Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, vol. 3 (MMXII-MMXIII) by Valdovų rūmai / Palace of the Grand Dukes of Lithuania

C H R O N I C O N PA L A T I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE Volumen III (MMXIIâ&#x20AC;&#x201C;MMXIII)

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai National Museum Palace of the Grand Dukes of Lithuania

LIETUVOS DIDŽIŲJŲ KUNIGAIKŠČIŲ

RŪMŲ KRONIKA III tomas (2012–2013)

CHRONICLE OF THE PALACE OF THE GRAND DUKES OF LITHUANIA

Volume III (2012–2013)

Palatium Magnorum Ducum Lithuaniae

CHRONICON PALATII MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE Volumen III (MMXII–MMXIII)

Comparavit Gintautas Striška

Vilnae MMXV

LEIDINIO RENGIMO GRUPĖ Gintautas Striška (pirmininkas) Laima Kunickytė Indrė Makauskaitė SUDARYTOJAS Gintautas Striška REDAKTORĖS Jelena Konickaja, Indrė Makauskaitė, Beata Piasecka VERTĖJA IŠ LIETUVIŲ KALBOS Į ANGLŲ KALBĄ Albina Strunga VERTĖJA IŠ LENKŲ IR RUSŲ KALBŲ Į LIETUVIŲ KALBĄ Miroslava Dvilevič VERTĖJA IŠ ISPANŲ KALBOS Į LIETUVIŲ KALBĄ

Dr. Jūratė Micevičiūtė FOTOGRAFAI

Vytautas Abramauskas, Mindaugas Kaminskas, Jurgis Pilipavičius DIZAINAS IR MAKETAVIMAS

Saulius Marteckas

MOKSLINIUS STRAIPSNIUS RECENZAVO Prof. dr. Albinas Kuncevičius (Vilniaus universitetas) Doc. dr. Eugenijus Saviščevas (Vilniaus universitetas)

VIRŠELYJE Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų Renesansinės audiencijų menės atkurto tapybinio sienos frizo fragmentas su istoriniu valstybės herbu – Vyčiu – ir didžiojo kunigaikščio karūna. Frizo heraldiniams ženklams atkurti panaudotas apie 1555 m. Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje (galbūt vyskupo kunigaikščio Povilo Alšėniškio aplinkoje) sukurtas herbynas, šiandien saugomas Prancūzijos nacionalinės bibliotekos padalinyje – Arsenalo bibliotekoje, Paryžiuje. Karūna rekonstruota remiantis XVI a. pradžios šv. Kazimiero paveiksle, esančiame Vilniaus katedros Šv. Kazimiero koplyčioje, pavaizduota šio princo insignija. Frizo atkūrimo konsultantas – Lietuvos heraldikos komisijos pirmininkas dr. Edmundas Rimša. Frizą atkūrė įmonės „Archeodomus“ dailininkai restauratoriai (projekto ir grupės vadovai – Audronė Kaušinienė ir Povilas Kuodis). Frizo atkūrimą 2009 m. pavasarį finansavo Valdovų rūmų paramos fondas.

ISSN 2029-8943

LEIDINIO REDAKCINĖ KOLEGIJA Dr. Vydas Dolinskas (pirmininkas, istorija) Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Dr. Marco Borella (kultūros paveldas) Feraros Esčių pilis (Italija) Castello Estense di Ferrara Romualdas Budrys (meno istorija) Lietuvos dailės muziejus Habil. dr. Rūta Janonienė (meno istorija) Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros institutas Prof. habil. dr. Mečislovas Jučas (istorija) Vilniaus universitetas Dr. Kazys Napaleonas Kitkauskas (architektūra) Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“ Prof. habil. dr. Jan Ostrowski (meno istorija) Vavelio karališkoji pilis – Valstybiniai meno rinkiniai (Lenkija) Zamek Królewski na Wawelu – Państwowe Zbiory Sztuki Dr. Edmundas Rimša (istorija, heraldika) Lietuvos istorijos institutas Prof. dr. Giandomenico Romanelli (meno istorija) Venecijos miesto kultūros paveldo tarnyba – Venecijos miesto muziejai (Italija) Beni e Attivita ` Culturali del Comune di Venezia – Musei Civici di Venezia Prof. habil. dr. Andrzej Rottermund (meno istorija) Varšuvos karališkoji pilis – Muziejus (Lenkija) Zamek Królewski w Warszawie – Muzeum Prof. dr. Dirk Syndram (meno istorija) Dresdeno valstybiniai meno rinkiniai – Dresdeno rezidencinė pilis (Vokietija) Staatliche Kunstsammlungen Dresden – Residenzschloss Dresden Habil. dr. Vytautas Urbanavičius (archeologija) Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“

TURINYS 2012–2013 M. VALDOVŲ RŪMŲ MUZIEJAUS GYVENIMO KRONIKA

NACIONALINIO MUZIEJAUS LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS VALDOVŲ RŪMŲ NUOSTATAI

LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS NUTARIMAS DĖL NEKILNOJAMOJO TURTO VILNIUJE, KATEDROS A. 4, PERDAVIMO

I. VALDOVŲ RŪMŲ MUZIEJAUS VEIKLA 2012–2013 M.

Dalius Avižinis MUZIEJAUS RINKINIUS PAPILDŽIUSIOS VERTYBĖS

Ėrika Striškienė, Gintautas Striška VALDOVŲ RŪMŲ ISTORINĖS IR ARCHITEKTŪRINĖS RAIDOS EKSPOZICIJOS RENGIMAS

Dalius Avižinis VALDOVŲ RŪMŲ ISTORINIŲ REPREZENTACINIŲ INTERJERŲ EKSPOZICIJOS RENGIMAS

Gintautas Striška MOKSLINIŲ TYRIMŲ CENTRO VEIKLA

Mantvidas Mieliauskas MOKSLINIŲ TYRIMŲ CENTRO RESTAURACINĖS PRIEŽIŪROS GRUPĖS VEIKLA

Gediminas Gendrėnas EDUKACIJOS IR LANKYTOJŲ CENTRO VEIKLA

Gintarė Šatevičiūtė VALDOVŲ RŪMŲ MUZIEJAUS KULTŪROS RENGINIAI

Daiva Mitrulevičiūtė VALDOVŲ RŪMŲ MUZIEJAUS TARPTAUTINIAI RYŠIAI

Marijus Uzorka, Birutė Verbiejūtė TARPTAUTINĖS PARODOS

Marijus Uzorka TARPTAUTINĖ PARODA MINSKE „LIETUVOS DIDŽIŲJŲ KUNIGAIKŠČIŲ RŪMAI VILNIUJE“

Vydas Dolinskas TARPTAUTINĖ PARODA „JOGAILAIČIŲ EUROPA“: VIZIJOS, PLANAI, REZULTATAI

Dalius Avižinis VALDOVŲ RŪMŲ MUZIEJAUS VERTYBĖS BIRŽŲ KRAŠTO MUZIEJUJE „SĖLA“

100

Daiva Mitrulevičiūtė KILNOJAMOSIOS PARODOS LIETUVOJE IR UŽSIENYJE

102

Marijus Uzorka LITUANISTINIŲ VERTYBIŲ INFORMACINĖ DUOMENŲ BAZĖ

104

Vydas Dolinskas SU RĖMĖJŲ PAGALBA ĮGYVENDINTI VALDOVŲ RŪMŲ PUOŠYBOS PROJEKTAI

106

Inga Vaitekūnaitė VALDOVŲ RŪMŲ MUZIEJAUS BIBLIOTEKOS VEIKLA

110

Dalius Avižinis 2012 M. DRESDENO TARPTAUTINĖS VASAROS MENŲ AKADEMIJOS MOKYMAI

112

Marijus Uzorka 2013 M. DRESDENO TARPTAUTINĖS VASAROS MENŲ AKADEMIJOS MOKYMAI

115

Eglė Zaveckienė 2012 M. BALTIJOS MUZEOLOGIJOS MOKYKLA KLAIPĖDOJE

117

Milda Samulionytė 2013 M. BALTIJOS MUZEOLOGIJOS MOKYKLA BAUSKĖJE

118

Rūtilė Pukienė MEDIENA EUROPOS KULTŪROS PAVELDE. EDUKACINĖS IŠVYKOS Į NYDERLANDŲ IR BELGIJOS TYRIMŲ CENTRUS PATIRTIS

120

Birutė Verbiejūtė EUROPOS KURATORIŲ SEMINARAS PRANCŪZIJOJE IR BELGIJOJE

123

Birutė Verbiejūtė 23-IOJI ICOM GENERALINĖ KONFERENCIJA RIO DE ŽANEIRE IR STAŽUOTĖ PETROPOLIO IMPERATORIŠKAJAME MUZIEJUJE BRAZILIJOJE

125

II. 2012–2013 M. VALDOVŲ RŪMŲ MUZIEJAUS KRONIKA

129

PARODOS 130 RENGINIAI 132 PRANEŠIMAI, PRISTATYMAI, KONFERENCIJOS

141

VALDOVŲ RŪMŲ MUZIEJAUS DARBUOTOJŲ PARENGTI IR PUBLIKUOTI STRAIPSNIAI

143

VALDOVŲ RŪMŲ MUZIEJAUS PUBLIKUOTI LEIDINIAI

149

III. TARPTAUTINIŲ PARODŲ IR KONFERENCIJŲ PRANEŠIMŲ PAGRINDU PARENGTI STRAIPSNIAI

159

TARPTAUTINĖ PARODA „JADVYGOS JOGAILAITĖS BRANGENYBIŲ SKRYNUTĖ. ŠEDEVRAS IŠ VALSTYBINIO ERMITAŽO RINKINIŲ“

160

Olga Kostiuk JADVYGOS JOGAILAITĖS SKRYNUTĖ – UNIKALI RENESANSO EPOCHOS VERTYBĖ HEDWIG JAGIELLON’S COFFRET – A UNIQUE RENAISSANCE TREASURE ЛАРЕЦ ЯДВИГИ ЯГЕЛЛОНКИ – УНИКАЛЬНЫЙ ПАМЯТНИК ЭПОХИ РЕНЕССАНСА

164 166 167

Vydas Dolinskas JADVYGOS JOGAILAITĖS BRANGENYBIŲ SKRYNUTĖ IR JOS ISTORIJA THE JEWELLERY COFFRET OF HEDWIG JAGIELLON AND ITS HISTORY

169 188

Magdalena Piwocka O KLEJNOTACH JAGIELLONÓW – A RACZEJ O TYM, CO Z NICH ZOSTAŁO W RZECZYWISTOŚCI, W ARCHIWALIACH I W IKONOGRAFII APIE JOGAILAIČIŲ BRANGENYBES, O TIKSLIAU APIE TAI, KAS IŠ JŲ IŠLIKO TIKROVĖJE, ARCHYVINIUOSE DOKUMENTUOSE IR IKONOGRAFIJOJE Dariusz Nowacki NORYMBERSKIE ZŁOTNICTWO W KRĘGU DWORU OSTATNICH JAGIELLONÓW NIURNBERGO AUKSAKALYSTĖS MENAS PASKUTINIŲJŲ JOGAILAIČIŲ DVARO APLINKOJE

190 208 210 225

Olga Kostiuk ГАЛЕРЕЯ ДРАГОЦЕННОСТЕЙ ЭРМИТАЖА. ИСТОРИЯ И ОСНОВНЫЕ ЭТАПЫ ФОРМИРОВАНИЯ КОЛЛЕКЦИИ ЕВРОПЕЙСКОГО ЮВЕЛИРНОГО ИСКУССТВА VALSTYBINIO ERMITAŽO BRANGENYBIŲ GALERIJA. ISTORIJA IR PAGRINDINIAI EUROPINIO JUVELYRINIO MENO KOLEKCIJOS FORMAVIMOSI ETAPAI

240

TARPTAUTINĖ MOKSLINĖ KONFERENCIJA „KURŠO KUNIGAIKŠTYSTĖS 450-OSIOS METINĖS IR BAUSKĖS PILIES ATGIMIMAS“

242

Rasa Abramauskienė AKMUO IR MARMURAS VILNIAUS ŽEMUTINĖS PILIES LIETUVOS DIDŽIŲJŲ KUNIGAIKŠČIŲ RŪMŲ FASADUOSE IR INTERJERE STONE AND MARBLE IN THE FACADES AND INTERIORS OF THE PALACE OF THE GRAND DUKES OF LITHUANIA IN THE VILNIUS LOWER CASTLE

227

246 254

Ėrika Striškienė ARCHEOLOGINIŲ RADINIŲ PANAUDOJIMAS ATKURIANT VILNIAUS ŽEMUTINĖS PILIES DIDŽIŲJŲ KUNIGAIKŠČIŲ RŪMŲ INTERJERĄ: XV–XVII A. GRINDŲ DANGA IR KROSNYS 255 THE USE OF ARCHAEOLOGICAL FINDS IN THE RECONSTRUCTION OF THE INTERIORS OF THE VILNIUS LOWER CASTLE’S PALACE OF THE GRAND DUKES: 15TH–17TH-CENTURY FLOORING AND STOVES 277 IV. KITI MOKSLINIAI STRAIPSNIAI

281

Jonas Satkūnas VILNIAUS PILIŲ KALVYNO KILMĖ ORIGIN OF THE HILLS OF THE VILNIUS CASTLES

282 291

Deimantė Baubaitė, Povilas Blaževičius, Rūtilė Pukienė RENESANSINIO NUOTEKŲ KOLEKTORIAUS VILNIAUS ŽEMUTINĖS PILIES TERITORIJOJE TYRIMAI IR IŠSAUGOJIMAS 292 RESEARCH AND PRESERVATION OF THE RENAISSANCE SEWER IN THE VILNIUS LOWER CASTLE TERRITORY 302 Egidijus Ožalas, Rūtilė Pukienė VANDENTIEKIS VILNIAUS ŽEMUTINĖS PILIES TERITORIJOJE XVI–XVII A. 303 WATER-SUPPLY SYSTEM IN THE TERRITORY OF THE VILNIUS LOWER CASTLE IN THE 16TH–17TH CENTURY 331 Eimantas Gudas TIŠKEVIČIŲ GIMINĖS KARJERA IR GENEALOGIJA XVI A. LIETUVOS DIDŽIOJOJE KUNIGAIKŠTYSTĖJE 332 CAREER AND GENEALOGY OF THE TIŠKEVIČIUS FAMILY IN THE GRAND DUCHY OF LITHUANIA IN THE 16TH CENTURY 351 Jacek Żukowski CHRYSTIAN MELICH ORAZ STROBEL, BIERENS I DECALLO, CZYLI PRZYGOTOWANIA NA PRZYJAZD WŁADYSŁAWA IV DO WILNA W 1643 ROKU KRISTIJONAS MELICHAS IR STROBELIS, BIRENSAS BEI DEKALAS, ARBA VLADISLOVO VAZOS PASIRUOŠIMAS VYKTI Į VILNIŲ 1643 M. ` ˜ Sebastian Fernando Villasenor PROTOKOLAS, PAPROČIAI IR CEREMONIALAS ISPANIJOS MONARCHIJOS KARALIŠKUOSIUOSE RŪMUOSE XV–XVI A. PROTOCOLS, CUSTOMS AND CEREMONIALS IN THE ROYAL PALACES OF THE SPANISH MONARCHY IN THE 15TH–16TH CENTURIES PROTOCOLO, USO Y CEREMONIAL DE LOS PALACIOS REALES ΄ HISPANA DURANTE LOS SIGLOS XV Y XVI DE LA MONARQUIA

353 392

395 411 412

IN MEMORIAM

421

VIRGINIJA JAŠINSKIENĖ (1974 04 18–2012 05 24)

422

VYTAUTAS MERKYS (1929 05 05–2012 07 25)

424

STANISLOVAS KUZMA (1947 05 07–2012 08 14)

430

ROMUALDAS RACEVIČIUS (1944 01 29–2012 12 25)

434

VLADIMIRAS KASATKINAS (1924 12 28–2013 07 07)

436

VALDOVŲ RŪMŲ MUZIEJAUS RĖMĖJAI 2012–2013 M.

438

2012–2013 M. VALDOVŲ RŪMŲ MUZIEJUJE VEIKUSIŲ TARYBŲ IR KOMISIJŲ NARIAI

441

SANTRUMPOS

443

NACIONALINIO MUZIEJAUS LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS VALDOVŲ RŪMŲ MOKSLINIO IR INFORMACINIO POBŪDŽIO LEIDINIŲ RENGIMO TAISYKLĖS

447

CONTENTS 2012–2013 CHRONICLE OF THE NATIONAL MUSEUM – PALACE OF THE GRAND DUKES OF LITHUANIA 12 PROVISIONS OF THE NATIONAL MUSEUM – PALACE OF THE GRAND DUKES OF LITHUANIA

RESOLUTION OF THE GOVERNMENT OF THE REPUBLIC OF LITHUANIA ON THE TRANSFER OF IMMOVABLE PROPERTY AT KATEDROS A. 4, VILNIUS

I. MUSEUM ACTIVITIES DURING 2012–2013 31 Dalius Avižinis TREASURES ADDED TO THE MUSEUM’S COLLECTIONS

Ėrika Striškienė, Gintautas Striška ORGANIZATION OF THE EXPOSITION ON THE PALACE OF THE GRAND DUKES OF LITHUANIA’S HISTORICAL AND ARCHITECTURAL DEVELOPMENT

Dalius Avižinis ORGANIZATION OF THE EXPOSITION ON THE PALACE OF THE GRAND DUKES OF LITHUANIA’S REPRESENTATIONAL INTERIORS

Gintautas Striška ACTIVITIES OF THE SCIENTIFIC RESEARCH CENTRE

Mantvidas Mieliauskas ACTIVITIES OF THE SCIENTIFIC RESEARCH CENTRE’S RESTORATION SUPERVISING GROUP

Gediminas Gendrėnas ACTIVITIES OF THE EDUCATION AND VISITORS’ CENTRE

Gintarė Šatevičiūtė CULTURAL EVENTS AT THE NATIONAL MUSEUM – PALACE OF THE GRAND DUKES OF LITHUANIA

Daiva Mitrulevičiūtė INTERNATIONAL RELATIONS AT THE NATIONAL MUSEUM – PALACE OF THE GRAND DUKES OF LITHUANIA 64 Marijus Uzorka, Birutė Verbiejūtė INTERNATIONAL EXHIBITIONS

Marijus Uzorka THE INTERNATIONAL EXHIBITION “THE PALACE OF THE GRAND DUKES OF LITHUANIA IN VILNIUS” HELD IN MINSK 81 Vydas Dolinskas THE INTERNATIONAL EXHIBITION “THE JAGIELLONS’ EUROPE”: VISION, PLANS, AND RESULTS

Dalius Avižinis TREASURES FROM THE NATIONAL MUSEUM – PALACE OF THE GRAND DUKES OF LITHUANIA AT THE BIRŽAI REGIONAL MUSEUM “SĖLA”

100

Daiva Mitrulevičiūtė TRAVELLING EXHIBITIONS IN LITHUANIA AND ABROAD

102

Marijus Uzorka DATA BASE OF LITHUANIAN-RELATED TREASURES

104

Vydas Dolinskas DECORATION PROJECTS REALIZED AT THE PALACE OF THE GRAND DUKES OF LITHUANIA WITH THE SUPPORT OF SPONSORS

106

Inga Vaitekūnaitė ACTIVITIES OF THE LIBRARY OF THE NATIONAL MUSEUM – PALACE OF THE GRAND DUKES OF LITHUANIA

110

Dalius Avižinis DRESDEN SUMMER – INTERNATIONAL ACADEMY FOR THE ARTS 2012

112

Marijus Uzorka DRESDEN SUMMER – INTERNATIONAL ACADEMY FOR THE ARTS 2013

115

Eglė Zaveckienė BALTIC MUSEOLOGY SCHOOL IN KLAIPĖDA IN 2012

117

Milda Samulionytė BALTIC MUSEOLOGY SCHOOL IN BAUSKA IN 2013

118

Rūtilė Pukienė WOOD IN EUROPE’S CULTURAL HERITAGE. EXPERIENCES FROM AN EDUCATIONAL EXCURSION TO RESEARCH CENTRES IN THE NETHERLANDS AND BELGIUM 120 Birutė Verbiejūtė EUROPEAN CURATORS’ SEMINAR IN FRANCE AND BELGIUM

123

Birutė Verbiejūtė THE ICOM’S 23RD GENERAL CONFERENCE IN RIO DE JANIERO AND WORK EXPERIENCE AT THE IMPERIAL MUSEUM IN PETROPOLIS IN BRAZIL 125 II. MUSEUM CHRONICLE FOR 2012–2013 129 EXHIBITIONS

130

EVENTS 132 ACADEMIC PAPERS, PRESENTATIONS, CONFERENCES

141

MUSEUM’S STAFF PUBLICATIONS

143

MUSEUM PUBLICATIONS

149

III. ARTICLES BASED ON INTERNATIONAL EXHIBITIONS AND CONFERENCE PAPERS

159

INTERNATIONAL EXHIBITION “JEWELLERY COFFRET OF HEDWIG JAGIELLON. A MASTERPIECE FROM THE COLLECTIONS OF THE STATE HERMITAGE MUSEUM”

160

Olga Kostiuk HEDWIG JAGIELLON’S COFFRET – A UNIQUE RENAISSANCE TREASURE

164

Vydas Dolinskas THE JEWELLERY COFFRET OF HEDWIG JAGIELLON AND ITS HISTORY 169 Magdalena Piwocka ON THE JAGIELLONS’ TREASURES, OR MORE PRECISELY, WHAT REMAINS OF THEM IN REALITY, IN ARCHIVAL DOCUMENTS AND IN ICONOGRAPHY

190

Dariusz Nowacki THE ART OF NÜRNBERG’S GOLDSMITHERY IN THE COURT OF THE LAST JAGIELLONS

210

Olga Kostiuk THE TREASURES GALLERY OF THE STATE HERMITAGE MUSEUM. THE HISTORY AND THE MAIN STAGES IN THE FORMATION OF THE EUROPEAN JEWELLERY ART COLLECTION

227

INTERNATIONAL SCIENTIFIC CONFERENCE “450TH ANNIVERSARY OF THE DUCHY OF COURLAND AND THE REVIVAL OF BAUSKA CASTLE”

242

Rasa Abramauskienė STONE AND MARBLE IN THE FACADES AND INTERIORS OF THE PALACE OF THE GRAND DUKES OF LITHUANIA IN THE VILNIUS LOWER CASTLE

246

Ėrika Striškienė THE USE OF ARCHAEOLOGICAL FINDS IN THE RECONSTRUCTION OF THE INTERIORS OF THE VILNIUS LOWER CASTLE’S PALACE OF THE GRAND DUKES: 15TH–17TH-CENTURY FLOORING AND STOVES

255

IV. OTHER ACADEMIC ARTICLES

281

Jonas Satkūnas ORIGIN OF THE HILLS OF THE VILNIUS CASTLES

282

Deimantė Baubaitė, Povilas Blaževičius, Rūtilė Pukienė RESEARCH AND PRESERVATION OF THE RENAISSANCE SEWER IN THE VILNIUS LOWER CASTLE TERRITORY

292

Egidijus Ožalas, Rūtilė Pukienė WATER-SUPPLY SYSTEM IN THE TERRITORY OF THE VILNIUS LOWER CASTLE IN THE 16TH–17TH CENTURIES

303

Eimantas Gudas CAREER AND GENEALOGY OF THE TIŠKEVIČIUS FAMILY IN THE GRAND DUCHY OF LITHUANIA IN THE 16TH CENTURY

332

Jacek Żukowski CHRYSTIAN MELICH, AND STROBEL, BIERENS AND DECALLO, OR PREPARING FOR LADISLAUS VASA’S ARRIVAL IN VILNIUS IN 1643

353

˜ ` Fernando Villasenor Sebastian PROTOCOLS, CUSTOMS AND CEREMONIALS IN THE ROYAL PALACES OF THE SPANISH MONARCHY IN THE 15TH–16TH CENTURIES

395

IN MEMORIAM 421 VIRGINIJA JAŠINSKIENĖ (18 04 1974–24 05 2012)

422

VYTAUTAS MERKYS (05 05 1929–25 07 2012)

424

STANISLOVAS KUZMA (07 05 1947–14 08 2012)

430

ROMUALDAS RACEVIČIUS (29 01 1944–25 12 2012)

434

VLADIMIR KASATKIN (28 12 1924–07 07 2013)

436

MUSEUM SPONSORS AND PARTNERS IN 2012–2013

438

MEMBERS OF THE BOARD AND COMMISSIONS OF THE NATIONAL MUSEUM – PALACE OF THE GRAND DUKES OF LITHUANIA IN 2012–2013

441

ACRONYMS

443

NATIONAL MUSEUM – PALACE OF THE GRAND DUKES OF LITHUANIA GUIDELINES FOR ACADEMIC AND INFORMATIVE PUBLICATIONS

447

2012–2013 M. VALDOVŲ RŪMŲ MUZIEJAUS GYVENIMO KRONIKA KUO IŠSKIRTINIAI 2012 IR 2013 M. Mieliesiems skaitytojams – kolegoms muziejininkams, kitiems specialistams ir kultūrinei visuomenei – pristatomas jau trečiasis „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų kronikos“ (Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae) (toliau – „Kronika“) tomas, parengtas tiek Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų darbuotojų, tiek muziejaus bičiulių, bendradarbių iš kitų Lietuvos bei užsienio institucijų pastangomis. Šis tomas aprėpia net dvejus muziejaus veiklos metus (2012–2013), kurie pirmiausia išsiskyrė atkurtų Valdovų rūmų pirmosios, vadinamosios A, dalies oficialaus atidarymo lankytojams laukimu, ekspozicijų parengimu ir intensyvia muziejine (parodine, edukacine, kultūrine) veikla partnerių, pirmiausia Lietuvos dailės muziejaus, erdvėse. Atlikus išsamų tyrimą ir Prokuratūrai atmetus Valstybės kontrolės pastabas dėl Valdovų rūmų atkūrimo statybos darbų bei aprimus nepagrįstų kaltinimų projektui šurmuliui, buvo tęsiami ir intensyvinami rūmų atkūrimo darbai. Ypač kai paaiškėjo, kad Lietuva 2013 m. antrą pusmetį pirmininkaus Europos Sąjungos Tarybai, o atkuriama istorinė Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija labiausiai tiktų ir galėtų tapti svarbiausia šio europinio įvykio reprezentacinių renginių vieta. Gražu, kad šis iš esmės politinis argumentas paspartino Valdovų rūmų pirmosios dalies baigimą ir perdavimą eksploatuoti, tačiau gaila, kad ne kultūriniai motyvai čia buvo svarbiausi. Už tvirtą poziciją ir paramą, kad bent jau dalį Valdovų rūmų būtina užbaigti iki 2013 m. vidurio, reikia padėkoti Lietuvos Respublikos Prezidentei Daliai Grybauskaitei, parėmusiai projektą kritiniais momentais, Lietuvos Respublikos Vyriausybei, vadovaujamai Ministro Pirmininko dr. Algirdo Butkevičiaus ir nuosekliai palaikiusiai rūmų atkūrimo bei atvėrimo visuomenei darbus, taip pat rūmų atvėrimą rėmusioms ir skatinusioms Finansų, Kultūros bei Užsienio reikalų ministerijoms, vadovaujamoms ministrų Rimanto Šadžiaus, Šarūno Biručio ir Lino Linkevičiaus. 2012 m., vykstant intensyviems statybos ir įrengimo darbams, Valdovų rūmų pirmojoje dalyje muziejaus darbuotojai, kaip ir ankstesniais metais, tiek, kiek leido Panevėžio statybos tresto statybininkai ir užsakovė VĮ Vilniaus pilių direkcija, savo veiklą vykdė ir Valdovų rūmų muziejaus statybvietėje, ir kitose kultūrinėse erdvėse. Per statybos darbų pertraukas ar vakarais vedamos ekskursijos ir rengiami kultūriniai renginiai, reikia manyti, gerokai pakeitė dažnai tendencingos komercinės žiniasklaidos dezinformuotos Lietuvos visuomenės požiūrį į patį Valdovų rūmų atkūrimo projektą ir jį iš esmės reabilitavo. Viešai matoma Valdovų rūmų muziejaus veikla, vykdoma sunkiomis sąlygomis ir neturint savo namų, nebekėlė abejonės net kai kuriems itin skeptiškai nusiteikusiems politikams. Ši pasikeitusi viešosios erdvės psichologinė situacija ir netolimo dalies atkurtų rūmų atidarymo viltis teikė jėgų ir įkvėpimo Valdovų rūmų muziejaus kolektyvui.

Bene ryškiausi ir svarbiausi 2012 m. Valdovų rūmų muziejaus viešos ir labiausiai matomos veiklos faktai buvo dvi stambios tarptautinės parodos, surengtos Lietuvos dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijoje: „Kryžiai yra dorybės ženklas, o Strėlė – pergalės... Sapiegos – valstybininkai, meno mecenatai ir kolekcininkai“ bei „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų ir didikų portretai iš Ukrainos muziejų“. Su partneriais Lietuvoje ir užsienyje (Lietuvos dailės muziejumi, Krokuvos Vavelio karališkąja pilimi, Lvovo istorijos muziejumi, Lvovo nacionaline dailės galerija ir kt.) surengtos neeilinės, įsimintinos ir rezonansinės parodos buvo papildytos įdomiomis edukacinių, kultūrinių, mokslinių renginių programomis, išleista išsamių mokslinių parodų katalogų, kitų informacinių leidinių. Prie šių tarptautinių parodų rengimo ir sėkmingo įgyvendinimo prisidėjo bemaž visi Valdovų rūmų muziejaus padaliniai – nuo dirbančiųjų su turiniu iki techninių. Iki 2013 m. pavasario Taikomosios dailės muziejuje veikė dar 2004–2005 m. įrengta ir iš esmės kasmet atnaujinama Valdovų rūmų muziejaus archeologinių radinių ir interjero vertybių paroda „Valdovų rūmų lobynas: Lietuvos ir Europos paveldo klodai“. Ji vis dar traukė lankytojus, jos erdvėse ir toliau buvo rengiami edukaciniai bei kultūriniai renginiai, ekskursijos. Greta lituanistinio ir europinio paveldo pristatymo Lietuvos visuomenei, Valdovų rūmų muziejus 2012 m. Lietuvoje saugomas vertybes propagavo užsienyje. Buvo surengta Valdovų rūmų unikalių archeologinių radinių ir senųjų interjerų vertybių paroda „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai ir jų atkūrimas“ Baltarusijos Respublikos nacionaliniame istorijos muziejuje Minske. Valdovų rūmų istoriją, tyrimus, atkūrimo projektą ir būsimas ekspozicijas pristatančios stendinės parodos aplankė istorines lietuvių žemes Seinų krašte. Kilnojamosios parodos ir edukaciniai renginiai buvo organizuojami ir Lietuvos regionuose, eksponatai skolinti kitų institucijų rengtoms parodoms Lenkijoje, Čekijoje ir Vokietijoje. Muziejaus išleistos knygos pristatytos Lvove (Ukraina) ir Milane (Italija). 2013 m. Valdovų rūmų muziejaus veikla skyla į du svarbiausius etapus. Pirmoje metų pusėje ir toliau intensyviai rengtasi būsimam Valdovų rūmų pirmosios dalies atidarymui, ekspozicijų parengimui ir įrengimui, lankytojų priėmimui. Ne mažiau svarbus to meto darbas buvo ir techninių bei ūkinių muziejaus tarnybų dalyvavimas atkurto Valdovų rūmų pastato technologijų įsisavinimo, derinimo, perėmimo procesuose. Reikėjo įveikti nemažai kliūčių, nes darbų buvo daug, įranga sudėtinga, jos diegimas užsitęsė ir vėlavo. Tik muziejaus specialistų kompetencija ir kvalifikacija, darnus ir kolegiškas darbas su Vilniaus pilių direkcijos specialistais, vadovaujamais Daniaus Malinausko, Panevėžio statybos tresto darbuotojais, vadovaujamais Pauliaus Gintvainio, bei Projektavimo ir restauravimo instituto architektų grupe, va-

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

1. Valdovų rūmų dekoravimo darbai 2012 m., fotografas Vytautas Abramauskas

2. Valdovų rūmų ekspozicijų įrengimo darbai 2013 m. pirmoje pusėje, fotografas Vytautas Abramauskas

3. 2013 m. liepos 6 d. Valdovų rūmų pirmosios dalies oficialaus atidarymo iškilmės, fotografas Vytautas Abramauskas

dovaujama Ričardo Bitovto, užtikrino, kad tokio sudėtingo ir iki galo neužbaigto objekto kaip Valdovų rūmai apie 53 proc. visų erdvių sudaranti dalis būtų sėkmingai atverta lankytojams ir užtikrintos tinkamos sąlygos Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai renginiams.

VOLUMEN

III

Beje, sutvarkius visus Valdovų rūmų pirmosios dalies perdavimo eksploatuoti dokumentus ir Vilniaus pilių direkcijai Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu perdavus tą objekto dalį Valdovų rūmų muziejui, šis teturėjo 21 parą visoms ekspozicijoms įrengti bei kitoms erdvėms paruošti iki oficialaus atidarymo

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

4. 2013 m. liepos 6 d. šventinis vakaro koncertas, skirtas Valdovų rūmų atidarymui, fotografas Vytautas Abramauskas

liepos 6 dieną. Tai buvo didelis iššūkis jaunam ir energingam muziejaus kolektyvui, tačiau jis šį egzaminą išlaikė puikiai. Ir dirbo dažniausiai tik dienomis. Na, dar ir porą naktų. Už tai nuoširdžiai dėkoju visiems Valdovų rūmų muziejaus bendruomenės nariams! 2013 m. Valdovų rūmų muziejaus veiklos antras etapas susijęs jau su džiugesnėmis patirtimis, kitokio pobūdžio darbais ir rūpesčiais. Liepos 6 d., minint Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną, Prezidentė D. Grybauskaitė tūkstančiams žmonių, susirinkusių rūmų kieme, ir šimtams tūkstančių Lietuvos nacionalinės televizijos tiesioginės transliacijos žiūrovų iškilmingai paskelbė apie Valdovų rūmų pirmosios dalies atvėrimą visuomenei. O simbolinį rūmų raktą muziejui perdavė Panevėžio statybos tresto generalinis direktorius Dalius Gesevičius. Lietuvos muziejininkus ir šalies gyventojus rūmų atidarymo iškilmėse pasveikino Valdovų rūmų muziejaus bičiulis ir aktyvus istorinės Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos Vilniuje atkūrimo rėmėjas – Varšuvos karališkosios pilies (Lenkija) direktorius prof. Andžejus Rotermundas (Andrzej Rottermund), taip pat Valdovų rūmų paramos komiteto JAV pirmininkė, ilgametė Pasaulio lietuvių bendruomenės vadovė Regina Narušienė. Rūmų atidarymo iškilmėse grojo Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, vadovaujamas prof. Donato Katkaus, dalyvavo visas būrys žymių lietuvių dainininkų. Iškilmes liepos 6-osios vakarą užbaigė muziejaus bei Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro, vadovaujamo Gintauto Kėvišo, surengtas ir taip pat per Lietuvos nacionalinę televiziją tiesiogiai transliuojamas operinės muzikos koncertas, pradėtas

valstybės himno – „Tautiškos giesmės“ – giedojimu. Šio renginio dalyvius pasveikino Ministras Pirmininkas dr. A. Butkevičius. Rūmų atidarymo iškilmių dieną priėmęs kelis tūkstančius lankytojų, Valdovų rūmų muziejus nuo liepos 7 d. pradėjo kasdienį darbą pagaliau jau savo namuose. Naujomis sąlygomis ir toliau vykdė svarbią visuomeninę šviečiamąją misiją, siekdamas pristatyti unikalų Lietuvos ir Europos kultūros paveldą, ugdyti istorinę atmintį, stiprinti pilietinę savimonę, puoselėti patriotiškumą ir didžiavimąsi savo šalimi bei jos praeitimi, reprezentuoti modernią Lietuvą pasauliui. Muziejaus darbuotojus labiausiai džiugino didžiulis Lietuvos visuomenės, taip pat sostinės svečių iš užsienio šalių susidomėjimas rūmų paveldu ir ekspozicijomis, kasdien prie vartų besibūriuojančios minios smalsių žmonių, laukiančių, kol muziejus bus atidarytas. 2013 m. Valdovų rūmų muziejaus kasdienio lankomumo vidurkis viršijo 1 tūkst. žmonių. Vadinasi, visų Valdovų rūmų atkūrimo projekto dalyvių, o paskutiniame etape pirmiausia muziejininkų triūsas buvo labai prasmingas, to darbo rezultatas – paklausus ir patrauklus. Ši aplinkybė motyvuoja ir toliau energingai bei nuosekliai dirbti viešajam interesui. 2013 m. Valdovų rūmų muziejaus veiklos antro etapo vienas svarbiausių ir atsakingiausių iššūkių, be daugybės lankytojų priėmimo ir kokybiškų paslaugų jiems užtikrinimo, buvo tinkamų sąlygų sudarymas Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai kultūriniams bei reprezentaciniams renginiams. Per pusmetį jų įvyko net keturios dešimtys. Tarp jų buvo ir aukščiausio lygio valstybių vadovų susitikimų, kuriems reikėjo ypatingų

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

5. Lankytojai neįrengtuose Valdovų rūmuose 2012 m., fotografas Vytautas Abramauskas

saugumo sąlygų. Pirmininkavimo renginių kulminacija tapo Europos Sąjungos valstybių ir Rytų partnerystės šalių vadovų susitikimas, kuriame buvo svarstomos ir galimybės Ukrainai pasirašyti asociacijos su Europos Sąjunga sutartį. Dauguma aukštų užsienio svečių paliko savo autografus su viltingais linkėjimais bei muziejuje surengtų renginių teigiamais vertinimais svečių garbės knygoje, ateityje ji taps ne tik svarbia Lietuvoje rašytos Europos istorijos liudytoja, bet ir unikaliu muziejiniu eksponatu. Glaudžiai bendradarbiaujant su Užsienio reikalų ministerijos, Vadovybės apsaugos departamento, kitų valstybės institucijų, restorano „Taurakalnis“, kitų tarnybų, įstaigų bei įmonių darbuotojais, Valdovų rūmų muziejui pavyko išlaikyti ir šį nepaprastą Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai išbandymą. Buvo sėkmingai išspręstos bene daugiausia rūpesčių ir nerimo keliančios pastato valdymo, technologinių įrenginių funkcionavimo užtikrinimo problemos. Įrangai ilgiau tikrinti, bandyti, derinti, stebėti tiesiog nebebuvo laiko. Pirmininkavimo renginių maratonui taip pat reikėjo visų muziejaus padalinių ir visų darbuotojų darnaus bendravimo, sumanaus veiksmų derinimo, operatyvaus ir tinkamo reagavimo į nestandartines ir nenumatytas situacijas. Džiugu, kad daugelio užsienio šalių televizijos, rengusios reportažus apie Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai renginius, dažnai savo žurnalistus filmavo naktį apšviesto Valdovų rūmų muziejaus pietinio fasado fone. Taip atkurta istorinė Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija Vilniaus Žemutinėje pilyje tapo visame pasaulyje labiau atpažįstamu ir Lietuvą, kaip europinės civilizacijos kraštą, reprezentuojančiu architektūros paminklu, žavinčiu išraiškingomis ir grakščiomis, tačiau tuo pat metu saikingomis ir monumentaliomis Renesanso bei ankstyvojo Baroko formomis. 2013 m. muziejinės veiklos skambus finalinis akordas buvo tarptautinės vieno unikalaus lituanistinio eksponato parodos surengimas su Sankt Peterburgo Valstybiniu Ermitažu (Rusija). Lietuvos visuomenei ir užsienio svečiams Valdovų rūmų istorinės raidos ekspozicijoje, skirtoje Renesanso epochai, buvo pristatytas XVI a. pirmos pusės europinio masto auksakalystės šedevras, vadinamoji Jadvygos Jogailaitės brangenybių skrynutė, užsakyta Lietuvos didžiojo kunigaikščio bei Lenkijos karaliaus Žygimanto Senojo. Ji sulaukė labai daug muziejaus lankytojų ir aukštų svečių iš Europos šalių dėmesio.

VOLUMEN

III

6. Lankytojai oficialiai atidarytuose Valdovų rūmuose 2013 m., fotografas Vytautas Abramauskas

KELIOS PASTABOS APIE STATISTINIUS DUOMENIS Paminėti keli svarbesni Valdovų rūmų muziejaus viešosios veiklos faktai natūraliai buvo labiausiai matomi, sulaukė daugiausia kultūrinės visuomenės ir specialistų dėmesio. Tačiau ne mažiau svarbūs yra ir kiti prigimtiniai, misiniai muziejaus veiklos aspektai, pirmiausia susiję su kasdieniais muziejininkų darbais, kuriais siekiama kaupti, saugoti ir populiarinti Lietuvos bei Europos paveldo vertybes, sukurti tinkamas ir jaukias sąlygas muziejaus lankytojams, pasiūlyti kokybiškų ir lavinančių paslaugų. Šiuos dažnai ne taip matomus kasdienius ir labai svarbius bei stambesnius viešesnius darbus ir jų rezultatus geriausiai atspindi pagrindiniai statistiniai veiklos duomenys. 2012 m., kai Valdovų rūmai dar nebuvo atverti lankytojams, o Valdovų rūmų muziejus savo parodas ir kitus renginius organizavo, edukacinę ir kitą šviečiamąją veiklą vykdė kitose erdvėse (dažniausiai Lietuvos dailės muziejaus padaliniuose: Taikomosios dailės muziejuje ir Vilniaus paveikslų galerijoje), Valdovų rūmų muziejaus parodos, renginiai, edukaciniai užsiėmimai ir pan. iš viso sulaukė 89 tūkst. lankytojų. Iš jų muziejaus darbuotojų vestose 637 ekskursijose dalyvavo daugiau nei 13 tūkst. lankytojų, 323 edukaciniuose užsiėmimuose ir renginiuose – daugiau nei 10 tūkst. vaikų ir jų šeimos narių, o 61 kultūriniame renginyje apsilankė beveik 14 tūkst. dalyvių. Kiti lankytojai (apie 52 tūkst.) – tai muziejaus su partneriais surengtų parodų ir ilgalaikių ekspozicijų pavieniai žiūrovai. Beje, net ir vykstant intensyviems statybos darbams 2012 m. beveik 16 tūkst. organizuotų lankytojų priimta ekskursijose ir įvairiuose renginiuose pačiuose Valdovų rūmuose, suderinus šį lankymą su užsakovu ir statybininkais. 2013 m. Valdovų rūmų muziejus iš viso sulaukė daugiau nei 210 tūkst. lankytojų, iš jų bemaž 19 tūkst. apsilankė pirmoje metų pusėje kitose erdvėse rengtose parodose bei renginiuose, o kiti (daugiau nei 181 tūkst.) pabuvojo jau metų viduryje atvertuose rūmuose. Taigi, 2013 m. Valdovų rūmų ekspozicijų ir kitų muziejaus renginių bendras lankytojų skaičius išaugo daugiau nei dvigubai. Muziejaus darbuotojai vedė 1 021 ekskursiją daugiau nei

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

7. 2012 m. vasario 16 d. kunigaikščiams Sapiegoms skirtos parodos atidarymo iškilmės Vilniaus paveikslų galerijoje, fotografas Vytautas Abramauskas

25 tūkst. lankytojų (beveik dvigubai daugiau nei 2012 m.), o jų konsultuoti ir parengti miesto gidai sulaukė daugiau nei 35 tūkst. dalyvių 1 479 ekskursijose. 811 muziejaus edukacinių užsiėmimų ir renginių dalyvavo 19,5 tūkst. vaikų ir jų šeimos narių (dvigubai daugiau nei 2012 m.), o net 99 įvairiuose kultūriniuose renginiuose sulaukta beveik 28,5 tūkst. žiūrovų (daugiau nei dvigubai, palyginti su 2012 m.). Kiti lankytojai (97 tūkst.) buvo pavieniai. Valdovų rūmų muziejaus eksponatų fondais domėjosi ir į nacionalinę elektroninę duomenų bazę (katalogą) LIBIS suvedamomis bibliotekos knygomis kasmet naudojosi maždaug po 200 lankytojų. Muziejaus interneto svetainės (www.valdovurumai.lt ir www.lietuvospilys.lt) 2012 m. buvo aplankytos 273 002 kartus, o 2013-aisiais – 779 818 kartų (85–95 proc. sudaro nuolat atnaujinamos svetainės www.valdovurumai.lt aplankymai). Unikalių lankytojų 2012 m. buvo 58 tūkst., 2013 m. – beveik 125 tūkstančiai. Taigi, apsilankymų svetainėse skaičius, lyginant 2012 ir 2013 m., padidėjo beveik tris kartus, o unikalių lankytojų skaičius padidėjo daugiau nei du kartus. 2012 m. iš viso veikė 20 parodų (autentiškų vertybių, stendinių, virtualių), surengtų Valdovų rūmų muziejaus su Lietuvos bei užsienio partneriais (iš jų 13 buvo naujų, surengtų 2012 m.). 2013-aisiais veikė 15 tokių parodų (iš jų šešios buvo naujos), bet greta jų buvo įrengtos ir trys nuolatinės Valdovų rūmų ekspozicijos: rūmų istorinės ir architektūrinės raidos, rūmų atkurtų istorinių reprezentacinių interjerų bei valdovų lobyno ir iždinės. Muziejaus viešoji veikla ir misija būtų sunkiai įsivaizduojama be vertingų ir gausių eksponatų rinkinių. Kaip minėta, jų kaupimas, tinkamų saugojimo sąlygų sudarymas, konservavimas ir restauravimas, tyrinėjimas, pristatymas visuomenei – vieni svarbiausių kiekvieno muziejaus veiklos aspektų. 2012–2013 m. Valdo-

vų rūmų muziejaus eksponatų rinkiniai papildyti iš Pilių tyrimo centro „Lietuvos pilys“ perimtais, sutikrintais ir į pirminę apskaitos sistemą įvestais unikaliais archeologiniais radiniais. Muziejaus fondus 2012 m. papildė 16,7 tūkst., o 2013 m. – 6,3 tūkst. eksponatų. 2013 m. pabaigoje Valdovų rūmų muziejaus apskaitoje jau buvo per 52 tūkst. eksponatų. Perimamų eksponatų skaičiaus mažėjimas susijęs su tuo, kad 2013 m. pirmą pusmetį visi rinkinių saugotojai ir daugelis Mokslinių tyrimų centro darbuotojų darbavosi prie nuolatinių muziejaus ekspozicijų parengimo ir įrengimo. Absoliuti dauguma muziejaus fondus papildžiusių eksponatų buvo Archeologijos fondo (VRA) vertybės. Kultūros, meno ir istorijos fondą (VR) 2012 m. papildė tik 40, o 2013 m. – 96 vertybės, daugumą jų dovanojo dosnūs mecenatai, perdavė Lietuvos bankas, o vos penki, tačiau labai vertingi eksponatai per dvejus metus buvo įsigyti už muziejaus uždirbtas lėšas. Ir toliau buvo atliekami perimtų eksponatų inventorinimo, skaitmeninimo, tyrinėjimo bei vertinimo darbai. Ruošiantis atidaryti Valdovų rūmų pirmąją dalį ir projektuojant ekspozicijų turinį, 2012 m. muziejaus restauratoriai konservavo 4,2 tūkst. ir restauravo 164 eksponatus. 2013 m. restauratoriai taip pat aktyviai dalyvavo muziejaus ekspozicijų įrengimo ir jų priežiūros darbuose: konservuota kiek daugiau nei 1 tūkst. vertybių (keturis kartus mažiau), o restauruota 281 eksponatas (bemaž du kartus daugiau). Tokiems rezultatams įtakos turėjo ir konservuojamų bei restauruojamų vertybių specifika, darbo laiko sąnaudų skirtumai. 2012 m. parodose, ilgalaikėse ekspozicijose buvo rodoma daugiau nei 1,6 tūkst. muziejaus eksponatų, o 2013 m., atidarius Valdovų rūmų pirmąją dalį ir joje įrengus ekspozicijas, per metus iš viso rodyta beveik 2,8 tūkst. vertybių. Rūmų ekspozicijose vertybės eksponuotos 25 vitrinose, parengta daugiau nei 115 stendų

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

8. 2012 m. liepos 4 d. Lietuvos valdovų ir didikų portretų iš Ukrainos muziejų rinkinių parodos atidarymo iškilmės Vilniaus paveikslų galerijoje, fotografas Vytautas Abramauskas

bei informacinių etikečių lietuvių ir anglų kalbomis. Toliau buvo kaupiama medžiaga apie senąsias lituanistines vertybes, esančias užsienio kultūros paveldo institucijose, užsakomi jų skaitmeniniai vaizdai, pildoma duomenų bazė. Iki 2013 m. pabaigos šioje bazėje jau buvo sukaupta daugiau nei 3,5 tūkst. fotografijų ir duomenų apie 1 394 lituanistines vertybes, kurios šiandien saugomos 15 užsienio valstybių (Lenkijos, Vokietijos, Švedijos, Rusijos, Latvijos, Baltarusijos, Ukrainos, Vengrijos, Slovėnijos, Austrijos, Italijos, Ispanijos, Prancūzijos, Jungtinės Karalystės ir JAV) 90 kultūros paveldo institucijų. Muziejaus darbuotojų mokslinį ir šviečiamąjį aktyvumą taip pat liudija parengtų ir išleistų leidinių skaičius, paskelbtų mokslinių ir informacinių publikacijų gausa, dalyvavimas mokslinėse konferencijose ir pan. 2012 m. Valdovų rūmų muziejus parengė ir išleido net 11 solidžių leidinių (tarp jų – du parodų katalogai, vienas skaitmeninis leidinys, „Kronikos“ antrasis tomas), taip pat 39 informacinius leidinukus. Tais metais darbuotojai paskelbė net 160 mokslinių publikacijų (su katalogų, enciklopedijų, žinynų straipsniais) ir 49 populiarias publikacijas kultūrinėje bei kitokioje periodikoje, perskaitė 17 pranešimų nacionalinėse ir tarptautinėse konferencijose, seminaruose ir pan. 2013 m. šios mokslinės bei šviečiamosios veiklos rezultatų struktūra kiek pakito, nes ir vėl dauguma darbuotojų aktyviai dalyvavo rengiant muziejaus ekspozicijas, turėjo kiek kitus veiklos prioritetus. 2013 m. buvo išleistos šešios knygos ir 57 informaciniai leidiniai, paskelbtos 73 mokslinės publikacijos ir parengta ar dalyvauta rengiant beveik 400 populiarių straipsnių kultūrinėje bei kitokioje periodikoje, parengti ir perskaityti penki moksliniai pranešimai konferencijose. 2012–2013 m. muziejaus darbuotojai buvo aktyvūs televizijų ir radijo laidų dalyviai, interviu, komentarų autoriai.

VOLUMEN

III

Visus čia trumpai statistiškai paminėtus darbus nuveikė Valdovų rūmų muziejaus darnaus kolektyvo nariai. 2012 m. muziejus turėjo 74 darbuotojus. Nemažai darbuotojų gana aktyviai gerino savo kvalifikaciją seminaruose, kursuose, stažuotėse – 34 tokio pobūdžio renginiuose iš viso dalyvavo 43 darbuotojai. 2013 m., rengiantis lankytojams atverti atkurtų Valdovų rūmų pirmąją dalį, muziejaus darbuotojų etatų padaugėjo iki 104. Kolektyvą papildė daugiausia su lankytojų priėmimu susiję darbuotojai (apsaugos, salių priežiūros, drabužinės, kasų, patalpų valymo ir kt.). Iš su turiniu dirbančių muziejaus specialistų 2013 m. 48 kvalifikacijos gerinimo renginiuose dalyvavo 36 darbuotojai. Muziejaus specialistams 2013-aisiais priimant gausius būrius lankytojų labai pagelbėjo miesto gidai, net 92 iš jų gavo muziejaus akreditacijas. Muziejaus vykdomai įvairiai kultūrinei ir šviečiamajai veiklai, darbuotojų atlyginimams, komunalinėms paslaugoms ir kitoms reikmėms 2012 m. buvo sukaupta 5,25 mln. litų (1,52 mln. eurų), iš jų beveik 4,9 mln. litų (1,42 mln. eurų) skirta steigėjo iš valstybės biudžeto. 136 tūkst. litų (39,4 tūkst. eurų) buvo gauta iš įvairių fondų ir programų konkretiems projektams įgyvendinti, 164 tūkst. litų (47,5 tūkst. eurų) sukaupta už įvairias suteiktas paslaugas, pavyzdžiui, už parduotus muziejaus leidinius, beveik 59 tūkst. litų (17,1 tūkst. eurų) gauta kaip parama. 2013 m. Valdovų rūmų muziejus disponavo kiek daugiau nei 7,8 mln. litų (2,26 mln. eurų) lėšomis, iš jų 6 mln. litų (1,73 mln. eurų) buvo skirta steigėjo iš valstybės biudžeto. Kita suma – apie 1,8 mln. litų (521,7 tūkst. eurų) – buvo sukaupta pirmiausia už parduotus lankytojų bilietus, kitas suteiktas paslaugas (patalpų nuomą, parduotus leidinius ir kt.), gauta kaip tam tikrų projektų parama iš įvairių programų ir fondų, taip pat iš dosnių rėmėjų. 2013 m. antrą pusmetį lankytojams vartus atvėręs Valdovų rūmų muziejus, be iš

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

9. Prof. habil. dr. dr. h. c. Svenas Ekdalis (Sven Ekdahl) skaito pranešimą 2012 m. spalio 4–5 d. Valdovų rūmų muziejuje surengtoje konferencijoje „Lietuva–Lenkija–Švedija: Europos dinastinės jungtys ir istoriniai-kultūriniai ryšiai“, fotografas Vytautas Abramauskas

valstybės biudžeto skirtų asignavimų, sugebėjo sukaupti daugiau nei 23 proc. papildomų lėšų įvairiems projektams finansuoti. Tai labai teigiamas rezultatas ir aplinkinių Europos šalių muziejininkystės kontekste, kur rezultatas laikomas teigiamu, jei muziejinė institucija, be biudžeto asignavimų, geba papildomai sukaupti nuo 10 iki 40 proc. metinei veiklai reikalingų lėšų.

SVARBESNI DARBAI IR LAIMĖJIMAI Jei kalbame apie 2012 m. Valdovų rūmų muziejaus veiklą, įspūdingiausiais nuveiktais darbais ir laimėjimais, matyt, reikėtų laikyti tris jau minėtas tarptautines parodas. Dvi buvo surengtos Vilniuje – Lietuvos dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijoje, viena – Baltarusijos Respublikos nacionaliniame istorijos muziejuje Minske. Lietuvoje vykusios tarptautinės parodos buvo papildytos turiningomis mokslinėmis, kultūrinėmis, edukacinėmis programomis – tai suteikė šiems projektams šiuolaikiško aktualumo bei gyvasties ir padėjo pritraukti daugiau lankytojų. Rengiant parodas, o vėliau jas įvairiai aktualinant dalyvavo bemaž visų Valdovų rūmų muziejaus padalinių specialistai. Tad ir teigiamas rezultatas buvo pasiektas visos Valdovų rūmų bendruomenės bei jos kolegiškų partnerių dėka. Valstybinės šventės proga 2012 m. vasario 16 d. su pagrindiniais partneriais – Krokuvos Vavelio karališkąja pilimi – Valstybiniais meno rinkiniais (Lenkija) ir Lietuvos dailės muziejumi – Valdovų rūmų muziejus parengė ir atidarė didelę lituanistinę prasmę turinčią tarptautinę parodą „Kryžiai yra dorybės ženklas, o Strėlė – pergalės... Sapiegos – valstybininkai, meno mecenatai ir kolekcininkai“. Kaip sako pats pavadinimas, paroda buvo skirta vienai iškiliausių, labiausiai senajai Lietuvos valstybei – Lietuvos

Didžiajai Kunigaikštystei – nusipelniusiai didikų giminei Sapiegoms, taip pat šios kunigaikštiškos giminės istorijai, žymiausių jos atstovų nuopelnams valstybiniame ir teisiniame, kultūriniame ir meniniame gyvenime. Kaip ir su Krokuvos Vavelio pilimi bei kitais partneriais 2010–2011 m. surengta Žalgirio jubiliejui skirta paroda, taip ir Sapiegoms dedikuoti muziejaus projektai Krokuvoje ir Vilniuje nebuvo identiški. Vilniaus paroda savotiškai papildė Krokuvos parodą lietuvišku kontekstu, Lietuvos valstybės ir visuomenės raidai aktualiais aspektais. Tai atsispindėjo parodos struktūroje, užfiksuota ir solidžiame parodos kataloge. Atsirado naujų parodos skyrių arba gerokai papildyti tie skyriai, kurie buvo tik fragmentiškai atspindėti Krokuvoje. Tai Sapiegų giminės istorija dokumentuose, Sapiegos ir sakralinė dailė, Sapiegos ir Lietuvos valstybė bei teisė, Sapiegų bibliotekų rinkiniai (Ružanų biblioteka). Šiuos ir kitus aspektus parodoje buvo galima atspindėti tik todėl, kad į jos rengimą Vilniuje aktyviai įsitraukė tradiciniai Valdovų rūmų muziejaus partneriai ir bičiuliai: Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, Vilniaus universiteto biblioteka, Lietuvos valstybės istorijos archyvas, Lietuvos dailės muziejus, Bažnytinio paveldo muziejus, Žemaičių muziejus „Alka“ bei Lenkijos institutas Vilniuje. Iš viso parodai eksponatus skolino 18 kultūros paveldo institucijų iš Lietuvos ir Lenkijos, o ikonografiją pateikė dar devynios institucijos iš Lietuvos, Lenkijos, Švedijos, Vokietijos, Rusijos, Baltarusijos ir Vatikano. Didžiausia parodos eksponatų kolekcijos dalis priklausė Krokuvos Vavelio karališkajai piliai, daugumą vertybių ji įsigijo iš Sapiegų Krasičyno rezidencijos rinkinių paveldėtojo kunigaikščio Mykolo Sapiegos (Michał Sapieha) – jis tapo Vilniaus parodos globėju ir su giminaičiais atvyko į jos atidarymo iškilmes.

