Vilko dvaras by Sofoklis Knygynas

HILARY MANTEL

ILKO DVARAS

Iš anglų kalbos vertė

Gintaras Kaminskas

K U L T IN Ė S K N Y G O S

Sofoklis V I L N I U S , 2018

Versta iš: H ilary Mantel, W olf H a ll, N ew York: P IC A D O R , 2009

Antrasis pataisytas leidimas

Leidinio bibliografinė informacija pateikiam a Lietuvos nacionalinės M artyno

M ažvydo bibliotekos Nacionalinės

by H ilary M antel

bibliografijos duomenų banke (N B D B).

IS S N 2424-3973

IS B N 978-609-444-258-2

vertimas į lietuvių kalbą, 2012

Skiriu nuostabiajai savo draugei Merei Robertson

Būna trijų rūšių scenų: vienos vadinamos tragiškomis, kitos ko miškomis, trečios satyrinėmis. Skiriasi jų dekoracijos ir struktūra. Tragiškas scenas pabrėžia kolonos, frontonai, statulos ir kiti su karaliais susiję objektai; komiškose scenose regimos privačios bu veinės su balkonais ir langų eilėmis, siekiant sukurti įprastų namų atmosferą; satyrinės scenos puošiamos medžiais, dideliais urvais, kalnais ir kitais natūraliais objektais, primenančiais gamtą. De Architectura, apie teatrą, maždaug 27 metai prieš mūsų erą

V it r u v iju s ,

Veikėjų vardai: Palaima Užslėptas sąmokslas Laisvė Rafinuota prievarta Nuosaikumas Kvailystė Didingumas Nelaimė Užgaida Skurdas Apsimestinė užuojauta Neviltis Klasta Išdaiga Viltis Žalos atlyginimas Apdairumas Ištvermingumas Didingumas, interliudas Džonas Skeltonas, apie 1520-uosius

Turinys

V eikėjai......................................................................................

P IR M A D A L IS I. Kito kranto li n k .......................................................... II. T ėvystė.......................................................................... III. Ostin Frajerse..............................................................

18 31 47

A N T R A D A L IS I. S v e č ia i.......................................................................... 60 II. Slaptoji Britanijos istorija ......................................... 78 III. Kas bus, tas b u s ............................................................ 163 T R E Č I A D A L IS I. Trijų kortų g u d ry b ė ..................................................... 168 II. Mylimasis Kromvelis ................................................ 204 III. M irusiųjų p riek a ištai.................................................. 274 K E T V IR T A D A L IS I. Skirtingos kaukės ....................................................... 286 II. „A k, kuo gi įtikti m ylim ajai?".................................... 337 III. Ankstyvos m išio s..........................................................413 P E N K T A D A L IS I. Karalienė A n a ................................................................ 4 16 II. Velnio sp jū vis................................................................ 478 III. Dailininko akis...............................................................518 Š E Š T A D A L IS I. Viršenybė ...................................................................... 522 II. Krikščioniškojo pasaulio žemėlapis ........................ 569 III. Į Vilko d v a r ą .................................................................628 Autorės pastabos.......................................................................... 638 P a d ė k a ........................................................................................... 639

Tiudorai Ovenas Tiudoras _ (nužudytas 1 4 6 1 m.)

Edmundas Tiudoras Ričmondo grafas

Margarita Bofor

Henrikas VII

Artūras Velso princas (mirė 1 5 0 2 m.)

_ Kotryna Aragonietė

Elžbieta Jorkietė (vyriausia Eduardo IV duktė)

M arija

_(i) Henrikas VIII.

Marija

_ Kotryna Valua (Henriko V našlė)

(1) Liudvikas XII iš Prancūzijos (2) Čarlzas Brandonas Safolko hercogas . (2) Ana Bolin

Elžbieta

Džasperis Tiudoras Pembruko grafas Bedfordo hercogas (teisėtų palikuonių nėra)

M a rg a rita .

Jokūbas IV iš Škotijos

Kiti

Jorko pretendentai . Sesilija Nevil

Jorko hercogas R ičardas. (žuvo mūšyje 1 4 6 0 m.) I Elžbieta Vudvil

Ana

Eduardas IV I Eduardas V

E lžb ieta.

