James Gelsey
Gelmių naras ir
Dumblinas pajūrio monstras
Iš anglų kalbos vertė RIČARDAS JAŠČEMSKAS
Gelmi킬 naras
1 skyrius
P
–
uuuui! Kas čia per kvapas? – sušuko Šegis iš Paslapčių autobusiuko galo.
Užsikimšęs nosį jis įkišo galvą tarp Dafnės ir Velmos. – Ar jūs, draugužiai, tikrai to nejaučiate? – Šegi, mes esame kapitono Džo
laivybos
muziejuje, – tarė Velma. – O tai – uosto ir
nuotykių jūrose kvapas.
7
– Su tokiu kvapu manęs laukia nebent nuotykiai, nuo kurių darosi
bloga, –
pasakė Šegis. – Ranęs rirgi, – pritarė Skūbis. – Turėsit pakankamai laiko prie to priprasti, draugai, – padrąsino Dafnė. – Nepamirškit, kad mes čia praleisime
popietę.
visą likusią
Šegis ir Skūbis susižvalgė. – Bet kodėl mes turime tai daryti? – paklausė
Šegis. – Turime atlikti tyrimą kasmetiniam mokykliniam paradui, – priminė Dafnė. – Šių metų paradas jūrų tema, – pridūrė Fredas, – ir mes esame atsakingi už vieną iš plaustų. Todėl atvykome į kapitono Džo mu-
ziejų pasižvalgyti į senus laivus ir pasisemti
idėjų.
8
zefyras
– O ar nėra ne tokio smardaus būdo tą padaryti? – toliau bumbėjo Šegis. Fredas įsuko Paslapčių autobusiuką į stovėjimo aikštelę prie didelio burinio laivo. – Na štai, draugai, atvykome, – paskelbė jis. – Kapitono Džo laivybos muziejus. Kompanija išlipo iš savo autobusiuko ir su-
žiuro į uoste prišvartuotą didžiulį
medinį
burlaivį. Iš denio į dangų kilo trys didžiuliai
9
stiebai. Nuo įvairiausių sijų kabojo tinklai ir virvės, o pats laivas atrodė dešimt
kartų
ilgesnis už draugų Paslapčių autobusiuką. – Rokia raltis, – tarė Skūbis. – Taip, bet tai ne bet koks laivas, – už jų pa si girdo šiurkštus prikimęs balsas. – Tai
„Zefyras“, vienas iš gražiausių burinių laivų, kada nors plaukiojusių jūromis. Atsigręžę jie išvydo seną
žilą jūrų
kapitoną. Aptrinta mėlyna jo kepurė vos dengė išsidraikiusius žilus plaukus. Balti kapitono marškiniai ir išblukusios mėlynos kelnės tikrai buvo regėjusios ir geresnių laikų. – Kapitonas Džonas Forkestlas jūsų paslaugoms, – prisistatė jis, nukeldamas kepurę, – bet galite mane vadinti tiesiog
Džo.
10
kapitonu
– Malonu susipažinti, kapitone, – pasakė Fredas. – Aš Fredas. O čia Velma, Dafnė, Šegis ir Skūbis Dū. Kapitonas
Džo
kiekvienam linktelėjo ir mirktelėjo. Užsidėjęs kepurę iš galinės kišenės išsitraukė raudoną ska-
taip garsiai
relę. Ją prisidėjo prie nosies ir . , kad net pakilo aplink tupėjusios -
pustelejo žuvėdros.
– O kokie vėjai jus čia šiandien atpūtė? – paklausė jis. – Norime sukonstruoti laivo modelį mokyklos paradui, – atsakė Dafnė. – Norime viską 11
padaryti
kuo geriau, todėl atkeliavome
apžiūrėti istorinių laivų jūsų muziejuje. – Ach, laivai, – liūdnai palingavo galvą kapitonas Džo, – gaila, bet jų jau nebėra. Visų, išskyrus šitą. – O kas jiems nutiko? – paklausė Fredas. – Daugelis jų buvo tokie seni, kad tiesiog pradėjo byrėti vietoje, – atsakė kapitonas Džo, – todėl nusprendžiau juos parduoti, o gautus pinigus išleisti dviem dalykams. Pirmiausia aš restauravau
šį laivą.
