LAIMA Velvet. Pavartyk! by LAIMA Velvet

Tavo geriausi metai

Rūta Gancevičienė:

1,80 Eur | 2015 VASARA | Nr. 1

Ingeborga Dapkūnaitė

Privilegijuota

„Linkiu visoms jaustis 39-erių“

SUSIPLANUOK

TRAGIŠKO LIKIMO

FINANSINĘ ATEITĮ Rimvydas Valatka:

KARALIENĖS

„Žmonių santykiai man – mįslė“

40 + * Žili plaukai – madinga * Atostogų garderobas * Pokyčiai darbe – į gera Siuvinėti sodai ir * gėlės ant pietų stalo * Piršlys internetas skausmas. * Chroniškas Kaip su juo gyventi

1 L A I M A VELVET 2O15

su dukra 12 Atostogos

Moteriai visada tik 39-eri, ir ne daugiau!

baigusios savo 78 Karalienės, žemiškąją kelionę ant ešafoto

REDAKCIJOS PUSLAPIS

LAIKAS TEN EINA ATGAL 5 priežastys aplankyti Provansą

ČIA IR DABAR

NĖ ŽINGSNIO BE SKARELĖS

PIRKINIŲ DIENA

TURIU, SU KUO PASIJUOKTI Balio Sruogos anūkė Aušrinė Byla – ta moteris, į kurią visada norėjosi ir norisi atsisukti

INTERNETAS PRIEŠ PARDUOTUVĘ

40 SIDABRAS – MADINGA! Neįprasta naujoji mados tendencija 46

KASDIENOS DRAUGĖS

NELAUKTAS SAULĖS POVEIKIS

54 KAIP SKAUDA! Patarimai chroniškam skausmui palengvinti

52 Mano veido

NEATSIPALAIDUOK PER ANKSTI

60 LAIMĖ – GEROS SAVIJAUTOS NAMAI

dienoraštis

128 Siuvinėti

Turinys

36 Privilegijuota Ingeborga Dapkūnaitė

sodai

NORIU SUSIPAŽINTI Kada kreipiamasi į piršlį internetą

(NE)DEKLARUOJAMI INTERESAI

DAUGIAU AISTROS!

VĖLYVA MEILĖ

MAMA GYVENS PAS MUS

NE PIRK, O PATIRK! Jogos mokytoja Eva Tombak apie šopingo maniakės praeitį

90 SUSTOKITE IR IŠGIRSKITE Laikas, kai nebelieka kito kelio, kaip tik keisti ir keistis 96

TAS ITALIŠKAS TEMPERAMENTAS Violeta Podolskaitė ir visi jos amplua

100 „VELVET“ KULTŪRA 104 NEPRILYGSTAMOJI Moteris, kurios portretai platinami šimtatūkstantiniais tiražais 110 DAINUOJANTIS ŠAMANAS 112 PAPRASTAS STEBUKLAS 124

118 Mažoji

86 „Žmonių

Venecija

santykiai man – mįslė“ 2 L A I M A VELVET 2O15

MOKĖK KELIAUTI! Ketvirtį pasaulio išmaišęs Robertas Pogorelis pataria, kada nereikėtų taupyti kelionės sąskaita

126 TERASA 136 GĖLĖTAS STALAS 144 HOROSKOPAS 146 MANO 10 AUKSINIŲ TAISYKLIŲ Ekonomistės Aušros Maldeikienės gyvenimiška išmintis

FOTOGRAFĖ REDA MICKEVIČIŪTĖ

Redakcijos puslapis Su akiniais nuotraukoje esu ne dėl stilistinio kaprizo. Tiesiog vieną dieną jie tapo tokie pat būtini kaip lūpų dažai rankinėje. Arba kaip naujasis žurnalas „LAIMA Velvet“. Kokioms moterims jis skirtas? Toms, kurios nebenori 24 valandas per parą lėkti greituoju gyvenimo traukiniu ir karščiuotis, kad gali kur nors nespėti, ko nors nepamatyti, neparagauti, neperskaityti... Šitą karštinę jos jau pergyveno, todėl be sąžinės priekaištų leidžia sau pasilepinti. Aplinkoje su skoningu dekoru, kvapnia kava ir laiko patikrinta kompanija. Tiesa, moters branda Lietuvoje traktuojama dvejopai: pesimistės baiminasi būti nustumtos į asmeninio, profesinio, socialinio gyvenimo užribį; optimistės, kurias šimtu procentų palaiko ir „LAIMA Velvet“, nuoširdžiai mėgaujasi geriausiais savo metais. Kai atlikta daug priedermių: išauginti vaikai, patikrintos karjeros galimybės, surastas aprangos kodas... Tačiau tai nereiškia, kad siūlome užstrigti viename amžiaus etape. Kiekviena prabėgusi diena tuo ir įdomi, kad atneša ką nors nauja! Todėl „LAIMA Velvet“ padės išlikti įvykių epicentre: susipažinti su kultūros, grožio industrijos, medicinos naujienomis, ryškių asmenybių patirtimi, prisitaikyti mados tendencijas, rasti atsakymų į brandžiame amžiuje kylančius psichologinius klausimus, patarimų, kaip atšviežinti ne tik savo karjerą, bet ir namus, paįvairinti meniu, praplėsti kelionių kryptis, o gal ir atskleisti netikėtų pomėgių. Smagios vasaros su patikimu draugu – žurnalu „LAIMA Velvet“!

