NVO ir valstybinių institucijų bendradarbiavimas: advokacijos gairės NVO by Kristina Stepanova

Nevyriausybinių organizacijų ir valstybinių institucijų bendradarbiavimas Advokacijos gairės nevyriausybinėms organizacijoms

Šis leidinys išleistas pagal Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programą Šveicarijos parama naudojama stiprinti Lietuvos nevyriausybinio sektoriaus organizacijas, dirbančias vaiko teisių srityje. Siekiant šio tikslo, parama skiriama nevyriausybinių organizacijų atstovų mokymams, metodinių priemonių rengimui ir leidybai, tyrimams ir nevyriausybinio sektoriaus organizacijų stiprinimo strategijoms rengti, stažuotėms, darbo įrangos įsigijimui, nevyriausybinių organizacijų žinomumo didinimui, šių organizacijų ir vietos valdžios institucijų sėkmingos partnerystės skatinimui. Šis leidinys parengtas Visuomeninės organizacijos „Gelbėkit vaikus“ pagal paprojektį „Nevyriausybinių organizacijų, dirbančių vaiko teisių srityje, sektoriaus vystymas stiprinant organizacijų institwucinius gebėjimus (CH-5-FM-1/26). Projekto tikslas - nevyriausybinių organizacijų, dirbančių vaiko teisių srityje, sektoriaus vystymas stiprinant šių organizacijų institucinius gebėjimus, kuriant sėkmingos partnerystės ryšius tarp nevyriausybinių organizacijų ir vietos valdžios institucijų bei skatinant efektyvų bendradarbiavimą tarp pačių nevyriausybinių organizacijų. Projekto vykdymo trukmė - 2013 m. sausis - 2014 m. liepa. Projekto veiklos apima nevyriausybinių organizacijų atstovų mokymus jiems aktualiomis temomis, metodinių priemonių rengimą, Nevyriausybinių organizacijų veiklos tyrimą ir nevyriausybinio sektoriaus organizacijų stiprinimo strategijų parengimą, stažuotes gerosios patirties perėmimui, papildomos darbo įrangos įsigijimą, renginius skirtus nevyriausybinių organizacijų žinomumo didinimui bei partnerystės su vietos valdžios institucijomis skatinimui. Šveicarijos finansinė parama sudaro 151581,51 Lt.

Visuomeninė organizacija "Gelbėkit vaikus" Tarptautinė Save the Children (Gelbėkit vaikus) organizacija yra pasaulyje pirmaujanti nepriklausoma organizacija dirbanti vaikams. Visuomeninė organizacija (VO) „Gelbėkit vaikus“ nuo 2002 m. yra pilnateisė Save the Children narė, ir kartu siekia kurti tvarius ir reikšmingus pokyčius vaikų ir šeimų gyvenimuose. Lietuvoje savo veiklą vaikų labui VO „Gelbėkit vaikus“ vykdo nuo 1991 m. Esame viena iš didžiausių ir pirmaujančių Lietuvoje nevyriausybinių organizacijų, atstovaujančių vaiko teises. Savo veikla siekiame kurti tvarius pokyčius labiausiai pažeidžiamų vaikų gyvenimuose pirmiausia, Lietuvoje, o taip pat visame pasaulyje. Mūsų vizija Pasaulis, kuriame kiekvienam vaikui suteikta teisė į išlikimą, apsaugą, vystymąsi ir visavertį gyvenimą. Mūsų misija Dėti visas pastangas, idant pasaulyje keistųsi požiūris į vaikus; siekti kiek galima greitesnių ir ilgalaikių pokyčių jų gyvenime. Mūsų veiklos sritys: 1. 2. 3. 4. 5.

Vaiko apsauga Visi vaikai šeimoje Vaiko teisių sklaida ir atstovavimas Tarptautinės programos Organizacijos pajėgumų ir finansinio stabilumo stiprinimas

Prisijunkite prie mūsų! http://gelbvaik.lt/

Turinys Apie ką yra šis leidinys?

1. Nevyriausybinių organizacijų ir valdžios institucijų bendradarbiavimo galimybės,

2. Kas yra advokacija?

3. Pagrindiniai advokacijos plano komponentai, 3.1. Esamos situacijos įvertinimas: problemos apibrėžimas ir informacijos surinkimas, 3.2. Susijusių šalių analizė, 3.3. Politinių jėgų ir sprendimų priėmėjų analizė, 3.4. Siekiami pokyčiai: advokacijos tikslai, 3.5. Advokacijos veiksmų pasirinkimas, 3.6. Problemos viešinimas ir komunikacija, 3.7. Advokacijos plano įgyvendinimo stebėsena,

4. Advokacijos plano įgyvendinimo vertinimas,

15 21 24 28 32 35 39

Apie ką yra šis leidinys? Nevyriausybinės organizacijos yra svarbi pilietinės visuomenės dalis, paprastai vadinama trečiuoju sektoriumi (šalia valstybinio ir verslo sektoriaus). Nevyriausybinės organizacijos gali veikti įvairiose srityse - vaiko teisių, moterų teisių, žmogaus teisių bendrai, ekologijos, gyvūnų teisių apsaugos, kultūros, socialinių paslaugų ir pan., tačiau jų veiklos tikslą bendrai galima įvardinti kaip siekį užpildyti ir skatinti šalinti spragas, paliktas viešojo sektoriaus ir rinkos. Tai, kad nevyriausybinės organizacijos yra svarbi visuomenės dalis, parodo ir viešojo bei verslo sektoriaus siekis kurti bendradarbiavimo ryšius su šiomis organizacijomis. Verslo sektorius dažnai pasitiki nevyriausybinių organizacijų kompetencijomis ir patirtimi kuriant reikšmingus socialinius pokyčius, ir todėl siekia partnerystės su šiomis organizacijomis, kartu kuriant ir įgyvendinant visuomenei naudingus projektus ir iniciatyvas. Valstybinės institucijos taip pat siekia bendradarbiavimo su nevyriausybinėmis organizacijomis, pirkdamos iš jų dalį viešųjų paslaugų, įtraukiant nevyriausybines

organizacijas į darbo grupes, konsultuojantis su jomis. Tuo pačiu metu išlieka poreikis stiprinti bendradarbiavimą tarp valstybinių institucijų ir nevyriausybinių organizacijų, siekiant lygiavertės partnerystės, didesnio dėmesio nevyriausybinių organizacijų pasiūlymams ir aktyvesnio jų įsitraukimo į sprendimų priėmimo procesą. Tai svarbu ir dėl to, kad nevyriausybinių organizacijų ir valstybinių institucijų bendradarbiavimo santykiai dažnai yra gana prieštaringi - nors nevyriausybinės organizacijos ir valstybinės institucijos siekia bendro darbo, pripažįstant, kad nevyriausybinis sektorius reikšmingai prisideda prie viešojo sektoriaus funkcijų įgyvendinimo, tačiau tuo pačiu metu nevyriausybinės organizacijos dažnai konfrontuoja su valstybinių institucijų vykdoma politika, nurodo jos spragas.

Kaip šiame leidinyje suprantamos nevyriausybinės organizacijos? Nevyriausybinės organizacijos yra apibrėžiamos labai skirtingai, ir išlieka ginčas dėl šios sampratos. Tačiau šiame dokumente nevyriausybinės organizacijos yra suprantamos kaip laisva piliečių valia įkurtos organizacijos, veikiančios savanoriškumo pagrindu (tai nereiškia, kad organizacija negali turėti samdomų darbuotojų, tačiau tai reiškia, kad organizacijos nariai savanoriškai gali prisijungti ir savanoriškai išeiti iš organizacijos). Kartu tai reiškia, kad nevyriausybinės organizacijos yra organizacijos, kurios įkurtos ne valdžios iniciatyva ir yra nepriklausomos nuo valdžios (tokiu būdu jos gali sėkmingai atstovauti visuomenės narių interesams).

Taip pat nevyriausybinės organizacijos yra organizacijos, kurios nesiekia pelno, o gaunamas lėšas investuoja į savo veiklą, kuri yra skirta organizacijos atstovaujamai grupei ar sričiai (pvz., vaikams, jaunimui, vyresnio amžiaus žmonėms, gyvūnams, ekologijai ir pan.). Tai atskleidžia ir nevyriausybinių organizacijų veiklos paskirtį - tarnauti visuomenės labui ir siekti reikšmingų pokyčių visuomenės gyvenime, toje srityje, kurioje dirba nevyriausybinė organizacija.

Kokią sritį nagrinėja šis leidinys? Nevyriausybinių organizacijų ir valdžios institucijų bendradarbiavimas yra plati tema. Be abejo, tai yra labai svarbi tema, kadangi tik bendras darbas tarp šių organizacijų ir institucijų gali kurti reikšmingus pokyčius, užtikrinti labiausiai pažeidžiamų visuomenės grupių teisių įgyvendinimą, apsaugą ir sėkmingai spręsti iškylančias problemas. Viena iš svarbiausių galimų nevyriausybinių organizacijų veiklų, kuri prisideda prie stipresnių ryšių tarp nevyriausybinių organizacijų ir valstybinių institucijų kūrimo, o taip pat didina nevyriausybinių organizacijų aktyvumą sprendimų priėmimo procese, yra advokacinė veikla. Taip nevyriausybinės organizacijos atstovauja žmogaus teisėms

savo veiklos srityje, padeda visuomenės nariams išreikšti savo interesus ir siekti, kad valstybinės institucijos juos išgirstų; skatina socialinį įsitraukimą ir didina žinomumą apie aktualias problemas; atkreipia valstybinių institucijų dėmesį į svarbias spragas vykdomoje politikoje, programose ir sprendimuose. Visa tai kuria stipresnius ryšius tarp valstybinių institucijų ir pilietinės visuomenės. Todėl šiame leidinyje yra orientuojamasi į advokacinę nevyriausybinių organizacijų veiklą, atsižvelgiant į tai, kad tokia veikla yra pagrindinis nevyriausybinių organizacijų instrumentas atstovauti piliečių interesams ir daryti įtaką valstybinėms institucijoms bei sprendimų priėmimo procesui.

Ką apima šis leidinys? Šiame leidinyje rasite advokacinės veiklos pagrindus, kurie leis suprasti, kas yra advokacija ir kuo ji svarbi bei kuo skiriasi nuo tiesioginio darbo su naudos gavėjais; nuo ko pradėti, norint užsiimti advokaciją ir kokie yra svarbiausi advokacinio plano komponentai. Galiausiai, pateikiamos esminės rekomendacijos dėl advokacinio plano įgyvendinimo vertinimo - vertinimas yra svarbi advokacijos dalis, kuri leidžia pažiūrėti, kiek toli organizacija nuėjo siekdama savo tikslų, kas pasisekė, o kas turėtų būti tobulinama ateityje.

1. Nevyriausybinių organizacijų ir valdžios institucijų bendradarbiavimo galimybės Nevyriausybinių organizacijų ir valdžios institucijų bendradarbiavimo galimybių yra įvairių. Viena iš dažniausių bendradarbiavimo formų yra socialinių paslaugų iš nevyriausybinių organizacijų pirkimas. Šios organizacijos dažnai yra pripažįstamos kaip sėkmingesni paslaugų teikėjai - nevyriausybinės organizacijos yra daug lankstesnės ir sugeba greitai bei efektyviai reaguoti į besikeičiančius visuomenės narių/savo atstovaujamų grupių poreikius; taip pat jos sugeba naudoti užsienio šalių patirtį, o dažnai ir papildomą finansavimą naujoms paslaugoms ar naujiems paslaugų organizavimo ir teikimo metodams ar priemonėms išbandyti; nevyriausybinės organizacijos geriau suvokia ir pažįsta tikrąsias visuomenės narių problemas, kadangi šias problemas mato iš arti, dirba vietinėse bendruomenėse, geriau pažįsta jų gyvenimą, geriau pastebi gilumines problemų priežastis. Paslaugų teikimas nevyriausybinėse organizacijose neretai yra patrauklesnis ir pačiai visuomenei, kadangi šių organizacijų

tikslas nėra pelnas (kaip verslo organizacijų atveju) ir nėra siekis užsitikrinti politinės valdžios tęstinumą (kaip valstybinio sektoriaus atveju - valstybės piliečiai kartu yra ir rinkėjai, todėl jie turi teisę reikalauti iš valdžios įvairių garantijų. Šiuo atveju paslaugos dažnai organizuojamos ir teikiamos pirmiausia dėl to, kad taip valstybę įpareigoja įstatymai, o antra - siekiant užtikrinti rinkėjų palankumą). Todėl paslaugos organizuojamos labiau atsižvelgiant į universalias vertybes, tokias kaip lygybė, dalyvavimas, socialinis teisingumas, skaidrumas, socialinis įtraukimas ir kt. Šiuo atveju nevyriausybinėms organizacijoms yra daug lengviau pritraukti paramą iš visuomenės, į savo veiklą įtraukti savanorius, t.y., pritraukti papildomus šaltinius ir resursus paslaugų teikimui. Galiausiai, nevyriausybinės organizacijos yra daug lankstesnės taip pat ir tuo, kad jų valdymas ir paslaugų jose organizavimas yra daug mažiau biurokratiškas nei valstybinėse institucijose.

Puikiai nevyriausybinių organizacijų lankstumą apibendrina I. Bode, kuris nurodo, kad šioms organizacijoms yra būdingos dvi lankstumo formos: 1) nevyriausybinės organizacijos geba sėkmingai derinti visuomenės turimus išteklius socialinėms problemoms spręsti, atsižvelgdamos į atskirus kiekvieno žmogaus poreikius; 2) nevyriausybinės organizacijos sugeba veikti nuolat kintančioje, kompleksinėje aplinkoje, geba rasti sėkmingus ir efektyvius sprendimus, priklausomai nuo to, kokie yra išorinės aplinkos reikalavimai ir iššūkiai.

Nevyriausybinių organizacijų ir valstybinių institucijų bendradarbiavimas organizuojant ir teikiant socialines paslaugas gali būti skirtingo lygmens, priklausomai nuo to, kurioje raidos stadijoje yra šių organizacijų ir institucijų santykiai. Nevyriausybinių organizacijų veikla visuomenėje gali būti gana stichiška ir menkai kontroliuojama, o paslaugų teikimo finansavimas dažniausiai yra užtikrinamas dėka surinktų lėšų bei labdaros - toks lygmuo yra būdingas toms valstybėms, kuriose nevyriausybinis sektorius tik formuojasi, kurios išeina iš tam tikrų krizinių situacijų (pvz., karo), ir pagalba labiausiai nukentėjusiems visuomenės nariams yra pagrindinis prioritetas. Į aukštesnį lygį pereinama tada, kai valdžia pradeda suvokti

nevyriausybinių organizacijų veiklos naudą ir svarbą visuomenei, atsiranda programos, skirtos šių organizacijų rėmimui arba valstybės biudžete numatomos lėšos nevyriausybinių organizacijų paramai. Tokiomis sąlygomis pradeda stiprėti ir nevyriausybinių organizacijų politinė įtaka, jų aktyvumas sprendimų priėmimo procese. Šiame lygmenyje formuojasi labiau profesionalūs nevyriausybinių organizacijų ir valstybinių institucijų santykiai. Galiausiai, pereinama į lygmenį, kai nevyriausybinės organizacijos ne tik teikia socialines paslaugas, tačiau aktyviai dalyvauja sprendimų priėmimo procesuose, išreiškia savo nuomonę ir skatina, kad valstybinės institucijos į ją atsižvelgtų, įgalina savo atstovaujamus naudos gavėjus aktyviai dalyvauti

valstybės gyvenime. Yra sudaromos tinkamos sąlygos nevyriausybinėms organizacijoms konkuruoti su privačiais socialinių paslaugų teikėjais, įsitvirtinti socialinių paslaugų rinkoje. Demokratinėse valstybėse, kurios siekia savo piliečių gerovės, valstybinių institucijų ir nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimas teikiant socialines paslaugas dažniausiai yra suvokiamas kaip bendra veikla, siekiant papildyti nepakankamą veiklą, t.y. valdžios sektorius numato trūkstamą finansavimą socialinėms paslaugoms teikti, taip pat įsipareigoja pats organizuoti ir teikti kažkiek socialinių paslaugų, atsižvelgiant į tai, kad privatus ir nevyriausybinis sektorius negali patenkinti viso esamo paslaugų

poreikio (privataus sektoriaus atžvilgiu yra svarbu ir tai, kad ne visi visuomenės piliečiai turi galimybes susimokėti už paslaugas) bei atsižvelgiant į tai, kad valstybė turi tam tikrus įsipareigojimus pagal įstatymus prieš piliečius, kurti ir užtikrinti jų gyvenimo kokybę ir gerovę. Tuo tarpu nevyriausybinės organizacijos organizuoja ir teikia socialines paslaugas ten, kur trūksta valstybės dėmesio ar galimybių organizuoti ir teikti paslaugas, atstovauja visuomenės interesams, atkreipdamos valstybinių institucijų dėmesį į problemines sritis ir esamas socialinių paslaugų sistemos spragas, teikia rekomendacijas valstybinėms institucijoms dėl paslaugų organizavimo ir teikimo tobulinimo.

Panaši bendradarbiavimo forma yra nevyriausybinių organizacijų rengiamų projektų finansavimas. Tokie projektai yra remiami tiek iš valstybės biudžeto (pvz., pagal programas, skirtas remti nevyriausybinių organizacijų projektinei veiklai finansuoti tam tikrose konkrečiose srityse), tiek iš savivaldybių biudžetų (kai savivaldybės skelbia konkursus nevyriausybinių organizacijų projektams atrinkti ir finansuoti). Projektinės nevyriausybinių organizacijų veiklos finansavimas yra naudingas tuo, kad lėšos yra skiriamos ne institucijų išlaikymui, o tiesioginiam piliečių poreikių tenkinimui ir reikalingų viešųjų paslaugų teikimui, kas, savo ruožtu, leidžia efektyviau ir taupiau naudoti ir valstybės biudžeto lėšas. Iš kitos pusės, egzistuoja ir tam tikra grėsmė, kad finansuojant nevyriausybinių organizacijų projektus, jos yra labiau suvokiamos ne kaip lygiavertės valdžios institucijų partnerės, o paramos prašytojos. Tai gali mažinti nevyriausybinių organizacijų įtaką sprendimų priėmimo procese.

Egzistuoja ir kitos galimybės nevyriausybinių organizacijų ir valstybinių institucijų bendradarbiavimui. Vienas iš sukurtų instrumentų tokiam bendradarbiavimui skatinti ir užtikrinti, kad nevyriausybinės organizacijos ir piliečiai aktyviau dalyvautų valstybės valdyme, yra Lietuvos Vyriausybės nutarimas (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. rugpjūčio 11 d. nutarimo Nr. 728 2013 m. balandžio 17 d. pakeitimas Nr. 337 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės darbo reglamento patvirtinimo“). Šio nutarimo 34 punkte nurodoma, kad kiekviena Asociacija ar kita nevyriausybinė organizacija turi teisę ministerijai raštu pranešti, kad yra suinteresuota

dalyvauti derinant tam tikrus atitinkamam ministrui pavestų valdymo sričių teisės aktų projektus, susijusius su jos veikla. Tokiu atveju atitinkami teisės aktų projektai teikiami asociacijai ar kitai nevyriausybinei organizacijai išvadoms gauti. Asociacija ar kita nevyriausybinė organizacija išvadas dėl teisės aktų projektų pateikia Reglamento nustatyta tvarka. Toks nutarimas užtikrina valstybinėms institucijoms konsultavimosi galimybes su nevyriausybinėmis organizacijomis, o nevyriausybinėms organizacijoms galimybę teikti savo pastabas ir rekomendacijas dėl teisės aktų tobulinimo, įsitraukti į sprendimų priėmimo procesą.

