Pasirink save by knygos.lt

būk laimingas, uždirbk milijonus, įgyvendink savo svajones

Iš anglų kalbos vertė jūratė pavlovičienė

ĮŽANGINIS ŽODIS

Savo kelią pradėjau nuo kompiuterių specialisto diplomo. Paskui susižavėjau improvizacine komedija. Tada viskas pakrypo taip, kad tapau Twitter generaliniu direktoriumi. Mes gyvename pasaulyje, kuriame geltonų plytų kelias turi begales atšakų, todėl galime leistis į daugybę neįtikėtinų kelionių. Kuo toliau, tuo sunkiau iš anksto žinoti, koks bus galutinis kelionės tikslas. Jau baigėsi laikai, kai didžiulės korporacijos rūpindavosi žmonėmis nuo karjeros pradžios iki pat pabaigos. Tai – nuostabi naujiena, reiškianti, kad mes galime patys pasirinkti, kaip norime gyventi. Savo kelią pasirenkame šią akimirką darydami tai, ką galime geriausiai. Tiesiog dabar – būdami drąsūs šiuo momentu. Tiesiog dabar – nelaukdami kitų progų. Twitter – tai šią akimirką visame pasaulyje vykstantys spektakliai. Improvizacijos, kuriose visa planeta dalyvauja šiuo metu. Reikia pripažinti, kad labai dažnai tai komedijos. Taip pat dažnai vyksta spektakliai apie žmones, iš naujo atrandančius save ir pradedančius naują gyvenimo kelią. — 5 —

james altucher

Džeimsas ir ši jo knyga man patiko dėl to, kad jis, galima sakyti, ryžosi pasivažinėti panašiais amerikietiškais kalneliais. Jis pasirinko kelią į sėkmę iš anksto nežinodamas, kokie bus rezultatai. Kas jo laukia ateityje? Tikiuosi, kad vyrukas nepatirs nuosmukio. Kas žino? Svarbiausia – būti drąsiam šią akimirką. Džeimsas šią knygą pavadino „Pasirink save“ ir paaiškino, kaip tą padaryti – pasirinkti save tiesiog dabar. Jei to imsitės, ne tik negalėsite suplanuoti pasekmių, kurias lems jūsų pasirinkimas, bet kartais ir nepastebėsite savo pasirinkimo rezultatų. Egzistuoja tik viena neabejotina tiesa: jeigu jūs patys nepriimsite drąsių sprendimų, niekas to nepadarys už jus. Yra ne vienas kelias – jų daug. Kiekviena akimirka yra naujo kelio pradžia. Ar pasirinkote, ką daryti šiuo momentu? Ar galite elgtis drąsiai? Tada visi keliai nuves į tą pačią vietą. Tiesiog dabar. Pasirinkite save. Dikas Kostolo (Dick Costolo), Twitter generalinis direktorius

AŠ PASIRINKAU SAVE. ĮŽANGA

Atrodė, kad tuojau mirsiu. Prasidėjo biržos krizė. Nebuvo vilties susigrąžinti investuotas lėšas. Neturėjau draugų. Maniau, kad mane ištiks širdies smūgis arba neištvėręs tiesiog nusižudysiu. Turėjau keturių milijonų dolerių vertės gyvybės draudimo polisą. Norėjau, kad mano vaikai gyventų gerai. Nusprendžiau, kad vienintelis būdas užtikrinti jiems gerą ateitį – pačiam nutraukti savo gyvybę. Nebegalėjau kontroliuoti savo išlaidų. Buvau užsidirbęs šiek tiek pinigų ir gyvenau tarsi prasigėrusi roko žvaigždė. Paskui viską akimirksniu praradau. Didžiausias per dvidešimt metų ekonomikos nuosmukis visiškai ištuštino mano banko sąskaitas. Kalbu apie 2002-uosius, bet reikėtų paminėti ir 2008-uosius. Tais metais praradau namus, šeimą, draugus, pinigus ir darbą. Kankinantis lėtas smukimas prasidėjo dar 1998 metais, kai pardaviau kompaniją vos prasidėjus informacinių technologijų bumui. Maniau, kad esu vienas iš protingiausių. Išsigryninau pinigus. O tada viena po kitos pasipylė klaidos – viską dariau ne taip. Nusipirkau namą, kurio nepajėgiau išlaikyti. Turėjau brangių pomėgių. Lošiau, išlaidavau, vi— 7 —

