1
Sudarytojai / Edited by Vytautas Michelkevičius & Kęstutis Šapoka
(Ne)priklausomo šiuolaikinio meno istorijos / (In)dependent Contemporary Art Histories
Savivaldos ir iniciatyvos Lietuvoje 1987–2011 m. / Artist-run Initiatives in Lithuania 1987-2011
LTMKS, 2011
UDK 7.038(474.5)(091) Ne-131
Knygos sudarytojai / Editors: Vytautas Michelkevičius ir Kęstutis Šapoka Dizainerė / Designer: Laura Grigaliūnaitė Vertėjas / Translator: Jurij Dobriakov Teksto redaktoriai / Proofreaders: Akvilė Rėklaitytė, Jurij Dobriakov
Sudarytojų nuomonė ne visada sutampa su tekstų autorių nuomone, bet todėl ir įdomu diskutuoti bei pasakoti ir klausytis istorijų / The editors‘ opinion not necessarily coincides with that of the contributors, but this is precisely what makes engaging in discussions, as well as telling and listening to stories, interesting
© Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga (LTMKS), Vilnius, 2011 © Lithuanian Interdisciplinary Artists‘ Association, Vilnius, 2011
ISBN 978-9955-9362-4-4
Turinys / Table of contents
8
Metus trukęs pokalbis apie knygą,
8
istorijų rašymą, įsivaizduojamas ir tikras (ne)priklausomybės kovas Lietuvos meno scenoje. Vytautas Michelkevičius ir Kęstutis Šapoka
Tekstai 30
Kas skaičiuoja nepriklausomo meno dešimtmečius? Skaidra Trilupaitytė
58
„Imk videokamerą ir trauk per pasaulį“. Apie videomeno pradžią
Texts 30
Sutemų perlai. Monika Krikštopaitytė
84
Savivalda kaip būsena. Neringa Černiauskaitė
100
Alytaus meninė savimonė po 1990-ųjų. Redas Diržys
114
Kaip paaiškinti sau meno vadybą, arba akla višta tamsiame kambaryje be interneto. Anonimė
Who is counting the decades of independent art? Skaidra
Trilupaitytė
58
“Take a video camera and roam the world”. The beginnings of Lithuanian
Lietuvoje. Danutė Gambickaitė 74
A yearlong conversation about the book, writing of histories, and imaginary and real struggles for independence in the Lithuanian art scene. Vytautas Michelkevičius and Kęstutis Šapoka
video art. Danutė Gambickaitė 74
Twilight Pearls. Monika
Krikštopaitytė
84
Self-governance as a state of mind. Neringa Černiauskaitė
100
Alytus‘s artistic self-consciousness in the 1990s. Redas Diržys
123
Explaining arts management to yourself, Or a blind chicken in a dark room with no internet connection. The anonymous 3
126
Institucijoje ir už jos ribų:
In and Out of the Institution: Independent Art Spaces in Estonia.
Estijoje. Airi Triisberg
Airi Triisberg
Pokalbiai
Conversations
140
Pokalbis su Šarūnu Naku
148
Pokalbis su Arūnu Dikčiumi
154
Pokalbis su Linu Liandzbergu ir Džiugu Katinu
168
Pokalbis su Nomeda ir Gediminu Urbonais
198
126
nepriklausomos meno erdvės
Pokalbis su Svajone ir Pauliumi
146
Conversation with Šarūnas Nakas
152
Conversation with Arūnas Dikčius
164
Conversation with Linas Liandzbergas and Džiugas Katinas
192
Conversation with Nomeda and Gediminas Urbonas
206
Conversation with Svajonė ir Paulius Stanikas
212
Conversation with Henrikas Gulbinas
224
Conversation with Gintaras Šeputis
236
Conversation with Gintaras Znamierowski and Algis Ramanauskas
242
Conversation with Donatas Jankauskas (Duonis)
250
Conversation with Evaldas Dirgėla
260
Conversation with Rokas Dovydėnas
266
Conversation with Mindaugas Gapševičius
274
Conversation with Darius Vaičekauskas
284
Conversation with Cooltūristės
Stanikais 208
Pokalbis su Henriku Gulbinu
214
Pokalbis su Gintaru Šepučiu
226
Pokalbis su Gintaru Znamierowskiu ir Algiu Ramanausku
238
Pokalbis su Donatu Jankausku (Duoniu)
244
Pokalbis su Evaldu Dirgėla ir Justinu Vaitiekūnu
252
Pokalbis su Roku Dovydėnu
262
Pokalbis su Mindaugu Gapševičiumi
268
Pokalbis su Dariumi Vaičekausku ir Vladu Balsiu
276
4
Pokalbis su grupe „Cooltūristės“
286
304
Pokalbis su Algiu Lankeliu ir
298
Audriumi Novicku
Conversation with Algis Lankelis ir Audrius Novickas
Renginiai
Events
1994
304
1994 Installation in the House
308
Sculpture In The Old Town
312
1995 For Yourself And Others
316
Mundane Language
322
1996 The Forgotten Present
332
1997 Artist‘s Symposiums In Telšiai
338
1999 Sound + Image
342
Apartment
350
2000 The Contours of Experience
354
To Be Useful
358
2001 The Light
366
Contemporary Art Exhibition on Billboards in Vilnius and Kaunas
370
2002 Fears
376
2005 Antanas Mončys Days in Palanga
Instaliacija name 308
Skulptūra Senamiestyje
312
1995 Sau ir kitiems
316
Kasdienybės kalba
322
1996 Pamiršta dabartis
332
1997 Menininkų sąskrydžiai Telšiuose
338
1999 Garsas + Vaizdas
342 350
Butas 2000 Patirties kontūrai
354 358
Būti naudingam 2001 Šviesa
366
Šiuolaikinio meno paroda reklaminiuose stenduose Vilniuje ir Kaune
370
2002 Baimės
376
2005 Antano Mončio dienos Palangoje
5
380
2006 U-Fest
380
2006 U-Fest
382
„Čia–Ten“ piešiniai
382
Here – There Drawings
384
2007 Lietuva ir Ukraina
384
2007 Lithuania and the Ukraine
2008
386
2008 From Idea to Reproduction
388
2009 Art Machine
390
2010 Independent Drawings Gig 6
392
For Twilight
394
Open Studios of Interdisciplinary Artists
398
2010-2011 Evaldas Jansas TV Letmekoo.lt TV = Leiskmanku kuoti.lt TV
404
2011
386
Nuo idejos iki reprodukcijos 388
2009 Meno mašina
390
2010 Independent Drawings Gig 6
392
Sutemom
394
Atviros tarpdisciplininių menininkų studijos
398
2010–2011 Evaldas Jansas TV Letmekoo.lt TV = Leiskmanku kuoti.lt TV
404
2011
WebJs residencies and performance
„WebJS“ rezidencijos ir
at VDA Nida Art Colony
performansas VDA Nidos meno kolonijoje 406
6
Lost and found 412
Unpublished LTMKS magazine „Texts“
418
The group Prarastoji karta (Lost Generation)
Neišleistas LTMKS žurnalas „Tekstai“
418
Bendrabūtis
Bendrabūtis
Radiniai 412
406
Grupė „Prarastoji karta“
420
420
Art as a Front. Evaldas Dirgėla Who is writing history of
Dovilė Tumpytė
422
Be galerijos, be kuratorių. Pokalbis
433
Without Gallery, Without Curators: Conversation with Jonas Zagorskas
434
A Few Remarks on
Interdisciplinary Art. Kęstutis Šapoka
440
Text Authors
443
Index of Names
Menas kaip priedanga. Evaldas Dirgėla
422
426
Kas rašo šiuolaikinės dailės istoriją.
su Jonu Zagorsku 434
Keletas pastabų apie tarpdisciplininį meną. Kęstutis
contemporary (fine) art. Dovilė Tumpytė
Šapoka
440
Tekstų autoriai
443
Vardų rodyklė
7
Metus trukęs pokalbis apie knygą, istorijų rašymą, įsivaizduojamas ir tikras (ne) priklausomybės kovas Lietuvos meno scenoje / A yearlong conversation about the book, writing of histories, and imaginary and real struggles for independence in the Lithuanian art scene Vytautas Michelkevičius
Kęstutis Šapoka
Vytautas Michelkevičius: Kęstai, bandau prisiminti, nuo ko prasidėjo šio leidinio gimimas, bet kol kas blyksteli tik tokios priežastys, kurias būtų galima pavadinti Lietuvos meno ir kultūros politika. Pirmiausia – mano tapimas nauju LTMKS pirmininku ir dėl to kilęs noras permąstyti sąjungą, jos tikslus, prasmę ir istoriją. Su tuo susijęs seniai man kirbėjęs klausimas, kodėl Lietuvoje praktiškai nėra menininkų valdomų erdvių ir menininkų kuruojamų iniciatyvų. Nors atsakymą iš dalies buvau radęs po mano vestų kūrybinių dirbtuvių apie galeriją ir išleidus leidinį „Galerijos žurnalas“ (2008). Lietuvos menininkai 8
Vytautas Michelkevičius: Kęstas, I am trying to remember how the idea of this publication was born, but so far I can recall only the following reasons, which can be viewed as related to Lithuanian art and culture policy. First of all, it is my becoming the new chairman of the Lithuanian Interdisciplinary Artists’ Association (LeTMeKoo stands for the Lithuanian abbreviation LTMKS and at the same is a funny phrase coined by one of the members’ artist Evaldas Jansas) and the resulting desire to rethink the association, its objectives, meaning, and history. Related to this is the question that has long puzzled me: why are there practically no
yra apolitiški greičiausiai dėl Lietuvos sociopolitinių ir ekonominių realijų bei praeities, tačiau ši išvada apibūdina tik jaunąją kartą (menininkus, gimusius po 1980-ųjų). Tačiau niekas neatsakė į klausimą, kodėl gi tų iniciatyvų buvo apstu Sąjūdžio laikais ir kodėl jų tolydžio mažėjo baigiantis XX amžiui? Šis klausimas tapo pagrindiniu motyvu sudaryti knygą apie tai, kaip menininkai Lietuvoje pastaruosius du dešimtmečius bandė inicijuoti ir kuruoti parodas, susibūrimus bei erdves? Antroji priežastis turbūt būtų poreikis reflektuoti iki šiol dar neparašytą Lietuvos šiuolaikinio meno istoriją. Tokį poreikį junta ne tik mūsų karta, bet ir jau po Sąjūdžio gimę meno kūrėjai ir kritikai, kurie ne tik nedalyvavo Lietuvos šiuolaikinio bei tarpdisciplininio meno diskurso genezėje, bet gal net ir nenutuokia, kas buvo jo iniciatoriai. Trečioji priežastis galėtų būti KRF paskelbtas 2010 m. rėmimo prioritetas projektams, apmąstantiems Lietuvos Nepriklausomybės dvidešimtmetį. Ar pameni, kodėl mes pradėjom bendradarbiauti rengdami knygą ir kokia buvo/yra tavo motyvacija? Kęstutis Šapoka: Taip, motyvacijos prasme išvardijai visas priežastis. Tačiau idėjos ir chronologinės ribos dirbant vis modifikavosi. Struktūra išėjo gana eklektiška (ir, manau, tai gerai) – menotyriniai tekstai, autoriniai tekstai, interviu, atskira dokumentacijos dalis ir dar nedidelis nepublikuotų arba rastų spaudoje tekstų skyrelis. V. M.: Knygą sudarinėjome daugiasluoksniu principu, kad skirtingais kalbėjimo būdais, kuo įvairiapusiškiau atskleistume tą patį laikotarpį ir kartu pateiktume „istorijos“ daugiskaitą. Pripažink, kad menotyrininkus visuomet traukė tas neišvyniotas saldainis – parašyti Lietuvos šiuolaikinio meno istoriją ir būti pirmam. Su šia knyga mes esame pirmi, tačiau istorijos nerašom – tiesiog suteikiam
artist-run spaces and artist-curated initiatives in Lithuania? The answer partially became clear to me after the gallery workshop I had organized and the publication of the Gallery Log magazine (2008). Lithuanian artists are apolitical, and the reason behind this is most probably Lithuania’s socio-political and economical situation, as well as its past, although this conclusion describes only the young generation (artists born after 1980). Another question remained unanswered: why had so many such initiatives emerge in the times of the Reform Movement of Lithuania (the Sąjūdis), and why were there increasingly few of them at the close of the 20th century? Thus, my curiosity and the desire to answer this question motivated me to compile a book about Lithuanian artists’ attempts to initiate and curate exhibitions, gatherings and spaces over the last two decades. Another reason is the need for a (still unwritten) history of and reflection on Lithuanian contemporary art – a need shared by our own generation and the generation of artists and critics born in the post-Sąjūdis period, who not only were unable to participate in the birth of the contemporary and interdisciplinary art discourse, but also might have no clue whatsoever who its pioneers had been. The third reason is probably the fact that the Culture Support Foundation of Lithuania gave priority to projects that reflected on the twenty years of Lithuania’s independence in its allocation of funding for 2010. Do you recall why we began to collaborate on this book, and what was/is your motivation? Kęstutis Šapoka: Yes, you have listed all the points in terms of initial motivation. Nevertheless, the ideas and the chronological limits gradually changed in the process. The structure ended up being quite eclectic (which in my view is good) – critical texts, essays, interviews, a separate documentation section, and a small section of unpublished or found texts. V. M.: We compiled the book in a multi-layered way, so that the various registers of speaking 9
galimybę skirtingiems veikėjams papasakoti skirtingas istorijas. Taigi pirmame skyriuje jos pasakojamos menotyrininkų ir menininkų analitinių tekstų bei refleksijų forma. Antrajame skyriuje kalbiname pastaruosius dvidešimt metų aktyviai veikusius menininkus apie jų iniciatyvas, šiuolaikinio bei tarpdisciplininio meno pradžią, galios ir tradicijos žaidimus. Trečiajame skyriuje pateikiame surinktus vizualinius įrodymus iš parodų kvietimų, katalogų, informacinės medžiagos bei dokumentacijos. Jie savo ruožtu taip pat pasakoja nepriklausomų iniciatyvų istoriją – savo turiniu, savo grafiniu dizainu bei stilistika. Čia pristatoma daugiausiai LTMKS ar jos menininkų inicijuoti projektai, nes kodėl gi rašant istoriją nepasirašiusius ir savosios versijos per vienos iš (ne)institucijų prizmę? K. Š.: Nesakyčiau, kad esame pirmi (ir bent aš asmeniškai nesiekiu tokiu būti). Tiesiog šia knyga įsiterpiame į jau egzistuojančius pasakojimus. Bet kokiu atveju, tai nėra kokių nors „topų“ sudarinėjimas ar pretenzijos į vienintelę tiesą. Tiesiog per keliolika metų prirašyta daugybė tekstų, kurie pamažu išsigrynino ir susiklijavo į „generalinę“ mūsų šiuolaikinio meno istorijos versiją, tapo pasakojimo „vienaskaita“, kurioje persipina instituciniai arba tam tikrų grupių interesai. Todėl bandant (bent hipotetiškai) vėl sugrįžti prie mūsų šiuolaikinio meno „istorijos daugiskaitos“ kalbėtasi su tais menininkais, kurie per pastarąjį (dvi)dešimtmetį kuravo kokius nors daugiau mažiau nepriklausomus festivalius, pavienius projektus, etc. Antra, kalbinom tuos, kurie buvo sulaukę (santykinai) mažiau mūsų dailėtyros dėmesio. V. M.: Na, bet visi bandymai rašyti ir pasakoti vienaskaita yra tik galvose ir legendose, o apčiuopiamos fizinės versijos – knygos – kaip ir nėra. Gal mums reikėtų kiek plačiau paaiškinti knygos skyrių struktūrą? Bandėme su10
would reveal the same period from different perspective and would produce multiple “histories”. I think you will admit that art critics have always craved for this unwrapped candy, eager to write the history of Lithuanian contemporary art and be the first. In the case of this book, we are the first, but we are not writing a history – we just provide various players with a possibility to tell their differing stories. Thus, in the first section art critics and artists tell their stories in the form of analytical texts and reflections. The second section presents interviews with artists who have been active in the last twenty years, focusing on their initiatives, the beginnings of contemporary and interdisciplinary art, and the games of power and tradition. The third section contains collected visual evidence from exhibition invitations, catalogues, informational materials and documentation. In their turn, these documents tell the story of independent initiatives through both their content and graphic design and style. This section presents mostly projects initiated by the LETMEKOO or its members, because why not write our own version of history through the prism of one of the (non-)institutions? K. Š.: I would say that we are not the first (and I, for one, do not even aspire for that); we just intervene into the already existing narratives with this book. In any case, it is not a top list and it does not claim to be the Truth. It is just that numerous texts that have been written over the last dozen years have gradually crystallized into a “master” version of our contemporary art and have become the “singular form” of the narrative, which is oversaturated with institutional or clique interests. Therefore, trying (at least hypothetically) to return to a “plural history” of our contemporary art, we interview artists who have curated some (relatively) independent festivals or individual projects over the last decade (or two). Second, we focus on those who have possibly been (again, relatively) under-represented by Lithuanian art criticism.