Dar viena bendradarbiavimo galimybė - nevyriausybinių organizacijų įtraukimas į darbo grupes, kurių metu yra svarstomi svarbūs klausimai, susiję su visuomenės gyvenimu (pvz., darbo grupės, sukurtos tam tikroms prevencinėms programoms kurti, strategijoms tam tikrose srityse rengti, gairėms ir rekomendacijoms rengti). Darbo grupės būna kuriamos tam tikram laikui, t.y. kol nebus parengtas tam tikras dokumentas ar priimtas tam tikras sprendimas. Tačiau kartais yra kuriami ir ilgalaikiai dariniai,

pvz., prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos veikianti Vaiko gerovės taryba, kurioje dalyvauja ir nevyriausybinių organizacijų atstovai. Šiuo atveju svarbu, kad pirmiausia, į tokias darbo grupes ar kitokius darinius (o taip pat ir į kitokio pobūdžio konsultacijas, pasitarimus, diskusijas, kt.) būtų kviečiamos ne tik „patogios“ organizacijos, kurios sutinka su valstybinių institucijų tikslais ir ketinimais, arba kurios tam tikra prasme yra finansiškai priklausomos (pvz., yra remiami įvairūs organizacijos vykdomi projektai), bet organizacijos, kurios yra kompetentingos nagrinėjamoje srityje, gali pateiktų struktūruotų pasiūlymų. Antra, nevyriausybinės organizacijos turi būti ne tik įtraukiamos į tokias grupes, tačiau taip pat turi būti atsižvelgiama į jų teikiamus pasiūlymus ir rekomendacijas, priimant sprendimus ar rengiant strateginius dokumentus. Vien nevyriausybinio sektoriaus dalyvavimas darbo grupėse neužtikrina, jog partnerystė tarp valstybinio ir nevyriausybinio sektoriaus bus naudinga ir reikšminga.

Vis dažniau nevyriausybinės organizacijos ir valstybinės institucijos kviečia vienos kitas prisijungti prie bendrų renginių, skirtų aktualiai problemai ar klausimui pristatyti ar aptarti. Tai taip pat yra puiki bendradarbiavimo forma, kadangi tai išreiškia bendrą nevyriausybinių organizacijų ir valstybinių institucijų įsipareigojimą tam tikros problemos ar klausimo sprendimui; pripažinimą, kad problema iš tikrųjų yra svarbi. Kartu tai gali būti puiki galimybė nevyriausybinėms organizacijoms pristatyti savo poziciją aptariamo klausimo atžvilgiu, pateikti rekomendacijas ir sprendimų pasiūlymus. Vykdomos ir kitokio pobūdžio konsultacijos su nevyriausybinėmis organizacijomis, pvz., jos kviečiamos pateikti pastabas dėl tam tikrų rengiamų dokumentų, vykdomos veiklos ar kt. Tarkim, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija konsultavosi su nevyriausybinėmis organizacijomis dėl Jungtinių Tautų Vaiko teisių komiteto baigiamųjų pastabų Lietuvai dėl Vaiko teisių konvencijos įgyvendinimo, taip pat dėl naujai rengiamo Lietuvos Respublikos Vaiko apsaugos įstatymo, ir pan. Kaip ir kitais atvejais, svarbu, kad nevyriausybinės organizacijos ne tik būtų įtraukiamos į konsultacijas, bet jų konstruktyvūs pasiūlymai būtų įtraukiami į galutinį sprendimą.

Nepriklausomai nuo to, kokia bendradarbiavimo forma yra pasirenkama, svarbu, kad bendradarbiavimas būtų vykdomas laikantis tam tikrų principų. Svarbiausi jų yra:

•

Pozityvi partnerystė

•

Atvira ir skaidri komunikacija

•

Pozityvus požiūris į bendrą darbą

•

Pasiryžimas dirbti kartu ir mokytis iš kitų

• Pozityvi partnerystė - tai reiškia, kad bendradarbiavimo santykiai turi būti kuriami pripažįstant, kad tiek nevyriausybinės organizacijos, tiek valstybinės institucijos yra lygiaverčiai partneriai, kurie abu turi būtinas kompetencijas, žinias ir gebėjimus, svarbius kuriant pokyčius. Nei viena iš šalių nėra svarbesnė ar labiau kompetentinga nei kita, ir į abiejų šalių nuomonę turi būti atsižvelgta. Partnerystė reiškia pasirengimą ir įsipareigojimą bendram darbui, o ne konkurenciją. • Atvira ir skaidri komunikacija - sėkmingam bendradarbiavimui būtinas įsipareigojimas geranoriškai dalintis informacija, svarbia bendradarbiavimo procese. • Pozityvus požiūris į bendrą darbą - bendradarbiavimas tarp nevyriausybinių organizacijų ir valstybinių institucijų turi būti suvokiamas ne kaip privalomas formalumas, o kaip abiem pusėms darbą palengvinantis procesas, kurio dėka įmanoma greičiau ir efektyviau spręsti aktualias problemas. • Pasiryžimas dirbti kartu ir mokytis iš kitų - abi pusės turi būti atviros pastaboms ir konstruktyviai kritikai, tai leistų mokytis, tobulėti ir atrasti efektyvesnius būdus ir galimybes bendram darbui. Abi pusės turi būti pasirengusios dirbti kartu - dalintis turima patirtimi, kartu svarstyti galimus sprendimus ir dalyvauti kuriant reikšmingus pokyčius. Pasiryžimas dirbti kartu taip pat reiškia, kad konsultacijos su nevyriausybiniu sektoriumi suvokiamos ne kaip primesta būtinybė, o kaip puiki galimybė gauti papildomą pagalbą ir reikšmingą indėlį į socialinių problemų sprendimą.

Kaip galima pastebėti iš nevyriausybinių organizacijų ir valstybinių institucijų bendradarbiavimo galimybių analizės, nevyriausybinėms organizacijoms svarbu gebėti aktyviai dalyvauti sprendimų priėmimo procesuose, nuolat stebėti valstybės vykdomą politiką ir teikti konstruktyvius pasiūlymus dėl pastebėtų spragų šalinimo, esančios sistemos tobulinimo, geresnio piliečių interesų užtikrinimo. Tokia nevyriausybinių organizacijų veikla, kai jos atstovauja tam tikrus visuomenės interesus, įtakoja sprendimų priėmimą ir pokyčius vykdomoje politikoje yra vadinama advokacija. Advokacija yra vienas iš svarbiausių instrumentų, siekiant kurti sėkmingus bendradarbiavimo santykius su valstybinėmis institucijomis. Be abejo, nevyriausybinių organizacijų ir valstybinių institucijų santykiai dažnai būna dviprasmiški, kadangi nevyriausybinėms organizacijoms tenka kritikuoti

valstybinių institucijų veiklą, vykdomą politiką, nurodyti spragas ir klaidas. Tačiau iš kitos pusės, advokacija - tai ne tik sistemos, politikos, vykdomų programų veiklos kritika ir netobulumų atskleidimas. Advokacija taip pat leidžia nevyriausybinėms organizacijoms teikti pasiūlymus ir rekomendacijas dėl esančių problemų sprendimo, kartu svarstyti ir išbandyti įvairias sprendimų alternatyvas. Be to, priešingai nei nevyriausybinių organizacijų projektų finansavimo ar paslaugų iš šių organizacijų pirkimo atvejais, advokacija yra daug sėkmingesnis bendradarbiavimo santykių kūrimas, kadangi šiuo atveju nebelieka finansavimo aspekto, ir nevyriausybinės organizacijos išlaiko savo nepriklausomybę nuo valstybinių institucijų. Todėl advokacija sudaro puikias sąlygas nevyriausybinių organizacijų ir valstybinių institucijų sėkmingo bendradarbiavimo kūrimui ir stiprinimui.

2. Kas yra advokacija? Pastaruoju metu advokacija sulaukia vis daugiau nevyriausybinių organizacijų dėmesio, siekiant sėkmingo šių organizacijų atstovaujamų problemų sprendimo. Stipriose pilietinėse visuomenėse, kurios turėjo palankesnes istorines, socialines ir ekonomines sąlygas formuotis ir vystytis nevyriausybiniam sektoriui, dauguma nevyriausybinių organizacijų turi didelę patirtį vykdant advokacijos veiklas. Lietuvoje, kur nevyriausybinis sektorius, palyginus su kitų šalių situacija, yra gana jaunas, o jo formavimosi procesas buvo daug sudėtingesnis, nevyriausybinės organizacijos tik dabar pradeda suvokti advokacinės veiklos reikšmę. Ilgą laiką mūsų šalyje nevyriausybinės organizacijos labiau koncentravosi į tiesioginių paslaugų labiausiai pažeidžiamoms grupėms teikimą, ir mažai dėmesio bei pastangų skyrė bendradarbiavimo santykiams su valstybinėmis

institucijoms kurti, stebėsenai ir nuolatinei valstybės vykdomos politikos analizei, dalyvavimui sprendimų priėmimo procese ir spendimų įtakojimui. Tačiau vis aškiau suvokiama, kad pirmiausia, nevyriausybinės organizacijos negali perimti visos atsakomybės už šalyje vyraujančių problemų sprendimą ir paslaugų visuomenei teikiamą (tokiu atveju, vyriausybės „atsikratytų“ visos savo atsakomybės ir įsipareigojimų prieš piliečius); antra, sisteminiai ir reikšmingi pokyčiai labiausiai pažeidžiamų visuomenės socialinių grupių gyvenime ar kitose srityse (pvz., ekologijos, gyvūnų teisių apsaugos, kt.) gali būti įgyvendinti tik tuo atveju, jei yra priimami tam tikri politiniai sprendimai, keičiamos nusistovėjusios praktikos, kuriami nauji mechanizmai. Visą tai reikalauja nuolatinio bendravimo ir bendradarbiavimo su valstybinėmis institucijomis.

Pagrindiniai skirtumai tarp advokacijos ir tiesioginių socialinių paslaugų teikimo aptariami žemiau. Paslaugų teikimas

Advokacija

Filantropinė veikla: veikla orientuota į pagalbos, paramos, palaikymo ir paslaugų teikimą labiausiai pažeidžiamoms grupėms ir/ar į labdaringą veiklą

Politinė veikla: siekiama įtakoti sprendimų priėmėjus keisti valstybės vykdomą politiką vienu ar kitu klausimu, priimti tam tikrus sprendimus

Naudos gavėjų poreikiai: siekiama organizuoti tokią veiklą, kuri tiesiogiai įtakoja naudos gavėjų poreikių tenkinimą

Tiesioginė nauda: naudą gauna tie konkretūs asmenys, kuriems teikiama pagalba ir paslaugos, ir tokia nauda jaučiama dažniausiai iš karto. Tačiau tuo pačiu metu ji būna labiau trumpalaikio poveikio (čia ir dabar), ir pasiekia sąlyginai nedidelį skaičių naudos gavėjų

Strateginiai pokyčiai: siekiama struktūrinių pokyčių politikoje ir esamose praktikose (pvz., skatinama aktyvesnė nedarbo mažinimo politika, didesnės išmokos skurstančioms šeimoms, ar kompleksinių paslaugų šioms šeimoms sistemos sukūrimas, kas ilgainiui reikšmingai didina skurstančiųjų šeimų gyvenimo kokybę ir mažina skurdą) Potenciali nauda: advokacija skatina pokyčius, kurie ilgainiui gali turėti reikšmingą poveikį daugeliui (pvz., jei bus priimti sprendimai, kurie sukurs geresnes sąlygas tam tikroje srityje, numatys papildomą paramą ar pakeis esamą neveiksmingą sistemą, tai teigiamai paveiks didelę grupę žmonių)

Kaip galima pastebėti iš pateikto palyginimo, advokacija orientuojasi į palaikančiosios aplinkos sukūrimą, o ne į tiesioginių paslaugų ar paramos naudos gavėjams teikimą. Tokiu būdu, advokacija prisideda prie įgalinimo ir pokyčių skatinimo politikoje, programose ar įstatyminėje bazėje. Advokacijos esmei ir svarbai atskleisti puikiai tinka J. Woodrofee žodžiai, kuriuos ji naudoja advokacijai apibrėžti, perfrazuodama žinomą posakį apie žuvį ir meškerę: Jeigu duosi žmogui žuvį, jis gali pamaitinti ja savo šeimą vieną dieną, jeigu išmokysi žmogų žvejoti - jis galės pramaitinti savo šeimą ištisus metus. Tačiau jeigu kartu su šiuo žmogumi atstovausi jo teisėms turėti nuolatinį priėjimą prie upės ir turėti priemones žvejoti, žuvį turės ne tik šis žmogus ir jo šeima, tačiau ir ateinančios kartos. Taigi, kas yra advokacija? Nėra vieningo advokacijos apibrėžimo, ir šis terminas aiškinamas labai įvairiai. Advokacija gali būti apibrėžiama kaip:

Bet kokie veiksmai, kurių pagalba pasisakoma už tam tikros socialinės grupės teises ir interesus, kurių pagalba yra teikiamos rekomendacijos, palaikomos ar ginamos teisės, ar kalbama kurios nors konkrečios socialinės grupės vardu (adaptuota pagal Alliance for Justice). Politinis procesas, vykdomas asmens arba asmenų grupės, kuriuo siekiama daryti įtaką viešajai politikai ir skatinti tinkamai paskirstyti išteklius politinėje, ekonominėje bei socialinėje sistemose ir institucijose (Canadian Association of Occupational Therapists) Advokacija apima skirtingas strategijas, kurių pagalba siekiama daryti įtaką sprendimų priėmimui vietiniu, regioniniu ir nacionaliniu lygmeniu, konkrečiai: • tiems asmenims ir tiems procesams, kurie priima sprendimus ar yra susiję su sprendimu priėmimu - tai rinkimai, paskyrimai, ministrai, patarėjų tarybos, teisėjai, direktoriai ir pan.; • tam, kas yra nusprendžiama - tai įstatyminė bazė, politikos, nacionaliniai prioritetai, programos, paslaugos, biudžetai ir pan.; • tam, kaip yra nusprendžiama - tai priėjimas prie informacijos, konsultacijos ir/ar piliečių įtraukimas į sprendimų priėmimą, atsakas į piliečių kreipimąsi, atsakomybės prisiėmimas už sprendimus (Lisa Veneklase, The Action Guide for Advocacy and Citizens Participation).

VO „Gelbėkit vaikus“ savo praktikoje advokacijos terminą dažniausiai naudoja kaip tam tikrų planingų ir nuosekliai įgyvendinamų veiksmų visumą, kurių dėka yra siekiama daryti įtaką sprendimų priėmėjams, aktualioms politikoms ir skatinama politinė valia, taip siekiant reikšmingų ir tvarių pokyčių labiausiai pažeidžiamų visuomenės narių gyvenimuose. Siaurąja prasme, advokacija - tai suplanuoti sistemingi bandymai pakeisti egzistuojančias praktikas ir politiką tokiu būdu, kad pokyčiai prisidėtų prie visuomenės narių gyvenimo kokybės ir gerovės didinimo.

Tam tikrais atvejais advokacija gali būti susijusi ir su pokyčiais sprendimų priėmimo procese, pvz., kai siekiama sprendimų priėmimo procesą padaryti labiau demokratiniu arba sudaryti geresnes sąlygas pažeidžiamoms grupėms aktyviau dalyvauti priimant sprendimus. Šiuo atveju advokaciją galima įvardinti kaip veiklą, kurios pagalba siekiama pažeidžiamų socialinių grupių įgalinimo. Dar paprastesnis advokacijos paaiškinimas - aktyvus tam tikros problemos ar klausimo atstovavimas, ir pastangos pritraukti kitų paramą ir dėmesį šiai problemai spręsti.

Dažnai kaip advokacijos sinonimas yra vartojama lobizmo samprata. Tačiau šios dvi sampratos neturėtų būti tapatinamos, nes jos yra susijusios viena su kita, bet jų reikšmė skirtinga. Advokacija apima bendrąją veiklą, kurios dėka siekiama tam tikrų pokyčių konkrečioje srityje, tuo tarpu lobizmas - tai vienas iš advokacijos instrumentų, kurio dėka yra siekiama tų norimų pokyčių. Lobizmas apima tokius įtakos būdus, kaip pvz., susitikimai (tarkim, su vietinės valdžios atstovais, Seimo nariais ar kitais asmenimis, kurie yra svarbūs spendimų priėmimo procese ir turi galią įtakoti), individualūs arba bendri laiškai (pvz., tai gali

būti kreipimasis į konkretų Seimo narį arba konkretų Seimo komitetą, o gali būti bendras laiškas, siunčiamas visiems Seimo nariams, siekiant atkreipti jų dėmesį į konkretų klausimą), neformalus bendravimas (pvz., susitikimai ir bendravimas įvairių priėmimų metu, konferencijų pertraukų metu ir pan.), skambučiai, bendrų strategijų rengimas (pvz., nevyriausybinei organizacijai dalyvaujant darbo grupėse, kurių metu yra rengiama nacionalinė strategija vienu ar kitu klausimu). Tad ne kiekviena advokacija yra lobistinė veikla, tačiau kiekviena lobistinė veikla - tai advokacija.

Dar vienas terminas, susijęs su advokacija yra kampanijos. Kampanijos gali pasireikšti įvairiomis formomis - tai gali būti peticijos, viešosios akcijos, demonstracijos, spaudos konferencijos, kurias lydi spaudos pranešimai, arba atskiri spaudos pranešimai (ar jų seka), komunikacinės kampanijos (kurios dažnai apima keletą skirtingų priemonių, su bendra žinute - pvz., socialinės reklamos klipas, radijo klipas, lauko reklama) ir pan. Prie kampanijų galima priskirti netgi ieškinius ir bylas, tarkim, kai dėl tam tikros konkrečios situacijos, susijusios su žmogaus teisių pažeidimu, yra kreipiamasi į Europos žmogaus teisių teismą.

Toliau aptarsime pagrindinius advokacijos plano komponentus, kurie leidžia nuosekliai ir strategiškai apgalvoti svarbiausius advokacijos plano aspektus ir užtikrinti jo sėkmę.

3. Pagrindiniai advokacijos plano komponentai 3.1 Esamos situacijos įvertinimas: problemos apibrėžimas ir informacijos surinkimas Pirmas žingsnis norint parengti sėkmingą advokacijos planą - esamos situacijos įvertinimas. Nevyriausybinės organizacijos dažnai dėl laiko ir žmogiškųjų išteklių stokos skiria per mažai dėmesio situacijos įvertinimui, manydamos, kad ir taip yra aišku, kokios yra pagrindinės problemos ir jų priežastys. Iš dalies, tai gali būti tiesa - jeigu organizacija ilgą laiką dirba su ta pačių naudos gavėjų grupe (grupe, kuriai organizacija atstovauja ir kuriai organizacija teikia paslaugas), įtraukia gavėjus į vykdomų projektų rengimą, vykdymą ir įvertinimą, kai organizacija nuosekliai vykdo stebėseną, atlieka analizes ar tyrimus, ir pan., ji gali būti sukaupusi nemažai informacijos ir duomenų, kurie atskleidžia pagrindines problemas ir jų priežastis. Tačiau jei organizacija remiasi tik ribotais informacijos šaltiniais, tai didina riziką, kad organizacija sutelks dėmesį į paviršutinišką klausimą ir nesugebės pastebėti tikrosios problemos ir jos giluminių priežasčių. Tai, kiek papildomos informacijos ir duomenų organizacijai reikia, galima apibrėžti atsakant į kelis klausimus:

• • •

Kokia yra dabartinė situacija, kuri netenkina organizacijos ir jos atstovaujamos socialinės grupės ar grupių, neatitinka jų interesų ir poreikių? ką konkrečiai norima pakeisti? Ar organizacija turi pakankamai objektyvios, tikslios ir svarbios informacijos, duomenų ir faktų, kurie leidžia organizacijai pagrįsti problemą ir parodo, kad būtent ši problema yra svarbiausia? O galbūt ji yra susijusi su gilesnėmis problemomis, kurias būtų svarbiau spręsti? Jeigu informacijos nepakanka, kokie yra prieinami šaltiniai ir galimybės gauti papildomai duomenų?

