Tautodailė – širdies šneka: vakar ir šiandien by Kretingos muziejus

TAUTODAILĖ – ŠIRDIES ŠNEKA VAKAR IR ŠIANDIEN

KRETINGOS MUZIEJUS

ISBN 978-609-95929-3-0 Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB)

Projektą finansavo:

KRETINGOS KRAŠTO LIAUDIES MENININKAI VAKAR IR ŠIANDIEN Kretingos muziejaus leidinys, skirtas Tautodailės metams PROJEKTAS „TYRINĖK, ATRASK IR PAŽINK“

Leidinyje panaudota projekto vykdytų veikų – parodos ir konferencijos „Tautodailė – širdies šneka“ – medžiaga

Kretinga 2020 3

Kretingos krašto kuriančių žmonių kūrinių paroda „Tautodailė – širdies šneka“ 4

Bėgant metams, labai svarbu nors akimirką stabtelėti, pažvelgti į savo praeitį, prisiminti savo kilmę, tėvų ir senelių puoselėtas tradicijas ir nepasimesti šiame modernių technologijų pasaulyje bei leisti joms įgauti naują kvėpavimą. Naujausi laikai liaudiškų tradicijų puoselėtojams meta naujus iššūkius ir ne visada pažeria perspektyvių galimybių. Svarbu, kad išliktų mūsų liaudies menas, kad išliktų žanrų įvairovė, kad toliau galėtų dirbti, gyvuoti ir matytis liaudies tradicijų kūrėjai, svarbu, kad apie juos žinotų, nes tik tada galima tikėtis ir visuomenės susidomėjimo. Kretingos muziejus stengiasi puoselėti senąsias lietuvių liaudies tradicijas, rengdamas edukacijas Tradicinių amatų centre, kurių metu tautodailininkai moko ir demonstruoja savo amatą. 2012–2013 m. muziejus, kartu su Kretingos rajono tautodailininkų klubu „Verpstė“ ir Nacionaliniu kultūros centru organizavo respublikinį teorinį-praktinį seminarą „Tradicinė lietuvių liaudies grafika: medžio raižiniai“. 2008–2018 m. muziejuje buvo rengiamos Klaipėdos regiono parodos-konkursai „Aukso vainikas“, 2013 m. vyko respublikinė paroda-konkursas „Aukso vainikas“, 2018 m. – respublikinė moksleivių liaudies dailės paroda-konkursas „Sidabro vainikėlis“. Norėdamas užtikrinti etninės kultūros, tautodailės tradicijų tęstinumą ir puoselėjimą, muziejus parengė projektą „Tyrinėk, atrask ir pažink“, skirtą Tautodailės metams. Projektą sudarė dvi dalys: ekspedicija, konferencija ir paroda. Ekspedicija „Tyrinėk, atrask ir pažink savo krašto liaudies menininkus“ vyko pandemijos COVID-19 metu. Nuotolinio darbo ir išvykų metu buvo sudarytas naujų Kretingos krašto liaudies menininkų sąrašas. Nauja medžiaga apie liaudies menininkus, kurie nėra Lietuvos tautodailininkų sąjungos nariai, papildytas muziejaus mokslinis archyvas. Konferencijos „Tautodailė – širdies šneka“ metu buvo aptarta tautodailės reikšmė, tęstinumas ir jos svarba mūsų gyvenime. Pranešimus skaitė Lietuvos tautodailininkų sąjungos pirmininkas Jonas Rudzinskas, dr. Alė Počiulpaitė, Žemaitijos nacionalinio parko vyr. specialistė Aldona Kuprelytė, Kretingos muziejaus vyr. muziejininkė-istorikė Danutė Šorienė, Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijos gimnazistai kartu su vadove dailės mokytojaeksperte, tautodailininke – kraštiete Valdonija Karaliūniene pristatė sukurtus medžio raižinius. Paroda buvo eksponuojama rugsėjo mėnesį Kretingos muziejaus parodų salėse. Joje buvo pristatyti 21naujas Kretingos krašto liaudies dailės kūrėjas (tapyba – 9, karpiniai – 2, siuvinėjimas – 2, medžio drožyba – 2, keramika – 1, juvelyrika ir bižuterijos dirbiniai – 3, kaltinio metalo dirbiniai – 2). Naujai atrasti krašto kūrėjai su savo kūriniais papildė parodoje eksponuojamus kretingiškių Lietuvos tautodailininkų sąjungos narių kūrinius. Projekto renginį vainikavo smagi Palangos kultūros ir jaunimo centro folkloro ansamblio „Mėguva“ edukacinė programa „Te trepsi kojelės, te skamba daina“. Išleista ekspedicijos ir konferencijos medžiaga leis visuomenei, ypač jaunajai kartai, naujai atrasti ir pažinti mūsų krašto tautodailininkus, jų kūrinius, susipažinti su mūsų tautodailės šiandiena. Danutė Šorienė 5

Dailės mokytoja – ekspertė Valdonija Karaliūnienė

Lietuvos tautodailininkų sąjungos pirmininkas Jonas Rudzinskas

Palangos kultūros ir jaunimo centro folkloro ansamblio „Mėguva“ edukacinė programa „Te trepsi kojelės, te skamba daina“ 7

