Ką tu sau leidi?

MEDIJŲ GIDAS, KAIP NEPASIKLYSTI INFORMACIJOS AMŽIUJE

- svary Sa o n ė t

3 -2 22

Mes juk nekalbame Donelaičio ar Mažvydo kalba ir nenorime kalbėti XXI amžiuje taip, kaip kalbėjo XVII a.

„Ką tu 34sau leidi 36 barake?“

9 V ir oyaiis

11

„

14-18

irusinė

7-

Mokėk save pateikti tinkamai: Kaip parašyti patrauklų CV

Reikia labiau atsipalaiduoti ir nebandyti lietuvių kalbos įkišti į Prokrusto lovą.

Prisiminkime esperanto kalbos projektą – dirbtinumas niekada neduoda gerų rezultatų.

11 id -12 sp ea TE re s w D ad o in rt g h

2-3

19-21

Linkedin

32-33

Ki ta n Kraudmo n - fAndinsl k t gas ve o - i Skaitymas: rei- p Da s id kalIngas, bet ar okarbo lb madingas?

4- as is

45

www.openculture.com puiki vieta mokymuisi (ir ne tik) interneto šiukšlyne.

Nemokamos medžiagos galybė, tad paminėsime labiau specifinę – audioknygos.

www.openculture.com puiki vieta mokymuisi (ir ne tik) interneto šiukšlyne.

Nemokamos medžiagos galybė, tad paminėsime labiau specifinę – audioknygos.

Išėjo iš krašto ir liko be rašto?

3 31 0 -

2013 gegužė

Ką tu sau leidi? #1

LAIŠKAS

Kas skaito, rašo... ... vis dėlto duonos prašo. Ir vis garsiau.

Nejučia prisimenu populiarų posakį: „Kuo mažesnis šuo, tuo garsiau loja“.

Tai ir skalija studentas (neretu atveju – dar ir pirmojo kurso) kaip tas šuva. Jaunatviškas maksimalizmas sprogsta it muilo burbulas, kai tokius kompetentingus ir sumanius jaunuolius pirmas kely pasitaikęs darbdavys, tas idiotas, gražia forma išprašo už biuro durų.

Nieko nesupranta. O, jei geriau pagalvotume, tai ir pati specialybė visiškai be potencialo. Reikėjo geriau į kokius biomedicinos mokslus stoti. Skaičiau internete, kad dabar labai paklausi. Va jau tie tai uždirba.

Kur ta teisybė, kai „draugas angluose už pusę etato pragyvena“, o aš, ketverius metus „zubrinęs“,

už menkutį minimumą dirbdamas patirties

įgyti privalau?

Visi tik ir suokia: studijuok mėgstamą specialybę, imkis dominančios veiklos – ir niekada nereikės sukti galvos dėl to, koks sunkus tavo darbas ir gyvenimas apskritai. Lengva jiems kalbėti, tikriausiai „per pažintis pralindo“. Beletristika, ne kitaip.

Tik kuris čia didesnis beletristas: tas vargšas motyvatorius, savus žodžius kaip nuo sienos atsimušusius kartojantis, ar tas, kuris geba lengvai numoti į juos ranka ir vėliau rasti dešimtis tūkstančių priežasčių, kodėl vis dėlto svetur žolė žalesnė. Arba, jei kalbėčiau dar konkrečiau (dabar juk tai – vertybė), tas, kuris nesugeba pritaikyti universitetinių žinių gyvenime, gauti to „padoriai apmokamo“ darbo?

Jei vis dėlto manai, kad kvailas yra demagogas, vėjus tauškiantis apie idėjas ir sėkmę dirbant iš pašaukimo, šis numeris kaip tik tau.

Skaitymas: reika lingas, bet ar madingas? Žmonės nebemoka rašyti , knygų neskaito – pasaulis lekia į pražūtį. Skamba baisiai, bet panašias, tik ne tokias hiperbolizuotas kalbas išgirsti galima gana dažnai. Ar dramatizmas yra pagrįstas? Įdomios įžvalgos šiuo ir kitais klausimaisbuvo išsakytos balandžio 10 d. Mokslinės komunikacijos ir informacijos centre vykusiame forume „Kaip pakelti skaitymo prestižą Lietuvoje?“

Ką tu sau leidi?

(Ne)Skaitymo problema nėra nauja ar nulemta išimtinai technologinės pažangos, kaip dažnas mano. Viena iš pranešėjų lekt. dr. Ineta Krauls renginio metu pademonstravo F. Gojos graviūrą № 29: Esto sí que es leer (liet. Štai, kuo virto skaitymas) iš ciklo „Los Caprichos“ (Kapričai). Kūrinyje vaizduojamas atsainia poza sėdintis ir skaitantis vyras, aplink kurį „šokinėja“ tarnai. Taip F. Goja kritikuoja paviršutinišką skaitymą. Netikėta buvo išgirsti ir apie XIX a. nežinomo amerikiečių bibliotekininko parašytą dainelę, pašiepiančią menkaverčių romanų mėgėjus:

#1

pabaigos. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje vykdoma programa „Bookstart“, kurios tikslas – vaikus nuo mažens skatinti vertinti knygas (www.bookstart.org.uk). Vos gimusio vaikelio mama gauna pirmąjį knygų rinkinį savo kūdikiui.

Dar vienas rinkinys dovanojamas vaikui sulaukus ikimokyklinio amžiaus. Programa sėkmingai vykdoma nuo 1992-ųjų, o nuo to laiko padovanota jau daugiau nei 30 mln. knygų.

Lietuvoje skaitymo kultūros skatinimu susirūpinta vėlai ir, nors vyksta nemažai įvairių iniciatyvų (Vilniaus knygų mugė, „Metų knygos rinkimai“, „Poezijos pavasaris“ ir kt.), trūksta kompleksiško priemonių taikymo. Reikia aktyviai skatinti meilę knygai jau nuo vaikystės. Svarbu, kad literatūros mokytojai kalbėtų ne tik apie tai, kaip išlaikyti egzaminą, bet ir apie gilesnę tekstų prasmę. Bene visada galima rasti būdą, kaip sudominti žmogų knyga – pradžia gali tapti, pavyzdžiui, komiksai. Art Spiegelman knyga „Maus“, iliustruojanti žydų holokaustą, dėl savo žanro nepraranda „gylio“. Komiksu pateikta istorija kartais gali būti patrauklesnė už ilgą romaną ir to nereikia bijoti.

Kitavertus, jei asmuo neskaito knygų, tai dar nereiškia, kad jis mažiau protingas. Kai kurie žmonės – veiksmo žmonės. Užuot ieškoję atsakymo knygose, jų ieško realiame gyvenime – eina pas reikiamus asmenis, klausia ir patys bando. Reikia pripažinti, kad knygos nėra vienintelis išminties šaltinis.

Forumo išvados optimistiškos – knyga yra gerbiama ir net jei iš tikrųjų pastaruoju metu žmonės skaito mažiau, situacija turėtų pagerėti. Vienas iš gyvenimo dėsnių – viskas banguoja, visaip kaip jūra. Tad knygos „renesansas“ prasidės jau greitai.

(ištrauka) „Here are thousands of books that will do you more good Than the novels, oh, novels, oh, novels!

You will weaken your brain with such poor mental food As the novels, oh, novels, oh, novels!

Pray take history, music, or travels, or plays.” „Fiction song”, Anonymous librarian, USA, 1890 Praeities nereikia per daug idealizuoti, žmonės savo esme nesikeičia, kinta tik forma. Kaip rašė Antanas Škėma romane „Balta drobulė“ – „Istorijos motto: tas pats, bet kitaip.“ Lengvas turinys visada bus daugumos pasirinkimas (kodėl – tai jau kitas gilus klausimas), tad pasak I. Krauls ir kitos forumo pranešėjos, Skaitymo ir kultūrinio raštingumo asociacijos atstovės Rūtos Elijošaitytės, skaitymo prestižo kelti nereikia, nes jis nesumažėjęs.

Vis dėlto skaitymo skatinimas yra reikalingas. Knygų nauda neabejotina, tai taip pat supranta valstybės, vykdančios knygos politiką, kurią pradėjo įgyvendinti jau nuo XX a.

5

išėjo iš krašto liko be rašto Kas trečią abiturientą galima vadinti beraščiu – tokia pribloškianti išvada šiandien stebina kiekvieną Lietuvos gyventoją. Remiantis statistikos duomenimis, trejus metus iš eilės net trečdalis moksleivių už raštingumą per lietuvių kalbos egzaminą surinko 0 balų.

Suprasdami kritišką raštingumo situaciją Lietuvoje, valdžios vyrai kiekvienais metais suka galvas, kaip pagerinti tokią padėtį. Deja, kasmetinės Švietimo ir mokslo ministerijos reformos kelia vis daugiau sumaišties ir visiškai negerina padėties.

Ką tu sau leidi?

#1

rinkinys. Pirma atsirado kalba, o vėliau atsirado ją reguliuojantys žmonės. Aš nesakau, kad nereikia taisyklių paisyti, tačiau nereikia paversti lietuvių kalbos sustingusia mumija.

Kalba vystosi natūraliai.

GS: Jūsų nuomone, rašyti/kalbėti taisyklingai dabar yra gėda, senamadiška ar priešingai – taisyklingos kalbos vartojimas yra tam tikro prestižo žymė?

JČ: Aš manau, kad žmonės turi svarbesnių reikalų nei sukti sau galvas, kaip taisyklingai pasakyti: „važiuoti vielabraukiu“ ar „važiuoti troleibusu“. Graži kalba yra mandagi kalba.

Aristokratišką žmogų atpažinsi ne tik iš kalbos. Prestižas neatsiskleidžia propaguojant lituanistinį kultą. Be to, kalbą kaip visumą sudaro ne tik taisyklingas kalbėjimas, bet ir slengas, žargonas, svetimybės ir pan.

Mąžtantis raštingumas tampa valstybine problema, apie kurią pastaruoju metu vis daugiau kalbama viešai. Tik ar šios kalbos ir stebinantys valdžios užmojai gali taisyklingai rašybai grąžinti prestižo žymės statusą, o galbūt priešingai – atgrasinti toliau ją vartoti? Pokalbis su Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto lektoriumi dr. Jonu Čiurlioniu.

GINTARĖ SALATKAITĖ: Ar tikrai Lietuva, jūsų nuomone, yra tokioje didelėje neraštingumo duobėje?

JONAS ČIURLIONIS: Aš nežinau, ką vadinti neraštingumu.

Jei tai yra nustatytų rašybos taisyklių laikymasis – tada, matyt, taip.

GS: Visuomenės informavimo šaltiniai garsiai skelbia, kad lietuvių kalba tampa per sunki ne tik užsieniečiams, pasiryžusiems ją išmokti, bet ir patiems lietuviams. Galbūt tikrai reikėtų atsisakyti daugelio lietuvių kalbos taisyklių, rašyti, kaip kam patinka, ir apskritai pamiršti senas tradicijas turinčią kalbą, juk esame XXI amžiaus, modernių technologijų karta?..

JČ: Aš visiškai pritariu. Manau, kalba yra dinamiška visuma, kurią gimdo ir modifikuoja ją vartojantys žmonės.

