PAKELIUI Į ROJŲ by knygos.lt

į rojų Pakeliui

Iliustravo Agnė Gintalaitė

Vilnius, 2024

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.

Šį kūrinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 978-609-487-485-7

Visai gali būti, kad tą vaiskų, šaltą ir netikėtai saulėtą kovo pradžios rytą šią moterį man atsiuntė pati visata. Sutikau ją įprastinio pasivaikščiojimo trasoje ir net stabtelėjau ant upės skardžio pasigrožėti, kaip energingai mojuodama šiaurietiškojo ėjimo lazdomis ji kopia į viršų, iš tolo nušviesdama kelią žaismingai užmaukšlinta ryškiai oranžine kepure. Susitikusios persimetėm keliomis mandagiomis frazėmis apie orą. Per tą laiką įsižiūrėjau, kad moteris yra maždaug penkiasdešimties, o gal ir vyresnė, ir spėjau pagalvoti, kad tokio amžiaus jau nereikėtų rinktis oranžinės spalvos, nes ji pernelyg išryškina odos pilkumą. Gali būti, kad ji tą patį pagalvojo apie mane, nes mano juoda kepurė raukšles ir patamsėjusius paakius išryškino nė kiek ne prasčiau. Jau buvau benueinanti į šalį, kai ji staiga užklausė: – O ką dabar rašote?

Sustingau. Vis dar negaliu priprasti, kad kartais atsiranda žmonių, kurie mane pažįsta, o aš jų – ne.

– O ką skaitėte? – perklausiau taip pat tiesmukai.

– Ką daugiau? Aišku, kad jūsų bestselerį apie vis dar gyvas penkiasdešimtmetes, – šyptelėjo ji. – Ar esate dar ką nors parašiusi?

Įsižiūrėjau į ją atidžiau. Šypsojosi, bet neatrodė, kad šaiposi. Pradėjau vardyti, ką esu parašiusi ir apskritai nuveikusi per pastaruosius metus.

– Įdomu, įdomu... – sumurmėjo moteris, žiūrėdama pro mano

petį į upe plaukiančias ledo lytis. Matėsi, kad klausytis manęs jai taip pat „įdomu“, kaip ir man pasakoti.

Įsižiūrėjau ir aš. Vaizdas buvo tikrai užburiantis. Lytys plaukė lyg didžiulė avių banda, neturinti nei pradžios, nei pabaigos, garsiai šiugždėdamos ir stumdydamos viena kitą. Kartais kuri nors imdavo suktis vietoje, tarsi norėtų pasitikrinti, ar toli nuplaukė, arba negalėtų apsispręsti, ar vis dar plaukia ten, kur reikia. Bet kitos neapsisprendėlę stumtelėdavo, ir ji klusniai nurisnodavo kartu su banda. Jos visos žinojo savo tikslą. Tą akimirką pajutau joms pavydą.

– Įdomu? – Iš klausiamos intonacijos balse ir į mane įsmeigto žvilgsnio supratau, kad trečiasis „įdomu“ skirtas ne upei, o man.

– Na, negali gi viskas būti įdomu, – šyptelėjau ir pyktelėjau tuo pat metu.

– Oi, ne, gink Dieve, nieko nesakau, – sumosavo lazdomis mano pašnekovė, – tiesiog klausiu. Prisipažinsiu, buvau viename jūsų knygos pristatyme. Norėjau pažiūrėti, ar jūs esate tokia pat kaip jūsų knyga. Žinot, kaip kartais būna, kai knygą apie sveiką mitybą pristato koks vyrukas su solidžiu alaus pilvuku. Ir tada netiki juo, nors tu ką!

Abi pakikenom.

– Jūs, aišku, manęs neprisimenat, – toliau kalbėjo moteris. –

Tada aš uždaviau jums tik vieną klausimą – ar ketinat rašyti

tęsinį? O jūs atsakėt NE. Taip tvirtai, be pauzės. Lyg akmenį užritinot ant antkapio. Atrodė, tarsi penkiasdešimt metų jums būtų kažkokia riba, po kurios jau nėra apie ką kalbėti. Aš pagalvojau: „Gaila...“, bet nieko nesakiau. Beje, TADA jūs man pasirodėt labai panaši į savo knygą.

