Nereikalingas raktas by UAB Leidykla VAGA

Alice Miller

nereikalingas raktas Iš vokiečių kalbos vertė Viktorija Uzėlaitė

vilnius 2014

UDK 159.922.7 Mi212

© Suhrkamp Verlag Frankfurt am Main, 1988 All rights reserved by and controlled through Suhrkamp Verlag Berlin. © Vertimas į lietuvių kalbą, Viktorija Uzėlaitė, 2014 © Viršelis, Živilė Jackūnaitė-Šantarienė, 2014 © Leidykla VAGA, 2014 ISBN 978-5-415-02378-3

Alice Miller Der gemiedene Schlüssel

Turinys Įžanga 1.

Gyvenimo filosofo nenugyventas gyvenimas ir kūryba

(Friedrichas Nietzsche)

2. Žemės drebėjimas Malagoje trimečio tapytojo akimis

/ 63

(Pablo Picasso)

3. Mirę mamos angeliukai ir nuoširdūs dukters darbai

/ 75

(Käthe Kollwitz)

4. Juokais nuleidžiamas tėvų smurtas ir savitvardos menas (Busteris Keatonas)

5. Despotas ar menininkas?

/ 94

6. Kada Izaokas nulips nuo aukuro? 7. Nauji karaliaus drabužiai Literatūra / 134 Iliustracijų sąrašas

/ 135

/ 118

/ 111

/ 87

Įžanga Vartydama kūrybingų žmonių biografijas pirmuosiuose puslapiuose randu probėgšmiais pateiktos informacijos, kuri labai svarbi mano darbui. Ten būna pateikti vienas ar keli vaikystės įvykiai, atsispindintys vėlesniuose tų žmonių kūriniuose ir einantys per juos raudona gija. Tačiau patys biografai į tuos pavienius įvykius beveik nekreipia dėmesio. Juos būtų galima palyginti su rastu, bet nepanaudojamu raktų ryšuliu, kurio šeimininkas nežinomas, veikiausiai jau apsigyvenęs kituose namuose ir užmiršęs pamestus raktus. Kažin, ar turiu teisę imti į rankas tuos raktus ir senuose namuose ieškoti jiems tinkamų durų, už kurių slypi seniai į šviesą ištrūkti geidžianti gyvastis? Galbūt atrodo netaktiška atidarinėti svetimų namų duris ir raustis po nepažįstamųjų šeimos istorijas. Daugybė žmonių vis dar žūtbūt siekia išteisinti savo tėvus, jiems mano elgesys gali atrodyti nederamas. O man tai atrodo reikalinga. Juk stulbinančios žinios, atsiveriančios už ligi šiol buvusių užrakintų durų, gali pažadinti žmones iš pavojingo, sunkių padarinių galinčio turėti miego ir padėti jiems išsilaisvinti.

Gyvenimo filosofo nenugyventas gyvenimas ir kūryba (Friedrichas Nietzsche)

„Mes visi bijome tiesos.“ Ecce homo

Šis kūrinys atsirado prieš šešerius metus, į knygą jį įtraukiau truputį pataisytą. Tai buvo reikalinga, nes pasikeitė mano motyvai ir susidomėjau šiek tiek kitais šios temos aspektais. Prieš šešerius metus tenorėjau įrodyti, kad rašytojų, poetų ir dailininkų kūriniai užšifruotai, simboliškai pasakoja apie vaikystės traumas, kurių suaugęs žmogus neprisimena. Atradusi tai savo piešiniuose (plg. A. Miller 1985, 11 p.) ir Franzo Kafkos raštuose (plg. A. Miller 1981, 307–373 p.), savo atradimą patvirtinau ir kitų žmonių biografijomis. Įgytomis žiniomis panorau pasidalyti su specialistais, bet netrukus patyriau, kad nei biografams, nei psichoanalitikams mano įrodymai nėra įdomūs. Aš neabejojau, kad prieš mane guli svarbi medžiaga, pavyzdžiui, Kafkos kūriniai, tačiau lioviausi ieškojusi mokslinių įrodymų, nes pastebėjau, kad kaip tik specialistams sunkiausia suvokti faktų logiką, jei ji verčia abejoti ligtoline jų nuomone. Taigi nusprendžiau neskelbti savo tyrimo, o įgytas žinias pasilaikyti sau. Ėmiausi kitokios veiklos, tapiau ir tyrinėjau savo pačios ankstyvąją vaikystę. Todėl ilgainiui supratau, kad mano pasipiktinimas visuomenės ir specialistų aklumu susijęs su mano 9