Vienas iš paprasčiausių, tačiau naudingų ir padedančių aiškiai apibrėžti problemą būdų yra „Problemų medis“. Tai yra metodas, kuris leidžia identifikuoti gilumines problemų priežastis ir suprasti, kaip problema įtakoja susijusių problemų atsiradimą (koks problemos poveikis). Šis metodas taip pat puikiai tinka tuo atveju, kai norima pasitikrinti ar organizacija tinkamai identifikavo problemą. Metodas apima kelis etapus:

1. Pirmiausia, ant didelio popieriaus lapo yra užrašoma pagrindinė problema, kurią organizacija sieks spręsti. Pvz., aukštas vaikų skaičius vaikų globos institucijose. Ši problema yra „Problemų medžio“ kamienas; 2. Visi komandos nariai, dalyvaujantys advokacijos plano rengime, kartu aptaria, kodėl ši problema atsirado? Naudojamas „minčių lietaus“ metodas, kai komandos nariai susako visas mintis, kurios ateina jiems į galvą - mintys yra surašomos ant lapo arba ant mažų lipnių lapelių (taip yra patogiau vėliau pašalinti tas mintis, ties kuriomis komandos nariai nuspręs neapsistoti) ir suklijuojamos virš kamieno. Pateiktame pavyzdyje tai gali būti pvz., neigiamas visuomenės požiūris į globą šeimoje; darbo su vaikų biologinėmis šeimomis/rizikos grupės šeimomis stoka; ir pan.;

3. kai surašomos visos komandos narių mintys, svarbu paskatinti visus pažvelgti dar giliau - kodėl atsiranda tos kitos problemos? Kas sąlygoja jų buvimą? Pvz., neigiamas visuomenės požiūris į globą šeimoje gali būti susijęs su sudėtingomis procedūromis, norint tapti globėju arba papildomų paslaugų globos proceso eigoje stoka, o galbūt žiniasklaidoje yra paviešinamos tik neigiamos istorijos, susijusios su globa? Visos šiame žingsnyje surašytos mintys yra giluminės priežastys, kurios ir sąlygoja pagrindinės problemos atsiradimą. Identifikuotos priežastys taip pat yra surašomos ant lapo arba ant lipnių lapelių, ir suklijuojamos „Problemos medžio“ apačioje (medžio šaknys); 4. jeigu atsiranda tam tikrų klausimų, į kuriuos šiuo metu atsakyti komandos nariai negali, klausimus būtina pažymėti kaip sritį, kur būtinas gilesnis tyrimas ir papildomos informacijos surinkimas.

„Problemos medžio“ pavyzdys pateikiamas žemiau - kaip pavyzdys naudojama problema, kuri buvo apibrėžta „Aukštas vaikų iki 5 metų mirtingumas Zambijos XX kaimelyje“.

Problemos poveikis

Komplikuotas gimdymas ir dažni vaikų ir/ar motinų mirties atvejai gimdymo metu

Pagrindinė problema

Sveikatos priežiūros paslaugų ir medicininės pagalbos arti vaiko ir motinos stoka

Priežastys

Finansinių išteklių stoka įkurti bendruomenėje medicinos punktą ir aprūpinti jį būtinomis priemonėmis

Giluminės priežastys

Nepakankamas valdžios dėmesys ir skiriamas biudžetas vaikų mirtingumo prevencijos programos įgyvendinimui

Aukštas vaikų iki 5 metų mirtingumas

Nepakankamas savanorių aprūpinimas dviračiais, dėka kurių jie galėtų greitai pasiekti medicinos punktus su vaistais

Pateiktas pavyzdys yra supaprastintas „Problemos medžio“ pavyzdys, tačiau jis atskleidžia pačią metodo esmę. Šis pavyzdys puikiai iliustruoja, kad kartais pagrindinė problema yra visai ne ta, kurią organizacija identifikavo iš pradžių. Pavyzdyje pagrindinė problema yra ne aukštas vaikų mirtingumas, bet sveikatos priežiūros paslaugų ir medicininės pagalbos arti vaiko ir motinos stoka. Vaikų mirtingumo mažinimas gali būti ilgalaikis advokacijos tikslas, tačiau problema, kurią svarbu spręsti pirmiau, yra būtent paslaugų stoka. Priežasčių ir giluminių priežasčių, kurios įtakoja problemos atsiradimą, taip pat gali būti daug daugiau nei pateikta pavyzdyje, todėl būtina skirti pakankamai laiko problemos analizei, kad ji būtų išsami ir visapusiška. Tarkim, pavaizduotame pavyzdyje, viena iš sveikatos priežiūros ir medicininės pagalbos paslaugų stokos priežasčių (be nurodytos) taip pat gali būti sveikatos savanorių stoka, o giluminė priežastys - nacionalinės programos, skirtos rengti sveikatos savanorius, stoka. Apibrėžus problemą, būtina surinkti kuo daugiau informacijos, kuri leis tiek tinkamai ir aiškiai suvokti problemos turinį, tiek bus naudinga viešinant problemą ir pagrindžiant sprendimo poreikį. Būtina įvertinti, kiek informacijos apie problemą organizacija jau turi. Tam tikrais atvejais, kai organizacija su problema dirba gana ilgą laiką ir nuolat renka duomenis ir faktus, susijusius su šia sritimi, to gali pakakti (jei informacija nėra pasenusi). Patikimi ir konkretūs faktai, pagrindžiantys problemą yra vienas iš svarbiausių sėkmingos advokacijos aspektų. Be to, jeigu organizacija remsis vien prielaidomis ir nepatikimais, nepagrįstais faktais, tai gali ženkliai pakenkti jos reputacijai. Iš kitos pusės, netikslinga švaistyti per daug laiko analizėms ir tyrimams, ypatingai jei organizacija turi ribotus laiko ir žmogiškuosius išteklius. Jeigu organizacija su tam tikra problema dirba ilgesnį laiką, kartais užtenka pasinaudoti „Problemų medžio“ metodu, kad patikrinti, ar problema iš tikrųjų yra tas pagrindinis klausimas, į kurį būtina sutelkti dėmesį ir ar ši problema yra pagrindinė, kuri sukelia nepriimtiną situaciją. Kartu svarbu pasvarstyti - jeigu problema sprendžiama jau ilgesnį laiką, ar pasisekė pasiekti tam tikrų reikšmingų rezultatų? Jei ne, kodėl? Galbūt dėmesys sutelkiamas ne į gilumines problemos priežastis? Tokiu atveju būtina atlikti papildomą analizę, kuri padėtų atskleisti priežastinius ryšius tarp pagrindinės problemos ir galimų giluminių priežasčių. Jeigu būtina atlikti papildomą analizę problemai pagrįsti, tokia analizė ar tyrimas turi būti gerai suplanuotas, kad būtų galima kuo taupiau naudoti turimus resursus ir tyrimas neužtruktų. Pirmiausia, būtina atsakyti į klausimą - kam, kokiu tikslu reikalingas tyrimas ar analizė? Kokią problemą norima ištirti ir koks bus tyrimo tikslas (ką konkrečiai norima išsiaiškinti)? Tuo pačiu metu būtina apgalvoti, ar tam tikrų duomenų negalima gauti paprastesniu būdu - gali būti, kad kažkas iš partnerių ar kitų institucijų ar organizacijų yra jau atlikęs tyrimą šioje srityje? Tai padėtų sutaupyti ir laiką, ir galimas lėšas,

susijusias su tyrimu, išvengti nereikalingo darbo. Galiausiai, svarbu apgalvoti ir tai, kokios tiksliai informacijos reikia? Informacija ir faktai turi būti tokie, kurie leis pasiekti tikslines auditorijas ir patraukti jų dėmesį, todėl būtina apgalvoti, kas yra svarbu ir patrauklu konkrečioms tikslinėms grupėms? Kokios yra pagrindinės jų vertybinės nuostatos? Kitas žingsnis - nuspręsti, kokie yra geriausi būdai surinkti informaciją ir faktus? Būtina pasirinkti tokius metodus ir būdus, kurie leis surinkti objektyvią, patikimą ir aiškią informaciją. Todėl svarbu atsakyti į klausimus - kokie yra galimi informacijos šaltiniai? Ar jie patikimi? Ar informacija, kurią galima gauti iš šių šaltinių yra oficiali, pagrįsta duomenimis apie tai, kaip ji buvo surinkta? Kokiu būdu bus užtikrinta, kad surinkta informacija bus objektyvi - galbūt informaciją, gautą iš vieno šaltinio, reikės patikslinti surinkus papildomus duomenis iš kitų šaltinių? O galbūt tam tikrą klausimą reikės ištirti iš įvairių socialinių grupių perspektyvų, pvz., apklausti skirtingos lyties, amžiaus ar tautybės respondentus? Labai svarbu, kad renkant duomenis, juos būtų galima pagrįsti įrodymais, o ne subjektyviomis nuomonėmis ir prielaidomis. Galiausiai, būtina nuspręsti, kokie tyrimo instrumentai bus panaudoti, koks yra turimas biudžetas (jei tyrimui reikia lėšų) ir koks bus tyrimo grafikas (kada bus pradėtas tyrimas, kiek laiko užims atskiri jo etapai ir iki kada tyrimas turi būti užbaigtas). Taip pat būtina apgalvoti, kas galės atlikti tyrimą. Jei organizacija jau turi kažkiek duomenų, susijusių su sprendžiama problema ir šiuos duomenis tik reikia patikslinti ar papildyti, tyrimą ar papildomą analizę galės atlikti kažkuris iš organizacijos darbuotojų. Jei informacijos reikia daugiau ir tyrimas bus gilesnis, platesnis, galbūt į jo atlikimą galima įtraukti daugiau organizacijos darbuotojų, kurių kiekvienas būtų atsakingas už tam tikrą tyrimo dalį. O galbūt būtina išorinių ekspertų pagalba, nes organizacija turi mažai patirties ir būtinų kompetencijų tyrimui atlikti.

Surinkus informaciją ir papildomus duomenis, juos būtina tinkamai išanalizuoti ir atrinkti tuos faktus, kurie geriausiai atspindi problemą, ir leidžia pagrįsti jos aktualumą bei svarbą. Taip pat, kaip ir buvo minėta, faktai turi atitikti tikslines grupes - padėti jiems išgirsti tai, ką norite pasakyti. Gerai apgalvokite tai, kaip galima patraukliai ir aiškiai pristatyti tyrimo metu surinktus duomenis. Puiku, jei tyrimo rezultatus galima aprašyti 1-2 A4 lapuose, panaudojant kelias diagramas ar grafikus (t.y., patrauklią vaizdinę informaciją, atspindinčią rezultatus), taip pat aprašant pagrindinius atradimus, padarytus tyrimo metu, išvadas ir rekomendacijas, kaip būtų galima spręsti problemą. Jeigu rengiama išsamesnė tyrimo

ataskaita, tyrimo santrauką vis tiek rekomenduojama parengti - ji galės būti naudojama kaip pagrindinis dokumentas, platinant informaciją apie tyrimą, kadangi dauguma žmonių, tame tarpe sprendimų priėmėjai ir žiniasklaidos atstovai per dieną gauna labai daug įvairios informacijos ir dažnai neturi laiko skaityti ilgus pranešimus ar ataskaitas, todėl tyrimo santrauka gali padėti jiems susipažinti su problema ir pagrindiniais faktais, kurie pagrindžia problemą, o nevyriausybinei organizacijai - patraukti asmenų, kuriems siunčiama informaciją, dėmesį. Santraukoje galima nurodyti, kur įmanoma susipažinti su išsamesne tyrimo ataskaita.

Problemos analizei gali būti naudojami ir papildomi instrumentai, kurie leis nustatyti pagrindines sritis, kuriose svarbu būtų vykdyti advokaciją, siekiant keisti nepriimtiną situaciją. Pvz., analizuojant problemas, susijusias su vaiko teisių įgyvendinimu ir apsauga, analizei galima panaudoti bendrąsias Vaiko teisių konvencijos įgyvendinimo priemones. Jos leis nustatyti tas sritis, kuriose egzistuoja tam tikros spragos. Yra išskiriama dešimt bendrųjų Vaiko teisių konvencijos įgyvendinimo priemonių, t.y.: 1. Vaiko teisių konvencijos nuostatų įtvirtinimas šalies įstatymuose ir kituose teisės aktuose svarbu, kad šalyje būtų priimti įstatymai ir kiti teisės aktai, kurie užtikrintų Vaiko teisių konvencijos įgyvendinimą; taip pat visi įstatymai, kurie reglamentuoja su vaiko teisėmis/vaikais susijusių klausimų įgyvendinimą, turi būti suderinti su Vaiko teisių konvencijos nuostatomis. Svarbu nuosekliai vykdyti galiojančių įstatymų ir kitų teisės aktų vertinimą, siekiant nustatyti, kokį poveikį jie turi vaikams, ar atitinka Vaiko teisių konvencijos nuostatus ir identifikuoti galimas spragas įstatyminėje bazėje; 2. nacionalinis veiksmų planas vaikų klausimais - tinkamas vaiko teisių įgyvendinimas šalyje didele dalimi priklauso nuo to, ar valstybėje yra nacionalinis planas vaiko teisių klausimais, kuris numato, kaip bus užtikrintas vaiko teisių įgyvendinimas ir apsauga. Tokie planai gali būti rengiami ir vietiniu lygmeniu, kai numatomi konkretūs veiksmai ir priemonės vaiko teisių įgyvendinimui ir apsaugai savivaldybės lygmeniu; 3. Vaiko teisių konvencijos įgyvendinimo koordinavimas - kiekvienoje valstybėje turi būti sukurtos ir sėkmingai veikti atskiros institucijos, organizacijos ir tarnybos, atsakingos už vaiko teisių įgyvendinimą ir apsaugą. Šių institucijų funkcijos turi būti aiškiai apibrėžtos ir nesidubliuoti viena su kita; 4. stebėsena ir vaiko teisių įgyvendinimo vertinimas - stebėsena taip pat yra svarbus mechanizmas, siekiant užtikrinti tinkamą vaiko teisių įgyvendinimą ir apsaugą. Todėl kiekvienoje šalyje turi būti nuolat atliekamas tiek įstatyminės bazės, tiek visų įgyvendinamų priemonių poveikio vaikams vertinimas (kai vertinama, kokią įtaką vaikams gali turėti siūlomi nauji įstatymai ar jų pataisos, biudžeto asignavimai, kuriamos programos ir pan. (galimas poveikis), ir kokią įtaką vaikams turi jau įgyvendinamos priemonės (realus poveikis)); 5. statistinių duomenų rinkimas ir rodikliai - kiekviena šalis turi rinkti išsamius ir patikimus duomenis apie visus vaikus, nuo 0 iki 18 metų, visose srityse, kurias apima Vaiko teisių konvencija. Nuolat renkami duomenys leidžia realiau įvertinti vaikų situaciją šalyje; 6. vaikams skiriamos biudžeto lėšos - Jungtinių Tautų Vaiko teisių komitetas pabrėžia, kad kiekviena valstybė turėtų analizuoti savo biudžetą, siekiant nustatyti, kiek lėšų yra skiriama vaikams ir kokį poveikį esamas lėšų paskirstymas turi vaiko teisių įgyvendinimui;

7. bendradarbiavimas su visuomene - pabrėžiamas poreikis į vaiko teisių įgyvendinimą ir apsaugą šalyje įtraukti visuomenę, organizuojant konsultacijas su visuomene, įtraukiant ją į aktyvų dalyvavimą sprendimų priėmimo procese. Dažniausiai pilietinei visuomenei atstovauja būtent nevyriausybinės organizacijos - svarbu, kad valstybė skatintų ir sudarytų tinkamas sąlygas nevyriausybinių organizacijų kūrimuisi ir veiklai, aktyviam dalyvavimui sprendimų priėmimo procese; 8. tarptautinis bendradarbiavimas - kiekviena valstybė turi skirti visas reikiamas priemones vaiko teisių, išvardintų Vaiko teisių konvencijoje įgyvendinimui. Tuo atveju, jeigu dėl tam tikrų priežasčių valstybė tam tikrų priemonių vaikams užtikrinti negali, ji turi galimybę pasitelkti tarptautinį bendradarbiavimą ir kreiptis su pagalbos prašymu į tarptautines organizacijas ar kitas valstybes. Taip pat tai reiškia, kad valstybės turi būti pasirengusios teikti pagalbą kitoms šalims, kurios atsidūrė nepalankiose situacijose ar besivystančioms šalims, kurios stokoja būtinų išteklių tinkamam vaiko teisių įgyvendinimui ir apsaugai; 9. nepriklausomos žmogaus teisių institucijos - šalyje turi veikti nuo vyriausybės nepriklausomos institucijos, kurių funkcijos apima vaiko teisių šalyje įgyvendinimo stebėseną, tinkamos apsaugos skatinimą ir atstovavimą vaiko teisėms. Valstybė turi užtikrinti reikalingus finansinius ir žmogiškuosius išteklius tokioms institucijoms, kad jos galėtų sėkmingai vykdyti savo veiklą, tačiau tuo pačiu metu šios institucijos turi išlikti nepriklausomos nuo valdžios; 10. informacijos apie vaiko teises sklaida - būtina rūpintis tinkamomis priemonėmis, dėka kurių visuomenė yra šviečiama vaiko teisių klausimu, formuojama tinkama visuomenės nuomonė ir pagarbus požiūris į vaiką kaip į teisių turėtoją.

Visos išvardintos priemonės - tai būtini mechanizmai ir struktūros, kurios privalo būti sukurtos ir sėkmingai veikti valstybėje, kad būtų galima kalbėti apie tinkamą vaiko teisių įgyvendinimą ir apsaugą. Analizuojant tam tikrą sritį/problemą, išvardintas priemones galima naudoti nustatant, kurie mechanizmai ir struktūros šalyje nėra sukurtos ar sukurtos tik dalinai. Tai taip pat gali atskleisti problemų priežastis ir padėti identifikuoti tas sritis, į kurias būtina sutelkti dėmesį, siekiant sėkmingo problemos sprendimo. Analizei galima panaudoti paprasčiausią lentelę, į kurią surašomos visos išvardintos bendrosios priemonės. Surašius priemones, yra vertinama, kiek kiekviena iš jų yra įgyvendinama. Tarkim, analizuojama problema yra aukštas procentas vaikų, kurie patiria šeimoje fizines ir kitas žeminančias bausmes. Siekiant nustatyti, kas lemia šią problemą arba kas trukdo vaikų Nr.

