Slapta mergina by knygos.lt

CIKLO „SEPTYNIOS SESERYS“ SKAITYTOJAMS

Slapta mergina LUCINDA RILEY

ROMANAS

LU C INDA RILE Y

Sl ap ta m erg in a

ROM ANAS

Iš anglų kalbos vertė

Almantė Rimavičienė

Lucinda RILEY THE HIDDEN GIRL Macmillan, London, 2024

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 978-609-466-841-8

Prologas

Senutė spoksojo į Lėją, o tada nusišypsojo ir jos veide išryškėjo koks tūkstantis raukšlelių. Lėja pamanė, kad jai turbūt ne mažiau kaip šimtas penkiasdešimt metų. Mokykloje vaikai kalbėjo, kad senė ragana, ir po pamokų grįždami namo priėję jos sukiužusį namelį kaukdavo kaip kokios mirtį pranašaujančios šmėklos. O suaugusiesiems ji tebuvo senoji Megan, kuri rūpindavosi sužeistais paukščiais ir savo pačios surinktomis žolelėmis gydydavo jų lūžusius sparnus. Vieni manė, kad ji beprotė, o kiti tvirtino esant gyduolę ir turint keistų telepatinių galių.

Lėjos mamai paprasčiausiai jos buvo gaila.

– Vargšė senutė, – sakydavo, – visiškai viena toje drėgnoje ir purvinoje lūšnoje. – O tada liepdavo Lėjai nueiti į vištidę, surinkti keletą kiaušinių ir nunešti juos Megan.

Kaskart beldžiantis į sukrypusias duris Lėjai būdavo taip baisu, kad net atrodydavo, jog širdis nusiris į kulnus. Paprastai Megan lėtai praverdavo duris, apsižvalgydavo ir linktelėjusi pagriebdavo kiaušinius. Durys vėl užsidarydavo, o Lėja kaip galėdama greičiau skuosdavo namo.

Bet šiandien pasibeldus durys atsivėrė daug plačiau ir Lėja galėjo žvilgtelėti į vidų, į tamsias namelio kerteles.

Megan vis dar spoksojo.

– Aš... Aš... Mama pagalvojo, kad gal norėtumėt kiaušinių. –

Lėja ištiesė dėžutę ir stebėjo, kaip ją paima ilgi kaulėti pirštai.

– Ačiū.

Lėja nustebo, kad ji kalbėjo tokiu švelniu balsu. Megan balsas nebuvo panašus į raganos.

– Kodėl tau neužėjus?

– Matot, aš...

Bet senutė jau apglėbė Lėją per pečius ir vedėsi į vidų.

– Negaliu ilgai likti. Mama ims nerimauti, kur dingau.

– Galėsi pasakyti, kad gėrei arbatą su ragana Megan, – sukikeno. – Sėsk ten. Tuoj užplikysiu arbatos. – Megan mostelėjo į vieną iš dviejų prie tuščio židinio stovinčių apdriskusių fotelių.

Lėja nervingai prisėdo ir pasikišo delnus po šlaunimis. Apsižvalgė po ankštą virtuvėlę. Ant kiekvienos sienos buvo lentynos su senais stikliniais kavos indeliais, kurie dabar buvo pripildyti keisčiausių spalvų žolelių mišinių. Megan nukėlė vieną indelį ir pasėmė du arbatinius šaukštelius geltonų miltelių, supylė juos į senamadišką nerūdijančiojo plieno arbatinuką. Iš virdulio pripylė vandens, kartu su dviem puodeliais padėjo ant padėklo ir atnešusi pastatė ant staliuko priešais Lėją. Pati Megan labai lėtai atsisėdo į kitą fotelį.

– Brangute, gal galėtum įpilti?

Lėja linktelėjo, palinko į priekį ir į du apdaužytus porcelianinius puodelius įpylė garuojančio skysčio. Pauostė. Arbata skleidė keistą ir aitrų kvapą.

– Viskas gerai, nebandau tavęs nunuodyti. Gurkštelėsiu pirma ir galėsi pažiūrėti, ar neužversiu kojų. Čia kiaulpienės. Tau bus naudinga. – Abiem rankomis kilstelėjo puodelį ir atsigėrė. – Paragauk.

Lėja nedrąsiai pridėjo puodelį prie lūpų ir bandė kvėpuoti

per burną, nes tas aitrus kvapas jai buvo per stiprus. Gurkštelėjo ir net nespėjusi pajusti skonio kuo greičiau nurijo.

– Juk nebuvo labai blogai, tiesa?

Lėja papurtė galvą ir padėjo puodelį ant staliuko. Nervingai pasimuistė, o Megan jau spėjo ištuštinti puodelį.

– Ačiū už arbatą. Labai skanu. Bet privalau eiti. Mama ims...

– Kiekvieną dieną matau tave praeinančią pro šalį. Užaugusi būsi tikra gražuolė. Jau dabar tavo grožis matyti.

Lėja išraudo, nes Megan skvarbiomis žaliomis akimis nužvelgė ją nuo galvos iki pirštų galiukų.

