Gedimino kalno požemiai by Liudas Baronas

Liudas Baronas

GEDIMINO KALNO POŽEMIAI Naudojimasis leidiniu ir autorių teisių apsauga Leidinį galima spausdinti tik kaip visumą su viršeliu ir visais puslapiais. Leidinį arba jo dalis galima kopijuoti, skelbti, tačiau bet koks leidinyje esančios informacijos naudojimas mokslo, mokslinių tyrimų, studijų arba kitais tikslais galimas tik nurodant leidinio autorystę ir/arba leidinyje panaudotų susijusių šaltinių nuorodas laikantis autorių teisių apsaugos įstatymų. Leidinį arba jo dalis draudžiama naudoti bet kokiais komerciniais tikslais. Išimtys taikomos tik susitarus su leidinio autoriumi.

Leidinys viešai pateikiamas nekomerciniais, švietimo (mokslo ar mokslinių tyrimų) tikslais. Leidinyje yra kitų autorių publikacijų ištraukos ar santraukos bei susijusios nuotraukos, kurių panaudojimas neviršija mokymui ar moksliniam tyrimui rengti reikalingo masto. Nuorodos į kitų autorių darbus pateikiamos tekste, prie iliustracijų arba leidinio bibliografiniame apraše.

Nuotrauka viršelyje: Mečislovas Sakalauskas, 1949 m. UAB „Projektavimo ir restauravimo institutas“ autorinių darbų saugykla, F. 2, 86-121

ISBN 978-609-475-986-4 Gedimino kalno požemiai. Liudas Baronas. Vilnius, 2022

TURINYS PRADŽIA .......................................................................................................................................................... 1 Militarizacija ............................................................................................................................................... 1 Rusijos imperijos laikų atminimai............................................................................................................... 1 Paskutiniai vidaus patalpų tyrimai ............................................................................................................. 3 POŽEMINIAI ĮTVIRTINIMAI .............................................................................................................................. 4 VIDAUS PATALPOS .......................................................................................................................................... 8 Detalės ir fotofiksacija ................................................................................................................................ 8 Kai „pasakoja“ ne tik nuotraukos ............................................................................................................. 12 SLĖPTUVĖS PASKIRTIS ................................................................................................................................... 15 STATINYS VALDŽIOS AKIMIS ......................................................................................................................... 16 TECHNINĖS DETALĖS..................................................................................................................................... 18 Kaina ......................................................................................................................................................... 18 Elektra ....................................................................................................................................................... 18 Šildymas .................................................................................................................................................... 18 Problemos................................................................................................................................................. 18 GAISRAS......................................................................................................................................................... 25 IŠ PASAKOJIMŲ ............................................................................................................................................. 35 Po Vilniaus pilimi ...................................................................................................................................... 35 Hitlerinio žvėries urve .............................................................................................................................. 36 PRISIMINIMAI ................................................................................................................................................ 42 VĖLYVIEJI PAŽINIMAI ..................................................................................................................................... 43 PILIES KALNO TYRIMAI .................................................................................................................................. 45 Vilniaus Aukštutinė pilis. Paminklotvarkos darbų, atliktų 1995 m. mokslinė ataskaita. I tomas. Pilies kalno tvirtinimo, aplinkos sutvarkymo darbai (Giedrė Filipavičienė, 1996) ............................................ 45 Vilniaus Aukštutinė pilis. Archeologinių tyrimų ataskaita. (Gintautas Rackevičius, 1995) ..................... 46 Vilniaus piliavietės vad. Gedimino kalnu, Aukštutine ir Žemutine pilimi archeologinių žvalgymų ir detaliųjų archeologinių tyrimų Vilniaus m., 2014 m. ataskaita (Ramūnas Šmigelskas, 2014) ................ 51 Vilniaus piliavietės, vad. Gedimino kalnu, Pilies kalnu, Aukštutine ir Žemutine pilimi teritorijos Vilniaus m., archeologinių žvalgymų ir žvalgomųjų tyrimų 2017-2018 m. ataskaita (Dovilė Baltramiejūnaitė, 2021) ......................................................................................................................................................... 57 Vilniaus piliavietės, vad. Gedimino kalnu, Pilies kalnu, Aukštutine ir Žemutine pilimi teritorijos Vilniaus m., detaliųjų archeologinių tyrimų 2019 m. ataskaita (Darius Kontrimas, 2019) ................................... 61

POVEIKIS KALNUI .......................................................................................................................................... 68 Inžinierių vertinimai.................................................................................................................................. 69 Grunto poslinkiai ...................................................................................................................................... 70 RADINIAI ........................................................................................................................................................ 76 Vokiškos dujokaukės dalis ........................................................................................................................ 76 Lydyto sūrio tūbelės ................................................................................................................................. 77 Kulkosvaidžio MG34/42 diržo būgnas ...................................................................................................... 79 Parašiuto laikmačio dalis .......................................................................................................................... 79 PILIES KALNO ŠIAURINĖS ATRAMINĖS SIENOS (ŠV. ONOS IR ŠV. BARBOROS BAŽNYČIOS TERITORIJA) ANGOS........................................................................................................................................................... 82 Teritorijos 1955 m. perkasa ..................................................................................................................... 82 Teritorijos 1957 m. perkasa. 1 dalis ......................................................................................................... 84 Teritorijos 1957 m. perkasa. 2 dalis ......................................................................................................... 86 Teritorijos 1960 m. perkasa ..................................................................................................................... 94 POŽEMIAI PILININKO NAME ......................................................................................................................... 96 Pirmojo aukšto anga ................................................................................................................................. 96 Tunelis rūsyje po vakarine atramine siena ............................................................................................ 102 BUNKERIS BUVUSIŲ RADVILŲ RŪMŲ TERITORIJOJE .................................................................................. 112 SLĖPTUVĖS BŪKLĖ IR ATEITIS ...................................................................................................................... 113 Atstatymo idėja ...................................................................................................................................... 113 Statinio įvertinimas taikant technologijas.............................................................................................. 114 KĄ GALIME PAMATYTI ŠIUO METU ............................................................................................................ 115 DABARTINĖ SITUACIJA TRUMPAI ................................................................................................................ 120 ORIGINALIOS NUOTRAUKOS....................................................................................................................... 121 PILNO LAPO NUOTRAUKOS ........................................................................................................................ 132 LITERATŪRA ................................................................................................................................................ 133

PRATARMĖ Po Aukštutinės pilies arba tiesiog Pilies kalnu (dažnam dar geriau žinomu Gedimino kalno pavadinimu) slypi vermachto kariuomenės įtvirtinimai – nišos ir tuneliai, kai kurie jų jau tapę nebeprieinami – užpilti smėliu arba užmūryti. Žinomi įėjimai yra iš šiaurinės (atraminė siena), vakarinės (Pilininko namas ir buvusių Radvilų rūmų teritorija) bei pietinės (pašlaitė) kalno pusių. Viso įėjimų į kalną būta mažiausiai septyni. Dalis jų – ištirti, užfiksuoti nuotraukose, brėžiniuose, kitų istorijas žinome tik iš įvairių rašytinių šaltinių, kurie, galima teigti, palieka daugiau klausimų nei pateikia atsakymų.

Pav. 1 Pilies kalno šiaurinė atraminė siena šv. Onos ir šv. Barboros bažnyčios teritorijos perkasos metu 1957 metais. Nuotrauka: Adolfas Tautavičius Šaltinis: LIIR, nr. ng. 6600

Tiriamojo pobūdžio leidinio, kuriame būtų detaliai aprašomi šie istoriškai svarbioje Vilniaus vietoje esantys bunkerio ar sandėlio tipo įtvirtinimai, iki šiol nebuvo. Čia pateikiama visa iki šios dienos žinoma informacija apie po kalnu esančius karinės paskirties požemius – faktai, istorijos, pasakojimai, nuotraukos bei brėžiniai. Pažymėtina, jog pateikiamos publikacijos buvo išsamiai išstudijuotos, o šio leidinio tekstai daugiausia yra publikacijų santraukos ar ištraukos, jie parengti naudojantis įvairių autorių darbais, kurie nurodomi literatūros sąraše. Taip pat, pasitelkus dirbtinio intelekto įrankius, dalis juodai baltų fotografijų buvo paverstos į spalvotas. Jos žymimos simboliu ■. Pabaigoje pridedamos originalios jų versijos. Šis leidinys skiriamas tyrėjams, istorikams ir plačiajai visuomenei savišvietos, mokymo bei mokslinių tyrimų tikslais. Mano nuomone, informacijos perrinkimas, atnaujinimas, sisteminimas leidžia prikelti faktus iš naujo, juos išsaugoti, išlaikyti aktualiais ilgesnį laiką. Liudas Baronas

PRADŽIA Militarizacija Nuo 1831 metų Rusijos caro įsakymu visos Vilniaus Žemutinės bei Aukštutinės pilies, kalnų parko, sporto rūmų teritorijos buvo militarizuotos. Nors tikslingai pasirinkta teritorija nėra patogi gynybiškai, ji įprasmina simbolinę padėtį mieste ir įgalina lengvesnę miesto centro kontrolę – ministerijos, kiti štabai – prie pat. Čia buvo sutelktas karinis branduolys, kuris esant reikalui galėtų atlikti savo funkcijas. Tai pažymi ir Antrojo pasaulinio karo metais vokiečių karininkų vadaviete tapę Pionierių rūmai (buvęs Abraomo Šliosbergo namas). Netgi 1955-1956 metais archeologas Adolfas Tautavičius teigęs, jog jo darbuotojais dažniausiai būdavo karininkų žmonos, kurios čia šalimais militarizuotoje teritorijoje ir gyveno.

Rusijos imperijos laikų atminimai Miesto tyrinėtojo Dariaus Pocevičiaus išleistose knygose „100 istorinių Vilniaus reliktų“ (2018) bei „Istoriniai Vilniaus reliktai 1944-1990“ (2018) rašoma, jog jau 1856 m. Pav. 2 Carinės kariuomenės tvirtovė Vilniaus pilių teritorijoje etnografas Adomas Honoris Kirkoras esą 1911-1915 metais. užsiminęs apie pilies kalne esančius Šaltinis: Enciklopedija „Военная энциклопедия“ (Ivanas požeminius statinius: „Kalne lyg ir yra Dmitrijevičius Sytinas, 1911-1915) požemiai, bet pastangos juos ištirti (vos netapusios legenda) buvo ribotos: juose rastos tik kelios geležinės nuolaužos, panašios į kardų rankenas, nes iš trijų paeiliui tenai įleistų kareivių tik paskutinysis sugebėjo kurį laiką neprarasti sąmonės – tokia troški šių požemių atmosfera“. Vėliau tarpukariu jam antrinęs ir architektas Juliuszas Klosas, tačiau kas ir kada juos iškasė – nenurodė [3][18]. Atvirame laiške LKP CK sekretoriui Lionginui Šepečiui 1988 m. vasario 5 d. istorikas Vladas Drėma minėjo, jog skylės atraminėje sienoje galėjo būti iškirstos taipogi dar XIX a., kai carinė kariuomenė pilių teritorijoje buvo įsirengusi tvirtovę, o pačiame kalne iškasusi tunelį amunicijai laikyti [3][25]. Visgi, kaip teigia Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų archeologijos ir architektūros tyrimų skyriaus vedėjas Gintautas Striška bei vyr. archeologas Egidijus Ožalas, šiaurinėje atraminėje sienoje buvusios angos galėjo būti iškirstos visgi ne XIX a., o nacistinės

Vokietijos okupacijos metais. Visos anksčiau aprašytos istorijos apie nišas, angas ar bunkerius gali būti tiesiog susijusios su prie vakarinės atraminės sienos esančia teritorija, dar žinoma kaip buvę Radvilų rūmai arba trečioji oficina. Neneigtinas faktas, kad pavasarį praplautame grunte atsiverdavo ir tam tikros mūro dalys, angos, rūsiai, o pats gruntas nutekėdavęs į vandens surinkimo kolektorius. Tyrėjai mano, jog XIX a. minimi požemiai galimai tėra gražiai apipintos legendos. Vėlgi, detalių dokumentų apie ankstesnius bunkerius ar nišas nerasta, kaip ir nėra informacijos, kuri leistų sužinoti daugiau apie tikslias įėjimų į požemines patalpas vietas. Tuo pačiu, tiek archeologė Dovilė Baltramiejūnaitė, tiek Adolfas Tautavičius yra pažymėję, jog bent viena nišų šiaurinėje atraminėje sienoje galimai iškirsta arba lenkmečiu – 1939 metais, arba kiek anksčiau – XX a. pradžioje [3][6]. Taigi nišų struktūrų datavimas gali būti diskutuotinas. Archeologo Egidijaus Ožalo teigimu, pati mintis turėti bunkerį šioje militarizuotoje vietoje yra visai lengvai pagrindžiama – vokiečių karininkams teritorijoje naujos karinės sistemos kurti nereikėjo – atėjo į jau esamą. Militarizuotą teritoriją bandyta pritaikyti jau pagal XX a. vidurio realijas. Į žemę giliai neįlįsi – stebuklų nepadarysi – Vilniaus miesto teritorijoje žemių sluoksnis drėgnas. Atsiranda idėja išnaudoti kalną kaip natūralią kalvą. Kitais žodžiais tariant – gamta jau savo padarius, tu jai tiesiog „padedi“. O po Antrojo pasaulinio karo atėjusių sovietų karininkų prisitaikymas prie sistemos taipogi – panašus.

Antrojo pasaulinio karo metu įrengti įtvirtinimai

Pav. 3 Pilies kalno slėptuvės scheminis planas su pažymėtomis vidaus fotografijų vietomis 1949 m. Šaltinis: Knyga „Vilniaus pilys“ (Napaleonas Kitkauskas, 2012) (267 psl.)

Daugiausia duomenų turima apie Vilniaus miesto Gedimino kalne Antrojo pasaulinio karo metais iškastą dviejų tunelių „vyriausybinės reikšmės“ slėptuvę: „Tenka kliautis antriniais šaltiniais, kurie teigia, kad tunelio pavidalo požeminė slėptuvė 1942-1943 m. įrengta vokiečių administracijos nurodymu, o statybose daugiausia dirbo karo belaisviai“ [3][18]. Nemaža to, istoriko Gintauto Striškos teigimu, jokiuose dokumentuose nėra oficialiai nepaminėta, tačiau ir pirmieji kasinėjimai 4 deš. pab. – 5 deš. prasidėjo su priežastimi Pilies kalne įkurti priešatominį bunkerį.

Paskutiniai vidaus patalpų tyrimai 1960 metais, prieš užpilant smėliu ir žemėmis slėptuvės įėjimus, ji buvo apmatuota. Remiantis apmatavimų bei fotofiksacijos duomenimis, architektas Sigitas Lasavickas nubraižė šias tunelių (plane pavadintos „štolnėmis“) schemas, darbo kambarių (plane pavadintos „saliukėmis“) pjūvius, nurodė slėptuvės situacinį planą kalne. Tai yra bene tiksliausios Antrojo pasaulinio karo metais statytos slėptuvės schemos, kokias šiuo metu turime.

Pav. 4 Gedimino kalno požemių detalusis planas M 1:200 bei vienos darbo patalpų planas M 1:90 ir jos skersinis pjūvis. 1960 m. Matavo ir braižė: Sigitas Lasavickas. Šaltinis: LLMA

POŽEMINIAI ĮTVIRTINIMAI Algimanto Grigelio 2016 m. sudarytoje Pilies kalno šlaitų vertinimo ataskaitoje „Gedimino pilies kalno šlaitų būklės ir jų tvarkymo programos vertinimo ataskaita“ rašoma, jog nepaisant didelių gyventojų protestų, Antrojo pasaulinio karo metais vokiečių okupacinė kariuomenė Gedimino pilies kalne iškasė priešlėktuvinės paskirties slėptuvę, kurios patalpas jungė du tuneliai, sutvirtinti mediniais balkiais, sueinantys į ventiliacinę šachtą, o pati slėptuvė esą buvo skirta vermachto karininkams apsisaugoti nuo rusų karių oro atakų, nors šios funkcijos slėptuvė nebespėjo, ir 1945 metais buvo perduota sovietų karininkams – miestas buvo užimtas be didesnio pasipriešinimo [4].

Pav. 5 Šiaurinė atraminė siena (šv. Onos ir šv. Barboros bažnyčios) teritorijos perkasos metu 1957 m. Nuotrauka: Adolfas Tautavičius Šaltinis: LIIR, nr. ng. 6602

Dvi angos šiaurinį Pilies kalno šlaitą prilaikančioje atraminėje sienoje užfiksuotos archeologo Adolfo Tautavičiaus 1957 m. nuotraukoje su prierašu: „Gedimino kalno šlaitą stiprinančios sienos dalis. Viršutinė skylė išlaužta hitlerininkų, o žemutinė – XIX a. gale ar XX a. pradžioje“ [3]. Vėlgi, remiantis Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų archeologijos ir architektūros tyrimų skyriuje dirbančių istorikų žodžiais, visos šiaurinėje atraminėje sienoje esančios angos – galimai išlaužtos ne anksčiau nei Antrojo pasaulinio karo metu. Tuo pačiu, nei viena iš šių angų galimai nevedė į karo metais įrengtą slėptuvę. Pilies kalno šlaitų būklės ir jų tvarkymo vertinimo ataskaitoje minimas pirmasis Katedros aikštės pusėje esantis tunelis, kuris buvo 88 metrų ilgio, 1,6 metro pločio ir 2 metrų aukščio. Antrojo tunelio, kurio prieigos – šiaurinėje atraminėje sienoje, aukštis ir plotis toks pat kaip ir pirmojo, o ilgis 79 metrai.

Pav. 6 Matomas Pilies kalno pietvakarinėje šlaito pusėje esantis slėptuvės įėjimas. Šaltinis: Tarybų Lietuva Nr. 20-21 (LCVA, 1954)

Pav. 7 Matomas Pilies kalno pietvakarinėje šlaito pusėje esantis slėptuvės įėjimas už buvusių Pionierių rūmų. Fotografuota iš Katedros aikštės pusės 1958 m. Nuotraukos autorius nežinomas

Pav. 8 Pagrindinės Pilies kalne esančios slėptuvės įėjimas kalno šiaurinio šlaito pusėje. Užfiksuota šv. Onos ir šv. Barboros bažnyčios teritorijos perkasų metu apie 1955-1957 metus. Nuotrauka: Adolfas Tautavičius Šaltinis: LNM

Pav. 9 Slėptuvės tunelių bei patalpų išsidėstymo Pilies kalne schema ortofoto žemėlapyje. Šaltinis: geoportal.lt, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija, VĮ „GIS – Centras“

VIDAUS PATALPOS Detalės ir fotofiksacija Šiame skyriuje pateikiamos Mečislovo Sakalausko 1949-ųjų metų slėptuvės vidaus patalpų fotografijos iš Giedrės Filipavičienės 1996 m. mokslinės ataskaitos „Vilniaus Aukštutinė pilis. Paminklotvarkos darbų, atliktų 1995 m. mokslinė ataskaita. I tomas. Pilies kalno tvirtinimo, aplinkos sutvarkymo darbai“.

