AUTORIAI
REDAKCIJA LUKAS KAMARAUSKAS
RASA JUSIONYTĖ „What do people do“ žurnalo ir tinklalaidės redaktorė
ILIUSTRACIJOS ŽILVINAS JAGĖLA
VITALIJUS GAFUROVAS Psichologas, tinklalaidės „Dialogas“ iniciatorius ir vedėjas
KONTAKTAI pertrauka.ilgoji@gmail.com
MARIJA SERBINTAITĖ Skaitmeninių projektų vadovė švietimui, „Fema“ tinklaraščio įkūrėja
Rasa Jusionytė IŠMOKTOS PAMOKOS
Mokykloje man trūko vienos papildomos pamokos - meilės sau. Tiksliau, psichologijos įvado į žmogaus sąmonę. Nežinau, kaip jūs, bet manęs mokykloje niekas neklausė, kaip jaučiuosi, o namo parsinešusi riebų devynetą nuolat tegirdėdavau: Kodėl ne dešimt?” Nors tai niekur garsiai nepasakyta, lyg ir savaime aišku, kad didžioji dalis tėvų ir aplinkos žmonių mus vertina ir mumis džiaugiasi už pasiekimus. Jei esi mokyklos parlamente, kažkodėl esi vertesnis - ko? Pripažinimo? O gal tiesiog meilės? Tas pats galioja klasės seniūnams, olimpiadų ir skaitovų konkursų dalyviams, „Kengūros“ (jei tokia vis dar vyksta) laimėtojams ir tikrai klasės pirmūnams. O jei, galbūt - ir tai tik absurdiška prielaida mes visi esame visiškai pilnaverčiai vien būdami savimi?
Tą supratau terapeutės kabinete, išleidusi tūkstančius eurų ir daugybę valandų, iš visų jėgų stengdamasi nustoti įtikti ir pradėti gyventi taip, kaip norisi man.
Mokykla gali sutraumuoti du dalykus. Teisingų, bet vienodų atsakymų mėsmalėje gali būti sutraiškomas kūrybiškumas ir unikalumas, o tada, desertui, dar sutrypiama savivertė. Šiandien, redaguodama What do people do? žurnalą, gaunu daugybės jaunų žmonių, ieškančių darbo, laiškų. Iš 100 kandidatų galime priimti maždaug vieną. Ir neslėpsiu - deja, ieškau pirmūnų. Vienas dalykas, kurio išmoko mokykla, tai disciplina. Jei mokykloje galėjai pažadėti, kad kažką padarysi, bet tą vakarą užsigeiminai ar užsibuvai su draugais ir nepadarei – greičiausiai nieko blogo nenutiks, tačiau darbe taip lengvai neišsisuksi. Žinoma, pirmus kelis kartus galbūt praslysi, bet anksčiau ar vėliau neišvengiamai įstrigsi „šiuo žmogumi negalima pasitikėti, duokime naują projektą įgyvendinti kitam komandos nariui” pragare. Darbo etika yra vertingiausias ir sunkiausiai išsiugdomas įprotis. Pasakei padaryk. Sugalvojai - įgyvendink. Pažadėjai - nepamiršk.
“
Vien dėl šios priežasties esu linkusi priimti pirmūnus. Kitu atveju tenka nudirbti ilgą ir sunkų darbą išgydant mokykloje išmoktą įvertinimo laukimo vėžį. Ką turiu omenyje? Tarkim, reikia paimti interviu. Duodu šią, šiaip jau labai smagią, užduotį ką tik prie komandos prisijungusiai merginai. Ji parašo laišką žmogui, kurį reikia pakalbinti, ir… rodo man. Tada sugalvoja kausimus ir iškart juos atsiunčia man patikrinti. Padaro interviu, transkribuoja – vėl rodo man. Galiausiai atneša, lyg mokytojai, pabaigtą darbą ir laukia įvertinimo. Pati ji nestabtelėjo savęs paklausti, ar tai yra gerai, o aš jaučiuosi taip, lyg turėčiau rašyti pažymį. Verta nepamiršti, jog realiame pasaulyje pažymių niekas nerašo, o ir tikrinti jūsų darbus neturi laiko. Geriausia taisyklė, kuria galime vadovautis: ką darai, daryk gerai.