Priemonė

Nėra

Įrodymai

Įstatymai ir kiti teisės aktai

Nėra įstatymų, kurie draustų ir gintų vaikus nuo fizinių ir kitų žeminančių bausmių šeimoje

Veiksmų planas

Nagrinėjamo klausimo įgyvendinimo koordinavimas

Stebėsena ir įgyvendinimo vertinimas

Statistiniai duomenys

Yra Dalinai

apsaugai nuo šios smurto formos, lentelėje prie kiekvienos bendrosios Vaiko teisių konvencijos įgyvendinimo priemonės žymima, kokia yra situacija, susijusi su šia priemone. „X“ ar kitokiu patogiu būdu pažymima, ar priemonės įgyvendinimas yra užtikrinamas sukūrus ir įgyvendinant tam tikrus mechanizmus ir instrumentus, ar priemonė yra įgyvendinama tik iš dalies (pvz., yra planuojama sukurti tam tikrus mechanizmus ar instrumentus - parengtas tam tikro įstatymo projektas ar rengiama nauja programa, susijusi su nagrinėjamu klausimu), ar priemonės įgyvendinimui nėra sukurta jokių mechanizmų ir tokių mechanizmų kurti bent jau artimiausiu metu nenumatoma, arba jų sukūrimui/problemos sprendimui trūksta politinės valios. Pvz., pasirinktos problemos - fizinių ir kitų žeminančių bausmių vaikams taikymo šeimoje - atveju, lentelę galima būtų užpildyti sekančiai:

Vaiko teisių apsaugos skyriai yra atsakingi už vaikų apsaugą nuo smurto artimoje aplinkoje vietiniu lygmeniu

Lėšos biudžete

Kiekvienais metais LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija finansuoja nevyriausybinių organizacijų projektus pagal Nevyriausybinių organizacijų, dirbančių šeimos gerovės srityje, programą, kas leidžia organizuoti pozityvios tėvystės mokymus

Trūksta nuolatinio finansavimo ir pozityvios tėvystės programų įgyvendinimo nacionaliniu lygmeniu 7

Bendradarbiavimas su visuomene

Tarptautinis bendradarbiavimas

Nepriklausomos žmogaus teisių institucijos

Informacijos sklaida

X X

Yra galimybė naudotis tarptautinės iniciatyvos End All Corporal Punishment pagalba ir parama

LR Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga palaiko fizinių bausmių draudimą ir yra atvira bendradarbiavimui su nevyriausybinėmis organizacijomis šiuo klausimu

Nevyriausybinės organizacijos kuria ir įgyvendina informacines kampanijas, skirtas šviesti visuomenę fizinių bausmių ir pozityvios disciplinos klausimu, bet organizacijų veiksmai yra nesuderinti, dėl ko kampanijos turi mažesnį poveikį Žiniasklaida platina visuomenę dezinformuojančią informaciją

Lentelė yra pateikiama tik kaip pavyzdys, kaip bendrosios Vaiko teisių konvencijos įgyvendinimo priemonės galėtų būti panaudotos situacijos analizei - realybėje, kiekviena sritis turėtų būti išanalizuota plačiau nei pavyzdyje. Kartu tokia analizė gali suteikti papildomos informacijos dėl esančių galimybių. Pvz., gali būti kad viena iš didžiausių problemų yra neigiama visuomenės nuostata fizinių ir kitų žeminančių bausmių, taikomų vaikams šeimoje, draudimo, ir tokią neigiamą nuostatą stiprina žiniasklaidos netinkamas problemos viešinimas. Tačiau galbūt galima pasinaudoti Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus ir tarptautinių organizacijų, skatinančių bausmių draudimą visose pasaulio šalyse, palaikymu, o galbūt ir tarp žiniasklaidos atstovų, kurių dauguma išreiškia neigiamą nuostatą sprendžiamos problemos atžvilgiu, yra bent vienas žurnalistas, kuris palaiko fizinių bausmių draudimą šeimoje ir galėtų prisidėti rengiant pozityvius straipsnius

šia tema? Svarbu prie kiekvienos priemonės pateikti tam tikrus duomenis ar įrodymus, kurie pagrįstų teiginius. Pateiktą lentelę galima laisvai pritaikyti analizuojant ne tik vaiko teisių situaciją, tačiau ir kitus klausimus/problemas, susijusias su bet kuria žmogaus teisių problema. Adaptavus, lentelę galima panaudoti nagrinėjant ir kitus klausimus - pvz., ekologijos, gyvūnų teisių apsaugos klausimus (taip pat yra analizuojama, ar yra strategija ar nacionalinis planas konkrečiu klausimu; ar yra institucijos, koordinuojančios šį klausimą, ir t.t.). Identifikavus pagrindinę problemą, kurią bus siekiama spręsti ir surinkus būtinus duomenis ir faktus problemai pagrįsti, svarbu atlikti dar vieną analizę - t.y., identifikuoti asmenis, kurie gali būti susiję su problema ir svarbūs jos sprendimo procese.

3.2 Susijusių šalių analizė Sėkmingai advokacijai svarbu įvertinti visus su problema susijusius asmenis - ne tik naudos gavėjus (t.y., asmenys, kurių gyvenimas teigiamai pasikeis po to, kai bus pasiekti tam tikri rezultatai/kai problema bus išspręsta), bet taip pat asmenys, kurie palaiko atstovaujamą klausimą ir gali prisidėti prie jo viešinimo, palaikyti organizacijos veiksmus siekiant pokyčių. Analizė turi padėti identifikuoti visas susijusias šalis, t.y., naudos gavėjus, sąjungininkus ir palaikančiuosius, o taip pat priešus/oponentus ir neutralius asmenis, kurie galbūt nėra suinteresuoti klausimu/problema šiuo metu, bet galėtų tapti iš tikrųjų svarbiais ir įtakingais sąjungininkais, jei pavyktų patraukti juos į savo pusę. Sąjungininkais gali būti bet kurie asmenys, kurie yra suinteresuoti problemos sprendimu ir nori prisidėti prie siekiamo rezultato dėl įvairiausių motyvų, pvz., jie patys gali gauti naudos, jei problema bus sėkmingai išspręsta, o galbūt jie turi tam tikrą vidinį norą ir poreikį prisidėti prie problemos sprendimo, galbūt dirba toje pačioje srityje ir siekia tų pačių pokyčių. Identifikuojant sąjungininkus, galima pasinaudoti paprasčiausiu „minčių lietaus“ metodu, kai komandos nariai organizacijoje susako visus galimus asmenis ir organizacijas, bei jų koalicijas, kurios palaiko ar galėtų palaikyti organizacijos siekį. Sąjungininkai svarbūs tuo, kad labai retai nevyriausybinė organizacija gali pasiekti savo advokacijos tikslų pati viena - nebent siekiamas

pokytis būtų labai mažas arba organizacija būtų nepaprastai įtakinga. Analizuojant sąjungininkus, labai svarbu ne tik identifikuoti asmenis, kurie galėtų ir norėtų prisijungti prie siekiamų pokyčių, tačiau taip pat suprasti, kokie yra jų motyvai, vertybinės nuostatos ir tikslai. Tai svarbu dėl to, kad kai kurie asmenys gali siekti tų pačių rezultatų ir pokyčių, tačiau dėl visiškai skirtingų tikslų, kurie nebūtinai sutaps su Jūsų organizacijos tikslais. Tai ne visada yra blogai, bet gali būti susiję su pavojumi, kad vėliau, problemos sprendimo eigoje, šie asmenys sutiks su tam tikrais kompromisais, kurie bus nepriimtini Jūsų organizacijai. Todėl geriau rinktis sąjungininkus, kurie problemą ir norimus rezultatus suvokia lygiai taip pat kaip ir Jūs. Galimais sąjungininkais gali būti: kitos nevyriausybinės organizacijos ir/ar jų koalicijos, žmogaus teisių aktyvistai/ekspertai (ypač svarbūs tie, kurie yra pripažinti visuomenėje ir/ar tarp valdžios atstovų/institucijų, ir turi tam tikros įtakos), kitos panašios iniciatyvos, valdžios atstovai, kurie palaiko organizacijos siūlomą problemos sprendimą, žinomi visuomenėje žmonės, tarptautinės organizacijos. Sąjungininkai gali prisidėti prie organizacijos advokacijos plano įgyvendinimo savo turimais resursais, patirtimi ir kompetencijomis, ar turima įtaka; taip pat jie gali padėti greičiau orientuotis aplinkoje (pvz., dalintis gaunama informacija, kuri yra svarbi klausimo/problemos sprendimui).

Tuo pačiu metu svarbu išanalizuoti ir esamus ar potencialius oponentus/priešininkus. Svarbu atsakyti į klausimą - kas pasisako prieš ir turi pakankamai galios, kad apsunkinti arba net užkirsti kelią pasiekti norimus rezultatus? Svarbu ne tik identifikuoti priešininkus, tačiau taip pat tiek, kiek tai galima, išanalizuoti jų argumentus ir turimą informaciją, kurią jie gali naudoti arba naudoja prieš Jus ir Jūsų siekiamą pokytį/rezultatą. Tokiu būdu galima iš anksto pasirengt atremti tuos argumentus ir atstovėti savo poziciją bei išvengti nemalonių staigmenų. Galiausiai, oponentų ir jų turimos informacijos analizė yra svarbi ir tuo, kad tam tikrais atvejais kai kuriuos oponentus galima patraukti į savo pusę ir paversti sąjungininkais. Gali būti, kad kai kurie iš oponentų paprasčiausiai turi klaidingą ar netikslią informaciją, stokoja platesnio problemos matymo, ir jų požiūris gali pasikeisti, jei jie gautų papildomos informacijos. Neutralūs asmenys taip pat gali būti svarbūs advokacijos procese - tai gali būti pvz., akademinės bendruomenės atstovai, nepriklausomi patarėjai, žymūs žmonės (garsenybės), ir bet kas kitas, kas nėra tiesiogiai susijęs su problema, arba gali turėti apie ją mažai informacijos, ir nei palaikyti, nei būti prieš Jūsų siekiamus rezultatus. Svarbu įvertinti tokių neutralių asmenų galimą poveikį ir naudą advokacijai - galbūt būtų naudinga susisiekti su tam tikrais asmenimis ar organizacijomis, kurios galėtų prisidėti prie idėjos ir padėti siekti norimų rezultatų. Svarbu apgalvoti, kokią naudą šiems asmenims galėtų turėti dalyvavimas Jūsų veikloje ir bendro tikslo siekimas? Pvz., jeigu skatinamas fizinių bausmių vaikams draudimas šeimoje ir pozityvios tėvystės idėjos sklaida jaunų šeimų tarpe, galbūt galima į bendrą veiklą įtraukti įžymų asmenį, turintį vaikų, kuris yra patrauklus tikslinei grupei ir gali tapti advokacijos kampanijos ambasadoriumi ar veidu, pasidalinti savo patirtimi auklėjant vaikus ir sprendžiant auklėjimo problemas. Tokiam asmeniui pvz., gali būti svarbu tai, kad jis/ji pats/pati yra tėtis/mama, ir jis/ji norės palaikyti nesmurtinio auklėjimo idėją. Taip pat advokacijos procese svarbūs yra naudos gavėjai/teisių turėtojai, t.y., tie asmenys ar jų grupės, kurių interesams atstovauja nevyriausybinė organizacija. Jų įtraukimas į advokacijos procesą yra svarbus tuo, kad tai įgalina pačius naudos gavėjus aktyviai dalyvauti kuriant reikšmingus pokyčius savo gyvenime, o tai, savo ruožtu, įgalina juos valdyti savo gyvenimą, aktyviau dalyvauti valstybės valdyme,

visuomenės gyvenime. Kartu, naudos gavėjų dalyvavimas yra svarbus, kadangi jie gali suteikti grįžtamąjį ryšį dėl organizacijos veiklos, ir padėti suprasti, ar pasirinkti veiksmai iš tikrųjų yra naudingi ir tinkami. Galiausiai, naudos gavėjai gali padėti kurti ir viešinti sėkmės istorijas, kai jų pačių gyvenimo istorija panaudojama parodyti, kaip tam tikri sprendimai ar veiksmai padėjo reikšmingai pakeisti asmens gyvenimą ir išspręsti jo problemą. Pvz., jeigu organizacija siekia, kad globėjų šeimoms būtų teikiama papildoma parama po to, kai prasideda globos procesas, galima parengti ir viešinti sėkmės istorijas, kai globėjų šeimoms nevyriausybinė organizacija teikė konsultavimo, palaikymo, kt. paslaugas ir tai padėjo globojamam vaikui greičiau ir sėkmingiau adaptuotis globėjų šeimoje, o globėjams efektyviau susitvarkyti su globos procese kylančiais sunkumais, kurie galėjo sąlygoti, kad vaikas turėtų vėl grįžti atgal į globos instituciją. Identifikuojant priešininkus, galimus naudingus potencialius asmenis ir naudos gavėjus, kurie galėtų prisidėti prie organizacijos advokacinės veiklos, taip pat galima naudoti „minčių lietaus“ metodą. Pirmiausia, surašomi visi galimi asmenys pagal atskiras grupes, kuriuos organizacija norėtų įtraukti į savo veiklą ir kurie galėtų sėkmingai prisidėti prie siekiamų rezultatų, o oponentų atveju - visi asmenys, kurie yra pakankamai įtakingi, kad sužlugdyti organizacijos siekius. Identifikuojant sąjungininkus ir neutralius asmenis, svarbu įvertinti ne tik galimą naudą, kurią gali atnešti bendradarbiavimas su jais, tačiau ir galimas rizikas bei pavojus ar galimas problemas. Iš visų identifikuotų asmenų reikėtų pasirinkti ne daugiau 1-3, su kuriais būtų naudingiausia susisiekti ir pakviesti juos prisidėti prie organizacijos veiklos. Tą galima padaryti surašant visus galimus sąjungininkus pagal jų svarbą organizacijos advokacinei veiklai (pvz., jeigu siekiama formuoti tam tikros socialinės grupės visuomenėje nuomonę vienu ar kitu klausimu, daug svarbesnis nei politikas gali būti įžymus asmuo (dainininkas, sportininkas ar pan.), kuris yra autoritetas tikslinei grupei). Tačiau jeigu pagrindinis tikslas yra įtakoti pvz., tam tikro įstatymo pataisymų priėmimą, svarbesni tampa asmenys, turintys sprendimo galią. Prieš susisiekiant su konkrečiais asmenimis ar organizacijomis, pirmiausia būtina labai aiškiai ir konkrečiai apibrėžti, ko organizacija tikisi iš sąjungininkų? Kuo jie galėtų padėti? Ką jie turėtų daryti advokacijos procese? Kokios būtų jų atsakomybės? Tai

užtikrins konstruktyvų dialogą ir abiejų pusių turimų lūkesčių išsiaiškinimą susitikimo metu. Užmezgus bendravimo ir bendradarbiavimo ryšius su galimais sąjungininkais, svarbu gerai apgalvoti komunikacijos su jais būdus - kaip geriausia palaikyti kontaktą? Kaip dažnai? Kokias priemones naudoti, siekiant nuolat informuoti sąjungininkus apie veiklos eigą? Labai svarbu sąjungininkams suteikti grįžtamąjį ryšį apie jų daromą poveikį - tai stiprina jų

motyvaciją dalyvauti veikloje, įvertinti savo dalyvavimą; galiausiai, tai yra ir padėkos forma už suteiktą pagalbą ir paramą organizacijos veiklai. Sąjungininkų ir priešininkų analizei gali būti naudojami ir paprasti, tačiau analizę palengvinantys instrumentai, tokie kaip pvz., suinteresuotų šalių matricos, kaip pateikiama žemiau.

Suinteresuotų šalių įtaka

Suinteresuotų šalių svarba Nežinoma

Nesvarbus

Didelė įtaka

Vidutinė svarba

Labai svarbus

Asmuo XX

Vidutinė įtaka Maža įtaka Nežinoma

Asmuo YY Asmuo ZZ

Nors advokacija dažniausiai yra apibrėžiama kaip tam tikras procesas ar kaip nuoseklių veiksmų visuma, kurių pagalba siekiama tam tikrų pokyčių politikoje ir praktikoje, visgi, sėkminga advokacija iš tikrųjų yra susijusi su žmonėmis, o ne su struktūromis. Tai ne tik jau aptarti sąjungininkai, priešininkai ir neutralūs asmenys, naudos gavėjai, tačiau taip pat ir asmenys, kurie turi sprendimų priėmimo galią. Tad sekantis advokacijos plano komponentas, kuris svarbus sėkmingai advokacijai - politinių jėgų analizė.

3.3 Politinių jėgų ir sprendimų priėmėjų analizė Nevyriausybinei organizacijai būtina identifikuoti, kas yra tie asmenys, kurie turi priimti tam tikrus sprendimus, kad pasiekti norimų pokyčių. Dažnai yra aišku, kas yra tie pagrindiniai asmenys, nuo kurių priklauso sprendimai, tačiau kartais organizacija gali susidurti su aplinka, kurioje egzistuoja ir tam tikros paslėptos politinės galios, o atstovaujamas klausimas yra susijęs su keliais skirtingais sprendimų priėmėjais, kurie turi skirtingą įtaką, svarbą, ir organizacija turės priimti sprendimą, į kuriuos sprendimų priėmėjus nukreipti savo advokacinius veiksmus. Sprendimų priėmėjų identifikavimas yra vienas iš svarbiausių advokacijos plano komponentų, nors spragos ir tobulintinos sritys egzistuoja mechanizmuose, sistemose ir struktūrose, sprendimai yra priimami žmonių, kurie turi tokią galią. Analizuojant sprendimų priėmėjus, pirmiausia būtina atsakyti į klausimą - kas yra pagrindiniai sprendimų priėmėjai, kurie turi pakankamai galios priimti sprendimus, būtinus siekiamiems pokyčiams? Svarbu įvardinti ne šių asmenų galimas pozicijas, bet konkrečius vardus ir pavardes. Jeigu organizacija negali įvardinti konkrečių vardų tų asmenų, kurie turi galios priimti

sprendimus, tai reiškia, kad būtina atlikti papildomą analizę ir surinkti daugiau informacijos, arba pasikonsultuoti su tais, kurie tokią informaciją gali turėti. Identifikavus konkrečius asmenis, kurie turi galią priimti sprendimus, svarbius atstovaujam klausimui, vertinama, kurie asmenys yra: a) įtakingiausi ir svarbiausi; b) su kuriais būtų paprasčiausia užmegzti santykius; c) kurie yra susidomėję ar galėtų būti sudominti atstovaujamu klausimu. Identifikavus tokį asmenį ar kelis asmenis, būtina apgalvoti, kokiu būdu būtų galima kreiptis į šiuos asmenis? Gali būti, kad reikės rasti papildomus asmenis, kurie gali padėti susisiekti su sprendimų priėmėju - tarkim, tai gali būti jo patarėjas ar asistentas. Sprendimų priėmėjų analizę galima atlikti labai paprastu būdu - nubrėžiant matricą ir surašant visus galimus sprendimų priėmėjus, kurie: a) yra įtakingi, priimant sprendimą, susijusį su organizacijos siekiamais pokyčiais; b) palaiko organizacijos siekiamus pokyčius ir idėją; c) yra ir įtakingi, ir palaikantys. Tokios matricos pavyzdys pateikiamas žemiau (pasirinkti sprendimų priėmėjai yra nurodomi tik kaip pavyzdys):

Mažai įtakingi Įtakingi LR Seimo Žmogaus teisių Socialinės apsaugos ir Palaikantys komitetas darbo ministras Finansų ministras Nepalaikantys ar Seimo nariai mažai palaikantys

Oficialaus kreipimosi sėkmė į sprendimų priėmėją priklauso nuo daugelio faktorių be abejo, svarbu, kad problema būtų aiškiai apibrėžta, pateikiant objektyvius, patikimus faktus ir argumentus bei pasiūlymus ir rekomendacijas dėl problemos sprendimo. Tačiau tai nėra vieninteliai sėkmę užtikrinantys veiksniai. Prieš kreipdamasi į sprendimų priėmėją, organizacija turi įvertinti savo reputaciją, įvaizdį, įtaką visuomenėje (kiek organizacija yra žinoma ir stipri lyginant su kitomis nevyriausybinėmis organizacijomis), turimas kompetencijas, susijusias su advokacija. Visa tai gali turėti reikšmingą poveikį tam, kaip sprendimų priėmėjas reaguos į kreipimąsi. Todėl jeigu organizacija nėra tikra dėl pvz., savo gebėjimų ar įvaizdžio (pvz., ji nėra žinoma nacionaliniu lygmeniu ir didesnė tikimybė, kad sprendimų priėmėjas apie ją niekada anksčiau

nėra girdėjęs), organizacijai rekomenduojama nerizikuoti ir geriau pagalvoti apie galimą pagalbą ar palaikymą iš šalies. Pvz., galbūt yra galimybė kreiptis į sprendimų priėmėją nuo nevyriausybinių organizacijų koalicijos arba bent jau parengti ir išsiųsti kreipimąsi kartu su partneriu - kita organizacija, kuri yra žinoma ir vertinama, ar turi gerą reputaciją. Parengus kreipimosi tekstą, labai svarbu įvertinti, ar jame pateikta informacija, duomenys ir faktai yra pakankamai stiprūs ir ar atkreips sprendimų priėmėjo dėmesį. Ar pateikiamos rekomendacijos dėl problemos sprendimo yra pakankamai realistiškos ir įgyvendinamos, t.y., ar sprendimų priėmėjui bus aišku, kokių konkrečių sprendimų reikia ir tikimasi iš jo, kad reikšmingai pasikeistų esama nepriimtina situacija?