Nepaklausiau, kaip jai atrodau dabar. Su amžiumi išmokau neuždavinėti klausimų, į kuriuos nenoriu išgirsti atsakymų.

– Pagalvojau, gal rašot tęsinį... – neatlyžo ji, baksnodama lazdos smaigaliu šlapio sniego grumstą. – Juk ir šešiasdešimties įdomių dalykų dar nutinka... Mačiau jus čia vaikštinėjančią, svarsčiau, kaip jums sekasi. Ir kaip sekasi jūsų išprotėjusioms draugėms, –nusijuokė. – Ypač vienai iš jų. Nepatikėsit, bet jos istorijos paskatinta pagaliau priėmiau labai svarbų ir ilgai brendusį savo gyvenimo sprendimą.

– Išsiskyrėt? – pasitikslinau, nes kažkodėl buvau tikra, kad ta ją įkvėpusi „išprotėjusi draugė“ yra pagrindinė mano knygos herojė Silva.

Moteris kiek nustebo dėl tokio taiklaus spėjimo, bet iškart prisipažino:

– Taip. Ir man labai įdomu, ar pavyko jai susirasti tą svajonių vyrą. Tik nesakykit nesakykit... – Nekantriai sumojavo lazda, matydama, kad jau žiojuosi atsakyti. – Aš tikiu, kad parašysit tęsinį, todėl nenoriu iš anksto žinoti, kaip viskas baigėsi.

Mieloji mano bendraamže oranžine kepure, tikiu, kad skaitai šią knygą, ir galbūt tau bus malonu žinoti, kad ir tu padėjai man priimti svarbų, ilgai brendusį sprendimą – parašyti savo pirmosios knygos „Man 50. Ir aš dar gyva“ tęsinį.

Rašydamas knygos tęsinį, visuomet susiduri su dilema – reikia ar nereikia skaitytojams priminti, kas nutiko pirmoje dalyje ir kuo ji baigėsi? Dažnas rašytojas yra kupinas arogantiško ir

naivaus tikėjimo, kad skaitytojai puikiai prisimena jo ankstesnę knygą: ne tik herojų vardus, jų šeiminę padėtį, amžių, išvaizdą, jiems nutikusius nuotykius, bet netgi gali pacituoti jų genialias bei šmaikščias mintis, kurių dauguma, be jokios abejonės, nusipelno vietos geriausių pasaulio aforizmų rinkinyje.

Deja, dažnas skaitytojas, ypač mėgstantis skaityti, per tą laiką, kol pasaulį išvysta knygos tęsinys, būna perskaitęs dešimtis kitų, neretai labai panašaus stiliaus knygų, todėl net neprisimena, apie ką buvo anoji knyga. Kur jau ten jos herojų vardai ir charakteriai!..

Tad apie ką buvo mano pirmoji knyga „Man 50. Ir aš dar gyva“?

Trumpai kalbant, joje apibendrinau asmeninę ir per dvidešimt penkerius metus sukauptą žurnalistinę patirtį apie tai, kas vyksta amžėjančios moters smegenyse, kūne ir gyvenime, pateikiau aibę patarimų, kaip tą šiurpųjį amžiaus vidurio slenkstį perkopti pernelyg neapsilamdant šonų. Kadangi tuo metu pati dar nelabai įsivaizdavau, kas manęs laukia kitapus slenksčio, konsultavausi su daugybe įvairių sričių žinomų ir mano žurnalistinės praktikos patikrintų specialistų – dietologų, gydytojų, stilistų, sporto trenerių, psichologų, grožio, finansų ir karjeros ekspertų, – ir jie pažėrė nemažai naudingų įžvalgų, ką daryti, kad antroji gyvenimo pusė taptų ne mažiau įdomi už pirmąją. Keliaudama kartu su jais padariau stulbinamą atradimą – kad gyvenimas po penkiasdešimties ne tik nesibaigia, bet ir pasiūlo daug naujų galimybių.