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

Išleistame išsamiame parodos kataloge, kuriame dauguma tekstų skelbiama trimis (lietuvių, anglų ir lenkų) kalbomis, ne tik užfiksuoti ir aprašyti visi parodoje rodyti eksponatai, bet ir pateikiama originalių Lietuvos, Lenkijos ir Baltarusijos mokslininkų straipsnių, įvairiai analizuojančių Sapiegų giminės istoriją, jos nuopelnus Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei ir Abiejų Tautų Respublikai, iškiliausių giminės atstovų veiklos tarptautinį kontekstą. Lenkijos mokslininkų prof. habil. dr. Andžejaus Rachubos (Andrzej Rachuba), habil. dr. Marijos Kalamaiskos-Saed (Maria Kałamajska-Saeed), Ježio T. Petruso (Jerzy T. Petrus) ir dr. Filipo Musialo (Filip Musiał) tekstai buvo išversti iš Vavelyje surengtos parodos katalogo ir papildyti originaliomis iliustracijomis. O Lietuvos tyrinėtojai ir Baltarusijos autorius specialiai katalogui parašė naujų tekstų. Vilniaus universiteto prof. dr. Irena Valikonytė aptarė Sapiegų nuopelnus Lietuvos teisės ir teismų sistemai, Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotojas dr. Gintautas Sliesoriūnas apibūdino Sapiegų hegemoniją XVII a. pabaigos Lietuvoje, baltarusių istorikas dr. Andrejus Macukas pristatė Sapiegų politiką Augusto III Vetino valdymo laikais, Vilniaus dailės akademijos mokslo darbuotoja habil. dr. Rūta Janonienė apibūdino Sapiegų meninį paveldą Vilniuje, Vilniaus universiteto doc. dr. Alma Braziūnienė pasidalijo įžvalgomis apie Sapiegų vaidmenį Lietuvos knygos kultūroje. Didžiausia katalogo sudarymo darbo našta teko Valdovų rūmų muziejaus darbuotojai Birutei Verbiejūtei. Visi asmenys ir institucijos, prisidėjusios prie parodos rengimo, išvardyti katalogo pradžioje. Sapiegoms skirta paroda Vilniaus paveikslų galerijoje eksponuota iki 2012 m. gegužės 20 d., iš viso sulaukė daugiau nei 16 tūkst. lankytojų. Švenčiant kitą valstybinę šventę – Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną – 2012 m. liepos 6-ąją Lietuvos dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijoje atidaryta dar viena lituanistine prasme unikali paroda „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų ir didikų portretai iš Ukrainos muziejų“. Ją globojo Lietuvos ir Ukrainos kultūros ministrai dr. Arūnas Gelūnas ir Mychaila Kulyniakas. Ši paroda pirmą kartą pristatė iki tol niekur vienoje vietoje nerodytą trijų Vakarų Ukrainos muziejų istorinių portretų, kuriuose vaizduojami Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovai bei didikai, rinkinį. Apie pusė portretų buvo saugoma Lvovo nacionalinės galerijos, Lvovo istorijos muziejaus bei Voluinės kraštotyros muziejaus Lucke fonduose ir nebuvo rodomi lankytojams. Šiems vertingiems paveikslams reikėjo didelio restauratorių dėmesio. Šie ir visi kiti parodos portretai buvo iš esmės ar bent jau profilaktiškai konservuoti arba restauruoti Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centro talentingų restauratorių. Daugeliui meno kūrinių parūpinti nauji rėmai. Kadangi valstybiniai fondai labai kukliai parėmė šį išskirtinį parodinį projektą, jo įgyvendinimas tapo galimas tik gavus dosnią AB „Lietuvos dujos“ (generalinis direktorius Viktoras Valentukevičius) paramą. Vilniuje pristatyti senosios Lietuvos valstybininkų portretų galeriją iš Ukrainos muziejų rinkinių buvo sena dviejų bičiulių muziejininkų – Boriso Voznickio, ilgamečio Lvovo nacionalinės dailės galerijos vadovo, ir Romualdo Budrio, taip pat ilgamečio Lietuvos dailės muziejaus direktoriaus – idėja. Ją 2012 m., suvienijus penkių Lietuvos ir Ukrainos muziejinių institucijų pajėgas, pagaliau pavyko įgyvendinti. Deja, vienas šios idėjos autorių – B. Voznickis – nebeišvydo įspūdingos portretų parodos, nes kūri-

VOLUMEN

III

nius jau restauruojant Vilniuje ir rengiantis parodą atidaryti tragiškai žuvo autoavarijoje (gegužės 23 d.). Tad ir paroda, ir išleistas jos katalogas tapo tarsi šio muziejininko, nusipelniusio Ukrainos kultūrininko ir patrioto bei Lietuvos bičiulio atminimo ženklu. Kaip paprastai tokios didelės ir sudėtingos parodos organizavimas buvo būrio specialistų bendro darbo vaisius. Visų jų vardai ir nuopelnai išvardyti parodos katalogo pradžioje. Rengiant patį katalogą ir vėl daugiausia triūso įdėjo Valdovų rūmų muziejaus darbuotoja B. Verbiejūtė. Įvadinius tekstus apie istorinius Ukrainos ir Lietuvos, Lvovo, Lucko bei Vilniaus ryšius, Lietuvos valdovų ir didikų portretų rinkinių susiformavimą Ukrainos muziejuose, parodos eksponatų restauravimo subtilybes parengė Dalia Tarandaitė, Algis Vaineikis ir dr. Vydas Dolinskas. Prie portretuojamų asmenų biogramų rengimo labai prisidėjo Birutė Verbiejūtė ir Reda Bružaitė. Paroda veikė iki spalio 28 d., ją per beveik keturis vasaros ir rudens mėnesius Vilniaus paveikslų galerijoje aplankė daugiau nei 10 tūkst. lankytojų. Parodą papildė mokslinių, kultūrinių, edukacinių renginių ir užsiėmimų programos, turiningos diskusijos, teminės ekskursijos. 2012 m. Valdovų rūmų muziejus surengė ir vieną didesnio masto muziejinį projektą užsienyje – pristatė Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos Vilniaus Žemutinėje pilyje istoriją, unikalius archeologinius radinius ir senųjų interjerų vertybes tarptautinėje parodoje „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai ir jų atkūrimas“ Baltarusijos Respublikos nacionaliniame istorijos muziejuje Minske. Paroda buvo atidaryta gegužės 17 d., Tarptautinės muziejų dienos išvakarėse. Ją parengė ir vėliau Minske įrengė Valdovų rūmų muziejaus specialistai Dalius Avižinis, Gintautas Striška, Ėrika Striškienė, Marijus Uzorka, Rima Niunkienė, Eglė Zaveckienė, Egidijus Stankevičius ir Eduardas Kauklys. Be 120 autentiškų Gotikos, Renesanso ir ankstyvojo Baroko archeologinių radinių bei interjerų vertybių, parodoje buvo įrengti ir Valdovų rūmų istoriją pasakojantys stendai rusų kalba, eksponuojamas Vilniaus rezidencijos maketas, XVI–XVII a. Vilniaus miesto panoraminiai vaizdai. Stendų tekstus į rusų kalbą išvertė Vilniaus universiteto dėstytoja dr. Jelena Konickaja, o parodos informacinio leidinio tekstą į baltarusių kalbą išvertė Baltarusijos menų, etnografijos ir tautosakos instituto mokslo darbuotojas Jurijus Unukovičius. Į parodos atidarymą susirinko, anot Minsko muziejaus vadovybės, du tris kartus daugiau žmonių nei paprastai – apie 150 lankytojų, daugiausia muziejininkų, mokslininkų, kultūrininkų. Daug dėmesio parodai skyrė ir Baltarusijos žiniasklaida. Parodos atidaryme dalyvavo ir sveikinimo žodžius tarė Baltarusijos Respublikos kultūros viceministras Viktoras Kurašas, Lietuvos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Baltarusijos Respublikoje Edminas Bagdonas, Baltarusijos Respublikos nacionalinio istorijos muziejaus direktorė Nina Kolymaga. Valdovų rūmų paroda Minsko muziejuje veikė iki rugpjūčio 26 d. ir sulaukė apie 10 tūkst. lankytojų. 2012 m. spalio 4–5 d. Valdovų rūmų muziejus su partneriais (Lietuvos istorijos institutu, Vilniaus universitetu, Užsienio reikalų ministerija, Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija bei Lenkijos institutu Vilniuje) surengė įsimintiną tarptautinę mokslinę konferenciją „Lietuva–Lenkija–Švedija: Europos dinastinės jungtys ir istoriniai-kultūriniai ryšiai“, skirtą Jono Vazos ir Ko-

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

10. 2013 m. birželio 13 d. Vilniaus pilių direkcijos vadovas Danius Malinauskas ir Valdovų rūmų muziejaus direktorius dr. Vydas Dolinskas pasirašė perdavimo–priėmimo aktą, kuriuo muziejui perduota atkurtų Valdovų rūmų pirmoji dalis, fotografas Vytautas Abramauskas

trynos Jogailaitės vestuvių Vilniuje 450 metų (1562–2012) sukakčiai. Konferenciją papuošė dviejų senosios muzikos koncertų ciklas. Turiningos konferencijos medžiaga 2014 m. išleista atskiru leidiniu dviem kalbomis (lietuvių ir anglų). 2013 m. svarbiausi Valdovų rūmų muziejaus darbai ir laimėjimai: jau minėtas atkurtos istorinės Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos pirmosios dalies sudėtingas perėmimas eksploatuoti, ekspozicijų parengimas ir labai operatyvus jų įrengimas bei atvėrimas lankytojams, rūmų iškilmingo atidarymo įsimintinos ceremonijos organizavimas, lankytojų srautų suvaldymas, tinkamų muziejaus lankymo sąlygų sudarymas, ekskursijų organizavimas, edukacinių užsiėmimų rengimas. Pastato dalies ir eksponatų sėkmingo perėmimo, dokumentų tvarkymo darbus koordinavo Eduardas Kauklys, Indrė Kunigėlytė, Regina Ašipauskienė ir jų vadovaujami ar atstovaujami muziejaus padaliniai. Su ekspozicijų įrengimu daugiausia dirbo Ėrikos Striškienės, Gintauto Striškos, Daliaus Avižinio, Mantvido Mieliausko ir Daivos Mitrulevičiūtės vadovaujami Valdovų rūmų muziejaus padaliniai. Lankytojų priėmimo srityje daugiausia rūpesčių turėjo ir visas kliūtis sėkmingai įveikė Gedimino Gendrėno, Vidos Kaunienės, Birutės Šulinskienės, Zenono Slavicko ir Stasio Avižinio vadovaujami muziejaus padaliniai. Muziejaus pastato tinkamą techninį eksploatacinį parengimą užtikrino Mindaugo Povilaičio, Kęstučio Karlos ir Rimvydo Mockaus vadovaujami muziejaus padaliniai. Kasdienės muziejaus veiklos gana ekstremaliomis sąlygomis nuoseklumą garantavo Ernestos Sargūnaitės vadovaujamas skyrius. Informaciją plačiai skleidė darbščios komunikacijos koordinatorės Vaiva Gogelienė ir Ramunė Hazir. Valdovų rūmų ekspozicijoms vertybių paskolino tradiciniai Valdovų rūmų muziejaus partneriai Lietuvoje ir Lenkijoje:

Lietuvos dailės muziejus (direktorius Romualdas Budrys), Varšuvos karališkoji pilis (direktorius prof. Andžejus Rotermundas) bei Krokuvos Vavelio karališkoji pilis (vadovai prof. Janas Ostrovskis (Jan Ostrowski) ir Ježis T. Petrusas). Lietuvos dailės muziejus daugiausia deponavo Lietuvos valdovų portretų ir Vakarų Europos tapybos kūrinių. Varšuvos karališkoji pilis paskolino istorinių sietynų ir kitų šviestuvų kopijų, taip pat gotikinį XVI a. pradžios gobeleną, o Krokuvos Vavelio pilis – unikalų heraldinį Žygimanto Augusto gobeleną su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės herbais. Išskirtinių senųjų meninių audinių rodymas Valdovų rūmų ekspozicijose tapo nedidele tarptautine paroda „Istoriniai gobelenai iš Lenkijos karališkųjų rezidencijų“. Antras svarbus ir labai atsakingas Valdovų rūmų muziejaus gyvenime 2013 m. veiklos aspektas buvo rūmų atidarymo iškilmės ir Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai renginiai. Nepamirštamų atidarymo iškilmių renginiais labai kūrybingai rūpinosi ir juos organizavo pirmiausia dr. Jolanta Karpavičienė ir Gintarė Šatevičiūtė bei jos vadovaujamas muziejaus padalinys. Šie Valdovų rūmų muziejaus darbuotojai, padedami kitų padalinių specialistų, ant savo pečių ištempė gausų ir sudėtingą pirmininkavimo renginių bei su jais susijusių kultūrinių, meninių, pažintinių programų maratoną. Už tai išgirdo vien tik pagyrų ir padėkų. Svarbu tai, kad su Užsienio reikalų ministerija ir kitais partneriais pavyko suderinti tam tikrą Valdovų rūmų erdvių panaudojimo oficialiems renginiams schemą, kai dauguma kultūrinių ir reprezentacinių renginių čia vyko vakarais. Ką tik lankytojams atverti rūmai dienomis priimdavo smalsius ekspozicijų lankytojus, o vakarais tapdavo Lietuvos valstybės reprezentacijos vieta. Taip visų interesantų norai buvo suderinti ir paten-

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

11. Krokuvos Vavelio karališkosios pilies skolintas Žygimanto Augusto herbinis gobelenas Valdovų rūmų antro aukšto Renesansinės audiencijų menės ekspozicijoje 2013 m. vasarą, fotografas Vytautas Abramauskas

12. 2013 m. rugsėjo 12 d. vykusios vieno unikalaus lituanistinio eksponato tarptautinės parodos „Jadvygos Jogailaitės brangenybių skrynutė. Šedevras iš Valstybinio Ermitažo rinkinių“ atidarymo iškilmės, fotografas Vytautas Abramauskas

kinti, tiesa, dalis Valdovų rūmų muziejaus darbuotojų turėjo dirbti bemaž dviem pamainomis. Jiems talkino beveik šešios dešimtys suburtų savanorių, praktikantų ir stažuotojų. Darni ir energinga Valdovų rūmų muziejaus bendruomenė išlaikė visus sunkius ir atsakingus 2013 m. išbandymus, nenuvylė nei lankytojų, nei aukštų Lietuvos svečių iš daugelio Europos šalių, sukūrė svetingą aplinką besidomintiesiems Lietuvos istorija ir paveldu bei sprendžiantiesiems Europos ir pasaulio likimus. Jei ir kildavo nesklandumų ar problemų, jie būdavo operatyviai sprendžiami, kad net nebūtų pastebėti lankytojų ar svečių. Savo ruožtu absoliuti lankytojų ir aukštų valstybės svečių dauguma buvo geranoriškai nusiteikusi, džiaugėsi atkurtoje istorinėje Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijoje sukurta poilsiui ar darbui palankia atmosfera. Valdovų rūmų muziejaus veiklą 2013 m. vainikavo rugsėjo 12 d. atidaryta vieno unikalaus lituanistinio eksponato tarptautinė paroda „Jadvygos Jogailaitės brangenybių skrynutė. Šedevras iš Valstybinio Ermitažo rinkinių“. Ją globojo Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas dr. A. Butkevičius. Parodoje buvo pristatyta XVI a. pirmoje pusėje Niurnbergo auksakalių sukurta, Lietuvos ir Lenkijos valdovo Žygimanto Senojo užsakyta ir dukteriai vestuvių proga padovanota itin prabangi skrynutė, papuošta daugybe unikalių papuošalų. Kiekvienas papuošalas gali būti traktuojamas kaip atskiras, labai vertingas vėlyvosios Gotikos ir ankstyvojo Renesanso Europos auksakalystės kūrinys. Tad galima sakyti, kad šiuo vienu eksponatu Lietuvos visuomenei ir sostinės svečiams buvo pristatytas 200 senųjų papuošalų rinkinys. Juo galėjo pasigėrėti ir aukšti Lietuvos svečiai, dalyvaujantys pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai renginiuose. Parodos atidaryme dalyvavo Sankt Peterburgo Valstybinio Ermitažo (Rusija) direktoriaus pavaduotoja ir vyriausioji fondų saugotoja Svetlana Adaksina. Teigiamam sprendimui priimti dėl tokio unikalaus ir trapaus meno kūrinio skolinimo Lietuvai lemiamas buvo paties Ermitažo generalinio direktoriaus prof. Michailo Piotrovskio žodis, nors tam iš pradžių priešinosi restauratoriai ir fondų saugotojai. Naudodamiesi skrynutės eksponavimo Vilniuje proga, čia atvyko ir kolegos muziejininkai iš Lenkijos – Krokuvos bei Varšuvos karališkųjų pilių, nes tai buvo per daug metų vienin-

telė ir unikali galimybė šį šedevrą pamatyti bei vizualiai patyrinėti iš arti. Skrynutės eksponavimo laikotarpiu Valdovų rūmų muziejų iš viso aplankė ir parodai skirtuose moksliniuose, kultūriniuose, edukaciniuose renginiuose bei užsiėmimuose dalyvavo daugiau nei 93 tūkst. lankytojų. Paroda veikė iki 2013 m. gruodžio 15 dienos. Buvo išleista išsami jos brošiūra lietuvių, anglų ir rusų kalbomis. 2013 m. užsienyje – Estijoje ir Rusijoje – buvo pristatytos Valdovų rūmų istoriją, paveldą ir atkūrimą pristatančios kilnojamosios stendinės parodos anglų ir rusų kalbomis. Tų metų rudenį Valdovų rūmus, be kitų garbingų svečių, aplankė ir Paryžiaus Luvro muziejaus (Prancūzija) prezidentas prof. Žanas Lukas Martinesas (Jean-Luc Martinez). Jis pasiūlė Vilniuje rastus unikalius renesansinius koklius po kelerių metų parodyti Paryžiuje planuojamoje parodoje, skirtoje Europos Renesanso paveldui. 2013 m. pabaigoje įgyvendintas Valdovų rūmų muziejaus eksponatų rinkiniams tinkamai saugoti skirtas projektas. Dalį panaudos būdu naudotų Lietuvos dailės muziejaus padalinio – Radvilų rūmų muziejaus – patalpų grąžinus Lietuvos dailės muziejaus ekspoziciniams plotams atkurti, greta tokiomis pačiomis sąlygomis skirtos kiek erdvesnės, tačiau apleistos patalpos Valdovų rūmų muziejaus eksponatų saugykloms. Valdovų rūmų muziejaus techninių ir ūkinių padalinių darbuotojai su Rinkinių apskaitos ir saugojimo skyriaus bei Mokslinių tyrimų centro specialistais organizavo ir vykdė naujai gautiems eksponatams saugoti skirtų patalpų remonto ir pritaikymo saugykloms darbus, perkėlė eksponatus ir toliau juos tvarkė. 2013 m. pradėjus eksploatuoti atkurtų Valdovų rūmų pirmąją dalį, išryškėjo arba pasitvirtino muziejininkų jau anksčiau pastebėtos problemos. Svarbiausia jų – drėgmės režimo palaikymas ekspozicinėse erdvėse, ypač rūmų atkurtų istorinių reprezentacinių interjerų ekspozicijoje. Ventiliacijos sistema, kaip tikėjosi projektuotojai, ne tik neišsprendė drėgmės palaikymo problemos, bet ją dar labiau komplikavo. Kol projektuotojai ir užsakovas mąstė, kaip šį autentiškiems eksponatams grėsmingą klausimą spręsti, Valdovų rūmų muziejaus darbuotojai mikroklimato pokyčius stengėsi sumažinti reguliuodami vėdinimą ir pasitelkdami kilnojamuosius drėkintuvus bei sausintuvus.

VOLUMEN

III

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

13. 2013 m. lapkričio 28 d. Valdovų rūmuose vyko vienas svarbiausių Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai renginių – Rytų partnerystės viršūnių susitikimas, nuotraukoje – raudonu kilimu žengia Europos Komisijos vicepirmininkė baronienė Katerina Ešton (Castherine Ashton), fotografas Vytautas Abramauskas

Labai intensyvūs, atsakingi ir turiningi 2013-ieji taip užgrūdino Valdovų rūmų muziejaus darbuotojų kolektyvą, kad ne vienas jo narys yra prasitaręs, jog po tokių metų jokie nauji išbandymai ar sunkumai nėra baisūs. Taigi, atlėgus Valdovų rūmų atkūrimo projekto nepelnytam puolimui, pasikeitus dominuojančiam visuomenės požiūriui ir psichologinei aplinkai, darbuotojams turint tvirtą motyvaciją, tinkamą kvalifikaciją ir pasitelkus neišsenkančius kūrybinius gebėjimus, suvienijus kitų partnerių pajėgas, galima nuveikti ir labai didelių darbų, pasiekti labai gerų rezultatų.

„KRONIKOS“ TREČIOJO TOMO STRUKTŪRA IR TURINYS „Kronikos“ trečiasis tomas turi jau tradicine tapusią Valdovų rūmų muziejaus periodinio leidinio struktūrą. Leidinio pradžioje skelbiamas ir svarbiausias įstaigos gyvavimo dokumentas – 2012 m. gegužės 3 d. kultūros ministro įsakymu patvirtinti naujieji Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų nuostatai, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. birželio 5 d. nutarimas dėl nekilnojamojo turto Vilniuje, Katedros a. 4, perdavimo, t. y. atkurtų Valdovų rūmų pirmosios dalies perdavimo muziejaus dispozicijai aktas. Pirmame leidinio skyriuje muziejaus padalinių vadovai ir kiti darbuotojai (Dalius Avižinis, Gintautas Striška, Ėrika Striškienė, Mantvidas Mieliauskas, Gintarė Šatevičiūtė, Daiva Mitrulevičiūtė, Birutė Verbiejūtė, Marijus Uzorka, dr. Vydas Dolinskas, Inga Vaitekūnaitė, Eglė Zaveckienė, Milda Samulionytė, dr. Rūtilė Pukienė) pagal savo sritis temiškai pristato svarbiausius 2012–2013 m. atliktus darbus: eksponatų rinkinių turtinimą, mokslinius tyrimus ir restauravimą, kultūrinius renginius, tarptautinius ryšius, svarbiau-

sias tarptautines, nacionalines ir kilnojamąsias stendines parodas, naujas nuolatines muziejaus ekspozicijas, lituanistinių vertybių paieškas, rūmų interjero puošybos projektus ir jų įgyvendinimą, muziejaus bibliotekos veiklą, reikšmingesnius kvalifikacijos gerinimo renginius, mokslines ir kitas komandiruotes. Antrame leidinio skyriuje pateikiama 2012–2013 m. trumpa svarbiausių Valdovų rūmų muziejaus darbų kronika: glaustai pakomentuoti parodų ir renginių sąrašai, konferencijų ir jose skaitytų pranešimų aprašai, taip pat muziejaus darbuotojų parengtų ir publikuotų straipsnių bei išleistų knygų bibliografiniai sąvadai. Trečias ir ketvirtas skyriai – patys didžiausi ir solidžiausi, liudijantys muziejaus darbuotojų ir partnerių mokslinį potencialą. Jie kaip paprastai recenzuojami dviejų recenzentų. Juose skelbiamos muziejaus darbuotojų ir kitų kolegų iš Lietuvos bei užsienio šalių mokslo ir kultūros institucijų parengtos mokslinės publikacijos, aktualios Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų bei senosios Lietuvos valstybės, taip pat Europos šalių istorijai ir paveldui pažinti. Šio tomo specifinis bruožas tas, kad moksliniai straipsniai suskirstyti į du skyrius. Trečias skyrius skirtas tarptautinių parodų ir konferencijų pranešimų pagrindu parengtiems straipsniams. Pirmoje jo dalyje skelbiami penki Lenkijos, Rusijos ir Lietuvos autorių (dr. Olgos Kostiuk, dr. Vydo Dolinsko, dr. Magdalenos Pivockos (Magdalena Piwocka) ir Dariušo Novackio (Dariusz Nowacki)) straipsniai, aktualinantys 2013 m. surengtą Jadvygos Jogailaitės brangenybių skrynutės parodą, jos objektą ir parengti remiantis pranešimais, skaitytais per parodos mokslinės bei kultūrinės programos renginius. Antroje dalyje pristatomos dvi muziejaus darbuotojų (Rasos Abramauskienės ir Ėrikos Striškienės) publikacijos, parengtos remiantis pranešimais, perskaitytais 2012 m. Bauskėje (Latvija) vykusioje tarptautinėje mokslinėje konferencijoje, ir pristatančios atlie-

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

kant tyrimus sukauptą Valdovų rūmų architektūrinės keramikos bei akmens apdailos elementų paveldą. Ketvirtame skyriuje pateikiami kiti moksliniai straipsniai, nagrinėjantys tiek Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos Vilniaus Žemutinėje pilyje istorijai ir paveldui pažinti aktualias temas, tiek ir platesnius Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ar Europos šalių praeities kontekstus. Pirmoji straipsnių grupė pristato Vilniaus rezidencijai svarbius momentus: Vilniaus pilies kalvyno susiformavimą ir raidą (Jonas Satkūnas), renesansinę kanalizacijos sistemą Vilniaus Žemutinėje pilyje bei jos tyrimų ir išsaugojimo problematiką (Deimantė Baubaitė, dr. Povilas Blaževičius, dr. Rūtilė Pukienė), XVI–XVII a. vandentiekį Vilniaus Žemutinėje pilyje (Egidijus Ožalas, dr. Rūtilė Pukienė). Antra publikacijų grupė aptaria Tiškevičių giminės genealogiją ir karjerą XVI a. Lietuvoje (Eimantas Gudas), 1643 m. pasirengimą Vladislovo Vazos atvykimui į Vilnių bei dailininko Kristijono Melicho (Chrystian Melich) ir kitų menininkų kūrybą (dr. Jacekas Žukovskis (Jacek Żukowski), Lenkija), taip pat Ispanijos karališkųjų rūmų ceremonialo tradicijas ir raidą (prof. dr. Fernandas Vilja˜ Sebastian), ` Ispanija). senjoras Sebastianas (Fernando Villasenor Leidinio pabaigoje skelbiamos Valdovų rūmų atkūrimo projekto ir muziejaus bičiulių, rėmėjų, bendradarbių, 2012–2013 m. iškeliavusių anapilin, biogramos. Šiuokart pagarba reiškiama muzikei Virginijai Jašinskienei, istorikui akademikui Vytautui Merkiui, skulptoriui Stanislovui Kuzmai, architektui Romualdui Racevičiui ir tapytojui Vladimirui Kasatkinui. Leidinyje taip pat išvardijami visi 2012–2013 m. Valdovų rūmų muziejų vienaip ar kitaip parėmę, eksponatų dovanoję fiziniai ar juridiniai asmenys. Taip visiems muziejaus rėmėjams, mecenatams, partneriams ir bičiuliams tariamas nuoširdus „Ačiū“. Jų indėlis į Valdovų rūmų muziejaus veiklos pozityvius rezultatus

VOLUMEN

III

taip pat labai reikšmingas. Be tokios paramos daugelis darbų nebūtų nuveikta, nemažai rezultatų būtų kitokie. Tad visi rėmėjai, taip pat muziejininkams talkinę savanoriai tam tikra prasme yra muziejaus sėkmės kūrėjai. *** Už tai, kad ir šis, trečiasis, „Kronikos“ tomas, apimantis 2012–2013 m. veiklą, tapo toks solidus, nuoširdžiai dėkojame pirmiausia visiems publikacijas bei įvairius sąrašus parengusiems ir pateikusiems leidinio autoriams, ypač dirbantiems ne Valdovų rūmų muziejuje, ir savo tekstais labai praturtinusiems šią knygą. Taip pat dėkojame leidinio rengimo grupės vadovui ir knygos sudarytojui Gintautui Striškai, jo bendradarbėms redaktorėms Laimai Kunickytei ir Indrei Makauskaitei, kitiems prie leidinio parengimo prisidėjusiems specialistams, taip pat leidinio tarptautinės redakcinės kolegijos nariams ir mokslinių straipsnių skyriaus recenzentams – Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Archeologijos katedros vedėjui ir Valdovų rūmų muziejaus tarybos nariui prof. dr. Albinui Kuncevičiui, tos pačios aukštosios mokyklos Senovės ir viduramžių istorijos katedros doc. dr. Eugenijui Saviščevui, – padėjusiems pasiekti aukštesnę mokslinę publikacijų kokybę. Visų tekstų autorių ir knygos rengėjų vardu mieliesiems „Kronikos“ skaitytojams norisi tradiciškai palinkėti malonių akimirkų prisimenant Valdovų rūmų muziejaus 2012–2013 m. svarbiausius veiklos aspektus bei pažinimo džiaugsmo susipažįstant su turiningais moksliniais straipsniais.

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

Dr. Vydas Dolinskas Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų direktorius

LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTRO Į S A K Y M A S

DĖL NACIONALINIO MUZIEJAUS LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS VALDOVŲ RŪMŲ NUOSTATŲ PATVIRTINIMO 2012 m. gegužės 3 d. Nr. ĮV-314 Vilnius

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos muziejų įstatymo (Žin., 1995, Nr. 53-1292; 2003, Nr. 59-2638) 7 straipsnio 2 dalimi ir Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymu (Žin., 1995, Nr. 104-2322; 2010, Nr. 15-699), taip pat atsižvelgdamas į Lietuvos nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų 2010 m. gruodžio 21 d. raštą Nr. S-1-356, 1. T v i r t i n u Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų nuostatus (pridedama). 2. Į g a l i o j u Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų direktorių Vydą Dolinską teisės aktų nustatyta tvarka pateikti Juridinių asmenų registro tvarkytojui šio įsakymo 1 punktu patvirtintus muziejaus nuostatus. 3. L a i k a u netekusiu galios Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2008 m. rugsėjo 19 d. įsakymą Nr. ĮV-457 ,,Dėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų statuto patvirtinimo“ (Žin., 2008, Nr. 110-4209). KULTŪROS MINISTRAS ARŪNAS GELŪNAS ____________________ PATVIRTINTA Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2012 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. ĮV-314

NACIONALINIO MUZIEJAUS LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS VALDOVŲ RŪMŲ NUOSTATAI

5. 6.

I. BENDROSIOS NUOSTATOS 1.

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai (toliau – Valdovų rūmų muziejus) yra nacionalinis muziejus, valstybės biudžetinė įstaiga, istorinės rezidencijos rūšies muziejus, kaupiantis, saugantis, tiriantis, konservuojantis, restauruojantis ir populiarinantis kultūros, meno, istorijos ir archeologijos vertybes. Valdovų rūmų muziejaus pavadinimo santrumpa – LDKVR. Valdovų rūmų muziejaus buveinė – Katedros a. 4, LT-01143 Vilnius.

Valdovų rūmų muziejus įsteigtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 712 ,,Dėl biudžetinės įstaigos nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų steigimo“ (Žin., 2008, Nr. 84-3352). Valdovų rūmų muziejaus savininkė yra valstybė. Valdovų rūmų muziejaus savininko teises ir pareigas įgyvendina Lietuvos Respublikos kultūros ministerija (toliau – Kultūros ministerija). Kultūros ministerija sprendžia Lietuvos Respublikos įstatymuose ir Valdovų rūmų muziejaus nuostatuose (toliau – Nuostatai) jos kompetencijai priskirtus klausimus. Nuostatus tvirtina ir juos keičia Lietuvos Respublikos kultūros ministras (toliau – kultūros ministras). Pakeisti Nuostatai įsigalioja nuo jų įregistravimo Juridinių asmenų registre dienos. Valdovų rūmų muziejus yra įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka įregistruotas viešasis juridinis asmuo, turintis antspaudą su savo pavadinimu, sąskaitas banke. Valdovų rūmų muziejaus veikla grindžiama Lietuvos Respublikos Konstitucija, Europos Sąjungos teisės aktais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu (Žin., 2000, Nr. 74-2262), Lietuvos Respublikos muziejų įstatymu (Žin., 1995, Nr. 53-1292; 2003, Nr. 59-2638; 2010, Nr. 48-2283), Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymu (Žin., 1995, Nr. 104-2322; 2010, Nr. 15-699), kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, kultūros ministro įsakymais, šiais Nuostatais ir kitais teisės aktais. Valdovų rūmų muziejus yra Tarptautinės muziejų tarybos (ICOM) institucinis narys ir Lietuvos muziejų asociacijos tikrasis narys. Valdovų rūmų muziejus savo veikloje atsižvelgia į Tarptautinės muziejų tarybos statutą ir profesinės etikos kodeksą bei rekomendacijas, Tarptautinės paminklų ir vietovių tarybos (ICOMOS) chartijas, Tarptautinio kultūros vertybių konservavimo ir restauravimo studijų centro (ICCROM) rekomendacijas. Valdovų rūmų muziejaus vieši pranešimai skelbiami interneto svetainėje (www.valdovurumai.lt), kurioje nurodomas įstaigos pavadinimas, teisinė forma, buveinė, kodas bei registras, kuriame kaupiami ir saugomi duomenys apie muziejų.

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

II. VALDOVŲ RŪMŲ MUZIEJAUS VEIKLOS TIKSLAI IR FUNKCIJOS 9. 9.1. 9.2. 9.3. 9.4. 9.5. 9.6. 9.7. 9.8. 10. 10.1. 10.2. 10.3.

10.4.

10.5.

10.6.

10.7. 10.8.

Valdovų rūmų muziejaus veiklos tikslai: saugoti Žemutinės pilies rūmų liekanas (unikalus objekto kodas 24705, G205K5P) kaip išskirtinį valstybės istorijos ir kultūros paminklą; Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos Vilniaus Žemutinėje pilyje materialiojo ir nematerialiojo kultūros paveldo vertybes integruoti į nacionalinę kultūrą; atkurti ir pristatyti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos Vilniaus Žemutinėje pilyje praeitį visais šio paminklo raidos aspektais; skatinti nacionalinės kultūros atvirumą bei pristatyti nacionalinės kultūros savitumą užsienyje; saugoti ir puoselėti nacionalinės kultūros tapatumą bei jį aktualinti; susieti kultūros paveldo saugojimą su visuomenės kultūros poreikių tenkinimu ir kultūros paslaugų teikimu; kaupti ir saugoti kultūros, meno, istorijos ir archeologijos vertybes, derinti kaupimą bei saugojimą su informacijos visuomenei teikimu ir jos švietimu; plėtoti informacinę visuomenę. Įgyvendindamas šiuos tikslus, Valdovų rūmų muziejus vykdo šias funkcijas: įsigyja ir kaupia muziejinę vertę turinčias kultūros, meno, istorijos ir archeologijos vertybes, formuoja jų rinkinius; užtikrina sukauptų kultūros, meno, istorijos ir archeologijos vertybių apskaitą bei jų ir paminklinių statinių tinkamas saugojimo sąlygas ir apsaugą, konservavimą ir restauravimą; tiria ir sistemina sukauptus kultūros, meno, istorijos ir archeologijos vertybių rinkinius, atspindinčius Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos Vilniaus Žemutinėje pilyje istoriją, Lietuvos valstybingumo ir kultūros raidos svarbiausius etapus, Lietuvos didžiųjų kunigaikščių dvaro kultūros savitumą, valdovų ir kitų istorinių asmenybių vaidmenį; sudaro sąlygas Valdovų rūmų muziejuje saugomų muziejinių vertybių viešam naudojimui: rengia nuolatines ir laikinas ekspozicijas, publikuoja tyrimų rezultatus, ruošia parodas bei kitus kultūros ir švietimo renginius (kultūros vakarus, koncertus, susitikimus, pristatymus, paskaitas ir kt.) Lietuvoje ir užsienyje; platina informaciją, leidžiančią adekvačiai ir išsamiai perteikti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos Vilniaus Žemutinėje pilyje ir Valdovų rūmų muziejaus rinkinių vertę bei reikšmę Lietuvoje ir užsienyje; organizuoja ir vykdo kultūros, meno, istorijos, archeologijos ir kitus mokslinius tyrimus, kartu su mokslo ir studijų institucijomis bei mokslinių tyrimų įstaigomis rengia ir vykdo nacionalines bei tarptautines konferencijas, seminarus, kitus kultūros paveldo tyrimo ir aktualinimo projektus, susijusius su Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija Vilniaus Žemutinėje pilyje; organizuoja neformalųjį vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų švietimą, rengia ir vykdo edukacijos programas; rengia bei vykdo senosios muzikos, teatro istorijos bei kitų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės nematerialiojo paveldo formų propagavimo programas;

VOLUMEN

III

10.9. kartu su kitomis valstybės institucijomis užtikrina valstybės protokolo ir kitų reprezentacinių renginių tinkamą organizavimą ir įgyvendinimą; 10.10. kaupia informaciją apie su Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos Vilniaus Žemutinėje pilyje istorija ir paveldu susijusias kultūros, meno, istorijos ir archeologijos vertybes, esančias kituose Lietuvos muziejuose, viešųjų ir privačiųjų juridinių asmenų rinkiniuose bei fizinių asmenų privačiuose rinkiniuose; 10.11. kaupia informaciją apie su Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos Vilniaus Žemutinėje pilyje istorija ir paveldu susijusias dingusias arba neteisėtai iš Lietuvos išvežtas kultūros, meno, istorijos ir archeologijos vertybes ir apie lituanistinius rinkinius, esančius užsienyje; 10.12. padeda rengti muziejų veiklą reglamentuojančių teisės aktų projektus; 10.13. dalyvauja rengiant ir įgyvendinant Lietuvos muziejų fondų kompiuterizuotos apskaitos programas; 10.14. teikia metodinius pasiūlymus Lietuvos muziejams dėl juose esančių rinkinių apsaugos, apskaitos, eksponavimo ir tyrimo; 10.15. dalyvauja įgyvendinant tarptautinius dvišalio ir daugiašalio kultūrinio bendradarbiavimo projektus; 10.16. dalyvauja Europos valdovų rūmų ir kitų istorinių rezidencijų tarptautinių tinklų veikloje bei bendrų kultūrinių mainų programų rengime ir įgyvendinime; 10.17. rengia, leidžia ir platina su Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos Vilniaus Žemutinėje pilyje istorija ir paveldu susijusius leidinius; 10.18. Valdovų rūmų muziejaus rinkinius, parodas, virtualias ekspozicijas ir veiklą pristato institucijos interneto svetainėje; 10.19. formuoja Valdovų rūmų muziejaus bibliotekos fondą ir archyvą; 10.20. atlieka kitas teisės aktuose numatytas funkcijas.

III. VALDOVŲ RŪMŲ MUZIEJAUS FONDO RINKINIAI 11. 11.1. 11.2. 11.3. 12.

12.1. 12.2. 13. 13.1.

13.2.

Valdovų rūmų muziejaus fondo rinkiniai, atsižvelgiant į muziejinių vertybių išliekamąją vertę, skirstomi į: pagrindinį fondą; pagalbinį fondą; mainų fondą. Muziejinės vertybės, esančios pagrindiniame, pagalbiniame ir mainų fonduose, kaupiamos, tyrinėjamos, sisteminamos bei inventorinamos pagal vertybių pobūdį kultūros, meno ir istorijos bei archeologijos rinkiniuose: kultūros, meno ir istorijos rinkinių fondą sudaro taikomosios ir vaizduojamosios dailės kūriniai, istorijos vertybės, spaudiniai (šifras VR); archeologijos rinkinių fondą sudaro archeologiniai radiniai (šifras VRA). Pagrindiniame fonde gali būti išskirti specialios apskaitos ir apsaugos bei numizmatikos fondai: specialios apskaitos ir apsaugos rinkinių fondas sudaromas iš VR ir VRA fondų eksponatų, ištisai arba iš dalies pagamintų iš tauriųjų metalų (platinos, aukso, sidabro), brangakmenių (briliantų, rubinų, safyrų, perlų ir t. t.) (šifras VRS); numizmatikos fondas sudaromas iš VR ir VRA fondų ekspo-

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

14. 14.1. 14.2. 15. 15.1. 15.2. 16. 16.1. 16.2. 16.3. 16.4. 17.

natų, priskiriamų numizmatikos kategorijai (monetos, medaliai, žetonai, plombos ir kt.) (šifras VRN). Muziejaus pagalbinio fondo rinkiniai ir jų šifrai: archeologijos pagalbinis rinkinys (šifras pVRA); kultūros, meno ir istorijos pagalbinis rinkinys (šifras pVR). Muziejaus mainų fondo rinkiniai ir jų šifrai: archeologijos rinkinys (šifras VRAM); kultūros, meno ir istorijos rinkinys (šifras VRM). Pagrindinės Valdovų rūmų muziejaus fondo rinkinių komplektavimo kryptys: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūros, meno ir istorijos vertybės; Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų Vilniaus Žemutinėje pilyje teritorijos archeologijos radiniai; XIII–XVII a. Europos taikomosios ir vaizduojamosios dailės kūriniai; kitos lituanistinės bei europinio kultūros paveldo vertybės. Valdovų rūmų muziejaus fondo rinkiniai pagal komplektavimo kryptis ir vertybių pobūdį saugomi specializuotose saugyklose.

IV. VALDOVŲ RŪMŲ MUZIEJAUS EKSPOZICIJOS IR PARODOS 18. Valdovų rūmų muziejus sukauptus rinkinius eksponuoja: 18.1. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų istorinės ir architektūrinės raidos archeologinių radinių ekspozicijoje; 18.2. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų atkurto istorinio reprezentacinio interjero ekspozicijoje; 18.3. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų muzikinio gyvenimo ekspozicijoje; 18.4. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų kasdienio gyvenimo ekspozicijoje; 18.5. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų iždinės ir lobyno ekspozicijoje; 18.6. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų ginklinės ekspozicijoje; 18.7. kitose ilgalaikėse ir trumpalaikėse ekspozicijose, nacionalinėse ir tarptautinėse parodose.

V. VALDOVŲ RŪMŲ MUZIEJAUS VEIKLOS ORGANIZAVIMAS 19.

Valdovų rūmų muziejaus veikla organizuojama remiantis strateginiu ir metiniu veiklos planais, kurie rengiami vadovaujantis Strateginio planavimo metodika, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 827 (Žin., 2002, Nr. 57-2312; 2010, Nr. 102-5279). 20. Valdovų rūmų muziejui vadovauja direktorius, kurį Lietuvos Respublikos darbo kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka penkerių metų laikotarpiui skiria ir atleidžia kultūros ministras. Direktorius yra tiesiogiai pavaldus ir atskaitingas kultūros ministrui. 21. Valdovų rūmų muziejaus direktorius: 21.1. organizuoja Valdovų rūmų muziejaus veiklą ir už ją atsako; 21.2. tvirtina Valdovų rūmų muziejaus: 21.2.1. organizacinę struktūrą ir darbuotojų pareigybių sąrašą,

neviršydamas nustatyto didžiausio leistino pareigybių skaičiaus, prieš tai suderinęs su Kultūros ministerija; 21.2.2. struktūrinių padalinių veiklos nuostatus; 21.2.3. darbuotojų pareigybių aprašymus ir Valdovų rūmų muziejaus darbo tvarkos taisykles, kitas veiklą apibrėžiančias tvarkas, nurodymus, instrukcijas, nuostatus; 21.3. leidžia įsakymus; 21.4. teisės aktų nustatyta tvarka priima į darbą ir atleidžia iš darbo Valdovų rūmų muziejaus darbuotojus, skatina juos ir skiria jiems drausmines nuobaudas, skiria pašalpas, suteikia atostogas, siunčia į komandiruotes, išskyrus vyriausiąjį fondų saugotoją, kurį konkurso būdu skiria ir atleidžia kultūros ministras; 21.5. sudaro sutartis, išduoda įgaliojimus; 21.6. teisės aktų nustatyta tvarka atstovauja Valdovų rūmų muziejui valstybės ar savivaldybių institucijose ir kitose įstaigose; 21.7. sudaro komitetus, komisijas, tarybas ir darbo grupes, tvirtina jų darbo reglamentus ir nuostatus; 21.8. Valdovų rūmų muziejaus tarybai pritarus, teikia Kultūros ministerijai pasiūlymus dėl Nuostatų pakeitimų; 21.9. užtikrina, kad Valdovų rūmų muziejaus finansiniai įsipareigojimai neviršytų finansinių galimybių; 21.10. užtikrina racionalų ir taupų lėšų bei turto naudojimą, veiksmingą Valdovų rūmų muziejaus vidaus kontrolės sistemos sukūrimą ir jos veikimą. 22. Valdovų rūmų muziejaus veiklos organizavimo procese patariamojo balso teise dalyvauja 15 narių Valdovų rūmų muziejaus taryba. Jos nuostatus ir sudėtį tvirtina direktorius, kuris yra Valdovų rūmų muziejaus tarybos pirmininkas. Į Valdovų rūmų muziejaus tarybos sudėtį, be Valdovų rūmų muziejaus specialistų, įeina po vieną Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos, Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko tarnybos, Kultūros ministerijos paskirtą, Lietuvos muziejų asociacijos deleguotą atstovą bei visuomeninių organizacijų, veikiančių kultūros paveldo srityje, bendru sutarimu išrinktą vieną atstovą. Į Valdovų rūmų muziejaus tarybos posėdžius kaip konsultantai bei ekspertai gali būti kviečiami specialistai iš kitų institucijų, įstaigų, įmonių ar organizacijų. 23. Valdovų rūmų muziejaus taryba svarsto: 23.1. strateginius ir metinius Valdovų rūmų muziejaus veiklos planus ir ataskaitas; 23.2. Valdovų rūmų muziejaus ekspozicijų ir parodų planus, leidybos planus, kitus ilgalaikės veiklos planus bei projektus; 23.3. Valdovų rūmų muziejaus organizacinę struktūrą, darbuotojų pareigybių sąrašą; 23.4. Valdovų rūmų muziejaus Nuostatų, darbo tvarkos taisyklių ir kitų Valdovų rūmų muziejaus veiklą bei vidaus tvarką apibrėžiančių dokumentų projektus; 23.5. Valdovų rūmų muziejaus ūkinę-finansinę veiklą. 24. Valdovų rūmų muziejaus tarybos sprendimai įgyvendinami direktoriaus įsakymais. 25. Valdovų rūmų muziejuje veikia: 25.1. Rinkinių komplektavimo komisija, kurios sudėtį ir darbo reglamentą tvirtina Valdovų rūmų muziejaus direktorius, o pirmininku skiriamas vyriausiasis fondų saugotojas; 25.2. Restauravimo taryba, kurios sudėtį ir nuostatus tvirtina Valdovų rūmų muziejaus direktorius, esantis šios tarybos pirmininku;

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

25.3. Strateginio planavimo komitetas, kurio sudėtį ir nuostatus tvirtina Valdovų rūmų muziejaus direktorius, esantis šio komiteto pirmininku. 26. Rinkinių komplektavimo komisijos ir Restauravimo tarybos veiklą reglamentuoja Muziejuose esančių rinkinių apsaugos, apskaitos ir saugojimo instrukcija (toliau – Instrukcija), patvirtinta kultūros ministro.

VI. VALDOVŲ RŪMŲ MUZIEJAUS TURTAS 27.

Valdovų rūmų muziejus finansuojamas iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto pagal asignavimų valdytojo patvirtintas sąmatas, laikantis Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nustatytos tvarkos ir iždo procedūrų. Valdovų rūmų muziejui išlaikyti skiriama lėšų suma nurodoma valstybės biudžete atskira eilute. 28. Valdovų rūmų muziejaus patikėjimo teise valdomą, naudojamą ir disponuojamą turtą sudaro: 28.1. ilgalaikis turtas: 28.1.1. materialusis turtas (pastatai, patalpos, kitas turtas); 28.1.2. muziejinės vertybės, kurių apskaitą, saugojimą, restauravimo ir naudojimo tvarką bei saugojimo sąlygas reglamentuoja Instrukcija; 28.1.3. nematerialusis turtas; 28.2. trumpalaikis turtas (atsargos, finansiniai ištekliai ir kitas su Valdovų rūmų muziejaus veikla susijęs turtas); 28.3. Valdovų rūmų muziejaus lėšas sudaro: 28.3.1. valstybės biudžeto lėšos; 28.3.2. lėšos, skirtos tikslinėms programoms vykdyti; 28.3.3. lėšos, gautos už mokamas paslaugas; 28.3.4. fizinių ir juridinių asmenų parama; 28.3.5. kitos teisėtai įgytos lėšos. 29. Valdovų rūmų muziejus šį turtą valdo patikėjimo teise, naudojasi juo neatlygintinai, jį tausoja ir saugo.

VII. VALDOVŲ RŪMŲ MUZIEJAUS TEISĖS IR PAREIGOS 30. Valdovų rūmų muziejus turi teisę: 30.1. turėti sąskaitas viename iš pasirinktų Lietuvos Respublikos bankų, taip pat, suderinus su Kultūros ministerija, po vieną užsienio valiutos sąskaitą bet kurioje užsienio valstybėje; 30.2. Kultūros ministerijos leidimu steigti filialus, turinčius savo atskirą buveinę; 30.3. teikti mokamas paslaugas, kurių sąrašą tvirtina kultūros ministras, bei nustatyti jų kainas; 30.4. teisės aktų nustatyta tvarka ir sąlygomis valdyti, naudoti, saugoti valstybės jam patikėjimo teise perduotą turtą bei juo disponuoti; 30.5. atsiskaityti už pateiktas prekes, suteiktas paslaugas ir atliktus darbus bet kuria sutarta forma, neprieštaraujančia Lietuvos Respublikos įstatymams ir kitiems teisės aktams; 30.6. gauti paramą; 30.7. tvarkyti ūkinės-finansinės veiklos apskaitą ir teikti apie ją reikiamą informaciją Kultūros ministerijai bei kitoms teisės aktuose nustatytoms institucijoms;

VOLUMEN

III

30.8. pagal kompetenciją sudaryti sutartis ir susitarimus su Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių fiziniais ir juridiniais asmenimis; 30.9. gavęs atitinkamų institucijų leidimus, sudaryti sutartis ir prisiimti įsipareigojimus, susijusius su Valdovų rūmų muziejaus turto naudojimu. 31. Valdovų rūmų muziejus privalo: 31.1. racionaliai naudoti gaunamas lėšas tik Nuostatuose numatytiems tikslams įgyvendinti ir tik pagal asignavimų valdytojo patvirtintas išlaidų sąmatas; 31.2. užtikrinti Valdovų rūmų muziejaus darbuotojams saugias darbo sąlygas; 31.3. teikti Kultūros ministerijai ir kitoms teisės aktuose numatytoms institucijoms savo veiklos ir finansines ataskaitas bei strateginius ir metinius veiklos planus; 31.4. garantuoti finansinių, biudžeto vykdymo ataskaitų rinkinių ir statistinių ataskaitų teisingumą; 31.5. teisės aktų nustatyta tvarka teikti Juridinių asmenų registro tvarkytojui duomenis apie šio registro objektus. 32. Valdovų rūmų muziejus turi kitas įstatymuose ir kituose teisės aktuose numatytas teises ir pareigas.

VIII. DARBO SANTYKIAI IR DARBO APMOKĖJIMAS 33.

34.

Valdovų rūmų muziejaus darbuotojų darbo santykius ir darbo apmokėjimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos darbo kodeksas, Lietuvos Respublikos muziejų įstatymas, šie Nuostatai, darbo tvarkos taisyklės bei kiti teisės aktai. Įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka sudaromos visiškos materialinės atsakomybės sutartys su Valdovų rūmų muziejaus rinkinių saugotojais bei kitais materialiai atsakingais darbuotojais.

IX. VALDOVŲ RŪMŲ MUZIEJAUS VIDAUS ADMINISTRAVIMO KONTROLĖ 35. 36. 37.

Valdovų rūmų muziejaus finansinės veiklos kontrolę Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka vykdo Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė ir kitos institucijos. Valdovų rūmų muziejaus valstybinį auditą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė. Valdovų rūmų muziejaus vidaus auditą atlieka Kultūros ministerijos Vidaus audito skyrius.

X. BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS 38. 39.

Valdovų rūmų muziejus Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka gali turėti emblemą ir kitą atributiką. Valdovų rūmų muziejus gali baigti savo veiklą arba būti pertvarkytas Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

____________________

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ N U T A R I M A S

DĖL NEKILNOJAMOJO TURTO VILNIUJE, KATEDROS A. 4, PERDAVIMO 2013 m. birželio 5 d. Nr. 500 Vilnius

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo (Žin., 1994, Nr. 102-2049; 2004, Nr. 4-24; 2005, Nr. 122-4360; 2011, Nr. 150-7051) 13 straipsniu, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo (Žin., 1998, Nr. 54-1492; 2002, Nr. 60-2412; 2006, Nr. 87-3397) 7 ir 9 straipsniais ir įgyvendindama Valstybės turto perdavimo valdyti, naudoti ir disponuoti juo patikėjimo teise tvarkos aprašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 5 d. nutarimu Nr. 16 (Žin., 2001, Nr. 3-48; 2003, Nr. 13-504; 2007, Nr. 30-1100), Lietuvos Respublikos Vyriausybė n u t a r i a: Perduoti Nacionaliniam muziejui Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmams valstybei nuosavybės teise priklausančią ir šiuo metu valstybės įmonės ,,Vilniaus pilių direkcija“ patikėjimo teise valdomą negyvenamąją patalpą – Vilniaus

Žemutinės pilies valdovų rūmus, esančią pastate Vilniuje, Katedros a. 4 (nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byloje pastatas pažymėtas plane – 12C3/p, unikalus numeris – 4400-1669-6470, perduodamų patalpų unikalus numeris – 4400-2621-2368:5315, bendras plotas – 7 690,54 kv. metro, likutinė vertė 2013 m. gegužės 27 d. – 176 237 529 (vienas šimtas septyniasdešimt šeši milijonai du šimtai trisdešimt septyni tūkstančiai penki šimtai dvidešimt devyni) litai.

MINISTRAS PIRMININKAS ALGIRDAS BUTKEVIČIUS

KULTŪROS MINISTRAS ŠARŪNAS BIRUTIS

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

VOLUMEN

III

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VA L D O V Ų R Ū M Ų M U Z I E JAU S V E I K L A 2012–2013 M.

VOLUMEN

III

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

Dalius Avižinis

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Katedros a. 4, LT-01143 Vilnius d.avizinis@valdovurumai.lt

MUZIEJAUS RINKINIUS PAPILDŽIUSIOS VERTYBĖS Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų rinkiniai 2012 m. buvo papildyti 16 669 naujais eksponatais. 16 629 eksponatai buvo priskirti Archeologijos fondui, o kiti 40 eksponatų pateko į Kultūros, meno ir istorijos fondą. Daugiausia eksponatų buvo perimta iš Pilių tyrimo centro „Lietuvos pilys“. Visi šie 16 622 eksponatai rasti 2006–2008 m., tyrinėjant Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų vidinio kiemo teritoriją (Eglė Montvilaitė, Egidijus Ožalas, Atas Žvirblys). Bene didžiausią radinių grupę sudaro buitinė keramika (5 989 vnt.), taip pat rasta didelė koklių grupė (puodyninių ir dubeninių koklių – 4 871 vnt., plokštinių koklių – 3 738 vnt.), odinių dirbinių perduota 629 vnt., metalinių dirbinių – 505 vnt., stiklinių dirbinių – 445 vienetai. Didesnę kitų archeologinių radinių grupę sudaro architektūrinė keramika (įvairių architektūrinių detalių – 10 vnt., tinko, skiedinio fragmentų – 21 vnt., plytų – 27 vnt., grindų ir apdailos detalių – 61 vnt., čerpių – 220 vnt.). Akmeninių dirbinių perduota 8 vnt., keraminių pypkių – 6 vnt., kaulinių dirbinių – 29 vnt., medinių dirbinių – 7 vnt., lobio dalis – 4 vnt., kitų dirbinių (kriauklių, lazdynų riešutų, gintaro fragmentas, lokio nagas) – 37 vnt., kita (neaiškūs keraminiai dirbiniai, tigliai, virvių fragmentai, stiklinis karoliukas) – 15 vienetų. Į Archeologijos fondą įtraukti septyni archeologiniai radiniai, kuriuos Valdovų rūmų muziejui perdavė Kultūros paveldo departamentas prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos. Juos Pasvalio rajone atsitiktinai rado Aurelijus Stragys ir perdavė Kultūros paveldo departamentui. Tarp radinių yra geležinio dirbinio (geležtės?) fragmentas, greičiausiai peilio dalis su kriaunų liekanomis, geležtės dalis, 1578 m. Kuršo ir Žiemgalos kunigaikščio Gothardo Ketlerio dvidenaris, 1570 m. Žygimanto Augusto dvidenaris, nenustatyto nominalo monetos fragmentas (XVI a.?), molinio indo dugno šukė. Kitą, ne tokią gausią, eksponatų dalį sudaro įsigytos, perduotos ar dovanotos vertybės, jos pateko į Kultūros, meno ir istorijos fondą. Didžiausią jų grupę sudaro Lietuvos banko perduotos apyvartinės ir proginės monetos bei monetų rinkiniai, išleisti 2012 metais. Kaip ir ankstesniais metais, Valdovų rūmų muziejus sulaukė dovanotų vertybių, 2012 jų m. buvo šešios. Šveicarų teisininko, filosofo ir diplomato Emerio de Vatelio (Emer de Vattel, 1714–1767) veikalą apie Kuršą „Memoire sur les affaires de Courlande“, išleistą 1763 m. Varšuvoje, padovanojo prof. Arūnas Sverdiolas. Labai vertingą 1744 m. Vilniuje, Jėzuitų akade-

mijos spaustuvėje, išleistą Lietuvos Statuto lenkišką leidimą padovanojo verslininkai, restorano „Ida Basar“ įkūrėjai Henrita ir Vaclovas Kontrauskai. Tris XIX a. išleistas religinės tematikos knygas padovanojo kanauninkas Algimantas Vincas Kajackas. Valdovų rūmų paramos fondas padovanojo Lietuvos tūkstantmetį įamžinantį Tūkstantmečio varpą. Šio varpo sukūrimo idėja kilo Valdovų rūmų paramos komitete JAV. Projektas įgyvendintas Komiteto lėšomis ir Valdovų rūmų paramos fondo pastangomis. Varpo, kuris ateityje bus eksponuojamas Valdovų rūmų muziejuje, dizaineris prof. Audrius Klimas, stovo dizaineris Virginijus Stančikas, stovo gamintojas Deivis Kaškauskas. Varpas nulietas 2010 m. liejykloje „Grassmayr Glockengieβerei Gmbh“ (Austrija, Insbrukas). Dėl nelabai gausių lėšų, skirtų eksponatams įsigyti, 2012 m. buvo nupirkti tik keturi eksponatai. Vienas jų ypač vertingas – tai nežinomo Kelno meistro XVI a. ant medinės lentos sukurtas tapybos darbas „Trys karaliai garbina Kūdikėlį Jėzų“. Paveikslas nupirktas Vilniuje iš antikvaro Edmondo Kelmicko, o šis jį įsigijo Vokietijoje. Paveikslas, kuriame vaizduojamas scena su šv. Juozapu, Švč. Mergele Marija su Kūdikėliu Jėzumi ant kelių, trimis karaliais, teikiančiais dovanas, ir virš jų esančiu angelu, galėjo būti suveriamojo altoriaus dalis. Nors darbas keliose vietose skilęs ir kai kur turi vėlesnių tapybos sluoksnių, neabejotinai tai aukšto lygio Renesanso meistrų darbo pavyzdys. Kiti trys įsigyti eksponatai papildo apie Lenkiją ir Lietuvą išleistų knygų gretas. Tai 1700 m. Leipcige išleistas Bernardo Konoro (Bernard O’Connor, Connor, 1666–1698) veikalas „Beschreibung des Königreichs Polen und Groß-Hertzogthums Litthauen“. B. Konoras – airių kilmės gydytojas, dirbęs Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jono Sobieskio dvare, domėjęsis Lenkijos ir Lietuvos istorija. Vienas svarbiausių jo parengtų istorijos veikalų yra „The History of Poland...“, pasirodęs Londone 1698 metais. Po dvejų metų knyga išleista Leipcige vokiečių kalba, vienas jos egzempliorius pateko į Valdovų rūmų muziejaus Kultūros, meno ir istorijos fondą. Rinkinį papildė prancūzų rašytojo ir istoriko Ž. G. Žoli (J. G. Jolli) darbo „Histoire des rois du royaume de Pologne, et du grand duché de Lithuanie...“, skirto Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijai, pirmas ir antras tomai, išleisti Hagoje 1734 metais. Iš viso iki 2012 m. pabaigos Valdovų rūmų muziejaus rinkiniuose buvo 45 796 eksponatai.

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

2013 m. Valdovų rūmų muziejaus rinkiniai papildyti 6 292 eksponatais. Kaip ir ankstesniais metais, didžiausią vertybių dalį – net 6 196 vienetus – perdavė Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“. Tai 1987–1988 m. Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje vykdant archeologinius tyrimus rastos vertybės. Didžiausią radinių dalį sudaro buitinė keramika (3 231 vnt.) ir stiklo dirbiniai (1 147 vnt.). Be šių radinių, perduoti 497 akmeniniai dirbiniai, 84 čerpės, 46 grindų ir apdailos plytelės, 7 dirbiniai iš kaulo ir rago, 161 metalo dirbinys, 6 plytos, 30 tinko ir skiedinio detalių, 511 plokštinių koklių, 476 puodyniniai ir dubeniniai kokliai. Didelę eksponatų dalį perdavė Lietuvos bankas. Tai daugiausia įvairioms sukaktims arba progoms paminėti išleistos monetos, jų muziejui perduota po du egzempliorius. 2013 m. išleista 50 litų nominalo moneta, skirta 1863–1864 m. sukilimo 150 metų sukakčiai, 25 ir 50 litų nominalo monetos, skirtos Lietuvos Sąjūdžio įkūrimo 25-mečiui (iš serijos „Lietuvos nepriklausomybės kelias“), 1 ir 50 litų nominalo monetos, skirtos Lietuvos pirmininkavimui Europos Sąjungos Tarybai, 50 litų nominalo moneta, skirta Žemaitijos krikšto 600 metų sukakčiai, 2 litų monetos, skirtos Puntukui, Stelmužės ąžuolui, Kurėnui ir Verpstei (visos iš serijos, skirtos Lietuvos gamtos ir žmogaus kūriniams). 2013 m. pabaigoje išleista labai originali – keturkampė – 100 litų nominalo moneta, skirta pirmojo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapio 400 metų sukakčiai. 2013 m. muziejaus Kultūros, meno ir istorijos fondą papildė 65 dovanotos vertybės. Muziejaus direktorius dr. Vydas Dolinskas perdavė savo senųjų spaudinių ir rankraščių kolekciją. Bene įdomiausias šios grupės eksponatas yra Motiejaus Strijkovskio (Maciej Stryjkowski) veikalas, išleistas Varšuvoje 1766 m., jį direktorius buvo gavęs iš garsaus Lietuvos istoriko Rimanto Jaso. Šv. Kazimiero ordinas, atstovaujamas magistro Henriko ArmoškosEismonto, muziejui padovanojo Petro Henriko Garškos sukurtą bareljefinę lentą, vaizduojančią šv. Kazimierą. Valdovų rūmų paramos fondas perdavė 55 auksinius vestuvinius žiedus, kurie susiję su labai įdomia istorija ir rodo, kaip dėl pavienių asmenų ir organizacijų iniciatyvos galima surinkti ir išsaugoti lėšų kilniems tikslams. 77 auksinius vestuvinius žiedus Raseinių Maironio draugija įsigijo 1991 m. lapkričio 18 d., nes taip siekė apsaugoti sukauptas lėšas. 1995–1999 m. 22 žiedai buvo parduoti. 1997 m. draugija buvo likviduota, o likę 55 žiedai buvo saugomi Lietuvos kultūros fonde. 2007 m. šiuos žiedus Lietuvos kultūros fondas perdavė Valdovų rūmų paramos fondui, o šis – Valdovų rūmų muziejui. 2013 m. muziejus nupirko vieną labai vertingą gobeleną, vaizduojantį kelias scenas iš Aleksandro Didžiojo istorijos. Greičiausiai Prancūzijoje apie 1520 m. sukurtas gobelenas „Aleksandras Didysis ir Kleito nužudymas“ papildo kol kas dar nelabai gausią muziejaus gotikinių meninių audinių kolekciją. Gobelenas buvo įsigytas Londone įsikūrusiame antikvariate „S. Franses Limited“. Prieš įsigyjant šią vertybę muziejaus ekspertės menotyrininkė Ieva Jedzinskaitė-Kuizinienė, tekstilės restauratorė Dalia Valujevičienė ir istorikė Daiva Mitrulevičiūtė buvo nuvykusios į antikvariatą ir apžiūrėjo siūlomus gobelenus. Gobeleno ikonografija vaizdžiai parodo Aleksandro konfliktą su bičiuliu Kleitu ir jo nužudymą per išgertuves Marakandoje (dab. Samarkandas, Uzbekistanas). Atlikus būtinus gobeleno priežiūros darbus Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centre, jis vėl grįžo į Valdovų rūmų muziejų ir yra eksponuojamas Gotikinėje antika-

VOLUMEN

III

1. Plokštinis herbinis koklis, XV a., fotografas Vytautas Abramauskas

meroje. Šio eksponato įsigijimas tiesiogiai susijęs su muziejaus lankytojais, nes būtent už bilietus sukauptos lėšos buvo panaudotos gobelenui įsigyti.

