100 prancuzisko auklejimo taisykliu pamela druckerman

Pamela Druckerman

100 prancūziško auklėjimo taisyklių Kaip auginant vaiką neprarasti sveiko proto

Iš anglų kalbos vertė Margarita Bautrėnienė

Versta iš: Pamela Druckerman, Bébé Day by Day, The Penguin Press, New York, 2013 Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, be kūrinio autoriaus ar kito šio kūrinio autorių teisių subjekto leidimo ir be autorinio atlyginimo draudžiama mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 978-609-01-1462-9 First published in 2013 by The Penguin Press, a member of Penguin Group (USA) Inc. Copyright © Pamela Druckerman, 2013 Visos teisės saugomos.

Viršelio iliustracija © Gwoeii / Shutterstock.com © Vertimas į lietuvių kalbą, Margarita Bautrėnienė, 2014 © Leidykla „Alma littera“, 2014 Iš anglų kalbos vertė Margarita Bautrėnienė Redaktorė Ilona Čiužauskaitė Korektorė Marijona Treigienė Viršelio dailininkas Agnius Tarabilda E. knygą maketavo Jurga Morkūnienė

Saimonui ir žmonėms

ĮŽANGA

Rašydama

knygą apie tai, ką sužinojau augindama tris vaikus Prancūzijoje, nebuvau tikra, kad ją skaitys dar kas nors be mano mamos.

Tiesą sakant, nesitikėjau, kad ir ji perskaitys iki galo (jai arčiau širdies grožinė literatūra).

Mano nuostabai, knygą

perskaitė nemažai negiminaičių... ir prirašė daug piktų straipsnių. Kas aš tokia, kad drįstu užgaulioti amerikietišką auklėjimą (jei tokio dalyko apskritai esama)?

Negi Prancūzijoje nėra neišauklėtų vaikėzų? Ar man rūpi tik turtingi paryžiečiai? Ar liaupsinu socializmą, o gal – dar blogiau – maitinimą iš buteliuko?

Priklausau tiems žmonėms, kurie vos išgirdę apie save kritišką žodį tuoj pagalvoja:

tikra tiesa! Išsigandau. Tada ėmiau gauti el. laiškų iš paprastų amerikiečių, irgi turinčių vaikų. (Daug tokių el. laiškų paskelbiau savo interneto svetainėje.)

Netrukus pralinksmėjau. Jiems neatrodė, kad klastingai apkaltinau amerikiečius nesama vaikų auklėjimo problema. Jie, kaip ir aš, patys susidūrė su ta problema ir nekantravo sužinoti, ar yra alternatyvų.

Kai kurie tėvai man sakė, kad knyga įteisinau tai, ką jie jau

darė privačiai, dažnai graužiami sąžinės. Kiti teigė savo vaikams pritaikę knygos metodus, ir šie tikrai pasiteisino. (Mano širdžiai tai buvo gryniausias balzamas.)

Daug kas prašė patarimų ir patikslinimų arba tokio išgryninto knygos varianto (be mano asmeninių siužetų ir atradimų peripetijų), kurį it vadovėlį galėtų duoti seneliams, partneriams ir auklėms. Štai toji knyga. „100 prancūziškų vaiko auklėjimo paslapčių“ – tai mano mėginimas

išgryninti gudriausius ir ryškiausius principus, sužinotus iš prancūzų tėvų ir ekspertų.

Norint juos pritaikyti, nebūtina kraustytis į Paryžių. Net sūrio mėgti nebūtina.

(Nors turėtumėte žvilgtelėti į gale surašytus receptus. Pavyzdžius ėmiau iš prancūzų vaikų darželių valgiaraščio, bet jie gardūs ir suaugusiesiems.)

Pati neabejoju nė viena iš šimto gairių. Nei mano jos sugalvotos, nei mano asmeniškai paviešintos. Ir tinka jos ne

kiekvienam.

Prancūzai pripažįsta kiekvieno vaiko kitoniškumą ir kartais kylančią būtinybę laužyti taisykles.

Skaitydami netrukus pastebėsite už daugelio atskirų gairių glūdinčius kelis pagrindinius principus. Vienas šių principų man, amerikietei, buvo radikalus: jei šeiminis gyvenimas susitelkia vien tik į vaikus, tai niekam neišeina į naudą, net vaikams.

Manau, amerikiečiai tėveliai tai jau suprato. Akis bado šių

dienų statistika: įsigalėjus naujam intensyvaus vaikų auklėjimo stiliui (prieš dvidešimt metų iškilusiam tarsi iš niekur), labai sumenko santuokinis pasitenkinimas.

Tėvų laimė gerokai atsilieka nuo bevaikių žmonių laimės ir vis mažėja sulig kiekvienu naujagimiu.

(Teksase dirbančioms motinoms ruoštis namie akivaizdžiai patinka labiau negu rūpintis vaikais.)

Liūdniausia mano skaityta vidurinės klasės amerikiečių šeimų tyrimo

medžiaga atskleidžia, kad vaikų akivaizdoje tėvai iš autoritetingų asmenybių nusmuko iki patarnautojų.

Atsižvelgdama į specialių valgių ruošimo ir vežiojimo pareikalavimą, pridurčiau: iki asmeninių virėjų ir vairuotojų.

Galų gale smelkiasi abejonės, ar toks reiklus vaikų auginimo būdas tinka patiems vaikams.

Daugelio gerų ketinimų – nuo kūdikio protą lavinančių filmukų iki kvapą gniaužiančių universitetinių testų – nauda

dabar jau ginčijama. Kai kurie ekspertai pirmos taip auklėtos kartos vaikus dėl nepaprasto gležnumo vadina „kišeniniais“ ir įspėja, kad mūsų primetamas sėkmės supratimas šiuos vaikus daro nelaimingus. Žinoma, prancūzų tėvai ne viską daro teisingai. Ir ne visi elgiasi vienodai.

Gairės perteikia tradicinę tautos išmintį. Taip pataria elgtis prancūzų knygos apie vaikų auginimą, žurnalai ir ekspertai.

Taip stengiasi elgtis diduma

vidurinės klasės mano pažįstamų tėvelių, na bent jau žino, kad taip turėtų elgtis.

(Viena mano bičiulė prancūzė sakė ketinanti vieną šios knygelės egzempliorių duoti savo broliui, kad tas pasidarytų panašesnis į prancūzą.)

Didžioji prancūzų išminties dalis neprasilenkia su sveiku protu.

Gaunu laiškų iš skaitytojų, įžvelgiančių prancūzų vaikų auklėjimo panašumų su Montessori metodu ir su vengrų kilmės

Magdos Gerber mokymu. Kiti mane tikina, kad taip elgėmės mes, amerikiečiai, iki reiganomikos, psichoterapijos bumo ir to tyrimo, kuris teigė, kad vaikystėje vargšai mažyliai išgirsta per mažai žodžių.

(Pripažinkime, vidurinės klasės amerikiečiai tą stygių atlygino su kaupu.)

Kai kurios prancūzų idėjos pasižymi sava jėga ir elegancija.

Labai dažnas prancūzas tiki, kad kūdikiai yra protingi, kad šiek tiek griežtumo reikia

derinti su didele laisve, kad dera atidžiai įsiklausyti į vaikus, bet daryti ne viską, ko jie prašo.

Kelia nuostabą jų gebėjimas išsukti vaikus nuo „vaikiško maisto“.

Svarbiausia, kad prancūzai galvoja, jog geriausiai auklėjame tik būdami ramūs.

Tikrai puiku, kad laikytis šių principų Prancūzijoje šiandien stengiasi visa tauta. Tarsi šalies dydžio kontrolinė grupė.

Apsilankykite. Būsite nustebinti.

Dabar mums tinka vaikų auklėjimas pagal prancūzus

pirmiausia dėl to, kad jis primena veidrodinį atspindį to, kas vyksta Amerikoje. Mes galvojame, kad turėtume kuo greičiau lavinti vaikų pažintinius gebėjimus, pavyzdžiui, mokyti skaityti.

Jie ankstyvaisiais vaikystės metais telkia dėmesį į su atjauta susijusius gebėjimus, kaip antai bendravimą ir empatiją. Mes norime vaikus kuo labiau akstinti; jie mano, kad ne mažiau svarbu ir padykinėti.

Mes dažnai nesiryžtame suerzinti vaiko;

anot jų, jei vaikas neišmoks įveikti susierzinimo, jis užaugs labai nelaimingas. Mes telkiame pastangas į auklėjimo rezultatus; jie mano, kad daug ką reiškia ir aštuoniolikos ar daugiau kartu pragyventų metų kokybė. Mes galvojame, kad turint mažus vaikus beveik neįmanoma išvengti ilgų nuolat pertraukinėjamo miego naktų, kasdienio įsiožiavimo, išrankumo maistui ir nuolatinio kišimosi į suaugusiųjų pokalbius.

Jie mano, kad tokie dalykai

(prašom, įsivaizduokite mane tai sakančią su prancūzišku akcentu) – negalimi.

Esu žurnalistė, o ne vaikų auklėjimo specialistė.

Taigi laikytis prancūziškų principų mane galutinai paskatino moksliniai įrodymai.

Daug dalykų, ką prancūzų tėveliai daro intuityviai, tradiciškai ar bandydami ir klysdami, tiksliai atitinka naujausias amerikiečių mokslininkų rekomendacijas.

Prancūzams savaime suprantama, kad mažus kūdikius

galima išmokyti miegoti kiaurą naktį; įmanoma išmokyti kantrybės; kad per daug pagyrų vaikams gali pakenkti; kad reikia prisiderinti prie kūdikio ritmo; kad mažyliams nereikia ženklų kalbos kortelių; kad valgių ragavimas išmoko juos pamėgti – visa tai mums sako ir mokslas.

(Stengdamasi neapsunkinti gairių nuorodomis, daug atitinkamų tyrimų išvardijau bibliografijoje, p.

155.)

Prašom šioje knygelėje ieškoti

įkvėpimo, o ne dogmų. Būkite lankstūs. Vienas, mano plačiau nepristatytas prancūzų posakis skamba taip: „Reikia nuolat keisti tai, ką darai.“ Vaikai greitai keičiasi.

Kai jie pasikeičia, galima laikytis tų pačių pagrindinių principų, bet kitoniškai juos taikyti. Viliuosi, kad knygelė padės tai įgyvendinti. Ji labiau primena ne konkrečių taisyklių rinkinį, o priemonių komplektą, padedantį tėvams suktis patiems. Pasak seno priežodžio, neduok žmogui

filet de saumon à la vapeur de fenouil (garuose virtos lašišos su krapais), tik išmokyk jį žvejoti.

Ir nesukite galvos dėl socializmo.

Amerikietiškas vaikų auklėjimas keičiasi ir visada keitėsi. Kad ir koks kitas tarpsnis mūsų lauktų, jis nebus prancūziškas (nei kiniškas, nei islandiškas).

Jis bus mūsų vietinio raugo.

Džiaugiuosi galėdama įmaišyti kelias razinas. Bent jau mano mamai atrodo, kad šį tą gero

užčiuopiau.

Pirmas skyrius

Raguolis orkaitÄ—je

Nerimauja

visos nėščios moterys. Anokie čia juokai, juk darome žmogų. Kai kurios vos įstengia vakarienę paruošti. Tik Amerikoje nerimavimas jau pretenduoja į olimpinę sporto šaką. Kaskart pakėlusios kąsnį prie burnos svarstome, ar jis pats tinkamiausias būsimam kūdikiui pasotinti.

Nuogąstavimas jokio malonumo neteikia, bet dažnai atrodo

neišvengiamas.

Leidžiame suprasti: ko tik nepaaukotume dėl dar negimusio mažylio.

Prancūzai nėščios moters nerimo nevertina. Prancūzių nėštumą lydi tokios sąvokos kaip ramybė, pusiausvyra ir dzenas.

Iš būsimų mamų tikimasi ir sulaukiama kompetentingumo ženklų: jos neslepia, kad jaučiasi ramios ir vis dar geba patirti malonumą. Šiek tiek sukeisti akcentai, o skirtumas – didžiulis.

1. Nėštumas nėra nepriklausomų tyrimų projektas Vieną ar dvi knygas apie kūdikius būsimos mamos prancūzės gali ir perskaityti, bet nemato būtinybės nei skaityti, nei rinktis konkrečios auklėjimo filosofijos. Pasirengusi motinystei moteris labai skiriasi nuo žinovės, per vakarienę vardijančios chromosominių

sutrikimų pavadinimus.

Kūdikio laukimas daug slėpiningesnis ir prasmingesnis už visus kitus iki šiol nuveiktus darbus (nebent anksčiau jau buvote nėščia arba auginote kates). Galima panirti į tą didybę ir nesikišti į smulkmenas, neieškoti asmeninio guru.

Svarbiausia galvoje girdėti savo pačios balsą.

2. Kūdikiui geriau ramybė Jei neprisivertėte nurimti dėl

savęs pačios, padarykite tai dėl negimusio savo vaiko. Prancūzų žurnaluose apie nėštumą rašoma, kad vaisius jaučia motinos nuotaiką. Per didelė įtampa jam kelia šoką, o placentą pasiekę malonumo hormonai ramina. Ekspertai primygtinai siūlo nėščioms moterims mažinti nerimą – aptarti rūpesčius su gydytoju ar psichologu, pasilepinti pedikiūru, romantiška vakariene restorane (geriausia su kūdikio tėvu) ir pietumis su draugais.

Anot prancūzų, zen maman (dzeno mamytė) pagimdo zen bébé (dzeno kūdikį), taigi ramus nėštumas duoda pagrindą ramiai motinystei.

3. Nepanikuokite dėl sušio Prancūzijoje būsimos mamos stengiasi atsižvelgti į grėsmes.

Jos žino, kad tam tikri dalykai, kaip antai cigaretės ir alkoholis, besąlygiškai pavojingi negimusiam kūdikiui. Dabar prancūzų gydytojai pataria

visiškai atsisakyti abiejų (nors kai kurios moterys vis dėlto kartkartėmis išgeria coupe de champagne (taurę šampano)).

Tačiau kiti dalykai kenkia tik tada, jei būna užkrėsti. Šiai kategorijai priskirtini sušiai, saliamis, nevirti kiaukutiniai ir nepasterizuoto pieno sūris.

Prašome nepulti stačia galva valgyti austrių. Klausykite savo gydytojo.

Tik atsiminkite: netyčia su makaronais nurijus nepasterizuoto parmezano, nervų sistema pairti neturėtų.

4. Vaisiui nereikia sūrio pyrago Nelaikykite nėštumo nevaržomo valgymo akcija, nupelnyta per visus pusalkanius pasimatymų ir santuokos metus.

Prancūzų knygose nėščiosioms rašoma: jei kūnas reikalauja bandelės, nukreipkite jo dėmesį ir suvalgykite obuolį arba sūrio gabalėlį. Ilgalaikė strategija moterims leidžia retsykiais paskanauti mousse au chocolat (šokoladinių putėsių), užuot visiškai juos uždraudusi. Taip

tramdomas žvėriškas alkis ir mažėja tikimybė pamesti galvą dėl panašaus maisto vėliau.

Saiku, o ne draudimu paremta mityba galima paaiškinti faktą, kodėl nauja prancūzų knyga apie nėštumą buvo pavadinta „Nepaprastoji padėtis: ji nori braškių“.

5. Valgykite už vieną (ir dar truputį) Planuokite nepakenkti

per savo

nėštumą žavesiui.

Nepraleiskite pro ausis gydytojo nurodyto leistino svorio ribų.

(Prancūzėms leistina priaugti mažiau svorio negu amerikietėms, ir prancūzės šventai laikosi šių nurodymų.)

Atsiminkite, kad po gimdymo bus daug lengviau numesti nereikalingus kilogramus, jei per nėštumą per daug nepriaugsite.

Kaip sakoma vienoje prancūzų knygoje, vidutiniškai aktyviai nėščiai moteriai per dieną reikia nuo dviejų iki penkių šimtų

papildomų kalorijų, o visa tai, kas perkopia šią normą, „neišvengiamai virsta riebalais“. Ir jokia čia askezė.

Svarbiausia, kad prancūzės valgo ne vien tam, kad pamaitintų vaisių. Jos tiki, kad ir pačios turi teisę patirti malonumą.

6. Nesiskolinkite vyro šortų Apranga it beformis gniutulas kenkia moralei (jūsų, partnerio ir, ko gero, net kūdikio).

Strategiškai investuokite į kelias gražias būsimos mamytės eilutes. Nėščiosios aprangai pritaikykite megztinius bei timpes iš savo spintos, pasiryškinkite lūpas ir pasipuoškite spalvingais šalikėliais.

Dėmesys šioms detalėms leidžia suprasti, kad nevirstate iš femme (moters) į maman (mamą). Esate ir viena, ir kita.

7. Išlikite seksuali

Prancūzų žurnaluose nėščiosioms ne šiaip užsimenama, kad galima užsiimti seksu. Juose aiškiai ir konkrečiai dėstoma, kaip tai daryti, net vardijami nėščiajai nekenkiantys sekso žaislai (jokių akumuliatorių), afrodiziakai (garstyčios, cinamonas, šokoladas) ir nuodugniai mokoma trečiojo trimestro pozų.