Kad kelionė nebūtų nuobodi, pakviečiau į ją tris savo drauges –Silviją, Klaudiją ir Laimą, lydinčias mane nuo studijų laikų. Visos keturios labai skiriamės išvaizda, charakteriu, šeimine, turtine, socialine padėtimi, bet kartu esame panašios atvirumu, nuoširdumu, drąsa ir šmaikštumu, tad mūsų dialogai ir gyvenimiškoji patirtis tapo ta knygos dalimi, kuri ne vienai skaitytojai padėjo atpažinti save ir privertė kvatotis balsu ar bent jau tyliai kikenti.

„Negaliu patikėti, jūs aprašėte mane!..“, „Toks jausmas, tarsi slapta kamera būtų nufilmuoti mūsų mergaitiški susitikimai...“ Sulaukiau tiek daug tokių ir panašių atsiliepimų, kad supratau – Mefistofelis buvo teisus sakydamas Faustui: „Teorija, brolau, sausa šaka. Gyvenimo vaisingas medis žydi.“

Per susitikimus skaitytojos klausinėjo, ar rašysiu knygos tęsinį, bet aš purčiau galvą. Sakiau, kad viską, ką norėjau pasakyti apie amžiaus vidurio iššūkius, jau pasakiau. Teoriškai iš tiesų jaučiuosi pirmoje knygoje apžvelgusi beveik visas rūpimas sritis – nuo menopauzės ir pirmųjų raukšlių iki karjeros galimybių ir ištuštėjusio lizdo. Bet... gyvenimo vaisingas medis žydi toliau. Aš ir mano mielos draugės leidžiamės į naujus nuotykius, ieškome meilės, įkvėpimo ir savęs, skaudžiai miname ant to paties grėblio ir randame naujų grėblių. Moteris oranžine kepure buvo teisi – net ir artėjant prie šešiasdešimtmečio gyvenimas nesibaigia. Knygoje „Pakeliui į rojų“ leidau tekėti gyvenimui. Be jokių pagražinimų, patarimų ir pamokymų, be dirbtinio pozityvumo ir motyvavimo, bet su daug nuotykių, kuriozų, smalsumo, atvirumo, nuoširdumo, ironijos ir juoko. Šią knygą galima skaityti kaip „Man 50. Ir aš dar gyva“ tęsinį arba kaip visiškai atskirą kūrinį.

„Pakeliui į rojų“, skirtingai nei „Man 50. Ir aš dar gyva“, nėra saviugdos knyga. Bet tai ir ne klasikinis romanas. Veikiau pynė istorijų, kurias sujungia keturios į miglotą ateitį žingsniuojančios spalvingos herojės, lengvai pulsuojanti siužeto linija ir ta pati metraštininkė, manoji alter ego Kristina, vis dar kelianti bendraamžėms aktualius klausimus, bet šįkart nepateikianti jokių atsakymų.

Dievas mėgsta trejybę, bet draugystė – porinius skaičius. Nes ten, kur susiburia trys draugės, tai viena, tai kita vis pasijunta kaip „trečia nereikalinga“. O štai ketvertas yra tvirtas kaip keturiais ratais varomas visureigis. Net jei vienas ratas imtų spyriotis ir sumanytų suktis priešinga kryptimi, kiti trys buksuojantį draugystės automobilį vis tiek ištemptų. Gal dėl to mūsų ketvertukas, studijų metais sumestas į tą patį bendrabučio kambarį, sugebėjo išlikti. Aišku, mums tiktų ir priešybių traukos bei vienybės dėsnis. Pripažinkime, draugauti su žmogumi, su kuriuo esate panašūs kaip du vandens lašai ir kuris lyg aidas antrina tavo mintis, gal ir patogu, bet siaubingai neįdomu. Savimi pasitikinti ir tiesos nebijanti asmenybė kito žmogaus ieško ne kaip savo tąsos, o kaip papildymo ir tobulėti verčiančio iššūkio. Mes jau anuomet buvome skirtingos, o bėgant metams tie skirtumai dar labiau išryškėjo ir, atrodo, būtent jie ilgam susuko mus it skirtingų spalvų ir faktūrų siūlus į vieną margą kamuolį. Labai svarbia mus vienijančia gija tapo panašus humoro jausmas. Kita vertus, gali būti, kad jis atsirado su laiku – tik todėl, kad be jo anomis sąlygomis būtume tiesiog neišgyvenusios.

