Arturas Vargas

Iš anglų kalbos vertė INA ROSENAITĖ

Vilnius, 2025

Romanas

VARGAS IŠ PRADŽIŲ

ŽVELGIANT iš mano kampo, Arturo Vargo istorija neatrodo tokia jau prasta.

Tik pažiūrėkit į jį: oriai sėdi ant apvalios veliūrinės viešbučio vestibiulio sofutės su mėlynu kostiumu ir baltais marškiniais, užmetęs kelį ant kelio, vienas išblizgintas įsispiriamas batas nukaręs nuo kulno. Jauno žmogaus poza. Tiesą sakant, lieknas jo šešėlis ir atspindi tą jo jaunesnę esybę, bet, beveik sulaukęs penkiasdešimties, jis jau primena vieną tų žalvarinių skulptūrų parkuose, kurios net tada, kai vieną kurį nors kelį iki blizgesio nugludina vaikučiai, dailiai keičia spalvą, kol galiausiai susilieja su medžiais. Taip nutiko ir Arturui Vargui, kadaise švytėjusiam ir žaižaravusiam jaunyste, o dabar nublukusiam it ta sofa, ant kurios jis sėdi, barbena pirštu sau į kelį ir spokso į sieninį laikrodį. Jo ilga aristokratiška nosis visada nusvilinta saulės (net ir debesuotą Niujorko spalį). Išblukę šviesūs plaukai viršuje per ilgi, šonuose per trumpi – tiesiog jo senelio atspindys. Tokios pačios pavandenijusios žydros akys. Jei įsiklausytumėt, turbūt

išgirstumėt, kaip jo nerimas nesustodamas tiksi, tiksi ir tiksi, jam spoksant į tą laikrodį, kuris visai netiksi. Sustojo prieš penkiolika metų. Arturas Vargas to nežino; net ir tokiame brandžiame amžiuje vis dar galvoja, kad į renginius atvykę rašytojai pasitinkami laiku, o viešbučio personalas patikimai prisuka vestibiulio laikrodžius. Jis laikrodžio nenešioja; jo tikėjimas tvirtas. Ir tiesiog paprasčiausiai taip jau sutapo, kad laikrodis sustojęs ties puse septynių, kone tiksliai tuo laiku, kai jį turi vestis į šio vakaro renginį. Vargšas žmogelis to nežino, bet jau be penkiolikos septynios.

Jam belaukiant, vestibiulyje ratus suka kažkokia mergina ruda vilnone suknele, tarsi tvidinis kolibris apdulkindama tai tą, tai aną grupelę turistų. Įmerkia savo veidelį į kėdžių krūmelį, užduoda tam tikrą klausimėlį ir, nepatenkinta atsakymu, šoka ieškoti ko kitko. Vargas jos nepastebi. Pernelyg susitelkęs į sustojusį laikrodį. Ta mergina prieina prie registratoriaus, tada nužingsniuoja prie lifto, kiek nugąsdindama teatran išsipusčiusių damų grupelę. Vargo batas linguoja pirmyn atgal. Jei būtų budresnis, gal būtų nugirdęs tos merginos viltingai kartojamą klausimą, paaiškinantį kodėl, užduodama jį visiems kitiems, esantiems vestibiulyje, ji neužduoda jo jam:

– Atleiskite, ar jūs ne panelė Artur?

Problema ta – ir šiame vestibiulyje ji neišsispręs, – kad lydėtoja mano Arturą Vargą esant moterimi.

Ją užstojant reikėtų pasakyti, kad tėra perskaičiusi tik vieną jo knygą, elektroniniu formatu, kur nebuvo jo nuotraukos, o moteris naratorė pasirodė tokia įtikinama, tokia tikroviška, kad ji net neabejojo, jog tai parašyti galėjo tik moteris; o dėl vardo ir pavardės pagalvojo, kad tai bus viena tų amerikietiškų keistenybių (ji japonė).

Arturo Vargo atveju tai būtų kaip reta puikus atsiliepimas. Tačiau šią akimirką, sėdint ant apvalios sofos, iš kurio kūgiško vidurio kyšo

aliejumi ištepta palmė, tai jam visai nepadeda. Nes jau be dešimt septynios.