daryti (ne)priklausomo Lietuvos šiuolaikinio meno istoriją, tiksliau – surinkti, papasakoti ir perteikti jas kitų lūpomis. „Nepriklausomo“ – dvejopa prasme: ir Lietuvos, ir pačios meno scenos. Kas iš to išėjo? Gal tu aiškiau prisimeni, kodėl mes kalbėjomės su vienais, o ne su kitais žmonėmis? Aišku, bandėme prakalbinti beveik visus, kurie per pastaruosius du dešimtmečius vykdė menininkų iniciatyvų ir savivaldos projektus, bet kažkas liko ir už borto? Džiaugiuosi, kad pavyko prakalbinti visiškai skirtingas asmenybes: vieni iš jų atsitraukė iš meno scenos ir užsiima kita veikla, o kiti, priešingai, tapo žinomais ir įtakingais menininkais. Peržvelgęs visus tekstus, suvokiau įdomų faktą, kad praktiškai beveik visi kalbintieji buvo vyrai, o beveik visi rašantieji – moterys. Ar tai atsitiktinumas ar lietuviškos meno scenos simptomas? K. Š.: Dėl „simptomų“ nežinau. Nekyla jokių minčių... Pirmose dviejose dalyse išskleidžiamas gana platus kontekstas, o trečioji vaizdinė koncentruojasi į LTMKS ar jų narių projektus. Taip yra todėl, kad pirminė idėja ir buvo surinkti būtent sąjungos projektus. Tačiau pradėjus juos rinkti, paaiškėjo, kad knygutei medžiagos lyg ir nepakanka, be to, vis atsirasdavo kas nors įdomaus iš šalies. Galų gale, išėjo taip, kad beveik per dvejus darbo prie šios knygos metus „neplanuota“ dalis persvėrė LTMKS medžiagos dalį, kuri turėjusi būti pagrindine natūraliai atsidūrė trečioje pozicijoje kaip platesnio konteksto dalis ir pirminio sumanymo atgarsis. Bėdų turėjome su pokalbių rūšiavimu. Apsistojome ties idėja pokalbius sudėlioti daugiau mažiau pagal laikotarpius – pradedant „seniausiais“ laikais artėti link šių dienų. Tačiau ir toks principas pasirodė netobulas, nes retai kalbama apie apibrėžtą kelių metų laikotarpį. Todėl eilės tvarką lėmė pasakojimų kontekstai, t. y., skyriaus
V. M.: Yes, but the attempts to write and tell the story in singular form are still mostly reserved to individual minds and legends, while a tangible physical version – a book – is still lacking. Perhaps we should go into more detail on the structure of the book’s sections. We tried to put together a history of (in-)dependent Lithuanian contemporary art – or, more accurately, to compile, tell, and relate it through the lips of other people. Independent in two aspects – that of being created in independent Lithuania and that of belonging to the independent art scene. Where has it led us? Maybe you remember more clearly why we chose these particular artists and not other ones? Surely, we sought to talk to all those who have realized artist-run initiatives and self-governance projects during these two past decades, but we probably still missed some. I am glad that we succeeded in talking to completely different figures – some of them have left the art scene and are involved in other activities today, while others, on the contrary, have become well-known and influential artists. Reading through the texts, I realized the curious fact that practically all the respondents were male, while all the writers were female. Is this a coincidence or a symptom of the Lithuanian scene? K. Š.: I’m not sure whether it’s a symptom. No idea… The first two sections reflect a fairly broad context, while the third, visual one, focuses on the projects of the LETMEKOO or its members. It is this way because the initial idea was to collect in one place precisely the association’s projects. Yet when we began to collect them, it became clear that there was not enough material for a book; in addition, something interesting would often pop up “on the outside”. In the end, after almost two years of working on this book, the “unintended” part of the book’s material outweighed the LETMEKOO-related part, and the latter, which had initially been supposed to be the focus of the 11
pradžioje chronologiškai (atsižvelgiant į tai, nuo kurių metų pradedama pasakoti istorija) pateikiami pokalbiai apie „globalesnius“ kontekstus – festivalius, nepriklausomas institucijas,– tada apie parodas, projektus ir galiausiai – apie lokalius vienetinius projektus, daugiau mažiau individualią veiklą, kuri savotiškai įsiterpia į platesnius pasakojimus, juos papildo. Taip susidėliojo, žinoma, vis tiek negalutiniai istorijos „blokai“: maždaug nuo 1987 iki 1995 m., maždaug nuo 1995 iki 2005 m. ir nuo 2005 m. iki šių dienų. Kadangi vaizdinė medžiaga, daugiausia susijusi su LTMKS veikla, atsidūrė trečiojoje dalyje, pokalbį su Algiu Lankeliu ir Audriumi Novicku (pokalbyje daugiausia gvildenamos LTMKS peripetijos) nusprendėme nukelti į antro (arba pokalbių) skyriaus pabaigą, kad jis, nors ir iškrentantis iš bendros chronologijos, vis dėlto taptų perėjimu į trečiąją dalį. Taip pat reikia pažymėti, kad iš pradžių labiau domėjomės XX a. devintojo dešimtmečio pabaiga ir dešimtuoju dešimtmečiu, todėl daugiau pokalbių apie tuos laikus. Kai pradėjo vertis pastarojo dešimtmečio panorama, knygą jau reikėjo užbaigti. Be to, aš visą laiką prieštaravau siūlymui pridėti į knygą daugybę visokių „žalių“ ir kritinės laiko distancijos neturinčių iniciatyvų. Beveik nesigilinome į menininkų grupių veiklą (išskyrus „Žalio lapo“, kuri pateko į „Jutempus“ priešistorę) todėl, kad, pasak vieno aktyvių dešimtojo dešimtmečio grupių lyderio, (tuo metu, kai mes pradėjome rankioti medžiagą savo knygai) jau buvo sudarinėjama menininkų grupėms skirta atskira knyga. Kalbant apie prasminę knygos giją, manau, kad net išsiplėtus kontekstams išliko bandymo (pradėti) apmąstyti oficialių ir alternaty12
book, naturally ended up in the third position as a part of the broader context and an echo of the initial idea. We had some problems with the arrangement of the interviews. We decided on arranging them more or less chronologically, starting with the “oldest” ones and moving towards our days. Yet even this principle proved to be imperfect, as the interviews rarely focus on a well-defined period of several years. For this reason, we combined this method with the contexts of the stories – that is, we put the conversations about more “global” contexts – festivals, independent institutions – in the beginning of the section (according to periods, based on the point of origin of each story), then came the stories of exhibitions and projects, and, finally, those of local one-off projects and more or less individual activities, which intervene into and complement the broader narratives. In this way, we came up with the following (still very conditional) blocks – from ca. 1987 to 1995, from ca. 1995 to 2005, and from 2005 to the present day. Because the visual material, mostly related to LETMEKOO’s activity, ended up in the third section, we decided to put the interview with Algis Lankelis and Audrius Novickas (which mostly concentrates on LETMEKOO matters) in the end of the second section regardless of chronological incongruity, so that it would function as a transition to the third section. It should also be noted that initially we were more interested in the late 1980s and the 1990s; therefore, the book features more conversations about those periods. When the panorama of the recent decade began to unfold, we already had to finish our work on the book. In addition, I objected to including all sorts of “raw” initiatives that still lack a critical temporal distance.
