realiai tau užtenka žinot tik kelis esminius bičus.

Makbetas – pagrindinis. Bankas – draugas ir vadas. Makdufas – didikas, jis labai svarbus. Dunkanas – karalius. Ir ledi Makbet.

– O jos vardas? – Užuot žiūrėjusi į knygos pradžioje patogiai pateiktą veikėjų sąrašą, Toma užsirašinėjo telefone.

– Ji neturi vardo.

– Maniau, sakei, kad knyga baisiai feministiška.

– Tiek, kiek tiems laikams išėjo.

– Tai ji net nuosavo vardo nenusipelnė? Labai gražu.

– Matai, tau jau rūpi! – Suplojęs rankomis, Adomas ir vėl įsijautė į raganos vaidmenį. – Karaliais bus tavo vaikai, Makbetai, nors tu pats – nė velnio! Supranti? Puf! – Imitavęs dingimą po pledu, kuo puikiausiai suprasdamas, kad laviruoja ties vaikų darželio vaidinimo riba, Adomas sugrįžo jau kaip Bankas. – Mes čia apsitorčinę ar ką?

Ant galvos užsidėjęs dubenį, dabar jau tapęs karaliumi, Adomas dramatiškai sumosikavo rankomis. – Už tai, kad gerai pavarei kare, būsi tanas. – Jis numojo ranka Tomai, aiškiai besižiojančiai klausti, kas tas per vienas. – Bet Makbetas toks: ei, tai maniau, kad aš būsiu karalius! Reikia pasisakyt žmonai, ji žinos, ką daryt, nes aš pats nieko niekada nenusprendžiu ir tik šiku į batą. – Pašokęs ant kojų, apsukęs pledą aplink liemenį kaip sijoną, Adomas dramatiškai treptelėjo koja. – Nebūk silpniukas, Makbetai! Eik, nužudyk karalių Dunkaną ir užimk jo vietą, gi karalium būt belekaip jėga, tu vyras ar ne vyras? Vyras, vyras, op! –Anksčiau tragedijoje jau vaidinusį bananą Adomas apsimetė susmeigęs sau į širdį. Nusivertęs ant žemės su visu dubeniu-karūna, sugrįžo kaip Makbetas.

– Niekas nebesako „jėga“. – Toma nuo vaikystės buvo negailestinga net ir mėgėjų teatro kritikė.

– Aš bandau išlaikyt senovinę kalbėseną.

Ilzė, pažadinta garsų, nutipeno patikrinti, kokias linksmybes eilinį kartą praleidžia. Stovėdama miegamojo tarpduryje, užgniaužė norą įsiterpti. Žvelgė į Tomą, kimiai kikenančią, į savo vyrą, dramatiškai keičiantį mimiką ir stotą kas keletą sekundžių. Viena ranka verčiantį knygos puslapius, o kita – įdarbinantį aplink besimėtančius daiktus. Bandantį Tomą jei ne prajuokinti, tai bent įtikinti savo veiksmų ir Shakespeare’o reikšmingumu. Patykojusi miegamojo tamsoje, pasiklausiusi, kaip Adomas žudo ir įsakinėja, nusivilia ir triumfuoja, nekenčia ir įtarinėja, eina iš proto ir žudosi, tačiau randa laiko žvilgsniu patikrinti, ar dukra nepametė susidomėjimo, Ilzė greitai, kol jos nepastebėjo, sugrįžo į lovą.

Bet miegamojo duris paliko pravertas. Užsimerkusi beveik įtikino save, kad dalyvauja.

Ilzės ir Adomo Tiškevičių nuomonė išsiskyrė visais įmanomais klausimais. Ilzė mielai būtų valgiusi tiesiai iš kepimo formos, o kas kartą turėdavo laukti, kol Adomas suruoš lėkštę. Adomas sakė, kad Tomos į darželį vesti neverta, o Ilzė suvokė, kad jis tiesiog dukra pridengia savo baimes. Adomas, likęs namuose, kol Tomą išlydėjo į mokyklą, bijojo susidurti su tikru gyvenimu už namų sienų, o Ilzė, vos grįžusi iš gimdymo skyriaus, jau nekantravo užtrenkti paskui save namų duris. Adomas neprieštaravo būti viskuo, kuo tradiciškai būdavo moterys, tačiau Ilzė, išgirdusi klausimą „O ką veikia tavo vyras?“, net jei nemirktelėjusi deklaruodavo feminizmą, ieškodavo rimčiau nei „Mūsų dukrą augina“ skambančių pateisinimų.

Ir nors Adomas niekada nesiskundė dėl vaidmens, kurį nuoširdžiai džiugiai prisiėmė, o Ilzės namie visuomet laukdavo šiltas maistas ir šlapi Tomos bučiniai, ji neprisiminė dienos, kada nesijautė kalta.