Kretingos krašto liaudies meistrai (tautodailininkai) Danutė Šorienė XIX a. II pusėje nedrąsios meno ir amatų sąjūdžio apraiškos apėmė Lietuvą: pradėtos steigti amatų mokyklos, aktyviau organizuoti piešimo ir sekmadieniniai dailės kursai amatininkams. Imta organizuoti amatininkų muges, kuriose buvo rengiamos meistrų darbų parodos, veikė prekybiniai sandėliai. Juose amatininkai galėjo įsigyti įrankių ir žaliavų. Miestuose ir miesteliuose veikė nedidelės privačios baldų dirbtuvėlės. Amatininkai mėgo puošti verpstes, kultuves, kočėlus, šaudykles, riešutų spaustukus. Kaimuose gyveno meistrai amatininkai, kurie gamino vienos ar kitos paskirties daiktus – tai staliai, dailidės, kubiliai, račiai, ratelninkai, klumpdirbiai, kalviai. Kartais tas pats stalius, dailidė ar kuris kitas medžio apdirbimo meistras išdroždavo šventojo statulėlę, bet tuo retai užsiimdavo, nes dažnai tam trūkdavo laiko. Atskira grupė buvo dievdirbiai – šventųjų, koplytėlių, kryžių, paveikslų meistrai. Dievdirbiai kūrė, pasikliaudami savo vaizduote, grožio supratimu. Jie ieškojo siužetų bažnyčiose, Šv. Rašte. Dievdirbiai amato išmokdavo vieni iš kitų. Dažniausiai – sūnus iš tėvo, o kartais gabesnį vaiką leisdavo pas gerai žinomą meistrą, pasimokyti meistrystės. Pas Kretingos krašto garsų dievdirbį Antaną Klanių– Klanevičų (1830–1920), gyvenusį Grūšlaukės apylinkėse, mokėsi Juozapas Paulauskas (1860–1945), Pranas Simutis (1878–1938). Be kiekvienam būtino Nukryžiuotojo drožiami, tapomi Rūpintojėlio, Jėzaus Nazariečio, Pietos, Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios, Maloningosios atvaizdai. Liaudies labai mylimi šventieji: šv. Antanas, šv. Jurgis, šv. Jonas Nepomukas, šv. Izidorius, šv, Florijonas, šv. Barbora, šv. Agota, šv. Juozapas ir kt. Ypatingam prašymui, padėkai ar pagarbai išreikšti paliekami ir ypatingi ženklai. Ypatingai Žemaitijoje Švč. Mergelės Marijos skulptūros rengiamos medžiaginiais drabužėliais, puošiamos karoliais, kaspinais ir kt. Manoma, kad kryždirbystė (kryžiai ir jų simbolika) suklesti XIX–XX a. pr., nes tuo metu pradedama juos fiksuoti: piešti, fotografuoti. Kryžių meistrai paprastai skulptūrėlių nedarė. Jie dekoruodavo kryžius, o šventuosius droždavo dievdirbiai. Kryždirbiai ir dievdirbiai – tai daugiau nei medžio meistrai. Jie – išskirtinės asmenybės, išradėjai, konstruktoriai, menininkai, kaimo keistuoliai. Jie manė, kad yra Dievo apvaizdos įrankiai. Daugelis dirbo iš pašaukimo, o ne dėl duonos kąsnio. Jie dažniausiai neturėjo nei žemės, nei namų, keliaudavo su savo įrankiais, apsistodami ten, kur jų reikėjo. Tuometiniam valstiečiui žmogus, kuriam nerūpėjo žemė, jau atrodė didelis keistuolis (dr. Alė Počiulpaitė). Kretingos krašte gyveno, ar pro šalį keliaudami buvo apsistoję, medžio raižytojai, dievdirbiai, tapytojai: Aleksandras Vinkus–Vitkauskas, Kajetonas Grigalauskas, Antanas Klanius–Klanevičius (1830–1920), Juozapas Paulauskas (1860–1945) ir jo sūnus Kazimieras Paulauskas, Kazys Gliožeris (1876–1947), Jonas Kniūkšta (?–1935), Kazys Barzdys (1867–1952). Julijonas Pinikas (apie 1846– ?), Augustinas Potockis (1844–1945), Juozas Riepšus (1853–1959), Jonas Jucys (1846–1936), Pranas Simutis (1878–1938), Juozapas Piaulokas (1870–1935), Adomas Einikis (?), Jokūbas Verpis (?), tapytoja Barbora Jankauskaitė (1915–2000) ir kt. Šiandien daugelį kūrinių galime pamatyti muziejuose, vienas kitas kūrinys dar puošia mūsų krašto koplytėles, koplytstulpius ir kryžius. Pirmoji lietuvių dailės paroda, kurioje buvo eksponuoti liaudies meistrų darbai, įvyko 1907 metais sausio 9 dieną Vilniuje. Iš viso dalyvavo 23 profesionalūs dailininkai bei architektai, 68 kaimo meistrai. 8

