Rankose ir ant kojų Rafinuoti įspiriami bateliai ir grafiški krepšiai – to užtenka, kad šią vasarą spinduliuotumėte atsipalaidavimu. Deborah Reyner Sebag Fotografė Fiona Torre
L’Officiel Mada
Tendencijos
23
1
2
3
4
5
6
1. Odiniai įspiriami bateliai, Nicholas Kirkwood iš „Bon Marché Rive Gauche“, 365 €. 2. Verstos ožiuko odos įspiriami bateliai, Salvatore Ferragamo, 460 €. 3. Siuvinėto audinio įspiriami bateliai, Sanayi 313, 1 100 €. 4. Atlasiniai įspiriami bateliai, Stuart Weitzman, 425 €. 5. Verstos veršiuko odos įspiriami bateliai, Christian Louboutin, 595 €. 6. Odiniai mokasinai, Sergio Rossi, 795 €. Puslapyje kairėje, iš kairės į dešinę: medvilninė palaidinė, Ellery, 650 €. Maišytos medvilnės kelnės, The Row, 1 460 €, iš Matchesfashion.com. Lino ir odos rankinė, Céline, 1 300 €. Odiniai mokasinai, Givenchy, 595 €. Poplino palaidinė, Joseph, 495 €. Medvilninis sijonas, Cos, 79 €. Medvilninio audinio krepšys, Balenciaga, 795 €, iš Matchesfashion.com. Odos ir audinio krepšys, Miu Miu, kaina sutartinė. Odiniai mokasinai, AGL, 240 €.
Jubiliejus
30
LT identity: 20 lietuviškos mados metų Lietuvių dizainerių Jolantos Rimkutės ir Ievos Ševiakovaitės bendros kūrybos dvidešimtmečio istoriją galima pasakoti lyg skaitant austinę juostą, kurios kiekviena detalė turi savo vietą ir įaudžia vis kitą giją į bendrą mozaiką. Joje pagrindiniais instrumentais groja nostalgija, sentimentai, lemtingi atsitiktinumai, kūrėjo romantizmas, draugystė ir pokyčių bangos, ant kurių savaime pavyksta užšokti. „Kartais gyvenime nežinai, kiek įtakos turi tu ir kiek už tave kažkas sudėlioja“, – filosofiškai sako J. Rimkutė ir leidžiasi į prisiminimus. Ugnė Ugenskaitė
Asmeninio albumo ir prekės ženklo archyvo nuotr.
LT identity, 2008 m.
Modesto Ežerskio nuotr.
L’Officiel Mada
L’Officiel Mada
Jubiliejus
31
Vienos dienos šlovės istorija Jolanta ir Ieva bendros kūrybos pradžia sutartinai laiko 1997-ųjų gegužę, kai tarptautiniame mados festivalyje „In Vogue Vilnius“ su kolekcija „Noktiurnas“ laimėjo pagrindinį prizą ir į savo karjeros audinį įsisiuvo pirmąją Auksinę sagą. Sėkmingas vyresnių kolegų pavyzdys mokė dalyvauti konkursuose ir ne tik išdrįsti viešai parodyti pirmąsias studentiškas kolekcijas, bet ir užlipti ant scenos bei turėti, ką pasakyti. „Mes buvome tik studentės. 1997-ųjų „In Vogue“ turėjo būti tik dar vienas konkursas, kuriame būtume dalyvavusios ir toliau važiavusios dalyvauti į kitus festivalius, jeigu ne ši vienos dienos šlovės istorija, kuri pakeitė viską ir uždėjo didesnius antpečius, negu galėjome panešti“, – pasakoja J. Rimkutė. Tarptautinė komisija, kurią sudarė Prancūzijos dizaineriai Olivier Lapidusas, Hemantas Sagar, Didier Lecoanet, įvertino dvidešimt ketverių metų magistrantūros studentes – Jolanta ir Ieva laimėjo galimybę pasirodyti prêt-à-porter parodoje Paryžiuje. Pirmi grūdai „Tas prizas, galimybė važiuoti į prêt-àporter parodą, mados verslo parodą, buvo iššūkis“, – prisimena dizainerės. Jaunatviškas entuziazmas, profesinis smalsumas ir noras pažinti buvo pagrindiniai Ievos ir Jolantos kelionės varikliai, nes gavus nemokamą plotą parodoje teko susidurti su realybe ir didžiule investicija į kelionę – specialiai parodai tik iš lietuviškų audinių sukurti kolekciją „Vandens jausmas“, organizuoti tėvų apmokėtą kelionę ir daugybę kitų niuansų. Ši investicija ir galimybė pamatyti pasaulį bei jam pasirodyti
Asmeninio albumo (Pix studija) nuotr.
90-ųjų Vilniaus mados scena 90-ieji, Vilniaus mados scena triukšminga ir persismelkusi pokyčių: keičiasi lengvoji pramonė, silpnėja Vilniaus modelių namai, į novatorišką Vilniaus dailės akademijos Kostiumo dizaino katedrą įstoti ne tik sudėtinga, bet ir verta pasididžiavimo, o naują toną diktuoja aktyvi, ką tik studijas baigusių jaunų dizainerių karta. „Karta prieš mus – Sandra Straukaitė, Juozas Statkevičius, Julia Janus (tada – Julija Žilėnienė – red. past.), Seržas Gandžumianas, Ramunė Piekautaitė – buvo vyresnė, bet jautėsi akademijos dalimi, dalyvavo mados festivaliuose Lietuvoje bei užsienyje ir mums, jaunesniems studentams, buvo gražus pavyzdys bei akivaizdus kelias, kokiu reikia eiti“, – savo, kaip dizainerės, kelio pradžią prisimena J. Rimkutė.
Jolanta Rimkutė ir Ieva Ševiakovaitė
pasėjo grūdą tik daug vėliau išgrynintai krypčiai – tapatumo paieškoms mados pasaulyje. „Supratome, ką reiškia audinių pasirinkimas, pamatėme, kiek daug yra galimų stilių, sprendimų, skonių ir kultūrinio mentaliteto. Kai esi jauna, tai atrodo tiek daug, – šypsosi. – Buvo aišku, kad tai kitos kokybės ir naujų standartų pradžia.“ Po metų, 1998-aisiais, J. Rimkutė ir I. Ševiakovaitė įsisiuvo antrąją Auksinę „In Vogue Vilnius“ sagą ir patvirtino sau bei kitiems, jog pirmasis laimėjimas nebuvo tik „naujoko sėkmė“. „Poreikio kažką įrodyti nebuvo, labiau inercija dalyvauti toliau“, – tikina Jolanta. „Didžiausias mūsų noras buvo eksperimentuoti. Darai kolekciją, gauni progą ją parodyti, o dar tave ir apdovanoja!“ – prideda Ieva. Nors dizainerės vis dar ieškojo kūrybinės krypties, prieš metus Paryžiuje pasėti grūdai sudygo – antroji kolekcija „Klajonės“ ir jos baltų keliautojo archetipas, natūralūs audiniai bei spalvos jau pasąmoningai kvėpavo baltišku oru. Iš Paryžiaus haute couture... Vis dar savęs ieškančios kūrėjos vėl atsidūrė Paryžiuje, stažuotėje Lecoanet &
Hemant aukštosios mados namuose, kur galėjo prisiliesti prie visiškai kito stiliaus ir rytietiškos prabangos, pirmą kartą palietė brangius audinius bei nėrinius ir pamatė, kokios nuotaikos, išgyvenimai bei problemos tvyro aukštosios mados pasaulyje, kur turtingos klientės, arabų šeichų žmonos, perka prabangias suknias vien dėl etiketės „pagaminta Paryžiuje“. „Matėme, kiek rankų darbo tai kainuoja ir koks trapus bei nuolat su finansiniais išgyvenimais ir nesėkmėmis susiduriantis yra haute couture pasaulis“, – prisimena J. Rimkutė. Dizainerės Paryžiuje matė, kokią kainą moka jauni kūrėjai, norintys kurti prancūzišką madą: kiek metų turi dirbti nemokamai, kad vieną dieną galėtų tapti oficialiais darbuotojais. „Ieva norėjo Paryžiaus, bet finansiškai jame įsitvirtinti, kol Lietuva dar nebuvo Europos Sąjungos dalis, buvo paprasčiausiai neįmanoma. Bet koks mūsų įdarbinimas – milijonas popierių! O. Lapidusas po pirmojo mūsų laimėjimo „In Vogue Vilnius“ Lietuvoje prisigyrė, kad pasiims mus į stažuotę, bet, pasiskambinęs ir sužinojęs, kiek jam tai kainuos popierizmo, šios idėjos atsisakė“, – prisimena pašnekovės. „Už mūsų nugarų laukė šimtai tokių savanorių kaip mes iš kitų Europos
L’Officiel Mada
Jubiliejus
36
„L’Officiel“ N° 341– 342, 1950-ųjų rugsėjis
Dior legendos Septyniasdešimtojo Christiano Dioro įkurtų mados namų jubiliejaus proga naujoji kūrybos vadovė Maria Grazia Chiuri dalijasi mintimis apie aštuonis legendinius „L’Officiel“ archyvuose rastus mados namų siluetus.