2012 M. VALDOVŲ RŪMŲ MUZIEJAUS ĮSIGYTŲ EKSPONATŲ SĄRAŠAS 1. 2012 m. laidos numizmatinis apyvartinių monetų su atminimo ženklu, skirtu Lietuvos nacionalinei pinigų sistemai, rinkinys, Lietuva, 2012 m. (GEK-724) 2. 2012 m. laidos numizmatinis apyvartinių monetų su atminimo ženklu, skirtu Lietuvos nacionalinei pinigų sistemai, rinkinys, Lietuva, 2012 m. (GEK-725) 3. Emerio de Vatelio (Emer, Emerich, Emmerich de Vattel, 1714–1767) knyga Memoire sur les affaires de Courlande, Varšuva, 1763 m. Popierius, 21,3 x 17 x 0,5 cm (GEK-726). Prof. Arūno Sverdiolo dovana 4. 50 litų moneta, skirta Dionizo Poškos Baublių 200 metų sukakčiai. Dailininkai Rūta Ničajienė ir Giedrius Paulauskis, Lietuva, 2012 m. Sidabras, Ø 38,61 mm, masė 28,28 g (GEK-727) 5. 50 litų moneta, skirta Dionizo Poškos Baublių 200 metų sukakčiai. Dailininkai Rūta Ničajienė ir Giedrius Paulauskis, Lietuva, 2012 m. Sidabras, Ø 38,61 mm, masė 28,28 g (GEK-728) 6. 10 litų moneta, skirta dailei (iš serijos „Lietuvos kultūra“). Dailininkai Rūta Ničajienė ir Giedrius Paulauskis, Lietuva, 2012 m. Sidabras, Ø 28,70 mm, masė 12,44 g (GEK-729)

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

20. 50 litų moneta, skirta Maironio (Jono Mačiulio) 150-osioms metinėms. Dailininkas Rytas Jonas Belevičius, Lietuva, 2012 m. Sidabras, Ø 38,61 mm, masė 28,28 g (GEK-743) 21. Knyga Sacrosancti et oecumenici Concilii Tridentini Paulo III, Julio III, et Pio IV, pontificibus maximis celebati canones et decreta..., Lionas, Paryžius, 1856 m. Popierius, oda, įspaudai odoje, 10,8 x 6,9 x 3,5 cm (GEK-744). Kanauninko Algimanto Vinco Kajacko dovana

2. Žiedas, puoštas augaliniu ornamentu, XV a., fotografas Vytautas Abramauskas

7. 10 litų moneta, skirta dailei (iš serijos „Lietuvos kultūra“). Dailininkai Rūta Ničajienė ir Giedrius Paulauskis, Lietuva, 2012 m. Sidabras, Ø 28,70 mm, masė 12,44 g (GEK-730) 8. Knyga Statut Wielkiego Xięstwa Litewskiego..., Vilnius, 1744 m. Popierius, oda, 32 x 21 x 5 cm (GEK-731). Henritos ir Vaclovo Kontrauskų dovana 9. Tūkstantmečio varpas. Varpo dizaineris prof. Audrius Klimas, stovo dizaineris Virginijus Stančikas, stovo gamintojas Deivis Kaškauskas. Varpas nulietas 2010 m. liejykloje „Grassmayr Glockengieβerei Gmbh“ (Austrija, Insbrukas). Bronzos lydinys, ąžuolo mediena, liejimas, profiliavimas. Varpo Ø 67,5 cm, aukštis 68 cm, masė 184 kg, skambesys 112 sek., stovo matmenys 218 x 137 x 97 cm (GEK-732). Valdovų rūmų paramos komiteto JAV ir Valdovų rūmų paramos fondo dovana 10. Geležinio dirbinio fragmentas (peilio geležtė?). Geležis, 12,8 x 1,4 x 0,5 cm (GEK-733) 11. Nenustatyto dirbinio dalis su vinute pritvirtintomis medienos liekanomis (kriaunų dalimi?) (kardo ar peilio?). Geležis, medis, 10,8 x 1,4 x 0,4 cm (GEK-734) 12. Nenustatyto dirbinio geležtės dalis – smaigas (kardo dalis?). Geležis, 6,4 x 1,4 x 0,5 cm (GEK-735) 13. 1578 m. Kuršo ir Žiemgalos kunigaikščio Gothardo Ketlerio dvidenaris. Sidabras, Ø 15 mm (GEK-736) 14. 1570 m. Žygimanto Augusto dvidenaris. Sidabras, Ø 14,5 mm (GEK-737) 15. Nenustatyto nominalo monetos fragmentas, XVI a. (?). Ø 13 mm (GEK-738) 16. Molinio indo (puodo, ąsočio?) dugno šukė, XVI a. (?). Molis, 2,9 x 2,5 cm (GEK-739) 17. 10 litų moneta (iš serijos „Lietuvos mokslas“). Dailininkas Rytas Jonas Belevičius, Lietuva, 2012 m. Auksas, Ø 13,92 mm, masė 1,244 g (GEK-740) 18. 10 litų moneta (iš serijos „Lietuvos mokslas“). Dailininkas Rytas Jonas Belevičius, Lietuva, 2012 m. Auksas, Ø 13,92 mm, masė 1,244 g (GEK-741) 19. 50 litų moneta, skirta Maironio (Jono Mačiulio) 150-osioms metinėms. Dailininkas Rytas Jonas Belevičius, Lietuva, 2012 m. Sidabras, Ø 38,61 mm, masė 28,28 g (GEK-742)

22. Fransua Fenelono (Francois Fénelon, 1651–1715) knyga  Méditations et réflexions pieuses précédées d’une introduction par le R. P. Libercier avec une lettre d’approbation de Mgr ˆ l’Archeveque de Bordeaux, Paryžius, 1885 m. Popierius, oda, įspaudai odoje, auksavimas, 16,4 x 8,3 x 2,3 cm (GEK-745). Kanauninko Algimanto Vinco Kajacko dovana 23. Lucjano Godlevskio (Lucjan Godlewski, 1818–1876) knyga Ołtarzyk Ostrobramski..., Paryžius, 1861 m. Popierius, oda, vario lydinys, 16 x 11,2 x 5 cm (GEK-746). Kanauninko Algimanto Vinco Kajacko dovana 24. Nežinomo Kelno meistro tapybos darbas Trys karaliai garbina Kūdikėlį Jėzų, Kelnas, XVI a. Liepos mediena, aliejus, 191 x 80 cm (GEK-747) 25. 50 litų moneta, skirta Lietuvos gamtai. Dailininkas Gediminas Karalius, Lietuva, 2012 m. Sidabras, Ø 38,61 mm, masė 28,28 g (GEK-748) 26. 50 litų moneta, skirta Lietuvos gamtai. Dailininkas Gediminas Karalius, Lietuva, 2012 m. Sidabras, Ø 38,61 mm, masė 28,28 g (GEK-749) 27. Moneta, skirta Birštonui. Dailininkas Giedrius Paulauskis, Lietuva, 2012 m. Vario, aliuminio, nikelio lydinys ir vario bei nikelio lydinys, Ø 25 mm, masė 7,5 g (GEK-750) 28. Moneta, skirta Birštonui. Dailininkas Giedrius Paulauskis, Lietuva, 2012 m. Vario, aliuminio, nikelio lydinys ir vario bei nikelio lydinys, Ø 25 mm, masė 7,5 g (GEK-751) 29. Moneta, skirta Druskininkams. Dailininkas Giedrius Paulauskis, Lietuva, 2012 m. Vario, aliuminio, nikelio lydinys ir vario bei nikelio lydinys, Ø 25 mm, masė 7,5 g (GEK-752) 30. Moneta, skirta Druskininkams. Dailininkas Giedrius Paulauskis, Lietuva, 2012 m. Vario, aliuminio, nikelio lydinys ir vario bei nikelio lydinys, Ø 25 mm, masė 7,5 g (GEK-753) 31. Moneta, skirta Neringai. Dailininkas Giedrius Paulauskis, Lietuva, 2012 m. Vario, aliuminio, nikelio lydinys ir vario bei nikelio lydinys, Ø 25 mm, masė 7,5 g (GEK-754) 32. Moneta, skirta Neringai. Dailininkas Giedrius Paulauskis, Lietuva, 2012 m. Vario, aliuminio, nikelio lydinys ir vario bei nikelio lydinys, Ø 25 mm, masė 7,5 g (GEK-755) 33. Moneta, skirta Palangai. Dailininkas Giedrius Paulauskis, Lietuva, 2012 m. Vario, aliuminio, nikelio lydinys ir vario bei nikelio lydinys, Ø 25 mm, masė 7,5 g (GEK-756) 34. Moneta, skirta Palangai. Dailininkas Giedrius Paulauskis, Lietuva, 2012 m. Vario, aliuminio, nikelio lydinys ir vario bei nikelio lydinys, Ø 25 mm, masė 7,5 g (GEK-757) 35. Monetų rinkinys, skirtas Lietuvos kurortams. Dailininkas Giedrius Paulauskis, Lietuva, 2012 m. (GEK-758)

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

36. Monetų rinkinys, skirtas Lietuvos kurortams. Dailininkas Giedrius Paulauskis, Lietuva, 2012 m. (GEK-759) 37. Moneta, skirta Birštonui. Dailininkas Giedrius Paulauskis, Lietuva, 2012 m. Vario, aliuminio, nikelio lydinys ir vario bei nikelio lydinys, Ø 25 mm, masė 7,5 g (GEK-760) 38. Moneta, skirta Birštonui. Dailininkas Giedrius Paulauskis, Lietuva, 2012 m. Vario, aliuminio, nikelio lydinys ir vario bei nikelio lydinys, Ø 25 mm, masė 7,5 g (GEK-761) 39. Moneta, skirta Druskininkams. Dailininkas Giedrius Paulauskis, Lietuva, 2012 m. Vario, aliuminio, nikelio lydinys ir vario bei nikelio lydinys, Ø 25 mm, masė 7,5 g (GEK-762) 40. Moneta, skirta Druskininkams. Dailininkas Giedrius Paulauskis, Lietuva, 2012 m. Vario, aliuminio, nikelio lydinys ir vario bei nikelio lydinys, Ø 25 mm, masė 7,5 g (GEK-763) 41. Moneta, skirta Neringai. Dailininkas Giedrius Paulauskis, Lietuva, 2012 m. Vario, aliuminio, nikelio lydinys ir vario bei nikelio lydinys, Ø 25 mm, masė 7,5 g (GEK-764) 42. Moneta, skirta Neringai. Dailininkas Giedrius Paulauskis, Lietuva, 2012 m. Vario, aliuminio, nikelio lydinys ir vario bei nikelio lydinys, Ø 25 mm, masė 7,5 g (GEK-765) 43. Moneta, skirta Palangai. Dailininkas Giedrius Paulauskis, Lietuva, 2012 m. Vario, aliuminio, nikelio lydinys ir vario bei nikelio lydinys, Ø 25 mm, masė 7,5 g (GEK-766) 44. Moneta, skirta Palangai. Dailininkas Giedrius Paulauskis, Lietuva, 2012 m. Vario, aliuminio, nikelio lydinys ir vario bei nikelio lydinys, Ø 25 mm, masė 7,5 g (GEK-767) 45. Akmeniniai dirbiniai (8 vnt.) (Montvilaitė E., Ožalas E., Žvirblys A. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Rūmų vidinio kiemo archeologiniai tyrimai 2006–2008 m.) (GEK-768/1–8) 46. Architektūrinės detalės (10 vnt.) (Montvilaitė E., Ožalas E., Žvirblys A. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Rūmų vidinio kiemo archeologiniai tyrimai 2006–2008 m.) (GEK-769/1–10) 47. Architektūrinės detalės: tinkas, skiedinys (21 vnt.) (Montvilaitė E., Ožalas E., Žvirblys A. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Rūmų vidinio kiemo archeologiniai tyrimai 2006–2008 m.) (GEK-770/1–21) 48. Architektūrinė keramika – plytos (27 vnt.) (Montvilaitė E., Ožalas E., Žvirblys A. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Rūmų vidinio kiemo archeologiniai tyrimai 2006–2008 m.) (GEK-771/1–27) 49. Architektūrinė keramika: grindų ir apdailos plytelės (61 vnt.) (Montvilaitė E., Ožalas E., Žvirblys A. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Rūmų vidinio kiemo archeologiniai tyrimai 2006–2008 m.) (GEK-772/1–61) 50. Architektūrinė keramika – čerpės (220 vnt.) (Montvilaitė E., Ožalas E., Žvirblys A. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Rūmų vidinio kiemo archeologiniai tyrimai 2006–2008 m.) (GEK-773/1–220) 3. Nežinomas meistras, Trys karaliai garbina Kūdikėlį Jėzų, Kelnas, XVI a., fotografas Jurgis Pilipavičius

VOLUMEN

III

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

Žvirblys A. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Rūmų vidinio kiemo archeologiniai tyrimai 2006–2008 m.) (GEK-778/1–505) 56. Lobio dalis: žiedas, du papuošalų fragmentai, Venecijos dukatas (4 vnt.) (Montvilaitė E., Ožalas E., Žvirblys A. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Rūmų vidinio kiemo archeologiniai tyrimai 2006–2008 m.) (GEK-779/1–4) 57. Stikliniai dirbiniai (445 vnt.) (Montvilaitė E., Ožalas E., Žvirblys A. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Rūmų vidinio kiemo archeologiniai tyrimai 2006–2008 m.) (GEK-780/1–445) 58. Kauliniai dirbiniai (29 vnt.) (Montvilaitė E., Ožalas E., Žvirblys A. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Rūmų vidinio kiemo archeologiniai tyrimai 2006–2008 m.) (GEK-781/1–29) 59. Odiniai dirbiniai (629 vnt.) (Montvilaitė E., Ožalas E., Žvirblys A. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Rūmų vidinio kiemo archeologiniai tyrimai 2006–2008 m.) (GEK-782/1–629) 60. Mediniai dirbiniai (7 vnt.) (Montvilaitė E., Ožalas E., Žvirblys A. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Rūmų vidinio kiemo archeologiniai tyrimai 2006–2008 m.) (GEK-783/1–7) 61. Kiti radiniai: kriauklės, lazdynų riešutai, gintaro fragmentas, lokio nagas (37 vnt.) (Montvilaitė E., Ožalas E., Žvirblys A. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Rūmų vidinio kiemo archeologiniai tyrimai 2006–2008 m.) (GEK-784/1–37) 62. Kiti dirbiniai: neaiškūs keraminiai dirbiniai, tigliai, virvių fragmentai, stiklinis karoliukas (15 vnt.) (Montvilaitė E., Ožalas E., Žvirblys A. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Rūmų vidinio kiemo archeologiniai tyrimai 2006–2008 m.) (GEK-785/1–15) 4. Bareljefinė lenta, skirta šv. Kazimierui. Autorius Petras Henrikas Garška, Lietuva, 2008 m., fotografas Vytautas Abramauskas. Šv. Kazimiero ordino dovana

51. Architektūrinė keramika: puodyniniai ir dubeniniai kokliai (4 871 vnt.) (Montvilaitė E., Ožalas E., Žvirblys A. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Rūmų vidinio kiemo archeologiniai tyrimai 2006–2008 m.) (GEK-774/1–4871) 52. Architektūrinė keramika – plokštiniai kokliai (3 738 vnt.) (Montvilaitė E., Ožalas E., Žvirblys A. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Rūmų vidinio kiemo archeologiniai tyrimai 2006–2008 m.) (GEK-775/1–3738) 53. Keraminiai dirbiniai – pypkės (6 vnt.) (Montvilaitė E., Ožalas E., Žvirblys A. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Rūmų vidinio kiemo archeologiniai tyrimai 2006–2008 m.) (GEK-776/1–6)

63. Bernardo Konoro (Bernard O’Connor, Connor, 1666–1698) knyga Beschreibung des Königreichs Polen und GroßHertzogthums Litthauen, Leipcigas, 1700 m. Popierius, oda, 17,5 x 11 x 5,4 cm (GEK-786) 64. Ž. G. Žoli (J. G. Jolli) knyga Histoire des rois du royaume de Pologne, et du grand duché de Lithuanie..., t. 1, Haga, 1734 m. Popierius, oda, įspaudai odoje, 17 x 10,5 x 4 cm (GEK-787) 65. Ž. G. Žoli (J. G. Jolli) knyga Histoire des rois du royaume de Pologne, et du grand duché de Lithuanie..., t. 2, Haga, 1734 m. Popierius, oda, įspaudai odoje, 17,1 x 10,2 x 3,8 cm (GEK-787)

2013 M. VALDOVŲ RŪMŲ MUZIEJAUS ĮSIGYTŲ EKSPONATŲ SĄRAŠAS 1. 50 litų moneta, skirta 1863–1864 m. sukilimo 150 metų sukakčiai. Dailininkai Vidmantas Valentinas ir Giedrius Paulauskis, Lietuva, 2013 m. Sidabras, Ø 38,61 mm, masė 28,28 g (GEK-789)

54. Buitinė keramika (5 989 vnt.) (Montvilaitė E., Ožalas E., Žvirblys A. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Rūmų vidinio kiemo archeologiniai tyrimai 2006–2008 m.) (GEK-777/1–5989)

2. 50 litų moneta, skirta 1863–1864 m. sukilimo 150 metų sukakčiai. Dailininkai Vidmantas Valentinas ir Giedrius Paulauskis, Lietuva, 2013 m. Sidabras, Ø 38,61 mm, masė 28,28 g (GEK-790)

55. Metaliniai dirbiniai (505 vnt.) (Montvilaitė E., Ožalas E.,

3. Motiejaus Strijkovskio (Maciej Stryjkowski, apie 1547–1593)

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

Dr. Vydo Dolinsko dovana 10. Grafikos darbas La Piazza di Varsavia, dailininkas Barberis (Barbieri), raižytojas Fr. Tercagis (Fr. Terzaghi), leidėjas Frančeskas Panjonis (Francesco Pagnoni), Milanas, XIX a. Popierius, litografija, 17 x 25,5 cm (GEK-798). Dr. Vydo Dolinsko dovana 11. Nežinomas dailininkas, Šventoji Šeima, XVIII a. pab.– XIX a. pr. Medis, aliejus, 27,4 x 20,7 cm (GEK-799). Kanauninko Algimanto Vinco Kajacko dovana 12. 2013 m. laidos numizmatinis apyvartinių monetų rinkinys, skirtas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pergalingų mūšių sukaktims, Lietuva, 2013 m. (GEK-800) 13. 2013 m. laidos numizmatinis apyvartinių monetų rinkinys, skirtas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pergalingų mūšių sukaktims, Lietuva, 2013 m. (GEK-801) 14. 25 litų moneta, skirta Lietuvos Sąjūdžio įkūrimo 25-mečiui (iš serijos „Lietuvos nepriklausomybės kelias“). Dailininkas Rytas Jonas Belevičius, Lietuva, 2013 m. Vario, aliuminio, cinko ir alavo lydinys, Ø 28,00 mm, masė 10,00 g (GEK-802) 15. 25 litų moneta, skirta Lietuvos Sąjūdžio įkūrimo 25-mečiui (iš serijos „Lietuvos nepriklausomybės kelias“). Dailininkas Rytas Jonas Belevičius, Lietuva, 2013 m. Vario, aliuminio, cinko ir alavo lydinys, Ø 28,00 mm, masė 10,00 g (GEK-803) 5. Gobelenas Aleksandras Didysis ir Kleito nužudymas, Prancūzija (?), apie 1520 m., fotografas Vytautas Abramauskas

knyga Zbior dzieiopisow polskich we czterech tomach zawarty tom drugi kronika Macieia Stryikowskiego..., Varšuva, 1766 m. Popierius, oda, 31,7 x 19,5 x 5,7 cm (GEK-791). Dr. Vydo Dolinsko dovana 4. Motiejaus Valančiaus (1801–1875) knyga Istorije szwenta senoje ir naujoje istatima, Vilnius, 1860 m. [Tilžė, 1883 m.]. Popierius, 14 x 9,8 x 0,9 cm (GEK-792). Dr. Vydo Dolinsko dovana 5. Motiejaus Valančiaus (1801–1875) knyga Gyvenimai Szventuju Dievo. Pirma dalis, Vilnius, 1862 m. Popierius, dermantinas, 18,4 x 13 x 1 cm (GEK-793). Dr. Vydo Dolinsko dovana 6. Bylos išrašas Produkt sprawy. W. Lenczewskiego Komor: Powiatu Grodzieńskiego. z Wielmożnym Samiszczą Skarbn: Xięstwa Zmudzkiego, XVIII a. Popierius, 35,7 x 20,5 cm (GEK-794). Dr. Vydo Dolinsko dovana 7. Raštas apie bylos, vykusios tarp Vilniaus dominikonų ir Urbanovičių bei Zavišų, eigą, XVIII a. Popierius, rankraštis, 33,5 x 20,5 cm (GEK-795). Dr. Vydo Dolinsko dovana 8. 1700 m. rugpjūčio 27 d. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Vyriausiojo Tribunolo raštas dėl bylos tarp Bazilijaus Antono Versockio ir Anos Plaškevičuvnos. Popierius, rankraštis, 33,2 x 19,2 cm (GEK-796). Dr. Vydo Dolinsko dovana 9. Grafikos darbas Benvenuto Cellini, dailininkas Žozefas Nikolia Roberas-Fleri (Joseph-Nicolas Robert-Fleury, 1797–1890), raižytojas Alfonsas Šarlis Masonas (Alphonse Charles Masson, 1814–1898). Iš leidinio L’Art, t. 42, Paryžius, 1887 m. Popierius, litografija, 43 x 30 cm (GEK-797).

VOLUMEN

III

16. 50 litų moneta, skirta Lietuvos Sąjūdžio įkūrimo 25-mečiui (iš serijos „Lietuvos nepriklausomybės kelias“). Dailininkas Rytas Jonas Belevičius, Lietuva, 2013 m. Sidabras, Ø 38,61 mm, masė 28,28 g (GEK-804) 17. 50 litų moneta, skirta Lietuvos Sąjūdžio įkūrimo 25-mečiui (iš serijos „Lietuvos nepriklausomybės kelias“). Dailininkas Rytas Jonas Belevičius, Lietuva, 2013 m. Sidabras, Ø 38,61 mm, masė 28,28 g (GEK-805) 18. 1 lito moneta, skirta Lietuvos pirmininkavimui Europos Sąjungos Tarybai. Dailininkas Rytas Jonas Belevičius, Lietuva, 2013 m. Vario ir nikelio lydinys, Ø 22,30 mm, masė 6,25 g (GEK-806) 19. 1 lito moneta, skirta Lietuvos pirmininkavimui Europos Sąjungos Tarybai. Dailininkas Rytas Jonas Belevičius, Lietuva, 2013 m. Vario ir nikelio lydinys, Ø 22,30 mm, masė 6,25 g (GEK-807) 20. 50 litų moneta, skirta Lietuvos pirmininkavimui Europos Sąjungos Tarybai. Dailininkas Rytas Jonas Belevičius, Lietuva, 2013 m. Sidabras, Ø 38,61 mm, masė 28,28 g (GEK-808) 21. 50 litų moneta, skirta Lietuvos pirmininkavimui Europos Sąjungos Tarybai. Dailininkas Rytas Jonas Belevičius, Lietuva, 2013 m. Sidabras, Ø 38,61 mm, masė 28,28 g (GEK-809) 22. 2013 m. laidos Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžio per Atlantą 80-mečiui paminėti skirtas numizmatinis apyvartinių monetų rinkinys su atminimo ženklu, Lietuva, 2013 m. (GEK-810) 23. 2013 m. laidos Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžio per Atlantą 80-mečiui paminėti skirtas numizmatinis apyvartinių monetų rinkinys su atminimo ženklu, Lietuva, 2013 m. (GEK-811) 24. 50 litų moneta, skirta Žemaitijos krikšto 600 metų sukakčiai. Dailininkas Petras Repšys, Lietuva, 2013. Sidabras, Ø 38,61 mm, masė 28,28 g (GEK-812)

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

25. 50 litų moneta, skirta Žemaitijos krikšto 600 metų sukakčiai. Dailininkas Petras Repšys, Lietuva, 2013. Sidabras, Ø 38,61 mm, masė 28,28 g (GEK-813)

39. Akmeniniai dirbiniai (497 vnt.), rasti 1987–1988 m. archeologinių tyrimų metu Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje (GEK-827/1–497)

26. Bareljefinė lenta, skirta šv. Kazimierui. Autorius Petras Henrikas Garška, Lietuva, 2008 m. Marmuras, bronza, liejimas (GEK-814). Šv. Kazimiero ordino dovana

40. Buitinė keramika (3 231 vnt.), rasta 1987–1988 m. archeologinių tyrimų metu Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje (GEK-828/1–3231)

27. 2013 m. laidos numizmatinis kolekcinių (proginių) apyvartinių monetų, skirtų Lietuvos gamtos ir žmogaus kūriniams, rinkinys, Lietuva, 2013 m. (GEK-815)

41. Čerpės (84 vnt.), rastos 1987–1988 m. archeologinių tyrimų metu Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje (GEK-829/1–84)

28. 2013 m. laidos numizmatinis kolekcinių (proginių) apyvartinių monetų, skirtų Lietuvos gamtos ir žmogaus kūriniams, rinkinys, Lietuva, 2013 m. (GEK-816)

42. Grindų ir apdailos plytelės (46 vnt.), rastos 1987–1988 m. archeologinių tyrimų metu Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje (GEK-830/1–46)

29. 2 litų moneta, skirta Puntukui (serija, skirta Lietuvos gamtos ir žmogaus kūriniams). Dailininkas Giedrius Paulauskis, Lietuva, 2013 m. Vario, aliuminio, nikelio ir vario, nikelio lydinys, Ø 25,00 mm, masė 7,50 g (GEK-817)

43. Kaulo ir rago dirbiniai (7 vnt.), rasti 1987–1988 m. archeologinių tyrimų metu Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje (GEK-831/1–7)

30. 2 litų moneta, skirta Puntukui (serija, skirta Lietuvos gamtos ir žmogaus kūriniams). Dailininkas Giedrius Paulauskis, Lietuva, 2013 m. Vario, aliuminio, nikelio ir vario, nikelio lydinys, Ø 25,00 mm, masė 7,50 g (GEK-818) 31. 2 litų moneta, skirta Stelmužės ąžuolui (serija, skirta Lietuvos gamtos ir žmogaus kūriniams). Dailininkas Giedrius Paulauskis, Lietuva, 2013 m. Vario, aliuminio, nikelio ir vario, nikelio lydinys, Ø 25,00 mm, masė 7,50 g (GEK-819) 32. 2 litų moneta, skirta Stelmužės ąžuolui (serija, skirta Lietuvos gamtos ir žmogaus kūriniams). Dailininkas Giedrius Paulauskis, Lietuva, 2013 m. Vario, aliuminio, nikelio ir vario, nikelio lydinys, Ø 25,00 mm, masė 7,50 g (GEK-820) 33. 2 litų moneta, skirta Kurėnui (serija, skirta Lietuvos gamtos ir žmogaus kūriniams). Dailininkas Giedrius Paulauskis, Lietuva, 2013 m. Vario, aliuminio, nikelio ir vario, nikelio lydinys, Ø 25,00 mm, masė 7,50 g (GEK-821) 34. 2 litų moneta, skirta Kurėnui (serija, skirta Lietuvos gamtos ir žmogaus kūriniams). Dailininkas Giedrius Paulauskis, Lietuva, 2013 m. Vario, aliuminio, nikelio ir vario, nikelio lydinys, Ø 25,00 mm, masė 7,50 g (GEK-822) 35. 2 litų moneta, skirta Verpstei (serija, skirta Lietuvos gamtos ir žmogaus kūriniams). Dailininkas Giedrius Paulauskis, Lietuva, 2013 m. Vario, aliuminio, nikelio ir vario, nikelio lydinys, Ø 25,00 mm, masė 7,50 g (GEK-823) 36. 2 litų moneta, skirta Verpstei (serija, skirta Lietuvos gamtos ir žmogaus kūriniams). Dailininkas Giedrius Paulauskis, Lietuva, 2013 m. Vario, aliuminio, nikelio ir vario, nikelio lydinys, Ø 25,00 mm, masė 7,50 g (GEK-824) 37. 5 litų moneta. Dailininkai Antanas Žukauskas ir Arvydas Každailis, Lietuva, 2013 m. Vario, nikelio ir vario, aliuminio, nikelio lydinys, Ø 27,50 mm, masė 10,10 g (GEK-825) 38. 5 litų moneta. Dailininkai Antanas Žukauskas ir Arvydas Každailis, Lietuva, 2013 m. Vario, nikelio ir vario, aliuminio, nikelio lydinys, Ø 27,50 mm, masė 10,10 g (GEK-826)

44. Metaliniai dirbiniai (161 vnt.), rasti 1987–1988 m. archeologinių tyrimų metu Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje (GEK-832/1–161) 45. Plytos (6 vnt.), rastos 1987–1988 m. archeologinių tyrimų metu Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje (GEK-833/1–6) 46. Tinkas ir skiedinys (30 vnt.), rastas 1987–1988 m. archeologinių tyrimų metu Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje (GEK-834/1–30) 47. Plokštiniai kokliai (511 vnt.), rasti 1987–1988 m. archeologinių tyrimų metu Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje (GEK-835/1–511) 48. Puodyniniai ir dubeniniai kokliai (476 vnt.), rasti 1987–1988 m. archeologinių tyrimų metu Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje (GEK-836/1–476) 49. Kaulo ir rago dirbiniai (7 vnt.), rasti 1987–1988 m. archeologinių tyrimų metu Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje (GEK-831/1–7) 50. Stikliniai dirbiniai (1 147 vnt.), rasti 1987–1988 m. archeologinių tyrimų metu Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje (GEK-837/1–1147) 51. Gobelenas Aleksandras Didysis ir Kleito nužudymas, Prancūzija (?), apie 1520 m. Vilna, šilkas, 274 x 287 cm (GEK-838) 52. Auksiniai vestuviniai žiedai, Rusija, XX a. Auksas, praba 585 (GEK-839–893) 53. 100 litų moneta, skirta pirmojo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapio 400 metų sukakčiai. Dailininkai Rolandas Rimkūnas, Eglė Rimkūnienė, Giedrius Paulauskis, Lietuva, 2013 m. Sidabras, 42 x 42 mm, masė 56,56 g (GEK-894) 54. 100 litų moneta, skirta pirmojo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapio 400 metų sukakčiai. Dailininkai Rolandas Rimkūnas, Eglė Rimkūnienė, Giedrius Paulauskis, Lietuva, 2013 m. Sidabras, 42 x 42 mm, masė 56,56 g (GEK-895)

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

Ėrika Striškienė

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Katedros a. 4, LT-01143 Vilnius e.striskiene@valdovurumai.lt

Gintautas Striška

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Katedros a. 4, LT-01143 Vilnius g.striska@valdovurumai.lt

VALDOVŲ RŪMŲ ISTORINĖS IR ARCHITEKTŪRINĖS RAIDOS EKSPOZICIJOS RENGIMAS 2013 m. liepos 6 d. lankytojams duris atvėrė dalis Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų istorinės ir architektūrinės raidos ekspozicijos, įrengtos atkurtų Valdovų rūmų pietinio ir rytinio korpusų rūsiuose, pirmame aukšte ir rūmų išorėje. Dėl rūmų atkūrimo projekto architektūrinio sprendimo XVI–XVII a. rūmų pastatą atkartojantis naujas statinys rūsių erdvėse tarsi gaubtas sudarė archeologinio paveldo ekspozicijos erdvę, kurioje lankytojai turi galimybę susipažinti su autentiškomis rūmų bei Ankstyvosios mūrinės pilies sienų liekanomis, taip pat apžiūrėti rūmų sienas iš išorės. Pristatant rūmų ir pilies teritorijos raidą ekspozicijoje skirti du svarbiausi etapai: I. Vilniaus pilių teritorija kaip gynybinis ir rezidencinis objektas nuo ankstyviausių laikų iki XV ir XVI a. sandūros (rūmų pietinio ir rytinio korpusų rūsių erdvėse); II. Rezidencinių rūmų epocha, apimanti laikotarpį nuo XVI a. pradžios iki XVII a. vidurio (rūmų pietinio ir rytinio korpusų pirmo aukšto menėse). Baigus rūmų atkūrimo darbus maršrutas bus pratęstas ir jame lankytojai galės susipažinti su rūmų bei pilies teritorijos likimu nuo XVII a. antros pusės iki pat rūmų atkūrimo proceso pabaigos. Nors ekspozicija įrengta per rekordiškai trumpą laiką – statybininkams atidavus pastatą muziejaus darbuotojai turėjo apie mėnesį laiko, pats ekspozicijos kūrimas, kaip ir muziejaus gimimas, buvo ilgas ir sudėtingas procesas. Jau pirmaisiais archeologinių tyrimų metais dr. Vytautas Urbanavičius tyrimų grupės užimtas erdves buvusiuose Pionierių rūmuose (XIX a. pradžioje ant nugriautų Valdovų rūmų korpuso pamatų įrengtame vadinamajame Abraomo Šliozbergo name, vėliau perdarytame į carinės armijos kareivinių pastatą) buvo pavertęs nedideliu rūmų istorijos ir tyrimų muziejumi. Iš 1988 m. uždaryto Ateizmo muziejaus buvo gautos masyvios ir didelės vitrinos, jas pritaikius ir įrengus lentynas buvo eksponuojami kokliai, architektūrinės detalės, keraminiai, mediniai, kauliniai ir kitokie radiniai. Sutvarkius šalia šių erdvių esančią apleistą laiptinę, ekspozicinės salės per požemyje išlikusius Valdovų rūmų rytinio korpuso rūsius buvo sujungtos su vis didėjančia tyrimų perkasa – atkastomis rūmų pamatų liekanomis. Kad būtų apsaugoti nuo atmosferos poveikio, mūrai buvo uždengti laikinais stiklaplasčiu ir skarda dengtais angarais, o jų viduje pakraščiais įrengtas takas – juo einant buvo galima stebėti jau atkastus išlikusius pamatus ir archeologinės ekspedicijos darbą. Ant atkastų rūmų sienų

VOLUMEN

III

1. Ankstyvųjų mūrų liekanos Lankytojų vestibiulio erdvėje, fotografas Vytautas Abramauskas

viršaus buvo eksponuojamos didelės architektūrinės detalės iš smiltainio, konglomerato, atokesnėse vietose buvo sudėtos rūmų griuvenose rastų keraminių grindų plytelių krūvos. Išlikusiame rytinio korpuso rūsyje ant sienų kabėjo ikonografiniai piešinėliai, vaizduojantys monetų kalimą, o pagal rastus monetų spaudus čia pat rūsyje edukaciniais tikslais buvo rekonstruotas ir senųjų monetų kalimo procesas. Tame pačiame rūsyje ant medinių padėklų sukrautos XIV–XV a. įvairaus kalibro akmeninių sviedinių stirtos. Tyrimų grupės darbuotojai, laikydamiesi restauravimo principų ir remdamiesi archeologine medžiaga, rūmų rūsiuose atkūrė tyrimams išardytus akmeninių grindinių lopinėlius, giliau buvusių ankstesnių grindų iš plytų fragmentus. Rytinio korpuso rūsiai, patekę į XIX a. namo požemius, radus autentišką dvigubų durų vietą, nuo kitų atskirti pagal dr. Kazio Napaleono Kitkausko projektą pagamintomis geležimi kaustytomis medinėmis durimis. Taip susiformavo pirmoji ekspozicija, pristatanti atkastas Valdovų rūmų ir Ankstyvosios mūrinės pilies pamatų liekanas, gausius archeologinius radinius ir rūmų ikonografiją. Tyrimų grupės vadovai ir keli darbuotojai dažnai tapdavo ekskursijų gidais, lankytojus supažindindavo su rūmų istorija ir radiniais.

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

2, 3. Svarbiausias pirmos, antros ir trečios salių ekspozicijos akcentas – autentiški rūmų rūsių mūrai, fotografas Vytautas Abramauskas

Tęsiant tyrimus ir visuomenėje pradėjus svarstyti detalesnius rūmų atkūrimo planus, diskusijos dėl pastato paskirties įgavo naują pagrindą1. Tuometis kultūros ministras Saulius Šaltenis Lietuvos dailės muziejui (toliau – LDM) pavedė apibendrinti nuomones ir parengti kultūros ir valstybės reprezentavimo funkcijoms Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų pritaikymo gaires (toliau – Gairės)2. Jas kūrė Romualdas Budrys, Vytautas Balčiūnas ir dr. Vydas Dolinskas. 1999 m. sausį jos jau buvo pristatytos Lietuvos Respublikos Prezidentui Valdui Adamkui, Seimo Pirmininkui prof. Vytautui Landsbergiui ir Ministrui Pirmininkui Gediminui Vagnoriui. Gairių II skyriaus 1 punktas numatė archeologinės ekspozicijos pagrindines kryptis – panašiai kaip jau ir buvo įrengta tyrimų vietoje, rytinio ir pietinio korpusų rūsiuose eksponuoti svarbiausius radinius ir autentiškus įvairių epochų pilies bei rūmų mūrus. 2002 m., pradėjus atkūrimo darbus, kultūros ministrės Romos Žakaitienės pavedimu LDM pirminių Gairių pagrindu pradėjo kurti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų interjerų atkūrimo ir pritaikymo reprezentacinėms, muziejinėms ir edukacinėms funkcijoms programą (Gairių antrą redakciją)3. Čia numatyta detali pagrindinė rūmų paskirtis, ekspozicijos padalytos į maršrutus. Rūmų autentiški mūrai, archeologiniai ir architektūriniai radiniai, sukaupta lituanistinė ikonografinė medžiaga numatyta pristatyti Rūmų istorinės ir architektūrinės raidos ekspozicijoje, simboliškai pavadintoje I maršrutu. Tuomet numatyta, kad ši ekspozicija apims rūmų pietinio ir rytinio korpusų rūsio ir pirmo aukšto erdves, konservuoti autentiški mūrai taip pat bus eksponuojami Lankytojų vestibiulio erdvėse bei vakarinio korpuso rūsiuose. Ši matmenų programos antroji redakcija buvo pristatyta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų koordinacinės tarybos, kuriai tuomet vadovavo Lietuvos Respublikos kultūros 1 Apie rūmų atkūrimo procesą žr. Striška G. „Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai. Iš griuvenų atgimstanti istorija“, in: Chronicon Palatti Magnorum Ducum Lithuaniae, vol. I: MMIX–MMX, comparavit G. Striška, Vilnae, MMXI, p. 20–30.

ministrė Roma Dovydėnienė, posėdyje 2003 m. balandžio 1 dieną. Pristatyti atkūrimo projektai, maketai ir pagrindiniai atkūrimo etapų sprendimai. Vilniaus Žemutinės pilies Senajame arsenale įkurtame Taikomosios dailės muziejuje buvo išeksponuota ir specialistams bei visuomenei pristatyta gausi Valdovų rūmų projektų ekspozicija. Kai kurioms šios ekspozicijos detalėms konkretinti, jų dalims išskleisti ir detaliam programos įgyvendinimo projektui pradėti 2003 m. liepos 22 d. Vilniaus paveikslų galerijoje (Chodkevičių rūmuose) buvo įkurtas Valdovų rūmų specializuotas informacijos centras ir atidaryta Valdovų rūmų projektų salė, kurioje visi interesantai galėjo susipažinti su Valdovų rūmų ikonografija, archeologinių, architektūrinių ir istorinių tyrimų duomenimis bei jais remiantis sukurtomis rūmų statybos etapų schemomis, retrospekciniais atkūrimo projektais, analogais ir kita informacija4. Su ekspozicijų medžiaga LDM dirbanti grupė sudarė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų interjerų ir ekspozicijų skyrių, vėliau jis tapo LDM filialu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmais. Šios grupės darbuotojai, vadovaujami dr. V. Dolinsko, toliau vykdė Valdovų rūmų atkūrimo koordinacinę veiklą, rinko medžiagą ir kūrė ekspozicijos modelius. 2004 m. liepos 6 d. Taikomosios dailės muziejuje (Vilniaus pilies Senojo arsenalo patalpose) lankytojams buvo pristatyta paroda „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų radiniai“, ją kūrė LDM ir Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“ (kuratorė Ėrika Striškienė). Eksponuota beveik 1 tūkst. archeologinių radinių5. Šie radiniai atspindėjo svarbiausius rūmų istorinės ir architektūrinės raidos periodus: ikigotikinį, Gotikos, Renesanso ir ankstyvojo Baroko. Paroda skirta ne tik archeologinei medžiagai visuomenei pristatyti, bet ir kuo plačiau su atkūrimo darbams svarbia medžiaga supažindinti specialistus, dalyvaujančius rūmų atkūrimo programoje. Geresnis radinių konteksto pažinimas, galimybė lyginti su kitų rezidencijų analogiška medžiaga ir istoriniais šaltiniais sudarė sąlygas tikslinti rūmų atkūrimo kriterijus, panaudoti kuo daugiau

2 Budrys R. „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų pritaikymo gairės“, in: Lietuvos dailės muziejaus metraštis, Nr. 4, Vilnius, 2001, p. 282–293

4 Dolinskas V. „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų projektų salė“, in: Literatūra ir menas, 2003-02-13, Nr. 7 (2988), p. 9–10.

3 Budrys R. „Valdovų rūmai – būsimi Lietuvos turizmo vartai“, in: Lietuvos muziejai, 2003, Nr. 2, p. 12–15.

5 Dolinskas V. „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų radiniai Senajame arsenale“, in: Lietuvos muziejai, 2004, Nr. 2–3, p. 45–49.

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

4. Ekspozicija rūmų pietinio korpuso išorėje (penkta ir šešta salės), fotografas Vytautas Abramauskas

autentiškų detalių rūmų atkūrimo procese. Dirbantiesiems su archeologinių radinių eksponavimu ši paroda tapo repeticija prieš rengiant rūmų ekspozicijas, sprendžiant archeologinių eksponatų atrankos, restauravimo ir pritaikymo eksponuoti klausimus. Ši kasmet papildoma, atnaujinama ir transformuojama paroda pristatė įvairius rūmų gyvenimo aspektus. Vienas tokių atnaujinimų buvo 2006 m. liepos 6 d. LDM parengta paroda „Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Aleksandras“6 (kuratoriai Remigijus Černius, dr. Vydas Dolinskas, Ėrika Striškienė), skirta supažindinti su kiek primirštu kunigaikščiu ir jo valdymo epocha. Taip pat tai buvo vienas pirmųjų bandymų susisteminti ir visuomenei pateikti visą žinomą ir aktualią ikonografinę bei vaizdinę medžiagą, archeologinius radinius ir istorinius dokumentus, susijusius su vienu valdovu7. Šios parodos modelis vėliau sudarė šiam valdovui skirtos Valdovų rūmų ekspozicijos dalį. 2009 m. pradžioje įkūrus Nacionalinį muziejų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmus prasidėjo tiesioginis darbas su ekspozicijos rengimu: tikslingas eksponatų restauravimas, paruošimas eksponuoti, tuo pat metu rinkta ikonografinė, istorinė ir archeologinė medžiaga, kurti įvairių epochų pilies ir rūmų maketai, su Valdovų rūmų atkūrimo darbus koordinuojančia architektų grupe (vadovas Ričardas Bitovtas, ekspozicinės dalies koordinatorė architektė Rūta Klimavičienė) buvo derinamos galimos vitrinų ir stendų vietos. Muziejininkų grupė, vadovaujama direktoriaus dr. V. Dolinsko, stengėsi sukurti tokį ekspozicijos maršrutą, kad lankytojas galėtų nuosekliai, judėdamas viena 6 Černius R. „Paroda „Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Aleksandras“, in: Lietuvos dailės muziejaus metraštis, t. 11, Vilnius, 2008, p. 342–351. 7 Dolinskas V. „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų interjerų ir ekspozicijų skyriaus 2006 m. svarbiausių darbų apžvalga“, in: Lietuvos dailės muziejaus metraštis, t. 11, Vilnius, 2008, p. 20.

VOLUMEN

III

kryptimi, susipažinti su visais svarbiausiais istorijos faktais. Todėl istorinius įvykius, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijos kaitos žemėlapius, ikonografinę ir papildomą vaizdinę dokumentinę medžiagą, pateikiamą stenduose, pilies raidą atspindinčius maketus ir su tuo laikotarpiu susijusius archeologinius eksponatus nutarta grupuoti chronologine tvarka. I maršruto ekspozicijos koncepcijos ir plano autoriai: dr. Povilas Blaževičius, Paulius Bugys, dr. Vydas Dolinskas, Arūnas Kalėjus, Eduardas Kauklys, Augustina Kurilienė, Egidijus Ožalas, Gintautas Striška, Ėrika Striškienė, Eglė Zaveckienė, Sigita Venckūnienė. Kuriant ekspozicijos turinį dirbo didelė grupė muziejaus darbuotojų ir kitų institucijų specialistų. Istorinę medžiagą stendams rinko ir tekstus rašė dr. Liudas Glemža ir dr. Vydas Dolinskas, ikonografiją – Marijus Uzorka, archeologinius tyrimus iliustruojančių informacinių tekstų autoriai: dr. Povilas Blaževičius, Augustina Kurilienė, Egidijus Ožalas, Gintautas Striška, Ėrika Striškienė, Eglė Zaveckienė; tekstus redagavo dr. Ilona Čiužauskaitė, Lina Juostaitė, Laima Kunickytė, Birutė Verbiejūtė; tekstus į anglų kalbą vertė dr. Ramūnas Kondratas, Skirmantė Kondratienė, Albina Strunga, Birutė Verbiejūtė, Lukas Žygas; žemėlapių, piešinių, schemų ir maketų autoriai: Rasa Abramauskienė, Rima Ašmenaitė, Eimantas Gudas, Rita Manomaitienė, Mantvidas Mieliauskas, Ričardas Račinskas, Vytautas Volungevičius, Simonas ir Dominykas Jonaičiai; fotografai: Vytautas Abramauskas, Arūnas Baltėnas, Mindaugas Kaminskas, Antanas Lukšėnas, Raimondas Paknys, Kazimieras Vainoras (stenduose naudotos ir ikonografiją skolinusių institucijų fotografų nuotraukos); dizaineriai-maketuotojai: Gediminas Akelaitis, Marijus Auruškevičius, Vytautas Bredikis, prof. Audrius Klimas, Saulius Marteckas, Virgaudas Minialga, Laima Prišmontaitė-Zulonė; archeologinius radinius

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

5. Rezidencinių rūmų epochą – Žygimanto Senojo, Bonos Sforcos ir Žygimanto Augusto rūmų valdymo metus – pristatanti ekspozicijos dalis, fotografas Vytautas Abramauskas

restauravo ir konservavo Lina Ona Adomaitytė, Deimantė Baubaitė, Rasa Bieliauskaitė-Mikolaitienė, Jurgita Kalėjienė, Bronislava Kunkulienė, Aušra Lukaitytė, Mantvidas Mieliauskas, Alvyra Mizgirienė, Rima Niunkienė, Aušra Pocienė, dr. Arūnas Puškorius, Raimonda Rudokaitė, Milda Samulionytė, Aldona Skučienė, Leokadija Šalkovska, Dainius Šavelis, Tomas Valatkevičius, Laima Vedrickienė ir Kotryna Žvirblė. I maršruto ekspozicija užima apie trečdalį viso Valdovų rūmų ekspozicinio ploto. Vertingiausia ir informatyviausia jos dalis – autentiški mūrai ir archeologiniai radiniai, kurių iš viso sukaupta per 300 tūkst. vienetų. Šiuo metu eksponuojama apie 1 500 atliekant archeologinius tyrimus rastų radinių. Pažintis su ekspozicijos I maršruto eksponatais prasideda dar Lankytojų vestibiulyje – naujai įrengtose požemio patalpose po Valdovų rūmų Didžiuoju (vidiniu) kiemu. Čia visų esamų ir būsimų maršrutų lankytojams prieš akis atsiveria pagrindinės vertybės – vienos pirmųjų Lietuvos teritorijoje mūrinių gynybinių sienų ir pilies kieme stovėjusio pastato, siekiančio XIII a. pabaigą – XIV a. pradžią, vaizdas. Toliau lankytojas, pasirinkęs I maršrutą ir įsigijęs simbolinį raktą į rūmus – bilietą su rūmų vaizdu ir atliekant archeologinius tyrimus rastu XIV–XVII a. rakto atvaizdu, patenka į autentišką Valdovų rūmų rūsių liekanų aplinką. Pirmoje salėje eksponuojamas maketas, kuriame vaizduojama trijų buvusių Vilniaus pilių – Žemutinės, Aukštutinės ir Kreivosios – teritorija. Žemutinės ir Aukštutinės pilies užstatymas, remiantis archeologine, istorine ir dabar natūroje matoma informacija, atkurtas toks, koks galėjo būti stovint visiems žinomiems pagrindiniams pilies komplekso statiniams. Dabartiniai statiniai vaizduojami tikroviškai, atkuriamas jų tūrio vaizdas, taip pat pavaizduoti stovėję ir nugriau-

ti pastatai. Taip lankytojas gali susidaryti pilies sienų ir statinių griovimo bei suardymo mastą. Kiti du maršrutą tęsiantys rūmų rūsiai (antra ir trečia salės) – autentiškos erdvės su rūsių sienose išlikusiais skliautų atraminių pėdų kontūrais bei įgriuvusiais skliautų fragmentais, aiškiai matomais XVII a. vidurio karo su Maskva pėdsakais (kai Vilniaus pilyse ir pačiuose rūmuose kelerius metus buvo įsitvirtinusi priešo kariuomenė) – nuo ugnies ir aukštos temperatūros išsilydžiusiomis ir žemyn nutekėjusiomis rūsių sienų plytomis. Viename šių rūsių eksponuojamas ir ties rūmų šiaurės vakarų kampu rastas XVI a. vidurio medinis nuotekų kolektorius. Tai bene didžiausias Lietuvoje rastas ir cukraus pagrindu pagamintu konservavimo tirpalu restauruotas medinis eksponatas. Jo ilgis – beveik 9 metrai. Nuotekų kolektorius pagamintas iš pušies medienos, jo dangčių lentos – iš ąžuolo. Eidamas ketvirtos salės link (ši salė skirta ankstyvosios gyvenvietės ir pirmosios pilies (iki XIV a. vidurio – Gedimino valdymo pabaigos) laikotarpiui) lankytojas iš rūmų rūsių pereina virš daugiau nei 2 m storio Žygimanto Senojo laikais statytų rūmų sienos ir patenka į rūmų išorinę pusę – buvusio rūmų sodo teritoriją. Vėlyvosios Gotikos rūmai buvo statomi nukasus dalį Pilies kalno šlaito. Šlaito pėdsakų galima pastebėti rūmų sienoje, kurios požeminė dalis išsiskiria grubiu akmenų mūru, o antžeminė mūryta tvarkingomis plytų eilėmis rievėjant siūles. Šios dalies pamatas nusileidžia į gynybinį griovį, buvusį į pietus nuo Ankstyvosios mūrinės pilies. Siekiant sustiprinti ir sutvirtinti nestabilų gruntą, pamatui kloti čia naudotas medinės konstrukcijos rostverkas, jo dendrochronologiniai tyrimai padėjo nustatyti, kad vėlyvosios Gotikos rūmų statybos pradžia siekia 1512–1514 metus. Rytinio korpuso fasade savo vietoje išliko rūsio vieno iš langų palangė,

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

gaminta iš vietinės, Bistryčioje skaldyto konglomerato uolienos. Pagal šį fragmentą buvo tiksliai nustatytas rūsio langų aukštis ir dydis. Salėje eksponuojamas pirmosios Ankstyvosios mūrinės pilies maketas. XIV a. viduryje – XV a. viduryje prie Ankstyvosios mūrinės pilies sienų įsikūrusį medinį miestą jau juosė ir mūrinės Žemutinės pilies sienos. Didelė dalis Vilniaus Žemutinės pilies gynybinių sienų, kurių bendras ilgis buvo daugiau nei 1 km, išmūryta valdant Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Gediminui, kuris 1323 m. Lietuvos sostinę perkėlė į Vilnių. 1324 m. čia lankėsi popiežiaus pasiuntiniai, Gediminas juos priėmė sėdėdamas menėje (in aula sua) kartu su savo patarėjais. Į pietryčius nuo Ankstyvosios mūrinės pilies pietinės sienos, dabartinės ketvirtos salės vietoje, rasta apie 4 m pločio lentomis grįsta gatvė, vedusi nuo pilies vartų prie Pilies kalno. Ši gatvė gyvavo kelis šimtus metų, o archeologų atkasti sluoksniai rodo, kad toje pačioje vietoje ji mažiausiai tris kartus tiesta iš naujo. Dendrochronologiniai tyrimai padėjo išsiaiškinti, kad gatvei naudotos lentos klotos arba grindinys atnaujintas apie 1383, 1404 ir 1414–1424 metais. Vitrinoje eksponuojami rūmų prieigose aptikti archeologiniai radiniai – nuo pačių ankstyviausių, leidžiančių kalbėti apie jau akmens ir bronzos amžiuose šioje teritorijoje vykusią žmonių veiklą, iki XIV a. pabaiga datuojamų apeiginių ąžuolinių lazdų ir pirmųjų krikščioniškų papuošalų bei simbolių, pirmųjų mūrinės architektūros elementų, siejamų su ankstyvosios Gotikos laikotarpiu. Penkta ekspozicijos salė pristato XIV a. pabaigos – XV a. laikotarpį, kai Vilniaus pilys įgavo pagrindinius savo gynybinius bruožus: maksimaliai padidinta gynybine siena apjuosta teritorija, pastatyti pagrindiniai gynybiniai ir rezidenciniai to laiko pastatai, mūrinė Aukštutinė pilis. Pilies plėtrą galima matyti makete, o stenduose chronologiškai pristatomi Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Algirdo, Jogailos, Vytauto ir Kazimiero Jogailaičio valdymo metais įvykę istoriniai įvykiai, atskleidžiama to meto pilies raida. Lietuvoje yra nedaug paminklų iš archeologinės medienos, kuriems dirvožemis ir aukštas gruntinis vanduo sudaro tinkamas sąlygas išlikti. Tačiau ir tokiose vietose užsikonservuoja tik pastatų liekanos – dažniausiai randamos apatinės jų dalys, o stogų konstrukcijų detalių, dangos fragmentų aptinkama labai retai. Vienoje iš keturių minėtam laikotarpiui atskleisti skirtų vitrinų eksponuojama XIV–XV a. pastato stogo konstrukcijos detalė, išpjauta iš eglės kamieno, XIV a. pabaiga datuojamos pušinės pastato durys, slenkstis su durų vieta, dendrochronologų datuotas 1413 metais. Šalia vitrinos 1392 m. pastatyto ir 1407 m. remontuoto pastato kampas imituoja vieną iš daugelio Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje aptiktų pastatų, kuriuose buvo įsikūręs pilį aptarnaujantis personalas ir amatininkai. Kiti vitrinoje eksponuojami radiniai leidžia pažvelgti į tokių pastatų viduje buvusį inventorių. Antroje vitrinoje eksponuojami su amatais – metalo liejimu, juvelyrika, odos dirbinių gamyba, kaulo drožyba – susiję instrumentai ir gaminiai. Šie radiniai atskleidžia, kad aptariamu laikotarpiu Vilniaus pilis ir miestas buvęs stambus gamybos centras, o pilies teritorijoje dirbantys amatininkai vietoje gamino visus šiuos dirbinius. Bene akivaizdžiausiais to pavyzdys – akmeninės žiedų liejimo formelės ir jomis nulieti žiedai, kurie eksponuojami greta. Trečia vitrina skirta per archeologinius tyrimus rastiems karybos reikmenims. Tai puolant ir ginant pilį naudoti strėlių bei

VOLUMEN

III

6. Paskutinį rūmų gyvavimo laikotarpį menanti ekspozicijos dalis, fotografas Vytautas Abramauskas

iečių antgaliai, įvairaus kalibro bombardų ir patrankų akmeniniai sviediniai, kita ginkluotė, šarvų fragmentai. Tai neabejotini kovų su Vokiečių ordinu liudytojai, Žalgirio mūšio laikų ginkluotės atspindys. Vitrinoje taip pat eksponuojami vaikiški auliniai ir pentinas bei žaislinio arbaleto su svirtelės ir kaiščio paleidžiamuoju mechanizmu apsodas, datuojami XIV a. pabaiga – XV a. pradžia. Jie atskleidžia, kad tuo laikotarpiu buvo nesvetimas vaikų įgūdžių lavinimas ir suaugusiųjų kasdienybės pamėgdžiojimas. Konkrečių žinučių apie vaikų gyvenimą pilyje nėra daug. Viena jų mini, kad kunigaikščio Algirdo žmona Julijona 1381 m. rudenį pilyje gyveno su sūnumis, tačiau iš tikrųjų sunku įvardyti, kuriam iš Lietuvos didžiųjų kunigaikščių ar dvare tarnaujančių didikų vaikų šie daiktai galėjo priklausyti. Ketvirtoje vitrinoje pristatomi XV a. vidurio rezidencinių patalpų prabangos elementai: siužetiniai ir herbiniai gotikiniai kokliai, grindų ir sienų apdailos plytelės, pastatų stogus dengusios lovinės ir karnizinės čerpės. Salėje šalia rūmų pamatų eksponuojamos medinių vandentiekio vamzdžių dalys, drenažo kolektorius, latakas, XVI a. vidurio šulinys ir šulinyje aptiktas medinis kubilas. Šalia rūmų iš pietinės pusės XVI a. buvo įrengti tvenkiniai, o palei pietinį korpusą – drenažo sistema. Šeštoje salėje pristatomi pagrindiniai istoriniai Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro valdymo metų įvykiai, jo tapimas ne tik Lietuvos valdovu, bet ir Lenkijos karaliumi, nagrinėjamas valdovo rezidencijos lokalizacijos klausimas. Šalia stendų eksponuojamas maketas atspindi jau Žygimanto Senojo laikais statytų rūmų modelį – tai tarsi įvadas į pirmame aukšte prasidedančią pilies kaip rezidencijos ekspozicijos dalį. Vitrinoje rodomi rūmų aplinkoje rasti archeologiniai radiniai: prabangi Venecijos meistrų darbo taurė, pramogų elementai, dubeniniai ir pirmieji, jau renesansinių bruožų turintys plokštiniai kokliai, dubeninių koklių krosnies modelis. Septintoje salėje lankytojai turi galimybę pamatyti XVI a. pabaigoje – XVII a. šalia rūmų geltonomis plytomis grįsto grindinio fragmentą ir XVII a. pabaigoje – XVIII a. pradžioje statyto vieno aukšto mūrinio namo, matomo XVIII a. pabaigos Pranciškaus Smuglevičiaus piešiniuose, pamatus. Šioje salėje trumpai pristato-

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

mas valdovo ar kitų didikų atvykimas į Vilniaus pilį, su tuo susijusios tradicijos ir susiformavęs valdovų kelio maršrutas per Vilnių. Aštuntoje ir devintoje salėse galima apžvelgti eksponuojamus autentiškus rūmų rūsių mūrus, slaptos sraigtinės laiptinės sienos viduje liekanas ir Ankstyvosios mūrinės pilies gynybinės sienos mūrus. Čia pat ant betoniniu gaubtu ateities kartoms apsaugoto netyrinėto kultūrinio sluoksnio eksponuojamas XV a. – XVI a. pradžios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilių žemėlapis, iš viso 157 simbolinėmis pilių ir bokštų figūrėlėmis vaizduojantis valdovų ir didikų pilis. Maketo autorius – istorikas Vytautas Volungevičius. Dešimta, vienuolikta ir dvylikta salės skirtos Žygimanto Senojo, Bonos Sforcos ir Žygimanto Augusto rūmų statybai, plėtrai bei pagrindiniams to meto įvykiams, susijusiems su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinio ir kultūrinio gyvenimo peripetijomis. Tai bene pats ryškiausias rezidencijos plėtros ir perstatymų etapas, susijęs su Renesanso įsigalėjimu Vilniuje. Svarbiausi šio laikotarpio pokyčiai atsispindi demonstruojamame XVI a. vidurio – XVI a. antros pusės Vilniaus pilių makete, kuriame matyti jau keturių korpusų rūmai, Žygimanto Augusto padidintas arsenalo pastatų kompleksas, Šv. Barboros bažnyčia, Mikalojaus Radvilos Rudojo rūmai šalia Pilies kalno šlaito ir slapta galerija-koridorius, jungiantis šiuos rūmus su valdovo rezidencija. Šios epochos rūmų architektūros elementai – profiliuotos detalės iš konglomerato, vietinių akmenų, skaldytų iš netoli Vilniaus esančios Bistryčios telkinių, – eksponuojami atvirai, o vitrinose pristatoma XVI a. keramika, virtuvės ir stalo indai, sanitarijos reikmenys, greičiausiai egzotiškiems šilumą mėgstantiems ar kambariniams augalams naudoti vazonai. Vienoje vitrinoje rodoma surinkta mikroarcheologinė medžiaga – tai latrinose ir grunte rastos įvairių augalų – vynuogių, žemuogių, aviečių – sėklos, lazdynų ir graikinių riešutų kevalai, slyvų ir vyšnių kauliukai, rugių ir lęšių grūdai. Kitoje vitrinoje galima išvysti rūmų statybos įrankius: laužtuvą, mentelę, semtuvą ir kastuvą žemei kasti ar skiediniui maišyti, tinkuotų ir dažytų smulkiosios architektūros detalių iš konglomerato, Italijos renesansui būdingą augaliniu ornamentu puoštą detalės fragmentą iš opokos. Bene įspūdingiausi eksponatai – renesansiniai krosnių kokliai, kuriuose atspausti siužetai, sukurti pagal žinomų XVI a. Europos menininkų – Izraelio van Mekenemo (Israhel van Meckenem), Virgilijaus Solio (Virgilius Solis), Georgo Penco (Georg Pencz), Hanso Sebaldo Behamo (Hans Sebald Beham), Nikoleto da Modenos (Nicoletto da Modena) ir kitų – kūrinių pirmavaizdžius. Remiantis šiais kokliais, parengtos penkių krosnių rekonstrukcijos, jos stovi antro ir trečio aukštų menėse (krosnių rekonstrukcijų autorius dr. Gintautas Rackevičius). Vienoje vitrinoje eksponuojami ir prabangiausi radiniai: auksiniai žiedai, inkrustuoti deimantu ir rubinu, auksinė grandinėlė, aprangos papuošimo detalė, pinta iš aukso siūlų, reto juodojo gintaro – gagato – karolis ir archeologinėje medžiagoje itin retai išliekančios aprangos detalės: šilko, aksomo, damasto audinių liekanos, veltos vilnos (fetro) skrybėlė. Salės gale ant sienos pristatoma Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų genealoginė schema,

joje pažymėti svarbiausi valdovų giminių atstovai ir jų giminystės ryšiai su Europos monarchų šeimomis. Schemos autorius – muziejaus istorikas Eimantas Gudas. Tryliktoje salėje pristatomi Lietuvą valdę Henrikas Valua, Steponas Batoras ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės soste pradėjusi įsigalėti Vazų dinastija. Stenduose aptariami pagrindiniai šių valdovų išrinkimo niuansai, politikos bruožai, pasiektos pergalės, šeiminiai santykiai. Salėje eksponuojama architektūrinė detalė – sandriko fragmentas iš švediško smiltainio su Vazų herbu ir XVII a. būdinga uždara karūna virš jo. Herbą supa Aukso Vilnos ordino grandinė. Šis akmuo puošė vieną rūmų salės sieną, kuri buvo rekonstruota ir įrengta greičiausiai po 1610 m. gaisro. Herbinė kompozicija veikiausiai buvo auksuota ir sidabruota. Tai vienas įspūdingiausių Valdovų rūmų akmeninių architektūrinių elementų. Vilniaus rezidencijos pokyčiai atsispindi teritorijos makete, o vitrinose eksponuojami XVI a. pabaigos – XVII a. pirmos pusės kokliai su žmogaus jutimus išreiškiančiomis alegorijomis: Visus (Rega), Auditus (Klausa), Odoratus (Uoslė), Gustus (Skonis), Tactus (Lytėjimas), kokliai su augalo motyvu ir 1583 m. data, taip pat itin retai archeologinėje medžiagoje išliekantys stiklo dirbiniai: taurės, buteliukai, langų stiklai. Viena vitrina skirta rūmų teritorijoje rastai XVI a. pabaigos – XVII a. pirmos pusės kariuomenės ir valdovo apsaugos būrių ginkluotei. Čia eksponuojami šarvų fragmentai, dagtinių muškietų spynos, ratukinių spynų plokštės ir jų spyruoklių prisukimo raktai su ažūrine puošyba, kulkos ir jų liejimo formelės, pikų antgaliai, patrankų sviediniai ir granatos. Keturiolikta salė supažindina su Vladislovo Vazos ir Jono Kazimiero Vazos valdymu, pristato architektūrinius ir kultūrinius laimėjimus: Šv. Kazimiero koplyčios užbaigimą ir pirmus operos pastatymus. Paskutiniame stende apibendrintas Vilniaus Žemutinės pilies užgrobimas ir šešerius metus trukęs maskvėnų įgulos šeimininkavimas, kai pilis ir rūmai buvo išgrobstyti ir apgriauti. Taip prasidėjo rūmų nykimo periodas. Galop jie buvo visiškai nugriauti. Vitrinose eksponuojami išgrobstytų rūmų griuvenose aptikti įvairiaspalvio marmuro, klinties, smiltainio detalių fragmentai, XVII a. Sapiegų, Radvilų ir kitų didikų kokliai, keramikos dirbiniai, tarp kurių išsiskiria portugališko fajanso lėkštė, dekoruota mėlyno kobalto pigmento piešiniu. Visoje Europoje išplitusios meninės rytietiškos formos susiliejo su vyraujančiu baroko stiliumi ir įgavo savitų egzotiškų formų. Akivaizdu, kad orientalizmo mados poveikis ir balta bei mėlyna spalvos neaplenkė ir Vazų dinastijos valdomos Vilniaus rezidencijos. Gretimoje vitrinoje pristatomi baltos ir mėlynos spalvų glazūra dengti XVII a. pirmos pusės vietos keramikų pagamintų krosnių kokliai, puošti dailiojoje islamo tekstilėje labai madingais ir populiariais gvazdikų bei jų puokščių motyvais. Šioje salėje I maršruto ekspozicija nutrūksta prie XIX a. pradžios ant didžiųjų kunigaikščių rūmų rytinio korpuso sienų užstatyto dvarelio. Šio pastato viduje išlikusios autentiškos pirmo aukšto grindys, židinio vieta ir koridoriaus-galerijos, jungusios Valdovų rūmus su greta stovėjusiais Mikalojaus Radvilos Rudojo rūmais, liekanos, pirmo aukšto sienų ir autentiškų langų atodangos bus atvertos tik baigus Valdovų rūmų atkūrimo darbus.