Mados atvartuose nėščias moteris puošia gundantys nėriniuoti apatiniai. Žinoma, kai ko

pasiekti negalima.

Nėščios prancūzės nevirsta sekso deivėmis. Jų, kaip ir visų mūsų, geidulingumas svyruoja. Tačiau jos nemano perėjusios į tokią sritį, kur apie seksą nebeužsimenama. Jos žino, kad jei gundymo galias stipriai užšaldysite, vėliau jas bus sunku atitirpdyti.

8. Epiduralinė nejautra nekenkia Prancūzės

gimdymo

nelaiko

didvyrišku žygiu į skausmo šalį nei pirmuoju įrodymu, kad motina trokšta kentėti dėl savo kūdikio. Paprastai prancūzės prieš gimdymą nepuola rūpintis, koks bus apšvietimas, kokie lankytojai pageidautini, kas „pagaus“ begimstantį mažylį.

Prancūzijoje yra pribuvėjų, negimusių kūdikių užkalbėtojų, net pasitaiko, kad gimdoma namie. Prancūzės nemato nieko bloga gimdyti taip, kaip nori.

Tačiau joms labiausiai rūpi kūdikį saugiai paimti iš gimdos į

savo glėbį. Kai kurie dalykai geresni au naturel (natūralūs) (į galvą ateina krūtys ir klevų sirupas), kitus labai pagerina didžiulės vaistų dozės. Išvydusi anesteziologą džiaugsmo neslepia net ta prancūzė, kuri minta vien ekologiškais produktais ir ketina kūdikį žindyti net darželyje.

9. Nestovėti iš priekio Tėčiai, nestovėkite „tunelio gale“, nebent patys priimate

kūdikį. Taip, jūs dalyvaujate gyvybės stebukle. Žinoma, norite pasveikinti savo vaiką.

Tačiau nusiteikite jį pasveikinti viena sekundėle vėliau ir taip išsaugosite partnerės moteriškumo paslaptį.

Ten vaizdas nelabai glosto akį. Anot prancūzų, ne kiekvieną paslaptį būtina atskleisti.

Antras skyrius

MaĹžasis EinĹĄteinas

Prancūzai

mano, kad kūdikiai nėra bejėgiai gumulėliai.

Naujagimius jie laiko mažais, protingais žmonėmis, suprantančiais kalbą ir galinčiais daug ko išmokti (kai mokomi švelniai ir jų ritmu). Tai ne taip nerealu, kaip galėtų pasirodyti.

Amerikiečių mokslininkai neseniai įrodė, kad kūdikiai nėra „švari lenta“. Jie turi moralinę nuovoką ir geba

atlikti elementarius matematinius veiksmus. Kas žino, kokios dar neprilygstamos kūdikių galios bus atskleistos?

Na bent jau reikėtų neužmiršti: kai jiems kalbate, jie, ko gero, klausosi.

10. Aprodykite naujagimiui namus Jūsų kūdikis, kaip ir kiekvienas pirmą kartą įeinantis į naujus namus, nori susivokti ir sužinoti, kur nuo šiol miegos. Parsivežę naujagimį iš ligoninės viską jam aprodykite. Štai kur mes gyvename! Vėliau įpraskite su juo atsisveikinti, kai išeinate, ir pasisveikinti, kai grįžtate.

Padėkite jam pažinti pasaulį –

pasakykite, kad senelė yra tėtės (arba mamos) mama, paaiškinkite, koks naujas garsas pasigirdo lauke. Anot prancūzų, kalbėdami kūdikiui ne tik raminate jį, bet ir perteikiate svarbią informaciją. Manoma, kad susijaudinusį kūdikį galima nuraminti aiškinant jam, kas vyksta.

11. Stebėkite savo kūdikį Prancūzė paaiškinti

mama, paprašyta rūpinimosi vaiku

filosofiją, dažnai patraukia pečiais ir taria: – Tiesiog stebiu savo mažylį.

Ji turi omenyje, kad tiesiogine prasme daug laiko praleidžia žiūrėdama, ką kūdikis veikia.

Tai kur kas svarbiau ir ne taip akivaizdu, kaip atrodo.

Ji stengiasi prisiderinti prie kūdikio patirties, mokosi suprasti jo užuominas ir į jas atsiliepti.

(Amerikiečių mokslininkai tai vadina jautrumu ir laiko viena svarbiausių globėjo ypatybių.) Prancūzė

nori pasakyti, kad siekia būti šalia tada, kai kūdikiui jos reikia.

Tačiau kai kūdikis laimingas krykščia ir seilėjasi ant kilimėlio su žaislais, stenkitės palikti jį ramybėje.

Siekite vadinamojo complicité – abipusio pasitikėjimo ir supratimo net su tuo, kuris nuolat jus apvemia.

12. Sakykite kūdikiui tiesą Pasak garsiausios Prancūzijoje vaikų auklėjimo ekspertės

Françoise Dolto, vaikams reikia ne tobulo, bet suprantamo ir atviro šeimos gyvenimo. Ji atkakliai tvirtino, kad kūdikiai gali justi namie iškilusią bėdą ir jiems, kaip ir visiems mums, reikia guodžiančio patvirtinimo: „Tu neišprotėjai! Kažkas išties negerai!“ Anot Dolto, jau pusės metų vaikui tėvai turėtų pasisakyti apie ketinimą skirtis.

Mirus seneliui ar senelei tėvai turėtų vaikui švelniai viską paaiškinti ir trumpam nusivežti jį į laidotuves. Įvaikis turėtų

išgirsti apie jį pagimdžiusią motiną, net jei įmotė paprasčiausiai sako: – Aš nepažįstu jos, bet tu pažįsti ją.

Prancūzai mano, kad tėvai, paaiškindami situaciją net ir visai mažam vaikui, padeda jam su ja susitaikyti.

13. Būkite mandagūs Prancūzijoje tėveliai su savo mažyliais nėra linkę kalbėti dainingu paplonintu balseliu.

Tačiau jie bendrauja mandagiai, nepamiršta žodžių bonjour (laba diena), „prašom“, „dėkui“.

Jei kūdikis jus supranta, tai tikrai ne per anksti jam skiepyti geras manieras. Šis ankstyvas politesse (mandagumas) duoda ramumo ir pagarbumo pagrindą vėlesniems santykiams.

14. Neakstinkite be perstojo Žinoma, su kūdikiu turėtumėte kalbėti, rodyti jam daiktus, skaityti knygeles.

Tačiau

mažyliui, kaip ir kiek​vienam kitam žmogui, reikia ir padykinėti. Jam nesinori būti nuolat stebimam ir kalbinamam.

Jam reikia laiko, kad suvoktų visą naują informaciją.

(Tėveliams irgi to reikia.)

Bendraukite ir kalbėkite natūraliu rit​mu.

Duokite kūdikiui laiko pasivolioti saugioje vietoje, pabūti savarankiškam.

15. Pripratinkite prie

dienotvarkės Pirmus kelis mėnesius prancūzai kūdikius maitina tada, kai jie prašo. Tuomet įsigalioja kelios savaime suprantamos nuostatos: ∙ Kūdikis kiekvieną dieną turėtų valgyti daugmaž tomis pačiomis valandomis. ∙ Geriau kelis kartus sočiai pamaitinti, negu nuolat duoti užkąsti. ∙ Kūdikiui reikia prisitaikyti prie reguliaraus šeimos

valgymo ritmo.

Turėdami tai omenyje palengva ilginkite pertraukas tarp valgių. Nuo alkio kančių kūdikį prablaškykite išsiveždami į lauką ar panešiodami vaikjuostėje. Iš pradžių galbūt laimėsite vos kelias minutes per dieną. Tačiau mažylis išmoks šiek tiek palūkėti. Galiausiai jis įpras prie trijų valandų pertraukos tarp maitinimų, o greitai išlauks ir keturias valandas. Netrukus jis valgys

jau daugmaž tokiu pačiu ritmu, kokiu valgys visą likusį gyvenimą: pusryčiai, pietūs, vakarienė, na dar pavakarių užkandis. (Valgoma maždaug 8.00, 12.00 ir 20.00 valandomis, nors karinio tikslumo šis režimas nereikalauja.)

16. Kūdikių mišinėlis nėra nuodingas Prancūzės žino, kad motinos pienas – geresnis.

Tačiau

žindymo matu jos motinystės nematuoja ir liaujasi žindyti, jei pragariškai skauda ar labai nepatogu.

Daugelis pragmatiškai nurodo, kad pačios užaugo sveikos, nors gėrė daug mišinėlių – senos, prastesnės sudėties (yra kitų veiksnių, bet vis dėlto). Į Prancūziją jau smelkiasi šioks toks kaltės jausmas. Tik prancūzės vis dar galvoja, kad pasiduodant moralinei prievartai žindyti nesveika ir nemalonu. Ar žindyti ir kiek ilgai, jos mano galinčios

nuspręsti pačios ir be žaidimų grupės pagalbos. Didžiausias žindymo motyvas prancūzėms – mamos ir kūdikio patiriamas malonumas.

17. Primaitinti pradėkite nuo daržovių Jei pirmiausia kūdikiui pasiūlysite prėskos ryžių košės, jis, ko gero, ją pamėgs. Kodėl gi iš pradžių nepasiūlius jam ko nors įdomesnio? Maždaug nuo pusės metų prancūzai pradeda

kūdikiams duoti skoningų trintų špinatų, morkų, cukinijų (be sėklų) ir kitų daržovių.

Netrukus jie pereina prie vaisių, mažo kiekio mėsos ir įvairių žuvų.

Tėvai stengiasi supažindinti vaikus su įvairiu skoniu, lydėsiančiu juos visą gyvenimą, atskleisti jiems valgymo malonumą.

TreÄ?ias skyrius

A, a, a, vaikeli!

Štai

prancūziškas paradoksas: išmiegoti pernakt prancūzų kūdikiai dažnai pradeda jau nuo trijų keturių mėnesių ar net anksčiau.

Vis dėlto tėvai nepalieka kūdikių išsiklykti, kad šie pradėtų miegoti. Čia ne atsitiktinumas, ne paslaptis ir ne konjaku skiestas pienas. Jei tikite, kad kūdikiai geba mokytis, tada galite juos daug ko išmokyti. Ir labai anksti

galite juos iĹĄmokyti, kaip reikia miegoti.

18. Suprasti miego mokslą Jūsų kūdikis – unikalus ir nuostabus. Vieną dieną jį priims į konservatoriją. Neabejotinai apie jo gyvenimą bus susuktas biografinis filmas, ir Gwyneth Paltrow jame vaidins pagyvenusią, bet vis dar žavią motiną. Vis dėlto prancūzų tėveliai žino, kad net ir jūsų kūdikis paklūsta biologiniams dėsniams. Vienas tokių dėsnių

skelbia: visi sveiki kūdikiai, net ir jūsiškis, miega trumpais ciklais.

Kiekvieno ciklo pabaigoje kūdikiai dažnai prabunda ir virkteli.

Išmiegoti ilgiau kūdikis gali tik tada, kai pats išmoksta sujungti savo miego ciklus. Jam reikia galimybės prabusti po vieno ciklo ir panirti į kitą, niekam kitam nelipant iš lovos. Šį žygdarbį kasnakt atlieka ir suaugusieji, išskyrus nemigos ir menopauzės kamuojamus.

Miego ciklus sujungti reikia

mokėti. Mokėdamas gimsta tik vienas kitas laimingasis.

Didžiumai tenka paplušėti.

19. Kūdikis – triukšmingas miegalius Miegodamas kūdikis kelia daug triukšmo.

Jis verkšlena.

Mostaguoja rankomis it eismo reguliuotojas. Tai nereiškia, kad jis atsibudo. Jei tučtuojau lėksite į vaiko kambarį ar suknerkusį kaskart imsite ant rankų, kartais galite mažylį pažadinti.

20. Luktelėkite Žinome, kad mokydamasis jungti savo miego ciklus kūdikis dažnai verkia. Dar žinome, kad jis gali kvarkti it įpykusi varlė ir vis tiek neprabusti. Tad jau nuo kelių pirmųjų savaičių mažyliui naktį suverkus luktelėkite minutėlę. 1 Laukiate, kad sužinotumėte, ar šįsyk kūdikis įveiks lūžio akimirką ir pats, niekieno nepadedamas, ners į kitą miego ciklą. Jei tučtuojau pripuolate ir jį paimate, atimate iš jo

galimybę išsiugdyti gebėjimą.

Galbūt jungti miego ciklus kūdikis dar nėra pasiruošęs.

Tačiau jei neluktelsite, nežinosite, ir kūdikis to nežinos.

Jis manys, kad kiekvieno ciklo gale tik jūs galite jį vėl užmigdyti.

Skubėdami prie lovelės galite jaustis atsidavusiais ir pasiaukojančiais gimdytojais. Tačiau iš tikrųjų savo atžalą laikote bejėgiu gumulėliu, nepasirengusiu mokytis ir augti. Be to, kūdikis gali tiesiog leisti garsus

miegodamas. Tad, kad ir kokie geri ketinimai būtų, priėję ir paėmę vaiką ant rankų tiesiog jį pažadinate.

Labai ilgos pauzės daryti nereikia. Kai kurie prancūzai tėveliai laukia apie penkias minutes. Kiti kiek ilgiau ar trumpiau. Jei po šių kelių minučių mažylis vis dar verkia, tėvai supranta, kad jam kažko reikia. Tada ima jį ant rankų.

21. Nuteikite kūdikį miegui

Mokant kūdikius miegoti, pauzė būtina, bet to neužtenka.

Prancūzai mano, kad čia neišsiversite be miego ritualų.

Dieną laikykite kūdikį dienos šviesoje, net per pokaitį. Vakare rodykite jam ženklus, kad artinasi didysis nakties miegas: išmaudykite, perrenkite pižama, paniūniuokite lopšinę ir pasakykite „labanakt“.

Nurimusį ir atsipalaidavusį, bet geriau dar nemiegantį paguldykite jį į lovelę nakčiai tamsiame kambaryje. Tikrai

svarbu jaukiai pabūti drauge prieš miegą. Juk norite, kad kūdikis grimztų į miego karalystę saugus, galintis valandėlei nuo jūsų atsiskirti ir nenuliūsti.

22. Išmėginkite kalbėjimo terapiją Kokia prasmė apie kūdikio miegą kalbėti su visais kitais, tik ne su juo pačiu? Praneškite jam, kad metas miegoti. Paaiškinkite, kad poilsio reikia visai šeimai.

Pasakykite, kad ketinate kelias minutes palaukti prieš eidami pas jį, nes norite, jog jis pat išmoktų vėl užmigti.

Papasakokite, kaip bus gera visiems, ir jam pačiam, kai daugiau nebereikės keltis trečią nakties. Vienoje prancūziškoje knygoje apie kūdikius rašoma, kad po pirmos kiaurai išmiegotos nakties tėveliai turėtų išsakyti kūdikiui, kokie jie patenkinti ir kaip juo didžiuojasi. Toks elgesys padeda įtvirtinti naujai įgytą kūdikio

gebėjimą.

23. Kūdikiui naudinga gerai miegoti Prancūzai tėveliai kūdikius moko miegoti ne tik dėl savo pačių patogumo. Jie mano, kad geras miegas ir kūdikiui labai į naudą.

Jiems antrina ir moksliniai tyrimai: prastai miegantis vaikas gali pasidaryti hiperaktyvus ir irzlus, jam gali būti sunku mokytis ir įsiminti faktus, jis gali dažniau patirti

nelaimingų atsitikimų. (Mano tyrimas rodo, kad tas pats gali nutikti ir miego stokojančioms motinoms.)

Miege slypi svarbi simbolinė pamoka kūdikiams: išmokdami miegoti jie mokosi priklausyti šeimai.

Pagaliau kūdikiams reikia prisitaikyti ir prie kitų žmonių poreikių. Maždaug po trijų mėnesių, kai daug prancūzų kūdikių jau miega kiauras naktis, baigiasi motinystės atostogos ir dauguma mamyčių rytais turi

žvaliai žingsniuoti į darbą.

24. Nesitikėkite rezultatų išsyk Išsyk rezultatų gal ir nebus. Tik nenuleiskite rankų ir pasitikėkite kūdikiu: jis išmoks miegoti pernakt. Išsakykite šį pasitikėjimą mažyliui (padeda!).

Būkite tikri: jei švelniai ir kantriai toliau mokysite vaikelį gerai miegoti, galiausiai jis išmoks. Dažnai tai nutinka kaip tik tada, kada tėveliai nebeištveria savo

neprimiegojimo eksperimento.