Arturas Vargas čia jau tris dienas; į Niujorką atvyko kalbinti garsiojo mokslinės fantastikos autoriaus H. H. H. Manderno jo naujosios knygos pristatyme; toje knygoje H. H. H. Mandernas atgaivina savo beprotiškai populiarų holmsiškąjį robotą Pibodį. Knygų pasaulyje tai didžiulės svarbos naujiena, kurios užkulisiuose žvanga daug pinigų. Balse, it perkūnas iš giedro dangaus paskambinusiame Vargui ir paklaususiame, ar jis susipažinęs su H. H. H. Manderno kūryba ir ar sutiktų jį pakalbinti, – pinigai. Leidėjo laiške, nurodančiame, ko griežtai negalima klausti H. H. H. Manderno (apie žmoną, dukrą ir kritikų sudirbtą poezijos rinktinę), – pinigai. Pasirinktoje renginio vietoje, nuklijuojant plakatais visą Vilidžą, – pinigai. Pripučiamame Pibodyje, kovojančiame su vėju prie teatro durų, – pinigai. Pinigai net viešbutyje, kur apgyvendintas Arturas, kur jam parodė krūvą „nemokamų“ obuolių, kuriais jis galįs bet kada pasivaišinti, imkit, prašom, bet kuriuo paros metu. Pasaulyje, kur dauguma žmonių perskaito vieną knygą per metus, įdedama labai daug pinigų tikintis, kad tai bus būtent ta knyga ir kad šis renginys gali jai duoti gerą startą. Ir viskas priklauso nuo Arturo Vargo.

O jis vis vien pareigingai stebeilijasi į tą sustojusį laikrodį. Nepastebi, kad šalia jo liūdnai stovi lydėtoja. Nemato, kaip ji pasitaiso skarelę ant kaklo, o tada išeina iš vestibiulio pro jo sukamųjų durų skalbyklę. Tik pažvelkite į retėjančius plaukus jo viršugalvyje, pažiūrėkit, kaip jis tankiai mirksi akutėmis. Pažiūrėkit, kaip jis vaikiškai tiki pasauliu.

Kartą, kai jam buvo kiek daugiau nei dvidešimt, viena pašnekovė poetė užgesino cigaretę į vazoną ir tarė: „Jūs kaip žmogus be odos.“

Ir tai pasakė poetė. Moteris, gyvenanti iš viešos saviplakos, pareiškė,

kad tai jis, aukštas, jaunas ir daug vilčių teikiantis Arturas Vargas, yra be odos. Bet tai tiesa. „Tau reikia užsiaugint skūrą“, – kadaise jam nuolat kartodavo senas konkurentas Karlosas, bet Vargas nesuprato, ką jis norėjo tuo pasakyti. Kad būtų piktybinis? Ne, jis norėjo pasakyti, kad reikia apsisaugoti, apsišarvuoti nuo pasaulio, bet ar žmogui yra lengviau „užsiauginti skūrą“, nei „įgyti“ humoro jausmą? Ar reikia tai suvaidinti taip, kaip koks humoro jausmo neturintis verslininkas išmoksta papokštauti ir yra laikomas „maištininku“, nes pabėga iš vakarėlių, kol tie pokštai jam dar neišseko?

Kad ir kas tai būtų – Vargas to taip ir neišmoko. Sulaukus keturiasdešimties, jam tepavyko išsiugdyti šiokį tokį savivokos jausmą, panašų į permatomą naują krabo kiautą. Jau nebežeidė pusėtinos recenzijos ar nerūpestingas jo nepastebėjimas, bet smūgis į paširdžius, tikras smūgis į paširdžius lengvai pramuša jo ploną kiautą ir paleidžia lygiai tokios pačios spalvos kraują kaip ir kadaise. Kaip gali būti, kad pasiekus vidutinį amžių šitiek dalykų – filosofija, radikalizmas ir kitas greitmaistis – pasidaro nuobodūs, o sudaužytą širdį vis vien gelia? Gal todėl, kad jis vis randa tam naujų šaltinių.

