Piotr Levin
Iš rusų kalbos vertė Viktorija Šenbergs
Atsukti laiką atgal Ilgai nesiryžau viešinti tų žinių, kurias įgijau gana neįprastomis aplinkybėmis. Neįsivaizduodamas savęs, kaip mokytojo, vedlio ar pamokslininko, griežtai laikiausi taisyklės nepasakoti to, ko manęs neklausia. Tik keliems žmonėms, susidomėjusiems, kaip man pavyksta atrodyti tokiam jaunam sulaukus brandaus amžiaus, atskleidžiau paslaptis. Tai padariau tik įsitikinęs, kad jų susidomėjimas nėra beprasmis, kad jie patys yra pasirengę praktiškai siekti tokių pat rezultatų. Pastaraisiais metais pastebėjau, jog žmonių, nuoširdžiai ketinančių atsukti laiką atgal, atsiranda vis daugiau. Savaime nutiko taip, kad įgijau gana daug mokinių, kurie šias žinias skleidė toliau. Galiausiai atsirado būtinybė turėti palikimą, kuriuo būtų galima remtis. Vis dėlto abejonės manęs neapleido: ar galima visiems atskleisti man žinomas paslaptis? Viena, kai žinios perduodamos žmogui, subrendusiam jas priimti, ir visai kas kita perduoti šias žinias visiems norintiesiems. Šias abejones išsklaidė pats gyvenimas. Į mane kreipėsi vienos įmonės kolektyvas, prašydamas pravesti seminarą apie atjaunėjimą. Patirtis buvo sėkminga. Paskui pradėjo gausėti tokių pasiūlymų. Kaskart mane pasitikdavo nors nedidelė, bet dėkinga auditorija. Supratau, kad pasaulyje vyksta rimti pokyčiai. Kasdien daugybė žmonių tarsi pabudę iš sapno suvokia, kad gyventi kaip anksčiau 5
piotr levin
nebeįmanoma. Kančios, ligos, priešlaikinė senatvė ir išėjimas iš gyvenimo – visa tai reikia sustabdyti. Svarbiausia – žmonės pajuto, kad turi tam jėgų. Atsukti laiką atgal realu, ir tai gali ne tik tam tikri asmenys, o daugybė žmonių. Šis skaičius nuolat auga. Mano įgytas slaptas žinojimas jau nebėra paslaptis, nes jis tapo labai paklausus. Dar visai neseniai apie tai galima buvo tik pasvajoti... Nemanau, kad turiu kokią nors ypatingą misiją, kad privalau „atverti akis“ išminties stokojančiai žmonijai. Ne, aš – paprastas žmogus. Vis dėlto jei mano likimas susiklostė taip, kad sužinojau paslaptis, dar neseniai saugotas tik grupelės išrinktųjų, vadinasi, esu atsakingas už tai. Juk žinios duodamos mums tam, kad dalytumėmės jomis. Tai ir ketinu padaryti šioje knygoje – dabar jau ne abejodamas, o su džiaugsmu, kad atėjo tam metas. Pirmiausia turiu nuosekliai papasakoti visą savo istoriją.