Gitana Bukauskienė, vyriausioji redaktorė 3 L A I M A VELVET 2O15

Atostogos su DUKrA Mada

Fotografės: Eglė Jociūtė ir Ieva Markevičiūtė („FFakers“) Stilistė Giedrė Anužytė Vizažistė Greta Juozaponytė

MONTON liemenė, 79,95 €; LINDEX palaidinė, 34,95 €, džinsai, 49,95 €; NEW YORKER batai, 9,95 €.

ZARA suknelė, 29,95 €; PULL & BEAR batai, 45,99 €.

Nieko nėra geriau už tą šviesų momentą, kai atsitiktinis praeivis mamą ir dukrą palaiko draugėmis. Vadinasi, esame jaunos ne vien širdyje ir mitas apie skirtingas kartas neveikia. Bet kad bičiulių versija būtų įtikinama, neprivalu vilkėti kaip dvynėms: drabužiai nepraras nei elegantiškumo, nei žaismingumo, jei mamos dėvės ilgesnius sijonus nei jų atžalos ar platesnes palaidines. 4 L A I M A VELVET 2O15

LINDEX marškiniai, 49,95 €; PULL & BEAR šortai, 25,99 €; TOMMY HILFIGER basutės, 99,90 €; RASA ACCESSORIES kaklo papuošalas, 80 €. PULL & BEAR marškiniai, 27,99 €, basutės, 29,99 €; KRISTAR DESIGN sijonas, 250 €.

Eglė Tomkevičienė, 50 m., su dukra Agne Tomkevičiūte, 16 m. 5 L A I M A VELVET 2O15

Eglė Leonavičiūtė, 39 m., su dukra Liepa Raudonyte, 17 m.

PROMOD palaidinė, 17,95 €; ZARA kelnės, 39,95 €; H&M akiniai, 19,99 €; MASSIMO DUTTI apyrankės, 19,95 € ir 29,95 €; STRADIVARIUS plaukų aksesuaras, 6,95 €; MONTON skarelė, 17,95 €.

ZARA kombinezonas, 29,95 €, akiniai, 17,95 €; PULL & BEAR marškiniai, 39,99 €; LINDEX kaklo papuošalas, 8,40 €; MONTON skarelė, 19,95 €.

6 L A I M A VELVET 2O15

Mada

LINDEX kimono, 29,95 €; PROMOD suknelė, 39,95 €; MASSIMO DUTTI apyrankės, 19,95 € ir 29,95 €.

H&M maudymosi kostiumėlis, 29,99 €; KOCCA šortai, 59,90 €; ALDO basutės, 39,90 €, akiniai, 12,90 €; YOFOX! apyrankės, nuo 13 €.

ZARA kelnės, 25,95 €; ALDO skrybėlė, 19,90 €; PROMOD palaidinė, 34,95 €; MASSIMO DUTTI apyrankės, 19,95 € ir 29,95 €.

7 L A I M A VELVET 2O15

Stilisto konsultacija

ESCADA palaidinė, 340 €; MARC O’POLO puspaltis, 229 €; STEFANEL kelnės, 119 €; ROBI AGNES delninė, 149 €.

Nei rytas, nei vakaras

Toks sijonas ir mažutė stilinga rankinė puikiai tiktų vakarui. Bet drauge su laisva palaidine ir nerūpestingai užsuktu šaliu jie kuria safariu dvelkiantį ansamblį.

Biseriu siuvinėta palaidinė paprastai pasirenkama vakarėliams. Šį sykį pamėginkite ją pritaikyti prie patogių šiokiadieniams skirtų kelnių ir puspalčio.

LAUREL suknelė, 479 €; MICHAEL KORS rankinė, 375 €; BALLY bateliai, 470 €.

Elegantiška suknelė atrodys kitaip, jei vietoj aukštakulnių apsiausite žemapadžius batelius, o delninę iškeisite į savo mėgstamą neaprėpiamą rankinę.

Pirkinių diena

Nerūšiuokite spintos turinio į kasdienį ir vakarinį, išmokite derinti puošnius drabužius su paprastesniais. Taip nušausite iškart du zuikius: proginiai daiktai nedulkės spintoje, o kasdieniniai suspindės naujai.

Rankinės

Galima pamanyti, kad visos rankinės – geros, jei jos guli parduotuvių lentynose. Anaiptol. Jei ieškote madingo ir nevienadienio daikto, šiandien reiktų pirkti vidutinio dydžio, aiškaus silueto, standžią rankinę. Pageidautina – be ypatingo dekoro, klasikinės spalvos: tokią, kad būtų galima nešioti ir ant peties, ir rankoje. Kad rankinė atrodytų puošniai, rinkitės faktūrinę ar 2–3 spalvų odą.

ZARA rankinė, 59,95 €

FURLA rankinė, 429,99 €

MAX MARA rankinė, 935 €

COCCINELLE rankinė, 280 €

8 L A I M A VELVET 2O15

MAX&Co. rankinė, 289 €

MICHAEL KORS rankinė, 360 €

FOTOGRAFAS MARIUS ŽIČIUS, STILISTĖ GIEDRĖ ANUŽYTĖ

STEFANEL palaidinė, 119 €, šalis, 49 €; MOHITO sijonas, 54,99 €; UNDER MY ROOF rankinė, 380 €; POMME D’OR bateliai, 180 €.

Basutės

Venkite papildomų detalių: kaspinėlių, sudėtingų draperijų, neaiškių formų. Kai raštas įdomus, pakanka paprasto silueto.

MARKS & SPENCER marškiniai, 36,95 €

Pagrindinis vasaros patarimas: venkite labai plonų dirželių. Tokios basutės atrodo paaugliškai, o ir kojos per dieną šiek tiek patinsta, atsiranda diskomfortas.