pačios aklumu ir tuo, kad jaučiu nenugalimą potraukį pati sau įrodyti tai, kuo viena mano dalis nenori tikėti. Be abejo, jau seniai pažinau savo tėvų silpnybes, suvokiau, kaip jie patys to nežinodami mane žeidė, bet taip ir neatsikračiau ankstyvajai vaikystei būdingo tėvų idealizavimo. Įžvelgiau jį naiviame savo tikėjime ir įsitikinime, kad Hitlerio, Kafkos ir Nietzsche’s biografai turėjo pamatyti ir patvirtinti tai, ką atradau aš. To negalėjo būti, nes aš pateikiau draudžiamas žinias, bet tai suvokiau tik tada, kai nusivylimas man padėjo suprasti, kokia priklausoma buvau nuo savo tėvų. Ilgai negalėjau atsižadėti vilties, kad jie vieną dieną pasiryš įsigilinti į mano klausimus, užuot jų vengę, leisis jų veikiami ir be baimės kartu su manimi stebės, kur tai nuves. Vaikystėje niekada to nepatyriau, bet maniau, kad šią žaizdą seniai išsigydžiau. Vis dėlto mano stebėjimasis specialistų – žmonių, iš kurių tikėjausi didesnio supratingumo, nei iš savęs – reakcija atskleidė, kad dar nesu atsikračiusi protingų, drąsių, faktais tikinčių tėvų paveikslo. Kai suvokiau šią sąsają, nebeliko poreikio skelbti savo tyrimo. Vis dėlto dabar nusprendžiau tai padaryti, tik vedama kitų paskatų. Įgytomis žiniomis noriu pasidalyti su tais, kurie nebijo tiesos. Tai gali būti net ne specialistai, o paprasti žmonės, kuriuos mano tyrimas paskatino skaityti Nietzsche ir įspūdžius sieti su savo pačių patirtimi. Tačiau poreikis su kitais pasidalyti savo atradimais nebuvo vienintelė mano paskata. Rašymas man yra būtinybė ir džiaugsmas, o kūrinių leidimas – ne. Vis dėlto dar sykį užsikroviau šią naštą, nes iš Nietzsche’s atvejo man paaiškėjo, kad visuomenės abejingumas žalojamiems vaikams kelia didelį pavojų žmonijai. Pavieniais sakiniais iš Nietzsche’s kūrinių niekada nebūtų buvęs grindžiamas fašizmas ir žmonių naikinimas, jei būtų buvę su10

prasta, kas tai yra iš tikrųjų: slapta nebylaus vaiko kalba. Jauni žmonės nieku gyvu nebūtų žygiavę į karą su šiais šūkiais lūpose, jei būtų žinoję, kad moralės ir senųjų vertybių griovimo ideologija yra tiesos išsiilgusio vaiko, sunkiai kentėjusio nuo šios moralės viešpatavimo, kumštelis. Kadangi savo akimis mačiau, kaip ketvirtajame–penktajame dešimtmečiuose mirtį nešantis nacionalsocialistų žygis netiesiogiai buvo skatinamas Nietzsche’s žodžių, man atrodo verta pasistengti atrasti ir paaiškinti tuos žodžius, mintis ir jausmus. Ar Nietzsche’s idėjos būtų buvusios nenaudingos nacionalsocializmui, jei būtų buvusi suprasta jų kilmė? Žinoma. Bet jei visuomenė būtų galėjusi suprasti jų ištakas, nacionalsocialistinės idėjos jai būtų buvusios nepriimtinos ir jau tikrai nebūtų taip išplitusios. Niekas nenori girdėti paprastos, nuobodžios tiesos apie smurtą prieš vaikus, nors ši tiesa daug ką paaiškintų ir padėtų žmonijai išvengti karų. Tik įvilkta į simbolius ji gali sukelti nepaprastai didelį susidomėjimą ir emocijas. Juk po simboliais slepiama istorija pažįstama daugumai žmonių. Tačiau slapta kalba užtikrina, kad išstumti dalykai taip ir liks išstumti, kad skausmas nebus patirtas. Todėl mano tvirtinimas, kad Nietzsche’s darbuose net jam pačiam nesiekiant ir nežinant, atsispindi neišjausti vaikystės jausmai, nepatenkinti poreikiai ir tragedijos, sutinka didžiausią pasipriešinimą. Vėliau šį savo teiginį įrodysiu. Tačiau mano mintį pajėgs sekti tik tie, kurie yra pasiryžę kuriam laikui atsisakyti suaugusiojo požiūrio, įsijausti į vaiko padėtį ir ją labai rimtai vertinti. Apie kokį vaiką kalbame? Apie berniuką, kuris mokykloje išmoksta užgniaužti įprastus žmogiškus jausmus ir visada elgiasi taip, lyg jų neturėtų? O gal apie mažą berniuką, kurį jauna mama, senelė ir dvi tetos kasdien 11