Vadovaukis savo galva, daryk kaip išneša tavo vaizduotė. Nėra teisingo kelio, yra tik taip, kaip tu sugalvosi. Kuo greičiau tai įsisąmoninsi, tuo aukščiau šausi į viršų. Tik priminsiu, jog sugalvoti idėją, bet pabijoti ją įgyvendinti, yra tolygu lėtai sau kasti duobę. Mokykloje išmokstame visada laukti įvertinimo, o darbe vertina tuos, kurie galvoja savo galva, sukasi, greitai sumąsto sprendimus ir nieko nelaukę juos įgyvendina. Tie, kurie supranta, jog sistema yra tiesiog duotybė, kurią galima kvestionuoti atranda sėkmės formulę. Ir tai tikrai nereiškia tinginystės. Sugalvojęs kaip nori gyventi ir eidamas prieš srovę, turėsi įdėti penkiagubai daugiau darbo - nepasiduoti, atlaikyti gyvenimo nesąmones ir išplaukti į kitą pusę be valties ir irklų. Tuo tarpu tavo mažiau įdomiai gyvenantys bičiuliai, pasidavę tai sistemai ir slapta nekenčiantys savęs,
vaizdžiai gurkšnos madingus kokteilius ir pirks naujausius iphon'us. Tačiau yra žmonių, kurie bando laimę nusipirkti, nes pardavė tai, ką turėjo brangiausio save. Taigi, iš tiesų dešimtukai naudingi siekiant stojimo laisvės. Tuomet ir universitetas tampa nuostabia vieta mokytis tai, kas išties įdomu, mėgautis proto laisve bei tapti tuo, kuo iš tiesų nori tapti. Tik tiesa ta, jog net ir nebaigęs studijų gali toliau gyventi nuostabų gyvenimą, pilną įdomių darbų ir iššūkių. Dar viena nuolat mane mokykloje lydėjusi frazė buvo: „Nes aš taip pasakiau”. O kaip jūs manote, ar tai yra teisinga? Galbūt tai būtų pirma tema, verta panagrinėti meilės sau pamokose?
ILGOJI PERTRAUKA
Vitalijus Gafurovas MOTYVACIJA Apie motyvaciją šiais laikais kalba visi, kas netingi. Motyvacija yra virtusi kone populiaria preke, kurią bando „prastumti“ įvairūs koučeriai, motyvatoriai ar kiti pseudo ekspertai. Vis dėlto, motyvacija nėra tik šiaip įkvėpimas ar nuvalkiota frazė, kuri galėtų padėti siekti tikslo. Motyvacija ypač domisi psichologijos mokslas. Psichologai atlieka tyrimus, kuriais siekia išsiaiškinti kaip ji atsiranda, keičiasi, kas žmones motyvuoja, o kas motyvaciją sumenkina. Net ir dabar, skaitydami šį tekstą, susiduriate su motyvacija – skaityti iki galo ar ne? Jei jums užteks motyvacijos perskaityti šį tekstą, sužinosite, kokios yra pagrindinės motyvacijos rūšys ir kaip galima psichologijos mokslo žinias bent šiek tiek pritaikyti siekiant lengviau judėti link jums svarbaus tikslo.
Pirmiausia reikėtų išsiaiškinti kas yra laikoma motyvacija. Paprastai motyvaciją galėtume apibrėžti kaip poreikius ar norus, kurie suteikia elgesiui energijos ir šį nukreipia link tikslo. Jei norėtume šį apibrėžimą supaprastinti dar labiau, galėtume sakyti, kad motyvacija yra tai, kas skatina mus veikti. Dažnai žmonės mano, kad motyvacija veikia tada, kai mes norime ką nors gauti ar pasiekti. Tačiau taip pat kaip noras gauti, mus gali skatinti elgtis ir noras ko nors išvengti. Atsižvelgiant į tai, kas mus skatina veikti, psichologai išskiria dvi pagrindines motyvacijos formas: vidinę ir išorinę. Jei žmogus veikia dėl to, kad jam ta veikla teikia malonumą, yra įdomi, sakoma, kad jis turi vidinę motyvaciją, t.y. motyvaciją, kuri kyla iš vidaus. Pavyzdžiui, aš skaitau knygą, nes man skaitymas yra
malonus ir įdomus. Tuo tarpu išorinė motyvacija rodo, kad žmogų veikti skatina kažkoks atpildas, kuris kyla ne iš žmogaus vidaus, o iš išorės. Pavyzdžiui, skaitau knygą ne dėl to, kad man smagu ją skaityti, bet dėl to, kad žinau, jog iš jos bus atsiskaitymas mokykloje, o aš noriu gauti gerą pažymį. Taigi, šiuo atveju žmogus skaito knygą, nes jam svarbus išorinis veiksnys - pažymys. Išorinę motyvaciją galime įžvelgti ne tik kai žmogus siekia ką nors gauti, bet taip pat kai bando ko nors išvengti. Pavyzdžiui, moksleivis, kurio tėvai labai pyksta, kai jis gauna prastą pažymį. Gal moksleivį iš tiesų motyvuoja ne pažymio siekimas, o bandymas išvengti neigiamos tėvų reakcijos. Arba kitas atvejis - jaunuolis, kuris bando ištreniruoti kūną ne dėl to, kad jam tai patinka ar yra svarbu, tačiau todėl, kad jis bijo nepatenkintų aplinkinių lūkesčių.
