R omana s
Iš anglų kalbos vertė Aistis Kelertas
Vilnius, 2021
PIRMAS SKYRIUS
1933 m. gegužės 17 d. Austrija, Viena Virpėdami mano akių vokai pakilo, tačiau trumpam apakino prožektorių šviesos. Pagarbiai uždėjau ranką ant drauge vaidinančio aktoriaus riešo ir laukdama, kol akys apsipras, išspaudžiau pasiti kėjimo kupiną šypseną. Plojimai tebegriaudėjo, o aš lingavau toje garsų ir šviesų kakofonijoje. Kaukė, kurią taip tvirtai įvaldžiau šio spektaklio vaidmeniui, akimirką nuslydo, ir jau nebuvau devynio likto amžiaus Bavarijos imperatorienė Elžbieta, virtau paprasčiausia jaunute Hedi Kisler. Negalėjau leisti, kad garsiojo Theater an der Wien* lankytojai pastebėtų, jog bent kiek abejoju vaidindama miesto taip mylimą imperatorienę. Netgi nusileidus uždangai ir man išėjus nusilenkti. Toji moteris buvo kadaise šlovingos Habsburgų Austrijos, imperi jos, gyvavusios bemaž keturis šimtus metų, simbolis, tad šiais žemi nančiais laikais po Didžiojo karo žmonės kaip niekad kabinosi jos įvaizdžio. Sekundės dalį užsimerkiau ir panirau giliai į save, nustumdama šalin Hedi Kisler su jos menkučiais rūpesčiais ir palyginti ribotais * „Teatras Vienos upės pakrantėje“ – nuo 1801 m. iki šiol veikiantis istorinis teatras, įsikūręs Mariahilfo rajone Vienoje (Austrijoje). Teatrui pavadinimas suteiktas dėl tuomet greta tekėjusios Vienos upės. Nuo 2006 m. – tai išskirtinai operos teatras. (Čia ir toliau – vertėjo pastabos.)
9
Marie Benedict
siekiais. Pasitelkusi visą galią, vėl įsisupau į imperatorienės mantiją, persiėmiau jos būtinu tvirtumu ir sunkiomis pareigomis. Tuomet atsimerkiau ir įsistebeilijau į savo pavaldinius. Priešais mano akis žiūrovai įgijo apčiuopiamus pavidalus. Suvo kiau, kad jie ploja ne sėdėdami patogiuose ištaiginguose raudono aksomo krėsluose, o visi atsistojo ir griaudi ovacijos – tokią garbę Vienos publika retai kam suteikdavo. Kaip imperatorienė to nusi pelniau, tačiau kaip Hedi klausiau savęs, ar šie aplodismentai tikrai skirti man, o ne kuriam kitam spektaklio „Sisi“* aktoriui. Juk Han sas Jarajus, vaidinęs imperatorienės Elžbietos sutuoktinį imperato rių Pranciškų Juozapą, laikomas tikra Theater an der Wien legenda. Palaukiau, kol spektaklyje drauge vaidinę aktoriai nusilenks. Nors kitiems aktoriams negailėta gausių aplodismentų, teatro lankytojai tiesiog pašėlo, kai išėjau į scenos vidurį nusilenkti. Tai buvo išties manoji žvaigždžių valanda. Kaip gaila, kad šįvakar tėtis nematė mano pasirodymo. Jei mama nebūtų griebusis akivaizdžios gudrybės ir apsimetusi serganti, kad tik nukreiptų dėmesį nuo tokio svarbaus vakaro, tėtis būtų išvy dęs mano debiutą Theater an der Wien scenoje. Žinau, kad būtų mėgavęsis publikos reakcija, o pats pamatęs tokį liaupsinimą tikrai atsileistų. Ir toji dviprasmiško vaidmens filme „Ekstazė“**, kurį taip norėčiau pamiršti, dėmė pagaliau būtų nuplauta. Plojimų garsai ėmė slopti, ir per žiūrovų minią nuvilnijo nerimo banga, kai viduriniu taku tarp eilių ėmė žygiuoti gėlėmis nešinų * Sisi – mažybinis Austrijos imperatorienės Elžbietos (1837–1898) vardas. ** Turima galvoje čekų režisieriaus G. Machatý, laikomo erotinio kino pradininku, 1933 m. sukurta skandalingoji melodrama „Ekstazė“ (vok. Ekstase), kurioje Hedy Kiesler, atlikusi pagrindinį vaidmenį, keliose scenose nusifilmavo nuoga. Dėl kilu sio spaudos, Bažnyčios ir visuomenės pasipiktinimo aktorė nusprendė (bent laikinai) palikti kiną ir tenkintis teatro scena.