25. Jei praleisite progą luktelti, leiskite kūdikiui išsirėkti Švelnus pauzės metodas miegojimo pamokoms labiausiai tinka pirmuosius keturis mėnesius nuo gimimo. Jei šią progą tėvai praleidžia, prancūzų ekspertai dažnai rekomenduoja tam tikrą metodo „leisti išsirėkti“ va​rian​tą – siūlo palikti kūdikį ilgiau išsiverkti. Apie tai irgi praneškite mažyliui.

Paprastai per kelias reikalai pasitaiso.

naktis

1 Geriau įsiklausę į savo kūdikio verksmą pradėsite skirti, kada jis verkia dėl šlapių vystyklų. Išgirdę tokį verksmą, nieko nelaukdami pakeiskite vystyklus.

Ketvirtas skyrius

MaĹžasis gurmanas

Įsivaizduokite

planetą, kur šeimos valgymas vyksta maloniai, vaikai valgo tą patį ką ir tėvai, retas kuris mažametis nutunka.

Tokia planeta – Prancūzija. Tik ne savaime taip viskas susiklosto. Prancūzai tėveliai moko savo vaikus tinkamai valgyti ir tai daro labai atkakliai.

Jų pastangos pasiteisina keturis kartus per dieną.

Prancūzų mitybos

moralas skelbia: maitinkite savo vaiką it mažą gurmaną ir jis (palengva) toks pasidarys.

26. Vaikiško maisto nėra Prancūzijoje rasime vištienos kepsniukų, žuvų pirštelių ir picų.

Bet tokį maistą vaikai valgo tik kartkartėmis, tikrai ne kasdien (tas pats galioja ir prancūziškoms bulvytėms, vadinamosioms frites).

Prancūzai paprastai neleidžia savo vaikams pasidaryti išrankiems maistui, gyviems tik makaronais ir baltaisiais

ryžiais. Nuo pat mažumės vaikai čia valgo tą patį maistą kaip ir jų tėveliai. Valstybinių Paryžiaus vaikų darželių valgiaraščiuose pietus sudaro keturi patiekalai (taip pat ir sūrio), panašūs į siūlomus užkandinėse (žr. vaikų darželio savaitės valgiaraščio pavyzdį, p. 149).

27. Vienas užkandis per dieną Man būdavo sunku įsivaizduoti, kad nuo pusryčių iki pietų vaikai galėtų ištverti be trupinėlio

burnoje.

Pasirodo, toks žygdarbis gali būti ne tik įmanomas, bet ir malonus.

Prancūzų vaikai paprastai valgo tik per pusryčius, pietus, vakarienę ir užkandžiauja per pavakarius, vadinamuosius goûter (tariama „gū-tė“).

Pasirodo, neužkandžiaujantis vaikas būna alkanesnis atėjus valgymo metui, todėl daugiau suvalgo. Ramina ir galimybė kiekvienos akimirkos nelaikyti proga užkąsti. Visi gali veikti ką nors kita. Perėjus prie vieno

užkandžio sistemos, goûter tampa kasdiene mažyte švente.

Paprastai pavakariams skanaujama ko nors saldaus, pieniško ir vaisinio. Pavyzdžiui, šiek tiek šokolado. Klasikinis pavakarių užkandis – šokoladinis sumuštinis (batonas su šokolado juostele viduje). Jį galima užgerti sultimis.

28. Nespręskite krizių sausainėliais Suverkšlenusiai

mažylei

neįteikę kakavinio sausainio galite labai daug laimėti. Pirma, jūs neduodate premijos už suirzimą, taigi neskatinate jos vėl verkšlenti. Antra, mokote ją nevalgyti vien iš liūdesio.

Būdama trisdešimties ji padėkos jums, kad jai vis dar geri studentiški džinsai.

29. Šaldytuvas – tik jūsų žinioje Prancūzijoje vaikai neturi teisės atidaryti šaldytuvo ir imti ką panorėję. Pirma jie privalo

atsiklausti tėvų. Taip namie nelieka ne tik užkandžiavimo, bet ir netvarkos.

30. Leiskime vaikams ruošti maistą Penkiametė prancūzaitė, gyvenanti gretimame bute, viena pati atseikėja ir sumaišo aliejaus, acto, garstyčių ir druskos užpilą salotoms. Salotos jai patinka neatsitiktinai. Mums visiems arčiau širdies tie valgiai, prie kurių ruošimo patys

pridedame ranką. (Prisiminkite, kaip norisi, kad per Padėkos dieną visi paragautų jūsų gaminto troškinio.)

Esu mačiusi dvimečių prancūzų, sėdinčių prie virtuvės stalo ir plėšančių špinatus.

Trimečiai mokosi lupti agurkus, pjaustyti pomidorus bukagaliu peiliu ir maišyti blynų tešlą.

Procesą stebi tėveliai, atlaidžiai žiūrintys į šiokį tokį jovaliuką.

Drauge lupant kietai virtus kiaušinius būna pats palankiausias metas sužinoti

visas darželio naujienas.

Kai maistas bus paruoštas, valgykite taip, kaip paprastai valgo prancūzai: kartu, prie stalo, neįsijungę televizoriaus.

31. Neškite į stalą atskirus patiekalus, pirma – daržoves Šeimos pietūs ar vakarienės neturi būti įmantrūs. Nereikia degti žvakių ar persimesti per ranką baltos servetėlės. Iš pradžių, prieš visus kitus valgius, patiekite šiek tiek

daržovių. Jei vaikai perdien neužkandžiavo, jie bus alkani ir mieliau jas valgys. (Tas pats galioja ir pusryčiams: pirma – pjaustytas vaisius.) Nereikia prašmatnaus daržovių užkandžio. Gali būti dubenėlis ankštinių žirnelių (neprošal juos išaižyti), keli pjaustyti vyšniniai pomidorai su druska ir alyvuogių aliejumi arba pakepinti brokoliniai kopūstai.

Tiesiog įdėkite po porciją kiekvienam vaikui į lėkštę ir laukite.

32. Visi valgo tą patį Prancūzijoje vaikai nesprendžia, ką jie valgys vakarienės. Nėra pasirinkimo nei individualių užsakymų. Vienas maistas, tas pats kiekvienam. Galima drąsiai tai išbandyti namie. Jei vaikas ko nors nevalgo arba tik paknebinėja, reaguokite abejingai. Nieko kito pakaitalui nesiūlykite. Jei vaikas ką tik išsprūdo iš už vaikiško maisto užtvaros, palengvinkite jo dalią ruošdami šeimai valgius, kuriuos

mėgsta visi, o tada palengva siūlykite naujų patiekalų.

Svarbiausia išlikite gerai nusiteikę ir ramūs.

Neskubinkite, kad naujos taisyklės kuo greičiau įsigaliotų.

Neužmirškite tikėti, kad jūsų vaikas gali valgyti tą patį maistą kaip ir jūs. Naujas taisykles sušvelninkite naujomis teisėmis, kaip antai leiskite mažyliui pačiam supjaustyti apkepą arba pasibarstyti parmezanu. Per vakarienę restorane leiskite vaikui užsisakyti to, ko jis nori,

aišku, išlaikant sveiką protą.

33. Tau reikia tik paragauti Didumai vaikų ledai patinka išsyk (nors maniškiai keistai skųsdavosi, kad ledai per šalti).

Tačiau kitiems valgiams prireikia šiokio tokio apšilimo.

Vaikus atgraso pats naujumas.

Tik daugybę kartų ragaudami naują patiekalą jie pamėgsta jį.

Tokiu kertiniu akmeniu prancūzai grindžia vaikų maitinimą. Mažyliams privalu

suvalgyti bent po kąsnį kiekvieno patiekto valgio. Esu tikra, kad kai kurios prancūzų šeimos nusižengia šiai šventai taisyklei, bet man kol kas tokios dar neteko sutikti.

Papasakokite vaikui apie būtinybę ragauti, tarsi ji būtų savaime suprantama taisyklė, kaip koks gamtos dėsnis, pavyzdžiui, traukos.

Paaiškinkite, kad mūsų skonį formuoja tai, ką valgome. Jei vaikas susinervina, nenorėdamas ko nors ragauti

pirmą kartą, paraginkite paimti gabalėlį ir tik pauostyti (dažnai paskui dar ir kąsnelis atkandamas).

Pakanka per vieną valgymą pasiūlyti vieną naują valgį. Kartu patiekite ir to, ką vaikas jau mėgsta.

Prižiūrėkite vyksmą prie stalo, tik ne kaip kalėjimo prižiūrėtojai. Būkite ramūs ir net žaismingi. Pagirkite mažylį, kai jis nuryja būtiną kąsnį.

Išgirdę, kad jam valgis nepatinka, niekaip nereaguokite.

Niekada

nesiūlykite pakaitalo.

Atsiminkite, kad žaidžiate ilgą žaidimą. Juk nenorite, kad vaikas vieną kartą prievarta suvalgytų artišoką. Norite, kad jis palengva pamėgtų artišokus.

34. Valgius tiekite pakaitomis Net jei tam tikras valgis nepasitinkamas ovacijomis, būtinai po kurio laiko vėl jį patiekite. Brokolinių kopūstų įpjaustykite į sriubą, išlydykite ant jų sūrio arba pakepinkite

riebaluose. Galbūt šie kopūstai niekada netaps jūsų atžalos mėgstamu valgiu.

Tačiau kaskart ragaujami jie palengva artės prie jo valgiaraščio.

Vaikas ims juos laikyti normaliu maistu.

Valgiui įsitvirtinus, niekada jo neužmirškite. Galų gale vaikas mėgs ne visus patiekalus, bet visų bus ragavęs.

35. Valgius renkate jūs, vaikas renkasi, kiek jų valgyti

Vaikas žino (arba turėtų išmokti žinoti), kada jam gana. Patiekite mažulytėmis porcijomis ir neverskite suvalgyti visko.

Laukite ir žiūrėkite, ar paprašys dar. Tik tada įdėkite daugiau. Jei jis prašo trečios porcijos makaronų, vietoj jų pasiūlykite jogurto arba sūrio.

Pamaloninkite situaciją leisdami vaikui pačiam į natūralų jogurtą įsidėti šiek tiek medaus ar šaukštą uogienės. Tada leiskite pačiam išsirinkti šviežią vaisių ar vaisių tyrę (pavyzdžiui, mažą

indelį nesaldytos obuolių tyrės).

Tikslas – ne kaskart pasodintą prie stalo vaiką įprašyti nugurkti pakankamai maistinių medžiagų. Tikslas – padėti jam tapti nepriklausomu valgytoju, besimėgaujančiu maistu ir savarankiškai valdančiu savo apetitą.

Neprivalgys per pusryčius – atsigriebs per pietus.

Tik jei nuolat užkandžiaus, niekada neišmoks valgyti deramu metu.

36. Įvairovė, įvairovė Prancūzai pamišę dėl įvairovės.

Vaikams jie patiekia galybę įvairiausių patiekalų, paruoštų pagal įvairiausius receptus.

Jiems rūpi tekstūrų ir spalvų įvairovė.

Tai duoda daug visokeriopos naudos: ∙ Vaikai gauna visokių maisto medžiagų. Labiau tikėtina, kad jų mityba subalansuota, juk jie valgo įvairų maistą. ∙ Pietūs ir vakarienės darosi ramesni. Jei vaikai pripranta

prie įvairių valgių, jiems nebėra ko būti siaubingai išrankiems ir putoti išvydus žolelę sriuboje. ∙ Daugiau galimybių bendrauti. Galite bet kur eiti su vaiku ir visur jis ras ką nors, kas jam skanu.

Svečiuose nereikia atsiprašyti šeimininkų, nepatiekusių paprastų makaronų. Dažniau keliaudami su vaiku stiprinate tarpusavio ryšį. ∙ Daugiau malonumo vaikui.

Jis atranda įvairų skonį,

kvapą, tekstūrą ir taip plečiasi jo pasaulis. ∙ Tai rodo jūsų pasitikėjimą vaiku. Jei jį laikote pradedančiu kulinarinių nuotykių ieškotoju, galiausiai jis pateisins jūsų lūkesčius. Jei jį laikote pernelyg išrankiu maistui, pripažįstančiu tik keptą sūrį ir vieną kitą bananą, jis toks ir užaugs.

37. Gerti vandenį Prancūzijoje

perpiet

ir

per

vakarienę (taip pat bet kuriuo kitu metu) geriamas vanduo – atvėsintas arba drungnas.

Gėrimų užsakymų tėvai paprastai nepri​ima; tiesiog pastato ant stalo ąsotį vandens.

(Tai greitai virsta įpročiu.)

Sultys geriamos per pusryčius ir kartais jomis užgeriamas pavakarių užkandis.

Saldūs gėrimai skiriami tik ypatingoms progoms, tarkime, vakarėliams.

Baigta. Santé! (Į sveikatą!)

38. Svarbu, kaip atrodo Visus labiau vilioja apetitą žadinantis maistas. Paryžiaus restoranuose maisto išvaizdai dėmesio skiriama ne mažiau nei paruošimui.

Tokio principo galite laikytis ir namie.

Sumuštinius patiekite serviravimo lėkštėse.

Nuobodžią vakarienę papuoškite vyšniniais pomidorais ir keliomis tarkuotomis morkomis.

Paprašykite, kad vaikai

sudėliotų šviežias daržoves į pusdubenį arba suruoštų spalvingus sumuštinius su sūriu prieš juos šaunant į orkaitę.

Nuo dvejų ar trejų metų visi vaikai gali valgyti iš keraminių lėkščių ir gerti iš mažų stiklinaičių, kaip daro prancūzų vaikai.

39. Kalbėkite apie maistą Prancūzai daug kalba apie maistą. Iš dalies šitaip jie atskleidžia vaikams, kad valgyti

reiškia ne tik maitintis, bet ir patirti visomis juslėmis. Maisto vadovai siūlo pranokti „patinka / nepatinka“ ir kelti tokius klausimus, kaip antai „Ar obuoliai rūgštūs, ar saldūs?“, „Kuo skumbrės skonis skiriasi nuo lašišos?“, „Kas geriau – raudonlapės salotos ar gražgarstės?“ Visada žiūrėkite į maistą kaip į progą užmegzti pokalbį.

Pyragas suzmeko? Troškinys išėjo siaubingas? Kartu dėl to pasijuokite.

Prekybos centre su vaiku apeikite maisto skyrių ir leiskite vaikui išsirinkti kelis vaisius ir daržoves (vienas mano sūnus mėgsta važinėti prekių vežimėlyje nutvėręs milžinišką porą).

Svarbiausia apie maistą kalbėti teigiamai. Jei vaikas netikėtai pareiškia nuo šiol kriaušių nebemėgstąs, ramiai paklauskite, ką jis nusprendė mėgti vietoj kriaušių.

40. Turėkite omenyje subalansuotą dienos mitybą Prancūzų tėvai mintyse nešiojasi planiuką, rodantį, ką vaikai valgo kiekvieną dieną.

Daugiausia baltymų numatoma pietums, o vakarienės pagrindą sudaro grūdiniai produktai ir daržovės. Cukringus valgius vaikai paprastai valgo pietų desertui arba pavakariams.

Vakarienės desertui dažniausiai patiekiama jogurto, sūrio arba vaisių. (Viena prancūzė mama

man paaiškino: „Ką suvalgai vakare, ilgiems metams lieka su tavimi.“)

41. Vakarienė neturėtų panėšėti į galynes Pasak vienos prancūzų dietologės, geriausias jos patarimas skamba taip: neleiskite vaikui suprasti, kaip desperatiškai trokštate jam sumaitini visas daržoves.

Nepulkite perdėtai liaupsinti maisto. Elkitės šaltakraujiškai.

Tos žaliosios pupelės, kurias ką tik atnešėte į stalą, nežymi lemiamos gyvenimo kryžkelės.

Prie stalo stenkitės kurti maloniai nerūpestingą atmosferą. Į maistą žiūrėkite ramiai ir teigiamai. Pasakykite vaikams, kad pusryčiai, pietūs ir vakarienė – tai metas visai šeimai pabūti kartu, pasidžiaugti vienas kito draugija.

42. Valgykite šokoladą

Nelaikykite saldumynų supermeno kriptonitu ir neapsimetinėkite, neva rafinadas neegzistuoja. Taip tik pastūmėsite vaikus, vieną dieną jų paragavusius, pamesti galvas.

Verčiau į tas pačias galvas įkalkite, kad saldumynai – tai proginis malonumas, vartojamas saikingai.

Prancūzų vaikai reguliariai gauna mažas šokolado ir sausainių porcijas, paprastai pavakariams.

Savaitgaliais jie dažnai ragauja pyrago, bet nepersivalgo. Per

gimtadienius ir mokyklos vakarėlius tėvai vaikų stengiasi nekontroliuoti. Visiems mums kartais reikia atsipūsti nuo įprastų taisyklių.

43. Valgymas tebūna trumpas ir malonus Vakarienė neturėtų panėšėti į įkaitų dramą. Nesitikėkite, kad maži vaikai prie stalo išsėdės ilgiau negu dvidešimt minučių ar pusvalandį. Paleiskite juos, kai tik ima prašytis į laisvę. Laikui

bėgant vakarienės darosi ilgesnės.

