ALMA ČEPIENE
ĮaikRoelžįo dūžįai
I
A L’ MA ČE PI E NĖ %
Gyvenimo laikRodžįo dūžiai R om anas
Sofoklis V IL N IU S , 2018
L e id in io bibliografinė inform acija pateikiam a L ietu v o s nacionalinės M a rty n o M a ž v y d o bibliotekos N acion alin ės bibliografijos duom enų banke (N B D B ).
© A lm a Č ep ienė, tekstas, 2018 © Jo v it a Bu draitė, dizainas, 2018
IS B N 978 -6 0 9 -44 4 -246 -9
© L e id y k la „S o fo k lis", 2018
Laikas nesustoja. Per šimtmečius pavargusių laikrodžių dūžiai dar skamba. O žmogaus gyvenimas amžinybėje — tik mirksnis. Todėl savo neblėstančius troškimus įgyvendi na pametęs galvą. Atsitiktinai įsivėlusi menkutė klaidelė gali tapti staigiu posūkiu į niekur: nemirė, bet ir negyvena. Jam sekundės tiksi skausmingai lėtai. Tad bėgdamas per gyvenimą žmogus turėtų stabtelėti, atsigręžti... Taisyti klaidą, kol dar nevėlu.
O lga gyveno M askvos centre, kitoje tėvų nam o pusėje, kartu su aukle Katerina ir seneliu A ntonu A ntonovičium i Kroninu. N uo pat kūdikystės jų, užsispyrėlę, globojusi auklė buvo neį kyri, suprato mergaitės reikalus bei siekius. Senelis A ntonas Kroninas, rašytojas, būgštavo, kad jo kūrybą m edžioja vaikaitė (nuo ankstyvos vaikystės!), „saugiai" paslėptas savo knygas vis rasdavo jos miegamajame. O lga tuos kvapų gniaužiančius ro m anus, kaip sakė draugei Larisai, praryja ir nekantriai laukia naujų. Taigi, jau būdam a gim nazistė m ergaitė ir toliau gyveno be rūpesčių (jai taip atrodė!). Tėvų netektis jos, dvylikametės, nesujaudino. N em ėgo lan kyti ir jų kapo, nė melstis koplyčioje. Sutikdavo nebent senelio sugėdyta, o auklytės sugundyta netoliese esančia cukraine, kur ji, smaližė, ir vėl galės pasm aguriauti gardėsiais. Savo m oti nų, kai dar buvo gyva, Olga, kaip ir tarnai, nuo ankstyvos vai kystės vadino prim abalerina, prim adona, Rusijos pažiba. Bet dažniausiai, pro langų pamačiusi tėvų autom obilį sukant prie paradinių laiptų anoje nam o pusėje, be jokio entuziazm o pra nešdavo: „Žvaigždė parvažiavo." O lgos m otina Veronika, dar aštuoniolikm etė ištekėjo už garsaus trisdešim t dvejų m etų choreografo Sergejaus Kronino.
