Teismai.lt (2011 m. balandžio mėn. naujienlaiškis Nr. 3)

Teismai.lt 2011 m. balandis, Nr. 3 ISSN 2029-7300

Šiame numeryje M. C. Ruano: „Skirtingų šalių teismų sistemos turi skirtumų, tačiau pagrindinės problemos tokios pačios“

ETTT PREZIDENTAS M. C. RUANO: „SKIRTINGŲ ŠALIŲ TEISMŲ SISTEMOS TURI SKIRTUMŲ, TAČIAU PAGRINDINĖS PROBLEMOS TOKIOS PAČIOS“

1

Vieša diskusija apie teismų autoritetą visuomenėje

1

Teisėjų etika ir profesinė kultūra

1

Žvilgsnis į teisėjo socialinio vaidmens perspektyvą

6

Teisme – advokatų ir teisėjų diskusija

9

Naujoji Klaipėdos miesto apylinkės teismo vadovė: „Nepamirškime, kad esame visuomenės dalis“

10

Naujausi teisės aktų pakeitimai

11

“Teismai.lt” Šių metų birželio 9-10 d. Vilniuje vyks vienas svarbiausių visai Europos teismų sistemai renginių – Europos Teismų tarybų tinklo (ETTT) Generalinė asamblėja, į kurią susirinks Teismų tarybų atstovai iš 30 Europos šalių. Apie tai, kodėl šį renginį nuspręsta organizuoti Lietuvoje ir apie teismų sistemos problemas bei iššūkius skaitykite interviu su ETTT prezidentu, Ispanijos Teisėjų tarybos nariu MIGUEL CARMONA RUANO. Kodėl ETTT Generalinę asamblėją buvo nuspręsta organizuoti Lietuvoje ir kaip Jūs vertinate Lietuvos indėlį į tinklo veiklą?

Sprendimas organizuoti Generalinę asamblėją Lietuvoje buvo priimtas atsižvelgiant į Lietuvos Teisėjų tarybos iniciatyvą, kuriai vieningai buvo pritarta. Lietuvos Teisėjų taryba yra labai patikimas ir aktyvus ETTT narys, kuris įrodė savo organizacinius gebėjimus ir nėra abejonių, kad Lietuvos kolegų atliktas darbas padės užtikrinti 2011 metų Generalinės asamblėjos sėkmę. Tokios pat geros nuomonės esu ir apie Lietuvos teismų sistemą kaip visumą. Praėjusių metų kovą lankiausi Vilniuje Nukelta į 2 psl.

VIEŠA DISKUSIJA APIE TEISMŲ AUTORITETĄ VISUOMENĖJE Kristina PETROŠIENĖ

Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikos aktualijos Mokymasis – nesibaigiantis procesas

Lietuvos apeliacinio teismo atstovė spaudai

13 14

Š. m. kovo 3 d. Lietuvos teisininkų elitas Seimo rūmuose diskutavo visiems opia tema – visuomenės priešiškumas teismams. Nemažai renginio dalyvių pritarė minčiai, kad teisėjų ir paprastų žmonių susipriešinimą iš dalies lemia sensacijų besivaikanti ir dažnai neprofesionali žiniasklaida.

Tačiau teisėjai bei kiti dalyviai neneigė problemų ir pačioje teismų sistemoje, diskutavo apie jų priežastis, galimus sprendimus ir ieškojo būdų, kaip sumažinti priešpriešą tarp visuomenės ir teismų, kaip pagerinti teismo ir teisėjo autoritetą.

Kalbos patarimai

15

Jūsų dėmesiui pateikiame kai kurias diskusijos dalyvių mintis.

Nukelta į 3 spl.

Iš teisėjų gyvenimo:. G. Viederis : „Šachmatai užima išskirtinę vietą mano gyvenime“

16

Rima JUCIUTĖ Kauno miesto apylinkės teismo atstovė spaudai

Teismų sistemos: Jungtinės Karalystės teismų sistema

17

Iš teismų istorijos

18

Karjera

20

Sveikiname

TEISĖJŲ ETIKA IR PROFESINĖ KULTŪRA

21

Kovo mėnesį Kaune įvyko Kauno miesto apylinkės teismo organizuota konferencija – diskusija „Teisėjo profesinė kultūra ir etika“. Pasak Kauno miesto apylinkės teismo pirmininko Mindaugo Šimonio, idėja surengti diskusiją teisėjų profesinės kultūros ir etikos tema kilo dėl to, jog teisėjo profesinės kultūros ir etikos klausimai yra mažai analizuojami tiek teisinėje literatūroje, tiek teisininkų bendruomenėje, nors tai turi didelę reikšmę paties teisingumo vykdymo kokybei, teismo veiklos socialiniam efektui.

Kviečiame susipažinti su diskusijos dalyvių pastebėjimais, siūlymais ir nuogąstavimais.

Nukelta į 5 psl.

Aktualijos

2

2011 m. balandis, Nr. 3

ETTT PREZIDENTAS: „SKIRTINGŲ ŠALIŲ TEISMŲ SISTEMOS TURI SKIRTUMŲ, TAČIAU PAGRINDINĖS PROBLEMOS TOKIOS PAČIOS“ „Teismai.lt“

Kurių Europos šalių gyventojai labiausiai pasitiki savo teisine sistema? Kokios sąlygos žmonėms siekti teisingumo? Ar mūsų teismų darbas ir procedūros skiriasi nuo kitų Europos teismų?

Suprantama, kad kiekvienas besikreipiantis į teismą asmuo tikisi objektyvaus bylos nagrinėjimo. Jeigu bylos svarstymas užsitęsia, teismų sistema imama smarkiai kritikuoti. Skirtingų šalių teismų sistemos turi skirtumų, tačiau pagrindinės problemos iš esmės tokios pačios, kurias reikėtų spręsti didinant teismų veiklos efektyvumą, skaidrumą ir atskaitomybę bei užtikrinant teisę kreiptis į teismą. Yra sudaryta darbo grupė, kurios užduotis – padidinti pasitikėjimą teismais. Naujosios technologijos, ypač e. teisingumas, labia padeda siekiant šio tikslo.

Lietuvos Teismų informacinė sistema LITEKO yra puikus to pavyzdys.

Kokia Europos Sąjungos įtaka Europos šalių teismų darbui?

Atkelta iš 1 psl.

ir man didelį įspūdį paliko Lietuvos teismų savivaldos sistema, kurią sudaro Teisėjų taryba, Teisėjų garbės teismas, Visuotinis teisėjų susirinkimas, kaip pagrindinis atstovaujamasis organas, taip pat pažanga modernizuojant teismus.

Mes negalime pamiršti, kad dažnai nagrinėjant bylas tiesiogiai ar netiesiogiai reikia taikyti Europos Sąjungos teisę. Mūsų teisinės sistemos yra skirtingos, tačiau tendencija jas harmonizuoti būtina tam, kad abipusis pasitikėjimas galėtų tapti realybe ir kad abipusio teismų sprendimo pripažinimo principas galėtų pasiekti tinkamą efektą. Lisabonos sutarties įgyvendinimas suteikia perspektyvą, kad bus sukurta vieninga teisminė erdvė.

Dėkojame už pokalbį.

Europos teismų tarybų tinklo prezidento pareigas einate nepilnus metus. Kokiems darbams skiriate daugiausiai dėmesio, kokias teismų sistemos problemas įvardytumėte, kaip opiausias?

Kaip teigiama ETTT strateginiame plane, ETTT pagrindinis tikslas yra sustiprinti teismų nepriklausomą ir kol kas atskaitingą teismų sistemą bei visose valstybėse sudaryti sąlygas efektyviai ir laiku įgyvendinti teisingumą. Taigi aš, kaip ETTT prezidentas, ir skiriu didžiausią dėmesį šiam tikslui įgyvendinti. Siekiu dirbti taip, kad sustiprinčiau mūsų organizaciją, išplėsti veiklas, pagerinti visų ETTT narių bendradarbiavimą ir skatinti aktyvų dalyvavimą tinklo veikloje. Sieksiu, kad ETTT taptų institucija, pristatančia teismų sistemos perspektyvas, ir Europos valstybių teismų sistemų atstovų forumo vieta. Šiuo metu ETTT vienija 18 nepriklausomų vykdomosios teismų sistemos institucijų, esančių Europos Sąjungos valstybėse, taip pat keletą valstybių kandidačių institucijų bei institucijų iš kitų regionų, tokių kaip Lotynų Amerika, kurioms tenka stebėtojų vaidmuo.

Koks Europoje požiūris į teismų darbą, kai nagrinėjamos rezonansinės bylos, ir ypač tos, kurios, visuomenės nuomone, išsprendžiamos neobjektyviai?

Europos šalių visuomenė yra atvira, turinti savo nuomonę. Pastaruoju metu daugybė socialinių ir politinių nesutarimų sprendžiami teismuose, todėl tikėtina, kad tokiais klausimais teismo priimti sprendimai gali būti vertinami prieštaringai.

ETTT Generalinė Asamblėja Londone, 2010 birželis

„Kiekvienas besikreipiantis į teismą asmuo tikisi objektyvaus bylos nagrinėjimo. Jeigu bylos svarstymas uţsitęsia, teismų sistema imama smarkiai kritikuoti“

Aktualijos

3

2011 m. balandis, Nr. 3

VIEŠA DISKUSIJA APIE TEISMŲ AUTORITETĄ VISUOMENĖJE Kristina PETROŠIENĖ Lietuvos apeliacinio teismo atstovė spaudai

griežčiau vertinti ne tik formalius drausmės, bet ir teisėjų etikos pažeidimus. Ilgalaikėje perspektyvoje siūlyčiau Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetui kartu su Teisėjų taryba tartis su universitetais dėl specialaus leidinio, kuriame būtų talpinama bylų nagrinėjimo ir teisėjų elgsenos mokslinės analizės medžiaga.

Ateityje bus neišvengiama tokia dalykinė analizė, kad teismų sprendimai būtų profesionaliai ir kvalifikuotai aiškinami visuomenei, o jų klaidos taptų aiškios ir patiems teismams.

Diskusija Seime. Sauliaus Chadasevičiaus („15 min“) nuotr.

Atkelta iš 1 psl.

Lietuvos teisininkų draugijos pirmininkas T. DAVULIS. Iš vienos pusės, atrodytų, šiandien yra pats tinkamiausias laikas teisininkams kviesti į tokią diskusiją. Iš kitos pusės, negalime neįtarti, kad vykdomas kažkoks koordinuotas teisinės sistemos grandžių puolimas, siekiant pasėti abejonę jų funkcionalumu, paskirtimi, vesti prie reformavimo, persvarstant kompetenciją, perskirstant prioritetus. Teisminėje sistemoje yra trūkumų ir skaudžių klaidų, bet ar tai sisteminės, ar struktūrinės klaidos, kaip kartais bandoma parodyti? Pokyčiai teisėjų atrankos tvarkoje, kvalifikacijos tikrinime ir jos kėlime, sprendimų priėmimo skaidrumo klausimais, didinant sprendimų visuomeninį priimtinumą, proceso supaprastinimas ir piginimas – tai yra natūralus sistemos tobulinimo procesas, taisant klaidas, gerinant darbo rezultatus. Matau tokias grupes priežasčių, kodėl teisėjai yra tapę visuomenės priešiškumo objektu. Pirma, teisėjų darbo brokas, kultūros stoka, bendravimo trūkumai. Nors teisėjų kvalifikacija keliama ir tikrinama, veikia sprendimų apskundimo sistema, tačiau visuomenė nepratusi ilgai laukti klaidų ištaisymo. Antra, visuomenei galbūt patogu ir populiaru taip nušviesti teismų darbą, ieškoti kaltųjų, manyti, kad valstybė kažko nedavė, atėmė, neapgynė, o teisminė valdžia yra valstybės institutas, matomas valstybės simbolis, kurį lengva padaryti kaltu. Nepamirškime ir šiandieninės informacinės visuomenės fenomeno. Iš esmės teisiškai neišprususi, informacijos gausoje pasiklydusi šiandieninė visuomenė yra ištroškusi sensacijų, kai vienas yra blogas, kitas – geras. Todėl teisėjo medžioklė yra nepralaimima sporto šaka. Teisinės valstybės Lietuvoje nėra. Tai yra siekinys. Jos nėra ne dėl to, kad teismai ar teisėjai blogai dirba; teisinė valstybė negalima be teisiškai išprususios visuomenės. Trečia, kitoms valstybės valdžioms ko gero patogu turėti silpną teisminę valdžią.

Manau, kad trūksta elementarios pagarbos iš valdžios pusės.

Silpnas teismas reiškia silpną valstybę.

Buvęs Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjas dr.

S. STAČIOKAS: Dėl teismų atvirumo. Parodykite kitą valstybės instituciją, kuri tokia atvira žmogui priimant sprendimą. Ar savivaldybės tarnautojas, kuris sprendžia kokį nors klausimą, pasikviečia dvi šalis ir diskusijos pagrindu priima sprendimą? Aš manau, kad teismams ateityje reikėtų adekvačiai reaguoti į išsakomą kritiką. Į pagrįstą kritiką verta atsakyti savo veiklos korekcija, o į nepagrįstą – profesionaliu ir kvalifikuotu būdu, tik jokiu būdu nenutylėti, nes nutyli tie, kurie dirba, o ne tie, kurie darbą niekina.

Teisėjų garbės teismas, mano požiūriu, turi būti reiklesnis,

Žurnalo „Veidas“ leidėjas A. ŠINDEIKIS: Labai smagu, kad teisininkams pagaliau pradėjo rūpėti jų reputacija visuomenėje. Pasitikėjimas teismais yra tragiškas, ir tolesni reiškiniai neprognozuojami. Nežinau, ar teisininkai supranta, kad mūšis dėl žmonių sielų, dėl pasitikėjimo vyksta ne teismų salėse, o televizijoje arba laikraštyje. Kas iš Lietuvos teisininkų bendruomenės šiandien viešojoje erdvėje yra linkęs kvalifikuotai komentuoti tai, kas vyksta teismuose, kokie priimami sprendimai? Užsienyje diskusija dėl teismų sprendimų kokybės, pasitikėjimo teismais visų pirma vyksta akademinėje bendruomenėje, o šie žmonės savo nuomones vėliau skleidžia viešojoje erdvėje. Jei po šios diskusijos Lietuvoje atsiras mokslinis leidinys, kuriame suprantama kalba bus parašyti teismus kritikuojantys tekstai, tai bus pradžia, šaltinis žurnalistams mokytis iš profesionalios kritikos. Noriu priminti vieno autoriteto pasakymą apie teisingumą: jeigu nėra pasitikėjimo, tai teisingumas yra tik butaforija.

Džiaugiuosi, kad teisininkai savo gildijoje pagaliau pasakė, kad jiems yra svarbi visuomenės pagarba.

Teisingumo ministras R. ŠIMAŠIUS: Aš matau kelias visuomenės ir teismų susipriešinimo priežastis. Pirma, teismų darbo krūvis, tiksliau – perkrovos, ir dėl to susijusi efektyvumo stoka. Sisteminiai pokyčiai palengvintų teisėjams gyvenimą ir kartu sudarytų galimybes rimtai nagrinėti sudėtingas bylas. Tai, manau, leistų padidinti pasitikėjimą ir sumažinti susipriešinimą. Antra, teisme labai svarbus ir bylos dalyvių, ir teisėjų elgesys. Labai džiaugiuosi, kad pradėjus daryti posėdžių garso įrašus vis dažniau išgirstu, kad tapo sunkiau neadekvačiai elgtis. Teisėjams reikėtų stengtis elgtis mažiau formaliai, nebijoti skirti baudų už bylų vilkinimą, nebijoti priimti atskirųjų nutarčių ir pan. Prisimenant neseną Kauno apygardos teismo skandalą, norisi pasidžiaugti, kad teisėjams pagaliau patiems parūpo jų reputacija. Teismų bendruomenė iki šiol pernelyg dažnai ginčijo bėdų egzistavimą. Esu įsitikinęs, kad teismų autoritetas turi kur kilti ir jis gali pakilti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas G. KRYŽEVIČIUS: Terminai, vilkinimas, nepagarba žmogui tik neigiamai veikia teismų sistemą. Teisme daug kas priklauso nuo asmens, kuris užima administracinę poziciją, kuris gali paraginti teisėjus greičiau nagrinėti bylas nepažeisdamas jo nepriklausomumo. Žmogus reikalauja socialiai aktyvaus teisėjo. Teisėjai gali naudotis jiems suteiktais instrumentais neperžengdami proceso ribų. Bylų skaičius teismuose išaugęs labai stipriai, tačiau, patikėkit manimi, iš dalies esame kalti ir mes patys. Mes turime gebėti būti socialinėje erdvėje.

„V. Nekrošius: susidaro įspūdis, kad kai kurios valstybės valdţios nesupranta, kad valstybės valdţią sudaro trys valdţios, įskaitant teismus. Mušdami vieną iš valdţių mes skriaudţiame visą valstybę. “

Aktualijos

4

2011 m. balandis, Nr. 3

VIEŠA DISKUSIJA APIE TEISMŲ AUTORITETĄ VISUOMENĖJE Kristina PETROŠIENĖ Lietuvos apeliacinio teismo atstovė spaudai

Atkelta iš 3 psl.

Žmogaus teisių instituto direktorius H. MICKEVIČIUS: Būtina atkreipti didesnį dėmesį į teismų mokymą. Teisėjų mokymas turi būti nukreiptas ne tik į teisės studijas, bet ir į teisėjų mąstysenos ir elgsenos pokyčius. Reikia kelti teisėjų „demokratinę kvalifikaciją“, analizuoti demokratines vertybes, stengtis plėsti akiratį, atsikratyti hierarchinio mąstymo. Pvz., Kauno apygardos teismo pirmininko atsistatydinimas. Ar pakanka pareikšti nepasitikėjimą teisminiam pareigūnui ir jis kaip politikas atsistatydina? Teismo pirmininkas negali atsistatydinti, nes nėra politinio pasitikėjimo pareigūnas.

Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dekanas prof. habil. dr. V. NEKROŠIUS: Visuomenėje vyrauja didelė netolerancija. Kaip Mozė žydus vedžiojo po dykumą 40 metų, taip ir mes turime savo išvaikščioti, kad užaugtų žmonės, kurie supras, kad diskusija yra geras dalykas. Per paskutiniuosius kelerius metus kas iš Jūsų esate girdėję gerų žodžių iš politikų apie teismus? Nedaug kas. Kai kilo Kauno apygardos teismo skandalas, daug kas sakė, kaip gaila, kad patys paviešino, o ne kitos tarnybos. Susidaro įspūdis, kad kai kurios valstybės valdžios nesupranta, jog valstybės valdžią sudaro trys valdžios, įskaitant teismus. Mušdami vieną iš valdžių mes skriaudžiame visą valstybę. Jei nebus pasitikėjimo teismais, nebus ir pasitikėjimo valstybe. Jei politikai neargumentuotai kritikuos teismus, pasitikėjimas jų pačių institucijomis nuo to nepadidės.

Niekas nesako, kad teismuose nėra problemų, tačiau politikams derėtų atsakingiau reikšti savo mintis šiais klausimais. Iš kitos pusės, teisėjai turi nebijoti pasitelkti vaizduotę, išsivaduoti iš pozityvizmo, kadangi bijo nukentėti. Taigi matau keletą problemų: tolerancijos stoka visuomenėje, diskusijos kultūros nebuvimas, priešiškas požiūris, normalios atsakingos, pagrįstos argumentais politikos nebuvimas iš visų grandžių.

Buvęs Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininkas E. KŪRIS: Kalbant apie teismus, teisėjų profesionalumo kriterijai turi būti pirmoje vietoje. Prisimenant politologijos teoriją, teismai iš principo negali būti atviroji sistema. Ar jie turi būti demokratinė sistema? Turi būti demokratinė ta prasme, kad teismai yra demo kratinės valstybės dalis ir turi sąveikauti su valdžiomis, aiškinti visuomenei savo sprendimus, bet šioje sistemoje sprendimų priėmimas negali būti demokratinis, nes jis turi būti profesionalusis. Vienas didžiausių demokratijos šauklių Aleksis de Tokvilis rašydamas apie demokratiją sako: „Demokratija nekenčia jokios aristokratijos, demokratija savo esme priešinga aristokratijai, išskyrus vieną aristokratiją – teisėjų aristokratiją.“ Kalbant apie tarėjus teismuose, netolerantiškoje, postsovietinėje, sukiršintoje visuomenėje negalima įvesti tarėjo instituto.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas R. PILIČIAUSKAS: Visi žino, kad teismų reitingai yra maži. Gaila, kad nematyti valdžios pastangų investuoti lėšų tyrinėjant šį visuomeninį reiškinį. Mokslininkai mums pateiktų gana išsamių ir naudingų rekomendacijų. Nesenai vieno renginio metu išgirdome, kad teismams reikalingas sąžiningas, garbingas teismo procesas, sąžiningi ir garbingi teisėjai. Tai pakankamai filosofinis teiginys. Mes patys turime tam tikrą potencialą artėti prie sąžiningo ir garbingo teismo proceso. Tačiau reikalingos ne tik mūsų, bet ir kitų valdžių pastangos, visų pirma, priimant palankesnius žmogui įstatymus. Turime kuo mažiau apkrauti teisėjus techniniais dalykais, kad jie turėtų galimybę daugiau kontaktuoti su žmogumi, su juo bendrauti.

Teismams apskritai reikėtų bendrauti ir bendradarbiauti su žmonėmis, jei nori pakelti teismų prestižą. Tarkim, visuomenės atstovavimas teismuose nedideliame tam tikrų bylų kiekyje yra labai perspektyvi idėja pradėti teismams bendradarbiauti ir bendrauti su visuomene.

Lietuvos Respublikos Prezidentės patarėjas E. RIMŠELIS: Žmogus gali pasitikėti teismu net ir esant nepalankiam sprendimui. Jeigu mes kalbėsime ne tik apie teisėtą ir pagrįstą sprendimą, bet galvosime ir apie jo įtikinamumo požymį, tai šis momentas (atsigręžimas į žmogų), ko gero, ir gali būti instrumentas siekiant didesnio pasitikėjimo. Pradėkime nuo aptarnavimo kokybės teisme. Permainos teismuose jaučiamos: ir skleidžiama informacija, ir interneto svetainės, ir teismų sprendimų skelbimas ir paaiškinimas, ir visuomenės dalyvavimas tam tikrose institucijose.

Tačiau dažnai atėjęs į patį teismą

žmogus susiduria su piktu, pavargusiu teisėju, nesuprantamu ir nepaaiškintu sprendimu. Netikiu, kad žmonės yra iš anksto nusiteikę prieš teismus.

Buvęs Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas A. SAKALAS: Tas, kuris pralošė bylą, nesako, kad įstatymas buvo ne jo pusėje. Jis sako, kad teismas buvo papirktas. Tikėtis, kad įsteigus tarėjų institutą kas nors pasikeis, neverta. Norėčiau paminėti politikų kišimąsi į teismų veiklą. Šiandien yra nemažai politikų, kurie sako, kad teismas blogai nusprendė, kad teisėjas toks ir kitoks, padarė pažeidimą, tegul jam kelia drausmės bylą. Toks politikų kišimasis vargu ar toleruotinas. Dėl teismų ativrumo taip pat nematau didelės bėdos. Kiekvienas gali ateiti į teismą pasiklausyti posėdžio. O teismų reitingai būtų aukštesni, jei žiniasklaida matytų ir gerus darbus, kuriuos daro teisėjai, o ne tik trūkumus, kurių, deja, pasitaiko ir pasitaikys teismo darbe.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkė L. GARNELIENĖ: Man kartais atrodo, kad kalbėdami apie atvirumą neįvertiname to, kas teismų sistemoje jau padaryta.

Iš mūsų kartais reikalaujama to, ko mes finansiškai nepajėgiame padaryti, o lėšų mums neskiriama.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas, Teisėjų etikos ir drausmės komisijos pirmininkas A. NORKŪNAS: Dauguma kalbėjo, kad teismai jau dabar atviri, vyksta vieši posėdžiai. Bet visuomenei, atrodo, labiau rūpi su teisingumo sistema susijęs atvirumas: kaip parenkami, kaip proteguojami ar neproteguojami, kaip iškeliami ir kaip „nugesinami“ kandidatai. Štai apie ką turime kalbėti. Pvz., žiniasklaidai atrodo, kad didžiausias neatvirumas yra tai, kad jiems neleidžiama filmuoti teismo posėdžio. Teisme labai svarbus yra pirmininko vaidmuo, kaip jis organizuos darbą, kad teisėjui nereikėtų dirbti vadybininko darbo, kaip bus organizuotas institucijos atvirumas, kaip tvarkomi dokumentai ir pan. Bet, atrodo, pagrindinis klausimas, susijęs su teismais, kiek teisingumo yra teisme. Tai susiję su teisėjų mentalitetu. Manyčiau, kad sprendimų kokybė yra lemiamas dalykas. Teisėjas turi suvokti, kad jei įstatymai blogi, tai dar nereiškia, kad turi būti blogas teisingumas. Iš kitos pusės, turėtume kalbėti apie teisingumo politikos krizę, bet ar už tai yra atsakingas teismas?

Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkas E. ŽIRONAS: Reikalaujama teismų atvirumo, skaidrumo. Man atrodo, kad kažkaip ne taip suprantame atvirumą. Dažnai reikalavimas atsiverti yra susijęs su įtarimais, kad kažkas negera slepiama. O juk teismai atsiveria kaip gali, be to, į Teisėjų vertinimo, Atrankos komisijas kviečiami dalyvauti visuomenės atstovai.

Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas S. ŠEDBARAS: Teismams reikia kontakto su plačiąja visuomene. Mes visi esame visuomenės pasamdyti. Kaip prancūzų politologai sako, esame visuomenės agentai įvairioms funkcijoms atlikti. Kuo mažesnė yra valstybė, tuo smulkesnės problemas gvildename. Pavyzdžiui, Prancūzijoje žurnalistai „nesiblusinėja“ su skandalais – užtenka didelių problemų. Norėčiau pakviesti žiniasklaidos atstovus nepamiršti tam tikros atsakomybės valstybei, visuomeni, tautai. Be abejo, svarbu, kaip teismuose elgimasi su žmogumi, taigi teisėjus reikia mokyti psichologinių bendravimo ypatumų. Teisėjas yra tas žmogus, kuris įstatymą į teismo sprendimą gali išrašyti suprantama kalba.

„S. Šedbaras: Norėčiau pakviesti žiniasklaidos atstovus nepamiršti tam tikros atsakomybės valstybei, visuomeni, tautai.

Be abejo, svarbu, kaip teismuose elgimasi su žmogumi, taigi teisėjus reikia mokyti psichologinių bendravimo ypatumų.“

Aktualijos 2011 m. balandis, Nr. 3

TEISĖJŲ ETIKA IR PROFESINĖ KULTŪRA Rima JUCIUTĖ Kauno miesto apylinkės teismo atstovė spaudai Atkelta iš 1 psl.

Socialinis teisingumas – nauja teisingumo vizija Tardamas sveikinimo žodį, konferenciją–diskusiją pradėjo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Teisėjų tarybos pirmininkas G. Kryževičius.

Pranešime „Žvilgsnis į teisėjo socialinio vaidmens perspektyvą“ G. Kryževičius pasidalino įžvalgomis, demonstruojančiomis tam tikrą teisėjo, o kartu ir teismo vaidmens kaitą, visų pirma pažymėdamas, kad bendrai teisėjo socialinis vaidmuo turi tendenciją augti ir ši tendencija bus išlaikyta, jeigu teisėjai sugebės žengti koja kojon su gyvenimu. Iš teisėjų reikalaujama socialinės brandos, savo tautos, valstybės istorijos, tradicijų pažinimo ir puoselėjimo, o ne reakcijos į trumpalaikes nuotaikas, – tai atspindi pirmiausia visuomenės lūkesčius turėti socialiai orientuotą teisėją.

Pirmininkas taip pat pabrėžė, kad vis dažniau yra atsisukama į Europos Sąjungos puoselėjamą naująją teisingumo viziją – socialinį teisingumą, kuris yra priešprieša formaliajam teisingumui.

Socialinio teisingumo bei jo įgyvendinimo galimybių temą konferencijos metu tęsė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkė Janina Stripeikienė, kuri akcentavo, kad teisėjai krizės kontekste gali užtikrinti socialinį teisingumą ir tokiu būdu visuomenei įrodyti, jog teismas yra ta institucija, kurioje teisingumas įgyvendinamas atsižvelgiant į situaciją, o neapsiribojama tik formaliuoju teisingumu bei jo nubrėžtomis ribomis.

Teisėja akcentavo, kad teisėjai, spręsdami bylas, turi įvertinti visus galimus veiksnius, kadangi krizės kontekste verslo atstovai įvairiomis gudrybėmis siekia sumažinti galimą žalą savo plėtojamam verslui. J. Stripeikienė pabrėžė, kad tokiose situacijose teisėjai gali įvykdyti socialinį teisingumą parodydami, kad jie supranta, kokiomis sąlygomis yra reikalaujama įvykdyti dar prieš finansinę krizę sudarytas sutartis. Teisėjai turi nuspręsti, kas atsako už susidariusią riziką finansinės krizės metu ir kaip tą riziką paskirstyti. Šiame rizikos paskirstyme ir yra teisėjų socialinis vaidmuo, – pabrėžė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkė J. Stripeikienė.

Reikia veikti, o ne kalbėti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas, Teisėjų etikos ir drausmės komisijos pirmininkas Algis Norkūnas pranešimą „Apie pagarbą ir objektyvumą“ pradėjo lakoniškai, pabrėždamas, kad „nesakyti reikia, o kelti (teisėjams) didelius reikalavimus. Reikia juos prisiimti ir juos vykdyti. Pasakyti yra lengva, nors pasakymas yra visko pradžia. Kaip Šventajame Rašte pasakyta: „pirmiausia buvo žodis“.

A. Norkūnas retoriškai klausė, ką reiškia būti teisėju? Ir toliau pažymėjo, kad visų pirma „tai būti nepriklausomu, tačiau tik kai teisėjas vykdo teisingumą, nes kitais atvejais jis turėtų būti ir jaustis netgi labai priklausomas: nuo įstatymų, nuo sąžinės, nuo įsipareigojimų būti tvarkingam padoriam ir garbingam žmogui“.

Teisėjų etikos ir drausmės komisijos pirmininkas A. Norkūnas konferencijoje taip pat iškėlė problemą, kad šiuo metu teismų darbe dažnai susiduriama su pažadų laužymu, taikstimusi su pažeidimais.

Pranešėjas retoriškai klausė kolegų, kur yra šio taikstymosi ribos ir kiek teisėjas turi galimybių aktyviai reaguoti į pažeidimus.

Teisėjo profesinės kultūros ir etikos laikymaisis – neatsiejama teisingumo vykdymo dalis Kauno miesto apylinkės teismo pirmininkas Mindaugas Šimonis konferencijoje – diskusijoje skaitė pranešimą „Teisėjo profesinės kultūros ir etikos laikymosi reikšmė teisingumo vykdymui“. Pranešimas iš esmės buvo grindžiamas trimis postulatais: 1. Teisėjo profesinės kultūros ir etikos laikymasis turi didelės reikšmės vertinant teisėjo nešališkumą procese; 2. Teisėjo profesinė kultūra ir etika turi įtakos taikant pačią Teisę; 3. Teisėjo profesinės kultūros ir etikos laikymasis turi reikšmės visuomenei vertinant teisėjo priimto sprendimo teisingumą.

Pirmininkas citavo žymių tarpukario Lietuvos teisininkų profesorių Mykolo Romerio ir Petro Leono mintis apie teisėjų profesinę kultūrą, kurie akcentavo, kad nuosprendžiui ir teisingumo įtakai žmonių santykiams didelės reikšmės turi ir teisėjo elgesys posėdžio metu, kuris turėtų būti itin taktiškas.

Pirmininkas reziumavo, kad „teisingumo vykdymo procesui ypač didelės įtakos turi teisėjo profesinė kultūra ir etika“, ir pažymėjo, kad „teisingumas yra ne tik baigiamasis teismo sprendimas, bet ir visas vyksmas byloje“. Teisėjo profesinės etikos ir kultūros laikymasis yra būtinas siekiant užtikrinti, kad procesas vyktų sąžiningai ir teismas galėtų įgyvendinti savo pagrindinį uždavinį – įvykdyti Teisingumą.

Lėtas teisingumas - blogas teisingumas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas, Teisėjų tarybos pirmininko pavaduotojas Egidijus Laužikas dar kartą priminė teisėjams, kad byla turi būti išnagrinėta per protingą terminą bei reikia vengti pernelyg didelio formalizmo, ypač bylų pasirengimo stadijoje.

Skaitydamas pranešimą „Teisėjų vaidmuo teisminiame procese“ E. Laužikas akcentavo, kad valstybė turi ieškoti būdų kaip paspartinti procesą, bet teisėjai taip pat turi stengtis, jog procesas neužsitęstų per ilgai: nedaryti daugiau parengiamųjų posėdžių nei numatyta Civilinio proceso kodekse, laikytis terminų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas pateikė apibendrintą Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, kurioje nurodyta, jog normalus bylų nagrinėjimo terminas visų instancijų teismuose – 2 metai, o išimtiniais atvejais, pavyzdžiui, šeimos bylose dvejų metų bylos nagrinėjamo laikotarpis gali būti pripažintas per ilgu.

Kai teisėju buvau...

Ilgametis Kauno miesto apylinkės bei apygardos teismo teisėjas Antanas Markūnas, apdovanotas „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininkų kryžių ordinu, retrospektyviai apžvelgė ir pasidalijo teisėjo darbo patirtimi su renginyje dalyvavusiais teisėjais. A. Markūnas pažymėjo, kad teisėjo etiką lemia jo įsitikinimai, suformavę dar iki teisėjų karjeros pradžios. Tačiau teisėjų profesinę kultūrą, ypač teismo posėdžių kultūrą, lemia ir teisėjų valia, savikontrolė. A. Markūnas konferencijoje kolegoms priminė vieno JAV teisėjo pasakytą mintį: „Nedarykite nieko, kas sukeltų abejonių teisėjo bešališkumui. Ypač teismo posėdyje“.

Garbus svečias skaitydamas pranešimą taip pat pastebėjo, kad ankščiau, priešingai nei dabar, skandalingo turinio straipsniai apie teisėjus ir teismų sistemą būdavo retenybė. „Atsimenu vieną straipsnį, kurio pavadinimas buvo „Kiek kainuoja teisingumas“.

Dabar gal tai atrodo įprastas pavadinimas, tačiau tada jis mums buvo naujovė ir sukėlė šoką. Iškilo dilema: gintis ar tylėti? Buvome įsitikinę, kad tylėti negalima, bet spaudos darbuotojai iš mūsų pastangų labai sąmojingai pasišaipė. Parašėme straipsnį, kad teisėjai irgi žmonės, kad jie kartais gali suklysti. Straipsnį išspausdino, bet šalia nupiešė šaržą. Berods, žąsis ant vištos, o šalia stovi gaidys ir šaukia: „Klaida, klaida!“. Supratome, kad tik mes patys save galime pateisinti, nes kiti mums už mūsų klaidas neatleidžia“, – savo patirtimi dalijosi A. Markūnas.