moko būti „tikru vyru“? O gal apie visai mažą vaiką, kurio mylimas tėtis „praranda protą“ ir tokios būklės vienuolika mėnesių gyvena namie? Galbūt apie dar mažesnį vaikelį, kuriam kartais leidžiama pažaisti su mylimu tėvu, bet kurį tas pats mylimas tėvas žiauriai baudžia ir uždaro į tamsų kambarėlį? Tai nėra kuris nors vienas iš šių vaikų – tai vienas ir tas pats berniukas, kuriam teko visa tai patirti, bet nebuvo leidžiama reikšti jokių jausmų; tiesą sakant, net buvo užginta jausti. Friedrichui Nietzsche’ei teko tokia vaikystė, mokydamasis gimnazijoje jis per metus sirgdavo daugiau nei šimtą kartų, jam nuolat skaudėdavo galvą, jis skųsdavosi reumatiniais negalavimais. Biografai visa tai kruopščiai išvardija, bet neieško priežasčių, galiausiai viską priskiria „silpnam organizmui“. Dvylikos metų berniukas rašo dienoraštį, iš jo jis atrodo puikiai prisitaikęs prie gyvenimo, protingas, klusnus – taip galėtų rašyti suaugęs žmogus. Vis dėlto paauglystėje ima veržtis anksčiau slopinti jausmai, jie atsispindi kūriniuose. O kai keturiasdešimtmetis Friedrichas nebeištveria vienatvės ir netenka proto, nes jam neleidžiama matyti savo istorijos ir jos šaknų vaikystėje, visiems viskas „aišku“: istorikai šios tragiškos baigties priežastimi laiko gonorėją, kuria jis užsikrėtė jaunystėje. Mūsų moralės požiūriu viskas nuoseklu: už apsilankymą viešnamyje Nietzsche ištinka pelnyta, nors ir pavėluota bausmė – mirtina liga. Panašu į šiandien girdimus pasvarstymus apie AIDS. Viskas kuo puikiausiai dera ir padeda sustiprinti miesčionišką moralę. Tačiau Nietzsche’s vaikystė dar nėra itin tolima praeitis, todėl galima išsiaiškinti, ką šiam konkrečiam vaikui padarė jo auklėtojos ir auklėtojai. Studentai galėtų susirasti šią istoriją, perskaityti sesers ir mamos laiškus, rašyti apie tai disertacijas ir pagal vėlyvuosius darbus, pavyzdžiui, „Anapus gėrio ir blogio“, „An12

tikristas“, „Štai taip Zaratustra kalbėjo“ atkurti tikrovę. Tačiau tai padaryti galėtų tik tie studentai, kurie vaikystėje nepatyrė smurto arba jį įprasmino ir todėl yra atviri skriaudžiamų vaikų kančioms. Vargu, ar jų dėstytojai būtų sužavėti tokiais tyrimais, bet jei jie nepasiduotų, atrastų įrodymų, kad vaikams padaryti nusikaltimai smogia atgal visai žmonijai. Be to, jie galėtų pailiustruoti, kokiais neįtikėtinais būdais tai nutinka.

Tėvų namai Ieškodama faktų apie ankstyvąją Nietzsche vaikystę sužinojau štai ką: Abu tėvai kilę iš dvasiškių šeimų, o tarp protėvių būta nemažai teologų. Tėvas buvo jauniausias vaikas iš antros tėvo santuokos, ir, trisdešimties metų vedęs septyniolikametę, pas save pasiėmė abi vyresniąsias seseris. Po metų pasaulį išvydo Friedrichas Nietzsche. Kai berniukui buvo dveji, gimė sesuo, netrukus ir broliukas, bet šis, sulaukęs dvejų, iškart po tėvo mirties, mirė. Pasakojama, kad tėvas Ludwigas Friedrichas Nietzsche buvo jautrus, šiltas žmogus, nuo pat pradžių labai mylėjęs sūnų, dažnai pasiimdavęs jį prie savęs, o pats sėsdavęs prie fortepijono ir „fantazuodavęs“. Ši reikšminga patirtis ir šilti tėvo jausmai sūnui veikiausiai lėmė, kad net ir griežtai auklėjamas Nietzsche sugebėjo patirti stiprius jausmus. Vis dėlto kai kurie jausmai buvo griežtai draudžiami. Pavyzdžiui, biografai pasakoja apie smarkius pykčio priepuolius ir pamini, kad griežtas auklėjimas padėjo jų atsikratyti. Šį tą apie tai sužinome iš plačios Janzo biografijos: „Tėvas laisvalaikiu mielai bendraudavo su vyresnėliu, kai tik šis pramoko kalbėti. Sūnus netrukdydavo, kai tėvas darbo kambaryje panorėdavo, kaip rašo mama, „tyliai pamąstyti“, mažylis stebėdavo dirbantį tėvą. O kai tėvas sėsdavo prie fortepijono ir imdavo „fantazuoti“, vaikas klausydavosi pakerėtas. Jau vienų metų Fricas, kaip jį visi vadino, pasikeldavo vežimėlyje ir, nenuleisdamas nuo tėvo akių, tylutėliai jo klausydavosi. Tačiau pirmaisiais metais jis toli gražu nebuvo klusnus vaikas. Jei kas nors vykdavo ne pagal jo 14

