Ribos santuokoje by knygos.lt

RIBOS

SANTUOKOJE: KAIP VEIKSMINGAI SPRĘSTI KONFLIKTUS IR APSAUGOTI MEILĘ

DR. HENRY CLOUD, DR. JOHN TOWNSEND

RIBOS

SANTUOKOJE: KAIP VEIKSMINGAI SPRĘSTI KONFLIKTUS IR APSAUGOTI MEILĘ

DR. HENRY CLOUD, DR. JOHN TOWNSEND

UDK 159.942:177.6 Cl-88

Spaustuvė UAB „Balto Print“ Žurnalas „Tapati“

Boundaries in Marriage: understanding the choices that make or break loving relationships © Henry Cloud and John Townsend Published by arrangement with The Zondervan Corporation L.L.C., a division of HarperCollins Christian Publishing, Inc. All Scripture quotations, unless otherwise indicated, are taken from the Holy Bible: New International Version®. NIV®. Copyright © 1973, 1978, 1984 by International Bible Society. Used by permission of Zondervan. All rights reserved. All rights reserved. No part of this publication may be reproduced, stored in a retrieval system, or transmitted in any form or by any means – electronic, mechanical, photocopy, recording, or any other – except for brief quotations in printed reviews, without the prior permission of the publisher.

ISBN 978-609-8153-04-0

Visoms poroms, kurios drąsiai kuria ir įtvirtina meilę puoselėjančias ribas.

Turinys Pasakojimas apie dvi poras / 9 Pirma dalis. Supratimas apie ribas 1. Kas gi yra riba? / 17 2. Kaip pritaikyti santuokai dešimt ribų dėsnių / 39 3. Ribų nustatymas sau pačiam / 62 Tapkite labiau mylintys Antra dalis. Ribų įtvirtinimas santuokoje 4. Vienybei reikia dviejų / 87 5. Gausi tai, ką vertini / 109 6. Pirmoji vertybė / 115 Meilė Dievui 7. Antroji vertybė / 119 Meilė savo sutuoktiniui 8. Trečioji vertybė / 126 Sąžiningumas 9. Ketvirtoji vertybė / 133 Ištikimybė 10. Penktoji vertybė / 139 Užuojauta ir atleidimas 11. Šeštoji vertybė / 143 Šventumas Trečia dalis. Konfliktų sprendimas santuokoje 12. Trys yra minia / 148 Saugome savo santuoką nuo įsibrovėlių

13. Šešios konfliktų rūšys / 173 14. Konfliktų sprendimas su ribas pripažįstančiu sutuoktiniu / 197 15. Konfliktų sprendimas su ribų nepripažįstančiu sutuoktiniu / 204 Ketvirta dalis. Ribų santuokoje iškraipymai 16. Kaip nepiktnaudžiauti ribomis santuokoje / 239 Baigiamasis žodis / 258

Pasakojimas apie dvi poras

eseniai aš (dr. Townsendas) atskirai vakarieniavau su dviem susituokusiomis savo draugų poromis. Abi šios poros buvo vyresnės ir kartu nugyvenusios daugiau kaip keturias dešimtis metų. Jos buvo pasiekusios santuokos laikotarpį, kurį turėtume vadinti „aukso amžiumi“, kai meilė ir pastangos per visus tuos metus subrandina gilų ir pasitenkinimą teikiantį ryšį. Tačiau buvau nustebintas, kokios skirtingos buvo šios poros. Su Haroldu ir Sara vakarieniavome savitarnos restorane, kuriame valgius pasiimi pats pagal gautus talonus. Bebaigiant vakarieniauti, kai atėjo eilė desertui, Haroldas iš marškinių kišenės išsitraukė taloną. Numesdamas jį priešais Sarą, jis atsainiai tarė: „Sara, desertą.“ Ne: „Sara, prašau, gal galėtum atnešti mano desertą?“ Ir tikrai ne: „Ar galėčiau tau atnešti desertą, brangioji?“ Haroldas manė, kad Sara paklusniai įvykdys jo dviejų žodžių komandą. Nežinojau, ką pasakyti, todėl sėdėjau ir stebėjau. Sarą aiškiai skaudino Haroldo vieša kontrolės demonstracija. Ji pasėdėjo porą sekundžių, matyt, spręsdama, ką daryti. Tada sukaupė drąsą ir tyliai, bet ryžtingai tarė: „Kodėl tau pačiam neatsinešus deserto?“ Haroldas atrodė nustebęs. Turbūt nebuvo pratęs, kad ji atsisakytų paklusti jo komandoms. Tačiau atsigavo, nevykusiai pajuokavo apie įžūlias moteris ir nuėjo pasinaudoti savo talonu. Kai jis nuėjo, Sara pasakė: „Atsiprašau, aš tiesiog negalėjau nusileisti, kai esame su draugais.“ Man buvo labai liūdna dėl Saros, nes supratau, kad jos atsakas vyrui tą vakarą buvo išimtis, o ne taisyklė. Taip pat supratau, kad nors Haroldas ir Sara teisiškai buvo kartu, emociškai jie buvo atsiskyrę. Jų širdys nebuvo suaugusios.

RIBOS SANTUOKOJE

Frenkas ir Džiulija buvo kitokie. Svečiavausi pas juos keliaudamas. Po vakarienės nuvykome į jų namus, o kai jau turėjau grįžti į savo viešbutį, mane reikėjo pavėžėti. Džiulija labai rūpinosi mano kelione ir vežiojo mane po susirinkimus ir renginius. Atrodė savaime aišku, kad tai ji parveš mane į viešbutį. Tačiau Frenkas pažvelgė į žmoną ir pasakė: „Tu atrodai pavargusi, brangioji. Aš parvešiu Džoną atgal į viešbutį.“ Džiulijos veide atsispindėjo grumtynės tarp pareigos man ir nuovargio. Galiausiai ji pasakė: „Gerai, ačiū.“ Ir Frenkas parvežė mane į viešbutį. Kitą dieną po konferencijos kalbėjau su Džiulija. Paminėjau geranorišką Frenko pasiūlymą ir kad jai buvo sunku jį priimti. Ji atsakė: „Taip buvo ne visada. Kai buvome dvidešimties, jis nebūtų pasiūlęs, o aš nebūčiau priėmusi pasiūlymo. Bet mes dėjome daug pastangų, kad spręstume šiuos dalykus. Kai kuriais klausimais ryžtingai pasipriešinau, ir mes vos neišsiskyrėme. Tai buvo sunkus laikotarpis, bet pastangos atsipirko. Negalime savęs įsivaizduoti be vienas kito draugijos.“ Būdamas su jais, pamačiau, kad Frenko ir Džiulijos širdys suaugusios ir jie emociškai artimi. Nors abi poros daug metų pragyveno santuokoje, jų meilė ir santykiai buvo labai skirtingai. Haroldas ir Sara negalėjo giliai mylėti ir būti artimi, nes Haroldas kontroliavo Sarą, o Sara leidosi kontroliuojama. Jie kentėjo nuo to, kas vadinama esminių ribų nepaisymu, kai vienas asmuo peržengia savo atsakomybės ir pagarbos kitam asmeniui ribas. Kai vienas asmuo kontroliuoja kitą, meilė negali augti giliai ir pilnat viškai, nes jai stinga laisvės. Frenkui ir Džiulijai galėjo nutikti lygiai taip pat. Sprendžiant iš to, ką girdėjau, ankstyvieji santuokos metai jiems prasidėjo panašiai. Frenkas dominavo, o Džiulija paklusdavo. Tačiau ji išdrįso spręsti problemą, nubrėžė ribas ir nustatė jų nepaisymo pasekmes, o jų santuoka sutvirtėjo. Akivaizdu, kad abi sutuoktinių poros raškė ankstesnių kartu pragyventų metų darbo vaisius. Pirmoji skynė liūdesio vaisius, o antroji – džiaugsmo.