7
Alma Čepienė
M okytojas num atė gabios mergaitės šlovingą ateitį. Jis V ero niką pam ilo ir kantriai laukė jos pilnametystės. Vesdamas pri spyrė im ti jo pavardę ir tuoj po vestuvių, kad visada būtų šalia žmonos, pedagogo darbą iškeitė į Veronikos Kroninos pati kėtinio. Veronika, žaibiškai tapusi garsia balerina, su trium fu drebino Europos sostines. Taigi, jie nuolat būdavo gastrolė se. N am o sugrįžusi m irtinai išvargusi, paprašydavo Katerinos atnešti dukrą. Ir kaskart pastebėdavo ką nors naujo: buvusios tam siai mėlynos akytės įgavusios žalsvą atspalvį. Kitą kartą ste bėjosi, kad mažylė jau švariai taria raidę „r“. O dar vėliau, kai dukrelė nuo jos kelių veržėsi pas auklę, širdy sukirbėjo kaltė: vaikas auga be m otinos. Veronika ėmė purtytis naujų kontrak tų ir gastrolių. Tačiau Kroninas nesiliovė žm onai įrodinėti, kad stabtelėjimas pačioje sėkmės viršūnėje tolygus talento palai dojimui. Ji jau ir taip daug brangaus laiko sugaišo laukdam asi neplanuoto vaiko. Taigi dabar - tik pirm yn. Sergejus Kroninas nepaisė nei tėvo A ntono Antonovičiaus, nei vyriausiojo brolio Levo griežtų perspėjim ų tausoti žm onos sveikatą ne baleto, o augančios dukters labui. Ir vėl repeticijos, nauji, dar labiau su spausti darbo grafikai, kontraktai, gastrolės, ir jau ne tik E u ro poje. Visiškai išsekinta m oteris sunegalavo. Pasitvirtino labai sunkios ligos diagnozė. Negelbėjo nė gydymas kalnuose esan čioje Šveicarijos klinikoje. Veronika K ronina m irė nuo džiovos būdam a trisdešim t trejų. Vyrą labai prislėgė netektis ir baisi kaltė - nužudė žm oną, geisdamas šlovės ir sau. Neištvėrė, pa sitraukė iš gyvenimo. O lga mokėsi mergaičių gimnazijoje. N uo klasės draugių skyrėsi - buvo labai vaikiška, visi taip m anė. Berniukų gim na zijoje pasklido gandas, kad yra tokia aštuntokė O lga Kronina, kuri vis dar žaidžia su lėlėm, kai jos amžiaus mergaitės jau lei 8
Gyvenimo laikrodžio dūžiai
džiasi pabučiuojamos. A tsirado geidžiančių mažvaikę pam aty ti. G rupelė tokių smalsuolių, kad pasišaipytų, susimetė pinigų ir nupirkę l,ėlę įteikė Olgai. M ergaitė, gavusi netikėtą dovaną, sušuko: - Man?! Ji nuostabi! B et kodėl man?! - Jiem s tik pečiais gūžčiojant, dėkojo: - Ačiū, labai labai... Kokie jūs geručiai... ėmė sūpuoti lėlę. - O kuo ji vardu? - paklausė glostydama auk saplaukę galvutę. Berniukai sutriko - nesitikėjo, kad toji mažvaikė bus tokia graži. O lga buvo ilgomis dailiomis kojomis, šviesiomis garba nom is, didelėmis sodriai žaliomis it smaragdai akimis. O tos saulėtos, visada besišypsančios akys taip pagauna, kad negali ištrūkti. - Praradote žadą, - pasakė visai nenustebusi m ergaitė, - va dinasi, lėlė dar neturi vardo. Tokiai mielai tiks bet koks, net ir pirm as pasitaikęs. Ji kiekvieną papuoš. - Jos vardas Olga, - leptelėjo nedidukas berniukas ir dar la biau suglumo: nuo liežuvio nuslydo ant paties galo buvęs m a žvaikės vardas. - M ano vardu nereikėtų, - kaltai šypsojosi Olga. A tkuto ilgšis M itrofanas ir pašiepė draugą: - Kostiai visai smegenys išgaravo - galvoje riestainio skylė. Lėlė vardu Katiuša, - sėlino kuo arčiau Olgos. Žavi ta p a n a ... - Kateriną jau turiu - netgi dvi! - aiktelėjo, prisim inusi au klės vardą. - B et ju k nepakeisi... - įsiterpė mėlynakis berniukas linų plaukais, vardu D m itrijus. Jis irgi ėmė glostyti lėlei galvelę, kaskart prisiliesdamas prie skaisčiaakės mergaitės - šitaip ją širdy pavadino - pirštelių.