D
ešimt metų darbo, šešiasdešimt klestėjimo metų: kalbėdami apie Dior imperiją, dažnai pamirštame, kad jos pradžia – trumpas intensyvios kūrybos laikotarpis tarp pirmosios kolekcijos 1947-aisiais ir dizainerio mirties 1957-aisiais. Septyniasdešimtojo jubiliejaus proga mados namai Dior Taikomųjų menų muziejuje surengė didelę retrospektyvinę parodą, kurioje eksponuojama 400 gražiausių suknelių. Moteriškumas tarsi sapnas, kurio scenografiją kūrė Nathalie Crinière. Ir tai daugiau nei paroda, tai – moteriškumo šventovė. Paroda „Christian Dior, couturier du rêve“, nuo liepos 5 iki 2018 m. sausio 7 d. Paryžiaus Taikomųjų menų (Arts décoratifs) muziejuje. www.lesartsdecoratifs.fr
Pottier, Luiso Sanchiso / L’Officiel archyvų nuotr.
Marguerite Baux
2003-IŲJŲ SPALIS
„Johno Galliano laikotarpis buvo teatrališkas ir įspūdingas. Šis etapas mane priverčia galvoti apie istoriškumą ir pasaulietiškumą. Neįtikėtinas vaizduotės šokas.“ Maria Grazia Chiuri
L’Officiel Mada
Iš arčiau
42
Nauja mados kryptis Mados inovacijų centro „GeekChic TLV“ įkūrėja, mados renginių organizatorė antreprenerė iš Tel Avivo Viktoria Kanar tikina: Izraelio mada išgyvena pakilimą, tad verta susipažinti su nauja mados kryptimi iš arčiau.
Kaip atsidūrėte mados pasaulyje? Kokį įspūdį turėjote susikūrusi apie Izraelio madą? Šį savo gyvenimo tarpsnį vadinu dvigubu gyvenimu: man 37-eri, turiu du vaikus, taigi gyvenu tarsi tarp dviejų pasaulių. Mada iš tiesų – lyg atskiras pasaulis, ir man smagu jame būti. Mano veiklą geriausiai nusakytų žodis „antrepreneris“. Esu kūrybiška verslininkė, neabejinga mados pasauliui. Į Izraelį atvykau iš Vokietijos. Iš pradžių dirbau visuomeninės informacijos ir reklamos srityje, tačiau ilgainiui supratau, kad reklama vien dėl reklamos manęs nebedomina,
norėjau labiau įprasminti savo veiklą, kurti daugiau prasmės. Mada mano gyvenime atsirado visai netikėtai ir neplanuotai: padėjau rengti pirmąją Izraelio mados savaitę 2011-aisiais ir kažkaip įsitraukiau. Tiesiog įsimylėjau Izraelio dizainerius! Jų kūrybiškumas, homogeniškumas ir sykiu labai stipriai išreikštas individualizmas mane labai žavi. Dizaineriai kuria ne tik drabužius – jie siekia perduoti pasauliui žinutę, skleisti savo idėjas, ir tai nuostabu. Dabar aš populiarinu jų idėjas ir padedu jas skleisti kuo plačiau.
Ar, pradėjus dirbti su dizaineriais, pasikeitė jūsų pačios požiūris į madą, drabužius? Supratau, kad iki tol nieko nesupratau apie madą ir drabužius (juokiasi). Žinojau gal tik tris Izraelio dizainerius. Laikau save labiau verslo moterimi, ne stiliste. Tačiau, žinoma, darbo pobūdis verčia labiau pasistengti ir daugiau dėmesio skirti aprangai. Dirbdama su dizaineriais tampu jų kūrybos ambasadore. Štai ir šiai viešnagei pasiruošiau: šiandien vilkiu Nouveau Riche Dog, per interviu televizijai buvau apsirengusi Holyland Civilians, kolekcijų pristatymo šou esu numačiusi du Evos al Keneresh ansamblius ir Moran Porat papuošalus. Apskritai nesu priklausoma nuo drabužių, rengiuosi taip, kaip noriu, ir jaučiuosi patogiai. Tačiau pastebėjau, kad, pradėjusi dirbti mados srityje, tapau daug drąsesnė ir ėmiau kur kas labiau vertinti drabužių kokybę, man labai artimos mados tvarumo idėjos. Dabar nebeperku bet ko, labai gerai įvertinu, ko daiktas yra vertas.
Kaip atrinkote, kurie kūrėjai atstovaus Izraelio madai šiame renginyje? Per daugiau kaip penkerius darbo metus išsiugdžiau neblogą intuiciją, kurioje šalyje kuris prekės ženklas labiau tinka. Man atrodo, lietuvių ir Izraelio dizainerių skoniai panašūs. Vilnius, kaip ir Tel Avivas, yra kylantis ir nuolat besikeičiantis miestas, todėl norėjau, kad Izraelio madai atstovautų jauni, perspektyvūs, veržlūs kūrėjai. Taigi namų darbus atlikau (šypsosi). Kaip apibūdintumėte Izraelio madą? Pirmiausia ji labai spalvinga! Žinau, kad sunku tuo patikėti (juokiasi). (Į pirmąjį susitikimą viešojoje diskusijoje ir Izraelio mados pristatymo renginyje visi kūrėjai lyg susitarę atvyko apsirengę juodai – aut. past.) Beje, juoda irgi gali būti labai spalvinga, nes kiekviena juoda pasakoja vis kitą istoriją. Izraelio mada patyrė daug įtakos, ji yra eklektiška ir labai įvairi, o Tel Avivas labai kosmopolitiškas miestas. Madą labai paveikė karinis sektorius (nemažai kūrėjų drabužių ir dabar primena ar savitai interpretuoja karines uniformas – jos visada buvo stilingos), daug įtakos daro ir klimatas – vasara čia trunka pusę metų, beveik visada saulėta. Mano nuomone, Izraelio dizaineriai labai savitai interpretuoja mados tendencijas, o mados pasaulyje yra daug talentingų asmenybių. Kūrėjai yra drąsūs ir nebijo būti savimi. Per pastaruosius dešimt metų Izraelio mada labai pasikeitė, netgi, sakyčiau, įvyko mados revoliucija. Šiuolaikiniai kūrėjai labai domisi technologijomis ir naujovėmis: naudoja 3D
Liudo Masio nuotr.
V
ilniuje Izraelio ambasados Lietuvoje iniciatyva pirmą kartą surengtoje Izraelio dizainerių savaitėje viešėjo šios šalies mados kūrėjai: Maozas Dahanas (Nouveau Riche Dog), Eva al Keneresh (Clothé), Doras Chenas (Holyland Civilians), Hili Ari duetas ir papuošalų dizainerė Moran Porat. Jie dalyvavo diskusijoje apie Lietuvos ir Izraelio – jaunų ir dar nedidelių mados salų – panašumus, sąsajas, savito identiteto paieškas (tuo tikrai esame panašūs). Visą savaitę vykusius renginius vainikavo Izraelio mados dizainerių kolekcijų pristatymas viešbutyje „Comfort“ (šiame numeryje skaitytojams parengėme fotoreportažą iš šios šventės). Šią be galo stilingą, šiltą, draugišką ir charizmatišką mados kūrėjų plejadą atlydėjo V. Kanar. Jos pranešimas apie Izraelio madą ISM Inovatorių bazėje buvo toks įdomus, kad nusprendėme Viktorią pakviesti pokalbio ir sužinoti daugiau, kuo gyvena Izraelio mada.
Asta Lipštaitė
spausdintuvus, išmaniuosius audinius, jau kuria skaitmeninius veidrodžius (pavyzdžiui, išmanusis kompanijos Memǫmi veidrodis leidžia matuojantis drabužius vaizdą matyti iš visų pusių 360 laipsnių kampu, judesiais keisti drabužio spalvą ir modelį, taigi nereikia persirenginėti. Vaizdą galite nufotografuoti ir atsisiųsti į savo išmanųjį), plėtoja elektroninę komerciją (pavyzdžiui, galima online sukurti papuošalą ir jį parduoti). Vis stipresnis tampa komercinis sektorius, kuriama vis
daugiau parduotuvių. Beje, dizaineriams labai artimos mados tvarumo idėjos.
