UAB „Autokratija“ by knygos.lt

UAB AUTOKRATIJA

KAS IR KAIP SIEKIA VALDYTI PASAULĮ

ANNE APPLEBAUM

PULITZERIO PREMIJOS LAUREATĖ

Garsi žurnalistė ir tironijos tyrinėtoja atkreipia dėmesį į Trumpą, Putiną ir daugelį kitų šiuolaikinių autokratų. Diskusijose apie šiuolaikinį totalitarizmą – tai itin svarbi knyga. – Kirkus

Turiningas ir susimąstyti skatinantis veikalas. Puikus skaitinys visiems, kuriems rūpi liberalios pasaulio tvarkos likimas – savo šalyje ir visame pasaulyje. – The Cipher

[Applebaum] gąsdinamai aktyvi žurnalistė, o ši jos knyga – tai naujausias šiuolaikinių autokratijų veiklos tyrimas. – The Daily Mail

Itin reikalinga... Donaldui Trumpui skelbiant kerštą, o stulbinamai daliai amerikiečių palaikant politinį smurtą, sunku nepritarti autorės pesimizmui. – The Economist

„UAB Autokratija“ – įžvalgi ir tiesmuka. Knyga kelia didžiulį nerimą ir kitokia negali būti. Vis dėlto Applebaum tyrimas visada yra itin kruopštus, todėl knygą skaityti malonu. Gyvename trikdančiame pasaulyje, todėl suprasti, kas vyksta, laikytis savo pačių planų ir žinoti, kuo pasikliauti, dar niekada nebuvo taip svarbu. O Anne Applebaum – viena iš tų žmonių, kuriais galime tikėti. – The Guardian

Naujoje knygoje Anne Applebaum dokumentuoja šiuolaikinių autokratų veiklos mastą ir užmojus. Ji atskleidžia, kad siekiantys valdžios ir joje jau įsitvirtinę autokratai bei jų aplinka pildo tik savo kišenes ir drauge išvengia sankcijų. – The Hill

Knygoje įtikinamai pasakojama, kaip autokratai kartu stiprina savo galią šalių viduje ir tarptautinėje arenoje. „UAB Autokratija“ vertinga ne tik tuo, kad joje išsamiai analizuojamas šiuolaikinių autokratų bendradarbiavimas, dabartiniai iššūkiai gretinami su praeityje vykdytomis represijomis, bet ir aptariami būdai, kaip juos įveikti. – Irregular Warfare

Tyrimas kruopštus, drąsus ir realistiškas. Vis dėlto knygoje anaiptol nėra fatalizmo –joje laisvosios tautos raginamos sustabdyti finansininkų, teisininkų ir komunikacijos specialistų bendrininkavimą, sudarantį sąlygas tarpti autokratijai. – New European

Anne Applebaum knygoje pateikiama aštri analizė rodo, jog Trumpas, kad ir ką šūkauja apie „Amerika pirmiausia“, yra neatsiejamas nuo pasaulinio reiškinio –aiškėjančios tarptautinės kleptokratijos, kuri dažnai veikia vieningai. Intriguojanti knyga. – Washington Monthly

„UAB Autokratija“ – dėl daugelio priežasčių vertinga knyga, tačiau vertingiausia tuo, kad atkreipia dėmesį į neteisėtą turto kaupimą bei tuos, kurie sudaro tam sąlygas. Applebaum skatina kovoti su autokratine elgsena visur, kur tik ji pasireiškia, ir ragina demokratijas vienytis, kad sustabdytų smurtą, įgyvendintų sankcijas ir demaskuotų propagandą. – Washington Post

ANNE APPLEBAUM UAB

AUTOKRATIJA

KAS IR KAIP SIEKIA VALDYTI

PASAULĮ

Iš anglų kalbos vertė

VILNIUS 2025

Jolita Parvickienė

Anne APPLEBAUM AUTOCRACY, INC.

The Dictators Who Want to Run the World Doubleday, New York, 2024

Anne TYLER CLOCK DANCE

Alfred A. Knopf, New York, 2018

Projektą iš dalies finansuoja

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Informacija apie autorių teises pateikiama ir p. 213.

ISBN 978-609-466-863-0

ISBN 978-609-466-440-3

UAB

AUTOKRATIJA

Mintyse visi turime susikūrę autokratinės valstybės vaizdinį. Viršuje blogiukas. Jis kontroliuoja kariuomenę ir policiją. O kariuomenė ir policija grasina žmonėms smurtu. Esama piktavalių kolaborantų ir gal saujelė drąsių disidentų. Tačiau XXI a. šis vaizdinys menkai primena tikrovę.

