Pilnaties babilonai by knygos.lt

PILNATIES BABILONAI

VILNIUS 2024

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Skulptūros „Angelas“ autorius – Valdas Pelegrimas (Ilonos Kukenytės nuotrauka)

Knygoje panaudotos nuotraukos:

10, 11 Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvas (nuotraukų autoriai nežinomi)

15 Juozo Miltinio palikimo studijų centro fondo archyvas (nuotraukos autorius nežinomas)

17 Arnoldo Baryso nuotrauka

19 Kadras iš Algirdo Aramino vaidybinio filmo „Andrius“, Lietuvos kino studija, 1980

35 Mindaugo Norkaus nuotrauka

36 www.epaveldas.lt (Bernardo Aleknavičiaus nuotrauka)

41, 42 Guodos Kavaliauskaitės nuotraukos

Ketvirtame viršelyje – Aidos Chlebinskaitės nuotrauka

Kitos nuotraukos – iš asmeninio Violetos Palčinskaitės archyvo

Leidėjai atsiprašo nuotraukų autorių, kurių tapatybės nepavyko nustatyti

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 978-609-466-857-9

Babilonas buvo auksinė taurė Viešpaties rankoje, nugirdanti visą žemę.

Tautos gėrė jos vyno ir todėl išėjo iš proto.

Šventasis Raštas

PRAKALBA

„Pilnaties babilonai, arba Kristiano Anderseno rožė“ yra trečioji mano prisiminimų knyga.

Kaip ir ankstesnių knygų pavadinimuose, vėl panaudojau savo pjesės vardą, pjesės, kurią Gytis Padegimas kažkada pastatė Kauno dramos teatre. Na, o žodis „pilnatis“ man asocijuojasi ne tik su gyvenimo pilnatve, bet ir su tam tikra mėnulio faze, kuri leidžia autoriui kur kas daugiau fantazuoti, kartais net tikruose prisiminimuose išgyventi netikėtus regėjimus, žadinančius ne tik autoriaus, bet ir skaitytojo vaizduotę.

Galbūt todėl vieną pilnaties naktį simboliškai sugalvojau visus savo knygos skyrius pavadinti Anderseno pasakų vardais. Tos pasakos iš tiesų neturi jokių tiesioginių sąsajų su mano knygos tekstais. Tai tik simboliai. Nors kartais... Juk lordas Baironas yra sakęs, kad tikrovė neretai būna tokia keista, kur kas keistesnė už fantaziją.

Viskas prasidėjo dar tada, ankstyvoje vaikystėje, kai

kartą mama į šaltą pokario butą Kaune vietoj saldainių parnešė Anderseno pasakas. Turiu, beje, prisipažinti, kad ne iš karto pamilau knygas. Juk geidžiamiausia gimtadienio dovana visada būdavo lėlė, ne knyga. Likimas man žiauriai atkeršijo. Tapau rašytoja. Dabar nei kaip skaitytoja, nei kaip rašytoja neįsivaizduoju savo gyvenimo be knygos.

Anderseno pasakos lydi mane visą gyvenimą. Kas kartą jose atrandu tai, ko anksčiau nebuvau radusi ar supratusi. Iki šiol. O tiems, kurie skaitys šią mano prisiminimų knygą, galbūt kils noras dar kartą prisiminti, ką jau buvo pamiršę, prisiminti tai, kas amžina, o gal perskaityti savo vaikams ar anūkams.

Gyvename neramiais laikais. Pasaulyje griūvantys moralės, išminties ir sveiko proto netekę bokštai palieka sumaišties ir nevilties būseną. Tačiau lieka viena išeitis: tikėti laiminga pabaiga. O kur, jeigu ne pasakose ji yra būtina ir galutinė. Gal todėl antru šios knygos epigrafu po Šv.

Rašto žodžių buvau pasirinkusi mylimo poeto Henriko Radausko eilutes „Pasauliu netikiu, o pasaka tikiu...“ Siaubingai nuliūdau, kai sužinojau, kad Knygų mugė mane aplenkė, paėmusi šias eilutes savo renginio šūkiui. Teko sumanymo atsisakyti.