– Tik grožis nėra tokia palaima, kaip daugelis mano. Būk atsargi. – Megan susiraukė, o tada ištiesė ranką virš staliuko. Lėja sudrebėjo, nes kaulėti pirštai tvirtai sugriebė jos ranką. Panika vis stiprėjo.

– Taip, bet... Turiu eiti namo.

Megan žvilgsnis nuklydo kažkur toli už Lėjos, o kūnas įsitempė.

– Jaučiu blogį, jis tikras. Privalai visą laiką būti atsargi.

Megan kalbėjo vis garsiau. Lėja iš baimės negalėjo nė krustelėti. Senutės pirštai vis stipriau spaudė ranką.

– Keisti dalykai... velniški... nepažeisk gamtos taisyklių, nes sujauksi tvarką. Vargšė siela... jis pasimetęs... pasmerktas... grįš į viržynę tavęs ieškoti... tu pati laisva valia grįši. Negali pakeisti likimo... turi jo saugotis.

Staiga Lėjos ranką spaudę gniaužtai atsileido ir Megan vėl susmuko fotelyje, sėdėjo užsimerkusi. Mergaitė pašoko ir išlėkė pro duris į gatvę. Nesustojo, bėgo visą kelią iki vištidės, stovinčios už mažo sublokuoto namelio, kuriame gyveno kartu su tėvais. Atidarė dureles ir įpuolusi į vidų susmuko ant žemės, o persigandusios vištos išsilakstė.

Lėja atsirėmė į medinę sieną ir laukė, kol sulėtės kvėpavimas.

Kaimelio gyventojai buvo teisūs. Megan beprotė. Ką ji ten sakė, kad Lėja turi būti atsargi? Skambėjo baisiai. Jai tik vienuolika, todėl nieko nesuprato. Norėjo pas mamą, bet negalėjo jai visko papasakoti. Mama pamanys, kad jai galvoj pasimaišė, ir pasakys, kad negražu skleisti bjaurius gandus apie vargšę bejėgę senutę.

Lėja atsistojo ir lėtai nuėjo prie galinių durų. Įžengė į šiltą virtuvę, uodė tokį pažįstamą namų kvapą ir pasijuto saugi.

– Labas, Lėja, kaip tik spėjai grįžti arbatai. Sėskis. – Dorina Tompson atsisuko ir nusišypsojo, bet po akimirkos sunerimusi suraukė kaktą. – Lėja, kas atsitiko? Tu balta kaip popierius.

– Nieko, mamyte. Man viskas gerai. Tik šiek tiek maudžia pilvą.

– Tikriausiai todėl, kad greitai augi. Ko nors užkąsk ir tuoj pasijusi geriau.

Lėja priėjo prie mamos ir stipriai apkabino.

– O čia kodėl?

– Aš... Myliu tave, mamyte. – Lėja atsipalaidavo jaukiame glėbyje ir pasijuto daug geriau.

Bet kai kitą savaitę mama, kaip paprastai, paprašė nunešti Megan kiaušinių, ji griežtai atsisakė.

Po šešių mėnesių Megan mirė ir mergaitė dėl to tik apsidžiaugė.

Pirma dalis

Nuo 1976 metų birželio iki 1977 metų spalio

Jorkšyras, 1976 metų birželis

Rouzė Delansi įmetė puikų sabalo šerių teptuką į indą su terpentinu. Padėjo paletę ant dažais aptaškyto darbo suolelio ir susmukusi į apsitrynusį fotelį nusibraukė nuo veido vešlius auksinius plaukus. Vėl paėmė nuotrauką, pagal kurią tapė, ir palygino su priešais ant molberto stovinčiu užbaigtu paveikslu.

Panašumas buvo pribloškiantis, nors jai buvo sunku atskirti vieną aptakių formų kumelę nuo kitos. Tačiau kol bandė surinkti kūrinius, kuriuos būtų verta rodyti Londono galerijoje, tokie užsakymai leisdavo apmokėti sąskaitas.

Šį paveikslą užsakė turtingas vietos ūkininkas, turintis tris lenktyninius žirgus. Iš paveikslo ilgesingai į Rouzę žvelgianti kaštoninė kumelė Andinė buvo antroji. Ūkininkas už kiekvieną paveikslą mokėjo po penkis šimtus svarų. Šis užsakymas leis jai pakeisti vijokliais apaugusio akmeninio namelio stogą, kuriame gyveno kartu su vaikais. Gautų pinigų neužteks, kad išspręstų vis didėjančią besikaupiančios drėgmės problemą arba užtaisytų sausojo puvinio ar medgręžio lervų padarytą žalą, bet vis šiokia tokia pradžia.

Rouzė visas viltis sudėjo į būsimą parodą. Jei pavyktų parduoti bent keletą paveikslų, tada galėtų padengti vis augančias

skolas. Matė, kad banko vadybininkas vis mažiau tiki nuolatiniais pažadais, ir žinojo, kad balansuoja ant bedugnės krašto.