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

Dalius Avižinis

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Katedros a. 4, LT-01143 Vilnius d.avizinis@valdovurumai.lt

VALDOVŲ RŪMŲ ISTORINIŲ REPREZENTACINIŲ INTERJERŲ EKSPOZICIJOS RENGIMAS 2013 m. liepos 6 d. Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai pagaliau atvėrė savo plačius vartus. Ilgai rengtas kultūros objektas sulaukė pirmųjų lankytojų, jie turėjo galimybę susipažinti su naujomis ekspozicijomis. Šiame straipsnyje bus stengiamasi apžvelgti, kaip buvo kuriama Valdovų rūmų muziejaus istorinių reprezentacinių interjerų ekspozicija. Ši užduotis nebuvo lengva, nes Lietuvoje nėra daug pastatų, kuriuose būtų išlikęs autentiškas XVI–XVII a. interjeras. Ir pačiuose didžiųjų kunigaikščių rūmuose patalpų vidus įvairiais laikais buvo pertvarkomas, keičiamas. Dėl daugybės nepalankių istorinių aplinkybių, o kartais gal ir dėl natūralių procesų Lietuvoje nėra tokių išlikusių XVI–XVII a. interjero pavyzdžių, kokiais galime gėrėtis Italijoje, Čekijoje ar kitose Europos valstybėse. Nelabai palanki situacija ir dėl šaltiniuose pateikiamos informacijos glaustumo. Taip, yra nemažai šaltinių – sąskaitų, daiktų sąrašų ir pan., tačiau net ir juos pasitelkus nelengva įsivaizduoti, kaip atrodė valdovų rezidencijos patalpos. Vis dėlto interjerų kūrimas, kaip ir atkūrimas – tęstinis procesas. Tad ir interjerų ekspoziciją bus galima tobulinti. Vadinamojo II maršruto, arba Valdovų rūmų atkurtų istorinių reprezentacinių interjerų, ekspozicijos ištakos siekia 1999 metus. Dar nepradėjus muziejaus statybos darbų, buvo svarstoma, kokios ekspozicijos galėtų būti atkurtuose Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose. 1999 m. Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys parengė Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų pritaikymo gaires. 2001 m. balandžio 18 d. Kultūros ministerijai buvo pavesta parengti Valdovų rūmų atkūrimo ir paskirties koncepciją. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ji buvo patvirtinta 2001 m. spalio 17 dieną. 2002 m. spalio 2 d. Lietuvos dailės muziejui buvo pavesta parengti konkrečią programą, kurioje būtų nusakyta, kokios turėtų būti atkurtos rezidencijos ekspozicijos, paskirtis ir funkcijos. 2003 m. Lietuvos dailės muziejaus direktorius R. Budrys su muziejaus darbuotojais Vytautu Balčiūnu, dr. Vydu Dolinsku ir Aleksandru Kulikausku parengė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų interjerų atkūrimo ir pritaikymo reprezentacinėms, muziejinėms ir edukacinėms funkcijoms programą. Joje buvo siūloma „Rūmų pietų ir rytų korpusų antrame bei trečiame aukštuose įrengti atkurtų istorinių erdvių ir hipotetinių interjerų ekspoziciją, numatytą Koncepcijoje (III.8) ir atspindinčią tris pagrindines Rūmų egzistavimo stilistines epochas – Gotiką, Renesansą ir ankstyvąjį Baroką“. Kartu pabrėžiama, kad greta autentiškų ir atkurtų

VOLUMEN

III

1. Barokinės audiencijų, arba Sosto, salės ekspozicijos rengimo darbai 2013 m., fotografas Vytautas Abramauskas

interjero elementų būtų galima eksponuoti taikomosios ir dekoratyvinės dailės vertybes, kurios chronologiškai ir savo meniniu lygiu tiktų ekspozicijai. 2004 m. Lietuvos dailės muziejuje buvo įkurtas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų interjerų ir ekspozicijų skyrius, jam vadovauti paskirtas dr. V. Dolinskas. Šio skyriaus pagrindiniai uždaviniai buvo pirmiausia parengti būsimo Valdovų rūmų muziejaus ekspozicijas, ieškoti vertybių, kurios tiktų būsimam rūmų interjerui. Skyriaus darbuotojai nuolat konsultavosi su įvairiais specialistais: restauratoriais, menotyrininkais, Lietuvos ir užsienio muziejininkais. Pamažu atsirado pirmieji eksponatai – už Lietuvos valstybės ir Valdovų rūmų paramos fondo sukauptas lėšas jie buvo įsigyjami būsimam muziejui. Nemažai eksponatų padovanojo privatūs asmenys. 2003–2005 m. buvo surengtos penkios tiriamosios ekspedicijos, Valdovų rūmų atkūrimu besirūpinančių institucijų atstovai lankėsi Lenkijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Vengrijoje, Austrijoje, Italijoje, Ukrainoje ir Vokietijoje. Per ekspedicijas buvo lankomos išlikusios gotikinės, renesansinės ir barokinės rezidencijos, atkurti istoriniai statiniai, domėtasi su rekonstrukcijomis susijusiomis problemomis ir jų sprendimo būdais. Aplankyta nemažai muziejų, domėtasi vertybių eksponavimo naujovėmis, lankytojų aptarnavimu ir kitais klausimais. Labai svarbu buvo

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

2. Įrengtas Barokinis itališkasis valdovo kambarys, fotografas Vytautas Abramauskas

susipažinti su išlikusių autentiškų interjerų pavyzdžiais, taip pat pamatyti, kaip įvairiose šalyse mėginama atkurti XVI–XVII a. interjerus. 2007 m. sausio 29 d. Lietuvos dailės muziejaus ir Pilių tyrimo centro „Lietuvos pilys“ specialistai, konsultuodamiesi su Projektavimo ir restauravimo instituto architektais bei Vilniaus pilių direkcijos atstovais, parengė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų III aukšto salių interjerų ir ekspozicijų plano suvestinę schemą su komentarais. Šiame dokumente pirmą kartą pateikti Valdovų rūmų trečio aukšto salių planai su siūlomų eksponatų buvimo vietomis, taip pat numatytos patalpų funkcijos. Remiantis schema, trečiame aukšte siūloma įrengti renesansinį didžiosios kunigaikštienės kabinetą, ankstyvojo Baroko didžiosios kunigaikštienės miegamąjį, didžiąją menę, kuri galėtų būti skirta reprezentaciniams renginiams, dvi renesansines antikameras, manieristinę ir ankstyvojo Baroko antikamerą, ankstyvojo Baroko audiencijų (sosto) salę ir audiencijų kabinetą, ankstyvojo Baroko didžiojo kunigaikščio biblioteką (kunstkamerą), ankstyvojo Baroko didžiojo kunigaikščio kabinetą. Schemos komentaruose išdėstyti poreikiai, akcentuota, kokio tipo eksponatų verta įsigyti. 2007 m. vasario 23 d. Lietuvos dailės muziejaus ir Pilių tyrimo centro „Lietuvos pilys“ specialistai parengė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų II aukšto salių interjerų ir ekspozicijų plano suvestinę schemą su komentarais. Buvo siūloma antrame aukšte įrengti renesansinius privačius valdovės ir vaikų apartamentus, gotikinius arba renesansinius privačius valdovės apartamentus, gotikinę sargybinę, gotikinę antikamerą, renesansinę žemutinę reprezentacinę salę, renesansinę sargybinę-laukiamąjį, renesansinį kanclerio kambarį,

renesansinį valdovo sekretoriatą, Žygimanto Vazos kambarį-kabinetą, pereinamąją patalpą, vedančią į Šv. Kazimiero koplyčią, ankstyvojo Baroko privatų valdovo kabinetą, ankstyvojo Baroko didžiojo kunigaikščio miegamąjį, ankstyvojo Baroko garderobo kambarį. Kaip ir ankstesnėje schemoje, buvo pateikti siūlymai, kokie eksponatai galėtų būti tam tikroje salėje, nurodyta galima jų vieta. Atsižvelgiant į patalpų funkcijas siūlyta eksponuoti valdovų, valstybės pareigūnų portretus arba jų kopijas (pavyzdžiui, žemutinėje sosto salėje – Bonos Sforcos ir Žygimanto Senojo, kanclerio kambaryje – Leono Sapiegos ir Stanislovo Albrechto Radvilos). Be patalpų planų, buvo pateiktos Projektavimo ir restauravimo instituto parengtos salių išklotinės su galimais eksponatais. Abi schemos buvo patvirtintos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo ir paskirties klausimų komisijos. Be abejo, 2007 m. neturėta pakankamai eksponatų visoms salėms, nebuvo nutapytos visos valdovų ir didikų portretų kopijos, tačiau šie dokumentai buvo pagrindas tolesniems darbams. Buvo galima kryptingai ieškoti eksponatų, bandyti juos įsigyti arba deponuoti iš kitų muziejų ir privačių asmenų bei vykdyti kitus darbus. Valdovų rūmų istorinių interjerų ekspozicijos rengimo darbai suaktyvėjo 2009 m., kai buvo įkurtas Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai. 2010 m. kovo 5 d. muziejaus direktorius dr. V. Dolinskas sudarė Valdovų rūmų istorinių reprezentacinių interjerų ekspozicijos parengimo darbo grupę. Jai priklausė muziejaus darbuotojai Gediminas Gendrėnas, Rasa Abramauskienė ir Dalius Avižinis. Šiai grupei, remiantis 2007 m. parengtomis Valdovų rūmų antro ir trečio aukštų suvestinėmis schemomis, buvo pavesta detalizuoti ekspozicijos planą, tikslinti eksponatų buvimo

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

vietas, parengti eksponatų aprašymus ir koordinuoti kitus su ekspozicijos įrengimu susijusius darbus. Buvo pradėta planuoti, kur geriausiai tiktų kiekvienas eksponatas. Valdovų rūmų pastatas tuo metu dar nebuvo baigtas statyti, vyko vidaus įrengimo darbai, todėl pirmiausia buvo gerai išanalizuoti planai ir sienų išklotinės. Eksponuojant vertybes pirmiausia stengtasi, kad jos chronologiškai ir stilistiškai derėtų tarpusavyje, tiktų prie patalpų vidaus puošybos. Norint sukurti Gotikos, Renesanso ir ankstyvojo Baroko pojūtį, buvo analizuojami įvairūs ikonografiniai šaltiniai, XV–XVII a. tapybos darbai, kuriuose vaizduojamas to meto interjeras, remtasi ikonografija, kurioje vaizduojama Lietuvos ir Lenkijos valdovų aplinka. Atsakymus į daugelį klausimų pavyko rasti ilgamečio Viktorijos ir Alberto muziejaus (Londonas, Jungtinė Karalystė) darbuotojo Piterio Torntono (Peter Thornton) interjerui skirtuose veikaluose. Labai pagelbėjo Lenkijos kolegų patirtis, ypač daug konsultuotasi su Vavelio karališkosios pilies ir Varšuvos karališkosios pilies specialistais, ne kartą buvo lankomos šios rezidencijos, analizuojama ten esanti atkurtų interjerų ekspozicija. Nuolat buvo einama į konkrečią Valdovų rūmų patalpą ir analizuojami įvairūs kylantys klausimai. Pirminiai eksponatų išdėstymo planai buvo tikslinami Valdovų rūmų antro ir trečio aukštų salėse, vyko posėdžiai, juose ekspozicijos rengimo grupė su muziejaus direktoriumi tikslino eksponatų išdėstymo planą. Svarbu pabrėžti, kad Valdovų rūmams įsigytos vertybės nuo 2005 m. liepos 6 d. buvo eksponuojamos Lietuvos dailės muziejaus padalinyje Taikomosios dailės muziejuje. Paroda buvo kelis kartus atnaujinta, papildyta ir veikė iki 2013 metų. Rengiant parodą ir vykdant atnaujinimo darbus išryškėjo nemažai vertybių eksponavimo galimybių, vėliau jas pavyko sėkmingai išnaudoti Valdovų rūmuose. 2013 m. balandžio 28 d. Taikomosios dailės muziejuje nustojo veikti paroda „Valdovų rūmų lobynas: Lietuvos ir Europos paveldo klodai“. Dar parodai veikiant, 2013 m., dalis muziejaus eksponatų, pavyzdžiui, gobelenai, buvo išimami iš ekspozicijos ir Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centre tvarkomi, pritaikomi eksponuoti Valdovų rūmų muziejuje. Pasibaigus parodai, muziejaus darbuotojai supakavo eksponatus ir prie kiekvieno pridėjo kortelę, kurioje buvo įrašyta, į kurį aukštą ir kurią patalpą numatoma vežti. Visas darbas turėjo vyko gana greitai – jau gegužės 28 d. buvo pradėta vežti eksponatus iš Taikomosios dailės muziejaus. 2013 m. birželio 6 d. Valdovų rūmų muziejaus trečiame aukšte buvo pakabintas pirmas eksponatas – gobelenas „Agamemnonas priešais Apolono altorių“. Birželį buvo atvežti kiti eksponatai iš saugyklos ir Prano Gudyno restauravimo centro, deponuota vertybių iš Lietuvos dailės muziejaus. Galima sakyti, kad iki pat paskutinės minutės virė darbas. Remiantis parengtu eksponatų išdėstymo planu, buvo kabinami gobelenai, paveikslai, grafikos darbai, į vietas statomi baldai ir kitos vertybės. Rengiant ekspoziciją talkino profesionalūs scenos dailininkai Marijonas Budnikas, Algimantas Kensminas ir Grasiela Kriaučiūnaitė – jie sukūrė ir pagamino baldakimą, įrangą ginklams eksponuoti bei įvairių pakylų. Labai daug specialistų dirbo su stacionariais interjero elementais. Krosnių rekonstruk-

VOLUMEN

III

cijas pagal dr. Gintauto Rackevičiaus projektus pagamino Vilniaus dailės akademijos specialistai (vadovaujami doc. Sauliaus Jankausko), Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakulteto grupė (vadovaujama doc. Remigijaus Sederevičiaus ir prof. Aldonos Keturakienės), Vilniaus puodžių cechas (vadovaujamas Dainiaus Strazdo), AB „Dvarčionių keramika“ (koordinavo Viktoras Gritkus) ir UAB „Ugniavietė“ (vadovė Aelita Bielinytė). Raktinius skliautų akmenis sukūrė skulptorius Rokas Naujalis (UAB „Rūpintojėlis“), tapytus frizus – Audronė Kaušinienė, Paulius Kuodis ir IĮ „Archeodomus“ kolektyvas. Austinis frizas, eksponuojamas Didžiojoje renesansinėje menėje, sukurtas UAB „Audėjas“ (vadovas Jonas Karčiauskas). Pagal išlikusius originalius pavyzdžius UAB „Restauracija“ (vadovas Kęstutis Vaikšnoras) ir UAB „Šviesos lankas“ (vadovas Virgilijus Antanas Makačinas) pagamino sietynų kopijas. Langų vitražus kūrė Edita Radvilavičiūtė-Utarienė ir Almantas Utaras. Sietynų ir bra kopijas paskolino Varšuvos karališkoji pilis. Eksponatus nuolatinei rūmų interjero ekspozicijai deponavo Lietuvos dailės muziejus, Varšuvos karališkoji pilis, Vavelio karališkoji pilis, kolekcininkai Edmundas Armoška ir Edmondas Kelmickas. Būtų sudėtinga paminėti visus muziejaus darbuotojus ir kolegas iš Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centro, kurie negailėdami jėgų ir laiko dirbo įrengiant naująją ekspoziciją. Pirmieji lankytojai šios veiklos rezultatą galėjo įvertinti 2013 m. liepos 6 dieną. Nors Valdovų rūmų statybos darbai dar nebuvo baigti, įrengtoje dalyje lankytojai galėjo apžiūrėti nemažai atkurtų Gotikos, Renesanso ir ankstyvojo Baroko patalpų pavyzdžių. Antrame aukšte buvo įrengta Gotikinė sargybinė, Gotikinė antikamera, Renesansinė audiencijų menė, arba Žemutinė reprezentacinė salė, Renesansinis priešsalis, Renesansinis valstybės kanceliarijos kambarys, Renesansinis raštinės kambarys, Barokinis itališkasis valdovo kambarys, Perėjimas į privačius apartamentus ir į Vilniaus katedrą. Trečiame aukšte buvo įrengta Didžioji renesansinė menė, Pirmoji renesansinė antikamera, Antroji renesansinė antikamera, Trečioji manieristinė antikamera, Barokinė audiencijų, arba Sosto, salė, Barokinis prancūziškasis audiencijų kabinetas. Atkurtuose Valdovų rūmuose siekta eksponuoti kuo daugiau autentiškų XVI–XVII a. vertybių. Šiuo metu tai vieta, kurioje galima pasigrožėti įspūdinga Gotikos, Renesanso ir Baroko gobelenų kolekcija, vertingų baldų ir kitų taikomosios dailės kūrinių pavyzdžiais. Muziejuje įrengtos patalpos leidžia įsivaizduoti, kaip galėjo atrodyti interjeras rezidencijos funkcionavimo laikais. Be abejo, reikia pripažinti, kad vidaus įrengimo darbai dar nėra baigti. Jau dabar planuojama dalies patalpų sienas dekoruoti audiniais, kuriuose panaudota XVI–XVII a. ornamentika. Tokio tipo audiniai jau specialiai pagaminti stambiausioje Lietuvos audimo įmonėje „Audėjas“. Daugelio Valdovų rūmų patalpų lubas ateityje planuojama papildomai dekoruoti tapybos elementais. Visiems šiems darbams reikia laiko, papildomų tyrimų ir investicijų. Taigi, kaip jau buvo minėta straipsnio pradžioje, interjero įrengimas – tęstinis procesas. Jau dabar galima džiaugtis esama kolekcija ir atkurtų interjerų ekspozicija, o ateityje ji taps dar patrauklesnė.

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

Gintautas Striška

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Katedros a. 4, LT-01143 Vilnius g.striska@valdovurumai.lt

MOKSLINIŲ TYRIMŲ CENTRO VEIKLA Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų Mokslinių tyrimų centrą, kaip ir anksčiau1, sudarė Archeologijos, Architektūros, Kultūros ir dailės istorijos, Restauracinės priežiūros ir Archyvavimo grupės. Vykstant kadrų kaitai 2012–2013 m. Mokslinių tyrimų centrą paliko keli specialistai, pasikeitė ir kelių grupių administratoriai: nuo 2012 m. pradžios Restauracinės priežiūros grupės administratoriaus pareigas ėjo restauratorė Jurgita Kalėjienė, o nuo rugpjūčio ją pakeitė restauratorius Mantvidas Mieliauskas. 2013 m. kovą Kultūros ir dailės istorijos grupės administratorių dr. Liudą Glemžą pakeitė jaunas istorijos specialistas Eimantas Gudas. 2012–2013 m. Mokslinių tyrimų centras tęsė ankstesniais metais pradėtus darbus. Nemažai padaryta koordinuojant leidybos projektus ir dirbant su jais. Pasirodė Stasio Abramausko knyga2, kurios tekstas išverstas iš rusų kalba apgintos disertacijos mašinraščio. Be disertacijoje pateikiamų originalių įžvalgų apie XIII–XVI a. Lietuvos mūro architektūrą, knyga papildyta autoriaus bibliografija ir architekto dr. Napaleono Kitkausko bei istoriko dr. Vydo Dolinsko įvadiniais tekstais apie disertacijos autorių. Nemažai darbo, ypač atrenkant ir spaudai rengiant fotografijas, įdėta leidžiant beveik visus Valdovų rūmų muziejaus leidinius, tarp jų ir dr. Gintauto Rackevičiaus monografiją3. Tai antras Valdovų rūmų muziejaus rinkinių medžiagą analizuojantis veikalas, kuriame pristatomi XVI a. renesansinių koklių tyrimai, koklių analogai Lietuvoje ir užsienyje, krosnių rekonstrukcijų projektai ir jų įgyvendinimas atkurtuose Valdovų rūmuose. Abu leidiniai išleisti gavus dalinį Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos finansavimą spaudos darbams. Beveik visų Valdovų rūmų muziejaus skyrių pastangomis 2012 m. surinktas ir išleistas „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų kronikos“ (toliau – „Kronika“) antrasis tomas, kuriame pristatoma 2011 m. Valdovų rūmų muziejaus veikla. Bene didžiausią indėlį, be straipsnių autorių, įdėjo Valdovų rūmų muziejaus leidybos administratorė-redaktorė Laima Kunickytė. Muziejaus gyvenimo kroniką pristatančiame leidinyje išsamiai apžvelgti visų pagrindinių skyrių darbai, publikuoti muziejaus darbuotojų ir kitų istorijos tyrinėtojų moksliniai straipsniai. Pastaruoju metu Vilniaus pilių teritorijos tyrimus atspindinčių straipsnių, ypač archeologijos tema, nebuvo gausu, todėl džiugu, kad arche1 Apie Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų padalinio – Mokslinių tyrimų centro – įkūrimą žr. Striška G. „Mokslinių tyrimų centro veikla 2011 m.“, in: Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, vol. II: MMXI, comparavit G. Striška, Vilnae, MMXII, p. 64–69. 2 Abramauskas S. Mūrinės statybos raida Lietuvoje XIII–XVI a., Vilnius, 2012. 3 Rackevičius G. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Vilniuje. XVI a. koklinių krosnių rekonstrukcija. XVI a. koklių katalogas, Vilnius, 2012.

ologai tampa nuolatiniais šio periodinio leidinio autoriais. Čia reikėtų paminėti vyresniojo muziejininko-archeologo Egidijaus Ožalo ir rinkinio saugotojos-tyrinėtojos Eglės Zaveckienės parengtą straipsnį apie Gotikos koklius ir jų radimvietes Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje, taip pat vyresniosios muziejininkės-archeologės Rasos Valatkevičienės su bendraautoriais parengtą rūmų prieigose rastų brangakmenių tyrinėjimus pristatantį straipsnį. Atskirai reikėtų paminėti Mokslinių tyrimų centro Archeologijos grupės administratoriaus-vyresniojo muziejininko dr. Povilo Blaževičiaus aktualią mokslinę veiklą ir tyrimų pagrindu su bendraautoriais parengtus straipsnius apie medžioklinius paukščius4 bei Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų gyventojų parazitologinę aplinką5. Tai labai vertingi pradėtų tarpdalykinių tyrinėjimų rezultatų apibendrinimai, pristatantys archeologinių tyrinėjimų medžiagos interpretavimo ir tyrimų galimybes. Iš istorinių tyrinėjimų išsiskiria dr. V. Dolinsko straipsnis apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Kuršo kunigaikštystės santykius XVI–XVIII amžiuose. Iš esmės Kuršo kunigaikštystės tema jau seniai buvo nagrinėta, todėl tikimasi, kad straipsnis suaktualins ir grąžins Kuršo kunigaikštystės istorijos tyrinėjimus į Lietuvos istorijos tyrinėtojų akiratį. Vertingi ir „Kronikoje“ publikuojami 2011 m. spalio 19 d. vykusios tarptautinės mokslinės konferencijos „Vazų epocha Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“ pranešimų pagrindu parengti straipsniai. 2012-aisiais, po ilgiau nei metus trukusių organizacinių darbų, Valdovų rūmų muziejus, Lietuvos istorijos institutas ir Vilniaus universitetas surengė tarptautinę mokslinę konferenciją „Lietuva–Lenkija–Švedija: Europos dinastinės jungtys ir istoriniai-kultūriniai ryšiai“, skirtą prieš 450 metų (1562 m. spalio 4 d.) Vilniuje įvykusių Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto sesers Kotrynos Jogailaitės ir Suomijos kunigaikščio Jono Vazos vedybų sukakčiai paminėti. Konferencija vyko 2012 m. spalio 4–5 d., prelegentai perskaitė 20 pranešimų6. Renginyje dalyvavo vieni žymiausių ir aktyviausių istorijos tyrinėtojų iš Lietuvos, Danijos, Lenkijos, Švedijos, Didžiosios Britanijos, Italijos ir Vokietijos. Pranešimų pagrindu 2014 m. parengtas konferencijai skirtas leidinys. 4 Blaževičius P., Rumbutis S., Zarankaitė T. „Medžiokliniai, medžiojamieji ir naminiai paukščiai Vilniaus pilyje XIV–XVI a. naujausių tyrimų duomenimis“, in: Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, vol. II, p. 299–319. 5 Blaževičius P., Žiliukienė J. „Vilniaus Žemutinės pilies gyventojų parazitologinė aplinka – tyrimų rezultatai ir archeoparazitologijos perspektyvos“, in: Lietuvos archeologija, 2013, t. 39, p. 53–72. 6 Daugiau informacijos apie konferenciją ir konferencijos programą žr. http://www.valdovurumai.lt/ lankytojams/renginiai/tarptautine-moksline-konferencija-lietuva-lenkija-svedija-europos-dinastines-jungtys-ir-istoriniai-kulturiniai-rysiai#.UTW3O6JdCSr.

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

Mokslinių tyrimų centro specialistai dalyvavo ir kitų institucijų Lietuvoje, Latvijoje, Lenkijoje, Čekijoje, Nyderlanduose bei Vokietijoje surengtose mokslinėse konferencijose. Skaityti pranešimai architektūros, archeologijos ir dendrochronologijos klausimais. Džiugu, kad mokslinius pranešimus rengia ir konferencijose dalyvauja ir kitų muziejaus skyrių darbuotojai. Vien per pastaruosius dvejus metus muziejaus specialistai konferencijose perskaitė 26 pranešimus. 2012–2013 m. Restauracinės priežiūros grupė restauravo 374 ir konservavo 5 266 archeologinius radinius7. Per šiuos metus, ypač ruošiantis ekspozicijai, atliktas milžiniškas darbas: konservuota, klijuota, ieškota individualių eksponatų eksponavimo sprendimų, valyti ir ruošti fotografuoti keraminiai dirbiniai, ypač kokliai, jų nuotraukos bus naudojamos ne tik Valdovų rūmų muziejaus leidiniuose, bet ir kitose institucijose dirbančių tyrinėtojų rengiamose archeologinės medžiagos studijose. Restauracinės priežiūros grupė aktyviai dalyvavo Valdovų rūmų muziejaus surengtose parodose: prižiūrėjo eksponatus, priėmė juos ir ruošė gabenti bei eksponuoti. Taip pat muziejaus restauratoriai baigė restauruoti Šiaulių „Aušros“ muziejaus eksponatus, dviašmenį kalaviją iš Jonavos krašto muziejaus, priėmė konservuoti ir restauruoti Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus eksponatą (medinį šulinį iš Žardės tyrinėjimų). Restauracinės priežiūros grupės restauratorė Bronislava Kunkulienė pagal dr. Gintauto Rackevičiaus rekonstrukcinius projektus sukūrė trijų XVI a. koklinių krosnių penkis kartus sumažintus maketus, o restauratorius Rimvydas Derkintis – keturių Lietuvos didžiųjų kunigaikščių karūnų kopijas. Šios rekonstrukcijos skirtos ekspozicijai ir edukacinei veiklai. Archeologai rinko medžiagą apie pirmuosius pilies mūrus, medinio užstatymo raidą, vykdė įvairius Valdovų rūmų teritorijoje rastų radinių (vėliau tapo muziejaus eksponatais) tyrimus. Vien Lietuvos prabavimo rūmuose atlikti 14 eksponatų metalo sudėties tyrimai. Su restauratoriais Prano Gudyno restauravimo centre tirta metalizuotų siūlų pirminė sudėtis, tekstilės eksponatai, Vilniaus universiteto Geologijos ir geografijos instituto Radioizotopinių tyrimų laboratorijoje atlikti rūmų vidiniame kieme rasto sudegusio pastato liekanų radiokarbono tyrimai. Muziejaus Dendrochronologijos laboratorijoje 2012–2013 m. atlikta 50 pavyzdžių analizė, nustatyta 60 archeologinių eksponatų medienos rūšis. Parengta ataskaita „Medienos dendrochronologinių tyrimų duomenų katalogas, 2009–2011 m.“8 Architektūros grupė parengė naujus Žemutinės pilies teritorijos ir rūmų mūrinių pastatų planus. Tyrinėdama architektūrines detales, rastas Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų aplinkoje, Mokslinių tyrimų centro Architektūros grupės vyresnioji muziejininkė-administratorė Rasa Abramauskienė išmatavo, nubraižė ir aprašė 241 detalę iš konglomerato, smiltainio, klinties, granito, skiedinio, molio. Analizuotos medžiagos pagrindu parengta ataskaitos byla9 bus

7 Daugiau apie Restauracinės priežiūros grupės veiklą žr. šio leidinio sk. „Mokslinių tyrimų centro Restauracinės priežiūros grupės veikla“, p. 50–52.

panaudota rengiant architektūrinių detalių katalogą. Taip pat ši specialistė parengė rūmų tyrimams pažinti labai aktualią 1987– 2010 m. tirtų plotų suvestinę bylą, kurią sudaro 49 tyrinėtų vietų brėžiniai10. Bene pagrindinė pastarųjų metų Mokslinių tyrimų centro veiklos užduotis – darbas su nuolatinių Valdovų rūmų muziejaus ekspozicijų medžiaga. Nusprendus muziejų atverti 2013 m. vasarą, parengti ekspoziciją buvo prioritetinis uždavinys. 2012 m. ir 2013 m. pirmoje pusėje užbaigta ir apibendrinta anksčiau surinkta istorinė ir archeologinė medžiaga, kiti duomenys, sukurtos ankstyvuosius mūrus ir autentiškas rūmų erdves pristatančios etiketės, parengta vaizdo medžiaga11. Centro specialistai dalyvavo ir kitų parodų rengimo bei pristatymo darbe. Aktyviai dalyvauta eksponuojant stendinę parodą „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai ir jų atkūrimas“ Jonavoje, Pasvalyje, Punske, Seinuose, Taline, stendinę parodą „Kaip tai atsitiko Didžiajame mūšyje... Žalgirio atodangos“ Nalšios muziejuje, Švenčionyse. Su vyriausiąja fondų saugotoja Ėrika Striškiene, Rinkinių saugojimo ir apskaitos skyriumi, redaktore Laima Kunickyte ir programinės įrangos inžinieriumi Gediminu Letuliu jau nuo 2011 m. rudens Muziejaus interneto svetainėje rengiama virtuali paroda „Savaitės eksponatas“ – kas savaitę pristatoma po vieną Archeologijos ar Kultūros ir meno istorijos rinkinių eksponatą. Kasmet pristatyta po 52 įvairių epochų eksponatus. Centro specialistai buvo 2012 m. gegužės 17–rugpjūčio 26 d. Baltarusijos Respublikos nacionaliniame istorijos muziejuje Minske veikusios Valdovų rūmų muziejaus interjerų ekspozicijų įsigytų vertybių ir archeologinių radinių parodos „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai Vilniuje“ vieni koncepcijos autorių ir rengėjų. Mokslinių tyrimų centro bei Rinkinių saugojimo ir apskaitos skyriaus specialistai konsultavo Lietuvos ir užsienio studentus bei jaunuosius mokslininkus baigiamųjų darbų ir eksponatų tyrimų klausimais. Su Mokslinių tyrimų centro veikla ir Valdovų rūmų muziejaus fondais, jų tvarkymu bei saugojimu ir konkrečiais eksponatais supažindinti kitų Lietuvos, Latvijos, Baltarusijos, Lenkijos, Estijos, Australijos muziejų ir mokslo institucijų darbuotojai. Muziejaus mokslininkų tyrimai ir fondai pristatyti Vilniaus universiteto Istorijos ir Komunikacijos fakultetų bakalaurantams bei magistrantams, Vilniaus Gedimino technikos universiteto architektūros magistrantams. Teiktos konsultacijos Valdovų rūmų projekto grupei įvairiais su rūmų atkūrimu susijusiais klausimais. Mokslinių tyrimų centro specialistai aktyviai dalyvavo ir talkino Valdovų rūmų muziejaus kultūrinio gyvenimo renginiuose: tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje, knygų pristatymuose, koncertuose, gidų rengimo kursuose, festivalių „Tebūnie naktis!“ programose „Istoriniai naktinėjimai“ ir kt., skaitė viešas ir specialiąsias paskaitas muziejaus lankytojams bei akademinei bendruomenei.

8 Pukienė R. Medienos dendrochronologinių tyrimų duomenų katalogas, 2009–2011 m., Vilnius, 2012.

10 Abramauskienė R. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų archeologiniai tyrimai. 1987–2010 m. tirtų plotų planai, Vilnius, 2012.

9 Abramauskienė R. Architektūrinių detalių tyrimai, d. 1, Vilnius, 2012.

11 Ekspozicijos šiame leidinyje pristatomos atskirais straipsniais.

VOLUMEN

III

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

Mantvidas Mieliauskas

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Katedros a. 4, LT-01143 Vilnius m.mieliauskas@valdovurumai.lt

MOKSLINIŲ TYRIMŲ CENTRO RESTAURACINĖS PRIEŽIŪROS GRUPĖS VEIKLA Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų Mokslinių tyrimų centro Restauracinės priežiūros grupės prioritetiniai uždaviniai 2012–2013 m. buvo tie patys – išsaugoti radinius, aptiktus Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje. Restauracinės priežiūros grupėje dirbo šeši kvalifikuoti restauratoriai: I kategorijos restauratorė Rima Niunkienė, aukščiausios kategorijos restauratorė Deimantė Baubaitė, I kategorijos restauratorė Jurgita Kalėjienė, II kategorijos restauratorė Aušra Lukaitytė, II kategorijos restauratorius Dainius Šavelis, restauratorius Mantvidas Mieliauskas ir I kategorijos restauravimo technologė Aldona Skučienė (iki 2013 m.). Valdovų rūmų muziejuje konservuoti ir restauruoti metaliniai, keraminiai, stikliniai, mediniai, odiniai, kauliniai, raginiai, tekstilės, veltinio ir kt. archeologiniai radiniai. Atlikti šių radinių tyrimai: dalis jų atlikta Valdovų rūmų muziejaus specialistų, dalis – ir toliau bendradarbiaujant su kitomis įstaigomis: Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centro Mokslinių tyrimų skyriumi bei Lietuvos prabavimo rūmais. 2012 m. restauruoti 164, konservuoti 4 232 archeologiniai radiniai, 2013 m. – atitinkamai 210 ir 1 034 archeologiniai radiniai. Visi konservavimo ir restauravimo darbai dokumentuojami, papildomi nuotraukomis ir kitokiomis iliustracijomis. Ypatingiems objektams parengiami restauravimo pasai su išsamesniais aprašais, papildytais tyrimų ir kitokiomis iliustracijomis. Dokumentacija ir toliau suvedama į Valdovų rūmų muziejaus Informacinių technologijų skyriaus parengtą programą – sutvarkytų radinių skaitmeniniai aprašai vėliau taps prieinami daugiau Valdovų rūmų muziejaus mokslininkų ir muziejininkų, be to, ir jie patys galės papildyti aprašus vertinga informacija. 2012–2013 m. restauruota bei konservuota ir tokių objektų, kurie išsiskiria iš kitų tais metais tvarkytų Vilniaus Žemutinės pilies teritorijos radinių. Prie tokių objektų priskirtini restauratorės D. Baubaitės konservuoti ir restauruoti mediniai radiniai. Tai nuotekų kolektorius (XVI a.), kurio ilgis siekia apie 9 m ir kurio restauravimas truko beveik ketverius metus, darbui buvo sunaudota labai daug konservavimo medžiagų: 1 700 l dejonizuoto vandens, 1 300 kg cukraus, 170 l antiseptinio preparato. Dvi „apeiginės“ lazdos (XIV a.), kurių paskirtis nėra iki galo ištirta, tačiau jos išsiskiria tuo, kad tai vieninteliai pilnai išlikę objektai iš daugiau nei 100 to paties tipo radinių. Taip pat rentinis šulinys, kuris apie trejus metus buvo konservuojamas statomame Valdovų rūmų muziejuje, todėl konservavimo sąlygos buvo sudėtingos

1. Konservuojamas šulinys, XVI a. II p. (Vilniaus Žemutinės pilies 2002 m. tyrimai, 5 plotas, pietvakarių kampas, inv. Nr. 91, tyrimų autorius Egidijus Ožalas), fotografas Vytautas Abramauskas

2. Renesansinės krosnies frontoninio koklio su Vyčiu fragmentai prieš restauruojant ir restauruotas frontoninis koklis, XVI a. (Vilniaus Žemutinės pilies II oficinos 2004 m. tyrimai, inv. Nr. 611, 737, 738, 739, 740, 741, 743, tyrimų autorius Povilas Blaževičius), fotografas Vytautas Abramauskas

(1 il.). Šis eksponatas unikalus ir savo išsaugojimo istorija – šulinys buvo iškeltas ir konservuotas neišardytas. Dendrochronologiniais tyrimais nustatyta, kad jis datuojamas XVI a. 7 dešimtmečiu. Tai vienas didžiausių taip išsaugotų medinio kultūros paveldo įrenginių, eksponuojamų Lietuvoje. Didžiuosius medinius eksponatus – nuotekų kolektorių ir rentinį šulinį – D. Baubaitei padėjo konservuoti restauratorius Dainius Šavelis ir Tomas Valatkevi-

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

4. Šachmatų figūros: Nr. 1 – valdovė / karalius, XV a. (Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų, 5 ploto, durpės tarp I–II medinio lygio, šiaurinės dalies 2002 m. tyrimai, inv. Nr. K 31, tyrimų autorius Egidijus Ožalas); Nr. 2 – pėstininkas, XVI a. (Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų 2002 m. tyrimai, inv. Nr. 4111a, tyrimų autorius Gintautas Rackevičius), fotografas Vytautas Abramauskas

3. Iš gluosnių (Salix L.) žievių pinta skrybėlė, XV a. (Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų šiaurės rytų korpuso išorė, pietinė dalis, po IV medžiu, kv. 21/O–P, 2007 m. tyrimai, inv. Nr. K. d. 36, tyrimų autorius Povilas Blaževičius), fotografas Vytautas Abramauskas

čius. Atlikto darbo pobūdžiu ir apimtimi išsiskiria ir dar vienas D. Baubaitės restauruotas objektas – frontoninis koklis (XVI a.; 2 il.), restauruotas ir atkurtas iš 18 atskirų originalių fragmentų. Šiam objektui restauruoti prireikė keturių savaičių nuolatinio darbo, naudotas gipso mišinys su PVA klijais ir vandeniu, taip pat tempera, akvarelė, lakas. Šių priemonių reikėjo norint imituoti ne tik molį, jo spalvą, bet ir glazūrą. Koklio piešinys ir atspalviai muziejų bei restauravimo etikos sumetimais iki galo nesuvienodinti – norėta palikti ryškesnes ir labiau išsiskiriančias originalias detales. Konservuota ir restauruota iš gluosnių (Salix L.) žievių pinta skrybėlė (XIV a.; 3 il.) išskirtinė tuo, kad šio laikotarpio tokių objektų Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje ir apskritai visoje Lietuvoje kol kas rasta labai nedaug. Skrybėlė gauta iš trijų atskirų dalių, dezinfekuota ir atsargiai valyta, nes yra labai trapi. Pluoštas tvirtintas tris mėnesius teptuku sluoksnis po sluoksnio tepant polimerą, vėliau konservuotos dalys papildomai sutvirtintos ir plastifikuotos. Suplyšusios skrybėlės dalys suklijuotos, siūlė paslėpta imituojant pynimą iš nutrupėjusių šiaudelių fragmentų. Restauratorės J. Kalėjienės konservuoti ir restauruoti kauliniai šachmatai (valdovės / karaliaus (1), datuojama XV a., ir pėstininko (2), datuojama XVI a.; 4 il.) – vieni įdomesnių radinių Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje. Jie suteikia pramoginį ir žaismingą atspalvį tyrinėjamam Viduramžių gyvenimui. 2013 m. restauruota ilgojo kovos peilio makštis (XIV a. antra pusė) išsiskiria iš tais metais tvarkytų radinių. Manoma, kad makštis buvo skirta langes messer tipo ilgajam kovos peiliui laikyti. Dirbinio viduje greičiausiai buvo ir tvirtesnės medžiagos, gal medienos,

VOLUMEN

III

karkasas, bet jis neišliko. Makšties gražioji pusė dekoruota geometriniu ornamentu įpjaunant viršutinį odos sluoksnį ir įkertant ar įmušant taškučius (5 il.). Taip pat galima paminėti ir dvi to paties tipo bei laikotarpio dagtinės muškietos spynos mechanizmo dalis (XVII a.; 6 il.), kurias konservavo ir restauravo I kategorijos restauratorė R. Niunkienė ir I kategorijos technologė A. Skučienė. Ši muškieta – vienas ankstyvesnių šaunamųjų ginklų tipų. Pirmosios dagtinės muškietos spynos atsirado apie XV a. vidurį. Tai buvo lenkta svirtelė, jos viename gale buvo įspraudžiamas rusenantis dagtis. Dagtį nuleidus, muškieta iššaudavo. Lietuvoje muškietos atsirado XVII a. pradžioje. Tokie reti ir unikalūs objektai mokslui bei istorijai suteikia labai vertingos ir svarbios informacijos. Durpinga Vilniaus Žemutinės pilies teritorijos terpė ir tyrėjų bei restauratorių kompetencija padėjo šiems objektams išlikti iki mūsų dienų. Restauracinės priežiūros grupės nariai nuolat kelia savo kompetenciją ir tobulina savo profesinius įgūdžius – dalyvauja savo profesinei sričiai aktualiose paskaitose, seminaruose ar stažuotėse. 2012 ir 2013 m. vyko istorinio metalo konservavimo ir restauravimo, taip pat prevencinio konservavimo stažuotės. 2012 m. du Valdovų rūmų muziejaus restauratoriai sėkmingai atestavosi medienos restauravimo ir molbertinės tapybos restauravimo srityse: D. Baubaitė gavo aukščiausią archeologinių dirbinių restauratoriaus kategoriją, M. Mieliauskas – III molbertinės tapybos restauratoriaus kategoriją. 2013 m. trys restauratoriai sėkmingai atestavosi keramikos, odos ir metalo restauravimo srityse: J. Kalėjienė gavo aukščiausią archeologinių odinių dirbinių restauratoriaus kategoriją, A. Lukaitytei buvo patvirtinta II keramikos restauratoriaus kategorija, o M. Mieliauskas gavo III archeologinių metalo radinių restauratoriaus kategoriją. Taip gerinamos esamos restauratorių žinios ir gaunama naujų – tai padės tobulinti Valdovų rūmų muziejaus rinkinių ir ekspozicijų priežiūrą.

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

5. Ilgojo kovos peilio makštis, XIV a. II p. (Vilniaus Žemutinės pilies 2006 m. tyrimai, 3 trasa, inv. Nr. O. 1324, tyrimų autorius Egidijus Ožalas), fotografas Vytautas Abramauskas

Restauracinės priežiūros grupė bendradarbiauja ir su kitais Valdovų rūmų muziejaus skyriais. 2012 m. Edukacijos ir lankytojų centro prašymu buvo pagaminta kunigaikščio karūnos kopija – ją sukūrė aukščiausios kategorijos restauratorius Rimvydas Derkintis. Karūnos kopija naudojama per edukacinius užsiėmimus. Be konservavimo ir restauravimo darbų, Restauracinės priežiūros grupė dalyvauja ir kitose Valdovų rūmų muziejaus veiklos srityse, pavyzdžiui, padeda rengti Lietuvoje ir užsienyje organizuojamas parodas: įvertina eksponatų, skirtų parodoms, būklę (jei reikia, juos perkonservuoja), užpildo jų būklės aktus, tikrina ekspozicinių vitrinų ir patalpų būklę, padeda sudaryti tinkamas parodos objektų eksponavimo sąlygas. Dalyvauta rengiant parodą „Kryžiai yra dorybės ženklas, o Strėlė – pergalės... Sapiegos – valstybininkai, meno mecenatai ir kolekcininkai“, kuri 2012 m. vasario 16–gegužės 20 d. veikė Lietuvos dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijoje. Įvertinta eksponatų, skirtų parodai „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai ir jų atkūrimas“, kuri veikė Minske (Baltarusija) 2012 m. balandį, būklė ir užpildyti jų būklės aktai. Vykta į komandiruotę į Minską rengiant šią parodą, taip pat į Lvovą, kur perimti ir paruošti gabenti paveikslai, skirti parodai „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų ir didikų portretai iš Ukrainos muziejų“ (veikė 2012 m. liepos 4–spalio 28 d. Vilniaus paveikslų galerijoje). Prisidėta ir prie šios parodos rengimo. 2013 m. dalyvauta rengiant Valdovų rūmų muziejaus nuolatinę ekspoziciją, bendradarbiauta su kitais skyriais. Įvertinta eksponatų, skirtų ekspozicijai, būklė. Dalis atrinktų radinių restauruota, perkonservuota ir paruošta nuolatinei ekspozicijai. Taip pat paruoštos vitrinos, kad radiniai būtų tinkamai eksponuojami. Bendradarbiaujant su Prano Gudyno restauravimo centro ir kitais specialistais, iki šiol dalyvaujama grupės, sudarytos Muziejuose esančių rinkinių apsaugos, apskaitos ir saugojimo instrukcijos pataisoms rengti, darbe. Restauratoriai periodiškai atlieka prevencinę Valdovų rūmų muziejaus archeologinių eksponatų priežiūrą: vizualiai tikrina radinių būklę ir stebi bei fiksuoja mikroklimatą ir jo rodiklius tiek salėse, tiek ekspozicinėse vitrinose. Tęsdami bendradarbiavimą ir abipusius mainus su Krokuvos Vavelio karališkąja pilimi restauratoriai 2012 m. vyko į komandiruotę, susipažino su Vavelio karališkosios pilies istorija ir jos atstatymo klausimu. Su muziejaus Restauravimo skyriaus specialistais apsikeitė informacija, susijusia su konservavimo ir restauravimo technologijomis.

2 6. Dagtinės muškietos spynos dalys: Nr. 1 – XVII a. (Vilniaus Žemutinės pilies vartų 2007 m. tyrimai, inv. Nr. 3463, tyrimų autorius Gintautas Striška); Nr. 2 – XVII a. (Vilniaus Žemutinės pilies 2008-11-18 vakarų korpuso išorė, tyrimų autorius Egidijus Ožalas), fotografas Vytautas Abramauskas

Restauracinės priežiūros grupė dalyvavo ir Valdovų rūmų muziejaus organizuojamuose renginiuose – dirbta festivalio „Tebūnie naktis!“ renginyje „Istorijos mūzos buveinė“ Taikomosios dailės muziejuje 2012 m. birželio 16 dieną. 2013 m. rugsėjį ir spalį Valdovų rūmų muziejų aplankė dvi grupės restauratorių iš kitų muziejų ir organizacijų, dalyvaujančių paskaitų restauravimo bei konservavimo tema cikluose. Jiems buvo vestos ekskursijos po Valdovų rūmų muziejaus ekspoziciją, supažindinta su eksponatų laikymo sąlygomis, vykdoma mikroklimato kontrole ir kai kurių radinių konservavimo bei restauravimo metodikomis. Toliau bendradarbiaujama ir su kitais muziejais bei organizacijomis. 2012 m. pirmoje pusėje baigti konservuoti ir restauruoti Diržių kapinyno (III–X a.) radiniai. Tęsiami šulinio (685–782) iš Žardės gyvenvietės (Klaipėdos r.) konservavimo darbai (Šiaulių „Aušros“ muziejus). Nepaisydama dabartinių darbo sąlygų – darbo ploto ir tyrimų įrangos trūkumo – Restauracinės priežiūros grupė ir toliau gerina savo darbo kokybę. Domimasi naujausiomis restauravimo technikos galimybėmis ir technologijomis, palaikomi ryšiai ir dalijamasi informacija su kitais Lietuvos bei užsienio restauratoriais ir restauravimo įstaigomis.

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

Gediminas Gendrėnas

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Katedros a. 4, LT-01143 Vilnius g.gendrenas@valdovurumai.lt

EDUKACIJOS IR LANKYTOJŲ CENTRO VEIKLA 2012–2013 m. Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų Edukacijos ir lankytojų centro veiklai įtakos turėjo dar pusantrų metų tebesitęsę Valdovų rūmų statybos darbai ir 2013 m. liepos 6 d. lankytojams jau atvertos rūmų nuolatinių ekspozicijų salės. 2012-ieji – ketvirti Valdovų rūmų muziejaus darbo metai, aktyvios muziejaus parodinės veiklos metai. Nors dar tebevyko statybos darbai ir 2013 metams buvo rengiamos būsimos nuolatinės ekspozicijos, 2012 m. muziejaus kolektyvas su partneriais Lietuvos dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijos patalpose surengė dvi tarptautines parodas: „Kryžiai yra dorybės ženklas, o Strėlė – pergalės... Sapiegos – valstybininkai, meno mecenatai ir kolekcininkai“ ir „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų ir didikų portretai iš Ukrainos muziejų“. Taikomosios dailės muziejuje veikė nuolat eksponatais papildoma ilgalaikė paroda „Valdovų rūmų lobynas: Lietuvos ir Europos paveldo klodai“, po Lietuvą ir šalis kaimynes keliavo stendinės parodos. Tai skatino Edukacijos ir lankytojų centro darbuotojus nuolat rengti naujas temines ekskursijas, kurti edukacines programas, adaptuoti jas prie nuolat besikeičiančios aplinkos tiek dar nebaigtuose įrengti Valdovų rūmuose, tiek įvairiuose Lietuvos muziejuose, kitose kultūros ar švietimo įstaigose, regionų bendruomenių patalpose, pritaikyti jas dažnai neįprastoms muziejinei veiklai erdvėms. Tarptautinių parodų informacijos centrų darbo organizavimas, bendravimas su įvairių muziejų kolektyvais buvo svarbus – sukaupta nemažai patirties, naudingos rengiantis nuolatinės ekspozicijos atidarymui jau baigiamuose įrengti Valdovų rūmuose. 2012-aisiais Edukacijos ir lankytojų centras tęsė ankstesniais metais sėkmingai pradėtą edukacinę veiklą Lietuvos regionuose. Lankydami Biržų, Jonavos, Pasvalio ir Punsko (Lenkija) regionus, muziejaus darbuotojai rengė edukacinius užsiėmimus krašto muziejuose, mokyklose ir viešosiose bibliotekose. Rengiamose popietėse vietos bendruomenes siekė supažindinti su Valdovų rūmų muziejaus veikla ir tikslais, skatino domėtis Lietuvos istorija ir kultūra. Dauguma aplankytų bendruomenių – kaimo gyventojai, nedidelės kaimo mokyklėlės, vaikų globos namai ir specialiųjų mokyklų auklėtiniai. 2013 m. pirmoje pusėje ankstesnių metų patirtis buvo pritaikyta edukacinėje programoje „Lietuvos didžiojo kunigaikščio viešė istorinėje tėvonijoje“. Dalinis finansavimas jai buvo gautas pagal Kultūros rėmimo fondo kultūros ir meno projekto dalinio finansavimo sutartį. Aplankyti Aukštaitijos ir Pamario regionai, surengtuose 69 edukaciniuose užsiėmimuose ir renginiuose dalyvavo 1 245 vietos gyventojai. 2012-aisiais pradėtas įgyvendinti ir 2013–2014 m. tęstas dar vienas Edukacijos ir lankytojų centrui reikšmingas projektas,

VOLUMEN

III

vykdytas pagal muziejų jungtinės veiklos sutartį „Muziejus–mokykla–moksleivis. Muziejų ir bendrojo lavinimo mokyklų nacionalinis partnerystės tinklas“. Šiame Europos Sąjungos lėšomis finansuojamame projekte Edukacijos ir lankytojų centras įgyvendina edukacinę programą „Viduramžių, Renesanso ir ankstyvojo Baroko muzika Lietuvos didžiųjų kunigaikščių dvare: senosios muzikos pažinimas ir sklaida“. Įgyvendinant programą, kaip viena iš mokymo priemonių moksleiviams parengtas pažintinis leidinys – knygelė su 30 min. trukmės vaizdo ir garso plokštele. Projekte dalyvavo moksleiviai iš Vilniaus, Šilutės, Varėnos, Kauno, Lazdijų ir Akmenės, Kupiškio rajonų. Iki 2014 m. pradžios šiame projekte sudalyvavo 530 Lietuvos moksleivių, kiekvienas jų senajai muzikai pažinti skyrė po aštuonias užsiėmimų valandas. 2012 m. sukurta ir ekspozicinėse erdvėse įgyvendinta programa „Renesansas Lietuvoje: prisiliesk, išgirsk, pajausk“, skirta tiek specializuotai lankytojų grupei – akliesiems ir silpnaregiams, tiek ir regos sutrikimų neturintiems lankytojams. Pritaikyti interaktyvūs kūrybiniai sprendimai leidžia kai kuriuos Renesanso epochos bruožus pažinti liečiant ir klausant. Sukurtos priemonės garsu (muzika, žodžiu) ir paviršių reljefu bei medžiaga (keramikos replikos ir molio žaliava, audiniai) perteikia Renesanso Lietuvoje įspūdį, suteikia istorijos, meno, kultūros, amatų technologijų žinių. Programai reikalinga įranga gali būti perkelta į įvairias erdves. Rengiant ir įgyvendinant šį projektą konsultuotasi su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių draugija. Bendrame įgyvendinamų edukacinių programų kontekste svarbus vaidmuo tenka Šv. Cecilijos senosios muzikos festivaliui, pritraukiančiam senąja muzika besidominčių ir ją atliekančių moksleivių, studentų, muzikuojančių šeimų. Šio festivalio pavasario ir rudens sesijose skaitomos paskaitos, rengiami senajai muzikai skirti seminarai ir koncertai, kuriuos veda ir kuriuose groja įvairių šalių profesionalūs atlikėjai, senosios muzikos dėstytojai. 2012 ir 2013 m. surengtuose seminaruose ir koncertuose dalyvavo senosios muzikos atlikėjų iš Šveicarijos, Prancūzijos, Rusijos, Brazilijos, ansamblis „Suonatori del granduca“, choras „Jauna muzika“, Lietuvos operos instrumentininkai ir kt. Rūmuose tebevykstant statybos darbams, koncertai rengti Bažnytinio paveldo muziejuje, Lietuvos mokslų akademijos salėje. Nuo 2012 m. Edukacijos ir lankytojų centro rengiamo festivalio koncertai ir seminarai organizuojami ir Lietuvos regionuose. Festivalio užsienio svečiai su Lietuvos atlikėjais edukacinius koncertus surengė Biržų krašto muziejuje „Sėla“ ir Kaišiadorių rajono Paparčių kaimo bendruomenės namuose. Beje, 2013 m. atidarytuose Valdovų rūmuose Šv. Cecilijos festivalio baigiamajame koncerte dalyvavo per 400 atlikėjų ir klausytojų.

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

1. Edukacinis projektas „Lietuvos didžiojo kunigaikščio viešė istorinėje tėvonijoje“, edukacinis užsiėmimas neįprastoje erdvėje, kurį veda Edukacijos ir lankytojų centro Edukacijos grupės vadovė Vida Kaunienė, 2013 m., fotografas Gediminas Gendrėnas

4. Šv. Cecilijos senosios muzikos festivalis, svečias iš Prancūzijos Rodrigas Kalveira (Rodrigo Calveyra) ir edukacijos renginių vadovė Ieva Baublytė pataria jauniesiems Lietuvos atlikėjams rengiamuose seminaruose, 2012 m., fotografas Vytautas Abramauskas

2. Edukacinis projektas „Lietuvos didžiojo kunigaikščio viešė istorinėje tėvonijoje“, edukacinio užsiėmimo, kurį vedė edukacijos renginių vadovai Donatas Jokūbaitis ir Daiva Tuinylienė, dalyviai, 2013 m., fotografas Gediminas Gendrėnas

5. Vilniaus dailės akademijos studentė praktikantė pristato edukacinių priemonių projektą, fotografas Vytautas Abramauskas

3. Tarptautinis seminaras „Senųjų sostinių legendos“, diskusijų stalas muziejaus bibliotekoje, 2012 m., fotografas Vytautas Abramauskas

6. Edukacinis užsiėmimas muziejaus saugykloje, su archeologiniais radiniais moksleivius supažindina archeologė Sigita Venckūnienė, fotografė Vida Kaunienė

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

2012 m. Valdovų rūmų muziejaus surengtose ekskursijose, edukaciniuose užsiėmimuose ir renginiuose dalyvavo per 38 tūkst. lankytojų. 2012–2013 m. parengta ir vykdyta per 30 įvairių edukacinių užsiėmimų. Įvairaus amžiaus lankytojams pasiūlytos šios programos: „Heraldiniai ženklai ir ceremonialas“, „Literatūra ir teatras“, „Senoji muzika“, „Amatai Lietuvos didžiųjų kunigaikščių dvare“, „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karyba“, „Lietuvos didžiojo kunigaikščio kanceliarija“, „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės asmenybės“, „Gotika, Renesansas ir Barokas Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvare“, „Žaislai, žaidimai ir pramogos XIV–XVII a. Lietuvoje“. Populiarinant Edukacijos ir lankytojų centro rengiamus užsiėmimus bei renginius išleista edukacinių ir informacinių knygų skirtukų, susijusių su konkrečiomis edukacinėmis programomis, dalyvauta radijo laidose. Centro veikla atsispindėjo ir televizijos reportažuose, informacinėse laidose. Administruoti ir muziejaus tinklalapio puslapiai, skirti rengiamoms ekskursijoms bei edukaciniams užsiėmimams ir renginiams, centro profilis socialiniame tinkle „Facebook“. Jau Valdovų rūmų muziejaus veiklos pradžioje rengiamas edukacines programas buvo siekiama priartinti prie bendrojo lavinimo mokyklų programų, rūpintis informacijos sklaida mokyklose. Reikšmingą postūmį rengiamų muziejaus edukacinių programų tematikai ir sklaidai mokyklose davė užmegzti glaudūs kontaktai su Lietuvos istorijos mokytojų asociacija – su ja 2013 m. birželio 14 d. pasirašyta bendradarbiavimo sutartis dėl bendrų edukacinių projektų rengimo ir įgyvendinimo. Stiprindamas ryšius su bendrojo lavinimo mokyklomis, nuo 2013 m. Edukacijos ir lankytojų centras įsitraukė į Ugdymo plėtotės centro vykdomą projektą „Pedagogų kvalifikacijos tobulinimo ir perkvalifikavimo sistemos plėtra (III etapas)“. Edukacijos ir lankytojų centre stažavosi dvi patyrusios istorijos mokytojos Rasa Kaušakienė ir Nelė Kostinienė. Jos padėjo bendrojo lavinimo mokyklų pagrindinio ugdymo istorijos programos reikalavimus suderinti su Valdovų rūmų muziejaus rengiamomis edukacinėmis programomis. 2012–2013 m. Edukacijos ir lankytojų centras aktyviai dalyvavo ir organizuojant Lietuvos edukologijos bei Vilniaus universitetų studentų praktiką. Aukštųjų mokyklų studentai ne tik susipažino su Edukacijos ir lankytojų centro darbu, bet ir su muziejaus Edukacijos grupės darbuotojais rengė bei stebėjo edukacinius užsiėmimus, dalyvavo pažintinėse ekskursijose lankytojams. Beje, 2012 m., bendradarbiaujant su Vilniaus dailės akademijos Grafinio dizaino katedra, 15 pirmo kurso studentų per praktiką parengė ir kelis muziejaus edukacinių priemonių projektus. 2012–2013 m. muziejaus edukatoriai rengė ir jau tradicines Vilniaus pilių Geležinio vilko savaitines vasaros stovyklas 7–12 metų vaikams. Jose vaikai susipažįsta su Valdovų rūmų muziejaus veikla ir jo padaliniais, Vilniaus pilių istorija, dalyvauja edukaciniuose užsiėmimuose. Ieškodami naujų veiklos metodų ir lavindami profesinius įgūdžius, Edukacijos ir lankytojų centro darbuotojai savo kvalifikaciją kėlė archajinių amatų stovyklose Trakuose, dalyvavo Varšuvos karališkosios pilies muziejaus rengiamose edukacinėse dirbtuvėse Šcecino, Malborko ir Palenkės Bielsko miestų muziejuose Lenkijo-

VOLUMEN

III

je. 2012 m. Informacijos grupės vadovė Birutė Šulinskienė lankėsi tarptautinėje parodoje Londone „Muziejų ir paveldo šou“ bei joje vykusiuose mokymuose, taip pat susipažino su Vokietijos ir Nyderlandų kultūros paveldo objektais, muziejinėmis institucijomis. 2012 m. lapkritį Edukacijos ir lankytojų centras surengė tarptautinį seminarą „Senųjų sostinių legendos“, kurio tikslas – pasidalyti edukacinių programų rengimo patirtimi ir metodika. Pranešimai skaityti ir parodomieji edukaciniai užsiėmimai vyko Taikomosios dailės muziejuje ir Vilniaus rajono mokyklose, kuriose vaikai mokomi lenkų kalba. Seminare dalyvavo Krokuvos Vavelio ir Varšuvos karališkųjų pilių, Trakų, Kernavės, Lietuvos nacionalinio muziejų edukatoriai, Lietuvos istorijos mokytojų asociacijos vadovai, mokslinių institutų specialistai. 2012 m. pabaigoje ir 2013 m. pradžioje, artėjant nuolatinių ekspozicinių erdvių Valdovų rūmuose atidarymui, vis daugiau dėmesio buvo skiriama pasirengimo darbams. Atidarius muziejų labai padaugėjo Edukacijos ir lankytojų centrui priskirtų muziejaus lankytojų aptarnavimo funkcijų. Dar 2012 m. lapkritį, tikintis, kad atidarius rūmus lankytojų srautai labai išaugs, buvo parengta ir 2013 m. kovą baigta įgyvendinti Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų gidų atestavimo tvarka. Ji suteikė galimybę Lietuvos Respublikos gido veikla užsiimantiems piliečiams vesti ekskursijas po Valdovų rūmų muziejų. Tokios tvarkos parengimas buvo nulemtas ir vertybinių paskatų, suvokiant Valdovų rūmų muziejaus nacionalinį statusą bei išskirtinę mokslinę ir pilietinę jo reikšmę. Lietuvos gidams buvo parengta ir įgyvendinta dviejų sesijų pasirengimo programa. Jos dalyviai galėjo supažindinti su Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos Vilniaus Žemutinėje pilyje istorija, archeologiniais tyrinėjimais, rūmų atkūrimo projektu, autentikos išsaugojimu ir eksponavimu. Valdovų rūmų atkūrimo koncepciją ir įgyvendinimą pristatė istorikai, menotyrininkai, architektai, atkūrimo projekto dalių vadovai. Programoje dalyvavo 167 Lietuvos gidai. Iki 2013 m. pabaigos buvo atestuoti ir leidimus vesti ekskursijas Valdovų rūmų muziejuje gavo 92 gidai. Edukacijos ir lankytojų centras nuolat palaiko glaudžius kontaktus su atestuotais muziejuje ekskursijas vedančiais gidais, kviečia juos į muziejaus rengiamus seminarus ir konferencijas, organizuojamas kompetentingų ekspertų konsultacijas, supažindina su naujausių tyrinėjimų ar rengiamų parodų medžiaga. Atvėrus nuolatines muziejaus ekspozicijas, vis aktyviau bendraujama su Lietuvos ir užsienio turizmo agentūromis, pasirašomos bendradarbiavimo sutartys. 2013 m. viduryje, siekiant užtikrinti kokybišką lankytojų aptarnavimą, atrinkta, priimta ir išmokyta 20 naujų Aptarnavimo grupės darbuotojų. 2013 m. antra pusė tapo rimtu išbandymu visam Edukacijos ir lankytojų centrui. Per pirmus šešis Valdovų rūmų muziejaus nuolatinių ekspozicijų veikimo mėnesius muziejų aplankė per 150 tūkst. lankytojų. Dideli kasdieniai lankytojų srautai, gausios ekskursijos naujai įrengtoje nuolatinėje ekspozicijoje, į naujas erdves perkelti edukaciniai užsiėmimai, Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai Valdovų rūmuose rengti renginiai, kasdienė reprezentatyvi muziejaus patalpų priežiūra iš Edukacijos ir lankytojų centro darbuotojų pareikalavo susitelkimo ir ankstesniais metais sukauptos patirties.

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

7. Edukacinis užsiėmimas Raguvėlės bendruomenėje, 2012 m., fotografas Gediminas Gendrėnas

10. Edukacinis užsiėmimas Raguvėlės bendruomenėje, 2012 m., fotografas Gediminas Gendrėnas

8. Edukacinio užsiėmimo dalyviai Rusnėje, 2013 m., fotografas Gediminas Gendrėnas

11. Vilniaus pilių Geležinio vilko savaitinės stovyklos dalyviai prie Vilniaus pilių maketo, 2013 m. Edukacijos ir lankytojų centro fotografija

9. Edukacinis užsiėmimas Viešvilės vaikų globos namuose, 2013 m., fotografas Gediminas Gendrėnas

12. Sveikinamas šimtatūkstantasis Valdovų rūmų muziejaus lankytojas, 2013 m., fotografas Vytautas Abramauskas

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

Gintarė Šatevičiūtė

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Katedros a. 4, LT-01143 Vilnius g.sateviciute@valdovurumai.lt

VALDOVŲ RŪMŲ MUZIEJAUS KULTŪROS RENGINIAI 2012 m. ir 2013 m. sausį–birželį, kol atkurta Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija dar nebuvo galutinai įrengta, Valdovų rūmų muziejus kultūros renginius buvo priverstas organizuoti kituose muziejuose ir kultūros erdvėse. Kaip ir 2009–2011 m., tai daryta nuolatinio partnerio – Lietuvos dailės muziejaus – padaliniuose: Taikomosios dailės muziejuje, Radvilų rūmų muziejuje, Vilniaus paveikslų galerijoje. Išskirtiniais atvejais, gavus statybos užsakovės VĮ Vilniaus pilių direkcijos ir pagrindinio rangovo UAB Panevėžio statybos tresto leidimus, užtikrinus lankytojų saugumą ir tinkamą patalpų naudojimą, kultūros renginiai organizuoti ir Valdovų rūmų muziejaus menėse. 2012 m. su partneriais organizuotuose renginiuose apsilankė beveik 14 tūkst. žmonių. Ryškiausius renginius vertėtų apžvelgti plačiau.

1. Tarptautinės parodos „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų ir didikų portretai iš Ukrainos muziejų“ sutiktuvių koncertas 2012 m. liepos 4 d., fotografas Vytautas Abramauskas

Būta nemažai nerimo, kad dėl muziejus užklupusio iššūkių meto būtina nepaprastai greitai reaguoti į socialinius, technologinius ir ekonominius aplinkos pokyčius. Buvę pasyvūs lankytojų atžvilgiu, šiandien postmodernioje socialinėje aplinkoje muziejai turi keistis, savo veikloje taikyti integruotosios komunikacijos principus. Tačiau muziejinė veikla įsibėgėja, tampa matoma ir prieinama visuomenei, daugelis muziejų sėkmingai transformuojasi į dinamiškus kultūros ir mokslo pažinimo centrus. Nors pagrindiniai muziejų uždaviniai išliko tie patys: kaupti istorijos ir kultūros palikimą, užtikrinti vertybių saugojimą ir skleisti jas plačiajai visuomenei, nebeatskiriama muziejų veiklos dalimi tapo nuolatinio dialogo su visuomene palaikymas organizuojant įvairius renginius. Ne išimtis ir Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, skaičiuojantis tik ketvirtus savo gyvavimo metus, tačiau jau galintis pasigirti aktyvia kultūrine veikla, renginių įvairove, besiformuojančiomis kultūrinės veiklos kryptimis ir tradicijomis. 2012–2013 m. Valdovų rūmų muziejus tęsė jau 2009–2011 m. susiformavusias tradicijas, rengė jau atpažįstamus ir lankytojų pamėgtus renginius: viešas istoriją ir kultūros paveldą populiarinančias paskaitas, susitikimus su istorikais, menotyrininkais, knygų pristatymus, istorinių meninių ir dokumentinių filmų peržiūras, senosios muzikos ir teatro propagavimo programas ir t. t.

VOLUMEN

III

MUZIEJŲ METŲ TARPTAUTINIŲ PARODŲ ATIDARYMAI Minint pirmojo viešo 1812 m. įkurto Lietuvos muziejaus – Dionizo Poškos Baublių – 200 metų jubiliejų 2012-ieji Seimo nutarimu paskelbti Muziejų metais. Pagrindinis Muziejų metų programos tikslas – atkreipti valstybės ir visuomenės dėmesį į muziejų vykdomą svarbią misiją saugoti kultūros ir istorijos vertybes bei šviesti visuomenę. Sukurtą Muziejų metų programą sudarė daug įvairių projektų, vienas iniciatorių ir aktyvių dalyvių buvo ir Valdovų rūmų muziejus. 2012 m. su partneriais surengti dviejų tarptautinių parodų atidarymai ir pristatymai visuomenei. Vasario 16 ir 17 d. pirmieji lankytojai buvo pakviesti į kunigaikščio Mykolo Sapiegos globojamos parodos „Kryžiai yra dorybės ženklas, o Strėlė – pergalės... Sapiegos – valstybininkai, meno mecenatai ir kolekcininkai“ atidarymą. Renginyje dalyvavo, istoriniu ir meniniu požiūriu vertingais eksponatais džiaugėsi tuometis Lietuvos Respublikos kultūros ministras dr. Arūnas Gelūnas, Lenkijos Respublikos ambasadorius Lietuvoje Janušas Skolimovskis (Janusz Skolimowski), Krokuvos Vavelio karališkosios pilies direktoriaus pavaduotojas Ježis T. Petrusas (Jerzy T. Petrus), Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos direktorius dr. Sigitas Narbutas, Lenkijos instituto Vilniuje direktorė dr. Malgožata Kasner (Małgorzata Kasner), Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys. Muzikine programa vakarą paįvairino Valdovų rūmų muziejaus orkestro „Camerata Palatina Vilnensis“ kvintetas.

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

„GYVOJI PORTRETŲ PARODA“

2. Tarptautinės parodos „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų ir didikų portretai iš Ukrainos muziejų“ sutiktuvių koncertas 2012 m. liepos 4 d., fotografas Vytautas Abramauskas

3. Prof. Aleksandros Aleksandravičiūtės paskaita „Portreto meno ypatumai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų atvaizduose“ 2012 m. spalio 11 d. (renginių ciklas „Gyvoji portretų paroda“), fotografas Vytautas Abramauskas

Vieno ryškiausių Muziejų metų projekto „Muziejų kelias“ renginiams šurmuliuojant Vilniuje, liepos 4 d., artėjant Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienai, Valdovų rūmų muziejus surengė netradicinį tarptautinės parodos „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų ir didikų portretai iš Ukrainos muziejų“ atidarymą. Bendradarbiaujant su Lietuvos dailės muziejumi visuomenei padovanotas šventinis parodos atidarymo koncertas. Vilniaus paveikslų galerijos kieme vykusiame koncerte literatūrinę ir muzikinę šventę dovanojo mišrusis choras „Bel Canto“ (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Artūras Dambrauskas), tradicinių dainų atlikėja Veronika Povilionienė, džiazo pianistas Artūras Anusauskas, saksofonininkas Vytautas Labutis, operos solistas Vytautas Juozapaitis ir solistė Lina Dambrauskaitė. Renginį vedė aktorius Rimantas Bagdzevičius. Parodos atidarymo renginius tiesiogiai transliavo Lietuvos nacionalinė televizija.