Teisėjas ir žiniasklaida Temą apie teisėjų įvaizdį žiniasklaidoje pratęsė Kauno miesto apylinkės teismo teisėja Ž. Budžienė, pristačiusi pranešimą „Teisėjo įvaizdis ir jo raiška žiniasklaidoje“. Teisėja akcentavo, kad teisėjai ir kitos profesinės grupės žiniasklaidoje dažnai yra vaizduojamos neigiamai. Anot Ž. Budžienės, teisėjas neretai yra suvokiamas kaip kurią nors ginčo šalį palaikantis asmuo, o ne kaip tarpininkas, padedantis išspręsti iškilusį ginčą, tačiau pranešėja taip pat pastebėjo, jog žiniasklaidoje galima atrasti ir teisėjus aukštinančių pasisakymų.

Konferencijos–diskusijos metu buvo aptarti ne tik opūs klausimai, bet ir bandyta rasti ir teigiamų pokyčių. Kaip užsiminė teisėja Ž.

Budžienė, cituodama žymų Amerikos teisininką ir mokslininką A. T. Kronan, reikia didžiuotis, jog galime save vadinti teisėjais, vaikščioti išdidžiai, aukštai pakelta galva ir garsiai sakyti aplinkiniams – aš esu teisėjas (licencijuotas teisininkas), ir aš tikiu, kad teisėjas ir toliau išliks tauri, prakilni ir garbinga profesija“.

5

Aktualijos

6

2011 m. balandis, Nr. 3

ŽVILGSNIS Į TEISĖJO SOCIALINIO VAIDMENS PERSPEKTYVĄ Gintaras KRYŢEVIČIUS Teisėjų tarybos ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo pirmininkas

Konkretūs teisėjo kaitos aspektai

Bendrosios priežastys, lėmusios teisėjo ir teismo vaidmens kaitą Laikmetis, kuriuo gyvename, nėra paprastas. Jis verčia matyti visuomenės raidos specifiką, reikalauja atitinkamai jos paisyti bet kurioje viešojo gyvenimo srityje, taigi ir teismų darbe – tiek sistemos sutvarkyme, tiek teismų organizacinės veiklos, tiek teisingumo vykdymo srityje. Ieškant dabarties savitumus nulėmusių ir artimiausią perspektyvą lemiančių priežasčių, esminėmis būtų mažiausiai dvi-trys. Jas svarbu išskirti, nes būtent jos orientuoja, kodėl ir kaip keičiasi ir turėtų keistis teisėjo vaidmuo.

Pirma, keičiantis santvarkoms paveldėtą visuomeninio gyvenimo skurdumą ir asmeninės iniciatyvos vangumą keitė įvairių ekonominių socialinių iniciatyvų gausa, svarbiausia – vyko spartūs tarptautiniai ir eurointegraciniai procesai, atnešę savo vertybinę sistemą į visas gyvenimo sritis, tarp jų ir teisinę sistemą.

Antra, justicijos institucinės sistemos plėtra Europos erdvėje (kalbu apie supranacionalinius teismus). Jie papildė, tiksliau – vainikavo nacionalinių teismų sistemą, kartu nulemiant daug procedūriniųprocesinių ir organizacinių naujovių, o tai reiškia naujų pareigų ir priedermių nacionaliniam teisėjui atsiradimą.

Trečia, vadinamoji operatyvioji priežastis – globalūs pasaulio procesai (tarp jų technikos pažanga, taip pat neigiami ekonominiai), neaplenkę ir mūsų valstybės, todėl jos gyvenimą neišvengiama adaptuoti šioms sąlygoms.

Bent jau šios esminės priežastys lemia naują teismo, kaip moralinio sverto, socialinės taikos saugotojo ir palaikytojo, vaidmenį, reikalaudami, tiksliau – „íšprovokuodami“ naują veiklos turinį: pirmiausia tikimasi, kad teismai, įprasmindami naujus savo veiklos savireguliacijos organizacinius sistemos valdymo instrumentus (siekiant didesnio atvirumo visuomenei, skaidrumo, aktyvaus teisėjo vaidmens), taps labiau patikima ir patrauklia ginčų sprendimo forma ir priešingai nei prognozuoja kai kurie garsūs mokslininkai, sugebės lygiaverčiai konkuruoti su alternatyviomis konfliktų sprendimo formomis papildydami vieni kitus; antra, tikimasi, kad teismai, puoselėdami supranacionalinių institucijų teisyno principus ir išmintingai juos aiškindami nacionalinės specifikos aplinkoje, sugebės teisingai pervertinti tuos standartus, kurie įprastinėmis sąlygomis buvo suprantami gal kiek kitaip, pvz., sugebės suteikti ekonominio sunkmečio teisiniams santykiams specifinę prasmę, siekdami sušvelninti laikmečio padarinius, sugebės lanksčiai panaudoti visus turimus teisinius instrumentus, išmintingai subalansuodami stipriai išsiskyrusius šalių interesus. Apie tai konkrečiai kalbės kolegos.

Mano tikslas pateikti Jums konkrečias įžvalgas, demonstruojančias tam tikrą teisėjo, o kartu ir teismo vaidmens kaitą. Taigi kokiomis svarbiausiomis tendencijomis gyvename?

socialinio

vaidmens

Teismų ir teisėjų vaidmens augimas mūsų visuomenėje pasireiškia ne tik tuo, kad daugėja kreipimųsi į teismą. Vaidmuo auga ir dėl naujos tų kreipimųsi kokybės. Ją lemia tai, kad žmonės kur kas giliau supranta savo teises, gilėja teisinis visuomenės išprusimas, pati valstybė nustatė plačias garantijas. Savo ruožtu visuomenės juridifikacija lemia ir didesnius reikalavimus teismų sistemai: - besiplečianti alternatyvių ginčų sprendimo formų įvairovė (arbitražai, mediacijos institucijos ar kitos) reikalauja, kad teismų sistemoje būtų įprasminti ir atsispindėtų jos, kaip valstybės vardu veikiančios ginčų sprendimo formos, išskirtiniai bruožai, t. y. jos viešieji tikslai; - norima aiškiai žinoti, kokiu laipsniu teisingumo sistema prisideda kuriant teisę (teisėjo vaidmuo teisinėje valstybėje); - siekiama nustatyti ypač aukštus reputacinius ir dalykinius reikalavimus teisėjams, nuolatinio profesinio tobulinimosi būtinybę, adekvačią teismų sistemos visuomeninę kontrolę. Šiandien privalome paklausti savęs, kokia teisingumo sistema mes remiamės - stipria, kurioje kuriančio teisę teisėjo vaidmuo yra aiškus ir kurioje toks požiūris yra puoselėjamas. O gal kitokia, kurioje teisėjas pasitraukia žingsnį atgal nacionalinio įstatymų leidėjo, tarptautinės ar supranacionalinės sutarties leidėjų ar tarptautinių bei supranacionalinių teismų naudai. Bet kokiu atveju būtų pagrįsta manyti, kad stiprus nacionalinis teisėjas, sureikšminimas nacionalinio teisėjo vaidmens kaip atsvaros taško skirtingose teisinėse sistemose, kurių dalimi yra kiekvienos nacionalinės valstybės teisinė tvarka, tarnauja ir nacionaliniams ir tarptautiniams bei supranacionaliniams interesams. Tokią išvadą, beje, daro ir Europos Parlamentas (apie tai toliau bus kalbama plačiau).

Taigi visuomenė linkusi turėti nepriekaištingos reputacijos, aukštos erudicijos, iniciatyvų ir aktyvų teisėją. Teisėją, kuris bando priderinti, pritaikyti teisę besikeičiančioms gyvenimo reikmėms, kuris skverbiasi į dar teisės nesureguliuotą sritį, todėl kuria naują teisę. Visuomenė dažniausiai nepritaria pasyviam teisėjui, kuris nekuria nieko naujo, tuo palaikydamas teisės stabilumą, tačiau nusišalindamas nuo byloje iškelto teisinio klausimo sprendimo. Kad ir kaip būtų, visuomenė netoleruoja nepamatuotų ir neargumentuotų kraštutinumų.

Todėl visada svarbu nustatyti protingą pusiausvyrą tarp aktyvumo ir pasyvumo, kitaip tariant – tarp poreikio keisti praktiką ir išlaikyti „status quo“. Prof. Roscoe Pound teigia: „Teisė turi būti stabili, tačiau nesustabarėjusi“. „Stabilumas be kaitos yra nuosmūkis/ nykimas; kaita be stabilumo yra anarchija. Teisėjai privalo užtikrinti stabilumą per kaitą. Teisėjų veiksmai turėtų dažniausiai būti evoliuciniai, bet ne revoliuciniai. Tęstinumas geriau nei šuolių serija. Yra tam tikri momentai, kai būtini drąsūs žingsniai. Teisėjai neturėtų praleisti tų momentų. Tokiais momentais teismas turi atlaikyti ypatingą įtampą tarp valdžių. Tai natūralu. Taip, dauguma atvejų teismo reikalas – atspindėti deep public consensus, bet ne sukurti jį; tačiau ne visais atvejais. Čia susidaro situacija, kai teismas privalo vadovauti, lyderiauti, skinti kelią; kai teismas tampa kovotoju už naują konsensusą. Teismas negali išlaikyti visuomenės pasitikėjimo, jeigu kiekvieną savaitę keis savo praktiką. Bet teismas lygiai taip pat neišlaikys to pasitikėjimo, jeigu jis praleis tinkamą progą patvirtinti naują precedentą.“ Vadinasi, naują teisėjo vaidmenį lemia atsakymo tarp dviejų konkuruojančių nuomonių paieškos: ko tikimasi iš teisėjo – tik visuomenės apsauginės funkcijos ar ir aktyvios teisėkūros veiklos, o gal pastaroji turėtų nusverti kartu realizuodama ir apsauginę?

Nukelta į 7 psl.

„Teismų ir teisėjų vaidmens augimas mūsų visuomenėje pasireiškia ne tik tuo, kad daugėja kreipimųsi į teismą.”

Aktualijos

7

2011 m. balandis, Nr. 3

ŽVILGSNIS Į TEISĖJO SOCIALINIO VAIDMENS PERSPEKTYVĄ Gintaras KRYŢEVIČIUS Teisėjų tarybos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas Atkelta iš 6 psl.

Neatsitiktinai vis labiau ir labiau atsisukama į Europos Sąjungos (ES) puoselėjamą naująją teisingumo viziją – socialinį teisingumą.

Jis – priešprieša formaliajam teisingumui.

Primintinos ES pastangos sukurti ir įdiegti bendrą socialinio teisingumo modelį ar modelius (nagrinėjami trys, kiekvienas turintis savų privalumų. Kuris jų – racionalusis prancūziškasis ar idealistinis vokiškasis, o gal pragmatinis angliškasis, pagrįstas precedento tradicija, o gal koks nors mišrus yra priimtiniausias, kol kas atviras klausimas.)

Teismams ir teisėjams čia numatomas didelis vaidmuo. Pavyzdžiui, neatsitiktinai jau politiniu lygmeniu sutarta, kad ES socialinio teisingumo modelis turėtų apimti ne tik pačius socialinio teisingumo principus, bet ir tai, kaip konkrečios nuostatos taikomos ir aiškinamos nacionalinių teismų praktikoje šalia pateikiant išsamius teisės mokslininkų, praktikų parengtus komentarus, kaip šie principai turėtų būti taikomi ir aiškinami praktikoje, lyginamuoju aspektu aptariant atskirų Europos valstybių narių teisinį reguliavimą ir teisės doktriną. O tokio modelio kartu su jo išsamiu komentaru parengimas reiškia, kad bus pereinama nuo distributyvaus (įstatymų leidėjo nustatyto) socialinio teisingumo į diskrecinį socialinį teisingumą, kurį įgyvendins nacionaliniai teismai.

Teisėjas ir viešoji politika Pastaruoju metu viešojoje erdvėje buvo pasigirdę nuomonių apie kai kurių teisėjų socialinės brandos stoką, negebėjimą orientuotis, nesusivokimą esamoje visuomeninėje – politinėje aplinkoje (pvz., kai kurios reabilitavimo, žemės grąžinimo bylos ir kt.).

Girdime nemažai priekaištų dėl istorijos pažinimo. Štai prof. Leonas Ašmantas, vertindamas teismo požiūrį į visuomenės intereso sampratą, teigia, kad „bandančių spręsti šį klausimą galvose atsiveria „juodoji skylė“. (...) Į istoriją žvelgiama tarybinės mokyklos akimis. (...) prieškario inteligentų šeimos vaiko (...) ir jaunosios kartos teisėjų požiūris labai skiriasi. (...) profesionalus teisininkas turi sugebėti matyti ne tik atskiras detales, bet ir visumą.“ Taigi reikalavimas iš teisėjų socialinės brandos, savo tautos, valstybės istorijos, tradicijų pažinimo ir puoselėjimo, o ne reakcijos į trumpalaikes nuotaikas, be jokių abejonių, atspindi pirmiausiai visuomenės lūkesčius turėti socialiai orientuotą teisėją.

Pripažįstant teisėjo depolitizavimą, bet ne apolitiškumą, iš esmės reikėtų atsakyti į klausimą, kokios gi yra teisėjo nuožiūros ir viešosios politikos sąsajos? Teisės norma visada išreiškia tam tikrą tikslingumą (socialinę vertę, įstatymų leidėjo ketinimą) ir sąžiningumą, kurie nusakomi viešosios politikos pagrindu. Dauguma teisėjų siekia išvengti politinių veiksnių vertinimo, nes, pasak A. Barako, mums Lietuvoje gerai žinomo Izraelio Aukščiausiojo Teismo pirmininko, „dauguma teisėjų politiką pripažįsta esant „laukiniu arkliu“, nuo kurio kiekvienas branginantis savo gyvenimą turi laikytis atokiau. Tačiau tam tikrais konkrečiais atvejais teisėjas negali įgyvendinti savo pasirinkimo tarp kelių skirtingų teisėtų variantų, neatsižvelgdamas į normos tikslą ir ketinimą ir neaiškindamas ir neišryškindamas savo sprendimo visuomeninio naudingumo.“ Šiuo atžvilgiu A. Barakas pastebi, kad „kiekvienas teisėjas sėdi raitas ant laukinio arklio“. Taigi kuo geriau teisėjas suvoks, išmoks pripažinti viešąją politiką, tuo geriau supras teisminę funkciją. Vėl cituosiu Baraką: „Teisminė valdžia – valstybės valdžios dalis, ir ji privalo būti suderinta su kitomis valdžios dalimis. Teisėjai neturėtų nusileisti kitoms valdžioms, kai kyla tinkamos pusiausvyros tarp konkuruojančių konstitucinių vertybių nustatymo klausimas. Jų vaidmuo – suteikti efektą toms aukščiausioms visuomenės vertybėms, kurios įprasmintos jos pagrindiniuose dokumentuose, tradicijose ir istorijoje. Jų vaidmuo nėra atspindėti trumpalaikes dienos nuotaikas. Teisėjas to nesugebės, jei jautriai nejaus tradicijos. Tradicija reiškia istorijos pojūtį. Tradicija reiškia ne tik precedentų paisymą, bet ir praeities ir dabarties sintezę. Šiuo atžvilgiu kiekvienas sprendimas yra grandinės grandis;

Teisėjas visada turi žiūrėti atgal ir į priekį. Sprendimai turi atitikti egzistuojantį teisės tinklą. Jie turi būti tvirtas pagrindas, ant kurio galės būti statoma ateitis. Teisėjai turi būti savo tautos dalis“. A. Barakas pateikia metaforą: „Sakoma, kad mes sėdime „smėlio pilyje“, “svajonių pasaulyje“. Bet mano pilis yra Jeruzalėje, ne Olimpe. Esmė yra ta, kad teisėjas turi būti absoliučiai suprantantis, užvaldytas savo aplinkos, jo tautai rūpimų problemų. Teisėjo pareiga studijuoti, įnikti į šalies problemas, (...). Teisėjas yra jo epochos dalis, savo laikmečio vaikas, savo tautos istorijos produktas“. O ką tai reiškia praktikoje: kad naują teisėjo vaidmenį lemia teisėjui keliami labai dideli erudiciniai reikalavimai + gebėjimas neatitrūkti nuo gyvenimo.

“Ne šventieji puodus lipdo” Pasaulyje stebima tendencija, kad teisingumo sistema, siekdama reikšmingo socialinio vaidmens, naudoja naujus instrumentus: teisinį bendradarbiavimą, tarptautinius ir supranacionalinius dokumentus ir kt. Jų poveikyje neretas iš mūsų išsigąstame, susigūžiame ir laukiame. Tai neteisinga reakcija. Vėl remkimės nacionaline išmintimi: „Ne šventieji puodus lipdo“, sako tūlas lietuvis, kai jaučia abejojąs, ar susitvarkys su naujais, nepatirtais iššūkiais. Šios tradicijos nepamirškime ir mes.

Kad ir kiek integracija veiktų teisinę sistemą, nacionalinis teisėjas yra visko ašis. Štai Europos Parlamentas vienoje iš rezoliucijų pabrėžia, kad „nacionalinis teisėjas yra pirmasis teisėjas ES teisės taikymo požiūriu. ES teisė lieka negyvu tekstu, jeigu jos tinkamai netaiko valstybės narės, įskaitant nacionalinius teisėjus, kurie yra ES teisingumo sistemos kertinis akmuo“. Nacionaliniams teisėjams, sakoma rezoliucijoje, turėtų būti suteikta didesnė atsakomybė ir jie turėtų būti remiami kaip bendrijos teisės pirmieji teisėjai. Todėl Europos Parlamentas ragina apsvarstyti „žalios šviesos“ sistemą, pagal kurią nacionaliniai teisėjai prie savo Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų galėtų pridėti ir savo siūlomus atsakymus, o Teisingumo Teismas tuomet per nustatytą laiką galėtų nuspręsti, ar priimti siūlomą sprendimą, ar priimti savo sprendimą apeliacinės procedūros tvarka; šalia to Teisingumo Teismas skatinamas apsvarstyti visus galimus prejudicinio sprendimo procedūros patobulinimus, kurie įgalintų besikreipiantį teisėją dar glaudžiau bendradarbiauti, įskaitant galimybę paaiškinti prašymą, dalyvauti žodiniame procese.