Kokias išskirtumėte ryškiausias ir įdomiausias Izraelio mados pasaulio asmenybes? Kaip tikrai įdomias asmenybes galėčiau išskirti sėkmingai tarptautinę karjerą darančius dizainerius Dodo Bar Or, Aloną Livné, Galią Lahav (jos drabužius yra vilkėjusios ir viršeliams pozavusios užsienio raudonojo kilimo įžymybės: Jennifer Lopez,
Ashley Graham, Olivia Munn, Kimiko Glenn, Serena Williams ir kt.), tinklaraštininkes Irą Simovov, Rozą Sinaysky, Nastyą Lisansky, Korin Avraham ir kt. Neeilinė asmenybė yra Moti Reifas. Jis organizuoja Izraelio mados savaitę. Izraelio mados istorija ir raida iš tiesų unikali. Ilgai mados išvis nebuvo, jeigu galima taip pasakyti. Ji buvo laikoma praeities reliktu. Vienas seniausių ir unikaliausių prekės ženklų yra Maskit. Jį 1954 m. sukūrė Ruth Dayan, Izraelio ministro žmona.
46
Ramūno Tangurio ir „Agata Gri Photography“ nuotr.
Reportažas
Lietuviška mada pasitinka Izraelio madą
L’Officiel Mada
Dizaineriai Hili ir Ari, modelių agentūros „Catwalk“ vadovė Ernesta Elzbergaitė
Iš kairės: Moran Porat, Shimrit Yorish- Goffer, dizainerių duetas Hili ir Ari, Doras Chenas
Eva al Keneresh
Organizatoriai dėkoja dizainerių kolekcijų įvaizdį padėjusiems kurti „Salionui“, „MakeUp 2 Go“ ir modelių agentūrai „Catwalk“
L’Officiel Mada
Reportažas
„Tai išskirtinis renginys, kuriame lietuviška mada pasitinka Izraelio madą, – sakė renginio mados partnerio žurnalo „L’Officiel Mada“ vyriausioji redaktorė Jurgita Garbaravičienė. – Tarptautinis kontekstas šiandien jokia naujiena, tačiau mados kūrėjai ieško naujų, neatrastų rinkų, įkvėpimo tarptautiniuose tapatumo lobynuose. Izraelis yra išskirtinė vieta, žavinti savo moderniu veržlumu, kūrybiškumu ir tradicijomis.“ Šolom!
47
Šiame fotoreportaže telpa tik maža dalis emocijų ir akimirkų, kurių patyrėme Izraelio ambasados Lietuvoje pirmą kartą surengtoje Izraelio dizainerių mados savaitėje. Ir dar mažiau tų, kurie prisidėjo kuriant šią mados šventę bei joje dalyvavo.
Žurnalo „L’Officiel Mada“ vyr. redaktorė Jurgita Garbaravičienė ir Izraelio valstybės ambasadorius Lietuvoje Amiras Maimonas
Laura Grybkauskaitė
Hili Ari
Ingrida Gelminauskienė
Viktoria Kanar
Moran Porat ir Asta Lipštaitė
Nouveau Riche Dog
Sandra Straukaitė
Maozas Dahanas ir Jo Ekscelencija Amiras Maimonas
Clothé
L’Officiel Mada
Kryptis
64
It daiktų aritmetika: kodėl jų norime? Šiuolaikiniame mados diskurse it daikto sąvoka yra esminė siekiant suprasti, kodėl taip sudėtinga, palyginti su praėjusiais dešimtmečiais, surasti bendrą stilistinį vardiklį daugiau nei keleriems metams – mados vartotojai geidžia nebe tendencijų, o konkrečių daiktų. Kaip šias naujas žaidimo taisykles interpretuoja svarbiausi mados rinkos žaidėjai – dizaineriai?
Nauja ikona? Burberry „DK88“
Hermès „Kelly“ rankinė, Chanel „2.55“, kultinis Burberry lietpaltis – visi šie daiktai atstovauja pirmajai it daiktų kartai. Jie, ko gero, amžinai išlaikysiantys apie save sklandančią legendinę aurą, pirmieji tapo ikonomis, kuriuos varsto geidulingų mados vartotojų žvilgsniai. Pagalvojus, kas šiandien yra tie daiktai, į galvą šauna paprasčiausiai per daug jų pavadinimų. Kiekviena nauja kolekcija (net tarpsezoninė!), kiekviena nauja reklaminė kampanija stengiasi kalbėti daiktų kalba, o tendencijų apžvalgininkai nebeslepia, jog aksesuarai yra dabartinis mados industrijos Šventasis Gralis. Mados namai sutelkia visas savo jėgas, kad savo patrauklumą sukurtų būtent per juos – daiktus, kurių trokšta kiekvienas. Daiktus, kurie trauktų mases ir išlaikytų esminį mados namų DNR. Tačiau didžiausia mįslė, kas kuria tą patrauklumą. Originalumas? Aktualumas? Inovatyvumas? O gal noras įsigyti naujausią Y kompanijos rankinę kyla tik dėl itin sumanių socialinių medijų strategijų? Ir ar nuolatinis naujų daiktų troškimas reiškia, kad it statusas praranda savo tariamą ilgaamžiškumą ir tampa tik laikinu tam tikrų metų konteksto atspindžiu? Ir, svarbiausia, koks turi būti daiktas, kad jo vieno užtektų ištransliuoti dažnai ilgaamžę mados namų patirtį? Pasižvalgykime į ryškiausius pavyzdžius, kuriuos mums šiandien siūlo mada, ir pabandykime rasti atsakymus nors į keletą iš šių aktualių klausimų.
Mados namų Burberry ir Vida Press archyvų nuotr.
Monika Repčytė
L’Officiel Mada
Kryptis
PRAKTIŠKUMAS + DRĄSA = BALENCIAGA BATAI KELNĖS Ši kombinacija pastaraisiais metais pritraukia kone daugiausia dėmesio – šiuos Balenciaga batus matėme ant daugelio kojų, nuo modelių ant raudonojo kilimo iki mados tinklaraštininkių gatvėse. Akiplėšiškai drąsūs smaili 9-ąjį dešimtmetį primenantys batai buvo sukurti iš ekstremaliai ištobulintos idėjos, su kuria dizaineriai flirtuoja jau ne vieną sezoną, – vis drąsiau ir aukščiau kylantys aptempti ilgaauliai, nori nenori žadinantys geidulingas mintis. Balenciaga juos gali paversti netgi kelnėmis. Sprendimas, žinoma, praktiškas (drabužis ir avalynė kartu), tačiau tai ne vienintelė ekstravagantiškų smailiakulnių populiarumo priežastis – jų dizainas šiek tiek sumažina seksualumo faktorių ir kalba kiek brutalesne šiandienos kalba. Tokius batus avinti moteris yra drąsi ir niekam nenuolaidžiaujanti, o būtent tokių savybių šiandien joms labiausiai reikia, teigia kūrėjai. Taip pat verta paminėti naują avalynės tendenciją, šmaikščiai vadinamą „batais kojinėmis“, kuria seka ir kiti mados namai, pavyzdžiui, Fendi (Marijos Antuanetės stiliaus aukštakulniai) arba Demnos Gvasalios įkurtas mados kolektyvas Vêtements. Mūsų prognozė. Nuojauta kužda, kad jau po keleto sezonų toks dizainas išliks kaip vienas drąsiausių blyksnių, galbūt vertų net atskiros tendencijos vardo, tačiau dėl ilgalaikio it statuso šiek tiek abejojame.
Balenciaga daugiau nei tik batai
65
Chloé deivės
JAUSMINGUMAS + AKTUALUMAS = CHLOÉ RANKINĖS Daugelis istorinių prancūzų mados namų Chloé rankinių mėgaujasi neįtikėtinu populiarumu. Tai neabejotinai – ženklo stiprybė, tad praktiškai neįmanoma išskirti tik vieną modelį. Visų jų dizainas paremtas esminėmis mados namų vertybėmis: moteriškumu, jausmingumu, laisve. Modelis „Drew“ – itin švelnaus ir subtilaus dizaino rankinė dienai, „Faye“ – kiek daugiau talpinantis praktiškas modelis, iš visos rankinių pasiūlos išsiskiriantis lengvai atpažįstamu dizainu, na, o „Nile“ – tai miniatiūrinė pusmėnulio formos delninukė, tokia netalpi, kad reikia nešiotis kartu dar ir jos antrininkę... Nenustebkite tinklaraštininkių svetainėse radusios daugybę įrašų, kuriuose siūlomos pigesnės šių rankinių alternatyvos, dažniausiai – su akivaizdžiai nukopijuotu dizainu, nesivarginant pakeisti absoliučiai jokių detalių. Kad ir kaip būtų, didelė kopijuotų modelių paklausa ir pasiūla – vienas iš ženklų, liudijančių apie rankinių geidžiamumą. Mūsų prognozė. Rankinės, vertos būti perduotos ateities kartoms.