9
Alma Čepienė
Olga, į jį užsižiūrėjusi ir kiek suglumusi, nedraudė liesti savo rankos. D im a nepalyginti gražesnis net už draugės Larkos (Larisos) brolį dvynį Pašką, rudaplaukį garbanių. N etrukus jų pirštai ant lėlės galvos nejučia susipynė. Ji jam pritarė: - O , tikrai, vardo nepakeisi... Taigi, dabar turėsiu tris Katerinas. O lgą pasišaukė klasės draugės ir susimovę „vyrai" spruko šalin. Visiems girdint jie iš mažvaikės šaipėsi, o širdies gelm ė je ... N a ir kas, kad myli lėles. T aip meiliai tą Katiušą glostė, kad ne vienam ir pačiam norėjosi būti lėlės vietoje. Slapčia kur pė planus, kur ir kaip prie Olgos prisigretinti. Sekėsi visiems, bet labiausiai garbaniui D im ai. Jam pavydėjo ne tik Kostia su M itia, bet ir Olgos geriausios draugės Larisos brolis Pavelas. Vis dažniau matydamas tuodu skuodžiant dviračiu arba kur ar batinėje laižant ledus, pasiguodė sesei. Kai ši, kartą įsidrąsinusi, pam ėgino atsargiais palyginimais iškelti draugei brolio privalu mus, šie atsitrenkė į abejingus Olgos žodžius: „Pašką aš galiu ir už plaukų papešioti - jis m an kaip brolis." Pavelas nenurim o. Kartą D im os patykojo ir kibo jam į at lapus. Pliekėsi, kad net dulkėjo, Pavelas vis švokštė atstoti nuo Olgos. T ik sugurinta nosim jis atšoko. D m itrijus irgi nulei do rankas. M ušeikos kraujas aptaškė jo išeiginę eilutę, m at su O lga buvo teatre. Pavelas prašneko geruoju: - D im ka, aš O lgą pažįstu nuo gim im o. Ji m ano sesės ge riausia draugė. Taigi m ūsų nam uose ji sava. - Vadinas, O lgai su m anim geriau. Ko gi pana eitų susitikti, kada bepakviesčiau? Pasielgsiu garbingai. Paklausiu, ar jai ne trukdau, jei jau tu jo s nori. - N edrįsk m anęs žeminti! Jis paklaus... Jei ir toliau prie O l gos lįsi, savo šunį atvėpusiais nasrais užsiundysiu. IO
Gyvenimo laikrodžio dužiai
- Šito O lga tau nedovanos. Kova privalo būti garbinga. N ieko nepešęs Pavelas ir toliau tik dūsavo, anuodu stebė damas.
*% Olga atostogaudavo pas tėvo brolius - senelio sūnus. O jų,
išsibarsčiusių po visą Rusiją, buvo tiek daug, kad net ne visus pažinojo. Ir buvo gausybė močiučių, kažkur prašapusių: nė vie nos nuo pat gimimo nebuvo mačiusi. O vaikaičių senelis teturi ją vieną. Dažniausiai ji viešėdavo pas patį vyriausią dėdę Levą, gyvenantį Sankt Peterburge. Kaskart vis geriau susipažindavo su miesto lobiais - paveikslų galerijomis. Įsijautusi mergaitė lieps nodavo iš džiaugsmo, kad Rusija tokia turtinga tapybos genijų. Paveikslų galerijose ją lydėdavo brangiai mokami m enotyrinin kai. Senelis didžiavosi vaikaitės troškimu išsamiai pažinti meną, todėl pinigų nešykštėjo. Sankt Peterburgo muziejų gidės, išvydu sios Olgą, žinojo, kad šitai mergaitei turės skirti ne vieną savaitę. Ji ateidavo su seneliu, rašytoju A ntonu Antonovičiumi Kroninu. Vėliau išaiškėjo, kad Olga yra anksti mirusios garsios prim aba lerinos Veronikos Kroninos dukra. D ėl našlaitės jos dar labiau stengėsi: supažindino su požemyje restauruojamais šedevrais. Į Tverę pas dėdę popą O lga važiuodavo rečiau. Ir vėlgi su tikslu. D ėdė Uja dukterėčią buvo užkrėtęs savo aistringu po m ėgiu - cerkvių architektūra. Šventovių pastatais jie žavėjosi ir aplinkinėse vietovėse. D ėdė neturėjo vaikų, taigi jo pačiai N astiai mergaitės atvykimas būdavo tikra palaima. N astia kaskart prasimanydavo vis gardesnių patiekalų. Pietus pateikdavo iš kilmingai, kaip per dideles šventes. O su Olgos aukle Katerina, kuri irgi visada buvo labai laukiama, popienė kepdavo pyragus ir tortus. Jiedvi gražiai sutarė. T ik bėda, kad viešnagė pas dėdę popą O lgai greitai apkarsdavo dėl priverstinių pam aldų (negi Dievo tarną liūdinsi, kad