Pav. 10 Slėptuvės darbo kabineto patalpa ■

Tuneliai susikerta buku kampu 10-13 metrų nuo ventiliacijos šachtos. Pažymima, jog įėjime į tunelį nuo Katedros aikštės pusės įrengtos dvejos medinės durys, viena nuo kitos sumontuotos 1 metro atstumu. Įėjimas į antrą tunelį užmūrytas vienos plytos storio mūrine pertvara, kurioje padarytos skylės ventiliacijai. Tiek vieno, tiek kito tunelių dalys atskirtos mūriniais tambūrais, kuriuose įrengtos po dvejas metalines šarvuotas duris, tarp kurių atstumas yra apie 1-2 metrai. Tuneliuose įrengti įėjimai į tris darbo kabinetus (kiekvienas po 36 kvadratinius metrus) ir ūkinės patalpos: du sanitariniai mazgai, sandėlis (amunicijos, įrenginių ir vandens saugojimo patalpa) bei ventiliacijos kamera su ventiliacine šachta [2]. Šiaurinis slėptuvės išėjimas buvo skirtas logistikai bei infrastruktūros palaikymui. Kalno viršuje būtų buvę sudėtinga diegti infrastruktūrą dėl nelengvo sunkiosios technikos patekimo bei medžiagų užkėlimo į

kalno aikštelę. Taigi buvo nuspręsta turėti vieną iš koridorių (tunelį) apačioje ir perduoti reikalingą įrangą pro jį. Tai galima paremti sandėlio įrengimu šiauriniame, o ne pietiniame bunkerio tunelyje. 1948 metais ventiliacinė šachta bei kalno šiaurinio šlaito tunelio įėjimas buvo užpilti smėliu ir žemėmis po kilusio gaisro slėptuvėje. 1949 metų liepą pastebėjus, jog po gausių liūčių smenga žemės ir vis gilėja įduba ties ventiliacinės šachtos vieta Pilies kalno aikštelėje, pradėti šachtos atkasimo darbai. Iš pradžių nutarta buvusią ventiliacijos šachtą užtamponuoti, tačiau pradėjus kasti, kai buvo atrasti požemių planai, kilo mintis paieškoti ir įėjimo į požemius pietiniame kalno šlaite, o jį aptikus, vyko šachtos ir požemių tyrimų darbai. Visos nešančios tunelio konstrukcijos – iš medinių rąstų, šie apkalti lentelėmis, grindys – taipogi medinės. Ventiliacijos šachta įrengta pirmojo tunelio gale už ventiliacinės kameros ir nuo jos atskirta 1 metro storio mūrine pertvara su metalinėmis Pav. 11 Vienoje patalpų kabantis ženklas šarvuotomis durimis. Ventiliacinė šachta įrengta nuo tunelio iki su užrašu „Место для курения“ (liet. Pilies kalno aikštelės. Šachtos anga sutvirtinta mediniais rąstais, „Rūkymo vieta“). 1949 m. ■ išmatavimai – 1,6 x 1,6 m, o aukštis 36 metrai. Pilies kalno aikštelėje ji užsibaigia žemine iš rąstų. Darbo kambariuose – dailiai ornamentuotos lentelės sienose ir lubose. Pravesta elektros instaliacija bei telefono aparatų prijungimo taškai, taip pat buvę ir keletas suolų, darbo stalai, rūkymo vietas žymintys ženklai. Tokių 4 x 9 m išmatavimų kambarių lubas prilaikė keturios medinės kolonos [2].

Pav. 12 Slėptuvės pietinio tunelio koridorius ■

Pav. 13 Pietinis koridorius link abiejų slėptuvės tunelių susikirtimo vietos. Matomi mūriniai tambūrai ■

Kitose fotografijose (žr. Pav. 13) matomas pietinis tunelis su mūriniu tambūru (pertvara), kuriame kadaise buvo įrengtos vieno-dviejų metrų atstumu dvejos masyvios geležinės durys. Už mūrinio tambūro pirmasis pasukimas dešinėn – sanitarinė patalpa su kanalizacija. Ši patalpa nuotraukose neužfiksuota. Tolumoje matomos smėliu ir žemėmis užverstos ventiliacinės kameros prieigos. Lubose galima pastebėti iki jos vedančius ventiliacinius vamzdynus (žr. Pav. 14). Deja, bet pačios 10-13 metrų ilgio ventiliacinės kameros patalpos nematyti, tačiau šios nuotraukos jau leidžia geriau įsivaizduoti koks milžiniškas kiekis grunto buvo išpiltas 1948 metais įvykusio slėptuvės gaisro metu [1].

Pav. 14 Slėptuvės tunelių susikirtimo vieta ir smėliu bei žemėmis užpilta ventiliacinė kamera ■

Ventiliacinės kameros prieigose pasukus į kitą, šiaurinį, tunelį kairėn bei apsisukus pamatytume abiejų koridorių susikirtimo vietą (žr. Pav. 15). Kairiau matome tą pačią užpiltą ventiliacinę kamerą, o susikirtime pasukus dešinėn – grįžtume į pietinį koridorių, kurio nuotraukos pateiktos ankstesniuose puslapiuose. Šios fotografijos puikiai atskleidžia tuometinės slėptuvės sienas ir lubas prilaikančių pūvančių rąstų būklę. Už nuotraukos autoriaus nugaros – dar vienas darbo kabinetas bei 3 x 12 m sandėlis ir sanitarinė patalpa. Pav. 15 Tunelių susikirtimo vieta iš šiaurinio koridoriaus pusės ■

Pav. 16 Tunelių susikirtimo vieta iš šiaurinio koridoriaus pusės iš arčiau ■

1948 metais buvo užpilta ne tik ventiliacinė kamera bei šachta, bet ir bunkerio įėjimas šiaurinėje Pilies kalno atraminėje sienoje (žr. Pav. 17). Kaip teigiama Algimanto Grigelio ataskaitoje – „po 1948 m. kovo 10 d. slėptuvėje kilusio gaisro komisija padarė išvadas, kad gaisro priežastis – tyčinis padegimas. Vėliau slėptuvė tapo apleista, nebesaugoma, į ją buvo galima patekti nuo Katedros pusės, kadangi Pilies

kalno šiaurės vakarų šlaito slėptuvės įėjimas buvo užpiltas smėliu. Ventiliacijos šachtos anga kalno viršuje kėlė pavojų, tad taip pat buvo užpilta smėliu. Kokiu mastu kalno viduje yra užgriuvę buvusios slėptuvės patalpos ir koridoriai – nežinoma. Ar jie nedrenuoja požeminio vandens kalne? Vėlesnių kalno šlaitų tvarkymo darbų metu visi įėjimai buvo užpilti žemėmis, šiaurinis slėptuvės įėjimas užmūrytas – paslėptas už šiaurinės atraminės sienelės. Dabar slėptuvė neprieinama. Tačiau Lietuvos nacionalinio muziejaus darbuotojai prisimena vietas, kur buvo įėjimai“ [4].

Pav. 17 Smėliu bei žemėmis užpiltas šiaurinio tunelio koridoriaus įėjimas ■

Kai „pasakoja“ ne tik nuotraukos Istorijos tyrinėtojas, žurnalistas Jonas Bulota knygoje „Reportažai iš požeminio Vilniaus“ (1965) detaliai aprašė slėptuvės erdves lankymosi jose metu. Toliau pateikiamos šių aprašymų ištraukos. Šioje dalyje pasakojimo eiliškumas dėstomas einant nuo Pilies kalno šiaurės vakarų šlaito slėptuvės įėjimo: • „<...> šiauriniame kalno šlaite, gana aukštai, užtikome geležiniais pinučiais užtvertą skylę. Su vargu įsispraudę į ją pamatėme ilgą tamsų požeminį koridorių. Jo sienos ir lubos buvo apkaltos papuvusiomis, įlinkusiomis lentomis, kurios vos laikėsi ant tokių pat rąstų“. Paaiškinimas: Anga pilies kalno šiaurės vakarų šlaite šiaurinėje atraminėje sienoje su geležiniais pinučiais

užfiksuota Adolfo Tautavičiaus nuotraukose šv. Onos ir šv. Barboros bažnyčios teritorijos 1955-1960 metų perkasų metu (žr. Pav. 26). Dar atviros slėptuvės laikais pažymima prasta patalpų konstrukcijų būklė. • „Su didžiausiu atsargumu nuėję apie 45 metrus, radome masyvias geležines duris, atidaromas tik iš kitos pusės“. Paaiškinimas: Kiekvieno slėptuvės tunelio (jų buvo du, susikertantys vienas su kitu buku kampu) koridoriuje buvo po mūrinį tambūrą, kurių kiekviename buvo įrengta po dvejas metalines šarvuotas duris. Vidaus patalpų nuotraukose dar galima įžiūrėti durų vyrių likučių dalis (žr. Pav. 13). Toliau – pasakojimo eiliškumas pateikiamas einant nuo Pilies kalno pietvakarinio šlaito slėptuvės įėjimo: • „Praeiname lygiai 50 metrų. Požeminį koridorių ir čia perkerta masyvios geležinės durys. Už jų – už poros metrų – vėl tokios pat durys“. Paaiškinimas: Vėlgi sutinkamas mūrinis tambūras, kuriame iš abiejų pusių vieno-dviejų metrų atstumu buvo įrengtos geležinės šarvuotos durys. • „Dešinėje pusėje randame nedidelę 2,5 x 2,5 metro patalpą su kanalizacijos ir vandentiekio technikos likučiais. Čia buvo tualetas“. Paaiškinimas: Kalno slėptuvėje buvo įrengtos dvi nedidelės sanitarinės patalpos su kanalizacija. Ši pietiniame slėptuvės koridoriuje – viena jų. • „Tuoj už jo abiejose koridoriaus pusėse matome įėjimus į du vienodo didumo kambarius po 4 metrus pločio ir 9 metrus ilgio. Lubos čia aukštesnės, negu koridoriuje, paremtos keturiomis medinėmis kolonomis. Tai – ilgesniam buvimui skirtos patalpos. Jų sienos ir lubos apmuštos gražiomis ornamentuotomis lentelėmis. Rūpestingiau pravesta elektros instaliacija, matyti keleto telefono aparatų prijungimo taškai. Štai stalų, suolų ir kitokių baldų liekanos“. Paaiškinimas: Kalno slėptuvėje buvo įrengtos trys tokios vidutinio dydžio darbo patalpos (žr. Pav. 10). • „Pagaliau prieiname pietinio ir šiaurinio koridoriaus susikirtimo tašką. Už jo pietinis koridorius tęsiasi dar apie 13 metrų, kol atsiremia į minėtą ventiliacijos kamerą. Iš jos statmenai į viršų kyla vėdinimui skirta šachta“. Paaiškinimas: Už abiejų slėptuvės tunelių susikirtimo vietos buvo ventiliacinės kameros bei šachtos dalis – neilgas koridorius ir statmenai į kalno aikštelę kylanti šachta. Šachta buvo užpilta smėliu 1948 metais. Tai matoma ir Mečislovo Sakalausko 1949 metais darytose vidaus patalpų nuotraukose (žr. Pav. 14). • „Dabar pasukame šiauriniu požeminiu koridoriumi, kuris nedaug tesiskiria nuo pietinio. Dešinėje pusėje vėl yra vienas kambarys, panašus į pirmuosius du, o dar už keleto metrų – ilgesnė, apie 12 x 3 metrų patalpa, skirta įvairiems įrengimams ir sandėliui, pagaliau – vėl tualetas“. Paaiškinimas: Kitame slėptuvės tunelyje (kurio įėjimas buvo apsaugotas geležiniais pinučiais iš kalno šiaurės vakarų šlaito šiaurinės atraminės sienos pusės) einant tolyn nuo tunelių susikirtimo taško yra

panašiai atrodantis vidutinio dydžio kambarys, o už keleto metrų – didžiausia slėptuvės patalpa sandėliavimui bei dar viena sanitarinė patalpa – kaip ir pietiniame tunelyje. • „Toliau – tradicinės dvigubos geležinės durys, už kurių prasidėjo jau iš praėjusių metų mums žinoma koridoriaus dalis su atsarginiu išėjimu“. Paaiškinimas: Tas pats tambūras su dvejomis geležinėmis durimis, kuris buvo atrastas einant nuo kalno šiaurės vakarų šlaito slėptuvės įėjimo.

SLĖPTUVĖS PASKIRTIS Lietuvos ypatingojo archyvo (LYA) pateikiama informacija: „archyve rasti Lietuvos SSR vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) ir Lietuvos SSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) dokumentai apie Antrojo pasaulinio karo metais Vilniaus Gedimino kalne įrengtus karinės paskirties įrenginius − bunkerius, kurie 1945−1948 m. priklausė LSSR NKVD vietinės priešlėktuvinės gynybos skyriui (MPVO) ir buvo naudojami kaip mokomoji – parodomoji slėptuvė. LSSR NKVD komisijos 1945 m. rugpjūčio 7 d. perdavimo − priėmimo akte yra duomenų, kad Vilniaus Gedimino kalne 1944 m. rugpjūčio 31 d. buvo įrengta „vyriausybinės reikšmės“ slėptuvė − „specialus požeminis 1-os kategorijos tunelinio tipo įrenginys su mediniais įtvirtinimais“, pateikti duomenys apie įtvirtinimų konstrukciją, slėptuvėje laikyto techninio bei ūkinio inventoriaus aprašai. Akto išvadoje pažymėta, kad remiantis SSRS vidaus reikalų liaudies komisaro pavaduotojo 1945 m. birželio 29 d. įsakymu nr. 0174 slėptuvė buvo perduota LSSR NKVD vietinės priešlėktuvinės gynybos skyriaus žinion. 1947 m. kovo − balandžio mėn. vykusio susirašinėjimo tarp LSSR vidaus reikalų ministerijos (MVD) vietinės priešlėktuvinės gynybos skyriaus ir LSSR MVD vietinės priešlėktuvinės gynybos Vilniaus m. štabo dokumentuose yra duomenų, kad Gedimino kalno bunkeriai buvo naudojami kaip „mokomoji − parodomoji slėptuvė“, kadangi norint juos naudoti kaip „vadovaujančių organų darbuotojų“ arba civilių gyventojų slėptuvę karo atveju, buvo privalomas remontas (bendro ploto padidinimas, medinių pertvarų pakeitimas ilgaamžiškesnėmis, esančių įėjimo durų pakeitimas metalinėmis ir kt.)“. Istorikų teigimu – minima vietinė priešlėktuvinė gynyba – tai XX a. daugelyje valstybių egzistavusi civilių gyventojų ir ūkio subjektų apsaugos nuo oro antpuolių karo metu sistema, o 1961 m. SSRS vietinė priešlėktuvinė gynyba buvo pervadinta į civilinę gynybą [5].

STATINYS VALDŽIOS AKIMIS Laikraštyje „Komjaunimo tiesa“ (1946) M. Simonaitis teigė, jog didžiausia šio statinio bėda laikinumas. Konstrukcijos – medinės, lubas prilaikė pūvantys rąstai, grindinys – taipogi medinis [20]. Net nepraėjus penkeriems metams nuo požeminės konstrukcijos pastatymo, jos būklė tapusi apgailėtina. 1950-ųjų metų pabaigoje Vilniaus VPLG (vietinės priešlėktuvinės gynybos) štabo viršininkas majoras Gaidamavičius labai nustebo NKVD skyriuje atradęs 1944-aisiais metais parašytą konstrukcijų vertinimo aktą su tūkstantinėmis pinigų sumomis ir geru statinio įvertinimu: „Slėptuvė buvo priimta puikios būklės su gerai veikiančia įranga, kas visiškai neatitinka to vaizdo, kokį pamačiau joje apsilankęs dabar“. Tokią slėptuvę išvydo jo sudaryta komisija – laikančiųjų konstrukcijų rąstai apaugę grybeliu, ornamentuotos lentelės darbo kambariuose pūvančios, autonominė elektros stotis, šildymo, vandentiekio ir kanalizacijos sistemos neveikiančios, vyriausybinio ryšio įranga išgrobstyta, šachta bei ventiliacinė patalpa – apdegusios, o tunelių lubos galėjo bet kada įgriūti. Komisija nutarė, jog požeminės patalpos netinkamos eksploatuoti: „Dėl nusikaltėliško Vilniaus VLPG štabo aplaidumo statinys šiandien nėra apsaugotas nuo griūties, todėl negali būti naudojamas nei kaip vyriausybės komandinis punktas, nei kaip gyventojų slėptuvė“ [21]. Dariaus Pocevičiaus knygoje „Istoriniai Vilniaus reliktai 1944-1990“ (2018) minima, jog bunkerio medines konstrukcijas norėta paversti gelžbetoninėmis, o įrangą atnaujinti. 1951-1954 metais VPLG štabas kasmet kūrė statinio rekonstrukcijos planus ir prašė milijoninių sumų iš Ministrų tarybos. Turimais duomenimis, buvo parengtas ir 4 mln. rublių vertės rekonstrukcijos projektas, pagal kurį po žeme būtų įkurdintos 102 aukščiausių pareigūnų darbo vietos ir padarytas trečiasis (avarinis) rytinis išėjimas link Vilnios upės. Visgi 1954-ųjų spalio pradžioje pietiniame tunelyje atsiradus pirmajai rimtai įgriuvai [23], visas valdžios dėmesys nukrypto į Tauro kalną, kur iš žemės gelmių ėmė kilti kitas – gelžbetoninis vyriausybinis komandinis punktas. 1959-ųjų gruodį buvo priimtas sprendimas užkalti ir užpilti Pilies kalno slėptuvės patalpas ir tunelius šlapiu smėliu, taip apsaugant kalno būklę bei išvengiant investicijų, kurių reikalautų jo išsaugojimas ir pritaikymas visuomenei [6][24]. Tam reikalui skyrus 215 tūkst. rublių darbai atlikti iki 1960-ųjų metų vasaros [18]. Dar prieš užpilant požemius architektas Sigitas Lasavickas ragino parengti detalų jų būklės aprašymą, vykdyti techninę priežiūrą, kad vėliau nebūtų skaudžių pasekmių. Bet į tai nebuvo atsižvelgta ir priežiūros darbai neatlikti [31].

TECHNINĖS DETALĖS Kaina Remiantis Pilies kalno slėptuvės perdavimo – priėmimo aktu, įrengtos slėptuvės kaina – 947 tūkst. rublių (SUR). 2021-aisiais metais tai būtų – 3 mln. 579 tūkst. dolerių (USD) arba 3 mln. 160 tūkst. eurų (EUR), apskaičiavus pagal 1944 metų SUR ir USD valiutų kursą, USD 1944 ir 2021 metų perkamosios galios skirtumą bei 2021 metų USD ir EUR valiutos kursą.

Elektra Pav. 18 Toliau pateikiamo Gedimino kalne esančio tunelio perdavimo – priėmimo akto aplanko antraštinis lapas „Переписка по материальнотехническому обеспечению“. 1950 m. Šaltinis: LYA, F. V-12, Ap. 1, B. 83

Požeminis statinys turėjo dubliuotą elektros energijos tiekimą – elektros išėjimai buvę link T. Kosciuškos gatvės (šiaurinis slėptuvės įėjimas) ir link Pilies gatvės (pietinis slėptuvės įėjimas). Tunelių elektros tinklas buvo prijungtas prie bendro miesto elektros tinklo. Tačiau slėptuvė turėjo ir autonominę elektros stotį prie šiaurinio įėjimo.

Šildymas Bunkeryje buvo įrengta ir vandentiekio su centrinio šildymo technika. Šildymas turėjo būti užtikrintas visiems darbo kambariams. Pagal poreikį, galėjo būti įjungiamas slėgio siurblys vandens cirkuliacijos palaikymui. Remiantis inventorizacijos sąrašu, šildymo įrangą sudarė vandens šildymo katilo sistema, išcentrinis siurblys, šildymo sistemos išsiplėtimo indas, akumuliatorius ir kiti įrengimai.

Problemos Nors ir buvo įrengta tiek centrinio šildymo, tiek elektros aprūpinimo sistemos, tačiau jos neveikė arba veikė netinkamai [21].

