Prof. H. Polukordas – įžymus Lietuvos farmakologas ir mokslinio darbo organizatorius

Prof. H. Polukordas – įžymus Lietuvos farmakologas ir mokslinio darbo organizatorius

Ilgą ir sudėtingą kelią nuėjo farmakologijos mokslas Vilniaus universitete. Jo ištakos aptinkamos jau pirmaisiais naujai įsteigto Medicinos fakulteto veiklos metais Materia medica kurse. Jį šalia kitų disciplinų skaitė įžymūs mokslininkai profesoriai E. Žiliberas, I. Langmajeris, A. Sniadeckis, J. Volfgangas, kurio rūpesčiu 1810 m. universitete įkuriama Farmakologijos ir farmacijos katedra. Šioje katedroje buvo įsteigtas farmakologijos kabinetas, farmacijos laboratorija, sudarytos sąlygos moksliniam darbui. Tačiau tada Medicinos fakultete daugiausia dėmesio buvo skiriama Lietuvos vaistingųjų augalų aprašymui bei vaistų formų ir preparatų gamybos technologijai. Vaistų poveikis organizmui anuo metu dažniausiai vertintas tik iš terapinio efekto pozicijų. Buržuazinės Lenkijos laikotarpiu Vilniaus Stepono Batoro universitete Farmakologijos katedroje, esant menkai materialinei bazei, mokslinis darbas buvo neintensyvus. Moksliniai tyrimai farmakologijos srityje labai išsiplėtė 1944 m. Vilniaus universiteto Farmakologijos katedrai pradėjo vadovauti prof. J. Kairiūkštis. Jis giliai ir šiuolaikiškai suvokė farmakologijos esmę ir reikšmę, greit subūrė katedros kolektyvą ir pradėjo mokslinius tyrimus eksperimentinės farmakologijos srityje. Prof. J. Kairiūkščio moksliniais darbais prasideda tikroji

farmakologija, t. y. mokslas apie vaistų poveikį organizmui. Vėliau žymiausi eksperimentinės farmakologijos pasiekimai susiję su prof. H. Polukordo veikla. Prisimenant Medicinos fakulteto (ypač per paskutinįjį 20-metį) mokslinius tyrimus ir mokslinį darbą farmakologijos baruose, iškyla prof. H. Polukordo sudėtingas paveikslas. Tai buvo nesibijantis sunkumų, tvirtai siekiantis užsibrėžto tikslo, įžvalgus mokslininkas, taiklaus žodžio meistras, taurus ir jautrus žmogus. H. Polukordas gimė 1920 m. dabartiniame Trakų rajone, Naujasodų vienkiemyje, valstiečių šeimoje. Nebodamas esančių sunkumų, H. Polukordas su jam būdingu užsispyrimu baigė pradžios mokyklą, vėliau – Aukštadvario progimnaziją ir Kaišiadorių gimnaziją. 1940 m. jis įstojo į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą. Hitlerinės okupacijos metais, esant blogoms gyvenimo sąlygoms, studijuodamas dirbo preparatoriumi Histologijos-embriologijos katedroje, vėliau vyr. laborantu Farmakologijos katedroje, kurioje nuo 1945 m., baigęs Medicinos fakultetą dirbo asistentu. H. Polukordas aktyviai dalyvavo pokario atkuriamajame darbe. Be tiesioginių pareigų universitete, jis dirbo visur, kur buvo reikalingos darbščios rankos: SAM Medicinos bibliotekos direktoriaus pavaduotoju, Ekonominės mokyklos mokytoju, Respublikinių sanitarinių švietimo namų metodinio skyriaus vedėju, vyr. dėstytoju Pedagoginiame institute. Prof. J. Kairiūkščiui vadovaujant, H. Polukordas, būdamas labai darbštus ir pareigingas, tapo prityrusiu farmakologu eksperimentatoriumi. 1948 m. prof. J. Kairiūkštį paskyrus Fakultetinės terapijos katedros vedėju, H. Polukordas dirbo vyr. dėstytoju ir laikinai ėjo Farmakologinės katedros vedėjo pareigas (1948–1952 m.). Apjungus Farmakologijos ir Mikrobiologijos katedras, H. Polukordas dirbo farmakologijos kurso vedėju (1952–1963), o nuo 1963 m. iki mirties (1980.IV.14) šios katedros vedėju. Nuo pirmųjų darbo metų profesorius intensyviai dirbo mokslinį darbą, 1954 m. apgynė kandidato disertaciją „Neobenzinolio farmakologinio veikimo klausimu“. Po dviejų metų jam suteikiamas docento vardas.