Kreipiantis į sprendimų priėmėjus, organizacijai yra svarbu išsiaiškinti: • kokią informaciją apie problemą turi sprendimų priėmėjas? • Kiek ši informacija yra išsami ir kiek ji yra teisinga? • Kokios yra paties sprendimų priėmėjo vertybinės nuostatos ir pažiūros? Tokią analizę galima pvz., atlikti peržiūrėjus interviu, pokalbių laidas, kuriose dalyvavo sprendimų priėmėjas, pasisakydamas arba klausimu, susijusiu su organizacijos atstovaujama problema, arba kitais klausimais, kurie gali atskleisti tam tikras asmens vertybines nuostatas; • kokios gali būti sprendimų priėmėjo išankstinės nuostatos, ir kaip jas galima būtų keisti?

Jeigu sprendimų priėmėjui yra siunčiamas raštiškas kreipimasis arba kreipiamasi tiesiogiai, svarbu atsiminti kelis praktinius dalykus. Pirmiausia, svarbu atsiminti, kad sprendimų priėmėjai yra labai užsiėmę. Todėl svarbu užtikrinti, kad tiek raštiškas kreipimasis, tiek el. laiškas, tiek skambutis būtų kuo trumpesnis, tačiau sprendimų priėmėjas galėtų gauti aiškią informaciją apie tai, kas esate, kokiu klausimu kreipiatės į sprendimų priėmėją ir kodėl kreipiatės būtent į jį, o taip pat ko tikitės? Be abejo, prie el. laiško gali būti prisegama daugiau informacijos apie problemą - tai gali būti tyrimo ataskaita, surinkti statistiniai duomenys ar kitokia informacija, pagrindžianti problema, tačiau paties laiško tekstas turi būti trumpas ir konkretus. Svarbu pagalvoti, ar teikiama informacija bei sprendžiamas klausimas turi kažką įdomaus, vertingo ir patrauklaus sprendimų priėmėjui? Kokie gali būti asmens motyvai ar paskatos priimti

sprendimą? Jei tokių motyvų nėra, ar įmanoma sukurti tokią motyvaciją? Kaip? Ar prieš priimant sprendimą, sprendimų priėmėjas konsultuosis su kažkuo? Su kuo ir ar kažkokiu būdu galima susisiekti ir suteikti informaciją šiam asmeniui? Kokios papildomos informacijos gali reikėti sprendimų priėmėjui? Sudėtingiausia yra įvertinti galių dinamiką. Net geriausiai apgalvotas advokacinis planas gali būti nesėkmingas, jeigu jis neatitiks socialinio konteksto, bus įgyvendintas netinkamu laiku, neatitiks sprendimų priėmėjų, į kuriuos kreipiamasi, vertybinių nuostatų ir psichologijos. Todėl neužtenka vien aiškiai apibrėžti problemą, surinkti pakankamai duomenų ir faktų, parengti pakankamai informacijos problemai pagrįsti ir turėti bei vykdyti advokacijos planą. Visa tai turi būti pagrįsta aiškiu suvokimu - kas (kokie konkrečiai veiksmai), kam ir kokiomis aplinkybėmis turės didžiausią poveikį.

Todėl sėkminga advokacija yra susijusi su politinių tendencijų analize bei galių supratimu. Vienas iš geriausių instrumentų, kuris yra skirtas analizuoti galių lygmenis, erdves, kuriose jos egzistuoja ir galimas formas, o taip pat tarpusavio ryšius bei sąveikas, yra „Galių kubas“. Šis metodas yra naudingas tais atvejais, kai norima išanalizuoti ir suprasti skirtingus galių aspektus ir tai, kaip skirtingos galios yra susijusios viena su kita. Instrumentas taip pat leidžia vizualiai sudėlioti, kaip atrodo pačios organizacijos padėtis, bei aplinka, kurioje organizacija veikia (kas yra svarbiausi susiję asmenys, kokie yra svarbūs tarpusavio ryšiai ir veikiančios jėgos), ir atsižvelgiant į tai, įvertinti ir atrasti, kokios yra galimybės advokacijai, kas galėtų padėti mobilizuoti būtinus resursus ir padėti siekti svarbių pokyčių.

„Galių kubas“ leidžia sėkmingai planuoti advokaciją, numatant geriausią tašką, iš kurio organizacija, pasinaudojusi palankiai susiklosčiusiomis aplinkybėmis ir esama situacija, susijusia su galių pasiskirstymu, galės pradėti savo advokacinę veiklą. Su aprašytu instrumentu galima išsamiai susipažinti šiam instrumentui skirtame tinklapyje, kurioje pateikiama tiek metodinė medžiaga dėl instrumento naudojimo, tiek praktiniai patarimai. Tinklapį galima rasti adresu: http://www.powercube.net/ (informacija yra pateikiama anglų kalba).

Kas yra galia? Advokacinėje veikloje galia dažniausiai yra suprantama kaip tam tikra jėga ar valdžia, kurią turi formalios politinės institucijos ir valdžios atstovai. Tokia valdžia yra įgyvendinama per valstybėje sukurtas formalias sistemas, kurios apima formalius teisinius procesus bei įstatymus ir kitus teisės aktus. Tokie procesai, sistemos ir struktūros, bei su jomis susijusios jėgos yra labai aiškios. Dažniausiai nevyriausybinės organizacijos, planuodamos savo advokacinę veiklą, orientuojasi būtent į tokio tipo galias - yra analizuojama ir vertinama, į kuriuos asmenis, turinčius galią, būtina kreiptis, kad būtų galima pasiekti svarbių pokyčių įstatyminėje bazėje, politikoje ir valstybės turimų resursų paskirstyme. Tačiau organizacijos turi atsiminti ir tai, kad ne visos galios yra formalios, aiškios ir matomos. Egzistuoja ir kito tipo galios, t.y.

paslėptos galios ir nematomos galios. Paslėptos galios dažniausiai nėra susijusios su formaliomis struktūromis ir valdžios institucijomis, tačiau su tam tikrais asmenimis ar organizacijomis, kurie nepriklausomai nuo to, kad neturi valdžios pagal galiojančius įstatymus, turi labai didelę įtaką ir poveikį valstybės gyvenimui. Prie tokio galios tipo galima priskirti pvz., dideles verslo įmones, korporacijas. Šių organizacijų galia yra paslėpta ir neformali, tačiau šios organizacijos turi didelę įtaką sprendimų priėmimo procesui ir gali įtakoti tai, koks klausimas bus nagrinėjamas, kas bus įtrauktas į šio klausimo nagrinėjimą, o neretai ir tai, kokie sprendimai bus priimti. Šiuo atveju susiduriama su grėsme, kad bus užkirstas kelias tam tikroms grupėms dalyvauti sprendimų priėmimo procese, ypač labiausiai pažeidžiamos visuomeninės grupėms.

Sudėtingiausiai atskleidžiamos yra nematomos galios. Prie tokių galių galima priskirti pvz., giliai įsišaknijusias tradicijas, kultūrines nuostatas, socialines normas, praktikas ir pasaulėžiūras, kurios yra tapusios visuomenės narių elgesio ir gyvensenos norma. Tai reiškia, kad tam tikrais atvejais, net jeigu bus pasiektos tam tikros formalios priemonės (pvz., priimti nauji įstatymai), situacija iš tikrųjų išliks nepakitusi. Pvz., Rumunijoje įstatymas, draudžiantis fizinių ir kitų žeminančių bausmių taikymą vaikams šeimoje buvo priimtas dar 2004 m., tačiau iki šiol tokios bausmės yra plačiai taikomos rumuniškose šeimose. Vis dar vyrauja nuostata, kad fizinės bausmės yra tinkama vaikų auklėjimo priemonė, ir bausmės dažnai pateisinamos vadovaujantis liaudišku posakiu, kuris išvertus skambėtų kaip nuostata, kad „vaikų mušimas yra atėjęs iš dangaus“. Šis pavyzdys rodo, kad ne visada tam tikrų pokyčių formaliose struktūrose ir įstatyminėje bazėje skatinimas gali atnešti reikšmingus pokyčius praktikoje. Įstatymų ir kitų teisės aktų priėmimas nėra pakankama sąlyga užtikrinti, kad situacija sėkmingai pasikeis. Be abejo, tinkama įstatyminė bazė taip pat yra svarbi, kadangi įstatymai ir kiti teisės aktai padeda įtvirtinti nuostatas, kas yra toleruojama, o kas yra visais atvejais nepriimtina. Tačiau vien įstatymų priėmimas ne visada reiškia sėkmę,

gali būti, kad tos grupės, kurios yra susijusios su nematomomis galiomis, nematys poreikio vadovautis nauju įstatymu arba nemanys, kad tai yra jiems svarbu. Pvz., aptartame pavyzdyje, grupė, susijusi su nematomomis galiomis yra tėvai, kurie yra įpratę taikyti fizines ir kitas žeminančias bausmes tais atvejais, kai susiduria su vaikų auklėjimo problemomis ir nemano, kad tokios bausmės yra netinkama auklėjimo priemonė, nesuvokia, kodėl ir kaip galėtų keisti tokias savo nuostatas. Dalis tėvų gali bijoti, kad negalėdami taikyti smurtinių bausmių vaikui jie neturės kitokių galimybių ir gebėjimų užkirsti kelią nepriimtinam vaiko elgesiui. Tokiu būdu stiprios kultūrinės normos, tradicijos ir pažiūros užkerta kelią iš tikrųjų reikšmingiems pokyčiams, ir todėl nevyriausybinėms organizacijoms būtina gerai apgalvoti, ar advokacinė veikla bus sėkminga tuo atveju, jeigu ji apsiribos vien siekimu, kad šalyje būtų priimtas fizines ir kitas žeminančias bausmes draudžiantis įstatymas? Galbūt tuo pačiu metu būtų svarbu įgyvendinti edukacinę kampaniją, kuri padėtų tėvams ir kitiems vaiko atstovams mokytis nesmurtinės vaiko elgesio kontrolės ir disciplinos būdų? Galbūt pasiekus įstatyminį draudimą, reikėtų skatinti kurti ir įgyvendinti nacionalines pozityvios tėvystės programas, kurios būtų nemokamai prieinamos tėvams?

Tad rengiant advokacijos planą svarbu įvertinti visas aptartas galių formas, ir numatyti, kaip jos gali įtakoti organizacijos atstovaujamą klausimą bei siekiamus pokyčius. Tokia analizė taip pat turės įtakos advokacijos plano tikslams, veiksmams ir intervencijoms, kurios bus pasirinktos, kaip pagrindinės advokacijos veiklos. Tarkim, tais atvejais, kai organizacija turi įtakoti aiškias, formalias, matomas galias, galima rinktis tokius advokacijos instrumentus kaip analizės ir tyrimai, lobizmas, kampanijos, žiniasklaidos panaudojimas problemos viešinimui. Tais atvejais, kai susiduriama su paslėpta galia, advokacijos instrumentai gali skirtis - naudingiau būtų taikyti pvz., lobizmo veiklas, į kurias yra įtraukiamos pačios pažeidžiamos grupės (pvz., galima organizuoti pažintinius vizitus su sprendimų priėmėjais į tas vietoves, kur gyvena šios grupės), o kai susiduriama su nematoma galia, veiksmingesnės yra edukacinės ar informacinės kampanijos, kurios siekia keisti nepriimtinas visuomenines nuostatas, suteikti visuomenei daugiau žinių vienu ar kitu klausimu. Atlikus visas nurodytas analizes, nevyriausybinei organizacijai bus daug paprasčiau suvokti, kokioje aplinkoje ji veikia, kas toje aplinkoje gali turėti poveikį ir įtaką siekiamiems rezultatams ir advokacinei veiklai, nuo ko gali priklausyti sprendimų priėmimas, ir kokias galimybes turi pati organizacija, kokios jos yra stiprybės, o kur jai reikės papildomos paramos, kokia ji gali būti. Atlikus analizes, organizacija gali pradėti rengti advokacijos veiksmų planą, kuris numato, kokių konkrečių pokyčių ir rezultatų siekiama, norint pakeisti identifikuotą problemą ir kokių tikslių veiksmų bus imtasi ar kokios veiklos bus įgyvendintos, kad šiuos pokyčius būtų įmanoma pasiekti. Planavimas prasideda nuo aiškių advokacijos tikslų apibrėžimo.

3.4 Siekiami pokyčiai: advokacijos tikslai Kaip ir bendra organizacijos veikla, taip ir advokacija turi turėti aiškų tikslą, t.y. veikla turi būti tikslinga. Prieš pradedant formuluoti advokacijos tikslus, pirmiausia rekomenduojama bendrai apibrėžti tai, ko bus siekiama? Rekomenduojama parengti trumpą aprašymą, kuris apibrėš bendrąją advokacijos filosofiją - kokia yra ta nepriimtina situacija, kodėl ji yra nepriimtina, kurių visuomenės grupių, kokios teisės yra pažeidžiamos, koks yra organizacijos vaidmuo sprendžiant šią problemą, ir ką organizacija ruošiasi padaryti, siekiant pokyčių. Tokiame aprašyme svarbu vengti planuojamų veiklų vardinimo - aprašymo tikslas yra atskleisti organizacijos įsipareigojimą siekiamam tikslui ir visuomenei, bei ryžtą keisti esamą situaciją, o taip pat organizacijos suvokimą, kokiu būdu ji gali daryti įtaką. Toks aprašas neturi būti ilgas - užtenka, jei jis sudarys pusę A4 lapo.

Atliktų analizių pagrindiniai rezultatai taip pat turi atsispindėti advokacijos plane, t.y. būtina aprašyti: 1. Kokie yra pagrindiniai politiniai procesai ir tendencijos, ir organizacijos galimybės jas įtakoti; 2. Kokios yra pagrindinės SSGG analizės išvados; 3. Kas yra esami ir galimi partneriai ir kitos suinteresuotos šalys (naudos gavėjai, neutralūs asmenys ir organizacijos sąjungininkai); 4. Kas yra pagrindiniai priešininkai, ir kokios yra galimybės juos neutralizuoti; 5. Kokius resursus organizacija turi advokacijos plano įgyvendinimui.

Bendrasis advokacijos tikslas padeda atsakyti į klausimą - kokio pokyčio siekiame ir kokią situaciją norime matyti? Koks bus galutinis rezultatas, kurį norime matyti po to, kai įgyvendinsime visus veiksmus, numatytus advokacijos plane? Tikslas priklauso nuo siekiamo rezultato - kartais advokacijos tikslas gali būti gana siauras, pvz., pasiekti, kad savivaldybė skirtų finansavimą pritaikyti vietinį Kultūros centrą judėjimo negalią turintiems asmenims: įrengti tinkamus įvažiavimus, keltuvus ir liftą. Šiuo atveju pakaks šio vieno tikslo. Tuo tarpu advokacijos planų, kurie orientuojasi į sudėtingesnių, kompleksinių problemų sprendimą, tikslas bus platesnis. Tokiu atveju rekomenduojama apibrėžti vieną ilgalaikį tikslą, t.y. pagrindinį siekiamą rezultatą, o taip pat numatyti trumpalaikius tikslus, tai yra atskirus žingsnius, kurie atspindės tarpinius rezultatus, siekiant didžiųjų pokyčių. Pvz., tikslas iki 2015 m. pabaigos sumažinti vaikų globos institucijose augančių vaikų skaičių 40 proc. gali reikalauti nemažai tarpinių (trumpalaikių) tikslų, kurie padės skatinti kurti tinkamas sąlygas vaikų globai šeimoje ar jai artimoje aplinkoje. Dažniausiai tikslus siūloma apibrėžti naudojantis tikslų formulavimo metodikos SMART kriterijais. Pagal šią metodiką, tikslai turi būti: 1. Konkretūs (specific): kokius pokyčius norime matyti? Tikslai turi būti labai konkretūs perskaičius juos, turi būti aišku, kas, kaip ir iki kada turi būti padaryta. Formuluojant tikslus būtina vengti sudėtingų terminų ir sąvokų, žargono arba žodžių, kurie gali būti neteisingai suprasti, įvairiai interpretuojami. Gero tikslo pavyzdys: iki 2015 m. pirmo ketvirčio pabaigos ne mažiau nei 45 papildomi vaikai iš socialinės rizikos sąrašo 5 dienas per savaitę galės gauti vaikų dienos centre teikiamas socialines paslaugas. Blogo tikslo pavyzdys: bendruomenėje bus sudarytos sąlygos rizikos grupės vaikams gauti papildomas paslaugas. 2. Išmatuojami (measurable): kas parodys mums, kad pasiekėme tai, ko norėjome? Tikslas turi būti suformuluotas taip, kad būtų aišku, kokie kriterijai ir rodikliai parodys, kad tikslas yra pasiektas, arba kiek organizacija pasistūmėjo, siekdama tikslo. Bet kuris tikslas, kurio neįmanoma išmatuoti, yra blogai suformuluotas. Kartais yra be galo sudėtinga įvertinti tikslo pasiekiamumą, ypatingai tais atvejais, kai kalbama apie nuomonių, nuostatų ar patirčių pokyčius. Tais atvejais tinka ir

kokybiniai kriterijai bei rodikliai, tačiau bet kuriuo atveju, turi būti aišku, kas parodys, ar ir kiek tikslas yra pasiektas. Galbūt yra galimybė kai kuriuos kokybinius rodiklius išreikšti kiekybiškai? Pvz., tiriant tikslinės grupės nuostatų pokyčius vienu ar kitu klausimu veiklos pradžioje ir veiklos pabaigoje (tarkim, tyrimas parodė padidėjusį skaičių vaikų dienos centrus lankančių vaikų tėvų, kurie išreiškia nuostatą, kad fizinių bausmių taikymas sprendžiant auklėjimo problemas yra nepriimtinas). Gero tikslo pavyzdys: iki šių metų gegužės mėn. Šakių raj. savivaldybė padidins vaikų vasaros programos finansavimą 15 proc., vasaros metu bus organizuota 4 stovyklomis daugiau nei praeitais metais. Blogo tikslo pavyzdys: Šakių raj. savivaldybė atkreips dėmesį į vaikų užimtumo vasarą problemą ir skirs daugiau lėšų šiai problemai spręsti. 3. Įgyvendinami (achievable): ar galime pasiekti tai, ko norime ir per tą laiką, kurį nusimatėme? Viena iš dažniausių nevyriausybinių organizacijų klaidų - noras per trumpą laikotarpį pakeisti pasaulį. Todėl labai dažnai, tiek advokacijos planai, o neretai ir nevyriausybinių organizacijų rengiami projektai yra susiję su nerealiais lūkesčiais, arba tikslais, kurių neįmanoma pasiekti per numatytą laiką. Siekiant tokių tikslų susiduriama su dviem pavojais. Pirmiausia, visos jėgos yra koncentruojamos į veiklas, kuriomis žūtbūt siekiama vargu, ar įmanomo pasiekti tikslo vietoje to, kad sutelkti savo gebėjimus, pastangas ir turimus išteklius į konkretų pokytį, kuris įgalintų padaryti pirmą žingsnį link didesnio tikslo. Būtina atsiminti, kad pokyčiai, ypatingai susiję su ilgametėmis praktikomis, tradicijomis, įsitikinimais ir požiūriais neįvyksta per vieną dieną. Nepakanka surinkti akivaizdžių įrodymų, kurie atskleidžia problemos aktualumą - tai visiškai nereiškia, kad sprendimų priėmėjai vien pamatę įtikinančius skaičius ir faktus, iš karto priims sprendimus, kurių siekiama. Antra, siekiant tikslo, kurio neįmanoma pasiekti, išeikvojami turimi resursai, tame tarpe laikas. Iš kitos pusės, tikslai taip pat neturi būti per mažai ambicingi, nes tokiu atveju rizikuojama, kad pokyčiai, kurių siekiama neįvyks, dėl per mažo ir nereikšmingo poveikio, kurį turės veiklos. Svarbiausias siekis - sudėtingą tikslą išskaidyti į konkrečius, išmatuojamus ir pasiekiamus žingsnius. Gero tikslo pavyzdys: iki metų pabaigos papildomai pritrauksime 2 naujus rėmėjus, kurie skirs iki 15 tūkst. Lt paramą, ištyrę paramos galimybes, susipažinę su potencialių