I Ričardas iš Jorko

Ana.

Džordžas _ _ Klarenso hercogas (nužudytas 1 4 7 8 m.)

.To m as Hovardas Norfolko hercogas

Henrikas VII

Henrikas VIII

Jeigu Eduardas IV buvo nesantuokinis sūnus, tuom et Klarenso hercogo Džordžo palikuonys Polai turi visas teises pretenduoti į sostą.

Ričardas I II _ _ (žuvo m ūšyje 1 4 8 5 m.) Elžbieta _

K o tryn a .

Henris Kurtenė _ Ekseterio markizas (remtas „šventosios m ergelės")

Izabelė Nevil

_ Seras Viljamas Kurtenė

Džonas d e la Polas Linkolno grafas (žuvo mūšyje 1 4 8 7 m.)

Gertrūda

Eduardas Kurtenė Devono grafas

. D ž o n a s d e la Polas Safolko hercogas

Ričardas d e la Polas (žuvo mūšyje 1 5 2 5 m.)

Edmundas d e la Polas (nužudytas 1 5 1 3 m.)

Eduardas Voriko grafas (nužudytas 1 4 9 9 m.)

Henrikas Polas Lordas M ontagju

1 M a rg a rita _ _ Solsberio grafienė

Artūras Polas (mirė apie 1 5 2 7 m.)

_Ana Nevil

Eduardas Velso princas (mirė 1 4 8 4 m.)

Seras Ričardas Polas

Redžinaldas Polas (tremtyje)

Džefris Polas

292

Hilary Mantel

Štai koks naudingas ponas Rioteslis. Štai kaip jis sugeba per duoti iš karaliaus sekretoriaus Gardinerio gautą informaciją. - Tai žiauru. Grasinti motinai, kad iš jos atims vaiką, - ne atlyžta Reifas. - Taip, žiauru... Bet klausimas, ar esi išsirinkęs savo karalių? Nes viskas vyksta būtent taip: iš pradžių išsirenki karalių žino damas, kas jis toks. Paskui imi pritarti bet kokiam jo žodžiui: „Taip, tai įmanoma, taip, tai galima padaryti.“ Jeigu tau nepatin ka Henrikas, gali vykti į kitas šalis ir susirasti kitą valdovą, bet pasakysiu atvirai: jeigu čia būtų Italija, Kotryna jau seniai būtų gulėjusi karste. - Bet tu dievagojaisi, - įsiterpia Gregoris, - kad gerbi kara lienę. - Taip ir yra. Gerbčiau ir jos lavoną. - Bet juk neketini jos žudyti? Jis stabteli, ima sūnų už rankos ir atgręžia į save. - Pasistenk prisiminti, ką kalbėjome, - Gregoris mėgina iš trūkti. - Ne, Gregori, paklausyk. Sakiau, kad reikia paklusti bet kokiam karaliaus pageidavimui ar troškimui. Būtent taip turėtų elgtis kiekvienas dvariškis. O dabar suprask, kad Henrikas nie kada nelieptų man ar kitam asmeniui kenkti karalienei. Jis juk ne pabaisa. Net ir dabar jis myli Kotryną, kitaip ir būti negalėtų. Be to, jis tikisi išgelbėti savo sielą. Kiekvieną dieną eina išpažin ties pas kurį nors iš savo kapel ionų. Manai, imperatorius ar ka ralius Pranciškus irgi taip dažnai eina išpažinties? Užtikrinu tave, kad Henriko širdis pilna jausmų, o jo sielos reikalai, prisiekiu, kruopščiausiai išgvildenti visame krikščioniškajame pasaulyje. - Pone Kromveli, jis jūsų sūnus, o ne pasiuntinys, - atkreipia dėmesį Rioteslis. Jis paleidžia Gregorį. - Eime prie upės. Atrodo, ėmė pūsti švelnus vėjelis. Dėžėse su ratukais skalija ir nerimsta šešios poros medžio klinių šunų, kurie bus gabenami į kitą vietą. Vizgindami uode gomis karstosi vienas ant kito, karpo ausimis ir kandžiojasi, o jų amsėjimas ir stūgavimas tik sustiprina rūmus apėmusią paniką.