Eksponuota 242 aliejumi ir akvarele tapyti kūriniai, piešiniai, architektūros projektai, skulptūros darbai ir 206 tautodailės dirbiniai. Liaudies amatų dirbinius provincijų inteligentai ir dvasininkai surinko ir pristatė į parodą. Daugiausia buvo tekstilės dirbinių. Labai mažai medžio dirbinių: vos vienas kryžius, smulkių dirbinių, skulptūrėlė „Žemaičių velnias“ (autorius neįvardintas). Nepriklausomybės metais liaudies meno dirbiniai dažnai buvo eksponuojami įvairiose žemės ūkio parodose. Jomis rūpinosi 1926 metais įkurti Žemės ūkio rūmai. 1928 m. pirmą kartą Aniceto Puškoriaus ir Petro Kalendos medžio drožiniai eksponuoti žemės ūkio parodoje Kretingoje. „Pirmus darbelius nunešiau į parodą, organizuotą Kretingoje 1928 m., kurie buvo įvertinti trečio laipsnio pagyrimo lakštu ir trisdešimt litų“ – pasakojo Anicetas Puškorius. Apie 1929 metus Kretingoje Juozas Lukauskas įkuria portretų dirbtuvę, 1930 metus baldų dirbtuvę. Joje pagamintus baldus liaudies meistras Juozas Lukauskas puošdavo savo drožiniais. Drožė medinius portretus, kūrė, naudojant inkrustaciją. 1930 m. Kaune įsteigta liaudies menui ir namų pramonei remti bendrovė „Marginiai“, kuri subūrė amatininkus, rėmė juos, aprūpindavo medžiagomis, per savo parduotuvių tinklą parduodavo jų dirbinius. Joje dirbo Anicetas Puškorius (1937–1940) ir Petras Kalenda (1930–1940?). 1930 metais Petro Kalendos kūriniai buvo eksponuojami žemės ūkio parodose Kaune, Šiauliuose, Skuode. Gintaro dirbtuvėse tarpukario laikotarpyje buvo kuriami papuošalai (segės, karoliai, apyrankės), rankogalių segtukai, kandikliai, plunksnakočiai, rašalinės, juo inkrustuodavo metalinius papuošalus, medines dėžutes, baldus ir kitokius dirbinius. 1932–1939 metais gintaro dirbtuvės veikė ne tik labiausiai šią dirbinių sritį plėtojusioje Palangoje, bet ir Klaipėdoje bei Kretingoje. 1937 metais liaudies tapytojas ir skulptorius Alfonsas Girdžiūnas už medžio skulptūrėles tarptautinėje meno ir pramonės parodoje Paryžiuje apdovanotas sidabro medaliu. Diplomą Alfonsas Girdžiūnas gavo, tačiau sidabro medalį reikėjo pirkti. Taip ir liko medalis Paryžiuje. 1941 m. „Marginių“ bendrovė buvo performuota į naujai įsteigtą „Dailės“ kooperatyvą, kuris subūrė tapytojus, grafikus, skulptorius ir taikomosios dailės kūrėjus. Antrojo pasaulinio karo metais ir pirmaisiais pokario metais liaudies menas buvo tarsi užmirštas. Tradicinių verslų meistrai (keramikai, staliai, audėjos ir kt.) buvo apkrauti mokesčiais ir visaip varžoma jų veikla. 1946 metais įsikuria kombinatas „Dailė“ Klaipėdoje. Palaipsniui kombinate pradeda dirbti daugelis Kretingos krašto meistrų. 1951 metais vyko liaudies dailės paroda Kretingoje. Savo kūrybos darbus eksponavo medžio drožėjai J. Lukauskas ir I. Volskienė. Tais pačiais metais Salantuose, miesto meno saviveiklos apžiūros parodoje, eksponuota Antano Drungilo skulptūrėlė „Ragana“. 1953 metais buvo surengta pirmoji respublikinė liaudies meno paroda. Anicetas Puškorius pasakojo: „1952 metais padariau „Žemdirbį-arklininką“ – 160 cm. Nuvežus į Vilnių parodai į Dailės muziejų, menotyrininkas V. Drėma pasakė: „Čia tau nepavyko, paėmei ir nukopijavai kolūkietį tokį koks jis yra“. Į parodą nepriėmė. Susidomėjimas tautodaile tarsi atgijo po 1956 metų. Liaudies meno parodoms ruošėsi vis daugiau žmonių. 1958 metais Kretingos krašto liaudies dailės parodoje savo kūrybos darbus eksponavo 53 meistrai: Juozas Daugintis, Alfonsas Girdžiūnas, Elena Beresnaitė, Anicetas Puškorius, Juozas Lukauskas, Irena Volskienė ir kt. Į respublikinę parodą išvežta 30 kūrybos darbų: medžio drožėjų – Aniceto Puškoriaus 6 darbai, Juozo Lukausko 7 darbai, Irenos Volskienės 2 darbai, audėjų – 10 darbų ir kt. 1960 metais Kretingos rajono liaudies dailės parodoje eksponuota 190 kūrybos darbų, dalyvavo 52 meistrai: Adolfas Viluckis (6 darbai), Adomas Kvasas (5 darbai), Aniceta Andriuškaitė (siuvinėjimo 7 vnt.), Bronius Žymantas (6 darbai), Irena Volskienė (4 darbai), Juozas Lukauskas (7 darbai), Anicetas 9

Puškorius (9 darbai). Parodą aplankė 3532 žmonės. Į respublikinę parodą išvežta 46 kūrybos darbai. Iš Vilniaus į parodą Maskvoje išvežti 15 Kretingos krašto meistrų darbai. 1964 metais Kretingos kraštotyros muziejuje vyko liaudies meno paroda. Dalyvavo 33 liaudies meistrai, eksponuota 200 kūrinių. 1960 metais prie Klaipėdos kultūros skyriaus buvo įkurta Žemaitijos ir Klaipėdos krašto liaudies menininkų sekcija. Žemaitijos liaudies dailės sekcijai vadovauja Anicetas Puškorius. Liaudies meno rūmai (1960–1979) išduoda pirmuosius liaudies dailės meistro pažymėjimus. Kretingiškio medžio drožėjo Juozo Lukausko liaudies dailės meistro pažymėjimo numeris 101, išduotas 1964 metais. Šis pažymėjimas galiojo iki pat 1970 m. gruodžio 31 d. Pažymėjime sužymėtos parodos iki 1969 metų, kuriose savo kūrinius eksponavo medžio drožėjas Juozas Lukauskas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Medžio drožėjui Adolfui Viluckiui toks pažymėjimas buvo išduotas 1965 m. Pažymėjimų išdavimo, pratęsimo ir atskirų grafų užpildymo taisyklėse nurodoma, kad kandidatai pažymėjimams gauti numatomi respublikinių, zoninių ir rajoninių parodų metu. Manau, šis pažymėjimas buvo duotas Anicetui Puškoriui ir Petrui Kalendai, Adomui Kvasui.