ii
Alma Čepienė
nem ėgsti melstis!). Ir jo pamokslai - vien moralai, o sekm a dieniais mišios tokios ilgos, kad neįstengdavo nuslėpti žiovu lio. įkyrėdavo ir nam iškių lankstymaisi ikonom s, o jų dėdės nam uose - kur bepažvelgsi! T aigi veržėsi nam o, nors ir žinojo, K aterinai Tverė - lyg rojus žemėje. Kai O lga atšventė savo penkioliktąjį gim tadienį, senelis pa prašė šias atostogas - nuo pavasario iki pat m okslų pradžios skirti dėdei Andrejui: - Olenka, šis tavo dėdė gyvena užkampyje, nedideliame G ubiankos miestelyje. T en tėra viena niekuo neišsiskirianti cerkvė. D u m uziejai... Tavo akims, tiek visko mačiusioms, net ne m u ziejai. D u maži nameliai abipus upės. Vienas jų, anapus upės etnografijos. Su senoviniais žemės ūkio padargais, kalvės įran kiais. D ar išlikusi ir pati kalvė, nors gal jau ir sugriuvo. O tas muziejus miestelyje - senovės miestelėnų rankų darbo kūriniai. Tiesa, yra vienas kitas šiuolaikinio m eno kūrinys. A plink mieste lį - dvarai, laukai, pasėliai, vien lygumos. M an regis, be cerkvės kalnelio, daugiau nė kalvelės, nuo kur galėtum plačiau pasidairyti. Žm ogus atsidūsėjo. Nosinės iš kišenės neišsitraukė, tik stipriau gniaužė. Tęsė pritilęs: - D ėdės Andrejaus nam ai skendėja liūdesy. Kai prieš trejus m etus žuvo jo pirm agim io besilaukianti žm ona, iki šiol neatsi tiesia. Tiesiog merdėja. A ntanas Antonovičius stebėjo vaikaitę, kuri kaskart labiau raukė nosį, ir abejojo, ar beverta burną aušinti. Pats kaltas. P a matęs, kad tėvams vaikas našta, m okė auklę auginti O lgą be bučinių, glostymų, glėbesčiavimų nugriuvus ir užsigavus. Taigi, be užuojautos. Šitaip grūdinti vaiką ateičiai, rūsčiam gyveni m ui (beje, taip ir bus!), nes kas žino?.. U žgrūdino, šiandien pasimatė: kai pačiai reikia pagelbėti žm ogui - svetimas skaus 12
Gyvenimo laikrodžio dūžiai
mas ją erzina. T aip pat paaiškėjo, kad kai naktį atitrūkęs nuo kūrybos eidavo vaikaitės pabučiuoti, šito reikėjo jam , vienišam: sūnus gim sta uošviams. Ir vis dėlto neketino liautis: - O lenka, dėdė Andrejus, palikęs be mylimosios, galėjo pa sirinkti brolio Sergejaus - tavo tėvo - kelią. Tačiau kažkas jį šioje žemėje vis dar laiko. - Ak! - suniurnėjo Olga. - T ai ko m an ten važiuoti? Į tokią nuobodybę! - Vaike! Žm ogus, gaudamas, ko užsigeidžia, privalo ir duoti. N uo senelio lūpų nuslydęs šaltas, dygus ir niekad iki šiol negirdėtas kreipinys O lgą sukrėtė. Jai atsivėrė akys. Ji gyvena rojuje. N ori - prašom: į valias. Ko tik užsimano! Senelio rom anų herojai, nenubausti egoistai, m ergaitei kėlė įtūžį. Užsipuldavo autorių, jau visai ne senelį: „Rašytojau, jūsų pareiga auklėti savimylą egoistą. N e moralais, ačiū Dievui, ba nalybių jūsų kūryboje nėra, o skaudžiais pavyzdžiais, kai jis pats patenka į panašią, beviltišką situaciją." O savęs iš šalies ji ne matė. Susigėdo: kuo pati geresnė už rašytojo A ntono Kronino savanaudžius herojus? Vaikaitei augant Kroninas vis labiau rūpinosi savo naujų ro m anų slėptuvėmis, kad anksčiau laiko vaiko neįsuktų į meilės ir aistros peripetijas. Ir vis tiek tekdavo raudonuoti, kai m ie gančios O lenkos lovoje aptikdavo kurią iš naujų savo knygų. Belieka seifą įsigyti. Kai savo „genialiu" sum anym u pasidalijo su Katerina, toji tik prunkštelėjo: - Suras ir tą raktą. - Bus kodas! A pie jį žinosiu tik aš. - Bus, kaip dažniausiai būna: jei ką pam iršote, klauskite O lgos. Taigi sužinos ir kodą. 13
Alma Čepienė -
Kaip gali sužinoti?!