james altucher

siems pažįstamiems skolindavau arba negrąžinamai duodavau pinigų – šimtus tūkstančių dolerių. Paskui milijonus. Įsteigiau naują kompaniją. Investavau į ją milijonus. Maniau, kad meilę privalau nusipirkti. Tikėjau, kad manęs niekas nemylės, jeigu neturėsiu daugybės pinigų. Naujas verslas žlugo. Netekau savo namo. Praradau pinigus ir savigarbos likučius. Nebeliko draugų. Nenutuokiau, ko imtis. Žlugo visi mėginimai stabilizuoti padėtį ir susigrąžinti sėkmę. Žvelgdamas į savo dukteris verkdavau – aš buvau įsitikinęs, kad sugadinau joms gyvenimą. To, kas nutiko, negalėjau vadinti asmenine nesėkme ar verslo žlugimu – visų pirma jaučiausi nevykęs tėvas. Net neišgalėjau kas mėnesį sumokėti hipotekos įmokų, kad išsaugočiau stogą virš dukterų galvų. Buvau oficialiai žlugęs. Nebeliko nieko. Nulis. Iš tikrųjų dar mažiau negu nulis – aš turėjau skolų. Buvau skolingas milijonus. 2002 metais mano asmeninėje sąskaitoje neliko nė dolerio. Maniau, kad visų pinigų praradimas yra baisiausias gyvenimo momentas, netgi baisesnis už mirtį. Deja, klydau. 2002 metų pabaigoje telefonu pasikalbėjau su tėvais. Jaučiausi piktas ir prislėgtas. Mes susipykome – dabar jau nebesvarbu, dėl ko. — 8 —

pasirink save

Padėjau ragelį ir nutraukiau su jais ryšius. Vėliau tėtis kelis mėnesius mėgino su manimi susisiekti. Tada jau mėginau stotis ant kojų. Rašiau. Kartais mane rodydavo per televiziją. Tėvas mane sveikindavo. Paskutinį jo sveikinimą gavau praėjus maždaug šešiems mėnesiams nuo nelemto pokalbio. Neatsakiau. Po savaitės tėtį ištiko insultas. Jis daugiau niekada nebekalbėjo. Taip ir mirė nepasikalbėjęs su manimi. Aš vis dar buvau palūžęs, alkanas, nusivylęs ir prislėgtas. Nuolat jaučiau paniką. Man niekas nepadėjo, niekas nesuteikė nė menkiausios galimybės, nedavė net mažiausios progos įrodyti sau, kad esu talentingas. Žinojau, kad reikia kuo skubiau kapstytis iš duobės, bet mano pasaulis buvo apvirtęs aukštyn kojomis. Nežinojau, ko griebtis, kad jis atsiverstų ir reikalai susitvarkytų. Vertindamas savo tikslus ir ryžtą galiu pasakyti, kad 2008-ieji prilygo 2002-iesiems. Man pavyko atsistoti ant kojų. Įkūriau ir pardaviau dar vieną kompaniją. Uždirbau daugybę pinigų, o tada vėl pradėjau beprotiškai išlaidauti ir visko netekau. Dar kartą. Šįsyk teko išgyventi skyrybas, praradau dar daugiau draugų, vienu metu bankrutavo kitos dvi mano kompanijos. Aš vėl nebežinojau, kas vyksta ir kaip išlipti iš duobės, į kurią pats save įstūmiau. — 9 —