ri u t r a Ar d ti? s ę t s o acij v y m
Sunku tikėtis, kad žmogus visą laiką bus veikiamas vidinės motyvacijos ir darys dalykus, kurie yra įdomūs ir teikia malonumą. Puikiai atsimenu rugsėjo 1-ąją, kai tapau abiturientu. Artėjo 12-os metų nišo tiesioji, paskutinieji metai mokykloje žadėjo daug galimybių, o kartu ir iššūkių. Klasės auklėtoja kiekvienam padovanojo lipduką, kuriame mažomis raidėmis buvo parašyta NORIU, didesnėmis raidėmis parašyta GALIU, o didžiausiomis raidėmis lipduke buvo parašytas žodis REIKIA. Lipdukas mokė paprastos, bet galingos pamokos apie tai, jog mes dažnai daug ko norime ir nemažai galime, tačiau šie metai bus pilni dalykų, kurie prasidės nuo REIKIA. Reikės nenuleisti rankų, reikės pakentėti, reikės pasistengti, reikės priimti sprendimus dėl ateities. O štai siekti tikslo mums padeda ne tik motyvacija, bet ir disciplina, kurią galime ugdyti. JAV laivyno admirolas William'as H. McRaven'as savo kalbą yra pradėjęs mintimi, kad jei norime pakeisti pasaulį, turime rytą pradėti pasiklodami lovą. Toks, atrodo, paprastas veiksmas iš tiesų gali prisidėti prie disciplinos ugdymo, nes pasiklodami lovą, net jei mums to nesinori, mes įvykdome pirmąją dienos „užduotį“. Žmogus mėgsta patirti sėkmę ir matyti, kaip tobulėja, todėl kartais labai pravartu siekiamą tikslą sumažinti į keletą mažesnių tikslų, kad tokiu būdu būtų dažniau patiriama sėkmė. Tikiu, kad ne vienas esate susidūrę su sunkumu įveikiant sudėtingą knygą, nors žinote, jog tai
tikslui pasiekti. Siūlyčiau atsikelti 25iomis minutėmis anksčiau ir jas skirti skaitymui arba mankštai. Iš pradžių bus nelengva, tačiau ilgainiui organizmas adaptuosis prie pokyčio. Jei tai kartosite, tai gali tapti pozityvia rutina.
padaryti tiesiog reikia. Sunku atsisėsti ir perskaityti knygą vienu ypu, jei ji nėra įdomi, tačiau mokykloje ar universitete su tokiomis knygos susidurti tenka ne taip jau retai. Taigi, jei sunku pradėti skaityti, pabandykite perskaityti mažiausią kiekį puslapių, kurį esate tikras, jog galite vienu kartu įveikti. Galbūt tai viso labo bus vienas puslapis, bet jūs būsite vienu puslapiu pajudėję į priekį. O kitą dieną galbūt nustebsite nesunkiai perskaitę penkis ar visus dešimt puslapių! Žmogus yra sociali būtybė, kuriai yra svarbus palaikymas, juk daug lengviau siekti tikslo kai esi pagiriamas ir padrąsinamas už progresą. Tačiau net jei padrąsinimų nesulaukiame patys, visuomet galime drąsinti ir skatinti savo draugus. Siekiant užsibrėžtų tikslų mums labai naudinga rutina. Mūsų smegenys mėgsta pastovumą, todėl verta planuoti laiką, kada atliksite veiksmus reikalingus
Lyginimasis su kitais gali būti demotyvuojantis, todėl pradedant siekti kokio nors tikslo ar tobulėjimo, naudingiausia lygintis ne su kitais, o su vakarykščiu savimi. Su šia problema dažnai susiduria sporto naujokai, kurie lygina save su labiau patyrusiais bei nusivilia ar net nepastebi savo progreso. Jei lyginsiuosi su draugu(e), kuris per mėnesį perskaito aštuonias knygas, kai aš tuo tarpu perskaitau tik vieną, tai gali sukelti nemažą nusivylimą savimi. Tačiau, jei aš prieš mėnesį neperskaitydavau nei vienos knygos, tai aš, lygindamasis su savo buvusiu rezultatu, jau pajudėjau į priekį. Pabaigoje norisi paminėti, jog yra įvairių technikų, kuriomis galime padidinti savo produktyvumą, tačiau motyvacija visuomet išlieka apie tai, kas mus skatina veikti. Jeigu norite suvokti savo motyvaciją, svarbu atsakyti į klausimus: kodėl aš tai darau, kodėl man tai svarbu? Motyvacija yra susijusi ne tik su malonumu kažką daryti, bet ir su prasme. Tik nuolatos sau užduodami šiuos klausimus galėsite judėti link norimų tikslų ir juos pasiekti.