Restoranuose eiti nuo stalo – dažniausiai prasta išeitis.

Kruopščiai planuokite tokias iškylas. Pasirūpinkite, kad vaikai būtų alkani ir nepervargę.

Atsineškite kelias knygeles arba piešimo priemonių. Prieš eidami į vidų paaiškinkite net ir mažiems vaikams, kad čia galioja ypatingos taisyklės.

Viena tokių taisyklių leidžia patiems išsirinkti valgius.

Priminkite, kad būtų sage –

ramūs ir susitvardantys. (Kitaip nei angliškas atitikmuo be good („būkite geri“), prancūziškas žodis sage reiškia tam tikrą išmintį ir gebėjimą tvardytis.)

Penktas skyrius

GreiÄ?iau nÄ—ra geriau

Taip

ir maga įsivaizduoti, kad kūdikyste prasideda maratonas, kuris pasibaigia prie universiteto slenksčio (laimėtojai patenka į „Gebenių lygą“). Ši analogija skatina norą versti vaikus greitai startuoti – kuo anksčiau pradėti kalbėti, rašyti ir skaičiuoti. Perkate jiems ženklų kalbos korteles, smegenų veiklą skatinančius žaislus, galbūt ir keisčiausius

prietaisus, padedančius greičiau stotis ant kojų.

Prancūzams irgi norisi, kad jų vaikus lydėtų sėkmė. (Jie turi ir savą „Gebenių lygos“ variantą, vadinamą grandes écoles.) Tik jiems, ko gero, nebūtų priimtina maratono analogija. Jie linkę manyti, kad neprasminga mažus vaikus skubinti įveikti svarbius raidos etapus – mokyti skaityti, skaičiuoti ir kitų įgūdžių, anksčiau nei jie būna tam labiausiai pasirengę. Prancūzų ikimokyklinukai išmoksta kelias

raides, bet skaityti pradeda tik pirmoje klasėje, maždaug šešerių.

(Suomijos paauglių vidutinis skaitymo ir matematikos balas – aukščiausias visame Vakarų pasaulyje, o suomių vaikai skaityti išmoksta tik septynerių.) Šį lėtesnį požiūrį patvirtina naujausi amerikiečių tyrimai.

Pasirodo, kad svarbiau ikimokyklinukus išmokyti kitų gebėjimų, kaip antai susikaupti, sutarti su kitais ir tvardytis

(apie savitvardą daugiau 6 skyriuje). Šie gebėjimai, labiau nei matematikos užduotys ir ankstyvojo raštingumo ugdymas, kuria stiprų pagrindą vėlesnei akademinei sėkmei. Prancūzai gali patvirtinti, kad ir tėvams, ir vaikams daug maloniau nedalyvauti kūdikių maratone.

44. Nemokykite kūdikio skaityti Techniškai įmanoma išmokyti trimetį atpažinti žodžius. Tik kam ta skuba? Juk nenorite atimti iš vaikų laiko, per kurį jis išmoksta reikalingiausių savo amžiui dalykų, tokių kaip susikaupti, aiškiai tarti ir pajusti kito asmens nuotaiką. Prancūzų darželiuose vaikai mokomi palaikyti pokalbius, užbaigti pradėtus darbelius ir spręsti

problemas. Vieną dieną mano dukters darželio grupėje Paryžiuje dvidešimt penki beraščiai penkiamečiai gavo užduotį pasikalbėti apie teisingumą ir drąsą. Sulaukusius šešerių šiuos vaikus išmokyti skaityti galima kur kas greičiau negu mokant trimečius.

45. Neskubinkite raidos pakopų Prancūzai turi tokį posakį: „Negalima šokti greičiau už muziką.“ Jie įsitikinę, kad vaikas

apsivers, atsistos, išmoks prašytis ant puoduko ir pradės kalbėti tinkamu metu, kai bus tam pasirengęs. Tėvams dera su meile jį raginti ir palaikyti, bet nepaversti vaikystės naujokų mokymo stovykla. Šiaip ar taip, vaikystė neturėtų prilygti sunkiam darbui. Tam sočiai laiko bus vėliau.

46. Išmokykite keturių stebuklingų žodžių Mes,

amerikiečiai,

turime

„prašom“ ir „ačiū“. Prancūzai turi dar du: „labas“ ir „viso gero“. Jie ypač atkakliai moko vaiką sakyti bonjour („labas“) kaskart, kai jis įžengia į kieno nors namus. Vaikas negali prasmukti prisidengęs tėvų pasisveikinimu.

Prancūzai tėvai bonjour laiko svarbiausia empatijos pamoka.

Sveikindamasis vaikas būna priverstas išlįsti iš savanaudiško burbulo ir suvokti, kad kiti žmonės taip pat turi poreikių ir jausmų, kaip antai paprastą

poreikį būti pažintam. Dar bonjour vaiką nuteikia būtinybei laikytis kitų mandagumo taisyklių. Jei jis taria bonjour, sumažėja tikimybė, kad tuoj puls šokinėti ant sofos. Jis laikomas žmogumi; mažu žmogumi, bet vis dėlto žmogumi.

47. Leiskite vaikams pabusti ir atrasti Didingi prancūzų meno, kulinarijos ir dizaino amžiai pažymėjo savo ženklais ir

prancūzišką vaikų auklėjimą. Šiandien prancūzai tėvai moko vaikus sensorinių malonumų: ragauti naujų valgių, atrasti savo kūną per judesį (amerikiečiai tai vadintų mankšta), atbusti naujiems pojūčiams, tarkime, pliuškenantis baseine (daug anksčiau negu prancūzų vaikai iš tikrųjų mokosi plaukti).

Pabudimas paprastai nereikalauja sunkaus tėvų darbo.

Pabusti galima voliojantis ant iškylos patiesalo

ir tyrinėjant žolę. Pabudimas, ko gero, žadina tam tikras neuronų grandines.

Tačiau tikrasis tikslas – išmokyti vaikus mėgautis gyvenimu.

48. Tebūna nerūpestingi Kelios muzikos pamokėlės – puiku. Bet stenkitės duoti mažiems vaikams daug laisvo laiko tiesiog pažaisti.

– Žaisdamas vaikas pats save kuria, – paaiškino man viena iš dukters paryžietiško darželio

auklėtojų. (Darželiuose vaikams specialiai paliekama daug neorganizuoto laiko.)

Prancūzus, atrodo, palaiko ir naujausi mokslo tyrimai.

Neuromokslų tyrimų apžvalga nepateikia pakankamai duomenų apie tiriamųjų žaidimų naudą: žaidimai moko vaikus atkaklumo, bendravimo įgūdžių, kūrybiškai spręsti problemas; gerina dėmesingumą ir pasitikėjimą savimi; teikia progą gerai išmokti ką nors veikti.

Betgi žaisti – tai ne tik tobulinti

raidą. Žaisti dar ir smagu.

49. Leiskite vaikams bendrauti su kitais vaikais Juk labai išsiilgstate suaugusiųjų draugijos kiaurą dieną praleidę vieni su trimečiu bambliu?

Pabandykite įsivaizduoti ir trimečio savijautą, ko gero, atvirkščią. Prancūzės mamos nori būti su savo atžalomis, bet jos mano, kad vaikams būtina bendrauti ir su žmonėmis, taip pat neabejingais ugniagesių

automobiliams ir princesių atributams. Jos nori vaikus išmokyti susidraugauti, palaukti savo eilės ir sutarti su grupe.

Vidurinės klasės dirbantys tėvai mieliau veda vaikus į gerą darželį, negu palieka namie vieną su aukle.

50. Žaidimų aikštelėje atsitraukite į pašalę Prancūzai mano, kad vaikui išmokus pačiam vaikščioti ir saugiai laipioti ant šliuožynių,

tėvams dera žaidimus stebėti iš pašalės. Prancūziškose žaidimų aikštelėse nepamatysite tėvų, komentuojančių kiekvieną vaiko judesį ir automatiškai puolančių ginti savo vaiko kilus menkiausiam ginčui. Vaikams suteikiama proga savo konfliktus spręsti patiems.

Atsispirkite norui vesti per klibančius medinius tiltelius, nuolat komentuoti ar raginti.

Sėdėkite ant suolo, stebėkite ir atgaukite jėgas. Šitaip būsite daug džiaugsmingesni ir

kantresni tada, kai vaikui jūsų prireiks.

51. Papildoma veikla dėl malonumo Juk ne bioninį vaiką kuriate.

Nevarginkite jo smuiko pamokomis ir neskaitykite jam dvyliktos knygos per dieną, kad padidintumėte hipotetinį intelekto koeficientą. Rinkitės vaikui malonią veiklą ir tegu ji vyksta natūraliu ritmu. Jei norite, skaitykite tyrimus apie

vaikų raidą, bet nepradėkite pagal juos planuoti vaiko dienos.

52. Ne vien rezultatai svarbu Gyvename konkurencingame pasaulyje. Žinoma, norite, kad jūsų atžala nurungtų tą trikalbį bamblį kaimynystėje, už gretimų durų. Vis dėlto vaikystė – ne tik pasirengimas ateičiai.

Daug reiškia ir beveik dviejų dešimtmečių, praleistų drauge, kokybė.

Išmokite atpažinti džiaugsmo ir ramybės

akimirkas, kai būti kartu, ir Prancūzai jas privilégiés akimirkomis).

jums tiesiog gera džiaukitės jomis. vadina moments (privilegijuotomis

Šeštas skyrius

Luktelk

Prancūzų

šeiminis gyvenimas dažnai atrodo ramus dėl vienos pagrindinės priežasties – tėvai pabrėžia kantrybę. Gebėjimo palaukti, kaip ir gebėjimo įveikti susierzinimą bei atidėti pasitenkinimą, prancūzai nepriskiria prie tų savybių, su kuriomis (arba be kurių) vaikas gimsta. Jie mano, kad to galima išmokti. Prancūzai siekia vaikus išmokyti kantrybės lygiai taip,

kaip vėliau mokys juos važiuoti dviračiu.

Be to, alternatyva jiems atrodo netoleruotina. Prancūzų tėvai gali įsivaizduoti pasaulį, kur neįmanoma baigti pokalbio mobiliuoju telefonu ar išgerti puodelio kavos, kur vaikai griūva žemėn kaskart, kai negauna saldaus batonėlio. Jie yra matę tokių vaikų, kurie, būdami ramūs, staiga tampa isteriški ir baisiai trikdo visus tol, kol užmiega.

Gyventi tokiame pasaulyje jie nenori ir

nemano, kad jame gyventi reikėtų. Jų supratimu, tokiame pasaulyje ir vaikai nerastų laimės.

53. Suteikite vaikams daug progų mokytis laukti Mokyti kantrybės nereiškia tikėtis, kad vaikas sustings ir kantriai lauks.

Mokslininkai išsiaiškino, kad vaikams laukti sekasi tuomet, kai jie išmoksta patys save palinksminti, pavyzdžiui, pramano ką nors paniūniuoti arba paraugčioti savo atspindžiui veidrodyje. Taip laukti darosi pakenčiama.

Šią tiesą išsiaiškino ir prancūzai tėvai. Jie netgi žino, kad vaikų nė nereikia mokyti, kaip save linksminti. Jei vaikas daugybę kartų girdi žodį „palauk“ (prancūziškai – attend) ir jam kasdien tenka mokytis laukti, jis susigalvoja, kaip save palinksminti. Tačiau jei vos išgirdę vaiko skundą nuoboduliu tėvai viską meta arba vos patempti už rankovės baigia pokalbį telefonu, tada laukti mažylis nemokės. Užtat puikiai mokės verkšlenti.

54. Neskubėkite reaguoti Perimkite prancūzų gyvenimo tempą.

Jei kepate plaktą kiaušinienę, o dukrytė prašo pažiūrėti į bokštą, pastatytą iš tualetinio popieriaus ritinėlių, gražiai paaiškinkite, kad ateisite po kelių minučių. Per vakarienę nepulkite paduoti servetėlės tą pačią akimirką, kai vaikas jos paprašo (dar geriau padėti servetėles apatinėje lentynoje, kad pats galėtų pasiimti).

Būdami užsiėmę mandagiai

pasakykite vaikui, ką veikiate, ir paprašykite į tai atsižvelgti.

Tai ne tik daro gyvenimą ramesnį. Tai prancūzai vadina vaikui būtina pamoka, suvokimu, kad jis nėra visatos centras.

Tėvai mano, kad to nesupratęs vaikas, galvojantis, jog turi teisę gauti ko užsimanęs, nemato jokios priežasties augti.

Prancūzų lūkesčiai – protingi.

Jie niekada nereikalauja, kad mažas vaikas išsėdėtų Šekspyro (ar Moljero) spektaklį. Tik nori, kad mažylis sugebėtų palaukti

kelias sekundes ar kelias minutes. Net vos vos lėčiau reaguodami padėsite vaikui įveikti nuobodulį ir nuslopinsite panišką elgesį. Kantrybė – tai galia. Kuo daugiau vaikas žais pats vienas, tuo jam tai geriau seksis.

55. Elkitės su vaikais tartum su gebančiais tvardytis Apeliuokite į didžiausius vaiko protinius gebėjimus. Tikėkitės, kad jis nesvaidys daiktų, kad

gebės visas lego kaladėles sudėti atgal į dėžę. Pritūpkite ant grindų prie mažylio, verčiančio knygas nuo lentynos, švelniai paliepkite jam liautis ir parodykite, kaip sudėti jas atgal. Jei vaikas mėto vynuoges ant grindų, parodykite, kaip išlaikyti uogas savo lėkštėje.

Darykite tai kantriai ir akis į akį. Vaikui reikia išsiaiškinti ribas, bet jam reikia ir meilės.

Anot vieno eksperto, vaiko savivokai būtina ir meilė, ir frustracija. Jei vaiką lepinate

vien beribe meile, jis netrukus virsta mažu tironu (prancūzai tokį vaiką vadina karaliuku – enfant roi).

56. Neleiskite, kad vaikas jums trukdytų Anot prancūzų tėvų, kai vaikas bando nutraukti jūsų pokalbį (tarkime, kad kraujais neplūsta), reikėtų jam ramiai pasakyti: „Dabar šnekuosi su žmogumi. Prašom palaukti. Tave išklausysiu po minutėlės.“

Būtinai tesėkite duotą pažadą.

Grįžkite prie pradėto pokalbio, bet baigę šnekėti atsigręžkite į vaiką ir jį išklausykite. Prie vakarienės stalo mažyliui taip pat derėtų palaukti savo eilės kalbėti, ir išmokykite jį bent jau pasakyti „atsiprašau!“, jei reikalas neatidėliotinas. (Mūsų namuose „neatidėliotina“ paprastai reiškia, kad vėl nukrito antroji drakono galva; visada sakau, kad antra pagal svarbą.)

Atsiminkite, kad ne tik

stengiatės mėgautis paprastu malonumu užbaigti pradėtą mintį. Dar ir mokote vaiką gerbti kitus ir suvokti, kas vyksta aplinkui. Viena prancūzė, kai jos sūnus bando nutraukti suaugusiųjų pokalbį, priverčia vaiką pažiūrėti į savo pašnekovą, kad jis iki galo susigaudytų, kas vyksta. Anot jos, tai būdas gyventi kartu.

Taip elgdamiesi neapsisaugosite visiems laikams nuo mažylio brovimosi į pokalbį, bet padėsite jam palengva

prisiderinti prie aplinkos ritmo.

57. Netrukdykite savo vaikui Kiekvienas namiškis turi teisę ką nors veikti netrukdomas.

Džiaugsmingai įsijautusio į žaidimą vaiko tėvai neturėtų įsakmiai klausinėti ar versti jį daryti ką nors kita. Kai žmonės stengiasi netrukdyti vieni kitiems, šeiminis gyvenimas darosi mažumėlę ramesnis.

58. Laikykitės prancūziškų mitybos taisyklių Prancūzų valgymo papročiai vaikams kasdien teikia progą pasimokyti, kaip atidėti pasitenkinimą.

Dažniausiai vaikai patiekalus valgo paeiliui, o ne viską iš karto. Jie ragauja kiekvieno valgio, net to, kuris nepatinka, ir taip mokosi įveikti susierzinimą.

Jie laukia nustatytų valgymo valandų. Ryte gavę šokolado paprastai jį suvalgo tik per pavakarius.

Pamažu įprantant taip elgtis būna vis lengviau; tiesą sakant, viskas ima klotis savaime ir nebereikalauja jokių pastangų.

59. Leiskite jiems valgyti pyrago Daugelis prancūzų šeimų kiekvieną savaitgalį kepa pyragą. Vaikai į šią veiklą įtraukiami vos išmokę vieni sėdėti kėdėje.

Mažyliai produktus seikėja, dėlioja pagal reikiamą tvarką. Tai puikios

kantrybės pamokėlės. Iškeptą pyragą šeima paprastai valgo ne iš karto, o vėliau, per pavakarius. Kiekvienas, taip pat ir tėvai, stengiasi suvalgyti priimtiną porciją (vaikams diegiamas saiko jausmas).

