Johannes Vermeer
2. Stoka – skurdas ir akstinas Žmonės įvardina skurdą ir nepriteklių kaip pagrindinę problemą, visi trokšta saugumo ir apibrėžtumo. Tai natūralu. Vis didesnė politinių pažadų dalis nukreipta į skurdo panaikinimą, visuomenėje vis labiau plinta pašalpos, išmokos ir kitos priemonės, skirtos apsaugoti žmones nuo skurdo ir medžiaginio nesaugumo.
palengvinti ir paįvairinti savo ir kitų žmonių gyvenimą. Tai mūsų kelias į konstruktyvų buvimą su kitais, nusiteikimas matyti ir atjausti kitus, atsiliepti į jų poreikius. Svarbu, kad šis kelias žmogui būtų atviras ir kad nuo jaunystės būtų skiepijamas pozityvus santykis su mus supančio pasaulio netobulumu. Tuo pačiu žmogus išsprendžia ir savo gerovės problemą ir tampa pajėgus pasirūpinti savimi, nebūti kitiems našta. Tai yra pamatinis ir ilgalaikis kovos su skurdu būdas.
Vis dėlto, kaip rodo tarpdisciplininiai tyrimai, nesaugumas ir nepasitenkinimas esama gerove yra dėsningi ir neišvengiami šios tikrovės elementai. Jie turi ne tik neigiamą poveikį žmogui, bet ir skatina jį veikti, kurti, mokytis, ieškoti bendraminčių ir bendradarbių, realizuoti savo gebėjimus ir nuolat juose augti. Mūsų nepasitenkinimas tikrove apsprendžia mūsų veikimo tikslus ir prioritetus. Viskuo patenkintas žmogus netenka gyvenimo prasmės, nesiekia tarnauti kitiems.
RETORIKA, KURI TRAKTUOJA ŽMOGŲ KAIP NEĮGALŲ PASIRŪPINTI SAVIMI IR KITAIS, KAIP Į MEDŽIAGINIŲ GĖRYBIŲ VARTOJIMĄ ORIENTUOTĄ BŪTYBĘ, REDUKUOJA ŽMOGŲ.
Žmogui būdinga rūpintis ne tik asmenine gerove, jį jaudina ir kitų žmonių išgyvenami nepritekliai ir kančia. Žmogus atsiliepia į kitų poreikius ir kurdamas, ir pasidalindamas sukurta gerove bei įgyta patirtimi. Tam, kad žmonės būtų tokiais atsakingais piliečiais, reikalinga kultūrinė terpė, kurioje visuotinai suprantama, kad nuo mūsų pačių veiklaus atsako į negeroves priklauso rytojus. „Gerovės valstybės“ retorika, kuri perima visą atsakomybę už stokas į savo rankas, palieka žmones neveiklius ir neatsakingus. Retorika, kuri traktuoja žmogų kaip neįgalų pasirūpinti savimi ir kitais, kaip į medžiaginių gėrybių vartojimą orientuotą būtybę, redukuoja žmogų ir pakerta jo orumą. Ilgainiui galima sulaukti skaudžių pasekmių, kai žmogus ir tampa tokiu neįgaliu, visko laukiančiu iš valstybės, o orumą ima sieti tik su visišku saugumu, visų norų tenkinimu ir visko turėjimu.
NESAUGUMAS IR NEPASITENKINIMAS ESAMA GEROVE YRA DĖSNINGI IR NEIŠVENGIAMI ŠIOS TIKROVĖS ELEMENTAI. JIE TURI NE TIK NEIGIAMĄ POVEIKĮ ŽMOGUI, BET IR SKATINA JĮ VEIKTI, KURTI, MOKYTIS, IEŠKOTI BENDRAMINČIŲ IR BENDRADARBIŲ, REALIZUOTI SAVO GEBĖJIMUS IR NUOLAT JUOSE AUGTI.
Ne tik valstybės politika, bet ir pats politinis diskursas, rinkimų retorika turėtų pasitarnauti tam, kad žmonės būtų įgalinti pozityviai atsiliepti į juos netenkinančią tikrovę. Kiekvienas žmogus turi unikalių gebėjimų ir patirties, tad pastebi jį supančioje aplinkoje vis kitokias galimybes – ką galima būtų pagerinti, kuo
13
