arba Žalčio prieglobstyje
Vilnius, 2025
Romanas
Košmaras
Kumštis į veidą!
Kraujas į vandenį.
Klyksmas nuaidi pakrante:
– Neužmušk!!!
Iškeltu dalgiu šoka vyras prieš vyrą. Kraujas prieš kraują.
Kurį pasirinkti?
Kodėl rinktis?!
Šaukdama įsiveržiu tarp jų, išstumdau rankomis į krūtines. Du raumeningi milžinai suspaudžia mane tarp savęs.
– Pasitrauk! – tvirta ranka nubloškia į šalį.
Klumpu į vandenį. Aplinkui smerkiantys veidai, pažįstu visus. Vėl šoku ant kojų drąsi, pašėlusi, laukinė. Širdis daužosi, kraujas kliokia. Visi šlapi šlapi.
– Liaukitės! – kartoju blaškydamasi tarp vyrų. – Liaukitės!
Prakaitas, vanduo, suplyšę marškiniai, karštas dalgio pjūvis ir viskas nuščiūva.
Saldus skausmo laukimas.
Medžiuose liaujasi čirpę paukščiai. Grėsmingai lėtai vėjas kyla virš miško. Vanduo švelniai plakasi į šlaunis. Skalauja šilta rožinė puta.
Žilvine, Žilvinėl!
Jei tu gyvas...
Girdžiu – šaukia kažkas.
Kažkas kaltina: – Žudike tu!
– Į savo ašmenis pasižiūrėk, – per sukąstus dantis iškošia tasai, – BROLI.
Pakeliu prie veido pirštus – kruvini. Tamsa užtraukia akis, liežuvis prilimpa prie gomurio, išpila šaltas prakaitas. Pirštų galiukai nutirpsta. Ūmai liaujuosi jausti visą savo kūną. Darosi lengva. Malonu. Be galo malonu ir be galo lengva. Kažkas pakelia ant rankų. Kažkas neša. Kažkas vis lūpas glaudžia prie kaktos.
Panyru į sapną. Šypsausi. Bėgu per pievas, smilgos braukia blauzdas, saulė veidą bučiuoja. Be paliovos šypsausi. Balta balta aplinkui, gražu. Tik baltuma, tos smilgos ir aš. Ir ranka, griebianti mano ranką.
Staiga kažkas paplekšnoja per skruostą: per vieną tris kartus, per kitą tiek pat. Vos pramerkus akis perveria skausmas. Susigriebiu už pilvo, atsiklaupiu ir susiriečiu. Per pirštus sunkiasi tirštas kraujas ir krešuliai: bėga per kojas, plakasi su bangomis, putoja. Staiga kažkas išslysta iš manęs. Pamėginu sugauti, tačiau glitus daiktas vikstelėjęs išsprūsta man tarp pirštų, nesugraibau. Pažvelgusi žemyn matau, kaip į vandenį krenta mano žarnos ir neišnešioti pamėlę vaikai – vienas po kito kaip žirniai iš ankšties. Kaip buožgalviai išplaukia į krantą, stojasi ir eina. Stojasi ir eina mano vaikai!
– Vaikai, kur jūs? Kur einat be manęs?
Vanduo po kojomis vis labiau tirštėja ir kyla, virsta juoda
klampia derva. Apsemia iki juosmens, negaliu pajudėti. Stoviu viena beribio vandenyno viduryje, stebiu, kaip nutolsta krantai. Mano vaikai nutolsta! Suklykiu iš bejėgiškumo. Vos atsikvėpusi ir vėl suklykiu. Mane apsupa sukapotos žmogaus kūno dalys. Sugaunu praplaukiančią ranką, suneriu šaltus pirštus su savaisiais ir atpažįstu!
Čia tu! – negaliu liautis raudojusi. – Mylimasis, čia tu!
Atsisukusi į tą pusę, kur turėtų būti krantas, pamatau įklimpusią jauniausią savo dukterį ir žinau, kad tai ji dėl visko kalta!
Kaip ir aš dėl visko kalta buvau. Iš širdies gilumos teišgraibau savo motinos kaltinantį balsą: ir vėl viskas tik per tave.