Nuo paskutinės parodos praėjo labai daug laiko – beveik dvidešimt metų. Gali būti, kad žmonės ją jau bus pamiršę, nors tomis svaiginančiomis dienomis buvo liaupsinama tiek kritikų, tiek visuomenės. Rouzė buvo jauna, graži ir beprotiškai talentinga... Tik viskas susiklostė ne taip: ji paliko ryškias Londono šviesas ir persikraustė į šią nuošalią vietą, Jorkšyro vilnijančiose viržynėse įsikūrusį Sovudą.

Taip, kitų metų balandį rengiama paroda yra avantiūra, bet ji turi atsipirkti.

Rouzė pakilo ir nepaisant stambaus kūno užtikrintai sukiojosi po užgriozdintą mažytę studiją. Pro didžiulį langą žvilgtelėjo į lauką. Tas vaizdas nesiliovė teikti jai ramybės, kaip tik todėl ir pirko šią seną sodybą. Ji stūksojo pačioje kalvos viršūnėje ir niekas netrukdė žiūrėti į apačioje besidriekiantį slėnį. Tolumoje sidabriškai žvilgėjo vandenys, tas telkinys buvo vadinamas Limingo rezervuaru ir išsiskyrė iš žalumos kupinų apylinkių. Negalėjo net pagalvoti, kad nebegalės gėrėtis šiuo vaizdu, bet puikiai suprato, kad jei paroda nebus sėkminga, tada šį namą teks parduoti.

– Velnias! Velnias! Velnias! – Rouzė kumščiu trankė tvirtą pilko akmens palangę.

Žinoma, buvo kita galimybė. Visada ją turėjo, bet tuos dvidešimt metų net neleido sau apie tai pagalvoti.

Rouzė susimąstė apie savo brolį Deividą, jo prabangų butą Niujorke, užmiesčio namą Glosteršyre, vilą atokioje Karibų saloje ir vandenynus skrodžiančią jachtą, kuri dabar stovėjo kažkur Amalfio pakrantėje. Daugelį naktų gulėjo atmerktomis akimis, klausėsi, kaip vandens lašai kapsi į dešinėje lovos pusėje padėtą metalinę keptuvę, ir svarstė, gal vertėtų kreiptis pagalbos. Bet ge-

riau jau susitaikys su iškeldinimu, nei iš jo paprašys pinigų. Nes anuomet, prieš daugelį metų, viskas susiklostė labai blogai.

Rouzė labai seniai nematė savo brolio, tik iš laikraščiuose rastų straipsnių žinojo apie staigų lyg meteoro iškilimą. O visai neseniai, prieš aštuonis mėnesius, perskaitė apie jo žmonos mirtį ir kad brolis vienas liko auginti šešiolikmetį sūnų.

Tada, prieš savaitę, gavo telegramą.

Brangioji Rouze taškas Per ateinančius du mėnesius turiu rimtų verslo įsipareigojimų taškas Birželio dvidešimtą dieną turiu

pasiimti sūnų Bretą iš internatinės mokyklos taškas Nenoriu jo palikti vieno taškas Vis dar gedi dėl mamos mirties taškas

Gal jis galėtų atvažiuoti pas tave taškas Kaimo oras jam būtų į sveikatą taškas Pasiimsiu rugpjūčio pabaigoje taškas Deividas.

Perskaičiusi telegramą Rouzė net penkias dienas nekėlė kojos į savo studiją. Ilgai vaikštinėdavo viržynėje ir bandė suprasti, kodėl Deividas taip elgiasi.

Bet ne kažin ką galėjo padaryti. Deividas viską pateikė kaip fait accompli* . Atvažiuoja berniukas, tikriausiai bus išlepintas ir arogantiškas snobas, kuris visai nesidžiaugs turėdamas likti griūvančiame kaimo name, kur daugiau nėra ką veikti, tik stebėti augančią žolę.

Spėliojo, kaip jos pačios vaikai reaguos į dar nepažinto pusbrolio atvykimą. Rouzei teks gerokai pasistengti, kad paaiškintų ne tik netikėtą Breto atsiradimą jų namuose, bet ir praneštų faktą, kad jų dėdė tikriausiai yra vienas turtingiausių pasaulio žmonių.

Aukštas ir išvaizdus dvidešimtmetis sūnus Mailzas tiesiog linktelės ir nieko neklausinės, bet penkiolikmetė Miranda...

* Prancūziškai: įvykęs faktas. Čia ir toliau – vert. past.

Kaip visada, vos pagalvojusi apie sudėtingo charakterio įsivaikintą dukrą Rouzė pajusdavo sudilgsintį kaltės jausmą.

Rouzė nerimavo, kad kaip tik dėl jos kaltės Miranda kėlė tiek problemų. Buvo išlepinta, nemandagi ir dėl kiekvieno menkniekio bardavosi su Rouze. Ji visada labai stengėsi rodyti dukrai tiek pat meilės, kaip ir Mailzui, bet, rodos, Miranda suprato, kad niekada nepajus tokio ryšio, koks siejo motiną ir sūnų, nebus to paties kūno ir kraujo.