Tibetas Seniai, praeitame amžiuje, devintame dešimtmetyje, su pagyrimu baigiau Politechnikos institutą. Taip sėkmingai baigęs mokslus galėjau rinktis bet kurį geriausią darbo pasiūlymą. Likti aspirantūroje ir krimsti mokslą arba vykti dirbti į Mokslinių tyrimų institutą, konstruktorių biurą, į stambią įmonę bet kur Sovietų Sąjungoje ir iš karto užimti padorias pareigas – visa tai buvo realu. Vis dėlto jaunystė, naivumas, ramybės neduodanti romantika iškeliauti kur nors toli paėmė viršų, ir aš, savo tėvų siaubui, pats pasiprašiau, kad mane paskirtų kuo toliau nuo namų, į Tolimuosius Rytus, į ką tik pradėtą statyti hidroelektrinę (HE). 6
tikrojo atgimimo akis
Turiu pasakyti, kad dėl to nė karto nepasigailėjau. Sunkumų, žinoma, buvo, ilgėjausi namų, ypač iš pradžių, bet jaučiausi puikiai, dirbdamas tikrą darbą, o ne trindamas užpakalį kokioje nors šiltoje vietelėje nedulkėtame darbe. Daugelis tuomet gyveno pagal principą „nesvarbu kur dirbtum, svarbu nedirbti“, tačiau man tai buvo visiškai nepriimtina. Norėjau dirbti, gyventi visa esybe. Gavau viską, ko troškau: įdomią gyvą veiklą, darbą, kuriame sklandė entuziazmo ir įkvėpimo nuotaika, greitai kilau karjeros laiptais, gavau daugiau nei padorų atlyginimą – visa tai tuomet buvo būdinga statyboms. Be to, buvau jaunas, energingas, įkvėptas savo sėkmės ir ypač atsiveriančių perspektyvų. Ko dar reikia laimei? Nebent tikros didžiulės meilės. Ją, kaip man tuomet atrodė, jau buvau sutikęs. Turėjau mylimą merginą, kurią ketinau vesti. Mes kartu dirbome, mus siejo bendri interesai, bendra veikla ir, buvau tikras, bendras likimas. Viskas ėjosi puikiai iki 1990 metų, paskui statybos sustojo, kaip ir daugelis kitų darbų, – valstybės finansavimas sparčiai mažėjo, kol tapo beveik nulinis. Pradėjo mažėti atlyginimas, atsirado priverstinės atostogos ir daugybė kitų pereinamojo ekonomikos laikotarpio „grožybių“. Greitai tapo aišku, kad visi hidroelektrinės statybų darbai bus nutraukti (beje, netrukus taip ir nutiko, statybos buvo atnaujintos tik 1999 metais). Aš nenusiminiau, nes tuo pat metu atsirado ir naujų galimybių. Pavyzdžiui, tapo labai realu išvykti dirbti į užsienį. Pradėjau kryptingai darbuotis šia linkme. 1991 metais man pasiūlė dirbti pagal sutartį Kinijoje, taip pat viename energetikos objekte.
7
piotr levin
Vykstu į Kiniją Tai buvo didžiulė sėkmė, bent aš taip maniau. Tik vienas dalykas temdė mano džiaugsmą – išsiskyrimas su mylimąja. Darbo Kinijoje jai neatsirado, o ji nepanoro vykti ten kaip mano žmona ir namų šeimininkė – rūpinosi savo pačios karjera. Aš supratau savo mylimąją ir nesmerkiau jos. Mes priėmėme, kaip man tada atrodė, išmintingą sprendimą: atidėti vestuves dviem metams, kol grįšiu, o paskui iš karto pirkti butą ir surengti didžiules iškilmes. Juk ne be reikalo važiavau dirbti! Būsimą šeiminį gyvenimą įsivaizdavau kaip gražų, sėkmingą, visapusiškai sutvarkytą, be to, dveji metai neatrodė ilgas laiko tarpas. Mes prisiekėme vienas kitam amžiną meilę, šiltai atsisveikinome, ir aš išvykau. Beveik iš karto paaiškėjo, kad man netinka nei vietinis klimatas – pernelyg karštas ir drėgnas, nei tos vietos maistas – pernelyg aštrus, tarsi deginantis vidurius. Negalėjau prie to priprasti kaip ir prie vietinių papročių, kultūros bei kalbos. Viskas buvo svetima. Be to, buvau visiškai vienas ir su pavydu žvelgiau į susituokusius savo kolegas, atvykusius į Kiniją su žmonomis. Šios visos kaip viena įsimuturiavo į kiniškus apdarus, įsigijo vėduokles ir iš neturėjimo ką veikti pradėjo mokytis kažkokių kiniškų ritualų bei ceremonijų, vadovaujant nežinia iš kur atsiradusiems kinų mokytojams. Įgavusios per tas pamokas či energijos moterys atrodė žydinčios bei patenkintos ir kaip galėdamos kūrė jaukumą savo vyrams, o aš tenkinausi menka viengungio kasdienybe. 8
tikrojo atgimimo akis
Žodžiu, dėl šio sumanymo išvykti į Kiniją beveik iš karto pasigailėjau. Romantikos likučiai svajojant apie tolimas keliones galutinai išgaravo man iš galvos. Pradėjau ilgėtis, šimtą kartų prakeikiau šį užsienį, manęs jau nebedžiugino nė pinigai, kuriuos tikėjausi uždirbti. Tenorėjau vieno: greičiau sugrįžti namo. Nutraukti sutarties nebuvo įmanoma, tad skaičiavau dienas iki man priklausančių atostogų. Vienintelis dalykas, džiuginęs mane, buvo mano sužadėtinės laiškai. Iš pradžių ji man rašė gana dažnai, tikino, kad myli ir ilgisi. Paskui laiškai atkeliaudavo vis rečiau – mano mylimoji skundėsi, jog turi daug darbo, pavargsta ir visiškai nebelieka laiko. Į kiekvieną laišką rašydavau du, kartais net tris atsakymus. Įtikinėjau saugoti save, daugiau ilsėtis. Apie savo sunkumus nelabai pasakojau – nenorėjau jos liūdinti. Be to, svajojau, kaip susitiksime, kai atvyksiu atostogų, tuomet, maniau, apie viską ir prisikalbėsime. Kai iki išvykimo į gimtinę liko kokios dvi savaitės, man nutiko nuostabus įvykis.