vių iniciatyvų dviprasmišką santykį leitmotyvas. Nes juk ir pirminė idėja – „rašyti LTMKS istoriją“ – reiškė rašyti „alternatyvos“ istoriją. V. M.: „Alternatyva“ ypač dabar yra problemiška sąvoka. Lietuvoje, manau, dar nėra tokios ryškios opozicijos kaip Vakaruose: institucijos bendradarbiauja su pogrindžiu (underground) ir su nepriklausomomis iniciatyvomis. Viena priežasčių galėtų būti nesena šiuolaikinio meno institucijų veikla ir nesusiformavusi tradicija. Kita priežastis – ypač mažas veikėjų skaičius šiuolaikinio meno lauke, todėl tie patys institucijų darbuotojai ir kuratoriai greta pagrindinio darbo užsiima ir pogrindine, ir paraleline veikla. Kartais tie užsiėmimai įgauna ir partizaninės veiklos pobūdį, kai, pvz., didžiųjų meno institucijų darbuotojai, naudodamiesi institucijos resursais, kuruoja individualius projektus už institucijos veiklos ir politikos ribų. Tai, manau, būdinga mūsų meno scenai. Aišku, būtų galima klausti: kodėl gi nedirbantieji institucijose savarankiškai nevykdo nepriklausomų projektų? Atsakymas būtų maždaug toks: dirbant individualiai ar su viešąja įstaiga, neįmanoma išsilaikyti dėl Lietuvos socioekonominės situacijos ir kultūros rėmimo politikos, nes praktiškai nėra jokios sistemos, kuri remtų nepriklausomų organizacijų infrastruktūrą. Lietuvoje nebiudžetinėms ir nevyriausybinėms įstaigoms teikiama tik dalinė projektinė parama, todėl nepriklausomi renginiai vyksta tik dėl spontaniškų individualių iniciatyvų ir/arba be jokio biudžeto. Lietuvoje greičiausiai būtų galima nubrėžti opoziciją tarp šiuolaikinio meno ir tradicinio meno institucijų (kaip Dailininkų sąjunga). Laikantis šios skirties, nesunku suprasti, kad visi, kurie oponuoja tiek vienai, tiek kitai institucijų grupei, tampa užscenės dalimi (off-scene). Tada paradoksaliai komercinė šiuolaikinio meno galerija galėtų tapti alter-
We almost ignored the activity of artist groups (except for that of Green Leaf, which is a part of the background of Jutempus), partly because, according to one active leader of 1990s’ groups, a separate book dedicated to artist groups was already being compiled at the time when we began to gather material for our book. Speaking of the book’s semantic thread, even as the contexts have expanded, the leitmotif of an attempt to (begin to) reflect on the ambiguous relationship between official and alternative initiatives has remained, in my view. Because the initial idea – “to write a history of LETMEKOO” – also meant to write a history of “the alternative”. V. M.: “The alternative” is a problematic notion, especially today. I think that there is no such clear opposition in Lithuania as there is in the West: institutions collaborate with “the underground” and independent initiatives. One of the possible reasons is that the contemporary art institutions here have begun their activity quite recently, and do not have a fully developed tradition yet. Another reason is the particularly small number of players in the contemporary art field, which results in a situation where the same employees and curators of institutions engage in parallel underground activity alongside their main work. Sometimes that activity acquires features of guerrilla tactics, when, for instance, the curators of major art institutions use the institution’s resources to curate individual projects beyond the limits of the institution’s activity and politics. I believe this is specific to our art scene. Of course, one could ask: why don’t those who do not work for institutions engage in independent projects? The answer is this: Lithuanian socio-economic situation and culture funding policy make it impossible to survive while working individually or with an NGO, because there is virtually no system that supports the infrastructure of independent organisations. In Lithuania, nongovernmental institutions receive only partial 13
28
Tekstai / Texts
29
KAS SKAIČIUOJA
NEPRIKLAUSOMO
MENO Skaidra Trilupaitytė
DEŠIMTMEČIUS? Who is counting the decades of independent art? Rašyti apie nepriklausomą Lietuvos meną nėra lengva ne tik dėl empirinės medžiagos gausos ir įvairovės, bet ir dėl terminų reliatyvumo. Nepaisant to, jog sąvoka „nepriklausomas menas“ tarsi natūraliai siejasi su andegraundu, netradicine raiška, anti-institucine laikysena ir panašiais dalykais, visi jie priklauso nuo skirtingų atskaitos taškų. Pavyzdžiui, ne didmiesčiuose kuriamas menas paprastai vertinamas atsižvelgiant vien į subjektyvias simpatijas ir pačių vertintojų „įsitraukimą“. Juk pastariesiems pernelyg sunku realiai dalyvauti kone visoje Lietuvoje (Klaipėdoje, Šiauliuose, Alytuje, Telšiuose ir kitokiose „nereprezentacinėse“ urbanistinėse ir neurbanistinėse erdvėse) nutinkančiuose meno įvykiuose1. 30
Writing about independent Lithuanian art is complicated not only because of the abundance and the variety of empirical material, but also because of the relativity of terms. Despite the fact that the notion of “independent art” appears to be naturally associated with the underground, non-conventional means of expression, anti-institutional attitude, and similar things, all of these terms depend on different points of reference. For instance, the evaluation of art created outside of major cities is usually based solely on subjective sympathies and the “involvement” of the evaluators themselves. After all, the latter would hardly be able to visit all the art events taking place practically all over Lithuania (in Klaipėda, Šiauliai, Alytus, Telšiai, and other “non-representative” urban and rural spaces)1.
Kita vertus, „privalomos“ kultūros lauko žaidimo taisyklės lemia tai, jog bet kokia meninė kūryba (net ir ta, kuri eksponuojama garbingiausiose meno salėse), iš principo įsivaizduojama kaip nepriklausomas reiškinys. Jau moderniosios epochos priešaušriu tapo įprasta manyti, kad tikrasis menas2 neatsiejamas nuo laisvo, išoriniams suvaržymams nepasiduodančio individo apsisprendimo. Panašios idėjos maitina ir šiandienos nuostatas, todėl tikrasis menas, bent jau tarp jo gamintojų, niekada nėra traktuojamas kaip saugiuose institucijų šiltnamiuose subrandintas vaisius. Bet ar gali būti kitaip? Ar daug žinomų šiuolaikinių menininkų skelbtųsi geriausius savo darbus padarę įvairių kūrybinių sąjungų, galerijų, meno centrų, privačių fondų bei valstybės pinigų, įtakingų kuratorių ir kitų aplinkybių dėka? Priešingai – tiek žinomiausi, tiek ir mažiau žinomi kūrėjai kuo nuoširdžiausiai įrodinės, jog minėtos aplinkybės nelemia nei jų pasirinkimų, nei
On the other hand, the “mandatory” rules of the game in the cultural field ensure that any kind of artistic work (even that which is exhibited in the most prestigious art spaces) is perceived as an inherently independent phenomenon. True art2 was commonly assumed to be inseparable from the self-determination of a free individual that did not conform to the external restraints as early as in the dawn of the modern era. Similar ideas inform today’s attitudes, thus true art is never viewed as the fruit of the safe greenhouses of the institutions, at least by its producers. But can it be otherwise? How many renowned contemporary artists openly declare that their most significant achievements were made possible by creative unions, galleries, art centres, private foundations and state funding, influential curators and other circumstances? On the contrary – both the most famous and the less known artists will go out of their way to prove that the mentioned circumstances do not determine the quality of their art and in no way influence the artist’s choices.
meno kokybės. Ryški ir priešinga tendencija: kone visos institucijos (naujos ir senos) savo programiniuose prisistatymuose vardija žinomiausių narių pavardes, net kai pastarieji sąmoningai nesiekia reprezentuoti savęs kaip vienos ar kitos organizacijos atstovo. Taigi tokie menininkai, nors de facto jų kūrybos laisvė niekaip neribojama, de jure yra priklausomi
1. Ko gero neverta nė vardinti pastaraisiais dešimtmečiais visoje šalyje (ne vien miestuose, bet ir apleistose fermose, smėlio karjeruose, buvusiuose dvaruose ir kitose pusiau-privačiose erdvėse) vykusių renginių, nepaisant to, kad kai kuriuos iš jų organizavo žinomi Lietuvos menininkai. 2. Kiek ironiškai skambanti sąvoka „tikrasis menas“ čia pasirenkama vien dėl joje glūdinčio nedviprasmiško vertybinio požiūrio. Ši sąvoka yra platesnė nei „šiuolaikinis menas“ – nors pastaroji ilgą laiką vartota normatyvine „gero“ meno prasme, šiandien ji jau yra praradusi vertybinį elementą, mat ilgainiui vis paprasčiau tampa kalbėti apie (galimai) neįdomų, nors pagal raiškos priemones neabejotinai „šiuolaikinį“, meną.
The opposite trend is also visible – almost all institutions (both the “new” and the “old” ones) mention the names of their prominent members in their programme presentations, even if these deliberately avoid presenting themselves as representatives of one or another institution. Therefore, although such artists’ creative freedom is de facto unlimited, they are de jure dependent on the written “evidence” of belonging. In the recent decades, the most famous
1. There is probably no use in even trying to list all the events that have taken place all over Lithuania (not only in the cities, but also in deserted farms, sand quarries, former mansions and other semi-private spaces) in the recent decades, despite the fact that some of them were organized by well-known Lithuanian artists. 2. Sounding somewhat ironic, the term “true art” is employed here solely because of its intrinsic and unequivocal evaluative nature. This notion is broader than that of “contemporary art” – although the latter has been used in the normative sense of “good art” for a long time, it does not have a value charge anymore, as it eventually becomes increasingly easy to speak about (possibly) dull, although undoubtedly “contemporary” (considering the employed means of expression) art.
31
ALYTAUS
MENINĖ Redas Diržys
SAVIMONĖ PO 1990-ŲJŲ Alytus’ artistic self-consciousness in the 1990s Šiandien būtų sunku kalbėti apie Alytaus meninį gyvenimą prieš 15–20 metų, bent trumpai neaptarus to laikotarpio situacijos, kuri neatpažįstamai pasikeitė. Neketinu koncentruotis į kokius nors paviršutiniškus apibendrinimus ar reprezentacines simuliacijas, bet atskleisiu, kaip keitėsi mano paties požiūris į tuos meno reiškinius, kurie man išskirtinai rūpėjo, kuriems paskyriau ketvirtį savo gyvenimo ir kurių šiandieninės priešmirtinės konvulsijos – neslėpsiu – mane džiugina. Dar viena pastaba – tuo metu, kai visa tai vyko, aš buvau jaunas ir nepatyręs. Šian100
It would be difficult to speak about Alytus’s artistic life 15-20 years ago without an outline of that time’s situation, which has changed completely since then. I don’t intend to engage in broad generalisations or representative simulations; instead, I am going to reveal how my own perspective on artistic phenomena that had been exceptionally important to me and to which I had dedicated 25 years of my life – and the agony of which, frankly, I am happy to see today – changed over time. One more remark: back when these things took place, I was young and inexperienced, but when I remember them now, I feel compelled to use terms and analogies referring to power struc-
dien, kai apie tai kalbu, beveik visur peršasi galios struktūras apibūdinantys terminai ir analogijos. Būtent šiuo aspektu iš hegemoniją diskredituojančių pozicijų aš ir aprašysiu savo patirtis. Provincijos miestelio kultūrinio gyvenimo vidinės sąlygos Šiai sričiai labiausiai tinka terminas „nevisavertiškumo kompleksas“. Koks gali būti žmogaus santykis su menu, jeigu jo mieste niekada nebuvo tokius dalykus pristatančios institucijos, išskyrus vieną kažką panašaus vykdžiusią salytę vietiniame kraštotyros muziejuje? Tuo metu buvo priimta manyti, kad menininkai vietoje negimsta – jie atvyksta iš didmiesčių. Viena miesto savivaldybės tarnautoja, sudarydama su manimi (tik ką į miestą atvykusiu jaunu specialistu menininku) sutartį, netgi atvirai įvardijo: „Būtum vilnietis – mokėtume 30 proc. daugiau, bet kad tu vietinis...“ Iš Vilniaus ar Kauno atvežtos parodos (kaip ir koncertai, spektakliai) visuomet būdavo sutinkami kaip tikroji kultūra, ir miesto elitas (buržua) rinkdavosi į juos atitinkamai apsirengę, turėdami išankstinę nuomonę (tokią nuomonę jie turėjo absoliučiai apie viską). Būrelis entuziastų, save vadinančių šviesuoliais, nuolat susiburdavo įvairių personalinių ar grupinių parodėlių progomis, ir tai juos jungė. Į parodą pasikviesti valdžios atstovų būdavo „aukštas lygis“. Ir pastarieji mėgdavo lankytis tokiuose renginiuose. Tai kūrė savitarpio supratimo bei abipusio palaikymo atmosferą. Daugiausiai šios tradicijos buvo paveldėtos iš sovietmečio. Alytuje gyvenantis Dailininkų sąjungos narys kėlė aukso grūdo, žibančio pelenuose, efektą. Bet kokį atvykusį dailininką senbuviai sutikdavo kandžiai ir nepatikliai. Iš esmės „menininkų bendruomenė“ buvo elementarus mafijos darinys su savo „vierchais“, „dūchais“ ir „stogu“ valdžios struktūrose.
tures. I will describe my experiences focusing precisely on this aspect and taking a position that discredits hegemony. Internal conditions of cultural life in a provincial town The most appropriate notion in this area is that of an inferiority complex. What could one’s relation to art be if there never had been an institution dedicated to presenting such things to the public in the town, and the only place vaguely reminiscent of it was a small hall in the regional museum? Back then, the widespread belief maintained that artists weren’t born locally, but rather arrived from big cities. One municipal official even said up-front: “We’d pay you 30 percent more if you were from Vilnius, but you’re local…” when signing a contract with me, a young professional artist who had just returned to the town. Exhibitions brought from Vilnius or Kaunas (as well as concerts and stage plays) were always seen as “true culture”, and the town elite (the bourgeois) would come to see them dressed appropriately and with a ready opinion (which they had about absolutely everything). A bunch of enthusiasts calling themselves intellectuals constantly gathered on occasions of various small solo or group exhibitions, and this was what united them. Inviting representatives of the authorities to an exhibition opening was considered a matter of prestige. In their turn, these representatives enjoyed taking part in such events, which built an atmosphere of mutual understanding and support. These traditions were mostly inherited from the Soviet epoch. Being a member of the Artists Union while living in Alytus produced an effect similar to that of a grain of gold glittering in a pile of ashes. The old-timers met any newly arrived artist with vitriol and distrust. The “artist community” was essentially a mafia-like structure with its own bosses, fags, and patrons in the government structures. My generation happened to be the local art school’s first graduating class that was encour101
Taip sutapo, kad mano karta buvo pirmoji vietinės dailės mokyklos laida, kurią palaikė ir drąsino Alytun gyventi atsikėlęs keramikas Vytautas Ledas (vėliau jis tapo pagrindiniu Sąjūdžio revoliucionieriumi). Mes tiesiog spjovėme į galiojusius stereotipus (mokytis pas žinomus menininkus didmiesčiuose) ir stojome į tuometinius dailės institutus Vilniuje ir Taline. O sugrįžę į gimtąjį miestą (tarp kolegų menininkų toks gestas būdavo laikomas savižudybe) turėjome to paties V. Ledo „stogą“. Nepamirškime, kad tai buvo laikai, kai nusikalstamos struktūros kontroliavo viešąjį gyvenimą, turėjo akivaizdžių ryšių su policijos ir valdžios pareigūnais – tokia buvo naujojo gyvenimo laisvėje realybė. Netgi V. Ledo paslaptinga mirtis (2003 m. vasario naktį jis paslydo, susitrenkė galvą, tada – koma, rado jį ryte, ligoninėje galvos operaciją atliko paslaptinga gydytojų ir aptarnaujančiojo personalo komanda iš Kauno, vietinės ligoninės gydytojai padarė skrodimą – jokio tyrimo) yra priimama kaip savaime suprantama – revoliucionierius gi! Tiesą sakant, šis įvykis mus ne tik sukrėtė, bet ir atvėrė neti-
aged by the example of Vytautas Ledas, a ceramicist that had come to live in Alytus (he later became the main revolutionary of the Sąjudis movement). They simply ignored the standing stereotypes (which prescribed learning the craft from well-known artists in the major cities) and enrolled in the then art institutes n Vilnius and Tallinn. When they returned to Alytus (fellow artists saw this gesture as suicide), they found themselves under the patronage of the same Vytautas Ledas. Keep in mind that it was a time when criminal structures controlled the public life and had obvious ties with the law enforcement authorities and government officials; this was the reality of life in a newly independent state. Even Ledas’s unexplained death is still accepted as something that was bound to happen – he was a revolutionary, you see. (Slipped in the street on a February night in 2003 – a head trauma – coma – discovered in the morning by passers-by – an operation on the head performed by an anonymous team of doctors and assistants from Kaunas – autopsy performed by the local medics – no investigation whatsoever). However, to tell the truth, this incident not only shocked us, but also opened, somewhat un-
Eimantas Ludavičius. „Arkadija“, 1994. Giedriaus Liago fotografija. / Eimantas Ludavičius, Arcadia, 1994. Photo by Giedrius Liagas.