Vilko dvaras

293

Visa tai labiau primena forto evakuaciją nei pasiruošimą vasaros pradžiai. Suprakaitavę darbininkai neša į vežimus karaliaus bal dus. Du vyrai užstrigo duryse su geležine skrynia. Tomas prisi mena, kaip pats, apsidaužęs paauglys, padėdavo krauti vežimus tikėdamasis, kad ir jį paims kartu. Prieina arčiau ir klausia: „Kas čia dedasi, vyrai?“ Ima už vieno skrynios krašto ir padeda vyrams atsitraukti į pavėsį, paskui lengvai pasuka skrynią reikiamu kampu ir abu nešikai slydinėdami ir grabaliodami išsiveržia į šviesą šaukdami: „Štai ji!“ - Supakuokite karaliaus daiktus ir iškart imkitės karalienės daiktų, nes ji vyksta į Muorė, į kardinolo rūmus. - O jeigu ji nenorės ten vykti? - Tuomet suvyniosime ją į kilimą ir įkelsime į karietą. Duoda abiem po monetą. - Nepersistenkite, vyrai. Per tokį karštį negalima sunkiai dirbti. Jis grįžta prie berniukų, tuo tarpu arklininkas atveda arklius, paruoštus šunų vežimams. Vos užuodę arklius šunys ima pasiu tiškai loti, o amsėjimas girdėti net ant vandens. Upės vanduo tamsus, lėtas. Itono krante prie meldų abejin gai plauko gulbių būrelis. Valtis vos pastebimai sūpuojasi ant nedidelių bangų, o Tomas klausia: - Ar tik ten ne Šonas Madokas? - O jūsų atmintis išties puiki. - Tokius bjaurius veidus sunku pamiršti. - O jūs matėte savo veidą? - valtininkas suvalgė obuolį su visu branduoliu, o dabar skrupulingai atrenka sėklas ir spjaudo į vandenį. - Kaip gyvuoja jūsų tėvas? - Mirė, - Šonas išspjauna kotelį. - Kuris iš jų jūsų sūnus? - Aš, - prabyla Gregoris. - O čia manasis, - Šonas rodo į vaikiną, sėdintį kitoje val ties pusėje prie irklo, tas parausta ir nusisuka. - Jūsų tėvas tokiu oru uždarydavo parduotuvę, gesindavo ugnį ir eidavo žvejoti.

294

Hilary Mantel

Pliekdavo vandenį meškere ir daužydavo žuvims smegenis. Pas kui šokdavo į vandenį, čiupdavo jas už žiaunų ir šaukdavo: „Ko žiopsai, žvynuotas šunsnuki?! Ar spoksai į mane?“ - Valteris nebuvo iš tų, kurie be reikalo šildydavosi saulėje, aiškina Madokas, - apie jį galiu papasakoti daugybę istorijų. Ponas Rioteslis giliai susimąsto. Jis nesupranta, kiek daug ga lima išmokti iš valtininkų, nepadoraus ir greito jų žargono. Bū damas dvylikos Kromvelis laisvai šnekėjo šia kalba, tapusia jam gimtąja, o dabar ji skamba nenatūraliai ir šlykščiai. Jam daug mielesnės graikiškos citatos, kuriomis keičiasi su Kranmeriu ir Riotesliu. Tai nuostabi senovinė kalba, tyra kaip dar neprino kęs vaisius. Bet nė vienas graikų mokslininkas nepasakos taip, kaip Šonas, ką galvoja Patnis apie sumautus Bulenus. Kalbama, kad Henrikas išdykavo su savo motina, - tebūnie. Išdykavo su seserimi - karaliui juk viskas leidžiama. Bet kada nors reikia sustoti. Juk nesame miško žvėrys. Šonas vadina Aną unguriu, slidžia gličia gyvate ir prisimena, kad kardinolas buvo pavadinęs ją besirangančiu savo priešu. - Ji išdykauja su savo broliu, - sako Šonas. - Ką, su Džordžu? - klausia Tomas. - Su bet kuriuo. Jų visa šeima tokia. Jie užsiima prancūziško mis nešvankybėmis, na, ž in o te . - Ar negalėtumėte tyliau? - jis apsižvalgo, tarsi po valtimi galėtų slėptis šnipai. - Dėl to ji rami, nes nesileidžia iki galo išnaudojama. Nes jeigu leistųsi ir Henrikas užtaisytų jai vaiką, tada „ačiū, mergele, ir viso gero“. Štai ji ir sako: „Ne, Jūsų Didenybe, negalima, palaukite.“ - Ačiū, - priduria Kromvelis, - o aš ir nežinojau, kaip jie tvarkosi. Berniukai supranta maždaug kas trečią žodį. Jis neblogai su moka Šonui. Na ir fantazija šio valtininko. Tomui bus malonu prisiminti jo prasimanymus, taip besiskiriančius nuo tikrosios Anos. Sugrįžus į namus Gregoris klausia:

Vilko dvaras

295

- Kaip žmonės drįsta taip kalbėti? Ir dar gauna už tai atlygį. - Šonas kalbėjo tai, ką galvoja, - Tomas gūžteli pečiais. Taigi jeigu nori sužinoti, ką žmonės m a n o . - Rioteslis tavęs bijo. Sako, kad kai su sekretoriumi Gardineriu grįžote iš Čelsio, tu grasinai išmesti jį iš jo paties barko ir nuskandinti. Jis tą pokalbį prisimena kiek kitaip. - Nejaugi jis mano, kad tikrai galiu taip pasielgti? - Taip. Jis mano, kad gali padaryti bet ką. Naujųjų metų proga jis dovanoja Anai sidabrinių šakučių su kal nų krištolo rankenėlėmis. Viliasi, kad ši jas naudos kaip valgymo, o ne puolimo įrankį. - Iš Venecijos! - ji patenkinta varto šakutes ir mėgaujasi kriš tolo bei šviesos žaismu. Tomas atnešė dar vieną dovaną, įvyniotą į dangaus spalvos šilką. - Tai mažajai mergytei, kuri nuolat verkia. Ana iš nuostabos praveria burną, jos akis užlieja piktdžiugiš kas pasitenkinimas. - Ar girdėjote? - klausia Ana. - Ateikite, pašnibždėsiu jums į ausį, - jos skruostas liečia jo skruostą, o jos oda kvepia rožėmis ir čiobreliais. - Ponas Džonas Seimūras? Brangiausias seras Džonas? Sena sis seras Džonas, kaip žmonės mėgsta jį vadinti? Seras Džonas turbūt vyresnis už Kromvelį daugiau kaip dvy lika metų, deja, gerumas sendina. Atrodo, kad Seimūras išėjo į pensiją, o jo vietą dvare užėmė jo sūnūs Edvardas ir Tomas. - Dabar aišku, kodėl niekada jo nematome, - šnabžda Ana, ir ką jis veikia kaime. - Maniau, kad medžioja. - Taip. Ir pagavo į savo žabangus Kateriną Filol, Edvardo žmoną. Juos užtiko kaip tik tuo metu, tik nežinau kur - jo ar jos lovoje, gal pievutėje ar ant šieno. Žinoma, dabar šaltoka, bet jie šildė vienas kitą. Dabar seras Džonas viską prisipažino. Pasakė