norą, jis krisdavo aukštielninkas ir įtūžęs spardydavo žemę. Regis, tėvas ėmėsi ryžtingų veiksmų; berniukas dar ilgai aikštindavosi ir spyriodavosi, jei negaudavo, ko nori, bet paskui to dalyko nebenorėdavo, tik kokioje nors ramioje kertėje ar vietelėje tyliai sau niršdavo.“ (C.-P. Janz 1978, 48 p.)

Jausmai, kuriuos užgniaužęs berniukas sėdėdavo „kertelėje“, aiškiai matomi vėlesniuose filosofo raštuose. Neužmirškime, kad šeimoje dar gyveno senelė bei dvi jaunos tetos, jos ne tik dirbo namų ūkio darbus ir užsiėmė labdara, bet ypač rūpinosi pirmagimio auklėjimu. Kai Friedrichui buvo vos ketveri, po vienuolika mėnesių trukusios sunkios ligos (veikiausiai smegenų auglio), kurią sūnus vėliau pavadino „smegenų suminkštėjimu“, mirė tėvas. Šeima skelbė, kad tėvas susirgo po nelaimingo atsitikimo. Ši legenda šiek tiek sumažino gėdą, kurią šeimai, regis, būtų užtraukusi smegenų liga. Tiksli diagnozė ligi šiol nežinoma. Mes, suaugusieji, sunkiai įsivaizduojame, ką patiria vos ketverių sulaukęs vaikas, kai jo mylimas tėvas ir artimiausias žmogus (mama nebuvo sūnui artima) staiga suserga smegenų liga. Mažų mažiausiai vaiko galvelėje kyla baisus sąmyšis: iki šiol daugiau ar mažiau nuspėjamas tėvo elgesys staiga tampa nesuprantamas, didelis, įstabus, protingas tėtis pasidaro „kvailas“, aplinkiniai tikriausiai gėdijasi jo šnekų, galbūt jį niekina ir vaikas, bet negali išreikšti paniekos, nes myli. Tas pats tėvas anksčiau veikiausiai didžiavosi sūnaus protu – o dabar vaikas taip anksti neteko pašnekovo. Jam nieko nebepapasakosi, jo nieko nepaklausi, juo nebegali pasitikėti, iš jo nesulauksi atsako, ir vis dėlto jis yra šalia. Mirus tėvui netrukus išeina ir jaunesnysis brolis, taigi Friedrichas lieka vienintelis vyras moterų namuose. Jis gyvena su senele, dviem tetomis, mama ir jaunesniąja seserimi. Jam tai 15

būtų išėję į naudą, jei bent viena iš moterų būtų skyrusi švelnumo, šilumos ir nuoširdaus dėmesio. Tačiau visos šios moterys lenktyniavo, kuri atkakliau skiepys berniukui savitvardą ir kitas krikščioniškąsias vertybes. Nežabotos Friedricho fantazijos ir gilūs klausimai nederėjo prie jų išsiugdytos moralės. Todėl jos stengėsi neparankų vaiko smalsumą užgniaužti tvirta kontrole ir griežtu auklėjimu. Ką daryti nuo tokio auklėjimo visiškai priklausomam vaikui, jei ne prisitaikyti ir kiek įmanoma užgniaužti tikruosius jausmus? Taip elgėsi ir Friedrichas ir netrukus tapo pavyzdiniu vaiku ir pavyzdiniu moksleiviu. Janzas biografijoje atpasakoja sceną, aiškiai vaizduojančią, kaip berniukas gebėjo išsižadėti savęs. Mažasis Nietzsche, iš mokyklos eidamas namo ir užkluptas smarkaus lietaus, nepagreitino žingsnio, bet toliau sau žingsniavo tiesia nugara. Berniukas paaiškino, kad „išėjus iš mokyklos reikia ramiai ir gražiai eiti namo. To reikalauja taisyklės.“ (C.-P. Janz 1978). Kaip išdresiruotas turėjo būti vaikas, kad taip pasielgtų? Berniukas stebi aplinką, ir jo galvoje norom nenorom kyla kritiškos mintys. Tačiau jų nieku gyvu nevalia išreikšti, jas, kaip ir visas kitas nepamaldžias mintis, reikia kiek įmanoma slopinti. Vaiko aplinkoje nuolat skelbiamos krikščioniškos vertybės: artimo meilė ir atjauta, bet Nietzsche kasdien mato, kad jo mušamo niekas nesigaili, niekas nemato, kaip jis kenčia. Niekas jam nepadeda, nors aplink daugybė žmonių puoselėja krikščioniškąsias vertybes. „Tai ko gi jos vertos?“ – veikiausiai dažnai susimąsto vaikas. Negi aš nesu „artimas“, kurį reikia mylėti? Tačiau vien jau už tokius klausimus galima gauti pylos. Belieka juos pasilaikyti sau ir likti dar vienišesniam nei anksčiau, nes nėra kam atsiverti. 16