102
kėtas veiklos galimybes – keista mokytojo, autoriteto mirtis buvo didžiausias impulsas pradėti veikti patiems. Mūsų į menininkų gretas niekas lengvai nepriėmė. Tiesa, kartu 2003 m. kalėdinėje parodoje dalyvauti leido, bet tik atskiroje erdvėje, žemesnėje lygoje. Vienas performansas – supjaustyta kalėdinė eglutė – atvėrė amžiną prarają tarp senosios ir naujosios kartų. Taip mes tapome laisvi – ir nuo autoritetų, ir nuo kolegų. Jie su pasibaisėjimu žiūrėjo, kaip mes žengėme į gatves (galerijų, parodų rūmų juk nebuvo) ir ten spardėme kamuolius, gėrėme vyną, daužėme raudonojo vyno butelius į rotušės sieną, drabstėmės mėšlu, sprogdinome benzino bakus – buvo smagu. Dar gerą dešimtmetį mano pavarde buvo gąsdinami visi, kurie neremia „tikrųjų meninių vertybių“ (t. y. vietinių menininkų UAB‘ų) – pamatysite, greitai bus tik toks „menas“! Beje, alytiškiai žurnalistai pirmuosius projektus „Tiesė. Pjūvis“, kuriuose dominavo performansai, vertino ypač neigiamai – juos net įvardijo kaip „spjūvį“. O toji žurnalistė dar ir šiandien su manimi nesisveikina... Tačiau tai tik dar labiau sustiprino tikėjimą pasirinktu keliu. Centras – periferija Šiuo klausimu skirtingais laikotarpiais turėjau tolydžio kintančią nuomonę. Šiandien jau galiu įvardyti, kad centro ir periferijos problema – tai hierarchinės kapitalistinės išnaudojimo piramidės išraiška geografinėje plotmėje. Vienas galios centras ir nuo jo tįstantys saitai į žemesnes grandis – jau istorija. Šiuo metu įsigalėjęs korporacinio neoliberalaus kapitalizmo multicentrinis modelis: mažesni centrai siekia tolygaus koegzistavimo su didesniaisiais (tai iškreipiant prasmę dažnai vadinama decentralizacija), kad dar didesnį jungą užmestų ant žemiausių socialinių sluoksnių. Taip pat veikia ir kultūra, kuri yra
expectedly, new spheres of activity to us – the sudden death of an authoritative teacher was the biggest impulse for decisive action. As one might expect, we weren’t welcomed to the artists’ circle with open arms – except that we were allowed to participate in the 2003 Christmas exhibition, yet in a separate space – meaning lower league. One performance, featuring the cutting of a Christmas tree, was enough to open an eternal abyss between the old and the new generation. That is how we cut ourselves free from both others’ authority and colleagues. They watched in horror how we took to the streets (remember, there were no galleries of exhibition halls) and kicked the ball, drank wine, smashed bottles of red wine against the town hall’s wall, splattered dung, detonated gas tanks – that was fun. For a full decade after that, my name was used as a boogieman for all those who didn’t support “true artistic values” (that is, the local artists’ enterprises) – “you’ll see, soon this kind of “art” will prevail!” By the way, the first Tiesė. Pjūvis (Line. Section) street actions, in which performances were the dominant form, were met with extremely negative reactions by local journalists – some even deemed it a public insult, while one journalist gives me a cold shoulder to this day… Yet that only strengthened my confidence that what we did was right. The centre and the periphery My views regarding this matter gradually changed over the course of time. Today I can say with certainty that this problem is a manifestation of the hierarchical pyramid of capitalist exploitation in the geographical domain. A single centre of power with links to lower-level branches is already history. The dominant system today is the multicentric model of neoliberal corporate capitalism – smaller centres seek coexistence with the bigger ones on equal rights (this is often misleadingly referred to as decentralisation) in order to further subjugate the lowest social strata. The situation is the 103
ne kas kita, kaip tik išnaudotojiškos sistemos analogija. Iš esmės periferijoje vienintelis sluoksnis, kuriam rūpi „centras“, yra buržuazija, o nuolat buržuazėjantis proletariatas didina šio socialinio sluoksnio kritinę masę. Centrui, savo ruožtu, periferija terūpi tiek, kiek galima ją išnaudoti. Čia ypač iškalbingas Lietuvos pavyzdys: valstybė vienam Vilniaus gyventojui vidutiniškai skiria kelis kartus daugiau pinigų nei visiems likusiems šalies gyventojams. Kultūros ir jai skiriamų lėšų modelis dar įspūdingesnis: didmiesčiuose (ypač Vilniuje) lieka praktiškai visi „kultūros“ pinigai, nes ten didžiausia menininkų ir kultūrinių institucijų koncentracija, o provincijos „kultūrinimo“ samprata remiasi „labdaringa“ švietėjiška centro kultūrininkų misija – gastrolėmis regionuose. Taigi regionui skirti „kultūrinimo“ resursai suplaukia atgal į centrus. Vilnius, savo ruožtu, buržuazinį-kultūrinį sluoksnį (kartu su finansiniu krepšeliu) orientuoja į pasaulinius centrus... Štai tokia yra pasaulio neoliberalaus kultūrinio (ir ne tik) kolonializmo struktūra: didesni centrai melžia mažesniuosius, o mažesnieji – mažiausiuosius. Deja, apie 1993–1996 metus, kai organizavau vienos paros meno įvykius „Tiesė. Pjūvis“, aš net nenutuokiau apie kultūrinį kolonializmą ir išnaudotojišką meno prigimtį. Nesupratau ir to, kad kviesdamasis bičiulius (ir ne tik) iš Vilniaus – jų buvo dauguma – aš iš esmės patvirtinau sostinės išskirtinumo mitą ir neparodžiau vietinio integravimosi poreikio; aš kūriau spektaklį esantiesiems atstu saugiose, šiltose ir karjerai patogiose vietose, o tuo tarpu vietiniai žmonės baisėjosi tuo ir netgi prisibijojo... Alytus vilniečiams buvo tarsi eksperimentinis poligonas, kurio „pratybas“ buvo galima panaudoti „rimtuose“ renginiuose ŠMC, tuo metu glaudžiai bendradarbiavusiame su George‘o Soroso ŠMC.
104
same in culture, which is but a reflection of the system of exploitation. The only stratum that really cares about the “centre” in the periphery is the bourgeoisie, and the increasingly bourgeois-like proletariat adds to the critical mass of this social layer. In its turn, the centre is only interested in the periphery as much as it can exploit the latter. Lithuania’s example is particularly telling in this aspect – the average amount of money that the state spends on a resident of Vilnius is several times bigger that that spent on all other citizens of the country. The model of culture and its funding is even more spectacular: practically all the money spent on culture ends up in the major cities (especially Vilnius), since the latter have the highest relative concentration of artists and cultural institutions, while the concept of “bringing culture” to the province is based on the “charity” educational mission of the centre’s cultural elite who go on tour to the country’s regions. In this way, all of the resources allocated to the regions’ cultural revitalization end up in the centre. Meanwhile, Vilnius orients its bourgeoiscultural layer (as well as its spending) to global centres. That is the structure of global neoliberal cultural (and not only) colonialism – larger centres milk smaller centres, while the latter milk even smaller ones. Unfortunately, around 1993-1996, when I organised the one-day-long art events Tiesė. Pjūvis (Straight. Section), I didn’t have a slightest idea about cultural colonialism and the exploitative nature of art. I also didn’t realize that by asking friends and other people from Vilnius to come to Alytus – they constituted the majority of the participants – I essentially strengthened the myth of the capital’s exceptionality instead of promoting local integration; I staged a play for those who watched from warm and career-friendly places at a distance, while the majority of the local public were appalled and even frightened by it… Alytus became a testing area for artists from Vilnius, who would later utilize this experience in “serious” events at
Dar prieš dešimtmetį mėgstamas Kęstučio Kuizino posakis buvo: „ Mes neeksperimentuojame“. Vienas iš laikraščio 7 Meno dienos tuometinių redakcijos darbuotojų telefonu prisipažino, kad, nors jie nespausdinantys jokių informacinių pranešimų apie renginius, Alytus galįs būti išimtis, nes daug draugų ketiną ten važiuoti. Tuo metu menininkai laikėsi dviejų pozicijų: „kodėl nenuvažiavus į Alytų pasidergti“ arba – „esu perdaug užsiėmęs, kad važiuočiau provincialų šviesti“. Institucinė patirtis Kaip jau minėjau, Alytuje niekada nebuvo institucijos, kuri nuosekliai užsiimtų meno – tradicinio ar šiuolaikinio – pristatymu ir propagavimu. To niekada niekas, išskyrus pačius vietinius menininkus, ir nepasigedo. Žinoma, tai nereiškia, kad institucijos nemanipuliavo žodžiu „menas“. Anaiptol – kalbos apie „meną“ tiek politiniame, tiek smulkiojo ir vidutinio verslo lygmenyse buvo nuolat eskaluojamos. Kartu su kalbomis cirkuliavo ir šiokie tokie pinigai, kurių (ne)pasiekiamumas užgavo ir mūsų – jaunų dailininkų – ambicijas. Entuziazmas buvo įvertintas – gavome leidimą eiti į gatves ir daryti, ką norime (aišku, buvo tikimasi meno). Mus patikino, kad būsime visapusiškai remiami, mums suteiksią viską, ko tik paprašysime. Ir tikrai – prireikus kokios technikos, savivaldybės valdininkai skambindavo vadovams, ir mes gaudavome, ko norėję. Tiesa, idilė truko tik pirmuosius metus. Vėliau mus rėmė ne taip dosniai (valdžios atstovai jau vengė ir fotografuotis su neprognozuojamais menininkais, kaip kad buvo pirmaisiais metais), kol galų gale teko patiems imtis ir vadybos. Dar pabandėme pajudinti miesto valdžią: įkūrėme revoliucinę miesto Meno tarybą, kuri iš valdžios pareikalavo kultūrinės veiklos ataskaitų, sąmatų ar bent elementarių tam tikrų reiškinių finansavimo kriterijų. Viskas
the Contemporary Art Centre (CAC), which closely collaborated with the Soros Centre for Contemporary Art (SCCA). A decade ago the favourite saying of Kęstutis Kuizinas, the CAC’s director, was: “We don’t experiment”. One of the then employees of the editorial office of 7 meno dienos weekly professed that, although they didn’t publish any event press releases, Alytus could be an exception, since many of his friends planned to go there. Two approaches were prevalent among artists back then – “why not go and mock these hicks” or “I’m too busy to go and educate some provincials”. Institutions, institutionalisation, and institutional experience As I’ve already mentioned, Alytus never had an institution dedicated exclusively to presentation and popularisation of art, whether traditional or contemporary. Nobody actually ever felt the need for such an institution, except for the local artists themselves. This doesn’t mean that institutions didn’t manipulate the notion of “art” in their own interests. On the contrary, it was constantly brought up on both the political and the small and medium business levels. Alongside the talking, more or less significant amounts of funding were circulating, the (un)attainability of which excited our ambitions. Our enthusiasm was appreciated – we were given a green light to go to the street and do whatever we wanted to [we were expected to create art, of course]. We were even assured that we would be supported in every possible way – meaning that our sponsors would try to provide us with anything we asked. Indeed, the moment we needed some equipment, the officials would call the directors of certain municipal services and make sure we received what we wanted. However, this idyllic situation had lasted only the first year; in the second year, the funding wasn’t as generous (besides, unlike in the first year, the officials now avoided posing for group photos with the unpredictable artists). Eventually, we had to take care of management ourselves. We also attempted to stir up the municipal 105
baigėsi Kultūros skyriaus vedėjo išvertimu iš posto, nedviprasmiškais pasiūlymais užimti atsilaisvinusią vietą bei atskira eilute patvirtintu finansavimu vienos paros meno įvykiui „Tiesė. Pjūvis“, kuris vėliau gavo ir miesto kultūros premiją. Beliko vienas žingsnis ir būtumėm tapę institucija – čia aš nusprendžiau dėti tašką. Tai įvyko 1997 m. Per tuos ketverius metus vyko dar keletas savaimių procesų, kuriuos pastebiu tik šiandien: su kiekvienais metais mažėjo mūsų pačių bendrumo jausmas. Visų bendrą dalyvavimą pakeitė santykis „menininkas — žiūrovas“, kiekvienas dalyvis vis labiau ėmė orientuotis į personalinį projektą (iš dalies tai skatino ir projekto kvietimo anketa, kurioje reikėjo nurodyti, ką kiekvienas norės daryti ir ko jam reikės). Visi norėjome dėmesio, vis daugiau dalyvių pradėjo reikšti nuomones vieni kitų atžvilgiu, augo kažkokia konkurencija ir daugėjo norinčiųjų padėti „atrinkti tik gerus projektus“. Šalies parodų salėse ir teminėse parodose buvo pristatomi rinktiniai „Tiespjovių“ darbai, kai kurie iš mūsų pradėjo garsėti kaip menininkai... Šiandien aš pasakyčiau paprastai: mes ėmėme smirdėti menu, konkurencija ir kitomis kapitalistinėmis kanalizacijomis. Kvapą jaučiau ir aš, bet įvardinti, iš kur jis, tada dar negalėjau. Daug ką lėmė ir tai, kad tapau vietinės dailės mokyklos direktoriumi. Turiu pripažinti, jog šioms pareigoms mane paskyrė ir dėl mano patirties organizuojant akcijas. Be to, turėta vilčių mane šiek tiek sudrausminti. Jau pirmaisiais metais privalėjau suorganizuoti keletą proginių parodų, įtraukdamas regiono dailininkus tradicionalistus. Iš tiesų tai buvo galutinis saitų nutraukimas su vyresniaisiais kolegomis, nes akcentus sudėjau toli gražu ne ten, kur buvo tikėtasi. Kita vertus, valdžia taip pat nustojo reikalauti neįmanomų dalykų, juolab, kad į valdžią atėjo realistai 106
authorities by establishing a revolutionary Art Council in the town, which demanded cultural activity reports, estimates, or at least the criteria for funding certain cultural phenomena to be made public – it all ended in the deposition of the head of the municipality’s department of culture, unequivocal offers to take his place, and a separate line of funding for the one-day art event Straight. Section, followed by the town’s culture award. We were one step away from becoming an institution, and that was where I decided to put a period. It was in 1997. Several other spontaneous processes took place over the course of those four years, which I notice only today – our own sense of unity faded with each year. Participatory spirit was superseded by the artist-viewer relationship, participants were increasingly interested only in their own projects (the proposal form, in which the applicant had to specify what he or she intended to do and what resources were needed, was partly responsible for that). We all wanted attention, increasingly many participants expressed their critical opinions about each other, some kind of competition emerged, as well as some people who wanted to help “select only the best projects”. The country’s exhibition halls presented the selected works of the Tiesė. Pjūvis participants; some of us became renowned artists… Today I would put it simply – we started to stink of art, competition, and other capitalist sewers. I could smell it back then, but I was unable to say where the stench came from. My becoming the director of the local art school changed many things as well. I have to admit that my experience as an organiser of art action probably had an influence on my appointment; besides, it probably was supposed to discipline me a bit. Already in the first year I was charged with organising several occasional exhibitions of the region’s traditionalist artists’ work. This practically turned out to be the final break with the older colleagues, since I put the emphasis on completely different things than I was
Donatas Jankauskas-Duonis ir Saulius Tamulevičius-Faja. „Bokso ringas“, 1995. Vytauto V. Stanionio fotografija. / Donatas Jankauskas-Duonis and Saulius Tamulevičius-Faja. Boxing Ring, 1994. Photo by Vytautas V. Stanionis.
