Frans Hals
6. Įstatymų leidybos kultūra Įstatymas kaip bendros valios aktas
pasigendama ribų ir nesilaikoma esamų taisyklių bei principų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nurodo, kad „konstitucinio teisinės valstybės principo esmė – teisės viešpatavimas“. Teisėkūros kontekste tai reiškia, kad Konstitucija riboja valdžios laisvę tiek leidžiant įstatymus, tiek juos vykdant. Seimas yra saistomas ne tik Konstitucijos, bet ir savo paties priimtų įstatymų, procedūrų ir reglamentų, tarp jų ir Teisėkūros pagrindų įstatymo. Šis įstatymas nustato reikalavimus teisės aktų iniciatyvoms ir projektams. Tai imperatyvūs reikalavimai, keliami teisėkūroje dalyvaujantiems subjektams, siekiant sukurti vientisą, nuoseklią, darnią ir veiksmingą teisės sistemą.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, prasidėjo teisinių valstybės pamatų klojimas. Žmonių santykis su teisėkūra buvo pozityvus – žmonės laukė naujų įstatymų, o šie reglamentavo esmines teises ir taisykles, reikalingas žmonių santykiams bei veiklai. TEISĖS AKTŲ LEIDYBA ŽMONĖMS TAPO VIENU PAGRINDINIŲ NESTABILUMO VEIKSNIŲ. TUO METU, KAI VISOS GYVENIMO SRITYS YRA IKI SMULKMENŲ SUREGULIUOTOS IR TOLIAU REGULIUOJAMOS, PAČIOJE TEISĖKŪROJE IR VALSTYBĖS INSTITUCIJŲ VEIKLOJE PASIGENDAMA RIBŲ IR NESILAIKOMA ESAMŲ TAISYKLIŲ BEI PRINCIPŲ.
Konstitucijoje atsispindi visuomenės sutartis – visų Lietuvos Respublikos piliečių demokratiškai prisiimtas įsipareigojimas dabartinei ir būsimosioms kartoms gyventi pagal Konstitucijoje įtvirtintas pamatines taisykles ir joms paklusti, idant būtų užtikrintas valdžios sprendimų teisėtumas, žmogaus teisės ir laisvės, idant visuomenėje būtų santarvė (Konstitucinis Teismas, 2004, 2010). Konstitucija, kaip aukščiausios teisinės galios aktas ir visuomenės sutartis, yra grindžiama universaliomis, nekvestionuojamomis vertybėmis, tarp jų suvereniteto priklausymu Tautai, demokratija, valdžios galių ribojimu, valdžios įstaigų priederme tarnauti žmonėms ir atsakomybe visuomenei, teisingumu, atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiu (Konstitucinis Teismas, 2004, 2006, 2009, 2012, 2014).
Pradžioje įstatymų reikėjo kaip teisinių santykių stabilumo garanto, o šiuo metu teisės aktų leidyba žmonėms tapo vienu pagrindinių nestabilumo veiksnių. Aktų gausa ir smulkmeniškumas, nepagrįstas įstatymų svarstymas skubos arba ypatingos skubos tvarka nesiderina su nusistovėjusiu, į saugumą ir stabilumą orientuotu Lietuvos gyvenimu. Tuo metu, kai visos gyvenimo sritys yra iki smulkmenų sureguliuotos ir toliau reguliuojamos, kai visur nustatytos ribos – kas leistina ir kas ne, o už tų ribų peržengimą numatytos poveikio priemonės, pačioje teisėkūroje ir valstybės institucijų veikloje
27