296

Hilary Mantel

savo sūnui akis į akį, kad turėjo ją kiekvieną savaitę nuo pat jų vedybų, taigi maždaug dvejus metus ir šešis mėnesius. - Jeigu atsižvelgsime į pagrindines religines šventes, tai apie šimtą dvidešimt kartų. - Svetimoteriautojai nepaiso gavėnios. - Nejaugi? O aš m a n ia u . - Ji turi du vaikus, taigi galėjo būti trumpas atokvėpis prieš gimdymą ir po jo. Juk žinote, tai berniukai. Neįsivaizduoju, kaip dabar jaučiasi Edvardas. O jis įsivaizduoja. Edvardas, iš profilio primenantis erelį. - Jis atsisakė abiejų. Taigi vaikai bus pavainikiai. O Kateriną Filol atiduos į vienuolyną. Nors, tiesą sakant, ją reikėtų uždaryti į narvą! Edvardas prašo pripažinti santuoką negaliojančia. O dėl sero Džono, tai turbūt negreitai pamatysime jį rūmuose. - Kodėl mes kalbame pašnibždomis? Turbūt esu paskutinis Londone žmogus, apie tai sužinojęs. - To dar nežino karalius. Juk žinote, koks jis teisingas. Taigi jeigu kas nors ateis pas jį ir juokaudamas apie tai papasakos, ne norėčiau būti to žmogaus vietoje. - O kaip duktė? Atrodo, Džeinė. Ana prunkšteli. - Ta nesveikai išblyškusi mergaitė išvyko į Viltšyrą. Bet ge riau būtų vykusi paskui savo brolienę į vienuolyną. Jos sesuo Liza ištekėjo gana sėkmingai, o ištižėlės niekas neėmė į žmonas ir dabar tikrai niekas nė nemėgins, - jos akys staiga nukrypsta į jo dovaną ir sunerimusi bei kupina pavydo ji klausia: - O kas čia? - Knyga, ten siuvinėjimo pavyzdžiai. - Kad tik vargšė jos galvelė nepervargtų. Beje, o kodėl nu sprendėte pasiųsti jai dovaną? - Man jos gaila, o šiuo metu ypač. - Ką, ji jums patinka? Tomas labai norėtų atsakyti: „Ne, ledi Ana, man patinkate tik jūs.“ - Argi padoru jums siųsti jai dovanas? - Tai juk ne Bokačo romanai.

Vilko dvaras

297

Ji kvatoja. - Tie nusidėjėliai iš Vilko dvaro galėtų papasakoti Bokačui daug naujo. Vasario pabaigoje sudegino kunigą Tomą Hitoną, kurį Ročesterio vyskupas Fišeris buvo pagavęs slapta gabenantį Tindeilo raštus. Netrukus, atsikėlę nuo stalo po kukl ių vyskupo vaišių, tuzinas jo svečių susmuko ant žemės, ėmė vemti ir raitytis iš skausmo. Išblyškusius ir beveik be pulso juos paguldė į lovas, paskui apžiūrėjo gydytojai. Daktaras Betsas teigė, kad jie apsi nuodijo sultiniu, o prie stalo tuomet patarnavę berniukai patvir tino, jog tai buvo vienintelis patiekalas, kurį jie visi valgė. Yra nuodų, kuriuos pagamina pati gamta, todėl prieš atiduo dant vyskupo virėją budeliams derėjo nueiti į virtuvę ir patikrin ti sultinį. Bet visi kiti įsitikinę, kad tai nusikaltimas. Virėjas prisipažino, kad įdėjo į sultinį baltų miltelių, kurių jam davė kažkoks žmogus. Kas jis? Nepažįstamasis teigęs, kad bus neblogas pokštas, jei Fišeriui ir jo svečiams paleis vidurius. Karalius iš pykčio ir baimės vos tvardosi. Kaltina eretikus. Daktaras Betsas purto galvą, tampo apasinę lūpą ir sako, kad karalius nuodų bijo labiau nei pragaro. Nejaugi kas bertų į maistą nežinomus miltelius vien dėl to, kad kažkoks nepažįstamasis žadėjo, jog bus labai juokinga? Virė jas daugiau nieko nesako, galbūt ir neturi ką pasakyti. Apklaus tas jis buvo netinkamai, sako Tomas Betsui, bet neaišku kodėl. Gydytojas, Evangeliją gerbiantis žmogus, nelinksmai nusijuokia ir priduria: „Jeigu jie norėjo sužinoti tiesą, reikėjo pasikviesti Tomą Morą.“ Sako, kad lordas kancleris išmoko puikiai remti ir kartu per sekioti Dievo tarnus. Kai pagauna eretiką, stovi prie Tauerio ir žiūri, kaip jį kankina. Kalbama, kad sargo būste prie savo namų Čelsyje įtariamuosius jis laiko trinkose, pamokslauja jiems ir neduoda ramybės klausimais: koks spaustuvininko vardas, kas yra laivo, atgabenusio knygas į Angliją, savininkas? Sako, kad naudoja botagą, pančius ir kankinimo įrenginį, vadinamą