Pav. 19 1945 metų „valstybinės reikšmės“ slėptuvės (specialus požeminis 1-os kategorijos tunelinio tipo įrenginio su mediniais įtvirtinimais) perdavimo – priėmimo akto su požeminių įrenginių inventorizacijos sąrašu pirmasis lapas. Šaltinis: LYA, F. V-12, Ap. 1, B. 83

Pav. 20 1945-ųjų metų „valstybinės reikšmės“ slėptuvės (specialus požeminis 1-os kategorijos tunelinio tipo įrenginys su mediniais įtvirtinimais) perdavimo – priėmimo aktas su požeminių įrenginių inventorizacijos sąrašu. 1945 m. Šaltinis: LYA, F. V-12, Ap. 1, B. 83

Pav. 21 Slėptuvės Pilies kalne statybų pabaigos žyma ir 1944-ųjų metų konstrukcijų vertinimo aktas. 1950 metai. Šaltinis: LYA, F. V-12, Ap. 1, B. 83

GAISRAS Lietuvos ypatingojo archyvo (LYA) pateikiama informacija: „1948 m. kovo 10 d. Gedimino pilies kalne įrengtoje Vilniaus miesto Vietinės priešlėktuvinės apsaugos (MPVO) štabo slėptuvėje kilo gaisras. Gaisro priežastims ištirti Lietuvos SSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) Vilniaus miesto skyrius pradėjo tyrimą. Gaisro tyrimo medžiaga yra saugoma Lietuvos SSR valstybės saugumo komiteto (KGB) fondo Nr. K-1 LSSR NKVD–MGB–KGB darbuotojų vestų baudžiamųjų bylų dėl teroro aktų prieš sovietinįpartinį aktyvą ir įstaigas apyrašo Nr. 44 byloje Nr. 2. Byloje yra Lietuvos SSR vidaus reikalų ministerijos (MVD) įsakymu sudarytos ekspertų komisijos 1948 m. kovo 28 d. aktas apie gaisro, kilusio Gedimino pilies kalne įrengtame MPVO statinyje, priežastis. Gaisro priežastis tyrusi komisija, apžiūrėjusi Gedimino pilies kalne 1944 m. iškastą slėptuvę nustatė, kad joje buvo iškasti du tuneliai. 1948 m. kovo 10 d. Kosciuškos g. įsikūrusios Vilniaus m. 4-os gaisrininkų komandos budėtojas ant Gedimino pilies kalno pastebėjo gaisrą. Į įvykio vietą atvykę gaisrininkai rado atvira liepsna degančias ventiliacinės šachtos žeminės ir šachtos rentinio medines sienas. Gesindami ugnį ugniagesiai žemėmis užpylė įėjimą į šachtos viršų saugančią žeminę ir moliu užtepė slėptuvę nuo šachtos skiriančias metalines duris. Gesinant ventiliacinėje šachtoje kilusį gaisrą panaudotos priemonės nebuvo efektyvios. Šachtos viduje ugnis nebuvo visiškai užgesinta ir ruseno toliau, tačiau tai buvo pastebėta tik kovo 13 d. 10 valandą ryte, kai užsidegė ant slėptuvę nuo šachtos skiriančios mūrinės pertvaros sukloti perdengimo balkiai. Gaisras buvo užgesintas pilant vandenį į ventiliacijos šachtą iš viršaus ir slėptuvės viduje. Po gaisro apžiūrėjus slėptuvę nustatyta, kad dalinai apdegė perdegimo balkiai, sukloti ant slėptuvę nuo šachtos skiriančios mūrinės pertvaros. Į šachtą vedančių metalinių šarvuotų durų, dėl dalinio šachtos sienų griūties atidaryti buvo neįmanoma. Išlaužus duris ir šachtos viduje pašalinus 1,5 metro aukščio griuvenas paaiškėjo, kad apdegė medinės šachtos sienos. Valant griuvenas buvo rasta 1,5 metro ilgio Pav. 22 Lietuvos SSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) Vilniaus m. skyriaus vestos plona viela, dalis sulaužytos pakabinamos spynos, bylos dėl gaisro kilusio Pilies kalne tyrimo sulamdytas 23 cm ilgio iš skardos pagaminto vamzdžio antraštinis lapas „По расследовании номера gabalas ir 40 cm ilgio spygliuotos vielos gabalas. Gaisro metu на горе гедиминас“. 1948 m. taip pat labai apdegė šachtos viršų saugančios žeminės Šaltinis: LYA, F. K-1, Ap. 44, B. 2 rentinio rąstai, metalinės perdengimo sijos nuo aukštos temperatūros deformavosi. Iš viršaus tiriant šachtos vidų ir į 21 metro gylį nuleidus elektros lemputę nustatyta, kad šiame gylyje šachtos rentinys taip pat yra apdegęs. Komisija padarė išvadas, kad gaisro priežastis – tyčinis padegimas. Komisija nepajėgė nustatyti kurioje vietoje kilo gaisras, nes šachtos sienos tiek viršuje, tiek apačioje apdegusios vienodai. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad įėjimas į slėptuvę buvo saugomas, o į šachtą vedančios durys buvo uždarytos, komisija nusprendė, kad šachta buvo padegta iš viršaus, nes šachtos viršų dengianti žeminė nebuvo saugoma ir į ją galėjo patekti pašaliniai asmenys. 1948 m. kovo 15 d. LSSR MGB Vilniaus m. skyriaus operatyvinis įgaliotinis Kornilov ant Gedimino pilies kalno sulaikė žurnalo „Jaunimo gretos“ redakcijos fotografą Petrą Jocių. Fotografas buvo apklaustas

siekiant išsiaiškinti kokiu tikslu jis buvo ant Gedimino pilies kalno, kodėl fotografavo, kiek kadrų padarė, kokiu aparatu fotografavo. Apklausiamas P. Jocius nurodė, kad norėjo „žurnalo redakcijai padaryti Gedimino bokšto bendro vaizdo istorinę nuotrauką“, fotografavo aparatu „Leica“, padarė vieną kadrą. Byloje yra P. Jociaus pasižadėjimas „griežtai paslaptyje laikyti ir niekam nepasakoti apie tai, ką jis matė ant Gedimino pilies kalno jį sulaikant“ [7]. Pagal LYA rastus dokumentus: „laikinai ėjusio LSSR valstybės saugumo ministro pareigas generolo − majoro P. Kapralovo specialiajame pranešime Lietuvos komunistų (bolševikų) partijos centro komiteto sekretoriui A. Sniečkui apie „Vilniaus miesto Pilies kalne“ esančiuose įrenginiuose 1948 m. kovo 10 d. kilusio gaisro tyrimą ir priežasčių nustatymą rašoma, kad įrenginius sudarė du 80 m. ilgio ir 1,8 m. pločio ir 2 m. aukščio tuneliai ir su jais sujungta šulinio pavidalo šachta. Akcentuojama pagrindinė kilusio gaisro priežastis − nepatenkinama apsauga: nuo 1947 m. vasaros veikė tik vienas postas, kurio sargai nuo 1947 m. liepos mėn. iki 1947 m. lapkričio mėn. dirbo miško paruošų darbuose ir visą tą laikotarpį įrenginiai nebuvo saugomi. 1947 m. sausio mėn. nuo kalno į šachtą įkrito ir žuvo šešerių metų vaikas, 1947 m. rudenį iš nesaugomų požeminių patalpų keletą kartų buvo pavogti elektros prietaisai, vienas iš patalpas saugojusių sargų, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, apšaudė LSSR vidaus reikalų ministerijos pastatą“ [5]. Iki gaisro šachtos anga kalno viršūnėje buvo uždengta metalinėmis sijomis, o virš jos pastatyta 1,8 aukščio stoginė su metalinėmis durimis (žr. Pav. 25). Per gaisrą stoginė visiškai sudegė, o jos sijos deformavosi. Ant jų vėliau buvo pritvirtinamos grotos. Toliau pateikiamas Lietuvos SSR vidaus reikalų ministerijos (MVD) įsakymu sudarytos ekspertų komisijos 1948 m. kovo 28 d. aktas apie gaisro, kilusio Pilies kalne įrengtame MPVO statinyje, priežastis. Pav. 23 Gedimino kalno aikštelė po gaisro. 1948 m. Šaltinis: LYA, F. K-1, Ap. 44, B. 2, L. 96

Pav. 24 Lietuvos SSR vidaus reikalų ministerijos (MVD) įsakymu sudarytos ekspertų komisijos 1948 m. kovo 28 d. aktas apie gaisro, kilusio Gedimino kalne įrengtame MPVO statinyje, priežastis. 1948 m. Šaltinis: LYA, F. K-1, Ap. 44, B. 2, L. 144, 145, 146, 147, 148

Pav. 25 Gedimino kalne įrengtos slėptuvės schemos, braižytos MGB darbuotojų po gaisro. 1948 m. Šaltinis: LYA, F. K-1, Ap. 44, B. 2, L. 110, 111, 112

IŠ PASAKOJIMŲ Žemiau pateikti istorijos tyrinėtojo Jono Bulotos pasakojimai apie Pilies kalno tunelius iš 1965 metais išleistos knygos „Reportažai iš požeminio Vilniaus“.

Po Vilniaus pilimi „1856 metų „Imperatorinės archeologinės draugijos užrašuose“ pasirodė nedidelis A. Kirkoro straipsnis „Senienos, surastos Vilniuje“. Jame rašoma, jog: „prieš keletą metų Vilniuje, Gedimino kalno požemyje, surasta keletas senienų... Į šį požemį atsitiktinai atsivėrė anga. Buvęs įvykio vietoje vienas inžinerijos karininkas į angą diržais nuleido žmogų; tačiau pastarasis neišlaikė tvankaus oro, ir jį teko tuojau pat ištraukti. Tas pats atsitiko ir su kitu. Pagaliau trečiasis, pagraibęs aplink save, pradėjo mesti iš požemio į viršų surastus daiktus. Jų buvo penki: 1) vilkė iš bronzos; 2) meška; 3) riteris; 4) cilindras su reljefiniu driežo atvaizdu ir 5) cilindras su angomis galuose; visi pastarieji keturi daiktai – kauliniai. Šiuo ieškojimai ir baigėsi, anga vėl buvo užversta“. Vėlesniais laikais Gedimino kalno papėdės pietinė dalis priklausė arti stovėjusiems kariniams pastatams, todėl jokie tyrimai čia nebuvo atliekami. Tik labai nedaug žinių turime apie tai, kad kažkur už dabartinių Pionierių rūmų pastato apie 1925 metus dar buvo žinoma anga į pilies požemius. Vienam lenkų kariuomenės inžinerijos dalių kareiviui buvo pavesta išžvalgyti požemį. Jis aptiko apie 40 metrų ilgio tunelį. Tačiau jokių mokslinių tyrinėjimų niekas neatliko – neturime jokių aprašymų, ir net tiksli požemio vieta dabar jau nežinoma. Pagaliau – dar viena žinutė spaudoje apie pilies (matyt, Žemutinės) požemių pėdsakus. 1929 metais, tvarkant dabartinę Gedimino aikštę, buvo surastas aukštas net 7 metrų pločio požeminis koridorius, vedęs kalno link. Deja, jis buvo sklidinas vandens. Lėšų vandeniui išpumpuoti nebuvo, ir požemio atradėjai pasitenkino spėliojimais, kad čia galėjęs būti požeminis kelias, vedęs į Žemutinės pilies rūmus, o iš ten – gal ir į Aukštutinę pilį. Kaip jau minėjome, architektai turi neginčijamus įrodymus, kad po visais čia kadaise stovėjusiais pastatais buvo rūsiai. Šiandien dalis jų užgriuvusi, dalis – apleista, neprieinama. SMRGD (Specialioji mokslinė restauracinė gamybinė dirbtuvė – aut. past.) architektas S. Lasavickas, paskiau pasinaudojęs Gedimino aikštės užstatymo planais ir naujai atliktais preliminariniais tyrimais, nustatė ir užfiksavo naujuose planuose buvusių pamatų vietas, tuo pačiu ir galimą rūsių išsidėstymą. Kadangi jų tyrimas turi grynai mokslinę – istorinę vertę ir reikalauja daug lėšų, dar reikės laiko, kol bus duotas išsamus atsakymas į panašius klausimus. Susipažinę su visa šia medžiaga, mes jau be didelio entuziazmo ėjome apžiūrėti Gedimino kalno papėdžių. Aišku, požemiai kalne yra, bet kaip į juos patekti? O požeminė slėptuvė, iškasta kalne praėjusio karo metu, šį kartą mūsų nedomino. Turėjome tik vieną tikslesnį orientyrą apie senuosius požemius: J. Kloso vadove po Vilnių, išleistame 1937 metais, sakoma, kad ,,Žemutinės pilies vidurinio sparno likučiai išliko Kariuomenės inspekcijos teritorijoje (gotiško mūro liekanos ir skliautai požemiuose). Šių pastatų kaimynystėje pastaraisiais metais taip pat surasti skliautuotų požeminių koridorių fragmentai. Jie tęsiasi Pilies kalno pakraščiu ir dalinai veda gilyn i kalną“. Tuose rūsiuose, reikia manyti, buvo laikomas parakas, ginklai ir kiti karo reikmenys, nes šioje vietoje stovėjo pilies arsenalo pastatai. Dalis jų išliko iki dabar šiaurinėje kalno pusėje, prie Vilnelės.

Anksti pavasarį, kol dar nesužaliavę medžiai ir krūmai, kurie vainiku supa visą Gedimino kalną, už Pionierių rūmų ir kitų pagalbinių pastatų šiame pilies rajone architektai jums parodys įdomias senos gynybinės sienos ir bokšto liekanas. Ši kalno vieta niekieno nelankoma, nelengvai prieinama – be tako reikia brautis kalno šlaitu pro griuvėsius. Deja, jokių pėdsakų, kad čia kur nors buvo anga į požemius, nesuradome. Gal todėl, kad vietomis kalno šlaitai buvo apgriuvę, ir storas žemės sluoksnis paslėpė sienos pagrindą. Toliau, link Neries, yra gana gerai išsilaikiusi aukšta, į kalno vidų lenkta siena, kurios šiaurinis galas panaudotas kaip siena čia prisiglaudusiam dviejų aukštų senam pastatui. Jos apačioje aiškiui matomos nedidelės angos. Matyt, jomis nutekėdavo vanduo. Bet iš kur? Vadinasi, už sienos buvo patalpos ar pastatai. Po žeme ar virš žemės? Keliolikos metrų storio žemės sluoksnis, perpintas tankiai suaugusių medžių šaknimis, saugo paslaptį. Nesitikėdami surasti ką nors ypatingai įdomaus, nusileidome į šio vienintelio prie senosios pilies sienos prisišliejusio pastato rūsius. Bet čia mums nusišypsojo laimė. Tai ne paprastas namo rūsys! Tai – senojo požemio dalis, panaudota, vėlesniais laikais statant namą. Net storas tinko ir kalkių sluoksnis nepajėgia padengti į vidų išsišovusių didžiulių akmenų. Aiškiai pastebimos užmūrytos angos. Vadinasi, požemis tęsėsi toliau. Netoliese baltavo Pionierių rūmai. Dabar jau mes labiau susidomėję laukėme, kol komendantas atrakins duris į jų rūsius. Taip, ir Pionierių rūmai stovi ant tokių didžiulių ir erdvių požemių, jog nereikia būti dideliu specialistu, kad pastebėtum šioje vietoje anksčiau stovėjus kitus pastatus. Juk čia kadaise buvo Žemutinės pilies sparnas, kuris beveik siekė rytinę dabartinės Paveikslų galerijos sieną. Net daugybė lentinių pertvarų, skiriančių šį gotiškais skliautais požemį į atskiras patalpas, nepajėgia sumažinti požemių didingumo. Viena jų šaka sukosi kalno, antra – Paveikslų galerijos link. Ar tik Paveikslų galerijos rytinė požemių dalis, kuri išeina už pastato sienų ribos, nebuvo šio požemio tąsa? Šie spėliojimai vertė mudu „kabintis“ į kiekvieną galimybę, siekiant kaip nors surasti atsakymą į visą virtinę klausimų. Greta Pionierių rūmų yra nedidelis garažas. Po juo – gili patalpa skystam kurui saugoti. Nors gelžbetonio perdengimai nežadėjo nieko įdomaus, vis dėlto nusileidome į ją. Ir vėl keleto metrų gilumoje ta pati didžiulių akmenų siena, vėl grubiai užmūrytos ir užverstos angos, kurios, matyt, vedė į kalną... Ištiso didelio požemio neatradome. Niekur, net pačiose įdomiausiose, labiausiai „įtartinose“ vietose neįsmeigėme kastuvėlio. Pagaliau jis nieko ir nepadėtų – daug kubinių metrų žemės ir griuvėsių dengia įėjimus į požemius, didžiuliais akmenimis užverstos, kalkėmis ir cementu užmūrytos jų angos, vedančios nežinia kur. Šiaurinėje kalno papėdėje pradėti kasinėjimo darbai, kurie tęsėsi eilę metų, išsprendė ne vieną klausimą. Nuolatinis Gedimino kalno teritorijos tyrimas, kuriam nesigailima lėšų ir laiko, netrukus gal atskleis ir Vilniaus pilies požemių paslaptį. O svarbiausia – gausūs archeologiniai radiniai užpildys spragą istorijoje liaudies, kuri sukūrė galingą tvirtovę prie Neries – Vilnelės, ilgus amžius niekais vertusią kryžiuočių ordino pastangas užimti Vilnių“.

Hitlerinio žvėries urve „Vargu ar surasime Vilniaus miesto gyventoją, kuris, prieš keletą metų eidamas pro senąjį Gedimino kalną, jo pietinio šlaito papėdėje, prie Pionierių rūmų, nebūtų matęs įėjimo į kažkokį požemį. Telefono ir elektros laidai, vedę prie lentinės būdelės, dengiančios požemio angą, perspėjantis užrašas „Pašaliniams vaikščioti draudžiama“ – visa tai rodė, kad po kalnu yra kažkokia patalpa. Kas ją iškasė, kada, kokiam tikslui ji tarnavo? Didelė ji ar maža? 1960 metų pradžioje čia galima buvo pamatyti neįprastą vaizdą: pasirodė sunkvežimiai su smėliu, atvyko darbininkų brigada su kastuvais ir rankiniais vežimėliais. Po keleto mėnesių įtempto darbo požemiai

buvo užpilti smėliu. Nėra ten daugiau lentelės su perspėjančiu užrašu, nėra daugiau ir paties požemio po senuoju Gedimino kalnu. O dabar grįžkime į neseną, bet rūsčią praeitį... Dar carinio režimo metais dabartinių Vilniaus Pionierių rūmų rajone įsikūrė kariškiai. Ponų Lenkijos laikais čia taip pat, kaip žinoma, buvo įsikūrusi karinė įstaiga. O hitlerinės okupacijos metais dabartinius Pionierių rūmus buvo užėmęs gebitskomisaras su savo įstaiga. Gebelso isteriški šauksmai apie greitą pergalę ir fanfaros buvo skiriamos eiliniam vokiečiui apkvailinti, o aukštieji pareigūnai, matyt, nujautė, kad karas baigsis negreit ir dar nežinia kieno naudai. Tarybinių bombonešių ir partizanų baimė vertė poną gebitskomisarą pavojaus atveju ieškoti saugesnės patalpos, negu jo įstaiga. Ir štai kryžiuočių ainiai vėl atkreipė dėmesį į Gedimino kalną. Dabar mes galime tik spėlioti, kuo vadovavosi hitlerininkai, įsakydami įrengti šią didžiulę požeminę slėptuvę po Gedimino kalnu. Okupantus turėjo vilioti kalno masyvumas ir jo patogi padėtis miesto centre. Todėl buvo nutarta čia įrengti didžiulę slėptuvę, kurią galėtų panaudoti ir karinė vadovybė. Apie didžiulį pavojų Gedimino piliai ir visam kalnui okupantai, aišku, visai negalvojo. Fašistams rūpėjo savas kailis, ir jie skubėjo jį apdrausti. 1942 metų sausio mėnesio pirmomis dienomis Gedimino kalno papėdėje pasirodė ginkluotų vokiečių prižiūrimas darbininkų būrys. Jie pradėjo kasti nedideles duobes pietiniame kalno šlaite. Ir štai mes turime galimybę iš atsitiktinai surasto raštiško dokumento susipažinti su nedideliu, bet įdomiu epizodu iš hitlerinės okupacijos Vilniuje dienų. Du istorija besidomintieji piliečiai, atvykę iš Kauno į Vilnių, atsitiktinai pastebėjo čia pradėtus žemės darbus. Užklaustas fetis pareiškęs, kad darbus veda Landesšucbatalionas ir šis rajonas būsiąs aptvertas spygliuota viela. Abu piliečiai, matyt, dar tikėjo Gebelso pliauškalais apie „Naujosios Europos“ kultūrą, nes tuojau pat pradėjo žygius, kad būtų sustabdytas kalno ardymas...“ <...> „...Tuo tarpu požeminės slėptuvės statyba vyko pilnu tempu. Aptverti spygliuotų vielų tvora, išbadėję tarybiniai karo belaisviai vežė karučiais iš požemio žemes, tempė į vidų rąstus, lentas. Darbai prasidėjo ir ant kalno – sunkvežimiai vežė į ten kažkokius įrengimus, ir šiauriniame kalno šlaite – ten, kur dabar atkasti Onos–Barboros bažnyčių pamatai. O kai visi darbai buvo užbaigti ir karo belaisviai kažkur išgabenti, prie nedidelių įėjimų į naujuosius Gedimino kalno požemius, pietiniame ir šiauriniame kalno šlaituose, užėmė postus nauji hitleriniai sargybiniai.