Pasakojimas apie dvi poras

Tavo gyvenimas prasideda šiandien Jei skaitote šią knygą, greičiausiai santuoka jums yra svarbi. Galbūt santuokoje esate laimingas ir norite ją dar sustiprinti. Galbūt susiduriate ir sprendžiate dideles ar mažesnes problemas. Galbūt esate nevedęs ir norite pasirengti santuokai. O gal esate išsiskyręs ir norite išvengti šio skausmo, jei susituoktumėte dar kartą. Daugumai iš mūsų visą gyvenimą trunKai du žmonės yra kanti meilė ir įsipareigojimas vienam asmeniui laisvi nesutikti, jie yra pats didžiausias troškimas. Santuoka yra yra laisvi mylėti. viena didžiausių Dievo dovanų žmonijai. Tai Kai nėra laisvi, jie gyvenimo lyg viename kūne su kitu žmogumi gyvena baimėje, o paslaptis (Efeziečiams 5:31–32). meilė miršta. Santuokoje svarbiausia yra meilė. Ji susieja du žmones per rūpestį, poreikius, draugystę ir vertybes, kurios gali įveikti skausmą, nebrandumą ir savanaudiškumą, ir suformuoja kažką geresnio nei pajėgus sukurti atskiras žmogus. Meilė yra santuokos šerdyje, nes ji yra paties Dievo širdy (1 Jono 4:16). Bet meilės nepakanka. Santuokiniams santykiams reikia kitų ingredientų, kad jie galėtų augti ir klestėti. Šie ingredientai yra laisvė ir atsakomybė. Kai du žmonės yra laisvi nesutikti, jie yra laisvi mylėti. Kai nėra laisvi, jie gyvena baimėje, o meilė miršta: „<...> tobula meilė išveja baimę.“ (1 Jono 4:18) Kai du žmonės kartu prisiima atsakomybę daryti tai, kas geriausia santuokai, meilė gali augti. Kai jie to nedaro, vienas prisiima per daug atsakomybės ir tuo piktinasi; kitas prisiima nepakankamai ir tampa savanaudiškas arba kontroliuojantis. Dėl laisvės ir atsakomybės problemų santuokoje meilei bus sunku augti. Kaip augalas blogoje dirvoje, santuokiniai santykiai džius nepalankioje aplinkoje. Knyga Ribos santuokoje iš esmės yra apie meilę. Ji kalba, kaip ją skatinti, auginti, vystyti ir gydyti. Norime padėti jums auginti meilę sukuriant jai geresnę aplinką – laisvės ir atsakomybės aplinką. Štai čia

RIBOS SANTUOKOJE

pasireiškia asmeninės ribos arba asmens nuosavybės ribos. Jos skatina meilę, nes apsaugo žmones. Prieš keletą metų parašėme knygą Ribos: kada sakyti „taip“, kada sakyti „ne“, kad patys tvarkytumėte savo gyvenimą, nes matėme, kad daugelio žmonių asmeniniai ir dvasiniai konfliktai Šiandien yra ta kyla dėl struktūros ir ribų stokos. Jie negali diena, kai turėtumei pasakyti „ne“ kontroliuojantiems ar neatsapradėti kurti ribas kingiems žmonėms, todėl visada yra kontrosavo santuokoje. liuojami kitų reikalavimais. Nuo tada daugelis mūsų klausė: „Kodėl neparašote knygos, kaip nubrėžti ribas santuokoje, kad galėtume išspręsti problemas joms dar neprasidėjus?“ Pagalvojome, kad tai puiki mintis, ir taip gimė ši knyga. Kaip pamatysite, svarbiausia čia yra charakteris. Vystantis žmonių charakteriui, auga jų gebėjimas nustatyti ir gerbti ribas savo santuokose, ir jie bręsta. Kai jie priešinasi žodžiui ne, jie lieka nesubrendę. Daugelis žmonių mano, kad mes, žmonės, bręsdami fiziškai, automatiškai bręstame ir emociškai, bet tai paprasčiausiai netiesa. Amžius yra būtina, bet nepakankama brandos sąlyga. Yra nesubrendusių senolių ir yra brandžių jaunuolių. Haroldas ir Sara vis dar nebrandžiai elgiasi su labai senomis ribų problemomis. Frenkas ir Džiulija jas išsprendė ir perėjo į daug gilesnius meilės ir brandos etapus. Norime pabrėžti, kad šiandien yra ta diena, kai turėtumei pradėti kurti ribas savo santuokoje. Kaip moko Biblija, gerai išnaudokite laiką, nes dienos yra piktos. (Efeziečiams 5:16) Tai, ką imsiesi spręsti šiandien, turės įtakos visam likusiam tavo santuokiniam gyvenimui. Tas pat galioja ir tam, ką ignoruosi ar ką bijosi spręsti. Jūsų santuoka palaipsniui panašėja į Haroldo ir Saros arba į Frenko ir Džiulijos, ir tai vyksta jau dabar. Galbūt abu esate pasiruošę kalbėti ir girdėti tiesą vienas iš kito ir nustatyti bei priimti ribas. Šis atvirumas labai palengvins procesą, nes

Pasakojimas apie dvi poras

turėsite vienodas vertybes ir abu vertinsite asmeninį augimą. O galbūt tavo sutuoktinis nepakenčia ribų. Šį siauraprotišką nusistatymą irgi galima įveikti.

Apžvalga Sudalinome knygą į keletą dalių. I dalyje „Ribų supratimas“ pristatome (arba primename) ribų sąvoką ir kaip jas nustatyti santuokoje ir sau pačiam. II dalyje „Ribų santuokoje įtvirtinimas“ kalbame apie būtinybę sujungti du atskirus gyvenimus, apie pagrindinius įsitikinimus, kuriais remiasi ribas gerbianti santuoka, ir kaip nubrėžti ribas kitiems žmonėms ir jų įtakai. Ribos santuokoje III dalyje „Konfliktų sprendimas santuokoje“ nėra knyga, kaip apibūdinami šeši konfliktų tipai ir kaip nustasutvarkyti, pakeisti tyti ribas jas priimančiam ir jas atmetančiam arba nubausti sutuoktiniui. IV dalyje „Ribų santuokoje sutuoktinį. iškraipymai“ apžvelgiame keletą būdų, kaip ribomis galima piktnaudžiauti. Šiose dalyse pateikiama praktinė informacija, pavyzdžiai, lentelės ir patarimai, kurie padės jums pritaikyti ribų sąvokas savo santuokai.

Nesupraskite klaidingai Turime labai aiškiai pabrėžti, kad Ribos santuokoje nėra knyga, kaip sutvarkyti, pakeisti arba nubausti sutuoktinį. Jei negali valdyti savęs, išmokti kontroliuoti kitą nėra sprendimas. Sprendimas yra išmokti susivaldymo, kuris yra viena iš devynių Dvasios vaisių (Galatams 5:23). Todėl negalvokite apie šią knygą kaip būdą priversti augti kitą. Ji yra daugiau apie tai, kaip prisiimti atsakomybę už savo paties gyvenimą, kad būtum apgintas ir kad galėtum mylėti ir saugoti savo sutuoktinį, neįgalindamas jo arba jos blogo elgesio ir negelbėdamas nuo jo pasekmių.

RIBOS SANTUOKOJE

Todėl sveikiname atsivertus Ribos santuokoje! Mes tikimės, kad ji bus jums naudinga, kad ir kokia būtų jūsų santuoka. Meldžiamės, kad jums mokantis santuokoje priimti žodį ne kaip gerą, atsakomybė ir laisvė padėtų meilei įleisti gilias šaknis į jūsų širdis. Telaimina jus Dievas. Henry Cloud, Ph. D. John Townsend, Ph. D. Niuport Byčas, Kalifornija 1999

Pirma dalis

Supratimas apie ribas

Pirmas skyrius

Kas gi yra riba?

tefanė sėdėjo prie židinio su žolelių arbatos puodeliu ir mąstė apie šį vakarą. Jos vyras Styvas nuėjo miegoti dar prieš valandą, bet maudimas širdyje neleido jai eiti gulti kartu. Iš tiesų jausmai stūmė ją tolyn nuo jo. Jai palengvėjo, kai jis pasakė esąs pavargęs, nes nežinojo, ką būtų dariusi, jei būtų užsimanęs pasimylėti. Tas palengvėjimas ją gąsdino. Ji žinojo, kad jų santykiams tai nėra geras ženklas. Galvodama ji pajuto, kad jos jausmai yra susiję ne tik su šiuo vakaru, bet ir su tuo, kas vyko jų santykiuose pastaruosius kelerius metus. Ji vis labiau traukėsi nuo Styvo. Nors žinojo, kad jį myli ir visada mylės. Tačiau jis jos jau taip nebetraukė, ir ji tiesiog nežinojo, ką daryti. Ji niekaip negalėjo nusikratyti neigiamų jausmų dėl jų santykio. „Kalbėk konkrečiau. Kas negerai?“ – įsivaizdavo klausiant savo draugę Džilę. Džilei daug geriau sekėsi susigaudyti mintyse ir jausmuose nei Stefanei. Bemąstant apie atsakymą Džilei, jis iškilo stebėtinai greitai į filmą panašia prisiminimų mozaika. Prisiminė pokalbius su Styvu, tarsi būtų nešališka stebėtoja. Pirmiausia mintyse vėl iškilo praėjęs vakaras, kai jis ignoravo jos norą, kur eiti vakarieniauti. Ir kelis kartus valgio metu jis ignoravo tai, ką ji kalbėjo. Tarsi jis jos negirdėtų.

