Kokie skurdo sprendimo būdai egzistuoja laisvoje visuomenėje? Žmonėms iš prigimties būdinga savanoriška pagalba kitiems. Žmonės yra empatiški ir užjaučiantys, jiems rūpi, kad kitų poreikiai nėra patenkinti, ir jie yra linkę aukoti stokojantiesiems. Institucionalizuota savanoriška paramos sistema atsiranda iš pasikartojančių vienkartinės paramos aktų. Taip buvo atsiliepiama į skurdą iki valstybinio socialinio aprūpinimo sistemos sukūrimo. Negalintieji savarankiškai užsitikrinti pajamų remiami daugeliu skirtingų būdų: artimųjų ir kaimynų parama, brolijų, bažnyčios ir labdaros teikiama pagalba.
Koks laisvos visuomenės sprendimų poveikis žmogui ir kultūrai? Skatinamos pozityvios charakterio savybės: meilė, solidarumas, altruizmas, dosnumas, dėkingumas. Jos yra puoselėjamos savanoriškuose ir abipusiuose santykiuose ir paverčia socialinę pagalbą tradicijomis ir moralės normomis. Užmezgamas tiesioginis asmeninis ryšys. Tai sudaro galimybes susitapatinti su paramos gavėju – kuo labiau skurstančiojo situacija yra žinoma, tuo labiau kitas jam bus linkęs padėti. Sumažinamas atotrūkis tarp paramą gaunančių ir ją teikiančių. Suteikti paramą skurstančiam bendruomenės nariui – nerašyta norma, bendruomenės narių moralinė pareiga. Bendruomenėje žmones sieja abipusiai santykiai, jaučiamas natūralus įsipareigojimas pagelbėti šalia esančiam. Minimali pagalba stokojančiajam artimoje aplinkoje suteikiama beveik visuomet. Tyrimai rodo, kad mažiau pasiturintys visuomenės nariai yra labiau linkę padėti skurstantiems, nes jiems paprasčiau su jais susitapatinti. Parama laisvoje visuomenėje reiškia ne tik aprūpinimą materialinėmis gėrybėmis, bet ir socializacijos galimybę. Tai bendravimas, bendradarbiavimas, informacija apie darbo vietas, laikina pastogė ar rekomendacijos, būtinos įsidarbinimui. Tam tikrais atvejais tokia parama gali būti efektyvesnė nei materialinė. Paramos teikėjai jaučia pasitenkinimą. Teikiant paramą tiesiogiai yra patenkinami pamatiniai socialinių ryšių poreikiai. Daugiau pasitenkinimo yra patiriama, kai paramos teikėjas jaučiasi tiesiogiai prisidėjęs prie teigiamų pokyčių ir tai padaręs laisva valia. Pastangos nukreipiamos į žmogaus įgalinimą. Tikslas yra, kad pats žmogus vėl taptų atsakingu už savo gyvenimą, imtų rūpintis savimi ir pasijaustų naudingu, pilnaverčiu visuomenės nariu. Šio tikslo siekiama specialiai konkrečiam žmogui pritaikytomis priemonėmis, ieškant paties veiksmingiausio problemos sprendimo.
