GYVENA dėl savo svajonės

„Po 90 metų pakartoti Stepono Dariaus ir Stasio Girėno žygį per Atlantą, tik ne oru, o vandeniu, bus mano gyvenimo 9­oji simfonija.“ Tokiais žodžiais 2022 metų gruodžio 26 dieną Aurimas Valujavičius (28 m.) pradėjo savo legendinį 8500 kilometrų žygį vienviete irkline valtimi per Atlantą.

Laima LAVASTE

Vaikinukas su linksmomis duobutėmis skruostuose, neblėstančia šypsena, tvarkinga šukuosena ir tvirtu rankos paspaudimu. Vyrukas, kuriam ranką paspausti nori ir prezidentas, ir gatvėje jį pamatęs vaikas. Atviras, šnekus ir be galo kuklus.

„Tą paskutinę minutę, prieš mane suėdant baltajam lokiui, dar spėčiau pagalvoti – gerą gyvenimą, Aurimai, nugyvenai! Gyvenai dėl savo svajonės!“ – šypsodamas tėškė jis man įpusėjus mūsų interviu.

Tad koks jis, tas mūsų Aurimas?

– Aurimai, spėsiu – vaikystė je turbūt ne kar tą skaitėte Marko Twaino „Tomo Sojerio nuotykius“ ir žavėjotės Heklberiu Finu, plaukiančiu valtimi Misi sipės upe?

– Ne, mano vaikystėje prasidėjo Hario Poterio bumas. Perskaičiau visas septynias knygas, net po kelis kartus. Prisipažinsiu, kad knygos man nelabai imponavo, gal labiau pie­ šimas, todėl ir įstojau į Kauno technologijos universitetą studijuoti architektūros.

Taip, traukė nuotykiai, fantastika, iš­ šūkiai, todėl ir prarijau tas knygas. Labiau mėgstu išgyvenimo, tikrų faktų knygas. mų, daug kliurkų, dvejonių, abejonių. Dabar viską vertinau šaltu protu, logiškai. Žinojimas augina stuburą.

Bet sportu galva visada buvo pramušta. Todėl mano paauglystės dievukai buvo Bruce’as Lee, žiūrėdavau visus filmus su juo ir dabar turiu jo filmų. Vėliau buvo Arnoldas Schwarzeneggeris, jis labiau mane žavėjo kaip asmenybė. Kadangi pats užsiėmiau karatė kaip profesionalas, mane visada domino, kokios žmogaus fizinės galimybės sukurti save kaip atletą.

– Jau nuo vaikys tės, matyt, turė jote svajonę tapti tuo, kuo tapote? Stiprus ne tik fi ziškai, bet ir dva siškai? Juk lankėte karatė, kuri re mia si ne tik fi zine jėga, bet ir japonų Bu do filosofija.

– Taip, karatė nėra muštynės. Vis dėlto tai ir kovinio meno šaka, turinti savo filosofiją, ugdanti griežtą discipliną. Tai greitai perpratau būdamas dar visai mažas, nuo trečios klasės. Sportuodavau sąžiningai, nepraleisdavau treniruočių. Tėvai niekada neversdavo, nuo mažumės būdavo žodis „aš pats“. Karatė užsiėmiau 11 metų ir pabaigiau jau studijuodamas universitete. Patiko ir ledo ritulys, laikau jį vyriškiausiu žaidimu.

– At sis vei kinote su karatė laimė jęs auk so medalį Europos šotokan čempionate. Kodėl? Pajutote, kad šis kalnas jau įveik tas ir reikia naujų vir šūnių?

– Ne. Kad mesiu šį sportą, buvau nutaręs jau prieš tas varžybas. Galėjau ir nelaimėti to aukso. Kodėl mečiau? Dėl konkurencijos. Pavargau konkuruoti su skirtingais varžovais. Norėjau laisvės. Neįsipareigoti. Nesivaikyti medalių, naujų pergalių. Toks gyvenimas jau buvo išvarginęs ir, prisipažinsiu, nebeįdomus.

