JUODOJI
NUOTAKA
SEPTINTAS SKYRIUS
B f8 7 9 m. spalio mėn.
V
ieną giedrą rudens dieną Evanas ėjo greta Dženės Galager, mintyse vis primindamas sau nepamiršti, dėl ko jis čia at
vyko. Ir tai tikrai nebuvo pati Dženė, kad ir kaip ji viliojo jį. —Žadėjote man papasakoti Juodosios nuotakos istoriją, — priminė jai Evanas. —Beje, kodėl mes einame į Glendalochą? I ki kadaise šiuose kalnuose klestėjusio vienuolių miesto griuvėsių buvo dvi mylios kelio. Kai Dženė pasiūlė ten apsi lankyti, Evanas įtartinai pažvelgė į jos madingą baltai violetinę dryžuotą suknelę, tada paklausė: —Jūs tikrai norite eiti pėsčiomis? —Bijote, kad neįveiksite tokio atstumo? —žiūrėdama į jį ne kaltomis akimis paklausė Dženė. Dabar jam teko atitraukti dėmesį nuo Dženės profilio — griežtos tiesios nosies linijos bei dailaus skruostikaulio ir lūpų linkio, —kad vėl paklaustų: —Kodėl į Glendalochą? —Todėl, kad ten prasidėjo visa istorija. Jei yra nuotaka, vadinasi, turi būti ir vyras. O kur čia, kalnuose, moteriai di džiausia tikimybė sutikti vyrą? 61
62
LAURA A N D E R S E N
—Norite pasakyti, kad jūsų nuotaka pabėgo su vienuoliu? —Nesate girdėjęs šitos istorijos versijos? —Atrodo, kad ji nepaprasta, —nusišypsojo Evanas. —Kaip ir jūs. Bet kuri moteris iš Londono būtų priėmusi tokį kompli mentą be emocijų, o Dženė pašnairavo, tada pasakė: —Tik jau nesitikėkite, meilikavimu šios istorijos iš manęs anksčiau, nei būsiu tam pasirengusi, neišgausite. Jūsų laimei, — pridūrė Dženė dešinės rankos mostu rodydama į priešais juos atsivėrusį vaizdą, —būtent čia istorija ir prasideda. Įėjimas į Glendalochą kadaise vedė pro vartus, iš kurių da bar buvo likę tik keturių sienų likučiai, tarp kurių —nedidelė stačiakampio formos erdvė su arkomis priekyje ir gale. Kol var tai dar buvo sveiki, praėjimas vedė pro sargybinio namelį. —Čia? —pasitikslino Evanas. —Jei tiksliau, tai čia, —Dženė pravedė Evaną pro antrą var tų arką ir parodė į didelį akmenį šalia takelio. Evanas pritūpė ir pakreipė galvą taip, kad geriau matytų tą vietą, į kurią rodė Dženė —ne patį akmenį, o raižinį ant jo. Nors neryškiai, ant akmens vis dar matėsi neįprastai į apačią platėjantis kryžius. —Ką jis reiškia? —paklausė Evanas. —Ir kaip jis susijęs su Nuotaka? —Tai Šventasis kryžius, —paaiškino Dženė. —Jo žymima vie ta kadaise reiškė, kad persekiojami asmenys pateko į šventovę, kurioje jie bus nepasiekiami jų ieškantiems civiliams ir valdžios atstovams. Šitoje kalnų vietoje pirmą kartą buvo pastebėta ir Juodoji nuotaka... Vieną naktį šėlstant audrai vienuoliai pamatė ją įsikibusią į akmenį, tarsi maldaujančią jo pagalbos ir apsaugos.