Nenuslopo net kvailos senos baimės, jis tik ėmė jų vengti: telefono skambučių (karštligiškai renkant numerį it neutralizuojant bombą), taksi (greitai sugraibant arbatpinigius ir šokant lauk tarsi paleistas įkaitas) ir pokalbių su patraukliais vyrais ar žvaigždėmis vakarėliuose (vis dar mintyse repetuojant pokalbio pradžią ir ūmai suvokiant, kad su juo jau atsisveikinama). Tos baimės jį vis dar persekioja, bet laiko tėkmė jas jam išsprendė. SMS žinutės ir elektroninis paštas jį amžiams išgelbėjo nuo pokalbių telefonu. Taksi atsirado kortelių skaitytuvai. Pražiūrėta proga gali su žmogumi susisiekti internetu. Bet su sudaužyta širdimi kitaip – to išvengsi turbūt tik išvis atsižadėjęs meilės. Ilgainiui Arturui Vargui ši išeitis ėmė atrodyti vienintelė.

Gal tai paaiškintų, kodėl jis vienam jaunuoliui skyrė devynerius savo gyvenimo metus.

Tiesa, pamiršau paminėti, kad jis ant kelių laiko rusišką kosmonauto šalmą.

Tačiau dabar truputis sėkmės: pasaulyje už vestibiulio ribų suskamba varpas, vienas, du, trys, keturi, penki, šeši, septyni dūžiai ir Arturas Vargas pašoka iš vietos. Tik pažvelkit į jį: piktai dėbteli į niekšą išdaviką, tą laikrodį, o tada pribėga prie registratūros ir užduoda – pagaliau – tą esminį temporalinį klausimą.

– Nesuprantu, kaip galėjote pamanyti, kad aš moteris.

– Jūs toks talentingas rašytojas, pone Vargai. Apgavot mane!

O ką čia nešatės?

– Šitą. Knygynas manęs paprašė...

– Man labai patiko „Tamsioji materija“. Vienoje vietoje labai priminė Kavabatą.

– Vienas mano mėgstamiausių rašytojų! „Senoji sostinė“. Kiotas.

– Aš pati iš Kioto, pone Vargai.

– Tikrai. Būsiu ten po keleto mėnesių...

– Pone Vargai. Yra viena problema...

Šis pokalbis vyksta tai merginai su ruda vilnone suknele vedantis jį teatro koridoriumi. Koridorių puošia vienišas butaforinis medis, toks, už kurio per komedijas slepiasi pagrindinis veikėjas; visa kita tik blizgančiais juodais dažais dažytos plytos. Vargas su lydėtoja atbėgo iš viešbučio į renginio vietą ir jau jaučia, kaip jo balti standūs marškiniai darosi permatomi nuo prakaito.

Kodėl jis? Kodėl buvo pakviestas Arturas Vargas? Nežymus rašytojas, kurio didžiausia šlovė – jaunystės sąsajos su Rusų upės mokyk­

los rašytojais ir menininkais, per senas, kad į jį būtų pažvelgta kitu

kampu, ir per jaunas, kad būtų atrastas iš naujo, toks, kuriam lėktuve niekada nepasitaiko atsisėsti prie ko nors, kas būtų girdėjęs apie jo kūrybą. Na, ir Vargui aišku kodėl. Čia jokia paslaptis. Buvo paskai­

čiuota: koks rašytojas sutiktų pasiruošti pokalbiui ir už tai neimti pinigų? Tik apimtas visiškos desperacijos. Kiek kitų jam pažįstamų rašytojų į tai atsakė „jūs juokaujat“? Kokio ilgio sąrašas pereitas, kol kas nors nepaklausė: „O kaip dėl Arturo Vargo?“

Jis išties apimtas desperacijos.