O klausimai niekur nedingsta. Vėliau, daug vėliau, pabaigus mokyklas, kai nebereikėjo bijoti autoritetų ir profesorių, nes pats Nietzsche tapo profesoriumi, iš dvidešimt metų trukusio įkalinimo išsiveržė klausimai ir užgniaužti jausmai. Jie rado pakaitinį objektą, todėl tapo teisėti. Nietzsche’s kritika buvo nukreipta ne į tuos, kurie jam sukėlė pyktį, ne į tetas, senelę ir mamą, o į filologijos vertybes. Vis dėlto Nietzsche’ei ir tam prireikė drąsos, nes jis kritikavo vertybes, kurios ligi tol buvo šventos visiems filologams. Tačiau Nietzsche puola ir tas vertybes, kurios jam pačiam buvo brangios, bet kurių nepripažino jo aplinka, pavyzdžiui, „tiesą“, išreiškiamą Sokrato įvaizdžiu. Taip, kaip paauglys iš pradžių turi atmesti viską, ką ligi tol mylėjo, kad galėtų kurtis naujas vertybes, taip ir Nietzsche, niekada nepatyręs paaugliško maišto, būdamas dvylikos rašęs gražų dienoraštį, sulaukęs dvidešimt penkerių ima pulti savo šeimos kultūrą, iš jos šaipytis ir ją versti absurdu. Ir tai daro ne paaugliškomis priemonėmis, o pasitelkęs itin išlavintą filologo ir filosofijos profesoriaus intelektą. Be abejo, tokia kalba yra įtaigi, daro įspūdį ir yra suprantama. Tai ne tuščios šnekos, ne nuvalkioti revoliuciniai šūkiai, o filologams retai būdingas tikslingas originalių minčių ir stiprių jausmų suvienijimas. Įprasta Nietzsche laikyti vėlyvosios romantikos atstovu, o jo gyvenimo filosofiją sieti su Schopenhauerio įtaka. Tačiau ne atsitiktinumas lemia, kurie žmonės mums, suaugusiesiems, daro įtaką. Nietzsche’s aprašyta euforija, kurią jis pajuto atsivertęs ir pradėjęs skaityti pagrindinį Schopenhauerio veikalą, patvirtina, kad tai buvo jam gimininga siela. Jei vaikystėje Nietzsche būtų galėjęs laisvai kalbėtis su šeimos nariais, galbūt jam būtų nereikėję nei Schopenhauerio, nei germanų didvyrių: Richardo Wagnerio ir „šviesiaplaukės pabaisos“. Jis būtų suradęs savų žo17

džių pasakyti: „Nepakeliu grandinių, kurias kasdien turiu nešti, kūrybinėms mano galioms gresia pavojus būti sunaikintoms. Jas gelbėdamas ir mėgindamas išreikšti save išeikvoju visą savo energiją. Negaliu jums duoti nieko, ką pajėgtumėte suprasti. Nebegaliu gyventi šiame ankštame, apgaulės kupiname pasaulyje. Ir vis dėlto negaliu jūsų palikti. Negaliu be jūsų apsieiti, juk esu tik vaikas, priklausau nuo jūsų. Todėl jūs esate nepaprastai galingi, nors iš esmės silpni. Reikėtų didvyrio drąsos ir antžmogio savybių sutrypti šį mano gyvastį palaikantį pasaulį. Neturiu tiek jėgos, esu per silpnas, bijau jus įskaudinti, bet niekinu šį savo silpnumą ir jūsų silpnumą, verčiantį mane jus užjausti. Niekinu bet kokį silpnumą, trukdantį man gyventi. Jūs mano gyvenimą pripildėte prievolių, tarp mokyklos ir namų nebeliko laisvos erdvės, gal nebent muzikoje, bet man to negana. Man reikia žodžių. Turiu juos rėkte išrėkti. Jūsų moralė ir išmintis man yra kalėjimas, kuriame dūstu, ir tai pačioje gyvenimo pradžioje, kai galėčiau tiek daug pasakyti.“ Visi šie žodžiai Nietzsche’ei įstrigo gerklėje, ir nenuostabu, kad jau vaikystėje, o ypač mokykliniais metais jis nuolat kentė nuo stiprių galvos skausmų, gerklės uždegimų ir reumatinių susirgimų. Tai, ko nebuvo galima išsakyti, liko kūne ir kėlė įtampą. Vėliau kritika nukrypo į abstrakčias sąvokas, kaip antai kultūrą, krikščionybę, nemokšiškumą, miesčioniškąsias vertybes. Taip neliko pavojaus savo kritika ką nors nužudyti (juk kiekvienas išauklėtas vaikas bijo, kad pikti jo žodžiai nenužudytų mylimo žmogaus). Abstrakčią visuomenę kritikuoti ne itin pavojinga net ir tada, kai jos atstovai tuo piktinasi. Kritikas nėra bejėgis, kaltinamas vaikas, jis gali gintis intelektualiais argumentais ir net pats pulti. Dauguma vaikų to negali, negalėjo ir mažasis Nietzsche. 18