Galėčiau sukurpti dar daug genialių teorijų apie draugystės prigimtį, kad išvengčiau tiesos, kuri šiuo atveju buvo gana banali – į krūvą mus sumetė paprasčiausias atsitiktinumas, apsireiškęs bendrabučio komendantės pavidalu. Eilės tvarka braukdama pavardes iš kandidačių sąrašo, ji dūsaudama ir rūkydama jau antrą anuomet prestižinių „Kosmoso“ cigarečių pakelį, tol surašinėjo išbrauktąsias pavardes į laisvas vietas kambariuose, kol visas bendrabutis prisipildė braškėdamas kaip statinė silkių. Gyvenime taip jau būna – kai su kitomis silkėmis tame pačiame sūryme išguli ketverius metus šonas į šoną, išmoksti nekreipti dėmesio į smulkias ašakas.

Tiesa, ne visų mūsų kelias nuo rūšiavimo konvejerio iki statinės buvo labai sklandus. Sustojusi prie Silvijos, kurios pavardė prasidėjo Ž raide, todėl ji buvo paskutinė sąraše, komendantė staiga suprato, kad jos įkišti nėra kur. Visos laisvos vietos buvo užpildytos. Komendantė dėl to ne itin nustebo ir nelabai susikrimto. Nenustebo ir Silvija – tais laikais buvome įpratę, kad net išstovėjus ilgiausią eilę gali nutikti taip, kad kažkas – dešrelės bufete ar švarios patalynės atsargos bendrabučio sandėlyje – gali baigtis tau prieš pat nosį. Komendantė tylėdama užgesino cigaretę, dar kartą užmetė akį į sąrašus, tada į Silvą ir ramiai ištarė: – Nėra vietų.

– Tai ką man dabar daryti? – neketindama trauktis taip pat ramiai paklausė Silva.

– Bandom ieškoti kompromiso, – pasiūlė bendrabučio valdovė. – Turiu sandėlyje porą išlankstomų lovelių tokiems atvejams. Tarkim, aš tau duodu tą lovelę ir neimu mokesčio už gyvenimą bendrabutyje. O tu susirandi, kur tą lovelę pasistatyti, ir nekeli man jokių pretenzijų.

(Nenustebkite dėl tokio familiarumo – tais laikais visi stovintys ant aukštesnės hierarchinės pakopos be ceremonijų tujino stovinčius žemiau.)

Galimybė išvengti mokesčio už bendrabutį Silvai pasirodė labai patraukli, nors ir suprato, kad nuo šiol bus nelegalė. Ji iškart atsisuko į mane – išsižiojusią šios scenos stebėtoją – ir paklausė:

– Gal galiu apsistoti tavo kambaryje?