james altucher

Tokie nuopuoliai mane ištiko ne vieną ir ne du kartus. Jie vis kartojosi. Per pastaruosius dvidešimt metų žlugo aštuoniolika iš dvidešimties mano pradėtų verslų. Penkis ar šešis kartus pakeičiau veiklos sritį – pradėjau nuo programinės įrangos, vėliau ėmiausi finansų, žiniasklaidos ir t. t. Parašiau dešimt knygų. Praradau daugybę darbų. Buvau sužlugdytas, parblokštas ant žemės, nusiteikęs savižudybei, nusivylęs, išsigandęs ir prislėgtas. Kaskart man tekdavo iš naujo atrasti save, užsibrėžti naujus tikslus ir pasirinkti naują veiklos sritį. Dažniausiai negalvodavau, kokius žingsnius – teigiamus ir neigiamus – vis kartoju kiekvieną sykį. Vos pradėdavo sektis, aš sugrįždavau prie blogų įpročių ir imdavau švaistyti uždirbtą turtą. Vis dėlto nuopuolis 2008 metais buvo kitoks negu ankstesnieji. Keitėsi pasaulis. Atrodė, kad rinkoje išnyko pinigai. Visi buvo atleisti iš darbo. Jaučiau, kad galimybės tirpsta taip pat greitai, kaip nyksta pinigai. Dabar žlugau ne tik aš – žemyn ritosi visas pasaulis, ir nebuvo jokios išeities. Galvojau apie tai nuo ryto iki vakaro. Mintyse vis kartojau sau: „Nėra išeities. Nėra išeities.“ Atrodė, kad galėčiau save nuvaryti į kapus tardamas šiuos žodžius. Deja, negalėjau to padaryti. Turėjau vaikų. Privalėjau atsitiesti. Turėjau ko nors griebtis. Privalėjau pasirūpinti savimi ir savo vaikais. Kartą ir visiems laikams turėjau nuspręsti, kaip išsikapanoti — 10 —

pasirink save

iš prarajos, pakilti ir ilgai išlikti aukštumoje. Privalėjau rasti priemonių, padėsiančių man pasikeisti ir tapti tokiu žmogumi, kuris pasiektą sėkmę išsaugotų ir klestėtų. Staiga manyje kažkas tarsi spragtelėjo, ir viskas pasikeitė. Tai nutiko tada, kai suvokiau, kad niekas neketina man padėti. Norėdamas išgyventi ir suklestėti turėjau pasirinkti pats. Turėjau visais įmanomais būdais stengtis veikti. Nebegalime ilgiau sau leisti priklausyti nuo kitų ir vis kartoti praeities klaidas. Atplūdo potvynio banga ir visiškai pakeitė įprastą mūsų gyvenimo vagą. Keliuose pirmuose knygos skyriuose aprašytas vidurinės klasės žlugimas. Buvo sunaikinta labai daug darbo vietų, o visose pramonės šakose prasidėjo didžiuliai pokyčiai. Norėdami išlikti, individai taip pat buvo priversti keistis. Tai reiškia, kad, norėdami pasiekti sėkmę, kiekvieną sekundę turite patys pasirinkti ir apsispręsti. Aš turėjau pažvelgti atgal, apmąstyti savo gyvenimą ir suprasti (galų gale!), kodėl kiekvieną kartą, kai pavykdavo atsikelti ir išlipti iš duobės, aš ir vėl patirdavau nesėkmę. Daugiau nebebuvo kur kristi. Anksčiau aš kiekvieną rytą tris kartus pabelsdavau į medį – tikrąja ir perkeltine prasme – ir melsdavausi, kad nebesugrįžčiau prie senųjų priklausomybių. Supratęs, kad viskas priklauso nuo mano pasirinkimo, pradėjau kitaip mąstyti. — 11 —