10
VIENINTELĖ MOTERIS KAMBARYJE
teatro pagalbininkų vilkstinė. Šis pretenzingas, visiškai nederamas ir akiplėšiškai viešas gestas išmušė iš vėžių šiaip jau santūrius vienie čius. Bemaž girdėjau, kaip jie suka galvas, mėgindami atspėti, kas išdrįso sutrikdyti Theater an der Wien premjerinį vakarą tokiu įžū liu išsišokimu. Tai būtų pateisinama tik tuomet, jei šitaip pasielgtų pernelyg uolūs gimdytojai, o aš žinojau, kad atsargieji maniškiai niekad neišdrįstų to padaryti. Nejau vieno iš kolegų aktorių šeima bus padariusi tokią klaidą? Pagalbininkams priartėjus prie scenos pastebėjau, kad jų glė biuose pūpso ne paprastos gėlės, o rinktinės šiltnamių rožės. Bemaž keliolika puokščių. Kiek kainuoja tokia gausybė retų raudonų žie dų? Man parūpo, kas šiais laikais galėtų sau leisti tokį dekadansą. Pagalbininkai pakilo laiptais, ir supratau, kad jiems nurodyta puokštes įteikti gavėjui visos publikos akivaizdoje. Nežinodama, kaip suvaldyti tokį etiketo pažeidimą, žvilgtelėjau į kitus lygiai taip pat apstulbusius aktorius. Režisieriaus asistentas gestikuliavo pagal bininkams, kad sustabdytų šį akibrokštą, bet jiems kažkas tikriausiai neblogai sumokėjo, nes vyrukai nekreipė į jį dėmesio ir išsirikiavo priešais mane. Vienas po kito jie teikė puokštes, kol nebeįstengiau visų išlaikyti glėbyje, tad uolieji pasiuntiniai dėjo rožes man prie kojų. Mažne ju tau į nugarą įsmeigtus trupės kolegų nepritariančius žvilgsnius. Ma nosios karjeros scenoje suklestėjimas ar žlugimas visiškai priklausė nuo šių garbingų aktorių užgaidos; panorėję jie vos keliais išmonin gais žodžiais nustumtų mane nuo pjedestalo ir pakeistų viena iš dau gybės triukšmingai šio vaidmens siekiančių jaunų aktorių. Jau buvau beketinanti atsisakyti puokščių, bet staiga toptelėjo viena mintis. Juk rožes galėjo atsiųsti kas tik panorėjęs. Gal kuris nors žinomas vienos iš besivaidijančių vyriausybės partijų narys – konservatorius 11
Marie Benedict
iš Krikščionių socialinės partijos ar socialistas iš Socialdemokratų partijos. Arba dar blogiau – galbūt mano geradarys prijautė Nacio nalsocialistų partijai ir troško Austrijos susivienijimo su Vokietija bei jos naujai išrinktu kancleriu Adolfu Hitleriu. Rodos, su kiekvie na diena valdžios svertai krypo tai į vieną, tai į kitą pusę, tad niekas nesiveržė rizikuoti. Aš irgi nesiruošiau to daryti. Žiūrovai liovėsi ploję. Nejaukioje tyloje jie susėdo į krėslus. Visi, išskyrus vieną vyriškį. Trečios eilės viduryje, labiausiai vertinamoje teatro vietoje, stovėjo ponas išpūsta krūtine ir keturkampiu smak ru. Vienintelis iš visų Theater an der Wien nuolatinių lankytojų jis tebestovėjo. Ir spoksojo į mane.
12
ANTRAS SKYRIUS
1933 m. gegužės 17 d. Austrija, Viena Uždanga nusileido. Kolegos aktoriai dėbčiojo į mane pašaipiais, klausiamais žvilgsniais, o aš tiesiog gūžtelėjau pečiais ir papurčiau galvą, vildamasi perteikti vidinę sumaištį ir nepritarimą dėl tokio akibrokšto. Ištaikiusi tinkamą akimirką tarp užgriuvusių sveikini mų, kaipmat grįžau į savąjį persirengimo kambarį ir užvėriau duris. Mane apniko pyktis ir nerimas dėl to, kaip šios gėlės atitraukė visų dėmesį nuo mano triumfo, nuo vaidmens, turėjusio pagelbėti am žiams atsikratyti „Ekstazės“ prisiminimo. Privalėjau išsiaiškinti, kas su manimi šitaip pasielgė, – perprasti, ką tai reiškia: komplimentą, kad ir kokį nevykusį, ar dar ką nors. Ištraukusi tarp didžiausios puokštės žiedų paslėptą vokelį, siek telėjau nagų žirklučių ir prarėžiau jo kraštą. Iš vokelio ištraukiau masyvią kreminės spalvos kortelę aukso apvadais. Prikišusi ją arčiau prie lempos ant tualetinio stalelio, perskaičiau: Nepamirštamajai Sisi. Pagarbiai p. Frydrichas Mandlas Kas tas Frydrichas Mandlas? Pavardė lyg ir girdėta, tačiau neį stengiau prisiminti. Staiga persirengimo kambario durys sudrebėjo nuo valdingo beldimo. 13