60. Mokėjimą įveikti frustraciją laikykite esminiu gyvenimo gebėjimu Prancūzai tėvai nemano, kad gali pakenkti vaikui sukeldami jam frustraciją. Au contraire

(priešingai), jie mano, kad vaikas negali būti laimingas, jei jam būtina viską gauti tuoj pat ir jis tampa nuolatiniu savo verkšlenimų įkaitu. Jie įsitikinę, kad vaikai įgyja orumo ir patiria malonumą gebėdami rinktis, kaip į ką reaguoti.

Be to, mokydami vaikus įveikti susierzinimą didiname ir jų vėlesnį atsparumą. Labai tikėtina, kad vaikai, kurie ankstyvoje vaikystėje gerai išmoksta atidėti pasitenkinimą, tapę paaugliais lengviau

susidoroja su pralaimėjimais, geriau geba susikaupti ir protauti.

Apsvarstykite tokį prancūzišką paradoksą: stengdamiesi tenkinti visus vaikų norus užauginame juos nelabai patenkintus.

61. Ramiai pakęskite pykčio priepuolius Prancūzų tėvus, kaip ir mus visus, taip pat glumina ir vargina vaikų susierzinimas. Jie neturi stebuklingo recepto

verksmui sustabdyti. Paprastai sutaria dėl vieno: nereikėtų pasiduoti neprotingam reikalavimui. („Svarbiausia – nenusileisti“, – sako man vienas tėtis.) Įsi​žliumbimas taisyklių nekeičia.

Tai nereiškia, kad reikėtų elgtis abejingai. Prancūzų tėvai sako, kad galima suprasti, kodėl vaikai supyksta, kai ko nors negali gauti ar daryti. Tėvai stengiasi juos atjausti („Kam gi prieš pat pietus nesinorėtų sausainio?“) ir leidžia vaikams

išsakyti savo nepasitenkinimą.

Kai kurie tėvai sako paklausiantys vaiko nuomonės, kaip geriausia pasielgti, nenusižengiant taisyklėms. Jei vaikui pavyksta aprimti, kad pajėgtų kalbėti, dažnai jis pats pasiūlo protingų minčių, kaip antai suvalgyti tą patį sausainį pavakariams.

Kartais susijaudinusiam vaikui pralinksmėti ir nurimti padeda siūlymas ką nors padaryti savarankiškai.

Leiskite jam padėti ruošti vakarienę arba

pačiam įsidėti į lėkštę.

Stebėkite vaiko ritmą.

Nesitikėkite, kad pervargęs vaikas norės keliauti į maisto parduotuvę ar į miestą pavakarieniauti.

Kai vaikas įsiverkia namie ir pernelyg ilgai nenurimsta, tėvai dažniausiai nuvaro rėksnį į jo kambarį ir liepia iš ten išeiti, kai nusiramins. Viena penkiametės mama aiškina: „Jai įsismarkavus liepiu eiti rėkti į savo kambarį.

Suprantu, kad dėl to ji labai supyksta. Paprastai ji nupėdina į

savo kambarį, išsiklykia, tada grįžta ir padaro ko prašoma.“ Jei vaikui pavyksta iš kambario grįžti nusiraminusiam, tėvai reaguoja teigiamai ir gyvenimas tęsiasi.

Trumpai tariant, būkite ramūs, atjautūs ir nenusileiskite.

62. Kantrybės mokykite kantriai Per vieną dieną mokovu vaikas

kantrybės netampa.

Mokymasis laukti sudaro dalį tęstinio gebėjimų ir vertybių mokymo proceso, prancūzų vadinamo éducation, neturinčio nieko bendra su mokykla.

Būkite nuoseklūs. Kai tik imate abejoti, apsvarstykite alternatyvą.

Septintas skyrius

Laisvė būti tau ir man

Prancūzijoje,

kai motina pernelyg trepsi aplink vaiką, yra tinkama pasakyti: „Leisk jam gyventi savo gyvenimą!“ Prancūzai tėvai labai daug daro dėl savo vaikų, bet nemėgina iš jų kelio pašalinti visų fizinių ir emocinių kliūčių. Verčiau jie stengiasi su vaikais elgtis lyg su nepriklausomais žmonėmis, kurie augdami vis geriau ir geriau geba patys susidoroti su

sunkumais.

Savarankiškumas diegiamas protingu tempu.

Mažieji prancūzai nevairuoja automobilių ir nedirba su sudėtingais mechanizmais.

Tėvai atidžiai stebi ir nusprendžia, kada vaikas būna pasirengęs žengti kitą žingsnį.

Tačiau jie mano, kad savarankiškumas vaikams būtinas. Jei vaikai laikomi pajėgiais ir vertais pasitikėjimo, jie reaguoja imdamiesi didesnės atsakomybės ir geriau

elgdamiesi. Be to, duodami vaikams šiek tiek erdvės iš tiesų galite prie jų priartėti.

63. Leiskite vaikams daryti prasmingus darbus Nenuvertinkite to, ką gali daryti šiek tiek prižiūrimi vaikai.

Pavyzdžiui, Prancūzijoje nieko nestebina, kad po vakarienės trimečiai ir keturmečiai padeda sudėti indus į indaplovę.

(Pažįstamos mamos prisimena vos vieną kitą sudužusią lėkštę.)

Vienos draugės šešiametė sako, kad jai labai patinka vienai

išnešti iš namų šiukšles. Be to, ji išdidžiai pasakoja nutikimą, kai kartą mama liko stovėti prie parduotuvėlės, o jai leido vienai įeiti į vidų ir nupirkti citrinų.

Reguliariai atliekami maži savarankiški veiksmai yra labai prasmingi.

Aktyviai dalyvaujantys namų gyvenime vaikai ima labiau pasitikėti savimi ir supranta, kad suaugusieji čia yra ne vien tam, kad šokinėtų aplink vaikus.

Keista, bet vaikams tokia veikla dar ir smagi.

Aišku, tas

smagumas amžinai netrunka.

Tačiau, ko gero, amžina yra mintis, kad vaikų indėlis į šeimos gyvenimą yra svarbus.

64. Nustatykite ribas Rėmai (cadre) – vaizdingas žodis, apibūdinantis prancūzų vaikų auginimo idealą. Tėvai stengiasi būti labai griežti dėl kelių pagrindinių dalykų – tai ir yra rėmai. Tačiau rėmų viduje jie suteikia vaikams tiek laisvės, kiek tik šie gali pakelti.

Tėvai nusprendžia, dėl kurių dalykų reikia būti labai griežtiems.

Mano sutikti paryžiečiai dažnai renkasi griežtai paisyti pagarbos kitiems, leistinų valandų prie ekrano ir visko, kas siejasi su maistu.

Prancūzų vaikams kategoriškai draudžiama mušti savo tėvus.

Galite rėmus – griežtumo ir laisvės derinį – taikyti daugybei skirtingų situacijų. Štai kelios, išgirstos iš prancūzų tėvų:

∙ Miego valandomis privalote būti savo kambaryje, bet jame galite veikti ką panorėję. ∙ Šį savaitgalį televizorių žiūrėti galite tik dvi valandas, bet patys pasirinkite, kada tas valandas išnaudosite ir kokį filmą ar laidą žiūrėsite. ∙ Privalote paragauti kiekvieno patiekalo, bet nebūtina visko suvalgyti. ∙ Einant į lauką galiu liepti persirengti, jei apranga netinkama, bet namie galite

vilkėti ką norite. ∙ Perdien saldumynų valgyti negalima, bet per pavakarius galima. ∙ Nebūtinų dalykų pagal užsakymą aš neperku, jų galite nusipirkti už savo kišenpinigius. (Maždaug nuo septynerių metų prancūzų vaikai paprastai ima gauti mėnesinių kišenpinigių. Suma atitinka vaiko amžių, t. y. septynmetis per mėnesį gauna septynis eurus, t. y. apie devynis dolerius.)

65. Visiems reikia keiksmažodžio Firminis prancūzų ikimokyklinukų keiksmažodis – caca boudin (tariama „kaka būden“). Pažodžiui jis verčiamas „kakos dešrelė“, bet tai universalus pasakymas, galintis reikšti „pasvajok“, „nesąmonė“ ar „kas nors“. Niekas savo vaiko nemoko sakyti caca boudin. Vaikai keiksmą perima vienas iš kito. Tėvams gal kiek ir rėžia ausį ši frazė, bet jie

nėra linkę jos drausti. Tik moko ją vartoti tinkamai. Kai kurie savo vaikams sakyti caca boudin leidžia tik tualete arba tarp draugų. Negalima jos sakyti auklėtojai arba per vakarienę.

Vaikams tenka laikytis daugybės taisyklių.

Kartais jiems tiesiog reikia pasakyti caca boudin.

66. Patikėkite vaikus kitiems Jei seneliai ar giminaičiai sutinka,

patikimi leiskite

vaikui pabūti kurį laiką ne su jumis. (Prancūzų penkiamečiai važiuoja į daugiadienes darželio grupės išvykas be tėvų, vien su auklėtojomis. Per mokyklines atostogas jie dažnai leidžia savaitgalį ar porą vieni su seneliais.)

Perduokite savo patikėtiniams keletą pagrindinių nurodymų ir atsisveikindami su vaiku pasistenkite spinduliuoti linksmu pasitikėjimu.

Nesijaudinkite, kad mažylis be jūsų gyvens kitaip; jūsų vaikui reikia tik švelnumo, dėmesio ir

trupučio maisto. Pradėkite nuo vienos svečios nakvynės, tada pereikite prie ilgo savaitgalio. „Jei viskas gerai klojasi, jis sugrįžta gud​resnis. Pamatysite, kaip jis pasikeis, išmoks elgtis it didelis berniukas. Įgis savarankiškumo“, – apie trimečius–penkiamečius rašo prancūzų vaikų psichiatras (prancūzų žurnalo apie vaikų auklėjimą straipsnyje „Jis išvyksta be jūsų ir jam tai į naudą!“). Kalbėti apie naudą vaiko tėvams nė nepradėsiu.

67. Netapkite arbitru Prancūzų suaugusiųjų idealas – netapti visų ginčų arbitru (ar ginčytųsi broliai ir seserys, ar žaidimų draugai, ar naujieji pažįstami smėlio dėžėje). Vienas tėvelis man pasakoja, kad susiginčijus jo penkiamečiams dvyniams liepia jiems sugalvoti sprendimą. (Ir jie paprastai ką nors sugalvoja.)

Auklėtojos sakosi per pertraukas atsitraukia ir duoda vaikams labai reikalingos laisvės („Jei

visą laiką kištumės, vaikai visai nukvaktų“, – paaiškina viena darželio prižiūrėtoja).

Pasak prancūzų ekspertų, šeimoje vaikai neišvengia konkurencijos, ir naujagimio atsiradimas visada sukrečia vyresnį vaiką. „Vyresnėlį privalote paguosti, padėti jam išsisakyti, nuraminti, pasakyti, kad suprantate jo nerimą, sielvartą, pavydą, parodyti jam, kad normalu jausti tokius jausmus“, – rašoma vienoje knygoje apie vaikų auklėjimą.

68. Objektyviai žiūrėkite į pavojus Prancūzai tėvai žino apie pavojų užspringti, alergiją, pedofilus ir imasi protingų atsargumo priemonių.

Bet stengiasi neprisigalvoti kraują stingdančių situacijų.

Nuogąstavimais jie neapsileidžia ir mano, kad tėvai turėtų su vaikais kalbėtis apie pavojus ir mokyti nuo jų apsisaugoti. Prancūzų ekspertas siūlo jau mažam vaikui,

metinukui, paaiškinti apie automobilius, jų keliamą pavojų ir draudimą vienam be suaugusiojo eiti per gatvę.

Apsaugoti vaiką nuo pavojaus visiškai nereiškia atkirsti jį nuo pasaulio.

Atsiminkite, kad įveikdami sunkumus ir kliaudamiesi savo jėgomis vaikai įgyja pasitikėjimo savimi. Vienas prancūzų rašytojas įspėja: „Augti be pavojaus reiškia pavojų neužaugti.“

69. Neskatinkite priklausomybės nuo liaupsių Iš vienos prancūzės mamos išgirdau, kad ką nors gerai padariusiam savo penkiamečiui ji dažniau sako ne „puiku“, bet užduoda klausimą: „Ar didžiuojiesi savimi?“ Jos ir daugelio kitų prancūzų tėvų požiūriu, vaikų savigarbą formuoja ne nuolatiniai patikinimai, kad jie tai atlieka gerai.

Savigarba randasi savarankiškai darant naujus

dalykus ir darant juos gerai.

Išties, pernelyg girdami vaiką, galime jam pakenkti. Trokšte trokšdamas, kad tik nepakeistumėte savo puikios nuomonės apie jį, jis nebenorės rizikuoti ir išmėginti ką nors naujo. Arba darys darbus vien tam, kad trumpai apsvaigtų išgirdęs pagyrimą, ir praras motyvaciją, jei nebūsite šalia ir nepagirsite. Žinoma, vaiką reikia paskatinti (juk nenorite jo nuvertinti). Tik nepersistenkite.

70. Raginkite vaikus gerai kalbėti Vaikui pradėjus rišliai kalbėti, prancūzai tėvai ir mokytojai anaiptol nepuola pritarti viskam, ką jis sako. Kai vaikas visai nuklysta nuo temos, jie taip jam ir pasako, versdami prie jos sugrįžti. Prie vakarienės stalo atidžiau klausomasi vaiko tada, kai jis kalba protingai ir taisyklingai. Taip jis lenkiamas kalbėti konstruktyviai. Tėvai stengiasi atžalą paversti geru

pašnekovu, ne nuoboda, plepančia nesąmones. (Gal ir žavu nusišnekėti pas senelę, bet vėliau, per pasimatymus, tas žavesys veikiai išblėsta.)

71. Tikėkitės, kad spragtelės Déclic (spragtelėjimas, tariama „de-klik“) – tai „aha!“ akimirka, kai vaikas pats supranta, kaip daryti ką nors svarbaus. Kažkas spragteli. Mažiems vaikams tai gali būti laikotarpis, kai jie išmoksta prašytis ant puoduko

arba sumoja, kaip susidraugauti. Paaugliams tai akimirka arba laikotarpis, kai jie liaujasi dirbę tam, kad patenkintų tėvus, ir pradeda dirbti todėl, jog patys nori šį bei tą pasiekti. Tai malonus brandos ir savarankiškumo ženklas.

Prancūzai tėvai dažnai laukia ir viliasi, kad jų vaikams spragtelės. Neprancūzai tėvai irgi. Naudinga tai įvardyti.

72. Leiskite vaikui turėti

paslapčių Prancūzai mano, kad kiekvienas turi teisę turėti jardin secret (slaptą sodą) – privačią sritį. Tai dalis nepriklausomo asmens.

Net labai rūpestingi tėvai sutinka, kad vaikams reikia privatumo, ypač vyresniems, ir kad jie turės paslapčių. Jie nesitiki sužinoti kiekvienos vaikų gyvenimo smulkmenos. Jie tikisi žinoti, kad šiaip jau viskas puiku.

73. Gerbkite vaiko erdvę ir jis gerbs jūsiškę Savarankiškumas – vienas pagrindinių dalykų, reikalingų jūsų vaikui. (Pasak Françoise Dolto, sulaukęs šešerių vaikas turėtų gebėti namie daryti viską, kas su juo susiję.)

Pripažindami jo savarankiškumą (kada jis būna pasirengęs) parodote, kad juo pasitikite ir jį gerbiate. Taip kreipiatės į jo aukštesnįjį „aš“. Leiskite jam būti savarankiškam ir jis noriau

gerbs jūsų poreikius. Šiaip jau, anot prancūzų, kiekvienas šeimoje turėtų gyventi savo gyvenimą.

AĹĄtuntas skyrius

IeĹĄkokite moters

Prancūzės

motinos gyvenime siekia labai ypatingos pusiausvyros.

Ne tos pusiausvyros, kurios reikia norint neišmesti žemėn kaugės lėkščių.

Tai panašiau į subalansuotą mitybą (juk nenorėtumėte misti vienomis bulvėmis). Prancūzių idealas reikalauja, kad nė viena gyvenimo dalis – žmonos, darbuotojos ar mamos –

neužgožtų kitų. Net labiausiai atsidavusi maman dar privalo skirti energijos ir aistros kitiems dalykams, ne vien vaikams.

Prancūzijoje šią užduotį palengvina įvairiausios socialinės tarnybos. Be to, motinoms padeda kitoks požiūris į moteriškumą, kaltę ir laisvalaikį. Šioje šalyje vyrauja požiūris, kad, vaikui tapus vieninteliu moters tikslu, kenčia visi, taip pat ir vaikas. Ne visoms prancūzėms mamoms

pavyksta išlaikyti tinkamiausią équilibre (pusiausvyrą). Bet svarbiausia, kad jos laiko ją galvoje.