Už sienos girdisi, kaip salė kažką skanduoja. H. H. H. Manderno pavardę, ne kitaip. Pastarąjį mėnesį Vargas patyliukais rijo H. H. H. Manderno knygas, tas kosmines operetes, iš pradžių atrodžiusias tragiškai dėl medinių tekstų ir juokingai kvailų šabloniškų veikėjų, o paskui įtraukusias talentinga išmone, aiškiai kur kas pranašesne už jo. Palyginus su Manderno sukurtais žvaigždynais, naujasis Vargo romanas, rimta įžvalga į žmogiškąją sielą, atrodo it nykštukinė planeta. Ir vis dėlto, ko gi jo paklausti? Ko galima paklausti rašytojo, nei kaip jam tai pavyko? Ir Vargas puikiai žino, kad atsakymas aiškus: „Ir pats nežinau!“

Lydėtoja tarška apie tai, kiek šiame teatre telpa žmonių, apie išankstinius užsakymus, apie knygos pristatymo turnė, apie pinigus, pinigus ir pinigus. Ir užsimena, kad atrodo, jog H. H. H. Mandernas bus suvalgęs kažką negero.

– Pamatysit, – pasako lydėtoja, ir, praėję pro juodas duris, jie patenka į šviesią švarią patalpą su visokiausiomis mėsytėmis nukrautu stalu. Šalia to stalo stovi į šalius įsisupusi žila dama, o jai prie kojų H. H. H. Mandernas vemia į kibirą.

Toji dama pasisuka į Arturą ir nužvelgia kosmonauto šalmą:

– Ką dar čia velnias atnešė?

Niujorkas: pirmoji stotelė Vargo kelionėje aplink pasaulį. Netikėtoje, tiesą pasakius, mat Vargui teko ieškoti išeities iš keblios situacijos. Ir gali didžiuotis, kad pavyko. Viskas dėl to kvietimo į vestuves.

Pastaruosius penkiolika metų Arturas Vargas poros neturėjo. Prieš tai ilgai gyveno su vyresniu poetu Robertu Braunburnu – į tą meilės tunelį žengė dvidešimt vienų, o išlindo, akinamas saulės šviesos, jau peržengęs trisdešimt. Ir nustebo – kur jis? Kažkur tame tunelyje prarado pirmąjį jaunystės tarpsnį, jis nukrito ir subyrėjo už Vargo kaip kylančios kosminės raketos dalis. Liko antra dalis. Ir paskutinė. Jis prisiekė sau niekam jos neatiduosiąs; mėgausiąs ja pats. Vienas. Bet kaip gyventi vienam ir nebūti vienišam? Tą jam išsprendė pats netikėčiausias žmogus, kadaise konkurentas Karlosas.

Paklaustas apie Karlosą, Vargas visada jį pavadina „vienu seniausių draugų“. Jų pažinties datą atsimena tiksliai: 1987­ųjų Žuvusiųjų karuose atminimo diena. Vargas net pamena, ką jie abu tądien vilkėjo: jis – žalias maudymosi glaudes, Karlosas – lygiai tokias pačias, tik skaisčiai geltonas. Dėbčiojo vienas į kitą iš skirtingų terasos pusių su skiesto baltojo vyno taurėmis it pistoletais.

Skambėjo muzika, Whitney Houston norėjo su kuo nors pašokti. Tarp jų driekėsi sekvojos šešėlis. Su kuo nors, kas ją myli. Ak, kad kas dabar duotų laiko mašiną ir filmavimo kamerą! Užfiksuotume liesą rausvą auksaplaukį Arturą Vargą ir raumeningą rudut rudutėlį

Karlosą Pelu dar jaunus, kai jūsų pasakotojas buvo tik vaikas! Bet kam ta kamera? Net neabejoju, kad jiems abiem toji scena iškyla prieš akis vos kam nors užsiminus apie kitą. Darbo diena, vynas, sekvoja, kas nors pašokti. Tiek vienas, tiek kitas šypteli ir pasako, kad anas yra „vienas mano seniausių draugų“. Nors, suprantama, nuo pat pirmo žvilgsnio negalėjo vienas kito pakęsti.