Marie Benedict
– Panele Kisler?! – Anapus durų stovėjo Elzė Lubig, sena prityrusi visų per pastaruosius dvidešimt metų Theater an der Wien spektak liuose vaidinusių žvaigždžių kostiumininkė. Netgi per Didįjį karą ir liūdesio kupinais metais po Austrijos pralaimėjimo toji žilaplaukė matrona pagelbėdavo aktoriams susiruošti į sceną vaidinti persona žų, keliančių vieniečių dvasią, tokių kaip imperatorienė Elžbieta, kuri žmonėms priminė šlovingą Austrijos istoriją ir skatino įsivaiz duoti vilčių teikiančią ateitį. Žinoma, dabartinėje pjesėje neužsime nama apie vėlesnius imperatorienės gyvenimo metus, kai auksinis imperatoriaus nepasitenkinimo pasaitėlis virto nepakeliamu jungu, ribojančiu kiekvieną jos judesį. Vienos gyventojai nenorėjo apie tai galvoti, o užmerkti akis prieš tiesą jie buvo tobulai išmokę. – Prašom užeiti! – garsiai paraginau. Nė nežvilgtelėjusi į gausybę rožių, ponia Lubig ėmėsi atvarstyti ir vaduoti mane iš saulės geltonumo apdarų. Kol kremu tryniau veidą, kad nusivalyčiau storą grimo sluoksnį ir atsikratyčiau pasku tinių vaidinamos herojės pėdsakų, kostiumininkė nuo mano plau kų atskyrė sudėtingą šinjoną, režisieriaus manymu, itin pritinkantį imperatorienei Elžbietai. Nors ponia Lubig tylėjo, jutau, jog laukia tinkamos progos pateikti klausimą, kuris neabejotinai sklando po visą teatrą. – Kokios puikios gėlės, panele, – galiausiai tarstelėjo ponia Lu big, pirmiau išgyrusi mano vaidybą. – Taip, – atsakiau laukdama tikrojo klausimo. – Ar galėčiau pasiteirauti, nuo ko jos? – paklausė kostiumininkė, dėmesį nuo šukuosenos nukreipdama į korsetą. Apmąstydama atsakymą akimirką patylėjau. Galėčiau sumeluoti ir pareikšti, kad šį netaktą su gėlėmis iškrėtė mano tėvai. Antra ver tus, tokia paskala atstoja valiutą, kuria ši moteris prekiauja, tad jei 14
VIENINTELĖ MOTERIS KAMBARYJE
atsakysiu be užuolankų, kostiumininkė liks man skolinga paslaugą. O ponios Lubig paslauga visai praverstų. Nusišypsojau žilaplaukei ir padaviau kortelę. – Nuo kažkokio pono Frydricho Mandlo. Kostiumininkė nepratarė nė žodžio, tačiau išgirdau šaižų įkvėpi mą, pasakantį itin daug. – Ar esate apie tokį girdėjusi? – pasidomėjau. – Taip, panele. – Ar šįvakar jis buvo teatre? – Žinojau, kad ponia Lubig žiūri visus spektaklius iš kulisų, nuolat stebėdama globojamą aktorę, kad skubiai pagelbėtų, jei nuplyštų apsiuvas ar į šoną pakryptų perukas. – Taip. – Ar tai tas vyriškis, kuris liko stovėti nutilus aplodismentams? Kostiumininkė atsiduso: – Taip, panele. – Ką apie jį žinote? – Nenorėčiau pasakoti, panele. Ne mano reikalas. Dėl apsimestinio ponios Lubig kuklumo teko tramdyti šypsnį. Tokį paslapčių lobyną sukaupusi moteris teatre turėjo daugiau val džios nei bet kuris kitas asmuo. – Padarytumėt didžiulę paslaugą. Ji kiek patylėjo, glostydama savo nepriekaištingai į viršų sušu kuotus plaukus, tarsi svarstytų mano prašymą. – Girdėjau tik gandus ir plepalus. Tiesa, ne visi jie palankūs. – Būkit maloni, ponia Lubig, papasakokit. Stebėjau ją veidrodyje ir mačiau, kaip plonų raukšlelių išvago tame veide atsispindi kažkokia vidinė veikla, tarytum toji moteris mintyse peržiūrėtų kruopščiai saugomą bylą ir mėgintų nuspręsti, koks informacijos kąsnelis būtų tinkamiausias. 15
Marie Benedict