Jaunasis atsiskyrėlis Savaitgalį nuvykau į miestą pasivaikščioti po suvenyrų parduotuvėles – norėjau ką nors parvežti dovanų sužadėtinei, giminaičiams, kuriuos taip pat ketinau aplankyti, ir draugams. Taip susižavėjau klaidžiodamas po parduotuvėles, kad pakėlęs akis staiga išvydau, jog esu visiškai nežinomoje gatvėje. Regis, ten prasidėjo kažkoks varguolių rajonas. Gatvelės tapo visai siaurutės, 9
piotr levin
parduotuvėlės – visiškai mažutės. Neturėjau jokio supratimo, kaip ten patekau ir, svarbiausia, kaip surasti kelią atgal. Ir atsitik tu man taip – pasiklydau! Apsižvalgęs aplink supratau, kad visiškai nenutuokiu, į kurią pusę eiti. Užsukau į artimiausią parduotuvėlę, paklausiau angliškai, bet kur tau – manęs nesuprato. Taip pat nutiko ir kitoje, trečioje, ketvirtoje parduotuvėlėje – ten kalbėjo tik kiniškai, o ta kalba man buvo ir tebėra visiškai neįveikiama. Jau beveik visai nusiminęs ir neįsivaizduodamas, ką daryti, nieko nesitikėdamas užsukau į dar vieną parduotuvėlę. Savo nuostabai, pamačiau ten žmogų, kuris atrodė kaip europietis. Žvelgdamas į jį sumurmėjau rusiškai sau panosėje: „Jeigu ir čia nekalba angliškai...“ Atsakymas, kurį išgirdau, mane šokiravo. – Čia kalba rusiškai, – atsiliepė parduotuvėlės šeimininkas, maloniai man šypsodamasis. Iš pradžių tiesiog sustingau, vis dar netikėdamas, kad man nesivaidena. Paskui taip apsidžiaugiau, kad iš karto nepažįstamajam papasakojau beveik viską apie save: kaip ieškojau suvenyrų ir pasiklydau, kaip laukiu atostogų, ilgiuosi namų. Mano pašnekovas taip pat džiaugėsi galėdamas pasikalbėti gimtąja kalba – jis buvo rusas. Vyras man atskleidė, kad jo tėvas iki 1917 metų revoliucijos buvo pirklys, prekiavo „kolonijinėmis prekėmis“, gyveno Novosibirske, bet turėjo prekybos namus ir Kinijoje. Kai Rusijoje į valdžią atėjo bolševikai, jis iš karto suprato, kad nieko gero ten nebus, tad greitai susirinko viską, kas vertinga, ir su šeima emigravo į Kiniją. Čia sėkmingai prekiavo, 10
tikrojo atgimimo akis
jo prekybos namų reikalai iki kultūrinės 1965–1969 metų revoliucijos klostėsi tiesiog puikiai, tačiau tuomet mano pašnekovo tėvas, kaip ir daugelis kitų, nukentėjo, teliko mažytė parduotuvėlė, kurią paveldėjo sūnus. Pareiškiau užuojautą, bet parduotuvėlės šeimininkas tik mostelėjo ranka, parodydamas, kad tai niekai, ir tarė: – Aš patenkintas savo gyvenimu. Dar geriau, kad nesu labai turtingas: lengviau gyventi nejaučiant papildomos naštos. Nuo pat to momento, kai jis pradėjo apie save pasakoti, man kažkas pasirodė ne taip, nesisiejo viskas. Staiga suvokiau: mano pašnekovas atrodo ne vyresnis kaip penkiasdešimties, o iš jo pasakojimo aiškėja, kad jo tėvas dar prieš revoliuciją turėjo savo verslą. Gal jis suklydo – galbūt tai buvo ne