Kalbininkų vaidmenį aš daugiau įžvelgčiau ne tiek kalbą reguliuojant, kiek darant įtaką jos raidai. Mes juk nekalbame Donelaičio ar Mažvydo kalba ir nenorime kalbėti XXI amžiuje taip, kaip kalbėjo XVII a. Todėl forsuota pastanga bet kuria kaina reguliuoti ir neleisti kalbai natūraliai keistis yra dirbtinė ir pasmerkta.

GS: Kai kurių specialistų teigimu, pagrindinė mąžtančio raštingumo priežastis yra tai, jog mažai skaitoma. Galbūt ir skaityti tapo nebeįdomu? Juk viską galima sužinoti internetu ar per kitas medijas? Ar toks pasikeitęs požiūris į skaitymą gali turėti lemiamos įtakos gebėjimui taisyklingai rašyti?

JČ: Manau, tai yra viena iš esminių priežasčių. Ankstesnių laikų knygą jau seniai yra pakeitęs radijas, televizija ir kompiuteris. Dabar nebereikia skaityti ilgų knygų, kad sužinotum, ką Aristotelis manė apie tuštumą, arba kiek gyvena kupranugariai. Visa tai galima rasti internetu. Todėl ir mūsų žinojimas tampa ne esminis, bet enciklopedinis. Tačiau aš į visa tai žiūriu natūraliai, nekeliu streso ir nekovoju su vėjo malūnais. Išmintingas žmogus visada ras laiko paskaityti gerų knygų.

GS: Ar dabartinei situacijai nepadarė įtakos sunki Lietuvos praeitis? Sakykime, anksčiau lenkai skiepijo lietuviams, kad lietuvių kalba yra „mužikų kalba“. Ilgai kalant galima ir įkalti.

Ar galime įžvelgti šiandieninės situacijos užuomazgas jau tais laikais?

JČ: Nematau užuomazgų. Manau, nei lenkas, nei rusas, nei vokietis neįkals į galvą, kad esame mužikai ar kalbame „mužikų kalba“. Žinau lenkų ar rusų, kurie kalba gražiau už daugelį lietuvių. Mūsų „mužikiškumas“ priklauso nuo mūsų pačių. Įsijunkit televizorių (bet kurį lietuvišką kanalą) ir pamatysit, kokie mužikai mes esame, kaip bendraujame, keikiamės eteryje ir kokios mužikiškos yra mūsų laidos. Tad problemų reikia ieškoti mumyse, o ne suverčiant jas kitiems. Mužikas gali būti ir tas, kuris kalba labai taisyklingai lietuviškai.

GS: UNESCO duomenimis, Lietuvoje 99,6 % žmonių yra raštingi. Galbūt padėtis tikrai nėra tokia prasta, o nuolatinis kalbėjimas, kokia bloga raštingumo situacija mūsų šalyje, ir žūtbūtinis noras įskiepyti taisyklingą rašybą ir skyrybą darys tikneigiamą įtaką?

JČ: Iš tiesų viskas, kas nenatūralu ir dirbtinai skatinama, nėra gerai. Gal blogos įtakos tai ir nedarys, tačiau realiai tai pritaikyti žmonės irgi neras kur. Man atrodo, reikia labiau atsipalaiduoti ir nebandyti lietuvių kalbos įkišti į Prokrusto lovą. Prisiminkime esperanto kalbos projektą – dirbtinumas niekada neduoda gerų rezultatų.

GS: Ar beraštis žmogus gali ilgainiui tapti neprotingu, niekuo nesidominčiu asmeniu? O gal tai tik kieno nors sugalvotas mitas, ir raštingumas su intelektu neturi nieko bendra?

JČ: Aš esu sutikęs labai išmintingų žmonių, kurie yra baigę vos kelias klases, ir visiškų idiotų, kurie įgiję daktaro laipsnius.

GS: Anksčiau išsilavinęs, raštingas žmogus buvo didžiai vertinamas, laikomas kultūringa asmenybe. Kasmet Lietuvoje aukštąsias mokyklas baigia daugybė jaunuolių. Negalima jų vadinti neišsilavinusiais, bet, statistikos duomenimis, jie paprasčiausiai nemoka taisyklingai vartoti valstybinės kalbos.

Tad gal mes jau apskritai negalime vadintis kultūringa tauta ir lygiuotis į kitas, aukštą raštingumo lygį turinčias šalis?

JČ: Paprastas vokietis, anglas ar ispanas irgi kalbės ir rašys su klaidomis. Kalba nėra kažkieno sugalvotų taisyklių

GS: Dėl raštingumo sumažėjimo yra kaltinamos ir šiuolaikinės technologijos. Gal dabar vertėtų skirti daugiau dėmesio kompiuteriniam raštingumui?

JČ: Reikėtų daugiau dėmesio skirti pozityviam žmonių bendravimui.

7

Bene kiekvienam pažįstamas jausmas, kai atsisėdęs prie kompiu-

jis tiesiog būtinas informacijai gauti. Kitas problemos sprendimo

terio prarandi laiko nuovoką ir atlieki, duok Dieve, bent pusę

būdas silpnavaliams yra tinklapius blokuojančios ir laiką fiksuo-

suplanuoto darbo, nes vis nukeliauji pažiūrėti, kas naujo feisbuke.

jančios programėlės (angl. procrastination apps). Patogiausios nau-

Išties aukščiausio lygio koncentracija...

doti (taip pat ir sunkiausiai apgaunamos) pasirodė Google Chrome

Ką daryti, kai pastangos save sukontroliuoti vis eina perniek? Geri-

naršyklėje veikiančios programėlės:

ausia, aišku, yra nukirpti interneto laidą. Bėda tik ta, kad dažnai

interneto labirintai

O ne...ir vėl nebėra laiko!

Stay focused – plačios nustatymų

Strict Pomodoro – blokuoja nuro-

Waste No Time –

„blokuoja saitus”,

galimybės. Galima blokuoti tinkla-

dytus tinklapius nustatytam laiko

taip pat fiksuoja kiek laiko kokiuose

pius, nustatyti laiko limitą tam

intervalui, praneša apie per-

puslapiuose praleidi.

tikriems puslapiams.

trauką..

MOOC Kintantis mokslo

veidas Smalsiems protams XXI a. yra aukso amžius, todėl svarbu turėti noro gausius informacijos kiekius priimti ir tinkamai panaudoti. Vangiems ir tingiems, profesiniu požiūriu, gresia liūdnos pasekmės – pavyzdžiui, apšnerkštų kambarių kuopimas viešbučiuose ar žuvų galvų kapojimas Norvegijoje.

Kokybiškos paskaitos nemokamai MOOC (Massive Open Online Courses, liet. masiniai atviri internetiniai kursai) yra viena iš priemonių, galinčių prisidėti prie to, kad žmonės įgytų išsilavinimą. MOOC – tai įvairūs nemokami dėstytojų iš viso pasaulio paruošti kursai, talpinami specialiose internetinėse platformose (Coursera, Udacity, MITx ir kt.).

Kursų dalyvių skaičius neribojamas, tad viskas, ko reikia, norinčiam dalyvauti, tėra kompiuteris su interneto ryšiu ir noras (jei jis dingsta, verta pagalvoti apie žuvis Norvegijoje). Dėstomi dalykai iš tiesų labai įvairūs ir įdomūs, pavyzdžiui, aš užsiregistravau į kursus apie Bethoveno sonatas bei žmogaus santykio su pasauliu vaizdavimą literatūroje ir laukiu jų pradžios. Gausu ir ne tokių specifinių temų, todėl kiekvienas ras kažką aktualaus – tiek asmeninės, tiek profesinės saviugdos labui.

Be neabejotinos naudos plečiant akiratį, dar galima gauti kursų baigimo pažymėjimą, kuris gali praversti ieškant darbo (tai yra jūsų smalsumo ir vidinės motyvacijos įrodymas). Tiesa, jį gauti nėra taip paprasta: reikia nuosekliai klausytis kursų ir atidžiai atlikti užduotis, nes pažymėjimą gauna tik tie, kurių galutinis įvertinimas ne žemesnis kaip 7 balai.

Kaip tai veikia?

Nuo įprastų vaizdo paskaitų MOOC skiriasi tuo, kad kursų laikas yra ribojamas. Kursai nėra prieinami nuolatos – reikia laukti jų pradžios, kuri lygiagrečiai sutampa su paskaitų pradžia realiame universitete.

Tokia sistema labiau įpareigoja mokytis, atsiranda daugiau motyvacijos baigti kursą, nes kitos tokios galimybės gali tekti ilgai palaukti. Be to, galima diskutuoti su kitais studentais ir taip palengvinti mokymosi procesą. Prasidėjus kursams, studentas kas savaitę gauna naują medžiagos dalį, o tai, kaip ją suprato, yra patikrinama testais, atvirais klausimais ir kitokiomis užduotimis. Visą medžiagą galima parsisiųsti į savo kompiuterį ir naudoti taip, kaip patogu. Jei dėstytojo kalbėsena atrodo pernelyg lėta, galima pagreitinti įrašą, jei kažką praleidote, galite atsukti ir pažiūrėti iš naujo. Ir niekas dėl to nepyks – juk kompiuteris, kitaip nei žmogus, nepavargsta kartoti tą patį kad ir 10 kartų iš eilės. Taigi jūs patys esate mokymosi proceso vadovai.

mooc kintantis mokslo veidas

„Mokslinės komunikacijos ir informacijos centre (MKIC) neseniai mačiau įsimintiną vaizdą: vidurnaktį prie vieno iš laisvalaikio skaityklos stalų, ant kurio buvo pastatytas sulčių pakelis ir padėti sumuštiniai, sėdėjo maždaug 75 metų senukas. Jis buvo basas ir žiūrėjo į kompiuterio ekraną pro didelę seną lupą mediniais rėmais...“

10

Išeitis negalintiems mokytis įprastai Lietuvoje sudarytos puikios galimybės gauti aukštąjį išsilavinimą nemokamai, bet taip yra ne visur.

Daugelyje Afrikos ar Azijos šalių mokslas yra labai sunkiai prieinamas. Tų kraštų studentams universitetas yra kone svajonė ir tai skaudžiai iliustruoja 2012 metų sausio mėnesio įvykiai Pietų Afrikoje.

Johanesburgo universitetui paskelbus apie keletą laisvų vietų studijuoti, prie pastato prieš registracijos pradžią suplūdo apie 5 000 žmonių. Per spūstį žuvo viena moteris, norinčio studijuoti sūnaus motina, dar 20 žmonių buvo sunkiai sužeisti. Ir visa tai – dėl galimybės mokytis. MOOC gali sušvelninti šią sudėtingą situaciją ir padaryti mokslą prieinamesnį.

Akademiniai kreditai ir rektorių nerimas Kol kas dauguma MOOC kursų nesuteikia akademinių kreditų, tačiau situacija pasikeitė šių metų vasario mėnesį, kai Amerikos mokslo taryba (American Council on Education) patvirtino penkis kursus, kurių klausytojams gali būti suteikiami akademiniai kreditai (norint gauti kreditą taikomas mokestis). Ši žinia sukėlė Lietuvos universitetų rektorių nerimą.