Pav. 26 Priartinta įėjimo į šiaurinį tunelį nuotrauka. Matoma geležinių pinučių tvorelė. 1957 m. ■ Nuotrauka: Adolfas Tautavičius Šaltinis: LIIR, nr. ng. 6394

Mes visos šios istorijos dar nežinojome kai, ieškodami kokios nors atviros angos į Gedimino kalno požemius, šiauriniame kalno šlaite, gana aukštai, užtikome geležiniais pinučiais užtvertą skylę. Su vargu įsispraudę į ją pamatėme ilgą tamsų požeminį koridorių. Jo sienos ir lubos buvo apkaltos papuvusiomis, įlinkusiomis lentomis, kurios vos laikėsi ant tokių pat rąstų. Pro lubų plyšius nuo mažiausio mūsų judesio pasipildavo srovelės smėlio. Su didžiausiu atsargumu nuėję apie 45 metrus, radome masyvias geležines duris, atidaromas tik iš kitos pusės. Tuo mūsų kelionė po šį požemį ir pasibaigė. Atsidusome lengviau, tik vėl išvydę dienos šviesą. Kratėme

smėlį iš apykaklių ir stebėjomės, kaip iki šiol dar neįgriuvo čia lubos, kurios vietomis, atrodė, laikėsi tik ant palubėje pravestų senų elektros laidų. Po metų mes vėl susidomėjome šiais požemiais, kai sužinojome, kad jie užpilami smėliu. Dabar jau galėjome juos apžiūrėti ir iš kitos pusės.“ <...> „Pasirodo, hitleriniai okupantai maždaug 35-40 m gilumoje po kalnu buvo įsirengę visai neblogą slėptuvę. Kaip ir visos lapės, žinodamos, kas jų laukia už vištų ir žąsų vogimą, jie pasidarė du išėjimus iš savo urvo. Nemalonu buvo vėl lįsti į apleistą požeminį tunelį, bet smalsumas nugalėjo. Beje, ši slėptuvės dalis buvo žymiai geriau išlikusi. ...Obliuotomis eglinėmis lentelėmis išklotas tunelis tiesiai kaip strėlė sminga į kalną. Jo anga tokio didumo, kad, iškėlęs ranką, pasieki lubas, o ištiesęs į šalis abi, pasieki šonines sienas. Viršuje raizgosi elektros laidai, po grindimis – telefono kabeliai. Atkreipiame dėmesį į dvi eiles kažkokių vamzdžių. Darbininkai paaiškina, kad jie ateina iš ventiliacijos kameros, kuri mechaniškai vėdindavo slėptuvę – išsiurbdavo sugedusį orą ir tiekdavo šviežią. Praeiname lygiai 50 metrų. Požeminį koridorių ir čia perkerta masyvios geležinės durys. Už jų – už poros metrų – vėl tokios pat durys. Na, ir brangino savo kailį hitlerinė lapė!.. Toliau – vėl požeminio koridoriaus tąsa. Dešinėje pusėje randame nedidelę 2,5 x 2,5 metro patalpą su kanalizacijos ir vandentiekio įrengimų likučiais. Čia buvo tualetas. Ką gi, tarybinių bombonešių baimė dargi kalno gelmėje vertė priešą apsirūpinti tokiu įrengimu... Tuoj už jo abiejose koridoriaus pusėse matome įėjimus į du vienodo didumo kambarius po 4 metrus pločio ir 9 metrus ilgio. Lubos čia aukštesnės, negu koridoriuje, paremtos keturiomis medinėmis kolonomis. Tai – ilgesniam buvimui skirtos patalpos. Jų sienos ir lubos apmuštos gražiomis ornamentuotomis lentelėmis. Rūpestingiau pravesta elektros instaliacija, matyti keleto telefono aparatų prijungimo taškai. Štai stalų, suolų ir kitokių baldų liekanos. Gal ir čia okupantai pasirašinėjo mirties nuosprendžius ištisiems kaimams, grasino sušaudyti taikius gyventojus ir sudarinėjo naujų karinių operacijų planus? Sprendžiant iš butelių etikečių, čia tikriausiai buvo laikomos ir gausios atsargos įvairių gėralų, kuriuos taip vertino hitleriniai Vilniaus „šeimininkai“...“ <...> „Pagaliau prieiname pietinio ir šiaurinio koridoriaus susikirtimo tašką. Už jo pietinis koridorius tęsiasi dar apie 13 metrų, kol atsiremia į minėtą ventiliacijos kamerą. Iš jos statmenai į viršų kyla vėdinimui skirta šachta. Ten, kur dabar pastatytas paminklinis Žalgirio mūšio akmuo, dar ne taip seniai buvo galima pastebėti ant metalinių sijų pritvirtintas grotas. Tai ir buvo išorinė vėdinimo šachtos anga.“

Pav. 27 Matomi ventiliacinę šachtą užpilantys darbininkai ir šalimai gulinčios grotos. 1960 m. ■ Nuotrauka: Sigitas Lasavickas Šaltinis: LLMA. F. 650, Ap. 1, B. 571

Pav. 28 Paminklinio Žalgirio mūšiui atminti akmens atidengimas Gedimino kalno aikštelėje. 1960 metai. Šaltinis: Straipsnis „Liepos 15-oji, 1960“ (Virginijus Gasiliūnas, 2010)

Pav. 29 Pilies kalno ventiliacinės šachtos vieta kairiau centro pozicijos nuotraukoje. 1955 m. Nuotrauka: Pranas Kulikauskas Šaltinis: LIIR, nr. ng. 4324

Pav. 30 Gedimino kalno slėptuvės buvusios ventiliacinės šachtos vieta. 2015 m. Nuotraukos autorius nežinomas

„Dabar pasukame šiauriniu požeminiu koridoriumi, kuris nedaug tesiskiria nuo pietinio. Dešinėje pusėje vėl yra vienas kambarys, panašus į pirmuosius du, o dar už keleto metrų – ilgesnė, apie 12 x 3 metrų patalpa, skirta įvairiems įrengimams ir sandėliui, pagaliau – vėl tualetas. Toliau – tradicinės dvigubos geležinės durys, už kurių prasidėjo jau iš praėjusių metų mums žinoma koridoriaus dalis su atsarginiu išėjimu. Bendras abiejų požeminių Gedimino kalno koridorių ilgis buvo arti 200 metrų. O visos požeminės patalpos plotas apėmė apie 500 kvadratinių metrų plotą! Nesunku įsivaizduoti, kad kol nebuvo užpilta slėptuvė, Gedimino kalnui grėsė pavojus. Vienu metu įgriuvus visoms požeminėms patalpoms, galėtų suskilti pilies griuvėsiai, ir nuslinkti kalno šlaitai. Naudodami tarybinių karo belaisvių jėgą ir iš Lietuvos miškų pagrobtą statybinę medžiagą, hitlerininkai įsirengė po žeme ištisą kombinatą savo kailiui išsaugoti. Jiems nerūpėjo Gedimino kalno ir ant jo stovinčios istorinės pilies griuvėsių likimas. Bet tarybiniai kariai išrūkė lapę ir iš gilaus urvo.“ <...> „Tokia buvo hitlerinio žvėries urvo po Gedimino kalnu paslaptis. Ji atskleista, nors liko neatsakyta į du klausimus. Pirma – ar buvo aptikti kokie nors archeologiniai radiniai, senoviniai įrengimai, perkasant kiaurai visą Gedimino kalną iš šonų ir iš viršaus? Galbūt okupantai panaudojo senus pilies požemius, pavyzdžiui, ventiliacijos šachtai įrengti? (Seni vilniečiai sakosi girdėję apie kažkokį šulinį Gedimino kalne dar caro laikais, bet prie jo prieiti negalėdavę.) Ir antra, kur dabar tie nelaimingieji, kurie nežmoniškomis sąlygomis už spygliuotų vielų buvo priversti atlikti šį didžiulį darbą? Tarybinių karo belaisvių, dirbusių čia,

likimas nežinomas. Ar pavyko bent vienam iš jų išsigelbėti po to, kai slėptuvė buvo įrengta? Okupantai paprastai visus belaisvius, dirbusius prie panašių įrengimų, sunaikindavo. Ar neįvyko ir čia tokia tragedija? Apie tai sužinosime tik tada, jei pavyks rasti bent vieną šios požeminės slėptuvės statytoją“ [1].

Pav. 31 Pilies kalno slėptuvės ventiliacinė šachta matoma žemiau centro pozicijos nuotraukoje. 1950-1960 m. Šaltinis: Straipsnis „Kai Kalnų parkas dar buvo matomas kaip Kreivoji pilis“ (Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcija, 2020)

PRISIMINIMAI Leidinio rengimo metu ieškant Vilniaus miesto gyventojų, kurie yra lankęsi slėptuvės viduje praeityje, atsiliepė vilnietis Anatolijus Chistyakov, kuris teigia būdamas jaunas landžiojęs po Pilies kalno bunkerį: „Prisiminiau vieną iš daugelio mūsų nuotykių Vilniuje ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje. Mes, tuomet dar vaikinai, dažnai lankydavomės Gedimino kalne, kur rizikuodami galvomis lipdavome į pusiau sugriuvusį bokštą ir pilies griuvėsius. Tačiau mus visada domino įėjimas po kalnu netoli Pionierių namų, šalia kurio budėjo sargas. Jie sakė, kad kurį laiką ten buvo įsikūrusi generolo Ivano Černiachovskio būstinė, kurios kariai išlaisvino respublikos sostinę nuo nacių. Ir tada vieną dieną, eidami pro šalį, sargybinio nepamatėme ir, du kartus negalvoję, puolėme prie įėjimo. Mūsų nuostabai, geležinės durys lengvai atsidarė ir atsidūrėme visiškoje tamsoje. Bet mes visada turėdavome žibintuvėlius kai eidavome į keliones tuneliais po Šeškinės ar dabartinio Antakalnio kalvas. Ir mes atsargiai pradėjome tyrinėti požemį. Apžiūrėjome kelias patalpas bei vėdinimo kamerą, surinkome pilnas kišenes ant grindų išmėtytų anglies strypų. Koridoriaus ir kambarių sienas puošė medinės dailylentės. O koridoriaus gale, lubose, radome kažkur kylantį šulinį ir nusprendėme jį taip pat apžiūrėti. Drebėdami iš baimės ir nežinomybės, mes vienas po kito ėmėme lipti šaltais metaliniais laikikliais. Įsivaizduokite mūsų nuostabą, kai pirmieji atidarėme medinį vėdinimo angos dangtį ir... atsidūrėme kalno viršūnėje maždaug viduryje tarp bokšto ir pilies. Džiaugdamiesi tokia sėkminga rizikingos kelionės pabaiga, nusileidome nuo kalno ir radome sargybinį, kuris, tarsi nieko nebūtų nutikęs, ėjo netoli įėjimo. Tai tikrai laimė!“ [35].

VĖLYVIEJI PAŽINIMAI Laimono Tapino knygoje „Prarasto laiko nebūna“ (2004) minimi geologo Kazimiero Monstvilo prisiminimai. 1958 metais sargybinis (Vilniaus miesto MPVO štabo sargas) dar stovėdavo prie pietinio tunelio įėjimo, o: "vaikėzai taikydavo progą pro jį prasmukti ir panaršyti po paslaptingus požemius, bet vėliau ėmė baimintis, nes pasklido kalbos, neva jis smogęs kastetu per arti priėjusiam žmogui. Po kelerių metų kareivio nebeliko. Apie 1970-uosius metus atvėrėm akmenimis užkrautą pietinį įėjimą. Smėlingą gruntą laikė 25-30 cm storio rąstų sutvirtinimai, tačiau jie jau buvo sutrūniję. Prognozavom, kad medžiui visai supuvus kalne atsivers 1 m gylio tuštuma“ [19].

PILIES KALNO TYRIMAI Lietuvos nacionalinio muziejaus inžinierius-geologas dr. Vytautas Račkauskas teigia, jog „kalnas nuo 1955 iki 2017 metų „išbadytas“ ir ištirtas labiau nei Ignalinos atominė elektrinė“ [36]. Ir išties – šioje Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato teritorijoje vykdyta ir tebevykdoma šimtai tyrimų: archeologinių, inžinerinių, geologinių, architektūrinių bei daugybė kitų. Jie leidžia ne tik įvertinti objektų būklę, bet ir įgalina ateities kartas įsigilinti į istorijos faktus pakartotinai. Skyriuje pateikiami keli atrinkti tyrimai, susiję su Pilies kalno požemių istorijos nagrinėjimu iš skirtingų perspektyvų.

Vilniaus Aukštutinė pilis. Paminklotvarkos darbų, atliktų 1995 m. mokslinė ataskaita. I tomas. Pilies kalno tvirtinimo, aplinkos sutvarkymo darbai (Giedrė Filipavičienė, 1996) 1996-ųjų metų Giedrės Filipavičienės rengtoje ataskaitoje yra pažymimas ankstyvasis Šaltojo karo laikotarpis, kurio metu UAB „Geostatyba“ darbų vykdytojai netikėtai nusprendė imtis tvarkyti Trečiojo reicho vermachto kariuomenės statytų požemių. „Liepos pradžioje, po kelių gausių liūčių, pagilėjo įduba vejoje prie beržų netoli paminklo Žalgirio mūšiui. Šioje vietoje yra buvusi antro pasaulinio karo metu įrengtos vokiečių slėptuvės ventiliacijos anga. Apie 1948–1949 metus slėptuvės užpiltos žemėmis, užpilta ir ventiliacijos šachta. Ilgainiui žemės susmego ir kalno viršutinėje terasoje atsirado įduba. Ši dauba buvo vis užpilama, bet po kiekvieno didesnio lietaus gilėjo. Liepos mėnesį pradėti šachtos atkasimo darbai. Iš pradžių nutarta buvusią ventiliacijos šachtą kuo greičiau užtamponuoti, kad vanduo nesismelktų į kalno gilesnius sluoksnius. Šiuos darbus sutiko atlikti UAB „Geostatyba“. Tačiau pradėjus dirbti, kai buvo atrasti požemių planai, kilo mintis, ar nevertėtų slėptuvių ir ventiliacijos šachtos išvalyti ir jose įrengti liftą. Nutarta paieškoti įėjimo į požemius pietiniame kalno šlaite. Neilgai trukus, įėjimas aptiktas. Atvalyta ir medinė požeminio koridoriaus sutvirtinimo konstrukcija. Šachtos ir požemių tyrimo darbai vyko iki vėlyvo rudens. Pavasarį tyrimus buvo planuojama pratęsti. Ataskaitoje taip pat pateikiamos buvusių požemių fotonuotraukos. Fotografuota 1949 m. Autorius Mečislovas Sakalauskas. Negatyvai saugomi Kultūros paveldo mokslinio centro archyve (1995-ųjų metų duomenimis – aut. past.). Diskusijos dėl lifto įrengimo buvusių slėptuvių vėdinimo šachtoje vykdavo beveik visuose Pilių tarybos posėdžiuose. Ši tema aptarta pokalbio apie Vilniaus aukštutinės pilies perspektyvinį tvarkymą, įvykusio PRI (UAB „Paminklų restauravimo institutas“ – aut. past.) 1995 m. gruodžio 21 d., metu. Dauguma paminklotvarkos specialistų ir inžinierių šią mintį palaikė. Intervencija į kalną jau padaryta. Medinės konstrukcijos pūva, smenga. Turbūt kalno pastovumą geriau veiktų požemių išvalymas ir sutvirtinimas. Tuo galima būtų buvę galima išspręsti ir labai aktualią lifto problemą. Tada vyresnio amžiaus turistai dažnai nesiryždavo aplankyti aukštutinės pilies vien dėl to, kad sunku kopti į kalną stačiu keliu, ypač žiemą“ [2].

Vilniaus Aukštutinė pilis. Archeologinių tyrimų ataskaita. (Gintautas Rackevičius, 1995) 1995 metais Pilies kalno teritorijos archeologinių tyrimų metu buvo tyrinėjamos skirtingos nedidelės apimties teritorijos archeologo dr. Gintauto Rackevičiaus. Vieni iš kasamų šurfų (negilus požeminis kasinys) tyrimams buvo šurfai nr. 2 bei nr. 11, kurie – tiesiogiai susiję su Pilies kalno slėptuvės objektu. Šurfas nr. 2 buvo kasamas slėptuvės ventiliacinės šachtos vietoje kalno aikštelės teritorijoje, o šurfas nr. 11 buvo kasamas kalno pietvakarinio šlaito papėdėje įėjimo į pietinį tunelį vietoje. „Iškasto šurfo nr. 2 (ŠR. 2) tikslas – išsiaiškinti dėl ko ant gūbrio Pilies kalno aikštelėje P dalyje, prieš Pietinį bokštą susiformavo įduba. Šurfas buvo kasamas Pilies kalno aikštelės centrinėje dalyje, gūbrio šlaito bei pašlaitės sandūroje. Žemės paviršius 0,2 m gylyje – velėna bei paviršinis pilkžemio sluoksnis. 0,2-1,8 m gylis – rusvo smėlio su akmenėliais sluoksnis, pilkos žemės tarpsluoksnis, geltono smėlio su smulkiais akmenukais sluoksnis. 0,4-2 m gylyje buvo aptiktos karo metais Pilies kalne įrengtos slėptuvės ventiliacinės šachtos liekanos. Jos antžeminė dalis išmūryta iš geltonų įvairių matmenų plytų. Buvo pilnai atkastos ventiliacinės šachtos antžeminės dalies ŠR ir ŠV sienos (0,7-1,3 m aukščio).

Pav. 32 Vilniaus Aukštutinės pilies archeologiniai tyrimų situacinis planas M 1:500. 1995 m. Rodykle pažymėtas šurfas nr. 2. Šaltinis: Vilniaus Aukštutinė pilis. Archeologinių tyrimų ataskaita (Gintautas Rackevičius, Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“, 1995). LII, F. 1, B. 2458

Pav. 33 Šurfas nr. 2. Ventiliacinė šachta. Vaizdas iš šiaurinės pusės. 1995 m. ■ Šaltinis: Vilniaus Aukštutinė pilis. Archeologinių tyrimų ataskaita (Gintautas Rackevičius, Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“, 1995). LII, F. 1, B. 2458

Praplatinus šurfą buvo atkastos ventiliacinės šachtos metalinės bei medinės konstrukcijos, pašalinant pokario metu supiltą gruntą rasta medžio anglies nuodėgulių, daugybė 3 mm storio bespalvio stiklo šukių ir pasiektas 2,5-3,7 m gylis. Šurfas nr. 2 liko neužpiltas žeme iki sezono pabaigos“. 1995 metais buvo numatyta, jog ateityje bus sprendžiamas buvusios slėptuvės išvalymo ir panaudojimo inžineriniams tinklams klausimas. Archeologinių radinių nerasta.