RIBOS SANTUOKOJE

O dar jų atostogos. Ji norėjo praleisti jas tik dviese gražioje, ramioje kalnų aplinkoje. Jis norėjo didelio miesto, kur „daug veiksmo“. Kaip įprasta, jie pasielgė pagal jo norus. Tada prisiminė savo norą grįžti į universitetą ir baigti studijas. Jie dėl to susitarė, kai ji vyresniame kurse metė mokslus, kad jis galėtų baigti teisės mokyklą. Bet kiekvieną kartą apie tai užsiminus, jis paaiškindavo, kodėl dabar tam netinkamas metas. Stefanei buvo sunku tai suprasti. Iš tiesų jis kalbėjo, kad netinkamas laikas buvo jam. Daugelis kitų scenų iškilo jos mintyse, bet tas žodis „jam“, rodos, siejo jas visas: jų santykiai buvo daugiau „jam“ nei „jiems“ ar net „jai“. Galvojant apie tai, abejingumą pakeitė pyktis ir panieka. Ji pasistengė kuo greičiau užspausti tokius neigiamus jausmus. Susiimk – pasakė ji sau. – Meilė pilna pasiaukojimo. Bet kad ir kaip bandė matyti save besiaukojančią dėl meilės, ji jautė, kad aukoja daug, o patiria labai mažai meilės. Su ta mintimi ji dar kurį laiką paspoksojo į ugnį, nurijo paskutinį gurkšnį arbatos ir nuėjo į lovą, vildamasi, kad Styvas jau miega.

Ribų svarba Kaip Stefanė atsidūrė šioje būklėje po kelerių santuokos metų? Kas vyko ne taip ? Ji su Styvu pradėjo taip gerai. Jis buvo toks, kokio ji visada norėjo. Geras, stiprus, sėkmingas ir dvasingas – atrodė, kad Styvas visa tai įkūnija. Tačiau laikui bėgant, jų santykiams pritrūko gylio ir artumo. Ji negalėjo suprasti, kaip ji gali taip stipriai mylėti, bet patirti tiek mažai meilės. Daugelio porų problemos yra skirtingos, bet painiava dažnai yra tokia pati. Vienas iš sutuoktinių jaučia, kad kažko trūksta, bet negali suprasti, kas tai yra. Jis bando daryti teisingus dalykus. Jis duoda, aukojasi, laikosi įsipareigojimų ir tiki geriausiu. Bet nepasiekia artumo arba, dar blogiau, neišvengia skausmo.

Kas gi yra riba?

Kai kuriais atvejais sumišimas pasislepia už supaprastintų paaiškinimų, kurie remiasi tokiomis problemomis kaip priklausomybės, atsakomybės stoka, kontroliavimas arba piktnaudžiavimas. „Jei tik jis nebūtų toks kontroliuojantis.“ Arba, „Jei tik ji baigtų išlaidauti.“ Part neriai galvoja, kad „problemos“ buvimas gali paaiškinti intymumo trūkumą santykiuose. Jie nustemba pamatę, kad negali užmegzti ryšio ar atrasti meilės, net ir dingus „problemai“. Kitais atvejais gali nebūti „problemų“, tačiau santuoka neišpildo lūkesčių, kuriuos pradžioje turėjo vienas ar abu partneriai. Pasi šventimas gali būti stiprus, bet meilės, intymumo ir gilios bendrystės nėra. Kodėl taip nutinka dviems žmonėms, kurie taip pasišventę santykiams? Per ilgus darbo su poromis metus pastebėjome, kad nors meilės kūrimas ir išsaugojimas priklauso nuo daugelio veiksnių ir paskatų, vienas iš jų nuolat atsidurdavo sąrašo viršuje – tai ribos. Kai ribos nėra įtvirtinamos santuokos pradžioje arba kai jos suyra, santuoka taip pat suyra. Arba tokios santuokos neperauga pirminės traukos ir nepavirsta tikru artumu. Tokie sutuoktiniai niekada nepasieks tikro vienas kito pažinimo, nuolatinio gebėjimo pasilikti meilėje ir neužaugs kaip asmenybės ir kaip pora – nepatirs to ilgalaikio pasitenkinimo, kaip Dievo sumanyta. Ribos yra būtinos šiam artumui vystytis ir augti. Turėdami tai omeny, šiame skyriuje plačiai apžvelgsime, kas gi yra tos ribos. Tai bus kaip įvadas tiems iš jūsų, kurie neskaitė mūsų knygos Ribos, ir priminimas tiems, kurie ją skaitę. Kas yra riba? Tiesiogine prasme riba yra nuosavybės riba. Ji žymi kažko pradžią ir pabaigą. Jei, pavyzdžiui, apsilankysite nekilnojamo turto registre ir susirasite savo adresą, greičiausiai galėsite pamatyti sklypo planą, rodantį jūsų nuosavybės ribas. Galite pažiūrėti, kur baigiasi kaimyno turtas ir prasideda jūsų – tai būtina, kad būtumėte geri kaimynai.

RIBOS SANTUOKOJE

Nuosavybė Jeigu žinote žemės sklypo ribas, galite išsiaiškinti, kas ją valdo. Kalbėdami apie fizinę nuosavybę sakome, kad Semui arba Siuzei „priklauso“ ta žemė ir kas ant jos stovi. Santykiuose nuosavybė taip pat yra labai svarbi. Jei aš žinau ribas mūsų santykiuose, žinau kam „priklauso“ tokie dalykai, kaip jausmai, nuostatos ir elgesys. Žinau, kas juos „valdo“. Ir jei su kažkuriuo iš jų yra problemų, taip pat žinau, kam priklauso ta problema. Tokiame santykyje kaip santuoka būtina, kad kiekvienas iš partnerių jaustųsi esąs savo paties šeimininkas. Aš (dr. Cloudas) neseniai stebėjau šio nuosavybės jausmo trūkumą vienoje poroje. Karolina ir Džo kreipėsi dėl santuokinės konsultacijos sakydami, kad negali liautis ginčytis vienas su kitu. Kai paklausiau, apie ką jie ginčijasi, Karolina atsakė: „Jis visada toks piktas. Jis taip įniršta, kad mane tikrai įskaudina; kartais jis būna toks bjaurus.“ Pasisukau į Džo ir paklausiau: „Kodėl tu taip įniršti?“ Nieko nelaukdamas jis atsakė: „Nes ji visada bando kontroliuoti mane ir mano gyvenimą“. Jausdamas, kad pokalbis gali tapti panašus į teniso partiją, Karolinos paklausiau: „Kodėl bandai jį kontroliuoti?“ Akimirksniu ji atsakė: „Nes jis taip paskendęs savo reikaluose, kad negaliu sulaukti jo dėmesio.“ Kiekvienas jų kaltino kitą dėl savo elgesio. Vildamasis, kad jie galbūt pamatys, koks juokingas jų elgesys, paklausiau: „Kodėl nekreipi į ją dėmesio?“ „Nes ji nuolat priekaištauja ir kontroliuoja – tiesiog turiu nuo jos pasitraukti“, – nedelsdamas atšovė jis. Tikėdamasis, kad kažkuris prisiims atsakomybę už savo elgesį, paskutinį kartą paklausiau, kodėl ji prikaišioja. Nedelsdama ji atsakė: „Nes jis nieko nedaro, ko aš noriu.“

Kas gi yra riba?