Savigaila dūšią apkartina. Pravirksta neišglostyta „aš“.
Vėjas atneša balsą. Kieno?
O šaukia mane...
Iš pūvančio vandens kyla dujos, graužia akis. Dusdama springstu rūgštimi ir ryju savo kasas. Užsimerkusi einu į krantą, paskui balsą aklai seku, o žarnos, kaip gyvatės apsivijusios kojas ir rankas, velkasi iš paskos ir šnypščia. Kaip žalčiai!
Aš ir esu žalčių močia.
K a r a l i e n ė a š ! ! !
Laisvas kritimas
Kilianas
Laisvu kritimu lekiam trise. Oras švilpia, kombinezonai plakasi prie kūno, veidą čaižo šalčio adatos. Su kolega iš šonų laikome parašiutininką, atliekantį AFF – pagreitinto laisvo kritimo – šuolį. Tai pirmas šio naujoko šuolis. Beveik savarankiškas.
Ranka sumosavęs vaikinui priešais veidą atkreipiu jo dėmesį ir bakstelėjęs smiliumi į viršų parodau ženklą „skleisti parašiutą“. Jis nežymiu galvos linktelėjimu patvirtina, kad suprato. Akylai stebiu, kaip dešine ranka už nugaros apgraibomis ieško parašiuto paleidimo pagalvėlės, vadinamosios medūzos, beveik paliečia, bet nesugraibo ir vėl per alkūnę sulenktą ranką ištiesia prieš save. Matau, kad pradeda jaudintis. Nieko gero tai nežada. Reaguoti turime žaibiškai.
Sklęsdami dviejų šimtų kilometrų per valandą greičiu su kolega reikšmingai susižvalgome per mokinio nugarą lyg skeptiškai patvirtindami – dar vienas drąsuolis. Su draugais prieš daugybę metų įsteigėme parašiutininkų mokyklą skambiu pavadinimu „Dangaus slibinai“. Dėl asmeninių priežasčių man teko šį pomėgį apleisti, o kolegos sėkmingai plėtoja veiklą toliau. Dabar aš tik kartais prisijungiu prie senosios komandos: iššokam su bičiuliais savo malonumui, o kartais, kaip kad šiandien, su būsimu šuolininku.
Iš abiejų pusių tvirtai laikom jaunuolį. Jaučiu, kad vaikinas be galo įsitempęs. Pakrutinęs glebią plaštaką parodau
ženklą „atsipalaiduok“, taip mėgindamas jį bent šiek tiek nuraminti.
Garsinis aukštimatis mano šalme informuoja apie esamą padėtį. Laiko neturime. Tą patį įspėjimą gavęs mano kolega ištiestu smiliumi vėl parodo ženklą „skleisti parašiutą“. Kai naujokas apgraibomis vėl siekia medūzos, pirštinėta ranka sugriebiu jo riešą ir pastumiu nukreipdamas teisinga kryptimi. Matau, kaip liečia, bet neapčiuopia. Stipriau įsikertu į koją ir paleidžiu ranką – gal aš jam trukdau? Žvilgteliu į aukštimatį man ant riešo – esame jau beveik tūkstančio dviejų šimtų metrų aukštyje. Vaikinukas tik aklai grabalioja, o laiko nėra. Galų gale parodau kolegai, kad pasileistų, kol visi neišsitaškėm velniop. Šalme pasigirsta dar vienas garsinis įspėjimas. Vos kolega atitraukia nuo vaikino rankas, staigiai trukteliu už naujoko paleidimo pagalvėlės. Pasigirsta šlamėjimas. Besiskleidžiantis parašiutas vaikino kritimą pristabdo ir jis pasilieka virš mūsų. Pakėlęs galvą matau, kaip tvarkingai skleidžiasi pagrindinis sparnas. Dabar belieka tikėtis, kad nusileisti jam pavyks geriau, nei išskleisti parašiutą. Iššokus iš lėktuvo, daug kam kinkos suskystėja. Mintyse dar pabumbėjęs ant tokių kietuolių pasitraukiu į saugų atstumą ir pamojavęs abiem rankom duodu ženklą kolegai, kad skleisiu parašiutą. Mano aukštimatis rodo mažiau nei aštuonis šimtus metrų. Adrenalinas kyla, širdies plakimas spartėja, jaučiu, kad gyvenu! Palaukiu dar mirksnį ir paskutinę sekundę atbula ranka užtikrintai patraukiu medūzą. Pilkais žvynais margintas sparnas nuneša mane dangumi, užgoždamas saulę, ir nusklendžiu lengva širdimi.