- Pats jai pasakysite. D arganotą dieną ar prieblandoje nuo rašymo akims pailsus, prašysite pagelbėti. - Šiukštu... - sumurm ėjo įsižeidęs ant kvailos auklės. Kad savo paslaptį išduotų, absurdas. Seifą įsirengė. Jam e laikė daug visko, taigi, dažnai prisireikdavo. G reitosiom is neradęs akinių, o už lango pam atęs vaikaitę, šūktelėdavo: „Olenka, atbėk surinkti!" O kitąsyk: „ M an trūks ta skaičių... P rim ink..." m Olga atvyko pas dėdę A ndrejų. Ir iškart suprato, kad yra ne tik nelaukiama, bet ir nepageidaujam a viešnia, sujaukusi nusisto vėjusią m irtiną tylą, kai šeimininkas krūpčioja nuo m enkiausio krebždesio, kai jį erzina net žm onių balsai namuose. Beje, Olga, iš nugaros pamačiusi savo gim inaitį, labai iš sigando - vieni kaulai. T e n besisukinėjanti m oteris ją ramino: - J i s to k s... jau seniai, iškart po nėščios žm onos žūties. Be veik nevalgo, bet vis dar gyvena. - O jū s ... kas būsite m ano dėdei? - paklausė ir nustebo, žo džiai „mano dėdei" tokie svetimi. Jis jai tik vieškelyje praeivis. - Aš Darija. Kai po tragedijos ponas Kroninas labai pasili gojo, aš toje ligoninėje dirbau gailestingąja sesele. T aip ir pali kau globėja, bet jau jo namuose. M ane jis pakenčia. - O kažin kas atsitiko jo žmonai? Olgai žandai užsiliepsnojo - šito nepaklausė senelio! - J ą nutrenkė žaibas. - Per audrą ėjo laukan? Nėščia! - N e, kamuolinis į namus įsisuko. - Vadinasi - lemtis. 14
Gyvenimo laikrodžio dūžiai
O lgai labai pagailo nelaim ingo dėdės Andrejaus. Jau ir tas jo vardas jai tapo artimesnis. - Kas dąr dvare gyvena? - pasidomėjo. - Niekas. Aš esu ir virėja, ir kam barinė. N e t ekonomė. Ž i nom a, ir gailestingoji seselė. T arnai, kai jų ponas tapo tarsi ne šio pasaulio būtybe, išsilakstė. Kiemas virto šabakštynu. D arbų nuveikti neprisišauksi nė vieno. Įsikalę galvon, kad dvare vai denasi. Kad šeimininkas irgi lyg vaiduoklis: nieko nevalgo ir nemiršta. O naktim is švyturiu kapinėse ganosi. O lga užsikėlė ant kėdės ir kojas. N edrąsiai sušnabždėjo: - O čia tikrai nesivaidena? - Ž inom a, kad ne. - M inėjote, tarnai sako: „Naktim is kapinėse it švyturys švy ti." Juk jūs žinote, kaip yra iš tikrųjų. - Jis vengia žm onių, todėl Liubovės kapą naktim is su liktarna lanko. O kitiem s toji šviesa... ko tik neprasimano. - D ėdė išties labai keistas. Kai užėjau į kabinetą, neatsigrę žė, nepasisveikino. N e t nežioptelėjo. Iki šiol! Prie valgomojo stalo m ane pamačiusios juodos akys keistai sužvilgėjo. Ir ki tąsyk kabinete pasitiko be žodžių. M uistėsi kėdėje ir dėbsojo kaip į svetimą. Paskui ir vėl grąžė tas savo išdžiūvusias rankas. G al dėdė nesusivokia, kas pas jį atvažiavo? Senelis sakė, kad paskutinį kartą m atėmės, kai buvau penkerių. - Panele, prieš jum s įeinant į dėdės kambarį pirm ą kartą, jam jau buvo prisistačiusi Katerina. Ji paglostė ponui petį, perdavė nuo tėvo labų dienų. Pasakė, kad velionio brolio Sergejaus dukra O lenka atvažiavo jo aplankyti. M ačiau, jis jūsų auklę atpažino. - Ir ką? Prabėgo trys dienos, kaip dėdė neprabyla. Jau ir į valgomąjį nebeateina. O aš vis laukiu... Kojos iš dvaro nebuvau iškėlusi. D ar, na, kaip tyčia savo lėles namie pamiršau. i5