Raštų ABC

CHIE MIHARA basutės, 280 €

Jei nenorite saldaus romantiško įvaizdžio, gėlių raštus galite keisti į geometrinius ir abstrakčius. Arba florą gali papildyti grafinės linijos. MARELLA puspaltis, 299 €

Šių metų tendencijos leidžia pamiršti varginančius plonus kulniukus. Prie midi sijono ar džinsų puikiai tinka stambesnio kulno ar platformos basutės.

LINDEX suknelė, 49,95 €

Raštuotas audinys yra pagrindinis akcentas, tad prie jo lengviausia (ir geriausia) taikyti vienspalvius drabužius ir aksesuarus.

FABIO RUSCONI basutės, 165 €

Rinkdamosi platformą atkreipkite dėmesį, kad ji būtų grakšti, o pačios basutės – nesunkios. Tada ir savijauta bus geresnė, ir žingsnis – grakštesnis, moteriškesnis.

MOSAIC kaklaskarė, 25,95 €

Atkreipkite dėmesį į dviejų spalvų raštą. Jis – lengvai „skaitomas“, dekoratyvus ir niekada nekelia klausimų, ką prie jo derinti.

CARVELA basutės, 109 € Kur įsigyti šių drabužių ir aksesuarų, žr. p. 145

Midi sijonas

MARKS & SPENCER sijonas, 31,95 €

Džinsinis trapecijos formos sijonas – mažiausiai įpareigojantis. Prie jo tinka ir blizgančios palaidinės, ir balti marškiniai, ir laisvi megztiniai. Na, o ilgį rinkitės žiūrėdamos į veidrodį.

Pieštuko formos sijonas turėtų tikti visoms – neatsitiktinai jis yra biuro uniforma. Seksualius, t. y. ankštokus, elastingo audinio „pieštukus“ patartina segėti tik geros figūros ir gražių kojų savininkėms (būtinas priedas – tinkami apatiniai, geriausia – lazeriu kirptos kelnaitės). MARKS & SPENCER sijonas, 49,95 €

9 L A I M A VELVET 2O15

Sijonas iki pusės blauzdų neturėtų kelti problemų, jei yra tiesaus silueto ar plono, į šalis nestyrančio audinio. Moterims, turinčioms antsvorio, reiktų laikytis atokiai nuo saulės kliošo, rauktų, gausiai klostytų ar stambiais raštais margintų sijonų. MARELLA sijonas, 149 €

Moteriai visada tik 39-eri, ir ne daugiau! Ji padės sustabdyti laiką. To neretai tikimasi iš gydytojos dermatovenerologės medicinos mokslų daktarės RŪTOS GANCEVIČIENĖS. O ji sako, kad atėjo laikas išvis atsisveikinti su etiketėmis ir nebeskaidyti gyvenimo iki keturiasdešimties ir po. GRY TĖ LIANDZBERGIENĖ

10 L A I M A VELVET 2O15

FOTOGRAFĖS: EGLĖ JOCIŪTĖ IR IEVA MARKEVIČIŪTĖ („FFAKERS“), STILISTĖ GIEDRĖ ANUŽYTĖ, VIZAŽISTĖ UGNĖ EŽERINSKAITĖ, DRABUŽIAI IR AKSESUARAI: „MARELLA“ SUKNELĖ, „MAX&CO.“ PUSPALTIS, „PERTINI“ BATAI

Veidas

11 L A I M A VELVET 2O15

Tai Grožis – aš

Mano veido dienoraštis

Architektei Audrai Kaušpėdienei nesuvokiama kai kurių žmonių mėgstama ir nostalgija persmelkta frazė: „Pamenu, mano laikais...“ „Juk „mano laikai“ trunka tol, ko esame gyvi, ir jie visada yra šiandien!“

18 m. Virsmas

„Man 18 metų, ką tik palikau saugius tėvų ir senelių namus, studijuoju Vilniuje architektūrą. Kitas miestas, kiti namai, kiti žmonės – viskas kitaip. Nuotrauka daryta fotoateljė M. Gorkio gatvėje, prie senosios blyninės, – po paskaitų penkios pirmakursės įsiamžino istorijai. Nuotraukas atsiėmėme po kokių dešimties dienų. Asmenukių amžiuje tai gali atrodyti truputį keistai. Atpažįstu ir suprantu tą melancholiją žvilgsnyje, nukreiptame kažkur pro šalį. Nors gyvenome planinio ūkio laikais, nedaug ką galėjome planuoti.“

26 m. Pradžia

„Dar kartą viskas kitaip. Aš ištekėjusi, baigtas aukštasis mokslas, gautas paskyrimas į Kauną, turime vieno kambario butą. Pirmi šeimyninio gyvenimo metai, Projektavimo institutas, dar sykį kiti žmonės, pirmi nedrąsūs projektai – bet vis tiek kažkodėl viskas atrodo tarsi eskizas. Kursiokės vyras, profesionalus fotografas, pamatė mane, kaip modelį, savo retro portretų serijai. Čia aš jau primygtinai gręžiu kamerą žvilgsniu, nes žinau paslaptį: kiek daugiau nei už mėnesio gims Monika, ir tai privalo būti nauja pradžia. Ir buvo.“

36 m. Pilnatvė

„Prieš metus gimė Algė, gyvename erdviuose pačių projektuotuose namuose, mus supa draugai, projektai vis rimtesni, apie mūsų laisvalaikį žino kone visa Lietuva – kalta „Antis“. Kūryba nonstop, draugystės, nuotykiai, kelionės. Sunku patikėti, kad tai pats giliausias stagnacijos dugnas. Tačiau Sąjūdžio aušra jau čia pat ir mūsų šviesūs veidai kalba ne tik apie mus pačius. Laukti liko visai nebedaug.“