rėmėjų poreikiais ir galimybėmis, veikla ir vertybėmis, ir parengę partnerystės pasiūlymus rėmėjams pagal surinktą informaciją. Blogo tikslo pavyzdys: iki metų pabaigos turėsime 25 naujus rėmėjus, kurie iš viso skirs 500 tūkst. Lt paramos (nors pvz., vietos bendruomenėje veikia tik 10 verslo įmonių, o iki metų pabaigos liko pusmetis). 4. Prasmingi (relevant): ar tikslai prisidės prie bendrojo siekio (ilgalaikio tikslo)? Analizė, kurią atliekame prieš kuriant advokacijos planą, parodo mums, ką reikia keisti ir ko norime siekti, kad situacija reikšmingai kistų. Todėl labai svarbu, kad advokacijos plano tikslai būtų tokie, kurie leistų siekti norimų pokyčių, o ne tokie, kurie patraukliai skamba. Būtina pagalvoti apie tai, kokių fundamentalių pokyčių siekia organizacija ir pagal tai formuluoti tikslus. Taip pat tikslas turi atitikti organizacijos politiką, komandos narių įsitikinimus, nuostatas ir pasaulėžiūrą - jeigu tikslas prieštaraus komandos narių vidinėms nuostatoms, vertybinėms orientacijos, arba jeigu komandos nariai tikės visiškai priešingu dalyku nei numato tikslas, yra didelė rizika, kad šis tikslas liks nepasiektas. Labai sunku įtikinti kitus tuo, kuo netiki pati organizacija ir juos darbuotojai; be to, komandos narių motyvacija siekti to, kuo jie netiki, yra labai žema, ir vienokiu, ar kitokiu būdu tai įtakoja jų ryžtą bei pastangas. Kiekvienas tikslas turi būti prasmingas bendrojo siekio ir kitų tikslų kontekste. Gero tikslo pavyzdys: sieksime, kad iki metų pabaigos savivaldybė patvirtintų savižudybių prevencinę programą, pagal kurią būtų finansuojamas sistemingas darbas su vaikais ir paaugliais, stiprinant jų psichosocialinę sveikatą (nes pvz., savižudybės tarp nepilnamečių yra aktualiausia bendruomenėje problema ir organizacija tiki, kad prevencinė programa padėtų užtikrinti vaikų gerovę, kuri yra svarbi visiems komandos nariams). Blogo tikslo pavyzdys: sieksime sukurti tinkamas sąlygas vaikams sportuoti, įkuriant naujas sporto aikšteles miestelyje (nors šiuo metu pakanka vietos bendruomenėje esančio stadiono, mokyklinių sporto aikštelių, prie namų esančių sutvarkytų kiemų, o vaikų sveikatos problemos kyla visai dėl kitokių priežasčių). 5. Apriboti laike (time-related): iki kada norime pasiekti pokyčių, kuriuos nusimatėme? Kiekvienas tikslas turi būti apribotas laike - tai reiškia, kad tikslai turi būti suformuluoti taip, kad būtų aišku, iki kada planuojama pasiekti vieno ar kito dalyko, o geriausia, kai galima

pasakyti - nuo kada bus pradėta siekti tam tikrų pokyčių. Numatytas laikotarpis turi būti nei per trumpas, nei per ilgas. Kai kurių tikslų galima pasiekti tik 3-5 metų laikotarpyje, o kai kurių - per dar ilgesnį laiką. Iš kitos pusės, per ilgas laikotarpis gali stabdyti darbą ir ilgesnėje perspektyvoje tikslas gali tapti neaktualus; be to, tai mažina tikslų ambicingumą, neleidžia atsiskleisti organizacijos potencialui, dažnai reikalauja didesnių resursų ir sąnaudų, kurių būtų galima išvengti nevilkinant laiko. Gero tikslo pavyzdys: nuo 2014 m. pradžios iki 2015 metų pabaigos siekti, kad savivaldybė padidintų paslaugų pirkimą iš socialines paslaugas teikiančių vaikų dienos centrų 15 proc. Blogo tikslo pavyzdys: paskatinti savivaldybę skirti daugiau lėšų socialinėms paslaugoms. Apibendrinant, kuo aiškesnis, tikslesnis ir aiškiai laike apibrėžtas yra tikslas, tuo paprasčiau numatyti, kokiu būdu jo bus siekiama - kokių konkrečių žingsnių reikės, kad tikslas būtų įgyvendintas. Taip pat tai leidžia nusimatyti vertinimo rodiklius. Be išvardintų aspektų, apibrėžiant advokacijos plano tikslus, yra svarbu atsiminti, kad tikslas turi būti susijęs su siekiamu pokyčiu, o ne su veikla ar veiksmu. Tai yra, tinkamas tikslas yra toks, kuris įvardija, kokią situaciją organizacija nori matyti ir kas turi atsitikti, o ne tai, ką organizacija nori ir sieks daryti. Tai, ką organizacija darys yra veiklos, kurios padės siekti tikslų, bet ne patys tikslai.

Gali būti taikomos ir aptartos SMART metodo variacijos. Viena iš jų yra SMARTER. Šis variantas be aptartų kriterijų (konkretūs, išmatuojami, įgyvendinami, prasmingi ir apriboti laike tikslai) numato du papildomus kriterijus, t.y. įvertinti (evaluated) ir peržiūrėti arba papildomai įvertinti (reviewed) tikslai. Šie papildomi rodikliai svarbūs tuo, kad, pirmiausia, jie skatina neužmiršti nuolat peržiūrėti (stebėti), kiek numatyti tikslai buvo pasiekti, ar jie vis dar yra aktualūs ir atitinka esamą situaciją, ar galbūt kai kurie iš jų turėtų būti keičiami ar koreguojami. Antra, šie papildomi rodikliai taip pat skatina nepamiršti, kad tikslai turi būti įvertinti, t.y. būtina numatyti konkrečius rodiklius, kurie įgyvendinus tam tikras veiklas, leis pamatuoti ir pagrįsti objektyviais bei tinkamais įrodymais, kad tikslas buvo pasiektas ir kiek jis buvo pasiektas. SMARTER metodo atmaina yra SMARTTA, kai vietoje paskutinių dviejų kriterijų (įvertinti ir peržiūrėti) naudojami stebimi (trackable) ir

sutarti (agreed) kriterijai. Stebimi tikslai reiškia, kad kiekvienas tikslas turi būti susijęs su konkrečiomis, aiškiomis ir objektyviomis įvertinimo priemonėmis, kurios parodys, kiek tikslas yra pasiektas ir leis pagrįsti jį konkrečiais įrodymais. Sutarti tikslai reiškia, kad bet koks tikslas yra aptartas su visa organizacijos komanda ir visi komandos nariai supranta, kodėl šis tikslas buvo pasirinktas ir ką jis reiškia, bei sutinka, kad jis yra svarbus, o tikslo pasiekimo sėkmė priklauso nuo kiekvieno komandos nario asmeninio įsipareigojimo, lojalumo ir pastangų. Su tikslais yra susiję siekiami rezultatai, t.y. ko norima pasiekti, kad būtų įgyvendinti numatyti tikslai? Rezultatai nėra veiksmų atkartojimas - rezultatai parodo, kaip reikšmingai advokacijos veiksmų dėka pasikeis situacija. Numačius bendrą advokacijos tikslą, tarpinius (trumpalaikius) tikslus bei siekiamus rezultatus, yra planuojama, kokios konkrečios veiklos turi būti atliktos ir kokius metodus galima pritaikyti.

3.5. Advokacijos veiksmų pasirinkimas Kiekvieno atskiro tarpinio tikslo įgyvendinimui yra numatomi konkretūs veiksmai. Visi veiksmai turi prisidėti prie tikslo įgyvendinimo, todėl svarbu įvertinti, ar jie tikrai yra geriausia alternatyva iš visų prieinamų. Taip pat svarbu neįtraukti į advokacijos planą per daug veiksmų. Nevyriausybinės organizacijos turi ribotus išteklius, todėl joms labai svarbu rinktis tuos sprendimus ir metodus, kurie konkrečiu atveju atrodo geriausi advokacijos tikslams siekti. Tai, kad advokacijos planas numatys daug įvairių veiksmų ir metodų, nereiškia, kad jis bus geresnis - priešingai, perkrautas veiklomis planas gali sąlygoti, kad organizacija nesugebės identifikuoti prioritetinių veiklų ir galimybių savo advokacijos tikslams įgyvendinti, ir veikla taps chaotiška bei sunkiai kontroliuojama, o turimi resursai bus netikslingai panaudoti. Taip pat tai, kad kitos organizacijos veikloje pritaikyti tam tikri metodai ar veiksmai pasirodė esą efektyvūs ir padėjo pasiekti norimų rezultatų nereiškia, kad šie metodai bus sėkmingi visais atvejais. Sprendimų priėmimas yra susijęs ne tik su organizacijos veiksmais, bet yra įtakojamas ir veikiančių jėgų, politinių tendencijų, įvairių atsirandančių galimybių ar netikėtai sėkmingai susiklosčiusių sąlygų. Todėl daug svarbiau organizacijai yra nuolat stebėti ir vertinti aplinką ir pokyčius visuomenėje bei politinėje erdvėje. Be abejo, organizacijoms svarbu dalintis gerąja patirtimi ir mokytis vienai iš kitos, tačiau geroji patirtis turėtų būti derinama su lankstumu. Jokie veiksmai negali būti įgyvendinti be reikalingų resursų: • Finansiniai resursai - kiek ir kokių finansų reikia konkretaus veiksmo įgyvendinimui? Kiek ir kokius finansus organizacija gali skirti šiam veiksmui? Ar yra galimybių gauti finansinių resursų numatytam veiksmui? Kiek apskritai reikia lėšų, kad įgyvendinti visą advokacijos planą? Kiek organizacija turi lėšų, ir kiek trūksta? Ar biudžetas yra realus ir pagrįstas realiomis išlaidomis ir kainų analize? • Žmonės - kas konkrečiai bus atsakingas už viso advokacijos plano įgyvendinimo kontrolę? Kurie organizacijos darbuotojai ir/ar partneriai bus atsakingi už kiekvieno konkretaus veiksmo įgyvendinimą? Svarbu, kad būtų skirtas vienas asmuo, kuris prižiūrės visų veiksmų įgyvendinimą.

• Kompetencijos ir turima patirtis - kokių kompetencijų reikia, kad įgyvendinti kiekvieną veiksmą? Kokių žinių reikia? Ar darbuotojai, kurie yra priskirti konkrečių advokacijos plano veiksmų įgyvendinimui turi šiuos būtinus įgūdžius, žinias ir kompetencijas? Jeigu tam tikrų įgūdžių ir žinių trūksta, ar įmanoma apmokyti darbuotojus, ar bus reikalinga papildoma pagalba (pvz., partnerių, išorinių ekspertų)? • Kiti žmogiškieji ištekliai¬ - ar organizacija turi savanorius ar narius, kurie galėtų prisidėti prie pagalbos įgyvendinant tam tikrus veiksmus? Pvz., savanoriai gali padėti platinti parengtą pranešimą ar kitokią informaciją per socialinius tinklus, išdalinti skrajutes, padėti viešųjų renginių metu, o vietos bendruomenėse dirbantys nariai arba struktūrinių padalinių pirmininkai (jei organizacija dirba nacionaliniu lygmeniu ir turi savo padalinius ar atstovybes regionuose) gali padėti vykdyti advokaciją vietiniu lygmeniu susisiekiant su vietinės valdžios atstovais, surenkant reikalingą informaciją, susijusią su problema vietiniu lygmeniu. • Turima informacija ir duomenys - kokią informaciją organizacija turi, kuri galėtų būti naudinga įgyvendinant tam tikrus veiksmus? Pvz., jeigu yra numatoma organizuoti spaudos konferenciją, kurios metu pristatoma tam tikra problema, naudinga informacija bus atliktas tyrimas, susijęs su šia problema. • Santykiai ir ryšiai - kokie yra galimi ryšiai, partnerystės santykiai, kurie gali būti panaudoti įgyvendinant vieną ar kitą veiksmą? Pvz., ryšys su konkrečiais specialistais iš konkrečios ministerijos, kurie gali pasidalinti informacija apie tai, kada vyks svarbūs renginiai ministerijoje, prie kurių galėtų prisijungti ir nevyriausybinė organizacija. • Laiko resursai - kiekvienas veiksmas turi būti apibrėžtas laike.

Rezultatas Tikslinė Veiksmas grupė

Terminas Atsakingas asmuo

Reikalingi ištekliai

Turimi ištekliai

Parengta politikos santrauka apie vaikų skurdą

Birželio 15 d.

Advokacijos vadovas

Advokacijos vadovo laikas

Birželio 15 d.

Advokacijos vadovas

Advokacijos vadovo laikas

Iki birželio 30 d.

Advokacijos vadovas

Advokacijos vadovo laikas

Iki liepos 20 d.

Komunikacijos Komunikacijos Komunikacijos vadovas vadovo laikas vadovo laikas 2500 Lt 1500 Lt maketavimo maketavimo darbams darbams

Iki liepos 25 d.

Advokacijos vadovas

Seimo nariai

Parengti pirminį politikos santraukos projektą Persiųsti santraukos projektą nevyriausybinių organizacijų koalicijai konsultacijai Pakoreguoti santrauką pagal gautas pastabas Parengti santraukos maketą

Politikos santrauka išplatinta visiems Seimo nariams

Seimo nariai

Susisiekti su Žmogaus teisių komitetu, su kuriuo susitarta dėl pagalbos išplatinant politikos santrauką Seimo nariams

Advokacijos vadovas

Ir t.t. ..... Prie advokacijos plano turi būti parengtas ir biudžetas, kuriame numatoma, kokių išlaidų pareikalaus tam tikri veiksmai (pvz., jeigu bus atliekamas tyrimas ir leidžiama tyrimo ataskaita, lėšų gali reikėti tyrimo atlikimui, jei bus naudojamasi išorinių ekspertų paslaugomis, tyrimo ataskaitos dizainui ir maketavimui, tyrimo ataskaitų leidybai).

Sudarytą veiksmų planą būtina dar kartą apžvelgti su visais komandos nariais, ir patikrinti, ar veiklų nėra suplanuota per daug. Jei veiklų yra per daug, būtina išskirti prioritetines veiklas ir sutelkti dėmesį į jas. Ne visos veiklos tam tikru momentu gali būti įgyvendintos, todėl svarbu padaryti sprendimus, kas geriausiai padėtų siekti norimo rezultato. Per daug neapkrautas advokacijos planas užtikrins, kad organizacija turės galimybių ir resursų panaudoti netikėtai atsiradusias galimybes, kurios gali reikšmingai prisidėti prie siekiamų rezultatų. Todėl advokacijos plane svarbu turėti pakankamai erdvės, kad įterpti ir tokias netikėtas galimybes, jei jos naudingos. Įgyvendinant planą, būtina nuolat sekti, ar numatytos veiklos iš tikrųjų padeda siekti norimų rezultatų - jeigu pastebima, kad numatyti veiksmai ar metodai yra nesėkmingi ar neveikia konkrečioje situacijoje, būtina reaguoti ir apgalvoti, ką galima daryti kitaip.

3.6 Problemos viešinimas ir komunikacija Galimi metodai, kuriuos organizacija gali panaudoti advokacijai yra pvz., viešas raštas, išreiškiantis organizacijos poziciją konkrečiu klausimu. Toks raštas gali būti naudojamas daugiau nei vieną kartą, kreipiantis į skirtingus sprendimų priėmėjus, platinamas įvairių skirtingų renginių metu, rengiant informacinius paketus ir pan. Poziciją išreiškiantis dokumentas apima apie kelis puslapius. Tokį dokumentą turėtų sudaryti: • Problemos aprašymas, aiškiai ir tiksliai nurodant, kokia yra pagrindinė problema, kurią būtina spręsti, kokios yra šios problemos priežastys ir koks yra problemos poveikis. Visa informacija turi būti aiški ir patikima; svarbu vengti sudėtingų terminų (nebent tai būtina problemai apibūdinti, tačiau tokiu atveju svarbu keliais trumpais sakiniais paaiškinti termino reikšmę), žargono ir diskriminuojančių, žeminančių ar menkinančių, ar kitaip kurį nors asmenį ar asmenų grupę įžeidžiančių komentarų. • Duomenys, objektyvūs ir tikslūs faktai, kurie pagrindžia problemą. Visi faktai turi būti patikrinti ir pagrįsti. Svarbu įterpti (pagal galimybes) atvejų analizes, kurios pailiustruoja problemos poveikį. • Argumentai, kodėl svarbu keisti esamą situaciją. • Rekomendacijos ir pasiūlymai, kaip tą galima būtų daryti, konkrečiai nurodant, kas tiksliai būtų atsakingas už tai, kad šie pokyčiai įvyktų (kas gali ir turi priimti svarbius sprendimus). Kodėl problemą būtina spręsti dabar ir kaip kiti (pvz., visuomenė) gali prisidėti prie problemos sprendimo. Kita priemonė - taip vadinamas policy brief, kuris gali būti suprantamas kaip politikos santrauka. Toks dokumentas kažkiek yra panašus į poziciją išreiškiantį dokumentą, tačiau jis daug trumpesnis ir yra bendrojo pobūdžio. Politikos santrauka dažniausiai apima apie 2-4 lapus ir joje yra pristatomos pagrindinės išvados, kurias padėjo atskleisti analizė ar tyrimas, o taip pat pateikiamos rekomendacijos dėl esamų spragų šalinimo galimybių ir konkretūs pasiūlymai. Politikos santrauka dažnai yra naudojama kaip tam tikras politinis patarimas, platinamas sprendimų priėmėjams