Taiklios pastabos apie mūsų kultūrą, sistemą ir krikščioniškąją moralę, taip pat aršus pasipiktinimas visais šiais dalykais kyla ne iš filosofinės analizės, o iš pirmųjų Nietzsche’s gyvenimo metų. Anuomet jis stebėjo sistemą, nuo jos kentė, buvo vergas ir tuo pat metu mylėjo, buvo prikaustytas prie moralės, kurią niekino, kankinamas žmonių, kurių meilės jam reikėjo. Žinoma, išlieti pyktį ant visos krikščionybės nėra vienintelis būdas atsikratyti teisėto deginančio pykčio. Tačiau negailestinga akistata su vaikystės tiesa Nietzsche’ei būtų buvusi pernelyg baisi. Norėdamas apsaugoti šeimą ir išlaikyti idealių tėvų paveikslą jis jausmus nukreipė į abstrakčias sąvokas ir sąsajas. Vis dėlto ilgai brandintos jo pastabos daugeliui padėjo išvysti tai, ko anksčiau nepastebėjo. Tai, ką jis patyrė ir pajautė, yra subjektyvu, bet tinka visiems, ankstyvi ir tikslūs jo pastebėjimai apie sistemą, šeimą ir auklėjimą apibūdina visą visuomenę.

Vidinė sumaištis Kurdamas Nietzsche „keičia“ vaikystės likimą, tačiau jo kūryba turi ir pražūtingą, griaunamąjį poveikį: tai, kas jam kėlė didžiausią susirūpinimą – painiavą – jis naudoja kaip ginklą prieš pasaulį. Kaip jį ankstyvoje vaikystėje supainiojo siaubinga tėvo liga, o vėliau nuolat trikdė visų šeimos narių ir mokyklos skelbiamos moralės ir elgesio neatitikimas, taip ir jis pats kartais trikdo skaitytoją. Po trijų dešimčių metų vėl pradėjusi skaityti Nietzsche’s kūrinius, ir aš sutrikau. Prieš trisdešimt metų, žinoma, nekreipiau dėmesio į tokius jausmus, tik stengiausi suprasti, ką Nietzsche nori pasakyti. O dabar įsileidau į save šį jausmą. Nustačiau, kad ir kiti panašiai jaučiasi, nors nekalba apie „vidinę sumaištį“, jie šio jausmo priežasčių ieško ne Nietzsche’s poreikyje kartotis, o jį priskiria savo pačių išprusimo, intelekto ar mąslumo stokai. Kaip tik taip elgtis esame mokomi vaikystėje. Kai „dideli“ (protingieji) protingu veidu kalba beprasmybes, kvailybes, prieštarauja patys sau, iš kur autoritariškai auklėjamam vaikui žinoti, kad tai nėra didžiausia išmintis? Jie iš visų jėgų stengiasi tuo tikėti, o abejones slepia giliai širdyje. Daugelis žmonių taip skaito ir didžiojo Nietzsche’s raštus. Jie patys save kaltina dėl vidinės sumaišties, o autoriui reiškia pagarbą, kaip kad Nietzsche vaikystėje veikiausiai gerbė sergantį tėvą. Įsileidusi vidinės sumaišties jausmą įžvelgiau šias sąsajas ir supratau, kad panašiai jaučiasi ir kiti. Atradau vieną Richardo Bluncko, keturis dešimtmečius tyrinėjusio Nietzsche’s raštus ir gyvenimą, citatą, netiesiogiai patvirtinančią mano patirtį. Didžioji dalis jo surinktos medžiagos buvo sunaikinta karo metu, jis pats nebesugebėjo išleisti rašytos didžiulės Nietzsche’s biogra21