Mūsų dienomis autokratijas valdo ne vienas blogiukas, o sudėtingi tinklai, kurie kliaujasi kleptokratinėmis finansinėmis struktūromis, kompleksinėmis saugumo tarnybomis – karinėmis, sukarintomis, policijos – ir technologijų specialistais, kurie rūpinasi visuotiniu stebėjimu, propaganda ir dezinformacija. Šių tinklų nariai susaistyti ne tik vieni su kitais savoje autokratijoje, jie susiję ir su tokiais pačiais tinklais kitose autokratinėse, o kartais ir demokratinėse šalyse. Vienos diktatoriškos šalies korumpuotos, valstybės kontroliuojamos bendrovės verslauja su kitos diktatoriškos šalies korumpuotomis, valstybės kontroliuojamomis bendrovėmis. Vienos šalies policija gali apginkluoti, aprūpinti įranga ir mokyti daugelio

kitų šalių policiją. Propagandininkai dalijasi ištekliais –vieno diktatoriaus propagandą platinančias trolių fermas ir medijų tinklus galima panaudoti kito diktatoriaus propagandai skleisti – lygiai kaip ir temomis: kad demokratija išsigimsta, autokratija stabili, o Amerika bloga. Niekas nesako, kad yra koks slaptas kambarys, kuriame, kaip filmuose apie Džeimsą Bondą, susitinka blogiukai. Ir kad mūsų konfliktas su jais yra juodas ir baltas, dvinaris, antras Šaltasis karas. Tarp šiuolaikinių autokratų esama žmonių, vadinančių save komunistais, monarchistais, nacionalistais ir teokratais. Jų režimų istorinės priežastys skirtingos, tikslai nevienodi, o estetika skirtinga. Kinų komunizmas ir rusų nacionalizmas skiriasi ne tik vienas nuo kito, bet ir nuo Venesuelos Bolivaro Respublikos socializmo, Šiaurės Korėjos čučhė ar Irano Islamo Respublikos šiizmo. O šie visi skiriasi nuo arabų monarchijų ir kitų – Saudo Arabijos, Jungtinių Arabų Emyratų, Vietnamo, kurie iš esmės demokratinio pasaulio sužlugdyti nesiekia. Jie skiriasi ir nuo švelnesnių autokratijų bei hibridinių demokratijų, kartais vadinamų neliberaliomis demokratijomis – Turkijos, Singapūro, Indijos, Filipinų, Vengrijos, kurios kartais vienijasi su demokratiniu pasauliu, o kartais ne. Kitaip nei ankstesnių laikų ir vietų kariniai ar politiniai aljansai, ši grupė veikia ne kaip blokas, o veikiau kaip bendrovių aglomeracija, kurią saisto ne ideologija, o nuožmus, kryptingas siekis išsaugoti nuosavą turtą ir galią, – kaip UAB Autokratija. Galinguosius, valdančius Rusiją, Kiniją, Iraną, Šiaurės Korėją, Venesuelą, Nikaragvą, Angolą, Mianmarą, Kubą, Siriją, Zimbabvę, Malį, Baltarusiją, Sudaną, Azerbaidža-

ną ir gal dar tris dešimtis kitų šalių, vienija ne idėjos, o pasiryžimas atimti iš savo piliečių bet kokią įtaką ar viešąjį balsą, priešintis bet kokioms skaidrumo ir atskaitomybės formoms, tiek savo šalyje, tiek užsienyje represuoti visus, kurie jiems prieštarauja. Juos vienija ir brutaliai pragmatiškas požiūris į turtą. Kitaip nei kadaise fašistų ir komunistų vadai, už kurių nugaros stovėjo partijų mašinos ir kurie savo godulio nedemonstravo, UAB Autokratija lyderiai dažnai išlaiko prašmatnias vilas ir savo bendradarbiavimo veiklas iš esmės tvarko kaip pelno siekiančias įmones. Jų tarpusavio sąsajas ir ryšius su draugais demokratiniame pasaulyje įtvirtina ne idėjos, bet sandoriai, skirti sankcijoms apeiti, keistis visuotinio stebėjimo technologijomis, padėti vieni kitiems turtėti.

UAB Autokratija taip pat bendradarbiauja, kad jos nariai išsaugotų savo valdžią. Nepopuliarų Aliaksandro Lukašenkos režimą Baltarusijoje kritikuoja daugelis tarptautinių institucijų – Europos Sąjunga, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija, o šios šalies europinės kaimynės jo vengia. Daugybe baltarusiškų prekių Jungtinėse Valstijose ar ES prekiauti negalima. Šalies oro linijos Belavia negali skraidinti keleivių į Europos valstybes. Vis dėlto Baltarusija praktiškai visai neizoliuota. Daugiau kaip dvi dešimtys Kinijos įmonių investavo pinigus Baltarusijoje, netgi pagal tą patį projektą pastatė Kinijos ir Baltarusijos pramonės parką, koks yra Sudžou mieste. 2023 m. Iranas ir Baltarusija apsikeitė aukšto rango diplomatų vizitais. Kubos atstovai Jungtinėse Tautose pareiškė solidarumą su Lukašenka. Rusija siūlo rinkas, investicijas užsienyje, politinę paramą ir, tikėtina, policijos pajėgas bei

visuotinio stebėjimo paslaugas. 2020 m., kai baltarusių žurnalistai pasipriešino ir atsisakė pranešti suklastotus rinkimų rezultatus, jiems pakeisti Rusija atsiuntė žurnalistų rusų. Atsilygindamas Baltarusijos režimas savo teritorijoje leido Rusijai dislokuoti kariuomenę bei ginklus ir panaudoti šias pajėgas Ukrainos puolimui.