ISTORIJA + SOCIALINIAI TINKLAI = CHANEL RANKINĖ „GABRIELLE“ Jeigu reguliariai vartote mados žurnalus, jau tikriausiai pastebėjote iš reklaminių puslapių besišypsantį dainininką Pharellą Williamsą, modelį Carą Delevingne, paryžietiško stiliaus ikona laikomą Caroline de Maigret, aktorę Kristen Stewart su Chanel rankine „Gabrielle“. O kur dar „Instagram“ ir mados namų tinklaraštininkių bei stiliaus ikonų (Linda Tol, Gilda Ambrosio – tik keletas iš jų) kelionės ir fiksuojamos akimirkos, rankose gniaužiant būtent šį modelį... Pastaruoju metu „Gabrielle“ yra vienas matomiausių aksesuarų. Kol kiti mados namai savo socialinių tinklų kampanijas skiria visumai, konkrečiai kalbant, filosofijai (pavyzdžiui, #chloegirls), Chanel metė visas pajėgas į itin stipraus naujosios savo rankinės įvaizdžio viešojoje erdvėje sukūrimą, siekdama iš anksto jai užprogramuoti geidžiamiausios ikoninės rankinės statusą. Visa tai remiantis turtinga vienos stipriausių visų laikų asmenybių mados industrijoje Gabrielle Chanel istorija ir ieškant veidų, galinčių įkvėpti naująją tokios pačios stiprybės ir charizmos kartą. Kartu pašnabždant, jog su šia rankine kiekviena gali būti kaip Gabrielle. Ir kuri to nenorėtų? Be to, panašią strategiją rankinei reklamuoti renkasi ir mados namai Burberry, kurie pristato modelį „DK88“. Mūsų prognozė. „Gabrielle“ turi potencialo iš favoritės pozicijos išstumti „2.55“ – jos dizainas patrauklus, originalus, patogus, ir, svarbiausia, iš karto atpažįstamas kaip Chanel. Tikra paryžietė Caroline de Maigret ir jos „Gabrielle“
L’Officiel Mada
Kryptis
72
Mėnesio akcentas: katės žvilgsnis Atrodo, kad 2017-ieji į mados istorijos puslapius įeis kaip pavojingos moters metai. Žiemą ji pasitiko su griežtu kostiumu, pavasarį – su latekso kelnėmis. Ne mažiau maištingomis nuotaikomis ji žengia ir į vasarą, žvilgsnį slėpdama po femme fatale simboliu – katės akių formos akiniais. Deimantė Bulbenkaitė
Teatrališka istorija Nors mados istorikai nesutaria, kas pirmasis pradėjo gaminti katės akių formos akinių rėmelius, žinoma, kad viena pradininkių buvo niujorkietė vitrinų dekoratorė Altina Schinasi, mados publikai naują akinių modelį pristačiusi dar ketvirtajame XX a. dešimtmetyje. Pasak išlikusių jos pačios pasakojimų, kurdama vitrinų kompozicijas Penktojoje aveniu ji nuolat praeidavo optiką, kurioje moterims skirta sekcija turėjo vos vieną pagrindinį akinių modelį – nuobodų ir nekintantį apvalų. Nusprendusi rasti išeitį, kaip akinius paversti ne tik funkcine, bet ir dekoratyvia detale, tinkančia moteriškam veidui, ji pradėjo nuo elementų, veidui suteikiančių romantikos ir paslaptingumo. Esminiu eksperimentų objektu tapo teatrališka arlekino kaukė, pagal kurios iškarpas A. Schinasi perkūrė klasikinį akinių rėmą: pakėlė kojeles, į išorę išilgino viršutinius kampus.
Įdomu tai, kad neįprastas dizainas iš pradžių neįtikino nė vienų gamintojų, tad A. Schinasi pati pradėjo „Harlequin“ („Arlekinas“) modelio gamybą. Ir... visa kita jau yra žinoma sėkmės istorija, nes per keletą metų „Harlequin“ pelnė tokių žurnalų kaip „Vogue“ bei „Life“ palaikymą, o 1939-aisiais pati dizainerė pelnė „Lord & Taylor“ apdovanojimą už geriausią amerikietišką dizainą. Holivudo stiliaus pamokos Tiesa, vadinamieji arlekino akiniai iš pradžių buvo skirti tik kasdien nešioti ir su regą koreguojančiais stiklais. Akiniai nuo saulės išpopuliarėjo kiek vėliau, kai stilingas ir didesnę veido dalį dengiantis modelis paplito tarp Holivudo aktorių, darbo dienas leidžiančių filmavimo aikštelėse lauke. Stiliaus vadovėliuose iki šiandien galima rasti nuotraukų, kuriose filmavimo laukia ir akis po dideliais katės akių formos akiniais slepia tokios įžymybės kaip Marilyn Monroe, Ginger Rogers, Lauren Bacall ar Elizabeth Taylor. Vis dėlto daugiausia įtakos modelio populiarumui turėjo dvi stiliaus ikonos: Grace Kelly (ir akiniai baltais rėmeliais 1955-ųjų filme „Pagauti vagį“ („How to catch a thief“) bei Audrey Hepburn (dideli Oliver Goldsmith akiniai 1961-ųjų juostoje „Pusryčiai pas Tifanį“ („Breakfast at Tiffany’s“). Pastaroji akinius vėžlio kiauto rėmu ir tamsiai žaliais stiklais pavertė savotiška žanro klasika – filmo herojė Holly Golightly po akiniais neretai slėpdavo praeitos nakties vakarėlio pasekmes, tad modelis netruko išpopuliarėti tarp jaunų Niujorko madisčių. Kiek modernesnį katės akių formos modelį pristatė net du 1983-iųjų filmai: „Alkis“ („The Hunger“) su elegantišką vampyrę
vaidinančia Catherine Deneuve bei „Žmogus su randu“ („Scarface“) su manieringosios Elvyros vaidmenį sukūrusia Michelle Pfeiffer. Abi herojes kino kritikai vadina klasikinėmis fatališkomis moterimis, tad ir jų įvaizdį akiniai papildė ne veltui – kiek siauresni, griežtesnių kampų, bet vis tiek elegantiški ir išskirtinai moteriški. Modelio statusą tik įtvirtina faktas, kad stiprių moterų įvaizdį akiniai papildo ir šių dienų filmuose bei serialuose – užtenka pažiūrėti į 6–7 dešimtmečių stiliaus serialą „Reklamos vilkai“ („Mad Men“), kuriame katės akys „išgyvena“ evoliuciją nuo sekretorių būtinybės iki madingos ir laisvos moters įvaizdžio detalės. Ne mažiau svarbų vaidmenį akiniai atliko ir 2015-ųjų filme „Kerol“ („Carol“), kuriame juodi akiniai tapo pagrindiniu Cate Blanchett herojės aksesuaru. „Instagram“ hitas Kaip jau tampa įprasta, šiemet pirmosios katės akių formos modelį nešioti pradėjo vadinamosios instamerginos – devintojo bei dešimtojo dešimtmečių stiliaus įkvėptos manekenės, savo asmeninio stiliaus atradimais kasdien besidalijančios su milijonais sekėjų visame pasaulyje. Ne veltui jų dėmesį patraukė ir iš naujo atgijęs devintojo dešimtmečio stiliaus modelis – gana siauri ir į viršų smailėjantys akiniai su siauru metalo arba platesniu ryškaus plastiko rėmu, primenantys C. Deneuve heroję filme „Alkis“. Nors modelis gana ekstravagantiškas, jį kaipmat prisijaukino ne tik Kendall Jenner, Gigi Hadid ar Bella Hadid, bet ir kitos jaunosios stiliaus diktatorės, tokios kaip Olivia Palermo, Rihanna, Zoe Kravitz bei Gilda Ambrosio. Itin didelio pasisekimo sulaukė madingų
Vida Press archyvo nuotr.