Skatindamas teisėjo socialinio vaidmens didėjimą, Europos Parlamentas 2009 metais priėmė rezoliuciją dėl nacionalinio teisėjo vaidmens Europos teisminėje sistemoje. Jame pabrėžti dideli iššūkiai nacionaliniam teisėjui, o tai reiškia ir iššūkiai įgyvendinant naują vaidmenį, reikalaujantį naujų pastangų, naujo aktyvumo. O pradedama nustatytosios padėties konstatavimu. Ar tai netaikytina mums? Paklausykite kas teigiama: - kai kurių valstybių teisėjų žinios ES teisės srityje labai kuklios; - labai ribotos užsienio kalbų galimybės, gebėjimas skirti ES specifiką ir naudotis informaciniais šaltiniais, - ES teisė yra ypač sudėtinga, paini, komplikuota ir neaiški.

Kartu Europos Parlamentas formuluoja uždavinius nacionaliniam teisėjui, kurie mums tampa mūsų pakitusio socialinio vaidmens matu: - ES teisė negali būti traktuojama kaip sritis, rezervuota specialistų elitui, o šios srities mokymai negali būti orientuoti tik į aukštesniųjų teismų teisėjus; - esminis dalykas užtikrinant deramą teisėjų bendradarbiavimą, ypač civilinėse ir komercinėse bylose, srityse, kur numatytas tiesioginis teisėjų susižinojimas, yra užsienio kalbų mokėjimas; - konstatuota būtinybė tobulinti užsienio kalbų mokymą, nes kalba – pagrindinis praktinio teisingumo įrankis: kalbų nemokėjimas ir prastas jų mokymas ne tik riboja nacionalinių teisėjų bendradarbiavimo specialiais atvejais galimybes, bet ir kliudo abipusį pasitikėjimą, neleidžia tinkamam įgyvendinti acte clair doktriną, dalyvauti mainų programose; Nukelta į 8 psl.

„Visada svarbu nustatyti protingą pusiausvyrą tarp aktyvumo ir pasyvumo, kitaip tariant – tarp poreikio keisti praktiką ir išlaikyti „status quo.“

„Naują teisėjo vaidmenį lemia teisėjui keliami labai dideli erudiciniai reikalavimai ir gebėjimas neatitrūkti nuo gyvenimo.“

Aktualijos

8

2011 m. balandis, Nr. 3

ŽVILGSNIS Į TEISĖJO SOCIALINIO VAIDMENS PERSPEKTYVĄ Gintaras KRYŢEVIČIUS Teisėjų tarybos ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo pirmininkas

Atkelta iš 8 psl.

patvirtinus nemažai reglamentų, kuriuose nustatytos teisės kolizijos sprendimo taisyklės ir ES įstatymų leidėjui pasirinkus politiką, kuri apima būtinybę nacionaliniams teisėjams taikyti užsienio teisę ir galbūt naudoti lyginamąjį metodą, kalbų žinojimas tampa esminės reikšmės sprendžiant normų koliziją, taikant jos taisykles, užsienio teisės taikymo dalykus, taip pat atvejus, kai tampa būtina remtis lyginamuoju požiūriu; Kiek mes pažengę tik šiose mano paminėtose srityse, turime spręsti kiekvienas individualiai, tačiau būdamas ilgamečiu teisėjų bendruomenės nariu turi teisę atvirai pasakyti, kad paminėtais aspektais mes visi tolimi nuo siekiamybių etalono. Kad situacija kistų, turi kažkas apsiversti mūsų pačių mąstysenoje, reikia pajusti vidinį poreikį. Skatinu tai daryti visus mus, nes jokie, net ir patys aktyviausi Teisėjų tarybos žingsniai nieko nepakeis, jei nebus iš vidaus kylančios motyvacijos, kurią pavadinčiau teisėjo profesiniu savisaugos instinktu.

Teismo autoriteto klausimas Teisėjo socialinio vaidmens didėjimas tiesiogiai siejasi su teismo autoriteto, pasitikėjimu juo klausimu. Štai jau netrumpą laiką teismų kritikos leitmotyvu yra menkas pasitikėjimas jais. Priminsiu prigijusį kalambūrą: „Teismai kritikuojami, nes jais nepasitikima, o nepasitikima, nes kritikuojami...“ Akivaizdu, kad pasitikėjimas – labai trapus dalykas. Teisėjai turi išmokti, tiksliau – gebėti jautriai puoselėti visuomenės pasitikėjimą teisingumu ir teismais. Balzakas rašė: „nepasitikėjimas teismu – visuomenės žlugimo, susinaikinimo pradžia.“ A.Barakas sakė: „Teismas – valdžia, kuri neturi nei ginklo, nei iždo. Viskas, ką jis turi – visuomenės pasitikėjimas juo. (...) būtinybė garantuoti pasitikėjimą nereiškia būtinybės garantuoti populiarumą. (...) turime kadenciją tam, kad nugalėtume populizmą ir padarytume veiksmingomis pagrindines mūsų visuomenės vertybes. Tiesa, pagrindinės vertybės gali kisti. Labai delikati riba egzistuoja tarp naujų pagrindinių vertybių ir pučiančių viešosios nuomonės vėjų; labai delikati riba egzistuoja tarp naujojo visuomeninio klimato ir naujų realijų, kurioms teisėjas privalo būti jautrus, ir visuomeninio spaudimo, kuriam teisėjas neturėtų paklusti, nusileisti. (...)

Sprendimų jėga glūdi teisėjo gebėjime būti savikritišku ir atitinkamais atvejais pripažinti klaidas . (...) Teisė neprasidėjo nuo mūsų ir ji mumis nesibaigs.“ Visuomenės nuomonė, visuomenės reakcijos turi skatinti teisėjus sąžiningai atlikti savo darbus, tačiau visuomenės nuomonė negali virsti spaudimu ar skatinti teisėjų populizmo.

Natūralu, pasitikėjimą pasiekti nelengva, nes teisėjo autoritetas objektyviai patiria nuolatinį presingą, o priešiška psichologinė aplinka demoralizuoja teismų sistemą: mat kiekviena (reali ar tariama) teismo klaida paskatina ar sukelia socialinį protestą ir reikalauja skaidrumo ir pasiteisinimo. Žinia, didele dalimi teismo autoritetas priklauso ir nuo teisingumo demokratizavimo lygmens, santykio tarp teisingumo sistemos ir piliečių. Šiuo atžvilgiu galimi keli aspektai: pirma, visuomenės įtaka teisingumo savireguliacijai; antra, ir tai žymiai svarbiau, piliečiai ne tik reikalauja dalyvavimo vykdant teisingumą ir visuomeninę savivaldos kontrolę, bet vis labiau ir labiau įžvelgia save kaip „teisingumo sistemos paslaugų klientus“, o klientas, kaip žinome, (jei sugretinsime jį su parduotuves ar turgaus klientu), visada teisus.

Principas „teismai turi būti atviresni visuomenei“ tapo mūsų gyvenimo savastimi: teisėjų skyrimo, karjeros procedūros sureguliuotos taip, kad dominuoja skaidrumo, aiškumo elementas. Šiandien galima konstatuoti, kad stipriai pasistūmėta visuomeninės kontrolės požiūriu ir toliau einama šia linkme. Tai palaiko ir pati teismų sistema, stengdamasi atsikratyti visuomenės deklaruojamo uždarumo: - Į kai kurių savivaldos institucijų sudėtį įtraukti visuomenės atstovai (Etikos ir drausmės komisija, Vertinimo, Atrankos komisijos);

- bet kuriam asmeniui suteikta teisė inicijuoti drausmės bylą teisėjui; - išplėtus administravimą ir nustačius išbaigtą administracinės priežiūros sistemą, pradėti taikyti nauji savivaldos institucijų veiklos organizavimo principai (nuo kolegialių veiklos formų sureikšminimo pasukta prie kūrybingo ir lankstaus šių formų derinimo su kiekvieno nario asmenine veikla, aktyvumu, atsakomybe (aišku, kiek tą leidžia konkrečios institucijos paskirtis ir funkcijos): nuo savivaldos vadovaujančios institucijos darbo organizavimo tik centrinėje būstinėje ir TT pirmininko veiklos TT vardu dauguma atvejų pasukta prie TT narių darbo formų vietose (Teisėjų tarybos nariai rengia piliečių ir teisėjų priėmimus vietose – apygardose, Teisėjų tarybos nariai asmeniškai tiria skundus dėl teisėjų; kt.); - TĮ papildytas, numatant tyrimo komisijų, į kurias gali būti įtraukti ir visuomenės atstovai, galimybę (komisijas siūloma sudaryti kiekvienam konkrečiam atvejui (ad hoc), reguliavimas siūlomas toks, kad įgalintų pretenduoti tiek organizuotus/apsijungusius į visuomenines organizacijas ar atstovaujančius tam tikras socialines grupes piliečius, tiek patiems siūlyti savo kandidatūras. Šiuo metu dar vis svarstomas geriausias visuomenės įtraukimo į tokias komisijas mechanizmas, tačiau visais atvejais pripažįstama, kad pagrindiniais principais turėtų būti: nepriekaištinga visuomenės atstovų reputacija, nešališkumas, vietos bendruomenės nuomonė dėl galimų pretendentų, autoritetingų ir profesionalių asmenų įtraukimas į komisiją administravimo subjekto nuožiūra ir pan.); - Tobulinamos kompiuterinės/naujosiomis technologijomis pagrįstos bylų paskirstymo ir teisėjų kolegijų sudarymo taisyklės; kt.

O visuomenė reikalauja dar ir dar. Štai pastaruoju metu TT gauna daugybę įvairių pareiškimų, kuriais reiškiamas noras, kad būtų įkurta visuomenės komisija teismų įsiteisėjusiems sprendimams revizuoti – teisingumui, suprask, atkurti. Seimo narių remiami kai kurie visuomeniniai judėjimai rengia plataus atstovavimo konferenciją, kurios pagrindinė tema – Lietuvos teisinės sistemos, kurios institucine dalimi yra teismai, esminė pertvarka. Teko kalbėti su vienu iš organizatorių, kuris teigė, jos visuomenė imasi iniciatyvos rengti teisės aktų projektus, kuriais būtų įtvirtintas tiesioginis visuomenės atstovų dalyvavimas skiriant teisėjus, kontroliuojant jų darbą, priimamus sprendimus ir t. t. Jų argumentai paprasti – Jūs vieni, be mūsų, nesusitvarkote. Populizmas, o kartais ir siekis atkeršyti už konkrečius sprendimus? Taip. Tačiau tai ryškus signalas keistis mums patiems – turime susitelkti ir naujai žvelgti į mūsų socialinį vaidmenį.

Kol kas turiu pagrindą teigti, kad teisėjo socialinis vaidmuo turi tendenciją augti, jeigu patys mes, teisėjai, šios tendencijos nesugriausime savo negebėjimu žengti koja kojon su gyvenimu. Raginu būti profesijos patriotais. Žinau, kad kai kam iš Jūsų mano žodžiai sukelia šypseną. Tačiau pagalvokite, ar teisėjų ir teismų autoriteto atkūrimo reikia man, kaip pirmininkui? Ne, man to reikia kaip teisėjui, nes kitos vietos socialinėje aplinkoje aš, kaip ir dauguma iš Jūsų, tiesiog neturiu. Todėl ir sakau, būkime atsakingi, keiskimės ir keiskime savo socialinį vaidmenį. Bet kokiu atveju noriu užbaigti prasmingais žodžiais, kuriuos parašė žmogus, turintis didelę teisėjo patirtį ir galintis didžiuotis pripažinta teisėjo išmintimi,– A. Barakas: „Teisėjavimas nėra tiktai darbas. Tai – gyvenimo būdas. Tai – savotiška vergystės rūšis, kurios tikslas yra tarnystė laisvei, kilnumui ir teisingumui.“ Ačiū už dėmesį.

„Akivaizdu, kad pasitikėjimas – labai trapus dalykas. Teisėjai turi išmokti, tiksliau – gebėti jautriai puoselėti visuomenės pasitikėjimą teisingumu ir teismais..“

Aktualijos

9

2011 m. balandis, Nr. 3

TEISME – ADVOKATŲ IR TEISĖJŲ DISKUSIJA Kristina PETROŠIENĖ Lietuvos apeliacinio teismo atstovė spaudai

M. Kukaičio nuomone, jei advokatai patys galėtų tam tikra apimtimi naudotis LITEKO, tai išspręstų dalį minimų problemų – jie skelbtų savo užimtumą įvairiose bylose, derintų posėdžių laiką, patys parsisiųstų paskelbtas nutartis ar sprendimus ir pan. Yra ir kitas sprendimas – teisėjų padėjėjai arba posėdžių sekretoriai prieš siųsdami pranešimus galėtų pasidomėti advokato užimtumu.

Pastaruoju metu įvairios teisinės profesijos ir jų darbas dažnai minimi viešojoje erdvėje – priekaištaujama ir teismams, ir advokatams, ir prokurorams, ir antstoliams, ir notarams, ir kt. Kadangi advokato dalyvavimas teismo procesuose dažniausiai yra neišvengiamas, nuo teismo bei advokato sąveikos dažnai priklauso ir šių dviejų institucijų santykiai, ir visuomenės nuomonė apie teismus bei advokatūrą.

Vasario 24 d. Lietuvos apeliaciniame teisme šiuos klausimus aptarti susitiko dviejų teisinių profesijų atstovai – Advokatų tarybos pirmininkas Leonas Virginijus Papirtis, advokatas, Advokatų garbės teismo narys Mindaugas Kukaitis ir Lietuvos apeliacinio teismo (LApT) vadovybė: pirmininkas Egidijus Žironas ir skyrių pirmininkai Laima Garnelienė bei Artūras Driukas.

Pradėdamas diskusiją LApT pirmininkas E. Žironas pabrėžė, kad pastaraisiais metais teismai yra apkrauti darbu, bylos skiriamos nagrinėti kartais net po metų nuo jų gavimo teisme. Tokia situacija sukelia pasekmes visų pirma proceso dalyviams, taip pat ir teisėjams bei advokatams. Pirmininko nuomone, darbo krūvius galbūt padėtų suvaldyti proceso supaprastinimas, procesinių dokumentų trumpinimas, glaudesnis advokatų bendradarbiavimas su teismais ir kitos priemonės. Pvz., pastebima praktinė problema – didelė ieškinio ar skundo apimtis priverčia teisėją aptarti kiekvieną argumentą, kurių neretas dažnai peržengia bylos esmę ir yra nereikalingas. E. Žirono nuomone, teismo procese reikėtų dažniau pasitelkti proceso suteiktus instrumentus.

E. Žironui pritarė LApT Civilinių bylų skyriaus pirmininkas A. Driukas. Jo nuomone, advokatai iš esmės prisideda prie žmogaus teisių gynimo ir teismų procesuose dalyvauja stipriai pasiruošę. Tačiau pakoregavus kai kuriuos advokatų darbo aspektus galima būtų palengvinti teismų darbą, pvz., naujus įrodymus, taikos sutartis teismui advokatai galėtų pateikti kaip įmanoma anksčiau, o ne dieną prieš posėdį, nepiktnaudžiauti prašymais atidėti bylos nagrinėjimą ir stengtis nesutikti dalyvauti keliuose posėdžiuose vienu metu.

Advokatų tarybos pirmininkas L. V. Papirtis pabrėžė, kad advokatų savivalda griežtai pasisako už tai, jog advokatai netaptų bylų vilkinimo priežastimi, tačiau užsiminė ir apie abipusio geranoriškumo svarbą. Advokatų taryba nuolat rengia rekomendacijas advokatams, į ką atkreipti dėmesį atstovaujant klientams teismuose.

Advokatas M. Kukaitis sutiko, kad kartais advokatai per vėlai informuoja teismus apie tai, kad negalės dalyvauti posėdžiuose arba yra pasirengę pateikti taikos sutartį tarp šalių. Tačiau reikėtų atsižvelgti ir į tai, kad dėl didelių krūvių teismai ilgai nagrinėja bylas, dažnai dėl formalių priežasčių grąžina dokumentus trūkumams šalinti, o advokatų bylos „gula“ į stalčius ir pasimiršta. Todėl ir kyla nesusipratimų ar neapsižiūrėjimų. Be to, advokatas priminė apie Teisingumo ministro pažadą suteikti advokatams prieigą prie Teismų informacinės sistemos (LITEKO) ir advokatų užimtumo modulio sukūrimą, kuris palengvintų advokatų darbo organizavimą. Šiuo metu posėdžių data ir laikas paprastai su advokatais nėra derinami, todėl ir nutinka taip, kad vienu metu vyksta keli posė-

Diskusijoje dalyvavusi LApT Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkė L. Garnelienė informavo, kad LITEKO sistemoje užimtumo modulis kol kas neveikia ir pačiuose teismuose, tačiau LApT posėdžių laikas paprastai derinamas su advokatais ir dėl to nekyla problemų. Tačiau pirmininkė teigia pastebėjusi kitą problemą, daugiau susijusią su advokatų etika. Jos teigimu, advokatas turėtų atsisakyti teikti paslaugas klientui, jei negali jų įgyvendinti tinkamai ir laiku.

Teismai laukia advokatų geranoriškumo šioje srityje, kadangi kartais tenka dėl per didelio advokatų užimtumo skirti naujus gynėjus, kurie prašo laiko susipažinti su byla, o tai užtęsia procesą.

„.“

M. Kukaitis pastebėjo, kad Advokatų garbės teismas neseniai nubaudė advokatą, kuris apsiėmė atstovauti klientui realiai negalėdamas įvykdyti susitarimo. Iš kitos pusės, advokatai teigia negalintys atsisakyti ginti asmenų baudžiamosiose bylose, jeigu jie pageidauja konkretaus gynėjo. Tokiais atvejais Advokatų taryba teigia rekomenduojanti advokatams pranešti teismui, kad advokatas galėtų ginti asmenį, tačiau yra užimtas kitoje byloje. Jeigu teismas atidėtų nagrinėjimą ir jeigu klientas neturės kito gynėjo, tuomet advokatas galės įvykdyti savo įsipareigojimą.