JUODOJI
NUOTAKA
63
Evanas buvo girdėjęs daugybę liaudies pasakų ir legendų, tačiau tokios istorijos, kokią dabar jam papasakojo Dženė Galager apie Juodąją nuotaką, jam dar nebuvo tekę girdėti. Jis suprato, kad tikriausiai taip jaučiasi dėl jį supančios aplinkos, nes bet kuris jautresnis žmogus, pakliuvęs į šį kalnų smailių ir pelkių apsuptą dviejų ežerų slėnį*, į kurį prieš dvylika amžių buvo ištremtas šventasis Kevinas, tikrai negalėtų nejausti šios istorinės vietos skleidžiamos galingos energijos. Evanas buvo pakankamai sąžiningas, kad pripažintų sau, jog labiausiai šiuo atveju jį apkerėjo pati istorijos pasakotoja. Net jei Dženė būtų paprasčiausiai vardijusi periodinę chemi nių elementų lentelę, Evanas vis tiek būtų sužavėtas. Ir ne tik dėl to, jog Dženė buvo be galo miela ir žavinga, bet todėl, jog jis joje regėjo Juodąją nuotaką. Net ir dienos šviesoje Dženė at rodė jam tokia, kokia pasirodė, kai Evanas pirmą kartą pamatė ją bibliotekoje —nepavaldi laikui. Istorijos apie Juodąją nuotaką Galagerių versijos griaučiai buvo panašūs į daugumą Evano skaitytų šios istorijų variantų: istorija apie paslaptingą moterį, kuri atsirado lyg iš niekur; ta moteris neturėjo gebėjimo kalbėti; ta moteris apžavėjo vieną didžiai gerbiamą vyrą, kuris dėl jos paliko viską, ką turėjo; tas pasikartojantis perdėtas moters šventumas arba demoniš kumas; finalinis prakeiksmas arba dėl išduoto gerumo, arba dėl atskleisto blogio. Vis dėlto tarp šitos istorijos ir kitų liaudies pasakų buvo keli ryškūs skirtumai. Viklou kalnų Juodosios nuotakos „oda buvo balta kaip šviesiausia mėnesiena, plaukai juodi kaip tamsiausia * G le n d a lo ch a s — a irių k . G len d a lo u g reišk ia slėn į ta rp d v iejų ežerų (glen — slėn is, d a — du, lou g — ežeras).
LAURA A N D E R S E N
64
naktis“, o „akys nežemiško mėlynumo“. Evanui įstrigo ši frazė, nes ji taip pat minima ir legendoje apie šv. Keviną bei jį perse kiojusią moterį Katliną. Išties įdomus panašumas. Vienuoliai paslaptingąją moterį pavadino Eine, tradici niu pasakų herojės vardu. Šioje istorijos versijoje Einė nega lėjo kalbėti ne todėl, kad buvo nebylė ar traumuota, ar kaip kruvinoje šios istorijos versijoje pasakojama, neva jai buvo išplėštas liežuvis. Viskas kur kas paprasčiau —moteris kalbė jo kalba, kurios nemokėjo čia gyvenanti itin išsimokslinusi bendruomenė. Buvo matyti, kad tą moterį apėmęs didelis sielvartas. Ji vil kėjo suknelę ir mantiją iš švelniausios plonytės vilnos, o tai rodė ją esant pasiturinčią. Vienuoliai apgyvendino ją Glendaloche ir laukė, kada kas nors atvyks jos ieškoti. Kuo ilgiau Dženė Galager pasakojo, tuo labiau Evaną veikė jos švelnaus airiško balso kerai, jis vis labiau tolo nuo realy bės. Užteko vieno mirksnio, kad Evanas priešais save išvystų Glendalochą beveik tokį pat, koks jis buvo kadaise —klestintį ir gyvą. Evanas regėjo apvalųjį bokštą ir Šv. Kevino bažnyčią, smarkiai išsiskiriančius iš kitų Glendalocho paitaių. Miesto vaizdai Evano vaizduotėje kilo iš griuvėsių kaip akmeniniai ir mediniai vaiduokliai, o jis leido sau pasinerti į šią iliuziją taip giliai, kad galiausiai, jis galėjo dėl to prisiekti, pats pasijuto tos istorijos dalimi. —A r galėčiau kuo padėti, ponia? - paklausė Najalas. Najalui aštuoniolika, jis tikras romantikas, jauniausias Ga lagerių sūnus, tad galantiškumas įaugęs į jo kraują. Nors gyveno ir mokėsi Glendaloche nuo vaikystės, kol kas įžadų nebuvo p ri ėmęs.