Norėjau, kad jie pastebėtų, kaip mano galva sukiojasi pirmyn atgal, kai kiekvieną kartą užduodu klausimą: „Kodėl tu..?“ Atsakymas visada buvo apie kitą asmenį. Nuosavybės kamuolys buvo grąžinamas atgal per tinklą kiekvieną kartą, kai nusileisdavo vieno iš jų aikštelėje. Nei vienas iš jų neprisiėmė atsakomybės už savo elgesį. Pagal jų suvokimą, jų elgesį tiesiogiai „sukėlė“ kitas asmuo. Troškau, kad Džo pasakytų, pavyzdžiui, „Supykstu ant jos, nes esu pernelyg nesubren- Nuosavybės kamuolys buvo grąžinamas dęs, kad sureaguočiau teisingiau. Labai dėl to atgal per tinklą apgailestauju, ir man reikia pagalbos. Aš noriu kiekvieną kartą, kai gebėti ją mylėti teisingai, nežiūrint jos elgesio. nusileisdavo vieno Ar galite man padėti?“ Toks atsakymas konsuliš jų aikštelėje. Nei tanto ausims būtų kaip muzika. Bet su šia pora vienas iš jų neprisiėmė iki simfonijos buvo dar toli. atsakomybės Pasijutau, lyg būčiau žiūrovas Rojaus sode, už savo elgesį. kai nusidėjęs Adomas stojo Dievo akistaton (žr. Pradžios 3:1–13). Adomas pasirinko nepaklusti Dievo įsakymui nevalgyti nuo Gėrio ir blogio pažinimo medžio. Nebuvo abejonių, kad Adomas nusižengė. Kai Dievas paklausė, kas nutiko, jis susidūrė su tokia pačia atsakomybės stoka, kokią matėme pas Karoliną ir Džo. „Kas gi tau pasakė, kad tu nuogas? – paklausė Dievas. – Gal valgei vaisių nuo medžio, kurio vaisių buvau tau įsakęs nevalgyti?“ „Moteris, kurią man davei būti su manimi, davė man vaisių nuo to medžio, – atsakė Adomas, – aš ir valgiau.“ Adomas dėl savo elgesio apkaltino žmoną. Kaip Džo, kaip mes visi. „Tu privertei mane taip pasielgti.“ Su ta pačia problema Dievas susidūrė ir apklausdamas Ievą. Kai paklausė apie jos elgesį, štai kas nutiko: „Kodėl taip padarei?“, – paklausė Dievas.

RIBOS SANTUOKOJE

„Gyvatė mane apgavo, aš ir valgiau“, – atsakė Ieva. Ieva dėl savo elgesio ir nepaklusnumo apkaltino gyvatę. „Jei ne ta gyvatė...“ Iš esmės, Karolina ir Džo, kaip Adomas ir Ieva, ir kaip tu ir aš, sako: „jei ne tu, būčiau labiau mylintis ir atsakingesnis asmuo“. Taigi, ribos naudingos visų pirma tuo, kad jos padeda mums sužinoti, kur vienas asmuo baigiasi ir kur kitas prasideda. Kas yra problema, ir kur ji yra? Ar ji manyje, ar tavyje? Kai žinome ribas, taip pat žinome, ir kam priklauso problema, su kuria galynėjamės. Pavyzdžiui, Džo neprisiėmė atsakomybės už savo jausmus, o Karolina – už savo elgesį. Šis „nuosavybės“ klausimas yra gyvybiškai svarbus bet kokiems santykiams, o ypač santuokai.

Atsakomybė Ribos padeda mums nustatyti, kas yra už ką atsakingas. Jei suprantame, kam priklauso problema, tada žinome, kas privalo prisiimti už tai atsakomybę. Jei būčiau galėjęs padėti Džo pamatyti, kad jo reakcijos buvo jo problema, o ne Karolinos, būčiau gaJei galime pamatyti, lėjęs padėti jam prisiimti atsakomybę už savo kad problema yra reakcijų pakeitimą. Kol jis kaltino Karoliną dėl mūsų problema savo reakcijų, jo reakcijos negalėjo pasikeisti, ir esame už tai kol nepasikeitė ji. Jo nuomone, jei ji nebūtų atsakingi, tuomet tokia kontroliuojanti, jis nebūtų toks piktas. sėdime už pokyčių Jei galime atrasti, kas yra už ką atsakingas, vairo. Pagaliau turime galimybę tai pakeisti. Jei galime pamatyti, turime galią kažką kad problema yra mūsų problema ir esame už pakeisti. tai atsakingi, tuomet sėdime už pokyčių vairo. Pagaliau turime galią kažką pakeisti. Kai Karolina suprato, kad pati yra atsakinga už kankinančius jausmus, kuriuos, kaip ji manė, sukelia Džo, ji įgijo galią pakeisti tą bejėgišką kančios jausmą, nesvarbu, ką daro Džo. Kai ji pradėjo prisiimti atsakomybę už savo reakcijas

Kas gi yra riba?

į Džo, ji galėjo pradėti jas keisti. Pavyzdžiui, ji išmoko reaguoti atviriau ir neleisti jo pykčiui ją paveikti. Ji taip pat sugebėjo nustoti zyzti, kad Džo darytų darbus, o vietoj to prašyti, ką nors padaryti ir suteikti jam pasirinkimą. Atsakomybė taip pat apima veiksmus. Kad Turime aktyviai kažkas nutiktų, turime imtis veiksmų. Turime dalyvauti pakeisti tam tikrą požiūrį arba elgesio modespręsdami santykių lius, arba reakcijas, arba pasirinkimus. Turime problemą, aktyviai dalyvauti spręsdami santykių problekokia ji bebūtų, mą, kokia ji bebūtų, net jei tai ne mūsų kaltė. net jei tai ne Kai Džo suprato, kad jo pyktis buvo jo mūsų kaltė. problema, o ne Karolinos, jis prisiėmė už jį atsakomybę. Jis išmoko „nepykti“ ne dėl to, kad Karolina pasikeitė. Jis išmoko „nepykti“, nes jis užaugo ir kitaip reagavo į jos elgesį. Jis suprato, ko mus moko Patarlių knyga, kad ribų trūkumas ir pyktis eina koja kojon: „Kaip atviras miestas be apsaugos yra žmogus, kuriam trūksta savitvardos.“ (Patarlių 25:28 ). Jis išmoko apgalvoti savo pasirinkimus ir suprasti, iš kur kyla jo pyktis ir nepasitenkinimas. Jis augo ir daugelyje kitų sričių, bet visos jos prasidėjo nuo ribų, nuo išsiaiškinimo, už ką jis turėjo prisiimti atsakomybę. Kiekvienas sutuoktinis privalo prisiimti atsakomybę už šiuos dalykus: ▶▶ jausmus ▶▶ nuostatas ▶▶ elgesį ▶▶ pasirinkimus ▶▶ apribojimus ▶▶ norus ▶▶ mintis ▶▶ vertybes ▶▶ talentus ▶▶ meilę

RIBOS SANTUOKOJE

Atsakomybės mums sako, kad tai mes turime išsiaiškinti savo jausmus ir išmokti jaustis kitaip. Mūsų nuostatos – ne mūsų sutuoktinio – verčia mus jaustis nelaimingais ir bejėgiais. Kaip elgiamės ir reaguojame yra problemos dalis, ir turime pakeisti šiuos modelius. Leidžiamės nustumiami į kažkokį užribį ir tada pasijuntame įsižeidę arba bejėgiai. Nepaverčiame norų pasiektais tikslais arba neatsikratome liguistų norų. Atsakomybė suteikia galios gyventi gerą gyvenimą. Suteikdamas Adomui ir Ievai atsakomybę Dievas įgalino juos gyventi gyvenimą, kokio visi mes norime – daug meilės, nuostabią aplinką ir daugybę galimybių panaudoti gebėjimus ir talentus. Jis suteikė jiems gebėjimą ir galimybę susikurti gyvenimą pagal savo pasiMes nesame savo rinkimą. Jie nepasirinko gyvybės kelio ir buvo sutuoktinio atsakingi už šį sprendimą taip pat, kaip ir mes. elgesio ar problemų Tačiau geroji žinia yra ta, kad Dievo planas malonėje. dėl atsakomybės nepasikeitė. Mes nesame savo sutuoktinio elgesio ar problemų malonėje. Kiekvienas sutuoktinis gali veikti, kad netaptų kito sutuoktinio problemų auka ir, dar geriau, kad pakeistų patį santuokinį santykį. Toliau šioje knygoje parodysime, kaip į gera pakeisti savo santuoką, net jei jūsų sutuoktinis nenori keistis. Tačiau šis procesas visada prasideda prisiimant atsakomybę už savo problemos dalį.