Venesuela teoriškai irgi yra tarptautinis parijas. Nuo 2008 m. Jungtinės Valstijos, Kanada ir Europos Sąjunga, reaguodamos į režimo brutalumą, narkotikų kontrabandą ir ryšius su tarptautiniu nusikalstamumu, Venesuelai didina sankcijas. Tačiau prezidento Nicoláso Maduro režimas gauna paskolų iš Rusijos, kuri, negana to, kaip ir Iranas, investuoja į Venesuelos naftos pramonę. Baltarusijos bendrovė Venesueloje surenka traktorius. Turkija palengvina neteisėtą Venesuelos prekybą auksu. Kuba kolegoms į Karakasą jau seniai siunčia saugumo patarėjus ir tiekia saugumo technologijas. Kiniškos vandens patrankos, ašarinių dujų balionėliai ir skydai, Karakase naudoti gatvės protestams malšinti 2014 m., o paskui dar kartą 2017 m., nusinešė daugiau kaip 70 gyvybių, o visuomenei stebėti įdiegta ir kinų sukurta visuotinio stebėjimo technologija. Tuo tarpu tarptautinė prekyba narkotikais paskirus režimo narius ir drauge jų aplinką bei šeimas dosniai aprūpina Versace ir Chanel prabangos prekėmis. Savo šalyse Baltarusijos ir Venesuelos diktatoriai plačiai niekinami. Abu pralaimėtų laisvus rinkimus, jeigu tik tokie kada nors būtų surengti. Abu turi stiprių oponentų: Baltarusijos ir Venesuelos opoziciniams judėjimams vadovavo charizmatiški lyderiai ir atsidavę visuomenininkai aktyvistai, įkvėpę savo šalių piliečius rizi-

kuoti, dirbti permainų labui, išeiti į gatves protestuoti. 2020 m. rugpjūtį daugiau kaip milijonas baltarusių iš vos dešimties milijonų gyventojų gatvėse protestavo dėl suklastotų rinkimų. Šimtai tūkstančių venesueliečių visoje šalyje nuolat dalyvaudavo protestuose. Jei vienintelis priešas būtų buvęs korumpuotas, bankrutavęs Venesuelos režimas ar brutalus, pasišlykštėtinas Baltarusijos režimas, tie pasipriešinimo judėjimai gal ir būtų laimėję. Tačiau tie žmonės kovojo ne vien su savo šalies autokratais; jie kovėsi su viso pasaulio autokratais, kontroliuojančiais valstybines įmones gausybėje šalių ir galinčiais jomis pasinaudoti priimdami investicinius sprendimus, kurių vertė – milijardai dolerių. Jie kovojo su režimais, kurie gali stebėjimo kameras pirkti iš Kinijos, o duomenų rinkimo sistemas – iš Sankt Peterburgo. Maža to, jie kovojo su valdovais, kurie senų seniausiai tapo atsparūs tėvynainių jausmams ir nuomonei, o iš tikrųjų bet kieno jausmams ir nuomonei. Mat UAB Autokratija savo nariams siūlo ne tik pinigų ir saugumą, bet ir suteikia šį tą mažiau apčiuopiamo – nebaudžiamumą.

Įsitikinimas, paplitęs tarp labiausiai užkietėjusių autokratų, kad išorinis pasaulis negali jiems nieko padaryti, kitų tautų nuomonės nesvarbios ir joks viešosios nuomonės teismas niekada jų nenuteis, susiformavo palyginti neseniai. Kadaise Sovietų Sąjungos, galingiausios XX a. antros pusės autokratijos, lyderiams buvo labai svarbu, kas apie juos galvojama pasaulyje. Jie uoliai aukštino savo sistemos pranašumus ir prieštaravo, jei būdavo kritikuojami. Jie bent jau žodžiais pritarė siekiamai normų ir susitarimų sistemai, sukurtai po Antrojo pasaulinio karo, ir jos

formuluotėms apie visuotines žmogaus teises, karo įstatymus ir įstatymo viršenybę apskritai. Sovietų ministras pirmininkas Nikita Chruščiovas, dalyvaudamas 1960 m.

Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje, atsistojo ir ėmė batu daužyti stalą: taip nutiko dėl to, kad Filipinų delegatas pasakė, jog iš sovietų okupuotos Rytų Europos buvo „atimtos politinės ir pilietinės teisės“ ir „Sovietų Sąjunga ją prarijo“. Chruščiovui atrodė, kad prieštarauti svarbu. Net ir šio amžiaus pačioje pradžioje dauguma diktatoriškų valstybių tikruosius savo užmojus dangstė įmantriais, kruopščiai surežisuotais demokratijos spektakliais.