Gražu.
Sveika, Šveicarija, tai atvarau
Smiltė
Įkvėpk per nosį. Sulaikyk. Iškvėpk per burną. Sulaikyk. Vėl pradėk nuo pradžių.
Lėktuvui kylant iš Vilniaus oro uosto, atrodo, širdis net gerklėje daužosi. Neįsivaizduoju, kas manęs laukia Šveicarijoje, tačiau nuojauta kužda, kad po šio skrydžio gyvenimas pasikeis negrįžtamai. Apie tai galvodama pirštais stipriau sugniaužiu sėdynės ranktūrius. Esu prikrėtusi daugybę kvailysčių, bet tai, kam ryžausi šį kartą, viską pranoksta. Pabandau nusiraminti.
Juk giliai širdyje su jauduliu laukiu naujų iššūkių ir pokyčių, niekas nepriverstų manęs daryti to, ko tikrai nenorėčiau.
Pasikuitusi rankinėje išsitraukiu aplanką, kurį Elzė ceremoningai man įteikė dar oro uoste. Draugė vis glaudė mane atsisveikindama ir užtikrintai kartojo, kad viskas pavyks! Kaip aš noriu ja tikėti. Atsiverčiu aplanką ir nusišypsau, pamačiusi ant prabangaus rausvo popieriaus išspausdintą naująjį savo CV. O kiek čia tų kopijų? Per daug! Šypteliu atkreipusi dėmesį, kad nuotrauka retušuota tiek, jog save sunkiai beatpažįstu. Įtariai priglaudusi visą šūsnį popierių pauostau ir suprantu, kad dar ir pakvepino. Oi, ta Elzė, ji visaip kaip stengiasi pakelti man ūpą. Perbėgusi akimis per visus lapus randu ir tikrąjį savo CV. Nemanau, kad dabar jo prireiks. Susikaupusi skaitau, kokius neva mokslus baigiau, kokiomis kalbomis kalbu ir kokius rinkodaros projektus esu įgyvendinusi Lietuvoje. Cha, rinkodaros projektus! Aš finansininkė! O Elzės patobulintame CV dirbau
įvairiausiose srityse: nuo renginių organizavimo iki skaitmeninių medijų valdymo. Ir kokia prancūzų A2? Sunkiai atsidususi pažvelgiu per lėktuvo iliuminatorių – jeigu mums pavyks, bus puiku! Jei ne... Na, ką gi, žinosiu, kad pabandžiau. Beviltiškai paremiu galvą rankomis. Su metais mano amžiaus moterys surimtėja, gimdo vaikus, kuria verslus, susitupi! O aš?
Išsitraukiu elektroninę skaityklę tikėdamasi, kad gal knyga prablaškys, bet raidės tiesiog plaukia prieš akis. Įsivaizduoju, kaip mane, surakintą antrankiais, deportuoja iš Šveicarijos už melagingą įsidarbinimą. Kai sarkastiškai prunkšteliu, net kaimynė smalsaudama atsisuka pažiūrėti. Supratusi, kad nepavyks atitraukti minčių nuo problemų, pasiduodu. Sugrūdu skaityklę atgal į rankinę.
Kai Elzė vasaros pradžioje sugrįžo iš Šveicarijos „ieškoti savęs“, tiksliai žinojau, kad bus linksma! Tačiau mes pasismaginome taip, kad draugė išteka už dar vasarą sutikto Nojaus ir lieka gyventi Lietuvoje, o mane po vieno įmonės vakarėlio – koks sutapimas! – kaip tik atleido iš puikaus darbo tarptautinėje kompanijoje. Taip ir kilo Elzei mintis vietoj savęs įtaisyti mane prestižinėje rinkodaros agentūroje Ženevoje. Pareigos gal ir neskamba labai įspūdingai, bet atlyginimas! Premijos ir karjeros galimybės labai masina.