Žvelgdamas į galingąjį burinį laivą kapitonas
Džo plačiai nusišypsojo. – Taip... Aš „Zefyrą“ atstačiau lentelė po lentelės, – tarė kapitonas Džo. – Užtrukau dvejus metus. Šis laivas – tobulas jūrinio meistriškumo pavyzdys. – O kur išleidote likusius pinigus? – paklausė Dafnė. 12
– Labai ypatingam dalykui, – visiems mirktelėjo kapitonas Džo. – Pastatėte užkandinę? – nudžiugo Šegis.
kapitono Finėjo Tarvistlo kepurę, – išdi– Dar geriau! Nusipirkau
džiai pareiškė kapitonas Džo. – O kuo ta kepurė ypatinga? – pasidomėjo Šegis. 13
– Šegi, kapitonas Tarvistlas yra vienas gar-
siausių visų
laikų jūrų kapitonų, – paaiš-
kino Velma. – Tu visiškai teisi, Velma, – pritarė kapitonas
Džo, – bet... vieną dieną jis lyg skradžiai
jūras prapuolė ir niekas daugiau apie jį nieko negirdėjo. – Aš lyg girdėjau legendą, kad jis kažkur už-
kasė lobį, – prisiminė Fredas.
– Teisingai, Fredai, lobis yra kažkur
šiose
apylinkėse, – linktelėjo kapitonas Džo. – Pa-
sakojama, kad lobio žemėlapį jis paslėpė savo
kepurėje.
– Tai kodėl gi neišsitraukiate to žemėlapio ir neieškote lobio? – paklausė Šegis. Kapitonas Džo pasilenkė arčiau prie šutvės ir sušnabždėjo:
– Nes žemėlapis yra prakeiktas. Šegis ir Skūbis akimirksniu atšoko.
14
– Rakeiktas? – sudrebėjo Skūbis. – Taigi, draugai, mes su Skūbiu jau išgirdome pakankamai, – tarė Šegis. – Norėtume dar pasimėgauti smarve, prakeikimais ir kitais dalykais, bet mums jau metas. – Na jau ne, niekur jūs neisit, – nukirto Velma. – Tikrai neleisime, kad kažkoks mažytis prakeikimas mus išgąsdintų. Atkeliavome apžiūrėti laivų ir būtent tai padarysime. – Be to, girdėjau, kad kitapus prieplaukos yra puikus restoranas, – pridūrė Dafnė. – Taip, Dafne, tai tiesa, – patikino kapitonas Džo. – Geresnio bananinio deserto už septynių jūrų marių nerasit. – Štai, Šegi, ko daugiau ir benorėti! – apsidžiaugė Fredas.
2 skyrius
K nardymo kostiumus
eliaudama paskui kapitoną Džo, kompanija praėjo pro lauke sudėtus senovinius
ir kitą nardymo įrangą.
Išsipūtę kostiumai buvo pakabinti medinėje lentynoje, o kiekvieno apvalaus metalinio šalmo viduryje buvo po apskritą langelį. – Ar šie nardymo kostiumai taip pat priklauso muziejui? – paklausė Dafnė. 16
– Taip, – atsakė kapitonas Džo. – Anksčiau
jie priklausė Musonui
Maksui ir visi
puikiai tebeveikia. Musonas Maksas su šiais kostiumais ieškodavo lobių jūros dugne. Kalbama, kad jis netgi bandė rasti kapitono Tarvistlo lobį. – O ar surado? – paklausė Fredas. – Sakykime, kad jis nusileido, bet niekada negrįžo, – atsakė kapitonas Džo. Šegis su Skūbiu stabtelėjo apžiūrėti paskutinio nardymo kostiumo. – Įlįsti į tokį kostiumą mane įkalbėtų, nebent jei nertume į
povandeninę
piceriją, – prunkštelėjo Šegis.
Kapitonas Džo toliau vedė kompaniją siau-
ru takeliu iki pat laivo denio. – Sveiki atvykę į „Zefyrą“, – paskelbė jis. – Puikiausias kada nors pastatytas
burlaivis.
Šie laivai savo laiku buvo greitesni už visus kitus.
17
– Aha, o laivuose dirbantys jūreiviai jautėsi tarsi kalėjime, – tarė
šluotą laikantis vyrukas. – Jokio poilsio, jokios gali-
mybės išlipti į krantą, netgi prie laivo vairo atsistoti ir apsimesti, kad vairuoji, nebuvo leidžiama. – Kiek kartų, Monti, tau galiu kartoti, kad laivas nevairuojamas? – pyktelėjo kapitonas Džo. – Tu vadovauji laivui, esi jo
kapitonas,
vedi
jį. Laivą galima pakreipti ar pasukti, bet ne vairuoti! Montis, vis nepaleisdamas šluotos, susiraukė ir nudelbė akis į denį. – Atsiprašau, kapitone, – tarė jis. 18
Kapitonas Džo priėjęs apkabino jaunąjį jungą per pečius. – Viskas gerai, drauguži, – pasakė kapitonas Džo. – Jau greit viską suprasi. Vieną dieną tapsi puikiu kapitonu, bet dar ne šiandien. Dabar reikia baigti plauti denį. Turime svečių. Jis smagiai pliaukštelėjo Mončiui per nugarą ir atsisuko į šutvę. – Luktelėkite čia, turiu jums šį tą parodyti, – tarė jis.
19