– Ką gi, ponas Mandlas garsėja kaip užkietėjęs mergišius. – Kaip ir bet kuris kitas vyriškis Vienoje, – prunkštelėjusi atsa kiau. Jeigu tik tiek, nėra dėl ko nerimauti. Su vyrais gebėjau susido roti. Bent jau su dauguma. – Tai šis tas daugiau nei paprastas suvedžiojimas, panele. Vienas toks romanas baigėsi jaunos vokiečių aktorės Evos Mai savižudybe. – Jergutėliau, – sušnibždėjau, nors prisiminusi, kaip kadaise pati daužydavau širdis, o vieną atstumtąjį netgi privedžiau prie mėgini mo nusižudyti, negalėjau pernelyg griežtai teisti. Kad ir siaubinga, ši pikantiška smulkmena buvo anaiptol ne viskas. Iš kostiumininkės balso pajutau, kad ji kažką tebenutyli, kad dar turi ką papasakoti. Tačiau ponia Lubig troško, kad ir aš pasistengčiau. – Jei dar turėčiau ką nors žinoti... likčiau jums skolinga. Kostiumininkė dvejojo: – Panele, šiais laikais žmonės itin atsargiai dalijasi tokia infor macija. Taigi, šiuo neapibrėžtumo kupinu laikmečiu žinojimas buvo valiuta. Sugriebiau moters ranką ir įdėmiai pažvelgiau į akis. – Ši informacija reikalinga tik man vienai, saugumo sumetimais. Pažadu, kad niekam apie tai neprasitarsiu. Ilgokai patylėjusi žilaplaukė tarė: – Ponui Mandlui priklauso Hirtenberger Patronenfabrik*. Pane le, jo įmonė gamina amuniciją ir kitą karinę ginkluotę. – Sakyčiau, bjaurus verslas. Bet kam nors tenka to imtis, – iš tariau. Niekaip nesupratau, kodėl žmogų reikėtų tapatinti su tokia pramone. * Vok. Hirtenbergo šovinių gamykla.
16
VIENINTELĖ MOTERIS KAMBARYJE
– Visa bėda – ne ginklai, kuriuos jis gamina, o žmonės, kuriems juos parduoda. – Štai kaip. – Taip, panele. Visi jį vadina Mirties Pirkliu.
17
TREČIAS SKYRIUS
1933 m. gegužės 26 d. Austrija, Viena Praslinkus devynioms dienoms po mano debiuto spektaklyje „Sisi“, Vienos danguje grėsmingai pakibo priešpilnis mėnulis, įkan din mesdamas tamsiai violetinius šešėlius. Jo skleidžiamos šviesos pakako miesto gatvėms apšviesti, todėl nusprendžiau madingame devynioliktajame rajone nuo teatro likusią kelio dalį iki namų įveikti pėsčiomis ir iššokau iš taksi, nors metas buvo vėlyvas. Troš kau ramios pertraukėlės, atokvėpio tarp beprotybės, apimančios teatrą nusileidus uždangai, ir dėmesingo įkyrumo, tėvų namuose užgriūvančio po kiekvieno spektaklio. Šaligatviais žingsniavo tik vienas kitas praeivis – po vėlyvos va karienės namo pėdino žilaplaukių porelė, švilpaujantis jaunuolis, – tad jaučiausi pakankamai saugiai. Kuo labiau artėjau prie tėvų namų Deblingo rajone, tuo gausėjo puošnesnių ir prabanges nių namų, tad žinojau, kad gatvėse nebus pavojinga. Tačiau mano tėvų nerimo tai nenumaldytų, jeigu tik jie žinotų, kad einu vienui viena. Abu itin saugojo savo vienintelę atžalą. Nuvijusi šalin mintis apie mamą ir tėtį, nusišypsojau prisimi nusi šią savaitę dienraštyje Die Presse išspausdintą recenziją. Mano vaidybą liaupsinantys žodžiai lėmė padidėjusį bilietų pardavimą, tad pastaruosius tris vakarus teatre nebuvo nė vienos laisvos sėdi mos vietos. Mano prestižas teatre itin išaugo, kai įprastai kritikos 18
VIENINTELĖ MOTERIS KAMBARYJE
negailintis režisierius ėmė garsiai žarstyti komplimentus. Pagyros buvo tikra atgaiva po skandalo dėl apsinuoginimo „Ekstazėje“ – sprendimo, kuris atrodė priimtinas ir atitinkantis meninę filmo už mačią, bet žiūrovai, tarp jų ir mano tėvai, patyrė sukrėtimą, – todėl žinojau, kad mintis po bandymų kine grįžti į teatrą buvo visiškai teisinga. Tarsi būčiau sugrįžusi namo. Vaikystėje vaidyba man padėdavo apsisaugoti nuo vienatvės, ra mią egzistenciją užpildydama kitais žmonėmis, be amžinai greta be sisukiojančių auklės bei namų mokytojos ir nuolat kažkur išvykusių mamos ir tėčio. Viskas prasidėjo paprastai: nuo veikėjų ir pasakoji mų, skirtų mano gausiam lėlių būriui, kūrimo improvizuotoje sce noje, suręstoje po milžinišku rašomuoju stalu tėčio kabinete, tačiau tuomet vaidmenų žaidimas