12 L A I M A VELVET 2O15

NUOTRAUKOS VYTAUTO STANKEVIČIAUS, RAIMONDO URBAKAVIČIAUS, ROMUALDO RAKAUSKO, PAULIAUS GASIŪNO, „OKTO.LT“ IR IŠ ASMENINIO ALBUMO

46 m. Pagreitis

„Pirmasis nepriklausomybės dešimtmetis, pilnas ir visokių stresų, ir atradimų. Griūva visos įprastos struktūros, uždaromi projektavimo institutai, atsiveria erdvė privačiai iniciatyvai. Įsitvirtinimo ir brendimo laikotarpis. Su Algiu įkūrėme savo įmonę, viskas nauja, nuolat mokomės ir klystame, nepaprastai daug ir įdomiai dirbame. Rezultatai akivaizdūs: jau esame pastebėti ir įvertinti. Mano pirmieji nepriklausomi interjerai triukšmingai aptarinėjami, manęs ieško žiniasklaida! Nuotrauka – iš pirmos tikros fotosesijos žurnalui.“

53 m.. Permainos

60 m. Laisvė

„Fotografuota mano biure, dar vienas interviu spaudai apie mane ir mano darbus. Šįkart vienaskaita: AŠ vietoj MES, MANO vietoj MŪSŲ. Laikotarpis po skyrybų, sujaukęs saugią tvarką, išmokęs prisiimti asmeninę atsakomybę už viską: vaikus, biuro žmones ir darbus, galų gale – buitį. O kur dar asmeninis gyvenimas! Tai išbandymas ir rimtas vertybių patikrinimas. Sudėtingas, bet kartu ir laimingas metas, pažintis su savimi, kuriai vis pritrūkdavo laiko arba sąlygų.“

„Turiu tai, ko galbūt net nesąmoningai siekiau visą gyvenimą, – visos 24 valandos priklauso man, savo laiką tvarkau pati: kuo daugiau NORIU, kuo mažiau REIKIA. Projektai tik tie, kurie asmeniškai įdomūs, žmonės, ryšiai, įvykiai – tie, kurie tikrai man būtini. Mano maištingas pradas bujoja, nors nesikratau įsipareigojimų ar atsakomybių. Pačios mieliausios, aišku, Monikos mažiukams. Jau išgyvenau tai, kas protu nesuvokiama, – savo vaiko mirtį. Supratimas, kad nieko baisesnio gyvenime jau nebenutiks, išlaisvina. Išvalo iš galvos spamą.“

13 L A I M A VELVET 2O15

Psichologija

Mama

GYVENS PAS MUS

Su draugėmis ne kartą juokavome: „Būtų šaunu gyventi nedidelėje senų žmonių bendruomenėje, kur visi pažįstami ir bus kas tavimi pasirūpins, jei nebegalėsi.“ Tokie globos namai manęs negąsdina, tačiau pokario žmonėms, matyt, nėra nieko baisiau, nei atsidurti valdiškoje įstaigoje. Užtat aš mamą parsivežiau į savo namus. Mūsų vaikystės namuose visada buvo močiutė. Iš pradžių tik atvažiuodavo ir išvažiuodavo, o paskui apsigyveno visam laikui. Sekmadieniais ji vesdavosi mus į bažnyčią ir kepdavo skaniausią pasaulyje naminių kiaušinių trynio geltonumo biskvitą. Ištraukusi iš orkaitės, padėdavo ant drobinio rankšluosčio, ištepdavo raudonųjų serbentų uogiene, paskui susukdavo ir užkeldavo aukštai ant sekcijos, kad per anksti, kol šiltas, jo nepasiektume. Jaunystėje šeimininkavusi pas Kauno advokatus, Smetonos laikų įgūdžių neprarado iki pat tos dienos, kai atgulė į lovą. Bet ir tada, ant baltutėlės pagalvės paklojusi savo žilus plaukus, kuo rimčiausia veido išraiška prašydavo, kad tuojau pat jai raportuo-

čiau, kiek maišų bulvių prikasėme ir ką bulviakasio dalyviams žada ant stalo patiekti mama. Tada, būdama toli nuo namų, Vilniuje, kas antrą savaitę monotoniškai ratais beldžiančiame traukinyje aš tikrai negalvodavau apie tai, kad kažkam reikia išskalbti baltutėlius močiutės lovos užklotus, išpurtyti pagalves, paduoti jai pusryčius, pietus ir vakarienę, pakeisti drabužius, supinti išretėjusią kasą, nukirpti nagus, o galiausiai, kai ji išvis nebegalėjo judėti ir tik savo artrito išsukinėtais pirštais vieną po kito stumdė rožinio karoliukus, pakeisti sauskelnes. Kiekvieną kartą pravėrusi močiutės kambario duris matydavau ją dar labiau susirietusią lovoje. Manydavau – ant šono gulėti patogiau, tik vėliau suvokiau, kad senatvėje, jei tik jos sulaukiame, grįžtame į gemalo pozą. Aš neklausdavau, kaip jaučiasi mama. Žinodavau, kad jai nelengva, – kaip ji apsidžiaugė, kai vieno gimtadienio proga padovanojome automatinę skalbyklę. Patys gi niekada nepatyrėme, ką reiškia rankomis išgręžti per savaitę