107
138
Pokalbiai / Conversations
139
Pokalbis su
ŠaruNu
Naku Kęstutis Šapoka
Kęstutis Šapoka: Jaučiuosi kiek nejaukiai,
atyvos įvairiose Lietuvos vietose: Jūsų Naujo-
kadangi ketinu Jūsų klausinėti apie dviejų
sios muzikos ansamblio veikla, Druskininkų
dešimtmečių senumo įvykius, apie kuriuos
Jauna muzika, hepeningų festivaliai („AN–88“,
dar visai neseniai beveik nieko nežinojau,
„AN–89“, „NI–90“), etc.
tik visokias padrikas nuogirdas, kad „kažkas kažkur“ vyko, buvo labai įdomu ir nepakar-
Šarūnas Nakas: Noras fiksuoti kažkokią
tojama. Kita vertus, šios knygos idėja – bent
pradžią, nors ir kilnus, vis dėlto kvepia keti-
fragmentiškai prisiminti, aptarti Lietuvos
nimais tapti to reiškinio „evangelistais“, viską
neinstitucinio ar prie-institucinio vaizduo-
sugrūsti į vienintelį pasakojimą, pritempti iki
jamojo, „naujojo“ meno reiškinius. Atidžiai
teorinio apibendrinimo... Bet tada nebelie-
apmąstant „atskaitos taškus“, suvoki, kad
ka nė gramo humoro ir ironijos. O būtent
jų – stabilių ir fiksuotų – galbūt visai nėra.
šie dalykai anais laikais lėmė viską ir buvo
Ryškėja įvairios XX a. devintojo dešimtmečio
nesenkantis idėjų šaltinis. Nerimtumas –
antrosios pusės spontaniškos meninės inici-
esminė tų reiškinių savybė. Kam visa tai
140
paversti akademiniais tekstais? Kita vertus,
Beje, nieko tokio mes tada nepradėjome –
svarstymuose nuolat figūruoja instituciniai ir
daugiausiai tęsėme tai, ką radome, apie ką
neinstituciniai niuansai. Tačiau anais laikais
žinojome, kas rūpėjo, kas traukė, ką norėjosi
egzistavo tik sovietinės institucijos, o aš (ir
„stumtelėti iš vietos“ ir pan. Tiesą sakant,
daugelis kitų bendraamžių) jas absoliučiai
nuo 1980-ųjų turbūt ir nebuvo galima kitaip
ignoravau, nes jos tegalėjo „leisti“ arba „ne-
veikti. Viskas vyko natūraliai, laisvai, tarsi ir
leisti“, „toleruoti nepastebėdamos“, „viešai
nereikėjo jokių teorijų ir ideologijų, vadovų ir
pasmerkti, nors ir neuždrausti“ ir panašiai.
tarybų. Niekas tam ir nesipriešino. Devintojo
Todėl, viena vertus, viskas buvo paprasčiau
dešimtmečio sovietizmas buvo beviltiškai
nei šiandien: buvo aišku, ko iš tų institucijų
suplyšęs maišas, pro kurio nesuskaičiuoja-
tikėtis, buvo galima net jas visiškai apeiti.
mas skylutes byrėjo absoliučiai viskas. Tuo
Daugelį dalykų darėme iš idėjos, be jokio
naudojosi visi, ir tas visuotinumas teikė
atlygio. Dabar kebliau: juk nenuspėsi visų
nepaprasto džiaugsmo. Jam aprašyti netinka
institucijos vadovo kaprizų, o juk jis valdo pi-
dabartiniai kanonai ir standartai, nes tai
nigus, be kurių jau nieko nenuveiksi. Belieka
buvo neekonominių santykių era, buvome
mėginti ignoruoti ir institucijas.
izoliuoti Lietuvos teritorijoje, savo idėjų
Šarūno Nako vadovaujamas Vilniaus naujosios muzikos ansamblis atlieka Broniaus Kutavičiaus minimalistinę oratoriją „Iš jotvingių akmens“. Festivalis „Collectanea“, Lenkija, 1988 m. rugsėjo pabaiga. Pirmasis kartas, kai ansambliui leista išvykti už SSRS ribų. Sylwesterio Kryczko fotografija. / Vilnius New Music Ensemble (Director Šarūnas Nakas) performing minimalist oratorio by Bronius Kutavičius From Jatvingian Stone. Festival “Collectanea”, Sandomierz, Poland, end of September 1988. The first time, when the ensemble was allowed to perform outside USSR borders. Photo by Sylwester Kryczko.
141
nesiekėme eksportuoti ar paversti kažkokia
pakankamai erdvės eksperimentuoti indi-
preke. Tai buvo tiesiog neįmanoma. Ir todėl
vidualiai. Partinė nomenklatūrinė priežiūra
į tą laikotarpį reikia žvelgti pagal to meto
vegetavo, radosi nepriklausomų nuomonių ir
taisykles ir galimybes. Tikrai ne pro instituci-
alternatyvių terpių, kuriuose buvo bandoma
nius, kaip dabar įprasta, akinius.
gyventi „tarsi ne sovietinėje tikrovėje“. Maždaug 1985-aisiais debiutavusi karta ryžtingai
K. Š.: Hepeningus ir su Fluxus susijusią veiklą
ėjo toliau, be ceremonijų peržengdama dar
Lietuvoje „pasisavino“ dailėtyra, paprastai
egzistavusias ribas ir draudimus. Tačiau ir
akcentus sudėjusi ant grupių „Post Ars“ ir
be to ryžto laikai buvo kiti: vadinamajam
„Žalias lapas“. Tačiau aiškėja, kad keletą
kūrybiniam jaunimui „perestroikos“ laikais
metų vyko savotiškas antikanoninis, hepe-
jau buvo leidžiama beveik viskas. Žinoma,
ninginis, multimedijinis meninis „sprogimas“.
tai, ką čia aiškinu, – tam tikras post-fluxus –
Ir – tai įdomiausia – jis sietinas ne su dailinin-
tuo metu Lietuvos teritorijoje niekad nebūtų
kų (nors, pavyzdžiui, grupės „Post Ars“ narys
tapęs kūnu, jei ne konkrečios asmenybės. Jas
Česlovas Lukenskas baigė konservatoriją),
paminėsiu: Ričardas Kabelis, kompozitorius,
bet jaunų kompozitorių, nepaisiusių savo di-
Druskininkų festivalio iniciatorius, leidinio
plomų specifikos, veikla. Minėjote, kad grupė
„Jauna muzika“ pradininkas, „neformato“ di-
žmonių, turėdama muzikantų kvalifikaciją,
džiausias diegėjas ir talentingiausias lobistas,
brovėsi į teatrą, dailę, literatūrą, akcijas,
iš esmės konsolidavęs visą Druskininkų ir
socialines provokacijas…
Anykščių performansininkų-hepeningistų visuomenę; Gintaras Sodeika, kompozitorius,
Š. N.: Sakyčiau, kad kažkokie dailėtyrininkai
Anykščių tarptautinių hepeningų seminarų
ne iš dalies „pasisavino“ fluxus, bet truputį
iniciatorius ir vadovas, pagrindinis „ideolo-
profanavo to istorinio judėjimo sampratą: ko
gas“, fluxininkas; Arūnas Dikčius, kompozi-
gero, siekdami savų tikslų į procesą įtraukė
torius ir pianistas, performansininkas, visų
ir keletą mažaraščių politikų. Tačiau para-
renginių dalyvis, „Laisvojo garso sesijos“
doksalios jungtys neabejotinai numatytos
iniciatorius, fluxininkas; Vidmantas Bartulis,
pačioje Fluxus ideologijoje. Karuselė sukasi.
kompozitorius, performansininkas, „Naujos
Man – mums visiems – tais laikais nerūpėjo
muzikos“ festivalio Kaune rengėjas, fluxinin-
jokia „diplomų specifika“, reikšminga buvo
kas. Jis nedalyvavo Druskininkų-Anykščių ak-
tik tai, ką darėme – daugiau nieko. Šį tą ir
cijose, tačiau rengdavo savarankišką festivalį,
nuveikėme. Nors Jūs visiškai teisus, sakyda-
kuriame pasirodydavo kone visi Druskininkų
mas, kad to beveik nepastebėjo „etatiniai“
ir Anykščių dalyviai. Ar visa tai buvo spro-
istorikai: tų laikų aprašymai menkai atspindi
gimas bent mums patiems? Manyčiau, kad
renginių įvairovę. Vis dėlto šiokios tokios
tuo metu taip negalvojome, jautėmės patekę
kronikos būta: leidiniuose „Jauna muzika“,
į kažkokią pereinamąją zoną, neturėjome
„Krantai“, dar kažkur... Jei kas atsakingiau
jokių su tuo susijusių karjeros tikslų, papras-
pasirūpintų, šiandien dar būtų galima su-
čiausiai darėme tai, kas mus domino ir teikė
rinkti šiokį tokį archyvą. Faktas, kad aktyviai
malonumą. Sąjūdžio laikais verstis „rimtąja“
reiškėsi muzikantai, o ne kitų sričių meninin-
kūryba buvo kažkaip nepatogu, savaime
kai, bent iš dalies susijęs ir su šiuolaikinės
linkome į kitokią veiklą. Tai pasibaigė kažkaip
muzikos bendruomenės istorija jau nuo
nepastebimai, natūraliai, niekas iš to neužsi-
kokių 1975-ųjų: ji gerokai kitokia nei politinė
dirbo jokio ateities kapitalo…
vėlyvosios LSSR istorija. Tada jau turėjome 142
„Biurokratinis autostopas“ kelyje Anykščiai-Ukmergė. Ant asfalto guli Artūras Builovas. Tarprespublikinis hepeningų seminaras AN-89, Ažuožeriai netoli Anykščių, 1989 m. liepos pabaiga. Šarūno Nako fotografija. / Bureaucratic hitchhiking on Anykščiai-Ukmergė road. Artūras Builovas is lying on the asphalt. International Happenings Seminar AN-89 in Ažuožeriai near Anykščiai, end of July 1989. Photo by Šarūnas Nakas.
