Teismai.lt (2011 m. sausio mėn. naujienlaiškis Nr. 2)

Teismai.lt 2011 m. sausis, Nr. 2

G. KRYŽEVIČIUS: PIRMININKO PAREIGOS PRIVILEGIJA, O DIDŽIULĖ ATSAKOMYBĖ

Šiame numeryje

–

NE

Živilė JOKIMAITĖ-DOLGICH

G. Kryževičius: pirmininko pareigos – ne privilegija, o didžiulė atsakomybė

1

A. Norkūnas: drausmės bylos gali būti naudojamos kaip spaudimo būdas

1

Teisėjai vertinami pagal rezultatus, o ne simpatijas

4

Procesinių dokumentų šablonai iš advokatų duonos neatims

5

Teisėjų padėjėjų teisinio statuso apibrėžties problema

6

Neverbalinė kalba teisėjų darbe

7

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo atstovė ryšiams su visuomene

Dar visai neseniai kolegų išrinktas vadovauti Teisėjų tarybai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas teigia, kad šių pareigų nesureikšmina ir jas vertina ne kaip privilegiją, o kaip didžiulę atsakomybę. Anot jo, tik bendras visų darbas ir pastangos gali duoti vaisių. Apie Teisėjų tarybos veiklą bei Lietuvos teismų problemas kalbamės su Gintaru Kryževičiumi.

Sakykite, kaip vertinate Lietuvos teismų darbą praėjusiais metais ir ką žada naujieji 2011-ieji?

2010-ieji teismų sistemai išties buvo išbandymų metai. Nauji iššūkiai paskatino keistis, imtis iniciatyvų, priimti naujus sprendimus. Žinote, kiekviena krizė yra kažko nauja pradžia. Todėl viską vertinti esu linkęs teigiamai. Kad ir teismų darbą bei visuomenės pasitikėjimą jais. Lietuvos teismuose dirba 774 teisėjai, per vienuolika praėjusių metų mėnesių jie išnagrinėjo 322 tūkst. bylų, o apskųsti tik 5 proc. procesinių sprend imų. Tai rodo, kad dauguma žmonių iš esmės pasitiki teismais, procesiniai sprendimai juos tenkina.

Nukelta į 2 psl.

A. NORKŪNAS: DRAUSMĖS KAIP SPAUDIMO BŪDAS

BYLOS

GALI

BŪTI

NAUDOJAMOS Kristina PETROŠIENĖ

Naujausi teisės aktų pakeitimai

Lietuvos apeliacinio teismo pirmininko padėjėja ryšiams su visuomene

8

Asmens teisė į privataus gyvenimo gerbimą modernių technologijų akivaizdoje: naujausia Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika

10

Iš teismų istorijos: teismų kūrimosi priešistorė

12

Teismų sistemos: Vokietijos teismų sistema

14

Iš teisėjų gyvenimo. Beieškant tikrojo dvasingumo

15

Pastaruoju metu vis dažniau skaitome apie teisėjams keliamas drausmės bylas. Ar galima teigti, kad šis procesas pastaruoju metu yra suintensyvėjęs? Jei taip, kokios to priežastys?

Apie teisėjų drausminę atsakomybę kalbamės su naujuoju Teisėjų etikos ir drausmės komisijos pirmininku, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėju Algiu Norkūnu.

Ar nesuklysime pasakę, kad pastaruoju metu skundų dėl teisėjų drausminės atsakomybės žymiai padaugėjo? Ar tam turi įtakos faktas, kad kreiptis dėl etikos pažeidimo suteikta teisė visiems žmonėms?

Naujai paskirti teismų pirmininkai ir teisėjai

16

Sveikiname

17

Pastaraisiais metais dėl drausminės atsakomybės teisėjams taikymo gauname daugiau skundų negu ankstesniais metais. Jeigu 2009 m. Teisėjų etikos ir drausmės komisija (TEDK) išnagrinėjo 50 teikimų, tai 2010 m. (negalutiniais duomenimis) gauta virš 200 teikimų, skundų ir pareiškimų dėl teisėjų elgesio. Iš jų dalis Komisijos buvo pripažinti aiškiai nepagrįstais ir net nepradėti tyrimai, o dėl maždaug 120 skundų atlikti patikrinimai ir tyrimai.

Manau, kad tokį akivaizdų skundų skaičiaus augimą paskatino 2008 m. pakeisti įstatymai, pagal kuriuos skundą dėl teisėjo gali pateikti bet kuris asmuo, kuriam tapo žinoma apie teisėjo netinkamą elgesį, o taip pat teismo administravimo pareigūnai. Kita priežastis gali būti tai, kad augant darbo krūviams, gali augti ir įtampa teismuose, todėl didėja ir galimų pažeidimų skaičius. Be to, mūsų visuomenė tampa reiklesnė, nesitaiksto su tais nepageidaujamais reiškiniais teismo darbe, į kuriuos anksčiau žiūrėjo pakančiau ar visai nekreipė dėmesio. Kaip matome, pastaraisiais metais smarkiai (nuo keliolikos iki poros šimtų per metus) išaugo TEDK gaunamų skundų skaičius.

Gal yra kokios nors statistikos, atspindinčios, kaip dažnai skundžiamasi dėl teisėjų padarytų procesinių pažeidimų, kurių Teisėjų etikos ir drausmės komisija nenagrinėja?

Iš gautų virš 200 skundų aiškiai nepriimtinais yra pripažinta daugiau kaip 80 skundų; iš jų absoliuti dauguma yra susijusi su vien procesinio pobūdžio pažeidimų nurodymais. Kaip minėjau, dar dėl maždaug 120 skundų buvo atlikti patikrinimai, drausmės bylos buvo iškeltos 14 atvejų, o 9 atvejais buvo nustatyti pažeidimai, kurie kvalifikuoti kaip mažareikšmiai. Tais atvejais, kai po atlikto patikrinimo drausmės bylos nebuvo keliamos, Komisija dažniausiai darydavo išvadą, kad teikime nurodytos aplinkybės neįrodytos.

Neretai šiuose skunduose greta kitų aplinkybių buvo nurodomi teisėjų padaryti procesiniai pažeidimai.

Nukelta į 3 psl.

Aktualijos

2

2011 m. sausis, Nr. 2

G. KRYŽEVIČIUS: PIRMININKO PAREIGOS PRIVILEGIJA, O DIDŽIULĖ ATSAKOMYBĖ

Atkelta iš 1 psl.

Visai neseniai Jums buvo patikėtas Teisėjų tarybos pirmininko postas, . Kokias naujoves planuojate?

Vertindamas parodytą kolegų pasitikėjimą sieksiu, kad Tarybos veikla būtų aktyvesnė. Labai noriu, kad darbas Taryboje būtų kolektyvinis ir konstruktyvus. Yra suburta labai gera komanda.

Tikiu, kad ir toliau dirbsime bendram labui, tinkamai atstovausim savo kolegoms, ne tik išgirsime jų problemas, bet ir bandysime jas spręsti.

Planuojame įvairesnes Teisėjų tarybos darbo formas, pvz.

“Apylinkių teismų išvažiuojamuosius Tarybos teisėjams tenka posėdžius. Šį mėnesį jau į Panevėžį. Vietoje didžiausias bylų kiekis vykome susitiksimo su teisėjais, išgirdome jų nuomones, diskutair jie atlieka bene vome, kaip užtikrinti efektysvarbiausią darbą vesnį teismų darbą, pagerinti esamas darbo sąlygas. Žinoma, teismų sistemoje. pagerinti tiek, kiek šiandien Pripažinkime, jie yra leidžia mūsų galimybės. Prisipažinsiu, nelengva matyti arčiausiai žmogaus teismus paliekančius kvalifiesanti teismų sistemos kuotus ir patyrusius kolegas. Šiandien jie ypač svarbūs ir grandis, formuojanti reikalingi Lietuvos teisingumui. pirminę nuomonę apie Todėl būtinas jų visokeriopas palaikymas.

teismą. O tai reiškia yra teismų sistemos veidrodis. Vertinu šių teisėjų darbą ir pastangas bei pripažįstu, kad būtina įtraukti juos į teismų savivaldos veiklą.”

–

NE

Tačiau noriu atkreipti dėmesį į tai, kad apylinkių teismų teisėjams tenka didžiausias bylų kiekis, ir jie atlieka bene svarbiausią darbą teismų sistemoje. Pripažinkime, jie yra arčiausiai žmogaus esanti teismų sistemos grandis, formuojanti pirminę nuomonę apie teismą. O tai reiškia – yra teismų sistemos veidrodis. Vertinu šių teisėjų darbą ir pastangas bei pripažįstu, kad būtina labiau įtraukti juos į teismų savivaldos veiklą. Šiandien matau būdą, kaip tai padaryti, nieko nekeičiant įstatymo lygmenyje. Mes galime sudaryti komisijas, darbo grupes ir taip kartu spręsti svarbius klausimus. Mano, kaip Teisėjų tarybos pirmininko, pareiga – šį bendrą darbą organizuoti taip, kad viskas vyktų sklandžiai.

Minėjote, kad stiprinsite ryšius su visuomene. Kaip tai vyks?

Esu įsitikinęs bendravimo su visuomene nauda. Ne kartą atkreipiau dėmesį į tai, kad per dešimtmetį labai užsidarėme, bijome dialogo su visuomene, nors esame jos dalis. Deklaruojame, kad esame atviri, o iš tikro užkalame duris ir nieko neįsileidžiame. Štai vienas teismas buvo nusprendęs apskritai neleisti filmavimo kamerų į teismo posėdžių sales. Sutinku, kad nuo teismo posėdžio pradžios iki pabaigos filmavimas yra negalimas. Bet kas draudžia filmuoti ir fotografuoti, kai teisėjai įeina į salę, kai iš jos išeina? Arba pasakyti kelis žodžius apie priimtą teismo sprendimą taip, kad šalims taptų aiškiau? Taip turėtų elgtis kiekvienas iš mūsų.

“Lietuvos teismuose dirba 774 teisėjai, per vienuolika praėjusių metų mėnesių jie išnagrinėjo 322 tūkst. bylų, apskųsti tik 5 proc. procesinių sprendimų. Tai rodo, kad dauguma žmonių iš esmės pasitiki teismais, procesiniai sprendimai juos tenkina.”

Dėkoju už pokalbį.

Teisėjų tarybos veikloje dalyvaujantys teisėjai taip pat nagrinėja bylas ir turi nemenką krūvį...

Taip, į Teisėjų tarybos posėdžius Vilniuje kas mėnesį atvyksta kolegos iš kitų miestų. Norint tinkamai įsigilinti į kiekvieną diskutuojamą problemą, reikia nemažai laiko.

Pagal konstitucinę doktriną darbas savivaldos institucijose yra tiesioginio teisėjo pareigų vykdymo dalis. Šiuo metu iš regionų atvažiavę žmonės kartais sunkiai „persijungia“ į bendrų reikalų sprendimą – jie tiesiog į tuos parengtus klausimus neturėjo laiko įsigilinti. Be to, labai trūksta Teisėjų tarybos narių aktyvumo.

Nusprendėme Tarybos darbe dalyvaujantiems teisėjams atitinkamai mažinti nagrinėjamų bylų skaičių, kad užtikrintume jiems geresnes sąlygas aktyviai dirbti teismų savivaldoje, o tai, esu įsitikinęs, turės teigiamos įtakos teismų sistemos veiklai.

Jūsų nuomone, ar pakankamai Teisėjų taryboje yra atstovaujama apylinkių teismams, turintiems didžiausią krūvį ir neretai – gana prastas darbo sąlygas?

Teisėjų tarybos formavimo principai yra suformuoti konstitucinėje doktrinoje, kuri įgyvendinta Teismų įstatyme. Jame nustatyta, kad teismų savivaldoje daugumą turi sudaryti teisėjai iš aukštesnių pakopų teismų.

G. Kryževičiaus biografija 1962 metais gimęs G.Kryževičius Vilniaus universiteto Teisės fakultetą baigė 1985 – aisiais.

1985–1988 metais jis dirbo LAT sekretoriate skyriaus viršininku–pirmininko padėjėju, 1988– 1989 metais – Komunalinio ūkio ministerijoje vyriausiuoju juriskonsultu. G. Kryževičius teisėjo pareigas yra ėjęs ir bendrosios kompetencijos, ir administraciniuose teismuose. 1989– 1995 metais jis buvo Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo teisėjas, 1995–1999 metais Vilniaus apygardos teismo teisėjas, 1999–2001 metais – Lietuvos apeliacinio teismo teisėjas. 2001– 2007 metais G.Kryževičius dirbo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėju, 2001– 2006 metais buvo šio teismo pirmininko pavaduotojas. Nuo 2007 metų birželio mėnesio jis užėmė LAT teisėjo pareigas, o 2009 metaus tapo šio teismo pirmininku. 2010 m. lapkritį G. Kryževičius išrinktas Teisėjų tarybos pirmininku.

Aktualijos

3

2011 m. sausis, Nr. 2

A. NORKŪNAS: DRAUSMĖS BYLOS GALI BŪTI NAUDOJAMOS KAIP SPAUDIMO BŪDAS Kristina PETROŠIENĖ Lietuvos apeliacinio teismo pirmininko padėjėja ryšiams su visuomene Atkelta iš 1 psl.