298

Hilary Mantel

„Skefingtono dukterimi“. Tai nešiojamasis įtaisas, į kurį įkiša mas žmogus taip, kad keliai liestų krūtinę. Virš jo nugaros esan tį geležinį lanką veržia tol, kol ima lūžinėti šonkauliai. Reikia mokėti veržti taip, kad žmogus neuždustų, nes jeigu uždus, vi sos jo žinios bus prarastos amžinai. Kitą savaitę miršta du Fišerio svečiai, o jis pats neseniai atsipei kėjo. Gali būti, galvoja Kromvelis, kad kvočiamas virėjas kai ką pasakė, bet apie tai garsiai nekalbama. Tomas eina pas Aną. Kaip dyglys tarp dviejų rožių ji sėdi su savo pussesere Mere Šelton ir brolio žmona Džeine, ledi Ročford. - Ar žinote, miledi, kad karalius sugalvojo naują mirties bausmę Fišerio virėjui? Jį išvirs gyvą. Merė Šelton aikteli ir parausta, tarsi jai būtų įžnybęs koks moterų gerbėjas. Džeinė Ročford lėtai taria: - Vere dignum etjustum est, aequum et salutare. Tikrai verta ir teisinga, reikalinga ir išganinga. Paskui išverčia Merei: - Protinga. O Ana nė kiek nenustebo. Net jis, išsilavinęs žmogus, nema to jos veide jokių užslėptų jausmų. - Kaip viskas vyks? - Smulkmenomis nesidomėjau. Norite, kad pasiteiraučiau? Manau, jie pakels jį ant grandinių, kad žiūrovai matytų, kaip lupasi oda, ir girdėtų jo spiegimą. Jeigu Kromvelis dabar prieitų prie Anos ir pasakytų, kad ją žada išvirti gyvą, ji tik gūžtelėtų pečiais ir sakytų: „Cest la vie.“ „Toks gyvenimas.11 Fišeris jau mėnesį nesikelia iš lovos, o kai pagaliau pasirodo rūmuose, labiau primena vaikščiojantį lavoną nei gyvą žmogų. Maldos angelams ir šventiesiems nepadėjo sumažinti vidurių skausmo ir užauginti nors trupučio mėsos ant kaulų. Šiomis dienomis prisimenama rūsti Tindeilo tiesa. Šventieji nėra tavo draugai, jie negali tavęs apsaugoti ir išgelbėti. Jų ne