Laisvė „Dėl jo neatsakingumo mano gyvenimas tapo apgailėtinu“, – pradėjo Dženė. Tada ji papasakojo man baisią istoriją, kaip jos vyras daugelį metų vengia suaugusio žmogaus vaidmens naudodamasis ja. Ji labai nukentėjo nuo jo elgesio tiek finansiškai, tiek seksualiai. Tačiau jos besiklausydamas supratau, kad tai jos gilus beviltiškumo jausmas laiko ją kalėjime. Mačiau daugybę būdų, kaip ji galėtų būti

Kas gi yra riba?

laisva nuo savo vyro elgesio modelių. Ji turėjo daug pasirinkimų, ką daryti kitaip, kad padėtų tiek sau, tiek jų santykiams. Bet liūdniausia, kad ji nematė tų pasirinkimų, kurie man buvo tokie aiškūs. „Kodėl tu nenustoji mokėti už jo klaidas ir leidi jam išvengti pasekmių? Kodėl nuolat gelbėji jį nuo nemalonumų, į kuriuos įsivelia?“ – paklausiau jos. Ji nelaikė savęs „Apie ką čia kalbi? – paklausė Dženė, o savarankišku prislopintus kūkčiojimus pakeitė paniekinanti žmogumi. Jai išraiška. – Aš nieko negaliu padaryti. Tiesiog jis niekada netoptelėjo, toks yra, ir aš turiu su tuo susitaikyti.“ kad ji turėjo laisvę Negalėjau suprasti, ar ji liūdėjo dėl bevilreaguoti, priimti tiškos, kaip jai atrodė, situacijos, ar pyko ant sprendimus, apriboti manęs, kad pasakiau, jog gali rinktis. Kai pasikalbėjome daugiau, apčiuopiau jo elgesio poveikį jai. esminę problemą, kuri neleido Dženei rinktis. Ji nelaikė savęs savarankišku žmogumi. Jai niekada netoptelėjo, kad ji turėjo laisvę reaguoti, priimti sprendimus, apriboti jo elgesio poveikį jai. Ji jautėsi esanti auka to, ką jis padarė arba nepadarė. Tai buvo ta pati problema, kuri kamavo Džo ir vertė jį taip smarkiai reaguoti į Karolinos elgesį. Ji bandė jį kontroliuoti, o jis jautėsi lyg ji iš tiesų jį kontroliuotų. Tačiau iš tikrųjų Karolina niekaip negalėjo kontroliuoti Džo, ir jei jis būtų tai supratęs, nebūtų taip aršiai į ją reagavęs. Jis nelaikė savęs savarankišku žmogumi. Dievas visą kūriniją sukūrė laisvei. Mes nebuvome sukurti vienas kitą pavergti; mes buvome sukurti laisvai vienas kitą mylėti. Dievas suteikė mums pasirinkimo laisvę, kaip reaguosime į gyvenimą, į kitus žmones, į Dievą ir save. Bet nusisukę nuo Dievo, mes praradome savo laisvę. Tapome pavergti nuodėmės, savanaudiškumo, kitų žmonių, kaltės ir daugybės kitų dalykų.

RIBOS SANTUOKOJE

Ribos padeda mums vėl suvokti savo laisvę. Paklausykite, kaip Paulius pataria galatams nubrėžti ribas bet kokio tipo kontrolei ir tapti laisvais: „Kristus mus išvadavo, kad būtume laisvi. Tad stovėkite tvirtai ir nesiduokite vėl įkinkomi į vergystės jungą!“ (Galatams 5:1). Dženė jautėsi kaip savo vyro elgesio modelių vergė ir nematė, kad gali rinktis. Džo jautėsi valdomas įkyrių Karolinos pastangų jį kontroliuoti. Bet Dievas mums liepia nepasiduoti jokiai paverLygiai kaip kaimynas giančiai kontrolei. Kai žmogus suvokia, kokią laisvę jis ar ji negali jūsų priversti nudažyti savo namą turi nuo savo sutuoktinio ar bet ko kito, jam atsiveria daug galimybių. Ribos padeda mums violetine spalva, atpažinti, kur prasideda ir baigiasi kažkieno taip ir bet kuris kontrolė. Ribos santykiuose yra panašios į kitas žmogus negali nuosavybės ribas. Lygiai kaip kaimynas negali priversti jūsų kažką jūsų priversti nudažyti savo namą violetine padaryti. spalva, taip ir bet kuris kitas žmogus negali priversti jūsų kažką padaryti. Tai pažeidžia pagrindinį Dievo visatoje nustatytą laisvės dėsnį. Kad meilė būtų sėkminga, kiekvienas sutuoktinis turi suvokti savo laisvę. O ribos padeda apibrėžti laisvę, kurią turime, ir laisvę, kuriuos neturime. Santuoka nėra vergija. Ji paremta meilės santykiu, išaugusiu iš laisvės. Kiekvienas partneris yra laisvas nuo kito, ir todėl yra laisvas mylėti kitą. Kur yra kontrolė arba kontrolės pojūtis, ten nėra meilės. Meilė gyva tik ten, kur yra laisvė.

Ribų trikampis Nuo visatos pradžios egzistuoja trys realybės: 1. Laisvė 2. Atsakomybė 3. Meilė

Kas gi yra riba?

Dievas sukūrė mus laisvus. Jis suteikė mums atsakomybę už mūsų laisvę. Ir kaip atsakingiems savarankiškiems žmonėms mums liepta mylėti Jį ir vienas kitą. Ši mintis pasikartoja visame Šventajame Rašte. Kai darome šiuos tris dalykus – gyvename laisvai, prisiimame atsakomybę už savo laisvę ir mylime Dievą ir vienas kitą – tuomet gyvenimas, įskaitant santuoką, gali būti panašus į Rojaus sodą. Nuostabu, kai šie trys santykių ingredientai veikia išvien. Meilei augant sutuoktiniai tampa vis laisvesni nuo pavergiančių dalykų: savanaudiškumo, nuodėmingų elgesio modelių, Meilė gyva praeities žaizdų ir kitų sau nustatytų apribojitik ten, kur yra mų. Tuomet jie įgyja vis didesnį savikontrolės laisvė. ir atsakomybės jausmą. Elgdamiesi vis atsakingiau, jie tampa vis labiau mylintys. Ir tada šis ciklas prasideda iš naujo. Meilei augant daugėja laisvės, kuri gimdo daugiau atsakomybės ir daugiau meilės. Būtent dėl šios priežasties poros, santuokoje pragyvenusios penkiasdešimt ar daugiau metų, gali sakyti, kad laikui bėgant santuoka tampa vis geresnė ir geresnė. Būdami mylimi, jie tampa vis laisvesni būti savimi, ir meilės santykis gilėja. Viena moteris pasakė taip: „Prieš ištekėdama už Tomo, buvau taip pasimetusi savo pačios nesaugume ir baimėse, kad net nežinojau, kas esu. Jo meilė man buvo toks palaiminimas. Kai pirmaisiais metais būdavau išsigandusi ar neatsakinga, jis buvo kantrus ir neatsakydavo tuo pačiu. Jis buvo pakankamai stiprus, kad mane mylėtų ir tuo pačiu metu pareikalautų iš manęs daugiau. Jis neleido man pasilikti, kokia buvau, bet taip pat niekada nebausdavo manęs už tai, kokia buvau. Turėjau prisiimti atsakomybę, kad įveikčiau savyje esančias kliūtis mylėti. Negalėjau jo kaltinti už savo trūkumus. Jam mylint mane vis labiau ir labiau, galėjau pasikeisti ir atsisakyti to, kaip buvau įpratusi gyventi“.

RIBOS SANTUOKOJE

Tikrai nuostabu, kad šios moters vyras iš esmės man pasakė tą patį. Abu padėjo vienas kitam augti ir augino savo santykį. Šiame aprašyme mes matome tris trikampio kraštines. Sutuoktiniai buvo pakankamai laisvi neatsakyti vienas kitam tuo pačiu, kiekvienas iš jų prisiėmė atsakomybę už savo problemas ir jie mylėjo vienas kitą, kai jis ar ji to buvo neverti. Ji dirbo prie savo nesaugumo ir jį įveikė. Ir kadangi abu buvo laisvi nuo vienas kito, jie noriai vienas kitą mylėjo. O ta meilė toliau juos keitė ir augino. Atminkite, kur nėra laisvės, yra vergija, o ten, kur yra vergija, ten bus ir maištas. Be to, kur nėra atsakomybės, yra vergija. Kai neprisiimame atsakomybės ir nedarome, ką turėtume, savo pačių problemoms spręsti, mes užstringame ties tam tikru santykio lygiu ir negalime eiti toliau. Meilė gali gyvuoti tik ten, kur veikia laisvė ir atsakomybė. Meilė sukuria daugiau laisvės, kuri veda prie didesnės atsakomybės, o ši veda prie vis didesnio gebėjimo mylėti.