Rouzė iš visų jėgų stengėsi mylėti Mirandą. Bet mergaitė nepadėjo namuose puoselėti šeimyniškos atmosferos ir Rouzei atrodydavo, kad ji tyčia kelia įtampą. Kaltės jausmas ir mamos bei dukros bendravimo trūkumas reiškė, kad jos geriausiu atveju toleravo viena kitą.

Rouzė žinojo, kad Miranda džiaugsis Breto atvykimu, o berniuko tėvo turtai padarys didžiulį įspūdį. Net neabejojo, kad puls flirtuoti. Ji buvo labai daili mergaitė, jau spėjusi sudaužyti daugybę širdžių. Rouzė tik norėjo, kad ji nesielgtų taip... atvirai. Mirandos kūnas jau buvo subrendęs ir mergaitė net nesistengė jo slėpti. Puikavosi pribloškiančiais šviesiais plaukais. Rouzė jau nuleido rankas ir nebedraudė dažytis ryškiai raudonu lūpdažiu ir puoštis trumpais sijonais, nes kitu atveju Miranda ištisomis dienomis būdavo blogos nuotaikos ir namuose vyraudavo niūri atmosfera.

Žvilgtelėjo į laikrodį. Netrukus Miranda grįš iš mokyklos, Mailzas taip pat jau važiavo iš Lidso, kur mokėsi universitete ir ką tik pabaigė trimestrą. Paprašys ponios Tompson prie arbatos patiekti ypatingų vaišių.

Rouzė prisės kartu ir praneš apie sūnėno atvykimą, lyg brolio sūnaus viešnagė vasarą būtų pats įprasčiausias įvykis.

Suėmė save į rankas. Reikės atlikti tam tikrą vaidmenį. Nė vienas iš jų neturi sužinoti...

– Lėja, gal būtum tokia maloni ir šiandien man padėtum didžiajame name? Pas ponią Delansi ryt atvažiuoja svečias, todėl turiu paruošti vieną iš viršuje esančių kambarių ir viską gerai išvalyti. Ačiū Dievui, kad dabar vasara. Jei atidarysim langus, turėtų nebelikti to baisaus drėgmės kvapo. – Dorina Tompson suraukė nosį.

– Žinoma, ateisiu į pagalbą, – pasakė Lėja ir įdėmiai nužvelgė mamą. Dorinos šukuosena buvo praktiška, plaukai buvo vešlūs ir rudi, trumpai kirpti. Vertinant pagal naują banguotų plaukų madą, jos garbanos ant viršugalvio ir ties sprandu buvo gerokai per standžios. Sunkaus darbo ir nerimo kupini metai lėmė, kad nors mama buvo liekna kaip skulptūrose vaizduojamos moterys ir tik trisdešimt septynerių, jos veidą jau vagojo per daug raukšlių.

– Gerai, tada susitarėm. Lėja, nueik apsimauti senųjų džinsų. Tas kambarys bus baisiai nešvarus. Ir paskubėk. Noriu išeiti iškart, kai tik paruošiu tėčiui pietus.

Lėjos nereikėjo antrą kartą raginti. Užlėkė laiptais į viršų, atsidarė savo mažyčio kambario duris ir spintos apačioje susirado senamadiškus ir kiek apdriskusius džinsus. Dar iš-

sitraukusi apsivilko seną džemperį ir atsisėdo lovūgalyje, kad žiūrėdama į veidrodį galėtų susipinti liemenį siekiančius, raudonmedžio spalvos garbanotus plaukus. Už nugaros permetusi sunkią kasą atrodė jaunesnė nei penkiolikos metų, bet vos atsistojus veidrodyje pamatė švelnius daug labiau subrendusios mergaitės kontūrus. Visada buvo aukšta, ūgį paveldėjo iš Dorinos, bet pastaraisiais metais dar styptelėjo ir dabar klasiokės siekė jai iki pečių. Mama visada sakydavo, kad augant trūksta jėgų, ir dėl to Lėja jausdavosi lyg kokia saulėgrąža, tekdavo nuolat klausytis mamos raginimų daugiau valgyti, kad nebebūtų tokia liesa.

Lėja iš po lovos išsitraukė sportbačius ir paskubomis apsiavė, nes jau nekantravo eiti į didįjį namą. Džiaugdavosi, kai mama ją ten pasiimdavo. Tame name buvo tiek daug erdvės, palyginti su jų ankštu namuku, kur apačioje ir viršuje buvo po du kambarius. Taip pat žavėjosi ponia Delansi. Ji taip skyrėsi nuo visų kitų Lėjos pažįstamų žmonių ir mergaitė dažnai pagalvodavo, kad Mirandai labai pasisekė turėti tokią mamą. Ne todėl, kad nemylėjo savosios, bet jos mamai reikėjo rūpintis tėčiu ir dar visą dieną dirbti, todėl kartais būdavo blogos nuotaikos ir ją apšaukdavo. Lėja suprato, kad taip nutinka dėl nuovargio, todėl stengdavosi padėti nudirbti kuo daugiau darbų. Ji vargiai prisiminė tas dienas, kai tėtis dar galėjo vaikščioti. Buvo tik ketverių, kai jis susirgo reumatiniu artritu, tad pastaruosius vienuolika metų praleido neįgaliojo vežimėlyje. Turėjo atsisakyti sunkaus fizinio darbo vilnos apdirbimo įmonėje, o mamai teko įsidarbinti ūkvede pas ponią Delansi, kad namo parneštų bent kiek pinigų. Per visus tuos metus nė karto negirdėjo tėčio skundžiantis, bet žinojo, kad jis jaučiasi kaltas, nes žmona ne tik turėjo juo rūpintis, bet ir uždirbti pragyvenimui.