fijos ir darbą perdavė Curtui–Paului Janzui. Tritomės biografijos įžangoje yra štai tokie Richardo Bluncko žodžiai: „Tas, kas pirmą kartą, kaip kad mes prieš keturiasdešimt metų, susiduria su Nietzsche’s knyga, iškart pajunta, kad iš jo bus pareikalauta ne tik proto, kad reikės ne tik sekti kito mintį nuo prielaidos iki išvados, nuo sąvokos iki sąvokos ir taip prieiti prie „tiesos“. Skaitytojas pasijunta lyg patekęs į bauginančių jėgų lauką, tos jėgos sukrečia ir yra tokios gilios prigimties, kad vien su proto tinklu prie jų prisiartinti negali. Jaudina ne tiek nuomonės ir įžvalgos, kiek už jų slypintis žmogus. Nuo tų nuomonių ir įžvalgų skaitytojas visokeriopai ginsis, jei tik jis turi ką ginti; tačiau nuo jas išsakančio žmogaus ir jo sukurto jėgų lauko jis niekada nepabėgs. Jei jis tik nagrinės nuomones, reiškiamas įsakmiu tonu, kartais jį griūte užgriūvančias, netrukus jį apims jausmas, kad papuolė į labirintą, kurio išsišakojusiuose koridoriuose atsiveria ne tik neišmatuojami lobiai, bet ir grėsmingas žmonių aukų reikalaujančio Minotauro veidas. Jis atras tikriausias tiesas, atspindinčias pačią daiktų šerdį; bet jau kitoje knygoje tos tiesos bus paneigtos, ir skaitytojas pasijus įstumtas į dar vieną labirinto koridorių. Tačiau, jei jis bus budrus ir kliausis ne vien protu, supras, kad regi tikresnį gyvenimo veidą, nei jį vaizduoja kiti mąstytojai. Pro prieštaringus požiūrius ir pažiūras jam byloja gilesnė ir aukštesnė dvasinė jėga, nesusieta su požiūriais ir tiesomis, bet jas įveikianti ir išveikianti, kad pasitarnautų tiesai, nežinančiai kito įstatymo, tik save ir amžinai srūvantį, kintantį ir iš naujo kuriantį gyvenimą. Tokia tiesa yra ne kaupiamojo žinojimo ir tvarkančiojo proto savybė, nors be šių ir neapsieina, o asmenybės doros, širdies narsos ir dvasios drąsos bei nenuilstamumo požymis. Tam, kad ji įgytų jėgą, kokia pasižymi Nietzsche’s darbai, ja reikia gyventi, ją reikia iškentėti. Ir kai ji, susieta su didžiausiu jautrumu europietiškai dvasiai ir tuo pat metu kritišku jos vertinimu, taip pat su gilia 22

įžvalga į žmogaus būtį ir pranašiška aiškiaregyste ir toliaregyste, atsiskleidžia su jėga, nebūdinga jokiam kitam vakarų mąstytojui, mums prieš akis aiškiai atsiveria gyvenimas ir kūryba, kurie, varu varomi šio teisingumo, buvo viena nesiliaujanti kova su vis labiau į beviltišką melagingumą grimztančiu laikmečiu, su savo laime, garbe ir netgi mylinčia širdimi – tai toks elgesys, kurio tyrumo ir būtinumo negali užtemdyti ar panaikinti sunkiai suprantami ar net siaubingi padariniai.“ (Richard Blunck, iš: C.–P. Janz 1978, 10 p.)

Šių eilučių autorius iš esmės buvo labai arti tiesos, bet įstrigo labirintuose, vien dėl savo auklėjimo negalėjo atsekti tikrų šio labirinto ištakų, ir, net jei būtų drįsęs tai padaryti, jo gyvybei ir darbui Trečiajame Reiche tikrai būtų iškilęs rimtas pavojus. Anuomet Nietzsche buvo labai madingas. Jo „barbarų didvyrio“ garbinimas buvo suprantamas pažodžiui ir įgyvendinamas su visais siaubingais padariniais. Tai, kaip nacionalsocialistai Nietzsche mintis ir posakius pritaikė saviems tikslams, parodo, kaip pavojinga matyti tik paskutines gyvenimo istorijos grandis ir visiškai nesidomėti jos pradžia. Šiais laikais Nietzsche’s biografai dažnai pabrėžia, kad jo mintys ir gyvenimas – kaip, ko gero, visų filosofų – itin glaudžiai susiję. Tačiau retas atkreipia dėmesį į vaikystę, nors, nežinant apie vaikystę, neįmanoma suprasti gyvenimo. Curto-Paulo Janzo biografijoje, tik 1978 metais pasirodžiusioje 1977 puslapių knygoje, Nietzsche’s vaikystei po protėvių istorijos skiriama mažiau nei dešimt puslapių, nes vis dar abejojama vaikystės įtaka vėlesniam gyvenimui ir todėl ši sritis mažai tyrinėjama. Nietzsche’s žodžiuose tyrinėtojai ieško sąsajų ne su gyvenimo, o su filosofijos istorija. Netgi Nietzsche’s gyvenimas, liga ir tragiška mirtis, o ką jau kalbėti apie darbus, iki šiol nebuvo tyrinėjami siejant su vaikyste. 23