james altucher

Dabar kiekvieną rytą prabudęs jaučiu dėkingumą. Privalau tai jausti. Turiu išvardyti gerus dalykus, kurie yra mano gyvenime. Išvardyti tikrąja to žodžio prasme. Jeigu apie juos negalvosiu, jie pamažu ims nykti. Anksčiau jau esu matęs, kaip jie išnyksta. Nebenoriu, kad taip vėl nutiktų. Kai kuriose kultūrose, pavyzdžiui, budizme, žmonės nori, kad daiktai išnyktų iš jų gyvenimo. Jie stengiasi iki minimumo sumažinti savo poreikius ir troškimus. Tai padeda pasiekti nušvitimą. Tikiu ir tokia dvasinio tobulėjimo forma. Nemanau, kad ji visiškai nesuderinama su materialinių gėrybių siekimu. Pavyzdžiui, sumažintus lūkesčius galime lengvai viršyti. Nors man labai nepatinka tai sakyti, visų pirma reikia gyventi pagal pajamas. Malonumai yra brangūs. Kaskart vis sunkiau rasti lėšų už juos susimokėti. Viena yra perprasti „Paslaptį“ ar iškilmingai imtis knygose aprašytų pozityvaus gyvenimo priemonių, o visai kas kita – susikurti realias galimybes. Galimybių tikrai nerasite skaitydami knygą. Stengtis reikia kiekvieną gyvenimo akimirką, kasdien. Tai veikla, asmeninį klestėjimą tiesiogiai susiejanti su finansų ekspertų įrankiais ir puikiu šiuolaikinės prastos ekonomikos situacijos, kurioje visi atsidūrėme, suvokimu. — 12 —

pasirink save

Pastaruosius ketverius metus rašau apie šią veiklą ir priemones, kurios man padeda tolti nuo kapo duobės. Per tą laiką mano gyvenimas stebuklingai pasikeitė į gera. Kalbu apie stebuklą, nes niekada anksčiau net nesvajojau, kad tai bus įmanoma. Įvairūs verslai ir investicijos man atnešė milijonus (aš jų nebepraradau ir neiššvaisčiau), sutikau savo gyvenimo meilę ir su ja susituokiau, atgavau fizinę formą ir pabudęs kas rytą darau tai, ką noriu daryti. Matau ne tik asmeninių pokyčių rezultatus, bet ir permainas begalės savo skaitytojų gyvenimuose, jiems pradėjus taikyti mano išbandytus ir aprašytus metodus. Apie tai rašau šioje knygoje. Aš pasirinkau save. Jūs irgi taip pasirinksite.

EKONOMIKOS SITUACIJA SAVĘS PASIRINKIMO EROJE

Per pastaruosius penkis tūkstantmečius didžiąją dalį žmonijos pavergė keli išrinktieji šeimininkai, supratę, kaip, sujungus smurtą, religiją, bendravimą, skolas ir klasių kovą, galima užvaldyti didžiulę žmonių grupę. Gutenbergo išrasta spausdinimo mašina tapo pirmuoju įtrūkimu žmonijos kalėjimo sienoje. Ji padėjo žmonėms išsivaduoti iš vienatvės celių ir plačiai paskleisti savo idėjas. Spauda taip pat suteikė galimybę šias idėjas gretinti ir sieti vienas su kitomis. Pirmasis tokios naujovės rezultatas – Renesansas, vėliau – protestantizmo revoliucija ir galų gale – daugybė mokslo išradimų, kurie sukėlė pramonės revoliuciją. Istoriškai savęs pasirinkimo era prasidėjo per Antrąjį pasaulinį karą. Iš esmės šios epochos pradininkės buvo moterys. Per Antrąjį pasaulinį karą 16 milijonų Jungtinių Valstijų vyrų išvyko žudyti žmonių. Kam nors reikėjo dirbti fabrikuose ir kontorose, kad šalies gyvenimas nesustotų. Laisvas darbo vietas užėmė moterys. — 14 —