1966 m. kovo 1 d. įkurta Lietuvos liaudies meno draugija. Kretingos rajono liaudies meno draugijai vadovavo A. Puidokas. 1967 metais Kretingos krašte kūrė 52 liaudies meno draugijos nariai. 1958 metais birželio 25 d. tuometiniame Dailės institute (dabar Lietuvos dailės akademija) buvo surengtas liaudies meistrų neakivaizdinių kursų pirmasis seminaras, į kurį susirinko 40 liaudies meistrų. Seminaras tęsėsi dvi savaites. Jį inicijavo tuometiniai Liaudies meno rūmai. Paskaitas skaitė ir užsiėmimus vedė dailės instituto dėstytojai. Seminare dalyvavo kretingiškiai medžio meistrai: Petras Kalenda, Juozas Lukauskas ir Anicetas Puškorius. Baigiamasis V seminaras įvyko 1962 metais balandžio 17–19 d. 57 meistrams įteikti baigimo pažymėjimai. 1970 metais Antalieptėje, vykusios medžio drožėjų kūrybinės stovyklos metu buvo pastatytas pirmasis dekoratyvinis stogastulpis Lietuvoje. Jį drožė kretingiškis Juozas Lukauskas ir Ipolitas Užkurnys. 1970–1981 metais Lietuvoje įvyko 24 medžio drožėjų seminarai. Juose dalyvavo Juozas Lukauskas (5), Feliksas Lukauskas (2), Jonas Paulauskas (1), Anicetas Puškorius (2), Adolfas Viluckis (2), Liudas Ruginis (3), Alfonsas Skiesgilas (2), Arvydas Klova (4), Augustinas Žalgiris (1), Raimundas Puškorius (1), Virginija Barzdžiuvienė (1). Kretingos rajoną kretingiškiai meistrai puošė 1988, 1989, 2001, 2002, 2003. 1971–1992 m. įvyko 19 amatų dienų Lietuvoje. Pirmoji Lietuvos medžio meistrų diena įvyko 1972 metais Kretingoje. Jos metu Kretingos krašto meistrui Adolfui Viluckiui suteiktas Meistrų meistro Pameistrio vardas. Tais pačiais metais Lietuvos audėjų šventėje Panevėžyje Verpėjų Verpėjos vardas suteiktas Birutei Puškorienei. 1973 metais pirmą kartą surengta liaudies tapybos darbų paroda Vilniuje Pilies skersgatvyje. Parodoje buvo eksponuoti Antano Drungilo tapybos darbai. 1970–1974 metais buvo surengtos 276 liaudies meno parodos Lietuvoje ir užsienyje. Nuo 1974 iki 1977 metų Lietuvoje buvo pravesta 10 respublikinių ir zoninių seminarų, įvyko 5 mugės, 4 Amatų dienos, Žemaitijos skyrius surengė 4 liaudies dailės dienas. 1987–1988 metais Kretingos rajone kūrė 52 liaudies meistrai. Surengta 15 parodų. Jose savo darbus eksponavo 42 meistrai. Įvyko 6 zoninės parodos, kuriose dalyvavo 28 meistrai. Respublikinėse parodose dalyvavo 6 su 10 kūrybos darbų. Į sąjunginę parodą išvežta vieno autoriaus du darbai. Parodose užsienyje dalyvavo 4 meistrai su 16 kūrybos darbų. 1989 m. Liaudies meno draugija tampa Lietuvos tautodailininkų sąjunga (LTS). 2004 metais Lietuvos etnografinių regionų tautodailininkų atstovai įsteigia LTKA - Lietuvos tautodailės kūrėjų asociaciją, kuri tampa Lietuvos meno kūrėjų asociacijos nariu. Šiandien Kretingos krašte kuria LR meno kūrėjai Adolfas Andriejus Viluckis, Raimundas Puškorius, Gražvydas Kasparavičius, Tadas Šorys, Virgilijus Vaičiūnas ir kiti 47 Lietuvos tautodailininkų sąjungos nariai. Žymūs ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų, išėję Anapilin, mūsų krašto tautodailininkai – medžio drožėjai: Anicetas Puškorius (1911–1994), Juozas Lukauskas (1906–1999), Petras Kalenda (1904–1986), Alfonsas Skiesgilas (vyresnysis) (1919–2009), Steponas Žiubrys (1950–2002), Bronislovas Žimontas (1913–2007), Adomas Kvasas (1924–2016); tapytojai: Antanas Drungilas (1914–1998), Jurgis Račkauskas (1923–2008), Kurtas Skroblys (1936–2000), Genovaitė Čejauskaitė (1936–2015).