Vilko dvaras

299

galima prisivilioti maldomis ir žvakėmis, kaip samdote žmones derliui nuimti. Kristus buvo paaukotas Kalvarijoje, ši auka neaukojama per mišias. Kunigai negali padėti patekti į rojų, bendrau jant su Dievu nereikia jokių tarpininkų. Jūsų neišgelbės jokie nuopelnai, tik gyvojo Kristaus nuopelnai. Kovas. Pas Kromvelį į Ostin Frajersą atvyksta Lusė Petit, stambaus bakalėjininko ir Bendruomenių rūmų nario žmona. Dėvi juodą avikailį, greičiausiai importuotą, ir kukl ią pilką šu kuotų vilnų siūlo suknelę. Alisa paima jos pirštines ir slapta įkiša pirštą norėdama įvertinti šilkinio pamušalo kokybę. Kromvelis atsistoja, ima Lusę už rankos ir nuveda prie židinio. Pasodina ir atneša taurę karšto vyno su prieskoniais. Jos rankos su puodeliu stipriai dreba, ji taria: - O, kad taip čia būtų Džonas ir galėtų mėgautis šia šiluma bei vynu. Tą dieną, kai Liūtų prieplaukoje buvo atliekama krata, ryte pasnigo, bet netrukus pakilo žiemos saulė, nuvalė langų stiklus ir papuošė plokštėmis apmuštus miesto namų kambarius šešėlių tarpekliais ir šaltos šviesos srovėmis. - Apie tai visą laiką galvoju, - atsidūsta Lusė, - apie šaltį. Prie durų su pareigūnais stovėjo pats Moras, apsimuturiavęs veidą kailiais ir pasiryžęs apieškoti sandėlį bei pačius namus. - Atėjau ten pirma, - pasakoja Lusė, - ir bandžiau įvairiau siais juokeliais užlaikyti Morą kiek įmanoma ilgiau. „Brangu sis, - sakiau, - pas tave atėjo lordas kancl eris parlamento reikalais.“ Lusės veidą užlieja vyno karštis, ji atsipalaiduoja. - Vis klausinėjau: „Ar jūs valgėte, sere, tikrai? O gal užvalgysite?“ Šalia Moro zujo tarnai ir trukdė jam susikaupti, - dirbtinai nusijuokia. - Visą laiką Džonas dėliojo savo popierius. - Jūs šaunuolė, Luse. - Kai jie užlipo į viršų, Džonas buvo pasiruošęs jį sutikti: „Sveiki atvykę, lorde kancleri, į kuklius mano namus.“ Bet varg šas žmogelis buvo pakišęs Bibliją po stalu, ją įėjusi į kambarį iškart pastebėjau. Stebuklas, kad jų akys nepasekė manosiomis.

300

Hilary Mantel

- Visą valandą rausę namus, - tęsė Lusė, - taip nieko ir ne rado. „Ar tikrai, Džonai, neturite nė vienos iš tų naujų knygų? paklausė lordas kancleris. - Man pranešė, kad turite.“ Visą tą laiką Tindeilas kaip paruošti nuodai taip ir pragulėjo po stalu. „Nežinau, kas galėjo taip kalbėti“, - atsakė Džonas Petitas. Aš juo didžiuojuosi, - sako Lusė ir prašo dar vyno. - Gerai, kad jis nepabūgo taip drąsiai elgtis. Moras tarė, kad šiandien tikrai nieko nerado, bet Džonas privalo eiti su vyrais. Liepė ponui lei tenantui jį suimti. Džonas Petitas nėra jaunas. Moro įsakymu jis miega ant šiau dų, numestų ant šaltų grindinio akmenų. Lankytojus įleidžia tik tam, kad jie perduotų kitiems, kaip prastai šis atrodo. - Pasiuntėme jam maisto ir šiltų drabužių, - tęsia Lusė, - bet mums viską grąžino, nes taip įsakė lordas kancleris. - Galima duoti kyšį kalėjimo sargui. Beje, ar turite pinigų? - Jeigu prireiks, kreipsiuosi į jus, - padeda puodelį ant stalo, juk negali jis visų mūsų uždaryti į kalėjimą. - Jis turi daug kalėjimų. - Kūnams taip. Bet kas yra kūnai? Jis gali atimti mūsų daik tus, bet Viešpats padės mums. Jis gali uždaryti visus knygynus, bet knygos vis tiek liks. Jie gali saugoti visus tuos kaulus, lai kyti languose stikl inius šventuosius, deginti žvakes šventyklo se, bet Dievas davė mums spausdinimo mašiną, - jos skruostai rausta, žvilgsnis nukrypsta į brėžinius ant stalo. - Kas tai, pone Kromveli? - Mano sodo planai. Ketinu nupirkti kelis šalia esančius na mus, noriu ir žemės. Ji šypsosi. - S o d a s . Pirmas malonus žodis, kurio seniai negirdėjau. - Manau, dar galėsite su Džonu po jį pavaikštinėti. - O čia? Nejaugi planuojate įrengti teniso aikštelę? - Jeigu tik gausiu žemės. O čia norėčiau įveisti vaismedžių sodą. Jos akys sudrėksta. - Prašau pakalbėti su karaliumi. Jūs vienintelė mūsų viltis.