Kita problema, kurią aptarė teisėjai ir advokatūros atstovai – praktika, kai teisėjas privačiai kalbasi apie bylą su prokuroru, o advokatas su klientu lieka už durų. Ir teisėjai, ir advokatai sutiko, kad tokia praktika nėra priimtina, kadangi visų pirma proceso dalyviui kyla įtarimų, kad jam už akių „susitarė“. Žinoma, yra teisėjų, kurie pasikviečia visus proceso dalyvius ir paprastai, tačiau nepažeisdami proceso normų, informuoja juos apie bylos apimtį, liudytojus, tariasi, kaip toliau organizuoti bylos nagrinėjimą. Tokie atvejai leidžia padidinti besibylinėjančio žmogaus pasitikėjimą.

Diskusijai artėjant pabaigos link buvo aptartas pernelyg formalizuotas teisminis procesas. Anot A. Driuko, daugelis teisėjų laiko procesą „šventa karve“, tačiau dažniausiai tas formalumas yra beprasmis. Teisėjo nuomone, reikėtų labiau atsižvelgti į žmogiškąjį faktorių. Pvz., kartais gavus žinią, kad advokatas susirgo, vis tiek surengiamas posėdis, atvyksta iš kitų miestų proceso dalyviai, o posėdis neįvyksta. Vietoj to prasmingiau ir efektyviau būtų kolegijai pasitarti ir skubiai informuoti kitą šalį, kad posėdžio nebus.

Tačiau daugelis teisėjų vis dar mano, kad to daryti negali. Advokatas M. Kukaitis prisiminė atvejį, kai nuvažiavo į kito miesto teismą, o jį informavo, kad teisėja yra išvykusi į seminarą, tačiau apie savo išvykimą advokatui nepranešė.

Teismo pirmininko E. Žirono nuomone, šiuos klausimus būtų verta spręsti specialiai sudarytoje darbo grupėje. Tačiau viena išvada jau dabar aiški – ir teismai, ir advokatai galėtų prisidėti prie to, kad bylos teismuose nebūtų vilkinamos.

Pokalbį stebėjęs „Veido“ leidėjas Algimantas Šindeikis: „Tikiu, kad Jūs suvokiate savo atsakomybę, antraip naikinate savo profesiją. Jūsų gildija yra labai jautri visuomenės nuomonei, o ji šiandien ne Jūsų naudai. Jūsų bendruomenė turi surasti asmenybių, kurios gebėtų argumentuotai viešai suformuluoti teismų sistemos problemas. Kartais teisininkai galvoja, kad viešoji erdvė – tai kažkas nešvaraus. Tačiau būtent joje vyksta kova dėl žmonių sielų – dalyvaukit joje.

Jeigu Jūs dėl jų nekovosite, kovos kažkas kitas. Problemų suformulavimas viešojoje erdvėje yra tinkamas spaudimas politikams. Klausydamas pokalbio supratau, kad Jums dirbti iš dalies trukdo vadybiniai dalykai. Mano nuomone, vadybinių problemų neturėtų spręsti profesijos atstovai.

Teisėjai neturi būti elementarūs prašytojai, valstybės sektorius iš principo turi būti geras, o ne prastas. Visuomenės nepasitikėjimas teismais yra didelė problema. Teismuose vyrauja pozityvizmas, teisėjai užsiima vadybiniais dalykais, sprendžia technines problemas, o ne nagrinėja bylas. Teisėjas visų pirma turi būti teisėjas“.

Aktualijos

10

2011 m. balandis, Nr. 3

NAUJOJI KLAIPĖDOS MIESTO APYLINKĖS TEISMO VADOVĖ: „NEPAMIRŠKIME, KAD ESAME VISUOMENĖS DALIS“ Gintarė DAUGĖLAITĖ Klaipėdos apygardos teismo pirmininko patarėja

Klaipėdos miesto apylinkės teismo pirmininko postas Jums – sėkmingas karjeros šuolis, galimybė ne tik iš arčiau pažvelgti į teismų sistemos problemas, tačiau ir prisidėti prie tiesioginio jų sprendimo, o galbūt tai tiesiog iššūkis sau pačiai?

Nelaikau tai karjeros šuoliu, nes Klaipėdos miesto teisme perėjau kiekvieną pakopą ir teismo pirmininko pareigos – pasiektas tikslas bei galimybė pritaikyti įgytas žinias, gyvenimišką patirtį ir įgyvendinti tiek jau susikaupusias, tiek naujas idėjas.

„.“

Pastarųjų mėnesių įvykiai Lietuvos teismų sistemoje rodo, kad tolerancijos teisėjų ydoms nebelieka. Kokią poziciją Jūs, kaip teismo vadovė, ruošiatės užimti kovoje su šiomis negerovėmis?

Lietuvos Respublikos Prezidentės dekretu š. m. kovo pabaigoje Klaipėdos miesto apylinkės teismo pirmininke paskirta šio teismo teisėja Audronė Gaižutienė. Apie artimiausius planus, teismo bei visos teismų sistemos problemas kalbamės su naująja teismo vadove.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja dirbate nuo 2003 metų.

Ne vienerius metus turėjote galimybę stebėti šio teismo darbo organizavimą bei administravimą iš vidaus. Kokius esminius šio teismo darbo trūkumus pastebėjote, kaip planuojate juos taisyti?

Administravimo darbui svarbios ne tik asmeninės savybės, bet ir reikalinga atitinkama kvalifikacija, tam tikros žinios, kurių teismų vadovams, manau, buvo teikiama nepakankamai. Sistemindama numatomų įgyvendinti planų prioritetus, pirmenybę teikiu požiūrio į asmenį, besikreipiantį į teismą, formavimui. Kiekvienas turi teisę būti išklausytas, nepriklausomai nuo to, kokie mūsų darbo krūviai, kokie mes pavargę ar užsiėmę. Prie prioritetinių planų taip pat priskirčiau ir galimybės tam tikrų kategorijų bylose į teismą kreiptis elektroniniu būdu įdiegimą, ryšių su žiniasklaida plėtojimą.

Klaipėdos miesto apylinkės teisme dirba didžiausias Klaipėdos apygardos teritorijoje teisėjų skaičius, jie išnagrinėja daugiausia bylų, nemaža dalis jų – rezonansinės. Tačiau teisėjus aptarnaujantis personalo skaičiaus dydis neatitinka Teisėjų tarybos 2009 metais patvirtintų pareigybių skaičiaus apylinkių teismuose. Ar žadate naujovių, kurios pagerintų teismo darbą? gerinimo klausimu? Žadėti negaliu, nes galutinius sprendimus priims kiti. Svarbu ne tik darbuotojų skaičius, bet ir jų kvalifikacija. Sieksiu, kad kuo daugiau mokymų būtų organizuota būtent techniniam personalui. Apylinkių teismai yra pirmoji grandis, su kuria susiduria visuomenė, todėl aptarnaujančio personalo kvalifikacija yra ypač svarbi. Apylinkių teismų sprendimai yra pradinis žmonių požiūrio apie teismus formavimasis, o mes, skirtingai nuo aukštesniųjų instancijų teismų, neturime kalbininko.

Be teisėjų, Jūsų vadovaujamame teisme dirba 121 valstybės tarnautojas bei darbuotojas, dirbantis pagal darbo sutartis. 2011 metų teismų biudžetai tenkins tik minimalius poreikius, finansavimo didinimo klausimas labai miglotas. Gal jau turite receptą, kaip motyvuosite pavaldinius?

Pagrindinė taisyklė: reikia ne tik imti, bet ir duoti. Pasiekęs tam tikrų rezultatų asmuo turi būti įvertintas. Tai žymiai daugiau negu tik algos išmokėjimas.

Dabartinei situacijai susiklostyti ko gero ir turėjo įtakos ši tolerancija. Teisėjo profesija yra ypatinga: vertiname kitų poelgius, veiksmus. Tai daryti galime tik patys būdami nepriekaištingos reputacijos.

Savo įgytomis žiniomis bei sukaupta patirtimi dalijatės su Socialinių mokslų kolegijos studentais, siekiančiais įgyti teisės profesinio bakalauro kvalifikaciją. Ar eidama teismo pirmininkės pareigas taip pat užsiimsite pedagogine veikla? Šį klausimą man jau uždavė sūnus ir aš jam atsakiau – taip. Esu dėkinga Kolegijos vadovybei, kad buvau pakviesta. Pedagoginė veikla man naujas atradimas. Galimybė ne tik perduoti savo žinias, bet ir išgirsti būsimų kolegų mintis.

Ko palinkėtumėte Klaipėdos miesto apylinkės teismo personalui ir visiems teismų sistemos darbuotojams?

Noro siekti, tobulėti, nes tai gyvenimo variklis. Ir nepamiršti, kad esame visuomenės dalis.

Dėkojame už pokalbį ir linkime visokeriopos sėkmės naujose pareigose.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo pirmininkės Audronės Gaižutienės biografija

Audronė Gaižutienė gimė 1964 m. Šilalėje. 1984 m. baigusi Kauno ekonomikos technikumą bei įgijusi teisės specialybę, dirbo Klaipėdos miesto apylinkės teisme teismo posėdžių sekretore, juriskonsulte. 1990 m. Vilniaus universitete Teisės fakultete įgijo teisininko kvalifikaciją. 1991–1996 m. dirbo Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos Vandens transporto departamento juriskonsulte. 1995–1996 m. dirbo juriste AB Ūkio banke, vėliau – šio banko Klaipėdos filialo valdytojo pavaduotoja. 2001–2002 kėlė kvalifikaciją Lietuvos bankininkystės, draudimo ir finansų institute, Bankininkystės mokymo centre, „Giordano Dell Amore Foundation“ Italijoje, „ICI European Academy“ Švedijoje. Nuo 2003 m. liepos mėn. paskirta eiti Klaipėdos m. apylinkės teismo teisėjo pareigas. 2010–2011 m. VšĮ Socialinių mokslų kolegijoje dėsto civilinės teisės paskaitas. Šių metų kovo 29 d. Lietuvos Respublikos Prezidentės dekretu paskirta eiti Klaipėdos miesto apylinkės teismo pirmininko pareigas.

Verta žinoti 2011 m. balandis, Nr. 3

NAUJAUSI TEISĖS AKTŲ PAKEITIMAI Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 31 d. nutarimas dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.103 straipsnio (2006 m. spalio 17 d. redakcija) 3 dalies ir Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 28 straipsnio (2006 m. spalio 17 d., 2009 m. lapkričio 19 d. redakcijos) 3 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai (Ţin., 2011, Nr. 14-602).

Konstitucinis Teismas nusprendė: Civilinio kodekso 4.103 straipsnio 3 dalis tiek, kiek nebuvo nustatyti kriterijai arba (ir) atvejai, kuriems esant teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais, galėjo priimti ir kitokį sprendimą nei įpareigoti statytoją statinį nugriauti arba reikiamai pertvarkyti, prieštaravo Konstitucijai.

Statybos įstatymo 28 straipsnio 3 dalis tiek, kiek nebuvo nustatyti kriterijai arba (ir) atvejai, kuriems esant teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais, galėjo priimti ir kitokį sprendimą nei patvirtinti kompetentingų institucijų sprendimus, įpareigojančius statinį pertvarkyti ar nugriauti, prieštaravo Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas išaiškino, kad ginčijamas teisinis reguliavimas apima įvairias situacijas, susijusias su statybos darbų vykdymu, t. y. tokias situacijas, kai yra statomas (pastatytas) statinys ar atlikti kiti statybos darbai, kurie toje vietoje apskritai yra negalimi, o nustatyti paţeidimai objektyviai gali būti pašalinami tik nugriaunant ar perstatant statinį, taip pat tokias situacijas, kai statomas (pastatytas) statinys ar atlikti kiti statybos darbai, kurie toje vietoje iš esmės galimi, o nustatyti paţeidimai objektyviai gali būti ištaisomi negriaunant ar neperstatant statinio.

Nutarime konstatuota, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu teismui, nagrinėjančiam bylą dėl statybos, paţeidţiančios teisės aktų reikalavimus, civilinių teisinių pasekmių, buvo numatyta teisė priimti tik vieną iš dviejų sprendimų: per nustatytą terminą įpareigoti statytoją reikiamai pertvarkyti statinį (dalį statinio nugriauti, perstatyti ar pan.) arba statinį nugriauti; galimybė teismui priimti kitokį sprendimą nebuvo numatyta nepriklausomai nuo to, ar statomas (pastatytas) statinys ar atlikti kiti statybos darbai toje vietoje apskritai yra galimi.

Pabrėţta, kad įstatymų leidėjas, siekdamas uţtikrinti Konstitucijos ginamą viešąjį interesą, natūralios gamtinės aplinkos, atskirų gamtos objektų, saugomų teritorijų ir vertingų vietovių apsaugą, tinkamą, racionalų ţemės, miškų ir vandens telkinių naudojimą, gali numatyti įvairias poveikio priemones, kuriomis siekiama pašalinti statybos, paţeidţiančios teisės aktų reikalavimus, pasekmes. Tokios poveikio priemo-

nės gali būti įpareigojimas statomą (pastatytą) statinį nugriauti arba jį reikiamai pertvarkyti (dalį statinio nugriauti, perstatyti ir pan.). Nustatant tokias priemones turi būti laikomasi proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose numatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus, jos turi būti būtinos siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijos ginamą viešąjį interesą, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes ir konstituciškai svarbius tikslus.

Konstitucinis Teismas nusprendė, kad Civilinio kodekso 4.103 straipsnio 3 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį teismas, išnagrinėjęs bylą dėl statybos, paţeidţiančios teisės aktų reikalavimus, pasekmių, privalėjo priimti sprendimą įpareigoti statytoją statomą statinį nugriauti ar jį reikiamai pertvarkyti tais atvejais, kai atlikti statybos darbai toje vietoje yra apskritai negalimi, o nustatyti paţeidimai objektyviai gali būti pašalinami tik nugriaunant ar perstatant statinį, yra proporcingas padarytam paţeidimui ir atitinkantis siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus apginti paţeistas asmenų teises, išlaikyti teisingą visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, uţtikrinti aplinkos, saugomų teritorijų ir vertingų vietovių, kitų gamtos objektų apsaugą, tinkamą, racionalų teritorijų naudojimą, ir vertintinas kaip konstituciškai pagrįstas.

Nutarime konstatuota, kad kitaip vertintinas Civilinio kodekso 4.103 straipsnio 3 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas, kada jis apima tokias situacijas, kai statomas (pastatytas) statinys ar atlikti kiti statybos darbai toje vietoje iš esmės yra galimi, o nustatyti paţeidimai objektyviai gali būti ištaisomi negriaunant ar neperstatant statinio. Konstitucinis Teismas pabrėţė, kad teisinis reguliavimas, pagal kurį teismas, nagrinėjantis bylą dėl statybos, paţeidţiančios teisės aktų reikalavimus, pasekmių, tais atvejais, kai statomas (pastatytas) statinys ar atlikti kiti statybos darbai toje vietoje iš esmės galimi, o nustatyti paţeidimai objektyviai gali būti ištaisomi negriaunant ar neperstatant statinio, negalėjo priimti kitokio sprendimo, kaip tik sprendimą per nustatytą terminą įpareigoti statytoją statinį nugriauti arba reikiamai pertvarkyti, sudarė prielaidas atsirasti tokioms teisinėms situacijoms, kai teismo galimybės vykdyti teisingumą buvo apribotos.

Taip pat konstatuota, kad įstatymų leidėjui reguliuojant santykius, susijusius su statybų, paţeidţiančių teisės aktų reikalavimus, pasekmių šalinimu, iš Konstitucijos kyla pareiga nustatyti kriterijus arba (ir) atvejus, kuriems esant teismas, sprendţiantis dėl statybos, paţeidţiančios teisės aktų reikalavimus, teisinių pasekmių, įvertinęs visas bylos aplinkybes ir vadovaudamasis teisin-

gumo, protingumo ir proporcingumo principais, turėtų galimybę parinkti tinkamą poveikio priemonę statybos, paţeidţiančios teisės aktų reikalavimus, pasekmėms šalinti.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija) 4 straipsnio 2 dalies 2 punkto, 5 straipsnio 1 dalies, 6 straipsnio 1 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Ţin., 2011, Nr. 20-967).

Konstitucinis Teismas nusprendė, kad Lietuvos teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ribojama teisėjų teisė gauti teisingą atlyginimą uţ viršvalandinį darbą, uţ darbą švenčių ir poilsio dienomis, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Teisėjų atlyginimų įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek darbo advokatu laikotarpis nėra įskaitomas į stažą priedams už ištarnautus Lietuvos valstybei metus apskaičiuoti, neprieštarauja Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas paţymėjo, kad iš Konstitucijos ir įstatymų kyla ir tokios teisėjų funkcijos, kurias vykdydamas teisėjas turi dirbti viršvalandţius, poilsio bei švenčių dienomis.

Pagal Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalį galimos tokios situacijos, kai teisėjams, atliekant minėtas teisėjo funkcijas dirbusiems viršvalandţius, poilsio bei švenčių dienomis, išmokėtinos vienkartinės priemokos nėra proporcingos jų išdirbtam laikui, jos yra ribojamos; taigi galimi tokie atvejai, kai uţ minėtą teisėjų darbą jiems nėra atlyginama arba atlyginama neteisingai.

11

Verta žinoti 2011 m. balandis, Nr. 3

NAUJAUSI TEISĖS AKTŲ PAKEITIMAI Paţymėta, kad pagal Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalį negali būti tokios situacijos, kad teisėjui, vykdančiam Baudţiamojo proceso kodekse, Civilinio proceso kodekse ir kituose įstatymuose nurodytas teisėjo funkcijas, kurios turi būti vykdomos po darbo valandų, poilsio bei švenčių dienomis, būtų nemokama arba uţ šį darbą nebūtų apmokama teisingai.

Turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį teisėjams, vykdantiems minėtas teisėjo funkcijas, būtų teisingai atlyginama uţ darbą dirbant viršvalandţius, poilsio bei švenčių dienomis. Tačiau Konstitucinis Teismas paţymėjo, kad Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų nuostatų negalima traktuoti kaip teisėjo darbo vykdant funkcijas, kurios objektyviai turėtų būti atliekamos darbo dienomis įprastiniu teisėjo darbo laiku, apmokėjimo tvarkai reguliuoti skirtų teisės normų.

Konstitucinio Teismo taip pat buvo prašoma ištirti, ar tai, kad, priėmus Teisėjų atlyginimų įstatymą, į staţą priedams uţ ištarnautus Lietuvos valstybei metus apskaičiuoti nebuvo įskaičiuojamas darbo advokatu laikotarpis, neprieštarauja Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas nutarime paţymėjo, kad priedas uţ ištarnautus Lietuvos valstybei metus yra susijęs su valstybės tarnybos institutu, priklausomas nuo jo ypatumų. Šis priedas yra apskaičiuojamas ir mokamas valstybės tarnautojams, pareigūnams, jis mokamas taip pat ir teisėjams, kurie tam tikrą laikotarpį dirbo ne tik teisėjais teismuose, bet ir tiems, kurie ėjo valstybės tarnautojo, pareigūno pareigas kitose atitinkamose valstybės ar savivaldybių institucijose.

Paţymėta, kad advokatų veikla yra tam tikra asmens savarankiška profesinė veikla, susijusi su atitinkamų teisinių paslaugų teikimu, uţ kurią paprastai klientai atlygina šalių susitarimu. Taigi, advokatų veikla negali būti tapatinama su valstybės tarnautojo ar pareigūno pareigų ėjimu valstybės ar savivaldybių institucijose, taip pat su valstybės tarnyba.

Nutarime taip pat yra paţymėta, kad sąvoka „teisėjo atlyginimas“ apima visas išmokas, mokamas teisėjui iš valstybės biudţeto. Įstatymų leidėjas, reguliuodamas santykius, susijusius su teisėjų atlyginimų nustatymu, gali įtvirtinti, kad atlyginimas – teisėjo socialinė (materialinė) garantija – susideda ne iš vienos, o iš kelių sudedamųjų dalių, kaip antai pareiginės algos, priedų, priemokų; be to, pagal Konstituciją kurios nors teisėjo atlyginimo sudedamosios dalies maţinimas didinant kitą teisėjo atlyginimo sudedamąją dalį, kai pats teisėjo atlyginimas nemaţėja, nereiškia teisėjo atlyginimo, kaip

teisėjo socialinės (materialinės) garantijos, maţinimo. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad nors priėmus Teisėjų atlyginimų įstatymą į staţą priedams uţ ištarnautus Lietuvos valstybei metus apskaičiuoti nebuvo įskaičiuojamas darbo advokatu laikotarpis, teisėjų atlyginimai dėl to nesumaţėjo. Todėl nėra pagrindo teigti, kad ginčytu teisiniu reguliavimu minėta teisėjų socialinė (materialinė) garantija buvo sumažinta.

3. Lietuvos Respublikos baudţiamojo kodekso 3, 7, 95, 100, 101, 102, 103, 105, 106, 109, 111 straipsnių pakeitimo ir papildymo, 104 straipsnio pripaţinimo netekusiu galios ir Kodekso papildymo 113(1) straipsniu įstatymas (Žin., 2011, Nr.381805). Šio įstatymo tikslas – suderinti Lietuvos Respublikos nacionalinę teisę su 1998 m. Tarptautinio Baudţiamojo Teismo Romos statutu, 1949 m. Ženevos konvencijomis dėl karo aukų apsaugos ir jų 1977 m. papildomais protokolais atsiţvelgiant į Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus, taip pat tobulinti Lietuvos Respublikos baudţiamojo kodekso XV skyriaus nuostatas šalinant teisinio reguliavimo spragas ir kriminalizuojant susijusias pavojingas veikas. Įstatymu siekiama užpildyti esamas teisės spragas suderinant Baudţiamojo kodekso nuostatas su Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis ir taip sudarant teisinį pagrindą patraukti asmenis baudţiamojon atsakomybėn uţ visas tarptautinės teisės draudţiamas nusikalstamas veikas, įskaitant ir padarytas netarptautinio ginkluoto konflikto metu, sprendţiant vado (kario ir civilio) atsakomybės problemas.

4. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos darbo kodekso 124 straipsnio 2 dalimi, priėmė nutarimą „Dėl Darbo santykių pasibaigimo, kai darbdavio (jeigu darbdavys yra fizinis asmuo) ar darbdavio atstovų buvimo vietos nustatyti neįmanoma, tvarkos aprašo patvirtinimo“ (Ţin., 2011, Nr. 241170).

Darbo santykių pasibaigimo, kai darbdavio (jeigu darbdavys yra fizinis asmuo) ar darbdavio atstovų buvimo vietos nustatyti neįmanoma, tvarkos aprašas nustato darbo santykių pasibaigimo tvarką, kai darbdavio (jeigu darbdavys yra fizinis asmuo) ar darbdavio atstovų buvimo vieta neţinoma.

Darbuotojas, norėdamas nutraukti darbo santykius su darbdaviu, kurio buvimo vieta neţinoma, turi Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai pateikti paštu, elektroninėmis priemonėmis (patvirtinęs elektroniniu parašu) ar tiesiogiai rašytinį prašymą dėl darbo santykių pasibaigimo pagal

Lietuvos Respublikos darbo kodekso 124 straipsnio 1 dalies 4 punktą , kurio šablonas yra Valstybinės darbo inspekcijos interneto svetainėje www.vdi.lt Praėjus 20 darbo dienų nuo prašymo gavimo ir nenustačius darbdavio buvimo vietos, kitą darbo dieną Valstybinės darbo inspekcijos inspektorius darbuotojui išduoda Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus nustatytos formos paţymą, kurioje konstatuoja darbo santykių pasibaigimą pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 124 straipsnio 1 dalies 4 punktą.

Darbo santykiai laikomi pasibaigę nuo minėtos paţymos išdavimo datos.

Informaciją parengė Nacionalinės teismų administracijos Teisės ir administravimo skyriaus vedėjo pavaduotoja Dovilė Mekionytė

12

Teisminės praktikos aktualijos 2011 m. balandis, Nr. 3

EB TEISINGUMO TEISMO PRAKTIKOS AKTUALIJOS

Rūta BUČINSKAITĖ Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisės tyrimų ir apibendrinimo departamento konsultantė

Kasdieniame teismų darbe vis svarbesnis tampa Europos Sąjungos teisės taikymas, o Europos Sąjungos Teisingumo Teismas sulaukia vis daugiau nacionalinių teismų prašymų priimti prejudicinius sprendimus.

Kviečiame visus, susidomėjusius Europos Sąjungos teise, susipažinti su dviem aktualiais Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimais, pateikiančiais išaiškinimus dėl 2001 m. gegužės 28 d.

Tarybos Reglamento (EB) Nr. 1206/2001 dėl valstybių narių teismų tarpusavio bendradarbiavimo renkant įrodymus civilinėse ar komercinėse bylose (toliau – Reglamentas Nr. 1206/2001) ir Konvencijos dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės, pateiktos pasirašyti 1980 m. birželio 18 d. Romoje, aiškinimo ir taikymo.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2011 m. vasario 17 d. sprendime byloje Nr. C-283/09 išaiškino, kad renkant įrodymus pagal 2001 m. gegužės 28 d. Tarybos Reglamentą (EB) Nr. 1206/2001 dėl valstybių narių teismų tarpusavio bendradarbiavimo renkant įrodymus civilinėse ar komercinėse bylose (toliau – Reglamentas Nr. 1206/2001) valstybės narės teismas, prašantis apklausti liudytoją (prašantysis teismas), neprivalo apmokėti išlaidų, kurias teismas, apklausiantis liudytoją kitoje valstybėje narėje, patirs dėl tokios apklausos.

2009 m. Mr. Weryoski kreipėsi į Varšuvos miesto centro apygardos teismą su reikalavimu Mediatel 4B spółka z o.o., jo buvusiam darbdaviui, dėl nuostolių, patirtų sudarius nekonkuravimo susitarimą, atlyginimo. Šiame procese Lenkijos teismas kreipėsi į Dublino miesto apygardos teismą Airijoje prašydamas išklausyti liudytoją.

Pagal Airijos nacionalinę teisę liudytojas privalo pasirodyti teisme tik tuo atveju, jei jis iš anksto gauna jo kelionės išlaidų apmokėjimą („a viaticum“). Prašomasis teismas liudytojo apklausą padarė priklausomą nuo 40 eurų kompensacijos sumokėjimo liudytojui dėl jo patiriamų transporto išlaidų ir paprašė Lenkijos teismo iš anksto sumokėti šią sumą.

Teismas, vertindamas liudytojui skirtos kompensacijas dėl kelionės išlaidų apmokėjimą, nurodė, kad Reglamente Nr. 1206/2001 yra numatyta, jog už prašymo surinkti įrodymus vykdymą neturėtų būti reikalaujama kompensuoti jokių mokesčių ar išlaidų. Teismas pasisakė, kad „mokesčiai“ turėtų būti vertinami kaip sumos, kurias teismas gauna dėl savo funkcijų vykdymo, o „išlaidos“ turėtų būti suprantamos kaip sumos, kurias teismas proceso metu sumoka trečiosioms šalims, ypatingai ekspertams ar liudytojams. To pasekoje apmokėtos liudytojo išlaidos yra vertinamos kaip „išlaidos“ Reglamento Nr. 1206/2001 prasme. Teismas pažymėjo, kad Reglamento Nr. 1206/2001 tikslas yra siekti paprasto, efektyvaus ir greito įrodymų rinkimo, kai jis vyksta kelioms valstybėms bendradarbiaujant. Taigi vienos valstybės narės prašymu kitos valstybės narės teismo atliekamas įrodymų rinkimas negali tapti ilgo proceso prašančioje valstybėje priežastimi.

Taigi prašantysis teismas gali būti įpareigotas padengti prašomojo teismo išlaidas tik jeigu tokioms išlaidoms yra taikoma viena iš Reglamente Nr. 1206/2001 numatytų išimčių.

Liudytojo išlaidos nepatenka tarp tokių Reglamente Nr. 1206/2001 numatytų išimčių. Teismas nusprendė, kad 14 ir 18 Reglamento Nr. 1206/2001 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad prašantysis teismas neprivalo iš anksto apmokėti liudytojo išlaidų arba padengti tokių apklaustam liudytojui sumokėtų išlaidų.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2011 m. kovo 15 d. sprendime Nr. C-29/10 išaiškino, kad Konvencijos dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės, pateiktos pasirašyti 1980 m. birželio 18 d.

Romoje (toliau – Romos konvencija), 6 straipsnio 2 dalies a punktas turi būti aiškinamas taip, kad tuo atveju, kai darbuotojas atlieka savo darbą daugiau nei vienoje susitariančioje valstybėje, valstybė, kurioje darbuotojas, vykdydamas sutartį, paprastai dirba, kaip tai suprantama pagal šį straipsnį, yra valstybė, kurioje arba iš kurios, atsižvelgiant į visas tą darbą apibūdinančias aplinkybes, darbuotojas faktiškai vykdo pagrindinius įsipareigojimus darbdaviui.

Byloje į teismą kreipėsi Vokietijos pilietis Mr. Koelzsch, kuris dirbo Liuksemburge veikusioje pervežimų įmonėje, kuri buvo dukterinė įsteigtos ir veikusios pagal Danijos teisę įmonės atžvilgiu. Vokietijos piliečio sudarytoje darbo sutartyje buvo numatyta, kad jai taikoma Liuksemburgo teisė ir kad Liuksemburgo teismai turi išimtinę jurisdikciją. Darbuotojas gyveno Vokietijoje, o dirbo keliose valstybėse narėse. Nutraukiant darbo sutartį su ieškovu, jis Liuksemburgo teisme ginčijo darbo sutarties nutraukimą, remdamasis Romos konvencijos 6 straipsnio 1 ir 2 dalimis ir prašydamas taikyti Vokietijos teisę, pagal kurią jis, kaip darbuotojų atstovas, negalėjo būti atleistas. Liuksemburgo teismams atsisakius remtis Romos konvencijos ir vėliau – Vokietijos teisės nuostatomis, darbo sutartis su ieškovu buvo nutraukta.

Ieškovas kreipėsi į teismą reikalaudamas žalos atlyginimo dėl to, kad Liuksemburgo teismai netaikė Romos konvencijos nuostatų.

Teisingumo Teismas išaiškino, kad Romos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies a punkte įtvirtintas kriterijus taikomas ir tokiu atveju, kaip nagrinėjamasis pagrindinėje byloje, kai darbuotojas dirba keliose susitariančiose valstybėse, jei bylą nagrinėjantis teismas gali nustatyti valstybę, su kuria darbas yra glaudžiai susijęs.

Taigi Romos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies a punktas turi būti aiškinamas taip, kad tuo atveju, kai darbuotojas atlieka savo darbą daugiau nei vienoje susitariančioje valstybėje, valstybė, kurioje darbuotojas, vykdydamas sutartį, paprastai dirba, kaip tai suprantama pagal šį straipsnį, yra valstybė, kurioje arba iš kurios, atsižvelgiant į visas tą darbą apibūdinančias aplinkybes, darbuotojas faktiškai vykdo pagrindinius įsipareigojimus darbdaviui. Nagrinėjamoje byloje tokia valstybe pripažinta Vokietija, nepriklausomai nuo to, kad darbdavys ten nebuvo įkūręs savo dukterinės įmonės, o darbo sutarčiai buvo taikoma Liuksemburgo teisė.

13

Kvalifikacijos tobulinimas 2011 m. balandis, Nr. 3

MOKYMASIS – NESIBAIGIANTIS PROCESAS Žydrė TALAČKAITĖ Nacionalinės teismų administracijos projektų vadovė

Kaip teigiama mokslo žurnale „Child Development“, žmogaus mokymosi procesas prasideda jam dar negimus. Žmogaus smegenys yra plastiškos ir kinta visą gyvenimą. Kai jos netreniruojamos, žinių įsisavinimas blogėja, taigi stengdamiesi kuo daugiau sužinoti, įsiminti, laviname atmintį. Nors vyresniame amžiuje mokymosi procesas gali lėtėti, tačiau stiprėja gebėjimas atsirinkti mokymosi medžiagą, derinti įvairius veiklos būdus, strateguoti.

Vienas iš Europos Sąjungos (ES) keliamų tikslų švietimo politikos srityje – skatinti žmogaus mokymąsi visą gyvenimą. Ši siekiamybė užtikrina žmogaus gyvenimo kokybę bei jo vietą konkurencingoje šiuolaikinėje visuomenėje. Iki Lietuvai tampant ES nare, mokymąsi visą gyvenimą ir suaugusiųjų švietimą remianti iniciatyva šalyje buvo labai maža. Mokymasis visą gyvenimą apibrėžiamas kaip visa mokymosi veikla, vykstanti visą gyvenimą, siekiant tobulinti žinias, kompetencijas bei gebėjimus asmeninėje, pilietinėje, socialinėje ir/ arba su darbu susijusioje perspektyvoje. Apie šią sąvoką jau buvo pradėta diskutuoti Europos Komisijos išleistoje Baltojoje knygoje (1995 m.), pavadintoje „Mokymas ir mokymasis – besimokančios visuomenės link“.

Mokymasis visą gyvenimą naikina skirtingų kartų amžiaus ribas, priverstinio išėjimo į pensiją būtinybę, nes žmogus, turintis profesinio ir visuomeninio gyvenimo patirtį, nenusileidžia žinių kokybe jaunam specialistui, dar nespėjusiam išsiugdyti strateginio mąstymo ar bendravimo su žmonėmis diplomatijos subtilybių. Mokymasis visą gyvenimą suprantamas ir kaip šiuolaikinis atsakas į nedarbo problemą.

Darbdaviai, kurie suinteresuoti, kad jų darbuotojai domėtųsi savo srities naujovėmis, gilintų darbo įgūdžius, skatina jų norą dalyvauti kvalifikacijos tobulinimo kursuose, paskaitose. Deja, neretai darbdaviai gana skeptiškai vertina kvalifikaciją patvirtinančius pažymėjimus (ypač neformaliojo ugdymo). Ne visada tinkamai įvertinamas savarankiškas mokymasis, kurio negalima įrodyti jokiais pažymėjimais. Todėl labai svarbu tobulinti neformaliojo, ypač savarankiško, mokymosi ir jo rezultatų pripažinimą, svarbą ir reikšmę.

Užsienyje populiarėja „Trečiojo amžiaus“ universitetai, suteikiantys galimybę mokytis ir tobulėti vyresnio amžiaus žmonėms. Daugiausiai juos lanko pensinio amžiaus žmonės, turintys galimybę gilintis juos dominančioje srityje. Tokie universitetai tęsia nuolatinio mokymosi idėją.

Mokymasis visą gyvenimą atskleidžia individo kūrybines galias, skatina jo novatorišką veiklą ir turtina intelektualiai. Vienas iš garsiausių išradėjų T. Edisonas tikėjo, kad viską galima pasiekti savo pastangomis: „Genijus – tai vienas procentas įkvėpimo ir 99 procentai prakaito“, – teigė jis. Nustatyta, kad kūrybingumas, priešingai nei talentas, nėra genetiškai nulemtas, tai – lavintinas dalykas. Žymus psichologijos mokslų daktaras Robertas Epsteinas teigia, kad visi mes turime galimybę tapti mocartais, edisonais, mendelejevais ar enšteinais.

Kūrybinį mąstymą skatina žmogaus visapusiškumas, domėjimasis įvairiomis sritimis.