74. Kaltės jausmas – tai spąstai Amerikietėms motinoms kaltės jausmas gali pakeisti mokestį, mokamą už tai, kad jos nebūna su vaiku. Jis leidžia nusipirkti šiek tiek laisvo laiko. Tol, kol jaučiatės kalta, kad paliekate mažylį, galite kelioms valandoms ištrūkti. (Sociologai tokį laisvalaikį vadina nerimą keliančiu sugadintu laiku.)

Prancūzės mamos supranta

pagundą jausti kaltę. Tik jos nenori sugadinti brangaus laisvalaikio. Tad stengiasi kaltės jausmą stumti šalin ir jam nepasiduoti. Susitikusios šio to išgerti jos viena kitai primena, kad tobulų motinų nesama, ir jaučia pasitenkinimą galėdamos atitrūkti nuo vaikų ir atsipūsti.

Viena trijų vaikų motina paaiškina: „Būdama su vaikais esu jiems šimtaprocentinė mama, bet kai išeinu, tai išeinu.“

75. Parodykite vaikams, kad gyvenate savo gyvenimą ir skyrium nuo jų Prancūzėms mamoms negana patirti malonumų ir turėti interesų skyrium nuo vaikų. Dar jos nori, kad vaikai apie tai žinotų. Anot jų, jausmas, kad jis – vienintelis motinos meilės ir pasitenkinimo šaltinis, vaiką prislegia. (Pažįstama vieniša motina Paryžiuje man prisipažino, kad į darbą grįžo iš dalies dėl dukters.)

Prancūzės nori, kad kiti suaugusieji matytų jas gyvenančias ne tik mamos gyvenimą.

Net jei dieną praleidžia lankstydamos vaikiškas kojinaites, jos stengiasi atsispirti norui daug kalbėti apie savo vaikų tualeto įpročius. Jos žino: jei elgiesi (ir rengiesi), tarsi gyventum kerintį vidinį gyvenimą, gali netrukus suvokti, kad tikrai jį gyveni, todėl jautiesi ramesnė.

Esama pragmatiškų priežasčių turėti ir savo pačios

gyvenimą. Susilaukusios vaikų kai kurios prancūzės meta darbą, bet daugelis nemeta. Net tos, kurių santuoka tvirta, paskaičiuoja: jei pačios neturės jokių pajamų, tai skyrybų atveju bus finansiškai pažeidžiamos.

Be to, jos mano, kad nieko neuždirbdamos namie praras statusą, sprendimo galią ir pasidarys nebe tokios įdomios kitiems žmonėms.

76. Nedalyvaukite vaikų

gimtadieniuose Jie skirti vaikams. Paryžiuje į gimtadienio vakarėlius ir į susitikimus pažaisti vaikai maždaug nuo trejų metų atvežami ir paliekami. Tėvai nemato reikalo prižiūrėti kitą suaugusįjį, prižiūrintį jų vaiką, nei sukinėtis aplink, kad vaikui būtų ramiau. Tėvai įsitikina, kad vaikas pateko į geras rankas, ir išvažiuoja.

Paprastai kavos puodelis ar kokteilis pasiūlomas jau grįžusiems pasiimti vaikų.

Taip praktiškai atsižvelgiama į tai, kad visi tėvai – be galo užimti ir kad ne visi mes artimai draugaujame, nors ir džiaugiamės savo vaikų draugystėmis.

77. Numeskite per nėštumą priaugtą svorį Prancūzėms nėra geresnio įrodymo, kad jos iš femme (moters) nevirto maman (mama), kaip atgauti savo iki nėštumo turėtą figūrą ar bent

jau labai panašią.

Dažnai paryžietės to stengiasi pasiekti per tris mėnesius po gimdymo.

Padeda tai, kad per nėštumą jos nepriauga per daug svorio, o vėliau nebūna nuolat pervargusios dėl naktinių prabudimų.

Daug prancūzių mamų natūraliai neapsunkina savo mitybos suvaržymais. Šiokiadieniais jos valgo mažomis porcijomis, labiausiai pasisotina perpiet, neužkandžiauja tarp valgymų, vengia duonos, makaronų ir cukringų valgių.

Tačiau savaitgaliais (bent jau vieną savaitgalio dieną) jos valgo be jokių apribojimų. Kitaip tariant, jos neprisiekia, kad niekada daugiau nebevalgys lazanijos ar raguolio; tik pataupo juos ypatingoms progoms. Prancūzės eina koja į koją su naujaisiais moksliniais tyrimais, rodančiais, kad žmonės geba geriau tvardytis tada, kai neatsisako visam laikui kokių nors valgių; tik pasako sau, kad valgys juos vėliau. Dar tyrėjai rekomenduoja atidžiai

stebėti savo svorį (prancūzės tai vadina kreipti dėmesį).

78. Nesirenkite kaip mama Pažiūrėjus į prancūzę dažniausiai labai sunku suprasti, ar ji turi vaikų, nebent laikytų jį glėbyje. Jokios išduodančios išvaizdos, jokių specialių kelnių.

Jos nieko nebando dangstyti perdėtu seksualumu.

Prancūzijoje nėra MILF (angliško posakio, reiškiančio „mamytė, su kuria norėčiau

pasidulkinti“, santrumpa) atitikmens, nes nesama priežasčių, kodėl mama turėtų būti neseksuali.

Prancūzės nevaikštinėja su treningo kelnėmis ir nesiveržia plaukų spalvotomis gumelėmis.

Jos renkasi elegantišką kompromisą. Rūpindamosi savo išvaizda prancūzės nesijaučia savanaudiškos. (Prancūziškame „Marie Claire“ leidime trijų vaikų motina prisipažįsta, kad kartais būna tokia užsiėmusi, jog net dėvi liemenėles,

nederančias prie kelnaičių.)

Gera išvaizda pakelia nuotaiką ir leidžia jaustis ramesnei.

Tikrai taip.

79. Netapkite mama taksi Paryžietės motinos mano, kad ieškant veiklos vaikui visiškai protinga pasverti ir jų įtaką savo pačios gyvenimo kokybei.

Prancūzė, kuri didžiąją laisvalaikio dalį pravežioja vaikus po užklasinius būrelius, niekam neatrodo atsidavusi

mama. Į ją žiūrima kaip į pavojingai praradusią pusiausvyrą. Jos auka net nelaikoma naudinga vaikams.

Gal ir naudinga mokytis dziudo, skambinti pianinu, bet juk reikia ir laisvo laiko namie. Pasak prancūzų psichologo, atsakinga ir atidi savo vaikui mama iš esmės skiriasi nuo nuolat veikiančio smulkių prekių automato.

80. Galite būti laimingesnė už

nelaimingiausią savo vaiką Tikrai galite. Nereiškia, kad esate blogas žmogus.

Tai reiškia, kad esate atskiras žmogus, turintis savo poreikių ir temperamentą.

Prancūzes motinas jaudina jų vaikų jausmai. Tik jos mano, kad geriausia į nuliūdusį vaiką reaguoti objektyviai ir ramiai.

Taip jam perduodate savijautą, kokios trokštate savo vaikui.

Devintas skyrius

Vėl sueiti į porą

Pasak

prancūzų ekspertų, keletą pirmųjų mėnesių po gimimo tėvai turėtų, tikrai privalėtų, atsidėti naujagimio priežiūrai. Tai ypatingo artumo su kūdikiu tarpsnis. Kai kurie jį vadina prezidentiškai – pirmuoju šimtu dienų.

Tačiau maždaug po trijų mėnesių tėvai turėtų palengva susikurti erdvės savo kaip poros santykiams. Nustatyto termino

nėra. Nė vienas ekspertas nesitiki, kad tėvai paliks kūdikį ir skubiai išskris į Balį. Kalbama apie tai, kad reikia atkurti pusiausvyrą, fiziškai ir emociškai prisiminti intymų gyvenimą ir pasidaryti šeimos namuose erdvės sueiti į porą.

81. Kūdikis vyro nepakeičia Jis meilus, nuostabus ir patinka jūsų motinai. Tačiau vaikas neturėtų ilgam nustumti jūsų partnerio į nuošalę. Vienas prancūzų psichologas teigia: „Šeimos pagrindas – pora. Vien į vaikus nukreipta šeima žlunga.“ Kai kuriose šeimose tris mėnesius žymi kūdikio perkėlimas miegoti į jo kambarį.

(Iki tol jis gali miegoti tėvų

kambaryje – lovelėje arba net tėvų lovoje.) Prancūzijoje labai retai pasitaiko, kad vaikas ilgai miegotų kartu su tėvais iš dalies dėl to, kad trukdo mamai ir tėčiui grįžti prie savo reikalų.

Prancūzai garsėja įsitikinimu, kad lytinį potraukį turi visi sveiki žmonės – seni, negražūs, net jauni tėveliai. Pagrindiniame prancūzų žurnale, skirtame tėvams, rašoma: jei lytinis potraukis negrįžta per keturis– šešis mėnesius po gimdymo, reikėtų kreiptis profesionalios

pagalbos.

82. Miegamasis – jūsų tvirtovė Budriai sergėkite savo tvirtovę.

Vaikas neturi teisės į ją brautis kada užsimanęs.

Pirmiausia jums būtina išsimiegoti.

Pasakykite vaikui, kad ryte jis privalo žaisti savo kambaryje, kol už lango visiškai prašvis (arba išmokykite jį pažinti elektroninį laikrodį ir paaiškinkite, kad į tėvų miegamąjį negalima eiti iki tol,

kol pirmas skaičius bus aštuoni arba septyni darbo dienomis).

Dar svarbu, kad jis suprastų (padedamas švelnių gestų ir uždarytų durų), jog tėvai turi tokią gyvenimo sritį, kurioje jo nėra.

Viena prancūzė prisimena: „Mano tėvų kambarys buvo šventa vieta, kitaip negu visos kitos namo patalpos. Negalėdavai į jį užeiti šiaip sau, reikėdavo svarios priežasties.

Tėvus siejo akivaizdus malonumas, mums, vaikams, iki galo nepažinus.“ Jei

jūsų vaikas manytų jau viską žinąs ir nebeturintis ko tikėtis iš paslaptingo suaugusiųjų pasaulio, ar benorėtų vargintis ir augti?

83. Būkite atidūs, kad vaikai neapsunkintų poros santykių Prancūzai leipsta dėl kūdikių, bet jie kalba ir apie le babyclash (su kūdikiu siejamą poros konfliktą) – apie poroms kylantį pavojų išsiskirti per pirmus dvejus metus dėl užgriuvusios

tėvystės ir prarastos laisvės sukelto šoko.

Stebuklingo sprendimo ekspertai neturi, bet sako, kad pravartu šį reiškinį laiku pamatyti („Čia ne mes, brangusis, čia le baby-clash!“) ir abiem šią problemą aptarti.

Dar padeda atgaivinti intymūs santykiai ir, žinoma, pasidalyti kūdikio priežiūros darbai.

84. Dėkitės, kad sutinkate Nors partneris ir kaži kaip nusišnekėtų dėl namų taisyklių,

neprieštaraukite jam vaikams girdint. Palaukite ir vėliau pasikalbėkite akis į akį. Jis turėtų taip pat elgtis su jumis.

Su sutuoktiniu dera veikti išvien. Nesvarstomos taisyklės būna paveikesnės.

Vaikams abudu atrodysite autoritetingesni ir jiems bus ramiau nuo įspūdžio, kad šeimos šerdyje vyrauja tvirtumas.

85. Visiška lygybė nėra aukso standartas

Įsitvėrus teisės į visišką lygybę namų ruošos ir vaiko priežiūros baruose galima įsmukti į įsižeidimų ir pykčių duobę.

Retai kada darbai pasidalijami po lygiai. Pasistenkite savo feministinę teoriją apmalšinti senamadžiu prancūzišku pragmatizmu.

Prancūzės norėtų, kad partneriai atliktų daugiau darbų, bet dažna susitaiko su nelygiavertėmis, tik daugmaž veiksmingomis darbų dalybomis. Jos sutinka aukoti lygybę, bet turėti vyrą, kuris

šeštadienį ramus ir atsipalaidavęs grįžta po rytinių futbolo rungtynių. Dar jos žino, kad konfliktų kyla kur kas mažiau tada, kai kiekvienas namie atlieka prisiimtas užduotis, net jei joms sugaišta ir skirtingai valandų. Paradoksalu, bet mažiau pykdama moteris panūsta daugiau sekso, o vyras dėl to nuveikia gerokai daugiau namų darbų.

86. Laikykite vyrus atskira

rūšimi Sustiprinkite nelygybę žiūrėdami į vyrus taip, kaip žiūri daug prancūzių. Anot jų, tai nuostabios nelaimingos būtybės, daugeliu atvejų biologiškai nepajėgios sužiūrėti vaikų skiepų tvarkos. Žinoma, jie grįžta namo nupirkę ne tų kruopų ir it plaktuku suknežintų braškių. Jie gi vyrai! Kitaip jiems neišeina. (Viena prancūzė apsimestinai irzliai man juokavo, kad jos vyras lovą kloja

tik iš savo pusės.) Prancūzės pataria nesprogti iš piktumo, jei grįžusi iš komandiruotės namus rasite apdžiaustytus purvinais skalbiniais. Gal vargšas vyrukas tikrai stengėsi iš paskutiniųjų.

87. Vyrai, girkite mamą už jos kasdieniškus darbus Šimtametės meilikavimo meno tradicijos prancūzus išmokė, kad moters neįmanoma pergirti.

Savo trūkumus namie vyrai stengiasi kompensuoti

žavėdamiesi partnerių atliekamais nuobodžiais, daug laiko reikalaujančiais darbais ir prisipažindami, kad toks daugiaprocesis režimas jiems neįkandamas.

(Galantiškai ištarta ši informacija skamba ne taip jau globėjiškai, kaip galima būtų tikėtis.) Jei moteris neturi atlyginamo darbo, prancūzams užtenka proto niekada jos neklausti: ką gi darei visą dieną?

88. Išlikite šiek tiek paslaptingos Neužmegzkite romano iš šalies ir nedarykite kokių nors baisybių slaptai (gal ir nustebsite, bet paprasti Prancūzijos gyventojai svetimauja retai; nepaisyti ištikimybės labiau linkę šalies prezidentai).

Tačiau savo santuokoje palikite šiek tiek paslapties à la française (pagal prancūzus). Tegul lieka joje užuominų, reikšmingų žvilgsnių

ir iki galo nepasakytų dalykų.

Nieko baisaus ir su kitais paflirtuoti. Supraskite, kad tokie pabendravimai tik suteikia žvalumo ir, kitaip negu holivudiniuose scenarijuose, neįklampina į negailestingą svetimavimo ir mirties liūną.

89. Vakarai tegul priklauso suaugusiesiems Po pasakų, lopšinių ir pabučiavimų prancūzai tėvai tvirtai skelbia vaikų miego

metą. Turėti laisvo nuo vaikų laiko vakarais, anot jų, – ne atsitiktinė privilegija, o pagrindinė žmogaus teisė. Tas pats ir su kartkartėmis pasitaikančia galimybe praleisti vakarą mieste arba pasprukti ilgam poilsio savaitgaliui à deux (dviese).

Prancūzai neturi amerikietiško „naktinio pasimatymo“ atitikmens. Jie eina į miestą, kai tik gali, visai kaip darydavo mūsų tėvai. Jie mano, kad tvirta ir mylinti santuoka lemia visos šeimos

laimingą gyvenimą. Nuoširdžiai paaiškinkite tai vaikams. Jie supras.

90. Nestatykite vigvamo svetainėje Prancūzai žino, kad sunku mėgautis suaugusiųjų akimirkomis spoksant į žaislinę virtuvėlę.

Paprastai jie neleidžia, kad vaikų žaislai ir žaidimai visą laiką būtų svetainėje. Įveskite šeimos ritualą prieš miegą sunešti

žaislus atgal į vaikų kambarius.

Svetainėje pastatykite dėžę (ne ryškiaspalvę), į kurią galėsite suslėpti pasimetusias lego kaladėles ir lėlių galūnes.

Neleiskite vaikiškam motyvui vyrauti interjero apdailoje.

Dešimtas skyrius

Tvirtai sakykite „ne“

Prancūzų

vaikų auklėjimo kovos šūkis skamba taip: sprendžiu aš (c’est moi qui décide). Šią frazę tėvai taria, o kartais ir rikteli, primindami apie savo vadovavimą arba susigrąžindami valdžią į savo rankas. Vien tardami šiuos žodžius sustiprėjame.

(Pabandykite juos ištarti kad ir prancūziškai.

Pajusite tvirtėjančią nugarą.)

Norint būti tuo, kuris sprendžia, nereikia būti milžinu.

Prancūzai tėvai nenori savo vaikų paversti klusniais robotukais. Tačiau jie vis dar sutinka su Žano Žako Ruso teiginiu, išsakytu prieš 250 metų, kad vaikams kenkia nuolatinės derybos. „Nėra blogiau, nei versti vaiką nuolat blaškytis tarp savo ir jūsų valios, be galo ginčytis, kas čia šeimininkas.“

91. Sakykite „ne“ nedvejodami Prancūzai neišrado non (ne).

Tik ypač meistriškai taria šį žodį. Ir nenuogąstauja, kad suvaržymai apribos vaiko kūrybiškumą ar sugniuždys jo sielą. Anot jų, vaikams geriausia skleistis neperžengiant ribų ir ramiau žinant, kad laivą vairuoja suaugusysis.