K. Š.: Daugelis tuometinių iniciatyvų, tokių
fiksuojanti orientacija. Tačiau apie tai geriau
kaip, pavyzdžiui, Anykščiuose, dabar vadi-
papasakotų renginių iniciatoriai. Bet kuriuo
nami festivaliais. Taigi atitinkamai reikėtų
atveju, spontaniškumo būta labai daug,
klausti apie šių festivalių tarpdisciplininį,
džiazuota įvairiose situacijose. Dalis akcijų ar
multimedijinį ir panašius „profilius“ kaip
hepeningų būdavo apgalvoti gana detaliai,
apie nuoseklią programą, ideologiją... Ar vis
kiti gimdavo tiesiog vietoje. Daug kas subręs-
dėlto tuos projektus galima vertinti tiesiog
davo kaip kolektyvinės kūrybos vaisiai. Be-
kaip tam tikras spontaniškas bendraminčių
veik visada ir visur dalyvaudavo visi stovyklos
iniciatyvas, šiek tiek apribotas laiko ir vietos
dalyviai – keliasdešimt žmonių (kalbu apie
specifikos? Tada mane domintų tuometinės
Anykščių seminarus, kurių paskutinysis įvyko
sąmoningai tarpdisciplininės Jūsų, kaip meni-
Nidoje). Druskininkuose vyravo koncertai,
ninkų, kompozitorių, „nuostatos“, „progra-
pokalbiai ir savotiški fluxiniai plenerai, Kau-
mos“ ir spontaniškos, beveik neplanuotos
ne – radikalios muzikinės ir teatrinės akcijos.
bendraminčių veiklos – tiesiog veikimo kartu santykis.
K. Š.: Ar buvo kokių nors skirtumų, jų suvokimo, kokių nors specifinių bruožų tarp
Š. N.: Mano nuomone, nuosekliõs ideolo-
muzikinės veiklos ir, sakykime, dailininkų,
gijos nebuvo. Buvo tik tam tikras kryptis
„Žalio lapo“ akcijų? 143
Pokalbis
su NoMEDa Kęstutis Šapoka
ir GEDiMiNu
urboNais Kęstutis Šapoka: Pokalbį pradėkime nuo
bet įdomu, kaip tada tuometiniame konteks-
Jūsų studijų laikų. Ne todėl, kad to tarsi
te suvokėte grupės konceptualią programą?
reikalauja „biografinis modelis“, bet todėl,
O gal nebuvo jokios programos, tiesiog
kad studijavote devintuoju dešimtuoju XX a.
spontaniški postūmiai daryti ką nors naujo?
dešimtmečiais – legendomis apipintu įdomių permainų laikotarpiu, apie kurį žinome tik iš
Gediminas Urbonas: Į institutą (dabartinę
oficialesnės dailės istorijos: parodų katalogų,
Dailės akademiją) atėjau po dvejų metų
straipsnių. Labai knieti Jūsų paprašyti bent
tarnybos armijoje. Reikėjo „užsikabinti“, grįžti
šiek tiek atskleisti (ir plačiau išskleisti) to di-
į gyvenimą. Man padėjo socializacija, bendri
namiško, permainingo laikotarpio kontekstą,
darbai su kitais studijų draugais. Ėjo paskuti-
nuotaikas pačioje VDA ir už jos ribų. Juk nuo
nis imperijos puvimo dešimtmetis, ore tvyro-
devintojo dešimtmečio vidurio iki dešimtojo
jo dekadentinės nuotaikos. Blatas, talkučkės,
dešimtmečio vidurio įvyko tiek įdomių daly-
pirmieji kooperatyvai... Tauta žiūrėjo italų
kų, globalių mūsų šalies (ir kultūros) mastu
serialą „La Piovra“ per televiziją ir žavėjosi
lūžių. Kartu noriu paklausti, kaip atsirado
komisaro Katanjos kostiumais bei Sicilijos
grupė „Žalia lapas“? Šiandien jau turime kiek
mafijos automobilių dizainu. Ir daug gėrė.
standartizuotą šios grupės veiklos „išklotinę“,
Gėrimas pasiekė transcendentinį mastą.
168
Atrodė, kad žmonės bando sunaikinti savo
life), kaip rezistencija ir vidinė emigracija.
kūnus degtine ir taip ne tik demoralizuoti
Yrantys, nykstantys, pūvantys kūnai. Karas
tarybinę visuomenę ar sugadinti jos organi-
Afganistane ir Černobylio katastrofa. Sklido
zavimo įrankius, bet ir pasipriešinti privatiza-
kalbos, kad degtinė padeda apsisaugoti nuo
cijai bei neišvengiamai artėjančiam kapita-
radiacijos. Po Černobylio ėmė populiarėti
lizmui. Armijoje, beje, buvo toks įstatymas,
ekologinės, aplinkosauginės ir žmogaus
draudęs žaloti savo kūną. Tai vadinosi členo
išsilaisvinimo idėjos. Ekologijos ir žmogaus
vredidelstvo. Už tai galėjai net kalėjimo gauti.
išsilaisvinimo idėjos. Išsilaisvinimas nuo
Kūnas tau nepriklausė – tai buvo valstybinio
industrinio-militaristinio režimo. Ekologija
režimo nuosavybė. Degtinė kaip pasiprieši-
kaip koncepcija, kurios centras – žmogus,
nimas prievartai, kaip priemonė, padedanti
o aplinka – įvairios teritorijos ir žmogaus
perkelti kūnus į anapusinį pasaulį (second
veiklos geografijos. Aplinka kaip žmogaus
Grupės „Žalias lapas“ performansas „Kelias“. Vilnius, 1990. / Artist group Green Leaf. Performance The Road. Vilnius, 1990.
169
Grupės „Žalias lapas“ performansas „Angakoko sugrįžimas“. Festivalis „Nida‘90“, 1990. / Artist group Green Leaf. Performance Return of the Angakok at Nida’90 Festival, Lithuania, 1990.
kūno tęsinys. Tam kad suvoktum, diskutuo-
produktai ir kt., keletą daiktų išgriebėme iš
tum, galėtum įsiterpti į tą kūną ir jo aplinkas,
upės ir atvilkome į institutą. Savaitę kartu
reikėjo naujo požiūrio į meninę praktiką,
dėliojome objektus ir jų prasmes Naujųjų
kurią aš tuo metu siejau su dematerializaci-
rūmų holo grindinio abstrakčiame tinkle.
jos idėja. Hepeningas, performansas, akcija,
Paroda sulaukė entuziastingos kitų studentų
readymade‘as, pasiskolinti daiktai, citatos,
reakcijos. Kęstutis Kuizinas (dabartinis ŠMC
tekstai ir dokumentai, socialinės skulptūros,
direktorius, tuo metu menotyros II kurso
kolektyviniai veiksmai – tai buvo naujas to
studentas) parašė performatyvų komentarą-
laikotarpio žodynas.
recenziją. VU laikraštyje „Tarybinis studentas“ recenziją paskelbė ir jaunas žurnalistikos
Pirmoji „Žalio Lapo“ intervencija įvyko 1988
studentas Gintaras Kudaba, kuris pakvietė
metais, kovo 26 – balandžio 3 dienomis. Ją
visus valyti upę. Zigmas Vaišvila (vienas iš Są-
surengėme spontaniškai, kaip bendrą wor-
jūdžio kūrėjų) „Žaliam Lapui“ pasiūlė jungtis
kshop‘ą, dirbtuves – tokią savaitės trukmės
prie tuo metu besikūrusių Lietuvos žaliųjų.
klauzūrą. Trise (Danielė Vyšniauskaitė, Artū-
„Lapas“ suveikė tiek menine, tiek visuomeni-
ras Makštutis ir aš) sumetėme į krūvą įvai-
ne-politine prasme.
rius žodžius-daiktus: oras, žolė, žemė, maisto 170
Savaitę VDI Naujųjų rūmų hole vykusi paroda
ir kylančios kartos atstovai, gavę vyresniųjų
buvo nulinčiuota Skulptūros katedroje vyku-
(M. Navako, P. Mazūro, V. Vildžiūno, G. Ka-
siame SMD (Studentų mokslinės draugijos)
raliaus ir V. Urbanavičiaus) pritarimą ir netgi
susirinkime, kurį vedė prof. J. Kėdainis (už
užuovėją. „Medinukams“ rūpėjo archetipas,
SMD veiklą atsakingas dėstytojas). Pasisakė
identiteto paieškos, atsikuriančios naciona-
vyresniųjų kursų studentai, magistrantai,
linės valstybės idėja. Tuo tarpu mus domi-
kurie – pagal to meto supratimą – pasmer-
no globalūs procesai, performatyvumas ir
kė mūsų „kūrybą“ kaip praradusią šaknis,
kolektyvinė praktika.
sąsajas su nacionaline kultūra ir už orientaciją į kosmopolitinį turinį. Buvome priversti
Tuo metu ruošėmės ir kitam veiksmui.
teisintis, tačiau kartu paaiškėjo, kad veikiame
Instituto koridoriuose sutikau Aidą Bareikį.
kitoje plotmėje nei tuo metu besifomavusios
Aidas buvo labai artistiškas, kiek panašus į
skulptūros ar objektų bangos atstovai, ku-
Micką Jaggerį. Tada kaip tik domėjausi kon-
riuos kiek ironiškai vadinome „medinukais“.
krečia muzika: Varese, Nancarrow, Boulezu,
A. Raila, A. Lankelis, M. Šnipas, D. Narkevi-
Stockhauzenu. Aidas išmanė, kaip kuriamas
čius – tai tik keli geriau žinomi tos naujosios
ir atliekamas garsas. Mus siejo bendros
Grupės „Žalias lapas“ performansas „Aktyvacija“, 1990. / Artist group Green Leaf. Performance Activation, 1990.
171
302
Renginiai / Events
303
1994 Instaliacija name, Vilniuje, Malūnų g. 6 / Installation in the House, Vilnius, Malūnų str. 6 1994 07 07-08 Organizatoriai ir dalyviai / Organisers and participants: Ramūnas Alminas, Svajūnas Kižys, Vytautas Mikšionis, Evaldas Pauza Maketavo ir išleido autoriai 1995 m. / Designed and published by artists 1995 Fotografavo / Photography: G. Trimakas, D. Kartanas Tiražas – 80 numeruotų egzempliorių / Edition of 80 numbered copies Išleisti katalogą įgalino Sorošo Šiuolaikinio Meno centro stipendija / The publication of this catalogue was made possible by a grant from the Soros Centre for Contemporary Art Lithuania
304
305
306
307
Skulptūra Senamiestyje / Sculpture In The Old Town 1994 10 4–10 Simpoziumo organizatorius / Symposium organiser: Algis Lankelis Dalyviai / participants: Gediminas Akstinas, Algis Lankelis, Paul Rogers, Svajonė Stanikienė, Paulius Stanikas, Kazys Venclovas
Katalogo viršelis / Cover of the Catalogue
308
Svajonė Stanikienė, „Sonetai“. / Svajonė Stanikienė, Sonnets.
Paul Rogers, „Visas išsipuošęs ir nėra kur eiti“. / Paul Rogers, All Dressed Up and Nowhere to Go
309
Būti naudingam / To Be Useful Vilnius, 2000 09 08–16 Paroda sename baldų fabrike / Exhibition in an old furniture factory
354
355
Saulius DirsÄ—
Gediminas Akstinas
Audrius Novickas
356
Paulina Eglė Pukytė
Audrius Novickas
357
410
Radiniai / Lost and Found
411
LTMKS archyve rastas neišleisto LTMKS leidinio maketas, apie 2000 m. / The found layout of an unpublished LTMKS magazine, ca 2000.