Lėja labai mylėjo savo tėtį ir kai tik galėdavo, kartu leisdavo laiką.

Nubėgo laiptais žemyn ir pasibeldė į kambario duris. Tėčiui susirgus svetainė tapo tėvų miegamuoju, o miestelio taryba šalia virtuvės esančiame sandėliuke įrengė dušą ir tualetą.

– Užeik.

Atidarė duris. Ponas Tompsonas sėdėjo sau įprastoje vietoje, prie lango. Pamačius Lėją nušvito jo rudos akys, tokios pačios kaip ir dukros.

– Labas, mieloji. Ateik ir pabučiuok tėtį.

Lėja taip ir padarė.

– Kartu su mama eisiu į didįjį namą ir ten jai padėsiu.

– Supratau, dukrele. Pasimatysim vėliau. Smagiai praleisk laiką.

– Būtinai. Mama suteps ir atneš tau sumuštinių.

– Kaip miela. Iki, brangioji.

Lėja uždarė duris ir nuėjo į virtuvę, kur mama į pergamentinį popierių vyniojo lėkštę, prikrautą sumuštinių su konservuota kiauliena.

– Nunešiu tėčiui ir galėsim eiti, – pasakė mama. Nuo Oksanhopo iki mažyčio Sovudo kaimelio, kur ant kalvos stūksojo ponios Delansi namas, reikėjo eiti maždaug tris kilometrus. Paprastai ponia Tompson važiuodavo dviračiu, bet šiandien išsiruošė kartu su Lėja, todėl spėriai tolo nuo kaimelio ir kilo į kalvą link viržynės.

Giedrame danguje ryškiai švietė saulė, diena buvo šilta ir maloni. Išeidama Lėja vis tiek ant pečių užsimetė striukę, nes žinojo, kad grįš vėlai, o viržynėje gali labai staigiai atšalti.

– Manau, šiais metais bus karšta vasara, – pasakė Dorina. –

Ponia Delansi pranešė, kad pas juos apsistos sūnėnas. Net nežinojau, kad ji tokį turi.

– Kiek jam metų?

– Paauglys. O tai reiškia, kad ponios Delansi namai vėl šurmuliuos, nes Mailzas grįžta iš universiteto, Mirandai taip pat atostogos. O jai pats pasiruošimas parodai.

Kurį laiką buvo tylu.

– Mamyte, galiu paklausti? – pasiteiravo Lėja.

– Žinoma, – atsakė mama.

– Ką... Ką manai apie Mailzą?

Ponia Tompson sustojo ir įsmeigė akis į dukrą.

– Žinoma, kad man jis patinka. Juk padėjau jį auginti, tiesa?

Kodėl tau kilo toks keistas klausimas?

– Ak, šiaip sau, – atsakė Lėja, nes spėjo pastebėti piktoką mamos žvilgsnį.

– Jei jau apie tai kalbame, tai jaunoji panelė, jo sesuo kartais vilki... Tokie apdarai nedera jos amžiaus mergaitei.

Bet Lėjai patiko Mirandos taip drąsiai pasirenkami drabužiai ir gėrėdamasi stebėdavo, kaip Grinhedo vidurinėje mokykloje aplink Mirandą būriuodavosi berniukai. Abi mergaitės buvo vienmetės. Lėja kartais matydavo, kaip po pamokų Miranda kartu su metais vyresniais berniukais traukia į Klifo pilies parką. Svarstydavo, kaip Miranda su ta nuobodžia privaloma uniforma sugeba būti tokia daili ir suaugusi, kai Lėja atrodydavo dar liesesnė, nei buvo iš tikrųjų. Nors buvo tik mėnesiu jaunesnė už Mirandą, šalia jos jausdavosi kaip vaikas.

– Tu vis sakai, kad ponia Delansi neturi pinigų, bet Miranda nuolat rengiasi naujais drabužiais. O dar jie gyvena dideliame name.

Ponia Tompson supratingai linktelėjo.

– Lėja, viskas priklauso nuo to, su kuo lyginsi. Pavyzdžiui, pagalvok apie mūsų šeimą. Mūsų kišenėse dažnai švilpia vėjai, nors tą patį sako ir ponia Delansi. Bet anksčiau ji buvo turtinga,

turėjo labai daug pinigų. Todėl prisiminusi praeitį mano, kad gyvena skurdžiai. Ar supranti?

– Manau, kad taip.

– Miranda skundžiasi, kad eidama į vakarėlį negali nusipirkti naujų drabužių. Tau būtų sunku, jei susėdę gerti arbatos neturėtume ko užkąsti.

– Kur dingo visi jos turtai?

Mama tik abejingai mostelėjo ranka.