Visgi pakeliaukime ta laiko mašina, tik į dieną maždaug po dvidešimties metų. Sustokime dvidešimt pirmo amžiaus pirmojo dešimtmečio vidury, name San Fransisko kalvose, Saturno gatvėje. Viename tų statinių ant polių, su stikline siena, už kurios matyti niekad nenaudojamas fortepijonas ir daugiausia vyriška kompanija, švenčianti vieną iš krūvos keturiasdešimties metų jubiliejų tais metais. Tarp jų ir jau drūtesnis Karlosas, kuriam ilgametis meilužis mirdamas paliko nekilnojamojo turto, o Karlosas tuos kelis sklypus pavertė visa imperija, įskaitant ir kelias tolimas valdas Vietname, Tailande ir, Vargo žiniomis, net kažkokiame absurdiškame Indijos kurorte. Karlosas: tokio paties kilnaus profilio, bet to raumeningo jaunuolio su bananinėmis glaudėmis nė kvapo. Vargui čia ateiti iš savo namelio prie Vulkano laiptų kelio, kuriame gyveno vienas, buvo joks vargas. Pasisėdėjimas? Kodėl gi ne. Apsitaisė vargiškai – džinsais ir kaubojiškais marškiniais, susimovė tik truputį – ir patraukė kalva į pietus to namo link.

Čia pat įsivaizduokite Karlosą, dėmesio centrą, sėdintį tarsi soste pintoje kėdėje apvalia atkalte. Šalia Karloso – dvidešimt penkerių metų tamsiaplaukis garbanotas jaunuolis su juodais džinsais ir apvaliais storarėmiais akiniais: jo sūnus.

Mano sūnus, prisimenu Karlosą visiems sakant, kai tas berniukas atsirado, tada dar vos paaugliukas. Bet jis nėra jo sūnus, tik našlaitis sūnėnas, atsiųstas artimiausiam giminaičiui į San Fransiską. Kaip jį apibūdinčiau? Didžiaakis, rudais plaukais, saulės nublukintomis sruogomis ir tada dar chamiško elgesio, atsisakęs valgyti daržoves ar vadinti Karlosą kaip nors kitaip nei Karlosu. Jis vardu Federikas (mama meksikietė), bet visi jį vadino Fredžiu.

Tame pobūvyje Fredis žiūrėjo pro langą į rūko užklotą miesto centrą. Daržoves jis jau valgė, bet savo juridinį tėvą vis vien vadino

Karlosu. Su kostiumu atrodė iki skausmo liesas, įdubusia krūtine, ir, nors ir stokojo jaunatviško gyvybingumo, buvo kupinas visų jaunystės aistrų; tiesiog galėtum atsisėsti ant sofos su spragėsiais ir žiūrėti

į Fredžio veide projektuojamas jo sąmonės romantines scenas ir komedijas, mintims besisukant jo akinių stikluose tarsi vaivorykštėms muilo burbulo sienelėse.

Išgirdęs savo vardą, Fredis atsisuko; jį užkalbino kažkokia moteris su baltu šilkiniu kostiumėliu ir gintariniais karoliais, šaltakraujiškos

Dianos Ross tipo laikysenos:

– Fredi, mielasis, girdėjau, sugrįžai į mokslus. Kuo būsi baigęs? –mandagiai paklausė ji.

Fredis išdidžiai šyptelėjo:

– Anglų kalbos mokytoju.

Ji visa net nušvito.

– O dieve, kaip šaunu! Labai retas jaunas žmogus dabar eina mokyti.

– Tiesą sakant, turbūt dėl to, kad bendraamžiai man ne prie širdies. Ji ištraukė iš savo martinio alyvuogę.

– Tavo meilės reikalams tai nepadės.

– Gal ir ne. Bet kad nelabai turiu meilės reikalų, – atsakė Fredis, užsiversdamas didelį gurkšnį šampano ir ištuštindamas taurę.

– Tiesiog turim tau surasti tinkamą draugą. Turbūt žinai mano sūnų, Tomą...

Šalia jų pasigirsta:

– Jei ką, jis poetas! – Karlosas išdygo prie jų su palenkta prie lūpų vyno taure.

Toji moteris (mandagumas reikalauja jus su ja supažindinti: Kerolaina Denis, dirbo su programine įranga; Fredžiui gyvenime teks ją labai gerai pažinti) aiktelėjo.

ĮSIGYKITE KNY

GĄ DABAR