kadangi santrauka yra trumpesnė, nei pvz., išsami tyrimo ar analizės ataskaita, tai puiki priemonė trumpai ir aiškiai pristatyti problemą svarbiems asmenims. Santrauka gali būti naudojama platinant ją ir kitais kanalais, pvz., žiniasklaidai. Svarbu, kad santraukoje būtų kalbama tik apie vieną konkrečią problemą. Rašant politikos santrauką, svarbu paklausti savęs - į kokius klausimus, susijusius su problema, pats norėčiau gauti atsakymą? Kam bus skirta santrauka? Kiek šie asmenys gali turėti žinių apie pristatomą problemą? Kiek teisinga yra jų turima informacija ir žinios? Jei žinios ar informacija klaidinga, kokie argumentai ar faktai gali padėti iš naujo pažiūrėti į problemą? Kokie yra asmenų, kuriems bus skirta santrauka, interesai, vertybės ir klausimai, kuriais jie domisi? Politikos santrauka, ypatingai rekomendacijos, turi pabrėžti galimą naudą ir pozityvius pokyčius, kurie bus pasiekti priėmus sprendimus. Kaip ir kitų dokumentų atveju, svarbu vengti sudėtingų terminų; taip pat svarbu apgalvoti, kokie žodžiai, formuluotės ir argumentai padės sudominti skaitytoją. Politikos santrauka turi apimti šias dalis: dokumente pateikiamos informacijos trumpas apibendrinimas; įvadas; situacijos aprašymas ir pagrindiniai rezultatai; pagrindinės išvados; rekomendacijos ir pasiūlymai. Trumpas apibendrinimas, rašomas dokumento pradžioje, yra ypatingai svarbi dalis - nuo jos priklausys, kiek skaitytojas susidomės ir ar perskaitys dokumentą iki galo. Apibendrinimas rašomas pirmame dokumento lape, pačiame viršuje; taip pat jį rekomenduojama išskirti nuo likusio teksto (pvz., įdedant į tekstinę lentelę). Apibendrinime turi būti svarbiausia informacija ir įdomiausi, reikšmingiausi argumentai, kurie patrauks skaitytojo dėmesį - iš esmės, keliais trumpais sakiniais yra apibūdinama esama problema, kurią siekiama spręsti. Tuo tarpu dokumento įvade yra pateikiama informacija apie tai, kodėl svarbu spręsti problemą, kodėl būtent dabar tą būtina daryti ir kodėl tą būtina padaryti skubiai; taip pat galima trumpai aprašyti, koks tyrimas ar analizė buvo atlikta ir kokie tyrimo ar analizės metodai buvo naudojami, kad surinkti duomenis; vėliau pristatomi gauti duomenys ir pagrindinės išvados. Plačiau faktai ir surinkti duomenys pristatomi situacijos aprašyme - nurodoma, koks klausimas ir kokiame kontekste yra nagrinėjamas dokumente, kokie duomenys ir faktai buvo surinkti, plačiau pristatoma tyrimo

ar analizės metodika ir eiga (tačiau vengiant techninių ir mokslinių smulkmenų). Tekstas turi būti sudominantis ir lengvai skaitomas. Išvadų dalis panaudojama tam, kad interpretuoti gautus duomenis ir pristatyti svarbiausius atradimus. Šioje dalyje teiginiai turi būti labai konkretūs ir stiprūs. Pvz., Analizė atskleidė, kad nesukūrus vaikams, gyvenantiems atokiose kaimo vietovėse, geresnio priėjimo prie sveikatos priežiūros ir medicinos paslaugų, iki šių metų pabaigos vaikų iki 5 metų mirtingumas padidės net 37 proc. Pabaigoje pateikiamos rekomendacijos ir pasiūlymai, kurie atskleidžia, kaip organizacija mano, kas turėtų įvykti, kad užkirsti kelią problemos didėjimui ir kas turėtų būti padaryta, kad situacija gerėtų. Rekomendacijos turi būti labai aiškios - svarbu nurodyti, kas turi būti padaryta žingsnis

po žingsnio, kad pakeisti esamą situaciją. Žingsniai turi būti konkretūs, aiškūs ir realiai įgyvendinami. Siekiant, kad tekstas būtų gyvesnis ir patrauklesnis, galima įterpti atskiras skiltis, kuriose pateikiami įdomūs faktai ar aprašomų duomenų ištrauka, ar papildoma informacija, kuri leidžia pažvelgti į problemą plačiau. Galima naudoti klausimus, kurie sudomina skaitytoją, kaip pateikiame pavyzdyje: Papildoma informacija gali būti pateikiama skirtingu šriftu, skirtingo dydžio, spalvos, ar tekstinėje lentelėje, kaip nurodyta pavyzdyje, ar kitaip išskiriant ją iš bendro teksto. Jeigu yra galimybė, dokumente galima panaudoti ir vaizdinę informaciją, pvz., grafikus ar diagramas, kurios pailiustruos gautus duomenis.

Kur yra dingę Lietuvos vaikai? Šiuo metu Lietuvoje ieškoma apie 700-800 dingusių vaikų. Apie dauguma dingimo atvejų nepranešama tyli ir šeimos, ir globos institucijos. Nėra tikslių duomenų, kur yra 5000-6000 mokyklos nelankančių vaikų - dalis jų išvyko į užsienį kartu su tėvais, tačiau kur kiti?

Rengiant nurodytus dokumentus ar oficialų kreipimąsi į sprendimų priėmėjus, naudinga pasinaudoti tarptautiniais instrumentais ir mechanizmais, kurie gali suteikti informacijos apie tai, ką valstybė jau yra įsipareigojusi padaryti, kad užtikrinti tinkamą žmogaus teisių įgyvendinimą ar išspręsti tam tikrą konkrečią problemą. Prie tokių mechanizmų galima priskirti Visuotinę periodinę peržiūrą (Universal Periodic Review). Visuotinė periodinė peržiūra tai žmogaus teisių mechanizmas, įsteigtas 2008 m. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos. Pagal šį mechanizmą, valstybių visuotinė periodinė peržiūra atliekama kas ketveripenkeri metai; kiekvieną valstybę vertina kitos valstybės (tiek tos, kurios yra Žmogaus teisių tarybos narės (šią Tarybą sudaro 47 valstybėsnarės), tiek stebėtojos). Žmogaus teisių padėtis valstybėje yra vertinama surinkus informaciją apie žmogaus teisių padėtį toje valstybėje iš kelių šaltinių. Vertinama informacija, kurią pateikia pati valstybė (pvz., nacionalinio pranešimo forma); informacija, kurią parengia Jungtinių Tautų Vyriausiojo žmogaus teisių komisaro biuras, naudodamasis pvz., valstybės ataskaitomis pagal kitas ratifikuotas

konvencijas, kitų Jungtinių Tautų padalinių dokumentais; o taip pat informacija, kurią pateikia nevyriausybinės organizacijos ir nacionaliniai žmogaus teisių institutai. Kitos šalys pateikia vertinamai valstybei rekomendacijas dėl žmogaus teisių įgyvendinimo ir apsaugos. Vertinama valstybė gali sutikti su šiomis rekomendacijomis ir įsipareigoti jas įgyvendinti, arba jas atmesti. Rekomendacijos, su kuriomis valstybė sutinka, gali būti naudojamos kaip puikus advokacijos instrumentas, jei jos yra susijusios su nevyriausybinės organizacijos atstovaujamu klausimu - tai puiki galimybė priminti valstybei, ką ji yra įsipareigojusi tarptautiniu lygmeniu ir paskatinti ją imtis konkrečių veiksmų įsipareigojimams vykdyti.

Panašus instrumentas yra tarptautinės žmogaus teisių konvencijos, kurias valstybė yra ratifikavusi. Ratifikavus konvenciją, valstybė įsipareigoja tinkamai įgyvendinti visas konvencijoje numatytas nuostatas (pvz., išvardintas žmogaus teises) ir skirti tam visus būtinus išteklius. Taip pat valstybė kas tam tikrą nustatytą laikotarpį privalo teikti ataskaitas pagal ratifikuotas konvencijas atitinkamiems komitetams, kuriuose valstybių ataskaitas vertina ekspertai. Ekspertai teikia valstybėms baigiamąsias pastabas, kuriose valstybės sveikinamos dėl sėkmingų veiksmų, skirtų užtikrinti tinkamą konvencijos įgyvendinimą. Tačiau kartu yra teikiamos pastabos ir rekomendacijos dėl egzistuojančių spragų ir

Nr.

Dokumentas

tobulintinų sričių. Todėl baigiamosios pastabos taip pat gali būti naudojamos kaip priminimas valstybei, kokias rekomendacijas jį yra gavusi ir paskatinti ją imtis veiksmų pastabose nurodytas spragas šalinimui. Rengiant dokumentus, galima paminėti įsipareigojimus, kuriuos valstybė prisiėmė, kai ratifikavo vieną ar kitą konvenciją. Pvz., jeigu valstybė skatinama imtis priemonių vaikų skurdui mažinti, oficialiame rašte gali būti minima, kad pagal Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 4 str. valstybė yra įsipareigojusi imtis visų reikiamų teisinių, administracinių ir kitų priemonių Konvencijoje pripažintoms teisėms įgyvendinti.

Lietuva

Nuoroda į dokumentą

Visuotinė žmogaus teisių deklaracija

Prisijungė prie šios deklaracijos 1991 m. kovo 12 d.

http://www3.lrs.lt/pls/inter2/ dokpaieska.showdoc_l?p_ id=278385&p_query=&p_tr2=

Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija

Ratifikavo konvenciją 1995 m. liepos 03 d.

http://www3.lrs.lt/pls/inter3/ dokpaieska.showdoc_l?p_ id=19848&p_query=&p_tr2=

Jungtinių Tautų Konvencija dėl visų formų moterų diskriminacijos panaikinimo

Ratifikavo konvenciją 1994 m. vasario 17 d.

http://www3.lrs.lt/pls/inter3/ oldsearch.preps2?Condition1=204 16&Condition2=

Jungtinių Tautų Konvencija prieš kankinimą ir kitokį žiaurių, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą

Prisijungė 1991 m. rugsėjo 10 d.

http://www3.lrs.lt/pls/inter2/ dokpaieska.showdoc_l?p_ id=280690&p_query=&p_tr2=

Jungtinių Tautų Tarptautinė konvencija dėl visų formų rasinės diskriminacijos panaikinimo

Ratifikavo konvenciją 1998 m. lapkričio 10 d.

http://www3.lrs.lt/pls/inter3/ oldsearch.preps2?Condition1=642 66&Condition2=

Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencija

Ratifikavo konvenciją 2010 m. rugsėjo 17 d.

http://www3.lrs.lt/pls/inter3/ dokpaieska.showdoc_l?p_ id=335882

Kiekviena advokacijos veikla yra sėkmingesnė, kai organizacija parengia ir viso advokacijos plano įgyvendinimo metu naudoja tą pačią žinutę (pagrindinę advokacijos žinutę). Žinutė turi būti susijusi su atstovaujama problema. Žinutė turi būti užkabinanti ir trumpa (keli sakiniai), tačiau atsakyti į klausimą, kokia yra problema, kas ir kada turi būti padaryta, kodėl ir kaip tą galima būtų padaryti. Viena iš dažniausių nevyriausybinių organizacijų klaidų yra ta, kad tik parodoma, kokia yra problema. Tokia žinutė gali patraukti asmens dėmesį, tačiau jis paprasčiausiai nueis ir pamirš ją, jei nebus nurodyta, ką asmuo gali padaryti ar kaip dalyvauti sprendžiant problemą. Pvz., tinkamos žinutės pavyzdys galėtų būti: Vaikai turi teisę į laimingą ir saugią vaikystę! Tačiau daugiau nei 50 proc. vaikų XX šalyje gyvena žemiau skurdo ribos. Kartu mes turime unikalią galimybę prisidėti kuriant vaikų skurdo mažinimo programą. Pasirašykite mūsų peticiją jau šiandien! Tokia žinutė turėtų būti platinama su visais pranešimais, naudojama rengiamoje medžiagoje, darbuotojų el. pašto parašuose, aiškiai matoma organizacijos internetiniame puslapyje. Svarbu apgalvoti visus įmanomus komunikacijos ir informacijos sklaidos kanalus - televiziją, radiją, spaudą, socialinius tinklus, internetą. Kreipiantis į žiniasklaidos atstovus, svarbu turėti omenyje keletą aspektų. Žiniasklaidos atstovams siunčiama informacija skirsis nuo tos, kuri teikiama sprendimų priėmėjams. Žiniasklaidai taip pat yra įdomūs statistiniai duomenys, faktai ir tyrimų išvados, tačiau tik tiek, kiek tai gali padėti parengti įdomią ir patrauklią naujieną. Todėl daug svarbiau yra apgalvoti: 1) kas būtų įdomu žiniasklaidos atstovams? Kokia informacija padėtų patraukti jų dėmesį ir parodyti, kad galima parengti įdomų pranešimą ar reportažą? Puiku, jei žiniasklaidos atstovams galima pateikti „gyvą“ informaciją, pvz., sėkmės istorijas ar asmenų, kurių gyvenimui problema turi reikšmingą poveikį, istorijas, citatas, atsiliepimus. Svarbu pagalvoti, kokia turima informacija, susijusi su problema, yra nauja (tokia, apie kurią dar niekas nėra rašęs ar rengęs reportažo) ir originali? Kokia informacija yra verta atsirasti tarp naujienų ir kodėl? Kuo konkrečiau bus įmanoma atsakyti į šiuos klausimus, tuo didesnė tikimybė, kad medžiaga iš tikrųjų yra įdomi ir pasirodys įdomi ir žiniasklaidos atstovams. Svarbu įvertinti ir kitus aspektus, pvz., gali būti, kad problema, su kuria yra susijusi advokacijos veikla, yra šiuo metu plačiai aptariama, ir žiniasklaidos

susidomėjimas ja yra aukštas. Galbūt turimą informaciją galima susieti su kokiu nors kitu renginiu, kuris įdomus žiniasklaidai, pvz., tarptautine konferencija, vyriausybių susitikimu, svarbia data, ar kitu svarbiu įvykiu. Tokiu atveju papildomos informacijos suteikimas tikrai bus priimtas su dideliu džiaugsmu ir pritraukti žiniasklaidos atstovų dėmesį bus daug paprasčiau. Jei organizacijos pateikti duomenys bus konkretūs, aiškūs, patikimi ir įdomūs, tai gali turėti papildomą naudą - žiniasklaidos atstovai gali patys kreiptis į organizaciją, pakviesdami ją dalyvauti pokalbių laidoje, kurioje aptariama problema/klausimas, paprašydami komentaro ar interviu. Svarbiausia būti gerai pasiruošusiam pristatyti problemą, pagrįsti jos aktualumą ir poveikį, bei pateikti rekomendacijas dėl problemos sprendimo. Taip pat būtina gerbti žiniasklaidos atstovų laiką - pvz., reikėtų sužinoti, iki kada jiems svarbu gauti informaciją, kad jie spėtų parengti pranešimą ar reportažą. Dažniausiai žiniasklaidos atstovai turi gana griežtus terminus, iki kada jie gali parengti straipsnį, kad jį spėtų patvirtinti redaktorius ir liktų laiko atiduoti straipsnį spaudai, ar iki kada būtina parengti reportažą laidai, ir pan. Apskritai, santykių su žiniasklaida kūrimas turi būti nuoseklus ir nuolatinis nevyriausybinės organizacijos darbas. Organizacija gali atlikti analizę, kurie žurnalistai domisi ta sritimi, kurioje dirba organizacija ar yra anksčiau rengę straipsnius ar reportažus apie aktualias socialines problemas. Taip pat svarbu kaupti sąrašą kontaktų tų žiniasklaidos atstovų, su kuriais organizacija jau yra turėjusi reikalų ir bendras darbas buvo sėkmingas. Turimus santykius būtina nuolat palaikyti - padėkoti žiniasklaidos atstovams už bendrą darbą, galbūt net įteikti mažą dovanelę nuo organizacijos (pvz., padėką ar organizacijos suvenyrą).

Iš kitos pusės, svarbu neapsiriboti vien tradicinėmis priemonėmis ir kanalais. Tai ypatingai aktualu vietiniu lygmeniu dirbančioms mažesnėms nevyriausybinėms organizacijoms, kurios kartais turi mažiau resursų ir galimybių nei didžiosios organizacijos. Šiuo atveju būtina pasitelkti kūrybiškumą. Pvz., galbūt galima išnaudoti vietiniu lygmeniu dirbančių institucijų ar organizacijų naujienlaiškius - gal tokį naujienlaiškį ar informacinį biuletenį turi vietinė biblioteka, kultūros centras ar kt.? Tokiu atveju, galima būtų paprašyti parengtą pranešimą, žinutę ar kitokią nevyriausybinės organizacijos informaciją platinti kartu su šiuo naujienlaiškiu ar biuleteniu. Jeigu organizacija yra parengusi kokią nors informacinę medžiagą, susijusią su tam tikra problema (pvz., knygų skirtukus, plakatus, lankstinukus, ar pan.), būtina pagalvoti, kas galėtų padėti išplatinti šią medžiagą. Pvz., knygynų galima paprašyti platinti knygų skirtukus klientams, perkantiems knygas; kanceliarinių prekių parduotuvė galbūt galėtų įteikti klientams tušinuką, ant kurio yra nuoroda į tinklapį su daugiau informacijos apie problemą. Visais atvejais padeda informacija, perduodama iš lūpų į lūpas - galima pagalvoti

apie tai, kokie klubai, asociacijos ar panašios organizacijos veikia vietiniu lygmeniu. Tokie klubai ir organizacijos dažniausiai yra atviri įvairiems svečiams, kuriems skiriama laiko susitikimų ar renginių metu, kai svečias turi galimybę pristatyti savo veiklą ar perskaityti pranešimą tam tikra tema. Tokias galimybes visada galima išnaudoti bent keliais trumpais sakiniais pristatyti savo atstovaujamą problemą, pakviesti prisijungti prie iniciatyvos, pasirašyti peticiją. Siekiant pritraukti papildomą paramą ar palaikymą atstovaujamai problemai, galima parengti A4 formato „norų sąrašą“, kuriame būtų surašyta, ko organizacija siekia, kodėl ji to siekia ir ko organizacijai reikia, kad tai pasiektų. Tai, ko organizacijai reikia yra būdai visuomenės nariams prisidėti prie advokacijos veiklos - pvz., „norų sąrašas“ gali apimti tokius „norus“, kaip prašymas pasirašyti peticiją ir išplatinti ją prieinamais kanalais; prašymas prisidėti savanoriška veikla prie tam tikro renginio; padėti organizacijai išplatinti informacinius lankstinukus; ar prisidėti kitais būdais (priklausimai nuo to, kokio palaikymo organizacijai labiausiai reikia).

3.7. Advokacijos plano įgyvendinimo stebėsena Svarbus advokacijos plano komponentas yra plano įgyvendinimo stebėsena ir vertinimas. Atliekant stebėsenoą ir vertinimą yra lengviausia spręsti apie tai, kiek sėkminga yra advokacija, kas pasitvirtino, o kas turėtų būti keičiama, kaip turėtų būti koreguojamas advokacijos planas. Be to, stebėsena ir vertinimas leidžia mokytis iš vykdomos veiklos ir kaupti gerąją patirtį.

Stebėsena ir vertinimas yra skirtingi procesai: • Stebėsena (monitoringas) - tai nuolatinis procesas, kurio metu yra vertinama, kiek organizacija pasistūmėjo įgyvendindama advokacijos planą, kurias veiklas ji jau įgyvendino ir kiek tai padėjo priartėti prie siekiamo tikslo. Paprastai tariant, stebėsena - tai informacijos rinkimas, kuris parodo ir padeda suprasti, kas vyksta. • Vertinimas - leidžia nustatyti, kas buvo pasiekta atlikus veiksmų, kokie rezultatai įgyvendinti, kas pasisekė, o kas ne. Vertinimas - tai procesas, kuris padeda suprasti, kas nutiko, kodėl ir kaip.

Siekiant, kad stebėseną ir vertinimą būtų kuo paprasčiau atlikti, rengiant advokacijos planą, prie kiekvieno siekiamo rezultato būtina numatyti rodiklius, kurie leis pamatuoti, kiek rezultatai yra pasiekti. Rodikliai gali būti kiekybiniai ir kokybiniai, ir jie turi būti aiškūs, išmatuojami ir įrodomi, t.y. rodikliai turi būti pagrindžiami tam tikra medžiaga, kuri patvirtins, kad rodiklis yra iš tikrųjų pasiektas. Tai gali būti pvz., renginių dalyvių sąrašai, nuotraukos, poveikio tyrimų rezultatai, naudos gavėjų apklausų rezultatai, kokybinių apklausų rezultatai.