Aš nuolankiai kinktelėjau. Iki šiol nesuprantu, kodėl iškart sutikau su tokia visiškai man nepažįstamo žmogaus invazija. Gal todėl, kad buvau geras vaikas ir pavyzdingo elgesio pirmūnė, nuo mažens auklėta kolektyvine gimtojo kolūkio dvasia? Gal suveikė jokių atsitiktinumų nepripažįstantys visatos dėsniai? Arba tiesiog laikinai apakau nuo to, kaip lengvai sprendžiami iš pirmo žvilgsnio neišsprendžiami reikalai? Kad ir kaip ten būtų, tuo nuolankiu kinktelėjimu įsigijau draugę iki gyvos galvos. Ir tik vienas Dievas žino, kiek sykių jam už tą dovaną dėkojau ir kiek dėl jos burnojau. Mes likome geriausios draugės, nepaisant to, kad šimtus kartų esame pasiuntusios viena kitą ta kryptimi, kuria jokia padori moteris nevaikšto. Beveik tuo pat metu susituokėme, gimdėme vaikus. Vietoje nenustygstanti Silva per tą laiką daugybę kartų keitė šukuoseną, įvaizdį, darbus, spjovusi į filologiją, baigė verslo vadybos magistro studijas, o sulaukusi penkiasdešimties įkūrė savo įmonę ir išsiskyrė su vyru. Tikrosios jos skyrybų priežastys iki šiol mums visoms (gal net ir pačiai Silvai) yra didžiulė mįslė. Reikia pripažinti, kad jųdviejų su vyru santykiai niekuomet nepriminė ramios balos, labiau – kalnų upę. Juose buvo visko: užknisančios buities ir siautulingų pramogų, atšalimų ir atšilimų, audringų kivirčų ir nekalbadienių, neištikimybių ir atgimusios aistros. Silva skųsdavosi, kad vyras visiškai jos nepalaiko, o šis atkirsdavo, jog

Silva irgi jo poreikių nesupranta. Bet mums visuomet imponavo tai, kad jie abu gerbė vienas kito laisvę ir savitumą ir, žinoma, kad, nepaisant audrų, jų šeimos laivas išsilaikė nesudužęs beveik trisdešimt metų. Ir štai tuomet, kai bangos (mūsų akimis) aprimo, vaikai suaugo, vyras sušeimėjo ir nukreipė energijos likučius į bendro šeimos namo statybas, Silva staiga nusprendė, kad misija „Vaikai“ baigta ir atėjo laikas susirasti tokį partnerį, kokio ji visuomet buvo verta. O jei ji ką nors nusprendžia, gali nors kuolą ant galvos tašyti – sprendimo nepakeis. Netgi priešingai: kuo labiau visi įkalbinėjome ją neskubėti ir kuo labiau vyras stengėsi gelbėti santuoką, tuo, regis, labiau stiprėjo Silvijos noras skirtis. Dabar ji yra iki ausų panirusi į naujo partnerio paieškas.

Kai tąsyk mudvi su Silva ir jos išlankstoma lovele įžengėme į bendrabučio kambarį, ten jau sėdėjo bendrabučio senbuvė ketvirtakursė Klaudija. Įsitaisiusi prie stalo ir pasirėmusi delnu smakrą, ji nuobodžiaudama barbeno per skruostą savo ilgais, smailais, ryškiai raudonais nagais. Abejingai nužvelgė mudviejų sutrikusius veidus ir kuklias drapanas, žvilgsniui stabtelėjus ties lovele, šiek tiek nustebusi kilstelėjo juodus, madingai plonai išpešiotus antakius ir tylėdama mostelėjo ranka į prie sienos stovinčią laisvą lovą. Jau tuomet Klaudija atrodė išskirtinė – aukšta, laiba, ryškiais skruostikauliais ir putliomis lūpomis, panaši į ką tik pradėjusius populiarėti modelius. Ant jos grakščių riešų skimbčiojo metalinės apyrankės, o nuo ausų sviro ilgi ir sunkūs auskarai. Net ir vilkinti tokiomis pat pigiomis drapanėlėmis kaip mes, skurdžiame bendrabučio kambarėlyje atrodė kaip atsitiktinai čia patekusi ateivė, kuri nusprendė patyrinėti žemiečių gyvenimą, kol meistras pataisys jos skraidančią lėkštę. Kai vėliau ji papasakojo apie savo skurdžią vaikystę, praleistą nedideliame miestelyje su geriančiu tėvu ir iš aukos vaidmens neišsivaduojančia motina,