Marija Serbintaitė PAKALBĖKIM APIE (ne)LYGYBĘ
Lyčių lygybė niekada neišeis iš mados, garantuoju. Rodos, teisine prasme lyčių lygybė egzistuoja, tik bėda ta, kad šią lygybę mes matome tik per moterų emancipacijos akinius. Sakome, kad moterys dabar gali turėti viską, daryti viską, siekti visa ko širdis geidžia. Taip, teisiškai tikrai taip. Tačiau problema visame kame čia ir slypi. Lyčių lygybę mes matome tik kaip moterų reikalą... o kur vyrai?
Nejaugi manai, jog vyrai nesusiduria su nelygybe lyties pagrindu? Dar ir kaip susiduria. Tyliai žinome, kad moterims legalu išjausti absoliučiai visas emocijas (na, gal tik ne pyktį, nes kažkodėl moterims pykti negražu), tačiau vyrus esame užauginę pusiau žmonėmis, kurie negali nei verkti, nei iš džiaugsmo šokinėti. Jeigu sakome, kad moterų kūnas yra vulgariai seksualizuotas, tai vyrų gali būti visiškai taip pat. Manot, vyras lieknas? Iškart mestelime išsivedėjusį komentarą: „nevyriškas visai“. Jeigu moteris ir jautri, ir švelni, ir empatiška – puiku, tikra moteris. Bet jeigu toks pat vyras, tai greičiausiai kažkas su juo negerai, tad klijuojame įvairiausias etiketes.
Tad kaipgi yra su moterimis? Jau minėjau ankščiau, jog moteriai negalima būti piktai, nes pyktis, pasirodo, nepritinka moteriškumui. Tačiau juk tai tik viso labo emocija. Moteris su džinsais ir konversais? Negerai, nemoteriškai apsirengusi. Nenori turėti vaikų ir tekėti? Visai negerai... Matote, į lyčių lygybę galime žiūrėti ir iš įstatyminės ar teisinės pusės tam, kad būtų užtikrintas saugus veikimas bet kokioje srityje nepaisant lyties klausimo. Tačiau didžiausia bėda yra net ne įstatymai, o mes patys. Tik sukūrusi FEMA iškart sau pasakiau, jog apie įstatymus ir teisinius pagrindus aš nekalbėsiu. Privalau kalbėti apie visuomenę ir joje esančius įsikerojusius stereotipus, kurie tiesiog neleidžia individui veikti ką nori, būti kuo nori ir elgtis kaip nori. Todėl lyčių nelygybė yra neatsiejama nuo lyties stereotipų. Įvairios klišės yra socialiniai konstruktai, taigi, sukurti mūsų pačių. Nepaprastai svarbu yra neužsnūsti ant teisinių pagrindų bekartojant: „na tai ko tos moterys vėl čia nori, juk jau viską gavo!“ Pirmiausia, kaip ir teksto pradžioj minėjau, tai nėra tik moterų reikalas,
ILGOJI PERTRAUKA
LEIDINĮ REMIA
o antriausia, taip, gavome iš tiesų daug, tačiau negavome kone svarbiausio dalyko – laisvės. Laisvės būti savimi. Štai kodėl kviečiu lyčių lygybės nematyti tik per politiką, o verčiau pastebėti per jauseną. Kaip gi jautiesi, kai esi spraudžiama/s į tokius rėmus, diktuojančius, jog mergaitėms neverta mokytis matematikos, tačiau berniukams tai yra privaloma. Skamba kaip didžiausia nesąmonė, tiesa? Kodėl mergaitėms staiga nebereikia mokytis matematikos? Palaukit, o berniukams tik dėl to, jog jie berniukai – privaloma? O gal mokytis matematiką verta visiems žmonėms? Tokie ir panašūs pareiškimai gerokai siaurina mūsų mąstymą, todėl į lyčių lygybę prašau žiūrėti kitu kampu - kaip į savo unikalumą būnant pirmiausia žmogumi, o tik po to lytimi. Būtent, visi jūs esate unikalūs nepaisant lyties, nes, pirmų pirmiausia, esate žmonės. Tačiau ar žinai, kada prasidės tikroji lyčių lygybė? Tada, kai leisi ir kitam šalia esančiam žmogui šitaip jaustis – unikaliai. Tad ar tikrai nėra svarbu kalbėti apie lyčių lygybę? Dar ir kaip svarbu - lygybė mus išlaisvina.