tėvas, o senelis? Vis dėlto visko pasitaiko – vėlyvas vaikas, štai ir viskas. Manydamas, jog radau paaiškinimą, paklausiau: – Jūs čia, Kinijoje, ir gimėte, tiesa? – Ne, jaunuoli, aš gimiau Rusijoje, – šypsodamas kalbėjo pašnekovas. – Labai myliu savo gimtinę, nors ir gyvenu toli nuo jos. Gerai prisimenu tą Rusiją, buvusią iki revoliucijos, nors man tebuvo septyneri, kai teko išvykti. – Kaip septyneri? – vėl nieko nesupratau, pamaniau, kad blogai nugirdau. – Labai paprastai. Aš gimiau 1910 metais, dabar man 81 metai. Kaip matote, savo amžiaus neslepiu! – pašnekovas nusijuokė jaunu, balsingu, visai ne senio juoku. Spoksojau į jį išpūtęs akis ir nežinojau, ką besakyti. Paskui galiausiai išspaudžiau: 11
piotr levin
– Negali būti, kad jums 81 metai. Negali būti. – Žinote, jaunuoli... Beje, kuo jūs vardu? Prisistačiau, mano pašnekovas paprašė jį vadinti Jurijumi Ivanovičiumi ir pridūrė, kad kinai jį vadina tiesiog Ju, bet jam pačiam malonu girdėti, kai į jį kreipiasi visu rusišku vardu. – Taigi, – Jurijus Ivanovičius (kurį, beje, man taip pat norėjosi vadinti tiesiog Ju) atsargiai palietė mano petį, – nežinau, kaip jūs, bet aš esu tikras, jog atsitiktinumų gyvenime nebūna. Tai, kad patekote pas mane tokiu nuostabiu būdu, tai, kad sužinojote mano amžių, ne šiaip sau. Tai ženklai, likimo ženklai. Aš kiek atsitraukiau, akimirką pagalvojau, ar šiam keistam žmogui viskas gerai su galva: visokios kalbos apie likimo ženklus ir panašius dalykus man atrodė įtartinos. – Nežiūrėkite taip, – nusijuokė Ju, – aš nesu beprotis, nors matau, kad mane tokiu laikote! Jau pradėjau prieštarauti, bet Ju mane pertraukė: – Laikote, žinau. Manote, jog ir dėl amžiaus išsigalvoju, be to, dar apie kažkokius ženklus paistau. Ne, mano drauge, aš visiškai sveiko proto. Pats tuo galite įsitikinti. Noriu pakviesti jus į nedidelę kelionę – į kalnus, į Tibetą. Patikinu, kad rasite ten tai, apie ką nė nesvajojote, ir gausite atsakymus į visus savo klausimus. Taip pat, kaip atsukti laiką atgal. Žodžius apie laiką, kurį galima atsukti atgal, aš tuomet, prisipažįstu, praleidau pro ausis. Žmogus, su kuriuo netikėtai susipažinau, man atrodė kaip tikras beprotis. Be to, ir Kinija buvo įgrisusi iki gyvo kaulo, tenorėjau viena – greičiau atsidurti namie, tad nė neketinau su juo vykti į jokį Tibetą. 12
tikrojo atgimimo akis
Mandagiai atsisakęs paskubėjau baigti pokalbį ir pagaliau pasiteiravau, kaip man išeiti iš šio miesto rajono. Jurijus Ivanovičius išsamiai paaiškino kelią. Pasiūlymo vykti į Tibetą nepiršo, tik pridėjo: – Jeigu vis dėlto sugalvosite, visada bus malonu jus matyti. Aš išvyksiu lygiai po trijų savaičių, sekmadienį. Tad turite laiko pasvarstyti. Išėjau visiškai tikras, kad nėra ko nė mąstyti: koks dar Tibetas, kam?