Jeigu reikėtų įvardyti, kas šį sezoną atsidūrė mados dėmesio centre, stilistai ir mados apžvalgininkai vienbalsiai pritartų, kad tai – akiniai nuo saulės. Pradedant vaikiškai spalvotais apvaliais, tokiais kaip Gucci, ir baigiant intelektualiai geometriškais, lyg iš Céline reklamos. Būtent akiniai tampa esmine įvaizdžio dalimi, demonstruojančia charakterį ir drąsą. Teisingai, ne bateliai ar prabangi rankinė, o ryškus rėmelis, netikėtos spalvos stiklai ar neįprasta forma, leidžiantys namuose palikti bene visus papuošalus ar pamiršti vasarą ir taip nemadingą makiažą. Tiesa, svarbiausias šio sezono modelis sako gerokai daugiau nei tik „pažiūrėk į mane“. Dizainerius sudominusi katės akių forma kartu atsineša ir ilgą pridengtų, bet reikšmingų žvilgsnių istoriją.
L’Officiel Mada
Kryptis
73
1
2
3
4 6
5
akinių gamintojo „Le Specs“ kolaboracija su dizaineriu Adamu Selmanu, kurios rezultatu tapo akiniai „The Last Lolita“ – beveik trikampių stiklų modelis su išraiškingu plastiko rėmu, alsuojantis tiek dešimtojo dešimtmečio grunge stiliumi, tiek retro nuotaika, įkvėpta vasaros Prancūzijos Rivjeroje. Be abejo, sėkmingą idėją greitai pasiskolino ir tokie žinomi mados namai kaip Dior ar Acne Studios, netrukę pristatyti savo versijas.
Paslėpti akis Jeigu ir jums kirba mintis apie naują aksesuarą, kuris aktualus išliktų visą vasarą, akiniai iš tiesų yra bene geriausia idėja. Kuo ryškesni, įdomesni ar spalvingesni, tuo geriau ir tuo dailiau papildys minimalistinį vasaros garderobą. Tiesa, nebūtina žvalgytis į tokius prekių ženklus kaip Balenciaga ar Prada – pirmiausia apsilankykite dėvėtų drabužių bei aksesuarų parduotuvėse, kur neretai
1. Audrey Hepburn 2. Marilyn Monroe ir Lauren Bacall 3. Kendall Jenner 4. Cate Blanchett 5. Bella Hadid 6. Nini Nebieridze
galima atrasti iš pirmo žvilgsnio gal kiek komiškų, bet šį sezoną iš tiesų madingų ir puikiai priderinamų akinių nuo saulės rėmelių. O jeigu pritrūktų įkvėpimo renkantis aprangą, prisiminkite, kad šią vasarą karaliauja šviesių natūralių audinių ir didelių plastikinių aksesuarų kontrastas. Arba... pažiūrėkite, ką šiandien dėvi kuri nors iš populiariųjų instamerginų.
L’Officiel Mada
Grožis
Jaunystės salos
82
L’Officiel Mada
Grožis
83
Jeigu, užuot kovojusios su laiku, pradėtume puoselėti grožio šaltinius, kurių gausu aplinkui? Siekdama sukurti kuo ilgiau jaunystę išsaugančią kosmetiką, kompanija Chanel susidomėjo „mėlynosiomis zonomis“ – vietovėmis, kuriose gyvena daugiausia planetos ilgaamžių.
L’Officiel Paris (Chanel, Jonathano Storey / Getty Images Prestige) ir Vida Press archyvų nuotr.
Aurélia Hermange-Hodin
Kas sieja Ikarijos salą Graikijoje, Sardinijos Ogliastra kalnus, Nikojos pusiasalį Kosta Rikoje ir Japonijos miestą Okinavą? Ilgesnė gyventojų gyvenimo trukmė ir daug mažesnė rizika susirgti vėžiu bei širdies ir kraujagyslių ligomis. Sveiki atvykę į „mėlynąją zoną“! Šį terminą 2000-aisiais pavartojo italų mokslininkas Gianni Pesas ir belgų demografas Michelis Poulainas. Jie ištyrė, kad Sardinijos Nuoro provincijoje šimtamečiai sudaro kur kas didesnę populiacijos dalį nei bet kur kitur, ir šią teritoriją žemėlapyje apibrėžė mėlynu rašikliu. 2009-aisiais amerikiečių mokslininkas Danas Buettneris su komanda rado dar keletą tokių bendruomenių: nors įsikūrusios įvairiose uždarose geografinėse teritorijose, jos pasižymi tokiais pat sveikatos ir gyvenimo trukmės rodikliais. Iki tol mokslininkai daugiausia akcentuodavo vietinių mitybos įpročius,
tačiau išsamesni tyrimai atskleidė ir kitus joms visoms būdingus veiksnius. Holistinės sveikatos principai Visose tyrinėtose „mėlynosiose zonose“ gyventojai vartoja įvairų, subalansuotą maistą, daug vietoje užaugintų daržovių ir vaisių, saikingai valgo mėsą ir beveik visai nevartoja perdirbtų produktų. Mokslininkai taip pat atkreipė dėmesį į itin didelį fizinį jų aktyvumą. Šiuose regionuose net šimtamečiai vyrai ir moterys išlieka aktyvūs, praktikuoja kasdienę fizinę veiklą, daug vaikšto, o dirba dažnai net sulaukę 80-ties. Jų gyvenimo filosofija paremta paprastomis, tačiau esminėmis vertybėmis – šeima ir stipriais socialiniais ryšiais. Bendruomeniškumas ir tarpusavio ryšiai jiems svarbiau nei materialinė gerovė ar profesinė bei socialinė
sėkmė. Šių bendruomenių nariai daug geriau nei nuolat skubanti visuomenė susitvarko su stresu. Atskleisti ilgaamžiškumo dėsniai glaudžiai susiję su holistinės sveikatos principais (jos gimtine laikoma Arizona). Jie jokia naujiena ir daug metų plinta po pasaulį. Holistinė medicina akcentuoja būtinybę rūpintis pacientu visais aspektais (fiziniu, biologiniu ir dvasiniu). Prancūzijoje slow life („lėtojo gyvenimo“) judėjimas taip pat pritraukia vis daugiau pasekėjų. Nors žinoma, kad tikimybė sulaukti šimtojo gimtadienio yra vos 1 proc., nustatyta, kad mūsų gyvenimo trukmė tik 10 proc. tiesiogiai priklauso nuo genų, likusius 90 proc. lemia gyvenimo būdas ir aplinka. Taigi nuo pasirinkimų priklauso mūsų gyvenimo trukmė. Tai žinodami suprantame, kad metas sulėtinti gyvenimo tempą ir atkurti ryšį su
L’Officiel Mada
Knygų lentyna
106
Knygų (ne) atostogos:
#vasarosskaitiniųsąrašas Kiekvieną vasarą viskas iš naujo: jos laukdama pirmiausia svajoju apie nevaržomą laisvę skaityti – ką noriu ir kada noriu, apie tas ryto ramumas, aprašytas naujausiame Nobelio premijos laureato Mario Vargaso Llosos romane „Penki kampai“: „Buvo saulėtas sekmadienio rytas ir pagaliau į Limą atėjo tikra vasara. Jie abu pakirdo anksti su mintimi, kad ims ir praleis visą dieną paplūdimio namelyje, Hondoje, o pietų būtų susitikę tenai pat su draugais, bet papusryčiavę staiga nusprendė sugrįžti į lovą, paskaityti ir praleisti rytą ramiai.“ Būtent grįžimas į lovą po pusryčių su kavos puodeliu ir knyga, pamirštant ankstesnius planus, man bet kuriuo metų laiku, ne tik vasarą, yra atostogų, harmonijos ir laiko prabangos ženklas. O kad knygų, nešiotinų į lovas ir guldytinų greta jų, šią vasarą nepritrūktų – tradicinis ką skaityti sąrašas.
