pasaulį

Paklaustas, kaip save pristatytų, Donatas Kantakevičius (45 m.) mąsto neilgai – atviras ir nuoširdus žmogus. „Neturiu ko slėpti. Akys mato“, – sakė keliautojas, knygos autorius, gyvenimo lavybininkas ir motyvatorius, šiuo savęs pažinimo link keliu pasukęs prieš septynerius metus. Tuomet anapus iškeliavo jo dukra, kuriai šiandien tėvas dėkingas už atrastą kelią.

Laura BULVYDĖ

Donatas prisipažįsta: dažnai ir montuodamas vaizdo klipus neiškarpo klaidų, jų rasime ir jo parašytoje knygoje „Vyrai. Tavo vyriška galia – vyrų protėvių šaknyse“, mat klysti – ne tik žmogiška, bet iš to ir pasimokome.

D.Kantakevičius įsitikinęs, kad stiprius mus – ir vyrus, ir moteris – daro intelektas, o ne lytis. Šiuolaikiniame pasaulyje jėga nieko nelemia. Lemia intelektas, jis yra jėga. Kūno jėga reikalinga vyrui pabrėžti save, parodyti visuomenei, tačiau nebūtinai stiprioji lytis yra stipri fiziškai.

„Už ką atsakingas vyras? Už šeimą, finansus. Yra moterų, kurios puikiai susidoroja ir su finansine dalimi, ir yra stiprios fiziškai, bet, mano galva, vyras turi savo funkciją, kurią jam sukuria visuomenė. Pasaulis keičiasi, dabar vyras labiau reikalingas su intelektu nei su jėga. Stiprus viduje vyras yra stiprus ir intelektu, ir savo kūne – jis jaučiasi tikras. Jis nebijo streso, gali išsakyti nuomonę. Smūgiu ginama, o nuo ko gintis šiais laikais?“ – svarstė Donatas.

– Kla sikinis modelis: vy ras – medžioto jas, šeimos galva, finan sinis sau gumas, vy rai ne verkia, o mote ris – namų židinio puoselėtoja, vaikų auklėtoja. Dabar vis labiau akcentuojama, kad ir vyras turi jaus mus, kad jam skau da, nege ra, kad vy rai verkia. Kol vie ni mokosi rody ti savo emocijas, kiti vis dar išlieka „stiprūs“ jas užg niauždami savy je. Kuriuo keliu, jū sų akimis, eidamas šiandie nos vy ras jau sis vy riškes nis?

– Vyras visada turėjo jausmus, tik anksčiau jų nerodė. Pyktį ir kitas emocijas šiandieninis tikras vyras išlieja už namų durų – sporto salėje, išsikraudamas gryname ore, pokalbiuose su vyrais. Anksčiau tą pyktį vyras parnešdavo namo.

Šeimoje reikia spręsti kitus dalykus, kurie čia svarbesni: pirmiausia tai pokalbiai su vaikais ir žmona. To, deja, šiandien visuomenėje labai trūksta.

Neseniai su edukacija paaugliams važinėjau po mokyklas, klausiau jų, kodėl pykstasi su mama arba tėčiu? Vaikai neišmoksta derybų meno, nes tėvai visada teisūs. Paaugliams patariu įsiklausyti į tėvus – juk kartais ir jie gali būti teisūs, juk ir patirties turi daugiau.

Pasakyti savo nuomonę raginu ne pykstantis, o kalbantis. Tačiau paaugliui lengviau trenkti durimis ir užsidaryti savo kambaryje. Kas iš to? Tik visiems sugadinta diena.

Susiduriame su problema, kurios nemokame spręsti, – ir tai pasakytina tiek apie vyrus, tiek apie moteris ir vaikus.

– Kaip to iš mok ti?

– Pirmiausia turi išmokti tėvai ir pasidalinti šia patirtimi savo šeimoje. Galiu rėkti ant vaiko ir tai nieko nepakeis, o galiu su paaugliu vaiku apsiauti sportinius batus ir bėgti – išsikrauti, išleisti emociją, o grįžęs kalbėtis. Be mamos šalia, vyriškai. Dėl to, kad tokia schema veikia, vyrai ir mėgsta vyrų stovyklas. Jie ateina, išsikalba, džiaugiasi, kad gali kalbėti be emocijų.

Tai išmokę paauglystėje ar net vaikystėje tą pačią programą jie naudos ir vėliau, visuomenėje.

Kalbėdamas su tėvais visada akcentuoju, kad jų vaikai auga, mokosi iš klaidų, o klysti yra normalu. Vaikai taip matuoja­