pasirink save

Kai vyrai sugrįžo, moterys suprato nebenorinčios tiesiog sėdėti namie. Šis sprendimas buvo gana teisingas. Moterys norėjo dirbti, užsidirbti ir prisidėti prie šeimos biudžeto. Galimybė užsidirbti moterims labai patiko, nes ji suteikė nepriklausomybę. Staiga vieno asmens išlaikomos šeimos virto šeimomis, kuriose pajamas gauna du asmenys. Prasidėjo spartus pokario ekonomikos augimas. Pirmą kartą po beveik trisdešimties metų amerikiečiai vėl turėjo pinigų. Daug pinigų. Amerikos industrializacija plito visame pasaulyje. Netrukus JAV pradėjo kontroliuoti viso pasaulio ekonomiką. Iš sunkiai Didžiąją depresiją išgyvenusių ir vos nebankrutavusių įmonių pelenų kilo pasauliniai konglomeratai. Pirmą kartą po kelių dešimtmečių amerikiečiams nereikėjo baimintis, kad praras darbą. Buvo daugybė laisvų darbo vietų tiek vyrams, tiek ir moterims. Vis daugėjo abiejų sutuoktinių išlaikomų šeimų, todėl žmonės turėjo daugiau pinigų. Ką žmonės darė su pinigais? Jie pirko vadinamąją amerikietišką svajonę. Svajonė, apie kurią net negalvojo Jungtinių Valstijų įkūrėjai, nuo šeštojo dešimtmečio tapo neatsiejama mūsų kultūros dalimi. Diskutuoti apie šio reiškinio privalu— 15 —

james altucher

mus ir trūkumus yra taip pat antiamerikietiška, kaip abejoti JAV Konstitucijos išmintingumu. Aš pradėjau nuo namo, apjuosto balta medine tvora. Žmonės nebeprivalėjo gyventi didmiesčiuose. Jiems nebereikėjo vieniems šalia kitų ir vieniems virš kitų grūstis daugiabučiuose namuose. Kai augo mūsų seneliai, dauguma žmonių gyveno butuose. Daugiabučių namų gyventojai skalbinius džiaudavo ant vienos virvės, jų vaikai žaisdavo prie greta namo įrengto hidranto, o menkiausias garselis atsklisdavo net per kelias plonas sienas. Nuolatinis kanalizacijos dvokas ir kova su blakėmis buvo įprasta dešimčių milijonų imigrantų kasdienybės dalis. Mano tėvų ir jūsų tėvų. Paskui viskas pasikeitė. Žmonės galėjo išsikraustyti į priemiesčius su plačiomis gatvėmis, plaukimo baseinais ir ryškiaspalviais prekybos centrais. Jie galėjo turėti savo kiemą. ERDVĖ! Jie nusipirko automobilius ir galėjo į darbą važiuoti milžiniškais keturių eismo juostų greitkeliais. Paskui įsigijo ir po antrą mašiną, skirtą tolimesnėms vasaros išvykoms. Tada įvyko stebuklas! Atsirado televizija, kuri linksmino ramiomis ir tyliomis užmiesčio naktimis. Dar vėliau – spalvota televizija! Kapitonas Kirkas ir leitenantė Uhuru bučiavosi spalvotame ekrane! Jeigu įsigijus visus šiuos dalykus dar likdavo pinigų, žmonės leisdavo savo vaikus mokytis į šalyje — 16 —