Alma Čepienė
- Kai jau labai išalks, ir vėl ateis pietų ar vakarienės. Ponas valgo bet kada, kaip jam užeina. O aš stalą vis tiek dengiu. Sten giuosi gam inti skanų maistą. Varguoliai pas mus neužsuka, taigi tenka atiduoti kieme prijunkusiems benamiams miesto šunims. - A k štai kodėl jų tokia gausybė! Ir tokie draugiški. Iš pat pradžių m an ėmė rankas laižyti, o paskui įsidrąsino ir į verandą lįsti! D ėdės namas prašm atnus, m atyti, gero architekto darbas. Tačiau jis pats tarp tų brūzgynų niūrus, tiesiog juodas. T arsi bijotų savo šešėlio. - Ž m onės jį ratais apeina, žegnodamiesi. - O viduje... - tarstelėjo O lga ir ėmė kuo plačiau žvalgytis po svetainę. - B aldai... Ir išvis... Interjeras nelyginant Sankt Peterburge, dėdės Levo. O ju k garsaus advokato! Išties... ne nusileidžia nė per nago juodym ą. Paveikslų verte Andrejus bro lį net pralenkė (ji m atė Repino originalų!). Taigi šis dėdė, kaip ir visi Kroninai, neeilinis žmogus. Čia išties labai jauku. Puiku, kad palaikote tvarką ir švarą. Jūs jam aukojatės. A r šeimininkas tai supranta? A r bent jau mato? - Kažin? D arau savo darbus ir tiek. Olga atidžiau nužvelgė moterį. Ji gal netoli trisdešimties. Susišukavusi, pasipuošusi šilkine suknia. Bateliai aukštakulniai. Ji tikrai žavi. Vakar prijuoste buvo prisidengusi rožinį kostiu mėlį. Įpareigoja svečių viešnagė? O jeigu ne? Ji vis dar tikisi?! - Darija, gal žinote, kodėl dėdė apsigyveno tokiam e m aža me miestelyje, toli nuo centro? N uo tėvo? - Kai vedė Liubovę, juodu irgi gyveno M askvoje. Jaunieji planavo čia įsikurti, kai atsiras vaikų - kad augtų gam tos ap supty. N am ą jiem s suprojektavo ir pastatė architektas iš Romos. Žem es Andrejus (nuo tarnaitės lūpų nuslydus dvaro savininko vardui, Olgai dar plačiau atsivėrė akys: viltis rusena!) nupir16
Gyvenimo laikrodžio dūžiai
ko, kad ūkininkautų žm onos tėvas. Iki tol uošvis buvo smulkus ūkininkas. M o tina būtų dukrai talkinusi. Bet Liuba pastojo tik po gerų trejų m etų. Laukti kūdikio jie pasiliko G ubiankoje, nes Kronino darbas priklauso nuo jo paties. - O kur dabar dėdės uošviai gyvena? Kodėl jie jam nelaim ė je nepadeda? - Kita jų dukra kažkur už Uralo pagim dė penktą vaiką, taigi be tėvų pagalbos neišsiverčia. Jos vyras atvažiavo, be ilgų žo džių kaip daiktus supakavo ir išsivežė, A ndrejui nė labas, nė sudie nepasakęs, nes tuo m etu jis gulėjo ligoninėje. m O lga su aukle įsikūrė kitam e dėdės nam o gale. Ateidavo tik pavalgyti, beje, avėdamos šlepetėmis, nes nebūdam os įpratu sios nesugebėdavo laikytis m irtinos