Apsauga Paskutinis būdas, kaip ribos padeda meilei augti, yra apsauga. Pagalvokite minutėlę apie savo namą. Greičiausiai kažkokiu būdu jį saugote. Daugelis esame apsitvėrę savo namus tvoromis su rakinamais vartais, kad būtume saugūs. Yra žmonių, kurie ateitų ir pavogtų mums svarbius daiktus, jei tik galėtų. Kaip sakė Jėzus: „Neduokite šventenybių šunims ir nebarstykite savo perlų kiaulėms, kad kartais jų nesutryptų ir apsigręžusios jūsų pačių nesudraskytų.“ (Mato 7:6) Turite būti atsargūs ir apsaugoti save nuo blogio. Jei ir neturite tvoros, rakinate duris. Kas tai bebūtų, jūs turite apsauginį barjerą, kuris neleidžia į vidų patekti „blogiečiams“. Bet užrakinti vartai ar durys nėra siena. Jums reikia atidaryti vartus ar duris, jei norite į savo sklypą ar į namus pasikviesti „geriečius“. Kitaip tariant, ribos turi būti pralaidžios. Jos turi apsaugoti nuo blogio, bet įleisti gera.

Kas gi yra riba?

Su siela yra panašiai, kaip su namu. Jums reikia apsauginių barjerų, kuriuos galite užverti blogio akivaizdoje ir atverti pavojui praėjus. Reginai trūko kantrybė. Devyniolika metų kaip ištekėjusi už Ly, ji stengėsi būti mylinti ir tai vos nesužlugdė jos emociškai. Ly turėjo įsisenėjusių problemų su alkoholiu ir su pykčiu. Kartais šios dvi problemos paaštrėdavo vienu metu ir paversdavo jos gyvenimą nepakenčiamu. Be to, jis mėgo laidyti jai psichologiškai žlugdančias kandžias pastabas. „Graži suknelė, ar jie neturėjo tavo dydžio?“ – jos skambėdavo maždaug taip. Ir prižiūrėti vaikų jis nepadėdavo, laikydamas tai „žmonos darbu“. Ji buvo prisitaikanti ir mylinti, visada bandydavo išvengti konfliktų ir laimėti žmones meile. Kai žmonės buvo pikti, ji tapdavo dar malonesnė ir stengdavosi mylėti juos dar labiau. Ly atveju problema buvo ta, kad jos meilę jis vis labiau priėmė kaip leidimą būti nemylinčiu. Jo girtavimas ir kitoks neigiamas elgesys vis stiprėjo ir ji pagaliau nebegalėjo to pakęsti. Regina suprato, kad būti nuolankia auka nėra gerai. Kai kurie žmonės bažnyčioje paskatino ją kalbėtis su Ly apie ją slegiančias jo problemas. Ji išklausė kursus, kaip įgyti pasitikėjimo savimi ir tapti atkaklesne, ir pradėjo jam priešintis. Deja, Ly neklausė. Kartais jis ignoruodavo jos žodžius, kitais kartais atsiprašydavo, bet nesikeitė, o dar kitais kartais pradėdavo pykti ir gintis. Jos žodžių jis neėmė į širdį, kad pamatytų, kaip ją skaudina, ir elgėsi po senovei. Galiausiai Regina liepė Ly pasirinkti, ar nori prisiimti atsakomybę už savo problemą, ar išsikraustyti. Ji daugiau nebeleis jo girtavimui ir pykčiui skaudinti jos ir vaikų. Ji imsis priemonių „apsaugoti gėriui“ ir neleis blogiui jo sunaikinti. Iš pradžių jis ja nepatikėjo, bet ji laikėsi savo. Pagaliau Ly išsikraustė. Jeigu to nebūtų padaręs, ji galbūt būtų išsikrausčiusi pati arba kreipusis į teismą. Bet tą kartą supratęs, kad jo elgesys turi pasekmes, Ly ėmė rimtai

RIBOS SANTUOKOJE

spręsti savo problemą. Jis kreipėsi pagalbos ir pakeitė savo gyvenimą. Po pusantrų metų jis susitaikė su Regina ir jų santuoka buvo išgelbėta. Regina buvo laiminga, kad jie vėl kartu ir kad santuoka pasveiko. Tai buvo jos apsauginės pozicijos, kurios taip skausmingai ėmėsi, vaisius. Ji nustatė tam tikras sąlygas ir ribas apsaugoti sau, vaikams ir galiausiai pačiai santuokai nuo destruktyvaus elgesio ciklo.

Savitvarda Ribos dažnai yra neteisingai suprantamos. Kai kurie žmonės yra nusistatę prieš ribas, nes laiko jas savanaudiškomis; yra žmonių, kurie iš tiesų naudoja jas savanaudiškais tikslais. Abu požiūriai yra neteisingi. Ribos iš esmės reiškia savitvardą. Kartą klientė man pasakė: „Aš nubrėžiau tam tikras ribas savo vyrui. Pasakiau jam, kad jis daugiau nebegali su manimi taip kalbėti. Bet tai nepadėjo. Ką man dabar daryti?“ „Ką jūs padarėte, buvo visai ne ribos“, – atsakiau. „Ką turite galvoje?“ „Tai buvo jūsų nevykęs bandymas kontroliuoti savo vyrą, ir tai niekada nepadeda.“ Tada paaiškinau, kad ribos nėra tai, ką „nustatai“ kitam asmeniui. Ribos yra tau pačiam. Mano klientė neturėjo sakyti savo vyrui: „Tu Tada paaiškinau, negali su manimi taip kalbėti.“ Šis reikalavimas kad ribos nėra tai, ne jos valioje. Bet ji gali pasakyti, ką ji darys ar ką „nustatai“ kitam nedarys, jei jis vėl taip su ja kalbės. Ji gali nustatyti asmeniui. Ribos yra ribą „sau“. Pavyzdžiui, pasakyti: „Jei su manimi tau pačiam. taip kalbėsi, aš išeisiu iš kambario.“ Šis grasinimas yra visiškai įgyvendinamas, nes tai priklauso nuo jos. Ji nustatytų ribą vieninteliam asmeniui, kurį gali kontroliuoti – sau. Kai tveri tvorą aplink savo kiemą, tveri ją ne tam, kad nubrėžtum savo kaimyno kiemo ribas ir galėtum jam nurodinėti, kaip jis turi

Kas gi yra riba?

e lgtis. Ją tveri aplink savo kiemą, kad galėtum kontroliuoti, kas vyksta su tavo turtu. Asmeninės ribos daro tą patį. Jei kas nors peržengia tavo asmenines ribas kažkokiu būdu, gali kontroliuoti save ir neleisti kitam tavęs valdyti ar skaudinti. Tai ir yra savikontrolė. Galiausiai, savikontrolė tarnauja meilei, o ne savanaudiškumui. Tikimės, kad ėmęsis save kontroliuoti, galėsi stipriau, tikslingiau ir sąmoningiau mylėti, kad su sutuoktiniu patirtum artumą, kurio trokšti.

Ribų pavyzdžiai Fiziniame pasaulyje daug ribų žymi nuosavybę ir ją saugo. Tvoros supa namus. Namai statomi aptvertose bendruomenėse. Dauguma namų turi duris ir spynas. Senovėje žmonės netgi juosė namus vandens grioviais su aligatoriais. Nefiziniame sielų ir santykių pasaulyje ribos yra kitokios. Atrodytum juokingai su grioviu aplink širdį, o aligatoriams reikėtų daug priežiūros. Todėl Dievas suteikė mums ypatingas ribas tarpasmeninių santykių srityje. Pažvelkime į kai kurias.

Žodžiai Paprasčiausia riba yra kalba. Tavo žodžiai padeda tave apibrėžti. Jie pasako kitas asmeniui, kas esi, ką manai, ko nori ir nenori. Štai keletas pavyzdžių, kaip žodžiai naudojami kaip ribos: ▶ Ne, aš nenoriu to daryti. ▶ Ne, aš tame nedalyvausiu. ▶ Taip, aš noriu tai padaryti. ▶ Sutinku. ▶ Man tai patinka. ▶ Man tai nepatinka. Tavo žodžiai arba jų trūkumas apibrėžia tave kitam asmeniui. Prisiminkime Stefanę, apie kurią pasakojome šio skyriaus pradžioje,

RIBOS SANTUOKOJE

kaip ji tolo nuo savo vyro Styvo. Stefanė lėtai užleido savo nuosavybę nesakydama, ko ji nori ir kas jai Styvo elgesyje patiko ar nepatiko. Jos tyla buvo nugriauta tvora.