Žaibo Švč. Mergelė Marija koplytėlėje

Švč. Mergelės Marijos Krikščionių pagalbos paveikslas koplytėlėje

Švč. M. Marija Maloningoji

Skulptūra koplytėlėje – Jėzus Nazarietis

Kryždirbystė Kretingos krašto apylinkėse Dr. Alė Počiulpaitė Kitąmet sukaks 20 metų, kai Lietuvos kryždirbystė ir jos simbolika įrašyta į UNESCO reprezentatyvųjį nematerialaus kultūros paveldo šedevrų sąrašą. Iš tiesų mediniai liaudies paminklai – ne tik architektūrinių formų ir skulptūrų samplaika. Kiekvienas turi savo istoriją, sukurta individo ir bendruomenės gyvenimo kasdienybės, švenčių, tikėjimo, papročių, pamaldumo praktikų. Dėl to kiekviena pažintis su kryždirbyste yra savotiškas nuotykis ir prasmingi atradimai. Tai liudija ir 2008–2010 m. ekspedicijos, kurias organizavo Kretingos muziejus. Jos vyko trijose seniūnijose: Darbėnų (Auksūdis, Ežkepiai, Grūšlaukė, Kiaupiškės, Kumpikai, Latveliai, N. Impiltis, Nausėdai, Šlaveitai, Darbėnai), Imbarės (Alkas, Erlėnai, Klausgalviai, Medsėdžiai, Laiviai, Narmantai, Nerėpai, Šaučikai, Žeimiai, Žudgalis), Kulūpėnų (Asteikiai, Kūlsodis, Prystovai, Stropeliai, Šalynas). Didžiausias atradimas – stebėtina išlikusių senųjų tradicinių paminklų, ypač koplytėlių ant žemės, gausa. Daug jų sunaikinta sovietmečiu, nemažai sunyko savaime. Esama liudijimų, kad kai kurios koplytėlės, gelbstint nuo sunaikinimo, iš laukų, pakelių buvo perkeltos į sodybas. Deja, ne viena senoji koplytėlė, ypač stovinti nuošalioje vietoje ar apleistose kapinaitėse, tuščia, kartais užpildyta gipsinėmis statulėlėmis, paveikslėliais, nes medinės tiesiog išvogtos ar kitaip prarastos, dalis atsidūrusius muziejuje. Kai kurios koplytėlės, beje, ir kryžiai ne kartą remontuoti, perdažyti – dėl to praradę pirminį vaizdą. Nuostabu, jei tie pakeitimai, kaip, pavyzdžiui, Sauseriuose, fiksuojami savotiškame metraštyje. Kryžių ir koplytėlių atsiradimas statomi pakelėse, sodybose, kaimuose, laukuose, miškuose, t.y. viešosiose erdvėse. ne atsitiktinis, o motyvuotas intencijomis. Jos įvairios. Tai apsaugos prašymai, padėkos, nepaprastos patirtys (sapnai, privatūs apsireiškimai ir pan.), paranormalūs reiškiniai (vaidenimasis) ir t.t. Atgimimo metais pastatyta nemažai paminklų, ypač kryžių, partizanų, tremtinių atminimui, Lietuvos 1000-mečiui. Be to, statomi paminklai tėviškei, giminei ar tragiškai žūčiai atminti. Statant kryžių, ypač svarbus veiksnys – apžadai. Jie susiję su konkrečia žmogaus situacija, ypač liga. Apsižadama, jei pasveiks, pastatyti kryžių ar koplytėlę arba bent nuvykti prie esamų, dažniausiai laikomų stebuklingais, apeiti keliais, paaukoti pinigų ir kt. Palyginti dažni apžadai prašant palikuonių. Reti, pavyzdžiui, kaip pažadas pastatyti koplyčią, jeigu pavyks nusipirkti sodybą. xxx Nemažai senųjų ir pastarųjų dešimtmečių kryžių bei koplytėlių stovi sakralinėse erdvėse: bažnyčių šventoriuose (Kretingos, Grūšlaukės, Darbėnų) ir kapinėse. Tai veikiančios (Darbėnų, Grūšlaukės, Gargždelės1) ir neveikiančios, t.y. senkapiai (Latvelių, Impilties, Imbarės, Nasrėnų, Kūlsodžio, Pilelių, Žeimių) bei maro kapinaitės (Ežkepių, Kumpikų, Erlėnų, Imbarės, Barzdžių, Tintelių, Narmontų). Prie sakralinių vietų priskirtinos ir kryžių sankaupos, arba kryžių kalneliai, kurie savaime susiformuoja ypatingose vietose (prie stebuklingų šaltinėlių, įvykus privačiam apreiškimui, nepaprastam įvykiui, stebuklui ir pan.). Kryžiai jose lankytojų apkabinėjami devocionalijomis (rožančiais, mažais kryželiais ir kt.), čia rengiamos pamaldos. Ryškiausia tokia sankaupa tyrinėtoje vietovėje – Erškėtynas2, iš dalies N. Impiltis. Be šių, savaiminių, esama organizuotai sukurtų sankaupų, arba medinių paminklų ansamblių. Tai – XX a. II pusės (didele dalimi dėl kryžių statymo draudimų sovietmečiu) reiškinys. Tipiškų 1 Kretingos miesto kapinės ekspedicijų metu nebuvo tyrinėtos. 2 Šis Kryžių kalnelis yra Joskaudų miške. 1926 m. Barborai Pocienei apsireiškė Švč. M. Marija ir paprašė čia, prie šaltinio, pastatyti koplyčią. Iš pradžių buvo pastatyta medinė, vėliau – mūrinė. Taip atsirado maldos vieta, susiformavo Kryžių kalnelis. 13