Jei abejoji dėl savo studijų pasirinkimo arba mąstai Šių metų kovo 1 d. vykusiame Lietuvos universitetų rektorių konferencijos (LURK) posėdyje pereiti mokytis į kitą sritį, MOOC gali pasiūlyti buvo aptartas MOOC reiškinys ir išreikštas susiišbandyti įvairias paskaitas, ir galbūt tai padės rūpinimas dėl Amerikos mokslo tarybos sprendigeriau suprasti, ko nori. mo. Per posėdį buvo išsakyta nuomonė, kad nėra aišku, ką reikės daryti, jei pasipils studentai, reikalaujantys įskaityti akademinius kreditus už MOOC kursus. Pasak VU Elektroninių studijų ir egzaminavimo centro (ESEC) direktoriaus dr. Sauliaus Preidžio, abejones kelia ir tai, kad šiam reiškiniui masiškai plintant be kontrolės, gali kilti problemų dėl kursų kokybės – pastebėta kokybės blogėjimo tendencija.

Reikia disciplinos Statistika rodo, kad sėkmingai elektroninius kursus baigia tik apie 4–5 proc. studentų, tad sklandančios prognozės, kad ateityje pradės nykti tradiciniai universitetai, S. Preidžiui atrodo nepagrįstos: „Tokius gandus greičiausiai skleidžia už MOOC atsakingos kompanijos. Universitetas reikalingas disciplinai palaikyti, juk kai nėra spaudimo, sunkiau prisiversti veikti, vyksta regresas, o universitete studentai žino, kada reikia atsiskaityti, tad privalo mokytis.“ Lietuva ir virtualus mokymasis Lietuvoje daugėja įstaigų, suteikiančių galimybę mokytis nuotoliniu būdu – studijuoti savarankiškai ir atsiskaityti dalyvaujant vaizdo konferencijose. Vilniaus universitetas taip pat neatsilieka: veikia virtuali mokymosi aplinka (VMA), kurioje galima rasti paruoštų atvirų kursų savarankiškam mokymuisi – li- Atsiranda vis naujų platformų – Didžiosios Britanijos cenciniai kursai (naudotis galima prisijungus prie platforma „Futurelearn“ šiais metais pristatys sistemos) ir atviros prieigos ištekliai. Žinoma, tiems, pirmuosius kursus. kurie yra išbandę MOOC, nereikėtų tikėtis panašaus paskaitų parengimo lygio – į MOOC yra investuotos milžiniškos sumos pinigų, o Lietuvoje dėl didelių sąnaudų ir tam tikrų universitetų finansavimo pokyčių, virtualaus mokymo studijų kokybės gerinimas kol kas dar sunkiai įgyvendinamas.

Ateities prognozės Virtualus mokymasis plinta labai greitai. Tik kur tai nuves? Doc. dr. Povilas Abarius, Vilniaus universiteto Elektroninių studijų ir egzaminavimo centro vyriausiasis specialistas, sako: „Pasaulis eina ne MOOC‘ų kryptimi, o aiškia mokymo objektų kryptimi. Mokymo objektai – tai labai mažos dalelės vienam tikslui realizuoti, pavyzdžiui, vaizdo įrašas, aiškinantis, kas yra koreliacija. Iš tokių dalelių konstruojamas visas žinių blokas.“ Taigi, regis, ateitis priklauso mišriam mokymuisi (angl. blended learning) – tradicinių ir elektroninių išteklių derinimo būdui. www.khanacademy.org - puiki mokymosi objektų platforma.

MOOC kintantis mokslo veidas

12

Ką tu sau leidi?

#1

Coursera – plačiausias kursų pasirinkimas Dėl kursų tematikos įvairovės MOOC platforma Coursera (www.coursera.org) man pasirodė patraukliausia iš šiuo metu veikiančių analogų. Tinklalapyje galima rasti apie 340 kursų iš 62 universitetų, o žmonių, prisijungusių prie šios sistemos, skaičius jau perkopė tris milijonus. Lietuvoje taip pat yra priklausančių platformai Coursera bendruomenė, vyksta susitikimai. Maloniai nustebino faktas, kad tokie kursai labai populiarūs tarp jau studijas baigusių, dirbančių žmonių, kurie nori ir toliau mokytis.

Viename iš minėtų susitikimų susipažinau su Vita, Juste ir Domu – tobulėjimo entuziastais, kurie sutiko pasidalinti MOOC patirtimi.

Vita (VU biologijos bakalauras, ekologijos ir aplinkotyros magistras) „MOOC kursai – puiki galimybė laisvalaikiu pasimokyti ko nors naujo ir įdomaus (netgi visai netikėto, pavyzdžiui, neseniai buvo paskelbtas kursas apie krepšių pynimą vandenyje) ar ko nors naudingo ir reikalingo darbui (šiuo metu klausau kurso apie statistiką (angl. „Statistics: making sense of data“), ir žinios, gautos klausant šio kurso, man pravers atliekant mokslinius darbus). Kai kuriems žmonėms gal pravers ir tų kursų baigimo pažymėjimai, tačiau man kol kas tai daugiau tobulėjimo, o ne CV „pagražinimo“ priemonė.

Visiems studentams rekomenduočiau kursą „Writing in the sciences“, kuris pravers kiekvienam, rašančiam baigiamąjį darbą. Informacijos apie tai, kaip jį rašyti, labai trūksta Lietuvos universitetuose, o jei būčiau turėjusi galimybę šį kursą išklausyti studijų metais, mano darbai tikrai būtų buvę geresni ir kokybiškesni.“ Justė (VU verslo informacijos vadyba) „Visos įgytos žinios tiesiai iš geriausių universitetų dėstytojų lūpų ir nauji gebėjimai man yra neįkainojami, nors konkrečios naudos, pavyzdžiui, didesnio darbdavių dėmesio ar geresnių studijų rezultatų, negavau. Kiekvienam besidominčiam psichologija ir rinkodara rekomenduočiau kursą „A Beginner’s Guide to Irrational Behavior“. Šis mane sudomino ir įtraukė labiausiai iš visų lankytų kursų.“ Domas (VU informatikos bakalauras, biofizikos magistras) „MOOC susidomėjau, kai Stanfordo universitetas pristatė pirmuosius kursus – „Artificial Intelligence“ ir „Machine Learning“. Nuo tada klausiau statistikos, robotikos, skaitmeninio vaizdų apdorojimo ir matematinių kursų. Kai kurie kursai siūlo neakredituotus sertifikatus, tačiau sertifikatas tikrai nėra pagrindinė priežastis skirti tam laiko. Motyvuoja noras išmokti ką nors nauja, pagilinti turimas žinias.

Tai yra daug naudingiau nei vakarus leisti prie televizoriaus. Tai yra mokymasis „ne dėl popieriaus“ tiesiogine šio žodžio prasme. Manau, jog tai, kad šių kursų sertifikatai yra visiškai neoficialūs, yra stiprioji jų pusė. Kaip MIF absolventas, esu išklausęs kelis Udacity kursus – dirbtinio intelekto, diferencialinių lygčių. Studentams, norintiems išmokti daugiau, tikrai labai patarčiau universitetinius dalykus papildyti ir Udacity kursais. Šiuo metu kaip tik prasideda Duke universiteto profesoriaus dėstomas kursas „A Beginner’s Guide to Irrational Behavior“. Jo pradžia atrodo daug žadanti, ir pati kurso tema yra puikus atspindys, kokio plataus spektro dalykų galima mokytis tokioje aplinkoje kaip Coursera, EdX ir Udacity.“

13

TED – Ideas worth spreading Visi, pavargę nuo informacijos jūros ir ieškantyas vertės, į naršyklę įveskite www.ted.com.

TED (Technology, Entertainment, Design) – jau visą pasaulį apėmęs judėjimas, kurio tikslas – skleisti reikšmingas, vertę kuriančias idėjas. Nagrinėjamų temų spektras išties platus – sužinosite, kodėl reikia turėti planą B, jei dėl programišių staiga nustotų veikti internetas, kuo naudingas baimės jausmas ar kaip mokslininkai siūlo nukenksminti daugiausiai žmonių istorijoje nužudžiusį gyvūną – moskitą.

TED Talks Video aiškiai ir koncentruotai supažindina, provokuoja, iškelia klausimus ir į juos atsako. Idėjomis dalijasi žmonės, kurie gerai žino, kas yra viešasis kalbėjimas ir kaip reikia pateikti informaciją, todėl sekti ir suprasti mintį nesunku. Maža to, video dažniausiai tetrunka 10–20 minučių, tad ir dėmesį išlaikyti nesudėtinga. TED gimė 1984 m. kaip konferencija, tačiau išsiplėtė į kur kas didesnio masto reiškinį, kurį, be minėto TED Talks Video, sudaro:

TED Fellows programa suteikia

pastatyti („School in the Cloud“–

aktyvių lietuvių, kurie atliko

šansą kiekvienam norinčiam

grįsta kompiuterinio mokymosi

didelį darbą ir dabar dalį įrašų

pristatyti savo idėją per

galimybėmis).

galime žiūrėti su gimtosios kalbos

kasmetinę konferenciją ir suburia

subtitrais.

šviesiausius mūsų planetos protus

Jei neramu dėl kokio

į terpę, kurioje idėjos pradeda

nors klausimo, spausk TED

Ar TED veikia Lietuvoje? Taip!

tapti kūnu.

Conversations, rėžk savo mintis ir

TEDx Events – tai nepriklausomi,

lauk atsakymų iš viso pasaulio.

pagal TED modelį organizuojami

Dar viena TED iniciatyva yra

renginiai. Lietuvoje šią veiklą

TED Prize. Tai piniginė premija,

Nenusimink, jei nedraugauji su

suteikiama puikiam sumanymui

anglų kalba. The Open Translation

įgyvendinti. 2013 m. milijoną

Project suteikė galimybę

dolerių laimėjo Sugata Mitra

kiekvienam norinčiam subtitruoti

netradicinei mokyklai Indijoje

TED video. Atsirado nemažai

vykdo TEDxISM.

Pavargusiems nuo tuščios beletris tikos

Kuo mes pana šūs į beždžiones ir kas ta virusinė komuni kacija?

Ką tu sau leidi?

#1

Net po tiek evoliucijos metų žmogus nesiliovė beždžioniauti. Ir tai tikrai nereiškia visuomenės sulaukėjimo – tiesiog daugelis ir šiandien kartoja viską, ką pamato ar išgirsta (visai kaip mūsų pirmykščiai protėviai). Tokių mėgdžiotojų buvo galima rasti visais laikais, tik jeigu anksčiau konservatyvūs žmonės į tokius ,,beždžioniukus” žiūrėdavo kreivai, dabar, plečiantis visuomenės pažiūroms, ,,beždžionės sindromas” dėl naujųjų technologijų ir kintančio žmonių mentaliteto masiškai plinta visame pasaulyje.

Pastaruoju metu internete atsiranda vis daugiau virusinio turinio. ,,Harlemshake”, „meme” ir kiti panašaus pobūdžio juokeliai įgauna vis didesnį pagreitį ir nepaliaujamai plinta tarp jaunimo. Kyla kausimas, kokios priežastys lemia tokių reiškinių atsiradimą?

Apie virusinės komunikacijos fenomeną pasakoja Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Medijų tyrimų laboratorijos vedėjas dr. Andrius Šuminas. šurmulys apie tam tikrus dalykus: vienokia ar kitokia žinutė, idėja ar turinys buvo siunčiamas labai greitai, pasklisdavo plačiai ir apie tai buvo daug kalbama.