Negausus katedros personalas negalėjo plačiai reikštis moksliniame darbe. Gerai jausdamas mokslo progreso kryptis, farmakologijos reikšmę medicinai, H. Polukordas kartu su chemikais A. Kaušpėdu ir L. Jasinsku ėmėsi iniciatyvos įkurti tarpfakultetinę probleminę vaistų sintezės ir tyrimo laboratoriją. Tokia laboratorija įkuriama 1960 m. Joje buvo sudaryti 2 sektoriai: organinės sintezės –Chemijos fakultete (vadovas V. Daukšas) ir farmakologijos – Medicinos fakultete. Šiam darbo barui H. Polukordas atidavė visą save, pasireiškė kaip didžiulio talento organizatorius. Tai buvo pirmoji probleminė laboratorija universitete. Jos nedidelis kolektyvas, (pradžioje po keletą žmonių sektoriuose) resintezavo ir ištyrė α-adrenoblokatorių fentolaminą, trankviliantą, hidroksiziną, priešuždegiminę medžiagą 2,3-dioksibenzojinę rūgštį ir pradėjo kryptingai ieškoti adrenerginių, priešuždegiminių ir cholesterino bei lipidų apykaitą veikiančių medžiagų ir vietinių anestetikų.

Per 20 egzistavimo metų probleminė laboratorija ištyrė per 1000 naujų literatūroje neaprašytų junginių, tarp jų surasti labai aktyvūs vietiniai anestetikai, β-adrenoblokatoriai, cholesterino kiekį kraujuje mažinantys junginiai ir kt. Vietinį anestetiką benzodiokainą ir β-adrenoblokatorių benzodiaksiną TSRS SAM rekomendavo medicinos praktikai. Laboratorijos darbuotojai farmakologai spaudoje paskelbė apie 300 mokslinių straipsnių, gavo 8 išradimų autorinius liudijimus, apgynė vieną daktarinę (H. Polukordas) ir 10 kandidatinių disertacijų. Apie laboratorijoje atliekamus darbus skaityti pranešimai tarptautiniuose farmakologų kongresuose: 1969 m. Bazelyje (H. Polukordas), 1975 m. Helsinkyje (H. Polukordas, M. Repčytė), 1978 m. Paryžiuje (J. Ramanauskas), sąjunginiuose farmakologų suvažiavimuose bei konferencijose. Šių darbų iniciatorius bei organizatorius visuomet buvo farmakologijos sektoriaus vadovas H. Polukordas. 1967 m. jis apgynė medicinos daktaro disertaciją „Benzodiaksano-1,4 darinių farmakologija ir toksikologija“, sekančiais metais jam suteikiamas profesoriaus, o 1979 m. – LTSR nusipelniusio mokslo veikėjo vardas. Be mokslinio, prof. H. Polukordas intensyviai dirbo pedagoginį darbą. Puikias farmakologijos paskaitas prisimena visi jo darbo laikotarpiu Medicinos fakultetą baigę gydytojai. Be to, 1959 m. profesorius išleido „Bendrosios receptūros“ vadovėlį. 1969 m. kartu su V. Kempinsku jį papildė. Jis farmakologijos vadovėlio vidurinėms medicinos mokykloms vienas bandraautorių (1970 m.). Profesoriui vadovaujant buvo parengtas pirmasis lietuvių kalba farmakologijos vadovėlis aukštosioms mokykloms (1971 m.), o šiuo metu rengiamas spaudai jo iniciatyva pradėtas naujas farmakologijos vadovėlis. Prof. H. Polukordo pastangomis 1963 m. įsteigta Lietuvos TSR farmakologų mokslinė draugija, kurios pirmininku jis buvo iki mirties. Kaip mokslininkas ir pedagogas, jis padarė stebėtinai daug. Be tiesioginių pareigų, prof. H. Polukordas buvo Medicinos fakulteto mokslinės tarybos narys (1957–1980), šio fakulteto tarybos moksliniam laipsniui teikti sekretorius (1957–1968), LTSR aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerijos medicinos mokslo koordinavimo tarybos narys, probleminės komisijos pašaliniam vaistų veikimui tirti pirmininkas, šio žurnalo redkolegijos narys (1955–1976), Sąjunginės farmakologų draugijos valdybos (1963–1980) ir aktyvus „Žinijos“ draugijos narys, LTSR vyriausiosios enciklopedijų redakcijos mokslinis konsultantas, daugelio enciklopedinių ir mokslo populiarinimo straipsnių autorius. H. Polukordas buvo reiklus sau ir kitiems. Kartu dirbusiems farmakologams jis buvo atsidavimo pasirinktai profesijai, darbštumo, organizuotumo, atkaklumo, bendravimo kultūros su žmonėmis, taurumo pavyzdys. Tačiau mažai rūpindamasis savimi, iš gyvenimo pasitraukė anksti.

Perspausdinta iš: Sveikatos apsauga, 1980, Nr. 9, p. 42-44.