Pav. 34 Šurfas nr. 2. Ventiliacinė šachta. Vaizdas iš šiaurinės pusės. 1995 m. ■ Šaltinis: Vilniaus Aukštutinė pilis. Archeologinių tyrimų ataskaita (Gintautas Rackevičius, Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“, 1995). LII, F. 1, B. 2458

Pav. 35 Ventiliacinės šachtos planas M 1:20. 1995 m. Šaltinis: Vilniaus Aukštutinė pilis. Archeologinių tyrimų ataskaita (Gintautas Rackevičius, Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“, 1995). LII, F. 1, B. 2458

„Iškasto šurfo nr. 11 (ŠR. 11) tikslas – atidengti Antrojo pasaulinio karo metu, Pilies kalne įrengtos slėptuvės įėjimą Pilies kalno PV šlaite. Žemės paviršius -0,15 m gylis: velėna, paviršinis pilkžemio sluoksnis. 0,15-3,3 m gylis: gelsvo smėlio sluoksnis su rusvo smėlio su akmenukais tarpsluoksniais. Šurfo ŠR sienoje atsidengė graikiškos Pi raidės formos rastų konstrukcija. Rąstai sutręšę. Jie buvo įėjimo atraminės konstrukcijos dalis. Pokario metais įėjimas į slėptuvę buvo užmūrytas ir užverstas rieduliais. Šurfo kasimo metu buvo iškelta daugybė 20 x 30 cm akmenų. Šurfas liko neužverstas žemėmis iki sezono pabaigos“. 1995 metais buvo numatyta, jog ateityje bus sprendžiamas jo panaudojimo klausimas [9]. Pav. 36 Vilniaus Aukštutinės pilies archeologiniai tyrimų situacinis planas M 1:500. 1995 m. Rodykle pažymėtas šurfas nr. 11. Šaltinis: Vilniaus Aukštutinė pilis. Archeologinių tyrimų ataskaita (Gintautas Rackevičius, Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“, 1995). LII, F. 1, B. 2458

Pav. 37 Šurfas nr. 11. Pilies kalno pietvakariniame šlaite esančios slėptuvės pietinio tunelio prieigos. Vaizdas iš pietvakarių pusės. 1995 m. Šaltinis: Vilniaus Aukštutinė pilis. Archeologinių tyrimų ataskaita (Gintautas Rackevičius, Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“, 1995). LII, F. 1, B. 2458

Pav. 38 Šurfas nr. 11. Pilies kalno pietvakariniame šlaite esančios slėptuvės pietinio tunelio prieigos. Vaizdas iš pietvakarių pusės. 1995 m. Šaltinis: Vilniaus Aukštutinė pilis. Archeologinių tyrimų ataskaita (Gintautas Rackevičius, Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“, 1995). LII, F. 1, B. 2458

Vilniaus piliavietės vad. Gedimino kalnu, Aukštutine ir Žemutine pilimi archeologinių žvalgymų ir detaliųjų archeologinių tyrimų Vilniaus m., 2014 m. ataskaita (Ramūnas Šmigelskas, 2014) 2014-aisiais metais vykdyti Pilies kalno tvarkybos darbai. Šiuo etapu tvarkyti vadinamojo šiaurinio bokšto pamatai ir Aukštutinės pilies aikštelėje esanti slėptuvės ventiliacijos šachtos vieta. „Atkasant ventiliacijos šachtą žvalgytas dar apie 10,5 m2 plotas. Ventiliacinės šachtos vietoje archeologiniai tyrimai vykdyti dar 1995 m. Šioje vietoje įdubus žemėms prieš porą metų taip pat vykdyti žemės judinimo darbai. Todėl atkasant šachtą nuspręsta vykdyti tik archeologinius žvalgymus. Atkasamas buvo 3 x 3,5 m dydžio plotas, ilgesniąja kraštine orientuotas Š-P kryptimis“. „Atkasant plotą po velėna buvo pilkų žvyringųjų žemių sluoksnis, kurio storis siekė apie 20-30 cm. Po šiuo fiksuotas rudų, maišytų žemių ištisas sluoksnis, kuriame buvo nemažai statybinių šiukšlių: silikatinių ir raudonų plytų nuolaužos, metalo šiukšlės ir kt. Žemės gana gausiai peraugusios medžių šaknimis“.

Pav. 39 Atkasama ventiliacinė šachta. Vaizdas iš vakarų pusės. 2014 m. Šaltinis: Vilniaus piliavietės vad. Gedimino kalnu, Aukštutine ir Žemutine pilimi archeologinių žvalgymų ir detaliųjų archeologinių tyrimų Vilniaus m., 2014 m. ataskaita (Ramūnas Šmigelskas, 2014). LII, F. 1, B. 7327

Pav. 40 Įsigilinta iki ventiliacinės šachtos viršaus. Vykdomi apmūrinimo darbai. Vaizdas iš šiaurinės pusės. 2014 m. Šaltinis: Vilniaus piliavietės vad. Gedimino kalnu, Aukštutine ir Žemutine pilimi archeologinių žvalgymų ir detaliųjų archeologinių tyrimų Vilniaus m., 2014 m. ataskaita (Ramūnas Šmigelskas, 2014). LII, F. 1, B. 7327

„Atkasta ventiliacinės šachtos antžeminė dalis mūryta iš geltonų įvairių matmenų plytų, o viršus aptinkuotas skiediniu. Giliau nekasta, tačiau buvo matoma, kad konstrukciją sudaro tiek metalinės, tiek medinės dalys. Šachtos sienelės skersmuo apie 0,5 m. Tiek įsigilinus, kastos duobės pjūviuose buvo aiškiai matyti, kad šioje vietoje žemės ne kartą perkastos ir permaišytos, matosi smėlingas maišytas gruntas. Šioje vietoje fiksuotas tik XX a. kultūrinis sluoksnis, archeologinių radinių neaptikta. Atkasta vieta perduoda tyrimų užsakovui tolimesniems darbams, po kurių užsakovas teritoriją sutvarkė“. 2014 metų tyrimų metu buvo norėta ventiliacinę šachtą uždengti betonine plokšte [10].

Pav. 41 Įgilinto ploto vakarinis pjūvis. Vaizdas iš rytų pusės. 2014 m. Šaltinis: Vilniaus piliavietės vad. Gedimino kalnu, Aukštutine ir Žemutine pilimi archeologinių žvalgymų ir detaliųjų archeologinių tyrimų Vilniaus m., 2014 m. ataskaita (Ramūnas Šmigelskas, 2014). LII, F. 1, B. 7327

Pav. 42 Matoma atkastos ventiliacinės šachtos vieta archeologinių žvalgymų ir detaliųjų archeologinių tyrimų metu. Vaizdas iš pietinės pusės. 2014 m. Nuotrauka: Justas Mikalauskas

Pav. 43 Ventiliacinės šachtos vieta sutvarkius aplinką. Vaizdas iš šiaurinės pusės. 2014 m. Šaltinis: Vilniaus piliavietės vad. Gedimino kalnu, Aukštutine ir Žemutine pilimi archeologinių žvalgymų ir detaliųjų archeologinių tyrimų Vilniaus m., 2014 m. ataskaita (Ramūnas Šmigelskas, 2014). LII, F. 1, B. 7327

Pav. 44 Ankstesnių Pilies kalno aikštelės teritorijos tyrimų vietos bei 2014 m. vykdytų žvalgymų vietos. 2014 m. Šaltinis: Vilniaus piliavietės vad. Gedimino kalnu, Aukštutine ir Žemutine pilimi archeologinių žvalgymų ir detaliųjų archeologinių tyrimų Vilniaus m., 2014 m. ataskaita (Ramūnas Šmigelskas, 2014). LII, F. 1, B. 7327

Pav. 45 Gedimino kalno slėptuvės ventiliacinės šachtos vieta. 2016 m. Nuotrauka: Selemonas Paltanavičius

Vilniaus piliavietės, vad. Gedimino kalnu, Pilies kalnu, Aukštutine ir Žemutine pilimi teritorijos Vilniaus m., archeologinių žvalgymų ir žvalgomųjų tyrimų 2017-2018 m. ataskaita (Dovilė Baltramiejūnaitė, 2021) 2021 m. Dovilės Baltramiejūnaitės rengtoje Pilies kalno teritorijos žvalgomųjų archeologinių tyrimų vykdytų 2017-2018 m. ataskaitoje pažymima, jog mechanizuotai iš viršaus buvo atkasta priešakinė slėptuvės tunelio angos dalis (liekanos) vidinėje šiaurinės atraminės sienos dalyje – šiaurinis įėjimas. Nustatyta, jog anga pilnai užpildyta rupiu smėliu, o buvusios medinės tunelio perdangos visiškai sutręšusios (žr. Pav. 46). Ties atraminėje sienoje užmūryta anga vidinėje sienos pusėje buvusi geltonų ir raudonų plytų mūrinė 0,7 m pločio stakta geležiniams vartams (žr. Pav. 48 ir Pav. 49). Palei buvusio tunelio rytinės sienos kraštą buvo nutiestas metalinis (galimai nuotekų) vamzdis (žr. Pav. 50). Tunelio plotis ties atkasta vieta tarp medinių šoninių perdangų – 3 metrai. Nuo įėjimo ties atramine siena link kalno vidurio tunelis orientuotas pietryčių kryptimi (140° azimutu). 2017 metais buvo priimtas sprendimas tyrimų vietoje palikti šulinį į tunelį (vieta pagal LKS-94 koordinačių sistemą – x-6061978,5; y-583216,6), jeigu būtų poreikis ateityje kalno tvarkytojams ar tyrėjams pasiekti tunelio angą ir vykdyti susijusius darbus [6][11]. Toliau pateikiamos tunelio įėjimo angos dalies tyrimų nuotraukos iš tyrimų ataskaitos.

Pav. 46 Buvusios smėliu užpiltos slėptuvės angos vaizdas kasant iš viršaus. Fotografuota iš šiaurinės pusės. 2017 m.

Pav. 47 Šiaurės vakarų šlaito tyrimų objektų išsidėstymo planas. Žalia spalva pažymėtas slėptuvės šiaurinis tunelis

Pav. 48 Buvusios smėliu užpiltos slėptuvės angos vaizdas kasant iš viršaus. Fotografuota iš pietų pusės. 2017 m.

Pav. 49 Atraminės sienos viduje išmūryta sienelė ties įėjimu. Fotografuota iš rytų pusės. 2017 m.

Pav. 50 Kanalizacijos vamzdžio liekanos palei šiaurės rytų slėptuvės sieną. Fotografuota iš rytų pusės. Apkarpyta nuotrauka. 2017 m.

Vilniaus piliavietės, vad. Gedimino kalnu, Pilies kalnu, Aukštutine ir Žemutine pilimi teritorijos Vilniaus m., detaliųjų archeologinių tyrimų 2019 m. ataskaita (Darius Kontrimas, 2019) 2019-aisiais metais Pilies kalno teritorijos žvalgymo metu pietiniame kalno šlaite vėl buvo atidengta užvirtusi pietinio tunelio įėjimo medinės konstrukcijos dalis tyrimų tikslais. „Įėjimas atidengtas 200-220 cm gylyje nuo esamo paviršiaus (101,4-101,68 m aukštyje). Įėjimo plotis yra 240-250 cm, aukštis PV kampe 220-230 cm. Medinė konstrukcija išlikus itin prastai, išlikusios medinių sutręšusių rąstų dalys 15-20 cm pločio. Tunelio vietoje po 20-40 cm storio dirvožemio sluoksniu fiksuotas 150 cm storio deliuvinio geltono smėlio sluoksnis (vietomis su priemolio permaišomis)“ [12]. Vilniaus Gedimino technikos universiteto Statybos fakulteto Taikomųjų statinių, konstrukcijų ir medžiagų laboratorijos 2019 metais atliktų pietvakarinio tunelio laikančiųjų konstrukcijų tyrinėjimų ataskaitoje pažymima, jog aptiktos ir medinius rąstus jungiančios plieninės kabės, kurių ilgis 45 cm ir 25 cm. Aplink supuvusią medinę perdangą susidaręs puraus grunto sluoksnis (apie 0,3 m) neturi įtakos kalno paviršinių grunto sluoksnių deformacijoms. Ertmių nėra [37].

Pav. 51 Tyrimų vietos situacijos planas. M 1:500. 2017 m. Geltonai pažymėtas žvalgytas slėptuvės pietinio tunelio prieigų plotas kalno pietvakariniame šlaite. Šaltinis: Vilniaus piliavietės, vad. Gedimino kalnu, Pilies kalnu, Aukštutine ir Žemutine pilimi teritorijos Vilniaus m., detaliųjų archeologinių tyrimų 2019 m. ataskaita (Darius Kontrimas, 2020)

Pav. 52 Žvalgyto ploto slėptuvės pietinio tunelio prieigų vietoje situacijos planas. M 1:150. 2019 m. Šaltinis: Vilniaus piliavietės, vad. Gedimino kalnu, Pilies kalnu, Aukštutine ir Žemutine pilimi teritorijos Vilniaus m., detaliųjų archeologinių tyrimų 2019 m. ataskaita (Darius Kontrimas, 2020)

Pav. 53 Buvusio slėptuvės pietinio tunelio įėjimo pietrytinis kampas, vaizdas iš pietvakarių pusės. Šaltinis: Vilniaus piliavietės, vad. Gedimino kalnu, Pilies kalnu, Aukštutine ir Žemutine pilimi teritorijos Vilniaus m., detaliųjų archeologinių tyrimų 2019 m. ataskaita (Darius Kontrimas, 2020)

Pav. 54 Buvusio slėptuvės pietinio tunelio įėjimo pietrytinis kampas, vaizdas iš pietvakarių pusės. Šaltinis: Gedimino kalno pietvakarinio tunelio laikančiųjų konstrukcijų tyrimo 2019 m. ataskaita T20-11 (Arnoldas Šneideris, VGTU TSKML, 2020)

Pav. 55 Buvusio slėptuvės pietinio tunelio įėjimo liekanos, vaizdas iš pietvakarių pusės. Šaltinis: Gedimino kalno pietvakarinio tunelio laikančiųjų konstrukcijų tyrimo 2019 m. ataskaita T20-11 (Arnoldas Šneideris, VGTU TSKML, 2020)

Pav. 56 Buvusio slėptuvės pietinio tunelio įėjimo liekanos, vaizdas iš pietvakarių pusės. Šaltinis: Vilniaus piliavietės, vad. Gedimino kalnu, Pilies kalnu, Aukštutine ir Žemutine pilimi teritorijos Vilniaus m., detaliųjų archeologinių tyrimų 2019 m. ataskaita (Darius Kontrimas, 2020)

POVEIKIS KALNUI Gedimino kalno inžinerinę geologinę sandarą iki 89,0 m abs. a. altitudės sudaro šie geologiniai kompleksai [38]: • Holoceno technogeniniai-deliuviniai dariniai (tIV-dIV, dirbtinis gruntas) • Vidurio Pleistoceno Medininkų posvitės glacialinės nuogulos (gdIImd, smėlingas molis, mažo plastiškumo, moreninis) • fiuvioglacialinės nuosėdos (fIImd, smėlis) • Vidurio Pleistoceno Žemaitijos posvitės glacialinės nuogulos (gdIIžm, smėlingas molis ir mažo plastiškumo, moreninis) • limnoglacialinės nuosėdos (IgIIžm, smėlingas molis ir dulkis, mažo plastiškumo) • Vidurio Pleistoceno Dainavos svitos limnoglacialinės nuosėdos (IgIIdn, dulkingas smėlis) Pažymima, jog pietvakarinio tunelio ertmėse esantis gruntas priklauso technogeninių darinių kategorijai. Grunto pavadinimas pagal LST EN ISO 14688-1 – siSaW (gerai išrūšiuotas dulkingas smėlis). Žemiau pateikiami Pilies kalno geologinių sluoksnių ir konstrukcijų bendras vaizdas bei žymėjimas. Iliustracijose pažymėtos ir požeminio tunelio dalys.

Pav. 57 Pilies kalno geologinių sluoksnių ir konstrukcijų bendras vaizdas ir žymėjimas. Pjūvis per pietvakarinį tunelį su šachta. Šaltinis: Vilniaus piliavietės, vad. Gedimino kalnu, Pilies kalnu, Aukštutine ir Žemutine pilimi šlaitų tvarkybos ir statinių pagrindų bei inžinerinių tinklų tvarkomųjų statybos darbų, pastatų ir statinių konstrukcijų, pamatų tyrinėjimai bei pagrindų įvertinimas ir 3D modelio sudarymas. 3D modelio sudarymas II projektavimo etapui ataskaita (Arnoldas Šneideris, VGTU Civilinės inžinerijos mokslo centras, 2020)

Pav. 58 Gedimino kalno schematinis geologinis pjūvis su pažymėtu kalno šiauriniame šlaite esančiu slėptuvės įėjimu. Šaltinis: Vilniaus piliavietės, vad. Gedimino kalnu, Pilies kalnu, Aukštutine ir Žemutine pilimi šiaurės vakarų šlaito tvarkybos darbų projektas, Arsenalo g. 5, Vilnius (Rimas Grigas, 2017)

Inžinierių vertinimai Inžinierius, buvęs ilgalaikis Gedimino kalno ir jo prieigų tyrėjas bei projektuotojas, Jakovas Mendelevičius viename savo straipsnių „Gedimino kalno būklė: mitai ir realybė“ teigė, kad tuneliai Gedimino kalno būklei ženkliai nepakenkė: „Tuneliai iškasti ~25 m gylyje, smėlingame sluoksnyje šachtų įrengimo metodu, aptaisant rąstais. Tunelis užkastas ~1960 metais dėl avarinės būklės. Aišku, šis tunelis „sveikatos“ kalnui nepridėjo. Tačiau ir labai didelės žalos nepadarė. Tvirtuose gruntuose darosi savaiminiai skliautai, perskirstantys apkrovas ten, kur jos gali būti perimtos apeinant tunelį. Tunelyje, jei jis nekokybiškai užpildytas, gali nukristi tik „kabančios“ zonos“ [13]. Pav. 59 Tunelio pjūvis. Skaičiais pažymėta: 5 – tunelis, tunelio trasuotė, 6 – tunelio užpildymas smėliu, 7 – gniuždymo įražos, 8 – nukraunantis skliautas. Šaltinis: Gedimino kalno būklė: mitai ir realybė (Jakovas Mendelevičius)

Lietuvos nacionalinio muziejaus inžinierius-geologas dr. Vytautas Račkauskas taip pat pažymi, jog tuneliai itin daug įtakos kalno nuošliaužoms neturi: „Vokiečiai tunelius Gedimino pilies kalne kasė po morena, tad tuneliai įtakos vargu ar gali turėti“ [14]. Buvusio geologijos tarnybos direktoriaus Jono Satkūno teigimu – tuneliai kalno stabilumui įtakos nepadarė taipogi: „Nei tuneliai, nei Valdovų rūmų statybos Gedimino pilies kalno stabilumui neturėjo įtakos. Kalnas turi tvirtą stuomenį, tvirtą savo struktūrą, nestabilūs yra tik kai kurie kalno segmentai“ [28].

Grunto poslinkiai Vilniaus Gedimino technikos universiteto Civilinės inžinerijos mokslo centro Arnoldo Šneiderio rengtoje 2020 metų Pilies kalno šlaitų tvarkybos ir statinių pagrindų bei inžinerinių tinklų tvarkomųjų statybos darbų, pastatų ir statinių konstrukcijų, pamatų tyrinėjimų bei pagrindų įvertinimo ir 3D modelio sudarymo, projektavimo ataskaitoje pažymimi šie grunto poslinkiai ir pateikiami atitinkami grunto poslinkio modeliai. Ties pietvakarinio tunelio įėjimu koncentruojasi poslinkiai, kurie vakarų kryptimi yra iki 29 mm, pietų kryptimi – iki 38 mm, o vertikalūs poslinkiai žemyn – iki 197 mm. Ties šiaurės rytų tunelio įėjimu koncentruojasi vertikalūs poslinkiai žemyn iki 30 mm. Teigiama, jog šie poslinkiai formuojasi pirmame inžineriniame geologiniame sluoksnyje.