mes niekaip negalėjom to susieti su Klaudija. „Aš ir pati galvoju, kad mane sukeitė gimdymo namuose“, – kikendama pritardavo ji. Kaip ir dera ateivei, Klaudija mūsų kosminėje stotyje ilgai neužsibuvo – po pusmečio sutiko nežinia kuo užsiimantį, bet sparčiai turtėjantį Tadą ir beregint už jo ištekėjo. Netrukus jiedu susilaukė vienturtės dukros Brigitos, ir ši tapo jei ne vieninteliu, tai svarbiausiu saitu, rišančiu jų santuoką. Ilgus metus Klaudija tyliai kentė nuolatinius Tado viražus į kairę, o jam senstelėjus ir aprimus, ta pačia kryptimi nėrė pati. Dabar taikosi į gerokai jaunesnius ir sako, kad daro tai tik dėl pramogos, gal šiek tiek – iš keršto, bet mes įtariame, kad iš tiesų ji ieško meilės, kurios iš Tado patyrė ne per daugiausiai. Kita vertus, tik jo dėka Klaudija visiems laikams įsitvirtino turtingųjų elite, ir tai, kad ji vis dar noriai bendrauja su mumis, mums atrodo tikras stebuklas.

Laima – jauniausia iš mūsų. Kai ji įsikėlė į mūsų bendrabučio kambarį, mudvi su Silvija jau buvome bebaigiančios studijas. Laikas Laimą pakeitė mažiausiai, nes ji yra to tipo moteris, kurios apibūdinamos kaip nenusakomo amžiaus. Apvalūs skruostukai, natūraliai putlios rausvos lūpos, žaismingos garbanėlės, apvalaina figūrėlė ir į akis nekrintanti apranga – tokia ji buvo prieš dvidešimt penkerius metus, kai su ja susipažinom, tokia yra ir dabar. Nepasikeitė ir jos statusas. Ji vis dar dirba bibliotekoje, yra netekėjusi ir neturi vaikų. Tai mums atrodo labai neteisinga, nes sunku įsivaizduoti žmogų, kuris labiau nei ji tiktų ištikimos žmonos ir rūpestingos mamos vaidmeniui. Nuo pat pirmos pažinties dienos Laima įsiterpė tarp mudviejų su Silva, gesindama visas mūsų skleidžiamas kibirkštis. Tokia pat taikdarė yra ir dabar, nes labiau už viską Laima bijo konfliktų. Jos žodyne nėra žodžio „ne“. Tuo naudojasi ir jos laikinieji vyrai, kuriuos ji priglaudžia po savo sparnu, kad paskui – sušilę ir atkutę – jie išskristų ieškoti naujų pergalių.

Nors, palyginti su Laima, atrodau drąsi ir savimi pasitikinti aštriadantė, mano gyvenimas, vertinant pagal literatūrinius kriterijus, yra toks pat nuobodus kaip jos. Po studijų kelerius metus padirbėjusi mokykloje, pasukau žurnalistikos keliu ir pavyzdingai kulniavau juo iki pat savo penkiasdešimtmečio. Mesti samdomą darbą ir pradėti rašytojos karjerą, ko gero, buvo pats drąsiausias mano gyvenimo žingsnis. Visa kita – pagal įprastą scenarijų. Ištekėjau vos baigusi studijas ir jau daugiau kaip trisdešimt metų gyvenu su tuo pačiu vyru Robertu. Kartu užauginome porelę vaikų, pasistatėme namą ir dabar dažniausiai kalbamės apie tai, kokia spalva reikėtų perdažyti fasadą ir kokios formos – U ar L – minkštą kampą geriau pirkti. Robertui labai patiko tas mano namų šeimininkės statusas, kurį savo noru prisiėmiau išėjusi iš darbo. Man jis irgi iš pradžių visai tiko, bet dabar darausi vis irzlesnė. Nes nemoku gyventi be aiškaus tikslo ir plano. Matau, kad mano irzlumas ima erzinti ir drauges. Tad vieną dieną visos keturios, pašauktos Klaudijos, susirenkame jos namuose „spręsti Kristinos problemos“.