Prisiminusi, kaip viskas buvo, vėl pradedu širsti. Tik per netikusius vyrus visos mano gyvenimo bėdos.
Įkvėpk per nosį. Sulaikyk. Iškvėpk per burną. Sulaikyk.
Slapta prasidėjusi su viršininku žinojau, kad rizikuoju, bet jis visada buvo toks draugiškas, toks man geras. Iki tol, kol jau minėtame vakarėlyje linksminomės su Elze. Visai atsitiktinai
prie mūsų prisijungė jos naujasis bičiulis Agnius ir įvyko „interesų konfliktas“. Manydamas, kad mano belgas bosas priekabiauja, Agnius šoko ginti, kilo muštynės. Visa kita jau tik istorija. Viršininkas nesuprato tokių gynėjų. Vienu metu netekau ir darbo, ir vaikino. Kaip vėliau paaiškėjo, tas mano įsivaizduojamas vaikinas dar daugiau tokių kaip aš merginų turėjo.
Jau tūkstantąjį kartą pasižadu sau, kad daugiau jokių vyrų ir ypač jokių meilės romanų, susijusių su darbu! Griežtai! Viena yra išgyventi širdagraužį dėl nepavykusių santykių ir visai kas kita, kai tuo pat metu tenka ieškoti dar ir naujo darbo. Krūtinę vėl sugniaužia neteisybės jausmas. Štai, kad ir dabar mokausi įvairiausių melų apie kalbas, kuriomis nekalbu, ir universitetus, kuriuose nestudijavau.
Vežimėlį su gėrimais tarp sėdynių stumianti stiuardesė pasiteirauja, ko norėčiau, tačiau vos sutikusi mano žvilgsnį be žodžių įpila taurę baltojo vyno ir ištiesia. Dėkinga šypteliu ir nuryju gerą gurkšnį, drauge su gumulu gerklėje. Lietuvoje lieka šeima – kad ir kokia ji būtų, buto paskola, automobilio lizingas ir jokių įeinančių lėšų. Neįsivaizduoju, kaip gyvensiu toliau. Pečius slegia finansiniai įsipareigojimai ir nuoskaudos. Net dantimis sugriežiu: per bernus prašikau tokį darbą.
Mintyse pradedu kartoti tobulai išmoktą melą apie save. Elzė kartais genijus, o kartais kamikadzė savižudė. Kodėl sutikau į tai veltis? Iš pradžių turbūt net negalvojau, kad jai pavyks, todėl mintis nekilo atsisakyti, o dabar jau ir trauktis nėra kur. Mano draugė, nusprendusi, kad neeilinė situacija reikalauja neeilinių sprendimo būdų, į atsilaisvinusią savo
darbo vietą pasiūlė mane. Tiesiog „truputėlį“ pakoregavusi mano CV persiuntė buvusiai kolegei, o kitą dieną džiugiai pranešė, kad perėjau pirmąjį atrankos etapą. Tada buvo online interviu su personalo vadove ir dar vienas interviu su būsimu tiesioginiu bosu Alanu, į kurio asistentės postą aš ir pretenduoju.
Kiekvieno nuotolinio interviu metu Elzė sėdėjo kitoje kompiuterio ekrano pusėje, sufleravo rodydama gestais ir rašydama ant lapukų atsakymus, kurių iš manęs tikimasi. Ir mums pavyko! Įmonės apmokėtu skrydžiu skrendu į pačią Šveicariją. Verslo klase! Mintinai mokausi savo suklastotą CV, tačiau norisi tik atplėšti lėktuvo duris ir iššokti be parašiuto. Elzės paklausus, kas bus, jei būsimasis darbdavys nuspręs tiesiogiai susisiekti su tomis įmonėmis, kuriose neva dirbau, draugė užtikrino, kad taip nenutiks, nes kompanijoje ji turi gerą reputaciją.
Nesusilaikiusi pradedu isteriškai juoktis.