virto kur kas svarbesniu dalyku. Kai ėmiau lankyti mokyklą – ir netikėtai susipažinau su svaiginančia daugybe žmonių, – vaidyba tapo priemone, padedančia žygiuoti per pasaulį, savotiška valiuta, kuria galėjau pasinaudoti kada pa norėjusi. Gebėdavau tapti bet kuo, apie ką svajodavo aplinkiniai, o aš, savo ruožtu, gaudavau iš jų viską, ko užsigeisdavau. Tačiau tik pirmą sykį įžengusi į sceną suvokiau savo gabumų apimtį. Be vargo įstengdavau paslėpti savąją asmenybę, užsidėti kaukę ir tapti visiškai kitu žmogumi, kurį meistriškai sukūrė režisierius ar dramaturgas. Užtekdavo įdėmiai pažvelgti į žiūrovus, ir šie nė nesusivokdami pa siduodavo mano valiai. „Sisi“ triumfo šviesą temdė vienintelis dalykas: kas vakarą įtei kiamos rožės. Žiedų spalva keitėsi, tačiau skaičius išliko toks pats. Sulaukiau rausvai violetinių, blankiai rausvų, dramblio kaulo spal vos, raudonų kaip kraujas, netgi retų švelniai violetinių puokščių, tačiau visuomet būdavo dvylika tuzinų. Tiesa, bent jau pasikeitė pats įteikimas. Teatro pagalbininkai nebenešdavo rožių į sceną ir 19
Marie Benedict
plačiais mostais negrūsdavo jų man į glėbį; nuo šiol per paskutinį pjesės veiksmą jie taktiškai sunešdavo puokštes į mano persirengi mo kambarį. Paslaptingasis ponas Mandlas. Keletą sykių maniausi matanti jį tarp teatro žiūrovų toje geidžiamoje vietoje trečioje eilėje, tačiau ne buvau tuo tikra. Po to laiškelio, pridėto prie pirmųjų rožių puokš čių, jis niekaip nemėgino su manimi susisiekti – iki pat šio vakaro. Tarp ryškiai geltonų, lygiai tokios pat spalvos kaip mano apdarai, žiedų įspraustoje kortelėje auksiniais apvadais mirgėjo ranka rašyti žodžiai: Brangioji panele Kisler, būčiau didžiai pamalonintas, jei suteiktumėte man garbės po spektaklio drauge pavakarieniauti viešbučio Imperial restorane. Jei toks pasiūlymas jums priimtinas, maloniai prašyčiau pranešti apie tai mano vairuotojui, kuris prie tarnybinio įėjimo lauks iki vidurnakčio. Pagarbiai p. Frydrichas Mandlas Nors mano tėvai pultų į neviltį, jei bent svarstyčiau susitikti su nepažįstamu vyriškiu niekieno nelydima – ypač viešbučio restora ne, net jei tai būtų architekto Jozefo Hofmano sukurtas išskirtinis statinys, – mano apie poną Mandlą sukauptų žinių užteko, kad neperžengčiau šios ribos. Atsargiai smalsaudama išgavau daugiau informacijos apie savo paslaptingąjį gerbėją. Siaurame teatro pa saulėlyje turėjau keletą bičiulių, girdėjusių, kad jį jaudina pelnas, o ne moraliniai principai tų, kuriems parduoda ginkluotę. Tačiau įspūdingiausią ir vertingiausią naujieną savo noru pateikė paslapčių 20
VIENINTELĖ MOTERIS KAMBARYJE
puoselėtoja ponia Lubig, pašnibždėjusi, jog ponui Mandlui didžiulį prielankumą rodo itin gausiai po visą Europą plintantys dešiniojo sparno autokratai. Pastaroji žinia sukėlė didžiausią nerimą, nes Aus trija, nors geografiškai apsupta žemės ištroškusių diktatūrų, stengėsi išlaikyti nepriklausomybę. Kad ir neišdrįsau pavakarieniauti su ponu Mandlu viešbutyje Imperial, negalėjau ir toliau visiškai jo nepaisyti. Remiantis visuo tine nuomone, ponas Mandlas buvo su politika susijęs žmogus, o dabartinė padėtis reikalavo itin atsargaus vieniečių elgesio. Vis dėlto nenumaniau, kaip tinkamai dorotis su tuo jo rodomu dėmesiu, nes iki šiol man teko flirtuoti tik su nuolaidžiais bemaž mano amžiaus vaikinais. Kol nesukurpiau plano, teko ponios Lubig prašyti pagal bos, kad atitrauktų pono Mandlo vairuotojo dėmesį, o aš galėčiau aplenkti tarnybinį įėjimą ir išsmukti pro paradines duris. Garsus mano aukštakulnių kaukšėjimas aidėjo visą kelią iki Pėterio Jordano gatvės. Artėdama prie tėvų būsto, kurį šie vadi no „kotedžu“, praėjau