412
413
414
415
Vardų rodyklė / Index of Names
Laužtiniuose skliaustuose nurodyti iliustracijų puslapiai / Page numbers of illustrations are provided in square brackets
Adjukovic, Aleksandrija 382 Akstinas, Gediminas 308, 316, 322, 338, 342, [365], 358 Aleksa, Danas 292, 293, [367], 409 Aleksa, Marius 350 Allen, Heather 322 Alminas, Ramūnas 46, 304, 332 Andrašiūnas, Kęstutis 190, 197, 262, 263, 264, 265, 266, 338 Andrijauskas, Adolfas 332 Andrijauskas, Antanas 20, 21 Andrijauskas, Tomas 70, 71 Andriulytė, Algė 256, 259, 437, 425 Andriušytė-Žukienė, Rasa 199 Andriuškevičius, Aleksas 63, [70], 219 Andriuškevičius, Alfonsas 38, 39, 45, 77, 78, 81, 82, 83, 108, 109, 110, 163, 200, 221, 281, 287, 288, 299 Andziulis, Aurelijus 332, 333, 422 Anglickaitė, Akvilė 278, 285 Aničas, Valdas 358 Anonimas/ė 114-125, 442 Antanavičius, Valentinas 295 Antonioni, Michelangelo 87 Arbas, Kimo 210 Arlauskas, Paulius 63 Artel, Rael 129, 131, 132, 133, 134, 137 Astahovska, Ieva 439 Atsuktuvas (Nėrius Pečiūra) 173 Augutis, Linas 183, 196, 342 Babenskas (Babinskas, Egmontas ) 63, 223 Bagdžiūnaitė, Agnė 89, 91, 390 Bagdonavičius, Jonas 252 Bacon, Rachel 390 Baker, Rachel 188 Balakauskas, Osvaldas 174 Balčikonis, Justinas 358 Baltušnikas, Aistis 409 Balsys, Vladas 268–275, 333 Baranauskas, Marius 71, 72 Bareikis, Aidas 51, 151, 171, 172, 175, 186, 193, 217, 290 Barysas-Baras, Artūras 67, 68, 69, 70, 176, 210 Baradinskienė, Rasa 358 Barilaitė, Jurga 245, 256, 338, 342, 350, 409 Barthes, Roland 281, 427 Bartulis, Vidmantas 142 Bastys, Darius 49, 183, [186], 196, 342, [343], 350, 409 Bartkus, Ray 390 Builovas, Artūras 143 Baublys, Artūras 63, 219, 222 Baublienė, V. 65 Baudrillard, Jean 94, 427 Bauman, Zygmund 91 Beinaravičius, Augustinas 54, 187, 322, [331], 358 Belenok, Piotr 230, 231 Bennett, John W. 86 Bhabha, Homi 180 Biesenbah, Klaus 175
Binkis, Viktoras 350 Blažytė, Rima 247, 248, 251 Blondeau, HF 332, [331] Bložė, Vytautas 151 Bluvšteinas, Dovydas 180 Bogdanas, Konstantinas (jaun.) 252, 256, 260, 342, 390, 424 Bois, Yve-Alain 434 Bong, Hong o 160, 166 Boulez, Pierre 171, 174 Bourriaud, Nicolas 437 Brautigan, Richard 84 Brawn, Sam 322 Brodskis, Josifas 76, 77 Broeckmann, Andreas 186, 188 Bučas, Audrius 293 Budrecka, Emilija 338 Budrys, Romualdas 295 Bulatov, Erik 230 Bulavas, Aigris 72 Burgin, Victor 437 Busslinger, Erich 221 Būda, Darius 333 CHOkolad 350 Cholina, Anželika 176 Citvarienė, Daiva 293 Coy, Phillip 322 Colishow, Matt 183 Coolturistės 4, 53, 276–285, 440, 441 Cosic, Vuk 188 Cukermanas, Eugenijus Antanas 287, 288 Čeikauskas, Vygantas 110 Čejauskaitė, Eglė 333 Čekuolytė, Ramunė 256 Čepaitė, Zita 180 Čeponytė, Aida 183, 342 Černiauskaitė, Neringa 84–98, 390, 409, 440 Čiuta, Darius 338 DAMOI 338, 350 Danilevičius, Tomas 95 Danto, Arthur 436 Dargis, Romualdas 332 David, Catherine 188 DDD 49, 338 Derrida, Jacques 92, 427 Dickie, George 435 Dikčius, Arūnas 3, 71, 72, 142, 148–153, 172 Dikčiūtė, Snieguolė 72, 223 Didžiapetris, Gintaras 277 Dilka, Vincas 232 Dirgėla, Evaldas 4, 26, 244–251, 420-421 Dirsė, Saulius 257, [356], 358, 409 Diržienė, Indrė [109], 110 Diržys, Redas 33, 34, 53, 57, 108, 110, 161, 167, 239, 272, 280, 436, 441 Dobilas, Žilvinas 26, 428 Dobriakov, Jurij 1, 18, 90, 98 Donskis, Leonidas 62, 180
443
Dovydėnaitė, Jurga 252 Dovydėnas, Rokas 4, 252–254, 257, 260, 350, 358, 409, 424 Dubinskaitė, Renata 60 Duchamp, Marcel 78, 435 Dumikas, Andrius 333 Dvigubas Mėnulis 338 Dzūkas 150
Härm, Anders 133, 134, 136 Heine, Heinrich 175 Hentz, Mike 159, 160, 166 Hirvi, Maria 181, 195 Hlavina, Tomas 322 Hoyas, Martine 322 Hoover, Nan 219, 225
Eleganza, Mother 390 Ektermann, Maarin 132, 133 Emin, Tracey 183 Erlacher, Agata 85 Erminas, Andrius [240], 332 Erminas, Nerijus 332, 333 Ežerskis, Modestas 217, 218
Jablonskis, Linas 390, 409 Jablonskienė, Lolita 42, 44, 47, 183 Janiczek, Martin 322 Jankauskas, Audrius 272, 275 Jankauskas, Donatas (Duonis) 4, 49, 53, [107], 110, 238–243, 293, 312, 316, 332, 333, 342, 358,[422], 422, 424 Jankus, Karolis 350 Jankūnas, Vytenis 390 Jansas, Evaldas 6, 9, 52, 53, 59, 183, [185], 196, 161, 166, 203, 221, 227, 239, 277, 278, 285, 289, 296, 298, 316, 332, 338, 342, [343], 350, [366], 398, 399, 409, [438] Januševičius, Benediktas 245 Janušonis, Audrius 110 Janušonienė, Margarita 110 Jarmalavičius, Sigitas 358 Jasaitė, Atėnė [239], 333 Jasionis-Briedis, Martynas 110 Jasiukonis, Paulius 210 Jatkevičius, Hilbertas 110 Jaukkuri, Maaret 181, 195 Javaitis, Juozas 66 Jeremijenko, Natalie 188 Johansons, Voldemars 17, 18 Johnson & Johnson 135 Jurėnaitė, Raminta 47, 150, 158, 202, 203, 287, 288, 299 Jurgutis, Vytautas 338 Jurkšaitytė, Patricija 186, 289, 312, 342 Juškevičiūtė, Rasa 85 Juzeliūnas, Julius 151 Juzeliūnas, Tomas 150, 172 Juzikėnas, Liutauras 262, 266 Judickas, Martynas Algis 110 Judd, Donald 437 Jupp, Caroline 322, [328], [330]
Fellini, Federico 69, 70, 87, 215 Foucault, Michel 427 Frėjus, Edmundas 210 Gabel, Jeff 390 Gaidamavičiūtė, Rūta 71, 72, 149 Gailius, Dainius 110 Gailius, Gintaras 332, 333 Gailiuvienė, Vaidilė 110 Galouzo, Egor 254 Gambickaitė, Danutė 58–73, 392, 441 Gapševičius, Mindaugas 4, 176, 183, 257, 262–267, 405, 409 Garbačiauskas, Algis 316, 342 Gabrãns, Gints 17, 18 Garbštienė, Laura 26 Garančs, Jãnis 18 Gasiūnas, Jonas 41, 338 Gasperaitis, Gytis 72 Gečas, Vincentas 200 Gečiauskas, Tomas 217 Gedminas, Arūnas 110 Gelažiūtė, Eglė 338, 342 Gerasimavičius, Darius 289, 294, 296, 338, 370 Gerlikas, Antanas 85 Germanavičius, Vytautas 71, 72 Gintalaitė, A. 259 Godard, Jean-Luc 87, 215 Golovanov, Dima 350 Gorbačiov, Michail 179 Goštautienė, Rūta 71, 72 Gotesmanas, Arkadijus 338, 342 Grantis, Andreis 350 Gražinis, Romas 342 Gražys, Audrius 338 Greenberg, Clement 434 Grigaitė, Ona 199, 202, 207 Grigaliūnaitė, Laura 1 Grigoravičienė, Erika 43, 175 Grigoravičius, Saulius 175, 180, 183, 195, 196, 156, 158, 203 Grunskis, Tomas 350 Gruodis, Karla 59, 75, 76, 180, 219 Gruodytė, Vita 71, 72 Grušnys, Hubertas 226 Gudaitis, Arūnas 350 Gudelis, Simonas 273 Gulbinas, Henrikas 4, 62, 63, [63], 70, 71, 208–213, 219 Guokas, Arūnas 333 Gustavsson, Johan 390 Gutauskas, Tadas 338
444
Iga, Juko 350 Ijäs, Yrki 181, 182, 195 Imbrasas, Audronis 180, 291 Inčiūraitė, Kristina 59, 265, 350 Irshaid, Nabila 254 Kabakov, Ilja 230 Kabelis, Ričardas 71, 72, 142, 151 Kačinskaitė, Aida 257, 259 Kadarsz, Magde 426 Kamiu, Alberas 114, 116, 119 Kanapeckas, Saulius 272, 275 Karalius, Šarūnas 338 Karalius, Gediminas 171, 179, 195, 218, 224 Kard, Elin 133, 134, 136 Karosas, Gintaras 218, 224 Kartanas, D. 304 Karvelis, Arvydas 272, 275 Karvelis, Ugnė 209 Kasilovska, Agnė 280, 285 Kasparavičiūtė, Benigna 26, 27 Kasputienė, Leila 186, 289 Kašpirovskis, Anatolijus 79
Katinas, Linas Leonas 215, 216, 217, 219 Katinas, Džiugas 4, 63, 172, 173, 175, 180, 183, 184, 179, 196, 154–167, 217, 292, 293, 294, 299, 301, 312, [315], 342, 350, 358 Kavaliauskas, Laisvūnas 418 Kavaliauskas, Marius 220, 221 Kavaliauskas, Rimas 218, 219, 224, 225 Kažemėkas, Gintaras (Gintautas) 72, 173, 193 Kažukauskas, Jonas 247, 251 Keller, Raul 135 Kelmickas, Edmondas 62, 63, 209 Kempinas, Žilvinas 51, 183, 186, 196, 289 Kėdainis, Juozas 171, 193 Kinčinaitis, Virginijus 53, 296, 338, 424 Kiškūnaitė, Laimė 63 Kižys, Svajūnas 46, 304 Kiwa 135 Kybartas, Stashu 221 Klajumienė, Dalia 437 Kliaugienė, Gražina 175 Klimaitė, G. 259 Klimašauskas, Valentinas 87 Klimavičius, Romas 62, 63, 209, 418 Kluitenberg, Erik 186 Koivisto, Kaisu 322 Kolodzei, Tatiana 230 Koons, Jeff 185 Koršunovas, Oskaras 180 Kosuth, Joseph 437 Kozlovienė, Laimutė 358 Kraptavičius, Gintas 338 Krauss, Rosalind 436 Kreivytė, Laima 53, 80, 81, 82, 83, 118, 124, 252, 254, 256, 260, 281, 424 Kreuger, Anders 204 Kriaučiūnas, Vytautas 214 Krikštopaitytė, Monika 74–83, 281, 441 Krutinis, Vaclovas 291 Kuginis, Gintaras 293 Kuizinienė, Ieva 264 Kuizinas, Kęstutis 18, 19, 42, 75, 105, 170, 177, 200, 203, 204, 291, 422, 428 Kulik, Oleg 160 Külm, Neeme 133, 134, 136 Kumetaitis, Giedrius 222, 312 Kunčius, Herkus 175, 185, [162], [163], 164, 166 Kundrotas, Deivis 333 Kutavičius, Bronius 141 Kuzemczak, Paul 322 Kviliūnas, Andrius 49, 338, 350, 405 Laimre, Marco 133, 134, 136 Laivys, Juozas 26, 94, 95, 96, 97, [99], 271, 296, [367] Landsbergis, Vytautas 149, 150, 153, 173 Landsbergytė, Jūratė 71, 72 Landzbergas, Žilvinas 85, 88, [241], 333 Lankelis, Algis 4, 12, 13, 22, 23, 49, 53, 171, 179, 186, 187, 239, 254, 286–301, 308, [311], 316, 322, 333, 342, 350, 358, 423, 424, 425 Latėnas, Faustas 71, 72 Ledas, Vytautas 102 Lenne, Hege 333 Liandzbergis, Linas 4, 63, 175, 184, 196, 154–167, 217, 257, 289, 292, 293, 299, 301, 312, [315], 338, 342 Ligtvoet, Erik-Jan 390 Lindman, Pia 184, [184], 160, 166 Lingys, Vitas 182