Lankytojų itin pamėgta viena išskirtinių Valdovų rūmų muziejaus pradėtų kultūrinės veiklos formų – su parodomis susijusių mokslinių, kultūrinių, edukacinių renginių organizavimas. Tai naujas reiškinys Lietuvos muziejų padangėje, nors toks būdas prakalbinti eksponatus taikomas daugelyje užsienio muziejų. Tokie renginiai padeda pasiekti skirtingas tikslines auditorijas ir daug lengviau užmegzti su jomis kontaktą. Organizuotais gyvųjų parodų renginių ciklais siekta paskatinti domėtis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija, taip pat parodyti, kad muziejus nėra nuobodi vieta. Veikiant parodoms kas savaitę visuomenė buvo kviečiama į nemokamus kokybiškus renginius, jais siekta parodyti, kad šiuolaikinis muziejus yra vieta, į kurią visada norisi sugrįžti: tai gyva, moderni, apie istorinius dalykus visiems suprantama kalba pasakojanti institucija. Tyrimais įrodyta, kad tokių kultūros įstaigų kaip muziejus, paveldo objektas, lankytojai pageidauja ne tik būti mokomi, gauti žinių, bet ir patirti naujų įspūdžių, papramogauti, patenkinti savo atradimų poreikį. Būtent todėl ši kultūrinės veiklos kryptis ir buvo tęsiama. 2012-ieji Valdovų rūmų muziejui buvo ypatingi – suorganizuotos dvi tarptautinės parodos ir su jomis susijusių kultūros renginių ciklas, kuriam prigijo „Gyvosios portretų parodos“ pavadinimas. Vasarį–gegužę Vilniaus paveikslų galerijoje veikusios parodos „Kryžiai yra dorybės ženklas, o Strėlė – pergalės... Sapiegos – valstybininkai, meno mecenatai ir kolekcininkai“ aplinkoje surengta 11 renginių, juose pristatyta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų Sapiegų giminės istorija ir paveldas. Menotyrininkai, dailėtyrininkai, istorikai, architektai, muziejininkai, senosios muzikos specialistai renginių cikle „Gyvoji Sapiegų paroda. Susitikimai Vilniaus paveikslų galerijoje“ kas savaitę pristatydavo vis kitą temą, atskleidžiančią garsiosios kunigaikščių giminės istoriją. Renginių ciklą papildė organizuoti kultūros šeštadieniai parodoje, ekspozicijų lankymas buvo derinamas su edukacinėmis dirbtuvėmis ir kultūros renginiais – lankytojai buvo kviečiami visą šeštadienio popietę praleisti muziejuje. Kovo 21 d. kultūros šeštadienio popietė buvo baigta renginiu „Didikai Sapiegos ir muzikinės kultūros sklaida Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“, kuriame habil. dr. Jūratė Trilupaitienė komentavo kūrinius iš Sapiegų tabulatūros, o prof. Giedrė Luk΄ ΄ atliko Džono Bulio (John Bull), Jano šaitė-Mrazkova (Mrazkova) Svelinko (Jan Sweelinck), Džirolamo Freskobaldžio (Girolamo Frescobaldi), Johano Frobergerio (Johann Froberger) ir Lui Kupereno (Louis Couperin) opusus. Po mėnesio, balandžio 14 d., kultūros šeštadienį vainikavo istorinių šokių programa „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų kasdienybė, pareigos ir pramogos“. Senosios muzikos ir šokio ansamblis „Banchetto musicale“ su atlikėjais Dagnija Tuča (išilginės fleitos, Latvija), Sergejumi Siominu (liutnia, Latvija) ir aktoriumi Rimučiu Rimeikiu atskleidė, kaip valdovų rezidencijos didikai ir dvaro damos rodydavo savo gebėjimus ne tik tarnaudami ir bendraudami, bet ir pramogaudami. Renginyje skambėjo Sapiegoms tarnavusių italų kompozitorių Frančesko Mafono (Francesco Maffon) ir Džovanio Batistos Kočiolos (Giovanni Battista Cocciola) kūriniai, „dvariškiai“ sukosi visoje Europoje madingų šokių figūromis. Renginyje buvo skaitomos ištraukos iš Luko Gurnickio (Łukasz Górnicki) „Lenkų dvariškio“ (1566), Kazimiero Jono Vaišno-

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

4. Diskusija „Svečiuose pas Chodkevičius – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų istoriniai portretai“ 2012 m. spalio 16 d. (renginių ciklas „Gyvoji portretų paroda“), fotografas Vytautas Abramauskas

sandro Skarlačio (Alessandro Scarlatti), Tarkvinijaus Ferulos (Tarquinio Ferula) ir kitų kompozitorių kūriniais džiugino Vilija Mažintaitė (sopranas), Aurimas Jankevičius (trimitas), Jonas Kublickas (liutnia), Miglė Marija Serapinaitė (smuikas), Laurynas Preiška (smuikas), Kristina Griciūtė (altas), Tomas Ramančiūnas (violončelė), Arūnas Kučinskas (kontrabosas) ir Vitalijus Neugasimovas (klavesinas). Ciklo renginiuose lankytojai turėjo galimybę daugiau sužinoti apie parodoje eksponuojamus portretus ir juose pavaizduotų asmenų nuopelnus Lietuvos istorijai. Spalio 11 d. viešoje paskaitoje prof. dr. Aleksandra Aleksandravičiūtė pristatė portreto meno ypatumus. Spalio 16 d. į svečius pas Chodkevičius apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų gimines padiskutuoti kvietė doc. dr. Genutė Kirkienė, doc. dr. Eugenijus Saviščevas ir doc. dr. Deimantas Karvelis. Diskusijoje „Svečiuose pas Chodkevičius – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų istoriniai portretai“ kalbėta apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės diduomenės garsiausius atstovus ir jų indėlį kuriant Lietuvos valstybę. Spalio 24-osios vakarą renginyje „Portreto žanro vingiai XIX–XXI a.“ menotyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė pristatė portreto žanro raidą ir senųjų epochų tapybos darbų įtaką šiuolaikiniam portreto menui. „Gyvosios portretų parodos“ renginių ciklas baigtas spalio 27 d. surengtu parodos išlydėtuvių ir katalogo pristatymo vakaru.

MUZIKINIO PAVELDO PRISTATYMAS

5. Teatralizuotas koncertas „Operos pastišas Valdovų rūmuose“, 2012 m. rugsėjo 4 d., fotografas Vytautas Abramauskas

ravičiaus (Kazimierz Jan Wojsznarowicz) „Kelionės po Europą su jaunuoju kunigaikščiu Ostrogiškiu“ (1667–1669 m. dienoraštis), iškiliausio Sapiegų giminės atstovo Leono Sapiegos (1557–1633) prakalbos, skirtos „Visiems luomams visoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“. Kadangi Sapiegų parodos ciklo renginiai sulaukė didelio susidomėjimo, „Gyvosios portretų parodos“ renginiai organizuoti ir liepą–spalį veikusios parodos „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų ir didikų portretai iš Ukrainos muziejų“ metu. Surengti šeši renginiai, juose apsilankė 1 497 lankytojai. Renginių ciklas „Gyvoji portretų paroda. Susitikimai Vilniaus paveikslų galerijoje“ pradėtas rugsėjo 13 d. Vilniaus paveikslų galerijoje surengtu koncertu „Muzikiniai portretai“. Pirmame kultūros vakare skambėjo Renesanso ir Baroko kompozitorių, dirbusių Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvare ar dedikavusių savo kūrinius Lietuvos valdovams, opusai. Klausytojus Antonijaus Vivaldžio (Antonio Vivaldi), Ale-

VOLUMEN

III

Viena reikšmingiausių Valdovų rūmų muziejaus kultūrinės veiklos sričių – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Europos muzikinio paveldo aktualinimas, mūsų šalies glaudžių istorinių ir kultūrinių ryšių su Europa išryškinimas, muzikinio gyvenimo tradicijų Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijoje gaivinimas ir tęsimas. 2012 m. kultūros renginių rudens sezonas buvo pradėtas operinės kultūros sklaidai skirtu koncertu. Rugsėjo 4-osios vakare Valdovų rūmų muziejaus Didžiojoje renesansinėje menėje buvo minimas operos gimimas Lietuvoje. Šia proga Valdovų rūmų muziejus kvietė pasimėgauti operos pastišu – teatralizuota penkių Baroko kompozitorių kūrinių programa. Jaunosios kartos aktyvaus menininko Jono Sakalausko iniciatyva surengtame koncerte atgimė Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų muzikinio teatro tradicijos, o moderni vaizdo estetika susiliejo su praėjusių epochų muzikos tendencijomis. Koncerte Klaudijaus Monteverdžio (Claudio Monteverdi), Antonijaus Vivaldžio (Antonio Vivaldi), Frančeskos Kačini (Francesca Caccini), Henrio Perselio (Henry Purcell), Georgo Frydricho Hendelio (Georg Friedrich Händel) operų arijas atliko jaunosios kartos atlikėjai: Diana Tiškovaitė (sopranas), Viktoras Gerasimovas (sopranistas), Algirdas Bagdonavičius (kontratenoras), Jonas Sakalauskas (baritonas), senosios muzikos ansamblis „Arcadia consort“. Renginio režisierė ir choreografė – Marija Simona Šimulynaitė, scenografė – Sigita Šimkūnaitė, kostiumų dailininkė – Jolanta Rimkutė. Valdovų rūmų muziejus, ypatingą reikšmę skirdamas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dvasinės kultūros atgaivinimui bei sklaidai, europinių istorinių, kultūrinių bei meninių ryšių aktualinimui, siekia populiarinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės muzikinės kultūros paveldą bei muzikavi-

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

6. Valdovų rūmų muziejaus atidarymo iškilmės 2013 m. liepos 6 d., fotografas Vytautas Abramauskas

mo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose tradicijas ir kiekvienais metais rugsėjo pradžioje organizuoja renginius, skirtus operos gimtadieniui. Pirmajai parodytai operai Lietuvoje skirti keletą pastarųjų metų rengti koncertai vėliau išaugo į visą Operos dieną Valdovų rūmuose. Po mėnesio, spalio 3 d., Didžiojoje renesansinėje menėje koncertu „Silva Rerum 1562“ pradėta tarptautinė mokslinė konferencija „Lietuva–Lenkija–Švedija: Europos dinastinės jungtys ir istoriniai-kultūriniai ryšiai“. Koncerto, dedikuoto Kotrynos Jogailaitės ir Jono Vazos 450 metų vedybų sukakčiai, programoje pristatyti XVI a. kompozitorių, dirbusių ir kūrusių Lenkijos karalių ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių dvare, – Vaclovo Šamotuliečio (Wacław z Szamotuł), Valentino Bakfarko (Valentin Bakfark), Kristupo Kliabono (Krzysztof Klabon), Kiprijono Baziliko (Cyprian Bazylik), Jono iš Liublino (Jan z Lublina) – ir kitų autorių kūriniai. Juos atliko choras ir konsortas „Brevis“ (vadovai Gintautas Venislovas ir Darius Stabinskas). Koncertas rengtas bendradarbiaujant su tarptautiniu senosios muzikos festivaliu „Banchetto musicale“. 2012 m. tęsta ir besiformuojanti tradicija žiemos švenčių laikotarpiu visuomenę kviesti į naujamečius koncertus Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijoje. Gruodžio 31-oji Valdovų rūmų muziejuje buvo palydėta Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos muzikinio gyvenimo tradicijas siekiančio atgaivinti orkestro „Camerata Palatina Vilnensis‘ (meno vadovas ir dirigentas Vilhelmas Čepinskis) koncertu „Kalėdos Baroko ritmu“. Didžiojoje renesansinėje menėje surengtame koncerte šventinę nuotaiką kūrė kompozitorių Antonijaus Vivaldžio (Antonio Vivaldi), Arkandželo Korelio (Arcangelo Corelli), Mauro Džulianio (Mauro Giuliani) ir kitų kūriniai.

ISTORINIAI NAKTINĖJIMAI Valdovų rūmų muziejus neatitrūksta nuo bendro Vilniaus kultūros gyvenimo pulso. Kasmet vis daugiau visuomenės dėmesio sulaukiantys kultūros projektai „Tebūnie naktis!“ ir po truputį įsibėgėjanti tarptautinė akcija Muziejų naktis užima svarbią vietą Valdovų rūmų muziejaus renginių kalendoriuje, nes tai vienas būdų kultūros renginiais pasiekti jauną žmogų ir jo kalba prabilti apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją bei paveldą. 2012 m. gegužės 19 d. Muziejų naktis Vilniaus paveikslų galerijoje buvo paminėta palydint Valdovų rūmų muziejaus su partneriais rengtą tarptautinę parodą „Kryžiai yra dorybės ženklas, o Strėlė – pergalės... Sapiegos – valstybininkai, meno mecenatai ir kolekcininkai“. Muziejaus lankytojai buvo kviečiami į edukacines dirbtuves ir nemokamas ekskursijas su parodos kuratoriais, mėgavosi parodos uždarymo koncertu, kuriame pasirodė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų orkestras „Camerata Palatina Vilnensis“, Asta Krikščiūnaitė (sopranas), Viktoras Palejus (obojus), ir kinu po atviru dangumi – šį kartą su kino istorikės Linos Kaminskaitės-Jančorienės komentarais buvo rodomas lenkų režisieriaus Ježio Hofmano (Jerzy Hoffman) 1974 m. filmas „Tvanas“. Naktį iš birželio 16-osios į 17-ąją Vilniaus miesto gyventojai ir svečiai kultūringai naktinėjo jau VI festivalyje „Tebūnie naktis!“ Valdovų rūmų muziejus tą naktį taip pat siūlė nemiegoti ir įsilieti į kultūros renginių sūkurį – dalyvauti programoje „Istoriniai naktinėjimai“ Taikomosios dailės muziejuje ir Valdovų rūmų muziejaus prieigose. Taikomosios dailės muziejuje naktinėtojai buvo kviečiami į improvizuotas edukacines dirbtuves, viešą paskaitą apie kostiumo istoriją skaitė jaunimo pamėgta Vilniaus

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

dailės akademijos dėstytoja prof. dr. Aleksandra Aleksandravičiūtė, teatralizuotą programą ir istorinių šokių pamoką demonstravo senosios muzikos ir šokio ansamblis „Banchetto musicale“, o jau po vidurnakčio Renesanso ir Baroko muzika suskambėjo kitaip ekspresyvių muzikantų sambrūzdžio „Akis“ programoje „SoulCatcher: Baroko elektrometamorfozės“ Valdovų rūmų muziejaus prieigose įrengtoje scenoje.

MECENATYSTĖS REIŠKINIO AKTUALINIMAS Tęsta Valdovų rūmų atkūrimo rėmėjų pagerbimo ir mecenatystės reiškinio šiandienėje visuomenėje aktualinimo tradicija. Rugpjūčio 10 d. Didžiojoje renesansinėje menėje vykusiame renginyje visuomenei pristatyti Pasaulio lietuvių bendruomenės finansuoti objektai: Tūkstantmečio varpas, saulės laikrodis ir trečio aukšto reprezentacinės salės frizas. Valdovų rūmų paramos komiteto JAV pirmininkė Regina Narušienė, Valdovų rūmų paramos fondo valdybos pirmininkas Algirdas Vapšys ir direktorė Valentina Kazėnaitė Valdovų rūmų muziejaus direktoriui dr. Vydui Dolinskui įteikė Tūkstantmečio varpo gamintojo sertifikatą. Spalio 9 d. Valdovų rūmų muziejaus rėmėjai buvo pakviesti į Didžiosios renesansinės menės frizo pristatymo ir rėmėjų pagerbimo vakarą „Vivat, crescat, floreat!“ Didžiojoje renesansinėje menėje Valdovų rūmų muziejaus draugams koncertą dovanojo orkestras „Camerata Palatina Vilnensis“ (meno vadovas ir solistas Vilhelmas Čepinskas (smuikas), Bernardas Petrauskas (smuikas), Viktoras Palejus (obojus). Apie Didžiosios renesansinės menės frizą mintimis dalijosi Arvydas Každailis, dr. Edmundas Rimša, Jonas Karčiauskas, Romualdas Budrys, Algirdas Vapšys, Regina Narušienė, dr. Vydas Dolinskas.

LEIDYBINĖS VEIKLOS PRISTATYMAS Valdovų rūmų muziejus vykdo aktyvią leidybinę veiklą, o leidinių pristatymas tampa svarbia kultūrinės veiklos kryptimi. Vasario 21 d. Taikomosios dailės muziejuje pristatyta dr. Ievos Jedzinskaitės-Kuizinienės knyga „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų gobelenai“. Valdovų rūmų muziejaus ekspozicijoje „Valdovų rūmų lobynas: Lietuvos ir Europos klodai“ esančių gobelenų kolekcijos aplinkoje ir buvo pristatyta ši solidi monografija. Renginyje autorė pristatė Lietuvos didžiųjų kunigaikščių ir Lenkijos karalių gobelenų rinkinius, atskleidė jų kolekcijos istoriją, šių meno kūrinių užsakovus, agentus, menininkus ir audėjus. Rugsėjo 26 d. Taikomosios dailės muziejuje pristatyta Valdovų rūmų muziejaus išleista iškilaus istoriko Antano Tylos studija „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždas. XVI amžiaus antroji pusė–XVII amžiaus vidurys“. Istorikai prof. habil. dr. Zigmantas Kiaupa ir doc. habil. dr. Ingė Lukšaitė pasidalijo mintimis apie A. Tylos nuopelnus tyrinėjant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją. Renginyje aptarta Lietuvos iždo ir mokesčių sistemos raida, įplaukos į valstybės ir rūmų iždą, išlaidų rūšys ir reikšmė įgyvendinant valstybės programas.

VOLUMEN

III

Lapkričio 7 d. surengtas kultūros vakaras „Mūrinės architektūros ištakos Lietuvoje“, skirtas architektūros istoriko Stasio Abramausko (1927–1996) gimimo 85 metų sukakčiai ir jo studijos „Mūrinės statybos raida Lietuvoje XIII–XVI a.“ sutiktuvėms. Valdovų rūmų muziejus prisideda ir prie kitų institucijų leidinių, aktualinančių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją, sutiktuvių bei pristatymo organizavimo. Lietuvos istorijos instituto išleistos Dariaus Barono, Artūro Dubonio ir Rimvydo Petrausko knygos „Lietuvos istorija“ trečio tomo „XIII a.–1385 m. Valstybės iškilimas tarp Rytų ir Vakarų“ pristatymas vyko Renesansinėje audiencijų menėje birželio 26 dieną. Apie XIII–XIV a. Lietuvos visuomenės struktūrą ir gyvenimą, jos vidaus ir užsienio politinius santykius, valstybingumo raidą diskutavo dr. Rimantas Miknys, doc. dr. Saulius Žukas, prof. habil. dr. Zenonas Norkus, prof. dr. Rimvydas Petrauskas, doc. dr. Artūras Dubonis ir dr. Darius Baronas.

VALDOVŲ RŪMŲ MUZIEJAUS KULTŪROS RENGINIAI 2013 M. 2013-ieji muziejaus istorijoje visada bus siejami su iššūkių metais. Tuo pat metu buvo ruošiamasi ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atidarymo renginiams, ir priimti daugybę valstybės protokolo bei reprezentacinių renginių, nes 2013 m. liepą–gruodį Lietuva pirmininkavo Europos Sąjungos Tarybai. Be tiesioginės („misijinės“) kultūrinės veiklos organizavimo, būtent 2013 m. įgyvendinta išskirtinai daug kitų institucijų organizuojamų valstybės reprezentavimo ir kitokių renginių, pasirūpinta jų techniniais dalykais ir logistika. Ir toliau buvo vykdytos senosios muzikos bei kitų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės nematerialiojo paveldo formų propagavimo programos, su kitomis kultūros įstaigomis kurti bendradarbiavimo projektai, plėtoti tarptautiniai ryšiai su muzikinį palikimą ir kūrybą tyrinėjančiais bei aktualinančiais specialistais ir institucijomis, nuolat rengiami senosios muzikos koncertai ir jų ciklai bei kiti projektai. 2013 m. surengti 99 renginiai: 59 – kultūros ir reprezentaciniai, 40 – Lietuvos pirmininkavimo Europos Tarybai. Pasiūlyta didelė įvairovė nemokamų kultūros renginių: rūmų atidarymo iškilmės, senosios ir klasikinės muzikos koncertai, istorinį šokį aktualinantys renginiai, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją populiarinančios paskaitos, susitikimai su specialistais, knygų pristatymai, parodų atidarymai, filmų peržiūros, diskusijos, kultūros vakarai ir t. t. Tęstos jau susiformavusios tradicijos: tarptautinės parodos „Jadvygos Jogailaitės brangenybių skrynutė. Šedevras iš Valstybinio Ermitažo rinkinių“ metu surengtas 14 kompleksinių nemokamų kultūros renginių ciklas „Gyvoji portretų paroda“ (apsilankė 3 760 žmonių). Tradiciškai minėdamas operos gimimą Lietuvoje, muziejus kvietė į „Operos dieną Valdovų rūmuose“. Rugsėjo 7 d. visuomenei pasiūlyta gausi renginių programa: dvi turiningos paskaitos, knygos apie senąją operą sutiktuvės ir koncertas, kuriame svečiai iš Italijos ir Prancūzijos pristatė XIII a. muzikinę dramą – „Vaidinimą apie Robeną ir Marijoną“. Muzikinio vaidinimo autorius – Adomas Alietis (Adam de la Halle, apie 1237–apie 1288) – vienas originaliausių XIII a. Viduramžių truverų – poetas ir muzikas. Jo

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

7, 8. Iškilmingas teatralizuotas koncertas „Opera atsiveria Valdovų rūmuose“ 2013 m. liepos 6 d., fotografas Vytautas Abramauskas

kūryba buvo žinoma ne vien gimtajame Arase (Šiaurės Prancūzija), bet ir daugelyje kitų Prancūzijos bei Italijos karalių dvarų. „Vaidinimas apie Robeną ir Marijoną“ sukurtas Neapolyje apie 1283 metus. Šis veikalas muzikos istorijoje laikomas pirmuoju sceniniu muzikiniu kūriniu – tai ankstyviausios operos arba operetės ištakos. Šiuo Valdovų rūmų muziejaus projektu visuomenė buvo supažindinta su Lietuvoje dar per mažai žinomomis ankstyvosiomis dramma per musica meno apraiškomis Europoje, atskleistas jos muzikinis ir kultūrinis kontekstas Lietuvos valstybės formavimosi laikotarpiu, taip pat išryškinti kultūriniai saitai, Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę siejantys su Vakarų Europos centrais nuo Mindaugo laikų iki pirmųjų operų pastatymo Valdovų rūmuose Vilniuje XVII a. pradžioje. Didelio susidomėjimo sulaukė Valdovų rūmų muziejaus atidarymas ir kiti kultūros renginiai, visų pirma pristatantys ir aktualinantys Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bei Europos muzikinį paveldą. Susiformavo tradicija rengti visos dienos kultūrines programas, sujungti skirtingo žanro ir formų renginius į vieną šventinę programą, siekiant skatinti atrasti dar mažai žinomą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės materialų ir dvasinį paveldą. Vykdyta kultūrinė veikla, orientuota į Valdovų rūmų muziejaus žinomumo didinimą, muziejaus auditorijos plėtrą ir kultūros prieinamumą visoms visuomenės grupėms. Įvairi ir aktyvi Valdovų rūmų muziejaus veikla nulėmė tai, kad 2013 m. renginiuose apsilankė 28 487 žmonės.

VALDOVŲ RŪMŲ ATIDARYMO IŠKILMĖS 2013 M. LIEPOS 6-ĄJĄ, VALSTYBĖS (LIETUVOS KARALIAUS MINDAUGO KARŪNAVIMO) DIENĄ Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną surengtos Valdovų rūmų muziejaus atidarymo iškilmės. Oficialiame Valdovų rūmų muziejaus atidarymo renginyje oficialios kalbos ir sveikinimai buvo derinami su integruota vizualine, muzikine bei literatūrine programa, pristatančia Valdovų rūmų atkūrimo idėjos gimimą, jos sąsajas su Lietuvos Atgimimu, Val-

dovų rūmų atkūrimo projekto esmę ir įgyvendinimo eigą, taip pat mokslinę, kultūrinę bei reprezentacinę reikšmę. Renginiui valstybinės reikšmės statusą suteikė Lietuvos aukščiausių politikų ir pareigūnų dalyvavimas, Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės kalba. Meninei renginio daliai suburtas garsių atlikėjų branduolys: choras „Jauna muzika“ (vadovas Vaclovas Augustinas), Šv. Kristoforo kamerinis orkestras (vadovas Donatas Katkus), Renesanso muzikos ir šokio ansamblis „Banchetto musicale“ (vadovė Jūratė Vičienė), senosios muzikos ir šokio teatras „Puelli Vilnenses“ (vadovė Giedrė Strikulienė), dainų atlikėja Veronika Povilionienė, saksofonininkas Petras Vyšniauskas, aktorius Rimantas Bagdzevičius ir kt. Rengiant Valdovų rūmų muziejaus atidarymo iškilmes taip pat prisidėjo ir Lietuvos kariuomenė (Garbės sargybos kuopa) bei Lietuvos policija (Raitasis būrys). Iš viso daugiau nei 60 Valdovų rūmų muziejaus specialistų ir darbuotojų prisidėjo prie sėkmingo renginio įgyvendinimo. Bendras renginio meninės programos ir techninės dalies dalyvių skaičius – 156. Valdovų rūmų muziejaus Didžiajame kieme renginį stebėjo per 2 500 žiūrovų, tiesioginę transliaciją per LRT televiziją – 11 proc. auditorijos. Valdovų rūmų muziejaus atidarymo iškilmių dieną baigė teatralizuotas koncertas „Opera atsiveria Valdovų rūmuose“ Didžiajame kieme. Renginys organizuotas su Lietuvos nacionaliniu operos ir baleto teatru. Renginio režisierius – Gytis Padegimas, dirigentas – Robertas Šervenikas, scenografė – Birutė Ukrinaitė. Renginyje dalyvavo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro orkestras ir choras (muzikos vadovas Robertas Šervenikas, choro meno vadovas Česlovas Radžiūnas), teatro operos solistai Sigutė Stonytė, Regina Šilinskaitė, Irena Zelenkauskaitė, Inesa Linaburgytė, Edmundas Seilius, Arūnas Malikėnas, Egidijus Dauskurdis, Liudas Norvaišas. Taip pat senosios muzikos ir šokio ansamblis „Banchetto musicale“, solistai Viktoras Gerasimovas, Ieva Gaidamavičiūtė, Renata Dubinskaitė, Saulė Šerytė, Gediminas Jurgutis, aktoriai Olita Dautartaitė ir Aidas Matutis. Muzikavo Ieva Baublytė (gotikinė arfa, išilginė fleita), Vitalijus Neugasimovas (klavesinas). Taip pat renginyje dalyvavo senosios muzikos ir šokio vaikų teatras „Puelli Vilnenses“ (vadovė Giedrė Strikulie-

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

9. Rytų partnerystės viršūnių susitikimas Vilniuje 2013 m. lapkričio 28 d., raudonu kilimu žengia Hermanas Van Rompėjus (Herman Van Rompuy) ir Žozė Manuelis Barozu (José Manuel Barroso), fotografas Vytautas Abramauskas

nė), Jonavos Janinos Miščiukaitės meno mokyklos istorinio šokio kolektyvas (vadovė Živilė Antanavičienė). Kauno karo istorijos klubo nariai, pasipuošę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės uniformomis, dovanojo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės 1792 m. raitosios artilerijos pabūklo salvę. Koncerto programoje skambėjo Renesanso ir Baroko šokių muzika, gražiausi Frančeskos Kačini (Francesca Caccini), Volfgango Amadėjaus Mocarto (Wolfgang Amadeus Mozart), Džuzepės Verdžio (Giuseppe Verdi), Richardo Vagnerio (Richard Wagner), Amilkarės Ponkjelio (Amilcare Ponchielli), Miko Petrausko, Balio Dvariono, Vytauto Klovos ir Algimanto Bražinsko operų fragmentai. Valdovų rūmų muziejaus Didžiajame kieme renginį stebėjo per 1 600 žiūrovų, renginį tiesiogiai transliavo LRT televizija.

PIRMININKAVIMO EUROPOS SĄJUNGOS TARYBAI RENGINIAI Jau 2012 m. Valdovų rūmų muziejus buvo įtrauktas į pasirengimo Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos (ES) Tarybai renginiams darbus. Dalyvauta darbiniuose susitikimuose ir specialios pasirengimo darbo grupės, sudarytos Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko potvarkiu, darbe, rengta medžiaga, derintos renginių sąlygos ir galimos kultūrinės programos. 2013 m. nuo liepos 1 iki sausio 1 d. Lietuva pirmą kartą pirmininkavo ES Tarybai, Šiuo laikotarpiu Valdovų rūmų muziejuje surengta 40 įvairaus tipo pirmininkavimo renginių: 19 iš jų buvo

VOLUMEN

III

aukščiausio lygio, 21 – ekspertinio lygio. Jų metu užsienio diplomatams ir politikams siekta kuo išsamiau ir įvairiau pristatyti mūsų valstybę, jos istoriją, kultūros paveldą ir glaudžias sąsajas su Europa. Pirmininkavimo ES Tarybai reprezentacinius renginius dažnai papildė sociokultūrinės programos: įvairios koncertinės programos, kuriose skambėjo senoji ar klasikinė muzika, Renesanso ir Baroko šokiai, ekskursijos po Valdovų rūmų muziejaus ekspozicijas. Neabejotinai pats svarbiausias Lietuvos pirmininkavo ES Tarybai renginys, vykęs Valdovų rūmų muziejuje, buvo lapkričio 28-osios Rytų partnerystės viršūnių susitikimas. Jame dalyvavo 28 ES valstybių narių ir šešių Rytų partnerių aukščiausi atstovai bei ES institucijų vadovai, tokie kaip Vokietijos kanclerė Angela Merkel, Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Deividas Kameronas (David Cameron), Europos Komisijos prezidentas Žozė Manuelis Barozu (José Manuel Barroso), Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius, Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Be aukščiausio lygio renginių, Valdovų rūmų muziejuje surengtas 21 ekspertinio lygio susitikimas ir renginys. Vienas ryškiausių – spalio 17–18 d. vykęs XII Europos turizmo forumas. Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos surengtame forume buvo aptariami turizmo sektoriaus iššūkiai ir galimybės, ateities perspektyvos ir pokyčiai, populiarinant Europą – turistų lankomiausią žemyną. Renginyje dalyvavo aukščiausi ES šalių narių turizmo srities, Jungtinių Tautų Pasaulio turizmo organizacijos, Baltijos jūros valstybių tarybos, Europos turizmo verslo asociacijų vadovai, Ukrainos, Norvegijos ir Turkijos šalių turizmo specialistai. 2013 m. liepą–gruodį rengti ir kiti reprezentacinio pobūdžio renginiai. Spalio 9 d. vyko neformalus Danijos princo vizitas. Danijos ambasados Lietuvoje iniciatyva surengtame iškilmingame vakare lankėsi Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas dr. Algirdas Butkevičius, Danijos aplinkos apsaugos, energetikos ir statybos ministras Martinas Lidegardas (Martin Lidegaard) bei kiti aukšti pareigūnai ir verslininkai. Vakare svečiams primintos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Danijos karalystės istorinės sąsajos. 400 svečių stebėjo senosios muzikos ir šokių ansamblio „Banchetto musicale“ pasirodymą. Lapkričio 22 d. Valdovų rūmų muziejaus Didžiojoje renesansinėje menėje vyko Lietuvos kariuomenės ir JAV Pensilvanijos valstijos nacionalinės gvardijos bendradarbiavimo 20-mečiui paminėti skirtas renginys. Krašto apsaugos ministerijos ir Lietuvos kariuomenės organizuotame renginyje svečiams pasirodymą surengė Lietuvos kariuomenės orkestras ir choras. Renginyje prisiminti ir paminėti svarbiausi per 20 bendradarbiavimo metų nutikę įvykiai. Šie ir daugelis kitų valstybės protokolo ir reprezentacijos renginių suteikė neišdildomos patirties valstybinės reikšmės švenčių ir renginių organizavimo ir koordinavimo bei jų logistikos srityje.

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

Daiva Mitrulevičiūtė

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Katedros a. 4, LT-01143 Vilnius d.mitruleviciute@valdovurumai.lt

VALDOVŲ RŪMŲ MUZIEJAUS TARPTAUTINIAI RYŠIAI BENDRADARBIAVIMAS SU UŽSIENIO PARTNERIAIS 2012–2013 m. Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai ir toliau bendradarbiavo su jau esamais užsienio partneriais: istorinėse rezidencijose įsikūrusiais muziejais, lituanistinį paveldą saugančiomis institucijomis, Jogailaičių ir Vazų dinastijų istorinėje erdvėje esančiomis kultūros institucijomis, Lietuvos diplomatinėmis atstovybėmis užsienyje ir užsienio šalių diplomatinėmis atstovybėmis Lietuvoje. Rengtos tarptautinės ir kilnojamosios stendinės parodos, spręstos lituanistikos išsaugojimo ir populiarinimo problemos, konsultuotasi įvairiais muziejinės veiklos klausimais, aptarti galimi būsimi tarptautiniai projektai, užsakyta lituanistinių meno vertybių skaitmeninių nuotraukų, gautas leidimas jas publikuoti mokslo ir edukacijos tikslais bei naudoti rengiant Valdovų rūmų muziejaus istorinę ir archeologinę ekspoziciją, vykdyta partnerystės ryšių su kitomis muziejinėmis institucijomis užsienyje paieška. 2012 m. vasario 17 d. trejiems metams pratęsta sutartis su Krokuvos Vavelio karališkąja pilimi (Lenkija) dėl bendradarbiavimo rengiant parodas, keičiantis eksponatais ir įgyvendinant tiriamąsias programas. Su šia Lenkijos kultūros institucija 2012 m. įgyvendintas bendras parodinis projektas, skirtas Sapiegų giminės kultūriniam ir meniniam paveldui. Dėl bendrų parodų rengimo, keitimosi eksponatais ir tiriamųjų programų įgyvendinimo 2012 m. lapkričio 13 d. šešeriems metams pratęsta bendradarbiavimo sutartis ir su Varšuvos karališkąja pilimi (Lenkija). Su abiem Lenkijos muziejinėmis institucijomis pagal pasirašytas tarpinstitucines bendradarbiavimo sutartis įgyvendintos mainų programos: 2012 m. birželio 18–24 d. ir 2013 m. rugsėjo 2–9 d. Valdovų rūmų muziejuje tobulinosi Krokuvos Vavelio karališkosios pilies darbuotojai, o 2012 m. gegužės 21–28 d. ir 2013 m. rugsėjo 9–16 d. – specialistai iš Varšuvos karališkosios pilies. 2012 m. lapkričio 22–23 d. Valdovų rūmų muziejaus iniciatyva du Krokuvos Vavelio karališkosios pilies darbuotojai, Ana Chachulska (Anna Chachulska) ir Ana Michta (Anna Michta), bei du Varšuvos karališkosios pilies specialistai, Ana Čekai (Anna Czekaj) ir Agnieška Lichač (Agnieszka Lichacz), Vilniuje pristatė dviejų dienų edukacinę programą „Istorinių sostinių legendos“: vedė penkis edukacinius užsiėmimus Vilniaus Riešės lenkiškų mokyklų vaikams, surengė susitikimą ir programos pristatymą Vilniaus, Trakų bei Kernavės – senųjų Lietuvos sostinių – istorijos muziejų darbuotojams.

1. Su ilgamečiu Feraros Esčių pilies (Italija) direktoriumi dr. Marku Borela (Marco Borella) konsultuotasi įvairiais muziejinės veiklos klausimais, aptarti galimi būsimi tarptautiniai projektai. Nuotraukoje – dr. Markas Borela, Valdovų rūmų muziejaus direktorius dr. Vydas Dolinskas ir Užsienio ryšių ir parodų skyriaus vedėja Daiva Mitrulevičiūtė, 2012 m., fotografas Vytautas Abramauskas

2012 m. vasario 16 d. Vilniaus paveikslų galerijoje įvyko oficialus tarptautinės parodos „Kryžiai yra dorybės ženklas, o Strėlė – pergalės... Sapiegos – valstybininkai, meno mecenatai ir kolekcininkai“ atidarymas, o 2012 m. vasario 17 d. – parodos pristatymas kultūros, meno ir mokslo visuomenei. Šiuose renginiuose dalyvavo ir parodos globėjas kunigaikštis Mykolas Sapiega (Michał Sapieha) bei Krokuvos Vavelio karališkosios pilies – Valstybinių meno rinkinių direktoriaus pavaduotojas Ježis T. Petrusas (Jerzy T. Petrus). Lankydamasis Lietuvoje J. T. Petrusas taip pat dalyvavo susitikime su Valdovų rūmų muziejaus specialistais: buvo aptarti muziejaus nuolatinių ekspozicijų įrengimo niuansai (I ir II maršrutai), konsultuotasi meno vertybių datavimo ir atributavimo klausimais, aptartas 2012 m. mokslinės mainų programos turinys ir kitos būsimų bendrų muziejinių projektų aktualijos. 2013 m. liepos 6–spalio 6 d. atveriant Valdovų rūmų muziejų lankytojams kartu surengta tarptautinė paroda „Istoriniai gobelenai iš Lenkijos karališkųjų rezidencijų“. Iš Varšuvos karališkosios pilies – Muziejaus ir Krokuvos Vavelio karališkosios pilies – Valstybinių meno rinkinių parodai pasiskolinti du XVI a. gobelenai, puošę Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto bei kunigaikščių Radvilų rezidencijas.

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

2. Tarptautinės mokslinės konferencijos „Lietuva–Lenkija–Švedija: Europos dinastinės jungtys ir istoriniai-kultūriniai ryšiai“ atidarymo renginyje 2012 m. spalio 4 d. susirinkusiuosius sveikina Švedijos Karalystės nepaprastoji ir įgaliotoji ambasadorė Lietuvoje Sesilija Barbro Rutstriom-Ruin (Cecilia Barbro Ruthström-Ruin), fotografas Vytautas Abramauskas

4. 2013 m. rugsėjo 12–gruodžio 15 d. Valdovų rūmų muziejuje veikė tarptautinė paroda „Jadvygos Jogailaitės brangenybių skrynutė. Šedevras iš Valstybinio Ermitažo rinkinių“, fotografas Vytautas Abramauskas

Su Vavelio ir Varšuvos karališkosiomis pilimis keistasi ikonografija ir naujausiais leidiniais. Be to, 2013 m. lenkų kalba išleista prof. dr. Ievos Jedzinskaitės-Kuizinienės mokslinė monografija ir albumas-katalogas „Gobeliny Pałacu Wielkich Książąt Litewskich“. 2012 m. rugsėjo 11 d. pasirašyta sutartis su Lenkijos institutu Vilniuje dėl bendradarbiavimo rengiant tarptautinę mokslinę konferenciją „Lietuva–Lenkija–Švedija: Europos dinastinės jungtys ir istoriniai-kultūriniai ryšiai“. Šią konferenciją, skirtą Jono Vazos ir Kotrynos Jogailaitės vestuvių 450 metų sukakčiai, 2012 m. spalio 4–5 d. Valdovų rūmų muziejus surengė kartu su Lietuvos istorijos institutu ir Vilniaus universitetu.

VOLUMEN

III

3. Geteborgo universiteto (Švedija) ir Lenkijos-Skandinavijos tyrimo instituto (Danija) prof. habil. dr. dr. h. c. Svenas Ekdalis (Sven Ekdahl) skaito pranešimą tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Lietuva–Lenkija–Švedija: Europos dinastinės jungtys ir istoriniai-kultūriniai ryšiai“, 2012 m. spalio 4 d., fotografas Vytautas Abramauskas

2013 m. rugsėjo 23–25 d. Mokslinių tyrimų centro vedėjas Gintautas Striška ir Užsienio ryšių ir parodų skyriaus parodų koordinatorius Marijus Uzorka dalyvavo Liublino muziejaus ir Liublino pilies koplyčios atnaujinimo už Europos Sąjungos lėšas baigimo iškilmėse. 2013 m. Valdovų rūmų muziejus dalyvavo Varšuvos karališkosios pilies organizuojamoje tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Valdžia ir architektūra. Europos valdovų valdžios įstaigų buveinės – formos bei funkcijos (XV–XXI a.)“ (vyko 2014 m.). 2013 m. rugsėjo 12–gruodžio 15 d. Valdovų rūmų muziejuje veikusios parodos „Jadvygos Jogailaitės brangenybių skrynutė. Šedevras iš Valstybinio Ermitažo rinkinių“ metu Krokuvos Vavelio karališkosios pilies auksakalystės rinkinio saugotojas Dariušas Novackis (Dariusz Nowacki) pristatė pranešimą „Niurnbergo auksakalystės menas Jogailaičių dvaro aplinkoje“, Krokuvos Vavelio karališkosios pilies Tekstilės rinkinio ilgametė saugotoja dr. Magdalena Pivocka (Magdalena Piwocka) – „Jogailaičių dinastijos valdovų papuošalai ir Jadvygos Jogailaitės skrynutę dabinančios brangenybės“, o Sankt Peterburgo Valstybinio Ermitažo Vakarų Europos ir Rusijos juvelyrikos meno rinkinių ilgametė saugotoja ir kuratorė dr. Olga Kostiuk – „Valstybinio Ermitažo Brangenybių galerija: per šimtmečius sukaupti Europos juvelyrikos turtai“.

PASIRAŠYTŲ SUTARČIŲ SU UŽSIENIO KULTŪROS INSTITUCIJOMIS ĮGYVENDINIMAS IR NAUJŲ RENGIMAS 2012 m. ypač aktyviai bendradarbiauta su Baltarusijos ir Ukrainos kultūros institucijomis. Vadovaujantis bendradarbiavimo su kultūros įstaiga Gardino valstybiniu istorijos ir archeologijos muziejumi sutartimi, Valdovų rūmų muziejaus darbuotojui Pauliui Bugiui leista mokslinių tyrimų tikslais fotografuoti šiame

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

5. Pasirašomas ketinimų protokolas dėl bendradarbiavimo įgyvendinant kultūrinius projektus su Palermo Normanų rūmais – Sicilijos autonominio regiono asamblėja (Italija), 2012 m. sausio 20 d., fotografas Vytautas Abramauskas

muziejuje saugomus ginkluotės ir šarvuotės eksponatus. Baltarusijos nacionalinis istorijos ir kultūros muziejus-draustinis „Nesvyžius“ konsultuotas meno vertybių (gobelenų) įsigijimo ir ekspozicijos įrengimo klausimais. 2012 m. vasario 28 d. trejiems metams pasirašyta bendradarbiavimo sutartis su valstybės įstaiga Baltarusijos nacionaliniu istorijos muziejumi Minske dėl bendro Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldo aktualinimo. 2012 m. balandžio 16 ir 18 d. pasirašytos sutartys dėl Valdovų rūmų interjerų ekspozicijų įsigytų vertybių ir archeologinių radinių parodos „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai Vilniuje“ organizavimo Baltarusijos nacionaliniame istorijos muziejuje Minske. 2013 m. sausio 23 d. trejų metų laikotarpiui pasirašyta tarptautinio bendradarbiavimo sutartis su Baltarusijos nacionaliniu istorijos ir kultūros muziejumi-draustiniu „Nesvyžius“ dėl bendro Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldo aktualinimo keičiantis parodomis, eksponatais, informacija ir ikonografija, įgyvendinant bendrus šviečiamuosius ir mokslinius tiriamuosius projektus. 2012 m. sausio 20 d. sudarytas ketinimų protokolas dėl bendradarbiavimo įgyvendinant kultūrinius projektus (organizuojant parodas, ekspozicijas, koncertus ir pan.) bei keičiantis specialistais su Palermo Normanų rūmais – Sicilijos autonominio regiono asamblėja (Italija). 2012 m. kovo 14 ir 20 d. sudarytos trišalės sutartys dėl eksponatų skolinimo parodai „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų ir didikų portretai iš Ukrainos muziejų“ su Lvovo nacionaline Boriso Voznickio dailės galerija, Lvovo istorijos muziejumi ir pagrindiniu parodos bendraorganizatoriu Lietuvos dailės muziejumi. Ši tarptautinė paroda Lietuvos dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijoje veikė nuo 2012 m. liepos 4 iki spalio 28 dienos.

2012 m. liepos 9 d. Valdovų rūmų muziejus pasirašė sutartį su 17 Europos šalių institucijų dėl tarptautinės bendros dendrochronologinių duomenų bazės sukūrimo iki 2013 m. liepos 31 dienos.

PAGALBA RENGIANT TARPTAUTINES PARODAS UŽSIENYJE 2012–2013 m. Valdovų rūmų muziejus pradėjo rengti tarptautines parodas užsienyje. 2012 m. gegužės 17–rugpjūčio 26 d. Valdovų rūmų muziejaus interjero ekspozicijų įsigytų vertybių ir archeologinių radinių paroda „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai Vilniuje“ buvo pristatyta Baltarusijos Respublikos nacionaliniame istorijos muziejuje Minske. Šiam muziejui laikinai saugoti buvo perduota 118 Valdovų rūmų muziejaus eksponatų. Su Lietuvos Respublikos ambasada Estijoje nuo 2013 m. gruodžio 5 d. iki 2014 m. sausio 15 d. Talino technologijos universitete surengta kilnojamoji paroda „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai ir jų atkūrimas“ anglų kalba (17 stendų). Analogiška paroda rusų kalba (16 stendų) su Lietuvos Respublikos generaliniu konsulatu Sankt Peterburge 2013 m. lapkričio 26–gruodžio 15 d. surengta Petropavlovsko tvirtovėje Sankt Peterburge. 2012 m. Vidurio Čekijos galerijai (GASK) parodai „Jogailaičių Europa. Menas ir kultūra Vidurio Europoje valdant Jogailaičių dinastijai. 1386–1572“ laikinai saugoti ir eksponuoti paskolinti du eksponatai (paroda veikė nuo 2012 m. gegužės 20 iki rugsėjo 30 d.), o Varšuvos karališkajai piliai – Muziejui parodai tokiu pačiu pavadinimu laikinai saugoti ir eksponuoti perduoti du eksponatai (paroda veikė nuo 2012 m. lapkričio 10 d. iki 2013 m. sausio 27 dienos).

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

6. 2013 m. liepos 6 d. vykusiose Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atidarymo iškilmėse dalyvavo muziejaus užsienio partneriai, kolegos ir svečiai iš Lenkijos. Nuotraukoje: Liublino muziejaus direktorius Zygmuntas Nasalskis (Zygmunt Nasalski), dailės istorikas Kšyštofas Čyževskis (Krzysztof Czyżewski), Varšuvos karališkosios pilies – Muziejaus direktorius prof. habil. dr. Andžejus Rotermundas (Andrzej Rottermund) ir Krokuvos Vavelio karališkosios pilies architektas restauratorius Piotras Stenpenis (Piotr Stępień), fotografas Vytautas Abramauskas

SVEČIAI IŠ UŽSIENIO 2013 m. atvėrus Valdovų rūmų muziejų visuomenei, sulaukta ir daug svečių iš užsienio. 2013 m. liepos 6 d. vykusiose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atidarymo iškilmėse dalyvavo muziejaus užsienio partneriai, kolegos ir svečiai iš Lenkijos, Italijos, Švedijos, Vokietijos, Baltarusijos ir kitų šalių. 2013 m. rugsėjo 9 d. Valdovų rūmuose lankėsi Luvro muziejaus prezidentas ir direktorius prof. Žanas Lukas Martinesas (Jean-Luc Martinez) ir Luvro muziejaus diplomatinis patarėjas Albertas Vialis (Alberto Vial). Per vizitą aptarti dvišaliai abiejų muziejų kultūrinio bendradarbiavimo klausimai, bendrų projektų, ypač parodų, rengimo perspektyvos.

VALDOVŲ RŪMŲ MUZIEJAUS PRISTATYMAS IR ATSTOVAVIMAS UŽSIENYJE 2012–2013 m. tęstas Valdovų rūmų atkūrimo projekto, istorijos bei paveldo ir Valdovų rūmų muziejaus veiklos pristatymas bei atstovavimas institucijai užsienyje. 2012 m. birželio 21 d. Sicilijoje (Italija) Valdovų rūmų muziejaus direktorius dr. Vydas Dolinskas bei Užsienio ryšių ir parodų skyriaus vedėja Daiva Mitrulevičiūtė dalyvavo Palermo Normanų rūmuose – Sicilijos autonominio regiono asamblėjoje vykusiame kultūros vakare-seminare „Palermo karališkieji rūmai ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai. Dviejų istorinių bei architektūrinių identitetų sąveika“. Seminare dr. V. Dolinskas perskaitė pranešimą „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai: praeitis, atverta

VOLUMEN

III

7. Valdovų rūmų muziejaus oficialiame atidaryme dalyvavo ilgametis Venecijos kultūros paveldo tarnybos generalinis direktorius ir Venecijos miesto muziejų asociacijos generalinis direktorius prof. dr. Džandomenikas Romanelis (Giandomenico Romanelli) ir Feraros Esčių pilies vadovas dr. Markas Borela (Marco Borella), fotografas Vytautas Abramauskas

ateičiai“ italų kalba, buvo pristatyta Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų istorija ir simbolinė objekto reikšmė, kultūrinių ir meninių ryšių su Italija tradicija. 2012 m. birželio 20–24 d. surengti susitikimai su Normanų rūmų moksliniu personalu, Sicilijos regioninės asamblėjos atstovais. Palermo rūmai ir jų interjerai užfiksuoti fotografijose, jos bus naudingos rengiant Valdovų rūmų muziejaus ekspozicijas, leidžiant mokslinius ir šviečiamuosius leidinius. Palerme, Katanijoje, Sirakūzuose (Italija) aplankyta meno galerijų ir muziejų. Kaupta informa-

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

8. 2013 m. Valdovų rūmuose lankėsi Luvro muziejaus prezidentas prof. Žanas Lukas Martinesas (Jean-Luc Martinez) ir Luvro muziejaus diplomatinis patarėjas Albertas Vialis (Alberto Vial). Per viešnagę aptarti dvišaliai abiejų muziejų kultūrinio bendradarbiavimo klausimai, bendrų projektų, ypač parodų, rengimo perspektyvos. Nuotraukoje – prof. Žanas Lukas Martinesas ir Valdovų rūmų muziejaus direktorius dr. Vydas Dolinskas, fotografas Vytautas Abramauskas

9. 2012 m. toliau tęsta Europos valstybių valdovų rūmų pristatymo programa – sausio 20 d. Valdovų rūmų muziejuje surengtas šios programos renginys „Palermo Normanų rūmai“. Kultūros vakare dalyvavo ir Lietuvos Respublikos garbės konsulas Sicilijoje Alesandras Palmidžanas (Alessandro Palmigiano), fotografas Vytautas Abramauskas

cija apie lituanistinę ikonografiją, saugomą Palermo ir Čefalu muziejuose (Šv. Kazimiero atvaizdai). 2012 m. spalio 11–14 d. Gardine (Baltarusija) Valdovų rūmų muziejaus direktorius dr. Vydas Dolinskas, direktoriaus pavaduotojas Eduardas Kauklys, Edukacijos ir lankytojų centro Aptarnavimo grupės administratorius-muziejininkas Zenonas Slavickas bei Užsienio ryšių ir parodų skyriaus parodų koordinatorius Marijus Uzorka dalyvavo tarptautiniame forume „Baltarusijos muziejai“. M. Uzorka pristatė Valdovų rūmų muziejaus veiklą.

2013 m. kovo 14 d. Valdovų rūmams skirtame kultūros vakare Lietuvos Respublikos ambasadoje JAV Vašingtone Valdovų rūmų muziejaus direktoriaus pavaduotoja kultūrinei veiklai dr. Jolanta Karpavičienė pristatė skaidrėmis iliustruotą pranešimą „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai – praeitis, atverta ateičiai“. 2013 m. rugsėjo 30–spalio 2 d. Valdovų rūmų muziejaus direktorius dr. V. Dolinskas dalyvavo Horodlės unijai paminėti skirtoje viešojoje diskusijoje Vienoje (Austrija) apie istorinius ir aktualius valstybių bei tautų ryšius Vidurio ir Rytų Europoje, Lietuvos ir Lenkijos unijų istorijos patirties naudą kitiems valstybiniams susivienijimams. 2013 m. spalio 19–20 d. Galėzės mieste (Italija) vykusiame kompozitoriaus Marko Skakio (Marco Scacchi) XIII tarptautiniame festivalyje dalyvavo Valdovų rūmų muziejaus Užsienio ryšių ir parodų skyriaus vedėja Daiva Mitrulevičiūtė ir Renginių skyriaus renginių koordinatorius Vytautas Gailevičius. D. Mitrulevičiūtė festivalio dalyviams ir svečiams pristatė Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų istoriją bei Valdovų rūmų muziejaus veiklą. Vizito metu užmegzti kontaktai su vienu iš festivalio organizatorių – Galėzės muziejumi ir šio festivalio dalyviais – ` ` senosios muzikos ansambliais „La Bertolina“ ir „Arsi & Tesi“, aptarta galimybė 2015 m. M. Skakiui skirtą festivalį surengti Valdovų rūmų muziejuje. 2013 m. lapkričio 7 d. Valdovų rūmų muziejaus direktorius dr. V. Dolinskas Kaliningrado miesto bibliotekoje (Rusijos Federacija) vykusiame renginyje „Miesto erdvė: architektūra, kultūrinis kraštovaizdis, istoriniai kontekstai ir komfortas“ pristatė Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų raidą, istorinius ryšius su Karaliaučiumi, Valdovų rūmų atkūrimo idėją, jos įgyvendinimo projektą ir muziejaus veiklą.

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

10. 2012 m. Slovėnijos Celės krašto muziejaus istorikė Rolanda Fuger Germadnik (Rolanda Fugger Germadnik) Valdovų rūmų muziejuje skaitė pranešimą „Celės senoji pilis“, fotografas Vytautas Abramauskas

11. 2012 m. senųjų audinių tyrinėtojas iš Italijos dr. Nelas Fortis Gracinis (Nello Forti Grazzini) Valdovų rūmų muziejaus pakviestas skaitė viešą paskaitą „Gobelenai Lietuvos ir Europos valdovų dvaruose“, fotografas Vytautas Abramauskas

RYŠIAI SU TARPTAUTINE MUZIEJŲ TARYBA IR BALTIJOS JŪROS REGIONO PILIŲ IR MUZIEJŲ ASOCIACIJA 2012 m. buvo ir toliau palaikomi ryšiai su Tarptautine muziejų taryba (International Council of Museums, ICOM) bei Baltijos jūros regiono pilių ir muziejų asociacija (Valdovų rūmų muziejus yra institucinis šių organizacijų narys). Valdovų rūmų muziejaus atstovai dalyvavo visuotiniame „ICOM Lietuva“ skyriaus susirinkime. Informacija apie muziejų ir jo veiklą teikta „ICOM Lietuva“ skyriaus tinklalapiui http://network.icom.museum/icomlithuania/. D. Mitrulevičiūtė dalyvavo Kaune vykusiame Lietuvos, Švedijos ir Baltarusijos ICOM surengtame seminare „Muziejus šiuolaikiniame pasaulyje: iššūkiai, prioritetai, perspektyvos“ dėl šių šalių muziejų bendradarbiavimo. Informacija apie Valdovų rūmų muziejų pateikta Baltijos jūros regiono pilių ir muziejų asociacijai (2013 m. išleistas specialus leidinys, pristatantis asociaciją ir jos narius), palaikyti ryšiai su asociacijos taryba. D. Mitrulevičiūtė dalyvavo Baltijos jūros regiono pilių ir muziejų asociacijos metinėje XXII generalinėje asamblėjoje, kuri vyko 2012 m. birželio 6–9 d. Sonderskove (Danija), bei jos metu vykusioje konferencijoje „Pasienio pilys“.

PARODŲ „EUROPA JAGELLONICA“ LANKYMAS 2012 m. liepos 18–20 d. Valdovų rūmų muziejaus direktorius dr. Vydas Dolinskas, Edukacijos ir lankytojų skyriaus vedėjas Gediminas Gendrėnas, direktoriaus pavaduotoja kultūrinei veiklai dr. Jolanta Karpavičienė, direktoriaus pavaduotojas mokslinei ir ūkinei veiklai Eduardas Kauklys, Pastatų ir technologinių įrenginių skyriaus vedėjas-muziejinių procesų automatizavimo inžinierius Mindaugas Povilaitis, Užsienio ryšių ir parodų skyriaus parodų koordinatorius Marijus Uzorka ir komunikacijos koordinatorė

VOLUMEN

III

12. 2013 m. Ispanijos Kantabrijos universiteto Santandere dėstytojas dr. Fernandas ˜ Sebastian) Viljasenjoras-Sebastianas (Fernando Villasenor ` skaitė pranešimą „Protokolas, papročiai ir ceremonialas Ispanijos monarchijos karališkuosiuose rūmuose XV–XVI a.“, fotografas Vytautas Abramauskas

Jūratė Vaičiuvienė vyko į Kutna Horą (Čekija) susipažinti su minėta paroda „Europa Jagellonica“. Parodoje rinkta informacija apie su Lietuvos istorija susijusius eksponatus. Rastos 25 naujos lituanistinės vertybės įtrauktos į muziejaus formuojamą duomenų bazę. 2012 m. lapkričio 13–17 d. per komandiruotę Čekijoje ir Lenkijoje su Varšuvos ir Krokuvos karališkųjų pilių muziejų vadovybėmis aptartos eksponatų skolinimo Valdovų rūmų muziejui sąlygos; aplankyta Varšuvos karališkojoje pilyje ir Varšuvos nacionaliniame muziejuje veikianti tarptautinė paroda „Europa Jagellonica“. Susitikime ir diskusijoje su Čekijos Prezidento kanceliarijos Prahos pilies administracijos Turizmo departamento direktoriumi dr. Františeku Kadlecu (František Kadlec), Prahos pilies administracijos vyriausiuoju architektu-restauratoriumi dr. Petru Choteboru (Petr Chotebor) ir kitais pilies specialistais keistasi istorinių objektų atkūrimo ir restauracinės priežiūros

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

13. 2013 m. dr. Markas Borela (Marco Borella) skaitė pranešimą „Italijos medžioklės pilys: dvarų papročiai ir kraštovaizdis“, fotografas Vytautas Abramauskas

14. 2013 m. dr. Džovanis Ričis (Giovanni Ricci) skaitė viešą paskaitą „Valdovo mirtis ir laidotuvės Europos dvaruose Renesanso epochoje“, fotografas Vytautas Abramauskas

patirtimi, aptartos ateities bendradarbiavimo perspektyvos, susipažinta su Prahos pilies didaktinės ekspozicijos koncepcija.

Europos valdovų dvarų gyvenimo aspektus. 2012 m. birželio 13 d. Taikomosios dailės muziejuje vienas žymiausių pasaulyje senųjų meninių audinių tyrinėtojų dr. Nelas Fortis Gracinis (Nello Forti Grazzini) perskaitė viešą paskaitą „Gobelenai Lietuvos ir Europos valdovų dvaruose“. 2013 m. kovo 14 d. LDM Taikomosios dailės muziejuje Ispanijos Kantabrijos universiteto Santandere prof. Fernandas Vilja˜ Sebastian) ` perskaitė prasenjoras Sebastianas (Fernando Villasenor nešimą „Protokolas, papročiai ir ceremonialas Ispanijos monarchijos karališkuosiuose rūmuose XV–XVI a.“. 2013 m. balandžio 25 d. LDM Vilniaus paveikslų galerijoje dr. Markas Borela (Marco Borella) pristatė pranešimą „Italijos medžioklės pilys: dvarų papročiai ir kraštovaizdis“, o 2013 m. lapkričio 9 d. Feraros universiteto prof. Džovanis Ričis (Giovanni Ricci) – pranešimą „Valdovo mirtis ir laidotuvės Europos dvaruose Renesanso epochoje“.

EUROPOS VALSTYBIŲ VALDOVŲ RŪMŲ PRISTATYMO PROGRAMOS TĘSIMAS 2012 m. toliau tęsta Europos valstybių valdovų rūmų pristatymo programa: sausio 20 d. Valdovų rūmų muziejuje surengtas šios programos renginys „Palermo Normanų rūmai“. Kultūros vakare dalyvavo Sicilijos autonominio regiono asamblėjos prezidentas Frančeskas Kašijas (Francesco Cascio), Lietuvos Respublikos garbės konsulas Sicilijoje Alesandras Palmidžanas (Alessandro Palmigiano) ir Palermo Normanų rūmų atstovas dr. Čiras di Vuolas (Ciro di Vuolo). Pastarasis perskaitė pranešimą apie Normanų rūmus, jų istoriją ir dabartį. Renginyje su Sicilijos autonominio regiono asamblėja pasirašytas ketinimų protokolas dėl bendradarbiavimo įgyvendinant bendrus kultūrinius projektus. 2012 m. birželio 5 d. Slovėnijos Celės krašto muziejaus istorikai Rolanda Fuger Germadnik (Rolanda Fugger Germadnik) ir Damiras Žeričius (Damir Žerič) Valdovų rūmų muziejuje perskaitė pranešimus „Celės Senoji pilis“ ir „Kunigaikščių rūmai Slovėnijoje“.

KULTŪRINIAI RENGINIAI SU SVEČIAIS IŠ UŽSIENIO 2012 m. kovo 2 d. LDM Taikomosios dailės muziejuje vyko senosios muzikos koncertas „Passioni musicali“. Su VšĮ „United Voices“ organizuotame koncerte dalyvavo klavesinininkas Felipė Guera Zarikueta (Felipe Guerra Zarricueta; Čilė, Prancūzija). Kasmet rengiamame Šv. Cecilijos senosios muzikos festivalyje dalyvavo ir senosios muzikos atlikėjų iš užsienio: Gustavas Gardžulas (Gustavo Gargiulo; Argentina, Šveicarija), Rodrigas Kalveira (Rodrigo Calveyra; Brazilija, Prancūzija) ir Ivanas Velikanovas (Rusija, Prancūzija). 2012 m. Užsienio ryšių ir parodų skyriaus iniciatyva pradėtas įgyvendinti naujas kultūrinių renginių ciklas, pristatantis įvairius

VALDOVŲ RŪMŲ MUZIEJAUS LEIDINIŲ PRISTATYMAS UŽSIENYJE 2012 m. Valdovų rūmų muziejaus leidiniai pristatyti užsienyje: gegužės 24 d. Milane pristatyta knyga „Opera Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose“, o gruodžio 5 d. Lvovo istorijos muziejaus padalinyje Bandinelių rūmuose pristatytas tarptautinės parodos katalogas „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų ir didikų portretai iš Ukrainos muziejų“.

INFORMACIJA APIE VALDOVŲ RŪMŲ MUZIEJŲ UŽSIENIO KALBOMIS 2012–2013 m. Valdovų rūmų muziejuje ir šio muziejaus surengtose parodose Lietuvos dailės muziejaus padaliniuose vestos ekskursijos anglų, rusų, lenkų, vokiečių, italų ir ispanų kalbomis. Su Valdovų rūmų muziejaus fondais, jų tvarkymu ir saugojimu bei tam tikrais eksponatais supažindinti Latvijos, Baltarusijos, Lenkijos, Australijos ir kitų šalių muziejų bei mokslo institucijų darbuotojai.

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

15. 2013 m. Valdovų rūmuose lankėsi Lenkijos nacionalinio muziejininkystės ir rinkinių apsaugos instituto direktorius habil. dr. Piotras Majevskis (Piotr Majewski), fotografas Vytautas Abramauskas

Valdovų rūmų muziejaus interneto svetainėje atnaujinta ir nuolat skelbiama pagrindinė informacija anglų, lenkų, vokiečių, rusų, italų ir prancūzų kalbomis. Muziejaus informacinis lankstukas „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai – praeitis, atverta ateičiai“ išleistas 11 užsienio kalbų. Sicilijos autonominio regiono asamblėja ir Lietuvos Respublikos garbės konsulatas Sicilijoje išleido brošiūrą italų kalba „Il Palazzo dei Granduchi di Vilnius. Presentazione a Palazzo dei Normani giovedi’ 21 giugno 2012“.