#leilaslimani #chansondouce #lopšinė #gouncourtpremija #rimtojiartilerija #šiuolaikinėprancūzųliteratūra #gerasirpaveikusromanas Man asmeniškai prancūzų literatūra, kurios nuolat stingame lietuviškai, neįsivaizduojama be dviejų didžiųjų ir solidžiųjų G – „Gallimard“ leidyklos ir Goncourt premijos. Pastarosios spektaklį kiekvienų metų lapkritį seku puse akies ir su puse pavydo – Goncourt premijos komisijos posėdžiai ir laureato paskelbimas jau daugiau nei šimtmetį vyksta privačiame restorano „Drouant“ Salon Goncourt. Praėjusių metų posėdis buvo ypatingas – geriausiai knygai išrinkti pakako pirmojo balsavimo, o laureate tapo iš Maroko kilusi prancūzė Leïla Slimani – vos dvyliktoji autorė moteris per visą premijos gyvavimą nuo 1903 m. Jos antrasis, 2016 m. pavasario pabaigoje „Gallimard“ išleistas romanas „Lopšinė“ (iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017, 214 p.) dar iki premijos paskelbimo buvo vienas perkamiausių prancūzų romanų. „Lopšinė“ – kaustančiai gerai papasakota istorija apie mus ir mūsų dabartį, apie istorijas, kurių viena, paskatinusi autorę imtis tokios istorijos, išties tikra, – 2012 m. auklė Niujorke nužudė du prižiūrimus vaikus. Ši Slimani siužetą steigianti linija – auklė Liuza nužudo Miriam ir Polio Masė vaikus Milą ir Adaną – gali suteikti klaidingų trilerio vilčių, kurias čia pat, skaitant knygą, daužo puikus
autorės stilius, pasakotojo atidumas, emocijų ir refleksijos precizika. Romanas, prasidedantis sakiniu „Vaikelis nebegyvas“, dėliojamas kaip faktinių įvykių, jausmų ir vidinių gyvenimų trajektorijų rekonstrukcija, leidžianti priartėti prie pamatinio kodėl. Istorijos šerdyje čia atsiduria auklės figūra, kuri, nejučia perimdama šeimos galvos vaidmenį, tampa visų gyvenimų lėmėja. Skaidrus pasakojimo tonas tampa veidrodžiu, kuriame atsispindi ne tik gražūs žmonių ir gyvenimų fasadai, bet ir niūrūs, slopinami vidiniai vulkanai ir debesynai. Slimani sakinys it barometras, kuriuo matuojamas intensyvus dabarties žmonių gyvenimas (nuolatinis bėgimas – amžiaus liga, sakoma romane), moters vaidmenų visuomenėje svoris ir tarp tėvų bei jų vaikų tobulos auklės kylanti visus varginanti nepatogi įtampa. „Lopšinė“ įtraukia ir netikėtai geidauja būti perskaitoma vienu kartu, nes veikiausiai tik taip smūgiškai galima aprėpti istoriją apie mūsų gelmėse tūnančius juodus ežerus ir neišbrendamas girias, apie nutylėjimus ir neįgarsintas viltis, galiausiai – apie slegiantį vienišumą. Ar tai gali būti atostogų romanas? Vieni įsitikinę, kad ne, nieku gyvu, nes tekstas pernelyg sunkus, stingdantis ir atimantis orą, o man atrodo (gal dėl to, kad neturiu vaikų?), kad kaipsyk kelioms dienoms atitrūkę nuo nesibaigiančios darbų grandinės mes galime sustoti ir pamąstyti, ypač skaitydami itin gerą ir budinančią literatūrą, atspindinčią mus pačius dabartyje. (Ir taip, šis Slimani romanas man asmeniškai – stipriausia šio sąrašo knyga.)
Leidyklų archyvų nuotr.
Jūratė Čerškutė
L’Officiel Mada
#mariovargasllosa #lotynųamerikosliteratūra #peruliteratūra #penkikampai #propagandosveikimas #žiniasklaida #skandalologikairgalia #meilėnugali Naujausias Nobelio premijos laureato ir paskutinio gyvo XX a. Lotynų Amerikos
107
literatūros suklestėjimo nario, Peru rašytojo Mario Vargaso Llosos romanas „Penki kampai“ (iš ispanų kalbos vertė Laura Liubinavičiūtė, „Sofoklis“, 2017, 272 p.) gręžiasi į valdžios, galios ir šantažo trijulę. Laimingai vedęs vienas didžiausių Limos verslininkų Enrikė Kardenasas imamas šantažuoti kelerių metų senumo orgijos nuotraukomis, o nesutikęs investuoti į „geltoniausio“ Peru laikraščio plėtrą, Enrikė tampa bulvarinio leidinio sukelto skandalo auka. Toks paprastas ir kiek banalus siužetas tėra tik intrigos uždanga, slepianti esminį šio romano klausimą, – kaip žiniasklaida tampa propagandos marionete ir galingiausiu įrankiu. Romano veiksmas vyksta Peru valdant diktatoriškam duetui Vladimiro Montesinos ir Alberto Fujimori – pastarajam 1990 m. Peru prezidento rinkimuose pralaimėjo pats Vargasas Llosa. Ar šis faktas leidžia manyti, kad rašytojas norėjo suvesti sąskaitas su konkurentu? Greičiau, tikėtina, papasakoti pasauliui apie vis dar per menkai pažįstamą Peru politinę areną, veikimo principus ir santykius su visuomene. Rašymo karjerą nuo žurnalistinio darbo pradėjęs Vargasas Llosa šiame romane preciziškai preparuoja tai, ką išties išmano, – žiniasklaidos elgseną ir strategijas, etikos ribas ir veikimo modelius, sistemingą paklusnumą valdžiai ir skandalų terorizmą. Žinoma, kaip ir dera rašant apie valdžią, romane netrūksta erotikos ir skanių sekso scenų, kurios gal atrodo kiek netikėtos, bet, kita vertus, būtinos skandalo dramaturgijai. Esti nuomonių, kad šiame romane rašytojo Vargaso Llosos talentą užgožia politiko laikysena – ir tai gali būti tiesa, galvojant ir apie tai, kad šis romanas man asociatyviai priminė Ričardo Gavelio politinę pasaką „Prarastų godų kvartetas“. Naujausias Nobelio premijos laureato Mario Vargas Llosos romanas nestokoja gero humoro, intelektualaus pasakojimo triukų ir išmonės. Autorius ironiškai žvelgia į paskutinį XX a. dešimtmetį Limoje valdant Albertui Fudžimoriui ir Vladimirui Montesinosui. „Penkių kampų“ istorija prasideda, kai dvi draugės, Čabelė ir Marisa, vieną naktį netikėtai, pačios nepajusdamos, nugrimzta į erotinį nuotykį. Saldžiai begėdiškas potyris, bandant įsivaizduoti, kas ir kaip bus toliau, pamažu tampa detektyviniu pasakojimu, beveik trileriu, kurio pagrindinis veikėjas – Enrikė Kardenasas.
Laimingai vedęs, sėkmės lydimas verslininkas patenka į bėdą. Jis šantažuojamas bulvarinio laikraščio direktoriaus Rolando Garo. Kompromituojančios orgijos, kurios centre pats verslininkas, nuotraukos pasklis po visą Peru, jei tik Kardenasas neinvestuos į dienraštį. Išsigandęs Enrikė prašo patarimo savo seno draugo advokato Liusijano. Vyrai įnirtingai bando apginti Enrikės reputaciją, kad išvengtų visuomenės pasmerkimo, tačiau tuo metu randamas žiauriai nužudyto Garo kūnas ir reikalai tik blogėja. Skandalingosios fotografijos paviešinamos, geltonoji spauda atskleidžia tamsius politikos ir žurnalistikos „kampus“, o visa šalis patenkina iškreiptą smalsumą ir gandų apetitą.