Tai parodo, kad į TEDK daugelis žmonių kreipiasi tarsi į teismą – nesutikdami ir norėdami, kad būtų peržiūrėtas priimtas procesinis sprendimas. Iš tikrųjų dėl procesinių sprendimų peržiūrėjimo įstatymo nustatyta tvarka turi būti kreipiamasi su procesiniais skundais, o TEDK yra paduodami teikimai dėl teisėjų elgesio vertinimo.

Reikia pažymėti, kad Komisijos veikloje buvo vadovaujamasi nuostatomis, kad teisėjo drausminei atsakomybei taikyti būtina surinkti svarių, objektyvių įrodymų. Kadangi nuo 2010 m. liepos 1 d. pradėjus daryti teismo posėdžių garso įrašus išsiplėtė teismo proceso pažeidimų fiksavimo galimybės, šio fiksavimo duomenys jau dabar neretai nurodomi teikimuose, o ateityje bus naudojami dar intensyviau. Į tai turi atkreipti dėmesį visi kolegos, o procesai turi vykti rimtai, dalykiškai ir pagarbiai.

Kaip dažnai keliamos drausmės bylos pagal politikų kreipimusis?

Ar įžvelgiate kokias nors neigiamas tendencijas šioje srityje?

Kokias įžvelgiate problemas teisėjų drausminės atsakomybės reglamentavime? Kaip jas galima būtų arba reikėtų spręsti?

Teisėjui drausminė atsakomybė turi būti taikoma už aiškiai numatytus nusižengimus. Jis turi būti apsaugotas nuo politinės ar kitokios neteisėtos įtakos. Drausmės bylos inicijavimas teisėjui kartais gali būti naudojamas kaip įtakos ir spaudimo teisėjui būdas, tuo gali būti siekiama netgi paveikti teisėjo procesinius veiksmus ar sprendimus. Specialiai nevedame statistikos, kiek politikai teikia teikimų, nes teikimo autorių asmenybės esminės reikšmės neturi.

Kitas klausimas – informacijos patikimumas.

Reikėtų tiksliau apibrėžti Komisijos veiklos objektyvumo ir nešališkumo principus, nustatyti bent pagrindinius atvejus ir pagrindus, kuriais teisėjas turi teisę reikšti nušalinimą Komisijos nariui, o Komisijos narys turėtų nusišalinti nuo svarstymo. Šiuo metu tokie klausimai visiškai nereglamentuoti. Pabrėžčiau, kad kiekvieno Komisijos nario (ir teisėjų, ir visuomenės deleguotų atstovų) aktyvus dalyvavimas jos darbe yra svarbus ir reikšmingas, nes visi kartu darome išvadas, ar teisėjo konkretus elgesys yra tinkamas, priimtinas ir pateisinamas.

“Iš gautų virš 200 skundų aiškiai nepriimtinais yra pripažinta daugiau kaip 80 skundų; iš jų absoliuti dauguma yra susijusi su vien procesinio pobūdžio pažeidimų nurodymais.

Dar dėl maždaug 120 skundų buvo atlikti patikrinimai, drausmės bylos buvo iškeltos 14 atvejų, o 9 atvejais buvo nustatyti pažeidimai, kurie kvalifikuoti kaip mažareikšmiai.”

Tais atvejais, kai skundus rašo asmenys, kurie asmeniškai nesusidūrė, nebendravo su teisėju, patys nežino tikrųjų įvykių aplinkybių, nedalyvavo procese, bet rašo apie jame vykusius įvykius ar teisėjo veiksmus, teikiamų duomenų kilmė būna neaiški. Juk gali būti, kad jie grindžiami nuogirdomis, kitų asmenų perpasakojimais ar vertinimais.

Tokiu atveju reikia apsispręsti, ar yra pakankamas pagrindas prieš teisėją pradėti tyrimą.

Pastaruoju metu teisėjai sunerimę dėl persekiojimo už priimtus procesinius sprendimus. Kokią žinią jiems galėtumėte pasiųsti šiuo klausimu?

Komisijos uždavinys yra nagrinėti klausimus dėl drausminės atsakomybės taikymo teisėjams, bet kartu nesudaryti sąlygų pažeisti teisėjo nepriklausomumą priimant sprendimus. Kartu nereikėtų pamiršti, kad aiški teisėjo nekompetencija ar vengimas nagrinėti bylas sudaro pagrindą teisėjo drausminei atsakomybei.

Ką teisėjams psichologiškai reiškia jo elgesio svarstymas TEDK?

Aš manau, kad tyrimo atlikimas, pasiaiškinimas dėl tam tikrų aplinkybių ir elgesio sudaro galimybę teisėjui pagalvoti, ar jis elgiasi tinkamai, ką daro ne taip, ką reikėtų keisti ar tobulinti savyje, požiūryje į kitus asmenis, o gal kitaip organizuoti ir vykdyti darbą. Savo išgyvenimus geriausiai galėtų komentuoti tie, kuriems taip atsitiko. Tyrimą ir svarstymą dėl drausmės ir etikos pažeidimo teisėjai vertina labai rimtai, teikia išsamius paaiškinimus ir dėl jo bylos faktų, ir dėl teisinių nuostatų.

Gauname teisėjų pareiškimų ir nuomonių dėl susiklosčiusios teismuose organizacinės ir darbo praktikos, kuri sąlygoja tam tikrą jų elgesį, gauname pasiūlymų dėl Komisijos veiklos tobulinimo. Tai rodo, kad teisėjai rūpinasi, jog drausminės atsakomybės pagrindai ir taisyklės būtų aiškios.

Manau, kad tai prisideda prie teismų ir teisėjų darbo gerinimo ir garantuoja kiekvienam visuomenės nariui teisę į teisingą teismą.

Kelių komisijos narių nedalyvavimas Komisijos darbe susiaurina diskusiją ir gali kelti net organizacinių problemų.

Kokius savo kaip naujojo Komisijos pirmininko veiksmus artimiausioje ateityje įsivaizduojate? Galbūt kitaip organizuosite Komisijos veiklą? Kaip?

Komisija dirbo vykdydama pagrindinį uždavinį – greitai ir laiku nagrinėdama klausimus dėl drausmės bylų iškėlimo. Ši veikla be abejonės bus tęsiama. Šiuo metu apibendrinama šių metų ir ankstesnės veiklos praktika taikant drausminę atsakomybę teisėjams, analizuojami duomenys, kurie bus pateikti visuomenei.

Ačiū už pokalbį ir sėkmės Jums darbe. .

“Mūsų visuomenė tampa reiklesnė, nesitaiksto su tais nepageidaujamais reiškiniais teismo darbe, į kuriuos anksčiau žiūrėjo pakančiau ar visai nekreipė dėmesio.”

Aktualijos

4

2011 m. sausis, Nr. 2

TEISĖJAI VERTINAMI PAGAL REZULTATUS, O NE SIMPATIJAS Teisėjų veiklos vertinimas: ką apie jį žinome ir ką turėtume žinoti?

Pasakoja Nuolatinės teisėjų vertinimo komisijos pirmininkas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas Alvydas PIKELIS. Nuolatinės teisėjų veiklos vertinimo komisijos (Komisijos) veikla prasidėjo beveik prieš dvejus metus. Kadangi tokio pobūdžio veikla iš esmės yra naujas reiškinys teismų savivaldoje, tik pradėjus darbą teko susidurti su tam tikrais sunkumais. Kaip organizuoti informacijos rinkimą? Kaip suformuluoti pagrindinius vertinimo kriterijus?

Kaip Komisijos kompetenciją atriboti nuo Pretendentų į teisėjus atrankos komisijos veiklos srities ir iš dalies – nuo Teisėjų etikos ir drausmės komisijos kompetencijos? Tinkamiausio Komisijos veiklos modelio paieška pareikalavo nemažo laiko ir pastangų.

Teko ne kartą keisti teisės aktus, reguliuojančius teisėjų veiklos vertinimą, kurti organizacines bei administracines priemones.

Palaipsniui buvo išgryninta Komisijos kompetencija, išaiškintas jos turinys ir ribos. Reikia pripažinti, jog pirmaisiais metais Komisijos veikloje pasitaikė ir darbo trūkumų, tačiau tai buvo susiję su informacijos stoka pateiktoje medžiagoje dėl teisėjų vertinimo. Šiuo metu Komisija dirba iš anksto pusei metų į priekį suderintu grafiku, o posėdžiai organizuojami du kartus per mėnesį. Iki posėdžio surenkami duomenys apie vertinamųjų teisėjų išnagrinėtų bylų skaičių, pakeistus ir panaikintus sprendimus. Vertinami lyginamieji kiekvieno teisėjo jurisdikcinės veiklos rodikliai su bendrais teismo, kuriame jis dirba ir visos šalies teismų duomenimis. Minėtus duomenis gauname iš LITEKO sistemos ir atitinkamos pakopos administracinę teismų veiklos priežiūrą vykdančių subjektų.

Pabrėžtina, kad jurisdikcinės veiklos duomenų vertinant teisėjus visuoment pakanka, jie aiškūs ir patikimi. Tačiau kitų – nejurisdikcinę teisėjų veikla apibūdinančių – duomenų gerokai trūksta. Pvz.: teisėjų gebėjimai pateikiami šabloniškai, neindividualizuotai.

Teisėjų veiklos vertinimo nauda Neturiu tikslo užkrauti skaitytojo atminties Komisijos darbo rezultatų statistika, apie šimtus neeilinio ir periodinio vertinimo metu įvertintų teisėjų. Informacija apie Komisijos veiklą yra periodiškai viešinama ir visuotinai prieinama. Manau, daug svarbesni ir įdomesni yra kokybiniai vertinimo proceso rezultatai, kokią praktinę naudą teismų sistemai ir kiekvienam teisėjui suteikė vertinimo procedūros realizavimas.

Neretai šį klausimą Komisijos posėdžiuose pateikiame vertinamiems teisėjams. Daugelis į jį atsako pažymėdami tai, kad periodinis vertinimas paskatino paanalizuoti panaikintų ir pakeistų nuosprendžių ir sprendimų priežastis, imtis papildomų priemonių paspartinant užsitęsusių bylų nagrinėjimą, pasidomėti kolegų patirtimi sprendžiant probleminius klausimus. Žvelgiant platesniu aspektu, teisėjų veiklos vertinimas skatina teisėjus tobulinti profesinius gebėjimus, lavinti profesinių žinių ir įgūdžių lygį, gerinti darbo rezultatus. Tai ir yra pagrindinė teisėjų veiklos vertinimo užduotis.

Kol kas per anksti kalbėti apie teisėjų vertinimo procedūros reikšmę teismų sistemos darbui bei konkretiems teisingumo vykdymo rezultatams. Nuoseklus vertinimo procesas pagal šiuo metu galiojančius reikalavimus teisėjų veiklai veikia vos vienerius metus. Tačiau manau, jog verta pasidalinti patirtimi ir kai kuriais pastebėjimais žvelgiant į vertinimo procesą Komisijos nario akimis.

Vertinama pagal rezultatus, o ne simpatijas Pirmiausiai norėčiau pasidžiaugti, kad turiu galimybę dirbti su aukštos profesinės kvalifikacijos, didelę profesinę ir gyvenimišką patirtį turinčiais teisėjais, atsakingai žiūrinčiais į Komisijos darbą.

Iki šiol Komisijos nariai teisėjai teisingumo vykdymo srityje dirbo įprastu darbo krūviu, kaip ir visi teisėjai, tačiau per dvejus metus

nė karto neteko atidėti Komisijos posėdžio dėl nesusirinkusio Komisijos narių kvorumo ar neparuošto pranešimo dėl vertinamų teisėjų. Atskirai, geru žodžiu, norėčiau paminėti Lietuvos Respublikos Prezidentės paskirtus atstovus Komisijoje. Šie akademinėje veikloje gerai žinomi asmenys bei pripažinti savo srities autoritetai puikiai pažįstami ir plačiajai visuomenės daliai, o taip pat mūsų kolegė, buvusi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir LR Konstitucinio Teismo teisėja, vien dėl pilietinės priedermės aukoja savo laiką ir noriai dalyvauja Komisijos darbe teikdami vertingus pasiūlymus bei originalias idėjas dėl teismų jurisdikcinės ir nejurisdikcinės veiklos tobulinimo, ryšių su visuomene bei žiniasklaidos priemonėmis gerinimo. Galiu drąsiai teigti, kad Komisijos narių bendras darbas vertinant teisėjus iki šiol buvo darnus ir pagrįstas abipuse pagarba, paremtas darbo rezultatais, o ne asmeninėmis simpatijomis ar išankstinėmis nuostatomis.

Išvados įvairios Grįžtant prie vertinamų teisėjų, galima tik pasididžiuoti, jog tarp teisėjų yra ne tik puikių teisės srities profesionalų, tačiau ir išskirtinių kūrybingų asmenybių, ne tik aktyviai dalyvaujančių akademinėje veikloje, bet ir savarankiškai vykdančių teisinį jaunimo bei kitų socialinių sluoksnių švietimą, taip pat dalyvaujančių literatūriniame šalies gyvenime.

Kartu reikia pripažinti, kad Komisijai teko paskelbti ir griežtų išvadų dėl teisėjų veiklos vertinimo: atsižvelgus į Komisijos išvadoje nurodytas aplinkybes viena teisėja buvo atleista iš darbo. Dėl keleto teisėjų nuspręsta pateikti motyvuotą teikimą Teisėjų etikos ir drausmės komisijai dėl galimybės patraukti juos drausminėn atsakomybėn, nemažai daliai įvertintų teisėjų pasiūlyta kelti kvalifikaciją gilinant žinias materialiosios ar procesinės teisės srityje, tobulinti įgūdžius organizuojant darbą.