Kiss & fly
Kilianas
Ženevos oro uosto koridoriumi tempdamas savo rankinį lagaminą žengiu su minia. Dalyvavau puikiame parašiutininkų susitikime Dubajuje. Galinėje džinsų kišenėje suvibravus telefonui stabteliu, pažiūriu, kas skambina. Tai tiek tų malonių
įspūdžių, vos pasiekus Šveicarijos žemę iškart bloškia realy
bė – darbas. Taip ir būna, kai įsisuki į šeimos verslą. Keliu telefoną prie ausies, bet staiga kažkas taip stipriai trenkiasi man į nugarą, kad naujausias iPhone teškiasi į blizgias keramines grindis.
– Putain*, – piktai nusikeikiu ir staigiai atsisuku pažiūrėti, kas kaltas. Prie pabirusių popierių palinksta lieknas vaikinas.
Kritiškai nužvelgiu jo oversize paltą, juodą odinę kuprinę ir megztą beveik iki pat nosies užmaukšlintą kepurę, kuri stovi ant galvos it dresiruota.
– Tu regardes où tu marches? ** – iškošiu prancūziškai pro kietai sukąstus dantis.
Stebiu, kaip greitai juda jo rankos, rinkdamos pabirusius rausvus popierius. Juokinga, visi mandagiai peržengia lapus, bet pervažiuoja lagaminų ratukais ir nutempia su savimi.
Neseniai pasikeičiau telefoną, bet per šitą kvailį vėl turėsiu gaišti laiką ir patirti neplanuotų išlaidų. Norisi jaunuolį
kilstelt nuo grindų ir pakratyt su visu tuo paltu.
Lyg būtų išgirdęs mano mintis matau, kaip liauna vaikino ranka sustingsta. Atsismaukia kepurę nuo akių ir užverčia galvą į mane.
Abu spoksome vienas į kitą. Tos pilkos veriančios akys kažkaip keistai paveikia. Nesąmoningai žengteliu atgal. Vaikinas lėtai atsistoja ir ištiesina pečius. Vidutinio ūgio, lieknas, smulkių, bet labai griežtų veido bruožų.
* Keiksmažodis atitiktų mūsų „kalė“, bet dar stipresnis ir įžeidesnis.
** Tu žiūri, kur eini? (pranc.)
– Ką tu ką tik pasakei? – išgirstu piktą moterišką balsą, klausiantį anglų kalba.
Iš nuostabos beveik išsižioju. Tomboy stiliumi apsirengusi mergina žvelgia į mane taip, lyg tuoj gausiu į snukį. Žvilgsniu skenuoju jos katiniškas akis, lygią kreminę odą. Kaip išvis galėjau pagalvoti, kad tai vaikinas? Lėtai iškvepiu iš įtampos sulaikytą orą. Pajuntu, kad net išsišiepiu. Pamačius mano linksmą veido išraišką, merginos kietai suspaustos lūpos iš pasibjaurėjimo persikreipia.
– Idiotas, – burbteli po nosimi, spėju, savo gimtąja kalba. Žodis tarptautinis, sunku nesuprast, ką norėjo pasakyti. Vėl pasilenkusi lyg niekur nieko toliau renka pabirusius popierius.
– Welcome to Switzerland, – draugiškai pasveikinu ir siekteliu rausvo lapo man po kojomis.
– Neliesk, – burbteli įspėdama.
– Aš tik noriu tau padėti.
– Jau padėjai, – mosteli smakru išėjimo link. – Eik ir kitą kartą žiūrėk, kur eini.
– Tai čia aš nežiūriu, kur einu? – staiga supykstu, prisiminęs savo sudužusį telefoną. Pati trenkėsi į mane.
Mergina beveik jėga išplėšia popieriaus lapą man iš rankų ir kažką bumbėdama sau po nosimi nesuprantama kalba staigiai žengia pirmyn, nusitempdama mano lagaminą.
– Stop! – šūkteliu per minią, kol dar nevėlu.
– Kas dabar? – atsisuka įtūžusi, net palto kraštai į orą pakyla.
Be žodžių pastumiu koja pigų lagaminą į priekį ir stebiu, kaip iš nuostabos išsiplečia jos akys. Jei ji mano, kad aš nemoku būti paršas, tai labai klysta.
ĮSIGYKITE KNYGĄ DABAR