Nuolat tobulinkite savo gebėjimus, siekite žinių ir susikurkite sistemą sukauptai informacijai išsaugoti ir atnaujinti. Tam tinka spauda, internetas, specialioji literatūra, bendravimas su toje pačioje srityje dirbančiais žmonėmis.

14

Kalbos patarimai

15

2011 m. balandis, Nr. 3

“Dėl vieno ištarto žodžio žmogų pavadina išminčiumi arba kvailiu. Būkite atidūs, galvokite, ką sakote.”

Konfucijus

Šią mintį galima būtų pratęsti: galvokime, ne tik ką sakome, bet ir ką rašome. Nuo šiol kiekviename numeryje Jūsų lauks naujas kalbos patarimų skyrelis. Tikimės, patarimai padės pagražinti ir raštų, ir šnekamąją kalbą.

Brūkšnys ar brūkšnelis?

Brūkšnelis ir brūkšnys yra skirtingi ženklai.

Brūkšnelis rašomas tarp dviejų (kartais ir daugiau) sintaksiškai lygiaverčių žodžių, nusakančių vieno daikto, reiškinio ar vienos ypatybės pavadinimą (pvz.: pasitarimas-seminaras, paskaitakoncertas ir kt.); kai kalbama apie sugretintas pareigas, pavyzdžiui: vertėjas-referentas, šaltkalvis-vairuotojas, dažytojastinkuotojas, kasininkas-kontrolierius.

Brūkšnelis nerašomas, kai antrasis žodis nurodo siauresnę kvalifikaciją, specializaciją, pvz.: gydytojas terapeutas, gydytojas konsultantas, inžinierius programuotojas, ir pan. Taip pat tarp sintaksiškai lygiaverčių, bet reiškiančių skirtingus dalykus daiktavardžių, pvz.: pajamų-išlaidų sąmata (taisoma: pajamų ir išlaidų sąmata), gamybos-prekybos firma (taisoma: gamybos ir prekybos firma), vaisių-daržovių sultys (taisoma: vaisių ir daržovių sultys); taip pat tarp sintaksiškai nelygiaverčių daiktavardžių, kurių vienas (paprastai antrasis) yra siauresnės reikšmės, paaiškina, patikslina arba papildo kitą ir eina jo priedėliu, pvz.: bankas akcininkas, įmonė rėmėja, valstybė narė, telefonas automatas.

Brūkšnys yra skyrybos ženklas, juo skiriamos sakinio dalys, sakinių dėmenys, tiesioginė kalba.

Brūkšnys rašomas tarp dviejų ar daugiau žodžių ar skaitmenų, žyminčių daiktų bei reiškinių vietos, laiko, kiekio, eilės ribas (pvz.: Traukinys Vilnius–Kaunas išvyks laiku. Lankytojai priimami 12.30– 16.30 valandomis. Bibliotekoje lankausi 2–4 kartus per savaitę).

Brūkšnį, jei naudojatės ne lietuviško standarto klaviatūra, galima surinkti Alt+0150. Rengiant koduočių ir klaviatūros standartus būtent šis vidutinio ilgio brūkšnys buvo paskirtas lietuvių rašto kalbai. (Brūkšnys, kurio kodas 151, palaikytas per ilgu, jis vadinamas ilguoju ir vartojamas nebent išskirtinumo, puošnumo sumetimais.). „Ypač“ ar „ypatingai“?

Prieveiksmis ypatingai nevartotinas prieveiksmio ypač reikšme, pvz.: ypatingai (taisoma ypač) geras filmas, ypatingai (taisoma ypač) mažos kainos, ypatingai (taisoma ypač) pigu.

Prieveiksmis ypač vartojamas tada, kai norima sakinyje ką nors pabrėžti, išskirti, paryškinti, pvz.: Šis pasiūlymas ypač vilioja; Gauta ypač svarbi informacija; Oras jau šaltas, ypač vakarais. Tekste jį dažnai galima pakeisti žodžiais labai, itin, nepaprastai ir pan..: Šis pasiūlymas labai vilioja; Gauta nepaprastai svarbi informacija.

Prieveiksmis ypatingai, padarytas iš būdvardžio ypatingas „išsiskiriantis, nepaprastas“, vartojamas tuo atveju, kai norima pasakyti, kad kas nors daroma nepaprastai, savotiškai, kitaip nei įprasta, pvz.: Kino žvaigždė elgiasi (kalba, rengiasi, atrodo…) ypatingai.

Tęsinys kitame numeryje.

Informaciją parengė Nacionalinės teismų administracijos Komunikacijos skyriaus vyresnioji specialistė Zita Bislienė

Daugiau informacijos apie kalbos taisyklingumą www.vlkk.lt

Iš teisėjų gyvenimo

16

2011 m. balandis, Nr. 3

G. VIEDERIS: GYVENIME

ŠACHMATAI

UŽIMA

IŠSKIRTINĘ

VIETĄ

MANO

Airinė ŠERELYTĖ Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo atstovė ryšiams su visuomene

Šachmatai – ne tik juodai balta lenta. Šachmatai – tai mokslas, menas ir sportas, tai daugiau nei viena kažkuri veiklos sritis.

Greičiausiai, tai sintezė visų trijų, ugdanti ištvermę ir kantrybę, padedanti objektyviai vertinti savo jėgas bei gebėjimus, daryti teisingas išvadas ir priimti sprendimus. Šachmatai formuoja charakterį, lavina protą bei meninį skonį. Karalius Alfonsas Išmintingasis kažkada yra pasakęs, jog ”šachmatai yra kilniausias, daugiausia meistriškumo reikalaująs, palyginti su kitais, žaidimas“. Šį žaidimą mėgsta įvairių profesijų žmonės - neseniai Vilniaus miesto 2 apylinkės teisme vykusio šachmatų turnyro nugalėtoju tapo teisėjas Gediminas VIEDERIS. Kada pirmą kartą susidomėjote šachmatais?

Kai buvau vos ketverių, tėtis mane supažindino su šachmatų figūrų ėjimais. Šis žaidimas man patiko, vėliau, jau mokydamasis mokykloje, studijuodavau šachmatų periodiką, dalyvaudavau varžybose, ypač mėgdavau tuo metu populiarius šachmatų uždavinių sprendimo konkursus. Nugalėjus viename iš jų, 1987-aisiais, buvau pakviestas į tarptautinio meistro Algimanto Butnoriaus vedamą Lietuvos televizijos laidą. Man, vienuolikmečiui berniukui, tai buvo išties įsimintinas įvykis ir paskatinimas toliau domėtis mėgstamu žaidimu.

Save priskirtumėt prie profesionalų ar mėgėjų?

Be abejonės, esu tik šachmatų mėgėjas, nors šachmatai ir užima išskirtinę vietą mano gyvenime. Tenka pastebėti, kad pastaruoju metu, didėjant informacijos kiekiui, tobulėjant kompiuterinėms programoms, šachmatininkai sparčiai profesionalėja. Tai nereiškia, kad šachmatai žaidėjams tampa pragyvenimo šaltiniu (tai sau gali leisti tik labai aukšto meistriškumo, iš esmės pasaulinio lygmens, žaidėjai). Labai pakilo žaidimo lygis, taiga norint sėkmingai pasiroTeismas dyti varžybose, reikia išmanyti vis daugiau šachmatų teorijos ir turėti praktinių įgūdžių.

Kiek laiko skiriate šachmatams?

Paprastai per metus stengiuosi dalyvauti viename turnyre, kuriame naudojama vadinamoji „klasikinė“ laiko kontrolė, kai vienam žaidėjui partijos metu ėjimų apgalvojimui skiriama ne mažiau kaip dvi valandos, ir keliuose „greitųjų“ šachmatų turnyruose (dažniausiai po 15 minučių vienam žaidėjui). Tačiau labiausiai mėgstu „žaibo“ partijas (kai partijai vienam žaidėjui skiriamos tik 5 arba 3 minutės ir po kiekvieno padaryto ėjimo pridedama dvi sekundės). Šiose partijose būna nemažai klaidų, tačiau patiriamas sportinio azarto pojūtis - nepakartojamas.

2011 m. vasario 10 d. Vilniaus miesto 2 apylinkės teisme buvo surengtas šachmatų turnyras, kurio nugalėtoju Jūs ir tapote. Ar dažnai dalyvaujate panašiuose turnyruose?

Malonu, kad teisėjai domisi šachmatais. Teisėjų korpuse yra ir labai stiprių žaidėjų, galinčių mesti rimtą iššūkį net šios sporto šakos profesionalams – tai Klaipėdos apygardos teismo teisėjas Dalius Jocys, Švenčionių rajono apylinkės teismo teisėjas Rimvydas Petrauskas ir kai kurie kiti teisėjai. Ne paskutinis tarp jų esu ir aš.

Džiaugiuosi, kad bendraminčių radau savo darbovietėje, Vilniaus miesto 2 apylinkės teisme. Teismo pirmininkė Daiva Kazlauskienė nuoširdžiai pritarė šachmatų turnyro (kuriame, beje, dalyvavo ne tik teisėjai, bet ir Lietuvos Respublikos Seimo, prokuratūros ir policijos atstovai) idėjai, ją taip pat entuziastingai palaikė neseniai į mūsų kolektyvą sugrįžęs teisėjas Algimantas Valantinas. O šiaip, šachmatų turnyrai, kuriuose dalyvauja įvairių valstybės institucijų darbuotojai, pastarąjį dešimtmetį tapo labai populiarūs, kasmet dalyvauju bent keliuose tokiuose renginiuose (Seimo taurės turnyre, Prokuratūros taurės turnyre ir kituose).

Kokie Jūsų pasiekimai?

Teisėjo darbą suderinti su labai sėkmingu pasirodymu turnyruose

sunku. Todėl svarbiausi mano sportiniai pasiekimai yra iš šiek tiek ankstesnio laikotarpio – 2003 metų Seimo taurės turnyre užėmiau antrą vietą, sėkmingai pasirodžiau tais pačiais metais įvykusiame tarptautiniame šachmatų turnyre Klaipėdoje. 2006 ir 2007 metais tapau Prokuratūros taurės turnyro prizininku. Palyginimui – šiemet vykusiame Seimo taurės pagrindiniame turnyre užėmiau dvyliktą vietą (kita vertus, lyginant su ankstesniais metais, atsirado stiprių varžovų). Šachmatai yra žaidimas reikalaujantis loginio mąstymo. Kaip manote, ar pomėgis šachmatams pasitarnauja Jūsų profesinėje srityje, analizuojant teisines situacijas? Šachmatai (arba, tiksliau, prie šachmatų lentos įgyti mąstymo įgūdžiai) tikrai turi įtakos sprendžiant teisinius ginčus, analizuojant ir įvertinant bylose pasitaikančias situacijas. Neabejoju, kad ta įtaka – teigiama. Šachmatai išmoko objektyviai įvertinti susiklosčiusią situaciją ir pasirinkti tinkamiausius, neretai – pakankamai drąsius sprendimus. Žinoma, teisėjas nėra politikas, tad kelių ėjimų numatymas į priekį šioje profesijoje gal ir nevisada būtinas, nors, niekada ir nepakenkia.

Ką manote apie žmogaus varžybas su kompiuterinėmis programomis, ar žaidžiate virtualiųjų šachmatų turnyruose? Kokiomis sporto rūšimis be šachmatų dar domitės?

Pažangiausių kompiuterinių programų net pasaulio čempionas įveikti nėra pajėgus. Tad su kompiuteriais nesivaržau. Man kompiuteris – tai priemonė kaupti ir sisteminti informaciją, analizuoti šachmatines padėtis, ruoštis varžyboms. Dalyvauju tik varžybose prie realios lentos. Laisvalaikiu dar žaidžiu stalo tenisą, bėgioju.

Dėkoju už pokalbį.

Už Lietuvos ribų 2011 m. balandis, Nr. 3

JUNGTINĖS KARALYSTĖS TEISMŲ SISTEMA Monika VYŠNIAUSKIENĖ Nacionalinės teismų administracijos Tarptautinių santykių skyriaus vedėja

Tęsiame rubriką apie užsienio šalių teismų sistemas ir pristatome Jungtinėje Karalystės teismų sistemą, kurią sudaro trys jurisdikcijos: Anglijos ir Velso, Škotijos bei Šiaurės Airijos.

Anglija, Velsas ir Šiaurės Airija Už daugelio Anglijos ir Velso teismų administravimą atsakinga vyriausybinė institucija – Jos Didenybės teismų tarnyba (HMCS). Už Šiaurės Airijos teismų administravimą atsakinga Šiaurės Airijos teismų tarnyba.

Baudžiamosios bylos Anglijoje ir Velse bei Šiaurės Airijoje nagrinėjamos magistratų teismuose ir Karūnos teisme. Civilinės bylos Anglijoje, Velse ir Šiaurės Airijoje nagrinėjamos magistratų teismuose ir grafysčių teismuose.

Magistratų teismai nagrinėja baudžiamąsias bylas ir kai kurias civilines bylas. Šie teismai nagrinėja nusikaltimus, kai atsakovas neturi teisės prašyti, kad sprendimą priimtų prisiekusieji. Šie nusikaltimai vadinami nusižengimais. Už nusižengimus didžiausia skirtina bausmė yra laisvės atėmimas šešiems mėnesiams ir (arba) bauda iki 2000 GBP (8000 Lt).

Analogiškai, byla, kurios ieškinio vertė yra mažesnė nei 15 000 GBP (60 000 Lt.), gali būti perduota iš grafystės teismo Aukštajam teismui.

Aukštąjį teismą sudaro Šeimos teisės, Karalienės suolo ir Kanclerio skyriai. Šeimos teisės skyrius nagrinėja sudėtingas užginčytas bylas dėl santuokos nutraukimo, globos, įvaikinimo, smurto šeimoje ir kt. Jis taip pat nagrinėja apeliacinius skundus dėl magistratų teismuose ir grafysčių teismuose nagrinėtų su santuoka susijusių bylų, psichiškai nesveikų asmenų atvejus ir nesudėtingas bylas dėl testamento.

Magistratų teismai taip pat nagrinėja nusikaltimus, kai atsakovas gali pasirinkti, kad sprendimą priimtų prisiekusieji, tačiau nusprendžia, kad jo bylą nagrinės magistratų teismas. Jeigu atsakovas pasirenka, kad sprendimą priimtų prisiekusieji, byla perduodama Karūnos teismui.

Karalienės suolo skyrius nagrinėja didelius ir (arba) sudėtingus ieškinius dėl kompensacijos. Jis taip pat nagrinėja tam tikrus apeliacinius skundus dėl magistratų teismuose arba Karūnos teisme nagrinėtų bylų, peržiūri organizacijų veiksmus, kad įvertintų jų teisėtumą, ir nagrinėja ieškinius dėl šmeižto ir įžeidimo.

Magistratų teismų dalis yra Jaunimo teismas. Šis teismas nagrinėja nusikaltimą padariusių 10–17 metų amžiaus asmenų bylas. Jame bylas nagrinėja apygardos teisėjas (magistratų teismas) ir kiti du specialiai parengti neprofesionalūs teisėjai. Jeigu jaunas asmuo kaltinamas labai sunkiu nusikaltimu, už kurį suaugusiam asmeniui būtų skiriama ne mažesnė kaip 14 metų laisvės atėmimo bausmė, jaunimo teismas bylą gali perduoti nagrinėti Karūnos teismui.Teismas

Kanclerio skyrius nagrinėja bylas, susijusias su užginčytais testamentais, įmonių likvidavimu, bankrotu, hipoteka, labdara, užginčytomis pajamomis (paprastai dėl pajamų mokesčio) ir kt.

Magistratų teismai nagrinėja tam tikras civilines bylas, susijusias su kai kuriomis civilinio pobūdžio skolomis, licencijomis, kai kuriomis su santuoka susijusiomis problemomis, vaikų gerove.

Karūnos teismas nagrinėja bylas dėl sunkių nusikaltimų, kurias nagrinėja teisėjai ir prisiekusieji, taip pat magistratų teisme priimtus apkaltinamuosius nuosprendžius, perduotus Karūnos teismui priimti sprendimą dėl bausmės.

Apeliacinis teismas nagrinėja apeliacinius skundus dėl Karūnos teisme išnagrinėtų baudžiamųjų bylų ir apeliacinius skundus dėl Aukštajame teisme išnagrinėtų civilinių bylų.

Naujasis Jungtinės Karalystės Aukščiausiasis Teismas yra galutinė Jungtinės Karalystės apeliacinė instancija ir baudžiamosiose, ir civilinėse bylose, tačiau Aukščiausiajam Teismui negalima teikti apeliacijos, jeigu baudžiamoji byla išnagrinėta Škotijos teisme.

Leidimas perduoti tokias bylas Aukščiausiajam Teismui paprastai suteikiamas tik tada, jeigu nagrinėjami visuomeninės svarbos teisės klausimai. Škotija

Karūnos teisme skiriamos griežtesnės laisvės atėmimo bausmės ir didesnės baudos negu magistratų teisme.

Škotijoje už teismų administravimą atsakinga Škotijos teismų tarnyba. Tai įgaliotosios Škotijos vyriausybės agentūra.

Grafysčių teismai nagrinėja civilines bylas ir juose posėdžiauja teisėjas arba apygardos teisėjas. Grafystės teismas paprastai nagrinėja bylas, kurių ieškinio vertė nesiekia 15 000 GBP (60 000 Lt) (arba 45 000 GBP (180 000 Lt) bylose dėl nuosavo turto). Didesnės vertės bylos nagrinėjamos Aukštajame teisme. Visi ieškiniai – nepriklausomai nuo jų vertės – dėl reglamentuotų kredito sutarčių turi būti pradedami nagrinėti grafystės teisme.