Koplytėlė ant žemės

Skulptūrinė grupė „Jėzaus dėjimas į karstą“

organizuotų sankaupų tyrinėtose seniūnijose, galima sakyti, nėra. Iš dalies jomis galima laikyti statinius vysk. M. Valančiaus sodybos Nasrėnuose ir Alkos kalno paminklus S. Impiltyje. Kartais viešose vietose matyti paminklų grupelės, nors įprastai jie statomi pavieniui, Jos sankaupomis nelaikytomis. Dažniausias „duetas“ – koplytėlė ant žemės ir aukštas vienakryžmis arba dvikryžmis kryžius3. xxx Lietuvos etnografiniai regionai skiriasi kryždirbystės paminklų formomis,4 papročiais ir kt. Be abejo, Kretingos rajono, kur daugiausia kryžmiškų kryžių ir koplytėlių ant žemės, ypatumai atspindi ir bendruosius Žemaitijos kryždirbystės bruožus. Kryžiai daugiausia aukšti, įvairaus dekoro, architektūrinių elementų. Paprastųjų, neturinčių papildomų elementų, grožis ir įtaiga slypi vertikalės ir horizontalės aukščio bei tūrio santykio harmonijoje. Žemaitiški, skirtingai nei aukštaitiški, nėra itin puošiami. Ornamentai išraižyti, iškalti paviršiuose, tačiau daugiausia sukomponuoti iš atskirų pridėtinių elementų. Vyrauja ištisinės kiaurapjūvės palyginti smulkių ornamentų juostos, tvirtinamos statmenai šonams per visą statinio aukštį. Neretai baltai ar šviesiai nudažytos, kontrastuodamos su tamsia viso kryžiaus spalva jos, tarsi savotiški nėriniai, teikia statiniui puošnumo ir grakštumo. Kartais dekoras derinamas su architektūriniais elementais – stogeliais ir koplytėlėmis. Stogeliai – išimtinai kryžmos atributai. Jie dvejopi: mediniai (dvišlaičiai, kartais su atramėlėmis, kartais su kryželiu viršuje) ir skardiniai (palyginti platūs, trikampėliais, trapecijomis ar kiaurapjūviu iškarpytomis, į viršų, rečiau į apačią, atlankstytomis atbrailomis). Sudėtingesni dariniai – koplytėlės, kurių esti kryžmoje, ant liemens, kartais net pažemėje. Kryžmos koplytėlės dažniausiai nedidelės, stačiakampio plano, stačiasienės arba siaurėjančios į apačią, dengtos dvišlaičiais stogeliais. Liemens koplytėlės įvairaus dydžio, jos, kaip ir kryžmų koplytėlės, stačiakampio plano, stačiasienės ar siaurėjančios į apačią. Pakabintos priekyje arba apgaubiančios liemenį. Pastarosios, būdingos seniesiems kryžiams, išskirtinai stambios, kai kurios į apačią siaurėjančios, atviros iš visų pusių, dengtos dvišlaičiu, piramidiniu ar kryžmišku stogeliu. Dvikryžmių kryžių sandara ir dekoras analogiški vienakryžmiams, tik su koplytėlėmis abiejose kryžmose (apatinėje – Krucifiksas, viršutinėje – kurio nors šventojo, pvz., šv. Benedikto, skulptūrėlė). Koplytėlės ant žemės dažniausiai vienaaukštės, medinės, rečiau mūrinės. Tai stačiakampio, rečiau kryžmiško (pasitaiko ir 6-kampio) plano statinėliai, dengti dvišlaičiais, trišlaičiais, piramidiniais, kryžmiškais stogeliais. Jos atviros tik iš priekio, iš priekio ir šonų, iš visų pusių, dažnai su langeliais frontonuose, kaip ir prieangėliais, kurių dauguma su kolonėlėmis: tekintomis, stačiakampio skerspjūvio, profiliuotomis. Langeliai stačiakampiai, kvadratiniai arba arkiniai – įstiklinti, su tiulinėmis užuolaidėlėmis. Daug koplytėlių turi langelius frontonuose. Durelės vienvėrės arba dvivėrės, ištisai ar iki pusės stiklintos. Keletas koplytėlių turi dvigubas dureles (vidinės įprastai įstiklintos, išorinės tarsi langinės uždaros). Koplytėlės stovi ant stambių lauko riedulių, akmeninių ar cementinių pamatų. xxx Vertas dėmesio koplytėlių ant žemės vidus – įranga ir skulptūros. Sienelės dažytos, išmuštos tapetais, kartais audiniu. Interjerai liudija bandymus sudaryti šventovės, tegul ir miniatiūrinės, įspūdį. Sakykim, laiptuoti postamentai skulptūroms daugiau ar mažiau primena bažnyčių altorius jie uždengti audiniu, nėriniais, kartais net kelių sluoksnių, rečiau – tapetais, klijuote arba tik nudažyti). Ant apatinės pakopos ar grindų sudėtos žvakės, devocionalijos, dirbtinės gėlės, kartais gipsinės, daugiausia angeliukų, skulptūrėlės, pastatomi kryželiai ir kt. 3 Dvikryžmiai kryžiai vadinami karavykais (pavadinimas kilęs nuo Ispanijos Karavakos miesto, XVI a.), šv. Benedikto, rečiau – šv. Zacharijo (dėl ant kryžiaus išdrožtų akronimų) ar šv. Roko, kaip ligonių globėjo, kryžiais. Tikėta, kad jie saugo nuo maro, kitų epidemijų ir pan., ir būdavo statomi kaimų ir miestelių prieigose, maro kapinaitėse. Plačiau: Gabija Surdokaitė. Kryžius karavykas Lietuvoje: kilmė, paplitimas, papročiai / Kryždirbystės fenomenas liaudies kultūroje. – Lietuvos liaudies kultūros centrą. 2008. – P. 28–46. 4 Naujoviškų formų paminklai ryškesnių regioninių bruožų neturi.