– Tiesą sakant nežinau, ką ji padarė su savo pinigais, bet vėl ėmė tapyti vos prieš porą metų, todėl tikriausiai ilgai nieko nėra pardavusi. Bet užteks plepėti. Paskubėkim, mieloji, nes kitaip pavėluosim.

Ponia Tompson atidarė galines namo duris, pro kurias patekdavai tiesiai į virtuvę. Ši patalpa buvo didesnė nei visas Lėjos namų pirmas aukštas.

Apsirengusi ryškiai rožiniu satino chalatu ir įsispyrusi į derančias kailines šlepetes Miranda sėdėjo prie ilgo, lygaus pušinio stalo ir pusryčiavo, o jos šviesiuose plaukuose žaidė saulės spinduliai.

– Labas, Dorina, atėjai kaip tik laiku, kad paruoštum man dar vieną skrebutį!

– Gali tik pasvajoti, panelyte. Turiu daug darbo, nes tavo mamos svečiui reikia suspėti paruošti kambarį.

– Tačiau net neabejoju, kad Lėja neprieštaraus, tiesa, brangute? – tingiai paklausė Miranda.

Lėja žvilgtelėjo į mamą, kuri jau ruošėsi prieštarauti, ir paskubomis atsakė:

– Žinoma, kad neprieštarauju. Eik, mamyte, tuoj prie tavęs prisijungsiu.

Ponia Tompson susiraukė, bet paskui tik gūžtelėjo pečiais ir išėjo iš virtuvės. Lėja į skrudintuvą įdėjo dvi riekeles duonos.

– Kaskart, kai tave pamatau, atrodai paaugusi, – lėtai tardama žodžius Miranda ją pagyrė. – Ar laikaisi dietos? Tu tokia lieknutė.

– O, ne, mama juokauja, kad aš rajūnė. Jei tik ji leistų, pavalgiusi išlaižyčiau lėkštę.

– Kaip tau pasisekė. Man užtenka tik pažiūrėti į grietinėlę ir jau priaugu penkis kilogramus, – liūdnai ištarė Miranda.

– Bet tavo figūra tokia graži. Visi mūsų klasės berniukai taip sako. – Už nugaros tarkštelėjo skrudintuvas, todėl Lėja net šoktelėjo.

– Paimk neriebų užtepą, o ant jo užtepk labai ploną sluoksnį marmelado. Ką dar berniukai apie mane kalba? – nerūpestingai pasiteiravo Miranda.

Lėja išraudo.

– Matai, dar jie sako, kad tu... labai graži.

– O tu, Lėja, manai, kad aš graži?

– O, taip, labai. Man... Man patinka tavo drabužiai. – Lėja priešais Mirandą padėjo lėkštę su skrebučiais. – Ar dar norėtum arbatos?

Miranda linktelėjo.

– Turėtum pasakyti mano brangiajai mamytei, kad tau patinka mano drabužiai. Ji eina iš proto, jei suknelė apnuogina kulkšnis! Kas per davatka. Gal įsipilk arbatos ir palaikyk man draugiją, kol baigsiu valgyti?

Lėja sudvejojo.

– Geriau nereikia. Turiu lipti į viršų ir padėti mamai.

– Kaip nori. Jei vėliau turėsi laiko, ateik pas mane į miegamąjį, parodysiu šeštadienį nusipirktus naujus drabužius.

– Mielai. Paskui užsuksiu, Miranda.

– Gerai.

Lėja girgždančiais laiptais užlipo į viršų ir plačiame kori-

doriuje išvydo mamą, kuri energingai purtė nusitrynusį kilimėlį.

– Jau ketinau eiti tavęs ieškoti. Reikia, kad padėtum apversti čiužinį. Viename kampe įsimetė pelėsis. Židinyje įkūriau ugnį, kad bent kiek pradžiūtų kambarys.

Lėja nusekė iš paskos į erdvų miegamąjį ir suėmė vieną sunkaus dvigulio čiužinio galą.

– Gerai, kilstelkim vieną pusę... taip. Tikiuosi, neleisi tai apačioje sėdinčiai panelei įprasti su tavimi elgtis kaip su tarnaite. Vos kiek nusileisi, ji iškart užlips tau ant galvos. Mieloji, kitą kartą atsisakyk. Ne tavo darbas jai patarnauti ir nešioti maistą.

– Atsiprašau, mamyte. Ji tokia subrendusi, tiesa?

Dorina Tompson pastebėjo sužavėtos dukros akis.

– Taip, subrendusi, bet, panelyte, neturėtum iš jos imti pavyzdžio. – Dorina iškvėpė ir rankomis įsisprendė į klubus. –

Atrodo geriau. Bet paklodę patiesim tik prieš pat atvykstant svečiui. Čiužinys galės šiek tiek pradžiūti ir jei pasiseks, tas vargšelis nepasigaus plaučių uždegimo pačią pirmą naktį. –Žvilgsnis nuklydo prie lango. – Toje dėžėje rasi stiklų valiklio. Mieloji, ar nušveistum tuos purvinus langus?

