Jan Steen
3. Skurdas, atskirtis ir socialinė parama Kaip yra įprasta? Deja, politikams sunku susilaikyti nuo pagundos siekti populiarumo tarp rinkėjų grupių arba bendrai – žadama remti visus, geriau, nei daro kitos partijos, daugiau, arba remti tas grupes, kurios mažiau buvo remtos iki šiol. Paradoksalu, bet nepaisant to, kad taiklumas yra labiausiai socialiai pagrįstas paramos principas, politikai jį išskirtinai retai naudoja.
Skurdo ir atskirties problemos egzistuoja ir skurdžiose, ir turtingose valstybėse, mat skurdas paprastai suvokiamas kaip santykinis rodiklis, nusakantis žmogaus asmeninę materialinę gerovę, palyginus su tos visuomenės standartu. Šių dienų socialinė politika yra plati, susimaišiusi su ekonomine, regionų plėtros ir kitomis politikomis. Neretai ji tarnauja politiniam populizmui. Skurdo ir atskirties priežastys bei efektyvūs jų mažinimo būdai priklauso nuo konkrečios visuomenės tradicijų, mentaliteto, institucijų, todėl ypač nevaisinga kopijuoti atskirų valstybių atskirus sprendimus. Socialinė politika gali būti sėkminga tik tuomet, kai yra kryptinga ir atitinkanti vietos specifiką. Todėl prieš projektuojant paramos bei skatinimo dydžius ir būdus, tikslinga išgryninti principus.
Neskatinti gyvenimo iš pašalpų – kitas socialinės politikos principas. Visų socialinių pašalpų, išskyrus dirbti negalintiems neįgaliesiems, sumos bei mokėjimo terminas turėtų padėti laikinai ir ribotai, ir jokiu būdu neskatinti gyventi iš pašalpų užuot įsidarbinus arba pradėjus savo verslą. Gyvenimas iš pašalpų yra ne tik našta biudžetui ir mokesčių mokėtojams, bet visų pirma, kenksmingas pačiam žmogui, jo vaikams bei aplinkai. Politika turėtų būti tokia, kad neįkalintų žmogaus nedarbo spąstuose.
Bendri socialinės politikos principai
GYVENIMAS IŠ PAŠALPŲ YRA NE TIK NAŠTA BIUDŽETUI IR MOKESČIŲ MOKĖTOJAMS, BET VISŲ PIRMA, KENKSMINGAS PAČIAM ŽMOGUI, JO VAIKAMS BEI APLINKAI. POLITIKA TURĖTŲ BŪTI TOKIA, KAD NEĮKALINTŲ ŽMOGAUS NEDARBO SPĄSTUOSE.
Taiklumas yra vienas svarbiausių socialinės politikos principų. Tai – orientacija į pagalbą labiausiai stokojantiems, o ne į paramą asmenų ar išlaidų grupėms. Šio principo laikantis Lietuvoje reikėtų vaiko pinigus, darbo paieškos pašalpą, subsidiją komunalinėms išlaidoms versti į vieną padidintą socialinę pašalpą, mokamą pagal pajamų ir turto testą bet kokios socia linės grupės gyventojams.
Nedarbo spąstai – rodiklis, rodantis finansinę motyvaciją nedirbti, Lietuvoje 2019 m. siekė net 87,8 proc., kai ES vidurkis sudarė 74,5 proc. Kuo aukštesnis procentas, tuo labiau darbuotojui neapsimoka dirbti, nes nedarbo ir kitos socialinės išmokos sudaro didesnę dalį galimų uždirbti darbuotojo pajamų. Akivaizdus neatitikimas: skurdesnė visuomenė nedirbantiems moka didesnes išmokas. Todėl artimojo laikotarpio tikslu galėtų būti priartėti prie ES nedarbo spąstų rodiklio vidurkio.
PARADOKSALU, BET NEPAISANT TO, KAD TAIKLUMAS YRA LABIAUSIAI SOCIALIAI PAGRĮSTAS PARAMOS PRINCIPAS, POLITIKAI JĮ IŠSKIRTINAI RETAI NAUDOJA. 15