Tačiau nūdien UAB Autokratija nariams neberūpi, kad juos ar jų šalis kritikuoja ir kas tą daro. Kai kurie, kaip antai Mianmaro ir Zimbabvės lyderiai, nesiekia nieko kita, kaip praturtėti ir išlikti valdžioje, todėl jų sugėdinti neįmanoma. Irano lyderiai nesvyruodami atmeta Vakarų bedievių nuomonę. Kubos ir Venesuelos vadovai užsienio kritiką laiko didžiulio prieš juos organizuojamo imperinio sąmokslo įrodymu. Kinijos ir Rusijos lyderiai dešimtmetį ginčijo tarptautinių institucijų ilgą laiką vartojamą žmogaus teisių kalbą ir sėkmingai įtikino daugelį žmonių visame pasaulyje, kad sutartys ir konvencijos dėl karo ir genocido – net tokios koncepcijos kaip „pilietinės laisvės“ bei „įstatymo viršenybė“ – įkūnija Vakarų idėjas ir jiems netaikytinos.

Nepakantūs tarptautinei kritikai šiuolaikiniai autokratai nesigėdija atvirai naudoti brutalios jėgos. Mianmaro chunta nė nesidangsto Rangūno gatvėse nužudžiusi šimtus protestuotojų, tarp jų ir paauglių. Zimbabvės režimas per absurdiškus suklastotus rinkimus visiš-

kai atvirai puldinėjo opozicijos kandidatus. Kinijos vyriausybė netgi giriasi, kad Honkonge sunaikino populiarų demokratinį judėjimą, o Sindziange ėmėsi „kovos su ekstremizmu“ kampanijos, kitaip tariant, vykdo masinius suėmimus, o tūkstančius musulmonų uigūrų sugrūdo į koncentracijos stovyklas. Irano režimas nė neslepia žiaurių represijų prieš iranietes.

Kraštutinėmis aplinkybėmis tokia panieka gali virsti tuo, ką tarptautinis demokratijos aktyvistas Srđa Popovićius pavadino dabartinio Venesuelos lyderio vardu –„Maduro valdymo modeliu“. Jį taikantys autokratai „yra pasirengę, kad šalis pateks į žlugusių valstybių kategoriją“, – sutinka su ekonomikos griūtimi, paplitusiu smurtu, visuotiniu skurdu ir tarptautine izoliacija, su bet kuo, kad tik išliktų valdžioje. Kaip ir Maduro Venesueloje, kaip buvo Basharui al-Assadui Sirijoje ir dabar Lukašenkai Baltarusijoje, regis, visai patogu valdyti griuvusias ekonomikas ir visuomenes. Demokratinių valstybių gyventojams gali būti sunku suprasti šios rūšies režimus, nes svarbiausias jų tikslas anaiptol nėra skatinti klestėjimą ar didinti savo piliečių gerovę. Svarbiausias jų tikslas – išsilaikyti valdžioje, todėl jie stengiasi destabilizuoti kaimynines šalis, niokoti paprastų žmonių gyvenimus ar sekdami pirmtakų pėdomis siųsti šimtus tūkstančių savo piliečių į mirtį.

XX a. autokratinis pasaulis nebuvo toks vieningas kaip dabar. Komunistai ir fašistai stojo į karą vieni prieš kitus. Komunistai kai kada kariavo tarpusavyje. Bet visi vienodai vertino politinę sistemą, kurią Leninas, sovietų vals-

tybės įkūrėjas, niekinamai vadino „buržuazine demokratija“ ir sakė, kad ji „suvaržyta, apribota, sukta ir veidmainiška, rojus turtingiesiems, bet spąstai ir apgaulė išnaudojamiesiems, vargšams“. „Grynoji demokratija“, rašė jis, esanti „melaginga darbininką apkvailinti norinčio liberalo frazė“. Visai nekeista, kad Leninas, iš pradžių būdamas visai nedidelės politinės frakcijos lyderis, atmetė laisvų rinkimų idėją. „Tik niekšai ir neišmanėliai gali įsivaizduoti, kad proletariatas pirmiau turi išsikovoti daugumą rinkimuose, surengtuose po buržuazijos jungu... Tai didžiausia kvailystė.“

Fašizmo kūrėjai, nors aršiai prieštaravo Lenino režimui, lygiai taip pat nepaisė savo oponentų demokratų. Italijos lyderis Mussolini, kurio pradėtam judėjimui ir buvo sugalvoti žodžiai „fašizmas“ ir „totalitarizmas“, pašiepė liberalias visuomenes, kad jos esančios silpnos ir išsigimusios. „Liberaliai valstybei lemta išnykti, – pranašavo jis 1932 m. – Visi politiniai mūsų dienų eksperimentai yra antiliberalūs.“ Jis išvertė ir „demokratijos“ apibrėžimą, Italijos ir Vokietijos diktatūras apibrėždamas kaip „didžiausias ir tvirčiausias demokratijas, kurios egzistuoja šiandienos pasaulyje“. Hitleris liberalizmą kritikavo panašiai. Mein Kampf jis rašė, kad parlamentinė demokratija yra „vienas pavojingiausių žmonijos gedimo ženklų“, ir pareiškė, kad ne „individo laisvė yra aukštesnio lygmens kultūros požymis, o individo laisvės suvaržymas“, jeigu jį vykdo rasiškai gryna organizacija.