Liškevičius, Dainius 49, 183, 196, 245, 257, 338, 342, 350, 390, 409 Liutkus, Viktoras 38, 177, 200 Lovink, Geert 186 Lubytė, Elona 119, 199 Ludavičius, Eimantas [102], 110 Ludavičius, Julius 173, 175, 193, 194, 217, 290 Lukauskytė, Genovaitė 240 Lukauskas, Sigitas 217 Lukenskas, Česlovas 142 Lukienė, Jūratė 221 Lukys, Alvydas 190, 220, 221, 225, 338, 350 Lukminas, Edmundas 269 Lukošiūnienė, Aušra 219 Lupeikis, Kęstutis 247, 338, 350 Luukka, Leila 322 Macaitis, Saulius 64, 67, 68 MacLennan, Alastair 184, 159 Mačiulskis, Vilius 358 Mačiūnas, Jurgis (George) 54, 149, 153, 173 Makarevičius, Gintaras 221, 316, 342, 390, 409 Maki, Teemu 183 Maknytė, Aurelija 161, 166, 350, 358 Makštutis, Artūras 39, 170, 183, 192, 217 Malašauskas, Raimundas 49, 287, 293, 299 Malaškevičiūtė, Sandra 333 Maliavina, Valeria 254 Marcelionis 254 Marcelionytė, Marija 257 Marcinkevičiūtė, Rūta 41 Martel, Richard 184, 159, 166 Martinaitytė, Ieva 51 Martinionis, Rytis 418 Martinėnas, Raimondas 358 Martinkus, Vytautas 291 Martinsonas, Valdis 63 Mašanauskas, Kipras 71, 72, 338 Matiukienė, Karina Katrė 257 Matulaitė, Dalia 179, 195 Matuszak, Tomas 322 Mazin, Viktor 184 Mazūras, Petras 46, 171, 176, 179, 195, 239, 282, 358 Mažeikaitė, Saulė 262, 266 Mažeikis, Gintautas 66, 94 Mažylis, Saulius 186, 290, 293, 342 Mažonaitė, Agilė 350 Mažonas, A. 272 Mažulis, Rytis 71, 72 Medzikauskas, Karolis 85, 86 Meynier, Fredric 322 Mekas, Jonas 20, 54, 386 Merkelys, Remigijus 71, 72, 172 Miazma, Kriptonimas 269 Micaelli, Corrine 185 Michelkevičė, Lina 53, 438, 442 Michelkevičius, Vytautas 1, 53, 8–27, 262–267, 286–301, 398, 399, 409, 441, 442 Mickevičius, Audrius 72, 219, 221 Mickevičius, Justas 418 Mickus, Virginijus 108 Mikėnas, Juozas 282 Mikkor, Madis 132 Mikšionis, Vytautas 46, 258, 322, 304 Mikšys, Darius 120, 125, 190, 245, 262, 264, 265, 266, 338, 342, 405
445
Mikuta, Alvydas 332 Milašius, Juozas 175, 180, 195, 217 Miliauskaitė, Nijolė 151 Miliūnas, Kristijonas 428 Milkintas, Alminas 332 Milukas, Ričardas 120, 125 Miškinis, Šarūnas 72 Mockūnas, Liudas 350 Mončys, Antanas 5, 209, 291, 296, 377 Monodrama, Tirsas 269 Morkūnaitė-Raudonė, Orūnė 49, 258, 259, 342, 350 Morris, Robert 437 Motužienė, Lina 98 Mumford, Lewis 180 Mušinskas, Saulius 332 Nakaitė, Radvilė 144 Nakas, Šarūnas 3, 71, 72, 140–147, 148, 149, 151, 172 Nancarrow, Conlon 171 Narkevičius, Deimantas 32, 33, 78, 98, 119, 120, 124, 125, 171, 183, 221, 222, 277, 289, 290, 291, 292, 293, 296, 299, 300, 316, 342, 422 Narkus, Dainius 333 Narkus, Robertas 396, 409 Narmontaitė, Asta 333 Navakas, Mindaugas 122, 171, 176, 179, [181], 182, 183, 195, 196, 199, 206, 277, 286, 298, [437], 437 Neimantas, Valdas 72 Nemeikšis, Ričardas 350 Nivinskas, Vytis 350 Nockus, Kęstutis 333 Noreika, Domas 89, 90, 92 Novickas, Audrius 4, 12, 13, 22, 23, 47, 53, 186, 187, 286–301, 316, 322, [329], 342, [342], [356-357], 358, [366], 423, [439] Novikov, Timur 183, 196 Optimist, Irma 184, 160, 166 Ozarinskas, Valdas 180, 183, 293, 338, 342, 350, 382, 390, 391 Pabarškaitė V. 119 Pačėsa, Remigijus 316 Paik, Nam Jun 173, 219, 225 Palukaitis, Juras 179 Parulskis, Ernestas 175, 160 Parulskis, Liudas 350 Patinskas, Donatas 333 Paukštelis, Vytautas 172 Paukštys, Saulius 220, 225 Paulauskis, Giedrius 245 Paulauskis, Linas 71, 72 Pauza, Evaldas 46, 304 Pelhjan, Marko 188 Penderecki, Krzysztof 174 Peroksidinė Kekšė 176 Petrov, Viktor 156 Piekuras, Gediminas 358 Piesarskas, Andrius 234 Pilinkus, Saulius 108 Pivoriūnas, Eimantas 221 Platelis, Kornelijus 151 Platonas 84, 85 Pocevičius, Darius 272 Powers, Ostin 80, 81 Pšibilskis, Liutauras 312 Pučinskas, Saulius 63 Pukytė, Eglė Paulina 76, 119, 124, [253], [255], 258, 342, 350,
446
[357], 409, [424] Puskunigis, Giedrius 338 Rabagliati, Sarah 85 Račiūnaitė, Tojana 325 Radavičiūtė, Diana 219, 225 Radzevičius, Auris 110 Radzevičiūtė, Undinė 258, 338 Raila, Artūras 52, 53, 59, 171, 183, 193, 239, 289, 316, 338 Rakauskaitė, Eglė 59, 77, 78, 221, 222, 277, 316, 342 Ramanauskas, Algis 4, 226–237 Ramanauskas, Linas 405 Ramanauskas, Liudas 110 Rancière, Jacques 173 Ratavičius, Mindaugas 71, 222, 312, 338, 342, [367] Raubaitė, Inga 257, 259 Raudonis, Gvidas 288 Raudonis, Laisvūnas 350 Remeikytė, Jurgita 221, 258, 338 Repulsija, Kalatu 269 Rėklaitytė, Akvilė 1 Ridikaitė, Eglė 49, 350 Riefenstahl, Leni 247, 251 Rimkūnas, Rolandas 26 Rindzevičiūtė, Eglė 42, 119, 259 Rogers, Paul 187, 288, 299, 308, [309], 322 Romanovskij, Denis 156 Roos, Nina [182] Rotomskis, Artūras 262, 266 Rudys, Bronius 338 Ruudi, Ingrida 132, 133 Ruzgas, Juozas 208, 212 Said, Edward 180 Sauka, Šarūnas 432 Scanner (Robin Rimbaud) 183 Schulze, Klaus 62 Senkutė, Vaiva 358 Sensibilė, Palolas 269 Sevrukienė, Vida 358 Shulgin, Aleksei 188 Sidaras, Egidijus 333 Sildre, Joonas 133, 134 Skersytė, Alma 221 Skudžinskas, Gytis 338 Skurvidaitė, Sandra 41, 46, 234, 287, 299, 423 Smits, Rasa ir Raitis (Šmitai) 17, 188 Soboleva, Mari 128 SODA 350 Sodeika, Gintaras 71, 72, 142, 144, 148, 149, 153, 172, 175, 195, 217 Soest, Machiel van 390 Solanas, Valery 281 Songailaitė, Rūta 390 Srogis, Donatas 226, 227, [227], 229, 230, 232, 234, 236, 237 Stadalnikaitė, Regina 219 Stanaitytė, Irma 221 Stančienė, Kristina 426-429, 434-433 Stančius, Antanas 409 Stanikai, Svajonė ir Paulius 4, 19, 20, 33, 120, 125, 183, 196, 198–207, 277, 312, [439] Stanikas, Paulius 308, [310] Stanikienė, Svajonė 308, [309] Stanionis, Vytautas V. 107, 108, 109, 110 Staniūnienė, Rasa 217 Staniūnas, Sigitas 217
Stepanovas, Klaudijus 62, 63, 209 Stockhausen, Karlheinz 171 Stoškus, Krescencijus 62 Strioga, Leonas 210, 211 Suncovienė, Onutė 110 Sverdiolas, Arūnas 87 Svetikas, Eugenijus 110 Šabasevičius, Helmutas 175 SAGA 350 Šaliamoras, Romanas 358 Šaltenis, Arvydas 37, 38, 177, 220, 252 Šaltenis, Saulius 203 Šapoka, Kęstutis 1, 8–27, 33, 35, 53, 116, 398, 399, 409, 434440, 442 Šarka, Benas 269, 272, 275 Šeputis, Gintaras 4, 66, 67, [67], 68, 72, 73, [73], 75, 221, 214–224 Šeputienė (Žalneravičiūtė), Sonata 60, 61, 63, 65, 66, 69, 70, 216, 217, 221 Šeškus, Laurynas 244, 250 Šileikienė, Vilma 221, 257, 259 Šimelis, Ignas 110, 240, [243], 316, 332 Šimkevičius, Mindaugas 332, 333 Širvinskas, Saulius 338 Šliogeris, Arvydas 94 Šlipavičius, Artūras 175 Šlipavičius, Rimas 68, 69 Šnipas, Mindaugas 46, 171, 179, 180, 195 Špokauskas, Mindaugas 338 Šurkus, Henrikas 418 Tarvydas, Simonas 221, 222 Tamulevičius-Faja, Saulius 107, 110 Teitelbaumas, Solomonas 430 Toomik, Jaan 288 Tralla, Mare 282 Trečiokas, Gediminas 221 Trakšelytė, Aušra 437 Treigys, Remigijus 272, 275, 350 Triisberg, Airi 126–137 Trilupaitytė, Skaidra 30-57, 442 Trimakas, Gintautas 221, 258, 304, 312, 316, 338, 350 Troncy, Éric 436 Trossek, Andreas 133, 134 TTTP 188 Tubutytė, Jolanta 333 Tucker, Sara Louise 390 Tuleikis, Leonardas 323 Tumpytė, Dovilė 72, 44, 422-425 Turkina, Olesia 184 Ukrinaitė, Birutė 316 Urbaitis, Mindaugas 71, 72, 221 Urbanavičius, Vladas 96, 171 Urbonas, Gediminas 39, 51, 53, 54, 81, 185, 166, 200, 217, 246, 289, 294, 299, 316, 342 Urbonai, Gediminas ir Nomeda 3, 18, 21, 22, 50, 53, 57, 120, 125, 168-197, 185, 203, 262, 266, 277, 295 422 Urbonas, Raimundas 272, 275 Uzdras, Remigijus 333 Vadapalas, Alvydas 173, 175, 194 Vaičekauskas, Darius 4, 252, 258, 260, 268–275 Vaičys, Gintautas 358, 342 Vainio, Tiina 322
Vaitekūnas, Jonas 338 Vaitiekūnas (Vaitekūnas), Justinas 4, 244–251, 338, 358 Vaitekūnai (Vaitiekūnai), Jonas ir Justinas 183, 184, [189], 196 Vaitiekūnas, Ričardas Povilas 200 Vaitkus, Rytis 333 Vaitkutė, Šarūnė 333 Vaivada, Petras 198 Valaitė, Edita 258 Valatkevičius, Jonas 342 Valčik, Renata 183, 196 Valeikis, Rimas 34, 35, 43, 259 Valiauga, Artūras 358 Valiukonis, Jonas 332 Valiulis, Skirmantas 58, 60, 61, 64, 65, 66, 67, 69, 70, 215 Valius, Saulius 219, 225 Valjakka, Timo 181, 195 Vanagas, Vilius 350, 382 Vancevičius, Audrius 350 Varese, Edgard 171 Varveklis 176 Vasaitis, Vytautas 332 Vasiliūnaitė, Elena 110 Vasiliūnienė, Dalia 110 Vasiliūnas, Vytautas 110 Vaupšas, Marius 203 Vaupšienė, Audronė 183 Venclova, Andrius 184 Venclovas, Kazys 308, [311] Vežikauskas, Vytautas 332 Vienožinskis, Justinas 227, 232, 236, 247, 251, 296, 358 Vildžiūnas, Kristijonas 247 Vildžiūnas, Vladas 171, 176, 179, 195 Virbickaitė, Aistė Paulina 90 Vyšniauskaitė, Danielė 39, 170, 192 Vosyliūtė, Marta 26, 118, 124, 409 Zabielavičius, Antanas 244, 250, 252, 259, 260 Zagorskas, Jonas 6, 26, 350, 409, 431, 426-429, 431, 432, 433 Zalatoriūtė, Aistė 358 Zapkus, Kęstutis 39, 40, 45, 46, 51, 52, 53, 175, 217, 289, 290 Zemkauskas, Rytis 348 Zimblytė, Kazė 439 Zinkevičius, Gintaras 63, 65, 68, 69 Znamierowski, Gintaras 4, 226–237, 289 Zolubas, Remigijus 220, 221, 225 Zorbist, Agatha 322 Zoviet France 183 Zuokas, Artūras 54, 279, 295 Žaltauskas, Vytautas 262 Žilinskas, Mykolas 282 Žungaila, Giedrius [435] Žvirblytė, Milda 435 Waeckerlin, Theres 322, [328] Wakmevitch, Igor 62 Waliszewska, Aleksandra 390 Warhol, Andy 135, 436 Warr, Tracey 183 Wasko, Maria 322 Wirz, Mirjam 54, 187 Wood, Timothy 390 Wowereit, Klaus 265 Xenakis, Iannis 174
447
Dėkojame / Thanks to: visiems menininkams už dalyvavimą ir leidimą naudoti jų fotografijas ir iliustracijas knygoje / all the artists who took part in the publication and kindly authorised the use of their pictures Rėmėjai / Supporters: Kultūros rėmimo fondas / Culture Support Foundation, UAB „Lukrecijos reklama“, visi dalyvaujantys menininkai / all participating artists Išleido / Published by: Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga (LTMKS) / Lithuanian Interdisciplinary Artists‘ Association, Vilnius, www.letmekoo.lt
Spausdino / Printed by UAB Logotipas, www.logotipas.lt, Vilnius, Lithuania Tiražas / Copies: 1000 Popierius / Paper: Holmen Book, 70 g/m², Munken Print Cream, 150 g/m², Munken Print Cream, 300 g/m² 448