BENDRADARBIAVIMAS SU UŽSIENIO REIKALŲ MINISTERIJA 2012 m. tęstas bendradarbiavimas su Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija – birželio 12 d. Valdovų rūmų muziejuje surengtas Lietuvos garbės konsulų suvažiavimas. Renginio dalyviams pristatyta Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos istorija, Valdovų rūmų atkūrimo projektas ir muziejaus misija. 2012 m. gruodžio 12 d. pasirašyta sutartis su Užsienio reikalų ministerija dėl Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai renginių Valdovų rūmų muziejuje. 2013 m. lapkričio 2 d. Lietuvoje viešėjęs Danijos karališkojo sosto įpėdinis princas Frederikas apsilankė Valdovų rūmuose. Jo garbei buvo surengta iškilminga vakarienė su Lietuvos Respublikos Ministru Pirmininku dr. Algirdu Butkevičiumi, Danijos aplinkos apsaugos, energetikos ir statybos ministru Martinu Lidegardu (Martin Lidegaard), kitais aukštais pareigūnais ir verslininkais. Per pastaruosius 400 metų tai buvo antras Danijos princas ir trečias šios šalies karališkosios šeimos atstovas, viešintis Valdovų rūmuose. 2013 m. įvyko 40 Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai renginių. Tų metų lapkričio 28 d. Vilniuje vykusio didžiausio politinio daugiašalio Lietuvos pirmininkavimo Europos

VOLUMEN

III

Sąjungos Tarybai renginio – trečiojo Rytų partnerystės viršūnių susitikimo – diena baigėsi darbo vakariene Valdovų rūmų muziejuje. Jos metu sudėlioti pagrindiniai susitikimo akcentai. Darbo vakarienėje dalyvavo 28 Europos Sąjungos valstybių narių ir šešių Rytų partnerių aukščiausi atstovai bei Europos Sąjungos institucijų vadovai, tokie kaip Vokietijos kanclerė Angela Merkel, Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Deividas Kameronas (David Cameron), Europos Komisijos prezidentas Chosė Manuelis Barozas (José Manuel Barroso), Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius, Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

DALYVAVIMAS TARPTAUTINĖSE MOKSLINĖSE KONFERENCIJOSE, STAŽUOTĖSE IR SEMINARUOSE 2012 m. Valdovų rūmų muziejaus darbuotojai aktyviai dalyvavo tarptautinėse mokslinėse konferencijose Lietuvoje ir užsienyje, įgijo žinių mokslinėse stažuotėse ir seminaruose užsienio šalyse. Vadovaujantis tarpinstitucine bendradarbiavimo sutartimi, 2012 m. rugsėjo 2–10 d. ir 2013 m. rugpjūčio 18–26 d. Krokuvos Vavelio karališkojoje pilyje tobulinosi septyni Valdovų rūmų muziejaus darbuotojai, o 2012 m. birželio 18–25 d. ir 2013 m. balandžio 10–17 d., vadovaujantis analogiška bendradarbiavimo sutartimi su Varšuvos karališkąja pilimi, šiame muziejuje stažavosi šeši darbuotojai. Mokslinių tyrimų centro Archeologijos grupės dendrochronologė dr. Rūtilė Pukienė, gavusi valstybinę edukacinę stipendiją, 2012 m. rugsėjo 27–30 d. dalyvavo Pajūrio Egmonde (Nyderlandai) vykusioje tarptautinėje mokslinėje konferencijoje,

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

16, 17. 2013 m. lapkričio 28 d. Vilniuje vykusio didžiausio politinio daugiašalio Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai renginio – trečiojo Rytų partnerystės viršūnių susitikimo – metu Valdovų rūmų muziejuje, be kitų Europos vadovų, lankėsi Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Deividas Kameronas (David Cameron), fotografas Vytautas Abramauskas

o nuo 2012 m. rugsėjo 30 iki spalio 3 d. stažavosi Briuselyje – Karališkajame kultūros paveldo institute (KIK-IRPA). 2012 m. spalio 4–6 d. Amersforte (Nyderlandai) dalyvavo tarptautinio dendrochronologinių duomenų skaitmeninio projekto „Apie kultūrinių medžio rievių studijų europinius tyrimus ir duomenų tinklą“ seminare. 2013 m. vasario 20–23 d. dalyvavo šio projekto darbiniame pasitarime.

2012 m. gegužės 14–19 d. Kultūros ir dailės istorijos grupės vyresnysis muziejininkas-istorikas Ramūnas Kondratas, Informacijos grupės administratorė-ekskursijų vadovė Birutė Šulinskienė ir Užsienio ryšių ir parodų skyriaus vyresnioji muziejininkė Birutė Verbiejūtė dalyvavo tarptautinėje parodoje „Muziejų ir paveldo šou“ bei joje vykusiuose mokymuose Londone (Didžioji Britanija). 2012 m. rugpjūčio 11–12 d. Cėsyje (Latvija) Renginių skyriaus vedėja Gintarė Šatevičiūtė dalyvavo istorinių filmų festivalyje ir susipažino su tokio pobūdžio renginių organizavimo specifika. Dresdeno valstybinių meno rinkinių – Dresdeno rezidencinės pilies organizuotuose Dresdeno tarptautinės vasaros menų akademijos muziejininkams skirtuose mokymuose 2012 m. dalyvavo Rinkinių apskaitos ir saugojimo skyriaus vedėjas Dalius Avižinis, o 2013 m. – Užsienio ryšių ir parodų skyriaus parodų koordinatorius Marijus Uzorka. 2012 m. spalio 17–24 d. Edukacijos grupės edukacijos renginių vadovai Daiva Tuinylienė ir Saulius Poderis Ščecine (Lenkija) dalyvavo muziejų edukacinių renginių vadovams skirtuose mokymuose, kurių tema – grafikos technologijų taikymas muziejų edukaciniuose užsiėmimuose. 2013 m. sausio 14–15 d. Edukacijos ir lankytojų centro Edukacijos grupės renginių vadovė Ieva Baublytė stažavosi Strasbūre (Prancūzija) pas išilginės fleitos profesorių Rodrigą Kafrunį Kalveirą (Rodrigo Cafruni Calveyra). 2013 m. vasario 7 d. Archyvavimo grupės fotografas Vytautas Abramauskas dalyvavo „Nikon/NOOR“ reportažinės fotografijos seminare Taline (Estija), kurį vedė Pepas Bonetas (Pep Bonet) ir Andrėja Brius (Andrea Bruce) iš fotografijos agentūros „NOOR Foundation“ (Olandija).

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

18. 2012 m. tęstas bendradarbiavimas su Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija – birželio 12 d. Valdovų rūmų muziejuje surengtas Lietuvos garbės konsulų suvažiavimas, fotografas Vytautas Abramauskas

2013 m. balandžio 18–23 d. Edukacijos ir lankytojų centro Edukacijos grupės administratorė-vyresnioji muziejininkė Vida Kaunienė dalyvavo edukacijos specialistams Palenkės Bielsko muziejuje Varšuvos karališkosios pilies ir šio muziejaus organizuotuose kursuose-seminare „Juodu ant balto“ (tema – grafikos technikos muziejinės edukacijos veikloje). 2013 m. spalio 23–29 d. Varšuvos karališkosios pilies muziejaus Malborko pilies muziejuje suorganizuotame seminare muziejų edukacijos specialistams „Gotika ir jos inspiracijos edukacinėje veikloje“ dalyvavo Edukacijos ir lankytojų centro Edukacijos grupės administratorė-vyresnioji muziejininkė Vida Kaunienė ir šios grupės edukacinių renginių vadovas Saulius Poderis. 2013 m. liepos 14–20 d. Rinkinių apskaitos ir saugojimo skyriaus rinkinio saugotoja-tyrinėtoja Milda Samulionytė dalyvavo tarptautinėje Baltijos muzeologijos mokykloje, kuri vyko Bauskėje (Latvija). Mokymus tema „Muziejų rinkiniai – paveldas ir bendruomenė. Muziejų vaidmuo“ vedė Reinvardto (Reinwardt) akademijos muzeologijos profesorius Peteris van Menšas (Peter van Mensch) ir dėstytoja Leontinė van Menš (Leontine van Mensch). 2013 m. birželio 3–8 d. Užsienio ryšių ir parodų skyriaus vyresnioji muziejininkė Birutė Verbiejūtė dalyvavo muziejininkų mokymuose – Europos kuratorių seminare Prancūzijoje ir Belgijoje tema „Atmintys, istorijos: tarp reprezentacijos ir atminimo. Aktualūs klausimai muziejams“. 2013 m. rugpjūčio 12–17 d. B. Verbiejūtė dalyvavo XXIII ICOM generalinėje konferencijoje Rio de Žaneire (Brazilija), o

VOLUMEN

III

2013 m. rugpjūčio 18–24 d. – stažuotėje rezidencinio tipo Petropolio imperatoriškajame muziejuje Brazilijoje.

LITUANISTINIŲ VERTYBIŲ PAIEŠKA 2012–2013 m. toliau vykdyta Lietuvai reikšmingo kultūros paveldo, esančio užsienyje, paieška, identifikavimas ir grąžinimas į Lietuvą. Iš užsienio institucijų gauti leidimai naudoti daugiau nei 400 eksponatų nuotraukas rengiant Valdovų rūmų muziejaus ekspozicijas ir leidinius. 2012 m. toliau vykdyta Valdovų rūmų istorinių reprezentacinių interjerų ekspozicijai reikalingų eksponatų bei lituanistinių vertybių paieška užsienio aukcionuose, antikvariatuose, privačiose kolekcijose, stebėtas aktualių įsigyti vertybių pardavimas. Aukcionuose rastos lituanistinės vertybės neįsigytos, nes neatitiko įsigyjamų vertybių kriterijų arba joms įsigyti nepakako muziejaus turimų lėšų. 2013 m. pabaigoje nusprendus įsigyti gotikinį gobeleną Valdovų rūmų antro aukšto gotikinei salei, buvo organizuotas Valdovų rūmų muziejaus senųjų audinių eksperčių – dailės istorikės prof. Ievos Jedzinskaitės-Kuizinienės (VDA) ir restauratorės Dalios Valujevičienės (LDM) – vizitas į Londono antikvariatus ir aukcionų namus įvertinti atrinktų gotikinių gobelenų. Vizito Londone metu Valdovų rūmų muziejaus Užsienio ryšių ir parodų skyriaus vedėja Daiva Mitrulevičiūtė su antikvarais Natanu Leviu (Nathan Levi) ir Saimonu Fransesu (Simon Franses) aptarė galimybę surengti gotikinių ir renesansinių gobelenų parodą Valdovų rūmų muziejuje 2014 metais.

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

Marijus Uzorka

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Katedros a. 4, LT-01143 Vilnius m.uzorka@valdovurumai.lt

Birutė Verbiejūtė

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Katedros a. 4, LT-01143 Vilnius info@valdovurumai.lt

TARPTAUTINĖS PARODOS

1. Į Chodkevičių rūmus iš Vavelio karališkosios pilies atkeliavę eksponatai, fotografas Vytautas Abramauskas

2012-aisiais, kurie Seimo nutarimu buvo paskelbti Muziejų metais, Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai surengė dvi tarptautines parodas. 2012 m. vasario 16–gegužės 20 d. Vilniaus paveikslų galerijoje eksponuota tarptautinė paroda „Kryžiai yra dorybės ženklas, o Strėlė – pergalės... Sapiegos – valstybininkai, meno mecenatai ir kolekcininkai“. Paroda skirta vienai garsiausių rusėnų kilmės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų giminių. Idėja surengti Sapiegoms skirtą parodą kilo Krokuvos Vavelio karališkosios pilies – Valstybinių meno rinkinių (Lenkija) vadovams. Sprendimą pirmiausia nulėmė palanki aplinkybė, kad, bendradarbiaujant su giminės senjoru kunigaikščiu Mykolu Sapiega (Michał Sapieha), per kelis dešimtmečius Vavelio karališkajai piliai pavyko sukaupti didžiausią Sapiegų giminės meninio paveldo vertybių kolekciją, kuri čia buvo saugoma nuo pokario audrų. Rengiant parodą, šią

kolekciją papildė kitose Lenkijos ir Lietuvos kultūros institucijose saugomi eksponatai, susiję su Sapiegų gimine. Sapiegoms skirta paroda „Sapiegos: kolekcininkai ir mecenatai“ Krokuvos Vavelio karališkojoje pilyje veikė 2011 m. spalio 3–gruodžio 31 dienomis. Joje buvo rodoma ir keliolika Lietuvos muziejų bei bibliotekų paskolintų eksponatų. Krokuvos parodą ir bemaž 250 jos eksponatų įamžino solidus mokslinis katalogas ir kiti informaciniai leidiniai. Paroda sulaukė 26 tūkst. lankytojų. Vilniuje surengta tarptautinė paroda „Kryžiai yra dorybės ženklas, o Strėlė – pergalės... Sapiegos – valstybininkai, meno mecenatai ir kolekcininkai“, kaip ir 2010–2011 m. rodyta Žalgirio jubiliejui skirta ekspozicija, buvo Krokuvos parodos tęsinys. Į Vilnių atkeliavusi paroda papildyta, paįvairinta jos tematika, akcentuoti Lietuvos valstybės ir visuomenės raidai aktualesni Sapiegų giminės veiklos bei jos atstovų, ypač Čerėjos (Ružanų) linijos narių, nuopelnai. Vilniaus parodoje pristatyta daugiau kaip 300 eksponatų, išleistas solidus mokslinis katalogas su išsamiais teminiais įvadiniais straipsniais ir eksponatų aprašais. Iš Vavelio atkeliavo beveik 150 eksponatų. Vilniuje surengtą parodą labiausiai papildė ir svarbias Sapiegų giminės veiklos sritis pristatyti padėjo Lietuvos sostinės bibliotekose bei Lietuvos valstybės istorijos archyve saugomi eksponatai: knygos ir dokumentai. Istoriniuose grafų Chodkevičių, su kuriais kunigaikščiai Sapiegos buvo susiję net aštuoneriomis vedybomis, rūmuose įsikūrusios Lietuvos dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijos aštuoniose salėse Sapiegų giminė ir jos paveldas pristatyti keliais aspektais. Pirmose dviejose salėse lankytojus pasitiko net 72 giminės atstovų žvilgsniai iš unikalios Kodenio bažnyčios (Lenkija) portretų galerijos, sukurtos XVIII a. pradžioje. Nors dauguma realių Sapiegų giminės protėvių vaizduojami tikroviškuose arba imaginaciniuose galerijos portretuose, čia yra ir legendinės kilmės ženklų – galerija pradedama Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Vytenio ir Gedimino portretais, kuriais savo kunigaikštišką kilmę grindė Sapiegos, be to, jie akcentavo ir savo romėniškąsias šaknis. Giminės istorija, valstybinė veikla Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, paskyrimai į aukščiausius valstybės postus atsispindėjo šių salių portretų ekspoziciją papildančiuose įspūdingo turinio ir išvaizdos pergamentuose bei kituose dokumentuose. Jie taip pat liudija Sapiegų siekį pagrįsti savo kilmę nevengiant ir istorijos falsifikavimo, norą gauti garbingų grafų ir kunigaikščių titulų. Sapiegų giminės nuopelnai kultūros ir meno plėtros srityje pristatyti keturiose gretimose salėse. Sukaupti eksponatai padėjo įžvelgti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir visos Abiejų Tautų

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

2. Parodos „Kryžiai yra dorybės ženklas, o Strėlė – pergalės... Sapiegos – valstybininkai, meno mecenatai ir kolekcininkai“ atidarymas. Iš kairės į dešinę sėdi kunigaikščio Mykolo Sapiegos (Michał Sapieha) žmona, sūnus (antroje eilėje), kunigaikštis Mykolas Sapiega, Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius, kultūros ministras Arūnas Gelūnas ir Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys, fotografas Vytautas Abramauskas

Respublikos, kaip Vakarų ir Rytų meno tradicijų sąveikos lauko, fenomeną. Pirmiausia atskleistas Sapiegų indėlis į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sakralinio meno paveldą. Nedaug ne tik didikų, bet ir Europos valdovų giminių galėtų pasigirti, kad net du joms priklausantys Švč. Mergelės Marijos paveikslai buvo vainikuoti popiežių karūnomis. Jau XVIII a. Romos popiežiai pripažino tiek Kodenio Šv. Onos, tiek Vilniaus Šv. Mykolo bažnyčios Dievo Motinos paveikslų, garsėjusių malonėmis ir globojusių Sapiegų giminę, išskirtinumą. Be šių išsaugotų paveikslų istorinių ir šiuolaikinių reprodukcijų, parodoje taip pat pristatytos unikalios sakralinės vertybės, susijusios su Sapiegų dėmesiu Bažnyčiai. Tai vieno dosniausių visų laikų Lietuvos mecenatų pakanclerio Kazimiero Leono Sapiegos Vilniaus katedrai testamentu paliktos įstabių Briuselio XVII a. vidurio gobelenų kolekcijos išlikę audiniai, sidabriniai ir auksiniai liturginiai indai, su Sapiegomis susiję prabangūs liturginiai drabužiai. Salės centre rodyta unikali XV–XVI a. Sapiegų Evangelija, priklausiusi Žyrovičų bazilijonų vienuolynui (Baltarusija), jame iki šiol saugomas malonėmis garsėjantis ir taip pat popiežių karūnomis vainikuotas Dievo Motinos atvaizdas. Greta sakralinės dailės kūrinių demonstruotos ir daugiausia Sapiegų Krasičyno rezidencijoje (Lenkija) XIX a. – XX a. pradžioje sukauptos pasaulietinės meno vertybės: paveikslai, meniniai audiniai, kiti taikomosios dailės kūriniai. Dalis miniatiūrinių istorinių asmenybių portretų priminė Rusijos administracijos XIX a. išgrobstytus Dziarečyno rezidencijos (Baltarusija) rinkinius. Šioje salėje istorine ir menine verte išsiskyrė Švedijos karaliaus Jono III Vazos rūmų dailininko nutapytas Izabelės Vazaitės – Lenkijos ir Lietuvos valdovo Žygimanto Vazos sesers – portretas. Sapiegų išlavintą meninį skonį liudijo ir kiti parodoje rodyti XVI–XVIII a. Vakarų Europos arba vietos dailininkų sukurti tapybos darbai, portretai, XIX a. meistriškai atliktos dviejų Rembranto (Rembrandt) paveikslų kopijos. Siekiant pabrėžti Sapiegų, kaip meno ir kitų istorinių relikvijų kolekcininkų, nuopelnus gretimoje salėje rodyta dalis Sa-

VOLUMEN

III

3. Parodos „Kryžiai yra dorybės ženklas, o Strėlė – pergalės... Sapiegos – valstybininkai, meno mecenatai ir kolekcininkai“ globėjas kunigaikštis Mykolas Sapiega prie savo protėvių portretų, fotografas Vytautas Abramauskas

4. Ekspoziciją apžiūri kunigaikščio Mykolo Sapiegos žmona, sūnus ir sesuo su vyru, fotografas Vytautas Abramauskas

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

5. Lankytojai susipažįsta su paroda „Kryžiai yra dorybės ženklas, o Strėlė – pergalės... Sapiegos – valstybininkai, meno mecenatai ir kolekcininkai“: antra parodos salė ir Sapiegų giminės portretai, fotografas Vytautas Abramauskas

6. Sakraliniam menui skirta salė su Vilniaus Šv. Mykolo ir Kodenio Šv. Onos bažnyčių Dievo Motinos paveikslų reprodukcijomis, fotografas Vytautas Abramauskas

piegų sukauptos ir XIX a. sąmoningai demonstruotos, pavyzdžiui, portretuose, gausios vadinamųjų kontušo juostų kolekcijos. Ginklų ir šarvų rinkinyje savo istorine reikšme išsiskyrė Osmanų kariuomenės, kuri 1683 m. pralaimėjo Vienos apgultį, vadovo Kara Mustafos sulaužyto kardo geležtė. Tai itin vertingas Abiejų Tautų Respublikos karines pergales liudijantis karo trofėjus. Sapiegų nuopelnai kultūrai ir menui apibendrinti salėje, kurioje pristatyti dosniausių fundatorių, pirmiausia pakanclerio Kazimiero Leono Sapiegos, portretai, bažnyčių ir rūmų statybą, jų prabangą liudijantys inventoriai, fundaciniai ir kiti dokumen-

tai, Sapiegų inicijuotų architektūros ansamblių istoriniai bei šiuolaikiniai atvaizdai. Atskira parodos salė skirta Sapiegų giminės nuopelnams Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybingumo raidai. Joje rodyti žymiausių giminės atstovų, bene labiausiai nusipelniusių Lietuvos valstybės ir jos teisės istorijai, portretai, kuriuose pavaizduoti Lietuvos kancleriai, etmonai, Vilniaus vaivados, kiti aukščiausi pareigūnai. Žymiausias jų – Lietuvos kancleris, etmonas ir Vilniaus vaivada Leonas Sapiega, aktyviai dalyvavęs kuriant 1588 m. Trečiąjį Lietuvos Statutą ir jį paskelbęs. Vien šio fakto pakaktų, kad jis būtų laikomas ne tik garsiausiu ir talentingiausiu Sapiegų giminės atstovu, bet ir vienu žymiausių visų laikų Lietuvos valstybininkų. Greta eksponuoti Lietuvos kanclerių valdžios ženklai (spaudai), Sapiegų patvirtinti svarbūs valstybiniai dokumentai, Trečiojo Lietuvos Statuto XVI–XIX a. leidimai, Sapiegų heraldiniais ženklais pažymėti kokliai, rasti tyrinėjant Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmus Vilniuje, Sapiegoms priklausęs nedidelis kabinetas. Ekspoziciją užbaigė Sapiegų bibliotekų turtingus rinkinius primenančios vertybės: knygos, dokumentai, grafikos darbai, piešiniai ir pan. Salėje pirmiausia pristatyta Ružanų rezidencijoje (Baltarusija) kauptos Biblioteca Sapiehana knygų dalis, liudijanti ne tik Sapiegų bibliofilines nuostatas, bet ir jų nuopelnus steigiant bei aprūpinant Vilniaus akademijos Teisės fakultetą. Kita bibliotekos dalis pristato Krasičyne (Lenkija) sukauptos Sapiegų bibliotekos įdomiausius veikalus, Romos miesto grafinius vaizdus. Vienas įdomiausių salės eksponatų – XVII a. pradžios „Sapiegų albumas“, arba Vilniaus vargonų tabulatūra. Parodos erdvėse taip pat rodyti pagrindinių Sapiegų inicijuotų architektūrinių ansamblių – bažnyčių, vienuolynų ir rūmų –

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

istoriniai atvaizdai bei šiuolaikinės fotografijos, dažnai liudijančios apgailėtiną nekilnojamojo kultūros ir meno paveldo būklę. Surengti tokią didelę tarptautinę parodą buvo įmanoma tik sutelkus dviejų valstybių – Lietuvos ir Lenkijos – keliolikos institucijų ir jų darbuotojų pajėgas bei pastangas. Parodą organizavo Valdovų rūmų muziejus, Krokuvos Vavelio karališkoji pilis – Valstybiniai meno rinkiniai (Lenkija), Lietuvos dailės muziejus, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, Vilniaus universiteto biblioteka, Bažnytinio paveldo muziejus, Žemaičių muziejus „Alka“ ir Lenkijos institutas Vilniuje. Eksponatų parodai skolino daugiau negu dešimt Lietuvos bei Lenkijos kultūros paveldo institucijų: muziejų, bibliotekų, archyvų ir bažnyčių. Paroda tapo gyva erdve: joje vestos ekskursijos, vyko edukaciniai užsiėmimai („Dorybė ir pergalė“, „Ar nematai – nuo Tavų dovanų visas Vilnius sužibo!“, „Leonas Sapiega – „Šventosios teisės ir teisingumo sergėtojas“, „Muzikinis Sapiegų albumas“), organizuotos šeštadienio popietės „Lietuva, dukart labiau pašlovink darbus...“ bei kultūros vakarai įvairiomis temomis, pristatančiomis Sapiegų giminę ir jos paveldą. Parodą aplankė 16 178 lankytojai. 2012 m. liepos 4–spalio 28 d. tose pačiose Lietuvos dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijos salėse eksponuota tarptautinė paroda „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų ir didikų portretai iš Ukrainos muziejų“. Ši paroda – tai vienas ryškiausių tarptautinių akcentų Muziejų metais ir reikšmingas Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos bei Ukrainos kultūros ministerijos bendradarbiavimo 2011–2015 m. programos projektas. Tai, kad Lietuvos ir Ukrainos kultūros ministrai globojo šią parodą, liudija abiejų šalių istorijos ir kultūros paveldo bendrumą, istorinės atminties sąsajas, gyvybingą valstybinių ir meninių ryšių tradiciją. Išskirtinę istorinę, kultūrinę, lituanistinę ir ikonografinę reikšmę turinčioje parodoje pristatyti 86 portretai: Lietuvos didžiųjų kunigaikščių ir Lenkijos karalių bei jų žmonų, didikų, aukštų valstybės pareigūnų ir jų šeimos narių, Bažnyčios dignitorių reprezentaciniai atvaizdai, sukurti XVI–XIX a. vietos bei garsių užsienio meistrų. Kolekciją sudaro 20 moterų, 62 vyrų ir keturi vaikų atvaizdai. Dauguma portretų iki šiol buvo saugomi muziejų saugyklose, nerodyti ekspozicijose arba parodose, tik dalis yra publikuota. Taigi ši paroda Lietuvos kultūros visuomenei pristatė mažai arba visiškai nepažintą šalies istorijos paveldo klodą bei grąžino labai turtingą ir svarbią lituanistinę kolekciją, šiandien saugomą Lvovo ir Lucko muziejuose. Rinkinys susiformavo ir yra saugomas istoriniuose Ukrainos Haličo ir Voluinės regionuose, kurių didelė dalis nuo XIV a. – XV a. pradžios iki 1569 m. Liublino unijos priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, vėliau (iki pat XVIII a. pabaigos) – Lenkijos Karalystei, tai yra buvo integrali Abiejų Tautų Respublikos dalis. Pagal atlikimo techniką ir medžiagas daugiausia parodoje pristatomų kūrinių buvo tapybos darbai (83 vnt.), vienas portretas – skulptūrinis atvaizdas, du – emalio tapybos miniatiūros su metaliniais rėmais. Daugiausia portretų sukurta XVII ir XVIII amžiuose. Parodoje taip pat rodyti trys XVI a. tapyti portretai ir keli XIX a. dailininkų darbai. Dalis XVIII–XIX a. dailininkų sukurtų imaginacinių kūrinių vaizduoja XIV–XVII a. gyvenusias istorines asmenybes.

VOLUMEN

III

7. Edukacijos kampelis parodoje „Kryžiai yra dorybės ženklas, o Strėlė – pergalės... Sapiegos – valstybininkai, meno mecenatai ir kolekcininkai“, kuriame galima atsispausti Sapiegų giminės herbą, fotografas Vytautas Abramauskas

8. Sveikiname 10-tūkstantąjį parodos „Kryžiai yra dorybės ženklas, o Strėlė – pergalės... Sapiegos – valstybininkai, meno mecenatai ir kolekcininkai“ lankytoją, fotografas Vytautas Abramauskas

Be svarbios istorinės dimensijos, eksponuoti portretai išsiskyrė neabejotina menine verte ir savita ikonografija. Apie 30 portretų sukurta žinomų arba numanomų dailininkų, susijusių su Ukraina, Lietuva, Lenkija, Italija, Prancūzija, Vokietija ir Austrija. Tai Lietuvos ir Lenkijos valdovams dirbę tapytojai Danielius Šulcas (Daniel Schultz, 1615–1683), Martynas Altomontė (Martino Altomonte, 1659–1745), Luji de Silvestras (Louis de Silvestre, 1675–1760), Marčelas Bačarelis (Marcello Bacciarelli, 1731–1818), prancūzų aristokratijos portretistas Žanas Fransua de Trua (Jean ˛ Francois de Troy, 1645–1730), Abiejų Tautų Respublikoje apsigyvenęs austrų tapytojas Juozapas Pičmanas (Joseph Pitschmann, 1758–1834), Pranciškaus Smuglevičiaus mokinys Juozapas Peška (Józef Peszka, 1767–1831). Savita plastika išsiskyrė Lvovo, kuris XVI–XVII a. buvo svarbus meninio gyvenimo centras, dailininkų

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

9. Valdovų rūmų muziejaus direktorius dr. Vydas Dolinskas pristato parodą „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų ir didikų portretai iš Ukrainos muziejų“ jos globėjams Lietuvos kultūros ministrui Arūnui Gelūnui ir Ukrainos kultūros ministrui Mychailai Kulyniakui, dešinėje – Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys, trečias iš dešinės – Ukrainos ambasadorius Lietuvoje Valerijus Žovtenka, fotografas Vytautas Abramauskas

10. Parodos „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų ir didikų portretai iš Ukrainos muziejų“ atidarymo koncertas Chodkevičių rūmų kieme, fotografas Vytautas Abramauskas

Alberto Stefanovičiaus (Wojciech Stefanowicz, m. 1588), Simono Bogušovičiaus (Szymon Boguszowicz, apie 1575–1648), Mato Domarackio (Mateusz Domaradzki, apie 1610–1680) kūriniai, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų dvaruose dirbusių tapytojų Konstantino Aleksandrovičiaus (Konstanty Aleksandrowicz, minimas 1777–1794), Juozapo Ksavero Heskio (Józef Ksawery Heski, m. apie 1810), Pranciškaus Paulikovičiaus (Franciszek Pawlikowicz, XVIII a.), Bazilijaus Klikovskio (Bazyli Klikowski, XVIII a.) drobės. Kiti portretai sukurti labiau ar mažiau įgudusių, tačiau nežinomų, neidentifikuotų vietinių Abiejų Tautų Respublikos me-

nininkų. Visi parodoje rodyti kūriniai kadaise priklausė senosioms Lvovo rezidencijų, bažnyčių ir miesto apylinkių dvarų (Čortkivo, Oleskos, Pidhircių, Vyšnivecio, Žovkvos ir kt.) kolekcijoms, o XIX– XX a. pateko į Lvovo bei Lucko muziejus. Ryškių istorinių asmenybių portretai padėjo susipažinti su senosios Lietuvos valstybės – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, visos Abiejų Tautų Respublikos istorija, atskleidė jos kultūros raidos ir europinių meninių ryšių aspektų. Parodoje eksponuoti net 26 Lietuvos ir Lenkijos valdovų bei jų šeimų narių portretai, dauguma jų nutapyti garsiausių Abiejų Tautų Respublikos arba visos Europos dailininkų. Apie 1677 m. Jono Tricijaus (?) sukurtas karalaičio Jokūbo Liudviko Sobieskio atvaizdas – vienas gražiausių vaikų portretų visoje Abiejų Tautų Respublikos dailėje. Aukšta menine kokybe išsiskiria apie 1690 m. Ž. F. de Trua nutapytas Jokūbo Liudviko sesers Teresės Kunigundos Sobieskytės portretas, D. Šulco teptukui priskiriamas Mykolo Kaributo Višnioveckio atvaizdas, nežinomo XVII a. dailininko sukurtas Mykolo Kaributo Višnioveckio žmonos Marijos Eleonoros Habsburgaitės, vilkinčios balta suknele, portretas, L. de Silvestro drobė, vaizduojanti Augustą III Vetiną, M. Bačarelio nutapytas Stanislovo Augusto Poniatovskio portretas. Savita ikonografija išsiskyrė S. Bogušovičiaus sukurtas Žygimanto Vazos portretas 1611 m. Smolensko pergalės vaizdų fone. Įdomus Stepono Batoro portretas, priskiriamas A. Stefanovičiui ir laikomas vienu ankstyviausių Abiejų Tautų Respublikoje sukurtų šio valdovo atvaizdų – nutapytas iškart po jo elekcijos 1576 metais. Retas didelę meninę vertę turintis kūrinys – parodoje eksponuotas marmurinis biustas, kuriame, remiantis pastarųjų metų tyrinėjimais, pavaizduota pirmoji Žygimanto Senojo žmona Barbora Zapolija (dėl cokolyje iškalto Radvilų herbo ilgą laiką lai-

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

11. Eksponuojamas parodos „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų ir didikų portretai iš Ukrainos muziejų“ veidas – 1611–1613 m. Simono Bogušovičiaus (Szymon Boguszowicz) nutapytas Žygimanto Vazos portretas, toliau – Lietuvos valdovų Stepono Batoro ir Jogailos portretai, fotografas Vytautas Abramauskas

kytas Barboros Radvilaitės atvaizdu). Ištisą parodoje pristatytų valdovų ir žymiausių Lietuvos didikų portretų galeriją XVIII a. pabaigoje sukūrė dailininkas K. Aleksandrovičius. 57 portretuose vaizduojami garsiausi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų giminių atstovai, žymūs valstybės pareigūnai (Lietuvos etmonai, kancleriai, vaivados, vyskupai ir kt.). Portretuose buvo galima pamatyti kunigaikščių Radvilų (19 portretų), Sapiegų (8), Višnioveckių (5), grafų Chodkevičių (7), taip pat Sanguškų, Pacų, Pociejų, Ostrogiškių, Tiškevičių, Gosevskių ir kitų su Lietuva susijusių giminių atstovų atvaizdų. Trys portretai pristatė kitas svarbias Lietuvos istorijos asmenybes: Vilniuje ` ` palaidotą vengrų kilmės XVI a. karvedį Kasparą Bekešą (Gaspar Békés), žymų XVII a. Vilniaus vaitą ir medicinos daktarą Paulių Boimą (Paweł Boym), garsų XVIII a. pabaigos – XIX a. pradžios ` Vilniaus dailininką profesorių Pranciškų Smuglevičių. Iš Lietuvos didikų ir aukštų valstybės pareigūnų populiariausias buvo Lietuvos didysis etmonas ir Vilniaus vaivada Mykolas Kazimieras Radvila (1702–1762) – jis pavaizduotas net penkiuose portretuose. 1605 m. Salaspilio (Kircholmo) mūšio didvyris, Lietuvos didysis etmonas ir Vilniaus vaivada, Livonijos valdytojas Jonas Karolis Chodkevičius (1560–1621) ir Vilniaus vaivada Karolis Stanislovas Radvila (1734–1790) įamžinti trijuose portretuose. Įspūdingai portretuose pavaizduoti garsūs Vilniaus vyskupai ir dosnūs meno bei mokslo mecenatai kardinolas Jurgis Radvila (1556–1600) ir Mikalojus Steponas Pacas (1623–1684). Puikiame J. Pičmano tapytame portrete pavaizduotas vienas paskutinių ryškiausių Lietuvos valstybės pareigūnų – artilerijos generolas ir Ketverių metų seimo Lietuvos maršalka Kazimieras Nestoras Sapiega (1757–1798). Parodą organizavo Valdovų rūmų muziejus, Lietuvos dailės muziejus ir trys Vakarų Ukrainos muziejai – parodos eksponatų skolintojai: Lvovo nacionalinė dailės galerija, Lvovo istorijos muziejus, Voluinės kraštotyros muziejus. Paroda skirta vienam labiausiai nusipelniusių Vakarų Ukrainos kultūros paveldo puoselėtojų ir muziejininkų Borisui Voznickiui (1929–2012) atminti.

VOLUMEN

III

12. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių ir Lenkijos karalių portretai, eksponuoti pirmoje parodos „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų ir didikų portretai iš Ukrainos muziejų“ salėje, fotografas Vytautas Abramauskas

13. Nežinomo XVI a. skulptoriaus Barboros Zapolijos (?) biustas ilgą laiką laikytas Barboros Radvilaitės atvaizdu, fotografas Vytautas Abramauskas

Parodos aplinkoje vyko edukaciniai užsiėmimai „Portretas istorijos atminčiai“ ir „Portreto gyvenimas“. Taip pat buvo organizuojamas renginių ciklas „Gyvoji portretų paroda“ – susitikimai ir diskusijos su istorikais bei menotyrininkais apie valdovų portretus, didikų gimines ir portreto žanrą. Parodą aplankė 10 447 lankytojai. 2013 m. Valdovų rūmų muziejus surengė dvi tarptautines parodas. Ruošdamasis iškilmingam Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos atidarymui, su partneriais Lenkijoje – Varšuvos karališkąja pilimi – Muziejumi ir Vavelio karališkąja pilimi – Valstybiniais meno rinkiniais – Valstybės dienos proga 2013 m. liepos 6 d. Valdovų rūmų muziejus atidarė unikalią senųjų gobelenų parodą „Istoriniai gobelenai iš Lenkijos karališkųjų rezidencijų“. Parodoje buvo eksponuojami du XVI a. gobelenai.

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

14. Dešinėje – gobelenas „Ara coeli legenda“, kuriame vaizduojama Sibilė iš Tivolio (Tiburo) priešais imperatorių Oktavianą Augustą, Valdovų rūmų muziejaus Gotikinėje antikameroje, fotografas Vytautas Abramauskas

16. Parodos „Jadvygos Jogailaitės skrynutė. Šedevras iš Valstybinio Ermitažo rinkinių“ atidarymo akimirka, fotografas Vytautas Abramauskas

Vienas jų, nežinomose Briuselio dirbtuvėse apie 1520 m. išaustas ir kunigaikščiams Radviloms priklausęs gobelenas „Ara coeli legenda“, – labai retas ir vertingas gotikos ir renesanso bruožų turintis senasis meninis audinys. Jame vaizduojama Sibilė iš Tivolio (Tiburo) priešais imperatorių Oktavianą Augustą, kuriam ji aiškina matytą moters su spindulio vainiku vizijos reikšmę apie gimsiantį pasaulio Išganytoją. Imperatorius pripažino Kristaus dangiškąją valdžią ir pastatė regėjimo vietoje ant Kapitolijaus kalvos Romoje Dangaus Altorių. Dabar ten stovi Dangaus Altoriaus Švč. Mergelės Marijos bazilika. Lietuvoje tokių kūrinių kaip Varšuvos karališkąją pilį puošiantis unikalus gobelenas tėra du – abu priklauso Valdovų rūmų muziejaus kolekcijai. Tai Šiaurės Flandrijos arba Prancūzijos dirbtuvių apie 1510 m. išaustas gobelenas „Žolynai su fantas-

15. Už sosto – gobelenas su Lenkijos bei Lietuvos herbais ir Cereros figūra Valdovų rūmų muziejaus Renesansinėje audiencijų menėje, fotografas Vytautas Abramauskas

tiniais gyvūnais ir pilimi“ bei Flandrijos Turnė miesto garsiųjų Žano Grenjė (Jean Grenier) ir Arno Puasonjė (Arnould Poissonier) dirbtuvių apie 1515–1520 m. išausto gobeleno „Eitynės su drambliais“ fragmentas. Kitas gobelenas su Lenkijos bei Lietuvos herbais ir Cereros figūra priklauso garsiajai Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto gobelenų kolekcijai. Sidabro ir aukso gijomis austas gobelenas iš vadinamosios herbinių ir monogramų gobelenų serijos yra šios išskirtinės kolekcijos, kuri kadaise puošė Krokuvos, Varšuvos, Vilniaus ir kitas Lenkijos bei Lietuvos valdovų rezidencijas, dalis. Briuselio (Flandrijos) dirbtuvėse apie 1550–1560 m. pagal Antverpeno dailininko iš Kornelio Floriso (Cornelis Floris) ir Kornelio Boso (Cornelis Bos) aplinkos kartoną išausto gobeleno centre pavaizduota vasaros, derliaus, gerovės ir išminties deivė Cerera, globojanti Lenkijos Karalystės herbą Baltąjį erelį, vainikuotą karališkąja karūna, ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės herbą Vytį, vainikuotą didžiojo kunigaikščio karūna. Abu gobelenai buvo integruoti į nuolatines Valdovų rūmų muziejaus interjerų ekspozicijas ir taip papildė bei papuošė muziejaus ekspozicines erdves lituanistiniais akcentais. Paroda „Istoriniai gobelenai iš Lenkijos karališkųjų rezidencijų“ veikė iki 2013 m. spalio 6 dienos. 2013 m. Valdovų rūmų muziejus pirmą kartą savo istorijoje surengė tarptautinę parodą su vienu didžiausių pasaulio muziejų – Valstybiniu Ermitažu (Sankt Peterburgas, Rusija). Lietuvos visuomenei ir Vilniaus miesto svečiams nuo 2013 m. rugsėjo 12 iki gruodžio 15 d. buvo suteikta unikali galimybė pamatyti tikrąjį Renesanso auksakalystės šedevrą, vieną ryškiausių Valstybinio Ermitažo eksponatų, Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Senojo užsakymu nežinomo Niurnbergo meistro 1533 m. iš aukso ir sidabro sukurtą, gausiai brangakmeniais puoštą, dukteriai Jadvygai Jogailaitei padovanotą brangenybių skrynutę parodoje „Jadvygos Jogailaitės skrynutė. Šedevras iš Valstybinio Ermitažo rinkinių“.

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

Marijus Uzorka

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Katedros a. 4, LT-01143 Vilnius m.uzorka@valdovurumai.lt

TARPTAUTINĖ PARODA MINSKE „LIETUVOS DIDŽIŲJŲ KUNIGAIKŠČIŲ RŪMAI VILNIUJE“ 2012 m. gegužės 17–rugpjūčio 26 d. Baltarusijos Respublikos nacionaliniame istorijos muziejuje Minske buvo surengta Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų paroda „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai Vilniuje“. Su Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų istorija ir paveldu 1992–2010 m. jau buvo supažindinta keliose Lenkijos bei Vokietijos miestuose (Varšuvoje, Krokuvoje, Ščecine, Vroclave, Biskupine, Duisburge, Rėgensburge, Miunchene) surengtose parodose. Šįkart rūmų istorija ir rinkiniai pristatyti Baltarusijos visuomenei, kuri buvo ir vis dar yra glaudžiai susijusi su bendru Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldu, jo populiarinimu ir aktualinimu. Šio projekto įgyvendinimo iniciatorius – tuometis Baltarusijos Respublikos nacionalinio istorijos muziejaus direktorius Sergejus Večeras. Parengiamieji parodos darbai pradėti 2011 m. – kruopščiai atrinkti planuojamos parodos eksponatai: archeologiniai radiniai ir taikomosios dailės kūriniai. Rusakalbiams lankytojams sukurti gausiai iliustruoti stendai, juose pristatyta Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų raida, reikšmingi istoriniai įvykiai, atliekami tyrimai, formuojamos muziejinės kolekcijos, rūmų atkūrimo projektai ir būsimų ekspozicijų koncepcijos. Pirmą kartą jaunos institucijos gyvavimo istorijoje parodinis projektas turėjo vykti už Europos Sąjungos ribų. Valdovų rūmų muziejaus specialistai susidūrė su sudėtingomis meno vertybių gabenimo procedūromis muitinėse išvežant eksponatus už Bendrijos ribų ir juos grąžinant, su logistiniais ir organizaciniais iššūkiais. Iškilmingas parodos atidarymas vyko 2012 m. gegužės 17 dieną. Renginyje dalyvavo Lietuvos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Baltarusijoje Edminas Bagdonas, Baltarusijos kultūros viceministras Viktoras Kurašas, Valdovų rūmų muziejaus direktorius dr. Vydas Dolinskas, Baltarusijos Respublikos nacionalinio istorijos muziejaus direktoriaus pareigas laikinai einantis Nina Kolymaga, parodos kuratoriai Marijus Uzorka, Dalius Avižinis, Gintautas Striška, Ėrika Striškienė, Baltarusijos kultūros ir meno visuomenės atstovai, gausiai susirinkę žiniasklaidos atstovai. Atsižvelgiant į parodos koncepciją ir norą išsamiai pristatyti vieną ryškiausių pastarųjų dešimtmečių Lietuvos kultūros projektų – atkuriamus Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmus – nuspręsta parodos turinį padalyti į tris dalis. Aštuo-

VOLUMEN

III

1. Stendinės parodos fragmentas ir archeologiniai radiniai, fotografas Dalius Avižinis

niolikoje iliustruotų pirmos dalies stendų buvo pateikta koncentruota ir įvairi, skirtingus veiklos barus, koncepcijas ir istorinius rūmų virsmus iliustruojanti informacija, leidžianti lankytojui išsamiai susipažinti su Valdovų rūmų muziejumi. Šią parodos dalį papildė 2006 m. sukurtas ir jau Lenkiją bei Vokietiją aplankęs Vilniaus Aukštutinės ir Žemutinės pilių komplekso maketas, taip pat XVI ir XVII a. Vilniaus pilių panoraminiai vaizdai iš Georgo Brauno (Georg Braun) ir Franso Hogenbergo (Frans Hogenberg) bei Tomo Makovskio (Tomasz Makowski) graviūrų. Antroje ir trečioje parodos dalyse buvo rodomi autentiški Valdovų rūmų muziejaus rinkinių eksponatai (120 vnt.): įspūdingiausi ir informatyviausi archeologiniai radiniai (99 vnt.) bei taikomosios ir vaizduojamosios dailės vertybės (21 vnt.). Bene svarbiausias parodos akcentas – archeologinių radinių ekspozicija. Parodai atrinkta beveik šimtas XIII–XVII a. radinių, aptiktų Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje. Unikalūs radiniai atskleidė Gotikos, Renesanso ir Baroko laikotarpiais rūmuose buvusią prabangą. Eksponatai buvo išdėstyti pagal tematiką penkiose vitrinose. Pirmoje vitrinoje rodyti radiniai iš XIII–XIV a. anks-

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

2. Valdovų rūmų muziejaus XVI–XVII a. interjero vertybės, fotografas Dalius Avižinis

tyvųjų mūrinių pastatų, taip pat radiniai, atspindintys krikščionybės ir pagonybės simboliką. Antroje ir trečioje vitrinose – rūmų interjero elementai. Ketvirtoje vitrinoje pristatyti žaidimai ir pramogos, penktoje – papuošalai, higienos reikmenys ir ginkluotės elementai. Atsižvelgiant į tipologiją, vitrinose buvo eksponuojami kokliai (iš viso 28 vnt.) su valdovų heraldiniais simboliais ir inicialais, didikų herbais, mitologinėmis ir religinėmis scenomis, augaliniais motyvais. Taip pat pristatyti architektūriniai elementai (XIV–XV a. gotikinės figūrinės plytos, čerpės) ir buities įrankiai (XIV–XV a. mediniai ir keraminiai indai, žirklės, peiliai, šukos). Daug dėmesio skirta XIV–XVII a. žaislams ir žaidimų elementams (rodytos šaškės, šachmatų figūros, lošimo kauliukas, nardų ir kvirkato žaidimo lentų fragmentai). Rūmų muzikinį gyvenimą atskleidė XV ir XVII a. dambreliai, XIV–XV a. fleitos fragmentas ir renesansinis koklis, kuriame vaizduojami grojantys vaikai. Greta šių radinių eksponuota 15 metalinių papuošalų – XIV–XV a. žiedų, segių, odinio krepšio apkalų. Septyni eksponatai skirti karybai. Tai XIV–XVII a. strėlių antgaliai, kardo rankenos dalis ir medinė strėlė. Parodoje taip pat pristatyti labai reti odiniai XIV–XVII a. radiniai. Kruopščiai dirbantys muziejaus restauratoriai jiems grąžino pirminę išvaizdą. Trečia parodos dalis buvo skirta vertybėms, kurios turėjo papuošti atkurtų Vilniaus rūmų Gotikos, Renesanso ir ankstyvojo Baroko reprezentacinio interjero menes, atspindėti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių ir Lenkijos karalių dvaro prabangą bei meninį skonį. Iš viso parodoje eksponuota daugiau kaip 20 europinės taikomosios ir vaizduojamosios dailės kūrinių bei lituanistinių vertybių. Įspūdingiausias šios dalies akcentas – du gobelenai, išausti Flandrijoje XVI a. pabaigoje ir XVII amžiuje. Greta gobelenų lankytojai galėjo apžiūrėti kelis XVI– XVII a. baldus. Tai puošniai drožinėtos itališkos kasonės, apie 1625–1675 m. Vokietijoje pagamintas stalas ir keturios XVII a.

3. Baltarusijos kultūros viceministro Viktoro Kurašo sveikinimo kalba, fotografas Dalius Avižinis

4. Parodos atidarymo akimirkos, fotografas Gintautas Striška

kėdės. Paroda papildyta XVI a. Italijoje nukaltais šarvais. Taip pat eksponuotos Lenkijos ir Lietuvos valdovų (Žygimanto Senojo, Onos Jogailaitės, Žygimanto Vazos ir Onos Habsburgaitės) portretų kopijos bei senieji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapiai ir miestų (Vilniaus, Gardino, Lietuvos Brastos) vaizdai. Paroda sulaukė nemažai Minsko miesto gyventojų ir svečių dėmesio. Baltarusių muziejininkų statistikos duomenimis, įrengtą ekspoziciją apžiūrėjo per 10 tūkst. lankytojų. Belieka pasidžiaugti, kad Valdovų rūmų muziejaus bendruomenės pastangomis pavyko sėkmingai surengti pirmą tokio pobūdžio ir masto išvažiuojamąją parodą už Lietuvos Respublikos ribų ir pristatyti gausų bei įvairų Valdovų rūmų muziejaus rinkinį.

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

Dr. Vydas Dolinskas

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Katedros a. 4, LT-01143 Vilnius v.dolinskas@valdovurumai.lt

TARPTAUTINĖ PARODA „JOGAILAIČIŲ EUROPA“: VIZIJOS, PLANAI, REZULTATAI JOGAILAIČIAI EUROPOJE Viduramžių ir ankstyvųjų Naujųjų laikų Europoje monarchas ir valdančioji dinastija ne tik simboliškai įkūnijo valstybės suverenumą, bet ir lėmė tos valstybės raidą, nustatė tarptautinių ryšių, dažnai paremtų dinastiniais saitais, prioritetus. Ypač tai pasakytina apie absoliučią valdžią turinčius monarchus ir sostus paveldinčias dinastijas. Tačiau ir rinktieji valdovai, nors vis labiau ribojami politinės tautos teisių, turėjo veiksmingų svertų savo pozicijoms pareikšti ir įgyvendinti. Viena tokių valdančiųjų dinastijų, kuri vėlyvųjų Viduramžių ir ankstyvųjų Naujųjų laikų sandūroje veikė plataus Vidurio ir Rytų Europos regiono politikos bei kultūros procesus, buvo Jogailaičiai. Lietuvių kilmės Gediminaičių dinastijos, nuo XIII a. pabaigos tėvoninio paveldėjimo teisėmis valdžiusios Lietuvos Didžiąją Kunigaikštytę, atstovas XIV a. pabaigoje buvo išrinktas ir Lenkijos karaliumi. Juo tapo Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila, jo vardu pavadinta Gediminaičių dinastijos pagrindinė šaka – Jogailaičiai. Jogailaičių skeptru personaline, arba dinastine, unija sujungtos valstybės – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir Lenkijos Karalystė – garantavo šiai dinastijai daug platesnes europinės erdvės raiškos perspektyvas. Todėl XV a. pirmoje pusėje trumpam, o to pat šimtmečio pabaigoje ilgesniam laikui Jogailaičių dinastijos atstovai užėmė ir Vengrijos bei Čekijos sostus. Taigi, paveldimas Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostas ir tik formali elekcija į Lenkijos karaliaus sostą buvo ta Jogailaičių atrama, kuri garantavo jų dinastijos kandidatų patrauklumą ir populiarumą siekiant kitų valstybių monarchų karūnų. Taip apie 1500 m. tarp Baltijos, Juodosios ir Adrijos jūrų kurį laiką egzistavo savotiška Jogailaičių imperija. Ji apėmė apie 2 mln. kv. km plotą ir ją sudarė brolių Jogailaičių valdomos keturios svarbiausios valstybės: Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, Lenkijos Karalystė, Čekijos karalystė ir Vengrijos karalystė. Šioms monarchijoms vienokiomis ar kitokiomis sąlygomis priklausė ir kitų valstybinių junginių: Kroatijos karalystė, Transilvanijos ir Moldavijos kunigaikštystės, Moravijos markgrafystė, Silezijos, Lužitėnų, Mazovijos kunigaikštystės bei Vokiečių ordino Prūsijoje teritorija. Taigi, Jogailaičiai valdė plačias Vidurio ir Rytų Europos teritorijas, šiandien jos priklauso Lietuvai, Lenkijai, Čekijai, Vengrijai, Slovakijai, Kroatijai, Bosnijai ir Hercegovinai, Serbijai, Slovėnijai, Rumunijai, Moldavijai, Ukrainai, Baltarusijai, Rusijai, Latvijai, Vokietijai bei Austrijai. Be to, per vedybas dinastiniai ryšiai Jogailaičius susiejo su Šventąja Romos imperija ir jos ku-

VOLUMEN

III

nigaikštystėmis (Brandenburgu, Bavarija, Frankonija, Kulmbachu-Ansbachu, Saksonija), taip pat Švedija, Maskva, Italijos kunigaikštystėmis, Pamariu ir kitomis teritorijomis. Galima vaizdžiai tarti, kad Jogailaičiai sąmoningai ar nesąmoningai siekė sukurti tam tikra prasme vieną iš Europos Sąjungos pirmtakių, kurioje įvairios valstybės ir tautos išsaugotų savo kultūrinį ir religinį autonomiškumą, savitas tradicijas, bet būtų susietos politiniais ir dinastiniais saitais bei koordinuotų savo politiką. Ši Jogailaičių dinastijos propaguota politiškai tolerantiška federalistinė idėja, matyt, buvo nulemta pirmiausia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės konsolidavimo iš lietuvių ir rusėnų kunigaikštysčių patirtimi, taip pat Lietuvos ir Lenkijos sugyvenimo po Krėvos sutarties tradicija. Toks amorfiškas valstybių konglomeratas, siejamas vienos dinastijos, visada turėjo ir akivaizdų išorinį konsolidacijos argumentą: iš pradžių – Vokiečių ordino, vėliau – Maskvos ir Osmanų imperijos grėsmę. XVI a. pradžioje, Jogailaičiams susidūrus su palikuonių ir dinastijos tęstinumo problema, šios „Jogailaičių idėjos“1 įgyvendinimo Vidurio ir Rytų Europoje estafetę paveldėjo bei įvairiomis priemonėmis bemaž iki šiandienos bandė realizuoti Habsburgai (pavyzdžiui, Paneuropos judėjimas) ir Europos Sąjungos kūrėjai. Kaip atrodė Jogailaičių valdoma Vidurio ir Rytų Europa? Kokie politiniai modeliai buvo įgyvendinami Jogailaičių valstybėse? Kokie buvo Jogailaičių valstybių tarpusavio santykiai? Kaip buvo vykdoma dinastinė politika? Kokie ekonominiai procesai būdingi Jogailaičių valstybėms? Kokiomis formomis čia skleidėsi kultūra ir menas, kokie mainai vyko? Kokie ryškiausi kultūros ir meno fenomenai būdingi Jogailaičių kraštams? Koks reikšmingas Jogailaičių paveldas ir šiandien atspindi dinastiniais ryšiais kadaise susietos erdvės kultūrinę bendrystę? Ar tokia kultūrinė bendrystė susiformavo ir egzistavo greta dinastinių bei politinių saitų? Ar šiame regione labiau buvo būdinga kultūrinė ir meninė įvairovė? Kokie istorinės atminties vaizdiniai apie Jogailaičius egzistuoja tautose, kadaise valdytose šios dinastijos valdovų? Ar visur vienodai Jogailaičių nuopelnai prisimenami ir vertinami, net jeigu Lietuvoje ir Lenkijoje Jogailaičių valdymo epocha dažnai vadinama aukso amžiumi? Ar patys Jogailaičiai buvo aktyvūs savo valdyto 1 Plg. pvz.: Konopczyński W. „O idei jagiellońskiej“, in: Umarli mówią, Poznań, 1929, s. 75–86; idem, „Idea jagiellońska“, in: idem, Dzieje Polski nowozytnej, t. I, Warszawa, 1936, s. 405–406; Kamieniecki W. Idea jagiellońska, Warszawa, 1929; Halecki O. „Idea jagiellońska“, in: Kwartalnik historyczny, 1937, nr 51, s. 486–510 ir kt.

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

1. Jogailaičių dinastijos genealogija, in: Decius L. J. De Jagellonum familia, Liber II, Cracoviae, 1521. VUB

regiono transformavimo procesuose? Šie bei daugelis kitų panašių klausimų tebėra aktualūs ir šiandienos Europai, jos tautų nacionalinio identiteto ištakų suvokimui, tarptautinių santykių istorinių tradicijų bei šiandienos tendencijų supratimui. Todėl natūralu, kad tiek Europos mokslo, tiek kultūros pasaulis, ypač atsikratęs nenatūralaus politinio suskaldymo po Antrojo pasaulinio karo, izoliacijos ir ideologinių pančių, pastaraisiais dešimtmečiais žengia integracijos keliu ir vėl atsigręžia į šiandienės Europos bei jos valstybių ir tautų tapsmo svarbiausius etapus, ryškiausius veiksnius, iškiliausias asmenybes, tradicinius ryšius – bando reflektuoti šiandien aktualią praeitį. Neabejotinai vienas tokių esminių veiksnių, lėmusių katalikiškos, gotiškai renesansinės, o vėliau – ir barokinės Vidurio Europos politinį žemėlapį, mentalinį charakterį bei kultūrinį landšaftą, buvo Gediminaičių-Jogailaičių dinastija ir jos tradicija2. Kilo didelių mokslinių ir muziejinių iniciatyvų, kaip šį Jogailaičių fenomeną būtų galima priminti, patikrinti ir aktualinti šiandienai, ką jis galėtų paaiškinti ar ko pamokyti iš pusės tūkstančio metų perspektyvos. Reikia pabrėžti, kad toks Viduramžių ar ankstyvųjų Naujųjų laikų europinių valdovų dinastijų prisiminimas, jų įtakos ir reikšmės aktualinimas (taip pat ir parodomis bei jų išsamiais katalogais) pastaraisiais dešimtmečiais tapo labai populiarus visoje Europoje 2 Dėmesys šiai dinastijai ir iškiliausiems jos atstovams neslūgsta daugelio šalių istoriografijose, žr.: Duczmal M. Jagiellonowie. Leksykon biograficzny, Kraków, 1996 (lietuviškas vertimas – idem, Jogailaičiai, Vilnius, 2012); plg. t. p. Gediminaičiai. Enciklopedinis žinynas, sud. V. Spečiūnas, Vilnius, 2005; Wdowiszewski Z. Genealogia Jagiellonów i Domu Wazów w Polsce, Kraków, 2005 (1938 ir 1968 m. publikacijų naujas leidimas); Besala J. Jagiellonowie, Warszawa, 2006; Jagiellonowie. Biografie, herby, drzewa genealogiczne, aut. B. Czwojdrak et al., red. J. Cieślewska, Warszawa, 2010; Bues A. Die Jagiellonen. Herrscher zwischen Ostsee und Adria, Stuttgart, 2010; Borkowska U. Dynastia Jagiellonów w Polsce, Warszawa, 2011 ir kt.

ir už jos ribų3. Tad Jogailaičiai, kurie daugelyje ne tik Vakarų, bet ir Vidurio Europos šalių yra gerokai primiršti, tapo šio susidomėjimo istorinėmis dinastijomis, valdovų asmenybėmis ir jų paveldo pažinimo proceso svarbiu dėmeniu.

JOGAILAIČIŲ PROJEKTAS Nuo 2000 m. įgyvendinto Jogailaičių dinastijos istorijos bei paveldo aktualinimo idėjos autoriumi ir vadovu tapo Karaliaučiuje gimęs Berlyno technikos universiteto (Vokietija) meno istorijos ir medievistikos profesorius dr. Robertas Zukalė (Robert Suckale). 1999 m. Germanų nacionaliniame muziejuje Niurnberge (Vokietija) jis surengė pirmą šiai temai skirtą mokslinę konferenciją4 ir paskatino mokslinių diskusijų, tyrimų bei jų rezultatų sklaidos projekto gimimą. 2000–2005 m. prie Leipcigo universiteto (Vokietija) įsikūręs Rytų ir Vidurio Europos istorijos bei kultūros humanitarinių mokslų centras suformulavo ilgamečio mokslinių tyrimų projekto „Jogailaičių reikšmė Vidurio Europos menui ir kultūrai 3 Pvz., Liuksemburgų dinastijai skirtos parodos, 2005–2006 m. vykusios Niujorke ir Prahoje, katalogas, vokiška versija – Karl IV. Kaiser von Gottes Gnaden. Kunst und Repräsentation des Hauses Luxemburg 1310–1437, hrsg. v. J. Fajt et al., München, Berlin, 2006; plg. t. p. italų surengtų parodų, skirtų Gonzagoms, Bordžijoms, Esčiams, Roverėms ir kitoms giminėms, katalogus: Gonzaga. La Celeste Galeria. Le raccolte, a cura di R. Morselli, Milano, 2002; Gonzaga. La Celeste Galeria. L’Esercizio del Collezionismo, a cura di R. Morselli, Milano, 2002; I Borgia, a cura di C. Alfano, F. V. Garín Llombart, Milano, 2002; I della Rovere. Piero della Francesca, Raffaello, Tiziano, a cura di P. Dal Poggetto, Milano, 2004; Splendori delle corti italiane. Gli Este. Rinascimento e Barocco a Ferrara e Modena. Due secoli di splendore e mecenatismo estense: da Cosmè Tura a Dosso Dossi, da Correggio a Tiziano, da Guercino a Velázquez, a cura di S. Casciu, M. Toffanello, Modena, 2014 ir kt. 4 Po poros metų šios konferencijos medžiaga paskelbta atskiru leidiniu – Die Jagiellonen. Kunst und Kultur einer europäischen Dynastie an der Wende zur Neuzeit, hrsg. v. D. Popp, R. Suckale, Nürnberg, 2002 (Wissenschaftliche Beibände zum Anzeiger des Germanischen Nationalmuseums, Bd. 21).

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

2. Jogailaičių Europa apie 1500 m. LDKVR

1454–1572 m.“ plėtojimo gaires ir gavo jam įgyvendinti reikalingą finansavimą. Be fundamentalių mokslinių tyrimų, jų rezultatų akademinio ir populiaraus propagavimo mokslinėse konferencijose, seminaruose, paskaitose bei įvairiuose leidiniuose, projektas numatė ir didelės informatyvios bei reprezentatyvios parodos „Europa Jagellonica 1386–1572. Vidurio Europos menas ir kultūra valdant Jogailaičiams“ organizavimą. Tiesa, organizatoriai visada turėjo galvoti, kad ši naujai planuota paroda savo tikslais, struktū-

VOLUMEN

III

ra, tematika, eksponatais, aprėptimi ir kitais aspektais turėtų ne tiesiog pakartoti jau 1986 m. Austrijoje surengtą panašią parodą „Lenkija Jogailaičių laikais 1386–1572 m.“5, o tapti originalia ir inovatyvia iniciatyva, pristatančia platesnį europinį kontekstą. 5 Ši Šalaburgo pilyje surengta paroda, nepaisant kukliai suformuluoto ir tik Lenkiją akcentuojančio jos pačios bei reprezentatyvaus katalogo pavadinimo, iš esmės buvo skirta Jogailaičių dinastijai ir jos reikšmei visos Europos XIV–XVI a. raidos kontekste atskleisti, žr. Polen im Zeitalter der Jagiellonen 1386–1572. Ausstellungskatalog, hrsg. v. G. Stangler, F. Stolot, Wien, 1986.

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

3. Vilniaus miesto panorama su GediminaičiųJogailaičių rezidencijomis, apie 1545 m., in: Braun G. Civitates Orbis Terrarum, Vol. III, Coloniae, 1581

2000–2005 m. bendrame tarptautiniame Jogailaičių projekte ėmėsi bendradarbiauti apie 60 mokslininkų iš kelių Europos valstybių ir JAV. Jau 2000–2001 m. Leipcigo centro mokslo darbuotojas dr. Jiržis Fajtas (Jiři` Fajt)6, bendradarbiaudamas su kitais kolegomis, sukūrė pirminę Jogailaičiams skirtos parodos viziją, pasiūlė jos struktūrą, preliminarų galimų eksponatų sąrašą, katalogo projektą. Pagal pirminį sumanymą paroda turėjo vykti mažiausiai trijuose Europos miestuose, glaudžiai susijusiuose su Jogailaičiais: Prahoje, Krokuvoje ir Berlyne. Praha ir Krokuva iš tikrųjų buvo Jogailaičių valdytų valstybių sostinės ir Jogailaičiai šiuose miestuose esančiose rezidencijose ilgėliau rezidavo, iš čia valdė savo valstybes, formulavo tarptautinių santykių gaires, skatino kultūros, meno, mokslo, ūkio raidą. Su Berlynu Jogailaičius siejo pirmiausia tai, kad už Brandenburgo Hohencolernų dinastijos atstovų buvo ištekėjusios bent dvi Jogailaičių princesės. Be to, suvienytosios Vokietijos sostinė šiandien vėl tapo vienu svarbiausių Europos kultūros centrų, turinčių didžiulį turistinį potencialą, tad Jogailaičiams skirta paroda šiame mieste natūraliai turėjo įgauti europinio masto kultūrinio ir muziejinio įvykio skambesį. Pagrindiniai tokios parodos rengimo partneriai turėjo būti Krokuvos Vavelio karališkoji pilis (Lenkija) ir Prahos karališkieji rūmai (Čekija). Būtent Krokuvos Vavelyje, Prahos pilyje ir prestižinėje Berlyno parodų erdvėje – Martino Gropi-

jaus (Martin Gropius) rūmuose7 – pagal pirminį sumanymą ši paroda ir turėjo būti eksponuojama. Daugumą parodos organizacinių darbų, finansavimo paieškas ir katalogo rengimą turėjo koordinuoti Rytų ir Vidurio Europos istorijos bei kultūros humanitarinių mokslų centras Leipcige (Vokietija). Berlyno parodos parengiamųjų muziejinių darbų koordinatoriumi turėjo būti Prūsijos valstybės kultūros paveldo fondo Bodės muziejus ir Skulptūrų rinkinio bei Bizantijos meno muziejaus vadovas prof. dr. Hartmutas Kromas (Hartmut Krohm). Plėtojant parodų projekto idėją, Krokuvos Vavelio karališkosios pilies – Valstybinių meno rinkinių direktorius prof. habil. dr. Janas Ostrovskis (Jan Ostrowski), žinodamas, kad Vilniuje vyksta Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijos kompleksiniai tyrinėjimai bei rengiamas istorinės Gediminaičių-Jogailaičių rezidencijos, susijusios su šios dinastijos kilme, atkūrimo projektas, pasiūlė šiame tarptautiniame projekte dalyvauti ir Lietuvos dailės muziejui, kuriam tuo metu Kultūros ministerijos buvo pavesta rengti ir įgyvendinti atkuriamų Valdovų rūmų interjerų bei ekspozicijų programą. Taip jau 2002 m. į Jogailaičių parodos parengiamuosius darbus įsijungė ir Lietuvos partneris – iki 2009 m. tai buvo Lietuvos dailės muziejus ir jo padalinys, kuris kuravo Valdovų rūmų klausimus (iš pradžių – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės val-

6 Dr. J. Fajtas, kuris neseniai tapo Prahos nacionalinės galerijos direktoriumi, prieš surengdamas Jogailaičiams skirtą parodą vykdė panašų projektą, skirtą Liuksemburgų dinastijai. Šiai dinastijai skirta paroda, jos dizaino sprendimai, katalogas, konferencija ir jos medžiagos publikacija tapo pavyzdžiu rengiant Jogailaičių projektą, žr. Karl IV. Kaiser von Gottes Gnaden (katalogas vokiečių kalba); plg. t. p. Kunst als Herrschaftsinstrument. Böhmen und das Heilige Römischen Reich unter den Luxemburgern im europäischen Kontext, hrsg. v. J. Fajt, A. Langer, Berlin, München, 2009.