Stebėsena apima skirtingas sritis, kiekvienoje srityje yra stebimi tam tikri procesai. Galimos sritys: • Tikslų pasiekiamumo stebėsena renkama visa informacija, kuri parodo, kiek priartėta prie siekiamo tikslo. Informacija priklauso nuo to, kokio tikslo siekiama, tačiau iš esmės, tai yra informacija, kuri parodo, kurios iš planuotų veiklų buvo įgyvendintos ir koks buvo kiekvienos veiklos poveikis (pvz., tyrimas išplatintas visiems Seimo nariams; parengtas įstatymo pataisų projektas, kuris pateiktas svarstymui; organizuotas viešas renginys, į kurį pavyko pritraukti svarbius asmenis, galinčius turėti įtakos sprendimų priėmimui ir du iš šių asmenų patys susisiekė su organizacija po renginio, dėl bendradarbiavimo galimybės). Taip pat renkama vaizdinė medžiaga, dalyvių sąrašai, renginių darbotvarkės, kvietimai į renginius, ir bet kokia kita medžiaga, kuri gali įrodyti, kad planuojama veikla buvo įgyvendinta, kad veiksmas iš tikrųjų įvyko, kad jame dalyvavo planuoti asmenys ir t.t. Prie tokių įrodymų priskiriami ir visi organizacijos parengtos priemonės, pvz., tyrimų ataskaitos, lankstinukai (elektroninė ar atspausdinta kopija kaip pavyzdys); parengtų pranešimų, politikos santraukų, oficialių raštų, oficialią poziciją išreiškiančių raštų ar kitokių dokumentų kopijos, parengtos publikacijos; renginių metu surašyti protokolai ar kiti dokumentai ir t.t. • Tikslinių grupių ir visuomenės nuomonės pokyčių stebėsena - renkama informacija, kuri parodo, kaip keičiasi tikslinių grupių nuomonė vienu ar kitu klausimu. Pvz., tikslinės grupės pasisakymai, kurie parodo nuomonės pokytį, atsiliepimai apie organizacijos veiklą ar tam tikrus konkrečius organizacijos renginius ar kampanijas. Svarbu išsaugoti ar kitaip žymėti informaciją apie pvz., el. laiškus, skambučius ar tiesioginius kontaktus su organizacija iš tikslinės grupės pusės ar bendrai, iš visuomenės, vertinant, koks buvo jų turinys - kaip besikreipiantys atsiliepė apie renginį ar kampaniją, ar kitokią veiklą, kokią nuomonę išsakė apie problemą. Įrodymai, kurie parodo tikslinių grupių nuomonės pokyčius. Ar yra įrodymų, kurie parodo bendrosios visuomenės nuomonės pokyčius? • Sprendimų priėmėjų stebėsena panašiai kaip ir tikslinių grupių atveju, svarbu rinkti informaciją apie tai, kaip keičiasi svarbių sprendimų priėmėjų nuomonė - ar tą galima kaip nors įrodyti? Su kiek naujų sprendimų

priėmėjų užmegzti ryšiai? Kiek įvyko susitikimų su sprendimų priėmėjais ir koks jų rezultatas? Ar sprendimų priėmėjai pradėjo dažniau konsultuotis su organizacija? Kokiais klausimais? Kaip jie atsižvelgia į pateiktas pastabas? Šiuo atveju taip pat svarbu rinkti įrodymus, kurie leis pagrįsti pasiektą rezultatą. Pvz., jeigu teigiama, kad sprendimų priėmėjai atsižvelgė į organizacijos pateiktus pasiūlymus, galbūt yra prieinamas oficialus dokumentas, kuriame atsispindi šie pasiūlymai. Jeigu įvyko susitikimai, galbūt yra nuotraukos, darbotvarkės, susitikimų protokolai. • Žiniasklaidos stebėsena - svarbu rinkti straipsnius, o jei įmanoma, taip pat radijo ar televizijos laidų, kuriose dalyvavo organizacijos atstovai, įrašus; taip pat tai gali būti straipsniai ir įrašai, bendrai susiję su problema. Jeigu buvo platinami organizacijos pranešimai apie tam tikrą problemą - svarbu atlikti monitoringą, kiek žiniasklaidos atstovų susidomėjo šiais pranešimais ir juos išspausdino, ar panaudojo juose pateiktą informaciją savo pačių parengtiems pranešimams ar straipsniams. Taip pat, ar išplatinus tam tikrą informaciją, padidėjo žiniasklaidos atstovų skaičius, kurie kreipėsi į organizaciją? Ar padidėjo pakvietimai organizacijos atstovams dalyvauti pokalbių laidose, duoti interviu konkrečiu klausimu? Ar žiniasklaidos atstovai savo pranešimuose naudoja organizacijos pateiktus duomenis ir argumentus, susijusius su problema? Ar žiniasklaida palaiko organizacijos nuomonę, ar priešingai, kritikuoja? • Organizacijos įtakos ir reputacijos stebėsena - ar daugiau žmonių sužinojo apie organizacijos veiklą? Pvz., galbūt padidėjo asmenų, kurie prisijungė prie organizacijos profilio socialiniame tinkle; galbūt tam tikros ministerijos atstovai kreipėsi į organizaciją ir pakvietė ją prisijungti prie darbo grupės, kurioje nagrinėjamas organizacijos atstovaujamas klausimas; galbūt organizacijos atstovus pradėjo kviesti į kitus svarbius renginius, kuriuose jų prašoma pristatyti problemą, perskaityti pranešimą ar pasakyti kalbą.

4. Advokacijos plano įgyvendinimo vertinimas Vertinimo procesas taip pat turi būti planingas ir numatyti atskirus etapus. Pirmiausia, būtina numatyti, kaip vyks vertinimas: • Koks yra įvertinimo tikslas? • Ką siekiama sužinoti ir kodėl tai svarbu? • Kas atliks vertinimą ir kas jame dalyvaus? • Kaip bus atliekamas vertinimas - kokie metodai ir priemonės bus naudojami?

Pirmiausia, būtina nuspręsti, koks bus vertinimo tikslas. Vertinimas gali būti atliekamas ne tik advokacijos plano įgyvendinimo pabaigoje, tačiau bet kuriuo metu įgyvendinimo procese, jeigu organizacija nuspręs, kad tai yra svarbu. Pvz., vertinimą organizacija gali siekti atlikti po didesnės komunikacinės kampanijos, numatytos advokacijos plane. Taip pat tai gali būti vertinimas, atliktas advokacijos plano įgyvendinimo viduryje. Plano įgyvendinimo pabaigoje vertinimą atlikti būtina. Vertinimo tikslas turi parodyti, į kokius klausimus atsakys vertinimas. Rekomenduojama parengti ne daugiau 2-4 raktinius klausimus, kurie ir taps vertinimo proceso pagrindu. Svarbu, kad klausimai apimtų tokias sritis kaip: sėkmės aspektai ir nesėkmės bei iššūkiai, jų poveikis advokacijos procesui ir galutiniams rezultatams; pokyčiai, kurie pastebimi aplinkoje, o jeigu vertinimas atliekamas pvz., advokacijos plano įgyvendinimo viduryje ar kitu laikotarpiu svarbūs pokyčiai aplinkoje, kurie gali turėti įtakos advokacijos procesui arba kurie reikalauja tam tikrų pakeitimų advokacijos plane; pagrindinės pamokos, kurių išmokta advokacijos plano įgyvendinimo metu. Kai suformuluojami raktiniai klausimai, kurie ir yra vertinimo proceso tikslai, pereinama prie kito komponento, t.y., numatoma, kas atliks vertinimą ir kas jame dalyvaus. Vertinimo proceso dalyviais turėtų būti visi asmenys susiję su advokacijos plano įgyvendinimu arba į kuriuos buvo nukreiptos advokacijos veiklos. Tai gali būti: sprendimų priėmėjai, partneriai, žiniasklaidos atstovai, naudos gavėjai, kiti susiję asmenys. Kai nusprendžiama, kas dalyvaus vertinimo procese, sprendžiama - kas atliks vertinimą. Jeigu organizacija turi tam lėšų, ji gali pasinaudoti ir išorinių ekspertų ar vertinimus

atliekančių organizacijų paslaugomis. Jeigu tokių lėšų stokojama, vertinimą gali atlikti pačios organizacijos darbuotojai, kurie turi tinkamas kompetencijas. Tokiu atveju, organizacijoje svarbu sudaryti vertinimo komandą, t.y., nuspręsti, kurie darbuotojai kurią vertinimo dalį gali atlikti. Sudarant komandą, svarbu atsižvelgti į individualias kiekvieno komandos nario savybes bei gebėjimus. Pvz., vienas komandos narys gali turėti puikius analitinius gebėjimus, kitas gebėti užmegzti kontaktą su įvairiais žmonėmis, juos prakalbinti, ir t.t. Tam tikrais atvejais, vertinimo komanda gali būti mišri, t.y., vertinimą kartu atliks ir organizacijos darbuotojai, ir išoriniai ekspertai. Mišrios komandos yra ypač naudingos tais atvejais, kai advokacijos plano įgyvendinimo vertinimas organizacijoje atliekamas pirmą kartą - tokiu atveju, išorinis ekspertas užtikrins, kad vertinimas bus atliktas tinkamai, o organizacijos darbuotojų dalyvavimas vertinime padės jiems susipažinti su vertinimo reikalavimais, su tuo, kaip vertinimas turi būti atliekamas ir kitą kartą organizacijos darbuotojai galės vertinimą atlikti patys. Vertinimo komanda turi nutarti, kokie terminai ir sąvokos bus naudojamos vertinimo proceso metu ir kaip jos yra aiškinamos, pvz., ką reiškia advokacija, sprendimų priėmėjas ir t.t. Galiausiai, suplanuojama, kokie būdai ir metodai bus panaudoti, siekiant surinkti visus reikalingus duomenis. Pvz., ar bus atliekama dokumentų analizė, ar dalyvių apklausa žodžiu, ar anketinė apklausa, ar individualūs susitikimai, ar focus grupės. Nusprendžiama, kokiu būdu informaciją surinkti patogiausia galbūt su kai kuriais dalyviais reikės susitikti gyvai (arba to reikalauja pasirinktas metodas, toks kaip pvz. focus grupės), o su kitais gali būti įmanoma susisiekti ir pasikalbėti telefonu, apklausti el. paštu ar sukūrus apklausos

formą internete. Metodų ir vertinimo būdų pasirinkimas priklauso nuo įvairių aspektų, kuriuos būtina turėti omenyje. Pvz., svarbūs vertinimui dalyviai gali stokoti laiko individualiems susitikimams; galimybes gali riboti geografija (pvz., naudos gavėjai gali būti iš skirtingų savivaldybių) arba turimas biudžetas ir kiti resursai (pvz., laiko, žmogiškieji). Visus šiuos aspektus būtina įvertinti prieš vertinimo pradžią, kadangi tai leis pasirinkti patogiausius ir efektyviausius vertinimo metodus. Visais atvejais vertinimas apims dokumentų, susijusių su advokacijos plano įgyvendinimu, analizę - šie dokumentai suteiks įrodymų dėl veiklų įgyvendinimo, o taip pat jų poveikio. Kartu svarbu numatyti, kokie gali būti papildomi

informacijos šaltiniai, kurie padidins vertinimo patikimumą ir išsamumą. Įvertinus, kokia informacija yra prieinama, galima dar kartą peržvelgti vertinimo tikslus (klausimus, į kuriuos turi atsakyti vertinimas) - vertinama, ar informacijos pakanka, kad būtų galima atsakyti būtent į šiuos klausimus; jei ne - ar įmanoma gauti papildomos informacijos ir iš kur, o jei ir tai yra neįmanoma, tikslo tikriausiai teks atsisakyti ir pasirinkti kitą. Būtina nurodyti, kodėl į klausimą neįmanoma atsakyti - tai gali padėti įvertinti, kokia svarbi informacija nebuvo renkama, kodėl, kas buvo praleista ir į kokius svarbius dalykus nebuvo atsižvelgta. Ateityje tai leis geriau planuoti, kokia informacija yra svarbi vertinimui.

Vertintojams turi būti prieinama stebėsenos proceso metu surinkta informacinė medžiaga: • Advokacijos planavimo dokumentai - tai visa medžiaga, kuri buvo surinkta analizuojant atstovaujamą problemą; medžiaga, kuri buvo surinkta, vertinant politines galias ir tendencijas; medžiaga, kuri buvo surinkta atliekant kitas analizes. • Veiklos ataskaitos - jeigu advokacijos veiklos buvo finansuojamos tam tikrų projektų rėmuose ar gavo paramą iš galimų rėmėjų, tai reiškia, kad organizacijos darbuotojai turėjo rengti ataskaitas dėl veiklų įgyvendinimo. Veiklos ataskaitos taip pat yra puikus informacijos šaltinis vertinimui. • Renginių darbotvarkės, protokolai ar kt. susiję dokumentai - šie dokumentai leidžia įvertinti, kokie svarbūs asmenys pasisakė renginių metu, kokie sprendimai ar įsipareigojimai buvo priimti renginių metu, ar dėl kokių dalykų susitarta (pvz., galimo bendradarbiavimo). Taip pat nuotraukos, filmuota medžiaga, dalyvių sąrašai. • Atlikti tyrimai ar analizės - jeigu organizacija buvo atlikusi tyrimą ar analizę, susijusią su atstovaujama problema, vertintojams svarbu susipažinti su šiais tyrimais ir analizėmis, ir su informacija, kaip tyrimai ir analizės buvo panaudotos advokacijos procese. • Medžiaga, susijusi su žiniasklaidos monitoringu - visi surinkti straipsniai, radijo ir televizijos laidų įrašai; parengti pranešimai ir informacija apie tai, kaip jie buvo išplatinti bei panaudoti bei kita panaši medžiaga. • Medžiaga, susijusi su kampanijomis - bet kokia vizualinė, audio ar rašytinė medžiaga, susijusi su kampanija (pvz., plakatų maketai, lauko reklamos maketai, socialinės reklamos klipai, radijo klipai, ir bet kokia kita su kampanija susijusi informacija); • Kita svarbi medžiaga - taip pat vertintojams svarbu pateikti bet kokią kitokią medžiagą, kuri gali pagrįsti veiklų įgyvendinimą ir jų poveikį.

Vertintojams svarbu susisteminti visą informaciją apie tai, kurie iš aukščiau išvardintų dokumentų yra prieinami, o kurių trūksta, kiek dėmesio buvo skirta advokacijos planavimui, kiek išsamiai buvo atliktos visos analizės. Šiam tikslui galima panaudoti paprastą lentelę, kurioje yra surašomi visi svarbūs advokacijos plano rengimo komponentai ir nurodoma, kiek kiekvienas komponentas gali būti pagrįstas esančiais dokumentais ar kitais įrodymais. Rekomenduojama, kad tokia lentelė apimtų svarbiausius advokacijos komponentus, t.y. advokacijos problemos analizę, politinio konteksto analizę, SSGG analizę, susijusių asmenų analizę (sąjungininkų, priešininkų, neutralių asmenų, naudos gavėjų), sprendimų priėmėjų analizę bei kitas analizes, jei jos buvo atliktos (pvz., žiniasklaidos analizė), tikslų pasirinkimą ir numatytus indikatorius. Kiekvienas iš šių komponentų turi būti susijęs su konkrečiais kriterijais, pvz.:

Neatlikta

Labai silpnai 1

Silpnai 2

Vidutiniškai 3

Stipriai Labai stipriai 4 5

1. Problemos analizė 1.1. Yra išanalizuotos problemos priežastys ir problemos poveikis, parengtas priežasčių ir poveikio aprašymas 1.2. Į problemos analizę buvo įtraukti ir naudos gavėjai

1.3. Problemos analizė pagrįsta patikimais faktais

1.4. Numatyta, kas gali prisidėti prie problemos sprendimo

2. Sprendimų priemėjų analizė 2.1. Atlikta visų sprendimų priėmėjų, kurie gali turėti įtakos sprendžiamai problemai, analizė Ir t.t. Kiekvieno komponento tinkamumas vertinamas balais nuo 1 iki 5, kai 1 reiškia - labai silpnai, o 5 - labai gerai. Užpildžius visą lentelę, yra surašoma, kokiu balu įvertintas kiekvienas kriterijus ir išvedama vidutinė reikšmė. Pvz., pateiktame pavyzdyje, problemos analizės kriterijai yra įvertinti: 4, 3, 5, 5. Tai reiškia, kad vidurkis sudarys 4.25. Taip įvertinami visi komponentai ir sudaromas bendrasis įvertinimas:

Taip pat prieš analizės proceso pradžią, vertintojai turi susipažinti su rodikliais, kurie buvo numatyti advokacijos plane - rodikliais vertintojai turės vadovautis vertinimo procese, analizuojant ar jie buvo pasiekti, o jei ne, kodėl? Vertintojams svarbu žinoti ir apie visus pokyčius, kurie buvo padaryti advokacijos plano įgyvendinimo metu. Pvz., jeigu advokacijos procese tam tikrų numatytų veiklų buvo atsisakyta arba atsirado naujos, planavimo proceso pradžioje nenumatytos veiklos, arba pakeisti kai kurie metodai, ar tikslai, vertintojams svarbu žinoti apie visus šiuo atvejus, kadangi tai taip pat daug pasako apie advokacijos proceso eigą. Be to, vertintojai turi žinoti, kaip buvo pagrįstas kiekvieno pokyčio poreikis. Įvertinus turimą informaciją, vertintojai turi parengti Bendruosius vertinimo principus (apmatus). Toks dokumentas neturi būti labai ilgas, tačiau jis yra svarbus, nes jis apibrėžia vertinimo proceso struktūrą ir eigą. Apmatuose nurodoma: 1. Vertinimo tikslai; 2. Vertinimo apimtis ir laikotarpis - kas bus vertinimo atlikėjai ir kokios jų atsakomybės bei funkcijos, kas bus vertinimo dalyviai, kokia vertinimo geografija bei per kokį laikotarpį bus atliktas vertinimas; 3. Metodologija - aprašoma, kokie metodai bus taikomi siekiant surinkti reikalingus vertinimui duomenis, kaip jie bus taikomi; 4. Apribojimai - pvz., laiko apribojimai ar prieinamos informacijos apribojimai; 5. Vertinimo etapai, t.y. trumpai apibūdinama, kokių žingsnių reikia, kad atlikti tyrimą. Jeigu būtina, svarbu parengti ir kitus dokumentus, pvz., vertinimo įgyvendinimo tvarkaraštį ar darbo planą. Lygiai taip pat, kaip ir atliekant analizes, svarbu užtikrinti, kad vertinimo metu renkami duomenys būtų patikimi, tikslūs ir aiškūs. Visi duomenys turi būti pagrįsti įrodymais. Atlikus vertinimą, rengiama vertinimo ataskaita, kurią sudaro kelios pagrindinės dalys: vertinimo proceso aprašymas (koks vertinimas buvo atliktas, kokie buvo jo tikslai, kas atliko vertinimą ir kas jame dalyvavo, kokį laikotarpį apėmė vertinimas, kokie metodai buvo pritaikyti, kokie yra vertinimo apribojimai ir kokius etapus apėmė vertinimas). Iš esmės, aprašomos visos dalys, numatytos Bendrųjų vertinimo principų dokumente. Vėliau aprašomi pagrindiniai vertinimo metu surinkti duomenys - ką atskleidė vertinimas. Aprašomi tiek sėkmingi rezultatai, tiek vykdytos veiklos silpnosios pusės; visas dėstymas apie tai, ką parodė vertinimas turi būti grindžiamas vertinimo metu surinktais įrodymais, pvz., vertinimo dalyvių, kurie buvo apklausti vertinimo metu citatos, pavyzdžiais iš žiniasklaidos pranešimų ar įvardijami konkretūs įstatymai, kurie buvo priimti dėka advokacinės veiklos. Pateikiama analizė, kodėl susidurta su tam tikromis nesėkmėmis - kodėl viena ar kita veikla pasirodė neveiksminga ar neturėjo tokio poveikio, kaip tikėtasi. Dėstomoji dalis apibendrinama pateikiant išvadas ir rekomendacijas dėl veiklos tobulinimo ateityje.

Leidinys parengtas pagal Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programą Visos teisės priklauso visuomeninei organizacijos „Gelbėkit vaikus“ Leidinį parengė: Kristina Stepanova, nepriklausoma patarėja-ekspertė Tiražas: 500 egz. 48