Koplytstulpis prie tilto per Blendžiuvos upelį

Koplytstulpis su Šv. Izidoriaus skulptūra

Koplytstulpis su Šv. Jono Nepomuko skulptūra

Epidemijų, karų ir kitų negandų kryžius – karavykas ir koplytėlė

Ir ne tik. Ne viena koplytėlė atkreipia dėmesį kaspinais, nutįsusiais per visą aukštį. Tai ir dėl gražumo, ir dėl apžadų („Apsižada už ką nors, sveikatą ar nelaimę ir neša kaspiną“). Matyt, panaši ir kitų devocionalijų, kaip votų, paskirtis. Apskritai pagal apžadus pastatytus kryžius ar koplytėles galima laikyti savotiškais votais. Nugarinės sienelės irgi liudija siekį imituoti altorių (vienoje kitoje matyti net kolonėlių). Ant jų kabinami, matyt, svarbiausiais laikomi paveikslai, spalvotos ar juodai baltos oleografijos, net nuotraukos (daugiausia Švč. Jėzaus ir Švč. M. Marijos Širdies). Išskirtinis reiškinys – tapyba, kuri šiaipjau reta koplytėlėse. Čia jos palyginus nemažai: ant nugarinių sienelių pakabinti gana didelio formato paveikslai. Pagal tapyseną tai liaudies meistrų darbai. Mūrinių koplytėlių ant žemės gerokai mažiau. Tai įvairaus dydžio, silikatinių ar raudonų plytų, kartais tinkuotomis sienomis pastatėliai. Formos, kaip ir interjeras, analogiški medinėms, išskyrus vieną kitą aukštą, sudėtingos architektūros statinį. Kitų kryždirbystės paminklų (koplytėlių medžiuose, tradicinių ir dabartinių formų stogastulpių) palyginti nedaug. Daugėliau koplytstulpių. Jų koplytėlės užkeltos ant stačiakampio skerspjūvio, natūralaus medžio kamieno ar profiliuotų stulpų. Pačios koplytėlės daugiausia stačiakampio plano, dengtos dvišlaičiais, piramidiniais ar kryžmiškais stogeliais. Stogelius, kaip ir koplytėlių ant žemės, puošia bokšteliai su geležiniu kryžiumi ar vien geležinis (kartais medinis) kryžius. xxx Nors ir tobuliausių formų, mediniai paminklai būtų tik liaudies mažosios architektūros5 statinėliai, jeigu jose nebūtų Jėzaus Kristaus, Švč. M. Marijos, šventųjų skulptūrėlių. Daugiausia, žinoma, Nukryžiuotojo atvaizdų, nes jie būtini kiekvienam sakralinės paskirties statiniui. Vyrauja metaliniai, o tarp medinių – itin išraiškingi senieji Krucifiksai. Be to, esama Rūpintojėlio, Nazariečio, Kristaus, nešančio kryžių, Kristaus apraudojimo medinių skulptūrėlių. Tarp jų nemažai gipsinių Švč. Jėzaus Širdies statulėlių. Gausu žmonių itin mylimos Švč. Mergelės Marijos skulptūrėlių – įvairaus dydžio medinių ir gipsinių. Apytikriais skaičiavimais, daugiausia Sopulingosios, Maloningosios ir Pietos atvaizdų. Be to, esama Madonos su Kūdikiu, Žaibo Marijos (itin retas siužetas) medinių skulptūrų. Tarp Švč. M. Marijos Širdies, Marijos Paslaptingosios Rožės, Lurdo Švč. M. Marijos statulėlių daugiausia gipsinių. Gyvas paprotys Švč. M. Marijos skulptūras, net gipsines, rengti medžiaginiais drabužėliais, puošti įvairiais vėriniais („Kad gražiau būtų“). Sunku išskirti dominuojančius šventųjų skulptūrėlių siužetus. Rasta po keletą šv. Jurgio, šv. Antano, šv. Jono Nepomuko, šv. Juozapo, šv. Izidoriaus, šv. Florijono, šv. Jono Krikštytojo, šv. Kazimiero, šv. Roko, šv. Petro, pavienių – šv. Barboros, šv. Onos, šv. Pranciškaus, šv. Benedikto, šv. Teresėlės medinių statulėlių. Tarp jų viena kita gipsinė. Ritualai, liaudiško pamaldumo, pvz., Gegužinių (Mojavų), kiti giedojimai, asmeninio lankymo praktikos, puošyba kryžių ar koplytėlę daro integralia žmogaus ir bendruomenės gyvenimo dalimi. Tai labai svarbu saugant unikalias tradicijas. Ir kryžius, ir koplytėles bei skulptūras padirbdina meistrai ar patys žmonės. Deja, didelės dalies jų, ypač gyvenusių XIX a. – XX a. I pusėje, vardai, išskyrus labiausiai pagarsėjusius, nežinomi. Net ir žinomi ne visada paprastai identifikuojami. Gelbsti tipažo charakteris, drožybos būdas. (Beje, ne kiekvienas ir dabartinis meistras fiksuoja savo autorystę). Svarbu, kad naujose ar suremontuotose koplytėlėse randame Alfonso Skiesgilo vyresniojo, Vytauto Vaičekausko skulptūrų, Liudo Ruginio, Raimondo Puškoriaus darbų. Tai liudija kryždirbystės tradicijų gyvybingumą ir viltį, liaudies paminklai, papročiai netaps tik paveldo artefaktais. 5 Beje, kryžiai ir koplytėlės sovietmečiu buvo vadinami mažąja architektūra, vengiant pavadinimų, išreiškiančių jų esmę. 17