– Mielosios, – sako Klaudija, keldama taurę prabangaus šampano, – praėjo jau keleri metai, kai Kristinos knyga – o kartu su ja ir mes – išvydo dienos šviesą. Ir ką gi mes norėtume savo Kūrėjai ta proga pasakyti?

– Noriu paklausti – negi aš iš tikrųjų tokia nušokusi nuo proto, kaip Kristina mane aprašė? – Silvija kaip visuomet pradeda nuo pretenzijų.

– Tikrai ne, – nuramina ją Klaudija. – Gyvenime tu nuo proto nušokusi kur kas labiau. – Tada tingiai pasirąžo ir sukryžiuoja prieš mūsų akis savo ilgas kojas. – Aš asmeniškai vis dar negaliu jai atleisti už šitas savo „atseit manekeniškas kojas, aštriais keliais ir venų tinklu išvagotomis blauzdomis“. Jei norit žinoti, šitos

mano kojos prieš dvidešimt metų laimėjo pirmą vietą Gražiausių kojų konkurse!

– Prieš keturiasdešimt, – patikslina Silva. – Niekis tos kojos, palyginus su žilu plauku, kurį ji įsodino mano gaktoje. Dabar visa Lietuva galvoja, kad mano dziundzė pražilusi. O juk ten – nė vieno žilo plaukelio! Jei netikit, galiu parodyti.

– Nereikia!!! – sušunkam visos choru.

– Tai kaip jaustis man? – atsidūsta Laima. – Jūs bent charakterį turit. O aš – nenusakomo amžiaus, neaprašomo stiliaus, beformė vargšė gerietė senmergė. Aš gal irgi būčiau norėjusi mestelėti kokią sarkastišką repliką...

– Tai mestelk, – sako Klaudija.

Visos nutylam ir sužiūram į Laimą. Ši susinervinusi gurkšteli sulčių. Ir dar labiau susinervina. Mat ji laikosi protarpinio badavimo, ir šitas neatsargus gurkštelėjimas reiškia, kad ir taip vėlyvus pusryčius teks atidėti dar dviem valandoms.

– Gerai, ne apie žilus plaukus ir aštrias kojas mes čia susirinkom pasikalbėti, – moderatorės vairą į savo rankas susigrąžina Klaudija. – Problema kur kas rimtesnė. Negaliu žiūrėti, kaip Kristina žudo savo talentą rašydama reklaminius straipsnius apie dantų implantus ir kvėpuojančius čiužinius, kai tūkstančiai skaitytojų laukia nesulaukia tęsinio, kaip toliau klostosi mūsų gyvenimas.

Čia ir aš neišlaikau neįsiterpusi ir papasakoju apie susitikimą ant upės skardžio.

– Seniai tau sakiau, kad reikia tęsinio! – kvykteli Silva. – Bet ji, matai, kaip koks Kazlas – nenori būti komediantė, tragedijas nori rašyti... Ir kuo baigėsi Kazlui? Kas dabar žiūri tas jo tragedijas?

– Bet man pavyko! – įsiterpiu neiškentusi. – Per tą laiką parašiau kitą knygą, ir ją skaitydami žmonės verkia.

– Pravirkdyti žmogų lengviau nei prajuokinti, – nutraukia mane Silva.

– Nėra čia dėl ko ginčytis. Tęsinio reikia, – prieštarauti neleidžiančiu balsu sako Klaudija. – Tik turim vieną didelę bėdą – pagrindinę heroję.

– Gal nepamiršk, kad ta pagrindinė herojė yra ir knygos autorė! – vėl plyksteliu.

– Kaip autorė tu gal ir pusė velnio, – atšaldo Klaudija, – bet kaip pagrindinė herojė – pernelyg nuobodi. Trisdešimt metų gyveni su tuo pačiu vyru, nė žingsnelio į šoną, gražiai auklėji vaikus, sportuoji, žinai atsakymus į visus gyvenimo klausimus ir dar kitus nevengi pamokyti. Kam gali patikti tokios teisuolės? – Klaudija demonstratyviai nusižiovauja. – Mums reikia naujo vado ir dabar turim nuspręsti, kas jis, tiksliau, ji, bus.