14 L A I M A VELVET 2O15

susikaupusias paklodes ir pūkinės antklodės užvalkalus. Mama nemėgo skųstis. Penkerius metus ji slaugė močiutės seserį. Kai toji iškeliavo anapus, ilsėjosi vos metus – trejiems atgulė močiutė. Tą dieną, kai minėjome jos mirties metines, gydytojai patvirtino onkologinės ligos diagnozę tėčiui. Po trijų mėnesių jo jau nebeturėjome. Paskutinį kartą savo skaisčiai mėlynomis akimis į mus jis pažiūrėjo antrąją Kalėdų dieną. O Kūčių vakarą mes dar vežėme jam dovanų šlepetes. Po laidotuvių mamą įkalbėjome pabūti Vilniuje. „Jokiais būdais neužlaikykite jos, ji turi savo namus, gražų sodą, daržus pavasarį reikia sodinti...“ – protino mus giminaičiai ir kaimynai. Sakė, kad iš kaimo į miestą perkeltas žmogus panašus į augalą, kuriam parinkta netinkama žemė. Pavasarį ji išsireikalavo grįžti namo. Kai atvažiuodavome jos aplankyti, būdavo tokia, kaip ir prieš keletą metų. Gal tik lieknesnė, dar labiau pražilusi, o nuoskaudos – nė vienos. Gulėdama savo vaikystės lovoje nak-

©SHUTTERSTOCK

Taip jau lemta: kiekviena karta turi rasti savo santykį su senatve. Prieš karą medinėje kaimo troboje drauge užaugusios kelios kartos dabar mūsų nesuprastų. Netgi pasmerktų, greičiausiai, jei pradėtume svarstyti, ar ne geriau būtų savo senus tėvus atiduoti į globos namus.

timis klausydavausi krebždesių pastogėje. Kažkas tikrai gyveno namą apglėbusiame vijoklyje, traškindavo grindis močiutės kambaryje. Nebuvo jaukios tos naktys, klausdavau mamos: „O kaip jautiesi tu?“ – „Visaip būna, – sakydavo, – tai miegu, tai ne...“ Gydytoja išrašė vaistų nuo nemigos, ji nuoširdžiai juos gėrė ir tik po daugybės metų prasitarė: „Jūs nė nežinot, kokios ilgos būdavo tos naktys...“ Nesuprantu, kodėl taip vėlai pastebėjau, kad viskas keičiasi. Nuvažiavusi pas ją, rasdavau ant kėdžių plevėsuojančius skudurėlius ir virtuvinius rankšluosčius, duonos trupiniais nubarstytą kilimą, voratinklių draiskalais apkibusį šviestuvą. Į antrąjį namo

aukštą, atrodo, ji visai nebeužlipdavo. Savo drabužius laikydavo vonioje ant kėdės. Ak, galvodavau, mano tvarkingoji mama nebeturi jėgų. Ir pasiraitydavau rankoves. Pyragų ji nebekepdavo, jos išvirta sriuba būdavo neskani, kumpis Velykų stalui – sausas, mėsa – be druskos. O vieną kartą ant viryklės išvis nieko neradau. „Ai, pasigaminsi, ką nori, nieko nesugalvojau“, – sumurmėjo ir klestelėjo ant sofos priešais televizorių. Dabar suprantu, kad ji buvo silpna. Kad naktiniai namo šnabždesiai ir vienišos valandos pasigrobė jos mintis ir širdį. „Važiuosim į Vilnių“, – nusprendžiau. Ginčytis ji nebeturėjo jėgų. Baisių metų ligoninėse, kai atrodyda-

15 L A I M A VELVET 2O15

vo, kad mamos tuoj tuoj neteksiu, prisiminti nenoriu. Nes ir mūsų šeimos gyvenimas vertėsi aukštyn kojomis. Mamai atidavėme savo darbo kambarį. Įrengėme jį taip, kad jaustųsi lyg namie. „Matai, kiek nedaug žmogui iš tiesų reikia...“ – ištarė ji, kai kartu dėliojome jos drabužius į komodos stalčius. Neabejoju, kad tada galvojo apie dviejų aukštų namą, kurį su tėčiu puoselėjo, gražino kaip išmanydami, – mudu su broliu visada turėjome daugiau nei kiti kaimo vaikai. „Ir kam tie namai, kam tie visi vargai?“ – dar pridėjo, žvelgdama pro langą į automobilių pristatytą Užupio kiemą. Mėginau sakyti, kad kiekvienas gyvenimo etapas turi savo žavesio. „Jūs buvote ten laimingi, užau- 

JUMS ŠACHAS, DIDENYBE

Jos gyveno skirtingais laikais ir nebuvo panašios – kol buvo gyvos. Šias kilmingas damas vienija du momentai: karūna ant galvos (vėlgi – kol buvo gyvos) ir tragiška mirtis. Nes per visą pasaulio istoriją ne tiek jau daug buvo kilmingų damų, baigusių savo dienas ant ešafoto.