Mar io Vargas Llosa
Penki kampai
#orhanpamuk #šiuolaikinėturkųliteratūra #ilgosistorijos #stambulas #meilė #pasakojimotradicijairmenas #keistosmintys Turkų rašytojo nobelisto Orhano Pamuko knygos mano gyvenime visuomet skaitomos vasarą, tad ne išimtis ir naujausias romanas „Tos keistos mano mintys“ (iš turkų kalbos vertė Justina Pilkauskaitė-Kariniauskienė, „Tyto alba“, 2017, 651 p.). Devintasis Pamuko romanas, pasirodęs po monumentinio „Nekaltybės muziejaus“, savotiškai tęsia pagrindines temas – Stambulą ir meilę, jos paieškas bei viltis. Miestas ir meilė romane neatsiejami, tad neatsitiktinai šioji Pamuko knyga dar vadinama „meilės laišku Stambului ir moderniajai Turkijai“. Modernumo aspektas čia reikšmingas, mat pasakodamas apie „bozos ir jogurto pardavėjo Mevliuto Karatašo gyvenimą ir svajones“ Pamukas pasakoja apie senąją ir moderniąją Turkiją, kurias atskiria boza – fermentuotas rytietiškas gėrimas, pamažėle nykstantis iš Stambulo gatvių ir žmonių gyvenimų it atgyvenęs ir muziejinis anų laikų reliktas. Būdamas ištikimas nuosekliai ir įdėmiai ilgo ir vingraus rytietiško pasakojimo tradicijai, Pamukas savo romane pina viską, kas svarbu, – faktus su jausmais, gyvenimą su svajonėmis, miestą su žmogumi, vieną veikėjo balsą su kitu, ryškindamas keistų minčių aspektą – „visų jo gyvenimo rūpesčių šaltinis tebuvo galvoje besisukančios keistos mintys“ – ne kartą eidamas Stambulo gatvėmis, kurių šešėliuose atrasdavo savo vidinį pasaulį, galvoja Mevliutas. Šis romanas – daugiabalsis pasakojimas, kuriame dirigentu tampa Stambulas. Amerikiečių literatūros kritikas Adamas Kirschas Pamuko kuriamą miesto paveikslą ir figūrą prilygina Jameso Joyce’o Dublino vaizdiniui ir mitologizacijai, ir tai, ko gero, daugiau nei tiesa. „Miesto spūstyje žmogus gali išlikti vienas, ir būtent galimybė minioje nuslėpti keistas mintis yra tai, kas miestą paverčia miestu“, – sako pagrindinis romano veikėjas Mevliutas Karatašas. Esu tikra, kad romanas patiks visiems, pasiilgusiems skaidriai ir viltingai liūdnų Pamuko veikėjų ir su niekuo nesupainiojamo jo melancholiško bei meilės kupino žvilgsnio į gimtąjį Stambulą.
Knygų lentyna
ISBN 978-6094-44-219-3
www.sofoklis.lt
9 786094 442193
#elenaferrante #neapoliosaga #naujapavardė #pasaulinisbestseleris #įtraukiančiosistorijos #elenagreko #lilačerulo Garsiausia ir viena skaitomiausių XXI a. rašytojų, slapukė, slepianti savo veidą ir tikrąją tapatybę, Elena Ferrante pagaliau ima veržtis ir į lietuvių literatūrą (nors iki sinchrono su pasaulinių bestselerių sąrašų dar reikia rimtai pasistengti) – vasaros pradžioje pasirodė jau antroji garsiosios viso pasaulio skaitomos Neapolio sagos knyga „Naujoji pavardė“ (iš italų kalbos vertė Ieva Mažeikaitė-Frigerio, „Alma littera“, 2017, 454 p.). Pirmaisiais romano puslapiais skaitytojas grąžinamas į pirmosios dalies pabaigą, Lilos ir Stefano vestuves, nuo kurių vėl Ferrante vedamas už rankos per dviejų draugių Lilos ir Elenos gyvenimus, kurie antrojoje knygoje išgyvena pačią tikriausią jaunystę. Pasakojime vėl atgyja visi svarbiausi veikėjai, jų istorijos, istoriniai ir emociniai visuomenės
skerspjūviai ir Neapolio kvartalų atmosfera, kurios scenovaizdyje Lila bando sutarti su savo naująja, jau nebemergautine pavarde, o Elena toliau svajoja ir siekia savo tikslų. Antroji knyga įtraukia skaityti lygiai taip pat kaip ir pirmoji, tad visiems, pradėjusiems pažintį su Lila Čerulo ir Elena Greko, romanas „Naujoji pavardė“ yra nediskutuotinai privalomas vasaros skaitinys.
#núriapradas #barselonossvajos #santaeulalija #madosnamųistorijos #ispanųpilietiniskaras #madosužkulisiai #malonuskaitinys Ispanų rašytojos Núria Pradas romanas „Barselonos svajos“ (iš ispanų kalbos vertė Alma Naujokaitienė, „Alma littera“, 2017, 368 p.) pasakoja iki šių dienų Barselonoje veikiančių aukštosios mados namų Santa Eulalia istoriją, kurioje aistra madai, rūbams, medžiagoms ir kirpimams (epochų atspindžiai!) persipina su žmonių asmeninių istorijų vingiais ir siužetais. Jų kulminacija tampa Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Ispaniją
L’Officiel Mada
Gyvenimas
Rafinuotos baltumos oazėje
Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą Vilniaus Senamiestyje pastatytas būstas visuomet sergsti paslaptį. „Tik apakinta jo grožio ir unikalumo per vėlai tai supranti“, – juokiasi ketvirtame istorinio statinio aukšte, lyg pilies bokšte, į kurį veda maži siauri laipteliai, su dukra Sofija įsikūrusi ne vienus metus interjeru besidominti Kristina Grauslytė. Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė Fotografai Enrika Samulionytė ir vidas černiauskas
112
L’Officiel Mada
Gyvenimas
118
Prabanga, ramybė ir harmonija Vis labiau globalėjančioje ir ryšio ieškančioje visuomenėje plinta lėtesnių, ekologiškesnių, solidaresnių kelionių mada. Pokytis, sudominęs ir ištaigingų rūmų klientus. Eugénie Adda
G
otlandas – sala, „pasiklydusi“ tarp Švedijos ir Baltijos šalių. Rytinėje jos pakrantėje driekiasi postapokaliptinis peizažas: apleisti pastatai ir mėnulio kalnai, likę nuo kalkių gavybos laikų. Už kelių metrų – mediniai nameliai, atrodytų, suręsti keleto laimingųjų, išgyvenusių zombių ataką. Čia ir perdaryti gamykliniai pastatai, už kurių didelių stiklinių langų sustatyti mediniai stalai ir žvėrių kailiais užkloti suolai. Sveiki atvykę į „Fabriken Furillen“ – vieną šiuo metu lankomiausių viešbučių. Fotografas Johanas Hellströmas per dešimt metų šią nuošalią vietelę sukūrė vienas. Didžiausia prabanga čia – absoliuti tyla. „Mane nuvargino perteklinis vartojimas, – prisipažįsta vyras. – Norėjau, kad klientai keltųsi nuo šviesos ir gamtos garsų, o ne juos budintų žmogaus išrasti įrenginiai.“ Čia beveik nėra personalo, viešbučio virtuvė – ultraminimalistinė, jai naudojami viešbučio ūkio produktai, kambariai nuošalūs, be elektros ir vandens. Tai tikrai atbaidys penkių žvaigždučių mėgėjus. Maža to, naktis čia kainuoja nuo 250 iki 520 eurų. Vis dėlto viešbutis beveik pripildytas. „Mano manymu, ateityje tikroji prabanga bus sąlytis su gamta ir savo juslėmis“, – prognozuoja J. Hellströmas.
Toli nuo pašėlusios minios Atostogos kaip kontrastas mūsų ypač greitiems, nuolat pri(si)jungtiems ir iki smulkmenų suplanuotiems gyvenimams – toks yra lėtų kelionių principas. Idėja atsirado šio amžiaus pradžioje, o ją išplėtojo viešbučiai, išsikėlę tikslą išmokyti klientus atsipalaiduoti. Vieni jų siūlo iš organizmo išsivalyti skaitmeninę taršą ir savo teritorijoje draudžia mobiliuosius įrenginius bei belaidį internetą. Kiti žengia dar toliau. Portugalijos kurorte Comporta architektas Manuelis Airesas Mateusas žvejų namelius pavertė kone vienuolių celėmis: kai kurioms jų priklauso dušai po atviru dangumi ir svetainės su smėliu vietoje grindų. Svečių patogumui siūloma arklių, baidarių ir dviračių. Koks tipinis „Cabanas no Rio“ klientas? Pasirengęs išleisti nuo 200 iki 700 eurų už naktį neaišku kur. „Nemaža tokių klientų dalis iki šiol gyvendavo garsiuose viešbučiuose, tačiau jiems nusibodo būti kvailinamiems turkio spalvos, bet užterštomis jūromis ar lėkščių turinio, kuris toli gražu ne vietinės kilmės“, – aiškina tendencijų prognozių agentūros „Nelly Rodi“ Prabangos ir gyvenimo būdo skyriaus atstovas Vincent Grégoire. „Kai kurie jų paprasčiausiai pavargę nuo akivaizdžių civilizacijos pėdsakų.“ Tokios prabangos viršūnė – „Null Stern“ Šveicarijoje. Ši įstaiga pernai pristatė 1 800 m aukštyje įrengtą kambarį be sienų, stogo ir vonios.