Baudžiamųjų bylų teismai taiko dviejų rūšių tvarką: oficialiąją (šia tvarka nagrinėjamos dėl sunkiausių nusikaltimų iškeltos bylos, kuriose dalyvauja prisiekusieji) ir supaprastintą (ja nagrinėjamos dėl lengvesnių nusikaltimų iškeltos bylos, kurias nagrinėja vienas teisėjas).

Grafysčių teismai gali nagrinėti įvairias bylas, tačiau dažniausiai čia nagrinėjami savininko ir nuomininko ginčai, vartotojų ginčai, ieškiniai dėl asmens sužalojimo, neužginčytos bylos dėl santuokos nutraukimo, tam tikros bylos dėl smurto šeimoje, bylos dėl rasinės ir lytinės diskriminacijos, problemos dėl skolų ir darbo santykių.

Apeliacinius skundus dėl magistratų teismo sprendimų nagrinėja teisėjas (ir mažiausiai du neprofesionalūs teisėjai, kai atsakovas yra jaunas asmuo).

Aukštasis teismas nagrinėja civilines bylas, apeliacinius skundus baudžiamosiose bylose, taip pat jis gali peržiūrėti individualių asmenų ir organizacijų veiksmus, kad įsitikintų jų veiksmų teisėtumu ir teisingumu. Paprastai Aukštasis teismas nagrinėja bylas, kurių ieškinio vertė viršija 15 000 GBP (60 000 Lt). Tam tikromis aplinkybėmis byla, kurios ieškinio vertė viršija 15 000 GBP (60 000 Lt), gali būti perduota iš Aukštojo teismo grafystės teismui.

Už lengvesnius nusikaltimus iškeltas bylas nagrinėja apygardos teismas arba taikos teisingumo teismas. Pastarąjį sudaro magistratai (tai arba teisinio išsilavinimo neturintys teisėjai, posėdžiaujantys kartu su teisinę kvalifikaciją turinčiu ekspertu, arba atlyginimą gaunantys teisėjai, turintys teisinę kvalifikaciją).

Aukštasis baudžiamasis teismas nagrinėja dėl sunkiausių nusikaltimų, pavyzdžiui, žmogžudysčių ar išžaginimų, iškeltas bylas. Jis veikia ir kaip galutinės apeliacinės instancijos baudžiamųjų bylų teismas.

Civilinių bylų teismai nagrinėja įvairių sričių bylas, įskaitant deliktinės atsakomybės, sutarčių teisės ir komercines bylas.

Sesijų teismas – aukščiausias civilinių bylų teismas Škotijoje. Jis turi išorinius rūmus, kurie nagrinėja bylas kaip pirmoji instancija, ir vidinius rūmus. Šis teismas daugiausia nagrinėjančius apeliacinius skundus. Pagrindinis teisėjas šiam teisme – lordas pirmininkas.

Civilinės teisės klausimus Škotijoje galima apskųsti naujajam Jungtinės Karalystės Aukščiausiajam Teismui.

17

Iš teismų istorijos 2011 m. balandis, Nr. 3

Į S T A T Y M Ų R E C E P C I J A , P I R M O S I O S L I E T U V O S KONSTITUCIJOS IR LAIKINASIS TEISMŲ ĮSTATYMAS Alfredas VILBIKAS Šiaulių miesto apylinkės teismo teisėjas

Lietuvos Respublika, pradėjusi leisti savo įstatymus, savo suverenios galios aktais padarė esminę galiojusių Lietuvoje Rusijos imperijos įstatymų recepciją. Šis principas su nedideliais pakeitimais išliko ir kitose konstitucijose, Laikinajame teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatyme. Taigi buvo nustatytos atitinkamos receptuotų įstatymų galiojimo ribos.

Lietuvos teismai rusų teismų santvarkos, baudžiamojo proceso ir kitais įstatymais vadovavosi tiek, kiek jie neprieštaravo spręsti nepriklausomos Lietuvos teismams pavesto socialinio uždavinio ir tikslų.

Jonas Vileišis

Toks požiūris į svetimą teisę buvo visai natūralus, ne paskubomis sumanytas, ir jį įgyvendinti, kiek buvo įmanoma, imta rengtis gerokai anksčiau. Tai rodo faktas, kad rusų įstatymų, Lietuvoje galiojusių iki karo, vertimu į lietuvių kalbą Valstybės Taryboje susirūpinta 1918 metų pirmojoje pusėje. Jau tuomet Teisingumo komisijos, pirmininkaujamos Tarybos nario Jono Vileišio, sukviesti Vilniaus advokatai ir kiti teisininkai nutarė imtis buvusios imperijos kodeksų vertimo į lietuvių kalbą.

Teismas

Rusų įstatymai

Petras Leonas

Paveldėti įstatymai trukdė teismams normaliai funkcionuoti. Štai tik civilinius santykius reguliavo keturi kodeksai: Rusijos civilinių įstatymų X tomo 1 dalis, Napoleono kodeksas, Lenkijos karalystės civiliniai įstatymai ir vadinamieji Kuršo gubernijos įstatymai. Lietuvos valstybės tarybos 1918 m. lapkričio 26 d. posėdyje, svarstant laikinąją Lietuvos teismų sistemą, pirmojo Lietuvos teisingumo ministro P. Leono pasiūlymu nutarta Lietuvoje nebegrąžinti visų prieškarinių baudžiamųjų kodeksų galiojimo, o palikti vokiečių okupacinės administracijos jau karo metais okupuotoje Lietuvos teritorijoje įvestą 1903 metų Rusijos baudžiamąjį kodeksą.

Ipotekos įstatai priimti 1818 m. galiojo ir 1918 m. Taip pat Lietuvos teisingumo ministro P. Leono siūlymu 1918 m. lapkričio 28 d. Valstybės taryba iškart po Laikinosios Konstitucijos pamatinių dėsnių įstatymo priėmimo priėmė ir 1918 m. gruodžio 11 d. „Lietuvos aido“ Nr. 155 bei 1919 m. sausio 16 d. „Laikinosios Vyriausybės žiniose“ paskelbė Laikinąjį Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymą,

nepriklausomoje Lietuvoje įteisino naują Lietuvos bendrosios kompetencijos teismų sistemą.

1921 m. liepos 8 d. priimtas šio įstatymo papildymas ir paskelbtas 1921 m. „Vyriausybės žiniose“ Nr. 68. Svarbiausią Lietuvos baudžiamosios teisės šaltinį sudarė bendros konstitucinės taisyklės, pagal kurias paliekami galioti Lietuvos teritorijoje tik Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse galioję teisės aktai. Baudžiamojo kodekso galiojimas buvo išsaugotas įstatymu − specialiai tam skirtu, tai yra 1918 m. Laikinuoju Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymu. Šis baudžiamosios teisės šaltinis Baudžiamuoju kodeksu buvo įvardijamas tik pirmuosiuose Lietuvos įstatymuose – tai yra Laikinojo Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymo skyriuje „Baudžiamasis kodeksas“, tų pačių metų Baudžiamojo kodekso papildymo įstatyme. Bet jau 1919 m. lapkričio 24 d. paskelbtame įstatyme apie Lietuvos piliečius, įstojusius į ginkluotuosius būrius, taip pat kituose vėlesniuose teisės aktuose ir šio Kodekso vertimuose į lietuvių kalbą Baudžiamasis kodeksas jau vadinamas Baudžiamuoju statutu ir jam prigijo statuto pavadinimas. Įvedant Baudžiamąjį statutą nepriklausomoje Lietuvoje, Laikinasis Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymas kai kurias jo vietas, taip pat visa, kas prieštaravo Laikinajai Lietuvos Konstitucijai, pripažino negaliojančiais, panaikino jo trečiojo skyriaus galiojimą dėl maištų, mirties taikymo, sumažino laisvės atėmimo bausmių trukmę. Numatytos tokios bausmės: sunkiųjų darbų kalėjimas; paprastas kalėjimas; areštas; piniginė bauda. Piniginės baudos, numatytos Baudžiamajam kodekse, buvo padidintos keturis kartus.

Taikos teisėjas galėjo skirti iki dešimties tūkstančių (10 000) markių, o Apygardos teismo teisėjas − iki šimto tūkstančių (100 000) markių. Sunkiųjų darbų kalėjimo bausmę numatyta skirti vietoje mirties bausmės, nutrėmimo ir grasos kalėjimo, o tvirtovės kalėjimas pakeistas paprastu kalėjimu. Taip pat Kodekse buvo padaryta kai kurių smulkių, bet būtinų redakcinių pakeitimų: žodžiai „Rusija“, „Rusijos valdinys“ pakeisti žodžiais „Lietuva“, „Lietuvos pilietis“.

Visi piliečiai sulyginti prieš įstatymus ir luomų privilegijos panaikintos. 1918 metų Laikinosios Konstitucijos 22 straipsnyje konstatuojama: „Visi Valstybės piliečiai, vis tiek kurios lyties, tautybės, tikybos ir luomo, yra lygūs prieš įstatymus. Luomų privilegijų nėra“.

Beveik pažodžiui tai parašyta ir 1919 m. Konstitucijoje, o 1920 m. birželio 10 d. Konstitucija tai konstatuoja šiek tiek kitaip: „Visi Lietuvos piliečiai, vis tiek kurios lyties, tautybės, tikybos, yra lygūs prieš įstatymus; luomų ir titulų nėra“.

Nukelta į 19 psl.

18

Iš teismų istorijos 2011 m. balandis, Nr. 3

Į S T A T Y M Ų R E C E P C I J A , P I R M O S I O S L I E T U V O S KONSTITUCIJOS IR LAIKINASIS TEISMŲ ĮSTATYMAS Alfredas VILBIKAS Šiaulių miesto apylinkės teismo teisėjas

Pagal 1903 m. Baudžiamąjį kodeksą bajorams prie bausmės kalėti kalėjime buvo dar atimamos privilegijos ir šias bylas spręsdavo tik Apygardos teismas. Pagal Baudžiamąjį statutą bajorai jokių privilegijų neturėjo, tai ir bausmė už vagystę jiems galėjo būti paskirta tokia pat, kaip ir kiekvienam vagiui ir žemutinės grandies teismo.

Prieš karą privilegijuotų luomų asmenys turėjo palengvinimus atliekant bausmę namuose, o ne kalėjime. Statutas sulygino visus kalinius ir jie turėjo būti laikomi bendra tvarka. Dvasiškiams privilegijos išliko ir byla, kurioje už vagystę kaltinamas dvasiškis, buvo teisminga apygardos teismui.

1920 m. vasario 25 d. papildžius Baudžiamąjį statutą, numatyta atsakomybė už ginkluotą sukilimą: turint tikslą atimti Lietuvos nepriklausomybę, atplėšti Lietuvos teritorijos dalį, palaikyti su

teismų sistemos kūrimo pradžių pradžia. Tačiau reali tikrovė reikalavo maksimaliai tobulinti jau esamus ir kurti naujus teismų santvarkos įstatymus, nes Lietuva turėjo įvairiausios kilmės teismų ir juos reglamentuojančių įstatymų, mažai tinkančių teisinei lietuvių sąmonei ir jų gyvenimui, politinei ir teisinei konsolidacijai, teismų organizavimui ir veiklai. Taisymai, aiškinimai svetimų įstatymų nedarė savais, nes neatspindėjo įvestos Lietuvoje tvarkos. Būta ir painiavos dėl to, kad įvairiose srityse tuo pat metu galiojo skirtingi įstatymai − vieni priimti Lietuvos Respublikos, kiti įsigalioję vokiečių okupacijos laikais, treti dar senesni − rusų valstybės palikti, o tai sunkino teisėjų darbą. Galioję kitų valstybių įstatymai neatitiko Lietuvos valstybės teisinių struktūrų ir buvo atsilikę nuo Lietuvos gyvenimo.

Tik 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos 2 straipsnis pirmą kartą Lietuvos Konstitucijos istorijoje paskelbė, kad greta Seimo ir Vyriausybės valstybės valdžią vykdo ir Teismas, t. y. teismas buvo laikomas vienu iš pagrindinių valdžios struktūrinių elementų.

Principinę reikšmę teisiškai įtvirtinant teisinę padėtį valstybėje turėjo 1922 m.

Konstitucijos 64 ir 65 straipsniai, kuriuose suformuluotos trys šiuo požiūriu svarbios taisyklės: pirma, teismas priima sprendimus vadovaudamasis tik įstatymu, antra, teismo sprendimai daromi Respublikos vardu, taigi jo sprendimai prilyginami pačios valstybės aktui, trečia, teismo sprendimus keisti ar naikinti gali tik teismas. Tuo Konstitucija įtvirtino tai, kad savo veikla teismas tiesiogiai atstovauja valstybei ir jokia kita valstybės valdžios institucija negali veikti teismo veiklos rezultatų.

kitomis valstybėmis ryšius, pažeidžiančius Lietuvos suverenumą, nuversti Konstitucijos keliu įvestą tvarką ir valdžią, ir nusikaltusius bausti mirties bausme. Už kėsinimąsi ginkluotu sukilimu pasiekti minėtų tikslų nusikaltusieji baudžiami nuo 8 metų sunkiųjų darbų kalėjimo iki mirties bausmės. Už nusikaltimus žmogaus gyvybei plėšiant arba grobiant baudžiama pradedant sunkiųjų darbų kalėjimu ir baigiant mirties bausme. Už plėšimą ir grobimą baudžiama sunkiųjų darbų kalėjimu nuo 4 metų iki gyvos galvos.

Lietuvos Tarybos aktas ir 1918 m. Konstitucija bei Laikinasis teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymas iš esmės ir buvo savo teisės ir

Šios taisyklės buvo deklaruojamos ir vėlesnėse Lietuvos konstitucijose. Tačiau nei vienoje iš jų, taip pat ir 1922 m. Konstitucijoje, neužsimenama apie būdus ir priemones, realiai užtikrinančius teisėjų nepriklausomumą, be kurio neįmanoma praktiškai įgyvendinti deklaruojamų taisyklių.

Laikinasis Lietuvos teismų įstatymas buvo kaip Lietuvos teismų konstitucija, kuri be didelių pakeitimų galiojo iki 1933 metų, kada buvo išleistas Teismų santvarkos įstatymas.

19

Karjera 2011 m. balandis, Nr. 3

NAUJAI PASKIRTI TEISMŲ PIRMININKAI IR JŲ PAVADUOTOJAI (2011-01-15–2011-04-15)

2011-03-29 A. Gaižutienė paskirta Klaipėdos miesto apylinkės teismo pirmininke.

2011-02-03 V. Krikščiūnas paskirtas Panevėžio miesto apylinkės teismo pirmininko pavaduotoju.

NAUJAI PASKIRTI TEISĖJAI (2011-01-15–2011-04-15) 2011-04-15 A. Budrys paskirtas Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo teisėju.

2011-04-15 D. Grizickas paskirtas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo teisėju.

2011-04-15 I. Pluirienė paskirta Vilniaus rajono apylinkės teismo teisėja.

2011-04-15 R. Urbanavičiūtė paskirta Kauno miesto apylinkės teismo teisėja.

Į AUKŠTESNĖS PAKOPOS TEISMUS PASKIRTI TEISĖJAI (2011-01-15–2011-04-15) 2011-03-01 A. Pažarskis paskirtas Vilniaus apygardos teismo teisėju.

2011-04-11 A. Sadauskaitė paskirta Klaipėdos apygardos teismo teisėja.

20

Sveikiname 2011 m. balandis, Nr. 3

SVEIKINIMAI SAUSIO—BALANDŽIO MĖN. ŠVENTUSIEMS JUBILIEJINES SUKAKTIS!

Panevėžio apygardos teismo teisėjui Sigitui Bagdonavičiui Šilutės rajono apylinkės teismo teisėjai Daivai Jazbutienei Tauragės rajono apylinkės teismo teisėjai Raimondai Pauparienei Vilniaus m. 1 apylinkės teismo teisėjai Genovaitei Didjurgienei Šiaulių apygardos teismo teisėjui Egidijui Mockevičiui Vilniaus m. 1 apylinkės teismo teisėjai Renatai Kasimovienei Ukmergės rajono apylinkės teismo teisėjai Reginai Nenortienei Joniškio rajono apylinkės teismo teisėjui Sauliui Remeikai Vilniaus m. 3 apylinkės teismo teisėjai Danutei Mickevičienei Panevėžio m. apylinkės teismo teisėjai Violetai Petkevičienei Vilniaus apygardos teismo teisėjai Loretai Lipnickienei Vilniaus m. 2 apylinkės teismas teisėjui Ovidijui Ramanauskui Utenos rajono apylinkės teismo pirmininkei Laimai Dumskienei Kauno apygardos teismo teisėjai Reginai Majauskienei Kauno m. apylinkės teismo teisėjai Daliai Kursevičienei Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjai Nijolei Šidagienei

Šalčininkų rajono apylinkės teismo teisėjui Marjan Gerasimovič

Klaipėdos apygardos teismo teisėjai Danguolei Martinavičienei

Šiaulių apygardos teismo teisėjai Laisvei Aleknavičienei

Šalčininkų rajono apylinkės teismo teisėjai Janinai Brazauskienei

Vilniaus m. 2 apylinkės teismo teisėjai Margaritai Stambrauskaitei

Klaipėdos m. apylinkės teismo teisėjai Elenai Pauliukienei

Marijampolės rajono apylinkės teismo teisėjai Rūtai Gustienei

Šiaulių apygardos teismo teisėjai Birutei Simonaitienei Kauno apygardos teismo teisėjui Evaldui Burzdikui Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjai Veslavai Ruskan Klaipėdos apygardos teismo teisėjai Virginijai Nijolei Griškevičienei

www.teismai.lt N A C I O N A L I N Ė Redakcija: Nacionalinė teismų administracija Valstybės biudžetinė įstaiga L. Sapiegos g. 15, LT-10312 Vilnius Tel. (8 5) 268 5186.

Faks. (8 5) 268 5187.

El. p. info@teismai.lt, zivile.navickaite@teismai.lt www.teismai.lt ISSN 2029-7300

T E I S M Ų

A D M I N I S T R A C I J A