Jau 1929 m. Mao Zedongas, kuris vėliau tapo Kinijos Liaudies Respublikos diktatoriumi, taip pat įspėjo dėl, anot jo, „ultrademokratijos“, nes „jos idėjos yra visiškai

nesuderinamos su proletariato kovos tikslais“, – šis teiginys paskui buvo pakartotas jo „Mažoje raudonoje knygelėje“. Viename iš šiuolaikinio Mianmaro režimo steigiamųjų dokumentų, 1962 m. atmintinėje pavadintų „Birmos kelias į socializmą“, yra visa tirada prieš išrinktuosius įstatymų leidėjus: „Birmos ‘parlamentinė demokratija’ ne tik nepasitarnavo mūsų socialistiniam vystymuisi, bet ir dėl savo prieštarų, trūkumų, silpnybių ir spragų, dėl savo piktnaudžiavimų ir brandžios visuomenės nuomonės stokos pametė iš akių socialistinius tikslus ir nuo jų nukrypo.“

Vienas iš intelektualių šiuolaikinio radikaliojo islamo pradininkų Sayyidas Qutbas perėmė tiek komunistinį tikėjimą pasauline revoliucija, tiek fašistinį įsitikinimą išlaisvinančia smurto galia. Kaip ir Hitleris bei Stalinas, jis teigė, kad liberalios idėjos ir šiuolaikinė prekyba kelia grėsmę idealios civilizacijos, šiuokart – islamo civilizacijos – kūrimui. Jis telkė ideologiją aplink opoziciją demokratijai bei individo teisėms ir meistravo naikinimo bei mirties kultą. Irano mokslininkės, žmogaus teisių aktyvistės Ladan ir Roya Boroumand rašė, kad Qutbas įsivaizdavo, esą „ideologiškai sąmoninga, avangardinė mažuma“ vadovaus smurtinei revoliucijai, siekdama sukurti idealią visuomenę, „beklasę, iš kurios liberalios demokratijos ‘savanaudis individas’ bus ištremtas, o ‘žmogaus vykdomas kito žmogaus išnaudojimas’ panaikintas. Ją valdys vien Dievas per įgyvendintą Islamo įstatymą (šariatą).“ Tai, rašė jos, lyg „leninizmas islamistiniais drabužiais“. Šiuolaikiniai autokratai daugeliu atžvilgių skiriasi nuo XX a. savo pirmtakų. Tačiau šių senųjų lyderių ir mąstytojų įpėdiniai, sekėjai ir mėgdžiotojai, kad ir kokios įvairios

jų ideologijos, turi bendrą priešą. Tas priešas – mes. Jeigu dar tiksliau, tas priešas yra demokratinis pasaulis, „Vakarai“, NATO, Europos Sąjunga, jų pačių šalių, tarptautiniai oponentai ir visus juos įkvepiančios liberalios idėjos. Prie jų priskirtina ir samprata, kad įstatymas yra neutrali galia, o ne politikų užgaidų objektas; kad teismai ir teisėjai turi būti nepriklausomi, politinė opozicija – teisėta; kad žodžio ir susirinkimų laisvė turi būti užtikrinta; ir kad gali būti nepriklausomų žurnalistų, rašytojų ir mąstytojų, kurie pajėgūs kritikuoti valdančiąją partiją arba lyderį ir drauge likti ištikimi valstybei.

Autokratai nekenčia šių principų, nes jie kelia grėsmę jų valdžiai. Jei teisėjai ir prisiekusieji yra nepriklausomi, valdantieji gali būti patraukti atsakomybėn. Jei egzistuoja iš tikrųjų laisva spauda, žurnalistai gali atskleisti vagystes ir aukštuose sluoksniuose tarpstančią korupciją. Jei politinė sistema piliečiams suteikia galią daryti įtaką vyriausybei, galiausiai piliečiai gali pakeisti režimą.

Autokratų priešiškumas demokratiniam pasauliui nėra tik tam tikra tradicinės geopolitinės konkurencijos forma, kaip vis dar mano „realistai“ ir daugybė tarptautinių santykių strategų. Jų priešiškumo šaknys – veikiau pati demokratinės politinės sistemos prigimtis ir tokie žodžiai kaip „atskaitomybė“, „skaidrumas“ ir „demokratija“.

Jie girdi tokią kalbą atsklindant iš demokratinio pasaulio, girdi ta kalba šnekančius savo pačių disidentus ir siekia sunaikinti ir ją, ir juos. Tą aiškiai rodo jų retorika. 2013 m., kai Xi Jinpingas pradėjo kopti į valdžią, Kinijos vidaus atmintinėje, mįslingai pavadintoje „Dokumentu numeris devyni“ arba, oficialiau, „Komunikatu dėl dabartinės ideo-

loginės sferos būklės“, buvo išvardytos „septynios grėsmės“, keliančios pavojų Kinijos komunistų partijai (KKP). Vakarų konstitucinė demokratija – to sąrašo viršuje, toliau vardijamos „visuotinės vertybės“, medijų nepriklausomybė ir piliečių atstovavimas, taip pat „nihilistinė“ Komunistų partijos kritika. Dabar jau liūdnai pagarsėjusiame dokumente daroma išvada, kad „Vakarų jėgos priešiškos Kinijai“ ir drauge su šalies vidaus disidentais „vis dar nuolatos infiltruojasi į ideologinę sferą“. Toliau dokumente nurodoma, kad partijos vadovai turi duoti atkirtį šioms idėjoms ir kontroliuoti jas viešose vietose, labiausiai internete ir visur, kad ir kur jas įžvelgtų.