Iš dalies prancūzų non skamba taip įtikinamai dėl to,

kad tėvai nekartoja jo nuolat.

Jie mano, kad didesnę tikimybę pasiekti vaikų sąmonę turi keli strategiškai motyvuoti „ne“, o ne nepaliaujamas kartojimas.

Labai griežti tėvai būna dėl kelių pagrindinių dalykų.

Tikrąją paslaptį slepia vienareikšmis draudimo pateikimas. Vaikai skiria, kada iš tikrųjų sakote „ne“ ir tik​rai neketinate nusileisti.

Nėra reikalo kelti balso. Dera įremti žvilgsnį vaikui į akis, pritūpus, jei reikia, ir su ramiu

pasitikėjimu paaiškinti taisyklę. Čia neapsieinama be šiokio tokio įgudimo. Ištarę „ne“ tinkamai, patys tai pajusite. Ne tik vaikui pasirodysite autoritetingiau; patys tikrai patikėsite esą padėties šeimininkai.

92. Kuo dažniau sakykite „taip“ Prancūzai įsitikinę, kad kita būtina sąlyga būti autoritetu savo vaikui – tai kuo dažniau sakyti jam „taip“.

(Vienas

ekspertas nurodo bendrą žodžių „autoritetas“ ir „autorizuoti“ šaknį.) Reikia šiek tiek pakreipti situacijas, kad pritiktų atsakyti „taip“. Tačiau tokios pastangos veikia raminamai.

Vaikas pasijunta labiau gerbiamas ir gauna progą tenkinti poreikį savo pastangomis. Žinoma, visiška laisvė jį priblokštų. Pagal idealų prancūzų scenarijų vaikas prašo leidimo ką nors daryti, o tėvas ar motina tą leidimą duoda.

93. Paaiškinkite taisyklės pagrindą Sakydami „ne“ visada turėtumėte paaiškinti priežastį.

Juk nebandote vaiko įbauginti, kad jis paklustų jums. Veikiau norite jam sukurti suprantamą, nuspėjamą pasaulį ir parodyti, kad gerbiate jo savarankiškumą ir protą.

Iškilus pavojui iš pradžių veikite, o priežastį paaiškinsite vėliau. Visada remkitės faktais: te jūsų paaiškinimas neprimena

derybų (ir toks nėra). Kartais pravartu vaikams priminti taisykles.

Viena prancūzė mama, kaskart įžengusi į prekybos centrą, sako dviem savo dukroms, kad jos čia atėjo pirkti ne žaislų ir ne saldainių, o būtinų prekių namams. Pasak jos, dėl tokio nuoseklaus mamos elgesio mergaitės daugiau nebeprašo nei žaislų, nei saldainių. (Jos turi galimybę jų nusipirkti už savo kišenpinigius.)

Kalbėdami su vaikais prancūzai tėvai dažnai primena

teises: „Neturi teisės kandžioti Pjero.“ Taip leidžiama suprasti, kad egzistuoja aiški taisyklių sistema, ir vaikas turi teisę elgtis kitaip.

94. Kartais vaikas jūsų nekęs Anot prancūzų psichologų, vaikų norams galo nematyti. Jūsų, gimdytojo, pareiga – nutraukti įgeidžių grandinę, kartais tariant „ne“. Tai išgirdęs vaikas tikriausiai supyks. Galbūt net laikinai jūsų nekęs.

Tai

nereiškia, kad esate siaubingas tėvas ar motina.

Vienas psichologas aiškina: „Jei gimdytojas nesustabdo vaiko, šiam tenka pačiam save stabdyti arba nestabdyti, dėl to kyla kur kas daugiau nerimo.“ Kitaip tariant, norėdami visada patikti vaikui, paprasčiausiai negalite atlikti savo darbo.

Būkite stiprūs, ir jūsų vaikas, pasak prancūzų, „ras savo vietą“.

95. Išsklaidykite dramą

Prancūzijoje taip dažnai sakoma apie elgesį su įvairaus amžiaus susierzinusiais ar kaprizingais vaikais. Štai kas turima omenyje: konfliktiškų akimirkų įtampą reikėtų sumažinti reaguojant į vaikus ramiai arba praskaidrinant nuotaiką juokeliu.

Venkite barti vaiką girdint kitiems žmonėms.

Viena prancūzė mama pasakojo įtarusi, kad paauglė dukra naktį, kai pas ją nakvojo draugė, rūkė, bet kitą rytą ji palaukė ir apie

tai užsiminė tik tada, kai draugė išėjo. „Jei iškelsi vaikui sceną, jis su tavimi nebekalbės“, – paaiškino ji.

Stenkitės išlaikyti autoritetą neprarasdami ryšio su vaiku. Jei taip įpykote, kad jums reikia laiko atvėsti, taip ir pasakykite. „Nemanau, kad vaikų pasaulis labai nutolęs nuo suaugusiųjų pasaulio.

Jie geba viską suprasti“, – sakė ta pati mama.

96. Ne drausminate, o ugdote

Kitą kartą, kai vaikas prašneks pilna burna makaronų, atsiminkite, kad pamažu mokote jį elgesio prie stalo lygiai taip pat, kaip vėliau mokysite skaičiuoti.

Kitaip tariant, išmokstama ne akimirksniu.

Prancūzai sako, kad jie vaikus ne drausmina, o ugdo. Tas ugdymo procesas prasideda nuo pačios mažumės. Kitaip nei drausminimą, mokymą (nieko bendro neturintį su mokykla) tėvai supranta kaip nuolatinį savo darbą. Kai jums į sterblę

pataikys agurko griežinėlis, prisiminkite, kad šiuo metu atliekate ugdymo darbą, ir nesijausite taip baisiai įžeisti ir perpykę.

Neužsipulkite vaiko dėl kiekvieno nusižengimo. Mažą išdaigą prancūzai vadina bétise (tariamas „betyz“). Šis žodis padeda vertinti nusižengimus objektyviai. Jei vaikas šokinėja ant sofos arba prieš vakarienę nutrenkia duonos gabalėlį nuo stalo, tai jis padaro bétise. Jas kartais krečia visi vaikai.

Pataupykite bausmes rimtiems nusižengimams. Taip padėsite vaikui suprasti, kas yra svarbu.

97. Išpūskite akis Prancūzijoje viena iš deramų reakcijų į bétise – pažiūrėti į vaiką didelėmis akimis.

Nepalankus pelėdiškas žvilgsnis pasitarnauja kaip įspėjimas. Jis reiškia, kad jūs matėte, ką vaikas iškrėtė, ir kad jam reikėtų susiimti. „Svarbu, kad vaikas suprastų, jog nusižengė

taisyklei“, – vieną motiną.

išgirdau

sakant

98. Duokite vaikams laiko sutikti Vadovaujate šeimai, o ne karo batalionui. Nesitikėkite, kad vaikas, vos išgirdęs jūsų įsakymą, puls jį vykdyti.

Paaiškinkite, ko norite, kad jis padarytų, tada stebėkite ir laukite, kol jis sutiks. Aišku, kad darote spaudimą, bet drauge leidžiate jam laisvai apsispręsti,

kaip ir kokiu greičiu jis sutinka.

Jei vaikas pajunta turįs šiokią tokią teisę galutinai spręsti, padidėja tikimybė, kad pamoka bus veiksminga ir ilgalaikė.

99. Bauskite retai, bet prasmingai Būti puni (nubaustam) prancūzų šeimoje – didelis įvykis, ne šiaip kokia per kiekvieną vakarienę pasikartojanti smulkmena.

Pasak ekspertų, bausti reikia tuoj po nusižengimo, dalykiškai

ir be pykčio. Paprastai tėvai siunčia neklaužadą į vaikų kambarį „pasimarinuoti“, t. y. pagalvoti apie nusižengimą, ir liepia grįžti tik tada, kada nusiramins ir bus pasirengęs kalbėti.

Vyresni vaikai baudžiami keliomis dienomis be televizijos, kompiuterio ar videožaidimų, kartais savaitei netenka mobiliojo telefono.

Tėvai sako, kad prieš bausdami vaikus visada įspėja ir savo grasinimus įvykdo iki galo. Be to, jie patys stengiasi būti

teisingi ir pažadėtą dieną telefoną grąžina. Po konflikto, anot jų, ryšį atkurti reikia tėvams, pavyzdžiui, pasiūlyti drauge pažaisti mėgstamą žaidimą. Mokykite vaiką, kad po audros ateina ramybė.

100. Kartais nieko negalite padaryti Žinokite, kada nuleisti rankas.

Kartais niekas neveikia ir tenka išlaukti. Atsiminkite, kad jūsų ugdomoji misija ilgalaikė.

Neprivalote laimÄ—ti kiekvienos kovos.

Mėgstami Paryžiaus vaikų darželio receptai Šiuos

patiekalus valgo trimečiai ir mažesni vaikai, lankantys valstybinius Paryžiaus vaikų darželius.

Kiekvieno darželio virėjai maistą ruošia

vietoje ir pietums patiekia keturis patiekalus: užkandį, pagrindinį patiekalą su garnyru, įvairaus sūrio ir vaisių desertą (vaikai iki dvejų metų gauna tik du patiekalus).

Darželio dietologė kiekį pritaikė šeimos valgymui; kiek​vienas receptas skiriamas dviem suaugusiesiems ir dviem vaikams.

UŽKANDŽIAI IR GARNYRAI

Carottes râpées à l’orange Tarkuotos morkos su apelsinų sultimis Patiekalą galima patiekti vos paruoštą arba palaikyti pernakt, kad pasimarinuotų.

3 morkos 2 šaukštai rapsų aliejaus 1 apelsino sulčių

⅛ skiltelės traiškyto česnako žiupsnelis druskos

Sutarkuokite morkas.

Mažame dubenėlyje sumaišykite aliejų, sultis, česnaką ir druską.

Užpilkite mišiniu tarkuotas morkas ir sumaišykite.

Veloute d’artichaut à la crème Kreminė artišokų sriuba 1 didelė bulvė 2 smulkiai pjaustyti svogūnėliai 2 šaukštai alyvuogių aliejaus 6 konservuotų (skardinėje ar butelyje) artišokų apatinių dalių, pjaustytų kubeliais vandens (apie 2 puodelius) druskos

2 šaukštai grietinės smulkintų žolelių (petražolių, bazilikų arba kalendrų)

Nuplaukite ir nuskuskite bulvę.

Supjaustykite stambiais gabalėliais.

Didelėje keptuvėje arba troškintuvėje pakepinkite svogūnėlius su trupučiu alyvuogių aliejaus.

Suberkite bulvę ir artišokus.

Pakepinkite 2 min.

Užpilkite daržoves vandeniu, pasūdykite ir virkite apie 40

min. (arba 20 min. greitpuodyje).

Išvirusią sriubą užbaltinkite grietine ir gerai sumaišykite. Jei mėgstate trintą, sutrinkite rankiniu maišikliu.

Sriubą laikykite šiltą, kol būsite pasiruošę valgyti.

Patiekdami užberkite žiupsnelį žolelių.

Brocoli braisé Troškinti brokoliniai kopūstai 500 g šviežių arba šaldytų brokolinių kopūstų druskos 1 šaukštas nesūdyto sviesto

Šviežius brokolinius kopūstus 4– 5 min. virkite garuose arba 5–6 min. panardinkite į verdantį vandenį. Šaldytus brokolinius kopūstus 8–10 min. virkite

garuose arba 10–12 min. panardinkite į verdantį vandenį.

Brokoliniai kopūstai turėtų būti tvirti, neištižę. Šiek tiek nuoviro pasilikite. Brokolinius kopūstus gerai nuvarvinkite ir pasūdykite.

Keptuvėje išlydykite sviestą.

Nustatykite vidutinę kaitrą ir kepinkite brokolinius kopūstus su sviestu 5 min., kol suminkštės. Jei dar vis per kieti, apšlakstykite šlakeliu nuoviro.

PAGRINDINIAI PATIEKALAI

Potage complet lentilles Soti lęšių sriuba 2 pjaustyti svogūnėliai alyvuogių aliejaus 2 puodeliai lęšių 2 vidutinio dydžio skustos bulvės, pjaustytos vidutinio dydžio gabalėliais 5 puodeliai šalto vandens 1 smulkinta česnako skiltelė

juodųjų pipirų ½ šaukštelio kmyninių kuminų 2 vidutinio dydžio skustos morkos druskos ¼ indelio grietinės 60 g smulkiai pjaustytų vištų krūtinėlių smulkintų petražolių

Dideliame prikaistuvyje pakepinkite svogūnėlius su trupučiu alyvuogių aliejaus, suberkite lęšius, bulves,

užpilkite šaltu vandeniu, kad apsemtų, sumeskite česnaką, juoduosius pipirus, kmyninius kuminus ir morkas.

Užvirkite, uždenkite ir, nustatę vidutinę kaitrą, virkite 45 min., kol bulvės ir lęšiai suminkštės. Prireikus įpilkite dar vandens.

Pasūdykite.

Grietinę įmaišykite į sriubą (jei norite, grietinės galite dėti mažiau arba patiekdami įkrėsti po dribsnį į kiekvieną dubenėlį).

Kol lęšiai verda, keptuvėje pakepinkite vištieną su trupučiu

alyvuogių aliejaus.

Sriubą išpilstykite į dubenėlius, tada į kiekvieną įdėkite po truputį vištienos ir įberkite po žiupsnelį petražolių.

Saumon à la créole Kreoliška lašiša Šį patiekalą Paryžiaus vaikų darželiuose išpopuliarino juose dirbantys virėjai, atvykę iš prancūziškų Karibų salų.

1 vidutinio dydžio pjaustytas svogūnas 1½ šaukšto saulėgrąžų arba alyvuogių aliejaus 400 g kubeliais pjaustytų konservuotų arba šviežių

pomidorų ½ šaukšto smulkintų čiobrelių 1 laurų lapelis pjaustytų petražolių druskos ir pipirų 3–4 vidutinio dydžio šviežių arba šaldytų lašišų filė 1 citrinos sulčių

Įkaitinkite orkaitę iki 220 °C. Didelėje keptuvėje pakepinkite svogūną su trupučiu aliejaus.

Sukrėskite pomidorus, suberkite čiobrelius, įmeskite laurų lapelį, pasūdykite ir

pagardinkite pipirais. Uždenkite ir lėtai virkite 15 min. Į karščiui atsparią keptuvę sudėkite lašišų filė. (Šaldytą žuvį iš pradžių atšildykite mikrobangų krosnelėje.)

Ant lašišos užspauskite citrinos sulčių, tada ant viršaus šaukštu sudėkite pomidorų mišinį. Kepkite orkaitėje 20–30 min., kol visai iškeps. Prieš patiekdami išrankiokite visus kaulus, išmeskite laurų lapelį, į kiekvieną lėkštę dar įberkite po žiupsnelį šviežių petražolių arba

česnako laiškų. Patiekite lašišą su ryžiais ir daržovių garnyru (rekomenduotina su troškintais brokoliniais kopūstais).

Flan de courgettes Cukinijų apkepas 3 vidutinio dydžio cukinijos 2 smulkiai pjaustyti svogūnėliai 2 šaukštai alyvuogių aliejaus 4 kiaušiniai artipilnis puodelis grietinės ¼ šaukštelio druskos ¼ šaukštelio maltų muskatų ¾ puodelio tarkuoto sūrio (griujero arba šveicariško)

Įkaitinkite orkaitę iki 180 °C. Nuplaukite ir nulupkite cukinijas. Nepjaustytas jas 9 min. virkite arba 15 min. panardinkite į verdantį vandenį.

Gerai nuvarvinkite ir supjaustykite plonais apskritais griežinėliais.

Svogūnėlius pakepinkite su alyvuogių aliejumi.

Dubenyje sumaišykite (ne per daug) kiaušinius, grietinę, svogūnėlius, druską ir muskatus.

Išklokite kvadratinę arba

stačiakampę kepimo formą pergamentiniu popieriumi (jei jo turite).

Ant formos dugno padėkite sluoksnį cukinijų.

Cukinijas visiškai užpilkite kiaušinių mišinio sluoksniu.

Klokite kitą cukinijų sluoksnį, ant jo – antrą kiaušinių mišinio sluoksnį.

Kartokite, kol suvartosite visus produktus.

Paviršių apibarstykite sūriu ir kepkite 30–40 min.

Nebūtina (bet labai rekomenduotina): kiekvieną

cukinijų apkepo porciją užpilti trupučiu šiltos pomidorų tyrės (žr. receptą toliau).