Lėja linktelėjo ir nusinešė valiklį prie lango iš kelių mažesnių stiklo paketų. Perbraukė pirštu per dulkes ir iš tinklo išvarė mažą voriuką.

– Einu žemyn, atsinešiu dulkių siurblį.

Ponia Tompson išėjo iš kambario, o Lėja puolė šveisti purviną langą, purškė skystį ir valė, kol šluostė tapo juoda. Išvaliusi keturis mažus stiklo kvadratėlius žvilgtelėjo laukan. Vis dar švietė saulė, o ryškiuose jos spinduliuose viržynė net spindėjo.

Vaizdas buvo pribloškiantis, galėjai apžvelgti apačioje plytintį

slėnį, o kitoje rezervuaro pusėje kyšojo Oksanhopo kaimelio kaminai.

Lėja pastebėjo maždaug už keturių šimtų metrų ant kauburio įsitaisiusį žmogų. Sėdėjo rankomis apglėbęs kelius ir žvelgė žemyn. Lėja atpažino vešlius juodus plaukus. Ten buvo Mailzas.

Šis vaikinas jai kėlė baimę. Niekada nesišypsodavo, niekada nesisveikindavo, tiesiog... spoksodavo į ją. Kai grįždavo namo, turbūt ištisas valandas praleisdavo viržynėje. Tik retkarčiais jį pamatydavo, tik kartais saulėkaitoje palei slėnį ant vieno iš pono Moriso žirgų pralėkdavo tamsus siluetas. Staiga Mailzas atsisuko. Lyg būtų žinojęs, kad Lėja jį stebi, įsmeigė savo tamsias akis tiesiai į ją. Mergaitei atrodė, kad jo žvilgsnis veria kiaurai. Stovėjo nejudėdama, akimirką negalėjo nė krustelėti, o tada sudrebėjo ir nėrė tolyn nuo lango.

Į kambarį grįžo ponia Tompson ir atsinešė siurblį.

– Nagi, Lėja, prie darbo. Dar neišvalei nė ketvirčio lango.

Mergaitė nenoriai grįžo atgal.

Bet ant kauburio jau nieko nebebuvo.

– Dorina, norėjau paklausti, gal Lėja pageidautų užsidirbti šiek tiek kišenpinigių?

Prieš grįždamos į kaimelį Lėja su mama prisėdo virtuvėje ir gėrė arbatą.

Ponia Delansi stabtelėjo tarpduryje, jos chalatas buvo nusėtas įvairiaspalvėmis aliejinių dažų dėmėmis. Žvelgė į mergaitę ir šypsojosi.

– Manau, kad tai puiki mintis, tiesa, Lėja? – paklausė ponia Tompson.

– Taip, ponia Delansi. Ką man reikės daryti?

– Kaip jau žinai, rytoj atvyksta mano sūnėnas Bretas ir liks

čia paviešėti. Bėda ta, kad labai intensyviai tapau ir ruošiuosi parodai. Turiu labai nedaug laisvo laiko, o ką jau kalbėti apie

maisto gaminimą. Todėl pagalvojau, gal norėtum padėti mamai čia tvarkytis ir man su vaikais pagaminti pusryčius bei vakarienę. Mano pačios vaikai puikiai sugeba patys savimi pasirūpinti, bet sūnėnas... Supranti, jis pratęs prie prabangesnio gyvenimo.

Dorina, aš būtinai sumokėsiu už papildomas darbo valandas, taip pat pridėsiu Lėjos užmokestį.

Ponia Tompson pažvelgė į dukrą.

– Jei tik kuri galėsim pagaminti tėčiui vakarienę, turbūt toks pasiūlymas mums puikiai tinka, ar ne, Lėja?

Mergaitė suprato, kad mamai papildomi pinigai labai pravers. Todėl linktelėjo.

– Taip, ponia Delansi, labai norėčiau.

– Puiku, vadinasi, sutarta. Daržinėje stovi senas dviratis, gali juo naudotis. Bretas atvyks rytoj popiet ir norėčiau, kad vakarienei pagamintumėt ką nors ypatingo. Stalą padenkite valgomajame. Paimkit Vedžvudo servizą ir sudarykite savaitei reikalingų produktų sąrašą. Paskambinsiu į ūkio parduotuvę ir paprašysiu viską pristatyti. O dabar jau turiu grįžti į studiją. Pasimatysim rytoj.

– Gerai, ponia Delansi, – atsakė ponia Tompson.

Rouzė jau ėjo iš virtuvės, bet staiga grįžo atgal.

– Jei mano sūnėnas atrodys kiek... kitoks, tiesiog nekreipkit dėmesio. Neseniai mirė jo mama, be to, kaip minėjau, jis pratęs gauti visa, kas geriausia. – Atrodė, kad Rouzė krūptelėjo. – Kaip ir sakiau, pasimatysim rytoj. – Išėjo iš virtuvės ir uždarė duris. – Vargšas vaikelis, toks jaunas, o jau neteko mamos. – Ponia Tompson kriauklėje išskalavo arbatos puodelius.