Realybė tokia: yra teisėjų, kurie dirba gerai, ir tokių, kurie į savo pareigą tarnauti visuomenei žiūri paviršutiniškai. Todėl teismai kaip ir bet kuri institucija privalo vykdyti savo sistemos veiklos kokybinę kontrolę, šalindama trūkumus bei jų priežastis.

Baigdamas noriu pabrėžti, kad Komisija nesiekia ir nesieks tapti dar viena bauginimo ar baudimo institucija. Mano ir kitų Komisijos narių nuomone, teisėjas negali gerai dirbti įtampoje ir baimėje dėl savo darbo rezultatų, o privalo turėti tinkamas darbo sąlygas ir nepriklausomumo garantijas kūrybingam darbui, tačiau šios sąlygos turi derėti su teisėjo kompetencija ir atsakomybės jausmu.

„Realybė tokia: yra teisėjų, kurie dirba gerai ir tokių, kurie į savo pareigą tarnauti visuomenei žiūri paviršutiniškai.“

Aktualijos

5

2011 m. sausis, Nr. 2

V. PAPIRTIS: PROCESINIŲ DOKUMENTŲ ŠABLONAI IŠ ADVOKATŲ DUONOS NEATIMS Aurelija JUODYTĖ NTA Komunikacijos skyriaus vyriausioji specialistė

Taip nusiteikusi Lietuvos advokatūra pasitinka Teisingumo ministerijos siūlomą naujovę – civilinių ir administracinių bylų bei administracinių teisės pažeidimų teisenoje ruošiamų dokumentų šablonų sukūrimą, skirtą naudotis visuomenei. Parengtų pavyzdžių paskirtis – palengvinti teisinį procesą žmonėms, be advokato pagalbos ginantiems savo teises teismuose. Kaip projektą vertina profesijos, kurios išimtinė ir įstatymu įtvirtinta veiklos sritis – teisinę reikšmę turinčių dokumentų rengimas – atstovai, pasakoja šios profesinės bendruomenės vadovas, Lietuvos advokatūros advokatų tarybos pirmininkas dr. Leonas Virginijus Papirtis.

Teisingumo ministerijoje rengiamas viešai skelbtinų procesinių dokumentų šablonų projektas. Ar Lietuvos advokatūra dalyvauja šiame projekte?

Idėja sukurti procesinių dokumentų šablonus gimė Vyriausybėje – į jos programą įtrauktai priemonei pritarė Lietuvos Respublikos Seimas. Teisingumo ministro suburtoje darbo grupėje dirbo mano pavaduotoja. Dar gegužę diskusijų metu pastebėjome, kad kiekviena teisinė situacija, kurioje gali atsidurti žmogus, yra skirtinga ir turi savo teisinių niuansų, kurių netinkamas ar nepakankamas įvertinimas gali asmeniui ne padėti, o sutrukdyti tinkamai įgyvendinti ar ginti savo teises. Atsižvelgus į advokatų darbo su klientais patirtį, buvo siūloma visuomenės reikmėms teikti pavyzdinius prašymus teismui dėl įvairių leidimų išdavimo, pavyzdžiui, sandoriui sudaryti, įkeisti/ parduoti turtą ar priimti palikimą nepilnamečių vaikų vardu. Teisingumo vykdymo procese surašomų dokumentų šablonų idėja vertinta santūriai, manant, kad tokie šablonai turėtų būti rekomendacinio pobūdžio. Darbo grupės sukurto produkto naudą, jo efektyvumą ir veiksmingumą, mano nuomone, vertinti dar anksti.

Jūsų nuomone, kokią įtaką Jūsų atstovaujamai profesinei gildijai, teismų darbui turės pradėti naudoti procesinių dokumentų šablonai?

Galiu jus nuraminti – viešai paskelbti procesiniai dokumentai iš advokatų duonos neatims. Kam užpildyti juos bus sudėtinga, tas vis tiek kreipsis į advokatą. Tie, kurie naudojosi profesionalų paslaugomis, ir toliau naudosis. Esu tuo tikras. Šio projekto nevertinu kaip šabloninio teisingumo įsigalėjimo ar vykdymo. Manau, kad tai informacinė teisininkų pagalba žmogui. Labai norėčiau, kad šis atvirumo žingsnis padidintų pasitikėjimą tų gyventojų, kurie į teismų darbą žiūri įtariai, o advokatus vertina kaip nepatikimus.

Toks įvaizdis nėra tikslus. Ypač sunkmečiu, kai advokatų valstybei sumokamų mokesčių našta yra nepaprastai išaugusi, tenka mokėti už biurų nuomą, organizuotis savo darbą savarankiškai. Taigi dar sykį pakartosiu, nemanau, kad šis projektas būtų teisininko darbo nuvertinimas. Tiesiog tai pagalba ir žmogui, ir teismams. Tačiau tai nereiškia, kad šablonuose užteks brūkštelti kelias eilutes ir viskas baigta. Manau, kad šablonai turi būti parengti taip, kad teismas galėtų priimti pareiškėjo prašymą tenkinantį sprendimą.

Užsiminėte apie įtarius piliečius, nors klasikinis advokato statusas – žmogaus teisių, jo teisėtų ir pažeistų interesų gynėjas, atstovas teisiniuose procesuose. Ar šio vaidmens neišklibino pastaruoju metu sustiprėjęs politikų ir visuomenės priešiškumas teisininkų bendruomenei? Kokia teisininko padėtis šiandien?

Nemanau, kad tai politikų ar visuomenės priešiškumas. Tiesiog tas kritiškas vertinimas yra žiniasklaidos bendrovių pozicija. Tiesiogiai su teismų, teisėsaugos darbu susiduria ne kiekvienas ir ne kiekvieną dieną. Teisininko įvaizdis susiformuoja iš kino filmų, televizijos serialų. Amerikietiškoje produkcijoje tai – policininkas supermenas, o lietuviškuose – dažniau korumpuotas kyšininkas nei didvyris. Iš ten mano galva, toks neadekvatus vertinimas. Tačiau kaip Advokatų tarybos pirmininkas galiu patvirtinti, jog sulaukiu dėkingų žmonių skambučių, gaunu padėkos žodžius siunčiančius laiškus. Na, o dėl advokato vaidmens – manau priešingai. Pastarojo meto vieši procesai atskleidė, koks teisininko darbas nedėkingas, kokios

atsakomybės, žinių ir ryžto reikalauja, kokia svarbi jo kokybė. Nelengva atstovauti bylose, kuriose viešoji nuomonė jau paskelbė savo verdiktą. Vis dėlto man atrodo, kad toks dėmesys teisininko profesijai išėjo į naudą – priimta nemažai anksčiau įstrigusių teisės aktų, įstatymų pataisų; prokurorų darbui skirta vieta politinėje darbotvarkėje, racionaliai nusiteikusiems visuomenės nariams leido pasigilinti ir suprasti procedūras, pasidomėti ir labiau ginti savo teises.

Pačiam netenka pamokyti, pabarti? Ar advokatai nepiktnaudžiauja savo teisėmis?

Jei nustatytas koks nors pažeidimas, tam yra teisinės procedūros.

Tiesa, kartais pakritikuoju, aštresniu žodžiu paminiu bendravimo įgūdžių, diplomatijos pritrūkstantį mūsų jaunimą. Turiu galvoje advokatų padėjėjus. Tačiau tai tik tam, kad norisi išsiugdyti šios profesijos vardo vertą pamainą.

Kaip Lietuvos advokatūra prisideda prie gyventojų teisinio švietimo?

Padedame valstybei įgyvendinti garantuojamos teisinės pagalbos teikimą – advokatai atstovauja socialiai remtiniems asmenims teisminiuose procesuose. Jie žiniasklaidos priemonėse skelbia patarimus, kitą naudingą informaciją. Advokatūros atstovai, Tarybos nariai dalyvauja radijo ir televizijos laidose. Artimiausiu metu ketiname sustiprinti pajėgas ryšių su visuomene srityje, teikti daugiau ir kokybiškesnių paslaugų. Vienas pirmųjų darbų – interneto svetainės atnaujinimo projektas.

Leiskite padėkoti už pokalbį ir palinkėti sėkmės.

Teisingumo ministras Remigijus Šimašius: Šiuo metu atskirus procesinių dokumentų šablonus internete viešai skelbia kai kurie teismai, privatūs subjektai ar teisės portalai, tačiau pateikiamų dokumentų formos nėra susistemintos į vieną visiems asmenims patogiai prieinamą sąrašą-rinkinį, jų formos ir turinys skiriasi, todėl žmonės nežino, kurie iš elektroninėje erdvėje randamų dokumentų šablonų atitinka procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus ir ar teismas jų neatmes kaip netinkamai užpildytų. Dėl šios priežasties Vyriausybės programoje yra numatyta priemonė parengti ir viešai paskelbti įvairių procesinių dokumentų šablonus, kuriuos asmuo, nesikreipdamas į profesionalius teisininkus, galėtų greitai ir patogiai užpildyti savarankiškai bei pateikti teismui. Mano nuomone, tai turėtų palengvinti su teismai susiduriančių žmonių reikalų tvarkymą. Atkreipsiu dėmesį, kad Teisingumo ministerijos sudaryta darbo grupė iškristalizavo sąrašą, kurių dokumentų formos yra dažniausiai prašomos ir aktualiausios žmonėms, bei parengė jų šablonus. Kiekviename šablone yra pateikiami išsamūs paaiškinimai, kokie duomenys turi būti įrašyti, kiek ir kokių dokumentų reikia pateikti kartu su prašymo ar pareiškimo forma. Šį dokumentų šablonų rinkinį ketinama skelbti viešai, kad žmonės galėtų greitai ir patogiai rasti jiems reikiamus blankus, teisingai juos užpildyti bei greičiau išspręsti jiems rūpimus teisinius klausimus. Kartu tai padės palengvinti ir darbą teismams, nes paviešinus konkrečius, aiškius ir suprantamus dokumentų šablonus bus mažiau pateikiama netiksliai ir netinkama forma užpildytų prašymų, greičiau vyks procesai. Žinia, dokumentų šablonai yra pavyzdiniai ir tik rekomendacinio, o ne privalomojo pobūdžio. Formos ar prašymai, kurioms užpildyti ir pateikti teismui reikia profesionalaus teisinio indėlio, nebuvo rengiami.

Aktualijos

6 2011 m. sausis, Nr. 2

TEISĖJŲ PADĖJĖJŲ TEISINIO STATUSO APIBRĖŽTIES PROBLEMA Kristina FIGŪRINAITĖ NTA vyriausioji specialistė

Teisėjo padėjėjas yra karjeros valstybės tarnautojas, patariantis teisėjui su teisės taikymu ar sisteminimu susijusiais klausimais, analizuojantis įstatymus ir kitus teisės aktus, teikiantis išvadas, padedantis ruošti bylas nagrinėjimui teismo posėdyje, rengiantis procesinių dokumentų projektus bei vykdantis kitas teisėjo pareigas, būtinas bylai teisingai išspręsti ir nesusijusias su teisingumo vykdymu. Ar pakanka, jog šias pareigas reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas? O gal įstatymo leidėjas suklydo minėtą teisinį statusą apibrėžiančią nuostatą išbraukęs iš Teismų įstatymo?

Teisėjų padėjėjų teisinio statuso problemą ir kitus su tuo susijusius klausimus aptaria Nacionalinės teismų administracijos vyriausioji specialistė Kristina Figūrinaitė.

Teisinė reglamentacija šiandien Teisėjo dešinioji ranka – padėjėjas – atlieka itin svarbų vaidmenį teisėjo darbe jau nuo 2002 metų, kai teisėjo padėjėjo pareigybė buvo įteisinta ir funkcijos teismų sistemoje apibrėžtos Teismų įstatymo 108 straipsnyje. Šios teisės normos pagrindu tuometinė Teismų taryba patvirtino Tipinį teismų valstybės tarnautojų pareigybių sąrašą bei aprašymus, nustatė teisėjų padėjėjų etatus. Teisėjo padėjėjo pareigybė sukurta siekiant paskirstyti teisinio darbo krūvį teisme, atitinkamai sumažinant teisėjo krūvį, taip pat siekiant spartesnio proceso. Šiandien Lietuvos Respublikos teismuose dirba daugiau kaip 500 teisėjų padėjėjų. Tikriausiai nė vienas teisėjas neįsivaizduoja savo darbo be padėjėjo pagalbos. Nuolat žymiai didėjant administracinių, civilinių ir baudžiamųjų bylų skaičiui teismuose, atitinkamai ne tik didėja teisėjų padėjėjų darbo krūvis, bet jiems patikima atlikti vis daugiau funkcijų, susijusių su teisingumo vykdymo procesine veikla. Esant tokioms aplinkybėms, šiuolaikinio teismo darbo aukšta kokybė gali būti užtikrinta tik tuo atveju, jeigu į teisėjus ir teisėjų padėjėjus bus skiriami patys gabiausi teisininkai, kuriems valstybė sudarys realias galimybes nuolat kelti kvalifikaciją. Vienas iš tikslų, kurių siekta visų grandžių teismuose įsteigiant teisėjų padėjėjų pareigybes – užtikrinti, kad būtent iš asmenų, dirbusių teisėjų padėjėjais, artimiausiai susipažinusių su jurisdikcine veikla ir įgijusių plačiausią šios rūšies teisinio darbo patirtį, ateityje būtų suformuota žymi teisėjų, pasižyminčių aukštais moralės standartais ir tinkama kvalifikacija, korpuso dalis.