Vienos ilgos ir geros lotyniškos sentencijos galima necituoti visos – pakanka paskutinės dalies, susidedančios iš dviejų žodžių: respice finem. Tai yra nespręsk apie kieno nors gyvenimą, kol nežinai jo baigties. Laimei, moderniame pasaulyje mirties bausmės nepriimtinos, kitaip gali būti, kad vien dėl istorinės atminties princams būtų dar sunkiau susirasti nuotakų. Nors kada moteris, pametusias galvą dėl karūnos, ją dėvinčio vyriškio ar kitų aistrų, sustabdė budelio baimė?! Po Anos Bolein buvo Kotryna Hovard; bemaž penkiais dešimtmečiais vėliau nusirito Marijos Stiuart galva; po šios – praėjus daugiau kaip 200 metų – ant ešafoto pakilo Marija Antuanetė; dar už 200 metų Ipatjevo namuose budelių kulkos nutraukė paskutinės Rusijos imperatorienės Aleksandros gyvybę. Galima tik spėlioti, kiek pačių kilmingų damų būdas ir elgesys nulėmė tokią baigtį, o kiek

kaltos nesėkmingai susiklosčiusios istorinės aplinkybės. Ir, aišku, vyrai, vyrai, vyrai – savi, svetimi ir atsitiktiniai. Ir įdomu, ar Henrikas VIII, nesugalvojęs, kaip kitaip atsikratyti pabodusių žmonų – tik pasiųsti jas po budelių kirviu, bent baisiame sapne galėjo įsivaizduoti, kokią nelaimių skrynią atvėrė: karalienės ir moters gyvenimas nebebuvo šventas. Precedentas įvyko – didenybių galvos ant ešafoto ritasi taip pat lengvai, kaip ir prasčiokių. Tačiau XX a. visai prarado pagarbą net mėlyniausiam kraujui: istorinės karalienės net po negarbingos mirties būdavo pagerbiamos garbingomis laidotuvėmis, o nelaimingoji Rusijos imperatorienė paskutinę poilsio vietą rado apleistos šachtos dugne. Tiesa, galiausiai ji buvo paskelbta Rusijos stačiatikių bažnyčios šventąja (kitos damos tapo šiaip legendomis ir mūzomis ir įėjo į Europos istoriją), tik kažin, ar toks garbingas titulas atperka siaubingą baigtį? 

16 L A I M A VELVET 2O15

Istorijos užkulisiai

1. Sudėtingi ryšiai: nežinomo dailininko paveiksle įamžintas Henrikas VIII (centre) su trečiąja žmona Džeine Seimur ir vieninteliu teisėtu sūnumi princu Eduardu. Vienu metu šis princas buvo peršamas kitai mūsų herojei – Škotijos princesei Marijai, tačiau iš šios sąjungos nieko neišėjo 2. Ko gero, laimingiausi Marijos Stiuart metai – 1558 m. portrete ji įamžinta su vyru, kuris netrukus tapo Jo Didenybe Pranciškumi II. Deja, jis karaliavo vos dvejus metus ir Marija tapo našle 3. Liudvikas XVI ir Marija Antuanetė su sosto įpėdiniu Mažajame Trianone 1788 m. Iki revoliucijos pradžios dar metai. Paveiksle Marija duoda monetą vargšams vaikams 4. Rusijos monarchų pora: Heseno princesė Aliks, ką tik paskelbta didžiąja kunigaikštiene Aleksandra, ir caras Nikolajus II sužadėtuvių dieną 1894 m. lapkritį Žiemos rūmuose

17 L A I M A VELVET 2O15

Kultūra

Lauko BIBLIOTEKA

Turbūt niekas nesiginčys, kad paplūdimyje ar sodyboje reikia knygų. Geriausia – tokių, kurios neapsunkintų saulės perkaitintos galvos, bet paliktų malonų pojūtį, kad skaityta ne veltui.

Francis Scott Fitzgerald

Jo Nesbo NEMEZIDĖ

Romanas. Iš norvegų k. vertė Rūta Suchodolskytė. „Baltos lankos“, 2014

Kai sąžinė negraužia Kai kam Dievas duoda ir dar dribteli. Norvegas Jo Nesbo iš pradžių žaidė futbolą Norvegijos aukščiausiojoje lygoje, kol nutraukė kelio raiščius. Paskui tapo roko grupės „Di Derre“ dainų autoriu-

mi bei vokalistu ir popžvaigžde. O paskui ta grupė pradėjo turus po pasaulį, ir viena Norvegijos leidykla pasiūlė Nesbo aprašyti gyvenimą ant ratų. Reportažas virto romanu: kelyje iš Oslo į Sidnėjų Nesbo sugalvojo siužetą, o viešbutyje puolė rašyti apie Harį Hūlę, kuris neva atskrido tuo pačiu lėktuvu ir apsigyveno ten pat, kur ir jis... Nesbo „sėdo ant adatos“. Pirmuosius opusus jis siuntė į leidyklą pasirašęs slapyvardžiu, kad niekas nesietų kultinio dainininko ir pradedančio rašytojo. Šiandien jo detektyvai viršija 23 milijonų tiražą, ir nesunku paaiškinti – kodėl. Gal jie skirti kompleksuotiems žmonėms, kurie paprastai detektyvus skaito pasislėpę po antklode? Nesbo detektyvų niekaip nepavadinsi prastu žanru. Tokia ir „Nemezidė“, vienas geresnių jo (ir Hario) romanų. Joje – kelios žmogžudystės ir painūs tyrimo labirintai, kurie tarsi veda į išėjimą, bet galiausiai apgauna; yra blogų policininkų, gražių moterų, meilės – visko, ko reikia, kad knyga įtrauktų. Bet drauge gausu intarpų, kurie baisiai įdomūs pažintiniu atžvilgiu, nes tokių istorinių, kultūrinių ar psichologinių faktų neišgraibysi jokioje „Vikipedijoje“. Net banalios situacijos apžaidžiamos taip įdomiai, kad kelia moralinį pasitenkinimą: tai – ne skaitalas, o intelektinė knyga.