Vietos kambarių tarnyba – liokajai baltomis pirštinėmis, sutinkantys kambario svečius, o pusryčius jiems atneša gretimo kaimelio gyventojas. Koks tokios idėjos tikslas? Gyventi gamtos ciklais, gėrėtis natūraliu jos grožiu ir mažais nepatogumais, kuriuos žmogus nuolat stengėsi įveikti: naktį krintančia temperatūra, vėju, ankstų rytą žadinančia saule, po patalais lendančiais vabzdžiais... Ypač prabangiose poilsiavietėse, tokiose kaip „Pura Vida“ Kosta Rikoje, klientams siūloma patogius apartamentus iškeisti į čia pat pastatytą palapinę. Tokia pati ir viešbučio „Loisaba“ idėja: privatūs jo nameliai ant pastolių paskendę Kenijos gamtos rezervate ir turi visiškai atvirų kambarių ar terasą miegoti po žvaigždėmis. Harmonija su gamta Dar vienas naujas reiškinys – glampingas – prabangus stovyklavimas, leidžiantis nuošalią vietovę atrasti išvengiant organizuotų ekskursijų. Japonijoje, priešais Fuji kalną, įsikūrė viešbutis „Hoshinoya Fuji“, kuriame įprastos palapinės pakeistos futuristinėmis kabinomis, o klientams įteikiamos išgyvenimo kuprinės, kuriose – viskas, ko reikia nakčiai po žvaigždėtu dangumi ar norint įkurti laužą. „Tai susiję ir su didėjančia ekologinių katastrofų baime, – aiškina V. Grégoire. – Žmonės ėmė keliauti su
NUOTRAUKŲ TEISĖS SAUGOMOS
Pura Vida, Kosta Rika
L’Officiel Mada
Karšti taškai
122
Geriausi vakarėliai vyksta čia! Jei nenorite tingiai ir lėtai ilsėtis, atskleidžiame, kur šią vasarą vyksta geriausi vakarėliai ir muzikos festivaliai. Parengė Asta Lipštaitė
OLANDIJA Kasmet tampa vis didesniu vasaros vakarėlių traukos centru. Čia ras kur nueiti ir roko, ir indie, ir elektroninės ar popmuzikos gerbėjai. Vokiškos muzikos rojus: galima išgirsti „Klangstof“, „Amber Arcades“, diskžokėjus Tomą Trago, Mirellą Kroes, Hunee, Steve’ą Rachmadą ir daug kitų. Patogu užsukti pasisvečiuoti į Amsterdamą. Kas vyksta šią vasarą? Vienas didžiausių vasaros festivalių, 25-asis „Lowlands“. Laukia daugiau kaip 250 pasirodymų. Muzikantų sąrašuose – „Mumford
& Sons“, „The xx“, „Editors“, „alt-J“, „Bastille“, „Cypress Hill“, Michaelis Kiwanuka, Benas Klockas, „Dixon“, „Glass Animals“, „Talaboman“ ir kt. Elektroninės muzikos gerbėjams – ilgiausiai pasaulyje (tris dienas ir naktis) trunkantis šokių vakarėlis „Mysteryland“. Šiemet jame suplanuoti 346 pasirodymai. Kada? „Lowlands“ šiemet vyks rugpjūčio 18–20 d. „Mysteryland“ muzikos savaitgalis – rugpjūčio 26–27 d. Ko paragauti? Kadagių degtinės jenevero, o drąsiausiems išbandyti Kopstoot
(pirmiausia išgeriama šalto nestipraus šviesaus alaus, tada užgeriama jeneveru). Naudingos nuorodos. Bilietų galima užsisakyti lowlands.nl ir mysteryland.nl.
Parengta pagal Global Publicity informaciją. Global Publicity archyvo nuotr.
IBISA Visų vakarėlių mėgėjų meka, garsėjanti itin išplėtota naktinių klubų ir šokių kultūra, bet yra ką veikti ir tiems, kurie ieško R & R (angl. rest and recuperation), kitaip tariant, kurie nori pailsėti ir atgauti jėgas. Kas vyksta šią vasarą? Gegužės 28 d. duris atvėrė atnaujintas „Ushuaïa Entertainment“ superklubas „Hï Ibiza“ (anksčiau vadinosi „Space“). Kalbama, kad jis turi ambicijų (ir galimybių) tapti geriausia pasilinksminimų vieta šioje Ispanijai priklausančioje nesibaigiančių vakarėlių saloje. Iki rugsėjo klube gros daug kviestinių svečių (Apollonia, „Black Coffee“, Joris Voorn, Kölsch, Luciano ir Nicas Fanciulli ir kt.). Ko paragauti? Žolelių likerio (Hierbas), pikantiškos dešros sobrasada. Naudingos nuorodos. Vakarėlių bilietų galima užsisakyti hiibiza.com.
L’Officiel Mada
Karšti taškai
123
MAROKAS Keliautojus vilioja Sacharos dykuma, berberais, smėlėtais (ir, kiek teko girdėti, aštriais) krantais, tobulu hamamu ir, žinoma, Raudonuoju miestu Marakešu. Pasirodo, ten vyksta ir įdomių muzikos festivalių. Kas vyksta šią vasarą? Populiariausias ir labiausiai „augantis“ „Oasis“, į vakarėlių mėgėjų maršrutus sugrįžęs 2015-aisiais. Šių metų programoje – Richie Hawtinas, Nicolasas Jaaras, Marcelis Dettmannas, Charlotte De Witte, Chloe ir kt. Papildoma vertė ne tik kūnui, bet ir sielai, – joga, masažai ir refleksologijos procedūros, vietinis maistas bei tradicinės grožio procedūros. Kada? Rugsėjo 15–17 d. Ko paragauti? Mėtų arbatos, kvietinės tešlos pyrago su vištiena (tradiciškai – balandiena) (pasilla). Naudingos nuorodos. Bilietų į festivalį galima užsisakyti theoasisfest.com.
LATVIJA Festivalio „Positivus“ turbūt niekam nebereikia pristatinėti. Tačiau Rygoje gyvas ir naktinis gyvenimas. Vien vaikštinėti art nouveau stiliaus pastatų išgražintame Senamiestyje didžiulis malonumas! Ryga yra pripažinta vienu daugiausia šios architektūros pastatų (apie 800) turinčių miestų pasaulyje. Ir labai pozityvus. Kas vyksta šią vasarą? Kaip ir kasmet – didžiausias vasaros festivalis Baltijos šalyse „Positivus“. Rengiamas Salacgryvos pakrantėje, miškuose, tad ne
tik pasiklausysite muzikos, bet ir pastovyklausite (palapinę pasiimti būtina, praverstų ir purškalas nuo uodų). Pridėtinė festivalio vertė – parduodama vietinių dizainerių drabužių ir aksesuarų. Kada? Liepos 14–16 d. Ko paragauti? „Riga Black Balsam“, kiaulienos pjausnių. Naudingos nuorodos. Trijų dienų bilietas kainuoja apie 80 €. Festivalis draugiškas šeimoms: vaikai iki 10 m. įleidžiami nemokamai. Daugiau informacijos – www.positivusfestival.com.
LENKIJA Lenkija garsėja ne tik kaip kultūriškai bei architektūriškai puikus miestas – nuo 10-ojo dešimtmečio jis tapo technomuzikos bei pogrindžio „slėptuve“ ir galėjo varžytis net su Berlynu. Šių laikų muzikos traukos centras – Katovicai. Kas vyksta šią vasarą? Šiame mieste, Trijų Ežerų slėnyje, rengiamas alternatyviosios muzikos festivalis „OFF“. Jeigu reikėtų palyginti su drabužių parduotuve, jis būtų tarsi įdomus butikas, į kurį maga užeiti. Šiais metais į jį vilios „Swans“, Danielis Johnstonas, „Shellac“, Jessy Lanza ir kt. Kada? Rugpjūčio 4–6 d. Ko paragauti? „Pomorski“ balzamo, raugintų kopūstų ir įvairių rūšių rūkytos mėsos troškinio biguso. Naudingos nuorodos. Trijų dienų bilieto kaina – apie 59 €. Daugiau informacijos ir bilietai – off-festival.pl.
L’Officiel Mada
Rendez-vous
128
Pokalbis (ant žolės) su lietuvių dizainere Diana Paukštyte dalyvaujant poetėms. Asta Lipštaitė Fotografas Vaidas Jokubauskas
Už erdvę dizainerė dėkoja žirgynui „Tobulas žirgas“
POETĖ(S)
Suknelė, Diana Paukštytė
Madmuazelė Vienas pirmųjų įrašų mano tinklaraštyje prieš keletą metų buvo apie Coco Chanel ir vadinosi „Kodėl ji niekada neišeis iš mados?“ Į šį klausimą bando atsakyti ir Paryžiuje gyvenanti fotografė Rachel Rebibo. Asta Lipštaitė
Fotografė Rachel Rebibo
Stilistė Anna Katsanis