keletą pažįstamų mūsų kaimynų namų. Visi Deblingo gyventojai savo buveines apibūdindavo būtent šiuo klaidingu pavadinimu. Tai buvo savotiška pagarbos duoklė rajone stūksantiems milžiniškiems, erdviems angliškos architektūros sti liaus namams, supantiems uždarus šeimyninius sodus. Tačiau pats pavadinimas neatitiko tikrojo daugelio būstų dydžio. Vos už kelių pastatų nuo tėvų namo šviesa tarytum prislopo. Pažvelgiau aukštyn, bene debesys bus užtemdę mėnulį, tačiau šis tebešvietė taip pat ryškiai. Niekad anksčiau nesu pastebėjusi tokio reiškinio, kita vertus, bemaž niekad nakčia nepėdinu vienui viena į mūsų rajoną. Įdomu, ar ši tamsa kyla dėl to, jog Pėterio Jordano gatvė vingiuoja taip arti tankaus Vienos miško Vinervaldo, po kurį mudu su tėčiu taip mėgome vaikštinėti sekmadieniais. 21
Marie Benedict
Išskyrus tėvų namus, visame kvartale nežibėjo nė viena elektros lempelė. Iš pastatų, besiribojančių su tėvų namu, į mane spoksojo tamsūs langai, kuriuose retkarčiais suplazdendavo prislopinta žva kių šviesa, ir aš staiga prisiminiau šios tamsos priežastį. Daugelis Deblingo anklavo gyventojų laikėsi tradicijos nevartoti elektros energijos nuo penktadienio saulėlydžio iki šeštadienio saulėlydžio, nors jų religiniai įpročiai neturėjo nieko bendra su ortodoksija, kaip nors įpareigojančia laikytis tokios praktikos. Pamiršau tai, nes mano tėvai niekad nepuoselėjo šios tradicijos. Deblinge, žydų rajone katalikų šalyje, prasidėjo šabas.
22
KETVIRTAS SKYRIUS
1933 m. gegužės 26 d. Austrija, Viena Vos peržengus slenkstį, į mane plūstelėjo kvapas. Net nereikėjo matyti – iškart supratau, kad visi namai užversti rožėmis. Kodėl, po galais, ponas Mandlas ir čionai jų atsiuntė? Iš svetainėje stovinčio fortepijono Bechstein sklido padriki Bacho muzikos akordai. Kai man už nugaros užsiverdamos trinktelėjo du rys, muzika liovėsi, ir mano mama garsiai klustelėjo: – Hedi, čia tu?! Padavusi paltą kambarinei Ingei, lygiai taip pat garsiai atsakiau: – O kas gi dar galėtų būti tokiu laiku, mama?! Iš svetainės manęs pasitikti žengė tėtis. Papsėdamas įmantriai raižytą medinę pypkę, nukarusią lūpų kamputyje, jis pasiteiravo: – Kaip laikosi mūsų imperatorienė Elžbieta? Ar „užvaldei sce ną“, kaip kad teigia dienraštis Die Presse? Nusišypsojau savo aukštaūgiam tėčiui, vis dar patrauklios išvaiz dos vyriškiui, nors ir pražilusiais smilkiniais ir aplink mėlynas akis susimetusiomis raukšlelėmis. Netgi tokį vėlyvą metą, po vienuo liktos vakaro, jo apranga atrodė nepriekaištingai: dailiai prigludęs tamsiai pilkos spalvos kostiumas su dryžuotu vyšniniu kaklaryšiu. Jis visad buvo patikimas, klestintis vieno iškiliausių Vienos bankų Creditanstalt–Bankverein valdytojas. Tėtis suėmė mano ranką, o aš iškart prisiminiau vaikystės sa vaitgalių popietes, kai jis kantriai atsakinėdavo į mano klausimus 23
Marie Benedict
apie pasaulį ir jo sandarą. Istorija, mokslas, literatūra ar politika – nesvarbu, visos temos buvo priimtinos, o aš ryte rijau tą drauge leidžiamą laiką, mėgaudamasi man vienai skirtu nedalomu dė mesiu. Vieną tokią įsimintiną saulėtą popietę, išgirdęs mano vai kiškus apmąstymus apie tai, kuo minta augalai, tėtis visą valandą sugaišo aiškindamas fotosintezės esmę; jis niekad nepritrūkdavo kantrybės atsakinėdamas į mano nesiliaujančius klausimus apie supantį pasaulį ir fizinius mokslus. Tačiau tokių valandų pasi taikydavo retokai, nes ir mama, ir darbovietė, ir visuomeniniai įsipareigojimai iš jo atimdavo bemaž visą likusį laiką. O be jo man teko ilgas valandas kęsti nuobodų mokymąsi su mokytojais ar atlikti namų darbus ir užduotis su aukle bei kur kas rečiau su mama, kuri į mane