Kasdien primindavo sau, kokia dėkinga turi būti. Nors Adomas niekada padėkų – ištartų garsiai ar parodytų veiksmais – nereikalavo, Ilzė geriau nei bet kas kitas suvokė, kaip stipriai dėkingumas gali slėgti ir varginti.

Vartydamasi nuo šono ant šono, ji eilinį kartą sau priminė, kad meilė tėvams – ne pyragas, kurio didžiausią gabalą atsiriekė Adomas.

Nors jei ir būtų, Ilzė jaustųsi tik pasisukiojusi virtuvėje, kol Adomas surado receptą, užmaišė tešlą, pašovė į orkaitę ir ataušusį papuošė ištaigingomis cukrinėmis gėlėmis.

Rytoj, nuvežusi Tomą į mokyklą, palaukusi automobilyje, kad dukra įeitų pirma ir dingtų minioje, Ilzė nuo galinės sėdynės susirinks visus savo daiktus: Adomo paruoštą pietų dėžutę, kompiuterį, kuprinę, pilną aplankų, mažą aptriušusią knygelę, ir žengs pro tas pačias duris, už kurių stebėjo dingstant dukrą.

Per pietų pertrauką, kurią įprastai leistų trumpindama degančių darbų eilę, Ilzė perskaitys „Makbetą“. Kad vieną dieną, jei prireiktų, ir pati žinotų, kodėl tai – feministinė tragedija.

Rytoj, sutikusi savo kolegę, Tomos lietuvių kalbos mokytoją, Ilzė nebeturės preteksto apsisukti ar nerti į artimiausią tualetą. Mokytoja nepuls žarstyti Tomai komplimentų, bet ir neturės kuo pasiskųsti. Dėl to Ilzė negalės prisiimti laurų, bet jausis dėkinga. Nes rytoj Ilzė Tiškevičienė kitų akyse bus tik truputį bloga mama.

Truputį mažiau nei vakar.

Rytoj – ir vėl rytoj – ir vėl rytoj.*

* Viljamas Šekspyras. Makbetas

kokofonija

Tūkstančius sekėjų socialiniuose tinkluose turintys mitybos specialistai gausiai žarsto patarimus. Ar saugu jais kliautis, ieškant patikimų mitybos kelrodžių?

Yra toks sindromas – kuo žmogus mažiau kurią nors sritį išmano, tuo jaučiasi geriau žinąs. Dažnas mitybos „žinovas“ drąsiai

– Savuose namuose badu marina!

kritikuoja dietologus, vadina jų žinias pasenusiomis. Populiarieji mitybos specialistai yra labai patrauklūs, nes moka įtikinamai

– Ką tik valgei. – Adomas žiojosi pridurti: „Prisimeni?“ Prikando liežuvį. – Bulvių košė, vištiena, salotos. Čia tavo lėkštė, žiūrėk, – kilstelėjo baltą, rožėmis puoštą indą apsitrynusiais auksuotais krašteliais, keliose vietose nuskeltais. Jo ranka pastebimai virpėjo.

– Įdėk dar.

– Tu jau sotus.

kalbėti, geba kurti sensacijas, gali drąsiai platinti moksliškai nepatvirtintas teorijas. Tarkim, sugalvoji, kad sveikatą ir liekną

figūrą išsaugosi suvalgydamas penkis kivius arba šešis avokadus

per dieną, parašai apie tai straipsnį ar knygą ir jau gali jaustis

sukūręs naują mitybos teoriją. Jei apie kivius ar avokadus kalba

– Manai, nežinau, valgiau aš, blet, ar ne? Tau gaila sušikto kar bonado? – Bandydamas pakilti nuo aptriušusio odinio fotelio, Al bertas kluptelėjo. Mėgino sugriebti stalo kraštą, tačiau tik skaudžiai klubu atsitrenkė į jo kampą. Albertui ūktelėjus, Adomas pirmiausia pagalvojo ne apie tėvo skausmą, o apie riksmus jau tiek metų turinčius kęsti kaimynus.

dietologas, jis išanalizuoja daugybę mokslinių tyrimų, sudėlio ja visus „už“ ir „prieš“, įvertina, kuo ir kam tai gali būti žalinga.

Tačiau taip dingsta panacėjos ir sensacijos efektas. Visavertės, subalansuotos mitybos teorijos žmonėms yra nuobodžios, jų su-

Sugavęs visu svoriu užvirtusį tėvą, Adomas apglėbė jį per liemenį ir stumtelėjo atgal į fotelį. Turėjo akimirkai sustoti atgauti kvapą, gniauždamas tą patį stalo kraštą, kuris senajam Tiškevičiui išslydo iš sugrubusių ir nejudrių rankų.

dėtingiau laikytis nei tiesiog nusipirkti „stebuklingą“ produktą ir jį kasdien valgyti.

– Skaudžiai?

– Aš ne boba, kad bliaučiau. – Alberto veido spalva pasikeitė, jam trūko oro. Rodos, norėjo pasakyti dar šį tą, sužiopčiojo. Bet