PAKEITĖ GYVENIMĄ

Kažkada ši moteris tiesiog gyveno mada: buvo Vilniaus modelių namų direktorė, paskui tapo Vilniaus mados namų „Cantas“ savininke ir vadove. Tačiau po Egidijaus mirties jos gyvenimas pasisuko kitaip.

Laima ŽEMULIENĖ

Praėjo šešeri metai po E.Sidaro mirties, bet Jolantai iki šiol sunku apie tai kalbėti.

„Mūsų santykiai buvo daugiau negu draugiški – šeimyniški. Šis interviu – tarsi duoklė tauriam Egi di jaus at mi ni mui ir mū sų bend rai praeičiai“, – sakė J.Mikalajūnienė.

Kažkada mados namai „Cantas“ buvo didelė J.Mikalajūnienės gyvenimo dalis, jiems moteris atidavė devynerius metus. Paskui savo verslą pardavė šių mados namų dizaineriui E.Sidarui.

Tačiau E.Sidaras „Canto“ vadovu buvo tik aštuonis mėnesius – gabų dizainerį ištiko insultas. Kova dėl gyvybės tęsėsi savaitę, tačiau jis mirė taip ir neatsibudęs iš komos. Jam buvo 40 metų.

J.Mi ka la jū nie nės gy ve ni me ma dos verslas, naujų kolekcijų pristatymai, glamūriniai vakarėliai baigėsi tarsi užrakinus prabangių rūmų duris.

Prasidėjo kitoks gyvenimo etapas – ji sulaukė anūkų.

„Po darbų „Cante“ mano gyvenimas išties pasikeitė. Labai. Aš – dviejų nuostabių mažulėlių – Jono ir Rusnės – močiutė. Tai – didelis virsmas kiekvienos moters gyvenime, milžiniška prigimtinė duotybė. Neapsakomai šiltas jausmas žinoti, kad jie – smulkutė dalelytė tavęs ir tavo tėvų, kad jie – jau tavęs tęstinumas“, – kalbėjo J.Mikalajūnienė.

Beveik metus kiekvieną rytą iš savo namų Vilniuje ji važiuodavo į Trakų rajoną, kur padėdavo dukrai Indrei prižiūrėti dvynius Joną ir Rusnę.

Moteris neslėpė, kad yra šiek tiek pavargusi ir dabar norėtų daugiau laiko skirti sau: pažiūrėti filmų, paklausyti koncertų, nueiti į knygyną, pasivaikščioti po parduotuves.

– Jolanta, kaip dabar at rodo įp rasta jū sų die na?

– Dar prieš pusantrų buvo taip: žadintuvas, ankstyvas rytas, pusryčiai, automobilis, 24 kilometrai į Trakų rajoną, anūkyčiai. Vėlyvas vakaras, automobilis, 24 kilometrai į Vilnių, namai, puodelis arbatos, senolio katino palepinimas, miegas, ir vėl diena iš naujo.

Pandemijos metai labai apribojo mūsų galimybes. Savo kultūrinį badą malšinau ieškodama televizijos archyvuose nematytų ar seniai matytų filmų, spektaklių, stengiausi virtualiai aplankyti kuo daugiau pasaulio muziejų, parodų. Klasikinės muzikos troškulį malšinau į Nacionalinės filharmonijos portalą įkeltais koncertų įrašais. Vėliau, jau su anūkais, teko prisiminti mamos įgūdžius. Nuo gimimo beveik du mėnesius kartu gyvenome visiškai kitu ritmu. Aplink juos, du kūdikius, darniai sukomės keturiese.

Mums su vyru tai buvo lyg vėlyvoji tėvystė. Ir trumpas miegas, ir pirmos maudynės, ir sauskelnės, ir pagalba maitinant kas dvi valandas, nesvarbu, diena tai ar naktis. Pirmieji šypsniai, gugavimai. Išgyvenome viską iš naujo. Dvigubai. Nelengva, bet kartu puiki dar viena gyvenimiška patirtis. Juk svarbu

Mums su vyru tai buvo tarsi vėlyvoji tėvystė. Tai ir trumpas miegas, ir pirmos maudynės, ir sauskelnės, ir pagalba maitinant kas dvi valandas.

Jolanta Mikalajūnienė ne kokie sunkumai užklumpa, o kaip su jais susitvarkome. Vaikai – neaprėpiama mūsų meilė, mūsų didelis mažas pasaulis.

Dažnai ir vyras prisijungdavo prie anūkėlių priežiūros. Savaitgalį viena diena tėvams, kita diena – likusiai šeimai, namams ir sau.

Ir vėl prasideda kita savaitė. Viskas labai aišku ir jokių kitų minčių. Draugams – tik pokalbiai telefonu. Viskas turi savo kainą. Bet... Po truputį mano rytai ilgėjo, kiek vėliau į Trakus važiuodavau tik po pietų. Nuo šių metų – naujas etapas: tik penktadieniais.

Anūkai paaugo. Smagu, kad taip ilgai galėjau būti labai arti ir padėti jiems stiprėti, augti. Visa šeima labai susitelkė, susikaupė, kad mažyliams būtų komfortiška augti. Dalinsimės rūpesčiais ir toliau.

– Kas užpildo tuštumą, atsiradusią jūsų sieloje, kai pasitraukėte iš mados verslo?

– Esu užsirašiusi tokią frazę: „Net ten, kur nieko nėra, slypi begalė galimybių.“ Man visada taip ir atrodo. Negali būti tuščio laiko.

Per pastaruosius dvejus trejus metus tiek visko susikaupė, kad vos spėjame suktis šeimos rate. Labai norėtųsi, kad nors kokia tos tuštumos properšėlė atsirastų.

Nešuosi per gyvenimą kaip savo moto mūsų santuoką palaiminusio a. a. kunigo Ričardo Mikutavičiaus žodžius: „Ką Dievas sujungė, žmogus te neišskiria.“ Man svarbu jausti artimuosius, svarbu būti visiems kartu. Juk šeima – viena didžiausių žmogiškųjų vertybių.

Noriu nenustoti tobulėti ir mokytis. Noriu kuo tobuliau nugyventi kiekvieną dieną, kad ji liktų pati gražiausia. Nes šiandien yra dabar.

– Ar ne pa siilgstate to laikotar pio, kai su kotės ma dos pa sauly je? Ar dar lankotės naujų kolekcijų pris taty muose?

– Nepasiilgstu. Tikrai. Turiu savo įmonę: nuomoju nuosavą nekilnojamąjį turtą. Darbo nedaug, veikla rami. Visiška esamų pareigų ir darbų dermė. Pandemijos apribojimai, anūkų laukimas, o vėliau pagalba dukros šeimai nepaliko laiko visuomeninei ir širdžiai mielai veiklai.