Tam, kad būtų pasiekti šie tikslai, teisėjo padėjėjo pareigybė turi būti patraukli teisininkams, savo darbu siekiantiems tarnauti žmonėms bei visokeriopai prisidėti prie teisinės valstybės tolesnio kūrimo, t. y. siejantiems savo ateitį su teisėjo profesija. Teisėjų padėjėjams neatsitiktinai keliami atitinkami išsilavinimo ir reputacijos reikalavimai. Teisėjo padėjėju gali būti nepriekaištingos reputacijos asmuo, turintis aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, t. y. būti įgijęs teisės bakalauro ir magistro kvalifikacinius laipsnius arba turintis teisės vientisųjų studijų magistro išsilavinimą, laimėjęs teismo organizuotą viešą konkursą, kuriame jis egzaminuojamas raštu ir žodžiu. Aukštesnių pakopų teismuose lokaliniais aktais nustatytas ir reikalavimas turėti atitinkamą teisinio darbo, paprastai darbo žemesnės instancijos teisme, patirtį.

Priimtas į valstybės tarnybą teisme, teisėjo padėjėjas turi laikytis valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir savo elgesiu gerinti teismų įvaizdį bei didinti visuomenės pasitikėjimą teismine valdžia.

Statuso reglamentacija rodo valstybės požiūrį Nuo 2008 metų rugsėjo 1 d. Teismų įstatymo 108 straipsnį dėl keistų užmojų pripažinus netekusiu galios, išnyko teisėjų padėjėjų statuso apibrėžtis įstatyminiu lygmeniu. Šis iš pirmo žvilgsnio atrodantis formalus ir „nekaltas“ pakeitimas neturi didesnės praktinės reikšmės. Tačiau valstybės ir asmenų tarpusavio santykiai turi būti grindžiami pasitikėjimu bei teisinio reglamentavimo nuoseklumu, o bet kokių įstatyminių nuostatų panaikinimas turi turėti pagrįstas aiškiais praktinę naudą nusakančiais argumentais.

Visuomeninius teisinius santykius, susijusius su teismų veiklos ypatumais ir teisingumo vykdymo procesine bei administracine veikla Lietuvoje, visų pirma, reglamentuoja Teismų įstatymo normos. Kaip minėta, teisėjo darbas, taigi ir teisingumo vykdymo procesinė veikla, jau neatsiejami nuo teisėjo padėjėjo.

Suprantama ir teisiškai pateisinama, kad teisėjo padėjėjo teisinis statusas, jo funkcijos turi būti įtvirtinti Teismų įstatyme. Naikinti teisėjų padėjėjų pareigybių neketinama. Atvirkščiai, atlikti statistiniai tyrimai vis labiau patvirtina tendencijas Europos šalyse didinti teisėjų padėjėjų skaičių ir šiam tarnautojui suteikti vis daugiau procesinio pobūdžio funkcijų.

Pasak Teisėjų padėjėjų asociacijos pirmininko D. Bolzano, teisėjo padėjėjo „eliminavimas“ iš Teismų įstatymo rodo ir įstatymų leidžiamosios valdžios nepagrįstą šio prie teisingumo vykdymo tiesiogiai prisidedančio asmens sumenkinimą.

D. Bolzanas pažymi, kad teisingumo vykdymo procesinės veiklos aukšta kokybė pagal Lietuvoje pasirinktą teisminės valdžios modelį gali būti užtikrinta tuomet, jeigu teisėjais taptų patys gabiausi teisininkai, turintys darbo teisme tinkamos patirties ir patys teikę atramą bei didelę pagalbą teisėjo kasdieniame darbe. Tam ir valstybė turi pademonstruoti pasitikėjimą, kuris skatintų teisėjų padėjėjus siekti toliau bendradarbiauti su valstybe ir jai vėliau tarnauti aukštesne forma.

Viena iš tokių priemonių – į Teismų įstatymą „sugrąžinti“ nuostatas, reglamentuojančias teisėjo padėjėjo statusą bei apibrėžiančias jo funkcijas, taip pat sudaryti tinkamą ekonominę aplinką teisėjų padėjėjų kvalifikacijai tobulinti. Tuo pačiu kompleksiškai įgyvendinant ir kitas priemones, būtų sudarytos tinkamos sąlygos atkurti visuomenės pasitikėjimą teisingumą vykdančiais teisėjais.

Europos šalyse, kuriose egzistuoja teisėjo padėjėjo pareigybė, adekvati Lietuvos teisinėje sistemoje įdiegtai teisėjo padėjėjo pareigybei, statusas ir funkcijos įtvirtinti įstatymo lygmeniu. Pavyzdžiui, Slovėnijoje, teisėjo padėjėjo pareigos yra nustatytos Teismų įstatyme ir teismų taisyklėse. Estijoje teisėjo padėjėjo statusą nustato Teismų įstatymas. Austrijoje vyresnieji teismo specialistai yra itin gerai profesiniu požiūriu pasirengę teismo pareigūnai, kuriems pagal Austrijos Konstitucijos įstatymą ir Vyresniųjų teisės specialistų įstatymą (Rechtspflegergesetz) yra pavesta atlikti visus tiksliai aprašytus darbus pirmosios instancijos teismų civilinėse bylose. Vyresnieji teisės specialistai Austrijoje, atlikdami savo funkcijas, pagal pareigas yra rangu žemiau tik už teisėjus, kurie, pažymėtina, yra ganėtinai retai nurodymus duodantys jų viršininkai. Šie pavyzdžiai leidžia spręsti, jog teismų darbo kokybę nemaža dalimi lemia teisėjų padėjėjų profesionalumas ir valstybės rodoma pagarba šiems asmenims.

Lavinami konkretūs įgūdžiai Įstatymo lygmeniu neįtvirtinus teisėjo padėjėjo instituto, neužtikrinamas ir teisėjo padėjėjo įvadinis bei tęstinis mokymas ir nuolatinis kvalifikacijos kėlimas. 2010 metais Nacionalinė teismų administracija kartu su Teisėjų padėjėjų asociacija, bendradarbiaudamos su Teisingumo ministerijos mokymo centru, suorganizavo 9 nemokamus kvalifikacijos kėlimo seminarus, skirtus teisėjų padėjėjams. Paskaitas vedė Lietuvos teisėjai, advokatai, psichologai ir kiti lektoriai. Teisėjų padėjėjai supažindinti su daiktinės teisės praktinėmis problemomis; jie mokėsi savireguliacijos ir streso įveikos, įgijo neverbalinės kalbos įgūdžių, aptarė teisėjo etikos aspektus, diskutavo apie teisėjo nepriklausomumo principą, viešųjų ir privačiųjų interesų derinimą einant šias pareigas. Teisėjų padėjėjams taip pat skaitytos paskaitos asmens duomenų apsaugos, civilinių ir komercinių bylų su tarptautiniu elementu teisminio nagrinėjimo ypatumų, žiniasklaidos teisės, ūkinių nusikaltimų ir kitais klausimais. Pasak D. Bolzano, mokymų metu teisėjų padėjėjai džiaugėsi įgiję jiems būtinų kasdieniame darbe teorinių žinių ir praktinių patarimų iš lektorių – Konstitucinio, Aukščiausiojo Teismo teisėjų, žymių advokatų, psichologų, kitų teisininkų, kurie nepagailėjo savo laiko bei jėgų, siekdami suteikti reikiamų žinių šiems teismo tarnautojams.

Suplanuoti dar du seminarai teisėjų padėjėjams ir šių metų vasario – kovo mėnesiais asmens duomenų apsaugos, psichologijos bei Europos Sąjungos civilinio proceso temomis.

Kvalifikacijos tobulinimas

7

2011 m. sausis, Nr. 2

NEVERBALINĖ KALBA TEISĖJŲ DARBE Živilė NAVICKAITĖ-BABKIN NTA Komunikacijos skyriaus l.e.p. vedėja

Praėjusių metų rudenį Nacionalinėje teismų administracijoje vykusiuose mokymuose teisėjų padėjėjai buvo mokomi elegancijos ir stiliaus neverbalinėje kalboje. Susirinkusieji sulaikę kvapą klausėsi lektorės, žinomos Šiaulių universiteto Edukologijos fakulteto docentės, albumo „Liturginiai rūbai“ autorės Loretos BartkevičiūtėsValienės paskaitos, iliustruotos pačiais netikėčiausiais pavyzdžiais.

Pasibaigus mokymams, kūno kalbos žinovė sutiko savo patarimais ir mintimis pasidalinti ir su platesne auditorija.

Manyčiau, kad kiekvieno tikro profesionalo darbe svarbų vaidmenį be žinių lemia intuicija, o intuiciją visada sustiprina žinios apie neverbalinę kalbą. Tad mintį norėčiau užbaigti liaudyje paplitusiu posakiu, kad „teisingumas be gailestingumo nieko vertas“ ir, manyčiau, galima teigti – atvirkščiai. Ypač teisėjo darbe. Į ką turėtų atkreipti dėmesį teisėjas, stebėdamas teismo posėdyje dalyvaujančius asmenis? Kas rodo, kad liudininkas ar kitas bylos dalyvis meluoja?

Neverbalinė kalba nėra galutinai ištirtas mokslo objektas.

Tačiau tai, kiek jau yra žinoma, leidžia pagal žmonių gestus skaityti jų mintis. Teisėjui, stebinčiam posėdyje dalyvaujančius ir kalbančius asmenis, daug informacijos suteiks ne tik rankų, kojų, liemens ir galvos padėtys, žvilgsnis, veido raumenų vibracija, mimika, balso tembras, bet net ir akių vyzdžiai.

Kūno kalbą „demonstruoja“ kiekvienas žmogus. Taip pat ir teisėjas teismo posėdžio metu. Kokius patarimus galite duoti teisėjams, kurie padėtų keisti visuomenės nuomonę apie „šaltą“ teisėjų bendravimą su proceso šalimis?

Gal galite dar kartą trumpai apibrėžti, kas tai yra neverbalinė kalba?

Neverbalinė kalba – tai kūno kalba. Žinoma, kad didžiausią informacijos kiekį žmogus žmogui perduoda kaip tik gestais, pozomis, tarpusavio padėties bei atstumo manipuliacijomis, aprangos detalėmis. Neverbalinis bendravimas – tai sudėtingas procesas, apimantis žmogaus emocijas, žodžius, balso toną, kūno judesius.

Teismo posėdžio metu dažniausiai matomos teisėjo rankų plaštakos. Jos, kaip teigia žymiausi kūno kalbos specialistai, yra mažiausiai krentančios į akis, tačiau sykiu yra galingiausi neverbalinės klabos įrankiai, o tinkamai išnaudojami, jie gali suteikti autoritetą ir nebylų pranašumą kitų akyse. Sunertų plaštakų gestas, kai plaštakos laikomos įvairiuose aukščiuose, išduos negatyvių emocijų intensyvumą. Kai kurie teisėjo plaštakų gestai gali visai nepageidaujamai atskleisti per didelį savęs vertinimą, išreikštą pranašumą prieš kitus, išankstinį nusistatymą ar užsispyrimą. Galų gale teisėjas – inteligentiškos profesijos atstovas, tad „raštingumas“ etiketo srityje taip pat būtinas. Kuria

INFORMACIJA APIE TEISĖJŲ PADĖJĖJŲ MOKYMUS

Nacionalinės teismų administracijos ir Teisėjų padėjėjų asociacijos 2011 m. sausio – kovo mėn. organizuojami mokymai teisėjų padėjėjams:

● Psichologija (Bendravimo ypatumai teismo posėdžio metu)

Ar, Jūsų nuomone, teisėjui reikalingos žinios apie neverbalinę kalbą? Kuo jos galėtų padėti einant šias pareigas?

● Europos Sąjungos civilinis procesas (Bylų su užsienio elementu nagrinėjimo ypatumai. Prašymų dėl Europos mokėjimo įsakymų išdavimo nagrinėjimas Lietuvos

Lietuvių liaudies patarlė sako: „Ką išmoksi, ant kupros nenešiosi“. Komunikuojant įvairiose sferose, o ypač teisėjų darbe, žinios apie neverbalinę kalbą tam tikrose situacijose labai reikalingos.

Lengviau suprantama, kada pašnekovas kalba netiesą, kūno judesiai išduoda kalbančiojo emocinę būseną, galima profesionaliau kontroliuoti interviu, pokalbį, derybas. Ne kartą pasijutau nejaukiai stebėdama prokurorų interviu per televiziją – žodžiais buvo sakoma viena, o rankų gestai akivaizdžiai bylojo, kad kalbantysis meluoja, kai TV operatoriai skubiai ekrane parodydavo kalbančiojo rankas...

Ar neverbalinė kalba gali įtakoti teisėjo nuomonę priimant sprendimus?

Dėmesio!

ranka prisidengti burną čiaudint, nekosčioti į kumštį, išmanyti apie nosinaites ir kaip jomis naudotis, kiek žiedų dera mūvėti vienu metu ant abiejų rankų pirštų ir t.t. Neverbalinę kalbą galima „nutildyti“ kuo mažiau gestikuliuojant, pritaikant neutralų, nieko nepasakantį elegantišką judesį, o taktiškumas, delikatumas ir tolerancija tik suteiks žavesio teisėjo asmenybei.

Ar pritariate šiam teiginiui: visame pasaulyje pagrindiniai bendravimo gestai yra vienodi: laimingi žmonės šypsosi, liūdni – verkia?