tylos. O tuo m etu D arija ir su aukštakulniais bateliais mikliai sukiojosi po namus be m en kiausio garso. O lga stebėjosi: virtuvėje puodo ar lėkštės skim btelint neišgirsi. Tačiau kalbėtis tyliai ar net pašnibždom Darija jų neprašė. G al vylėsi, kad pažadins A ndrejų gyvenimui? Olgai nebeliko abejonių: seselė savo ligonį karštai myli. T os pačios dienos popietę O lga ir vėl užsuko pas Dariją, bet jos nerado nei virtuvėje, nei valgomajame. A n t pirštų galų po nam ą beieškodama, pam atė praviras labai aukštas, beveik iki palubės, dvivėres duris. Kyštelėjo galvą, o ten, didelėje sa lėje, per visą ilgiausią sieną net ant keturių atram ų stovi ke leivinio laivo maketas. O lga niro vidun ir užėmusi kvapą, a t sargiai, kad durys nesugirgždėtų, jas uždarė. Laivas penkių aukštų, ažūrinis: matosi kajučių vidus. O lga m intim is sugrįžo į kelionę po Viduržem io jūrą su seneliu. Jai tebuvo penkeri m e tukai. įstabūs prisim inim ai pagavo ir įsuko. Vedžiodam a pirštu l7
Alma Čepienė
viršutiniam e laivo aukšte ieškojo kajutės, panašios į jų. Jai buvo įstrigęs, iki šiol prisim ena, aukšto veidrodžio m edinis rėmas su drugeliu viršuje, rožiniais taškeliais ant ryškiai geltonų spar nelių. Drugelio, žinom a, nerado, tačiau prisėlino jausm as, kad čia gali būti to paties laivo maketas. Pavadinim o neprisimena. Ieškoti bėgo laivo priekyje. Ir koks nusivylimas - nėra! Kartu su raidėmis nukritusios laivo m aketo detalės labai tvarkingai sudėtos ant atram ų, dar kitos - ant palangės. Neabejojo, tai Darija pasirūpino, kad nepasimestų. - Seneli, pakuždėk ausin, kaip tas m ūsų laivas vadinosi, paprašė Olga. - Jis buvo baltas ir didingas. Į pavakarę dar iš tolo m ums švytėjo milijonai lan g ų ... Jau tamsiame laivo fone jie buvo tarsi žvaigždutės nakties skliaute. M an jis vaizdavosi pa slaptingas, iš kažkokios pasakos su gera pabaiga. Pam enu, tru putėlį drebėjau, nes apačioje, tarp prieplaukos ir laivo, mirgėjo juodas kaip degutas vanduo. Prieplaukoje jau buvo labai daug žmonių. M us lydėjo mažytis garbanotas šunelis vardu Pūkas. Jis už raudono pavadėlio vedžiojo labai gražią merginą, - O lga užsikvatojo. O kai susivokė, ką daranti, - rankom užčiaupė sau burną: kažkur name esantis dėdė Andrejus tikriausiai pakraupo. Prieplaukos reginys Olgos ir toliau nepaleido. Vaikystės įspūdžių užliūliuota, pusbalsiu džiaugėsi: - M us dar lydėjo kažkuris iš m ano dėdžių. Senelis jį vadino jaunėliu. Jis buvo labai linksmas ir pokštavo. Ką bepasakydavo, visi leipo juokais. Ir aš leipau... nieko nesupratusi, kad būtų dar linksmiau. T oji labai graži panelė buvo vardu Liubim aja, M yli moji. Ją šitaip šaukdavo linksmuolis jaunėlis senelio sūnus. Kai mus lydėjo į laivą, ji paėmė šunelį ant rankų, nes reikėjo kilti aukštu ir stačiu trapu. M ane nešė linksmuolis dėdė. Kita ranka jis už peties prilaikė senelį.