pasirink save

vienas po kito besisteigiančius koledžus, kad jaunoji karta galėtų gauti geresnius darbus, dar daugiau užsidirbti ir turėti dar didesnius namus. Galbūt jūs pamanėte, jog posakį „amerikietiška svajonė“ vartoju dėl to, kad juo įprasta apibūdinti užmiesčio namą su balta medine tvora. Norėčiau, kad taip ir būtų. Iš tikrųjų sąvoka „amerikietiška svajonė“ atkeliavo iš Fannie Mae organizuotos rinkodaros kampanijos, kuri turėjo įtikinti amerikiečius imti būsto kreditus. Kam už namą mokėti sunkiai uždirbtais pinigais, jeigu galite jų gauti iš kitur? Manau, tai buvo geriausias kada nors sugalvotas rinkodaros šūkis. Jis tarsi galingas dulkių siurblys įtraukė visus, kas patikėjo, kad penkiolikos trilijonų dolerių vertės hipotekos pramonė gali užtikrinti visuotinę laimę. Amerikietiška svajonė labai greitai sugriovė priemiesčių ramybę bei tylą ir visa tai pakeitė žūtbūtinės pastangos visada pirmauti. Mus visą gyvenimą mulkina rinkodaros šūkiai ir juos kuriantys Visatos Valdovai. Nenoriu teigti, kad tai yra blogis. Nekaltinu jų. Niekada nekaltinu nieko, išskyrus save. Kiekvieną akimirką manimi manipuliuoja, mane spaudžia ir žlugdo dėl to, kad aš leidžiu taip elgtis. Vis dėlto... jie yra manipuliuotojai. Privalome išmokti atskirti kvailumą nuo išminties ir patys kurti savo gyvenimą. — 17 —

james altucher

Sakoma: „Išsimokslinęs žmogus siekia dar daugiau, o išmintingas – riboja siekius.“ Visi buvo išsimokslinę. Norėjo turėti ne vieną automobilį, bet du. Troško didesnio namo. Siekė, kad visi vaikai baigtų koledžą. Svajojo apie didesnį televizorių. Iš kur gauti pinigų už visa tai susimokėti? Dviejų šeimos narių pajamų jau nebepakako! Septintajame dešimtmetyje žmonių gerovę užtikrino akcijų rinkos bumas. Tada buvo sukurtas naujas rinkodaros šūkis – „didžioji visuomenė“! Sumažėjus akcijų prekybai, aštuntajame dešimtmetyje prasidėjo didžiulė infliacija, kuria buvo siekiama išlaikyti gyventojų pajamų augimą. 1976 m. populiariojoje kultūroje atsirado posakis „neatsilik nuo Džonsų šeimos“. Jis atspindėjo idėją, kad žmogus visada turi siekti daugiau ir niekada nesijausti viskuo patenkintas. Nesvarbu, kiek materialinių gėrybių esame sukaupę, mistinė „Džonsų šeima“ visada turi daugiau, todėl ir mums reikia vis daugiau. Devintajame dešimtmetyje vėl pasikartojo akcijų rinkos sujudimas. Jam atslūgus prasidėjo antrarūšių obligacijų bumas, kuris turėjo užtikrinti, kad amerikiečiams nepritrūks grynųjų pinigų. Paskutiniajame dvidešimtojo amžiaus dešimtmetyje nutiko du reikšmingi įvykiai: po sovietų bloko — 18 —

pasirink save

iširimo įsivyravo taika ir prasidėjo interneto pakilimas. Net Azijai patyrus krachą, Federalinės rezervų sistemos vadovas Alanas Grinspanas (Alan Greenspan) palaikė sistemos funkcionavimą dirbtinai pumpuodamas į ją pinigus. Taip buvo siekiama ne tik užkirsti kelią galimam „Azijos užkratui“, bet ir atsikratyti baimės, kad „2000 metų problema“ sugriaus visą sistemą. Vartojimo puota turi tęstis! Nepaisant to, kad vidutinės dirbančių vyrų pajamos mažėja nuo 1970 metų ir ateityje situacija tik blogės. Netikite manimi? Tada patikėkite duomenimis: VIDUTINIS METŲ DARBO UŽMOKESTIS (JAV doleriais, 2009 m.) 60 000 Vyrai, dirbantys visu etatu 50 000

40 000 Visi vyrai 30 000 0

1964

2004

PASTABA: vyrų amžius – 25–64 m. Duomenys pakoreguoti atsižvelgiant į infliaciją (naudojant CP1-U). ŠALTINIS – The Problem With Men. A Look at Long-Term Employment Trends, The Hamilton Project, December 2010. [nuoroda]

— 19 —

įsigykite

knygą dabar