Klaipėdos rajono Veiviržėnų amatų centre

Medžio raižinių pritaikymas šiandien Valdonija Karaliūnienė Nuo XVIII a. medžio raižiniai daugiausia buvo spaudžiami Žemaitijoje. Juos darė dievdirbiai, škaplierininkai, bežemiai ir mažažemiai valstiečiai, kurie kopijuodavo maldaknygių tekstus ir šventųjų atvaizdus, dažniausiai neįamžindami nei savo pavardės, nei inicialų. Medžio raižinių technika labai savita: ant popieriaus nupieštas piešinys yra perkeliamas ant išdžiovintos medžio lentos – labiausiai tam tinka liepa. Piešinys lentelėje išraižomas kaltais, ant jos užtepama dažų, ir braukiant per uždėtą popierių šaukštu, atspaudžiamas grafikos darbas. Tokiu būdu medžio raižinių atspaudai tiražuojami, iš jų gaunant daug ir įvairių atspaudų. Šiandienos informacijos ir technologijų pasaulyje nemažas iššūkis yra medžio raižinį pristatyti kaip šiuolaikišką ir įdomią grafikos techniką, tačiau tai puikus būdas, aiškinant mokiniams grafikos istoriją, ją patiems išbandyti. Tai leidžia paprastą linijnį piešinį padaryti įdomesniu, nes atsitiktinai atsiradusios netikėtos spalvinės dėmės sukuria įdomesnę darbo kompoziciją. Vaikus žavi tas netikėtumas, kurį jie pamato atspaudę darbą. Piešinys tampa visai kitoks. Baimės ir rizikos yra nemažai, dirbant su vaikų grupe. Mažesniems pavojingi aštrūs kaltai, be kurių negalime piešinio išraižyti lentelėje. Tada mokomės atspausti darbą nuo vyresniųjų sukurto raižinio. Ilgainiui vaikai išmoksta kontroliuoti vienas kitą, žino, kad kaltą būtina nukreipti nuo savęs. Norėdami atgaivinti senąjį tradicinį lietuvių liaudies amatą – medžio raižinius, 2013 metais Lietuvos nacionalinis centras, Kretingos muziejus ir Kretingos rajono tautodailininkų klubas „Verpstė“ surengė teorinį-praktinį seminarą „Tradicinė liaudies grafika: medžio raižiniai“. Seminare dalyvavau kartu su savo mokiniais. Mus konsultavo ir mokė dailėtyrininkė dr. Alė Počiulpaitė, dailininkė Ina Orinauskaitė, respublikinio konkurso „Aukso vainikas“ laureatės Onutė Pusvaškytė ir Onutė Tumėnaitė-Bražėnienė. 2014–2015 metais Kretingos muziejaus Tradicinių amatų centre vykdžiau edukacinę programą moksleiviams „Tradicinė lietuvių liaudies grafika: medžio raižiniai“. Vėliau savo veiklą pasiūliau Klaipėdos rajono Veiviržėnų amatų centrui, kuris aprūpino visomis priemonėmis, reikalingomis visam kūrybiniam procesui nuo eskizo iki raižinio atspaudo. Taip gimė eilė leidinių, kuriuose iliustracijoms panaudoti mokinių sukurti medžio raižiniai. Spalvinimo knygelė ,,Dariškė“, išleista parėmus Kultūros paveldo departamentui. Joje mokinių sukurtais medžio raižinių atspaudais pasakojama lakūno Stepono Dariaus gyvenimo istorija. Lakūno S. Dariaus gimtinėje-muziejuje mes su vaikais pristatėme šią spalvinimo knygelę „Dariškė“ bei pakvietėme dalyvauti edukacinėje programoje „Medžių raižiniai, jų paslaptys“ ir išbandyti medžio raižinių atspaudų techniką.

Išdalijus spalvinimo knygeles autoriams, jie nedrįso spalvinti pačioje knygelėje, bet kopijuotus atskirus lapus mielai spalvino su draugais.

2020 metais gimė mintis išleisti kalendorių apie Veiviržėnų seniūnijoje gyvenusius žymius žmones. 20

2019 metais Kretingos Jurgio Pabrėžos universitetinė gimnazija vykdė projektą ,,Žvilgsnis į Lietuvą – Žemaitija“. Jo metu bendradarbiavome su Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazija. Grupė Kretingos Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos moksleivių Klaipėdos rajono amatų centre Veiviržėnuose dalyvavo medžio raižinių edukacijoje.

Išleistas 2021 metų kalendorius, pasinaudojus lėšomis, skirtomis Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos etnokultūriniam darbui. Medžio raižiniams atspausti panaudojome spalvotus dažus. Kalendorius tapo patrauklesnis ir įdomesnis. Dėka Kretingos ir Klaipėdos rajono savivaldybių skiriamų lėšų, galime primintį senąją medžio raižinių techniką ir mokyti jaunąją kartą drąsos, kuriant tradicinę lietuvių liaudies grafiką.

TURINYS Įvadas .................................................................................................................................... 5 Danutė Šorienė. Kretingos krašto liaudies meistrai (tautodailininkai) ......................... 8 Dr. Alė Počiulpaitė. Kryždirbystė Kretingos krašto apylinkėse .....................................13 Valdonija Karaliūnienė. Medžio raižinių pritaikymas šiandien ................................... 19

Tautodailė – širdies šneka: vakar ir šiandien. Kretingos muziejaus leidinys, skirtas Tautodailės metams. Norėdamas užtikrinti etninės kultūros, tautodailės tradicijų tęstinumą ir puoselėjimą, Kretingos muziejus parengė projektą „Tyrinėk, atrask ir pažink“, skirtą Tautodailės metams. Projektą sudarė dvi dalys: ekspedicija, konferencija ir paroda. Leidinyje panaudota projekto vykdytų veikų – parodos ir konferencijos „Tautodailė – širdies šneka“ – medžiaga.

Leidinį paruošė: vyr. muziejininkė – istorikė, projekto vadovė Danutė Šorienė Maketavo: Jolanta Klietkutė

3 psl. iliustracija: dail. Antanas Drungilas (1914–1998)

Išleido Kretingos muziejus Vilniaus g. 43, 97104 Kretinga www.kretingosmuziejus.lt

Tiražas 50 egz. Spausdino UAB Finaneta Šilutės pl. 4, 91175 Klaipėda

ISBN 978-609-95929-3-0