Gyvenimo laikrodžio dūžiai
O lga prisiminė: kai ji pažvelgė apačion, juodos bangos buvo pakilusios ir grėsm ingai plaikstėsi, riaumojo. Išsigandusi abiem rankęm apsivijo dėdės kaklą. D ar vėliau, kai spalvotas kaminas užkaukė, ji su seneliu nosinėmis mojavo saviems, kol šie prieplaukos tamsoje dingo. - T ai kaip tas laivas vadinosi?.. - bėgs skam binti seneliui. - Laivas vadinasi „Vitiaz“, „Karžygys". Jis ir dabar plaukioja. Aš jį suprojektavau prieš dešim t m etų. A n t palangės yra nukri tusios raidės. Išgirdusi už nugaros girgždant vyrišką balsą, O lga kažkodėl bijojo atsigręžti, bet paskui ryžosi. Pasirodo, kai ji atėjo, A n drejus buvo salėje. - O toji m ergina, - nesiliovė kalbėjęs dėdė, nors žodžius spaudė sunkiai, - vardu Liubovė, buvo m ano sužadėtinė. Kai vėliau susituokėme ir ji laukėsi vaikelio, ją nutrenkė žaibas, liūdnai palingavo galvą, o paskui nusišypsojo. O lga stebėjosi staigia dėdės nuotaikų kaita. Kitaip žibėjo ir jo akys. - Prieš jum s išplaukiant, tiesa, tu apie tai dar nieko nežino jai, prieplaukos restorane šventėm e tavo penktąjį gim tadienį. A n t torto, virš penkių degančių žvakelių, skraidė paukštukai. T aip tik atrodė, nes jie buvo užnerti ant labai plonų vielu čių: judėjo nuo m enkiausio virpesio. O jau nuo m ūsų juoko juo labiau. Visas žvakeles užpūtei vienu gaištu. Buvai labai laim inga. O labiausiai, kai pateikiau tau dovaną staigm eną kelionę po V iduržem io jūrą laivu „Vitiaz“, kuriuo netrukus turėjai išplaukti su seneliu ir aukle. T aigi, prieplaukoje buvo ir Katerina, bet tau ji kasdienis dalykas; vaiko akys pagauna, kas nauja ir įdom u. Šunelis tikrai vardu Pūkas. Stebiuos, kad prisim inei. 19
3 Alma Čepienė - rašytoja, dram aturge, prodiuserė,
. I
/
kilusi iš inteligentų šeimos. Penkerių m etų su m otina, seserimi ir broliu buvo ištrem ta j Jakutiją, beveik į Siaurės ašigalį. Saloje prie pat Lenos žiočių ir
pusiasalyje prie Laptevų jūros gyveno septynerius m etus. Per atsitiktinum ą, m otinai gavus leidimą, persikėlė į sostinę Jakutską. } tėvynę sugrįžo dvide šimties m etų. A utorė yra parašiusi dram ą „Olga K ronina" (2002) ir tris rom anus - „Taip, m adam ... Ne, m adam " (2006), „M oterų vergas" (2007), „Tėvo lopšinė" (2012), prodiusavo Audriaus Juzėno filmą „Getas" (2006).
VjryV G lU m cr IStlkK^dlŽiCT ( \ U/idi; - tai rom anas apie vargšų ir galingų žm o n ių likim us. P agrindinė veikėja - stipri ir p rietarų nesuvaržyta m oteris. Paauglystėje ji išsiskiria iš savo b e n d ra am žių, vis dar žaidžia lėlėmis. N epaisydam a kreivų ap lin k in ių žvilgs nių, m ergaitė šitaip m okosi įsijausti į b et kokį vaidm enį ir perprasti žm o n ių elgsenos subtilybes. K artą atvykusi vasaros atostogų į mažą m iestelį, ji sujaukia nusistovėjusią tvarką į savo spektaklius lengvai įsukdam a gyvus herojus: galvas pam eta ir bran dūs vyrai. Įsijautusi į intelektualios ir gracingos ab itu rien tės iš sostinės vaidm enį, p en k io likm etė nejučia įsim yli...