Krachas Grįžęs į viešbutį tučtuojau pamiršau apie šį susitikimą, juolab kad manęs ten laukė laiškas. Iš savo sužadėtinės laiškų jau nebuvau gavęs labai ilgą laiką. Nekantriai tikėjausi iš jos bent žinutės ir maniau, kad pagaliau sulaukiau. Tik laiškas buvo ne iš jos, o iš vieno mano bičiulio. Atplėšus voką, iš jo iškrito nuotrauka, kurioje buvo įamžinta vestuvių užstalės akimirka. Žvilgtelėjau, norėjau jau padėti į šalį, bet staiga mane tarsi žaibas persmelkė. Nuotaka, apsirengusi baltai, sėdėjo pusiau atsisukusi ir šypsodamasi žvelgė į jaunikį. Vyruko nepažinojau, o nuotakos veidą būčiau atpažinęs tūkstantinėje minioje. Tai buvo mano mergina. Prisimerkiau tikėdamasis, kad suklydau, kad man pasirodė tiesiog iš ilgesio, dėl to, jog liūdžiu, galvoju apie ją. Atsimerkęs dar kartą įsitikinau – tai ji. Klaidos negali būti. 13
piotr levin
Supykęs ir nusiminęs suplėšiau nuotrauką į skutelius ir numečiau ant grindų. Paskui drebėdamas išskleidžiau laišką, įdėtą į voką kartu su nuotrauka. Akimis perbėgau eilutes: bičiulis domėjosi, kaip gyvenu, pasakojo apie savo reikalus, darbą. Tik pabaigoje, tarsi tarp kitko, užsiminė: „Neseniai vestuvėse pasilinksminau. Užjaučiu tave, seni, bet nesikrimsk: visos jos tokios.“ Kaip nesikrimsti? Žiauri nuoskauda, pyktis, virstantis neapykanta, tarsi draskė mane į gabalus. Buvau tikras, kad mano mergina – geriausia pasaulyje, vienintelė, nepakartojama, ne tokia kaip visos. Vis dėlto nesulaukė! Prisiminiau mūsų susitikimus, galvoje sukosi jos žodžiai, pažadai, meilės priesaikos. Viskas melas, apgavystė! Aš patikėjau, išvykau it kvailys į Kiniją uždirbti pinigų vestuvėms, butui, būsimajam gyvenimui. Visos svajonės, visos šviesios viltys akimirksniu sugriuvo. Daug ko tuomet nežinojau, todėl mintyse smerkiau ir baudžiau savo buvusią sužadėtinę. Nežinojau, kad ji neteko darbo ir pajamų šaltinio. Nežinojau, jog prarado motiną: ši mirė nuo infarkto. Buvau toli, negalėjau išgelbėti jos nuo liūdesio, vienatvės ir gresiančio skurdo. Greita santuoka tuomet merginai atrodė vienintelis šansas išsigelbėti, bet metai parodė, kad laimės tai nesuteikė. Tada nežinojau viso šito, jaučiausi apgautas ir įžeistas, nebenorėjau gyventi. Dvi savaites, likusias iki atostogų, gyvenau lyg sapne, vaikščiojau it žemes pardavęs, išsisukinėdamas nuo kolegų klausimų, ar nesusirgau. Paskui staiga supratau, kad į gimtinę atostogų nevyksiu. Nebenoriu. Ką man ten veikti? 14
tikrojo atgimimo akis
Beveik visa pirma atostogų savaitė praėjo beprasmiškai. Ištisas dienas gulėjau viešbučio lovoje, spoksodamas į lubas. Paskui staiga nei iš šio, nei iš to prisiminiau Jurijų Ivanovičių ir keistą mudviejų pokalbį. Nemąstydamas atsistojau, greitai susimečiau į kuprinę reikalingiausius daiktus ir išsiruošiau į miestą. Man visiškai nerūpėjo, kur, kodėl ir su kuo vykti. Į Tibetą – tai į Tibetą. Kodėl gi ne?