Bent jau nuo 2004 m. rusai irgi susitelkė į tokį patį grėsmių rinkinį. Tais metais ukrainiečiai surengė visuotinį pasipriešinimą, vadinamą Oranžine revoliucija – ji taip pavadinta, nes protestuotojai vilkėjo oranžinius marškinėlius ir kėlė oranžines vėliavas, – nukreiptą prieš netašytas pastangas nugvelbti prezidento rinkimus. Piktai įsikišusi į kruopščiai suderintą ir surežisuotą pergalę, numatytą prorusiškam paties Putino tiesiogiai remiamam kandidatui Viktorui Janukovyčiui, ukrainiečių visuomenė nepaprastai sunervino rusus, juolab kad panašus nevaldomų protestų sąjūdis vos prieš metus Gruzijoje į valdžią iškėlė proeuropietišką politiką Micheilą Saakašvilį. Šių dviejų įvykių sukrėstas Putinas spalvotosios revoliucijos pamėklę pavertė Rusijos propagandos pagrindu. Pilietinių protestų judėjimai Rusijoje nuolat vadinami spalvotosiomis revoliucijomis ir laikomi pašaliečių darbu. Populiarūs vadovai visada pravardžiuojami užsienio marionetėmis.

Antikorupciniai ir demokratiją palaikantys šūkiai siejami

su chaosu ir nestabilumu. 2011-aisiais, masinių protestų prieš suklastotus rinkimus pačioje Rusijoje metais, Putinas su neslepiamu kartėliu prisiminė Oranžinę revoliuciją, pavadino ją „gerai išbandyta schema visuomenei destabilizuoti“ ir apkaltino Rusijos opoziciją „perkėlus šią praktiką į Rusijos žemę“, nes nuogąstavo, kad panašus gyventojų sukilimas užsimos nušalinti nuo valdžios jį patį.

Jis klydo; nebuvo jokios „schemos“, kuri būtų „perkelta“. Žmonių nepasitenkinimui Rusijoje, kaip ir liaudies nepasitenkinimui Kinijoje, nebuvo kur išsilieti, tik gatvės protestuose. Putino oponentai neturėjo legalių priemonių nušalinti jį nuo valdžios. Režimo kritikai kalba apie demokratiją ir žmogaus teises Rusijoje, nes tai atspindi jų patiriamą neteisybę, ir ne vien Rusijoje. Protestus, atvedusius prie demokratinių pokyčių Filipinuose, Taivane, Pietų Afrikoje, Pietų Korėjoje, Mianmare ir Meksikoje; per Vidurio ir Rytų Europą nusiritusias

1989 m. „liaudies revoliucijas“; 2011 m. Arabų pavasarį; ir 2019–2020 m. protestus Honkonge pradėjo žmonės, patyrę savo valstybės neteisybę.

Štai kokia problemos esmė: UAB Autokratija lyderiai

žino, kad kalbos apie skaidrumą, atskaitomybę, teisingumą ir demokratiją visada ras atgarsį kai kurių piliečių širdyse. Todėl, kad išliktų valdžioje, jie turi užgniaužti šias idėjas, kad ir kur jos kiltų.

2022 m. vasario 24 d. Rusija pradėjo plataus masto karą prieš Ukrainą, pirmą tokį plataus masto kinetinį mūšį kovoje tarp UAB Autokratija ir to, ką galima tiesiog vadinti

demokratiniu pasauliu. Autokratiniame tinkle Rusija atlieka ypatingą vaidmenį tiek kaip šiuolaikinės kleptokratijos ir diktatūros santuokos sumanytoja, tiek kaip šalis, šiuo metu agresyviausiai siekianti panaikinti status quo. Tokia dvasia buvo planuojama ir invazija. Putinas tikėjosi ne tik užimti teritoriją – jis norėjo parodyti pasauliui, kad senosios tarptautinės elgesio taisyklės nebegalioja.

Nuo pat pirmųjų karo dienų Putinas ir Rusijos saugumo elitas pompastiškai demonstravo panieką kalboms apie žmogaus teises, nepaisė karo įstatymų, pamynė tarptautinę teisę ir susitarimus, kuriuos valstybė pati pasirašė. Jie suiminėjo valstybininkus ir visuomenininkus: merus, policijos pareigūnus, valstybės tarnautojus, mokyklų direktorius, žurnalistus, menininkus, muziejų kuratorius. Įrengė kankinimų kambarius civiliams gyventojams daugumoje okupuotų pietinės ir rytinės Ukrainos miestų. Pagrobė tūkstančius vaikų – vienus atplėšė nuo šeimų, kitus išsivežė iš vaikų namų, suteikė jiems naujas „rusiškas“ tapatybes ir užkirto kelią grįžti namo į Ukrainą. Jie tyčia taikėsi į greitosios medicinos pagalbos darbuotojus.