Poreikis juokauti ir dalytis informacija Visais laikais žmonės skleisdavo įvairią informaciją, tarkim, pasakodavo anekdotus, bet, atsiradus medijoms, tas turinys įgavo kitą sklaidos formą. Reikia pastebėti, kad virusinės komunikacijos rūšis nebuvo visiškai naujas reiškinys ir neatsirado iš niekur. Žmonės tikrai nepradėjo juokauti ir daryti kvailų dalykų tik atsiradus medijoms – šios tik suteikė kitus informacijos sklaidos būdus. Iš esmės pats pajuokavimas, kaip fenomenas, atėjo iš sąlygiškai senų laikų.

Pirmieji bandymai Virusinės komunikacijos tėvyne galėtume laikyti Jungtines Amerikos Valstijas – šalį, kur ir atsirado internetas (žinoma, sunku išskirti konkrečią vietą, tačiau Amerikoje tokių dalykų buvo daugiausia). Kaip vieną iš pirmųjų ir ryškiausių pavyzdžių galima įvardyti animacinio serialo „South Park“ (liet. „Pietų parkas“) filmuko epizodą „Marry F-ing Christmas“ („Džiaugsmingų suš**tų Kalėdų“). Būtent jis buvo siuntinėjamas old school principu: aš parodau tau, tu parodai dar kam nors. Aišku, tokių dalykų buvo tikrai ne vienas, todėl negalima teigti, kad ši filmuko ištrauka buvo pats pirmasis virusinės komunikacijos pavyzdys.

Virusinės komunikacijos pradžia Virusinės komunikacijos užuomazgų galima ieškoti pačios medijos atsiradimo laikotarpiu. Iš tiesų šis reiškinys yra siejamas su interneto sukūrimu ir paplitimu. Viskas prasidėjo tada, kai žmonės pradėjo naudotis internetu ir ėmė bendrauti elektroniniu paštu ar kitais primityviais tinklalapiais.

Maždaug apie 1903–1904 metus dalis pasaulio gyventojų bendravo naršyklėje „Mozaik“. Kol nebuvo socialinių medijų, žmonės elektroniniu paštu siuntinėjo vienas kitam šmaikščias žinutes, paveiksliukus – būtent tai galima laikyti šio reiškinio pradžia.Toks fenomenas yra grįstas „a word of mouth“ (liet. iš lūpų į lūpas) principo persikėlimu į elektroninę erdvę. Pirmiausia sklaida vyko gana lėtai, nebuvo tokių „sprogstamųjų dalykų“, ką šiandien leidžia atlikti socialinės medijos. Vėliau, joms atsiradus, susikūrė savotiškas

Free hugs ilgaamžiškumas Gali būti, kad kai kurie tokie virusinės komunikacijos pavyzdžiai yra senesni net už patį „Youtube“, todėl reikia kalbėti apie tokių fenomenų ilgaamžiškumą. „Free hugs“ akcija (dar kitaip vadinama „Hug Me Campaign“) taip pat priskiriama prie virusinės komunikacijos fenomeno. „Free hugs“ (liet. „Apkabinti nekainuoja“) atsirado 2004 metais australo Juano Manno iniciatyva. Nors šiandien šis projektas atrodo gana

17

Kuo mes panašūs į beždžiones ir kas ta virusinė komunikacija

senas reiškinys, įvairiuose pasaulio kampeliuose vis dar galima sutikti apsikabinimus maloniai dalijančių žmonių. Ir tai tik vienas iš daug metų egzistuojančių virusinės komunikacijos pavyzdžių.

Kodėl žmonės kuria virusinį turinį?

Visais laikais žmonės įvairiuose dalykuose matė prasmę.

Maždaug prieš 20 metų prasidėję virusinio turinio vaizdai naujovių ištroškusiai visuomenei greitai tapo įdomūs ir svarbūs, todėl natūraliai atsirado poreikis tai pratęsti.

Jeigu kalbėtume apie harlemshake fenomeną, jis yra tokio didelio masto, paplitimo ir sprogimo pavyzdys, kokio iki šiol nebuvo. Tai išskirtinis reiškinys ir jį reikėtų analizuoti atskirai, nors, neabejoju, tai jau daroma. Iš tikrųjų harlemshake vertas išsamios analizės ir didžiulio dėmesio.

Gangam style – taip pat fenomenas: vaizdo medžiaga, padaryta labai gerai ir prikaustanti žmogaus dėmesį. Ilgainiui šios dainos peržiūrų skaičius „Youtube“ tik augs.

Dar vienas vertas dėmesio pavyzdys yra kokakolos ir „Mentos“ eksperimentas. Įmetus į kokakolos buteliuką „Mentos“ saldainį, įvyksta speciali reakcija: veikiamos tam tikros medžiagos, ir gėrimas iššauna į viršų. Apie tuometinį žmonių susidomėjimą šių medžiagų sąveikos rezultatu galima spręsti iš kitų, greitai po šio vaizdo klipo pasirodymo atsiradusių mėgėjiškų eksperimentų. Žmonės mato vienokią ar kitokią tokio turinio prasmę. Galima sakyti, kad tai yra kvaila ar beprasmiška, bet juk ne visiems tai turi ką nors reikšti.

Prieš penkerius metus, norint ką nors nufilmuoti, reikėjo turėti prietaisą, kuriuo būtų galima tai padaryti. Tada tai buvo problema. Dabar dauguma žmonių turi telefonus – jais nesunkiai galima nufilmuoti norimą objektą. Vėliau lieka tik įkelti tai, tarkim, į socialines medijas. Labai svarbus dalykas yra to turinio replikavimas, susijęs su greičiais, dydžiais, tempais ir panašiais dalykais.

Taip pat akivaizdu, kad šiandien kaip niekas kitas yra svarbus vaizdas. Jis keičia žmonių mąstymą ir augantys vaikai jau nėra skaitantys – jie yra matantys, žiūrintys, naudojantys medijas. Technologinės priemonės suteikia daugybę būdų plisti virusinei komunikacijai. Keičiantis visuomenei, kinta ir pati virusinė komunikacija.

Virusinis turinys – ne tik linksmybėms Tokia komunikacija yra stipri jėga, todėl yra naudojama ir kitais, ne tik pajuokavimo tikslais. Pavydžiui, daugybę meme galime rasti ir politikos srityje.

Kalbant apie tokį politikoje naudojamą fenomeną, galima paminėti „Obama girl“. Amerikoje 2007 metais pasirodė vaizdo įrašai, kuriuose vaidino mergina Amber Lee Ettinger. Šie komedijos tipo įrašai žaibiškai pasklido po visą pasaulį, o ši mergina tapo žinoma kaip Obama girl.

2008 metais tai buvo vienas iš kertinių lūžio taškų, kurie, be jokios abejonės, padėjo Obamai atkreipti į save dėmesį. Šis virusinis vaizdo turinys tikrai daug prisidėjo prie to, kad dabar politikas yra Baltuosiuose Rūmuose. Išties taip yra žaidžiami rinkiminiai karai prieš politinius oponentus.

Techninės galimybės ir virusinės komunikacijos kaita Be jokios abejonės, viskas tarpusavyje yra susiję ir vieni dalykai daro įtaką kitiems, o techniniai dalykai – ypač. Yra du požiūriai: technologinis determinizmas ir socialinis determinizmas. Kyla klausiamas: kas kam daro įtaką – technologijos keičia žmogų, ar visuomenė kuria technologijas savo poreikiams tenkinti? Galima rasti argumentų, pagrindžiančių ir vieną, ir kitą nuomonę.

20

Ateities prognozės Virusinės komunikacijos reiškinys yra labai galingas, ir jis tikrai išliks ateityje. Pats principas keisis tik taip, kaip žmonės patys naudos technologijas ir socialines medijas. Sunku prognozuoti, bet ryškių tokio virusinio tipo fenomenų greitu metu dar tikrai bus galima pamatyti. Didėjant techninėms galimybėms, gerėjant kanalų prieigai, daugėjant laiko, praleidžiamo online, tokių dalykų dydžiai, sprogimai, greičiai, apimtys, mastai tik didės.

Kraudfandingas idėjų įgyvendinimo link Kas dažniausiai tampa pirmaisiais naujo verslo rėmėjais? Šeima, giminaičiai, draugai ar bankas? Jaunam makslimalistui, norinčiam būti nepriklausomam, turime ir kitą pasiūlymą. Šiandien investavimo tradiciją, beje, kaip ir visas kitas gyvenimo sritis, keičia visagalis internetas. Vienas iš milijono šios skaitmeninės metamorfozės pliusų – „kraudfandingas”. Susipažinkime.

Minios finansavimo platforma ir jos principas Kraudfandingas Europoje dar naujas reiškinys, kuris padeda žmonėms, turintiems idėją, rasti lėšų jai įgyvendinti. Viskas vyksta taip:

1 Kickstater.com

Reikia užsiregistruoti

indiegogo.com

„kraudfandingo“ paslaugas teikiančiame tinklalapyje, pavyzdžiui, Kickstater.com arba Indiegogo.com.

2

Sukurti originalų filmuką, pristatantį idėją potencialiems investuotojams. Tai labai svarbu, nes nuo jo kokybės ir originalumo priklausys, kiek lėšų bus surinkta.

3

Stebėti, kaip įgyvendinami kiti „kraudfandingo“ projektai, ir tobulėti arba sėdėti rankas sudėjus ir tikėtis geriausio.

Ką tu sau leidi?

Ką gauna investuotojas?

Mėtyti pinigus nėra labai populiaru. Pripažinkime, kad prieš investuodami mes pirmiausia pagalvojame apie naudą sau.

O kokią naudą gali suteikti idėjos rėmimas? Pirmiausia, už pastangas gali būti atlyginta. Jeigu investavote gana didelę pinigų sumą, galite tapti įgyvendinto projekto akcininku. Už paaukotą dolerį ar didesnę sumą galite gauti marškinėlius, atvirukų ar pačią prekę dovanų.

Kas nutinka, jeigu idėjos realizavimas būna nesėkmingas, o pinigai jau yra investuoti? Iš karto panikuoti neverta, nes pinigai vis dėlto grįžtų jums.

Kickstarter – Is Kicking Butts Vienas iš pirmųjų ir bene populiariausių kraudfandingo tinklalapių yra Kickstarteris, veikiantis nuo 2009 metų. Smulkiųjų verslininkų vis daugėja ir taip yra pasiekiami visi šio tinklalapio rekordai. Skilčių gausa leidžia įvairių profesijų žmonėms, pavyzdžiui, muzikantams, dailininkams, rašytojams ar inžinieriams, prašyti pagalbos. Deja, šis tinklalapis turi ir minusą, dėl kurio kraudfandingas vis dar mažai žinomas Europoje.

Registruotis gali tik tie žmonės, kurie gyvena Didžiojoje Britanijoje ar Jungtinėse Amerikos Valstijose. Tačiau visada yra išeitis. Šiais laikais nesunku rasti pažįstamų, gyvenančių Didžiojoje Britanijoje ar JAV. Jų ir būtų galima paprašyti pagalbos.