7 Beje, Berlyne, tuose pačiuose Martino Gropijaus rūmuose, kuriuose iš pradžių planuota surengti Jogailaičių parodą, 2011 m. buvo organizuota didelė retrospektyvinė paroda, skirta Lenkijos ir Vokietijos santykių tūkstantmečiui. Parodoje ir jos kataloge lenkų bei vokiečių kalbomis atspindėtas ir Jogailaičių periodas, žr. Obok. Polska – Niemcy. 1000 lat historii w sztuce, red. M. Omilanowska, T. Torbus, Köln, 2011; Tür an Tür. Polen – Deutschland. 1000 Jahre Kunst und Geschichte, hrsg. v. M. Omilanowska, T. Torbus, Köln, 2011.

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

4. Atkurta Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija Vilniaus Žemutinėje pilyje. LDKVR

dovų rūmų interjerų ir ekspozicijų skyrius, vėliau – filialas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai). Šią iniciatyvą aktyviai palaikė ir rėmė Lietuvos dailės muziejaus direktorius dr. h. c. Romualdas Budrys, o pasitarimuose dėl Jogailaičių parodos dalyvavo, Lietuvos institucijų eksponatų atranką vykdė ir kitus organizacinius darbus atliko dr. Vydas Dolinskas, Remigijus Černius, taip pat Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centro vadovė prof. dr. Jūratė Senvaitienė. Buvo sudarytas galimų Jogailaičių parodos eksponatų iš Lietuvos muziejų, bibliotekų, archyvų ir bažnyčių sąrašas, į jį pateko apie 40 vertybių. Buvo atrinkta XIV–XVI a. pergamentinių dokumentų pavyzdžių, auksakalystės, tapybos, skulptūros, tekstilės kūrinių, keramikos, kaulo, akmens dirbinių, taip pat pastatų ir antkapinių paminklų modelių iš Lietuvos dailės muziejaus bei Vilniaus katedros lobyno, Pilių tyrimo centro „Lietuvos pilys“ (Valdovų rūmų tyrimų rinkinių), Trakų istorijos muziejaus, Kėdainių krašto muziejaus, Nacionalinio Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejaus, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos, Lietuvos valstybės istorijos archyvo, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, Vilniaus universiteto bibliotekos, Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios, Vilniaus Šventosios Dvasios bažnyčios, Čekiškės Švč. Trejybės bažnyčios, Akmenio Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčios. Pasiūlyti Lietuvos mokslininkai, kurie būtų galėję dalyvauti rengiant eksponatų aprašus ir katalogo įvadinius tekstus. Taip pat svarstyta, kad į Jogailaičių parodos rengimo ir įgyvendinimo procesą reikėtų įtraukti ir Vengrijos muziejininkus. Tuomet jame dalyvautų visos svarbiausios Jogailaičių valdytos šalys: Lietuva, Lenkija, Čekija ir Vengrija – bei Vokietija, kaip glaudžiausiais dinastiniais ryšiais su Jogailaičiais susijusi valstybė.

VOLUMEN

III

Buvo numatyta, kad paroda 2004–2005 m. turėtų būti paeiliui eksponuojama Prahoje, Krokuvoje, Vilniuje, Berlyne ir galbūt Budapešte – vietose, glaudžiai susijusiose su Jogailaičių dinastijos istorija ir jos paveldu. Prahoje paroda turėjo būti rodoma pilies teritorijoje – Senuosiuose karališkuosiuose rūmuose (Vladislovo Jogailaičio salėje), Šv. Jurgio vienuolyne įsikūrusioje nacionalinėje galerijoje ar kitoje svarbioje pilies vietoje. Krokuvoje Jogailaičiams skirta paroda turėjo būti eksponuojama Vavelio pilies parodų salėse. Berlyne, kaip minėta, buvo parinkta prestižiškiausia erdvė – Martino Gropijaus rūmai, kurie XIX a. pabaigoje buvo pastatyti italų neorenesanso stiliumi kaip Taikomosios dailės muziejaus buveinė. Vilniuje, jei parodą būtų pavykę surengti iki 2009 m., ji būtų buvusi rodoma Lietuvos dailės muziejaus padalinyje – Taikomosios dailės muziejuje, kuris įsikūręs Jogailaičių rezidencijos ansamblyje – Vilniaus Žemutinės pilies Senojo arsenalo rūmuose. Jei parodos parengiamieji darbai būtų užtrukę, buvo mąstoma ir apie tai, kad toks Jogailaičių projektas galėtų tapti netgi reikšmingu atkurtų Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų iškilmingo atidarymo akcentu. Tačiau projektu suinteresuotų institucijų vadovų ir atstovų keliuose susitikimuose iš esmės pavyko suderinti tik parodos pavadinimo pirmąjį sandą – Europa Jagellonica (liet. „Jogailaičių Europa“). Vis dar diskusinis buvo klausimas dėl parodos chronologijos. Buvo pateiktos dvi koncepcijos: aprėpti visą Jogailaičių „buvimo Europoje“ laiką (nuo tapimo Lenkijos karaliais iki dinastijos pabaigos, tai yra 1386–1572 m.) arba akcentuoti tik dinastijos didžiausio įsigalėjimo Rytų ir Vidurio Europoje periodą (XV a. pabaigą – XVI a. pradžią, t. y. Gotikos ir Renesanso sandūrą). Netrukus kilo ir kitų sunkumų. Vengrijos nacionalinis muziejus ir Budapešto miesto muziejus, įsikūręs Budos pilyje, neparodė didesnio suinteresuotumo

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

5. Krokuvos Vavelio karališkoji pilis – Lenkijos karalių rezidencija. LDKVR

aktyviai dalyvauti rengiant parodą ir ją eksponuojant Budapešte. Šių muziejų atstovai gana skeptiškai įvertino Jogailaičių valdymo reikšmę Vengrijoje ir šios dinastijos valdovų nuopelnus valstybės bei kultūros raidai. Vienas iš vengrų muziejininkų netgi sarkastiškai klausė, kas tie Jogailaičiai, ir pats atsakė kitu retoriniu klausimu – ar tai ta duobė (nuopuolis) Vengrijos istorijoje, kuri buvo tarp Liuksemburgų ir Habsburgų? Tad vengrai geriausiu atveju sutiko skolinti Jogailaičių parodai savo rinkiniuose saugomus eksponatus, bet rengti ar priimti parodą pas save ir taip sureikšminti Jogailaičius Vengrijoje atsisakė. Ši situacija labai vaizdžiai pailiustravo, kad šiandien Jogailaičių kadaise valdytų valstybių ir tautų istorinėje atmintyje ši dinastija ir jos reikšmė vertinama gana skirtingai: ilgiau valdytose Lietuvoje ir Lenkijoje – palankiai, Čekijoje – labiau indiferentiškai, o Vengrijoje – švelniai tariant, skeptiškai. Krokuvos Vavelio karališkosios pilies vadovai ir specialistai – prof. Janas Ostrovskis, Kšyštofas Čyževskis (Krzysztof Czyżewski), taip pat Jogailos universiteto meno istorikas prof. dr. Marekas Valčakas (Marek Walczak) – iš karto pagrįstai sukritikavo pernelyg grandiozinį, nei finansinėmis galimybėmis, nei paveldosauginio atsargumo argumentais neparemtą parodos projektą. Pradiniame etape Rytų ir Vidurio Europos istorijos bei kultūros humanitarinių mokslų centro Leipcige atstovai siūlė, kad kiekvienoje iš keturių ar penkių parodos stotelių būtų pristatyta apie 400 eksponatų. Tarp siūlomų rodyti eksponatų buvo ir tokių nerealių objektų kaip keli Čekijos ar Slovakijos bažnyčių vėlyvosios Gotikos suveriamieji altoriai – jie turėjo būti išmontuoti, restauruoti ir vežiojami po visas parodos stoteles. Krokuvos Vavelio karališkosios pilies atstovai 2004 m. pateikė savo alternatyvų parodos koncepcijos projektą. Jame numatytas gerokai mažesnis eksponatų skaičius (apie 150–200), suformuluoti iš esmės visi svarbiausi teminiai parodos akcentai ir pailiustruoti vienu kitu vertybiniu akcentu, o ne eksponatų gausa. Krokuviečiai taip pat teikė pasiūlymą, kad stotelėse parodos eksponatų sąrašas galėtų skirtis, t. y. visose parodos vietose turėtų būti rodoma tik keliasdešimt svarbiausių eksponatų, o kita dalis turėtų būti surenkama iš artimiausių muziejų, archyvų, bibliote-

kų bei kitų paveldo institucijų, privačių rinkinių. Taip kiekviena parodos stotelė papildytų viena kitą, o bendras katalogas atspindėtų Jogailaičių paveldo visumą8. Taip gerokai sumažėtų parodos sąnaudos, būtų išvengta senų, unikalių ir jautrių eksponatų dažno gabenimo bei kitų pavojų. Be to, jei paroda būtų rodoma bent keturiose vietose po maždaug tris mėnesius, kai kurie eksponatai savo savininkus turėtų palikti visiems metams, o Jogailaičių epochos vertybės dažniausiai yra visų paveldo institucijų pasididžiavimas, nuolatinių ekspozicijų svarbiausi akcentai, su kuriais tos institucijos nelinkusios skirtis ilgam laikui. Vykdant vertybių atranką kiekvienai parodos stotelei ši ilgesnio skolinimo problema taip pat būtų išspręsta. Rytų ir Vidurio Europos istorijos bei kultūros humanitarinių mokslų centro Leipcige atstovas dr. J. Fajtas, matyt, remiamas Jogailaičių projekto konsultanto, Poznanės Adomo Mickevičiaus universiteto meno istoriko prof. habil. dr. Adamo Liabudos (Adam Labuda) ir kitų kolegų, nereagavo į Krokuvos Vavelio karališkosios pilies pasiūlymus, toliau bandė propaguoti nelabai realų grandiozinės parodos projektą, nerodė noro diskutuoti dėl kitų neišspręstų klausimų. Todėl Krokuvos Vavelio karališkosios pilies direktorius prof. J. Ostrovskis oficialiai visus Jogailaičių projekto parengiamuosiuose darbuose dalyvaujančius partnerius informavo, kad jo vadovaujama institucija atsisako toliau aktyviai dalyvauti projekte, nes tiek dėl parodos turinio koncepcijos ir struktūros, tiek dėl masto nemano, kad toks projektas apskritai realizuotinas. Taip pat patikino, kad jo vadovaujama institucija būtų pasirengusi svarstyti eksponatų skolinimo parodai klausimą, 8 Remdamiesi tokiu principu, kai bendrai rengiamas parodinis projektas ir jo katalogai papildo vienas kitą skirtingose eksponavimo stotelėse, Valdovų rūmų muziejus ir Vavelio karališkoji pilis 2010–2012 m. surengė dvi dideles parodas, skirtas Žalgirio pergalės 600 metų sukakčiai ir kunigaikščiams Sapiegoms, Krokuvoje ir Vilniuje išleido išsamius šių parodų katalogus: Na znak świetnego zwycięstwa. W sześćsetną rocznicę bitwy pod Grunwaldem, t. I–II, opr. K. Czyżewski, A. Janczyk, D. Nowacki, Kraków, 2010; Kaip tai atsitiko Didžiajame mūšyje... Žalgirio atodangos / Jak to było podczas Wielkiej Bitwy... Odsłony Grunwaldu / How This Happened in the Great Battle… Exposé of Grunwald, sud. / opr. / ed. V. Dolinskas, B. Verbiejūtė, Vilnius, 2010; Sapiehowie. Kolekcjonerzy i mecenasi, opr. S. LinkLenczowska, J. Winiewicz-Wolska, Kraków, 2011; Kryžiai yra dorybės ženklas, o Strėlė – pergalės... Sapiegos – valstybininkai, meno mecenatai ir kolekcininkai / The Crosses Stand for Virtue, the Arrow for Victory... The Sapiehas – Statesmen, Art Patrons and Collectors / Krzyże znaczą cnotę, a Strzała zwycięstwo... Sapiehowie – mężowie stanu, mecenasi sztuki i kolekcjonerzy, sud. / ed. / opr. V. Dolinskas, B. Verbiejūtė, Vilnius, 2012.

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

6, 7. Čekijos karalių Prahos pilies Vladislovo Jogailaičio salė – vienas įspūdingiausių Jogailaičių dinastijos architektūros paminklų. LDKVR

kai būtų pateikti pageidaujamų vertybių sąrašai, tačiau nemato galimybės, kad paroda galėtų būti rodoma Vavelyje. Jogailaičių parodos projektas dar labiau komplikavosi, kai paaiškėjo, kad nei Vokietijos Federacinės Respublikos kultūros rėmimo fondai, nei Europos Sąjunga nėra pasirengę finansuoti Jogailaičių projekto pagal pateiktas paraiškas ir jų įspūdingas sąmatas. Dėl šių parodos rengimo komplikacijų ir neaiškios perspektyvos bei preliminariai sutartų parodos terminų (2004–2005) nukėlimo neapibrėžtam laikui iš projekto pasitraukė ir Prahos pilis, kuri formaliai pavaldi Čekijos Respublikos Prezidento kanceliarijai. Iki tol Jogailaičių parodos rengimą Čekijoje koordinavo Prahos ` pilies mokslo darbuotoja dr. Dunja Panenkova (Duňa Panenkova). Nors bendrasis mokslinis projektas „Jogailaičių reikšmė Vidurio Europos menui ir kultūrai 1454–1572 m.“ Rytų ir Vidurio Europos istorijos bei kultūros humanitarinių mokslų centro Leipcige specialistų buvo vykdomas toliau: rengiamos konferencijos, jų medžiagos ar specialių tyrimų pagrindu leidžiami teminiai leidiniai9, tačiau parodos, kaip vienos svarbiausių projekto plataus viešinimo dalių, rengimas keleriems metams užstrigo. 9 Pasirodė visa serija leidinių pavadinimu Studia Jagellonica Lipsiensia, dalis jų aktuali ne tik Jogailaičių reikšmės europinio konteksto atskleidimui, bet ir Lietuvos valstybės istorijos geresniam suvokimui, jos kultūros paveldo adekvatesniam įvertinimui, žr.: Künstlerische Wechselwirkungen in Mitteleuropa, hrsg. v. J. Fajt, M. Hörsch, Ostfildern, 2006 (Studia Jagellonica Lipsiensia, Bd. 1); Die Länder der böhmischen Krone und ihre Nachbarn zur Zeit der Jagiellonenkönige (1471–1526). Kunst, Kultur, Geschichte, hrsg. v. E. Wetter, Ostfildern, 2004 (Studia Jagellonica Lipsiensia, Bd. 2); Hofkultur der Jagiellonendynastie und verwandter Fürstenhäuser / The Culture of the Jagiellonian and Realted Courts, hrsg. v. U. Borkowska, M. Hörsch, Ostfildern, 2010 (Studia Jagellonica Lipsiensia, Bd. 6); Gąsior A. Eine Jagiellonin als Reichsfürstin in Franken. Zu den Stiftungen des Markgrafen Friedrich d. Ä. von Brandenburg-Ansbach und der Sophie von Polen, Ostfildern, 2012 (Studia Jagellonica Lipsiensia, Bd. 10); Torbus T. Das Königsschloss in Krakau und die Residenzarchitektur unter den Jagiellonen in Polen und Litauen (1499–1548), Ostfildern, 2012 (Studia Jagellonica Lipsiensia, Bd. 18); taip pat kiti šios serijos leidiniai, žr. http://www.uni-leipzig.de/~gwzo/index.php?option=com_content&view=ar ticle&id=41&Itemid=506.

VOLUMEN

III

Reikalai vėl kiek pajudėjo ir atgimė viltis, kad Jogailaičių paroda galbūt bus surengta, kai prie projekto rengėjų grupės Leipcigo centre prisidėjo dr. Andrėja Langer (Andrea Langer), ji pademonstravo savo diplomatinius gebėjimus ir pabandė ištaisyti ankstesnes klaidas – su partneriais rimtai diskutuoti dėl parodos teminių akcentų, koncepcijos, struktūros, masto, konkrečių eksponatų, išlaidų ir pan., protokoluoti pasitarimus ir apibendrinti jų nutarimus. Tačiau jai nepavyko įkalbėti į projektą sugrįžti Krokuvos Vavelio karališkosios pilies vadovybės, o Prahos pilis neberodė suinteresuotumo priimti parodą. Tad, be organizacinių ir finansinių klausimų, iškilo ir parodos rodymo vietų bei laiko parinkimo problema. 2005–2007 m. dr. A. Langer Jogailaičių parodos projekto aktualumu pavyko įtikinti Lenkijos kultūros ir nacionalinio paveldo ministerijos vadovybę, ši prie parodos organizavimo ir eksponavimo darbų įkalbėjo prisidėti Varšuvos karališkąją pilį – Muziejų bei jos vadovus direktorių prof. habil. dr. Andžejų Rotermundą (Andrzej Rottermund) ir skyriaus vedėją (vėliau – direktoriaus pavaduotoją) dr. Pšemyslavą Mrozovskį (Przemysław Mrozowski). Kaip vienas galimų Jogailaičių parodos organizavimo Lenkijoje partnerių buvo svarstomas tuo metu naujai kuriamas Lenkijos istorijos muziejus (direktorius Robertas Kostra (Robert Kostro), kuratorius Michalas Ščepanskis (Michał Szczepański). Tačiau vėliau buvo apsispręsta, kad antras projekto dalyvis iš Lenkijos bus Varšuvos nacionalinis muziejus. Kaip galimos parodos rodymo vietos Čekijoje tuomet svarstyta Prahos miesto galerija (direktorius ` Karelas Srpas (Karel Srp), kuratorė dr. Olga Mala (Olga Mala) bei Moravijos krašto muziejus Brno, tačiau galop šios institucijos taip pat atsisakė dalyvauti laiko atžvilgiu neapibrėžtame ir labai

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

8. Vengrijos karalių rezidencija Budos mieste XVI a. II p., in: Braun G. Civitates Orbis Terrarum, Vol. VI, Coloniae, 1617

brangiame projekte. Vokietijoje parodos rengimo partneriu buvo įkalbėtas tapti Leipcigo Grasio taikomosios dailės muziejus (direktorius Hansas Verneris Šmitas (Hans Werner Schmidt), tačiau netrukus ir jis pasitraukė iš miglotos perspektyvos projekto. 2006 m. sudarytas naujas galimų Jogailaičių parodos eksponatų sąrašas, vertybių skaičius jame vis dar preliminariai siekė 300–400. Parengtas ir išsamaus bei smulkiai temiškai ir geografiškai struktūruoto parodos katalogo (apie 500 puslapių) su ilgais įvadiniais tekstais, Jogailaičių dinastijos atstovų ir menininkų biografijomis projektas. Jame numatyta skelbti ir du Lietuvos atstovų tekstus (prof. dr. Rimvydo Petrausko – apie Jogailaičių dinastiją, dr. Vydo Dolinsko – apie Jogailaičių epochos paveldą Vilniuje ir etninėje Lietuvoje). Lietuvos dailės muziejaus specialistai diskusijose dėl Jogailaičių parodos projekto ir jos parengiamuosiuose darbuose aktyviai dalyvavo iki 2008 m., nes vis dar tikėjosi, kad paroda bus įgyvendinta bent jau 2009–2010 metais. Pagal šiuos jau kelintą kartą pakeistus ir pavėlintus parodos rengimo terminus Lietuvoje, Vilniuje, Jogailaičių paroda turėjo būti surengta 2009 m. antroje pusėje, o jos atidarymas turėjo sutapti su Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimu ir atkurtų Valdovų rūmų planuoto atidarymo iškilmėmis 2009 m. liepos 6 dieną. Tačiau, dar kartą paaiškėjus, kad kiti projekto partneriai nesugebės laikytis savo įsipareigojimų (pavyzdžiui, Leipcigo centras nesugebės užtikrinti planuoto finansavimo iš Vokietijos ir Europos Sąjungos fondų) ir dėl to parodos terminai bus dar kartą nukelti, Lietuvos atstovai, sekdami Krokuvos Vavelio karališkosios pilies, Prahos pilies ir kitų partnerių pavyzdžiu, atsisakė toliau aktyviai dalyvauti projekte. Priežasčių buvo ir daugiau. Pasibaigus sutarčiai, iš Leipcigo centro į Germanų nacionalinį muziejų Niurnberge 2008 m. pavasarį dirbti perė-

jo ir dr. A. Langer, su kuria buvo lengviausia ir produktyviausia bendrauti dalyvaujant Jogailaičių parodos projekte. Su Leipcigo centro kitais darbuotojais dėl vidinės komunikacijos trūkumo ir nelankstumo visada sunkiai sekėsi derinti parodos koncepcijos, eksponatų sąrašo, katalogo tekstų, jų autorių ir kitus klausimus. Be to, pasibaigus Lietuvos tūkstantmečio programai, Jogailaičių parodos finansavimas Lietuvoje iš esmės tapo sunkiai tikėtinas, ypač 2008 m. pabaigoje prasidėjusios ekonominės krizės sąlygomis. 2008–2009 m. Leipcigo centro parengtos preliminarios išlaidų sąmatos liudijo, kad viena parodos stotelė gali kainuoti apie 1 mln. eurų. Tokių lėšų parodai Lietuvoje tikėtis nerealu net ekonominio pakilimo laikotarpiu10. Valdovų rūmų atkūrimo užbaigimo darbai taip pat įstrigo, 2009 m. surengtas tik simbolinis atkurtos, bet iki galo neįrengtos Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos Vilniuje atidarymas. Nepaisydami visko, 2009 m. liepą kaip neįgyvendinto tarptautinio projekto „Jogailaičių Europa“ alternatyvą jau naujai įkurtas Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai su Krokuvos Vavelio karališkąja pilimi – Valstybiniais meno rinkiniais bei kitais partneriais parengė ir Vilniuje pristatė parodą „Vavelis Vilniuje. Nuo Jogailaičių iki Abiejų Tautų Respublikos pabaigos“11. Kadangi Valdovų rūmuose 10 Pavyzdžiui, Kultūros rėmimo fondas 2012 m. surengtai parodai „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų ir didikų portretai iš Ukrainos muziejų“ skyrė 2 896,20 euro (5–7 proc. visos parodos išlaidų sąmatos), o 2014 m. rengiamai parodai „Europos Viduramžių ir Renesanso gobelenai. Gijomis išausta istorija“ – 5 792,40 euro (mažiau nei 10 proc. visos parodos išlaidų sąmatos). Iš rėmėjų parodiniam projektui lėšomis ar paslaugomis realu susirinkti iki 28 962 eurų (maždaug 4 proc. Jogailaičių parodai planuotos sumos). Todėl milijoninės parodų sąmatos Lietuvoje tiesiog negalimos. 11 Prieš parodą buvo išleisti išsamūs katalogai trimis kalbomis – lietuvių, lenkų ir anglų: Vavelis Vilniuje. Nuo Jogailaičių iki Abiejų Tautų Respublikos pabaigos. Parodos katalogas, sud. J. T. Petrus et al., Vilnius, 2009; Wawel in Vilnius. From the Jagiellonians to the End of the Polish-Lithuanian Commonwealth. Exhibition Catalogue, ed. J. T. Petrus et al., Vilnius, 2009; Wawel w Wilnie. Od Jagiellonów do końca Rzeczypospolitej Obojga Narodów. Katalog wystawy, opr. J. T. Petrus et al., Vilnius, 2009.

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

JOGAILAIČIŲ PARODA

9. Jogailaičių parodai Valdovų rūmų muziejaus skolintas eksponatas – XVI a. vidurio koklis su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės herbu Vyčiu. LDKVR

jos eksponuoti nebuvo galima, ji buvo surengta Lietuvos dailės muziejaus padalinyje – Taikomosios dailės muziejuje, jame tuo pat metu buvo atidarytos ir kitos dvi Lietuvos tūkstantmečio programos tarptautinės parodos: „Lietuva senuosiuose istorijos šaltiniuose“ bei „Baltų menas“ (jas iš pradžių taip pat planuota rengti atkurtuose Valdovų rūmuose). Nuo 2009 m. Valdovų rūmų muziejus prie Jogailaičių parodos rengimo prisidėjo pasyviai, nes nebuvo jokios vilties, kad atsiras galimybių tokią brangią parodą priimti ir Lietuvoje. Valdovų rūmų muziejaus darbuotojai padėjo Leipcigo centro specialistams užmegzti ir palaikyti kontaktus su kitomis Lietuvos kultūros paveldo institucijomis (Lietuvos dailės muziejumi, Bažnytinio paveldo muziejumi) dėl eksponatų skolinimo (koordinatorius Dalius Avižinis), pats paskolino du pageidautus eksponatus ir parengė jų kataloginius aprašus (autorė Ėrika Striškienė), pateikė prašytą iliustracinę ir ikonografinę medžiagą (fotografas Vytautas Abramauskas), padėjo dokumentinio filmo12 apie Jogailaičių nekilnojamą paveldą kūrėjams filmuoti reikalingus siužetus bei objektus Lietuvoje: Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmus, Aukštutinę pilį, Trakų Salos ir Pusiasalio pilis (koordinatoriai Daiva Mitrulevičiūtė ir Gediminas Gendrėnas), teikė kitas konsultacijas (dr. Vydas Dolinskas).

12 Dokumentinis filmas Europa Jagellonica (30 min.), rež. Petras Rutneris (Petr Ruttner), Čekija, 2012, žr. http://www.ceskatelevize.cz/porady/10448789618-europa-jagellonica/21238255521/video. Šis filmas periodiškai rodytas ir Valdovų rūmų Lankytojų vestibiulio auditorijoje, kai 2013 m. rudenį muziejuje buvo eksponuojama Jadvygos Jogailaitės skrynutė iš Sankt Peterburgo Valstybinio Ermitažo rinkinių ir įgyvendinta didelė parodos kultūrinių renginių programa, žr. http://www.mzv.cz/vilnius/ cz/zpravy_a_udalosti/dokument_europa_jagellonica_ve.html; plg. t. p. http://www.valdovurumai.lt/ lankytojams/renginiai/filmo-jogailaiciu-europa-pristatymas#.VMeMX2dZrX4.

VOLUMEN

III

Po ilgų derybų ir sudėtingų parengiamųjų darbų Jogailaičių dinastijai ir jos paveldui skirtą parodą „Jogailaičių Europa 1386– 1572. Vidurio Europos menas ir kultūra valdant Jogailaičiams“, koordinuojant Rytų ir Vidurio Europos istorijos bei kultūros humanitarinių mokslų centrui Leipcige, 2012–2013 m. įgyvendino Vidurio Čekijos krašto galerija (2012 m. gegužės 20 – rugsėjo 30 d.), įsikūrusi istorinėje Kutna Horos miesto jėzuitų kolegijoje, Varšuvos karališkoji pilis – Muziejus bei Varšuvos nacionalinis muziejus (2012 m. lapkričio 10 – 2013 m. sausio 27 d.), Brandenburgo ir Prūsijos istorijos namai Potsdame (2013 m. kovo 1 – birželio 16 d.), įsikūrę istorinėje miesto rūmų karietinėje. Atkreiptinas dėmesys, kad Varšuvoje viena paroda buvo surengta dviejose vietose – Karališkojoje pilyje ir Nacionaliniame muziejuje. Visą Jogailaičių parodos projektą, siekiant pabrėžti jo tarptautinę reikšmę ir oficialų statusą, ėmėsi globoti visų trijų valstybių organizatorių to meto užsienio reikalų ministrai: Karelas Švarcenbergas (Karel Schwarzenberg; Čekija), Radoslavas Sikorskis (Radosław Sikorski; Lenkija) ir Gvidas Vestervelė (Guido Westerwelle; Vokietija). Čekijoje ir Lenkijoje rengtas parodas bei jų kultūrines ir edukacines programas taip pat globojo Čekijos kultūros ministrė ` ` Lenkijos kultūros ir nacionaliAlena Hanakova (Alena Hanakova), nio paveldo ministras Bogdanas Zdrojevskis (Bogdan Zdrojewski). Kutna Horoje, Varšuvoje ir Potsdame buvo išleisti gana išsamūs Jogailaičių parodos vadovai čekų, lenkų ir vokiečių kalbomis13. Parodos pradžioje Prahoje buvo planuojamas išleisti ir vadovas anglų kalba14, o Potsdame išspausdintame vokiškame leidinyje pateikti ir tekstų vertimai anglų kalba15. Šie vadovai nėra identiški, nes kiekvienoje parodos stotelėje dalis eksponatų buvo skirtingi. Organizatoriai planavo ir žadėjo, kad parodos pradžiai 2012 m. balandį bus išleistas ir didelis, išsamus bendras parodos katalogas keliomis kalbomis su maždaug 400 eksponatų, vėliau katalogo terminas buvo nukeltas iki 2013 m. sausio, tačiau leidinys vis dar nebuvo išleistas ir 2015 m. pradžioje. Varšuvos karališkosios pilies atstovai teigė, kad šis katalogas niekada nebus išleistas, nes organizatoriai iš Leipcigo neprašė savininkų pateikti išsamių visų eksponatų aprašų ir geros kokybės fotografijų. Tad parodą geriausiai primins ir dokumentuos būtent stotelių ekspozicijų vadovai, jie atspindės bendrą rodyto Jogailaičių paveldo vertybių visumą bei kontekstą. Parodos organizatoriai iš Lietuvos kultūros paveldo institucijų (Lietuvos dailės muziejaus, Vilniaus arkivyskupijos kurijos – Bažnytinio paveldo muziejaus ir Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų) galop buvo atsirinkę 13 Europa Jagellonica 1386–1572. Umění a kultura ve střední Evropě za vlády Jagellonců. Průvodce výstavou, ed. J. Fajt, Kutná Hora, 2012; Europa Jagellonica 1386–1572. Sztuka i kultura w Europie Środkowej za panowania Jagiellonów. Przewodnik po wystawie, wyd. J. Fajt, Warszawa, 2012; Europa Jagellonica. Kunst und Kultur Mitteleuropas unter der Herrschaft der Jagiellonen 1386–1572. Ausstellungskatalog / Europa Jagellonica. Art and Culture in Central Europe under the Jagiellonian Dynasty. Exhibition Guide, hrsg. v. J. Fajt, Potsdam, 2013. 14 Europa Jagellonica 1386–1572. Art and Culture. Trumpo parodos pristatymo brošiūra vokiečių ir anglų kalbomis skelbiama ir internete, anglišką versiją žr. http://www.uni-leipzig.de/gwzo/images/ GWZO_images/Verschiedenes/AJAG_eng.pdf; Iš esmės parodai jau pasibaigus kaip planuoto katalogo dalis atskira knyga buvo paskelbtos Jogailaičiams dirbusių ar jų valstybėse kūrusių menininkų biogramos. Tačiau leidinyje yra akivaizdžių properšų, pvz., nėra Bernardino Zanobio da Džanočio (Bernardinus Zanobi da Gianotti) ir kitų menininkų biogramų, žr. Künstler der Jagiellonen-Ära in Mitteleuropa, bearb. v. M. Iseler, S. Lorenz-Rupsch, M. Hörsch (Kompass Ostmitteleuropa. Kritische Beiträge zur Kulturgeschichte, hrsg. v. J. Fajt, M. Hörsch, Bd. 2), Ostfildern, 2013. 15 Europa Jagellonica. Kunst und Kultur, S. 183–231.

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

dešimt eksponatų – auksakalystės, kaulo, keramikos dirbinių. Po derybų 2012 m. parodai paskolinti du kokliai iš Valdovų rūmų muziejaus ir viena bažnytinė taurė iš Bažnytinio paveldo muziejaus (Vilniaus katedros lobyno). Valdovų rūmų muziejus parodos organizatoriams pateikė prašytą ikonografinę medžiagą (senuosius Vilniaus miesto vaizdus, rūmų krosnių rekonstrukcijų nuotraukas ir kt.). Šie lietuviški eksponatai buvo rodomi dviejose iš trijų parodos stotelių – Kutna Horoje ir Varšuvoje. Potsdame parodos organizatorių sprendimu jie nebebuvo eksponuojami. Nors tai nebuvo viešai deklaruojama, parodos organizatoriai galop įgyvendino tokią Jogailaičių parodos organizavimo keliose vietose koncepciją, kokią iš pradžių siūlė Krokuvos Vavelio karališkoji pilis – skirtingose stotelėse rodyti skirtingus ir tik pačius būdingiausius eksponatus, nesiekti senų ir jautrių parodos eksponatų skaičių rekordų. Visose trijose Jogailaičių parodos stotelėse parodos struktūra iš esmės išliko tokia pati. Ji užfiksuota ir visuose trijuose parodos vadovuose. Taigi, Jogailaičių paroda stengėsi aprėpti ir bent trumpai pristatyti daugelį Jogailaičių istorijos ir paveldo aspektų, taip pat Vidurio Europos meno ir kultūros reiškinius, stebimus apie 1500 m., jų ryšius su politiniais ir ekonominiais regiono raidos veiksniais. Visi teminiai laukai buvo sugrupuoti į tris stambesnes dalis: „Kas buvo Jogailaičiai?“, „Ką valdė Jogailaičiai?“ ir „Kas skatino Jogailaičių Europos raidą?“ Parodos dalyje, pavadintoje „Kas buvo Jogailaičiai?“, stendų tekstais, žemėlapiais, schemomis ir autentiškais eksponatais buvo siekiama paaiškinti Jogailaičių dinastijos kilmę ir kelią į galingiausių Europos monarchų giminių gretą, akcentuoti Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos išrinkimą Lenkijos karaliumi ir Žalgirio pergalę kaip dinastijos įsitvirtinimo Vidurio Europoje prielaidas, priminti Lenkiją ir Vengriją trumpai valdžiusį bei tragiškai kovose su turkais žuvusį Jogailos sūnų Vladislovą Varnietį, apibūdinti svarbiausias Jogailaičių rezidencijas Vilniuje, Krokuvoje, Prahoje ir Budoje, paminėti Jogailaičių ir Motiejaus Korvino konkurenciją, pristatyti XV a. pabaigos – XVI a. pirmos pusės iškiliausius Jogailaičių dinastijos atstovus (Vladislovą Jogailaitį, Joną Albrechtą, kardinolą Frederiką Jogailaitį, Aleksandrą Jogailaitį, Žygimantą Senąjį, Liudviką Jogailaitį, Žygimantą Augustą ir Jogailaičių tradicijos įpėdinius – Oną Jogailaitę bei Steponą Batorą). Antroji parodos dalis, pavadinta „Ką valdė Jogailaičiai?“, pateikė didelį žemėlapį, iliustruojantį, kaip Europa atrodė apie 1500 m. ir kokias valstybes bei kraštus tuo metu valdė Jogailaičių dinastijos atstovai. Šios dalies eksponatai demonstravo Jogailaičių valdytose šalyse ir jų svarbiausiuose politikos, kultūros, meno bei ūkio centruose sukurto paveldo pavyzdžius. Antros dalies struktūrinius poskyrius lėmė istorinis ir geografinis regionų bei svarbiausių centrų principas. Lenkijos Karalystei ir Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei atstovavo Krokuvos, Lvovo, Gniezno ir Poznanės bei Gdansko ir Torunės miestai ir juose sukurti meno kūriniai. Vilniui čia vietos neatsirado dėl kelių priežasčių: parodos organizatoriai iš pradžių patys nenorėjo skolinti kai kurių pasiūlytų lietuviškų eksponatų (pavyzdžiui, iš Vilniaus bibliotekų), o vėliau Lietuvos institucijos (Lietuvos dailės muziejus, Bažnytinio paveldo muziejus) atsisakė skolinti gabenimui ir aplinkos poveikiui jautrias vertybes (Vilniaus katedros lobyno Didžiąją, arba Goštautų, monstranciją, krištolinį Goštautų kryžių, Šv. Eustachijaus relikvijorių, Šv. Stanislovo relikvijorių, Jogailai priskiriamą dram-

10. Jogailaičių parodai Valdovų rūmų muziejaus skolintas eksponatas – XVI a. 2 ketvirčio koklis su Lenkijos Karalystės herbu Ereliu bei Žygimanto Senojo vardo lotyniškos formos (Sigismundus) inicialu S. LDKVR

blio kaulo suveriamąjį altorėlį – diptiką ir kt.), jų dalis, be kita ko, matyt, būtų buvusi apibūdinama nebūtinai kaip Vilniaus, o galbūt kaip Krokuvos ar kitų Vidurio Europos miestų meistrų kūriniai. Čekijos karalystės Jogailaičių epochos paveldas buvo suskaidytas ir pristatytas poskyriuose, skirtuose Prahos, Čekijos, Moravijos, Silezijos ir Lužitėnų regionų menininkų kūrybai. Vengrijos karalystės Jogailaičių epochos paveldas suskirstytas į Budos ir Estergomo, Aukštutinės Vengrijos (arba Slovakijos), Transilvanijos (Septynpilio) ir Kroatijos (Chorvatijos) regionus ir taip pristatytas parodoje bei vadovuose. Trečia parodos teminė dalis vadinosi „Kas skatino Jogailaičių Europos raidą?“ Ją sudarė specifiniai kalnakasybos (meninių procesų ekonominių pagrindų, Kutna Horos reikšmės), religingumo ir humanizmo (nuo šaltinių prie žinojimo), Naujųjų laikų priešaušrio meno (susižavėjimo genijumi, grafikos – meninės medijos, naujo susidomėjimo gamta) skyriai ir jų temas iliustruojantys eksponatai. Tipologine ir medžiagine prasme Jogailaičių parodoje buvo eksponuojami labai įvairūs meno kūriniai ir kitos Jogailaičių epochos relikvijos. Tai medžio ir akmens skulptūros, tapybos ant lentų, drobės ir pergamento bei popieriaus darbai (tarp jų – ir Jogailaičių portretai), auksakalystės, keramikos, stiklo ir vitražo, kaulo, tekstilės kūriniai, pergamentiniai dokumentai su antspaudais,

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

11, 12. Jogailaičių parodos Čekijos stotelė buvo Kutna Horos jėzuitų kolegijoje. LDKVR

rankraštinės ir spausdintos knygos, grafikos pavyzdžiai, piešiniai, metalo dirbiniai (tarp jų – portretiniai medaliai). Chronologiškai ir stilistiškai visi šie kūriniai reprezentavo Gotikos ir Renesanso epochas (XIV–XVI a.), ypač akcentavo XV ir XVI a. sandūroje vėlyvosios gotikos ir itališkojo renesanso stilistikos sąveikos tendenciją Jogailaičių valdytame regione. Parodoje pristatyti garsiausi to meto Vidurio ir Vakarų Europos menininkai, tokie kaip Lukas Kranachas Vyresnysis (Lucas Cranach der Ältere), Feitas Štosas (Veit Stoss), Benediktas Reitas (Benedikt Rejt), Hansas Ziusas iš Kulmbacho (Hansas Süß von Kulmbach), Albrechtas Diureris (Albrecht Dürer), Hansas Holbeinas Vyresnysis (Hans Holbein der Ältere), Hansas Krelis (Hans Krell), Janas Kornelis Vermejenas (Jan Cornelisz Vermeyen), Georgas Pencas (Georg Pencz), Stanislovas Samostšelnikas (Stanisław Samostrzelnik), Michaelis Lancas iš Kicingeno (Michael Lanz von Kitzingen), Džovanis Marija Moska Padovanas (Giovanni Maria Mosca Padovano), Jonas Jokūbas Karaljas (Gian Jacopo Caraglio), Parisas Bordonė (Paris Bordone), Hansas Fišeris (Hans Vischer), Bernardas Štrigelis (Bernhard Strigel), Hansas Daucheris (Hans Daucher), Kuncas Lochneris (Kunz Lochner), Hansas Kambergeris (Hans Kamberger), Hansas Maleris (Hans Maler), kiti nagingi meistrai, dalies jų vardai žinomi tik iš inicialų ar visai nežinomi. Vienas įdomesnių ir mažai žinomų lituanistinių eksponatų, rodytų visose trijose parodos stotelėse, buvo du vitražai, apie 1499–1500 m. sukurti Hanso Kambergerio. Juose vaizduojamas Brandenburgo-Ansbacho markgrafas Frydrichas Vyresnysis ir jo žmona, Kazimiero Jogailaičio duktė Sofija, jai prie kojų pavaizduoto jungtinio herbo antrame lauke matyti ir Lietuvos Vytis16. Visos trys parodos stotelės (Kutna Horoje, Varšuvoje ir Potsdame) turėjo bendrą struktūrą ir tam tikrus individualius teminius akcentus. Šiuos akcentus atspindėjo ir savitas eksponatų rinkinys. Be to, kiekvienoje parodos stotelėje nevienodai gausiai, dažnai ir skirtingais eksponatais buvo iliustruojamos ir kai kurios bendros struktūrinės parodos dalys, poskyriai. Taigi, nepaisant 16 Plg., pvz., vokišką vadovą – Europa Jagellonica. Kunst und Kultur, S. 130, 132–133.

VOLUMEN

III

tam tikrų siejančių grandžių turinio, struktūros ir dizaino, visos trys Jogailaičių parodos stotelės buvo individualios ir savitos. Skyrėsi ir parodų mastas bei eksponatų skaičius. Kutna Horos (Čekija) stotelėje pagrindinis teminis Jogailaičių parodos akcentas buvo sidabro gavyba, apdirbimas ir finansinio kapitalo įtaka Vidurio Europos meno raidai apie 1500 metus. Toks teminis pasirinkimas nebuvo atsitiktinis. Kaip žinoma, Kutna Horos miestas Viduramžiais buvo vienas svarbiausių sidabro gavybos centrų ne tik Vidurio Europoje, bet ir visame Senajame žemyne. Turtingumu ir įtaka šis miestas tuo metu varžėsi netgi su Šventosios Romos imperijos ir Čekijos karalystės sostine Praha. Šių rungtynių iki šiol regimas rezultatas – pradėta, bet taip niekada ir neužbaigta grandiozinė Kutna Horos Šv. Barboros bažnyčia, ji turėjo būti didesnė ir turtingesnė nei Prahos pilies katedra. Kutna Hora susijusi ir su Jogailaičių dinastija. Būtent šio miesto pilyje (ček. Vlašsky` dvůr, vok. Welscher Hof), kurioje buvo įkurta ir garsioji sidabro monetų kalykla, susirinkusių čekų didžiūnų 1471 m. Vladislovas Jogailaitis buvo išrinktas Čekijos karaliumi, o vėliau čia neretai lankėsi, prisidėjo prie svarbiausių miesto architektūros paminklų statybos ar rekonstrukcijos. Netoli Šv. Barboros bažnyčios esančioje Kutna Horos jėzuitų kolegijoje įsikūrusioje Vidurio Čekijos krašto galerijoje rodyta Jogailaičių parodos versija buvo pati didžiausia pagal eksponatų skaičių. Čia parodyta apie 340 vertybių, tiesiogiai susijusių su Jogailaičiais ar atspindinčių jų epochos menines tendencijas. Dauguma įspūdingų Gotikos ir Renesanso kūrinių buvo surinkta iš Čekijos kultūros paveldo institucijų bei užsienio šalių. Parodą papildė labai plati ir išsami paskaitų, edukacinių užsiėmimų, ekskursijų po su Jogailaičių paveldu susijusias vietas programa17. Vidurio ir Rytų Europoje esantį nekilnojamąjį Jogailaičių paveldą (pilis, rūmus, bažnyčias, altorius, antkapinius paminklus ir pan.) pristatė atskiroje salėje nuolat demonstruojamas filmas bei vadove publi17 Europa Jagellonica. Doprovodný program v Kutné Hoře a České republice (Doprovodný program k mezinárodnímu výstavnímu projektu Europa Jagellonica 1386–1572. Umění a kultura ve střední Evropě za vlády Jagellonců), ed. J. Fajt, M. Dospěl, Kutná Hora, Praha, 2012.

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

13–19. Jogailaičių parodos ekspozicija Kutna Horoje

kuojamos nuotraukos. Kutna Horos parodos stotelė, kuri buvo plačiai reklamuota ir Prahoje, sulaukė daugiausia lankytojų dėmesio. Per kiek ilgiau nei keturis mėnesius (2012 m. gegužės 20 – rugsėjo 30 d.) parodą aplankė apie 64 tūkst. interesantų. Tai buvo lankomiausia paroda Čekijoje 2012 metais. Kutna Horos parodoje būta ir svarbių lituanistinių akcentų. Jos temas pristatančiuose stendų tekstuose, schemose, žemėlapiuose, genealoginėse lentelėse visur buvo minima ir Lietuva kaip svarbi „Jogailaičių Europos“ dalis, dinastijos kilmės šalis. Parodos pradžioje pristatytos svarbiausios Jogailaičių dinastijos rezidencijos. Tiek parodoje, tiek ir jos vadove akcentuota, jog Jogailaičiai kilę iš lietuviškosios Gediminaičių dinastijos, kuri Lietuvoje rezidavo Kernavėje, Trakuose, o vėliau – Vilniuje. Komentaruose pabrėžta, kad Vilniaus Žemutinės pilies rezidencija neseniai atkurta, o greta stovinčioje katedroje buvo palaidoti du Čekijos ir Vengrijos karaliaus Vladislovo Jogailaičio broliai – Aleksandras ir šv. Kazimieras. Vilniaus rūmus parodoje reprezentavo du XVI a. 2 ketvirčio ir vidurio heraldiniai kokliai – su Lenkijos herbu Ereliu, apjuostu Žygimanto Senojo vardo inicialine raide S (lot. Sigismundus), bei Lietuvos herbu Vyčiu. Kataloge taip pat publikuotas Vilniaus pilių vaizdas iš 1604 m. Tomo Makovskio (Tomasz Makowski)„Vilniaus panoramos“ bei fotografija su atkurtų Valdovų rūmų antro aukšto Renesansinėje audiencijų menėje, arba Žemutinėje reprezentacinėje salėje, rekonstruota Žygimanto Senojo laikų krosnimi18. Greta Krokuvos Vavelio ir Prahos pilių koklių bei kitų panašių eksponatų Vilniaus rezidencijos spalvingai glazūruoti ir kruopščiai restauruoti kokliai atrodė gana solidžiai. Iš Krokuvos Jogailos universiteto bibliotekos parodai buvo paskolinta dar viena įdomi lituanistinė vertybė, sukurta Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Tai Lietuvos Brastoje 1563 m. išspausdinta Biblija lenkų kalba, kurią užsakė ir kurios paskelbimu pasirūpino Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris bei Vilniaus vaivada 18 Europa Jagellonica 1386–1572. Umění a kultura, s. 32–35. Vadove publikuojamos tik vertybių aprašų santrumpos su leidinio sudarytojų įveltomis datavimo klaidomis. Tikslius ir išsamius eksponatų aprašus katalogui buvo parengusi Ėrika Striškienė.

kunigaikštis Mikalojus Radvila Juodasis19. O humanizmo temos poskyryje buvo eksponuojama Vengrijoje 1536 m. sukurta filigraninė bažnytinė taurė, kurią užsakė garsus humanistas, Krokuvos universiteto profesorius ir Vengrijos karaliaus Jono Žygimanto Zapolijos (Žygimanto Senojo vaikaičio) mokytojas Albertas Novikampianas (Albertus Novicampianus). Šią taurę, kuri nuo XVIII a. pradžios buvo saugoma Vilniaus katedros lobyne, parodai paskolino Bažnytinio paveldo muziejus Vilniuje20. Tiesa, Kutna Horos ir kitose parodos stotelėse bei jų vadovuose pasitaikė ir tam tikrų klaidų, nors dėl jų parodos organizatoriai buvo perspėti. Pavyzdžiui, vienas tokių nesusipratimų buvo tai, kad Jogailaičių valdytų šalių žemėlapyje kaip Žemaitijos vyskupijos sostinė buvo pažymėti Medininkai21, esantys greta Vilniaus, o ne Varniai, vadinti ir Medininkais. Vilniaus arkivyskupas metropolitas kardinolas Audrys Juozas Bačkis labai pagarbiai ir maloniai, bet netiksliai tituluotas dar ir „Lietuvos primu“. Panašių nesusipratimų ar didesnių klaidų būta ir daugiau22. Krokuvos Vavelio karališkoji pilis, argumentuodama nepakankamomis eksponavimo sąlygomis, atsisakė čekų stotelei skolinti Žygimanto Augusto gobelenus. Tačiau vienas šio valdovo rinkinio audinys Kutna Horos parodoje buvo rodomas. Tai verti19 Ibid., s. 227. 20 Ibid., s. 232. 21 Plg. vokiškame parodos vadove publikuojamą žemėlapį, žr. Europa Jagellonica. Kunst und Kultur, S. 24–25. 22 Plg. vengrų dailės istoriko pastabas apie Budapešto pavadinimo vartojimą ir pan., žr. Jékely Z. „Europa Jagellonica – Exhibiting the Heritage of the Jagiellonian Era“, in: Medieval Hungary, 5 August 2013, http://jekely.blogspot.com/2013/08/europa-jagellonica.html [žiūrėta 2015-02-17].

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

20. Jogailaičių parodos dalis Lenkijoje buvo eksponuojama Varšuvos karališkojoje pilyje. LDKVR

kali juosta iš verdiūrų serijos, kuri nuolat saugoma Varšuvos karališkojoje pilyje. Ji Kutna Horoje buvo rodoma ne pakabinta ant sienos, bet laisvai kabanti erdvėje, o apatinė juostos dalis netgi sulenkta ir paguldyta ant postamento, ją galėjo liesti lankytojai. Dėl tokio netinkamo delikataus eksponato rodymo būdo Vavelio karališkosios pilies vadovybė pareiškė oficialų protestą parodos organizatoriams. Varšuvoje, siekiant kuo mažesnės senų bei jautrių eksponatų kilnojimo ir gabenimo rizikos, Jogailaičių paroda buvo atidaryta dviejose muziejinėse erdvėse: Varšuvos karališkojoje pilyje, su kuria buvo susiję paskutinieji Jogailaičiai – Žygimantas Senasis ir Žygimantas Augustas, bei Varšuvos nacionaliniame muziejuje. Tačiau parodos vadovas buvo išleistas bendras. Varšuvos pilyje buvo rodoma bemaž 100 eksponatų, akcentuotos tokios temos kaip Jogailaičių dinastijos istorija, iškiliausios asmenybės, vedybų politika, rūmų ceremonialas, dvaro kultūra ir meninis paveldas, reprezentacija ir religingumo formos. Šie akcentai pasirinkti neatsitiktinai, juk Varšuvos pilis net ir su išlygomis buvo ta parodos eksponavimo vieta, kuri nors ir fragmentiškai, bet artimiausiai susijusi su Jogailaičiais. Reikia pabrėžti, kad metodine ir pažintine prasme būtent Varšuvos pilyje surengta Jogailaičių parodos dalis buvo labiausiai vykusi. Nors ir toli gražu ne gausiausia, ji buvo pati informatyviausia, labiausiai apgalvota, logiškiausiai struktūruota ir lankytojams teikianti geriausią bei tiksliausią įspūdį apie Jogailaičių dinastiją ir su ja susijusius įvairius, pirmiausia meninius, laimėjimus, dvaro kultūrą Vidurio ir Rytų Europoje. Vadove buvo ištaisytos kai kurios dalykinės klaidos. Varšuvos pilyje įrengtos parodos dalies pradžioje lankytojus pasitiko įspūdingas heraldinis Žygimanto Augusto gobele-

21, 22. Jogailaičių parodos ekspozicija Varšuvos karališkojoje pilyje. LDKVR

nas, papuoštas Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės herbais bei paskolintas iš Krokuvos Vavelio karališkosios pilies rinkinių. Kaip ir Kutna Horoje, atskirai pristatyta Jogailaičių rezidencija Vilniuje, jos paveldas iliustruotas XVI a. pirmos pusės kokliais iš Valdovų rūmų muziejaus rinkinių, o humanizmo poskyryje rodyta A. Novikampiano taurė iš Vilniaus katedros lobyno23. Įdomų lituanistinį kontekstą turėjo ir dar kelios Varšuvos pilyje eksponuotos vertybės: tai Upsalos katedroje rastas Švedijos karalienės Kotrynos Jogailaitės papuošalas (pakabutis), kuris su šia princese ir kitomis jos kraičio vertybėmis į Švediją iškeliavo 1562 m. iš Vilniaus rūmų24, taip pat Žygimantui Augustui priklausęs ir galbūt Vilniuje nežinomų meistrų sukurtas pirmų dviejų valdovo žmonų – Elžbietos Habsburgaitės 23 Europa Jagellonica 1386–1572. Sztuka i kultura, s. 36–39, 223. 24 Ibid., s. 108–109.

VOLUMEN

III

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

23, 24. Jogailaičių parodos dalies ekspozicija Varšuvos nacionaliniame muziejuje. LDKVR

ir Barboros Radvilaitės – portretų diptikas, Žygimanto Augusto Vilniaus rūmuose kauptos bibliotekos knyga ir kt.25 Varšuvos nacionaliniame muziejuje lankytojams pristatyta apie 150 vertybių, akcentuotas Jogailaičių valdytos Vidurio Europos meninis paveldas, jo įtaka visos Europos civilizacinei raidai, taip pat regiono prekybiniai, moksliniai, muzikiniai, meniniai mainai, humanistinių idėjų sklaida. Beveik du kartus trumpiau nei Kutna Horoje, tai yra du su puse mėnesio (2012 m. lapkričio 10 – 2013 m. sausio 27 d.), Varšuvoje trukusi paroda sulaukė maždaug 24 tūkst. lankytojų. Tai nėra labai įspūdingas skaičius, juolab kad paroda veikė dviejuose muziejuose. Lenkų partneriai labiausiai buvo nuliūdę dėl to, kad čekų muziejai nepaskolino Varšuvos stotelei daugelio norėtų ir preliminariai suderintų skulptūros, auksakalystės bei kitų Jogailaičių epochos vertybių. Todėl, siekiant iliustruoti tam tikras temas ir likviduoti Varšuvos

parodos temines properšas, buvo bandoma netektis kompensuoti Lenkijos, Vengrijos ir Slovakijos muziejų rinkiniuose esančiais panašiais eksponatais. Vokietijoje Jogailaičių paroda prisiglaudė Brandenburgo ir Prūsijos istorijos namuose Potsdame. Nei šis miestas, nei gerokai vėliau statytas pastatas, kuriame įsikūręs muziejus, nėra susiję su Jogailaičių dinastija ar jos paveldu, nors, kaip minėta, dvi Jogailaičių princesės buvo ištekėjusios už Brandenburgo markgrafų ir Šventosios Romos imperijos kurfiurstų iš Hohencolernų dinastijos, kuri valdė Berlyną ir žemes apie Potsdamą. Berlyne tiesiog neatsirado tinkamos vietos ir norinčiųjų tokią parodą rodyti, juolab kad šiame mieste neseniai (2011) surengta Vokietijos ir Lenkijos istoriniams ryšiams skirta išsami paroda, kurioje pristatyta ir Jogailaičių epocha26. Jogailaičius mažiau pažįstančiai vokiečių (iš dalies ir čekų) publikai parodos rengėjai turėjo kiek išsamiau paaiškinti šios dinastijos iškilimo etapus, išsamiau pakomentuoti jos atstovų nuopelnus, jų valdymo laikams priskirti taiklius epitetus (pavyzdžiui, Čekijos ir Vengrijos karūnų perėjimas Jogailaičiams). Beje, Potsdamo stotelėje ir čia išleistame vadove pirma ir antra Jogailaičių parodos struktūrinės dalys buvo sukeistos vietomis, tai yra pirmiausia apibūdinta, ką Jogailaičiai valdė, o tik tada pristatyta pati dinastija ir jos iškiliausi atstovai. Tiesa, Jogailaičių dinastijos atstovų Potsdamo parodoje buvo paminėta mažiau. Čia neliko Jono Albrechto ir Aleksandro, taip pat Jogailaičių dinastijos paskutinės atstovės Lenkijos ir Lietuvos sostuose Onos Jogailaitės bei jos vyro Stepono Batoro akcentų. Bet kadangi Jogailaičių parodos Potsdamo stotelėje siekta akcentuoti Jogailaičių vedybų politiką ir dinastinius ryšius su

25 Ibid., s. 116–117.

26 Daugiau žr. 7 išnašoje.

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

25, 26. Jogailaičių paroda Vokietijoje eksponuota Potsdamo rūmų karietinėje įrengtame muziejuje. LDKVR

Šventosios Romos imperijos kunigaikščių giminėmis, pabrėžti dinastinių ryšių reikšmę Hohencolernų valdomų žemių raidai, prie personalijų akcentuotos tos Jogailaičių dinastijos princesės, kurios buvo ištekėjusios už vokiečių kunigaikščių. Tai Kazimiero Jogailaičio trys dukterys Jadvyga, Sofija ir Barbora, taip pat Vladislovo Jogailaičio duktė Ona ir Žygimanto Senojo duktė Jadvyga. Jos pristatytos atskirame poskyryje, pavadintame „Draugystės ir meilės saitas“ – Jogailaičių vedybiniai ryšiai“27. Čekų ir lenkų parodos stotelėse buvo kiek pamirštas Jogailos sūnus Kazimieras, kurio vaikų būrys ir pasiekė dinastijos didybės viršūnę bei užvaldė šių valstybių sostus. Potsdamo stotelės parodos versijoje sujungti ir Jogailaičių rezidencijų bei svarbiausių meninių centrų poskyriai. Beje, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė Vilnius šioje stotelėje ir jos vadove buvo pristatytas rodant Lietuvos kanclerio ir Vilniaus vaivados grafo Alberto Goštauto 1528 m. maldyną, šiandien saugomą Miunchene. Jis nebuvo rodytas nei Kutna Horoje, nei Varšuvoje28. Tiesa, Potsdame nebebuvo eksponuojami Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų kokliai, kurie buvo ankstesnėse parodos stotelėse. Jogailaičių parodos Potsdamo stotelėje iš viso buvo eksponuojama apie 100 vertybių. Ilgėliau nei Varšuvoje ir beveik tiek pat laiko kaip Kutna Horoje (2013 m. kovo 1 – birželio 16 d.) rodyta paroda Potsdame sulaukė tik apie 12 tūkst. lankytojų, tai yra per penkis kartus mažiau nei Kutna Horoje ir dvigubai mažiau nei Varšuvoje, nors ir šiame mieste tokiai legendinei temai (Lenkijos istorijos aukso amžiui) skirtos parodos lankomumas buvo gana mažas. Taigi, ilgiau nei metus važinėjusi po Europą, trijų miestų keturiuose muziejuose apie 10 mėnesių grynojo laiko rodyta tarptautinė paroda „Jogailaičių Europa 1386–1572. Vidurio Europos menas ir kultūra valdant Jogailaičiams“ iš viso sulaukė apie 100 tūkst. lankytojų. Tai nėra patenkinami tokios aktualios temos, didelio masto, aukšto lygio, ilgos trukmės parodos rezultatai. Tačiau jie 27 Europa Jagellonica. Kunst und Kultur, S. 125–141. 28 Ibid., S. 27.

VOLUMEN

III

greičiausiai niekuo nesusiję su Jogailaičiais ar jų paveldu. Parodoje buvo rodoma daug labai senų, vertingų, įspūdingų, mažai žinomų meno kūrinių bei kitų reliktų, atspindėta Jogailaičių meninio paveldo įvairovė, aukštas meninis lygis, gotikos ir renesanso stilistikų sąveikos fenomenas, pristatyta pati dinastija ir jos iškiliausi atstovai, eksponatų subtilumui išryškinti sukurtas neutralių tamsių spalvų dizainas bei parinktas tinkamas, kiek teatrališkas apšvietimas, parengta informacinių leidinių, įgyvendinta ne tik edukacinių, bet ir kultūrinio turizmo programų. Tad kodėl ši savo tematika ir turiniu ypatinga paroda nesulaukė tokio pat lankytojų dėmesio? Priežastys yra kelios. Pirmiausia tokius nepakankamo dėmesio rezultatus, matyt, lėmė parodos koncepcijos, struktūros, eksponatų atrankos ir grupavimo, akcentų stotelėse trūkumai, eksponatų interpretacijos netikslumai, nepavykę pirminiai sumanymai29. Neabejotinai didelę įtaką parodos dėmesiui ir lankomumui turėjo eksponavimo vietų, dažnai menkai susijusių su pačiais Jogailaičiais ir jų svarbiausiais paveldo objektais, parinkimas. Prahos pilyje, Krokuvos Vavelyje, Vilniuje ir Berlyne lankytojų skaičiai neabejotinai būtų buvę bent kelis kartus didesni. Įtakos turbūt turėjo ir informacinės kampanijos, reklamos problemos, kitos dažniausiai parodos rengėjų iš Leipcigo centro organizacinės klaidos. Beje, ilgai rengtas ir plačiai anonsuotas išsamus parodos katalogas ne tik kad nepasirodė jos pradžioje, bet ir apskritai šio leidinio idėjos galop, atrodo, atsisakyta. Tad kad ir kaip gaila, reikėtų pritarti kolegoms lenkų muziejininkams iš Krokuvos Vavelio karališkosios pilies, kad patrauklus ir įdomus parodos turinys, gera jos idėja iš dalies buvo sukompromituota ar sumenkinta įvairių šalutinių 29 Parodos turinio, kai kurių metodinių nuostatų, eksponatų interpretavimo problemas taikliai ir dalykiškai apibūdino vienas parodos Lenkijoje organizatorių, Varšuvos karališkosios pilies direktoriaus pavaduotojas dr. Pšemyslavas Mrozovskis, žr. Mrozowski P. „Wystawa „Europa Jagellonica 1386–1572. Sztuka i kultura w Europie Środkowej za panowania Jagiellonów“, in: Kronika zamkowa, 2013, nr 1–2, s. 197–204; plg. t. p. idem, „Europa Jagellonica – z warszawskiej perspektywy“, in: Europa Jagellonica 1386–1572. Sztuka i kultura, s. 14–15. Eksponatų grupavimo ir reprezentatyvumo Vengrijos kontekste problemas formulavo vengrų medievistikos ir Viduramžių dailės istorikas dr. Žomboras Jekelis (Zsombor Jékely), žr. Jékely Z. „Europa Jagellonica – Exhibiting the Heritage of the Jagiellonian Era“.

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

27. Jogailaičių parodos leidiniai. LDKVR

veiksnių, todėl projektas savo potencialaus rezultato nepasiekė, be to, nebuvo tinkamai dokumentuotas. Nors ir pasyvus, Valdovų rūmų muziejaus dalyvavimas finaliniame parodos rengimo etape davė teigiamų rezultatų. Pradinėse Jogailaičių parodos koncepcijose Lietuvos ir šios dinastijos ryšys buvo visiškai marginalizuotas. Dalyvaujant ilgose ir sudėtingose diskusijose, periodiškai susirašinėjant su Leipcigo centro darbuotojais, galop pavyko juos įtikinti, kad parodoje, jos struktūrines temas pristatančiuose tekstuose, parodos leidiniuose, kitoje informacijoje, taip pat edukaciniame filme apie nekilnojamą Jogailaičių paveldą Vidurio ir Rytų Europos kraštuose privalu bent prisiminti, o kartais ir akcentuoti lietuvišką Gediminaičių-Jogailaičių dinastijos kilmę, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, kaip šios dinastijos svarbiausios politinės atramos, reikšmę jos įsitvirtinimui Europoje, Lietuvoje sukurto, nors ir menkai išlikusio Jogailaičių paveldo vertę, šio paveldo nuotrupų atspindimus „Jogailaičių imperijos“ ne tik politinės, bet ir kultūrinės bei meninės bendrystės kontūrus. Taigi, galų gale parodoje pateiktas istorinis Jogailaičių dinastijos kilmės ir būties Europoje kontekstas buvo gana korektiškas, parodos turinys buvo naudingas ne tik pažįstant „Jogailaičių Europą“, bet ir skleidžiant žinią apie Gediminaičių-Jogailaičių gimtąją šalį Lietuvą bei joje esantį paveldą. Tarptautinė paroda „Jogailaičių Europa 1386–1572. Vidurio Europos menas ir kultūra valdant Jogailaičiams“ bei jos trijų stotelių gausiai iliustruoti vadovai buvo svarbūs šaltiniai kaupiamai lituanistinių vertybių, pasklidusių po pasaulį, duomenų bazei30. Dar kartą atkreiptinas dėmesys į parodos ekspozicinį dizainą, kuriuo

buvo siekiama tamsiai pilkomis spalvomis neutralizuoti sienas, vitrinų korpusus, o aplinkos prieblandoje specialia taškine šviesa išryškinti rodomų unikalių vertybių grožį. Akivaizdu, kad pirmiausia menines prasmes ir vertes akcentavusios parodos reikšmę ir sėkmę adekvačiau galėtų įvertinti dailės istorikai31. Privačiuose pokalbiuose jie teigė, jog dalies parodos eksponatų atranka nepagrįsta, grupavimas nepakankamai argumentuotas, vertybių etiketėse pateikiamoje informacijoje ir vadovuose esama nemažai atribucijos, datavimo ir kitokių klaidų32. Tai paliudijo ir atsainus parodos organizatorių požiūris į Valdovų rūmų muziejaus deponuotus eksponatus bei pateiktus jų išsamius aprašymus, kuriais nebuvo tinkamai pasinaudota netgi rengiant parodos vadovus. Ar paroda pasiekė savo tikslus? Ar atsakė į keltus klausimus? Ar patvirtino formuluotas hipotezes? Ir taip, ir ne. Viena vertus, įspūdingi eksponatai, didaktinė informacija, parodos stotelių vadovai tikrai patraukliai ir įspūdingai pristatė Jogailaičių valdytų kraštų – Vidurio Europos – kultūrinį ir meninį landšaftą Viduramžių rudenį bei ankstyvųjų Naujųjų laikų pavasarį. Atspindėjo daugiau regiono meninių procesų įvairovę, o ne bendrystę, kuri kažin ar turėjo galimybę susiformuoti per gana trumpą Jogailaičių valdymo laikotarpį. Palietė ekonominius epochos procesus ir jų įtaką meninei kūrybai. Apčiuopė kultūrinių ir meninių mainų tendencijas, susijusias su politiniais ryšiais ir dinastine politika. Patvirtino Jogailaičių požiūrį į galimybę derinti vėlyvosios gotikos ir ankstyvojo renesanso stilistikas. Jei, kaip planuota, būtų buvęs

30 Tokią duomenų bazę kaupia Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, o darbus koordinuoja muziejaus darbuotojas Marijus Uzorka.