18 L A I M A VELVET 2O15

SUGAUTAS ŠEŠĖLIS

Apsakymai. Iš anglų k. vertė Daiva Daugirdienė. „Sofoklis“, 2014

Nauda ir malonumas Džiazo amžiuje sužibusi literatūros superžvaigždė, pernelyg anksti kritusi nelygioje kovoje su savo dekadentiškai audringu gyvenimo būdu, Francis Scottas Fitzgeraldas – ištisos literatūros kartos, vadinamos prarastąja, pradininkas. Visa karta taip praminta dėl Pirmojo pasaulinio karo, už kurį anuomet žmonija dar nežinojo nieko baisesnio, paliktų milžiniškų fizinių ir dvasinių žaizdų. Džiazo amžius prasidėjo iškart po jo ir baigėsi prasidėjus Didžiajai depresijai. Žinoma, džiazas niekur nedingo – tiesiog virto įprastu reiškiniu, o nebe kartos, kuriai, anot Fitzgeraldo, „buvo lemta nutrūkti nuo pavadžio“, maištingų nuotaikų išraiška. Apie bohemos gyvenimą, dažnai vykstantį nerūpestingos Rivjeros prabangos fone, rašiusio autoriaus kūriniai neturi vienos nelabai malonios klasikos savybės – nuobodulio. Fitzgeraldo apsakymai niekuo nenusileidžia garsiajam jo romanui „Didysis Getsbis“, juolab taip meistriškai išversti, lyg autorius būtų kūręs lietuviškai.

Doris Lessing

Mikalojus Vilutis

AUKSINIAI UŽRAŠAI

Romanas. Iš anglų k. vertė Aušra Stanaitytė-Karsokienė. „Vaga“, 2014

Keturspalvis auksas „Auksiniai užrašai“ – jau trečioji lietuvių kalba išleista Doris Lessing knyga, laikoma bene svarbiausiu gausios jos kūrybos veikalu. 2007 metais, būdama 88-erių, klasikė buvo paskelbta vyriausia visų laikų Nobelio literatūros premijos laureate ir taip šauniai reagavo į šią naujieną, netikėtai gatvėje užklupta žurnalistų, kad tapo net paauglių socialinių tinklų įžymybe. Lessing mirė 2013 metais ir ją minint vėl buvo proga apžvelgti per 94 metus nueitą jos kelią – dažniausiai prieš srovę. Gimusi Afrikoje, ji aktyviai reiškė užuojautą engiamiems juodaodžiams, kai ta užuojauta dar nebuvo tapusi mada. Nesitaikstydama su savo aplinkos miesčioniškumu, buvo smarkiai pakrypusi į kairę, bet vėlgi viena pirmųjų nuo jos atsimetė, kai Vakarus pagaliau pasiekė žinios apie sovietų represijas. 1962 metais pirmąkart išleistas romanas „Auksiniai užrašai“, pačios autorės nuostabai, tapo ir iki šiol tebelaikomas viso pasaulio feminizmo Biblija. Šis „romanas romane“, be pagrindinio siužeto, sukomponuotas iš keturių skirtingų spalvų herojės užrašų sąsiuvinių su savomis istorijomis, galiausiai susitinkančiomis penktajame sąsiuvinyje auksaspalviais viršeliais. „Auksiniai užrašai“ – tai įdėmus žvilgsnis į žmogaus širdį ir tą Vakarų pasaulio metą, kurio idėjomis, lūkesčiais ir viltimis iki šiol gyva ši civilizacija.

SRIUBA

Leena Parkkinen

PO TAVĘS, MAKSAI

Romanas. Iš suomių k. vertė Aida Krilavičienė. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014

Amžinai dviese Tie patys kaip Fitzgeraldo herojų gyventi laikai. Net kažkuo panašus perregimas stiliaus lengvumas ir tikslumas: „Moteris visada ras dingstį. Todėl taip maža tarp jų rašytojų. Visą kūrybinę energiją jos iššvaisto kurdamos priežastis.“ Kaip visada puikus dar vienos tituluotos vertėjos darbas: „Gatves vadindama bulvarais, sostinė skendėjo gaubiama mažmiesčio reikšmingumo.“ Debiutinis jaunos suomių rašytojos Leenos Parkkinen romanas „Po tavęs, Maksai“ apie tarpukariu gyvenusius Siamo dvynius puikiai įvertintas ne tik tėvynėje. Jai išties pavyko įgyvendinti savo išsakytą svajonę knygoje sukurti tokį pilnakraujį pasaulį, kad skaitytojas norėtų tikėti, jog taip ir buvo iš tikrųjų. Ji net sugeba įtikinamai paaiškinti, ką reiškia fiziškai jausti savo Siamo dvynį – tarsi nutirpusią ranką, kurios beveik nejauti, bet vis tiek gali judinti ir ji vis tiek yra tavo. Tai kūrinys apie sąjungą iki mirties ir vienatvę iki mirties, apie žmogaus dvasiai įveikiamą bet kokią – net kūno – nelaisvę.