Einu paskui Ju Jurijus Ivanovičius nė kiek nenustebo vėl pamatęs mane ant savo parduotuvėlės slenksčio. Jis mane pasitiko taip, tarsi būtų nė neabejojęs, kad ateisiu. – Rytoj einame. Pasiūlė pernakvoti savo namuose. Tai buvo kaip tik tai, ko man reikėjo: į viešbutį grįžti nenorėjau. Kitą dieną, anksti ryte, įsėdome į autobusą, vykstantį į Lchasą. Važiuoti reikėjo ilgai – beveik dvi paras. Aš vis dar buvau susinervinęs, tad nejutau nuovargio nei dėl miego trūkumo (autobusas buvo miegamasis, turėjo dviaukščius gultus, bet normaliai miegoti, susispaudus ir karštyje, negalėjau), nei dėl to, kad kelias kilo į kalną ir vis labiau buvo juntama, jog oras išretėjęs. Po nakties kelyje užmigau tik paryčiais, tačiau beveik iš karto pabudau, išgirdęs kažkokius šauksmus lauke. Supratau, kad autobusas stovi. Pažvelgęs išvydau užtvarą ir uniformuotus pareigūnus, mosuojančius rankomis ir kažką garsiai šaukiančius. 15
piotr levin
Klausiamai sužiurau į Ju, įsitaisiusį ant gretimo gulto, bet jis pridėjo pirštą prie lūpų įsakydamas man tylėti ir patarė dėl viso pikto palįsti po gultu. Nesupratau, kam to reikia, bet padariau, kaip buvau lieptas. Pats Ju išsiėmė kažkokius popierėlius ir pradėjo veržtis prie išėjimo. Sėdėjau po gultu, klausydamasis šauksmų lauke. Mano širdis nežinia kodėl daužėsi. Pagaliau Ju sugrįžo, ir autobusas pajudėjo. Išsiropščiau iš po gulto. Ju paaiškino man, kas nutiko. Mes įvažiavome į Tibeto teritoriją, kur užsieniečiams leidžiama keliauti tik su grupe, o ne po vieną. Aš buvau užsienietis. Ju kažkaip pavyko policininkams apsukti galvas pakišus popierėlius – tai man iki šiol mįslė. Tibetas, nors ir laikomas Kinijos dalimi, bet iš karto matyti – kita šalis. Už lango driekėsi kitokie namai, peizažai, kitaip atrodė žmonės. Aš po truputį nurimau. Didingi vaizdai pro autobuso langą pradėjo mane raminti, įtampa atslūgo. Dabar jau susidomėjęs dairiausi aplinkui, palaipsniui suvokdamas, kad savo akimis regiu Tibeto kalnus – „pasaulio stogą“. Kalnų visuomet šiek tiek baiminausi. Pasąmoninį nerimą, net baimę, kėlė pačių viršukalnių vaizdas. Iš pradžių maniau, jog tai aukščio baimė. Vis dėlto lėktuvais skraidžiau ramiai, nebijodamas. Regis, priežastis buvo kita: kalnuose jaučiausi bejėgis prieš begalybę, atrodžiau sau it skruzdė, likusi viena didžiuliame kosmose. Štai ir tuomet, žvelgdamas į aukštas viršukalnes, jutau pagarbą, sumišusią su beveik panišku siaubu: kur aš veržiuosi? 16
tikrojo atgimimo akis
Kelio atgal nebebuvo. Mes užtrukome Lchase – Ju pasakė, kad vis dėlto reikia sutvarkyti formalumus dėl leidimo man lankytis Tibete, nes griežtų policininkų buvo galima sutikti ant kiekvieno kampo. Kol jis kažkur vaikščiojo su mano pasu, spėjau pabuvoti ekskursijoje – šventyklos bei kitos įžymios vietos paliko įspūdį, nors mane ir slėgė kalnų liga, atsiradusi dėl labai išretėjusio oro. Buvo sunku kvėpuoti, be to, skaudėjo galvą. Pradėjau svarstyti: gal man jau gana to Tibeto, gal jau ir baigti pažintį su juo? – Tas, kas pradėjo šį kelią, turi eiti juo iki galo, – paslaptingai atsakė Jurijus Ivanovičius, kai papasakojau jam apie savo abejones. Gūžtelėjau pečiais, bet, savo nuostabai, supratau, kad iš tiesų esu pasirengęs eiti iki galo, nors vis dar nebuvau tikras, koks tai kelias ir kur jis veda. Paskui vėl ilgai važiavome kalnų keliais. Kai autobusas atvežė mus į galinę stotelę, toliau keliavome pėsčiomis. Kalnai staiga liovėsi mane bauginę. Suvokiau, kad nesu matęs gražesnės vietos pasaulyje. Kalnų ligos priepuoliai liovėsi, ėmiau kvėpuoti lengviau – tikriausiai pradėjau po truputį priprasti prie išretėjusio oro. Visos mano nelaimės staiga kažkur išnyko. Pasijutau beveik laimingas be jokių priežasčių – taip veikė kalnai, suteikė laisvės ir džiaugsmo, nereikalaujančio priežasties, pojūtį. Atėjome į kažkokį kaimą, ir Ju pasakė, kad čia turime pasirūpinti vandeniu bei maistu. Pasirodo, toliau mūsų kelyje nebebus apgyvendintų vietų, o keliauti teks gana ilgai.