Indiegogo – Going forward Indiegogo tinklalapis buvo įkurtas tais pačiais metais kaip ir Kickstarteris. Iš tiesų Indiegogo turi kelis pliusus, dėl kurių yra priimtinesnis. Pirmiausia, čia yra galimybė pasirinkti patogesnį rėmimo būdą. Užsiregistravus šiame tinklalapyje, net ir nesurinkus visos parašytos sumos, vis tiek gaunama rėmėjų pinigų: gaunama tokia suma, kokia buvo surinkta. O Kickstarterio siūloma sistema kitokia: jeigu žmogus nesurinko visos prašytos sumos, pinigai grįžta pas rėmėjus.

Dar vienas Indiegogo tinklalapio privalumas yra tas, kad į

#1

Indiegogo gali registruotis visi, kurie turi banko sąskaitas – nesvarbu, kurioje šalyje gyventų.

Sėkmingiausi projektai: „CST-01 The World’s Tiniest Watch“. Šiuo metu tai vienas pelningiausių projektų. Pavadinimas jau iš karto nurodo, kodėl laikrodis yra išskirtinis: tai pats mažiausias rankinis laikrodis, kuris kada nors buvo pardavinėtas rinkoje. Jo dydis – kaip kreditinės kortelės, jis įkraunamas per 10 minučių, ir baterija neįkrauta išsilaiko lygiai vieną mėnesį. Idėjos autorius tikėjosi surinkti bent 200 000 JAV dolerių, bet surinko penkis kartus daugiau negu tikėjosi.

CST-01: The World's Thinnest Watch Central Standard Timing — Kickstarter

by

Jeigu tokių filmų pavadinimai kaip „Ir vėl tu“ ar „Kartą Romoje“ jums žinomi, vadinasi, nesutriksite išgirdę apie juose vaidinusią aktorę Kristen Bell. Ji taip pat nepatingėjo ir nufilmavo vaizdo klipą, kur savo gerbėjų prašė pagalbos, kad kartu su aktorių komanda galėtų pradėti savo serialą. Jiems pavyko surinkti dvigubai daugiau negu prašė, ir jau yra pradėtas filmuoti serialas, kuris pasirodys 2014 metais.

23

http://www.kickstarter.com/projects/559914737/ the-veronica-mars-movie-project?ref=discover_ pop Kraudfandingas – kaip internetas: kasdien keičia žmonių gyvenimus. Nors Europoje tai dar mažai žinoma verslo kūrimo terpė, galima manyti, kad jis pritrauks vis daugiau vartotojų.

Noriu darbo patir ties Turbūt kiekvienas yra girdėjęs apie galimybes savanoriauti jaunimo organizacijose, projektuose ar kitur. Verta paminėti ir tai, kad 2011-ieji buvo paskelbti Europos savanoriškos veiklos metais. Dažnai ir studentus pasiekia įvairūs praktikos pasiūlymai Lietuvoje ar užsienyje. Tad kokia šių veiklų prasmė ir kodėl verta tuo užsiimti?

Kas tai yra?

Panaršius internete ir paskaičius įvairius šaltinius, tarp kurių Savanoriaujam.lt arba Žinauviską.lt, paaiškėjo, kad tai – savo noru daroma ir neatlyginta veikla, kuria atliekamas bendruomenei naudingas darbas.

Verta plačiau pakalbėti ir apie praktiką – nors ji ir turi panašumų, bet nėra tokia populiari, kaip savanorystė. Skirtingai nei savanoriavimas, praktika būna terminuota, gali būti apmokama ir atliekant ją būna paskiriamas vadovas, kuris prižiūri, kaip sekasi susidoroti su užduotimis. Dažniausiai praktika atliekama studijų metu, nes tai numatyta studijų programoje. Tačiau reikėtų paminėti, kad studijos nėra privaloma sąlyga, nes panorėjus tuo gali užsiimti kiekvienas – svarbu, kad asmuo atitiktų praktikos vietos keliamus reikalavimus. Pasiūlymų tuo užsiimti taip pat netrūksta – veikia tokie portalai kaip Gerapraktika.lt arba Epraktika.lt, kurie siūlo gana platų sričių bei įmonių pasirinkimą. Nors tai atima nemažai laiko, o kartais gali būti sunku suderinti su intensyviomis studijomis arba pamokomis, bet dažniausiai tai yra labai įdomi ir unikali patirtis, padėsianti net

įsidarbinti praktikos vietoje.

Turbūt ne vienam gali kilti klausimas – kokia nauda iš veiklos, kuri neapmokama? Kad tai išsiaiškintume, pakalbinome tris savanorystės entuziastus.

Agnė: „Reikia nebijoti klysti ir ieškoti savęs“ Agnė Svetnickaitė, trečiakursė informologė, vadovauja VU Komunikacijos fakulteto Studentų mokslinei draugijai. Į šią organizaciją mergina atėjo prieš 2 metus dėl noro kažkuo užsiimti ir iškart tapo rinkodaros srities koordinatore.

Metus laiko aktyviai veikusi, kitais metais Agnė sustabdė narystę organizacijoje dėl studijų užsienyje pagal „Erasmus“ programą. Studentė ne tik veikė organizacijoje, bet ir atlikinėjo praktiką banke. Pati ją susiradusi dėl noro įgyti patirties, pašnekovė liko patenkinta, nes darbas buvo susijęs su studijomis, kurių pagrindas – komunikacija. Tai ir buvo pagrindinis kriterijus renkantis vietą, kur įgyti norimų kompetencijų. Darbai buvo įvairūs, bet atitiko lūkesčius ir suteikė darbinės bei profesinės patirties. Galiausiai po jos merginai buvo pasiūlyta jau apmokama darbo vieta, tad ji čia pasiliko.

Ką tu sau leidi?

#1

Ko imtis?

Pašnekovė džiaugiasi, jog dėl atliktos praktikos ir po studijų ji nesijaus „žalia“ ir tiki, kad tai padės susirasti darbą – ji žinos ne tik teorinius dalykus, kuriuos dėsto universitete, bet ir tai, kaip daugelis jų veikia realybėje. Verta paminėti ir tai, kad visos šios veiklos suteikė ne tik patirties, bet ir pasitikėjimo bei tikėjimo savimi. Paklausus apie savojo kelio, o tuo pačiu ir studijų, paieškas mergina atsakė, kad planavo prieš tai rinktis politikos mokslus, nes tai buvo sritis kuri ypač domino, tačiau dėl vėliau atrasto tinklaraščio, kuriame rašė apie reklamą, komunikaciją ir panašius dalykus, visgi buvo pasirinktos studijos Komunikacijos fakultete. Tai lėmė ir tolimesnį praktikos bei savanoriškos veiklos pasirinkimą.

Paklausus Agnės apie sunkumus, ji sakė, kad dažniausiai tai būdavo nežinojimas kaip ką nors daryti, o tam, kad būtų išspręsta ši problema, reikia išmokti nebijoti klausti tų, kurie žino, nes visada atsiranda, kas gali padėti. Reikia kitais tikėti ir pasitikėti, nes kuo didesnis socialinis ratas, tuo daugiau galima nuveikti. Be to, pasak merginos, visi sunkumai prisideda prie savęs tobulinimo: „Kuo sunkiau, tuo geriau. Reikia nebijoti klysti ir ieškoti savęs“.

Antanas: „Tik per patirtį ir nusivylimus galima visko išmokti“ Antanas Mikalauskas, kūrybos komunikacijos pirmo kurso studentas, Lietuvos moksleivių sąjungos Prezidentas, visuomenine veikla užsiima jau kiek daugiau nei penkerius metus. Per tą laiką jis aktyviai dalyvavo tiek užklasinėje, tiek Lietuvos moksleivių sąjungos veikloje. Būtent šią organizaciją pašnekovas įvardino kaip gyvenimo mokyklą – čia jis išmoko, kaip lengviau užmegzti kontaktą su žmonėmis, kaip juos geriau pažinti bei suprasti. Taip pat buvo įgyti komandinio darbo, viešojo kalbėjimo ir organizaciniai įgūdžiai.

Antanas paminėjo, kad išmoko ir kitų gerų dalykų, kurių neišgirsi mokykloje, ir visa tai – išbandant viską pačiam. Visa tai praverčia ne tik užsiimant visuomenine veikla, bet ir moksluose, pavyzdžiui – sakant pranešimus per paskaitas. Nors pasirinkimas pradėti veikti Lietuvos moksleivių sąjungoje buvo atsitiktinis, tai buvo geras sprendimas – savanorystė padėjo atrasti save ir dominančią darbo sritį. Nepaisant buvusių sunkumų, ypač veiklos pradžioje, kai trūkdavo kompetencijų, noras veikti nedingo, nes, kaip minėjo pats Antanas: „Tik per patirtį ir nusivylimus galima visko išmokti“.

25

Grėtė: „Svarbiausia – požiūris ir noras“ Grėtė Švėgždaitė - teisės ir valdymo ketvirto kurso studentė. Ji šiuo metu yra VšĮ „Savanorių centras“ direktorė, nors papildomai dalyvauja ir kitų jaunimo organizacijų veikloje bei įvairiuose projektuose. Grėtę galima laikyti savanore vetarane – šia veikla ji užsiima jau 10 metų. Per tą laiką pašnekovė dalyvavo tokių organizacijų, kaip Lietuvos moksleivių sąjunga, Lietuvos jaunimo organizacijų taryba, Lietuvos liberalus jaunimas veikloje, tad ir savanorystės sritys gana įvairios – nuo jaunimo užimtumo skatinimo, socialinės veiklos iki kultūrinių projektų. Kaip pati mergina sakė: „Juk jaunam žmogui viskas įdomu!“. Paklausus apie naudą atsakymas buvo kitoks, nei dažnai girdimas iš kitų savanorių.

Aktyvistei savanoriška veikla įvairiose srityse suformavo suvokimą bei požiūrį į tam tikras problemas. Be to, tai padėjo tapti atsakingesne ir savarankiškesne. Savanorystė ženkliai prisidėjo prie to, kuo dabar užsiima Grėtė. Tokie įgūdžiai, kaip komandinis darbas, viešas kalbėjimas, minčių reiškimas, įvairių socialinių sričių suvokimas, įstatymų žinojimas – tik dalis kompetencijų įgytų veiklos metu. Šios žinios padeda tiek darbe, tiek universitete. Savanoriškos veiklos pradžioje pašnekovė dar negalvojo apie galimą naudą, ar ką tai reikš ateityje, tad tai turbūt pagrindinė priežastis, kodėl buvo išmėgintos įvairios sritys. Net dabar, susidūrus su įdomiu pasiūlymu, Grėtė sutinka savanoriauti, nes kaip ji pati teigia, pamėginti verta. Būtent nebijojimas priimti naujus iššūkius ir padėjo atrasti tai, kas patinka – skatinti užsiimti savanoriška veikla. Turima patirtis bei pojūtis, kaip ir ką reikia daryti, labai padeda orientuoti centro veiklą. Nors mergina prisipažino, kad nežino ar tuo užsiims ir ateityje, bet patvirtino, kad veikla, kuri suformavo ją kaip asmenybę, nebus pamiršta. Nors, pasak pašnekovės, savanorystės pradžioje ne visi į tai žiūrėjo teigiamai, (atrodė, kad nereikia švaistyti laiko veiklai už kurią negaunama finansinė nauda), bet vėliau sukaupta patirtis ne kartą pravertė.Buvo ir daugiau problemų, bet, kaip Grėtė sakė: „Reikia išmokti jas vadinti iššūkiais ir vieną po kitos įveikti. Svarbiausia – požiūris ir noras. Jeigu tikrai nori, gali viską!“.