Pav. 60 Technogeninio-deliuvinio (tIV-dIV) grunto sluoksnio poslinkiai Z (vertikali – žemyn) kryptimi (apkrova su statiniais)

Pav. 61 Technogeninio-deliuvinio (tIV-dIV) grunto sluoksnio poslinkiai Y (pietų-šiaurės) kryptimi (apkrova su statiniais)

Tunelio šachtoje esantis gruntas susispaudžia iki 285 mm, o tunelio dalys esančios natūraliuose gruntuose deformuojasi su šiais gruntais.

Pav. 62 Tunelio ertmėse esančio grunto poslinkiai Z (vertikali – žemyn) kryptimi (apkrova su statiniais)

Pav. 63 Tunelio ertmėse esančio grunto poslinkiai X (vakarų-rytų) kryptimi (apkrova su statiniais)

Pav. 64 Tunelio ertmėse esančio grunto poslinkiai Y (pietų-šiaurės) kryptimi (apkrova su statiniais)

Pav. 65 Tunelio įtaka grunto poslinkiams X (vakarų-rytų) kryptimi (apkrova su statiniais)

Pav. 66 Tunelio įtaka grunto poslinkiams Y (pietų-šiaurės) kryptimi (apkrova su statiniais)

Pav. 67 Tunelio įtaka grunto poslinkiams Z (vertikali – žemyn) kryptimi (apkrova su statiniais)

Išvadose pagal skaitinio modeliavimo rezultatus pažymima, jog „tuneliai natūralių gruntų sluoksnių stabilumui įtakos nedaro, nes yra įgilinti pakankamai giliai. Didžiausias tunelio poveikis šlaitų stabilumui yra ties įėjimais, kurie ribojasi su pirmu inžineriniu geologiniu sluoksniu“. Pietvakarinio tunelio įėjimas laikomas viena pavojingiausių šlaito vietų [38].

RADINIAI Anot Eglės Zaveckienės, senosios istorijos ekspozicijų skyriaus vedėjos-muziejininkės, užpilant Gedimino kalno tunelius arba tvarkant nuolaužas ir įvairių daiktų liekanas, šiame skyriuje pateikiami radiniai buvo sušluoti, surinkti, išmesti į šiukšlių duobę, netoli dabartinės Valdovų rūmų vietos, ir užkasti.

Vokiškos dujokaukės dalis „Per 2017 m. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorijos archeologinius tyrimus buvo aptikta radinių, siejamų su Antruoju pasauliniu karu (1939–1945 m.). Tarp jų rasta vokiškos dujokaukės dalis. Mąstant apie Pirmojo pasaulinio karo dujų atakas, dujokaukė tapo standartine vokiečių kareivių ekipuotės dalimi Antrojo pasaulinio karo metu ir buvo naudojama iki karo pabaigos. Paprastai naudotos dviejų modelių dujokaukės: GM-30 (Gasmaske Modell 1930, sukurta 1930 m.) ir jos atnaujintas variantas GM38 (Gasmaske Modell 1938, sukurta 1938 m.). Valdovų rūmų teritorijoje rasta dalis priklausė GM-38 modelio (3 dydžio) dujokaukei. Visa kaukės antveidžio dalis pagaminta iš gumos, kuri greičiausiai turėjo apsaugoti nuo naujai atrastų cheminių medžiagų.

Pav. 68 Vokiškos dujokaukės dalis. 1944 m. Guma, geležies lydinys. Šaltinis: Vilniaus pilių teritorijos su įtvirtinimais, pastatais ir jų liekanomis (Vilniaus m.) detaliųjų archeologinių tyrimų 2017 m. ataskaita, radinio inv. nr. 195 (P. Blaževičius, 2017). Savaitės eksponatas. Vokiškos dujokaukės dalis (Mantvidas Mieliauskas, Valdovų rūmų muziejus)

Galima teigti, kad ši restauruota dujokaukė pagaminta 1944 m., nes metalinės dalys pagamintos jau ne iš vario, bet iš pigesnio geležies lydinio ir kartu yra pakeičiama jų konstrukcija. Sprendžiant iš ant kaukės rasto įspausto trijų raidžių junginio „ebd“, ši dujokaukė buvo pagaminta bendrovėje „Fatra“ (Fatra A.-G., Erzeugung techn. Gummiwaren, Napajedl/Mähren) Čekoslovakijoje – nuo tada, kai Vokietija ją aneksavo 1939 metais. Žlugus Trečiajam reichui, gamyba nutrūko. Tačiau 1945 m. pabaigoje GM-38 gamyba buvo atnaujinta „GuZu“ gamykloje Zubžio (Zubří) mieste ir tęsėsi iki 1951 metų. Greičiausiai dujokaukė buvo pamesta vykstant kovoms dėl Vilniaus 1944 m. liepos 7–13 dienomis. Vėliau po mūšių, tvarkant nuolaužas ir įvairių daiktų liekanas, dujokaukės dalis buvo išmesta į šiukšlių duobę, netoli dabartinės Valdovų rūmų vietos, ir užkasta“ [15].

Lydyto sūrio tūbelės „Nuo XX a. vidurio iki XXI a. pradžios archeologai Vilniaus pilių teritorijoje aptiko ne tik Akmens, Geležies arba Viduriniais amžiais datuojamų artefaktų, bet ir Antrąjį pasaulinį karą menančių radinių. Per 2017 m. archeologinius tyrinėjimus Žemutinės pilies teritorijoje surasta 1941–1944 m. Vilniuje dislokuotų vokiečių kareivių ekipuotės, amunicijos ir įvairių asmeninių daiktų, tarp jų – alavo lydinio sūrio tūbelių dalių“.

Pav. 69 Lydyto sūrio tūbelės. 1941-1944 m. Alavo lydinys. Šaltinis: Vilniaus pilių teritorijos su įtvirtinimais, pastatais ir jų liekanomis (Vilniaus m.) detaliųjų archeologinių tyrimų 2017 m. ataskaita, radinių inv. nr. 220, 221 (P. Blaževičius, 2017).

Savaitės eksponatas. Lydyto sūrio tūbelės (Mantvidas Mieliauskas, Valdovų rūmų muziejus)

„Užrašai ant tūbelių žymėjo gaminį, jo pavadinimą, pagaminimo metus, riebumą ir svorį. Pagal juos pavyko išsiaiškinti, kad šios 125 g tūbelės prekiniu pavadinimu BONA buvo pagamintos fabrike ADA, buvusiame Kelne-Rodenkirchene, Vokietijoje. 1930–1960 m. čia buvo lydomas ir į tūbeles bei skardines presuojamas sūris – kaip karių maisto davinys. Sūris buvo pakuojamas į vientisą apie 3,5 cm skersmens ir 15 cm ilgio sulankstomą alavo tūbelę. Šio sūrio skonis laikytas priimtinu, todėl net ir po karo lydytas sūris ADA kurį laiką vis dar buvo Bundesvero (vok. Bundeswehr), Vokietijos ginkluotųjų pajėgų, pagrindinės ekipuotės dalis. BONA ir ADA yra vieninteliai žinomi šio gamintojo sukurtų produktų pavadinimai. Fabrikas ir jo pastatai iki šių dienų neišliko“ [16].

Kulkosvaidžio MG34/42 diržo būgnas „Pilies kalno papėdėje, vykdant archeologinius tyrimus ties vienu iš įėjimų į tunelį, buvo aptiktas kulkosvaidžio MG34/42 (Maschinengewehr) juostos būgnas. Vidinėje pusėje vietomis išlikęs žalių dažų sluoksnis. Būgnas pažymėtas numeriu „0510“. Neišlikusi rankenėlė ir dangtelis. Būgnas-dėtuvė dažniausiai buvo naudojamas atakos ar judėjimo metu ir šaudant kulkosvaidžiu kovoje su aviacija. Juostos būgnas puikiai atliko savo vaidmenį tiek per ataką, tiek gynyboje, prireikus buvo galima pritvirtinti naują būgną (standartinėje amunicijos dėžėje jų buvo 5 vnt.). Naudojant kulkosvaidį ant šarvuotos technikos ar gynyboje, ginklas buvo maitinamas juostomis tiesiai iš amunicijos dėžės“ [17].

Pav. 70 Kulkosvaidžio MG34/42 diržo būgnas. 1934-1945 m. Geležis, masinė gamyba. Skersmuo 10,5–12,5 cm, aukštis 9 cm. Šaltinis: Vilniaus pilių teritorijos su įtvirtinimais, pastatais ir jų liekanomis (Vilniaus m.) detaliųjų archeologinių tyrimų 2017 m. ataskaita, radinio inv. nr. 219 (P. Blaževičius, 2017). Savaitės eksponatas. Kulkosvaidžio MG34/42 diržo būgnas (Mantvidas Mieliauskas, Valdovų rūmų muziejus)

Parašiuto laikmačio dalis „Per 2017 m. archeologinius tyrinėjimus Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje buvo aptikta radinių, siejamų su 1941–1944 m. Vilniuje dislokuota Vokietijos kariuomene. Tarp jų rasta išlikusi stačiakampio formos korpuso dalis, turinti apskritą skylę viduryje ir keturias mažas skylutes kampuose. Radinio korpusas buvo nudažytas pilkos spalvos dažais, jie ne visur išlikę. Ant korpuso buvo prikniedyta plokštelė su užrašu juodu šriftu: „Zeitauslöser. Bauart: Emil Scholz. Gerät nr. 10 15513-2. Werk Nr.: 60083. Anforderz.: Fl 30260. Hersteller: Emil Scholz“. Rastas daiktas iškart pateko į Restauravimo dirbtuves, ten nustatyta, kad jis pagamintas iš aliuminio lydinio. Tai rodo jo unikalumą, nes tokių radinių šiandieninėje restauravimo praktikoje tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse pasitaiko gana retai (aliuminio lydiniai pramoniniu būdu pradėti gaminti tik XIX a. viduryje). Restauravimo metodikų, taikomų tvarkant aliuminio lydinio gaminius, nėra daug. Dažniausiai jomis remiamasi siekiant apsaugoti šį metalą nuo tolesnės korozijos (pvz., valant elektrocheminiu būdu arba naudojant šarmines chemines medžiagas). Tačiau šiuo atveju restauravimo technikos galėjo pakenkti dažų sluoksniui, nes dažai ant radinio buvo praradę rišiklį, todėl pasidarė neatsparūs net vandeniui. Taigi prieš valant ant dažyto metalo paviršiaus užteptas apsauginis palaipsniui savaime sunykstantis medžiagos Cyclododecan sluoksnis, siekiant apsaugoti originalų dažų sluoksnį. Nuo nedažyto paviršiaus atsargiai nuvalyti nešvarumai. Išdžiovinus metalą, jis kartu su dažų sluoksniu sutvirtintas naudojant polimerinės medžiagos Plexisol P500-40 tirpalą, jo užpurkšta purkštuvu ant paviršiaus.

Pav. 71 Parašiuto laimačio dalis. 1944 m. Aliuminio lidinys. Šaltinis: Vilniaus pilių teritorijos su įtvirtinimais, pastatais ir jų liekanomis (Vilniaus m.) detaliųjų archeologinių tyrimų 2017 m. ataskaita, radinio inv. nr. 218 (P. Blaževičius, 2017). Savaitės eksponatas. Parašiuto laikmačio dalis (Mantvidas Mieliauskas, Valdovų rūmų muziejus)

Ištyrinėjus užrašą ir kitas gaminio detales, nustatyta, kad tai yra krovininio parašiuto laikmačio dalis. Šiuos parašiutus naudojo Liuftvafė (vok. Luftwaffe) – Vokietijos Trečiojo reicho Vermachto (vok. Wehrmacht) karinės oro pajėgos. Pats laikmatis buvo gaminamas Emil Scholz, Hamburge, Vokietijoje (nuo 1941 m.). Juo buvo reguliuojamas (atidedamas) parašiuto išsiskleidimo laikas, krovinį išmetus iš lėktuvo. Nustatant laiką, atsižvelgiama į kritimo aukštį ir greičiausiai krovinio dydį bei svorį. 1944 m. liepos 7–13 d., kai vyko kovos dėl Vilniaus, čia taip pat buvo panaudoti atsargų parašiutai“. [32].

PILIES KALNO ŠIAURINĖS ATRAMINĖS SIENOS (ŠV. ONOS IR ŠV. BARBOROS BAŽNYČIOS TERITORIJA) ANGOS Teritorijos 1955 m. perkasa

Pav. 72 Nuotrauka: Adolfas Tautavičius Šaltinis: LIIR, nr. ng. 5420

Pav. 73 Nuotrauka: Adolfas Tautavičius Šaltinis: LIIR, nr. ng. 5323

Pav. 74 Pašviesinta Pav. 75 fotografija. Nuotrauka: Adolfas Tautavičius Šaltinis: LIIR, nr. ng. 5323

Pav. 75 Nuotrauka: Adolfas Tautavičius Šaltinis: LIIR, nr. ng. 5330

Pav. 76 Pašviesinta Pav. 75 fotografija. Nuotrauka: Adolfas Tautavičius Šaltinis: LIIR, nr. ng. 5330

Teritorijos 1957 m. perkasa. 1 dalis

Pav. 77 Nuotrauka: Adolfas Tautavičius Šaltinis: LIIR, nr. ng. 6394

Pav. 78 Nuotrauka: Adolfas Tautavičius Šaltinis: LIIR, nr. ng. 6601

Pav. 79 Nuotrauka: Adolfas Tautavičius Šaltinis: LIIR, nr. ng. 7865

Teritorijos 1957 m. perkasa. 2 dalis

Pav. 80 Nuotrauka: Adolfas Tautavičius Šaltinis: LIIR, nr. ng. 6624

Pav. 81 Nuotrauka: Adolfas Tautavičius Šaltinis: LIIR, nr. ng. 6470

Pav. 82 Nuotrauka: Adolfas Tautavičius Šaltinis: LIIR, nr. ng. 6466

Pav. 83 Nuotrauka: Adolfas Tautavičius Šaltinis: LIIR, nr. ng. 6520

Pav. 84 Nuotrauka: Adolfas Tautavičius Šaltinis: LIIR, nr. ng. 6458

Pav. 85 Nuotrauka: Adolfas Tautavičius Šaltinis: LIIR, nr. ng. 6519

Pav. 86 Nuotrauka: Adolfas Tautavičius Šaltinis: LIIR, nr. ng. 6560

Pav. 87 Nuotrauka: Adolfas Tautavičius Šaltinis: LIIR, nr. ng. 6602

Pav. 88 Nuotrauka: Adolfas Tautavičius Šaltinis: LIIR, nr. ng. 6587

Teritorijos 1957 m. perkasa. 3 dalis

Pav. 89 Nuotrauka: Adolfas Tautavičius Šaltinis: LIIR, nr. ng. 6615

Pav. 90 Nuotrauka: Adolfas Tautavičius Šaltinis: LIIR, nr. ng. 7842

Pav. 91 Nuotrauka: Adolfas Tautavičius Šaltinis: LIIR, nr. ng. 8684

Teritorijos 1960 m. perkasa

Pav. 92 Nuotrauka: Adolfas Tautavičius Šaltinis: LIIR, nr. ng. 9650

POŽEMIAI PILININKO NAME Pilininko (Pilies prižiūrėtojo) namas stovi Pilies kalno šiaurės vakarų papėdėje, į šiaurę nuo Žemutinės pilies rūmų. Pilininko namas datuojamas XVI a. pirmąja puse. Po XVI a. vidurio rekonstrukcijos, namas pritaikytas karinei įgulai, saugojusiai Pilies kalne įrengtus amunicijos sandėlius, pilies kalno papėdės gynybinius įrengimus. 1831 metais caro nurodymu Vilniaus pilių teritorijoje buvo įrengta antros kategorijos tvirtovė. XIX a. karinės tvirtovės laikotarpiu pastate buvo parako sandėliai, dirbtuvės, gyvenamosios patalpos (antrame pastato aukšte), kepyklos ir arsenalo įgulos valgykla. Duomenų apie XIX a. pabaigos – XX a. pradžios pastato rekonstrukcijas neaptikta [40].

Pav. 93 Pilininko namas iš šiaurinės pusės. 2017 m. Šaltinis: LNM

Pirmojo aukšto anga 2000 metais rudenį buvo atlikti Pilininko namo tyrimai. Pastato rytinėje sienoje, kuriai panaudota Pilies kalno vakarinio šlaito atraminė siena, pirmo aukšto patalpos rytinėje sienoje buvo rasta Antrojo pasaulinio karo metais iškapota anga. Evaldo Purlio moksliniame straipsnyje „Gotikinių vienos patalpos ir sublokuotų mūrinių svirnų pavyzdžiai Vilniuje“ (2017) teigiama, jog: „atrodo, šioje vietoje planuota įrengti dar vieną koridorių, vedantį į patalpas po Pilies kalnu“ [26]. Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų darbuotojai išaiškina, jog kalti 4 metrų storio mūrą – itin keistas sprendimas. Tokia kalnakasyba reikalauja daug darbo jėgos, technikos, laiko ir, žinoma, svarbios priežasties tam atlikti. Pilių tyrimo centro „Lietuvos pilys“ Žemutinės pilies teritorijoje atliktų darbų ataskaitoje „Vilniaus Žemutinės pilies teritorija. Statybos darbų priežiūros ataskaita 2000 m.“ (2001) pažymima, jog niša 1,72 m gylio ir 1,04 m pločio. Turimais duomenimis, ji buvo iškirsta Antrojo pasaulinio karo metais. Šonai buvo lygiai išmūryti ir nutinkuoti, o 1999 metais, išardžius nišos nugarinę sienutę, paaiškėjo, jog tai ne niša sienoje, o anga atsiremianti į Pilies kalno gruntą – balkšvą smulkiagrūdį smėlį. Bendras angos ilgis yra apie 3,8 m. Ant iškirstos nišos grindų taip pat buvo smėlio, o jame PST (AB „Panevėžio statybos trestas“) darbininkai rado Antrojo pasaulinio karo laikų miną.

Pav. 94 Anga Pilies prižiūrėtojo namo pirmojo aukšto vidurinėje patalpoje. Vaizdas iš vakarų pusės. Šaltinis: Vilniaus Žemutinės pilies teritorija. Statybos darbų priežiūros ataskaita 2000 m. (R. Armalaitė, N. Kitkauskas, G. Rackevičius, Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“, 2001)

Pav. 95 Anga Pilies prižiūrėtojo namo pirmojo aukšto vidurinės patalpos rytinėje sienoje. Vaizdas iš vakarų pusės. Šaltinis: Vilniaus Žemutinės pilies teritorija. Statybos darbų priežiūros ataskaita 2000 m. (R. Armalaitė, N. Kitkauskas, G. Rackevičius, Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“, 2001)

Pav. 96 Anga Pilies prižiūrėtojo namo pirmojo aukšto vidurinės patalpos rytinėje sienoje. Vaizdas iš vakarų pusės. Šaltinis: Vilniaus Žemutinės pilies teritorija. Statybos darbų priežiūros ataskaita 2000 m. (R. Armalaitė, N. Kitkauskas, G. Rackevičius, Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“, 2001)

Ataskaitoje taip pat pažymimos šios detalės: „Anga buvo kertama maždaug 1,5 m pločio ir 1,85-1,9 m aukščio. Priekinėje angos dalyje buvo išmūrytos pusės plytos storio nišos sienelės, o už 1,72 m nuo angos pradžios buvo išmūryta nišos nugarinė sienelė. <...> Šiame pirmojo aukšto lygyje R namo siena yra ne 1,8-1,9 m storio, kaip buvo manoma ankščiau, o net 3,8 m“. Pateikiama išvada, jog rytinė pastato siena turėjo ir Pilies kalno atraminės sienos funkciją [27]. Po tyrinėjimų – anga užmūryta. 2000 metais sudarytuose brėžiniuose vaizduojami pastato pjūvių planai tiek iš pastato viršaus, tiek iš šono. Taip pat pridedamos ir pirmo aukšto mūrų raidos stilistinė kartograma, kurioje matoma hitlerininkų išlaužta anga.