O man atrodo labai aišku, kad Nietzsche’s kūriniai yra beviltiškas ir vis dėlto nesiliaujantis mėginimas, netgi atsisakant savęs, išsilaisvinti iš vaikystės kalėjimo, iš neapykantos jį auklėjusiems ir kankinusiems žmonėms. Ši neapykanta ir jos baimė ypač stiprios todėl, kad Nietzsche’ei gyvenime taip ir nepavyko tapti nepriklausomam nuo realių asmenų, motinos ir sesers. Žinoma, kad Nietzsche’s sesuo suklastojusi išleido daug jo laiškų, kad be atvangos rezgė prieš brolį intrigas ir nenurimo, kol nenutrūko jo santykiai su Lou von Salomé. Ir motinai, ir seseriai reikėjo, kad Nietzsche iki pat mirties būtų nuo jų priklausomas. Kadangi tobulai auklėjamas vaikas labai anksti išmoko nesiginti, o verčiau slopinti tikruosius savo jausmus, ir suaugęs jis nesugebėjo pasiekti tikros laisvės. Rašymas suteikdavo išsilaisvinimo iliuziją, nes simboliškai kūrėjas išties žengė į laisvę. Nietzsche ir realiame gyvenime kovojo už laisvę, bet tik ne prieš savo šeimą. Pavyzdžiui, susirgęs jis išdrįso atsisakyti profesūros Bazelyje, kad galėtų laisvai kritikuoti sistemą. Jis tapo laisvas rašyti tai, ką jį vertė rašyti vidinė būtinybė, jam nebereikėjo taikytis prie universiteto. Tačiau tam tikra prasme tai buvo tik tariama išeitis, nes jis ir toliau idealizavo tėvų šeimą. Tikrieji, iš vaikystės kilę jausmai (pyktis, baimė, panieka, bejėgiškumas, laisvės troškimas, geismas naikinti ir neviltį kelianti priklausomybė nuo persekiotojų) jo nepaliko ramybėje ir nuolat reikalavo pakaitinių objektų.

Motina Gausiuose laiškuose Friedricho draugams motina aprašo ligonio būklę ir pasakoja, kaip, protui jį visiškai apleidus, ji pasiaukojamai juo rūpinasi it mažu vaiku. Vienoje vietoje ji apibūdina, kaip Nietzsche linksmu veidu kraupiai rėkia. Nežinia, ar tai tiesa, juk mamos vaikų veido išraiškas dažnai interpretuoja taip, kaip joms norisi. Bet, jei mamos pastebėjimas teisingas, jį galima paaiškinti štai kaip: mažas vaikas pagaliau gali prie mamos taip garsiai rėkti, kaip niekada negalėjo, tad mėgaujasi šiuo ilgai lauktu mamos pakantumu. Juk suaugusiojo riksmo neįsivaizduojame be skausmo iškreipto veido. Kai kurios moterys su savo vaikais ima draugiškiau elgtis tada, kai jie dėl psichinės ar smegenų ligos nebegali mąstyti, taigi ir kritikuoti. Jie nemirę, bet bejėgiai ir visiškai priklausomi nuo mamos. Jei tokiai moteriai vaikystėje visų pirma buvo skiepijamas pareigos jausmas, aukodamasi ji jaučiasi gera ir kilni. Jei vaikystėje ji privalėjo užgniaužti savo pačios kritiškas mintis, tai sūnaus ar dukters išsakoma kritika ją siutina. Neįgalus vaikas neabejoja mamos teisumu. Be to, visuomenė žavisi jos pasiaukojimu ir ją gerbia. Todėl labai tikėtina, kad ir Nietzsche’s mama, kuri jį pagimdė būdama aštuoniolikos ir kurią net geranoriškiausi biografai vadina šalta, kvaila ir niekuo nesidominčia, paskutiniais sūnaus gyvenimo metais, kai jis nebeatpažino savo draugų ir beveik nekalbėjo, pasiaukojamai juo rūpinosi.