Skyrių pavadinimus pasirinkau iš Juozo Balčikonio išverstos knygos „Anderseno pasakos“, pakartotinai išleistos 1923 metais Kaune, ir kitų jo verstų Anderseno pasakų. Beje, vertėjas rašė, kad reiškia didelę padėką profesoriui

Jonui Jablonskiui, kurio patarimais naudojosi versdamas ir taisydamas.

* * *

Paslėpsiu veidą pasakoje. Gal

Visai nenauja, ką lemtis mums ruošia, Bet išimties keliu žadu iškelt

Iš degančių šiukšlynų baltą rožę.

Ji iš vaikystės žemės ir lietaus, Iš mūsų džiaugsmo, ašarų ir juoko...

Ir pats karalius ranką mums paspaus, Nes kartais ir karalius būna nuogas.

Keliautojai, poetai ir vaikai, Kada varpais kanalų dugnas gaudžia, Sapnuokite gėles – ilgai ilgai,

Galbūt visai nevaikiškai ir graudžiai.

Ir žmonės gėrio pergalę atšvęs

Minutę išsipildymo laimingo...

Palikit baltas ilgesio rožes

Ant žalvarinio pasakos paminklo!

TIKRA TIESA

Nekenčiu sekmadienių. Net šeštadieniai, mano manymu, yra visai kas kita. Neseniai viename interviu žurnalistė manęs paklausė: – Štai atšventėte savo jubiliejų. Gavote Nacionalinę premiją. Ar kartais dabar neatrodo, tarsi jau viskas užbaigta? Kad esate niekam nebereikalinga... Na, taip. Kažkaip taip. Net nebeprisimenu tiksliai, ką atsakiau. Gal atsakiau – taip. O gal ėmiau aiškinti, kad tik ką grįžau iš dviejų puikių susitikimų Biržų pilyje įsikūrusioje bibliotekoje su savo mažaisiais ir suaugusiais skaitytojais. Taip taip. Du susitikimai per vieną dieną. Po kelių dienų tuo pačiu tikslu vykstu į Marijampolę. Tačiau tą sekmadienį būtent taip ir jaučiausi. Niekam nereikalinga. Manau, svarbiausia priežastis buvo tai, kad supratau nebegalinti rašyti... O terminai spaudė. Buvo laukiama trečios prisiminimų knygos. Apėmė tokia neviltis suvokus, kad viskas baigta. Keista, bet prisiminiau, kaip dar

jaunystėje draugės sakydavo: „Na, tu tikriausiai jau nebegalėtum nerašyti...“ Man buvo be galo juokingas toks jų galvojimas. Sakydavau, mergaitės, parūpinkit man princą, gali būti ir be balto žirgo, tačiau toks, kuris aprūpintų mane iki gyvenimo galo, suteiktų nepaprastai įdomų ir nuotykingą gyvenimą, žinoma, besąlygiškai mane mylėtų bet kokioms negandoms ištikus, ir aš daugiau neberašysiu. Tokio tobulo princo savo gyvenime nesutikau, taigi... Bet dabar mane pačią nustebino kitas dalykas: jeigu tada maniau, kad labai lengvai, be jokių išgyvenimų galėčiau ir nerašyti, tai dabar kraustausi iš proto dėl to, kad man atrodo, jog nepajėgiu rašyti! Tarsi ir anksčiau nėra buvę kūrybinių krizių.

Na, kad ir tada, kai buvau paruošusi trylikos eilėraščių rinkinį vaikams, o pavadinimo surasti niekaip negalėjau.

Tikra pragaištis. Rinkinys yra, o pavadinimo nėra. Man visada labai svarbus knygos pavadinimas. Prastas pavadinimas tarsi prastas stogas virš galvos. O jeigu jo visai nėra?