Dauguma pagrindinių gestų pasaulyje yra tokie patys, tačiau būna ir išimčių. Pavyzdžiui, šypsena, kai demonstruojami dantys, kadaise buvo agresyvumą išreiškiantis gestas, o šiandien šis gestas siejamas su malonumu ir pasitenkinimu. O neretai žmonės juokias pro ašaras ar verkia iš laimės...

Dėkoju už pokalbį.

teismuose) ● Prekybos žmonėmis prevencija ● Asmens duomenų apsauga Daugiau informacijos apie mokymų datas ir laiką – Teisėjų padėjėjų asociacijos interneto svetainėje: www.teisejupadejejai.lt

Verta žinoti 2011 m. sausis, Nr. 2

NAUJAUSI TEISĖS AKTŲ PAKEITIMAI 1. 2010 m. birželio 29 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 5, 6 straipsnių, Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija), Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 16 straipsnio 4 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 1346860). Šiuo nutarimu pripažinta, kad: Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis ta apimtimi, kuria įtvirtinant maksimalų teisėjų valstybinės pensijos dydį nėra atsižvelgta į atskirų teismų sistemų ypatumus, ir šio straipsnio 2 dalis prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalis ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) nuostata 3 „Kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nustatytos valstybinės <…> pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio“ ta apimtimi, kuria formuluotė „kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nustatytos valstybinės pensijos“ apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytas teisėjų valstybines pensijas, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria Vyriausybei nėra siūloma parengti ir patvirtinti dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo tvarkos aprašą, prieštarauja Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Be to, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad jeigu šis nutarimas būtų oficialiai paskelbtas iškart po jo viešo paskelbimo Konstitucinio Teismo posėdyje, susidarytų teisėjų valstybinių pensijų teisinio reguliavimo vakuumas, kuris iš esmės sutrikdytų teisėjų valstybinių pensijų skyrimą. Šiam teisinio reguliavimo vakuumui pašalinti reikalingas tam tikras laikas.

Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas nurodė, kad šis jo nutarimas „Valstybės žiniose“ oficialiai skelbtinas 2010 m. lapkričio 16 d.

8. Lietuvos Respublikos teismų 103, 104 ir 105 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas (Žin., 2010, Nr. 157-7975).

Pagal priimto įstatymo pakeitimus administracinės veiklos priežiūrą Administravimo teismuose nuostatų nustatyta tvarka atlieka ne tik aukštesnės pakopos teismo pirmininkas, bet ir Teisėjų taryba. Administracinės veiklos priežiūrą atliekantys subjektai, įgyvendindami teismų administracinės veiklos priežiūros funkcijas, gali atlikti teismo administracinės veiklos ar su teisingumo vykdymu nesusijusios teisėjo veiklos tyrimus, sudarydami tyrimo komisiją. Į jos sudėtį galėtų būti įtraukti kelių teismų teisėjai ar tarnautojai, pakviesti dalyvauti kitų institucijų, įstaigų specialistai, mokslininkai, visuomenės atstovai. Šių asmenų dalyvavimas įgyvendinant teismų administravimo funkcijas grindžiamas skaidrumo, savanoriškumo ir nešališkumo principais. Minėtos komisijos įgaliojimus ir sudarymo tvarką tvirtina Teisėjų taryba.

Kaip buvo teigiama įstatymo projekto aiškinamajame rašte, svarstomu Teismų įstatymo pataisomis siekiama padidinti teismų administravimo kokybę ir pakelti visuomenės pasitikėjimą teismų administracine veikla, kuri visuomet yra labai svarbi ir apima tokius teismų veiklos aspektus kaip asmenų skundų tyrimas dėl Teisėjų etikos kodekso reikalavimų laikymosi, nešališkas bylų skirstymas, nepateisinamai ilgas bylų nagrinėjimas ir t. t. Šiuo įstatymu taip pat keičiama teismo vadovų pavadavimo ir laikino pareigų ėjimo skyrimo tvarka, siekiant nustatyti, kad tokias pareigas eitų didžiausią darbo stažą tame teisme turintis skyriaus pirmininkas arba pavaduotojas, o tais atvejais, kai tokių teisme nėra, - didžiausią darbo stažą tame teisme turinti teisėjas. Įstatymo pataisose numatyta, kad tokios pat taisyklės galioja ir tuomet, kai pasibaigia teismo pirmininko, skyriaus pirmininko ar pavaduotojo paskyrimo į atitinkamas pareigas terminas ir įstatymo nustatyta tvarka nėra paskirtas naujas teismo pirmininkas, pavaduotojas ar skyriaus pirmininkas.

3. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso papildymo 3(1) straipsniu ir 18, 21, 38, 55, 64, 78, 81, 102, 112, 121, 125, 134, 135, 136, 137, 142, 151, 157, 166, 168, 170, 171, 176, 178, 181, 342, 348, 389, 418, 440 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas (Žin., 2010, Nr. 113-5742). Šis įstatymas priimtas atsižvelgus į visas Lietuvos Respublikos Prezidentės pateiktas pastabas.

Respublikos Prezidentė, remdamasi Specialiųjų tyrimų tarnybos, Generalinės prokuratūros ir Policijos departamento neigiamomis išvadomis dėl kelių Seimo priimto įstatymo nuostatų, nusprendė grąžinti įstatymą pakartotinai svarstyti, pateikdama savo siūlymus, kurie atspindi visiškai tuos pačius įstatymo leidėjo tikslus – panaikinti prielaidas korupcijai, piktnaudžiavimui teisėmis, proceso dalyvių šantažui, žmogaus teisių suvaržymams ir ikiteisminio tyrimo vilkinimui.

Viena nuostatų, kurią pasiūlė keisti Respublikos Prezidentė – Seimo įteisinta galimybė kai kuriuos ikiteisminio tyrimo veiksmus atlikti nė nepradėjus ikiteisminio tyrimo, t. y. apklausti liudytojus, rengti akistatas, įmonėse atlikti dokumentų ir laikmenų poėmius ir kt.

Respublikos Prezidentė taip pat pasiūlė nustatyti, kad ikiteisminio tyrimo terminas būtų pradėtas skaičiuoti nuo pat pirmos tyrimo dienos, siekiant užkirsti kelią vilkinti tyrimo eigai.

Seimo priimtame įstatyme numatyti šie ikiteisminio tyrimo terminai, jei asmeniui pateiktas įtarimas: jeigu asmeniui pareikštas įtarimas, ikiteisminis tyrimas turi būti atliktas per šiuos terminus: dėl neatsargaus nusikaltimo, kai neskiriama ekspertizė, – per du mėnesius; dėl baudžiamojo nusižengimo ir nesunkaus nusikaltimo – per du mėnesius; dėl apysunkio nusikaltimo – per tris mėnesius; dėl sunkaus nusikaltimo – per šešis mėnesius; dėl labai sunkaus nusikaltimo – per devynis mėnesius.

4. 2010 m. lapkričio 18 d. įstatymų pakeitimai, kurių tikslas – skundų dėl nutarimų administracinių teisės pažeidimų bylose nagrinėjimą perduoti bendrosios kompetencijos teismams.

Administracinių teisės pažeidimų kodekso 30(2), 226, 232, 232(1), 239, 239(3), 241, 241(1), 246(1), 246(2), 246(7), 249, 259, 260, 261, 262, 282,

8

Verta žinoti 2011 m. sausis, Nr. 2

NAUJAUSI TEISĖS AKTŲ PAKEITIMAI 313 straipsnių ir dvidešimt trečiojo skirsnio pakeitimo, Kodekso papildymo 257(1), 260(1), 260(2) straipsniais, dvidešimt trečiuoju(1) ir dvidešimt trečiuoju(2) skirsniais įstatymas (Žin., 2010, Nr. 142-7257); Administracinių bylų teisenos įstatymo 15, 16, 18, 20, 46, 137 straipsnių pakeitimo, aštuonioliktojo skirsnio ir 128, 144 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymas (Žin., 2010, Nr. 142-7258); Teismų įstatymo 12, 15, 23 ir 31 straipsnių pakeitimo įstatymas (Žin., 2010, Nr. 142-7260). Šiais pakeitimais skundų dėl nutarimų administracinių teisės pažeidimų bylose nagrinėjimas perduodamas bendrosios kompetencijos teismams, siekiant išgryninti administracinių teismų, atsižvelgiant į jų paskirtį, funkcijas, bei siekiant, kad panašių bylų nagrinėjimas bei teismų praktika, ta ika nt pa na š a us po b ūdž io (nusikalstamų veikų ir administracinių teisės pažeidimų) bylas, būtų tos pačios teismų grandies kompetencija.

Minėti teisės aktai įsigalioja 2011 m. sausio 1 d.

5. Lietuvos Respublikos teritorijoje galiojančių įstatymų, priimtų iki 1990 m. kovo 11 d., galiojimo laikino pratęsimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymas (Žin., 2010, Nr. 148-7569). Šiuo įstatymu pakeičiamas Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), priimto 1984 m. gruodžio 13 d., galiojimo laikas – jis pratęstas iki 2012 m. sausio 1 d. Kodekso galiojimą nuspręsta pratęsti dar vieneriems metams iki Seimui bus pateiktas naujasis Administracinių nusižengimų kodeksas ir Proceso kodeksas.

Pagal ankstesnę šio straipsnio redakciją, Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso galiojimas buvo pratęstas iki 2011 m. sausio 1 d.

6. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas „Dėl Notarine tvarka patvirtintų įgaliojimų registro įsteigimo ir jo nuostatų patvirtinimo“ (Žin., 2010, Nr. 148-7591). Šiuo nutarimu įsteigtas Notarine tvarka patvirtintų įgaliojimų registras bei patvirtinti šio registro nuostatai.

Notarine tvarka patvirtintų įgaliojimų registro nuostatai reglamentuoja šio registro paskirtį, jo objektus, registro tvarkymo įstaigas, jų teises ir pareigas, funkcijas, registro duomenų tvarkymą, sąveiką su kitais registrais, registro duomenų saugą, registro duomenų teikimą, registro duomenų perdavimą į užsienio valstybes, registro finansavimą, registro reorganizavimą ir likvidavimą.

Vieni iš šio registro duomenų teikėjų yra teismai, priėmę sprendimus pripažinti notarine tvarka patvirtintą įgaliojimą negaliojančiu, panaikinti įgaliojimą, pripažinti įgaliotinį arba įgaliotoją nežinia kur esančiu.

Notarine tvarka patvirtintų įgaliojimų registras pradeda veikti nuo 2011 m. sausio 1 d.

7. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas „Dėl Neveiksnių ir ribotai veiksnių asmenų registro steigimo ir jo nuostatų patvirtinimo“ (Žin., 2010, Nr. 148-7592). Šiuo nutarimu įsteigtas Neveiksnių ir ribotai veiksnių asmenų registras ir patvirtinti šio registro nuostatai.

Neveiksnių ir ribotai veiksnių asmenų registras reguliuoja Neveiksnių ir ribotai veiksnių asmenų registro paskirtį, objektus, registro tvarkymo įstaigas, jų teises ir pareigas, funkcijas, registro duomenų tvarkymą, sąveiką su kitais registrais, registro duomenų saugą ir teikimą, perdavimą į užsienio valstybes, registro finansavimą, reorganizavimą ir likvidavimą.

Registro paskirtis – nuostatuose nustatyta tvarka registruoti nurodytus registro objektus (objektai: asmenys, teismo sprendimu pripažinti neveiksniais; asmenys, kurių veiksnumas apribotas teismo sprendimu; nepilnamečiai nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų, kurių teisės savarankiškai disponuoti savo pajamomis ir turtu teismo sprendimu apribotos ar atimtos), rinkti, kaupti, apdoroti, sisteminti, saugoti ir teikti registro duomenis, atlikti kitus registro duomenų tvarkymo veiksmus.

Neveiksnių ir ribotai veiksnių asmenų registro duomenų teikėjai – Lietuvos Respublikos teismai.

Nuostatuose nustatyta, kad vadovaujančioji registro tvarkymo įstaiga – Teisingumo ministerija, o registro tvarkymo įstaiga – Centrinė hipotekos įstaiga.

Neveiksnių ir ribotai veiksnių asmenų registras pradeda veikti nuo 2011 m. sausio 1 dienos.

8. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas „Dėl Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo programos patvirtinimo“ (Žin., 2010, Nr.145-7451). Šiuo nutarimu patvirtinta Teisėjams nesumokėtos

darbo užmokesčio dalies grąžinimo programa ir lėšų, numatytų 2010 metais teisėjams nesumokėtai darbo užmokesčio daliai išmokėti, paskirstymas teismams (po 20,8 % likusios mokėti sumos).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. kovo 18 d. nutarimu Nr. 194 patvirtinto Nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo teisėjams tvarkos aprašo 13 punktu, teisme nesumokėta darbo užmokesčio dalis teismo pirmininko ar jį pavaduojančio asmens įsakymu teisėjams ir jų įpėdiniams paskirstoma ir išmokama proporcingai, atsižvelgiant į tais metais teismui skirtų lėšų sumą ir į kiekvienam teisėjui išmokėtiną nesumokėtą darbo užmokesčio dalį.