17
piotr levin
Mirusiųjų keliu Kol pirkome maistą apgailėtinoje parduotuvėlėje, vietiniai žvelgė į mus kažkaip keistai, netgi, regis, su išgąsčiu. Paklausiau Ju, ar jis tai pastebėjo. – Žinoma, kad pastebėjau, – atsakė. – Nėra ko tuo stebėtis, juk ketiname kopti į kalną taku, kurį čia žmonės vadina mirusiųjų keliu. Pasakiau apie tai parduotuvėlės šeimininkui, kai šis pasidomėjo, kur vykstame. – Mirusiųjų keliu? – apstulbau. – Ką tai reiškia? – Daugelis juo išėjusiųjų šiuo keliu nebegrįžo. Šio kaimelio gyventojai mano, kad mes išprotėjome, nes ketiname vykti šiuo keliu. Mane persmelkė išgąstis. Per akimirką išėjau iš tos transo būsenos, į kurią buvau patekęs, kai sužinojau apie savo sužadėtinės išdavystę. Staiga suvokiau, koks beprotiškas mano poelgis: vykau nežinia kur, į svetimus pavojingus kalnus su nepažįstamu žmogumi, kuriam tikrai ne viskas gerai su galva, pasitikėjau juo, ir štai dabar paaiškėja, kad jis veda mane į mirtį. Buvau pasirengęs apsisukti ir nerti atgal, kur akys veda, bet kažkokia jėga neleido man pajudėti iš vietos. Ju žvelgė į mane šiek tiek pašaipiai ir tiriamai. Staiga susigėdau savo baimės, noro pabėgti. Netikėtai persmelkė mintis apie tai, kad iš tiesų nuo likimo nepabėgsi, o mano likimas – šiuose kalnuose. Užuot pabėgęs, ramiai paklausiau: – Tu jau ėjai šiuo mirusiųjų keliu? – Taip, ir ne kartą, – atsakė pašnekovas. – Kaip tau pavyko grįžti? 18
tikrojo atgimimo akis
– Labai paprastai. Tuo pačiu keliu, kuriuo ėjau pirmyn. – O kodėl kiti negrįžo? – Nenorėjo. Panoro likti ten. – Ten – tai kur? – Ten, kalnuose, yra vienuolynas. Argi nesakiau tau, kad keliaujame į vienuolyną? Neprisiminiau, jog jis man būtų tai minėjęs. Apie vienuolyną išgirdau pirmą kartą. – Kodėl tu grįžai? – Aš kol kas nenoriu tapti nemirtingas. Nesu tam pasirengęs. Šis atsakymas mane apstulbino. – Nemirtingas? – perklausiau. – Nori pasakyti, kad tie, kurie lieka tame vienuolyne, siekia nemirtingumo? Jie tiki tomis pasakomis? – Pakentėk truputį, – pertraukė mane Ju. – Susitarkime, jog kol kas neklausinėsi. Greitai pats viską sužinosi. Nutilau, nors mane kankino smalsumas. Pernakvoję kaime, vieno vietinio gyventojo namuose, kur, kaip supratau, Ju buvo apsistojęs jau ne kartą, kitą dieną anksti ryte pradėjome kopti į kalną. Ryto oras buvo šaltas ir švarus tarytum krištolas – negalėjau atsikvėpuoti. Vėl pradėjau žavėtis tuo, kad atsidūriau tokioje nepaprastoje vietoje. Kojos pačios mane nešė, nė nejutau kalno statumo. Labiausiai mane nustebino Ju – jis tikrai nežinojo, kas yra nuovargis, ir taip greitai judėjo, jog kartais vos spėdavau paskui. Staiga prisiminiau jo amžių, kuriuo man vis dar buvo sunku patikėti. Pagalvojau, kad jis atrodo labai stiprus ir ištvermingas net 19
piotr levin