19 L A I M A VELVET 2O15

Esė rinkinys. „Tyto alba“, 2014

Negirdėta garsenybė Apie vieną iš Mikalojaus Vilučio tekstų vienas anoniminis komentatorius, pasivadinęs Kafke, paliko tokį atsiliepimą: „Neskaičiau nei „Torto“, nei „Sriubos“. Tik vakar aplamai apie tokį autorių per radiją išgirdau. Dabar matau, kad jis visai įdomus.“ Greičiausiai Vilutis, kaip ir dera esė rašančiam mąstytojui, filosofiškai pažiūrėtų į tai, kad skaitytojas nėra girdėjęs apie vieną žymiausių Lietuvos dailininkų, Nacionalinės premijos laureatą, ir neskaitęs žaviai grakščių jo tekstų. Tokių, kurie nuginkluoja graudžiu tikrumu ir besislepiančia po tyčiniu naivumu išmintimi. Antroji jo knyga „Sriuba“ įtraukta į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto kasmet renkamą lietuvių autorių knygų dvyliktuką. Tačiau Vilučiui ne pirmiena būti nežinomam masėms. Tais laikais, kai nematytas menininko stilius galėjo būti vertinamas kaip politinis nepaklusnumas, jo avangardiniai grafikos darbai atrodė pernelyg vakarietiški ir sunkiai skynėsi kelią į viešas parodas. „Sriubos“ autorius greičiausiai tik pasidžiaugtų, kad nieko apie jį negirdėjusiam Kafkei pasirodė „visai įdomus“. Juk viena, kai tavimi domisi dėl to, kad daug apie tave girdėjo, ir visai kas kita, kai tavo rašyti žodžiai kam nors be jokių išankstinių nuostatų tapo malonia staigmena. APŽVALGĄ RENGĖ AUŠRA STANAITYTĖ-KARSOKIENĖ, JULĖ ŠIURKUTĖ

Vyrų teritorija

„ŽMONIŲ an S

TYKIAI

Politikos apžvalgininkas RIMVYDAS VALATK A įpratęs būti kitoje barikadų pusėje. Tačiau šį sykį, bene pirmąkart, ne pats klausinėjo, o tapo žurnalo herojumi, pasiryžusiu šiek tiek plačiau praverti duris į savo asmeninį gyvenimą.

Visuomenė jus, kaip žmogų, mažai pažįsta, labiau kaip žurnalistą, redaktorių ar net Kovo 11-osios akto signatarą. Tiesa, po kai kurių jūsų komentarų vis pasklinda garsas, kad „Valatka – piktas“. Ar tikrai? Galiu būti ūmus, impulsyvus, bet jei pyktis ar adrenalinas sukyla, tai lygiai taip pat po 30 sekundžių praeina. Net didžiausių priešų ar kenkėjų mintyse neminiu bloguoju. O iš tiesų sunku apibrėžti, koks esu. Kažkas pasakė, kad žmogus yra trejopas: toks, kokį jį mato kiti, kokį jis save mato pats ir koks yra iš tikrųjų. Kaip, tarkim, jūsų pyktis pasireiškia kasdienėse situacijose – labiau esate linkęs patylėti ar garsiai keiktis? Kadangi beveik dvejus metus tarnavau sovietų kariuomenėje ir dar dvi vasaras dirbau statybos būrio vadu Jakutijoje, moku visus rusiškus keiksmažodžius su užlenkimais. Bet, aišku, europinė civilizacija truputį ir mane paveikė. Atvirai keikdavausi nebent žaisdamas krepšinį – tą baigiau būdamas 45-erių. Ir nuo tada aktyviai nebesikeikiu. Turint omeny ilgalaikę jūsų darbo praktiką įvairiuose laikraščiuose ir portaluose, ko gero, jau esate toks storaodis, kurio nežeidžia jokie užgaulūs žodžiai ir komentarai. O gal dar yra dalykų, kurie jus iki šiol asmeniškai skaudina? Nuo vaikystės mano bėda buvo pernelyg didelis jautrumas.

Iki 14 metų augau vienkiemyje, iki artimiausios trobos – kilometras, iki artimiausių mano amžiaus vaikų – du. Pirmoje klasėje iškviestas prie lentos raudonuodavau kaip koks durnius iki pat ausų galiukų nežinodamas kodėl. Ir su tuo stengiausi tvarkytis labai keistu būdu – verždavausi viešai kalbėti visur, kur tik rasdavau progą. Iš tiesų, jautrumas – didelė mano problema. Pernelyg viską imu į galvą, kiekvieną savo pasakytą žodį vėliau dar tris kartus apgalvoju: ar nepakėliau balso, ar kitas to nesuprato kaip tyčiojimosi, pašaipos ar dar kitaip. Jei kas nežino, savigrauža labai trukdo gyventi. O griežtai ir kandžiai rašydamas apie politikus nebijote jų įžeisti? Politinio proceso komentavimas neišvengiamai susijęs su negražiomis frazėmis apie kitus žmones, kai nieko malonaus negalima pasakyti. Tiesa, kai ką ir pagiriu, tik pagyrimus visi labai greitai pamiršta. Beje, jūsų biografijoje rašoma, kad esate gimęs Irkutsko rajone, Šamankos kaime. Tremtinių vaikas? Esu absoliutus sovietinis produktas. Vieno prosenelio žemė ribojosi su grafų Tiškevičių, kitas daug dolerių užsidirbo Amerikos šachtose ir 1914-aisiais grįžęs nusipirko 100 hektarų, už ką irgi gavo „kelialapį“ į Sibirą, kur mirė jau pirmąją žiemą. Mano tėvo ir motinos ūkius skyrė 50 km, jie niekada 

20 L A I M A VELVET 2O15

FOTOGRAFĖ GRETA SKARAITIENĖ

J U R G A Č E K ATAU S K A I T Ė

21 L A I M A VELVET 2O15

so��i

Siuvinėti

Siuvinėjimas – beribės fantazijos menas, o šiuokart jis pabėga iš tradicinės aplinkos ir… nugula ant nekasdienių paviršių. 22

L A I M A VELVET 2O15

©BULLS PRESS

Namai

Kai paprastas popierius virsta meno k큰riniu...

23 L A I M A VELVET 2O15