Už tokios veiklos metu įvykusias klaidas dažniausiai negresia darbo praradimas, tad tai savotiška smėlio dėžė, kurioje galima daug ką išmėginti.

Kad ir koks geras būtų tavo gyvenimo aprašymas, siųsti jį be motyvacinio laiško – nepatartina. Tiesa, nuomonių yra įvairių: vieni teigia, kad darbdaviai motyvaciniam laiškui teikia ypač didelę reikšmę, kiti – kad šių laiškų išvis beveik niekas neskaito. Kaip bus pasielgta su tavuoju? Tai priklauso tik nuo darbdavio.

Rizikuoti neverta, juolab kad gyvenimo aprašymas, ypač, jei trumpas, be motyvacinio laiško atrodys skurdokai. Tad kaip parašyti motyvacinį laišką, kad šis neabejotinai paliktų gerą įspūdį, o jo autorius būtų įsimintas?

Motyvacinis laiškas, arba gera pradžia – pusė darbo

Ką tu sau leidi?

#1

Motyvacinio laiško struktūra

Asmeninė informacija (vardas, pavardė, adresas, telefono numeris, el. paštas)

Data Adresato vardas, pavardė, pareigos, organizacijos adresas.

Mandagus kreipinys (gerb.

Vardeni(-e) Pavardeni(-e)).

Motyvacinio laiško tekstas paprastai susideda iš trijų– penkių pastraipų: pirmoji pastraipa – paaiškina rašymo tikslą; Vidurinėse pastraipose išdėstoma pagrindinė informacija;

Laiškas baigiamas „Nuoširdžiai“

Baigiamojoje pastraipoje

ar „Pagarbiai“ (tik nepamiršk,

pateikiamas informacijos

kad kablelis po šių žodžių

apibendrinimas, išvardinami

nėra rašomas) ir pasirašomas

pridedami dokumentai

(parašas, vardas ir pavardė).

(pvz., gyvenimo aprašymas, kvalifikaciją patvirtinantys dokumentai), nurodomi kontaktai.

27

motyvacinis laiškas arba gera pradžia - pusė darbo

Kaip išsiskirti? /Turinys Prieš pradedant rašyti motyvacinį laišką, svarbu surinkti tam tikrą informaciją. Vilniaus universiteto Karjeros centro karjeros konsultantė Aida Akudovičiūtė ragina pradėti nuo valstybės, kurioje ketini ieškoti darbo. Jei darbo ieškai gimtojoje šalyje, greičiausiai daug neaiškumų nebus, tačiau jei ketini įsidarbinti užsienyje, svarbu išsiaiškinti, kaip toje šalyje vykdoma darbuotojų atranka, kokios jų vertybės, koks įprastas motyvacinio laiško formatas.

Ne mažiau svarbu susirinkti informaciją apie sektorių, kuriame ieškosi darbo. Skirtinguose sektoriuose ieškoma skirtingų kompetencijų, charakterio savybių, neretai skiriasi bendravimo būdas, tad svarbu savo motyvacinį laišką ar jo turinį bei stilistiką prie to pritaikyti. A. Akudovičiūtė pateikia dviejų sektorių pavyzdžius – valstybinio ir kūrybinio.

Valstybiniame sektoriuje bendravimo stilius dažnai būna labiau formalus, tad derėtų pasirinkti ir atitinkamą motyvacinio laiško stilių. Žinoma, tai nereiškia, kad būtinai turi rašyti įprastos formos šabloninį laišką – būti išradingam visur ir visada sveikintina! O štai kūrybiniame sektoriuje ypač svarbus orginalumas, netradicinės idėjos,

Būtina susirasti daugiau informacijos ir apie organizaciją, kurioje ketini įsidarbinti, – motyvacinio laiško stilius turi atitikti jos pobūdį (čia tinka tie patys patarimai, kaip ir pritaikant laiško stilių konkrečiam sektoriui). Tiesa, neturėtum spręsti apie organizacijos pobūdį remdamasis vien savo asmenine nuomone: stebėk, kaip ši save pristato, kokias priemones naudoja, – tai turėtų suteikti daug naudingos informacijos. O svarbiausia tai, kad tavo motyvacinis laiškas privalo turėti aiškų adresatą, būti nukreiptas į konkrečią darbovietę. Asmeniškumas visada prideda pliusą, parodo, jog aplikuoji konkrečiai pasirinktai organizacijai, o ne siunti tą patį prisistatymą visiems.

Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kas skaitys ir vertins motyvacinį laišką. Jei įmanoma, pravartu sužinoti, kas bus vertintojas, į kokius kriterijus jis labiausiai atsižvelgia. Pavyzdžiui, jei žinoma, jog vertintojui svarbu kandidato visuomeninės veiklos laimėjimai, svarbu juos ir akcentuoti.

Apibendrinant, jei galvoji apie tarptautinę karjerą, pirmiausia turėtum išsiaiškinti vyraujančias tendencijas konkrečioje šalyje, tuomet susirinkti visą reikiamą informaciją apie dominantį sektorių, organizaciją, į kurią kreipiesi, o galiausiai pasidomėti, kas tavo pateiktą informaciją skaitys ir vertins. Jei karjeros laiptais ketini lipti savoje šalyje, tavo informacijos paieškos turėtų prasidėti nuo sektoriaus.

28

/Vaizdas Kiekvienas, besiruošiantis rašyti motyvacinį laišką, turėtų suprasti, jog svarbus ne tik turinys, bet ir jo pateikimas.

Galima pasitelkti vizualines priemones, netradicinį teksto išdėliojimo būdą, o kūrybingesnieji gal netgi išdrįs motyvacinį laišką parašyti eiliuotai. Įprasto formato motyvaciniai laiškai tampa vis labiau nuvalkioti ir nebemadingi – juk dabar tiek daug galimybių išsiskirti! Alternatyva nusistovėjusiam pateikimo būdui – filmukas. Jame pristatyk savo asmenybę, pateik tokią pat informaciją, kokią pateiktum įprastame laiške. Tiesa, A. Akudovičiūtė pataria: prieš siunčiant tokį darbą, būtina išsiaiškinti, kas peržiūrės tavo prisistatymą, ar yra kokių nors konkrečių informacijos pateikimo reikalavimų. Jei kandidatų peržiūrą vykdo personalo atrankos įmonė, kuri turi konkrečias vertinimo gaires, įvertinti įprasto formato visiškai neatitinkantį darbą jai gali būti sudėtinga. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į sektorių, organizacijos specifiką: jei aplikuojama į konservatyvią valstybinę įmonę, turinčią aiškius vertinimo kriterijus, netradicinis motyvacinis prisistatymas gali būti neefektyvus, o štai modernioje, šiuolaikiškoje įmonėje jis turėtų palikti teigiamą įspūdį. Taip pat reikėtų išsiaiškinti, ar žmogus, kuris skaitys ar peržiūrės tavo darbą, turi visas technines galimybes tai padaryti. Žinoma, jei siųsi nuorodą į YouTube tinklalapyje paskelbtą vaizdelį, bėdų greičiausiai nekils. Vis dėlto, jei sugalvosi siųsti patį filmuką, sumontuotą kokia nors modernia programa, o darbdavio kompiuteryje veikia dešimties metų senumo Windows‘ai, gali kilti bėdų.

Ruošiant netradicinio formato motyvacinį prisistatymą, reikia žinoti, kokius variantus gali pasirinkti (pavyzdžiui, kurti filmuką, naudoti infografikus), išsiaiškinti, kokius vertinimo kriterijus taiko organizacija, tačiau neužmiršk ir savo asmeninių bruožų. Jei pats esi ramus, santūrus, o vietoj savo motyvacinio laiško pateiki filmuką, kuriame bandai prisistatyti energingai, entuziastingai - organizacija, į kurią aplikuoji, gali susidaryti klaidingą nuomonę.

Kad ir kaip ten būtų, karjeros konsultantė A. Akudovičiūtė perspėja: „Madą reikia sekti, bet, nepaisant to, kaip ketini išskirti – ar rašyti eiliuotai, ar naudoti vaizdines priemones, ar siųsti filmuką – esminis dalykas vis dėlto yra konkreti organizacija.“

Paruošti gyvenimo aprašymą – kiekvieno darbo paieškos pradžia, tad svarbu jį parengti tinkamai ir patraukliai. Tačiau kaip tai padaryti?

Curriculum

Vitae arba gera pradžia – pusė darbo

Curriculum vitae, arba gera pradžia - pusė darbo

ASMENINĖ INFORMACIJA Vardas, pavardė, gimimo data, adresas – dėl šių dalykų diskusijų turbūt nekyla. Kitas reikalas – kontaktai. Būtina nurodyti telefono numerį bei elektroninį paštą. Nė neverta minėti, kad pastarasis turi būti dalykiškas – geriausia, jei elektroninio pašto adresas susideda iš tavo vardo ir (ar) pavardės. Gyvenimo aprašymo su elektroninio pašto adresu megstu.alu@yahoo.com ar egluzele@inbox.com verčiau nė nebandyk siųsti, nes niekas rimtai į tave nežiūrės. Tinkamo elektroninio pašto adreso susikūrimui sugaiši vos kelias minutes.

Svarbu ir nuotrauka. Ši turi būti geros kokybės, reprezentatyvi, geriausiai portretinė – puiku būtų ją pritaikyti prie vietos, į kurią kandidatuojama (tarkim, bankui labiausiai tiks dokumentinė nuotrauka, o kandidatuojant į dizainerio pareigas nuotrauka gali būti ir meniškesnė). Svarbiausia – nesiųsti tokios nuotraukos, kurioje tavo portretas akivaizdžiai iškirptas iš, pavyzdžiui, šešiolikos žmonių kompanijos, pozuojančios prie XVIIIa. Ispanijos dvaro.

IŠSILAVINIMAS Vidurinė ir aukštoji mokykla. Ne pro šalį pridėti ir užklasinio lavinimo mokyklas – muzikos, dailės, jaunųjų gamtininkų ir visas kitas, į kurias vaikystėje per prievartą tempė tėvai. Žinoma šią informciją išdėstyti reikia atsižvelgiant į potencialią darbo vietą Gal norint gauti inžinieriaus darbą baigta šokių mokykla ir neturi didelės reikšmės, tačiau pretenduojant į grafikos dizainierio postą baigta dailės mokykla neabejotinai pridės pliusiuką.

Kursai bei konferencijos. Kvalifikacijos kėlimo ir kiti kursai, dalyvavimas įvairiose su tavo veiklos sfera susijusiose konferencijose rodo, jog esi linkęs gilinti jau turimas žinias, domėtis profesine sritimi, sekti naujausią informaciją – tai padarys įspūdį kiekvienam darbdaviui.