Tiesa Tiesa yra dar viena svarbi riba. Dievo tiesa ir principai suteikia ribas mūsų egzistencijai ir, kai gyvename šioje tiesoje, esame saugūs. Štai keletas tiesų, kurios padeda nustatyti, kaip turime bendrauti vienas su kitu: ▶ Nemeluok. ▶ Nesvetimauk. ▶ Negeisk svetimo turto. ▶ Šelpk kitus. ▶ Mylėkite vienas kitą. ▶ Būk gailestingas. ▶ Atleisk. Kai savo santykius statome pagal amžinąsias Dievo tiesas, jie vystosi ir klesti. Kai peržengiame šias ribas, prarandame tiesos teikiamą saugumą. Be to, ribas įgyjame, kai esame sąžiningi ir kalbame tiesą apie save ir apie tai, kas vyksta santykiuose. Nesakydami tiesos vienas kitam sukuriame klaidingą įspūdį apie tai, kur mes esame ir kas esame. Pavyzdžiui, kai Regina taikstėsi su skaudžiu Ly elgesiu, ji nebuvo sąžininga su juo neparodydama, kas iš tiesų vyko jos viduje. Ji elgėsi lyg būtų laiminga ir mylinti, kai iš tiesų viduje jautėsi nelaiminga ir įskaudinta. Kaip sako Paulius: „Tad, pametę melus, kiekvienas kalbėkite tiesą savo artimui, nes mes esame vieni kitų nariai.“ (Efeziečiams 4:25). Jei nesakome vienas kitam teisybės, mūsų tikrasis santykis paslepiamas. Tada vietoj vieno tikro santykio, mes turime du: išorinį santykį, kuris yra klaidingas, ir viduje paslėptą santykį, kuris yra tikrasis. Artumas prarandamas, kaip ir meilė. Meilė ir tiesa turi būti kartu.

Kas gi yra riba?

Pasekmės Kai Reginai jau buvo „gana“, ji pagaliau nustatė pasekmių ribas. Ji pasakė, kad negyvens su Ly, kol jis gers. Ši pasekmė nustatė ribą tam, ką ji pasiruošusi pakęsti. Kai jos žodžių nepakako perduoti žiniai, darbą atliko veiksmai. Ji išmetė jį iš namų. Dievas davė mums Sėjos ir pjūties dėsnį (2 skyriuje žr. išsamesnį šio dėsnio paaiški- Problemas neigiantys žmonės yra kurti nimą), kad galėtume perduoti žinią, kas yra tiesos žodžiams. priimtina, o kas ne. Jei naudosime tik žodžius, Jie reaguoja tik į kartais „žinia“ gali būti nesuprasta. Iš tiesų, skausmą ir netektį. problemas neigiantys žmonės yra kurti tiesos žodžiams. Jie reaguoja tik į skausmą ir netektį. Pasekmės rodo, kur yra mūsų riba. Kai kuriems sutuoktiniams reikia tokių sunkių pasekmių, kaip atsiskyrimas. Kitiems pakanka ne tokių skausmingų pasekmių svarbioms riboms nustatyti, pvz.: ▶▶ anuliuoti kredito kortelę; ▶▶ išvykti į pokylį vienam, kai amžinai vėluojantis partneris negrįžta namo iki susitarto išvykimo laiko; ▶▶ vakarieniauti be tūkstantąjį kartą vėluojančio sutuoktinio; ▶▶ nutraukti užgaulų pokalbį; ▶▶ nepadėti išvengti nemalonumų, kilusių dėl nuolatinio atsakomybės trūkumo (pavyzdžiui, per didelis išlaidavimas ar laiku nebaigti darbai).

Emocinis atstumas Kartais vienas iš žeidžiančio santykio partnerių nėra pasirengęs keistis. Jis ir toliau elgiasi skaudindamas. Taip pat jeigu sutuoktinis piktnaudžiavo pasitikėjimu arba turėjo romaną, nors jis ir atgailauja, reikia pakankamai laiko, kad įrodytų esąs patikimas.

RIBOS SANTUOKOJE

Šiose situacijose pasitikėti gali būti neprotinga, tačiau išmintinga toliau bendrauti ir spręsti problemą. Tokiais atvejais vienam iš partnerių gali tekti pasinaudoti patarimu iš Patarlių knygos, kad apsisaugotų nuo papildomo įskaudinimo: „Atsidėjęs saugok savo širdį, nes iš jos teka gyvenimo šaltiniai.“ (Patarlių 4:23) Saugant savo širdį gali tekti sakyti: ▶▶ Myliu tave, bet tavimi nepasitikiu. Negalime būti labai artimi, kol to neišspręsime. ▶▶ Kai sugebėsi būti geras, vėl galėsime būti artimi. ▶▶ Kai parodysi, kad esi rimtai nusiteikęs ieškoti pagalbos, ▶▶ jausiuosi pakankamai saugi tau vėl atsiverti. ▶▶ Negaliu dalintis giliais jausmais, jei ketini mane už juos bausti. Tokiais atvejais pora yra įsipareigojusi dirbti, kad išspręstų problemas ir išmintingai apsaugotų širdis išlaikydami tam Netyros širdies tikrą emocinį atstumą, kol suartėti vėl bus saužmonės naudoja gu ir išmintinga. Tai apsaugo nuo papildomos ribas išreikšti skriaudos ir neleidžia santykiams blogėti. jausmams, pvz., Tačiau turime įspėti, kad šią poziciją galikerštui ar pykčiui. ma užimti tik su tyra širdimi. Netyros širdies žmonės naudoja ribas išreikšti jausmams, pvz., kerštui ar pykčiui. Kadangi nei vienas iš mūsų nėra tyras, turite ištirti savo motyvus, kodėl norite nustatyti ribas, ir įsitikinti, kad jie tarnauja meilei, o ne savanaudiškoms paskatoms. Jeigu pasitelkiame atstumą arba užlaikome meilę, pavyzdžiui, kad nubaustume kitą, tai ženklas, kad mes nustatome ribas ne išspręsti konfliktui, bet siekdami keršto.

Fizinis atstumas Kartais, kai niekas nepadeda, žmonės turi fiziškai atsiskirti vienas nuo kito, kol skriauda bus sustabdyta. Atstumas gali suteikti laiko apsisaugoti, pagalvoti, išgyti ir išmokti naujų dalykų. Sunkiais atvejais atsiskyrimas apsaugo nuo realaus pavojaus. Fizinis atstumas gali būti minimalus arba didesnis:

Kas gi yra riba?

▶▶ pasitraukimas iš pikto ginčo arba konfliktinės situacijos, ▶▶ atsitraukimas kuriam laikui vienas nuo kito dalykams pergalvoti, ▶▶ išvažiavimas gydytis nuo priklausomybės, ▶▶ pasitraukimas nuo fizinio smurto ar piktnaudžiavimo narkotinėmis medžiagomis, ▶▶ persikėlimas į prieglaudą, nes reikia apsaugoti vaikus. Šios ribos apsaugo santuoką ir sutuoktinį nuo tolesnės žalos. Kaip mums sako Patarlių knyga: „Gudrus žmogus nuvokia pavojų ir vengia jo, o neišmanėliai žengia priekin ir nudega nagus“. (Patarlių 27:12) Kartais fizinis atstumas suteikia erdvės išgyti bei apsaugo partnerius ir pačią santuoką. Nors paprastai tai būna paskutinė išeitis, kartais ji tampa išsigelbėjimu.

