Žinomo aktoriaus SKYDASŽMONA

Dar mokykloje jų neišskyrė blogi vaikino pažymiai ir chuliganiškas elgesys. Susituokus ir po kiek laiko vyrui susirgus psichikos liga žmona jį nuolat palaikė ir padėjo, nors iš pradžių pati gerai nesuprato, kas iš tikrųjų vyksta. Vaida Repšienė (38 m.) – žinomo ir publikos mėgstamo aktoriaus Mariaus Repšio (38 m.) žmona –mano, kad jų šeimos pagrindas – ne tik meilė, bet ir bendravimas atvira širdimi.

Laima ŽEMULIENĖ

Vaida tiesiog nustebino savo paprastumu. Repšių šeimai patinka tikri dalykai. Kažkada Marius yra pasakęs: „Kuo paprasčiau, tuo genialiau.“

Ar jai sunku gyventi su žinomu žmo­ gumi? Po „Išvarymo“, „Šventojo“, kitų spektaklių, filmų žmonės Marių atpažįsta gatvėje, parduotuvėse, o juodu dažnai ten būna kartu.

„Aišku, kartais turi pagalvoti, kur su kuo ką šneki, kad nepasakytum to, ko nereikia. Bet nėra taip, kad būtų sunku. Nėra taip, kad man gatvėje iš paskos kas nors bėgiotų, – čia ne Holivudas. Kartais kokia nors paauglė paprašo nusifotografuoti kartu su Mariumi. Kartais su Mariumi fotografuojamės prie sienelės – ateini į renginį ir to neišvengsi“, – pasakojo V.Repšienė.

Ankstų rytą Vaida išskubėdavo į darbą banke, o Marius, kadangi spektakliai būna vakare, sėsdavo prie stalo ir rašydavo. Pirma dienoraštį, paskui – knygą.

Spalvingą vaikystę, paauglystę (kokia tik veikla tada jis neužsiėmė, kuo tik nesvajojo būti!), studijų metus, kelią į aktoriaus profesiją, skaudžius išgyvenimus, taip pat atsėlinusią ligą M.Repšys išguldė autobiografinėje knygoje „Heraklis Nr.4“.

Šiuo itin sunkiu gyvenimo periodu, kai Marius susirgo, Vaida nepalūžo. „Vaida yra mano apsauga“, – knygoje teigia Marius.

– Nors Mariui daž nai tenka vaidinti banditus, gy ve nime jis kitoks: emocingas ir nuoširdus, po spek taklių ir filmavimų ne šėls ta su bohe ma, o skuba na­ mo pas jus ir vaikus. Ar atidžiai sekate savo vy ro darbus teat re, kine?

– Tenka sekti. Juk žinai, ką jis daro, kur eina, kuo užsiima. Vien dėl šeiminių aplinkybių turi sekti, kad žinotum, kas vaikus iš kur nors paims, kur nuveš, kas su jais pabus.

– Kuris Mariaus vaidmuo jums labiau siai patiko – ar labai ryškus, keiksma žodžių fontanais trykš tantis emigrantas Van dalas spek tak ly je „Iš varymas“, ar he ro jiš kas Lau ry nas „Katedroje“, ar darbai „Lilijome“, kur jis suvaidino net tris skir tingus personažus, ar vaidme nys filmuose?

– Labai sudėtinga įvertinti, nes kai eini į spektaklį ar filmą, kuriame Marius nevaidina, tiesiog eini kažką pamatyti, įspūdžių pasigaudyti. O kai eini į Mariaus spektaklį, visada eini ne tik bendrą rezultatą, bet ir Marių pamatyti – kaip jam vaidmuo pasisekė.

Bet turbūt įsimintiniausias spektaklis iš tų grandiozinių – „Išvarymas“. Tai legendinis spektaklis.

O iš naujesnių jausmus paliečia „Vaidina Marius Repšys“, kuriame jis pasakoja savo istoriją: kaip jis jautėsi, kaip apskritai jaučiasi žmonės, turintys psichikos sutrikimų. Nors esu šalia visą laiką, spektaklyje viską pamačiau dar giliau. Tai atviras spektaklis, o kartu ir pagalba kitam sergančiajam ir jo artimiesiems, kad žinotų, jog jis toks ne vienas yra.

– Filme „Šventa sis“ yra meilės sce na. Ar nesu kilo pavydas, kai savo vy rą pamatė te lo voje su kita mote rimi?

– Manau, tokias filmų scenas visi romantizuoja. Tai atrodo labai romantiška, vos ne tikroviška. Aišku, žmogiškai gal kažkas ir dilgteli. Bet kai žinai, kaip tai vyksta filmavimo aikštelėje, kad tai yra jų darbas, toks techninis darbas, kur kameros aplinkui, nepuoli pavyduliauti. Manau, kad aikštelėje nėra tos romantikos, kuri matoma filme.

– Jūs su Mariu mi lan kė te tą pa čią mokyklą. Jūs mokė tės labai ge rai, buvote de šimtu kininkė, o Marius buvo mokyk los chu li ganėlis, ku ris tin gė jo moky tis. Tarp jū sų buvo toks kont ras tas...

– Taip, mes kartu jau 23­eji metai. Nuo 15­os metų... Gal kontrastai traukia, nežinau. Tokie laikai buvo, kad mūsų mokykloje – Vilniaus 21­ojoje vidurinėje (dabar Gerosios Vilties progimnazija) viešai iškabindavo mokinių pažangumo sąrašus. Aš būdavau kokioje 9­oje vietoje, o jis –kokioje 109­oje. Blogų berniukų, visokių „šaikų“ toje mokykloje būdavo pilna.

Aišku, išgirsdavau ir mokytojų replikų: kaip tu, pirmūnė, gali su juo draugauti, blogai mokosi, chuliganas.

Bet mes buvome įsimylėję, ir viskas. Marius buvo iš „šustresnių“, įdomesnių vaikinų. Kartą per Valentino dieną – mūsų mokykloje veikdavo Valentino dienos paštas – gavau iš jo atviruką. Taip viskas pamažu ir prasidėjo.