– Čia ir spręsti nėra ką, – prunkšteli Silva. – Aišku, kad aš. Visiems skaitytojams aš patikau labiausiai. Net ir tiems, kuriems nepatikau visai.

– Tik dėl to, kad Kristina tave plačiausiai aprašė, – atšauna Klaudija. – Manau, šįsyk geriausiai tikčiau aš. Esu turtinga, stilinga, sąmojinga, turiu seną vyrą ir jaunų meilužių. Be to, mano istorija primena pasaką apie Pelenę, o tokias visi mėgsta.

– Ne, ne, ne! – netikėtai drąsiai nutraukia ją Laima. Ir dėl didesnės drąsos dar makteli pusę taurės vyno. Jei jau vis tiek protarpinis badavimas virto protarpiniu gėrimu, nėra čia ko kankintis. – Pagrindinė herojė turi būti tokia, kad skaitytojos galėtų su ja susitapatinti. O kas gali susitapatinti su tavim? Vienas procentas elito? Geriausiai tinku aš. Esu paprasta, vidutinio sudėjimo, vidutines pajamas gaunanti moteris. O ir mano vyrai tikroviški – ne kokie ten jauni eržiliukai kaip Klaudijos ar užjūrio princai kaip Silvos.

Matau, kaip jos kaunasi dėl vietos būsimoje mano knygoje, ir džiaugiuosi. Ne tik dėl to, kad jos pasitiki mano talentu ir nori į ją patekti, bet ir todėl, kad vis dar yra mano draugės, nepriklausomai nuo to, kaip jas aprašiau pirmoje dalyje.

Tūkstančius sekėjų socialiniuose tinkluose turintys mitybos specialistai gausiai žarsto patarimus. Ar saugu jais kliautis, ieškant patikimų mitybos kelrodžių?

Yra toks sindromas – kuo žmogus mažiau kurią nors sritį išmano, tuo jaučiasi geriau žinąs. Dažnas mitybos „žinovas“ drąsiai kritikuoja dietologus, vadina jų žinias pasenusiomis. Populiarieji mitybos specialistai yra labai patrauklūs, nes moka įtikinamai kalbėti, geba kurti sensacijas, gali drąsiai platinti moksliškai nepatvirtintas teorijas. Tarkim, sugalvoji, kad sveikatą ir liekną figūrą išsaugosi suvalgydamas penkis kivius arba šešis avokadus per dieną, parašai apie tai straipsnį ar knygą ir jau gali jaustis sukūręs naują mitybos teoriją. Jei apie kivius ar avokadus kalba dietologas, jis išanalizuoja daugybę mokslinių tyrimų, sudėlioja visus „už“ ir „prieš“, įvertina, kuo ir kam tai gali būti žalinga.

Tačiau taip dingsta panacėjos ir sensacijos efektas. Visavertės, subalansuotos mitybos teorijos žmonėms yra nuobodžios, jų su dėtingiau laikytis nei tiesiog nusipirkti „stebuklingą“ produktą ir jį kasdien valgyti.

Būna gana skaudžių situacijų, kai pakankamai žinių neturintis žmogus prisiima gydytojo vaidmenį. Nukentėjusių pacientų esame turėję ne vieną. Kartą mitybos specialistė rekomendavo ketvirtos stadijos vėžiu sergančiam žmogui badauti. Į intensyviosios terapijos skyrių jis pateko kritinės būklės, bandėme dirbtinai maitinti, deja, jau buvo per vėlu – ligonis neišgyveno. Liūdniausia, kad dėl jo mirties artimieji apkaltino gydytojus – neva pakenkėme nutraukę badavimo režimą.

Gana dažnai mitybos specialistais tampa ir žmonės, sergantys mitybos sutrikimais. Natūralu, kad jie ypač domisi šia sritimi, nes

PAKELIUI Į ROJŲ

Virginija Rimkuvienė

į rojų Pakeliui