Durys atsidarė ir į vidų įžygiavo Miranda, apsirengusi aptemptu raudonu trumpu sijonėliu ir marlę primenančio audinio palaidine su gilia iškirpte.

– Lėja, maniau, kad ateisi apžiūrėti mano naujus drabužius.

– Taip, tik...

– Nesijaudink. Pati atėjau tau parodyti. Ką manai? Argi jie ne puikūs? – Miranda nusišypsojo ir apsisuko ratu.

– Manau, kad...

– Manau, kad mums jau laikas eiti, jei norime spėti su tėčiu išgerti arbatos, – nutraukė mama.

Miranda nekreipė į ją dėmesio.

– Nusipirkau naujajame Kitlio butike. Taip pasipuošiu ryt per vakarienę, kai atvyks mano pusbrolis. – Miranda plačiai nusišypsojo. – Juk žinote, kad jo tėvas yra vienas iš turtingiausių pasaulio žmonių, tiesa?

– Tik nereikia kurti istorijų, jaunoji panele, – papriekaištavo ponia Tompson.

– Tai tiesa! – Miranda prisėdo ant kėdės ir užsikėlė kojas ant stalo, atidengdama baltas šlaunis. – Brangioji mamytė šitai nutylėjo, tiesa? Jos brolis yra Deividas Kuperis. Tas Deividas Kuperis. – Spoksojo laukdama reakcijos, bet jos nebuvo, todėl susiraukė. – Tik nesakykit, kad apie jį negirdėjot. Jis garsus visame pasaulyje. „Kuperio pramonės“ savininkas? Vienos iš didžiausių pasaulio bendrovių? Vienas Dievas žino, kodėl turim gyventi šitoj lūšnoj, kai jis yra mūsų brangiosios Rouzytės brolis.

– Panele, tau nedera mamą vadinti Rouzyte.

– Atsiprašau, ponia T., – atsakė Miranda. – Jau maniau, kad čia niekada nevyksta nieko įdomaus, bet netikėtai sužinojau, kad turiu pinigais aptekusį dėdę, o ryt pas mus atvyksta jo sūnus. Bet geriausia, kad jam šešiolika. Kažin, ar jis turi merginą? – susimąstė.

– Miranda, turėtum gražiai su juo elgtis. Vargšelis neseniai prarado mamą.

Miranda šyptelėjo.

– Galiu patikinti, ponia T., kad taip ir bus... Ką gi, einu išbandyti naujas veido priežiūros priemones. Pasimatysim vėliau. – Atsistojo ir išskubėjo iš virtuvės. Ponia Tompson papurtė galvą.

– Verčiau jau eikim, Lėja. Ryt bus daug darbo. – Nusišluostė rankas į rankšluostėlį ir kryptelėjo galva į durų pusę. – Nujaučiu, kad bus bėdų.

Po viržynę ją vaikėsi vyras. Vijosi, o ji puikiai žinojo, kas nutiks, jei pagaus. Kojos judėjo vis lėčiau, o apačioje plytinčiame slėnyje aidėjo raganos Megan balsas: – Velniški dalykai... pasmerktas... negali pakeisti likimo... turi jo saugotis.

LUCINDA RILEY (Liusinda Raili, 1965–2021) – pasaulyje pripažinta Šiaurės Airijos rašytoja. Pirmą romaną ji parašė dvidešimt ketverių, baigusi ankstyvą karjerą kine, teatre ir televizijoje. Dabar jos knygos išverstos į 40 kalbų, visame pasaulyje jų parduota daugiau kaip 50 milijonų egzempliorių. Labiausiai autorę išgarsino 8 romanų ciklas „Septynios seserys“, paremtas mitu apie Plejadžių žvaigždyną. „Slapta mergina“ – septyniolikta į lietuvių kalbą išversta autorės knyga.

1976-ieji, Jorkšyras. Lėja Tompson, neturtinga ūkvedės dukra, dirba paslaptingai Delansių šeimai. Nuostabiu grožiu apdovanotą merginą visą gyvenimą persekioja šiurpus prakeiksmas. Jis ima pildytis, kai į atokius, laukinės viržynės apsuptus Delansių namus atvyksta netikėtas svečias. Pirmoji meilė, pavojinga aistra ir lemtingi jos padariniai. Viena vasara kalvotoje Jorkšyro viržynėje visam laikui susaisto Lėjos ir Delansių šeimos gyvenimus.

Lėja palieka Jorkšyro kalvas ir išvyksta į Londoną. Ten jos laukia sėkminga modelio karjera. Mergina mėgaujasi dėmesiu, įsilieja į mados pasaulį, tačiau niekaip negali užmiršti Delansių ir pabėgti nuo praeities šešėlių, vedančių Treblinkos koncentracijos stovyklos link.

Po daugelio metų ji dar kartą grįš į tą patį namą viržynėje, o ten kartą ir visiems laikams bus atskleista didžiulė Delansių šeimos paslaptis.

Uždrausta meilė, kerštas, grėsminga pranašystė ir kelias kartas aprėpianti šeimos drama – romane „Slapta mergina“ skaitytojai ras visko, dėl ko taip pamėgo „Septynių seserų“ ciklą.