Informaciją parengė NTA Teisės ir personalo skyriaus vedėjo pavaduotoja Dovilė Mekionytė

9

Teisminės praktikos aktualijos

10

2011 m. sausis, Nr. 2

ASMENS TEISĖ Į PRIVATAUS GYVENIMO GERBIMĄ MODERNIŲ TECHNOLOGIJŲ AKIVAIZDOJE: NAUJAUSIA EUROPOS ŽMOGAUS TEISIŲ TEISMO PRAKTIKA Svetlana MELNIČENKO Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisės tyrimų ir apibendrinimo departamento Baudžiamosios teisės grupės konsultantė tarptautinės ir ES teisės klausimais

Technikos progreso pasiekimai, lemiantys vis tobulesnių stebėjimo priemonių atsiradimą, sukuria ne tik naujas galimybes, bet ir naujus pavojus, vienas kurių – didesnė grėsmė asmens privatumui.

Būtinybę teisingai subalansuoti pažangių technologijų naudojimą ir viešųjų interesų ir konkretaus asmens teisių apsaugą iliustruoja 2010 m. rugsėjo 2 d. priimtas Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas byloje Uzun prieš Vokietiją (Uzun v. Germany, no.

35623/05, judgement of 2 September 2010), kurioje pareiškėjas skundėsi tuo, kad jo stebėjimas per Visuotinę padėties nustatymo sistemą (angl. Global Positioning System, toliau – GPS), pritaikytas baudžiamojo proceso kontekste, ir taip gautų duomenų panaudojimas pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 8 straipsnyje įtvirtintą teisę į privataus gyvenimo gerbimą.

Kompetentinga Vokietijos saugumo tarnyba pradėjo pareiškėjo stebėjimą dar 1993 m. pavasarį. Jis buvo įtariamas dalyvaujant kraštutinės kairės pakraipos teroristinio judėjimo (Antiimperialistinės kuopos, perėmusios garsiosios Raudonosios armijos frakcijos (angl. Red Army Faction), kovą, toliau – Kuopa) daromose nusikalstamose veikose. Pareiškėjas buvo sekamas, įėjimas į jo butą stebimas vaizdo kameromis, klausytasi jo telefono pokalbių ir pokalbių netoli jo namų esančiu viešuoju telefonu, kontroliuotas jo susirašinėjimas; tokios pat priemonės taikytos ir bendrininkui S. 1995 m. Vokietijos federalinė generalinė prokuratūra pradėjo tyrimą dėl jų dalyvavimo surengiant sprogdinimus, už kuriuos Kuopa prisiėmė atsakomybę.

Vykdant tyrimą, taikytos iš esmės analogiškos stebėjimo priemonės (sekimas – daugiausia savaitgaliais); be to, 1995 m. spalį pareigūnai įmontavo į S. automobilį, kuriuo jis dažnai naudojosi kartu su pareiškėju, du radijo imtuvus, tačiau įtariamieji juos rado ir sunaikino.

Numanydami, kad gali būti stebimi, jie nesikalbėjo telefonu ir dažnai išvengdavo sekimo. Dėl to 1995 m. gruodį prokuroro sprendimu į S. automobilį buvo įmontuotas GPS imtuvas, kurio pagalba galima kartą per minutę nustatyti automobilio buvimo vietą ir greitį.

Stebėjimas taikytas iki įtariamųjų sulaikymo 1996 m. vasarį. Pareiškėjas galiausiai nuteistas už, be kita ko, pasikėsinimą nužudyti ir keturis sprogdinimus laisvės atėmimu trylikai metų.

Nacionalinis teismas nustatė, kad jis ir S. nuo 1995 m. pavasario buvo vieninteliai Kuopos nariai, ir 1995 m. sausį-gruodį padėję sprogmenų priešais parlamento narių ar buvusių narių namus bei priešais Peru garbės konsulatą. Pareiškėjas pasinaudojo teise tylėti, o S. prisipažino dalyvavęs sukeliant sprogimus tik bendrais žodžiais, nedetalizuodamas aplinkybių. Tačiau netiesioginiai įrodymai, gauti stebint įtariamuosius, patvirtino jų kaltumą padarius atitinkamus nusikaltimus.

GPS stebėjimo duomenys parodė, kad vieno iš nusikaltimų padarymo dieną ir kelias dienas prieš tai S. automobilis buvo palikas prie nusikaltimo padarymo vietos; be to, šio automobilio būta ir prie tu vietų, kur buvo išsiųsti teroristinės organizacijos laiškai ir slepiamos sprogmenų gaminimo priemonės.

Šiuos įrodymus patvirtino kitais stebėjimo būdais gauti duomenys.

Kaltinamųjų kaltumas padarius iki GPS stebėjimo taikymo pradžios įvykdytus sprogdinimus įrodytas atsižvelgiant į analogišką jų padarymo būdą ir į vaizdo stebėjimo būdu bei klausantis telefono pokalbių gautą informaciją. Pareiškėjo argumentai dėl GPS stebėjimo ir jo rezultatų panaudojimo nacionaliniame procese atmesti.

Pirmiausia Europos Žmogaus Teisių Teismas detaliai apžvelgė savo praktikoje suformuotus principus dėl privataus gyvenimo sąvokos ir kriterijų, reikšmingų nustatant, ar asmens privatus gyvenimas apribotas dėl tam tikrų priemonių taikymo už jo namų ar privačių patalpų ribų. Dėl pareiškėjo situacijos Teismas nurodė, kad, nepaisant to, jog GPS stebėjimas taikytas S. automobiliui, juo aiškiai siekta gauti informacijos ir apie pareiškėjo judėjimą; be to, stebint per GPS gauti duomenys buvo įrašinėjami ir panaudojami baudžiamojo proceso tikslais. Teismo nuomone, GPS stebėjimas dėl savo pobūdžio turi būti skiriamas nuo kitų vaizdo ar garso stebėjimo metodų, kurie paprastai gali labiau apriboti asmens teisę į privataus gyvenimo gerbimą, nes atskleidžia daugiau informacijos apie jo elgesį, pažiūras ar jausmus.

Tačiau, atsižvelgdamas į savo praktikoje suformuotus principus, Teismas nusprendė, kad pirmiau nurodytų pareiškėjo stebėjimo per GPS aplinkybių vis dėlto pakanka padaryti išvadai, jog dėl šio stebėjimo ir jį taikant gautų duomenų tvarkymo bei panaudojimo pareiškėjo teisė į privatų gyvenimą buvo apribota.

Toliau Teismas vertino apribojimo atitiktį Konvencijos 8 straipsnio 2 dalyje nustatytoms sąlygoms. Jis atmetė pareiškėjo argumentus dėl tariamos apribojimo neatitikties teisėtumo reikalavimui.

Pareiškėjo teigimu, bendra Vokietijos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) nuostata dėl „kitų specialiųjų stebėjimo technikos priemonių panaudojimo“ nebuvo pakankamas teisinis pagrindas taikyti stebėjimą per GPS. Įstatymo leidėjas neketino apimti priemones, kurios nebuvo žinomos įstatymo priėmimo metu. Be to, sąvoka „kitos technikos priemonės“ nepakankamai numatoma atsižvelgiant į technikos progreso galimybes, o procesinės garantijos neatitiko Teismo praktikoje suformuotų kokybės reikalavimų.

Tačiau Teismas nurodė, kad griežtesni standartai, kuriais rėmėsi pareiškėjas, buvo nustatyti specifiniame telekomunikacijų stebėjimo kontekste, ir netaikomi pareiškėjo byloje dėl stebėjimo per GPS viešose vietose, t. y. dėl priemonės, kuri laikytina mažiau ribojančia asmens privatumą.

“GPS stebėjimas dėl savo pobūdžio turi būti skiriamas nuo kitų vaizdo ar garso stebėjimo metodų, kurie paprastai gali labiau apriboti asmens teisę į privataus gyvenimo gerbimą, nes atskleidžia daugiau informacijos apie jo elgesį, pažiūras ar jausmus.”

Teisminės praktikos aktualijos

11

2011 m. sausis, Nr. 2 Taigi šiam atvejui Teismas taikė bendresnius jo praktikoje suformuotus principus dėl tinkamos apsaugos nuo savavališko teisių apribojimo pagal Konvencijos 8 straipsnį. Dėl nacionalinėje byloje taikytos nuostatos numatomumo Teismas nurodė, kad iš atitinkamo Vokietijos BPK straipsnio sisteminio aiškinimo matyti, jog „kitos specialiosios stebėjimo technikos priemonės“ apima stebėjimo metodus, kurie nepriskirtini nei vaizdo, nei garso stebėjimui, ir naudojami siekiant nustatyti įtariamojo buvimo vietą.

Atsižvelgiant į GPS stebėjimo technines charakteristikas, Teismas nusprendė, kad nacionalinių teismų išvada dėl tokio stebėjimo atitikties „kitų specialiųjų technikos priemonių“ sąvokai yra pagrįstai numatomas BPK nuostatos plėtojimas teisminio aiškinimo būdu. Vertindamas procesines garantijas taikant GPS stebėjimą, Teismas, be kita ko, nurodė, kad nors įvykių metu Vokietijos BPK nebuvo numatytas konkretus jo taikymo terminas (šis nustatytas tik vėlesniais pakeitimais), pareiškėjo byloje GPS stebėjimo trukmė atitiko proporcingumo reikalavimą; proporcingumo principo laikymąsi patikrino pareiškėjo baudžiamąją bylą nagrinėję teismai.

Teismas taip pat pripažino, kad Vokietijos BPK tinkamai apibrėžti svarstomos stebėjimo priemonės taikymo pagrindai (taikoma tik asmeniui, įtariamam padarius pakankamai sunkią nusikalstamą veiką; trečiajam asmeniui – tik ribotais atvejais, kai šis įtariamas ryšiais su kaltinamuoju ir kitos kaltinamojo buvimo vietos nustatymo priemonės mažiau perspektyvios arba jų taikymas sudėtingesnis).

Galiausiai, nors teisminis tokių priemonių, kaip GPS stebėjimas, sankcionavimas Vokietijos BPK nustatytas tik vėlesniais pakeitimais, kuriuos Teismas sveikino, pareiškėjo bylos proceso metu jos nebuvo už teisminės kontrolės ribų. Asmens, kuriam taikytos atitinkamos priemonės, baudžiamosios bylos teisminio proceso metu teismai galėjo patikrinti jos teisėtumą, ir, nustačius neteisėtumą, pašalinti iš bylos ją taikant gautus įrodymus. Teismo nuomone, tokia teisminė kontrolė ir galimybė pašalinti neteisėto stebėjimo per GPS metu gautus įrodymus yra svarbi garantija, nes atgraso tyrimo institucijas nuo įrodymų rinkimo neteisėtomis priemonėmis. Atsižvelgiant į tai, kad GPS stebėjimas gali būti laikomas mažesniu asmens privataus gyvenimo apribojimu negu, pavyzdžiui, telefono pokalbių klausymasis (kuriam taikoma griežtesnė sankcionavimo tvarka), Teismas nusprendė, kad post factum teisminė asmens stebėjimo GPS kontrolė užtikrino pakankamą apsaugą nuo savivalės.

Vertindamas skundžiamo apribojimo tikslus, Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo stebėjimas per GPS buvo sankcionuotas siekiant ištirti kelis pasikėsinimus nužudyti, už kuriuos prisiėmė atsakomybę teroristinė organizacija, ir užkirsti kelią tolimesniems sprogdinimams. Taigi stebėjimu siekta apsaugoti valstybės saugumą ir visuomenę, užkirsti kelią nusikaltimams, apsaugoti nukentėjusiųjų teises. Pasisakydamas dėl stebėjimo būtinumo demokratinėje visuomenėje, Teismas nurodė, kad GPS stebėjimas nebuvo taikytas nuo pat tyrimo pradžios; pirmiau mėginta išsiaiškinti, ar pareiškėjas dalyvavo (dalyvauja) surengiant sprogdinimus, taikant mažiau ribojančias priemones, tačiau įtariamieji rado ir sunaikino radijo siųstuvą, išvengdavo sekimo, taigi tokie tyrimo metodai pasirodė esantys mažiau veiksmingi negu stebėjimas per GPS. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjo stebėjimas GPS buvo taikomas papildomai su kitomis iš dalies besikertančiomis stebėjimo priemonėmis, daugelį kurių tuo pat metu taikė ir saugumo tarnyba, ir tyrimo institucijos. Tokiomis aplinkybėmis pareiškėjo stebėjimas GPS lėmė gana platų jo stebėjimo mąstą.

Tai, kad tas pačias stebėjimo priemones taikė dvi skirtingos institucijos, sukėlė rimtesnį privataus gyvenimo apribojimą, nes padidintas asmenų, kuriems tapo žinoma informacija apie pareiškėjo

elgesį, skaičius. Šiame kontekste papildomas stebėjimas GPS reikalavo svaresnių motyvų. Tačiau šis stebėjimas buvo taikomas palyginti neilgai (apie tris mėnesius), ir (taip pat, kaip sekimas) darė realų poveikį pareiškėjui tik savaitgaliais bei kai jis važiavo S. automobiliu. Taigi negalima teigti, kad pareiškėjui buvo taikomas totalus visapusis stebėjimas. Be to, tyrimas, kuriame jis taikytas, buvo susijęs su labais sunkiais nusikaltimais (keliais pasikėsinimais nužudyti politikos veikėjus ir valstybės tarnautojus sukeliant sprogimus) ir jų prevencija, o mažiau ribojantys stebėjimo metodai nepasiteisino. Taigi Teismas vienbalsiai nusprendė, kad pareiškėjo stebėjimas per GPS, taikytas nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, buvo proporcingas siekiamiems teisėtiems tikslams, taigi, ir būtinas demokratinėje visuomenėje. Konvencijos 8 straipsnio pažeidimo nenustatyta. Šis sprendimas, atskleidžiantis tam tikrus modernios privatumo apsaugos problematikos aspektus, inspiruoja kelias svarbias išvadas.