JUODOJI
NUOTAKA
65
Moteris nieko neatsakė. Einė kalbėdavo retai, be to, žodžiais, kurių čia niekas nesuprato. Vis dėlto atrodė, kad j i laiminga ma tydama j į čia. Kiekvieną dieną jie sėdėdavo užuovėjoje prie baž nyčios, o Najalas kalbėdavo už juos abu. Jis pasakodavo istorijas apie savo šeimą ir vaikystę, įvairiau sias airiškas legendas apie didvyrius ir sukčius arba, je i vyresnysis vienuolis būdavo kur netoliese, tiesiog biblines pamokančias isto rijas... Najalas pasakodavo, o Einė klausydavosi. Po kiekvieno susitikimo Najalas ja i užduodavo tuos pačius klausimus: —Tikrai negalite mums pasakyti, kuo jūs vardu? Iš kur atke liavote? Mes apsaugosime jus, ponia, jums nereikia bijoti piktų žmonių kėslų, nes Aukščiausiojo malonė neleis jūsų nuskriausti šitoje šventovėje. Kiekvieną dieną Einė liūdnai žiūrėdavo į Najalą nežemiško mėlynumo akimis ir tylėdavo. Tai tęsėsi iki penkioliktos dienos. Kai tądien Najalas atsistojo ir linktelėjo ja i atsisveikindamas, Einė sklandžia airių kalba pasakė: —Ačiū. Tada Najalas Galageris priėmė įžadą, kad niekada netaps vienuoliu. Prireikė laiko Evanui suvokti, jog jis visų pirma nėra Najalas Galageris, o visų antra Dženė liovėsi pasakoti. —Viskas? —paklausė Evanas. —O kas toliau įvyko? —Maniau, kad tai jūs istorijų kūrėjas, pone Čeisai. Kodėl turėčiau dirbti už jus? —Neplanuoju tiesiog perrašyti kažkurią Juodosios nuota kos istorijos versiją, tik noriu susirinkti kuo daugiau varia n tų . įkvėpimui.
66
LAURA A N D E R S E N
—Aš jus dar nepakankamai įkvėpiau? Evanui dar neteko sutikti moters, kuri savo šelmiška šypse na galėtų priversti nustoti jo smegenis veikti. Kol Evanas ban dė susitvardyti, Dženė patraukė takeliu tolyn nuo akmens su kryžiumi. —Palaukite! —šūktelėjo Evanas. —Tik pasakykite man štai ką —ar jūsų istorijoje Einės likimas laimingai susiklosto? —Jei norite sužinoti daugiau, pone Čeisai, jums teks sava rankiškai atlikti tyrimą, —Dženė apsisuko ant kulniuko ir pa žvelgusi per petį pridūrė: —Siūlyčiau pradėti nuo bibliotekos.
D Ž E N Ė S G A L A G E R D IE N O R A Š T IS 1 8 J9 m. spalio 5 a .
Nors pilis mums už nugarų buvo seniai pradingusi, vis darjaučiau mus sekančias tėvo akis. Labai nustebau, kad jis neprieštaravo mano pasivaikščiojimui iki Glendalocho su ponu Čeisu ir nesisiūlė eiti kartu. Aš taip pripratusi, jog jis mane nuolat stebi — naktį ir dieną, mano fizinį kūną ir dvasią, —kad paprastai to net nebepastebiu. Tik atvykus ponui Čeisui supratau, kad mano tėčio nerimas dėl manęs kartais tiesiog nepakenčiamas. Ponas Čeisas yra tikras priešnuodis tam. Jis linksmas, savimi pasitikintis vyras, kuris žino, kas ir iš kur jis, ir neketina keistis dėl to, kad kam nors įtiktų. D ėl to —o gal tam —jis giliai ir nuoširdžiai domisi kitais žmonėmis. Gal būtent todėljis yra toks puikus rašytojas.
JUODOJI
NUOTAKA
67
Net patys banaliausi komplimentai išjo lūpų skamba nuoširdžiai. A r gali žmogus būti visiškai atviras? Noriu tikėti jo prigimtiniu gerumu, bet taip ir neišmokau pasiti kėti savo nuojauta. Kaip galėčiau, ju k mano tėtis nuolat mane stebi ir verčia nerimauti.
Tu esi gležna. Pažeidžiama. Tave lengvai galėtų paveikti bet kuris gudresnis už tave. Privalai būti atsargi spręsdama, kas patinka ir kas nepatinka. Aš per daug panaši į mamą, sako jie . Silpna. Bet su Evanu aš nesijaučiu silpna.