PATIRTIS Darbo patirtis, praktika – tai gyvenimo aprašymo dalis, kuriai dauguma darbdavių teikia didžiausią svarbą, tad ji turi būti ypač gerai sutvarkyta, struktūruota. Būtina nurodyti datas, nuo kada iki kada dirbai konkrečioje darbovietėje, tikslias užimtas pareigas, išvardinti projektus, prie kurių prisidėjai darbo metu, įvairius pasiekimus darbovietėje. Ne pro šalį paminėti ir tai, kokius įgūdžius įgyjai konkrečiose darbo vietose, tačiau tai turi būti padaryti glaustai, per daug neišsiplečiant. Rašinėliams gyvenimo aprašyme ne vieta – svarbu nepamiršti, kad jo apimtis turėtų būti 1-2 lapai, ne daugiau. Jei buvusių darboviečių labai daug – tikslingiausia atrinkti tas, kurios yra susijusios su būsimomis pareigomis ( juk siekiant įsidarbinti ligoninėje darbdaviui nelabai rūpės, kad, būdamas šešiolikos, vasarą Palangoje pardavinėjai ledus).

Organizacijos, kurių veikloje dalyvavai – dar vienas būdas būdas atkreipti darbdavio dėmesį ir įrodyti jam, kad esi aktyvus, smalsus, iniciatyvus žmogus. Mokinių seimas, Studentų atstovybė, įvairios nevyriausybinės organizacijos – dar vienas pliusas tau. Veiklą organizacijose reikia aprašyti lygiai taip pat, kaip ir darbovietes (narystės laikotarpis, pareigos, projektai, laimėjimai). Kas dar padės atkreipti darbdavio dėmesį? Savanorystė. Savanoriavimas parodo, jog esi linkęs vykdyti įvairias veiklas dėl patirties, ne dėl atlygio – o tai pagirtina!

Ką daryti, jei darbo patirties dar neturi?

Personalo atrankų ir vertinimo konsultantė Neringa Araminaitė pataria: „Žmonėms, kurie darbo patirties neturi, reikėtų daugiaudėmesio skirti savo CV - darant jį patraukliu, nenuobodžiu. Asmeniškai

30

Ką tu sau leidi?

#1

man patinka, kai žmogus, kuris neturi darbo patirties savo gyvenimo aprašyme nurodo savo tikslus.

Aiškiai, glaustai, ne šabloniškai. Priimtiniau, jei kandidatai jau nebesinaudoja nuvalkiotomis motyvacinių laiškų rašymo formomis, frazėmis, kurios nesuteikia jokios realios informacijos apie žmogų.

Neturintiems patirties reikia stengtis save pateikti patraukliai kaip asmenybę.“ ASMENINIAI GEBĖJIMAI Kalbos. Reikia nurodyti mokamas kalbas ir jų mokėjimo lygį (silpnai, patenkinamai, gerai, puikiai).

Patogu yra susidaryti lentelę ir atskirai įvertinti klausimo, skaitymo, rašymo bei kalbėjimo įgūdžius.

Programos, kuriomis moki dirbti. Nuvilsiu – Paint‘as ar telefoniniai apps‘ai čia netiks, tačiau jei moki dirbti su buhalterinėmis, vertimo, maketavimo ar kitomis naudingomis programomis – nepamiršk to paminėti.

Vairuotojo teisės taip pat neretai yra naudinga informacija, nes kai kurios pareigos reikalauja nemažai keliavimo iš vienos vietos į kitą. Kai kurios įmonės netgi skiria tam tarnybinius automobilius. Nepamiršk nurodyti ir vairavimo stažo.

PAPILDOMA INFORMACIJA Šioje skiltyje pravartu surašyti tai, kas išskiria tave kaip asmenybę, pvz., pomėgiai, hobiai. Šie atskleidžia nemažai informacijos ir apie tavo charakterį. Gali šiek tiek aprašyti savo asmenines savybes. Tik atsimink, kad kone visi aplikantai yra „komunikabilūs“, „atsakingi“ ir „sąžiningi“ – arba sugalvok ką nors įdomesnio, arba nesivargink išvis. Visų žinomų būdvardžių surašymas tikrai nepadės.

Taip pat nepamiršk pridėti turimų rekomendacijų: jei jau kažkas pasivargino jas parašyti, matyt, ne veltui.

NETRADICINIS FORMATAS Nebijok pasitelkti netradicinių sprendimų, vizualinės medžiagos. Jei savo meniniais gebėjimai labai abejoji, užsuk į www.visualcv.com. Šiame tinklalapyje gali lengvai susikurti išvaizdesnį CV. Lietuvoje tai dar nėra labai populiaru. Ir gerai - turi daugiau šansų išsiskirti. Puiku būtų pritaikyti gyvenimo aprašymą prie organizacijos, kuriai aplikuoji – žurnalistas galėtų imituoti straipsnį, informatikas pateikti informaciją, apipavidalindamas ją kaip interneto svetainę, o vaistininkas – kaip receptą. Idėjos išgryninimas ir šiek tiek darbo kompiuteriu – ne tiek ir daug pastangų reikalaujantys dalykai, kuriuos atlikęs neabejotinai paversi savo CV išskirtiniu. Žinoma, visada yra ir lengvesnis būdas. Jei nenori per daug vargti ir mąstyti, gali užpildyti Europass CV – visoje Europoje naudojamą vieningą gyvenimo aprašymo formą. Europass CV gali rasti tinklalapyje https://europass.cedefop.europa.eu/editors/lt/cv/compose.Darbdavių tokiu gyvenimo aprašymo formatu tikrai nenustebinsi, tačiau tavo pasirinkimas – tavo reikalas.

POST SCRIPTUM N. Araminaitės teigimu, išsiskiria dvi darbdavių kategorijos: „Tie, kurie darbuotojus renkasi pagal tai, ar žmogus patrauklus kaip asmenybė, ir tie, kurie daugiausiai dėmesio skiria darbinei patirčiai.

Idealiausias variantas, kai kandidatas ir igijęs geros darbo patirties, ir patrauklus kaip asmenybė.“ Taigi nepatingėk skirti kelių valandų savo gyvenimo aprašymui sutvarkyti, sužavėk net ir patį įnoringiausią ir priekabiausią darbdavį.

31

Mes klausiame, ko jie klausia

Ką tu sau leidi?

Šie žmonės tikrai žino, kaip reikia rinktis darbuotojus. Ir mielai atskleidžia, kokius klausimus tu turi būti pasirengęs išgirsti per darbo pokalbį.

Tomas Sinevičius, Vilniaus Karoliniškių poliklinikos Fizinės medicinos ir reabilitacijos skyriaus vedėjas, FMR gydytojas: „Pirmiausiai žiūriu, ar pretendentas tenkina reikalavimus – yra įgijęs reikiamą išsilavinimą, turi būtinas licencijas ir t. t. Man vienas svarbiausių dalykų – rekomendacijos. Labai svarbu, kas jas teikia, kaip vertina rekomenduojamą žmogų, kiek laiko jį pažįsta. Toliau kreipiu dėmesį į darbo patirtį – kur, kiek laiko dirbo, kokias pareigas ėjo. Taip pat klausinėju, kodėl nori keisti darbo vietą, kodėl renkasi dirbti būtent šioje įmonėje, kaip sutaria su kolektyvu.

Pasiteirauju ir apie šeiminę padėtį, pomėgius. Pokalbio metu daug ką galima sužinoti apie žmogų. Tai ir darau.“

Martynas Žibūda, UAB „Ektornet Management Lithuania“ („Swedbank“ grupė) direktorius: „Kandidatus visada renkamės dviese – su personalo specialiste. Aš dėmesį telkiu į profesinę sritį – išsilavinimą, darbo įgūdžius, personalo specialistė – į asmenines savybes. Labai svarbu, kiek kandidatas atitinka įmonės deklaruojamas vertybes, ar yra atviras, paprastas, rūpestingas. Šie kriterijai visada nusveria profesinius. Nes darbiniai įgūdžiai įgyjami, o asmeninės savybės – jau susiformavusios. Esu atmetęs ne vieną kandidatą dėl to, kad jie... Pernelyg idealūs: tobulai, kaip iš vadovėlio atsako į visus klausimus, tačiau kalbėdamas su jais nejaučiu asmenybės. Žmogus turi būti savikritiškas, atviras.

Jei to nėra, gimsta nepasitikėjimas. Džiaugiuosi, kad mano atrankos metodai pasiteisina – pavyksta atsirinkti puikių darbuotojų.“

#1

Remigijus Kuliešius, RAIBEC vadovas: „Man ir kitiems mūsų darbuotojams reikia mąstančių, iniciatyvių, drąsių ir patikimų pagalbininkų, partnerių. Gavęs kandidato CV, ieškau požymių, kurie atskleistų šias savybes. Tiesiogiai surašytos savybės yra blogo CV pavyzdys – jas galima parodyti nuveiktais darbais ir turimais pasiekimais. Iniciatyvus, drąsus žmogus ir mokydamasis mokykloje, studijuodamas ar atlikdamas praktiką gali dalyvauti ir kitoje veikloje: kaip organizatorius ir veiklos iniciatorius. Jeigu bent metus po studijų baigimo studentą prisimena bent du dėstytojai ir gali pasakyti apie jį daugiau negu tai, kad toks buvo, ir duoti teigiamas rekomendacijas, laikau tai drąsos, iniciatyvos, gerų manierų ir patikimumo ženklu. Ir kas pasakė, kad CV turi būti šabloninis? Jis turi būti toks, kad suteiktų reikiamą informaciją, būtų išskirtinis – gerąja prasme. Mes, pavyzdžiui, galėtume priimti ir CV, parašytą ant gulsčio A4 formato lapo. Tai tikrai atkreiptų dėmesį ir parodytų netradicinį „out of the box“ kandidato mąstymą. Tačiau reikėtų nepamiršti, kad tokios taisyklės, kaip aiškus informacijos pateikimas ir lengvas dokumento skaitymas, turi išlikti, o tame gulsčiame lape informacija turėtų būti išdėstyta kitaip negu stačiame. Nereikėtų pamiršti svarbiausio dalyko: ne darbą svarbiausia susirasti, o susirasti darbą, kurį dirbdamas su malonumu galėtum geriausiai save realizuoti.“ Aidas Puklevičius, žurnalo „Playboy“ vyriausiasis redaktorius: „Sakoma, kad idealus darbas susideda iš šių komponentų: įdomaus paties darbo, įdomaus kolektyvo ir įdomaus atlyginimo. Lygiai taip pat idealus darbuotojas turi susitvarkyti su jam patikėtu darbu, pritapti prie kolektyvo ir nepradurti skylės biudžete. Pirmąjį įspūdį apie tai galima susidaryti jau skaitant motyvacinį laišką, antrąjį – skaitant CV, trečiąjį – per interviu, o galutinį – graudžiai su juo atsisveikinant, nes jam kas nors pasiūlė ką nors įdomiau.“

33

Šarūnas Dyburis, vadovų paieškos kompanijos „AIMS International Lithuania“ vadovaujantis partneris: „Bet kurioje kompanijoje svarbiausias įmonės turtas yra darbuotojai. Jų pasirinkimas, teisingas pasirinkimas, yra sudėtingiausia ir svarbiausia vadovo užduotis. Be to, reikia nepamiršti, kad su tuo žmogumi teks dirbti ilgas darbo valandas.

Taigi jis turi būti ir patyręs, ir motyvuotas, ir pritapti prie kolektyvo. Mes savo kolegoms keliame labai aukštus reikalavimus. Pas mus konsultantais dirba tik magistro išsilavinimą turintys žmonės, turintys realios verslo patirties.