Viena vertus, technikos progreso raida įgalina veiksmingiau įgyvendinti visuomenės apsaugos tikslą. Šios galimybės nederėtų atsisakyti asmens privatumo apsaugos vardan.

“Net sudėtingose, su tiesioginiu pavojumi visuomenei susijusiose situacijose taisyklė „tikslas pateisina priemones“ negalioja.“

Kita vertus, bet kurio asmens – net esančio viešoje vietoje įtariamojo baudžiamojoje byloje – teisė į privataus gyvenimo gerbimą gali būti teisėtai ribojama tik tiek, kiek būtina siekiant ginamo tikslo.

Net sudėtingose, su tiesioginiu pavojumi visuomenei susijusiose situacijose taisyklė „tikslas pateisina priemones“ negalioja.

Iš teismų istorijos

12

2011 m. sausis, Nr. 2

TEISMŲ KŪRIMOSI PRIEŠISTORĖ Alfredas VILBIKAS Šiaulių miesto apylinkės teismo teisėjas

Vilniaus konferencija

Laikinasis teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymas

1917 m. rugsėjo 18 d.−22 d. vokiečių valdžiai pritarus įvyko Vilniaus konferencija, kurios dalyviai priėmė nutarimus dėl Lietuvos ateities ir išrinko krašto Tarybą, kurią sudarė 20 atstovų.

1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės aktas skelbė Lietuvos valstybės atkūrimą demokratiniais pagrindais. Nepriklausomos Lietuvos teismų ir teisingumo vykdymo struktūros veiklą reglamentavo Laikinasis teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymas.

Petras Leonas, Teisingumo ministras

Nutarime dėl Lietuvos politinės ateities buvo iškeltas nepriklausomos Lietuvos valstybės, etnografinėje teritorijoje besitvarkančios demokratiniais principais, siekis. Antrajame nutarime numatyti tokios valstybės sąjunginiai santykiai su Vokietija. Krašto Taryba išsirinko Prezidiumą, vadovaujamą pirmininko Antano Smetonos.

Krašto Taryba tapo pagrindine organizacija, kuri rūpinosi Lietuvos valstybingumo atkūrimu.

1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos valstybės atkūrimo aktas

Teismas

1917 m. gruodžio 11 d. Krašto Taryba paskelbė Lietuvos valstybės atkūrimo aktą. Jame kalbėta ne apie nepriklausomą, bet apie savarankišką Lietuvą, susietą sąjungos ryšiais su Vokietijos valstybe. Sąjungos ryšiai apibrėžti karinių ir susisiekimo konvencijų bei bendrų muitų, pinigų sistemų.

1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės aktas 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba, vadovaudamasi tautų apsisprendimo teise ir Vilniaus 1917 m. rugsėjo 18−22 d. konferencijos nutarimu, paskelbė nepriklausomos demokratinės Lietuvos valstybės atkūrimą su sostine Vilniuje.

1918 m. vasario 16 d. Lietuvos valstybę prikėlė Lietuvos Taryba, virtusi į Valstybės Tarybą − pirmąją Lietuvos valstybės valdžios instituciją − įstatymų leidžiamąją valdžią.

Kiek vėliau buvo suformuota Vyriausybė, o metų pabaigoje − ir teismai.

Vienas iš svarbiausių uždavinių buvo sutvarkyti teismų sistemą taip, kad jos struktūra būtų paprasta ir kad kiekviena jos grandis funkcionuotų nuosekliai ir atitiktų demokratinei valstybei būdingus teisinius pagrindus.

Teisingumo ministerija 1918 m. lapkričio mėnesį sudaromas Ministrų kabinetas, paskiriamas pirmasis teisingumo ministras Petras Leonas.

Tuometinei Teisingumo ministerijai buvo pavesta vadovauti teismų sistemai, prokuratūrai, notariatui ir įkalinimo vietoms. Ministerijos centrinį aparatą iš pradžių sudarė bendrųjų reikalų, teisių ir kalėjimų departamentai. 1924 m. ministerijos struktūra buvo supaprastinta: visas jos funkcijas ėmė vykdyti sekretoriatas, kurio sudėtyje taip pat buvo kalėjimų inspektorius bei Teisingumo ministro taryba, susidedanti iš trijų prezidento skiriamų nuolatinių narių ir šešių vadovaujančių šios ministerijos sistemos valdininkų − ministerijos generalinio sekretoriaus bei teismo institucijų, prokuratūros ir advokatūros atstovų. Tarybai buvo pavestas kodifikacinis darbas, teisingumo ministro siūlomų įstatymų projektų svarstymas, išvadų teisiniais klausimais teikimas.

Vladas Stašinskas, Vidaus reikalų ministras

Administracinė reforma 1918 m. lapkričio 13 d. „Lietuvos aide“ paskelbus atsišaukimą šalyje pradėjo masiškai kurtis vietos valdžia: parapijų, valsčių komitetai ir miestų komitetai ar tarybos.

1918 m. gruodžio 16 d. vidaus reikalų ministras Vladas Stašinskas išleido aplinkraštį Nr. 1 „Dėlei savivaldybių Lietuvoje“. Šiuo juridiniu aktu nustatyta, kad Lietuva padalyta į apskritis, o apskričių sienos laikinai sutampa su buvusių kreisų sienomis: „Apskričių teritorija tuo tarpu atitinka vokiečių įvestomis kreisų teritorijos sienomis“.

Valstybės prezidentas A. Smetona ir ministras pirmininkas Mykolas Sleževičius 1919 m. liepos 1 d. pasirašė Apskričių sienų ir centrų įstatymą.

Mykolas Sleževičius, Ministras pirmininkas

Iš teismų istorijos 2011 m. sausis, Nr. 2 neblaivius piliečius, uždrausti kortomis lošti iš pinigų, bausme iki 50 auksinų nubausti Jonaičių kaimą, Gasčiūnų valsčių 100 auksinų „už nepildymą Valdybos įsakymų“, „uždėta pabauda 200 auksinų ant pirmininko Valdybos Tarybos Kazlausko už neatvykimą ant posėdžio“ ir t. t.

1919 m. liepos 26 d. paskelbtas Apskričių sienų ir jų centrų įstatymas patikslino apskričių centrus bei išvardijo įeinančius į jų teritoriją valsčius. Įstatyme nurodytų 31 apskrities, kaip administracinių vienetų, apimančių visą etnografinę Lietuvą, išskyrus Klaipėdos kraštą, centrai, iš jų: Suvalkai, Seinai, Lyda, Gardinas ir kiti. Įstatyme taip pat buvo įvardyti dvidešimties apskričių valsčiai ir nurodyta, kad likusiųjų sienos būsiančios nustatytos vėliau, „po okupacijos, kuomet bus galima pradėti valsčių organizaciją“. Aplinkraštyje taip pat pažymėta, kad dėl Lietuvos dalių, kurios „tuo tarpu neįeina“ į Lietuvos teritoriją, vėliau būsiančios išleistos atskiros taisyklės.

1919 m. spalio 10 d. buvo išleistas Savivaldybių įstatymas, kuriuo miestams, turintiems daugiau kaip 10 tūkstančių gyventojų, buvo suteiktos apskrities miesto teisės. Tačiau dar anksčiau, 1919 m. kovo 3 d., Valstybės tarybos išleistame įstatyme miesto taryboms jau buvo suteikta teisė leisti privalomus įsakymus ir už jų nevykdymą bausti pinigine bauda iki 1000 markių.

Bermontininkai

Teismas

Receptuotoji teisė Jaunai Lietuvos valstybei reikėjo kurti įvairių valstybinio ir visuomeninio gyvenimo sričių naujus pamatus.

Atkuriant valstybingumo pagrindus vienu esminių uždavinių tapo būtinybė apibrėžti teisinės sistemos kūrimo pagrindus. Todėl pačiuose pirmuosiuose dokumentuose įtvirtinama svarbiausioji taisyklė, kuria vadovaujantis pirmenybė teikiama nacionalinei teisei, tačiau neatmetamas ir receptuotosios teisės vaidmuo ankstyvuoju teisės kūrimo laikotarpiu. 1918 m. lapkričio 2 d. Laikinosios Konstitucijos pamatinių dėsnių 24 straipsnyje nustatoma, kad „srityse, kuriose Lietuvos valstybės nėra išleistų naujų įstatymų, laikinai pasilieka tie, kurie yra buvę prieš karą, kiek jie neprieštarauja Laikinosios Konstitucijos pamatiniams dėsniams“. Šis principas išliko ir vėlesnėse 1919 m. balandžio 4 d., 1920 m. birželio 10 d. konstitucijose.

Sėdi (iš kairės): Ignas Augustinavičius, Kipras Bielinis, Aleksandras Mačiūnas, Zofija Lukauskaitė-Jasaitienė, Vladas Požėla; stovi (iš kairės): J. Bielinis, V. Dudelis, Jonas Avižonis, Janušaitis Fot. M. Rubinšteinas Šiaulių ,,Aušros“ muziejus

Vietinius gyventojus užklupo dar viena didelė bėda − bermontininkai, kurie taip pat siautė visą 1919 metų antrąją pusę. Šaulių partizanų štabas, įkurtas 1919 m. lapkričio mėn. kovai su miestą užėmusiais bermontininkais.

Valsčių valdybų noras vykdyti teisingumą Valsčių valdybų svarstomi klausimai 1919–1920 metais liudija savo funkcijų sureikšminimą − „drausti“, „neleisti“, „nubausti“, pavyzdžiui, kreiptis į Joniškio teisėją, kad kuo greičiau nubaustų pilietį A. Gabrį „už koliojimą viršaičio“, bausti nuo 50 iki 100 auksinų

Tęsinys kitame numeryje.

13

Už Lietuvos ribų

14

2011 m. sausis, Nr. 2

VOKIETIJOS TEISMŲ SISTEMA Monika VYŠNIAUSKIENĖ NTA Tarptautinių santykių skyriaus vedėja

Vokietijos valstybinė santvarka – federacinė respublika, o teisingumą vykdo federaliniai teismai ir 16 federacijos žemių (Länder) teismai. Vykdant teisingumą, pagrindinis darbo krūvis tenka žemių teismams.

Vokietijos teismų sistemą sudaro į trijų tipų teismai: bendrosios kompetencijos teismai; specializuoti teismai; konstituciniai teismai.

Bendrosios kompetencijos teismai yra 4 pakopų. Žemiausią pakopą sudaro daugiau nei šeši šimtai apylinkių (vietinių) teismų, kurie nagrinėja smulkius baudžiamuosius nusižengimus ir mažos vertės civilinius ieškinius. Kai kuriuose iš šių teismų dirba du ir daugiau teisėjų, tačiau dažniausiai tokiuose teismuose dirba po vieną

paskutinė instancija byloms pradėtoms apygardų teismuose bei apeliaciniuose teismuose.

Specializuoti teismai apima penkias atskiras sritis: administracinę, darbo, socialinę, finansinę ir patentų teisę. Kaip ir bendrosios kompetencijos teismai šie teismai veikia instanciniu principu.

Administracinių teismų sistemą sudaro apylinkių administraciniai teismai, aukštesnieji administraciniai teismai ir Federalinis Administracinis teismas. Šie teismai nagrinėja viešosios teisės bylas.

Darbo ginčų teismai taip pat yra trijų pakopų ir nagrinėja bylas, apimančias kolektyvines sutartis ir bylas, susijusias su darbo sąlygomis.

Socialinių bylų teismai nagrinėja bylas, susijusias su socialine apsauga, Finansinių bylų teismai – su mokesčiais susijusias bylas.

Yra tik vienas Federalinis Patentų teismas, kuris veikia Miunchene ir nagrinėja ginčus dėl pramoninės nuosavybės teisių.

Konstitucinę jurisdikciją sudaro Federalinis Konstitucinis Teismas ir atskirų žemių (Länder) konstituciniai teismai. Šie teismai yra nepriklausomi ir turi finansinę autonomiją nuo bet kokios vyriausybinės organizacijos ar institucijos. Kiekvienas Žemės konstitucinis teismas pats rengia savo biudžetą, taip pat gali priimti ir atleisti savo darbuotojus.

Apylinkės teismas

Vokietijos Federaliniame Konstituciniame Teisme dirba 16 teisėjų.

Teisėjai renkami dvylikai metų ir tik vienai kadencijai. Teismas suskirstytas į du senatus, kurių kiekvieną sudaro aštuoni teisėjai, ir kiekvienas jų turi savo pirmininką. Vienas senatas nagrinėja bylas, susijusias su teisės aktų atitikimu Konstitucijai. Antrasis senatas atsakingas už konstitucinių ginčų, kylančių tarp valstybinių institucijų, ir ginčų, kaip turi būti reglamentuojami politiniai procesai, sprendimą.

profesionalų teisėją, kuriam nagrinėjant baudžiamąsias bylas padeda tarėjai.

Antroje pakopoje yra apie 100 apygardos teismų, kuriuose išskiriami civilinių bylų ir baudžiamųjų bylų skyriai. Apygardų teismai veikia kaip apeliacinė instancija apylinkių teismų sprendimams ir kaip pirma instancija nagrinėja baudžiamąsias bylas ir civilinius ieškinius.

Trečioje pakopoje yra apeliaciniai teismai, kurie yra paskutinė instancija apylinkių teismų sprendimams, apeliacinė instancija apygardų teismų sprendimams bei savarankiškai nagrinėja bylas susijusias su valstybės saugumu ir antikonstitucine veikla.