Tada ir knygos tarsi nėra. Knygos, kurioje trylika eilėraščių... Na, taip. Pavadinimo negaliu sugalvoti, nes eilėraščių trylika. Trylika! Bet juk trylika man iki šiol buvo laimingas skaičius. Dar kartą skaičiuoju savo eilėraščius knygoje, kuriai nerandu pavadinimo. Pasirodo, jų keturiolika. Štai ką reiškia kūrybinė krizė. Nesuskaičiuoji, žmogau, net iki keturiolikos. Nors tada net ir ne sekmadienio būta. Baisu. Pasirodo, nė vienas iš tų keturiolikos netinka pavadinimui. Vadinasi, knygos nėra. Parašai knygą, o jos nėra... Niekas nesupras, jeigu knygų nerašo.

Išėjau į miestą pravėdinti smegenų ir sutikau rašytoją Saulių Šaltenį. Pasiguodžiau savo neviltimi. O Saulius man sako:

– Na ir ko tu prisikabinai prie tų pavadinimų. Atsitrauk nuo konkrečių eilėraščių ir sugalvok pavadinimu ką nors, kas apibūdintų visą tavo knygą, o ne kurias nors eiles.

Taip gimė „Eilėraščiai iš namų“.

Kartą ėjau pro nedidelę aikštelę ir mane užkalbino malonus vyriškis, kaip vėliau sužinojau, vardu Rimantas, lauke prekiavęs būtiniausiomis prekėmis.

– Sendaikčių turguje nusipirkau jūsų „Babilonus“, –tarė jis. – Labai patiko.

Na, pagalvojau, pagaliau mano „Babilonai“ rado sau tinkamą vietą. Nuo to laiko, kai einu pro šalį, visada pasikalbame. Rimantas įdomus žmogus. Vasarą keliauja ir plaukioja laivu. Nuolatos veža pagalbą ukrainiečiams. Meilę knygai greičiausiai įskiepijo mama, lietuvių kalbos mokytoja. Dažnai Rimantas, jau iš tolo mane pamatęs, sušunka:

– Žiūrėkite, kas pas mus atėjo!

Dabar draudžiu jam šitaip mane „reklamuoti“. Tad aną kartą Rimantas sušuko:

– Kosmosas! Kosmosas!

– Koks kosmosas? – paklausiau priartėjusi.

– Jūsų tėvų meilė, apie kurią perskaičiau knygoje. Tikras kosmosas...

Tačiau šį sekmadienį mano širdyje ne kosmosas, o tikra velniava. Nors ir ne pilnatis... Pagalvojau – jei nebegali daryti to, ką darei visą savo gyvenimą, ir net jei kam nors įsiminė tavo rašymai, vis tiek gyvenimas baigtas. Argi ne dėl to žudosi net labai garsūs ir labai turtingi žmonės, kai jaučia, jog jie jau nebe jie... Na, ne, tikrai to nedarysiu. Aš ne iš tų. Kad ir kas būtų. Tačiau rašytojui juk fantazuoti neuždrausta.

Mėgstu detektyvus. Tai kodėl neprisimatavus vienos

ar kitos situacijos? Tarsi rašyčiau kokį detektyvinį romaną. Na, tarkim, moteris, ruošdamasi žudytis, galvoja, kad reikėtų užsivilkti kokią puošnią paskutinę išeiginę suknelę? Bet įsivaizdavus, kokią ją surastų tuščiam bute po kokių gerų poros mėnesių, šiurpas nueina per nugarą. Ne, suknelė jau nepadėtų... Čia ne mano mylima Škotija, kur, jeigu vienišas kaimynas po nakties neatitraukia savo naktinių užuolaidų ir neatsiliepia į skambučius, kaimynai nedelsdami kviečia policiją ir greitąją vienu metu. Arba mano pažįstamos moterys iš Norvegijos, kurios dviese beldėsi pas savo trečią draugę, aukodamos laisvadienį ir šeimos pramogas, keliaudamos net trimis keltais per tris fiordus tik tam, kad ją paguostų baisios bėdos akivaizdoje. Draugę eilinį kartą paliko eilinis meilužis. Pati buvau šio didvyriško pasiaukojimo liudininkė. Kad tik ko nenutiktų, kad ko nepasidarytų...