Pomidorų tyrė 4 dideli prinokę pomidorai (arba apie 300 g konservuotų pjaustytų pomidorų) 3 šaukštai alyvuogių aliejaus 1 nulupta ir nepjaustyta česnako skiltelė ½ šaukštelio smulkintų čiobrelių ½ šaukštelio smulkintų petražolių 1 laurų lapelis

½ šaukšto cukraus druskos ir pipirų

Šviežius pomidorus, nupjovę odelę nuo apačios, panardinkite į verdantį vandenį 30 sek., kad lengviau luptųsi odelė.

Nulupkite, išimkite sėklas ir supjaustykite kubeliais.

Prikaistuvyje įkaitinkite aliejų. Įmeskite česnaką, čiobrelius, laurų lapelį, sukrėskite pomidorus, suberkite cukrų, pasūdykite ir pagardinkite pipirais. Uždenkite

ir lėtai virkite 20–30 min.

Prieš patiekdami išgriebkite ir išmeskite česnako skiltelę ir laurų lapelį.

DESERTAI

Purée de poire et banane Kriaušių ir bananų tyrė 2 didelės arba 3 mažos minkštos kriaušės 2 bananai ½ citrinos sulčių ¼ puodelio vandens

Nuplaukite ir nulupkite kriaušes ir bananus.

Supjaustykite

gabalėliais.

Sudėkite vaisius į vidutinio dydžio prikaistuvį, užpilkite vandeniu, citrinos sultimis ir virkite 15–20 min., nustatę mažą kaitrą. Kartais šaukštu pamaišykite.

Nukelkite mišinį nuo kaitvietės ir tegu kelias minutes pravėsta.

Kai nustos garuoti, supilstykite į mažus puodelius.

Uždenkite ir laikykite šaldytuve, kol bus laikas valgyti.

Pomme au four à la cannelle Kepti obuoliai su cinamonu 4 obuoliai (bet kokie kepti tinkami obuoliai) 1½ šaukšto nesūdyto sviesto 4 šaukšteliai cukraus cinamono

Įkaitinkite orkaitę iki 180 °C. Nuplaukite obuolius ir išpjaukite šerdis (jei galite, palikite dalelę šerdies apačioje). Į kiekvieną

obuolį įdėkite po gumulėlį sviesto, įberkite po šaukštelį cukraus.

Ant viršaus užbarstykite šiek tiek cinamono. Į kepimo skardą įpilkite vandens, kad apsemtų kelis milimetrus (taip obuoliai neprilips), sudėkite obuolius.

Kepkite 20–30 min., kol obuolių įdaras išsilydys.

Išimkite obuolius iš skardos.

Patiekite šiltus arba šaltus.

Gâteau chocolat Šokoladinis pyragas sviesto ir miltų kepimo formai ištepti ir pabarstyti 140 g kepti tinkamo šokolado 7 šaukštai nesūdyto sviesto 6 šaukštai miltelinio cukraus 6 šaukštai miltų 3 dideli arba 4 maži kiaušiniai (tryniai atskirti nuo baltymų) druskos nebūtinai: plaktos grietinėlės

Įkaitinkite orkaitę iki 180 °C. Apskritą kepimo formą (23 cm skersmens) ištepkite sviestu ir pabarstykite miltais.

Prikaistuvyje lėtai išlydykite šokoladą ir sviestą, nustatę labai mažą kaitrą.

Nukelkite šokolado mišinį nuo kaitvietės. Maišydami mediniu šaukštu suberkite miltelinį cukrų, tada miltus. Įmaišykite vieną po kito kiaušinių trynius.

Atskirame dubenyje plakite kiaušinių baltymus su žiupsneliu druskos, kol atsiras standžių

putų.

Lėtai įmaišykite baltymus į šokoladinę tešlą. Per daug maišyti nereikia.

Tuojau pat supilkite tešlą į kepimo formą. Kepkite 30 min.

Tegu pyragas atvėsta.

Patiekite su dribsniu plaktos grietinėlės.

Pavyzdinis Paryžiaus vaikų darželio savaitės pietų valgiaraštis

PIR MA DIENIS Iki 12 mėnesių

Pagrindinis patiekalas ∙ trinta jūrų lydekų filė, be kaulų, su citrinų padažu Garnyras ∙ ekologiškų špinatų tyrė Desertas ∙ becukrė obuolių ir braškių tyrė Nuo 12 iki 18 mėnesių

Užkandis ∙ pomidorų salotos su citrina ir žolelėmis

Pagrindinis patiekalas ∙ pjaustyta jūrų lydekų filė, be kaulų, su citrinų padažu Garnyras ∙ ekologiškų špinatų tyrė Sūris ∙ kulomjė (minkštasis karvių sūris, panašus į bri) Desertas ∙ becukrė obuolių ir braškių tyrė Nuo 18 mėnesių iki 3 metų

Užkandis ∙ pomidorų salotos su citrina ir žolelėmis Pagrindinis patiekalas ∙ jūrų lydekų filė, be kaulų, su citrinų

padažu Garnyras ∙ ekologiškų špinatų tyrė su bešameliu Sūris ∙ mimoletė (kietasis oranžinis karvių sūris) Desertas ∙ becukrė obuolių ir braškių tyrė ANT RADIENIS Iki 12 mėnesių

Pagrindinis patiekalas ∙ trinta kalakutiena su bazilikų padažu Garnyras ∙ cukinijų tyrė Desertas ∙ becukrė kriaušių ir

ekologiškų obuolių tyrė Nuo 12 iki 18 mėnesių

Užkandis ∙ trinta porų sriuba Pagrindinis patiekalas ∙ pjaustyta kalakutiena su bazilikų padažu Garnyras ∙ cukinijų tyrė Sūris ∙ „Chanteneige“ (tepamas baltasis sūris) Desertas ∙ šviežias kivis Nuo 18 mėnesių iki 3 metų

Užkandis ∙ trinta porų sriuba Pagrindinis patiekalas ∙ pjaustyta kalakutiena su

bazilikų padažu Garnyras ∙ daržovių troškinys su ryžiais Sūris ∙ „Chanteneige“ Desertas ∙ šviežias kivis T REČIADIENIS Iki 12 mėnesių

Pagrindinis patiekalas ∙ trinta lėtai virta ėriena su morkomis ir pomidorais Garnyras ∙ pievagrybių tyrė Desertas ∙ bananų ir rabarbarų kompotas su cukrumi

Nuo 12 iki 18 mėnesių

Užkandis ∙ tarkuoti raudonieji kopūstai su grietine Pagrindinis patiekalas ∙ pjaustyta lėtai virta ėriena su morkomis ir pomidorais Garnyras ∙ pievagrybių tyrė Sūris ∙ baltasis Tomo Savojiečio sūris (kietasis karvių sūris) Desertas ∙ bananų ir rabarbarų kompotas su cukrumi Nuo 18 mėnesių iki 3 metų

Užkandis ∙ tarkuoti raudonieji kopūstai su grietine

Pagrindinis patiekalas ∙ lėtai virta ėriena su morkomis ir pomidorais Garnyras ∙ kuskusas Sūris ∙ baltasis Tomo Savojiečio sūris Desertas ∙ bananų ir rabarbarų kompotas su cukrumi KET VIRT ADIENIS Iki 12 mėnesių

Pagrindinis patiekalas ∙ smulkiai pjaustytas kumpis Garnyras ∙ šviežių trūkažolių

tyrė Desertas ∙ virtų klementinų ir ekologiškų obuolių tyrė Nuo 12 iki 18 mėnesių

Užkandis ∙ makedoniškos salotos (žaliosios ankštinės pupelės, morkos, salierai ir žalsvosios pupelės) Pagrindinis patiekalas ∙ pjaustytas kumpis Garnyras ∙ šviežių trūkažolių tyrė Sūris ∙ rokforas Desertas ∙ šviežias klementinas

Nuo 18 mėnesių iki 3 metų

Užkandis ∙ kviečių, pomidorų ir žalių saldžiųjų paprikų salotos Pagrindinis patiekalas ∙ trūkažolių ir kumpio apkepėlė Sūris ∙ rokforas Desertas ∙ šviežias klementinas PENKT ADIENIS Iki 12 mėnesių

Pagrindinis patiekalas ∙ trinta lašišų filė, be kaulų, su citrinų ir krapų padažu Garnyras ∙ brokolinių kopūstų

tyrė Desertas ∙ virtų ekologiškų obuolių tyrė Nuo 12 iki 18 mėnesių

Užkandis ∙ smulkiai tarkuotų ekologiškų morkų salotos Pagrindinis patiekalas ∙ pjaustyta lašišų filė, be kaulų, su citrinų ir krapų padažu Garnyras ∙ brokolinių kopūstų tyrė Sūris ∙ ožkų sūris Desertas ∙ kepti ekologiški obuoliai

Nuo 18 mėnesių iki 3 metų

Užkandis ∙ tarkuotų ekologiškų morkų salotos Pagrindinis patiekalas ∙ lašišų filė, be kaulų, su citrinų ir krapų padažu Garnyras ∙ spiraliniai makaronai su sviestu Sūris ∙ ožkų sūris Desertas ∙ kepti ekologiški obuoliai

PADĖKA

Šiai

knygai rastis padėjo Ann Godoff, Suzanne Gluck, Marianne Velmans ir Virginia Smith, narsiai redagavusios rankraštį, nors aplink siautė uraganas.

Ačiū vyriausiajai Paryžiaus lopšelių mitybos spe​cia​listei Sandrai Merle už pateiktus

receptus ir toleranciją galybei mano klausimų apie juos. Taip pat dėkoju Clairei Smith, kuri nenuilsdama pagal juos ruošė bandomuosius valgius (dar mažajai Keitei ir kitiems, priverstiems viską suvalgyti).

Už rankraščio komentarus dėkui Adamui Kuperiui ir Sapnai Guptai, taip pat Sarah’i Hutson, Aislinnai Casey ir Katei Samano.

Nenuilstančiai iliustratorei Margaux Motin dėkoju, kad mano kojas nupiešė dukart ilgesnes negu tikrovėje.

Nepaprastai dėkoju knygos „100 prancuziškų vaiko auklėjimo paslpačių“ skaitytojams, kurie teikė man klausimus, komentarus, istorijas ir padrąsinimus.

Jūsų entuziazmas ir įkvėpė mane parašyti šią knygelę. Ačiū daugybei prancūzų tėvelių, leidusių man juos klausinėti ir stebėti jų aplinkoje. Tarp jų – Frédérique Souverain, Ingrid Callies, Christophe Delin, Solange Martin, Esther Zajdenweber, Cécile Agon,

Christophe Dunoyer, Aurèle Cariès, Benjamin Barda ir Véronique Bouruet-Aubertot.

Knygos apie vaikų auklėjimo paradoksas – būtinybė vengti savo šeimos, kad būtų galima užbaigti knygą. Visada jaučiu dėkingumą Bonnie ir Hankui.

Už kantrybę (ir meilę) ačiū Leo, Leilai ir Joey’ui. Labiausiai dėkoju Simonui – jų tėvui ir mano vyrui. Après toi, le déluge (Po tavęs – tvanas).

BIBLIOGRAFIJA Badinter, Elisabeth. The Conflict: How Modern Motherhood Undermines the Status of Women. New York: Metropolitan Books, 2012.

Baumeister, Roy F., John Tierney.

Willpower: Rediscovering the Greatest Human Strength. New York: Penguin Press, 2011.

Bloom, Paul. „Moral Life of Babies“.

New York Times Magazine, 2010, gegužės 3.

http://www.nytimes.com/2010/05/09/m

t.html?pagewanted=all.

Bronson, Po, Ashley Merryman.

NurtureShock: New Thinking About Children. New York: Twelve, 2009.

Brunet, Christine, Nadia Benlakhel.

C’est pas bientôt fini ce caprice?

Les calmer sans s’énerver. Paris: Albin Michel, 2005.

Carroll, Raymonde. Cultural Misunderstandings: The FrenchAmerican Experience. Chicago: University of Chicago Press, 1990.

Delahaye, Marie-Claude. Livre de bord de la future maman. Paris: Marabout, 2007.

De Leersnyder, Hélène. L’enfant et son sommeil. Paris: Robert Laffont, 1998.

Dolto, Françoise. Lorsque l’enfant Paraît, Tome 1. Paris: Éditions du Seuil, 1977.

Dolto, Françoise, Danielle Marie Lévy. Parler juste aux enfants.

Paris: Gallimard, 2002.

Famili.fr. „La reprise de la sexualité après bébé“. http://www.famili.fr/,la-reprise-dela-sexualite-apresbebe,438,10193.asp.

Famili.fr. „Devenir parents et rester amants?“ http://www.famili.fr/,devenir-

parents-et-resteramants,599,280849.asp.

Gallais, Marie. „Impossible de s’occuper seule“. Parents, 2012 spalis, 99–100.

Gravillon, Isabelle, et al. „Nos enfants sont-ils trop protégés?“ Enfant Magazine, 2012 rugsėjis, 56–57.

Haberfeld, Ingrid. „Quel est l’impact du stress sur la grossesse?“ Parents, 2012 balandis, 60–61.

Heckman, James J. „Schools, Skills and Synapses“.

http://www.heckmanequation.org/con heck-man-equation.

Henry, Dominique. „Il part sans vous,

et c’est bon pour lui!“ Famili, 2012 rugpjūtis / rugsėjis, 104– 106.

Kahneman, Daniel, Alan B. Krueger. „Developments in the Measurement of Subjective WellBeing“. Journal of Economic Perspectives 20, 1 (2006): 3–24.

Marcelli, Daniel. Il est permis d’obéir. Paris: Albin Michel, 2009.

Marchi, Catherine. „12 conseils pour faire le Bonheur de votre enfant“.

Parents, 2010 rugpjūtis, 52–54.

Merle, Sandra, interviu su autore, 2012 rugsėjo 20.

Mindell, Jodi, et al. „Behavioral Treatment of Bedtime Problems

and Night Wakings in Young Children: AASM Standards of Practice“. Sleep 29 (2006): 1263– 1276.

Mischel, Walter, interviu su autoriumi, 2010 liepos 20.

Mon Enfant à l’école maternelle. http://cache.media.education.gouv.

National Institutes of Health. „Child Care Linked to Assertive, Noncompliant, and Aggressive Behaviors: Vast Majority of Children Within Normal Range“.

2003 liepos 16.

Ochs, Elinor, Carolina Izquierdo. „Responsibility in Childhood: Three Developmental

Trajectories“. Ethos 37, Nr. 4 (2009): 391–413.

Ollivier, Debra. What French Women Know About Love, Sex, and Other Matters of Heart and Mind. New York: G. P. Putnam’s Sons, 2009.

Pernoud, Laurence. J’élève mon enfant. Paris: Editions Horay, 2007.

Pinella, Teresa, Leann L. Birch. „Help Me Make It Through the Night: Behavioral Entrainment of Breast Fed Infants Sleep Patterns“. Pediatrics 91, Nr. 2 (1993): 436–443.

Pleux, Didier. „Enfants tyrans: un peu de bon sens!“ Doctissimo.fr.

interviu:

http://www.doctissimo.fr/html/psycho mag_2003/mag1024/ps_7167_enfan Programme National Nutrition Santé. La santé vient en mangeant et en bougeant. 2004.

Rossant, Lyonel, Jacqueline RossantLumbroso. Votre Enfant: Guide à l’usage des parents. Paris: Robert Laffont, 2006.

Rousseau, Jean-Jacques. Emile, or On Education. Vert.: Allan Bloom.

New York: Basic Books, 1979.

Senior, Jennifer. „All Joy and No Fun“. New York, 2010 liepos 12.

Sethi, Anita, Walter Mischel, J. Lawrence Aber, Yuichi Shoda,

Monica Larrea Rodriguez. „The Role of Strategic Attention Deployment in Development of Self-Regulation: Predicting Preschoolers’ Delay of Gratification from Mother-Toddler Interactions“. Developmental Psychology 36, Nr. 6 (2000 lapkritis): 767–777.

Thirion, Marie, Marie-Josèphe Challamel. Le sommeil, le rêve et l’enfant: De la naissance à l’adolescence. Paris: Albin Michel, 2002.

Thompson, Caroline. Autorės interviu. 2010 balandžio 20.

Twenge, Jean M., W. Keith Campbell,

Craig A. Foster. „Parenthood and Marital Satisfaction: A MetaAnalytic Review“. Journal of Marriage and Family 65, 3 (2003 rugpjūtis): 574–583.

Vaineau, Anne-Laure. 5 conseils pour éviter le baby-clash.

http:// www.psychologies.com/Famille/Etr parent/Equilibre-ducouple/Articles-et-Dossiers/5conseils-pour-eviter-le-babyclash.

Warner, Judith. „How to Raise a Child“. New York Times, 2012 liepos 27.

http://www.nytimes.com/2012/07/29/b

your-children-well-by-madelinelevine.html?page wanted=all.

Winter, Pam. Engaging Families in the Early Childhood Development Story; Neuroscience and Early Childhood Development: Summary of Selected Literature and Key Messages for Parenting.

Education Services Australia Ltd. As the legal entity for the Ministerial Council for Education, Early Childhood Development and Youth Affairs, 2010.