Daug dėmesio skiriama žmogaus asmeninėms savybėms, kokio platumo jo pažiūros ir interesai. Su protingais žmonėmis visuomet įdomiau dirbti.“

Eglė Urbonaitė-Narkūnienė, UAB „Žaidžiame spalvas“ direktorė: „Teorija nuo praktikos gerokai skiriasi, tad pastaruoju metu rinkdamasi darbuotojus ėmiau vadovautis ir nuojauta. Jei per pokalbį kandidatas ima erzinti, tada, nesvarbu, koks jo išsilavinimas ir darbo patirtis būtų, – stop, negalėsime drauge dirbti. Aišku, pagrindiniai kriterijai – išsilavinimas, darbo patirtis, rekomendacijos. Nevengiu paskambinti buvusiam darbdaviui, paprastai jie labai atvirai išdėsto savo nuomonę. Jei kandidatas – į gamybos darbus, išsilavinimui daug reikšmės neteikiu: svarbi darbo patirtis, pastovumas, įpročiai. Pardavimo vadybininkai, mokantys save puikiai parduoti darbdaviui, dažnai tik tiek ir tegali, tad daugiau dėmesio skiriu darbo patirčiai, išsilavinimui, kalbos manieroms, raštingumui. Šeiminė padėtis, pomėgiai, religinės ar politinės pažiūros man jokios reikšmės neturi – dirbti juk renkamės, ne žaisti.“

LinkedIn – pirmas žingsnis link profesio nalumo 2003 m. startavęs profesinis tinklas ,,LinkedIn” per dešimtmetį subūrė virš 200 milijonų vartotojų. Ar tai tik dar vienas feisbukas, kodėl ten buvo ieškomas naujas Popiežius ir ką “LinkedIn” veikti studentui?

Anksčiau ar vėliau, savo gyvenimo aprašymą tenka kurti visiems. Vieni pasikliauja tokiais standartais kaip EuroPass, kiti improvizuoja ir rašo savaip . Dar vieni prisimena kažkada kažkur girdėję apie LinkedIn – internetinę svetainę, kurioje galima susikurti savo CV. Ir iš tikrųjų, LinkedIn tam labai patogi vieta. Paruoštame šablone tereikia įvesti asmeninę informaciją – kontaktinius duomenis, buvusias darbovietes, išsilavinimą – ir štai jau turi CV, kurio nuoroda ar PDF formato variantu galima dalintis su būsimais vadovais. Tačiau tuo LinkedIn galimybės nesibaigia (daugiau patarimų apie tai, kaip parašyti tinkamą CV, rasite 30 psl.)

LinkedIn yra ta vieta, kurioje galima suburti reikšmingų kontaktų ratą. Čia savo profilius susikūrusi didžioji dauguma profesionalų (ypač komunikacijos, rinkodaros, IT srityse).

Svarbu žinoti, jog visų jų kviesti į draugus neverta – tikėtina, kad daugelis tokio pasiūlymo atsisakys. Kontaktus galima

užmegzti diskutuojant grupėse, pasinaudojant funkcija Get introduced to arba tiesiog jungiantis tik su pažįstamais už internetinės ervės ribų.

Forbes savo internetinėje svetainėje yra paskelbę 8 klaidas, kurių reikėtų vengti, norint šiame socialiniame tinkle išlaikyti gerą įvaizdį. Bene dažniausia– standartinio teksto naudojimas pridedant naują kontaktą. Žinutė „I‘d like to add you to my personal network“ (liet. Norėčiau tave pridėti į savo asmeninį kontaktų tinklą) nėra bloga tik tuo atveju, jei užklausa siunčiama gerai pažįstamiems žmonėms. Norint prie savo sąrašų pridėti dėstytoją, dominančios įmonės darbuotoją ar bet kokį kitą asmenį, mažų mažiausiai reikėtų prisistatyti, paaiškinti pažinties aplinkybes ir/ar kodėl tą žmogų norite turėti savo kontaktuose.

Dar viena dažna klaida – neaktyvumas. Vien profilio sukūrimas negarantuoja nei naujų pažinčių, nei darbovietės.

Ką tu sau leidi?

LinkedIn gausu įvairių grupių – pradedant darbo pasiūlymais, baigiant labai specifiniais pomėgiais. Prisijungus prie tokių bendruomenių ir aktyviai jose komunikuojant, galima ne tik bendrauti su įdomiais, patyrusiais žmonėmis, bet ir sekti tiek profesines naujienas, tiek asmeninių pomėgių aktualijas. Kita funkcija, parodanti vartotojų aktyvmą LinkedIn, – statuso atnaujinimas. Be abejonės, tai neturėtų virsti tokių minčių ar fotografijų, kurias dažnas viešina feisbuke kratiniu.

Profesionalų socialiniame tinklapyje rekomenduojama dalintis žinutėmis apie karjerą, nuorodomis į straipsnius bei kitomis panašios tematikos naujienomis. Taip aplinkiniams parodoma, jog esate aktyvus ir savo sritimi besidomintis asmuo.

Kaip ir kituose socialiniuose tinkluose, LinkedIn didelę reikšmę turi profilio nuotrauka. Visų pirma, svarbu nepalikti balto laukelio. Remiantis statistika, LinkedIn vartotojai septynis kartus dažniaus apsilanko tuose profiliuose, kurių savinininai neslepia savo veido. Turbūt nereikia minėti, jog

35

#1

nuotraukos iš atostogų ar vakarėlių profesionalumu nespinduliuoja. Geriausias pasirinkimas – dokumentinė fotografija. Taip pat svarbi ir antrašė – eilutė, kuri visur rodoma prie vardo ir pavardės. Norint sulaukti dėmesio, neužtenka parašyti, jog esi tiesiog studentas iš Vilniaus universiteto ar nurodyti pareigas ir esamos darbovietės pavadinimą.

Turimi įgūdžiai, pagrindinė vykdoma veikla bei konkreti norima darbo vieta leidžia kitiems suprasti, kas esate ir ko ieškote. Dar išsamiau tai turėtų būti aprašyta skiltyje Summary – būsimas darbdavys tikrai neskirs begalės laiko tam, kad iš visos pateiktos informacijos suprastų, į kokią poziciją kandidatuojate.

Tačiau ar verta skirti laiko LinkedIn, jei visa turima darbo patirtis – braškių skynimas pas močiutę kaime? Tikrai verta!

Socialiniame tinkle suteiktos visos galimybės pasidalinti informacija ne tik apie darbo patirtį, bet ir narystę organizacijose, dalyvavimą projektuose, apdovanojimus, savanorystę ir t.t. Tad idėjų, kuo papildyti profilį ras kiekvienas. Dar viena LinkedIn funkcija – Endorsments, leidžia profilio savininko nurodytus įgūdžius įvertinti kitiems. Jus gali rekomenduoti kaip tam tikros srities specialistą.

LinkedIn yra dar daug galimybių, su kuriomis susipažinti tikrai verta skirti laiko (neužtruksite ilgiau, negu like‘inant įrašus feisbuke). LinkedIn bendrauja, siūlo ar ieško darbo rimčiausi specialistai. Tokie, kokiais vieną dieną būsite (o gal jau ir esate) jūs.

KĄ TU SAU LEIDI BARAKE? Gyvenimas bendrabutyje – viena iš smagiausių studentiško gyvenimo patirčių. Barako žavesį kuria keisti kaimynai, bendrųjų patalpų netvarka ir, žinoma, kambariai, kuriuose galima išreikšti savo menišką prigimtį.

Saulėtą pavasarį vyko nuotraukų konkursas „Ką tu sau leidi barake?“ .

Dalinamės daugiausiai simpatijų sulaukusiais interjero sprendimais.

Eligijus Zaburas: „Tai 6 barako, 8 aukšto laiptinės vaizdelis. Deja, bet šį meną dabar pamatyti galima tik nuotraukose...

O istorija tokia: vieną 2010 m. vakarą sumąstėm suteikti savo aukšto laiptinei šiokios tokios gyvasties (sienos jau buvo gausiai išpieštos pakeliui lipdami barako gyventojai taip pat prisijungdavo įamžinti savo terlionę). Tačiau buvome pagauti žymiųjų barako „apsauginių“. Mums trims teko direktoriaus bausmė - nuvalyti ar uždažyti visas 16 aukštų laiptines ir taip mirė ne tik šio vakaro „menas”, bet ir visas savotiškas 6 barako laiptinių veidas.”

Ką tu sau leidi?

#1

Inga Šiliauskytė: „Viskas prasidejo nuo pienės ir taip po truputį tapo savotiška meno terapija... Jau esu pradėjusi piešti ir ant kitos sienos“

Tiesiai iš 6-ame Niujorko dangoraižyje įsikūrusio Metropoliteno meno muziejaus: Algimanto P. Kaveckio „Durys”. (autorius nežinomas)

Ginos Židžiūnaitės ir Onos Maksvytytės kambario sienų nuotraukų koliažas. „Citatos “parašytos krauju” naktį ne vienam sukeltų šiurpą.”

Laura Antanaitytė: „Štai kaip aš ir Sigita Grigaitytė, gyvenandamos Čiurlionkės trečiame barake, kalbamės, erziname bei motyvuojame prieš savo langą gyvenančius 98 kambario gyventojus!”

37

ką tu sau leidi barake?

Rugilė Jatkauskaitė: „Pristatau savo vogtų plakatų kolekciją. Įvairių dydžių, spalvų ir formų.

O svarbiausia - iš netikėčiausių vietų: universiteto stendų, gatvių tvorų, nemokamų žurnalų, dalinamų atvirukų... Vienas plakatas atkeliavo iš Klaipėdos, o įspūdingiausias netgi iš pačio Talino! Taip pat ant sienos yra ir Vilniaus senamiesčio klubų žemėlapis.”

Neringa Skrolytė: „Čia žaliuzės. Čia ne šiaip žaliuzės - čia rankų darbo žaliuzės. Neįgudusių pirmakursių rankų darbo žaliuzės pagamintos iš aplinką tausojančių medžiagų.

Apsaugo nuo negeros akies ir šiaurinio vėjo. Čia ne šiaip žaliuzės.

Tai - Pėteris. Tai ne šiaip sau Pėteris. Jis geriausias mūsų draugas po Zigmo, Super Mario ir Igorio. Pėteris matė tai, ko nė vienas studentas nematęs.”

38

Ką tu sau leidi? Nr.1, Gegužė 2013 Vyriausioji redaktorė: Ieva Navickaitė Vykdančioji redaktorė: Karolina Skirgailaitė Kalbos redaktoriai: Vilma Jakelaitienė Ramūnas Jakubauskas Monika Norkevičiūtė Straipsnių autoriai: Algirdas Dvarionas Eglė Rimšaitė Viktorija Rutkauskaitė Gintarė Salatkaitė Karolina Skirgailaitė Agnė Svetnickaitė Dizainas: Ieva Griškevičiūtė Nuotraukų autoriai: Audra Avižiūtė Goda Damaševičiūtė Darius Verseckas Žurnalą spausdino ir mecenavo: UAB „Greita spauda” Šeimyniškių 5A, Vilnius Redakcija dėkoja Astai Urbanavičiūtei ir Renatai Matkevičienei. Be jų šio žurnalo nebūtų.

Su redakcija galite susisiekti: mob. +370 630 38 924 el.p. leidziam@gmail.com

Žurnalo mecenatas :