Šiuo neramiu laiku vadinamieji draugai tavęs nebeieško, arba ieško labai retai, kai jiems patiems ko prireikia.

Na, žinoma, pasitaiko ir išimčių.

Taigi, norėdama pagaliau išsivaduoti iš savo depresinių kliedesių, kol neapniko dar didesnė velniava, nutariau kuo greičiau nešdintis iš namų. Šis būdas tikrai padeda. Ne kartą patikrinau.

Nutariau nueiti į vieną pamėgtą senamiesčio kiemelį išgerti kavos ir atsipalaiduoti. Man labai patinka to kiemelio atmosfera. Raminanti žaluma, labai demokratiška aplinka. Daug jaunų gražių žmonių, ir ne tik jaunų. Visada gali pamatyti ir kelias orias pagyvenusias ponias, kurios (kas mane itin žavi) nesibaido ateiti vienos ir džiaugtis gyvenimu gurkšnodamos kavą ar netgi taurę vyno. Pas mus vis dar keistai žiūrima į tokias vienišas senas ponias...

15. Juozas Miltinis, matyt, baiminosi, kad nenukeliaučiau klystkeliais... Todėl palydėjo tiesiu keliu į autobusų stotį. (1974)

16. Teatralai ir dramaturgai atvyko į Suomijos teatrus pažiūrėti spektaklių. Gražina Mareckaitė ir aktorius Vytautas Eidukaitis.

17. Po susitikimo su skaitytojais. Drauge su poetais Eugenijum Matuzevičium, Vaciu Reimeriu, Antanu Drilinga.

18. Su Donatu Banioniu aikštėje prie Panevėžio teatro apžiūrime vaikų piešinių parodą ant grindinio.

Kaip ir ankstesnėse „Babilonų“ knygose, čia naudoju savo pjesės pavadinimą. Šįsyk – pjesės „Kristiano Anderseno rožė“, kurią Gytis Padegimas pastatė Kauno dramos teatre. Vieną pilnaties naktį sugalvojau ir visus naujos knygos skyrius pavadinti Anderseno pasakų vardais, pasakų, kurios iš tiesų neturi jokių tiesioginių sąsajų su mano knygos tekstais. Tai tik simboliai. Nors kartais... Juk lordas Baironas yra sakęs, kad tikrovė neretai būna tokia keista, kur kas keistesnė už fantaziją.

Violeta Palčinskaitė

Garsi poetė, dramaturgė, vertėja, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė (2023) VIOLETA PALČINSKAITĖ kuria vaikams ir suaugusiesiems jau šešis dešimtmečius. Su jos eilėraščiais užaugo ne viena karta, o garsioji pjesė „Aš vejuos vasarą“ ir vėl scenoje – šį kartą Keistuolių teatre Vilniuje.

Dvi atsiminimų knygos – „Atminties babilonai, arba Aš vejuos vasarą“ (2015) bei „Paslapties babilonai, arba Aš tau siunčiu labų dienų“ (2019) – tapo staigmena ne tik skaitytojams, bet ir pačiai autorei, prisiekusiai niekada nerašyti memuarų. Trečioji knyga „Pilnaties babilonai, arba Kristiano Anderseno rožė“ – tarsi baigiamasis trilogijos akordas. Su puikiu humoru papasakotos neretai itin dramatiškos istorijos, seniai rašyti ir vėl atrasti eilėraščiai suaugusiesiems ir vaikams, tarsi pratęsiantys pasakojimo nuotaiką, nukelia mus į autorės vaikystę, praskleidžia ilgų kūrybos metų užkulisius ir piešia fragmentiškus, bet nepamirštamus rašytojos artimųjų bei garsių kultūros žmonių portretus. Kartu atskleidžia buvusio laiko dvasią, asmeninio gyvenimo peripetijas, šiandienos jausenas ir nerimą.