– Jūs augote su trejais metais jaunesniu broliu. Esate sakęs, kad juo labai pasitikite ir jam pir majam pranešėte apie planuojamą kelionę per Atlantą. Kokia buvo jū sų, nenuoramų ber niūkščių, vaikystė?

– Taip, broliu labai pasitikiu. Net jam patikėjau paslėpti namie knygas, kurias parsisiunčiau ruošdamasis kelionei per Atlantą.

– Dabar vi si kalba tik apie jū sų žygį per Atlantą. Bet jis – jau de šimtoji jū sų kelionė. Kaip iš vis jums šo vė į galvą pirmosios kelionės sumany mas – sės ti ant dviračio ir minti į Nor vegiją?

– Tuo metu, 2015 metų pavasarį, baigėsi santykiai su mano mergina. Buvau antrakursis studentas. Ji buvo jaunesnė, mano draugė iš sporto srities. Išsiskyrėme mano iniciatyva. Pavargau nuo santykių, nuo kasdienybės rutinos. Labai norėjosi pabūti vienam, pailsėti, nuo nieko nepriklausyti. Ir jau kitą dieną, prisimenu, parašiau savo draugui Tomui į Norvegiją: „Atvažiuosiu dviračiu rugpjūtį, per atostogas, pas tave į Larviką. „Gerai, – atsakė jis. – Atvaryk!

Nebuvome labai išdykę. Daug laiko praleisdavome tėvų nusivežti į sodą. Beveik visos vasaros, savaitgaliai prabėgdavo gamtoje, miške, plaukiojant po Nemuną, besitrankant dviračiu po apylinkes. Aišku, tėvai duodavo darbų sode, bet užteko ir laisvės. Buvau visiškas gamtos vaikis, toks tarzanas. Su tėčiu gumine valtele išplaukdavome ir pažuvauti į Kauno marias.

– Paty rę buriuotojai, komentuodami jū sų žygį per Atlantą, sako, kad tam neuž tenka vien fi zinių jėgų. Jie nesiryžtų tokiai kelionei. Nes tam reikia turė ti, svarbiau sia, stiprų stuburą. Kas užaugino jus – tokį tvir tą žmogų?

– Manau, augino ir grūdino buvusios kelionės. Su kiekviena ir save stiprini, ir geriau pažįsti. Žinai, kaip elgsiesi sunkioje, pavojingoje situacijoje. Kaupėsi patirtis, kurią galėjau pritaikyti ir irkluodamas per Atlantą. Savęs pažinojimas yra stiprus pamatas siekti ko nors dar sudėtingesnio. Nes jei kelionė per Atlantą būtų buvusi pirmoji, būtų buvę daug sunku­

Aurimas Valujavičius

Žinote, ir staiga pasijutau labai laimingas priėmęs tokį sprendimą! Mygtukinis telefonas, kuprinėje žemėlapis, kiekvienos dienos kelionės planas ir laisvė! Išvažiavau iš Kauno rugpjūčio 2 dieną, per 9 dienas pasiekiau Larviką, esantį šiauriau už Oslo. Filmavau, fiksavau kelionės įspūdžius. Ech, toks geras jausmas – dviračiu gali pasiekti ir kitą valstybę! Ir iškart užsikabinau – būtinai kitą vasarą, po trečio kurso, vėl kur nors keliausiu. Kol studijavau, negalėjau keliauti ilgus mėnesius, nes buvau stropus moksliukas.

Pirmoji kelionė buvo dviračiu į Norvegiją ir atgal, antroji – dviračiu iki Tatrų ir atgal, trečioji dviračiu – Po Namibijos dykumą Afrikoje jau su komanda, po to – į Balį. Penktoji – Nemuną 973 kilometrus vienas perirklavau nuo ištakų iki žiočių. Šeštoji – dviračiu po Skandinaviją. Daug kas ją prisimena kaip pirmąją, nes nuo tada pradėjo augti sekėjų skaičius. Dar ugnikalnis Čilėje, Balkanai, Indonezija.

– Ar teko nors vie ną die ną kaip architek tui pa sėdė ti prie brai žy mo lentos biure?