Pav. 97 Anga Pilininko namo pirmojo aukšto vidurinės patalpos rytinėje sienoje. Vaizdas iš šiaurės vakarų pusės. Šaltinis: Vilniaus Žemutinės pilies teritorija. Statybos darbų priežiūros ataskaita 2000 m. (R. Armalaitė, N. Kitkauskas, G. Rackevičius, Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“, 2001)

Pav. 98 Angos, iškirstos pirmojo aukšto rytinėje sienoje, planas iš viršaus. M 1:100. 2000 m. Šaltinis: Vilniaus Žemutinės pilies teritorija. Statybos darbų priežiūros ataskaita 2000 m. (R. Armalaitė, N. Kitkauskas, G. Rackevičius, Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“, 2001)

Pav. 99 Pilies prižiūrėtojo namo pjūvis iš pietinės pusės ties anga rytinėje sienoje. M 1:100. 2000 m. Šaltinis: Vilniaus Žemutinės pilies teritorija. Statybos darbų priežiūros ataskaita 2000 m. (R. Armalaitė, N. Kitkauskas, G. Rackevičius, Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“, 2001)

Pav. 100 Pilies prižiūrėtojo namo rūsio raidos stilistinė kartograma M 1:100. Raudona rodykle pažymėta iškirstos angos vieta. Šaltinis: Arkikatedros Bazilikos, Žemutinės ir Aukštutinės pilių pastatų, jų liekanų ir kitų statinių kompleksas. Katedros a. 2, 3, 4, Arsenalo g. 1, 3, 3A, 5, B. Radvilaitės g. 4, 6, 8, Vilnius, Vilniaus m. sav. Pilininko namo su vakarų atraminės sienos dalimi, Arsenalo g. 1, Vilniuje, taikomieji tyrimai. Architektūros natūriniai tyrimai. Pilininko namo su vakarų atraminės sienos dalimi (Evaldas Purlys, UAB „Projektavimo ir restauravimo institutas“, 2018).

Toliau pateikiamos 2019 metais naujai atidengtos angos (galerijos) nuotraukos iš Vilniaus Gedimino technikos universiteto Statybos fakulteto Taikomųjų statinių, konstrukcijų ir medžiagų laboratorijos atliktų Pilininko namo konstrukcijų tyrimų ataskaitos nr. T20-13 (Arnoldas Šneideris, VGTU TSKML, 2020).

Pav. 101 Pirmo aukšto naujai atidengto tunelio pjūvis iš šiaurinės pusės. Šaltinis: Pilininko namo laikančiųjų konstrukcijų tyrimų 2019 m. ataskaita nr. T20-13 (Arnoldas Šneideris, VGTU TSKML, 2020)

100

Pav. 102 Anga pirmojo aukšto vidurinės patalpos rytinėje sienoje. Vaizdas iš šiaurinės pusės

Pav. 103 Anga pirmojo aukšto vidurinės patalpos rytinėje sienoje. Vaizdas iš vakarų pusės

Pav. 104 Vidurinės patalpos rytinėje sienoje esančios angos užmūryta galinė dalis

Pav. 105 Vidurinės patalpos rytinėje sienoje esančios angos užmūryta galinė dalis

101

Tunelis rūsyje po vakarine atramine siena 2019 metais atliekant Pilininko namo konstrukcijų tyrimus rūsio lygmenyje esančiose patalpose (antrajame bei trečiajame rūsiuose) buvo nustatyti rytinės sienos suplonėjimai. Remiantis tunelio po vakarine atramine siena prie Pilininko namo laikančiųjų konstrukcijų tyrimų 2019 m. ataskaita T2013 (Arnoldas Šneideris, VGTU TSKML, 2020) nustačius suplonėjimus buvo rastos tuštumos – dvi angos besiremiančios į vakarinę atraminę sieną (viena jų 130 mm storio ir 0,6 x 1,2 m aukščio tyrimų metu – atmūryta, kitoje – išimta plyta) ir tunelis už pastato rūsio sienos yra po Pilies kalno vakarinės atraminės sienos pagrindais. Tunelio paskirtis ir tikslūs gabaritiniai matmenys nenustatyti, o erdvės – dalinai užgriuvusios natūraliu gruntu. Nustatyta, jog šiaurinė dalis ties trečiu rūsiu užpilta piltiniu gruntu, atraminės sienos riedulių mūras drėgnas, ant paviršiaus susiformavę vandens lašai. Medinės konstrukcijos yra sutrūnijusios. Atrastas objektas, pažymima, turi tiesioginį ryšį su Pilininko namo ir Pilies kalno vakarinės atraminės sienos stabilumu ir stiprumu. Konstrukcijų tyrimų metu nustatyta, jog vakarinė atraminė siena ties Pilininko namu yra kabanti, pamato padas nesiremia į gruntą (po sienos padu – rastas tunelis), ir pagal pastato deformacijų požymius konstatuota avarinė statinių būklė. [33][39].

Pav. 106 Pilininko namo pjūvis iš pietinės pusės ties angomis rytinėje pastato sienoje. Raudona rodykle pažymėtas naujai atrastas tunelis. Šaltinis: Tunelio po vakarine atramine siena prie Pilininko namo laikančiųjų konstrukcijų tyrimų 2019 m. ataskaita nr. T20-13 (Arnoldas Šneideris, VGTU TSKML, 2020)

Ataskaitoje teigiama, jog tunelio plotis ties pietiniu antrojo rūsio angos kraštu – 2,7 m, o tunelis yra 0,7 m platesnis nei vakarinės atraminės sienos apačios dalis. Judant linkui pietinės tunelio dalies matomas kintamo storio sienos pavedimas po vakarine atramine siena. Pavedimas – platėjantis į tunelio rytinę pusę. Medinės konstrukcijos sutrūnijusios, taigi matomi tik vertikalių statramsčių fragmentai (žr. Pav. 110), kurių skersmuo – apie 200 mm. Pats tunelis užgriuvęs natūraliu nesankabiu mažo drėgnio smėliniu gruntu. Tunelio aukštis – apie 1,2-1,3 m, o rytinėje tunelio pusėje, kuri yra už vakarinės atraminės sienos, tunelio aukštis – apie 0,2-0,3 m. Piečiausioje tunelio pusėje matomas natūralus gruntas (žr. Pav. 113). Judant į šiaurinę pusę nuo angos iš Pilininko namo antrojo rūsio nustatytas tunelio plotis – 2,7 m. 1,9 m atstumu nuo įėjimo angos tunelio plotis susiaurėja iki 1,8 m, o 2,8 m. atstumu – plotis praplatėja iki 2,4 m. Vertikalių statramsčių fragmentai išdėstyti vienoje linijoje. Tarp jų ir Pilininko namo rytinės sienos atstumas yra kintantis – nuo 0,6 iki 1,1 m. Aukštis – apie 0,2-0,3 m. Po vakarine atramine siena yra apie 0,3 m. storio rudo smėlio sluoksnis, o po juo – pilko smėlio sluoksnis (žr. Pav. 111). 2,8 m atstumu nuo angos iš Pilininko namo antrojo rūsio pastebima suformuota apie 0,6 m. gylio ir 75 mm pločio tuštuma. Erdvės paviršiai – lygūs. Paskirtis nėra žinoma. 4,8-6,25 m ruože Pilininko namo rytinėje sienoje yra išėma, kurios gylis 1,0 m, plotis 1,45 m, o aukštis 0,9 m (žr. Pav. 120). Išėma yra dalinai užpilta piltiniu gruntu.

102

6,95-8,85 m ruože, 6,95 m atstumu nuo įėjimo angos, vakarinės atraminės sienos apačia yra 0,5 m aukščiau nei anksčiau aprašytuose 9,4 m ilgio ruožuose. Peraukštėjimo paviršius yra lygus, o tunelio plotis – 2,7 m. Šiame ruože tunelio aukštis prie Pilininko namo sienos yra apie 1,8 m. Rytinėje tunelio pusėje, kuri yra po vakarine atramine siena, tunelio aukštis apie 0,2-0,3 m. Apie 6,95 m nuo įėjimo angos Pilininko namo sienoje prasideda mūro arka (žr. Pav. 117), kuri tęsiasi iki 8,85 m. Ties 8,85 m nuo įėjimo angos šiaurinė tunelio dalis iki lubų užpilta piltiniu gruntu su šiukšlėmis (žr. Pav. 114). Piltinį gruntą sulaiko medinė lenta įremta į arką ir medinį statramstį (žr. Pav. 115), kuris remiasi į vakarinės atraminės sienos apačią. Ties trečiu rūsiu Pilininko namo sienos storis 1,2 m. Šioje sienoje per visą trečiojo rūsio plotį buvo įrengta mūro arka, kuri – užmūryta 1,0 m. storio sluoksniu. Arkos įrengimo ir užmūrijimo laikotarpiai nežinomi. Užmūrytame mūre atrasta anga, kurios storis 130 mm, plotis – apie 0,65 m, o aukštis iki piltinio grunto – apie 0,5 m. Tyrimų metu šiame mūre išimta viena plyta (žr. Pav. 119). Atstumas nuo angos viršaus iki mūro arkos viršaus yra apie 0,75 m. Arkos storis – apie 0,3 m. Šiame ruože tunelis užpiltas piltiniu gruntu ant kurio užbyrėjęs natūralus gruntas. Šiauriausiai esanti tunelio dalis beveik iki lubų užpilta gruntu su šiukšlėmis. Šis gruntas tęsiasi 2 metrus. Tarpas tarp piltinio grunto ir vakarinės atraminės sienos apačios – apie 0,2 m. Toliau piltinio grunto sluoksnio išmatuoti nebuvo galimybės dėl riedulių mūro, t.y. galimai pažemėja vakarinės atraminės sienos apačia. Tunelio bendras ilgis – apie 10,85 m [33]. Paveikslėliuose pateikiamos atrasto tunelio patalpų nuotraukos iš statinio po vakarine atramine siena prie Pilininko namo laikančiųjų konstrukcijų tyrimų 2019 m. ataskaitos nr. T20-13 (Arnoldas Šneideris, VGTU TSKML, 2020).

Pav. 107 Pilininko namo planas su mėlynai pažymėtomis tunelio erdvėmis po Pilies kalno vakarine atramine siena ortofoto žemėlapyje. M 1:100. Šaltinis: Tunelio po vakarine atramine siena prie Pilininko namo laikančiųjų konstrukcijų tyrimų 2019 m. ataskaita nr. T20-13 (Arnoldas Šneideris, VGTU TSKML, 2020)

103

Pav. 108 Tunelio vaizdas į šiaurinę pusę

Pav. 109 Tunelio vaizdas į šiaurinę pusę su matomais mediniais statramsčiais

Pav. 110 Tunelio vaizdas į šiaurinę pusę su matomais mediniais statramsčiais

Pav. 111 Tunelio vaizdas į rytinę pusę su matomais skirtingais grunto sluoksniais

104

Pav. 112 Tunelis į rytų pusę

Pav. 113 Tunelio pabaiga į pietus

Pav. 114 Arka šiaurinėje tunelio dalyje užpilta piltiniu gruntu

Pav. 115 Arka šiaurinėje tunelio dalyje užpilta piltiniu gruntu

105

Pav. 116 Statramstis šiaurinėje tunelio dalyje

Pav. 117 Mūro arka šiaurinėje tunelio dalyje

106

Pav. 118 Šiaurinėje tunelio dalyje drėkstantys vakarinės atraminės sienos apačios akmenys

Pav. 119 Anga į trečio rūsio patalpą užmūrytoje arkos dalyje šiaurinėje tunelio pusėje

107

Pav. 120 Išėma rytinėje sienoje

Pav. 121 Tunelio Pilininko name išplanavimas Šaltinis: Pilininko namo konstrukcijų tyrimų 2019 m. ataskaita (Arnoldas Šneideris, VGTU TSKML, 2020)

108

Pav. 122 Tunelio Pilininko name pjūviai. Šaltinis: Tunelio po vakarine atramine siena prie Pilininko namo laikančiųjų konstrukcijų tyrimų 2019 m. ataskaita nr. T-20-13 (Arnoldas Šneideris, VGTU TSKML, 2020)

Po atliktų tyrimų buvo spėjama, jog atrasta tik dalis tunelio – šis galimai tęsiasi ir palei ketvirtąjį (kairiausiąjį) gruntu užpiltą rūsį, ir palei Pilies kalno šiaurinę atraminę sieną.

Pav. 123 Pilininko namo planas su rausva linija pažymėtais tunelio kontūrais bei raudona linija pažymėtais tuo metu spėjamo tunelio tęsinio kontūrais po Pilies kalno vakarine atramine siena. M 1:100. Šaltinis: Tunelio po vakarine atramine siena prie Pilininko namo laikančiųjų konstrukcijų tyrimų 2019 m. ataskaita nr. T20-19 (Arnoldas Šneideris, VGTU TSKML, 2020)

109

Neilgai trukus, 2020 metų pabaigoje, buvo atliktas tunelio po Pilies kalno vakarine atramine siena pertvarkymas – išvalymas ir sutvirtinimas metalinėmis konstrukcijomis, kurių dalis tapo užbetonuota. Tunelio paskirtis nenustatyta net ir po erdvių išvalymo bei konstrukcijų sutvirtinimo [34]. Nustatant tunelio įrengimo laikmetį reikėtų atsižvelgti į tai, jog nei viename iš istorinių pastato brėžinių (1824-1863 m.) tunelio tipo patalpos nėra pažymėtos, ankstesniuose rašytiniuose šaltiniuose apie tai taipogi neužsimenama. Antrojo pasaulinio karo metais darytų pastato brėžinių nerasta, o vėlesniuose – tunelio patalpos taip pat nėra pažymėtos [40]. Peršasi mintis, jog neseniai atrasti požemiai – įrengti Antrojo pasaulinio karo metais, ir užmūryti kiek vėliau, įvertinant ir tai, kad kitos angos Pilies kalne iškirstos panašiu laikotarpiu. O ir Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų archeologijos ir architektūros tyrimų skyriaus vedėjas Gintautas Striška mano, jog įrengti šią atkarpą anksčiau nei Antrasis pasaulinis karas, tikriausiai nebuvo nei galimybių, nei poreikio.

Pav. 124 Pilininko namo planas ir tunelyje pažymėtos metalinės konstrukcijos bei gelžbetoninė atraminė siena. Šaltinis: Tunelio po vakarine atramine siena prie Pilininko namo laikančiųjų konstrukcijų tyrimų 2020 m. ataskaita nr. T20-19 (Arnoldas Šneideris, VGTU TSKML, 2020)

Sutvarkytos tunelio patalpos užfiksuotos ir pateiktos statinio po vakarine atramine siena prie Pilininko namo laikančiųjų konstrukcijų tyrimų 2020 m. ataskaitoje nr. T20-19 (Arnoldas Šneideris, VGTU TSKML, 2020).

110

Pav. 125 Metalinių dvitėjų kolonos, prilaikančios apsauginį tinklą

Pav. 126 Metaliniai dvitėjai įbetonuoti į suformuotą atraminę sieną

Pav. 127 Tunelio pabaiga į šiaurės rytus

Pav. 128 Grindų lygis (natūralus gruntas) 10 cm žemiau tunelyje esančio įėjimo ties trečiu rūsiu

111

BUNKERIS BUVUSIŲ RADVILŲ RŪMŲ TERITORIJOJE Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų rengtame leidinyje „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų kronika“ (2014-2016) pažymima, jog 1994 metais atliekamų archeologinių tyrimų metu buvusioje Radvilų rūmų teritorijoje B patalpoje buvo aptiktas Antrojo pasaulinio karo metais vokiečių karininkų pastatytas betoninis bunkeris, kuris matmenys – apie 3 x 2,5 m dydžio ir apie 2,8 m gylio. Atidengtos kelios ventiliacijos angos, o bunkerio perdangos viršuje buvo apie 0,5 m skersmens įėjimo anga. Nukasant viršutinius sluoksnius buvo rasta granatų, šovinių, minosvaidžių sviedinių (11 vnt.), prieštankinių minų, spygliuotos vielos ir kitų karo epochos radinių [26][29]. Visgi, anot kalbintų Lietuvos nacionalinio muziejaus darbuotojų, bunkeris Valdovų rūmų trečiosios oficinos B patalpos vietoje nebuvo tyrimų plane, o Antrojo pasaulinio karo reliktai buvo sprogdinami tiesiog vietoje. Daugiau tyrinėta nebuvo dėl didelio gyvybei grėsusio pavojaus.

112

SLĖPTUVĖS BŪKLĖ IR ATEITIS Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų archeologijos ir architektūros tyrimų skyriaus darbuotojai teigia, jog po Antrojo pasaulinio karo laikų buvo nuspręsta, kad pagrindinio kalne esančio bunkerio nereikia – jau tuo metu jo būklė buvusi prasta, o ir didelės investicijos prasmės neturėjo – susidurta su Trečiojo reicho karo laikų statyba – nebuvo galvojama apie statinio būklę šimtui metų į priekį. Daugiausia – penkmečiui ar dešimtmečiui. Tą pagrindžia ir medienos tuneliuose naudojimas – sprendimai priimti įvertinus laikinumo faktorių. Visgi karo laikmetis – dirbo karo belaisviai, kurių buvo negaila, statybų metu galimai buvo panaudota mažiau cemento, sienelės padarytos plonesnės, palikti išramstymai, o ir kalne esantis smėlis veikia kaip abrazyvas – suėda medieną.

Atstatymo idėja 2003 metais svarstyta, ar nevertėtų slėptuvės erdves išvalyti, sienas, lubas ir tunelių sankirtoje esančios ventiliacinės šachtos sieneles išbetonuoti bei įrengti vertikalų liftą į kalno viršų Aukštutinės pilies lankytojams. Tada lifto įrengimo galimybė siūlyta architekto dr. Napaleono Kitkausko: „Mes siūlėme visą tunelį išbetonuoti ir jį atkurti. Vertikalią šachtą panaudoti turistų pakėlimui liftu į Gedimino kalną. Betonas sutvirtintų, užblokuotų skyles ir nebūtų problemų dėl tunelio, kuris greičiausiai dabar (2011 metais – aut. past.) byra ir daro neigiamą poveikį kalnui“ [31]. Visgi šios idėjos buvo atsisakyta – galimai dėl nenumatytų naujų papildomų išlaidų. O tuo metu žiniasklaidoje ir taip buvo daug priekaištų dėl atkuriamų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmų [26]. Taigi tais pačiais metais buvo pasirinkta įrengti keltuvą šiaurinėje kalno pusėje. 2010-2011 metų duomenimis buvo skaičiuojama, jog per vienerius metus Gedimino pilyje apsilankydavo daugiau nei 150 tūkst. žmonių [30]. Apie 2010-uosius metus tiriant avarinės būklės Gedimino kalną vėl tikėtasi pritaikyti okupantų paliktus bunkerius turizmo tikslams. Tuometis kultūros ministras Arūnas Gelūnas teigė, jog „turime brėžinius, kur jie yra, bet tyrėjai bijo brutaliai įsiveržti į tą kalną su zondais, kad neišjudintų sluoksnių. Gal pasitelksime modernią įrangą tiems bunkeriams atkasti ir nustatyti, kuo jie yra užpilti. Tuomet reikėtų arba sutvirtinti tą pylimą, arba išvalyti tuos bunkerius ir pritaikyti juos turizmui. Antroji galimybė yra labai viliojanti“ [8].

Pav. 129 Tuometis kultūros ministras Arūnas Gelūnas apžiūri Gedimino kalną. 2010 m. Nuotrauka: Julius Kalinskas, 15min.lt

Po dešimties metų, kalnui tapus dar pavojingesnės būklės, Antrojo pasaulinio karo slėptuvės Pilies kalne atstatymo idėja yra sunkiai įsivaizduojama – tai būtų daug rizikų keliantis ir brangus projektas. Norint atgaivinti požemių po kalnu idėją, statybos darbus reikėtų vykdyti kasantis naujai, o bet koks kasimasis į kalną gali sujudinti šlaitus – kalno tvarkymo darbai netektų šlaitų tvirtinimo darbų garantijos. Statybos leidimų gavimas, vidinių struktūrų tvirtinimas, kalnakasybos ekspertų paieška, drėgmės, ventiliacijos,

113

temperatūros palaikymo sistemų ir kitos infrastruktūros įrengimas – tai tik kelios rizikos, kurias įžvelgia jau ilgus dešimtmečius kalną tyrinėjantys specialistai. Norint įprasminti istorinį objektą – paprasčiau ir prasmingiau būtų įrengti interaktyvią parodą viename muziejaus pastatų.