Atmetęs teritorinio vientisumo principus, kuriuos Rusija priėmė pasirašiusi Jungtinių Tautų Chartiją ir Helsinkio baigiamąjį aktą, Putinas 2022 m. vasarą paskelbė aneksuojantis teritoriją, kurios jo armija netgi nekontroliavo. Okupacinės pajėgos vogė ir eksportavo ukrainietiškus grūdus, o „nacionalizuotus“ Ukrainos fabrikus ir kasyklas perdavė Putinui artimiems Rusijos verslininkams, taip pasityčiodamos ir iš tarptautinės nuosavybės teisės.

Šie veiksmai buvo ne vien gretutinė žala ar atsitiktinai sukeltas šalutinis karo poveikis. Tai buvo dalis sąmoningo

plano suardyti tarptautinės teisės nuo 1945 m. suformuotą idėjų, taisyklių ir susitarimų tinklą, sunaikinti po 1989 m. Europoje sukurtą tvarką ir, svarbiausia, – pakirsti Jungti-

nių Valstijų ir jų demokratinių sąjungininkių įtaką bei reputaciją. „Kalbama visai ne apie Ukrainą, o apie pasaulio tvarką, – pareiškė Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas, vos karui prasidėjus. – Dabartinė krizė yra lemtingas, epochą kuriantis šiuolaikinės istorijos momentas. Jis atspindi kovą dėl to, kaip atrodys pasaulio tvarka.“

Putinas manė, kad išsisuks nuo atsakomybės už šiuos nusikaltimus ir greitai laimės, nes labai menkai nutuokė, kas šiandien yra Ukraina, kuri, jo manymu, neapsigins, be to, tikėjosi, kad demokratinės šalys nusilenks jo norams. Jis nutarė, kad gilūs politiniai nesutarimai Jungtinėse Valstijose ir Europoje – kai kurie jo aktyviai skatinti – varžys jų vadovus. Jis vaizdavosi, kad Europos verslo bendruomenė, kurios daliai jau seniai stengėsi įsiteikti, pareikalaus atnaujinti prekybą su Rusija.

Sprendimai, 2022 m. invazijos išvakarėse priimti Vašingtone, Londone, Paryžiuje, Briuselyje ir Varšuvoje –nė neminint Tokijo, Seulo, Otavos ir Kanberos, – iš pat pradžių parodė, kad Putinas klysta. Demokratinis pasaulis mikliai ėmė Rusijai taikyti griežtas sankcijas, įšaldė šios valstybės turtą ir pašalino Rusijos bankus iš tarptautinės mokėjimų sistemos. Daugiau kaip penkiasdešimties šalių konsorciumas Ukrainos vyriausybei ėmė tiekti ginklus, žvalgybos duomenis ir pinigus. Švedija ir Suomija, dvi šalys, kurios dešimtmečius laikėsi politinio neutralumo, nutarė stoti į NATO. Olafas Scholzas, Vokietijos kancleris, pareiškė, kad jo šalis priėjo Zeitenwende,

posūkio tašką, ir sutiko vokiškais ginklais prisidėti prie karo Europoje pirmą kartą po 1945-ųjų. Kalbėdamas Varšuvoje Amerikos prezidentas Joe Bidenas metą pavadino išbandymu Amerikai, Europai ir Atlanto aljansui.

„Ar mes ginsime tautų suverenitetą? – klausė Bidenas. – Ar mes ginsime žmonių teisę gyventi laisviems nuo atviros agresijos? Ar mes ginsime demokratiją?“

Taip, apibendrino jis aidint garsiems plojimams: „Mes būsime stiprūs. Mes būsime vieningi.“

Nors Putinas neįvertino demokratinio pasaulio vienybės, demokratinės šalys lygiai taip pat neįvertino iššūkio masto. Kaip ir Venesuelos bei Baltarusijos demokratijos aktyvistai, jos pamažu mokėsi, kad Ukrainoje kovoja ne šiaip su Rusija. Jos kaunasi su UAB Autokratija.

Xi Jinpingas parodė remiantis neteisėtą Rusijos invaziją dar prieš jai prasidedant, su Rusijos prezidentu padarydamas bendrą pareiškimą vasario 4-ąją – po beveik trijų savaičių Kyjive buvo numestos pirmosios bombos. Numatydami Amerikos ir Europos pasipiktinimą, abu lyderiai iš anksto pareiškė ketinantys nepaisyti jokios Rusijos veiksmų kritikos, o labiausiai visko, kas primintų „kišimąsi į suverenių valstybių vidaus reikalus demokratijos ir žmogaus teisių gynimo dingstimi“. Nors Xi niekada nepritarė Rusijos lyderio apsėdimui sunaikinti Ukrainą ir nors kinai, regis, siekia išvengti branduolinės eskalacijos, karui tęsiantis jie atsisako tiesiogiai kritikuoti Rusiją. Jie kaip tik pelnosi iš susiklosčiusios naujos situacijos, pigiai pirkdami rusišką naftą ir dujas ir patyliukais pardavinėdami Rusijai karinę techniką.