Kiti žmonės Sendė negalėjo pasipriešinti Džeriui viena. Kiekvieną kartą, kai bandė nubrėžti ribas, ji palūždavo konflikto įkarštyje. Ji tam dar neturėjo pakankamai jėgų. Jis visada ją įveikdavo. Pasiūliau, kad apie tam tikras problemas ji kalbėtųsi su juo tik man esant. Iš pradžių ji manė, kad tai yra lyg išsisukinėjimas ir nenorėjo sutikti. Bet dar po kelių nesėkmių pripažino, kad pati ji to tiesiog nesugeba. Sendė apribojo save ir kalbėjo sunkiais klausimais tik konsultacijų metu. Po truputį ji pradėjo pasikliauti manimi, kad stebėsiu pokalbį ir įsikišiu, kai Džeris taps nevaldomas. Kai taip atsitiko, ribos, kurias įtvirtinau vesdamas konsultacijas, suteikė santuokai naują kelią. Džeris pradėjo reaguoti. Vėliau ji susirado paramos grupę, kuri padėjo jai sutvirtėti, kad galėtų susigrąžinti savo ribas. Kiti žmonės tapo jos atrama, kurios pradžioje neturėjo. Palaipsniui ji priėmė jų rūpestį, paramą, patarimus ir pavyzdį. Dievas visada pasitelkia savo žmones padėti tiems, kuriems reikia pagalbos. Štai keletas būdų: ▶▶ Pasikviesk trečią žmogų, kad padėtų išspręsti konfliktą. ▶▶ Pasikviesk trečią žmogų, kad apsaugotų tave ir palaikytų.

RIBOS SANTUOKOJE

▶▶ Prisijunk prie grupės, kad išgytum ir stiprėtum. ▶▶ Paprašyk kitų išmokyti tave ribų. ▶▶ Pasitelk konsultantus, draugus ar dvasininkus, kad suteiktų saugią erdvę spręsti sunkiems klausimams. ▶▶ Kraštutiniu atveju kelkis į prieglaudą. Tačiau saugokitės, kad kiti žmonės padėtų, o ne kenktų. Kiti žmonės gali būti nenaudingi, jeigu jie padės pasislėpti nuo konflikto, o ne bandyti jį išspręsti. Šiuo klausimu pakalbėsime 11 skyriuje apie tai, kaip apsaugoti santuoką nuo įsibrovėlių.

Laikas Laikas yra dar viena riba, kuri suteikia struktūrą sunkiems santykiams. Kai kuriems žmonėms reikia laiko išspręsti konfliktą arba jį apriboti: ▶▶ Numatykite laiko tarpą kalbėtis apie tam tikrus dalykus: „Mes kalbėsime apie mūsų biudžetą vieną valandą, o tada paliksime jį ramybėje iki kitos savaitės.“ ▶▶ Nustatykite tam tikrą laiką kalbėti konkrečiu klausimu nesikarščiuojant. ▶▶ Nustatykite laikotarpius, kada sieksite tam tikrų tikslų: „Šią vasarą mes mokysimės bendrauti, o rudenį bandysime įveikti seksualinius sunkumus.“ Kaip fiziniame pasaulyje yra įvairių ribų, taip ir tarpasmeninių santykių sferoje jų yra įvairių. Kaip kartais tam tikrose situacijose tinka tvora, bet ne durys, taip ir pasipriešinimas ir tiesa gali būti tinkami, o fizinis atstumas – ne. Šios knygos III dalyje pamokysime, kaip žinoti, kada ką daryti.

Stefanė Stefanė, su kuria susipažinome šio skyriaus pradžioje, su Styvu nepatyrė tokių rimtų problemų kaip kai kurios kitos poros. Tačiau ji kentėjo nuo emocinio atstumo, kurį sukelia vienpusis ryšys. Tam tikrais požiūriais jos

Kas gi yra riba?

istorija geriau atskleidžia, kodėl svarbu turėti teisingas ribas santuokoje. Ji buvo nelaiminga, nors nebuvo jokių akivaizdžių problemų. Kartais tai gali būti pati didžiausia kančia. Tačiau jos istorija baigėsi laimingai. Ir ji iliustruoja visus principus, kuriuos nagrinėjome šiame skyriuje. Visų pirma Stefanė suprato, kur ji baigėsi ir kur prasidėjo Styvas. Ji atrado, kad santuokoje jos buvo labai mažai; ji taip prie jo prisitaikė ir jo norams nusileido, kad jos beveik visai neliko. Ji jau nebegalėjo prisiminti, kaip jautėsi būdama savimi. Ji seniai pamiršo norą mokytis ir dirbti prasmingą darbą, nes jis atkakliai reikalavo gyventi, kaip iki šiol. Ir ji nusileisdavo vėl ir vėl, kol visai prarado Pasyvus sutuoktinis save. Kai apmąstė, už ką kuris buvo atsakingas, Stefanė suprato, kad negali Styvo kaltinti, kad nusprendžia gyventi „savo gyvenimą“ ir prarado save. Ji buvo ta, kuri nusileisdavo jo norams. Ji buvo ta, kuris bijojo konflikto, todėl pasitraukia. Kartais jis net pavadina šį pasirinko prisitaikyti prie jo norų. Ji turėjo žingsnį „tam tikrų prisiimti atsakomybę už savo pasyvumą. ribų nustatymu“. Šiame ieškojime Stefanė padarė brandų Nieko panašaus. sprendimą. Ji prisiėmė atsakomybę už savo kančias ir ėmė tai spręsti savo santykiuose. Ji nenutraukė santykio, kad „atrastų save“, ką daro daug nuolaidžių žmonių, kai pabunda ir supranta praradę save. Dažnai santuokos išyra, kai pasyvus sutuoktinis nusprendžia gyventi „savo gyvenimą“ ir pasitraukia. Kartais jis net pavadina šį žingsnį „tam tikrų ribų nustatymu“. Nieko panašaus. Ribos yra nubrėžiamos ir įtvirtinamos tik santykiuose. Pabėgti nuo santykio pirmą kartą bandant nubrėžti ribas reiškia visai neturėti ribų. Tai gynyba nuo ribų kūrimo su kitu asmeniu. Vienintelė vieta, kur ribos yra realios, yra santykiai. Stefanė nebėgo. Ji prisiėmė atsakomybę už visus savo jausmus, nuostatas, troškimus ir pasirinkimus, ir tada kabėjo apie tai su Styvu.

RIBOS SANTUOKOJE

Iš pradžių jie pykosi. Bet galų gale jis irgi užaugo. Styvas suprato, kad gyvenimas nesisuka vien tik apie jį ir kad, jei ir toliau taip gyvens, jis praras tai, kas jam labai svarbu – artumą su Stefane. Kai ji prisiėmė atsakomybę už savo gyvenimą, jis buvo priverstas imtis atsakomybės už savo, ir santykiai pagerėjo. Jie abu tapo atsakingais už savąją dalį. Stefanė suprato, kad yra laisva nuo Styvo ir kad ta vergystė, kurią nuolat jautė, ėjo iš jos vidaus. Ji labiau reiškė savo jausmus ir nuomonę. Ji nebenusileisdavo Styvo norams iš karto. Kai jis jos negirdėdavo, ji tai parodydavo. O Styvas išmoko branginti jos laisvę ir ja mėgautis. Jos nepriklausomybė tapo jam patraukli, ir jis nustojo jos bijoti. Jiems taip elgiantis jų meilė išaugo, ir jie patys subrendo kaip asmenybės. Bet visa tai prasidėjo nuo rimtų Stefanės pastangų nubrėžti ribas: apibrėžti save, tapti savo gyvenimo šeimininke ir prisiimti atsakomybę už tai, kas jos, suvokti savo laisvę, daryti pasirinkimus, dėti pastangas santykiams pakeisti ir nebėgti nuo jų, išmokti mylėti, o ne nuolaidžiauti. Stefanės santykiai su Styvu darėsi vis artimesni. Jie išmoko būti atskirais žmonėmis, kurie buvo laisvi mylėti vienas kitą. Tas trūkstamas ingredientas buvo gilus artumo jausmas, kurį Biblija vadina „pažinimu“. Bet be aiškių ribų jie negalėjo pažinti vienas kito, o nepažinę vienas kito, negalėjo tikrai vienas kito mylėti. Kiekvienam iš jų vis aiškiau apibrėžiant save, jie tapo dviem žmonėmis, kurie galėjo mylėti ir būti mylimi. Jie pradėjo pažinti ir džiaugtis vienas kitu. Jie ėmė augti. Štai to mes ir linkime tau ir tavo sutuoktiniui. Šioje knygoje mes padėsime tau aiškiau apibrėžti save, tapti laisvesniu ir atsakingesniu, kad galėtum stipriau mylėti ir būti mylimas. Tai yra didis pašaukimas, kuriam Dievas sukūrė santuoką.

Įsigykite knygą leidėjo kaina spauskite čia arba ant paveikslėlio.