ATEI TIES MOKYK LĄ kuria kasdien

Visada pasipuošusi ir pasitempusi Vilniaus privačios gimnazijos įkūrėja ir vadovė Tatjana Liubertienė ne tik nuolat gyvena švietimo aktualijomis, bet randa laiko ir ramiam kavos puodeliui. Būtinai – su šokolado gabaliuku. Kasdieniais mokyklos rūpesčiais su dukterimi Agne besidalijanti moteris atvira: „Tam, kad iš tikrųjų turėtume gerą mokyklą, suprastume savo misiją, kaip ji veikia, reikia bent dviejų dešimtmečių. Šiandien jau galiu įvardyti, dėl ko pas mus ateina vaikai ir kodėl mums visiems čia gera.“

Laura Bulvyd

Vos tik įžengęs į Vilniaus privačią gimnaziją net užrištomis akimis nesuklysi spėdamas, kur esi, – girdėti vaikų klegesys, nosį kutena ruošiamų pietų kvapas, šypsodamiesi zuja mokytojai. Gyvenimas čia verda kasdien, ir intensyvus.

Mokyklos įkūrėja ir vadovė T.Liubertienė pasitinka ne tik su šypsena, bet ir su kavos puodeliu bei pačios itin mėgstamais migdolais, aplietais šokoladu. „Prie kavutės turi būti ir skanus kąsnelis, o kaip kitaip“, – juokiasi ji.

Pirmosios Lietuvoje privačios mokyklos steigėja, ilgametė gimnazijos vadovė, filantropė ir švietimo lyderė, prieš metus prezidento apdovanota ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“, atvira – per tris dešimtmečius mokykla užaugo tiek, kad dabar ji daugiau laiko gali skirti sau ir savo pomėgiams.

Gimnazijos vairą ji dalijasi su dukra Agne Liubertaite­Amšieje (33 m.) – ta maža mergaite, kuriai motina ir kūrė mokyklą. Šiandien Agnė jau edukologijos mokslų daktarė ir puikiai išmano ne tik admi­ nistracinius, bet ir ugdymo klausimus. Čia pat sukiojasi ir sūnus Tomas (44 m.) – šalia mokyklos veikiančio sveikatingumo ir sporto klubo „G7“ vadovas.

„Nors dabar galiu leisti sau nebelėkti į mokyklą iš pat ankstyvo ryto, tačiau visai čia nebūti? Nenoriu nė pagalvoti. Juk ji –mano trečiasis vaikas, ką jau kalbėti apie tai, kad čia ne tik galiu pabendrauti su mokytojais, bet ir sutinku vaikus, anūkus.

Tiesa, vyresnėliai Tomo vaikai Petras (15 m.) ir Ieva (13 m.) į mano kabinetą užsuka kur kas rečiau nei Agnės dukra mažoji Liza (5 m.). Ką jau kalbėti apie mūsų pagranduką – Tomo trijų mėnesių sūnelį Tomuką –kiek džiaugsmo jis suteikia mums visiems.

O jau mokiniai! Matydama, kaip jie čia jaučiasi, girdėdama jų klegesį, juoką kasdien ir pati jaučiuosi puikiai.

Šiandien jau ramia širdimi dėl mokyklos ateities galiu pasidžiaugti savo trisdešimties metų darbo rezultatais ir sau leisti tuo pasimėgauti, o dirbti, susižinoti galiu ir nuotoliniu būdu – nuotolinis mokymas mums visiems buvo didžiulis iššūkis, bet dabar turime ir šią puikią darbo, bendravimo ir mokymo galimybę“, – šypsojosi moteris.