Statinio įvertinimas taikant technologijas Naudojantis šiuolaikinėmis giluminių grunto sluoksnių tyrimų technologijomis – geofizikiniais metodais (elektrinė tomografija, tyrimai magnetometru, georadaru) – apie slėptuvę daugiau nesužinotume – matytųsi kokios tai žemių, smėlio kasybos, skirtingų laikmečių struktūrų anomalijos, bet prietaiso tyrimų duomenų tiksliam rezultatui išvesti neužtenka – reikia ir patikrinti tai, ką pateikia įrenginys. Toks įrenginys parodytų kelis kultūrinius sluoksnius, galinčius siekti ir XIV a. – būtų ganėtinai sunku nustatyti, ar tai yra seni, prieš kelis amžius statyti pamatai, mūrai, tvoros, ar tai – Antrojo pasaulinio karo tunelio sienos. Interpretuojant duomenis reikia išmanyti ne tik teritorijos istorinę raidą, tačiau ir geologiją, kadangi užfiksuotos struktūros gali būti susiformavusios ir natūraliai. Dar viena kylanti problema – tokie tyrimų metodai prastai veikia urbanizuotose teritorijose – inžineriniai tinklai (vandentiekis, dujotiekis, elektros kabeliai ir pan.) užgožia ar iškraipo duomenis [41]. Nederėtų pamiršti ir tyrimų zondu arba „akimi“ (žarnelė su jos gale esančia kamera ir pašvietimu). Žinant, jog visos įėjimų į slėptuvę skylės yra užpiltos – brovimasis su „akimi“ būtų bevaisis – galimai matytųsi tik drėgnas dirvožemis, o ir nežinia, kiek reikėtų „stumtis“ iki kol būtų pasiektos pirmosios tunelio patalpos, jeigu jos apskritai išlikusios. Pamatyti, jog yra kažkokia struktūra pavyktų, o mes tą jau žinome – turime ir vidaus nuotraukas, ir brėžinius, ir karo laikais sudarytus patalpų inventorizacijos sąrašus. Daugiau duomenų vargu, ar gautume lengvai ir nebrangiai. Ką tokie tyrimai patvirtintų tai – ar yra išlikusios tuštumos statinyje, ar ne. Saugumo prasme struktūros panaudojimas jos neperstatant naujai – nėra įmanomas. Dėl žingeidumo įlysti ir patyrinėti, kaip atrodo XX a. vid. statytas vokiečių bunkeris būtų įdomu, tačiau, kaip teigia istorikai, neverta.

114

KĄ GALIME PAMATYTI ŠIUO METU Šiose 2021 metų rudenį darytose nuotraukose pažymėtos Pilies kalne esančių tunelių, iš lauko matomų, prieigų vietos.

Pav. 130 Pietinio slėptuvės įėjimo vieta Pilies kalno pietiniame šlaite. Nuotrauka: Liudas Baronas

115

Pav. 131 Pilies kalno šiaurinėje atraminėje sienoje esančių užmūrytų tunelių angų vietos. Nuotrauka: Liudas Baronas

116

Pav. 132 Pilies kalno šiaurinėje atraminėje sienoje esančių užmūrytų tunelių angų vietos. Viršutinė dešinė – buvusio įėjimo į nacistinės Vokietijos administracijos nurodymu įrengtą kalno slėptuvę vieta. Nuotrauka: Liudas Baronas

117

Pav. 133 Pilies kalno aikštelėje buvusios slėptuvės ventiliacinės šachtos vietos žyma. Nuotrauka: Liudas Baronas

118

Pav. 134 Tunelio šachtos pažymėjimas Pilies kalno aikštelės teritorijos plane. 2022 m. Šaltinis: 1863–1864 m. sukilėlių įatmintinimo architektūrinės idėjos sukūrimo ir įgyvendinimo projekto konkurso „Vėliava2022“ projektinis pasiūlymas

119

DABARTINĖ SITUACIJA TRUMPAI • Šiuo metu žinomi mažiausiai septyni įėjimai į skirtingas Gedimino kalne esančias nišas, tunelius. • Brėžinių, nuotraukų, pasakojimų ir atliktų tyrimų dėka yra žinomos tikslios slėptuvės ventiliacinės šachtos bei įėjimų į bunkerius buvimo vietos, erdvių matmenys ir išplanavimas. • Du iš jų – vedė į nacistinės Vokietijos administracijos nurodymu įrengtą pagrindinę kalno slėptuvę. Šios įėjimai yra tiek iš šiaurinės, tiek iš pietinės kalno šlaito pusių. Abu – užmūryti arba užpilti smėliu ir žemėmis. • Atkasus įėjimų į buvusią slėptuvę prieigas, matoma itin prasta konstrukcijų būklė. • Labai tikėtina, jog likusi slėptuvės dalis dėl jos konstrukcijas prilaikiusių sutręšusių rąstų yra jau užvirtusi. • Kitos nišos – šiaurinėje atraminėje sienoje, Pilininko namo pirmajame aukšte ir rūsių antroje bei trečioje patalpose, buvusių Radvilų rūmų teritorijos vietoje – taip pat, tikėtina, jog iškirstos hitlerininkų Antrojo pasaulinio karo metu. • Pilininko namo rūsiuose atrasto tunelio po Pilies kalno vakarine atramine siena paskirtis ir tikslus laikmetis nėra žinomi. 2020 metų tvarkymų metu tunelis išvalytas, o konstrukcijos sutvirtintos. • Iki šiol yra atlikta šimtai kalno tyrimų, kurie padeda suprasti jo sandarą bei būklę, įvertinti bunkerių poveikį kalno šlaitams, stabilumui. • Tunelių sistema, kaip rodo kalno šlaitų poslinkio analizės ir, kaip pažymi geologai-inžinieriai, neturi didelės įtakos kalno šlaitų slinkimui. • Pilies kalno teritoriją tyrinėjantys specialistai teigia, jog ištirti bunkerių būklę zondų ir kitų technologijų pagalba galimybių ir poreikio šiuo metu nėra. • Įkurtų vermachto kariuomenės įtvirtinimų atstatymas ir pritaikymas turizmui taipogi nėra įmanomas – tunelius reikėtų kasti naujai.

120

ORIGINALIOS NUOTRAUKOS Šiame skyriuje pateikiamos tų nuotraukų originalios versijos, kurios šiame leidinyje buvo pateikiamos nuspalvintos naudojantis dirbtinio intelekto įrankiais. Jos pažymėtos simboliu ■.

121

122

123

124

125

126

127

128

129

130

131

PILNO LAPO NUOTRAUKOS 1. Gedimino kalnas iš oro. Autorius – Norbert Durko. 2014 metai. 2. Priartinta vieno įėjimų į Pilies kalno tunelius nuotrauka. ■ Autorius – Adolfas Tautavičius. 1957 metai. Šaltinis: LIIR, nr. ng. 6394. 3. Gedimino kalno aikštelė su pilies griuvėsiais. Nuotraukos autorius nežinomas. 1950-1960 metai. 4. Gedimino kalno aikštelė su Gedimino pilimi fone. Autorius – Pranas Kulikauskas. 1955 metai. Šaltinis: LIIR, nr. ng. 4324. 5. Gedimino kalno aikštelė su Gedimino pilimi fone. ■ Autorius – Adolfas Tautavičius. 1957 metai. Šaltinis: LIIR, nr. ng. 6600. 6. Gedimino kalno aikštelė su Gedimino pilimi fone. Autorius – Pranas Kulikauskas. XX a. 4 deš. Šaltinis: Leidykla „Briedis“. 7. Gedimino kalno aikštelė ir matomi Aukštutinės pilies griuvėsiai. Autorius – Edmundas Zdanovskis. XX a. 4 deš. Šaltinis: LNDM ED 179465 / LNDM FiN 360. 8. Gedimino kalnas. XXI a. 2 deš. Nuotraukos autorius nežinomas. 9. Gedimino kalno šiaurinė atraminė siena ir joje matomi užmūryti tunelių įėjimai. 2021 metai. Autorius – Liudas Baronas. 10. Dainų šventė Gedimino kalno aikštelės teritorijoje. 1955 metai. Autorius – Jurgis Dovydaitis. Šaltinis: LTRFt D 4914.

132

LITERATŪRA 1. Bulota, J. (1965). Reportažai iš požeminio Vilniaus (p. 47-55). Prieiga internetu: ftp://speleo.lt/speleo/Knygos/Speleo/LT/''Vilniaus%20pozemiai''.pdf 2. Filipavičienė, G. (1996). Vilniaus Aukštutinė pilis. Paminklotvarkos darbų, atliktų 1995 m. mokslinė ataskaita. I tomas. Pilies kalno tvirtinimo, aplinkos sutvarkymo darbai. UAB „Projektavimo ir restauravimo institutas“ autorinių darbų saugykla, F. 2, 86-121. 3. Pocevičius, D. (2018). 100 istorinių Vilniaus reliktų (p. 28). Prieiga internetu: https://www.kitosknygos.lt/content/download/5423/97048/file/100%20Vilniaus%20reliktu%20-1430.pdf 4. Grigelis, A. (2016). Gedimino pilies kalno šlaitų būklės ir jų tvarkymo programos vertinimo ataskaita. Prieiga internetu: https://www.researchgate.net/publication/311382657_Gedimino_pilies_kalno_slaitu_bukles_ir_ju_tvar kymo_programos_vertinimo_ataskaita_sudare_Algimantas_Grigelis_Lietuvos_mokslu_akademija_Vilniu s_2016_m_spalio_18_d_25_p_iliustr_Lith 5. Bernardinai.lt (2011). LYA rasti dokumentai apie Vilniaus Gedimino kalno bunkerius. Prieiga internetu: https://www.bernardinai.lt/2011-02-10-lya-rasti-dokumentai-apie-vilniaus-gediminokalno-bunkerius/ 6. Baltramiejūnaitė, D. (2021). Vilniaus piliavietės, vad. Gedimino kalnu, Pilies kalnu, Aukštutine ir Žemutine pilimi teritorijos Vilniaus m. sav., Vilniaus m., archeologinių žvalgymų ir žvalgomųjų tyrimų 2017-2018 m. ataskaita. 7. Liauksminas, L. (2016). Dokumentai apie Gedimino pilies kalne įrengtoje slėptuvėje 1948 m. kilusį gaisrą. LYA. Prieiga internetu: https://www.archyvai.lt/lt/lya/dokumentai-apie-gedimino-s57z.html 8. Marcinkevičius, A. (2011). Vilniaus aukštutinė pilis laukia atgimimo. Prieiga internetu: https://www.vambutai.eu/aukstutine_pilis.html 9. Rackevičius, G. (1995). Vilniaus Aukštutinė pilis. Archeologinių tyrimų ataskaita. LII, F. 1, B. 2458. 10. Šmigelskas, R. (2014). Vilniaus piliavietės vad. Gedimino kalnu, Aukštutine ir Žemutine pilimi archeologinių žvalgymų ir detaliųjų archeologinių tyrimų Vilniaus m., 2014 m. ataskaita. LII, F. 1, B. 7327. 11. Baltramiejūnaitė, D. (2019). Gedimino kalno šlaitų archeologiniai tyrimai. Prieiga internetu: https://youtu.be/dms_FIuj2Qk 12. Kontrimas, D. (2020). Vilniaus piliavietės, vad. Gedimino kalnu, Pilies kalnu, Aukštutine ir Žemutine pilimi teritorijos Vilniaus m. sav., Vilniaus m., detaliųjų archeologinių tyrimų 2019 m. ataskaita. Prieiga internetu: http://lad.lt/data/com_ladreports/6264/1-259.pdf

133

13. Mendelevičius, J. Gedimino kalno būklė: mitai ir realybė. Prieiga internetu: http://www.senamiescio.lt/uploads/userfiles/Gedimino_kalno_bukle.pdf 14. Valinskienė, A. / Diena.lt (2020). Gedimino kalno euroremonto pabaigos nematyti. Prieiga internetu: https://www.diena.lt/naujienos/vilnius/miesto-pulsas/gedimino-kalno-euroremontopabaigos-nematyti-955434 15. Mieliauskas, M. / Valdovų rūmų muziejus. Savaitės eksponatas. Vokiškos dujokaukės dalis. Prieiga internetu: https://www.valdovurumai.lt/lankytojams/savaites-eksponatas/vokiskos-dujokaukesdalis 16. Mieliauskas, M. / Valdovų rūmų muziejus. Savaitės eksponatas. Lydyto sūrio tūbelės. Prieiga internetu: https://www.valdovurumai.lt/lankytojams/savaites-eksponatas/lydyto-surio-tubeles 17. Mieliauskas, M. / Valdovų rūmų muziejus. Savaitės eksponatas. Kulkosvaidžio MG34/42 diržo būgnas. Prieiga internetu: https://www.valdovurumai.lt/lankytojams/savaites-eksponatas/kulkosvaidziomg3442-dirzo-bugnas 18. Pocevičius, D. (2018). Istoriniai Vilniaus reliktai 1944-1990, I dalis (p. 437-441). Prieiga internetu: https://www.kitosknygos.lt/content/download/5423/97048/file/100%20Vilniaus%20reliktu%20-1430.pdf 19. Tapinas, L. (2004). Prarasto laiko nebūna (p. 90). 20. Simonaitis, M. (1946). Čia gyvena ir mokosi studentai. Komjaunimo tiesa. Nr. 107 (463) (p. 4). 21. Kunčinas, J. (2001). Dingusio pasaulio enciklopedija (p. 12). 22. Tyla, A. (2001). Iš Vilniaus studentų gyvenimo: 1956 metai (p. 177-184). 23. LTSR Mokslų Akademijos viceprezidento raštas LTSR Kultūros ministro pavaduotojui. (1956). LLMA, F. 342, Ap. 4, B. 42, L. 16-17. 24. LTSR KGB 4-osios valdybos viršininko pranešimas LKP CK sekretoriui. (1956). LYA, F. K-1, Ap. 8, B. 199, L. 37-43. 25. Markevičienė, J. (2016). „Nepriklausomybės sąsiuviniai“. Pažinti, išsaugoti, nenutylėti… Prieiga internetu: https://www.bernardinai.lt/2016-02-01-nepriklausomybes-sasiuviniai-pazintiissaugoti-nenutyleti/ 26. Purlys, E. (2017). Gotikinių vienos patalpos ir sublokuotų mūrinių svirnų pavyzdžiai Vilniuje. (p. 139). Prieiga internetu: https://leidykla.vda.lt/Files/file/Acta_86_87/07_evaldas_purlys_gotikiniu_vien.pdf 26. Striška, G., Blaževičius, P., Kunickytė, L., Makauskaitė, I., Mikailienė, Ž. (2014-2016). Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų kronika. IV tomas. Prieiga internetu: https://issuu.com/m.puidokas/docs/02485_vr_kronikos_iv_1-185_87-437_455-496

134

27. Armalaitė, R., Kitkauskas, N., Rackevičius, G. (2001). Vilniaus Žemutinės pilies teritorija. Statybos darbų priežiūros ataskaita 2000 m. (p. 3). Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“, inventorizacijos nr. 166. 28. LRT.lt (2016). Gedimino pilies kalnas: augantis ar griūvantis Vilniaus simbolis? Prieiga internetu: https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/135027/gedimino_pilies_kalnas_augantis_ar_griuvantis_vilniau s_simbolis 29. Patkauskas, S. (1979). Archeologinių tyrimų Gedimino kalno vakarinėje pašlaitėje 1979 metais ataskaita (p. 5, 16). Prieiga internetu: http://lad.lt/data/com_ladreports/1955/1-42.pdf 30. Striška, G., Kunickytė, L., Verbiejūtė, B. (2011). Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų kronika. II tomas. Prieiga internetu: https://issuu.com/m.puidokas/docs/01739_vr_kronikos_ii_1-210_274-298_320363_381-400/1?ff 31. Voruta.lt (2011). Lietuvos valstybės simbolis − ant trapių pamatų. Prieiga internetu: http://www.voruta.lt/lietuvos-valstybes-simbolis-%E2%88%92-ant-trapiu-pamatu/ 32. Mieliauskas, M. / Valdovų rūmų muziejus. Savaitės eksponatas. Parašiuto laikmačio dalis. Prieiga internetu: https://www.valdovurumai.lt/lankytojams/savaites-eksponatas/parasiuto-laikmaciodalis 33. Šneideris, A. (2020). Tunelio po vakarine atramine siena prie Pilininko namo laikančiųjų konstrukcijų tyrimų 2019 m. ataskaita nr. T20-13. VGTU TSKML. Prieiga internetu: https://pirkimai.eviesiejipirkimai.lt/app/rfq/publicpurchase_docs.asp?PID=523108 34. Šneideris, A. (2020). Tunelio po vakarine atramine siena prie Pilininko namo laikančiųjų konstrukcijų tyrimų 2020 m. ataskaita nr. T20-19. VGTU TSKML. Prieiga internetu: https://pirkimai.eviesiejipirkimai.lt/app/docmgmt/downloadPublicDocument.asp?FMT=5&AT=3&LID=68 6337&DVID=14591236 35. Chistyakov, A. (2020). „Facebook“ socialinio tinklo grupės „Вильнюс и Литва. История, легенды, фотографии“ įrašas komentaro formatu. Prieiga internetu: https://www.facebook.com/groups/435947347005698/posts/934621817138246/?comment_id=93474 5870459174 36. Bernardinai.lt (2019). Geologas: Gedimino kalnas ištirtas labiau nei Ignalinos atominė elektrinė. Prieiga internetu: https://www.bernardinai.lt/2019-02-01-gedimino-kalnas-istirtas-labiau-nei-ignalinosatomine-elektrine/ 37. Šneideris, A. (2020). Gedimino kalno pietvakarinio tunelio laikančiųjų konstrukcijų tyrimų 2019 m. ataskaita nr. T20-11. VGTU TSKML. 38. Šneideris, A. (2020). Vilniaus piliavietės, vad. Gedimino kalnu, Pilies kalnu, Aukštutine ir Žemutine pilimi šlaitų tvarkybos ir statinių pagrindų bei inžinerinių tinklų tvarkomųjų statybos darbų, pastatų ir

135

statinių konstrukcijų, pamatų tyrinėjimai bei pagrindų įvertinimas ir 3D modelio sudarymas. 3D modelio sudarymas II projektavimo etapui ataskaita. VGTU Civilinės inžinerijos mokslo centras. 39. UAB „Hidroterra“ (2019). Vilniaus piliavietės, vad. Gedimino kalnu, Pilies kalnu, Aukštutine ir Žemutine pilimi šlaitų, statinių pagrindų ir inžinerinių tinklų tvarkybos (taikomieji tyrimai, avarijos grėsmės pašalinimas, konservavimas, restauravimas, remontas) ir tvarkomųjų statybos darbų (kapitalinis remontas) projektas. 40. Vitkauskienė, B., R. (2018). Pilininko namo su vakarų atraminės sienos dalimi, Arsenalo g. 1, Vilniuje, taikomieji tyrimai. Prieiga internetu: https://pirkimai.eviesiejipirkimai.lt/app/docmgmt/downloadPublicDocument.asp?FMT=5&AT=3&LID=53 4860&DVID=11407987 41. Sprindys, S. / Archeologas.lt (2015). Geofizikiniai tyrimų metodai archeologijoje. Prieiga internetu: https://archeologas.lt/archeologiniai-tyrimai/geofizikiniai-tyrimu-metodaiarcheologijoje/

136

137

138