kreipdavo dėmesį tik tuomet, kai sėdėdavau prie fortepijono, o ji plūsdavo mano įgūdžius. Nors dievinau mu ziką, pastaruoju metu fortepijonu skambindavau tik tuomet, kai mamos nebūdavo namuose. Nuvedęs į svetainę, tėtis mane pasodino į vieną iš keturių broka tu trauktų krėslų, sustatytų priešais židinį, įžiebtą šį vėsų pavasario vakarą. Kol laukėme mamos, tėtis pasiteiravo: – Ar nori valgyt, mano mažoji princese? Paprašytume Ingės pa ruošti ko nors užkąsti. Po to plaučių uždegimo vis dar atrodai per nelyg sulysusi. – Ne, dėkui, tėti, aš nealkana. Pavalgiau prieš spektaklį. Apžvelgiau kambarį, šeimyniniais portretais be saiko nukabi nėtas sienas, jau ir taip perkrautas ruožuotų apmušalų, ir paste bėjau, kad kažkas – greičiausiai mama – sumaniai po visą erdvę išdėstė tuziną šviesiai rausvų rožių puokščių. Tėtis tik kilstelėjo antakį, tačiau apie rožes nieko nepasakė. Abu žinojome, kad klau simais apibers mama. 24
VIENINTELĖ MOTERIS KAMBARYJE
Šioji įžengė į kambarį ir tuoj pat nuskubėjo įsipilti vaisių trauk tinės. Netardama nė žodžio ir nežiūrėdama į akis, mama šitaip iš reiškė begalinį nusivylimą manimi. Laukėme, kol ji prabils, tad svetainėje įsivyravo tyla. – Hedi, regis, turi gerbėją, – siurbtelėjusi trauktinės galiausiai pratarė mama. – Taip, mamyt. – Ir ką tokio iškrėtei, kad paskatinai šitokį akibrokštą? Mamos balse kaip įprastai skambėjo smerkimo gaidelės. Pri vačiam mergaičių pensionui, kuriame jai primygtinai reikalaujant mokiausi, nepavyko manęs paversti santuokai tinkama, puikiai dresuota jaunąja namų šeimininke, nors mama labai to tikėjosi. Kai pasirinkau profesiją, kurią ji laikė „prasčiokiška“, – nors teatras Vienoje buvo itin vertinamas, – mama nusprendė, kad šis pasi rinkimas nulems ir mano elgesį. Prisipažinsiu, kartkartėmis netgi jausdavau jai savotišką dėkingumą dėl kiekvieno jaunuolio, kurio tuo metu leisdavausi merginama. Giliai viduje maištaudama prieš mamą retkarčiais netgi suteikdavau galimybę tam tikriems mer gintojams – tarkim, aristokratiškajam Riteriui Francui fon Hoch štetenui ar drauge „Ekstazėje“ vaidinusiam išsišokėliui aktoriui Aribertui Mogui, – liesti mane visais įmanomais būdais, kokius tik įsivaizdavo gimdytoja. O kodėl gi ne? – klausdavau savęs. Juk ji vis vien manė, kad užsiimu nešvankybėmis. Be to, mėgavausi suvok dama, kad mano galia vyrams atspindi galią žiūrovams – gebėjimas pavergti buvo neginčijamas. – Nieko, mamyt. To žmogaus net nebuvau sutikusi. – Kodėl kažkoks vyriškis dovanoja tau šitiek rožių, jei nieko ne gavo mainais? Jei tu jo nė nepažįsti? Galbūt jis matė tave toje gėdin goje „Ekstazėje“ ir pamanė, jog esi pasileidėlė? 25
Marie Benedict
Tėtis gana griežtai įsiterpė: – Liaukis, Trude! Gal tai tebuvo dovana už jos vaidybą spekta klyje? Tikrasis mamos vardas – Gertrudė, o mažybinio vardo tėtis griebdavosi tik norėdamas suminkštinti jai širdį. Suglosčiusi išsipašiusius juodus plaukus į tobulą šukuoseną, mama pakilo nuo krėslo. Atrodydama kur kas aukštesnė, nei ti kėtumeisi iš nediduko, pusantro metro ūgio žmogaus, ji nužings niavo prie stalo, ant kurio pūpsojo puokštė su kortele. Mama pačiupo sidabrinį atidariklį ir prapjovė gerai pažįstamą kreminės spalvos vokelį. Laikydama kortelę paauksuotais kraštais arčiau lempos šviesos, garsiai perskaitė: Brangūs ponai Kisleriai, man teko didžiulė laimė praėjusią savaitę keturis kartus stebėti, kaip jūsų dukra vaidina imperatorienę Elžbietą, tad nuoširdžiai sveikinu dėl tokio talento. Norėčiau asmeniškai prisistatyti ir paprašyti leidimo pakviesti jūsų dukrą vakarienės. Jeigu tai priimtina, atvyksiu į jūsų namus šį sekmadienį šeštą valandą vakaro, nes tai vienintelis laikas, kai teatras neveikia. Pagarbiai Frydrichas Mandlas Ponas Mandlas stengėsi mane priversti su juo susitikti. Mano didžiai nuostabai, tėvai nutilo. Maniau, kad mama išsi tyčios iš kvietimo kaip įžūlaus ir neprideramo arba ims man prie kaištauti dėl kokio nors išgalvoto nusižengimo, susijusio su pono 26