Aukščiausios pakopos teismas bendros kompetencijos teismų sistemoje yra Federalinis teisingumo teismas. Jis veikia kaip INSIDE STORY HEADLINE

Federalinis Konstitucinis teismas

Kitame numeryje Jums pristatysime Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės teismų sistemą, kuri apima Anglijos ir Velso, Šiaurės Airijos ir Škotijos teismų sistemas.

Socialinis teismas

„Vokietijos teismų sistemą sudaro į trijų tipų teismai: bendrosios kompetencijos teismai, specializuoti teismai, konstituciniai teismai.”

Iš teisėjų gyvenimo

15

2011 m. sausis, Nr. 2

BEIEŠKANT TIKROJO DVASINGUMO Vytautas JONČAS Šiaulių apygardos teismo pirmininko padėjėjas ryšiams su visuomene

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas Vytautas Kursevičius yra ragavęs ir mokytojo, ir kolūkio vadovo profesijų. Prieš dvidešimt metų pasukęs teisininko keliu, su šia itin atsakinga profesija, regis, susidraugavo jau visam likusiam gyvenimui. Jo aistra poezijai – vienas iš įkvėpimo šaltinių, padedančių išlikti oriu bet kokioje situacijoje, išlikti tokiu, koks turi būti teisėjas.

Todėl darbe jis visada išlieka tikru profesionalu, o laisvalaikiu – taip laukiamas kolegų, bendradarbių.

Gerbiamas Vytautai, Jūsų aistros poezijai, literatūrai apskritai nenuginčijamas įrodymas – trys poezijos rinkiniai, du pastaruosius („Laiko apnuoginta siela“ ir „Nakties apnuogintoj tyloj“) išleidote tuo metu, kai dirbote Teismo Baudžiamųjų bylų skyriuje. Bylos – tai sudėtingi žmonių likimai, nuolatinė įtampa. Kur sėmėtės įkvėpimo rašydamas knygas?

Iš gamtos. Esu priklausomas, labai tampriai su ja susietas, kartu su ja ir gimstu, ir augu, ir gyvenu, ir mirštu, todėl kūryboje jaučiamas cikliškumas. Kai džiaugiasi kūnas – siela prityla, kai kūnas pavargsta – siela dainuoja... Mano kūryboje vyrauja jausmas, pojūtis, o proto mažai. Kai sunku, tiesiog išsakai save posmais, žodžiais, mintimis ir išdalini, tuomet, atrodo, ir sunkumai išnyksta, nueina, nutolsta.

Teisėjai – iš tiesų kūrybingos asmenybės, tarp jų yra ir kolekcionierių, ir puikių šokėjų, ir nuostabiai dainuojančių. Tačiau šios profesijos žmonių vienas iš išskirtinių bruožų – privatus gyvenimas be afišos. Kokie Jūsų argumentai?

Teisėjo profesija sunki ir sudėtinga, reikalaujanti iš teisėjo visada ir visur išlikti oriu, bet ne pasipūtusiu, daugiau klausytoju, nei kalbėtoju, jaučiančiu saiką, būti vietoje ir laiku, elgtis taip, kad nekiltų konfliktų tarp privataus ir viešo gyvenimo... Tačiau teisėjas yra tos visuomenės eilinis narys, žmogus, maža „ląstelė“ toje pačioje tai nesusiję su profesijos subtilybėmis turi likti Ižemėje, N S I D E Stodėl T O R Y kiek HEAD LIN E atviras, nuoširdus, suprantamas ir pažįstamas, paprastas, bet ne prastas.

Poezija, kaip ir proza – tai gyvenimas, atspindėtas eilėse. Jūsų lyrikoje yra įvairių veikėjų. Gal kuris iš jų atkeliavo iš kokios bylos?

Poezija – tai gyvenimas, tačiau kiek kitoje plotmėje, kitame matavime. Viskas, ką gyvenime patiriame, užrašoma į žmogaus pasąmonės knygą. Tie išgyvenimai „ten“ kiek išblunka, pasidengia jausmų dulkėmis, laiko pirštų apnuoginami jau kitokie, pavirtę džiaugsmu ar nerimu, liūdesiu, ilgesiu ar meile, švelnumu, išsiveržia kūryba: poezija, proza, tapyba, muzika. Kitaip tariant, įgauna naują formą, o iš dalies – ir naują prasmę. Todėl negaliu pasakyti, ar toje jausmų jūroje yra koks bylos „veikėjas“, ar jo nėra... Visko gali būti ir kartu – nebūti.

Gražios eilės gimsta pačiais netikėčiausiais momentais. Jūsų kūryboje tai pasitaikė?

Taip, poezija gimsta vienatvėje, tyloje – sielos muzikoje, o siela dainuoja (neretai) pačiais netikėčiausiais momentais, kartais vairuojant automobilį, kartais ilsintis, o kartais ir teismo posėdžių salėje. Man taip dažnai atsitinka: tuomet užrašau mintį, eilutę, frazę ir vėliau, sugrįžęs į tą išgyventą būseną, parašau eilėraštį.

Poezija – lyg daina, kuri sklinda iš vidaus, iš minčių, jausmų gilumos, iš paslėpto išgyvenimų pasaulio. Tai – gyvenimas ir jo suvokimas kitaip: aštriau, stipriau, skaudžiau ar liūdniau, išryškinant jame tai, kas neryšku, nuspalvinant – kas nespalvota.

Ko trūksta mūsų visuomenei, kad joje atsirastų kuo daugiau gerų emocijų, juk negalime mes be galo gyventi nuo rinkimų, iki rinkimų?

Mums visiems trūksta tikro dvasingumo. Sakau TIKRO, nes to netikro, vardan aplinkinių, vardan reklamos, populiarumo, pakanka.

Tikras dvasingumas nieko bendra neturi su religija, apeigomis ar išmokta malda. Malda – tai ne vien žodžiai, sakiniai ar garbinimas: tai žymiai giliau ir daugiau... Tai – nuolatinė sielos būsena.

Tai, kuomet mes dar nesuvokiame savo pasąmonės, negalime suteikti jai minčių, žodžių formos, nors turinys jau tarsi šaukia, rėkia, dainuoja arba tyliai šnabžda, tačiau ji visada atsispindi mūsų kūne, akyse, kaip mūsų emocijos, kurias suvokiame, matome ir mes, ir kiti... Todėl stebėkime savo emocijas – tai tas pats, kas klausyti savo minčių. Pažinkime savo dvasingumą.

Dvasingumas – daugiau tyla, nei kalbėjimas, garsas, aimanos ar dejonės.

Išgirdę tylą aplink save, išoriniame pasaulyje, sugebėsime sukurti vidinę tylą, nes nutils protas – atsivers jausmai, tuomet atsivers vartai į ... tikrąjį dvasingumą. Tikras dvasingumas padaro visus geresniais, t. y. labiau atjaučiančiais, supratingesniais, nuoširdžiais ir mylinčiais, atsakingesniais ir dosnesniais...

”Teisėjai yra tos visuomenės eilinis narys, žmogus, maža „ląstelė“ toje pačioje žemėje, todėl, kiek tai nesusiję su profesijos subtilybėmis, turi likti atviras, nuoširdus, suprantamas ir pažįstamas, paprastas, bet ne prastas.”

Karjera 2011 m. sausis, Nr. 2

NAUJAI PASKIRTI TEISMŲ PIRMININKAI (2010-09-15–2011-01-15)

2010-12-22 Nijolė Bražiūnienė paskirta Rokiškio rajono apylinkės teismo pirmininke.

2010-12-22 Teresė Klimienė paskirta Marijampolės rajono apylinkės teismo pirmininke.

NAUJAI PASKIRTI TEISĖJAI (2010-09-15–2011-01-15)

2010-10-04 Inga Liubinienė paskirta Prienų rajono apylinkės teismo teisėja.

2010-10-04 Rita Liukaitytė paskirta Kauno miesto apylinkės teismo teisėja.

2010-10-04 Daina Vaidachavičienė paskirta Ukmergės rajono apylinkės teismo teisėja.

2010-10-04 Linas Zinkevičius paskirtas Širvintų rajono apylinkės teismo teisėju.

2010-12-06 Audrius Sadauskas paskirtas Panevėžio miesto apylinkės teismo teisėju.

2010-12-06 Irena Stasiūnienė paskirta Šiaulių miesto apylinkės teismo teisėja.

2010-12-06 Skaistė Valinskytė paskirta Skuodo rajono apylinkės teismo teisėja.

2011-01-07 Arūnas Bartkus paskirtas Šiaulių miesto apylinkės teismo teisėju.

2011-01-07 Laima Kriaučiūnaitė paskirta Kauno miesto apylinkės teismo teisėja.

2011-01-07 Agnė Petkevičienė paskirta Kauno miesto apylinkės teismo teisėja.

2011-01-07 Laima Šeputienė paskirta Kauno miesto apylinkės teismo teisėja.

2011-01-07 Milda Valiulytė paskirta Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja.

2011-01-07 Eglė Žakevičiūtė paskirta Palangos miesto apylinkės teismo teisėja.

Į AUKŠTESNĖS PAKOPOS TEISMUS PASKIRTI TEISĖJAI (2010-09-15–2011-01-15) 2010-11-23 Jadvyga Mardosevič paskirta Vilniaus apygardos teismo teisėja.

2010-12-06 Vilija Mikuckienė paskirta Vilniaus apygardos teismo teisėja.

2010-12-10 Andrius Ignotas paskirtas Vilniaus apygardos teismo teisėju.

16

Sveikiname 2011 m. sausis, Nr. 2

SVEIKINIMAI SPALIO–SAUSIO MĖN. ŠVENTUSIEMS JUBILIEJINES SUKAKTIS! Raseinių rajono apylinkės teismo teisėjai Lionei Užubalienei Vilniaus apygardos teismo teisėjai Alvyrai Onai Kvaraciejūtei Kauno rajono apylinkės teismo teisėjai Sigitai Bružienei Šiaulių apygardos teismo teisėjai Rasai Bartašienei Vilkaviškio rajono apylinkės teismo teisėjui Albinui Antanaičiui Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo teisėjai Vitai Valeckaitei Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo teisėjui Jonui Ivanauskui Pasvalio rajono apylinkės teismo teisėjui Algirdui Švedavičiui Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo teisėjui Edvardui Zalubai Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkei Rimvidai Zubernienei Klaipėdos apygardos teismo teisėjui Valentinui Janoniui Plungės rajono apylinkės teismo teisėjai Aldonai Šukienei Mažeikių rajono apylinkės teismo teisėjui Kęstučiui Stulginskiui Lietuvos vyriausiojo Artūrui Drigotui

administracinio

teismo

teisėjui

Šiaulių apygardos teismo teisėjui Vaclovui Iždonui Lietuvos apeliacinio teismo teisėjai Danutei Milašienei

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo teisėjui Valdui Petraičiui

Panevėžio miesto apylinkės teismo teisėjai Silvijai Jakštienei

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo pirmininkės pavaduotojai Jolitai Rasiukevičienei

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjui Vincui Verseckui

Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo teisėjai Gražinai Žukauskienei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkui Algimantui Smolskui Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo teisėjai Genovaitei Didjurgienei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjui Česlovui Jokūbauskui Kauno rajono apylinkės teismo teisėjai Audronei Levinskienei Kaišiadorių rajono apylinkės teismo teisėjui Gintautui Kaulakiui Klaipėdos apygardos teismo teisėjui Savinijui Katauskui

teismo

teisėjui

Rokiškio rajono apylinkės teismo teisėjai Ledinai Šinkūnienei Kauno apygardos administracinio teismo teisėjai Dainai Kukalienei Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo teisėjai Lilijai Tarčevskajai Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo teisėjui Vladimir Berezovskij Jonavos rajono apylinkės teismo teisėjai Bangai Bartkienei Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo teisėjai Erikai Vilimienei

Tauragės rajono apylinkės teismo teisėjai Raimondai Pauparienei

Šiaulių miesto apylinkės teismo teisėjui Arvydui Martinavičiui Plungės rajono apylinkės teismo teisėjai Irenai Šeškauskienei

Vilniaus apygardos teismo teisėjui Algirdui Auruškevičiui

administracinio

Šilutės rajono apylinkės teismo teisėjai Daivai Jazbutienei

Klaipėdos apygardos teismo teisėjui Daliui Jociui

Kauno miesto apylinkės teismo teisėjai Reginai Agrba

Vilniaus apygardos Gintarui Dzedulioniui

Vilniaus apygardos teismo teisėjui Vladui Nikitinui Panevėžio apygardos teismo teisėjui Sigitui Bagdonavičiui Kauno miesto apylinkės teismo teisėjai Dianai Labokaitei Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo teisėjai Genovaitei Didjurgienei

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjui Egidijui Bieliūnui

www.teismai.lt Redakcija: Nacionalinė teismų administracija Valstybės biudžetinė įstaiga L. Sapiegos g. 15, LT-10312 Vilnius Tel. (8 5) 268 5186, Faks. (8 5) 268 5187 El. p. info@teismai.lt, www.teismai.lt Kontaktinis asmuo (pasiteiravimui, nuomonėms, pasiūlymams): Živilė Navickaitė-Babkin NTA Komunikacijos skyriaus l.e.p. vedėja zivile.navickaite@teismai.lt Tel. (8 5) 2514120, mob. tel. 8 614 75 201

N A C I O N A L I N Ė

T E I S M Ų

A D M I N I S T R A C I J A