Ir ne jie vieni. Karui tęsiantis Iranas eksportuoja į Ru-

siją tūkstančius mirtį nešančių dronų. Šiaurės Korėja tiekia amuniciją ir raketas. Rusijai pavaldžios ir draugiškos valstybės Afrikoje, tarp jų Eritrėja, Zimbabvė, Malis ir Centrinės Afrikos Respublika, palaiko Rusiją JT ir kitur.

Nuo pat pirmųjų karo dienų Baltarusija leidžia Rusijos kariuomenei naudotis savo teritorija, taip pat keliais, geležinkeliais ir karinėmis bazėmis. Turkija, Gruzija, Kirgizstanas ir Kazachstanas – visos šios neliberalios, prekybinius saitus su autokratiniu pasauliu palaikančios šalys – padeda Rusijos karinei pramonei išvengti sankcijų ir importuotis metalo stakles ar elektroniką. Indija, pasinaudodama mažomis kainomis, perka rusišką naftą.

2023 m. pavasarį Rusijos pareigūnai tapo dar ambicingesni. Jie ėmė diskutuoti apie veikiausiai blokų grandinės technologija paremtą Eurazijos skaitmeninę valiutą, kuri išstumtų dolerį ir sumažintų Amerikos ekonominę įtaką visame pasaulyje. Jie planavo sutvirtinti santykius su Kinija, imdamiesi bendrų dirbtinio intelekto ir daiktų interneto tyrimų. Galutinis visų šių veiklų tikslas niekada nekėlė abejonių. Nutekintame dokumente, kuriame aprašomos šios diskusijos, jos apibendrinamos pakartojant Lavrovo žodžius: Rusija turėtų siekti „sukurti naują pasaulio tvarką“.

Šiam tikslui plačiai pritariama. Remdamosi technologijomis ir taktikomis, kurias kopijuoja vienos nuo kitų, bendrais ekonominiais interesais ir labiausiai – ryžtu neatiduoti valdžios, autokratijos įsitikinusios, kad laimi. Šis įsitikinimas – iš kur jis atsirado, kodėl nemąžta, kaip demokratinis pasaulis iš pradžių padėjo jį įtvirtinti ir kaip galėtume jį įveikti – yra šios knygos tema.

ANNE APPLEBAUM (Anė Aplbaum, g. 1964 m.) –lietuvių skaitytojams jau pažįstama komunizmo istoriją tyrinėjanti amerikiečių žurnalistė, kelių prestižinėmis literatūros premijomis apdovanotų monografijų autorė. Naujausia jos knyga „UAB Autokratija. Kas ir kaip siekia valdyti pasaulį“ jau tapo New York Times bestseleriu, ir tai yra ketvirtas į lietuvių kalbą išverstas A. Applebaum veikalas.

Atrodytų, visiems žinoma, kas yra autokratinė valstybė. Ją valdo visagalis lyderis, kuris kontroliuoja kariuomenę ir policiją. O šios jėgos struktūros grasina žmonėms smurtu. Tokioje valstybėje daug kolaborantų ir gal saujelė disidentų. Bet XXI a. šis paveikslas nebeprimena tikrovės. Dabar autokratijas valdo ne pavieniai diktatoriai, o sudėtingi kleptokratinių finansinių struktūrų, visuotinio stebėjimo technologijų ir propagandos tinklai, saistantys tokius režimus kaip Rusija, Kinija ir Iranas. Remdamasi tiriamosios žurnalistikos metodais, nepaneigiamais įrodymais ir liudininkų pasakojimais, autorė be pagražinimų, atvirai aprašo, kaip autokratijos vagia iš savo piliečių, kontroliuoja informaciją ir viešąjį naratyvą, šmeižia opoziciją, pamindamos žmogaus teises keičia pasaulio tvarką ir diskredituoja demokratiją. Maža to, jos visos bendradarbiauja ir veikia drauge kaip viena UAB Autokratija, tik šią grupę, kitaip nei praeities karinių ir politinių blokų narius, vienija ne vertybės ir idėjos, o sandoriai ir nepakantumas demokratijai.

Ši knyga – nerimą keliantis pasakojimas apie tai, kaip autokratijos telkiasi, kad pakenktų demokratiniam pasauliui. Atskleisdama akivaizdų jose klestintį melą, klastas, korupciją ir pastangas sunaikinti laisvą mintį, A. Applebaum ragina demokratijas organizuotis ir iš pagrindų perorientavus savo politiką kovoti su UAB Autokratija keliama grėsme. O svarbiausia – neprarasti vilties, nes būtent to autokratijos ir laukia.

Kieti argumentai, aštrus žodis... Šioje įtraukiančioje knygoje lieka neatsakyta tik į klausimą, ar Amerika pagaliau stos prieš autokratus, ar su jais vienysis. – Air Mail