kaip penkiasdešimtmetis žmogus, jau nekalbant apie jį kaip apie aštuoniasdešimtmetį senį. Beje, liežuvis niekaip neapsivertė vadinti jį seniu. Kartais sustodavome, kad šiek tiek pailsėtume ir užkąstume. Aš vėl norėjau klausinėti apie vienuolyną, kur keliaujame, bet Ju gestu man siūlė patylėti ir, užuot pasakojęs apie mūsų kelionės tikslą, suko kalbą apie Tibeto gamtos ypatumus. Iš jo sužinojau, kad šie kalnai – labiausiai saulėta vieta pasaulyje. Saulės spinduliai čia tiesiogiai patenka pro atmosferą, todėl Tibete žmonės beveik neserga infekcinėmis ligomis. Saulė dezinfekuoja, naikina susirgimus sukeliančius mikroorganizmus. Čia savaime dingsta odos ligos. Žaizdų, įdrėskimų, įbrėžimų galima nedezinfekuoti preparatais – veikiant saulei jie greitai užgyja: nei pūliuoja, nei užsikrečia. Mūsų kelias kilo vis stačiau į kalną. Staiga atsirėmė į beveik pakibusią uolą – su siaubu supratau, kad mums teks keberiotis į viršų. Neturėjau jokios kalnų turizmo patirties, juolab nebuvau kopęs į kalnus. Vis dėlto Ju, kaip patyręs palydovas, nuramino mane ir parodė vos pastebimus laiptelius, ant kurių reikia statyti kojas. Keista, bet visai nebijojau, nors kelis kartus mano koja, nerasdama atramos, pakibo virš bedugnės. Ju saugojo mane ir patarinėjo, kur žengti kitą žingsnį. Užkopę vėl išėjome į kylantį į viršų takelį. Per anksti nurimau, nes labai greitai šis mus atvedė prie didžiulės bedugnės krašto. Teko keliauti palei skardį siauručiu takučiu, kurį taip galima pavadinti tik iš dalies. Ju patarė man nežiūrėti žemyn ir gana greitai patraukė į priekį. Ėjau iš paskos, drebančiomis rankomis kabin20
tikrojo atgimimo akis
damasis į pakibusią sieną dešinėje, atsargiai žengdamas mažais žingsneliais, tad greitai atsilikau. Kažkurią akimirką baimė visiškai priartėjo, bet visu savimi pajutau, kad tereikia jai suteikti valdžią ir kojos per akimirką nusilps, kūnas praras pusiausvyrą, tada mirusiųjų kelias pateisins savo pavadinimą. Didžiulėmis valios pastangomis man pavyko nuvyti baimę šalin, laikyti ją per atstumą, tad galėjau tęsti kelionę labiau pasitikėdamas savimi. Ten, kur pavojingas keliukas baigėsi ir nusidriekė saugus kelias per plokštikalnius, manęs laukė Ju. Jo akyse išvydau pagarbą. – Sunkiausia įveikta, – tarė vyras. – Toliau bus lengviau.
Vienuolynas Saulei beveik leidžiantis, Ju pasakė, kad turime nakvoti oloje. Atsiguliau ant akmenų ir iš karto kritau kaip negyvas. Vis dėlto viršų paėmė nuovargis ir įtampa. Kitą rytą vėl patraukėme į kelią, ėjome visą dieną. Jau maniau, kad teks dar vieną naktį praleisti kalnuose, tačiau staiga už posūkio atsivėrė nuostabus reginys. Kalnuose, kurie atrodė kaip negyvenami, driekėsi ištisas miestelis. Akmeniniai namukai kyšojo tiesiai iš uolų. Kai priėjome arčiau, pamačiau, jog nameliai švarūs ir sutvarkyti. Šen bei ten tarp jų kilo įvairiaspalvės pagodos, viduryje stovėjo didžiulis statinys, regis, šventykla, ir visa tai skendo žalumoje. – Sveikinu tave, – pasakė Ju. – Štai ir atėjome. Įveikei mirusiųjų kelio išbandymą. Sugebėjai nueiti ir likti gyvas. Mane jau kelintą kartą išmušė šaltas prakaitas. 21