VIENINTELĖ MOTERIS KAMBARYJE
Mandlo rodomu dėmesiu. Be to, tikėjausi, kad tėtis, šiaip jau pa kantus visais su manimi nesusijusiais klausimais, iškoneveiks tokį su mumis nei giminės, nei draugų nesaistomo žmogaus prašymą. Tačiau taip mėgstamas ant židinio atbrailos stovintis laikrodis – mamos tėvų dovana vestuvių proga – bemaž minutę garsiai tiksėjo, o tėvai vis tiek nepratarė nė žodžio. – Kas nutiko? – galiausiai nutraukiau tylą. Tėtis atsiduso. Pastaruosius mėnesius jis vis dažniau dūsaudavo. – Turime elgtis apdairiai, Hedi. – Bet kodėl? Mama ištuštino taurę ir pasiteiravo manęs: – Ar apie tą poną Mandlą ką nors žinai? – Nedaug. Kai pradėjo į persirengimo kambarį siųsti rožes, šiek tiek paklausinėjau teatre. Rodos, jam priklauso ginkluotės verslas. – Jis ir anksčiau tau siuntė gėlių? – sunerimęs perklausė tėtis. – Taip, – ramiai atsakiau. – Kiekvieną vakarą nuo „Sisi“ prem jeros. Jiedu mįslingai susižvalgė. Tėtis atsakė už abu: – Aš atsakysiu ponui Mandlui. Priimsime jį čia sekmadienį šeštą vakare ir pavaišinsime kokteiliais, o paskui tu, Hedi, su juo pava karieniausi. Likau priblokšta. Nors mama tikrai troško, kad susidraugau čiau su maloniu vaikinuku iš Deblingo rajono ir už jo ištekėčiau, o tėtis, numanau, norėjo to paties, kad ir apie tai neužsiminė, jiedu niekuomet anksčiau atvirai nesikišdavo į mano asmeninį gyveni mą. Netgi tada, kai nesutikau atsisakyti karjeros, kad ištekėčiau už vienos žymiausių Vokietijos šeimų Hochštetenų atžalos. Ir jau tikrai niekad nereikalaudavo, kad kulniuočiau į pasimatymą su ko kiu nors vaikinu. Tai kodėl dabar taip elgiasi? 27
Marie Benedict
– O mano nuomonė nieko nereiškia? – Atleisk, Hedi, tau teks paklusti. Nedrįstume tokio žmogaus įžeisti, – nutaisęs liūdną veidą pareiškė tėtis. Nors numaniau, kad galiausiai vis tiek teks susitikti su ponu Mandlu, troškau visaip priešintis. Tačiau skausmingas tėčio žvilgs nis mane suturėjo. Kažkokios aplinkybės ar net žmonės, regis, vertė jį šitaip elgtis. – Bet kodėl, tėti? – Hedi, tu gimei po Didžiojo karo, todėl nesupranti, kokia pra žūtinga politikos galia. – Jis papurtė galvą ir vėl atsiduso. Tačiau į smulkmenas nesileido. Nuo kada tėtis pradėjo nuo ma nęs slėpti informaciją manydamas, kad nesuprasiu sudėtingų da lykų? Juk visad tvirtindavo, jog viską sugebu, o aš juo tikėjau. Tas patikinimas suteikė man jėgų siekti aktorės karjeros. Kalbėdama stengiausi, kad balsas neišduotų kilusio pykčio ir nusivylimo: – Tėti, vien tai, kad pasirinkau aktorystę, dar nereiškia, jog nesu gebu perprasti su teatru nesusijusių dalykų. Tai žinai geriau nei bet kuris kitas žmogus. Mane suerzino globėjiškas tėčio tonas, toks neįprastas po daugy bės metų, kai su manimi jis elgėsi kaip su sau lygaus intelekto žmo gumi. Kiek sekmadienio vakarų po šeimos vakarienės praleidome prie židinio aptarinėdami laikraštį? Nuo tada, kai buvau palyginti jaunutė, jis su manimi apžvelgdavo visas svarbiausių naujienų smul kmenas, kol įsitikindavo, kad supratau nacionalinės ir tarptautinės politinės scenos niuansus, ką ir kalbėti apie ekonominius įvykius. Tuo laiku mama gurkšnodavo trauktinę ir nepritariamai linguoda ma galva murmėdavo sau po nosimi apie „laiko švaistymą“. Kodėl tėtis pamanė, jog pasikeičiau vien todėl, kad mano vakarus dabar užima teatras, o ne pokalbiai prie židinio? 28