32 Lenkiškoje parodos ir jos vadovo versijoje Lenkijos meno istorikai stengėsi ištaisyti kai kurias eksponatų apibūdinimo klaidas, jei tos vertybės buvo rodomos Varšuvos muziejuose.

31 Vienas pirmųjų tokių bandymų yra dr. Pšemyslavo Mrozovskio straipsnis, žr. Mrozowski P. „Wystawa „Europa Jagellonica 1386–1572“, s. 197–204; plg. t. p. Jékely Z. „Europa Jagellonica – Exhibiting the Heritage of the Jagiellonian Era“.

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

parengtas išsamus katalogas, matyt, būtų buvę atsakyta ir į daugelį kitų klausimų, į kuriuos tiesiog meno kūrinių demonstravimas nepajėgus duoti atsakymų, nes reikia kontekstinio interpretavimo. Atkreiptinas dėmesys ir į dr. P. Mrozovskio pastabą, susijusią su bene svarbiausia parodos idėja: nors parodos eksponatai ir paliudija tam tikrus bendrus Jogailaičių epochos bei jų valdyto regiono meninės raidos ženklus ir stilistinius panašumus, jie toli gražu nepatvirtina, kad šios bendros tendencijos yra Jogailaičių valdymo Prahoje, Budoje, Krokuvoje ir Vilniuje paskatintų kultūrinių ir meninių mainų rezultatas. Tai greičiau bendrų pirmavaizdžių ir bendros patirtos įtakos produktas33. Tačiau parodoje daug labiau į akis krito Jogailaičių Europos meninės raidos ir jos stilistinių atspindžių įvairovė, bendra laikotarpio ir regiono kultūrinė kaita ir potencialas, žadėjęs šviesias ateities perspektyvas. Vis dėlto akivaizdu, kad Jogailaičių Europos idėja, „Jogailaičių imperijos“ dvasia, Jogailaičių dinastija bei jos paveldas ir istorinė atmintis – iki šiol aktualus politinės istorijos, architektūros ir dailės istorijos, istorinės geografijos, mentalitetų istorijos, biografistikos, dinastijų istorijos ir daugelio kitų sričių tyrinėtojų veiklos baras, taip pat nepakankamai pažintas, paslaptingas ir

žavintis plačios kultūrinės visuomenės susidomėjimo, netgi politinių sluoksnių diskusijų objektas, susijęs su plataus Vidurio ir Rytų Europos regiono istorinės savivokos perspektyvomis. Todėl labai iškalbingas Jogailaičių pažinimo ir aktualinimo poreikio faktas yra tai, kad, vos pabaigus Leipcigo universiteto Rytų ir Vidurio Europos istorijos bei kultūros humanitarinių mokslų centro koordinuotą ilgametį mokslinių tyrimų projektą „Jogailaičių reikšmė Vidurio Europos menui ir kultūrai 1454–1572 m.“ (2000/2005–2013), nuo 2013 m. Oksfordo universiteto Istorijos fakultetas (Jungtinė Karalystė) pradėjo naują projektą „Jogailaičiai: dinastija, atmintis ir identitetas Vidurio Europoje“, kuris yra gavęs Europos tyrimų tarybos prie Europos Komisijos lėšų ir turėtų tęstis penkerius metus (koordinatorė dr. Natalija Navakovska (Natalia Nowakowska)34. Reikia tikėtis, kad šis projektas papildys ir išplės mokslinius Gediminaičių-Jogailaičių dinastijos pažinimo horizontus bei dar labiau priartins šią lietuvių kilmės valdovų dinastiją prie šiandienės Europos visuomenės. Projektai gimsta ir baigiasi, o iš Vilniaus rezidencijos į plačiąją Europą kadaise išklydusių ir seniai fiziškai išmirusių Jogailaičių atminimas tebegyvas ir tebekalba.

33 Mrozowski P. „Europa Jagellonica – z warszawskiej perspektywy“, in: Europa Jagellonica 1386–1572. Sztuka i kultura, s. 15; plg. t. p. idem, „Wystawa „Europa Jagellonica 1386–1572. Sztuka i kultura w Europie Środkowej za panowania Jagiellonów“.

34 Žr., pvz., http://www.jagiellonians.com.

VOLUMEN

III

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

Dalius Avižinis

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Katedros a. 4, LT-01143 Vilnius d.avizinis@valdovurumai.lt

VALDOVŲ RŪMŲ MUZIEJAUS VERTYBĖS BIRŽŲ KRAŠTO MUZIEJUJE „SĖLA“ Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, neturėdamas savo ekspozicinių erdvių, kelerius metus įvairius parodų projektus rengė kitose erdvėse, bendrai su kitais muziejais suorganizavo kelias tarptautines parodas. Noras pristatyti sukauptas vertybes ir įvairių muziejų iniciatyva leido Valdovų rūmų muziejaus eksponatus parodyti keliuose Lietuvos ir užsienio miestuose. 2011 m. Šiaulių „Aušros“ muziejuje veikė paroda „Sugrįžęs Barokas. Valdovų rūmų muziejaus vertybės“, Jurbarko krašto muziejuje – paroda „Valdovų rūmų muziejaus vertybės“, o 2012 m. surengta paroda Baltarusijos Respublikos nacionaliniame istorijos muziejuje Minske. Nedideliu, bet vertingų eksponatų skaičiumi išsiskyrusios parodos sulaukė didelio lankytojų, žiniasklaidos ir kitų muziejų susidomėjimo. 2011 m. pabaigoje iniciatyva rengti parodą kilo Biržų krašto muziejaus „Sėla“ direktoriui Gintarui Butkevičiui ir jo pavaduotojai Editai Lansbergienei. Jiedu kreipėsi į Valdovų rūmų muziejų ir pasiūlė surengti bendrą parodą. Pageidauta, kad parodoje būtų eksponuojamos Valdovų rūmų muziejaus įsigytos arba jam dovanotos interjero vertybės, tokios kaip gobelenai, baldai, tapybos ir grafikos darbai. Lapkričio 22 d. grupė Valdovų rūmų muziejaus darbuotojų nuvyko į Biržų pilį, kurioje įsikūręs muziejus „Sėla“, ir susitiko su jo darbuotojais. Buvo apžiūrėtos erdvės, kuriose būtų galima surengti parodą, atlikti matavimai, aptarti techniniai klausimai ir finansavimo galimybės. Apsispręsta, kad parodą galima surengti 2012 m. pradžioje. Biržų pilis – ypatinga vieta. Nedaug analogiškų objektų yra išlikę Lietuvoje. Pilies gyvavimo pradžia siejama su Biržų ir Dubingių kunigaikščio Kristupo Mikalojaus Radvilos Perkūno iniciatyva pradėtomis statybomis XVI a. pabaigoje. Pilis statyta pagal itališkų bastioninių pilių planą. Jos teritorija buvo apjuosta gynybiniais vandens grioviais, išoriniai kiemo ir bastionų šlaitai sutvirtinti mūru, į pilį buvo patenkama tiltu. Iki 1589 m. jos kieme pastatyta nemažai pastatų: trijų aukštų mūriniai rūmai, arsenalas, arklidės, sandėliai ir kt. 1625 m. pilis smarkiai apgriauta, 1637–1652 m. atstatyta pagal nyderlandiškų bastioninių pilių planą. Perdaryti pylimai, pastatyti nauji rūmai. XVII a. viduryje pilis buvo apgriauta, 1659–1669 m. renovuota, bet XVIII a. pradžioje, Šiaurės karo metais, vėl niokota. 1704 m. Švedijos kariuomenė susprogdino rūmus ir kitus pastatus, 1811 m. pilis atiteko kitai garsiai – Tiškevičių – giminei. Ilgą laiką Radvilų giminei priklausiusi ir jų puoselėta pilis tiek savo istorija, tiek architektūros elementais artima Lietuvos

100

1. Parodos rengimo darbai, fotografas Dalius Avižinis

didžiųjų kunigaikščių rezidencijai Vilniuje. Biržų pilies teritorijoje rasti ir šiuo metu muziejuje eksponuojami kokliai su Radvilų giminės herbu labai panašūs į Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje rastus koklius. Sunku įsivaizduoti, koks buvo Biržų pilies rūmų interjeras, tačiau neabejotinai čia turėjo būti taikomosios ir vaizduojamosios dailės darbų, nes pilies paskirtis buvo ne vien tik gynybinė, bet ir rezidencinė. Organizuojant parodą stengtasi atrinkti tokius eksponatus, kurie padėtų bent maždaug įsivaizduoti, kaip galėjo atrodyti vienos rūmų patalpos interjeras, parodyti įvairių tipų XVI–XVII a. eksponatus, akcentuoti Radvilų giminės, ypač asmenybių, nusipelniusių Biržams, svarbą. Parodai, kuri buvo pavadinta „Valdovų rūmų muziejaus vertybės“, buvo atrinkti 24 eksponatai. Tai nebuvo didelė paroda, bet vertybės, kurios buvo eksponuojamos, labai įdomios. Tai du gobelenai: „Aleksandro Didžiojo ir Statiros vestuvių šventė“, išaustas Briuselyje XVI a. pabaigoje (apie 1580–1600), ir gobelenas, vaizduojantis Psichės vestuvių sceną, sukurtas Obiusone XVII amžiuje. Abu gobelenai buvo padovanoti Valdovų rūmų muziejui: pirmąjį už rėmėjų suaukotas lėšas nupirko Valdovų rūmų paramos fondas, antrąjį padovanojo Andrejaus Balykos ir Antano Boso šeimos. Valdovų ir garsių karžygių gyvenimo scenos buvo gana dažnos dailėje. Gobelene „Aleksandro Didžiojo ir

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

2. Parodos „Valdovų rūmų muziejaus vertybės“ fragmentas, fotografas Dalius Avižinis

3. Parodos atidarymo renginys, pirmame plane – Gintaras Butkevičius, dr. Vydas Dolinskas, Edita Lansbergienė ir Irutė Varzienė, fotografas Dalius Avižinis

Statiros vestuvių šventė“ vaizduojamos Aleksandro Makedoniečio, vadinamo Didžiuoju, ir Persijos princesės Statiros vestuvės Sūzuose (dab. Vakarų Iranas). Masinėse vestuvėse buvo sutuokti ir Aleksandro Didžiojo bendražygiai su kilmingomis vietos merginomis. Gobeleno kartonas greičiausiai sukurtas pagal Marteno de Voso (Marten de Vos, 1532–1603) piešinį1. Audinyje, kurio centrinė dalis neišlikusi, vaizduojama šventinė scena su trimitininkais, kariais ir t. t. Pirmame plane dešiniau pavaizduoti Aleksandras ir Statira. Šviesaus fono bordiūre matyti didžiųjų dorybių alegorijos. Biržų muziejuje pirmą kartą eksponuotas Venecijos dailininkui Palmai Jaunesniajam (Palma il Giovane, tikr. Jakopas Negretis (Jacopo Negretti), apie 1548–1628) priskiriamas paveikslas „Kristaus nuėmimas nuo kryžiaus“, sukurtas XVI a. pabaigoje – XVII a. pradžioje. Paveikslą būsimai Valdovų rūmų muziejaus ekspozicijai 2005 m. įsigijo Valdovų rūmų paramos fondas. Dailininkas dažnai tapė religinės tematikos paveikslus, taip pat yra žinoma, kad Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Vaza per diplomatą Stanislovą Rešką (Stanisław Reszka, 1544–1600) pirko Palmos Jaunesniojo tapytą paveikslą „Madona su šv. Jonu Krikštytoju ir šv. Stanislovu“2. Daug dėmesio rengiant parodą skirta taikomajai dailei. Eksponuota XVII a. Italijoje, Veneto regione, sukurta drožinėta kasonė, keli XVII a. stalai, keturios XVII a. italų meistrų pagamintos kėdės, nedidelis XVI a. Lombardijos regione sukurtas klauptas, tame pačiame regione pagamintas puošnus XVII a. kabinetas, dekoruotas kaulo ir juodmedžio detalėmis. Seniausia parodoje eksponuota vertybė – XV ir XVI a. sandūros vokiečių meistro sukurta metalinė lėkštė. Be jau minėtų darbų, lankytojai galėjo susipažinti su senosios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kartografijos pavyzdžiais ir grafikos darbais, dviejuose iš jų vaizduojami iškilūs

Radvilų giminės atstovai: Biržų ir Dubingių kunigaikščiai Mikalojus Radvila Rudasis ir Jonušas Radvila. Karinę tematiką atspindėjo XVI a. Vidurio Italijoje pagaminti šarvai ir keli grafikos darbai, kuriuose vaizduojama Lietuvos didžiojo etmono Jonušo Radvilos vadovaujamos kariuomenės pergalė prieš kazokus ties Lojevu 1649 m. liepos 31 d. ir Lietuvos Brastos miesto bei pilies apgultis 1657 metais. Paroda papildyta keliomis portretų kopijomis, vaizduojančiomis Lenkijos ir Lietuvos valdovus Žygimantą Senąjį, Oną Jogailaitę ir paskutinį vyriškosios linijos Biržų ir Dubingių Radvilų šakos atstovą Boguslavą Radvilą. Taip pat rodyta 1613 m. Amsterdame spausdinto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapio, kurio rengimą rėmė Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis, o patį žemėlapį kūrė Tomas Makovskis (Tomasz Makowski, apie 1575–1630) ir Heselis Geritsas (Hessel Gerritsz, 1581–1632), faksimilė. Paroda atidaryta 2012 m. sausio 5 dieną. Į atidarymo renginį susirinko gausus muziejininkų ir kultūra bei istorija besidominčių žmonių būrys. Sveikinimo kalbas sakė Biržų krašto muziejaus „Sėla“ direktorius Gintaras Butkevičius, Valdovų rūmų muziejaus direktorius dr. Vydas Dolinskas, Biržų rajono savivaldybės merė Irutė Varzienė, Biržų evangelikų reformatų parapijos kunigas Rimas Mikalauskas. Atidarymo akimirkas praskaidrino jaunųjų muzikantų atliekami kūriniai. Paroda veikė iki kovo 25 d., ją apžiūrėjo 2 312 lankytojų. Parodos aplinkoje vyko edukaciniai užsiėmimai, kuriuos vedė Valdovų rūmų muziejaus darbuotojai. Iš viso surengti 23 užsiėmimai, skirti seniesiems amatams, muzikai, heraldikai ir karybai. Juose dalyvavo 463 moksleiviai. Parodos įgyvendinimą parėmė kelios institucijos: Biržų rajono savivaldybė, Valdovų rūmų paramos fondas ir draudimo bendrovė „BTA draudimas“.

1 Jedzinskaitė-Kuizinienė I. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų gobelenai, Vilnius, 2011, p. 122. 2 Tarandaitė D. „Vakarų Europos tapyba Lietuvos kolekcijose“, in: Lietuvos sakralinė dailė. XI–XX a. pradžia, t. 1: Tapyba, skulptūra, grafika. XIV–XX a. pradžia, Vilnius, 2003, p. 70.

VOLUMEN

III

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

101

Daiva Mitrulevičiūtė

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Katedros a. 4, LT-01143 Vilnius d.mitruleviciute@valdovurumai.lt

KILNOJAMOSIOS PARODOS LIETUVOJE IR UŽSIENYJE pirmoje pusėje statė ir plėtė Žygimantas Senasis, Bona Sforca, Žygimantas Augustas ir Vazų dinastijos valdovai. Valdovų rūmų istorija pateikiama platesniame senosios Lietuvos valstybės, kultūros ir meno raidos kontekste, apibūdinamas kiekvieno valdovo indėlis į rezidencijos plėtrą. Paroda atspindi ir rūmų nuniokojimo, sunaikinimo bei atkūrimo procesus nuo XVII a. vidurio iki XXI a. pradžios. Pateikiama informacija apie rūmų teritorijos archeologinius tyrinėjimus, sistemingai pradėtus 1987 m., rūmų atkūrimo idėją ir jos įgyvendinimą, atkurtos istorinės rezidencijos daugiafunkcį panaudojimą, šio projekto rėmimo būdus ir mastą. Tekstiniai parodos komentarai papildyti originalia autentiška rūmų išvaizdos, valdovų portretų ikonografija, vertingiausių archeologinių radinių ir Valdovų rūmų muziejaus interjerams įsigytų bei dovanotų vertybių nuotraukomis. Paroda veikė: 1. Stendinė paroda „Kaip tai atsitiko Didžiajame mūšyje... Žalgirio atodangos“ Nalšios muziejuje Švenčionyse, fotografas Gintautas Striška

2011 m. gruodžio 9 – 2012 m. vasario 14 d. Kražių M. K. Sarbievijaus kultūros centre; 2012 m. vasario 14–kovo 6 d. Jonavos krašto muziejuje;

2012 m. įvairiuose Lietuvos regioniniuose muziejuose buvo surengta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų istoriją, tyrimus, atkūrimą ir būsimą panaudojimą pristatanti didaktinė stendinė paroda „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai ir jų atkūrimas“. Ši paroda parengta ruošiantis atkuriamų Valdovų rūmų simboliniam atidarymui 2009 m. liepos 6 dieną. Kilnojamosios ekspozicijos tikslas – pristatyti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos istoriją, šių rūmų atkūrimo svarbą, eigą ir reikšmę, jų pritaikymą muziejinėms, kultūros, turizmo ir valstybės reprezentacijos reikmėms. 2009−2010 m. paroda eksponuota Valdovų rūmų muziejuje, 2010 m. gruodį – 2011 m. sausį jos dalis pristatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės rūmuose Vilniuje. Parodą sudarė 17 informacinių stendų. Juose pateikta trumpa Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų istorinės raidos apžvalga nuo seniausių laikų iki atkūrimo. Daugiausia dėmesio skiriama XIV–XV a. gotikinei piliai, stovėjusiai vėlesnių rūmų vietoje didžiųjų kunigaikščių Gedimino, Algirdo, Jogailos, Vytauto, Kazimiero ir Aleksandro Jogailaičių valdymo laikais, taip pat Renesanso ir ankstyvojo Baroko rūmams, kuriuos XVI–XVII a.

102

2012 m. kovo 6–balandžio 10 d. Pasvalio krašto muziejuje; 2012 m. balandžio 10–birželio 15 d. Panevėžio kraštotyros muziejuje; 2012 m. liepos 7–rugsėjo 28 d. Vyskupo Antano Baranausko fonde Lietuvių namuose Seinuose (Lenkija); 2012 m. spalio 7–lapkričio 9 d. Punsko lietuvių kultūros namuose (Lenkija). Kilnojamąją parodą „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai ir jų atstatymas“ priimantiems muziejams ir kitoms kultūros įstaigoms pageidaujant, parodai veikiant rengti išvažiuojamieji edukaciniai užsiėmimai ir Valdovų rūmų atkūrimo projektą pristatantys kultūros vakarai (Jonavos krašto muziejuje, Pasvalio krašto muziejuje ir Punsko lietuvių kultūros namuose). 2012 m. tarptautinės parodos „Kaip tai atsitiko Didžiajame mūšyje... Žalgirio atodangos“, surengtos 2010 m. Žalgirio mūšio pergalės 600 metų jubiliejui paminėti, pagrindu parengta stendinė kilnojamoji paroda analogišku pavadinimu. Lietuvos,

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

2. Stendinė paroda „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai ir jų atkūrimas“ Punsko lietuvių kultūros namuose (Lenkija), fotografas Gintautas Striška

Lenkijos ir viso šio Europos regiono likimą nulėmusioms istorinėms kautynėms skirta ikonografinė paroda, kurią sudaro 31 stendas, atskleidžia Lietuvos ir Lenkijos sąjungos aplinkybes, supažindina su mūšio eigos schemomis, pristato Žalgirio mūšio ir jo herojų – Jogailos ir Vytauto – ikonografiją, karo lauke paimtus pergalės trofėjus bei Žalgirio mūšio atminimą XV–XVI a. šaltiniuose. Eksponatų tarptautinei parodai skolino 12 muziejų ir mokslo bei kultūros organizacijų iš Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos. Prie parodos organizavimo ir ikonografinės medžiagos parūpinimo prisidėjo 34 institucijų mokslininkai bei muziejininkai iš devynių valstybių: Lietuvos, Latvijos, Lenkijos, Austrijos, Čekijos, Švedijos, Šveicarijos, Prancūzijos ir Vokietijos. Nuo liepos 4 iki spalio 11 d. stendinė paroda „Kaip tai atsitiko Didžiajame mūšyje... Žalgirio atodangos“ buvo eksponuojama Nalšios muziejuje Švenčionyse. 2013 m. Nacionaliniam muziejui Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmams neskyrus finansavimo kilnojamosioms parodoms Lietuvoje ir užsienyje, Užsienio ryšių ir parodų skyriaus iniciatyva ir finansiškai parėmus Lietuvos Respublikos diplomatinėms atstovybėms užsienyje, paroda „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai ir jų atkūrimas“ buvo parengta anglų kalba ir eksponuota Talino technologijos universitete (Estija) su Lietuvos Respublikos ambasada Estijoje nuo 2013 m. gruodžio 5 iki 2014 m. sausio 15 d., o analogiška paroda rusų kalba Sankt Peterburge Petropavlovsko tvirtovėje surengta su Lietuvos Respublikos generaliniu konsulatu

VOLUMEN

III

3. Stendinė paroda „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai ir jų atkūrimas“ anglų kalba Talino technologijos universitete (Estija), fotografas Gintautas Striška

Sankt Peterburge nuo 2013 m. lapkričio 26 iki 2013 m. gruodžio 15 dienos. Parodų „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai ir jų atkūrimas“ (lietuvių, rusų ir anglų kalbomis) ir „Kaip tai atsitiko Didžiajame mūšyje... Žalgirio atodangos“ (paraleliai lietuvių, anglų ir lenkų kalbomis) stendai rodomi Valdovų rūmų muziejaus interneto svetainėje.

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

103

Marijus Uzorka

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Katedros a. 4, LT-01143 Vilnius m.uzorka@valdovurumai.lt

LITUANISTINIŲ VERTYBIŲ INFORMACINĖ DUOMENŲ BAZĖ Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūros paveldas – sudėtinga ir įvairialypė sąvoka, kuria bandoma aprėpti visas svarbiausias kultūros vertybes, institucijas, reiškinius, sukurtus, veikusius ar kitaip besireiškusius valstybėje, kuri nuo XVIII a. pabaigos jau nebeegzistavo. Tiksliai paaiškinti ir išryškinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūros paveldo sampratą trukdo ir pačios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės įvairumas (skirtingumas), kurį nulėmė didžiulės teritorijos, daugiatautė ir daugiakonfesė populiacija, valstybės sienos nepastovumas ir istorinės savimonės kaita. Norėdami Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūros paveldą įsprausti į tam tikrus rėmus, tyrinėtojai ar istorija ir kultūra besidomintys žmonės priversti įvairinti sąvokos vartojimą, taikyti tam tikras išlygas, ieškoti sąsajų, nusistatyti prioritetus ir tikslus, nubrėžiančius kultūros paveldo ribas. Vadovaujantis keliamais prioritetais – vieta, laikotarpiu, istorinių procesų dalyviais, analogijomis, tiesioginiu ar netiesioginiu ryšiu – buvo kuriama Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų lituanistinių meno vertybių (kilnojamojo kultūros paveldo), esančių užsienio kultūros ir paveldo institucijose, duomenų bazė. Lituanistinių vertybių paieškos pradėtos 2005 m. Lietuvos dailės muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų interjerų ir ekspozicijų skyriuje. Pirmuosius pamatus būsimam darbui padėjo tuo metu skyriuje dirbę Remigijus Černius ir Vydas Dolinskas. Jiedu atliko tiriamąsias ekspedicijas į Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos, Švedijos ir Italijos muziejus, rezidencijas bei bibliotekas, užsakė kilnojamųjų lituanistinių vertybių aukštos kokybės skaitmenines nuotraukas ir skaidres, rengė jų informacinius aprašus. Pagrindinė renkamų lituanistinių vertybių teminė kryptis (išliko aktuali iki šiol) buvo vertybės, susijusios su atkuriamais Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmais, jų klestėjimo laikotarpiu XVI a. – XVII a. viduryje, Abiejų Tautų Respublikos valdovais, jų aplinka, buitimi ir kolekcijomis. Ilgainiui dėl augančio poreikio iliustruoti kiek didesnį atkuriamų Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų projektą valstybės istorijos kontekste lituanistikos tematika buvo išplėsta – įtraukti svarbiausi istoriniai tarpsniai ir su jais susijusi ryškiausius istorinius įvykius atspindinti karo atributika, imaginaciniai diduomenės atvaizdai, jų asmeniniai daiktai, fundacijos, valstybių ir miestų kartografija, ikonografija ir kt. 2008-ieji žymi intensyvių lituanistinių vertybių paieškų ir skaitmeninių jų vaizdų kaupimo pradžią. Tais metais sukurta

104

ir apsvarstyta tolesnė šio darbo strategija, apskaičiuoti finansiniai poreikiai, nubrėžtos darbų schemos. Paieškose neapsiribota vien nuolatinių užsienio šalių muziejų ekspozicijų apžiūromis, nes jose buvo rodyta gana mažai vertybių. Akivaizdu, kad buvo reikalinga specifinė literatūra (teminių parodų katalogai, rinkinių sąvadai, menotyrininkų studijos), leidžianti akies krašteliu pažvelgti į muziejų ir bibliotekų saugyklas. Tik dėl šio kruopštaus darbo pavyko pasiekti neblogų rezultatų. Be abejonės, šalia visų išvardytų pagalbinių priemonių milžinišką pagalbą suteikė Valdovų rūmų atkūrimo projekto bičiuliai iš kaimynės Lenkijos: Krokuvos Vavelio karališkoji pilis – Valstybiniai meno rinkiniai, Varšuvos karališkoji pilis – Muziejus, Varšuvos nacionalinis muziejus, vadovaujamas Ferdynando Ruščyco (Ferdynand Ruszczyc), ir kiti Vokietijos bei Baltarusijos muziejai ir bibliotekos. Gausinant Valdovų rūmų muziejaus lituanistinių meno vertybių duomenų bazę svarų indėlį įnešė 2010 m. tiriamosios komandiruotės į Ukrainą (Rinkinių apskaitos ir saugojimo skyriaus vedėjas Dalius Avižinis) ir Rusiją (Užsienio ryšių ir parodų skyriaus parodų koordinatorius Marijus Uzorka). Komandiruotėse apžiūrėtos svarbiausių Kijevo, Lvovo, Maskvos ir Sankt Peterburgo muziejų nuolatinės ekspozicijos, dalis saugyklų, užmegzti itin svarbūs ir reikšmingi kontaktai su tose įstaigose dirbančiais muziejininkais, gauta vertingos informacijos apie lituanistinį paveldą. Verta paminėti ir pastarųjų metų Valdovų rūmų muziejaus rengtus parodų projektus – „Vavelis Vilniuje. Nuo Jogailaičių iki Abiejų Tautų Respublikos pabaigos“ , „Lietuva senuosiuose istorijos šaltiniuose“, „Liublino unija ir jos epocha Jano Mateikos kūryboje“, „Kaip tai atsitiko Didžiajame mūšyje... Žalgirio atodangos“, „Kryžiai yra dorybės ženklas, o Strėlė – pergalės... Sapiegos – valstybininkai, meno mecenatai ir kolekcininkai“, „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų ir didikų portretai iš Ukrainos muziejų“, – kurie pagausino kaupiamos informacijos aruodą. Nuo 2010 m. pradėta kurti Valdovų rūmų muziejaus rinkinių mokslinių tyrimų informacinė sistema ir joje integraliai veikiantis posistemis – lituanistinių meno vertybių, esančių užsienio kultūros ir paveldo įstaigose, duomenų bazė – modernus katalogas (autorius – Informacinių technologijų skyriaus programinės įrangos inžinierius Gediminas Letulis), leidžiantis pagal suteiktą prieigą peržiūrėti sukeltas iliustracijas ir susipažinti su jų detaliu aprašu (sukūrimo metai ir vieta, atlikimo technika, komentarai

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų lituanistinių meno vertybių duomenų bazės pavyzdinis puslapis

ir kt.). Katalogo galimybės leidžia ne tik saugiai, pagal sukurtą schemą katalogizuoti vis didėjantį lituanistinių vertybių klodą, bet ir greitai rasti reikiamo objekto nuotrauką bei aprašą. 2013 m. duomenimis, Valdovų rūmų lituanistinių meno vertybių duomenų bazėje buvo 1 349 vienetai, turintys tiesioginį ryšį su Lietuvos istorija, ir apie 3 500 meno vertybių nuotraukų iš Lenkijos (daugiau kaip 37 institucijos), Vokietijos (16), Švedijos (6), Rusijos (3), Latvijos (2), Baltarusijos (3), Ukrainos (3), Vengrijos (1), Slovėnijos (1), Austrijos (1), Italijos (4), Ispanijos (1), Prancūzijos (1), Didžiosios Britanijos (4) ir JAV (1) muziejų, bibliotekų,

VOLUMEN

III

archyvų, bažnyčių bei privačių kolekcijų. Šie statistiniai skaičiai nuolat didėja dėl sistemiškai suvedamų duomenų. Ateityje į sistemą bus įtraukta 2002–2004 m. vykusių mokslinių komandiruočių į Rusijos, Italijos ir Lenkijos archyvus bei bibliotekas, kai buvo renkama informacija apie Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmus Vilniuje, medžiaga. Planuojamos tolesnės nuoseklios paieškos ir bendradarbiavimas su užsienio partneriais. Tikimasi, kad ateityje, dalyvaujant įvairiose Lietuvos kultūros paveldo sklaidos programose, bus sudarytos galimybės viešinti šią informaciją ir padaryti ją prieinamą kiekvienam, besidominčiam Lietuvos kultūra.

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

105

Dr. Vydas Dolinskas

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Katedros a. 4, LT-01143 Vilnius v.dolinskas@valdovurumai.lt

SU RĖMĖJŲ PAGALBA ĮGYVENDINTI VALDOVŲ RŪMŲ PUOŠYBOS PROJEKTAI

1. Saulės laikrodis ant Valdovų rūmų muziejaus pietinio fasado bokštelio, fotografas Vytautas Abramauskas

2012–2013 m., artėjant atkuriamų Valdovų rūmų pirmos dalies pabaigtuvėms, rengiantis juos perduoti Nacionaliniam muziejui Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmams ir realiai atverti lankytojams bei ruošiantis Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai renginiams, paraleliai įgyvendinti keli Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos eksterjero bei interjero puošybos projektai. Dauguma šių rūmų puošybos elementų buvo sukurta tik su dosnių rėmėjų pagalba. Vienas ryškiausių Valdovų rūmų muziejaus reprezentacinio pietinio korpuso, žvelgiančio į Katedros aikštę ir Pilies gatvę,

106

eksterjero puošybos akcentų yra saulės laikrodis, sukurtas ant XVI a. čia pastatyto bokštelio. Iki XVII a. pradžios jis buvo naudojamas kaip didžiojo kunigaikščio apartamentų latrina. Tai arčiausiai pagrindinių Pietų vartų, įrėmintų įspūdingu ankstyvojo Baroko formų smiltainio portalu, esantis bokštelis, jo lygi pietinė sienutė architektams ir kitiems specialistams atrodė tinkamiausia vieta gerai matomam saulės laikrodžiui įrengti. Panašių saulės laikrodžių XVI–XVII a. turėjo daugelis svarbesnių pastatų, neabejotinai – ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai. Jų bokšte yra buvęs ir dar vienas – mechaninis – laikrodis. Jį atkurti rūmų kiemo laiptinės bokšto viršuje yra ateities planuose. Įgyvendinti Valdovų rūmų saulės laikrodžio sukūrimo projektą energingai ėmėsi Valdovų rūmų paramos fondo vienas steigėjų ir ilgametis jo vadovas Edmundas Kulikauskas. Jis koordinavo visus darbus ir tapo savotišku šio įspūdingo meninio akcento krikštatėviu. Be to, jis surado ir projekto įgyvendinimo rėmėjų – prieš kelerius metus į Lietuvą sugrįžusią lietuvių išeivijos JAV kultūrininkę Mildą Skučas-Napjus ir jos sūnų Eriką Arą Napjus. Mecenatai saulės laikrodžiui sukurti skyrė apie 60 tūkst. litų (17,39 tūkst. eurų), Valdovų rūmų paramos fondui jie buvo perduoti per Valdovų rūmų paramos komitetą JAV. Valdovų rūmų paramos fondas sukūrė darbo grupę, ji vertino pateiktus saulės laikrodžio projektus, konsultavo šio puošybos elemento kūrėjus, organizavo darbus. Viską koordinavo fondo direktorė Valentina Kazėnaitė. Buvo stengiamasi, kad Valdovų rūmų saulės laikrodis derėtų prie pietinio korpuso kitų fasado puošybos detalių, kad jo formos atitiktų XVI a. pabaigos – XVII a. pradžios meninę stilistiką. Buvo pateikti keli saulės laikrodžio projektai, darbo grupės nariai tinkamiausiu paskelbė žymaus lietuvių dailininko, garsiausio moderniosios Lietuvos heraldikos kūrėjo Arvydo Každailio pasiūlymą. Vėliau jis dar buvo koreguojamas, atsižvelgiant į specialistų patarimus. Projekto kūrėją daugiausia konsultavo Lietuvos edukologijos universiteto prof. dr. Libertas Klimka, taip pat Kauno technologijos universiteto Elektros ir valdymo inžinerijos fakulteto Taikomosios elektronikos katedros administratorius-inžinierius Jonas Navikas, garsus paminklosaugininkas, Vilniaus dailės akademijos doc. dr. Algirdas Juozas Pilipavičius, Projektavimo ir restauravimo instituto architektė-restauratorė Vida Povilauskaitė, Valdovų rūmų muziejaus Mokslinių tyrimų centro Architektūros grupės administratorė-architektė Rasa Abramauskienė.

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

2. Valdovų rūmų trečio aukšto III manieristinė antikamera su nutapytu heraldiniu palubės frizu, fotografas Vytautas Abramauskas

Valdovų rūmų saulės laikrodžio projektą sgrafito technika įgyvendino dailininkas Vytautas Poška, metalinę saulę ir gnomoną nukalė Vytauto Navicko vadovaujama įmonė, auksavimo darbus atliko Arvydas Paulionis. Lotynišką įrašą laikrodžio kaspinui siūlė visas būrys Lietuvos lotynistų. Iš daugybės variantų galop buvo išrinkta Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Senosios literatūros skyriaus vadovo doc. dr. Mintauto Čiurinsko pasiūlyta lotyniška frazė „Semper sol in corde Lithuaniae luceat“ („Tegu Lietuvos širdyje visada šviečia saulė“), šį puošybos elementą susiejanti tiek su jo praktine paskirtimi, tiek su mintimi, fiksuojama Lietuvos valstybės himne. Kartu šis įrašas pabrėžia tos vietos – Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos Vilniaus Žemutinėje pilyje, – kurioje laikrodis įrengtas, istorinę svarbą Lietuvos valstybei. Laikrodžio kompozicijos apačioje romėniškais skaitmenimis įrašyta ir jo sukūrimo data – 2012 m. (MMXII). Inžinieriaus J. Naviko pastangomis tiksliai apskaičiuotas Valdovų rūmų muziejaus vietos laikas, o rūmų prieigų lankytojams apačioje įrengta informacinė lentelė, aiškinanti, kad šis laikrodis rodo tikrąjį saulės laiką, besiskiriantį nuo juostinio bei kasmet įvedamo vasaros laiko. Elegantiškų formų Valdovų rūmų saulės laikrodis tapo svarbiu pietinio korpuso, atsukto į senamiestį, meniniu akcentu. Jis traukia muziejaus lankytojus ir ypač fotografijas darančius užsienio turistus. Valdovų rūmų trečio aukšto viena reprezentacinių salių 2012 m. vasarą taip pat pasipuošė įspūdingu sienų palubės heraldiniu frizu. Valstybės reprezentacinio trakto III antikameroje al secco technika buvo sukurtas išraiškingas tapybinis heraldinis frizas, jame ritmiškai pavaizduoti 23 herbai, priklausę žymiausioms XVI–XVII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų ir bajorų giminėms: Alšėniškiams, Goštautams, Kęsgailoms, Giedraičiams, Radviloms, Sapiegoms, Pacams, Chodkevičiams, Čartoriskiams, Tiškevičiams, Masalskiams, Sluškoms, Valavičiams, Astikams, Vainoms, Kiškoms, Zavišoms, Šemetoms, Ostrogiškiams, Druckiams, Svirskiams, Chaleckiams, Dorohostaiskiams, Zaberezinskiams, Hlebavičiams, Naruševičiams, Krošinskiams, Zbaražskiams, Tryznoms, Kosakovskiams, Bilevičiams ir kt. Kai

VOLUMEN

III

3. Valdovų rūmų trečio aukšto Didžioji renesansinė menė su išaustu heraldiniu palubės frizu, fotografas Vytautas Abramauskas

4. Valdovų rūmų antro aukšto Gotikinės sargybinės skliautų raktinis akmuo su Lietuvos herbu Vyčiu, fotografas Vytautas Abramauskas

kuriuos tuos pačius heraldinius ženklus naudojo net kelios garsios giminės, o iškiliausi jų atstovai ėjo svarbias valstybines pareigas, pasižymėjo kaip karvedžiai ar kultūros mecenatai. Taigi, salę papuošęs heraldinis frizas atspindi Lietuvos bajoriškosios pilietinės visuomenės formavimąsi ir struktūrą, primena valstybei labiausiai nusipelniusias didikų gimines. Heraldinio frizo projektą sukūrė ir įgyvendino restauravimo ir projektavimo įmonė „Archeodomus“, vadovaujama architektės-restauratorės Audronės Kaušinienės. Jau 2009 m. ji sukūrė rūmų antro aukšto Audiencijų menės (Žemutinės sosto salės)

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

107

panašų heraldinį frizą. Kuriant šio frizo projektą ir jį įgyvendinant geranoriškai padėjo ir konsultavo jau tradiciniai Valdovų rūmų atkūrimo entuziastai, Valdovų rūmų muziejaus bičiuliai. Žymiausias Lietuvos heraldikos specialistas, Lietuvos heraldikos komisijos prie Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos pirmininkas, Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotojas dr. Edmundas Rimša didikų herbams pasiūlė pasirinkti 1555 m. Vilniuje sukurtą ir šiandien Paryžiuje saugomą vadinamąjį Arsenalo herbyną. Frizo herbinius skydus sujungė dailininkų-restauratorių parinkta manierizmo stilistikai būdinga ornamentika, pasiskolinta iš Valdovų rūmuose rastų koklių ir kitų Lietuvos taikomosios dailės kūrinių. Trūkstamų herbų XVI a. pavyzdžius iš to meto leidinių, monetų, antspaudų ir kitų šaltinių atrinko ir dailininkams pateikė dr. E. Rimša Jis taip pat parengė herbų išdėstymo schemą, prižiūrėjo projekto kūrimą, teikė pasiūlymų dėl herbinių figūrų koregavimo ir spalvų pasirinkimo, periodiškai buvo kviečiamas įvertinti atliekamo darbo bei pateikti savo pastabų. Šiame darbe dailininkams ir heraldikui talkino Vilniaus dailės akademijos mokslo darbuotojos, dailės istorikės prof. habil. dr. Aleksandra Aleksandravičiūtė ir habil. dr. Rūta Janonienė, architektės Vida Povilauskaitė ir Rasa Abramauskienė. Lietuvos didikų giminių, kurių atstovai turėjo daugiausia svarbių valstybės pareigybių, statistiką surinko ir prie herbų atrankos prisidėjo Valdovų rūmų muziejaus Rinkinių apskaitos ir saugojimo skyriaus vedėjas Dalius Avižinis. Žymiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų ir bajorų giminių herbinius ženklus vaizduojančio heraldinio frizo projekto sukūrimą finansavo pats Valdovų rūmų muziejus, tačiau jo įgyvendinimas tapo galimas tik dėl dosnios ilgamečio rėmėjo – Reginos Narušienės vadovaujamo Valdovų rūmų paramos komiteto JAV, bendradarbiavusio su Valdovų rūmų paramos fondu ir jo vadovu Algirdu Vapšiu, – paramos. Frizas rėmėjams kainavo bemaž 110 tūkst. litų (31,88 tūkst. eurų). Trečias Valdovų rūmų puošybos projektas, įgyvendintas su rėmėjų pagalba, – 2012 m. pabaigoje sumontuotas ir pakabintas rezidencijos trečio aukšto Didžiosios renesansinės menės austinis herbinis frizas. Jau 2005–2006 m. šioje didžiausioje rūmų salėje (463 kv. m), sudarytoje iš trijų istorinių erdvių bei skirtoje svarbiausiems kultūriniams ir valstybės reprezentacijos renginiams, buvo pasiūlyta sukurti heraldinį frizą, kuriame būtų pavaizduota pastaraisiais dešimtmečiais sukurta Lietuvos valstybės, apskričių ir savivaldybių šiuolaikinė heraldika, dažniausiai paremta istoriniais herbiniais ženklais. Pasak herbus atrinkusio ir kompozicijos schemą pasiūliusio dr. E. Rimšos, toks šiuolaikinės heraldikos, atspindinčios ir istorinę tradiciją, panaudojimas rūmų reprezentacinėje erdvėje galėtų su atkurta senąja rezidencija susieti šiandienę visuomenę, jos atstovai čia galėtų rasti savo gimtojo miesto ar miestelio herbą. Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys pasiūlė šį frizą išausti žakardo technika, nes ir austiniai frizai puošė XVI–XVII a. Europos istorines rezidencijas. Frizo projektą finansuoti ėmėsi Valdovų rūmų paramos komitetas JAV, vadovaujamas R. Narušienės, o jį parengė Lietuvos heraldikos kūrėjas dailininkas A. Každailis. Šiuolaikiniai herbai sujungti būdinga renesansine ornamentika. Frizą išaudė bendrovės „Audėjas“ meistrės Ėrika Girčienė, Genovaitė Sutkienė, Jurga Antušaitė ir Audrutė Klimienė, darbus prižiūrėjo Lina Navikienė, audinius ant skydų aptraukė Valdovų

108

5. Lietuvos išeivijos dovana Valdovų rūmų muziejui – Tūkstantmečio varpas, fotografas Vytautas Abramauskas

rūmų muziejaus ir Lietuvos dailės muziejaus specialistai Juozas Kaukėnas, Audronė Petroševičiūtė ir Leonardas Mačys. Valdovų rūmų muziejus sumokėjo tik už frizo medžiagas, o „Audėjo“ generalinio direktoriaus Jono Karčiausko sprendimu pats audimo darbas, įkainotas apie 200 tūkst. litų (57,97 tūkst. eurų), tapo įmonės parama atkuriamiems Valdovų rūmams. Prie frizo sukūrimo prisidėjo ir 25 Lietuvos savivaldybės, kurių herbai jame pavaizduoti. Dailininko A. Každailio sukurtą šio austinio frizo projektą bemaž 48 tūkst. litų (13,91 tūkst. eurų) parėmė Valdovų rūmų paramos komitetas JAV (vadovė R. Narušienė), bendradarbiaudamas su Valdovų rūmų paramos fondu (vadovai A. Vapšys, E. Kulikauskas ir V. Kazėnaitė). Jau 2008 m. parengtos ir Valdovų rūmų antro aukšto dviejų gotikinių salių heraldinės puošybos schemos. Jų sukūrimo pagrindinis konsultantas – Lietuvos heraldikos tyrinėtojas dr. E. Rimša. Čia buvo numatyta atkurti heraldinius raktinius akmenis skliautų nerviūrų sandūrose. Su Valdovų rūmų paramos komiteto JAV parama Gotikinėje antikameroje heraldiniai skydeliai buvo sukurti jau

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

2009 metais. Beje, lietuvių išeivija ėmėsi viso šios salės puošybos projekto įgyvendinimo, t. y. rengėsi finansuoti ir grindų, krosnies, vitražų, sietynų bei skliautų puošybos sukūrimą. 2013 m. pradžioje buvo sukurti ir gretimos Gotikinės sargybinės keturi herbiniai raktiniai akmenys, atspindintys Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Aleksandro Jogailaičio laikų heraldiką. Kadangi šioje salėje galima sukurti keturis herbinius skydus, dr. E. Rimša pasiūlė juose pavaizduoti Aleksandro Jogailaičio tėvų – Kazimiero Jogailaičio ir Elžbietos Habsburgaitės, taip pat paties valdovo ir jo žmonos Elenos heraldinius ženklus (Lenkijos Baltąjį erelį, Habsburgų raudoną juostą baltame fone, Lietuvos Vytį ir iš Bizantijos Paleologų Maskvos didžiųjų kunigaikščių pasiimtą Dvigalvį erelį). Raktiniams akmenims buvo parinkti stilistiškai ir chronologiškai tinkamų heraldinių ženklų bei skydų formų pavyzdžiai (pavyzdžiui, iš išlikusios Aleksandro Jogailaičio taurės bei didžiojo antspaudo). Raktinius akmenis kūrė skulptorius Rokas Naujalis ir jo kolegos iš kultūros paminklų restauravimo įmonės „Rūpintojėlis“ (vadovavo Stasys Leonardas Žilys). Atliekant šiuos darbus dailininkus ir skulptorius, be heraldikos specialisto dr. E. Rimšos, dar konsultavo dailininkas A. Každailis, Vilniaus dailės akademijos profesoriai – skulptorė Dalia Matulaitė ir dailininkas Juozas Galkus, dailės istorikė habil. dr. Rūta Janonienė, architektė-restauratorė Vida Povilauskaitė ir kt. Herbinių skydelių sukūrimo projektą finansiškai parėmė Jono Ragausko vadovaujama Lietuvos karališkoji bajorų sąjunga – skyrė 10 tūkst. litų (2,89 tūkst. eurų). Valdovų rūmų antro aukšto net penkių gotikinių ir renesansinių salių langų vitražų sukūrimą ir įrengimą 2012–2013 m. parėmė Valdovų rūmų paramos fondas bei Virginija ir Kazimieras Mizgiriai – šiam projektui skyrė 17 tūkst. litų (4,92 tūkst. eurų). 2012 m. Valdovų rūmų muziejus pasipuošė dar viena įspūdinga dovana. Tiesa, tai nebuvo interjero puošybos elementas tikrąja to žodžio prasme. Tai bemaž 200 kg sveriantis ant specialaus stovo pakabintas Tūkstantmečio varpas. Jis bus eksponuojamas nuolatinėje Valdovų rūmų muziejaus ekspozicijoje – Valdovų rūmų atkūrimo rėmėjams pagerbti skirtoje salėje. Tūkstantmečio varpas – Lietuvos tūkstantmetį (1009–2009) įamžinantis projektas, – sukurtas Valdovų rūmų paramos komiteto JAV pasiūlymu ir pagamintas talkininkaujant Valdovų rūmų paramos fondui bei naudojant JAV lietuvių rėmėjų lėšas. Amerikos lietuvių pastangomis 1919 m. Lietuvai buvo nulietas laisvę simbolizuojantis varpas ir pavadintas Laisvės varpu. Jis turėjo būti įkeltas į Gedimino bokštą, tačiau Lietuvą pasiekė tik 1922 m. ir dėl Vilniaus okupacijos visiems laikams liko Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejuje. Tūkstantmečio varpas 2010 m. buvo nulietas senas varpų liejimo tradicijas turinčioje liejykloje „Grassmayr Glockengießerei Gmbh“ Insbruke, Austrijoje. Varpo projekto autorius – Lietuvos grafinio dizaino asociacijos valdybos narys, Vilniaus dailės akademijos rektorius prof. Audrius Klimas. Varpo stovą sukūrė Lietuvos dailininkų sąjungos narys, tapytojas, restauratorius ir medžio drožėjas Virginijus Stančikas. Varpo stovą iš lietuviško ąžuolo pagamino meistras Deivis Kaškauskas. Šio projekto konsultantas – varpų žinovas, Lietuvos restauratorių sąjungos pirmininkas Rimantas Gučas. 2013 m. Šv. Kazimiero ordinas, vadovaujamas magistro Henriko Armoškos-Eismonto, Valdovų rūmų muziejui padovanojo Gediminaičių-Jogailaičių dinastijos princo šv. Kazimiero jubiliejui

VOLUMEN

III

6. Nežinomas dailininkas, Šventoji Šeima, XVIII a. pab. – XIX a. pr., fotografas Dalius Avižinis. Kanauninko Algimanto Vinco Kajacko dovana

skirtą žalio marmuro lentą su bronziniu šventojo atvaizdu bei jo gyvenimo metais (1458–1484). Šv. Kazimiero bareljefą dar 2008 m. sukūrė dailininkas Petras Henrikas Garška. Šis memorialinis akcentas papuoš rūmų antro aukšto erdvę, esančią greta buvusio istorinio arkinio perėjimo iš Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų privačių valdovo apartamentų į Vilniaus katedros ložę, o iš jos – į Šv. Kazimiero koplyčioje įrengtą valdovo balkoną. Tad 2012–2013 m. Valdovų rūmų muziejus dosnių mecenatų dėka pasipuošė įspūdingais tiek eksterjero, tiek interjero puošybos meniniais akcentais. Į tokius išraiškingus puošybos elementus atkreipia dėmesį kone kiekvienas 2013 m. viduryje ekspozicijas įrengusio bei duris atvėrusio Valdovų rūmų muziejaus lankytojas. Kiekvienoje salėje, kurioje yra rėmėjų lėšomis ir pastangomis įrengtų puošybos elementų, ant sienos greta portalo, gerai matomoje vietoje, pagal prof. A. Klimo projektą sukurtos ir pakabintos nedidelės marmuro lentelės su paauksuotomis raidėmis įrašytais mecenatų vardais ar įmonių bei organizacijų pavadinimais. Taip Valdovų rūmų muziejus nori nuoširdžiai padėkoti savo esamiems rėmėjams bei paskatinti prie atkuriamos ir atgimstančios Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos puošimo prisidėti ir kitus potencialius mecenatus.

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

109

Inga Vaitekūnaitė

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Katedros a. 4, LT-01143 Vilnius i.vaitekunaite@valdovurumai.lt

VALDOVŲ RŪMŲ MUZIEJAUS BIBLIOTEKOS VEIKLA Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų biblioteka 2012 m. tęsė anksčiau pradėtus darbus. Kaip ir ankstesniais metais, tęsti leidinių mainai. Mainytasi su Lietuvos istorijos instituto biblioteka, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutu, Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcija, Lietuvos dailės muziejumi. Gauta leidinių iš Vilniaus dailės akademijos bibliotekos, Lietuvos muziejų asociacijos, Krokuvos Vavelio karališkosios pilies – Valstybinių meno rinkinių, Varšuvos karališkosios pilies – Muziejaus. Taip pat kompaktinių plokštelių su senąja XVII a. muzika „Iš Braunsbergo vargonų tabulatūros. XVII a. pirmieji dešimtmečiai“ už suteiktą galimybę Valdovų rūmų muziejuje įrašyti šios kompaktinės plokštelės programą. Nemažai Valdovų rūmų muziejaus leidinių Lietuvos valstybės reprezentacijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos populiarinimo tikslais perduota jų prašiusioms Lietuvos institucijoms, tokioms kaip Lietuvos kariuomenė, Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija. Kaip rašyta straipsnyje „Valdovų rūmų muziejaus bibliotekos veikla 2011 m.“1, Valdovų rūmų muziejus 800 savo išleistų leidinių už beveik 27 tūkst. litų (7,82 tūkst. eurų) skyrė 55 šalies savivaldybių bibliotekoms. Baigta perimti Pilių tyrimo centro „Lietuvos pilys“ biblioteka – 1 426 knygos ir kiti leidiniai (atvirukų rinkiniai, žemėlapiai, žurnalai). Tai specializuoti moksliniai leidiniai lietuvių, anglų, italų, lenkų ir kitomis kalbomis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos istorijos bei kultūros paveldo, Europos istorinių rezidencijų, biografijų, architektūros, archeologijos, muziejininkystės ir dailės istorijos tematika. Valdovų rūmų muziejaus bibliotekai 16 vertingų knygų 2012 m. padovanojo Arizonos valstybinio universiteto architektūros istorijos profesorius ir garbės konsulas JAV Kęstutis Paulius Žygas. Valdovų rūmų muziejui jis jau anksčiau buvo dovanojęs itin vertingų kolekcinių vertybių. Lietuvos istoriko, Lietuvos mokslų akademijos nario prof. habil. dr. Vytauto Merkio sukauptos bibliotekos dalis 2012 m. taip pat papildė Valdovų rūmų muziejaus bibliotekos rinkinį. Dovanotų 54 knygų pagrindą sudaro XIX a. antroje pusėje leisti „Акты, издаваемые Виленскою археографическою коммиссиею“ (dalis tomų pavadinta „Акты издаваемые 1 Vaitekūnaitė I. „Valdovų rūmų muziejaus bibliotekos veikla 2011 m.“, in: Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, vol. 2: MMXI, comparavit G. Striška, Vilnae, MMXII, p. 99.

110

Виленскою комиссиею для разбора древних актов“), XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje leisti „Описание Рукописного отделения Виленской публичной библиотеки“, XX a. pradžioje išleisti „Опись документов Виленского Центрального архива древних актов книг“ ir kitos vertingos knygos. Prof. habil. dr. Mečislovas Jučas 2012 m. perdavė daugiausia knygų iš savo sukauptos bibliotekos. Dalis dovanotos asmeninės bibliotekos leidinių priklausė tarpukario Lietuvos ir išeivijos istorikui, 1936 m. išleistos „Lietuvos istorijos“ redaktoriui prof. Adolfui Šapokai (1906–1961). Tai apie 400 Lietuvos istorijos veikalų lietuvių, lenkų, rusų, vokiečių ir kitomis kalbomis. Tarp jų yra vertingų XVII a. – XX a. pradžios publikacijų2. Kai A. Šapoka su šeima 1944 m. pasitraukė į Vakarus3, jo biblioteka liko Kaune, ją saugantis asmuo sovietmečiu pasiūlė M. Jučui knygas perimti ir saugoti. Vos perėmęs šias knygas, M. Jučas sulaukė Valstybės saugumo komiteto (KGB) kvietimo atvykti į apklausą. Atsižvelgus į tai, kad jis buvo bene vienintelis, tyrinėjęs senosios Lietuvos istoriją, jam leista knygas pasilikti, tačiau jis turėjo pažadėti, kad nebus niekam apie jas pasakojama ir jos nebus niekam skolinamos, naudojamos tik moksliniams tikslams4. Sutikimą, kad A. Šapokos knygos būtų padovanotos Valdovų rūmų muziejaus bibliotekai, atsiuntė Kanadoje gyvenantys profesoriaus vaikaičiai Liana Šipelis ir Vitas Šipelis bei žentas Vitolis Šipelis. Dovanojimo dokumentus padėjo sutvarkyti profesoriaus giminaičiai – Didžiojoje Britanijoje istorijos studijas tęsiantis Mindaugas ir jo tėvas Gintautas Šapokos5. 2013 m. labiausiai pažeistos knygos perrištos, sutvarkytos ir pažymėtos specialiu antspaudu, taigi tapo prieinamos visiems besidomintiesiems. Iš viso perduota 931 knyga lietuvių, lenkų, rusų, vokiečių ir kitomis kalbomis. Vertingiausios XVII–XVIII a. publikacijos tapo Valdovų rūmų muziejaus rinkinių dalimi. 2012 m. pabaigoje Valdovų rūmų muziejus dalyvavo prezidentės Dalios Grybauskaitės inicijuotoje akcijoje „Knygų Kalėdos“, per kurią buvo renkamos knygos mokyklų bibliotekoms. Prie šios gražios akcijos muziejus prisidėjo 700 savo leidinių – dovanojo parodų „Vavelis Vilniuje“, „Liublino unija ir jos epocha Jano Mateikos kūryboje“, „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės 2 Ibid. 3 Dobkevičius K. „Žymusis istorikas“, in: Už laisvę, 2006-02-15, Nr. 2, http://www.xxiamzius.lt/archyvas/priedai/uzlaisve/20060215/4-1.html [žiūrėta 2013-03-04]. 4 „Valdovų rūmų muziejaus biblioteka praturtėjo vertingais leidiniais“, http://www.valdovurumai.lt/ aktualijos/valdovu-rumu-muziejaus-biblioteka-praturtejo-vertingais-leidiniais [žiūrėta 2013-03-04]. 5 Vaitekūnaitė I. „Valdovų rūmų muziejaus bibliotekos veikla 2011 m.“, p. 99.

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

Bibliotekininkė Inga Vaitekūnaitė apžiūri prof. habil. dr. Mečislovo Jučo dovanotą XX a. pradžios istorinį leidinį, fotografas Vytautas Abramauskas

valdovų ir didikų portretai iš Ukrainos muziejų“ katalogus, knygas apie Valdovų rūmų muziejaus vertybes ir rinkinius, seniausius Lietuvos žaislus bei kitus muziejaus leidinius. 2013 m. Valdovų rūmų muziejaus biblioteka tęsė leidinių mainus: mainytasi su Lietuvos dailės muziejumi, Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcija, Lietuvos kultūros tyrimų institutu, Lietuvos istorijos institutu, Kultūros paveldo departamentu. Taigi, Valdovų rūmų muziejaus bibliotekos fondas nuolat papildomas naujausiais aktualiais leidiniais. Nemažai leidinių, net 65 knygos, tokios kaip „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų kronikos“ abu tomai, albumai apie Valdovų rūmų muziejaus rinkinius, gobelenus bei koklines krosnis, parodų katalogai, perduota Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos tarptautiniams knygų mainams bei pagrindiniam fondui. Bibliotekos fondas papildytas ir muziejaus darbuotojų dovanotais leidiniais. Muziejaus Edukacijos ir lankytojų centro vedėjas Gediminas Gendrėnas parodė gražią iniciatyvą – padovanojo bibliotekai nors ir nedidelę dalį, bet gana vertingų asmeninės bibliotekos leidinių apie Lietuvos ir Rusijos miestų architektūrą, archeologiją, istoriją rusų, lietuvių bei lenkų kalbomis. Šią tradiciją pratęsė fotografas Vytautas Abramauskas – jis pa-

VOLUMEN

III

dovanojo savo tėvo, garsaus lietuvių architektūros istorijos tyrinėtojo prof. Stasio Abramausko bibliotekos knygų ir pažadėjo padovanoti jų daugiau. 2013 m. rugpjūčio 18–26 d. bibliotekos darbuotoja Inga Vaitekūnaitė su kitais šešiais muziejaus specialistais tobulinosi Krokuvos Vavelio karališkojoje pilyje. Per komandiruotę aplankyta šios pilies biblioteka ir Kunigaikščių Čartoriskių fondo biblioteka. Susipažinta su jų veiklos pobūdžiu, fondais, darbo organizavimu ir skaitytojų aptarnavimo tvarka. Verta paminėti, kad Valdovų rūmų muziejus nuo pat įkūrimo pradžios kasmet dalyvauja tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje ir sulaukia vis didesnės sėkmės bei populiarumo. Ne vienas lankytojas ateina specialiai ieškodamas Valdovų rūmų muziejaus stendo, susipažįsta su naujausiais leidiniais ir daugelį jų gali įsigyti už specialią kainą. Taip pat lankytojus vilioja jau tradicine tapusi viktorina, kurioje teisingai atsakiusieji į klausimus apie Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų bei Lietuvos istoriją gauna simbolinius Valdovų rūmų muziejų reprezentuojančius prizus. 2013-ieji Valdovų rūmų muziejaus bibliotekai nebuvo išskirtiniai, tačiau svarbūs darbų tęstinumu.

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

111

Dalius Avižinis

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Katedros a. 4, LT-01143 Vilnius d.avizinis@valdovurumai.lt

2012 M. DRESDENO TARPTAUTINĖS VASAROS MENŲ AKADEMIJOS MOKYMAI Jau kelerius metus Dresdeno valstybiniai meno rinkiniai organizuoja mokymus, kuriuose gali dalyvauti muziejininkai ir visi, besidomintys muziejų kolekcijomis, jų veikla bei naujovėmis. Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų ir Dresdeno rezidencinės pilies bendradarbiavimas, įtvirtintas 2011 m. gegužės 11 d. pasirašyta sutartimi, ir bičiuliškas abiejų įstaigų vadovų bendravimas suteikė galimybę kelerius metus iš eilės Valdovų rūmų muziejaus darbuotojams dalyvauti vasaros mokymuose. Panašūs užsiėmimai rengiami įvairiose šalyse, tačiau Dresdeno tarptautinės vasaros menų akademijos mokymai įdomūs tuo, kad juose galima susipažinti su labai senas kolekcijų formavimo tradicijas turinčių muziejinių institucijų veikla, nepaprastai vertingomis kolekcijomis ir diegiamomis šiuolaikinėmis naujovėmis, kurios dar nėra taikomos Lietuvoje. Pažintis su Dresdeno muziejais aktuali ir dėl kitos priežasties – dėl svarbių istorinių ryšių. XVII a. pabaigoje – XVIII a. du Saksonijos kurfiurstai buvo išrinkti Lenkijos karaliais ir Lietuvos didžiaisiais kunigaikščiais. Valdant Augustui Stipriajam (1694–1733) ir jo sūnui Augustui III (1733–1763) surinkta didelė kolekcijų, eksponuojamų Dresdene ir jo apylinkėse, dalis. Tad neatsitiktinai 2012 m. mokymų tema buvo „Karaliai ir kolekcininkai: Dresdeno karališkosios kolekcijos“. Dresdeno valstybiniai meno rinkiniai – tai institucija, jungianti 12 muziejų. Kiekvienas muziejus turi savo direktorių, veikia gana savarankiškai ir yra pavaldus Dresdeno valstybinių meno rinkinių generaliniam direktoriui. 2010 m. Dresdeno rezidencinės pilies direktoriui prof. Dirkui Syndramui (Dirk Syndram) kilo mintis surengti vasaros akademiją, kurioje galėtų dalyvauti visi norintieji, o paskaitas skaitytų ir užsiėmimus vestų garsūs įvairių sričių Saksonijos specialistai. Organizaciniu darbu užsiėmė aktyvus olandų muziejininkas, jau daug metų gyvenantis ir dirbantis Dresdene, dr. Andrė van der Gusas (André van der Goes), jam talkino Anė Gyric (Anne Gieritz). 2012 m. sudaryta labai įdomi programa: mokymų dalyviai turėjo galimybę susipažinti su Dresdeno architektūra, Rezidencinės pilies istorija ir atkūrimo darbais, muziejų kolekcijomis, valdovų užmiesčio rezidencijomis, taip pat su muziejuose diegiamomis naujovėmis, meno kūrinių restauravimo dirbtuvėmis ir t. t. Ekskursijas vedė ir paskaitas skaitė garsūs Saksonijos muziejininkai, architektai, menotyrininkai: prof. Dirkas Syndramas, prof. Gilbertas Lupfertas (Gilbert Lupfert), prof. Ulrichas Pytšas (Ulrich Pietsch), prof. Marlisas Gybė (Marlies Giebe), prof. Jurgenas Paulas (Jürgen

112

1. XVIII a. statyti Cvingerio rūmai, kuriuose šiuo metu yra ginklinė, senųjų meistrų paveikslų galerija ir porceliano rinkinys, fotografas Dalius Avižinis

Paul) ir kt. Užsiėmimai vyko visą savaitę nuo rugpjūčio 11 iki 18 dienos. Mokymų dalyviai, kurių tais metais buvo 14, atvyko iš aštuonių šalių: Australijos, Jungtinės Karalystės, Kanados, Lietuvos, Nyderlandų, Rusijos, Vokietijos ir Šveicarijos. Dalis jų – muziejininkai, kiti dirba panašiose srityse, pavyzdžiui, užsiima istorinių interjerų atkūrimu, antikvarinių vertybių paieška ir pardavimu, kultūros paveldo objektų apsauga. Mokymų programa buvo labai intensyvi ir įdomi. Rugpjūčio 11 d. vyko pirmasis susitikimas, per jį prof. D. Syndramas, prof. G. Lupferas ir dr. A. van der Gusas pakvietė pasivaikščioti po Dresdeną, pristatė įdomiausius pastatus ir miesto istoriją. Senamiesčio apžvalga neapsiribota – susipažinta ir su šiuolaikinės architektūros darbais, pavyzdžiui, architekto prof. Peterio Kulkos (Peter Kulka) suprojektuotais Saksonijos parlamento rūmais. Daug dėmesio skirta atstatytiems objektams, kurių Dresdene labai daug, mat po 1945 m. bombardavimo beveik visas miestas buvo sugriautas. Kitą dieną prof. D. Syndramas pakvietė į Cvingerio rūmus, papasakojo apie komplekso istoriją, paskirtį ir atkreipė dėmesį į tokius dalykus kaip vandens vaidmuo. Vandens motyvas nuolat kartojasi architektūroje, įrengti keli fontanai, saulės spinduliai nuo vandens atsispindi pastatų fasaduose, nuolat girdėti fontanų sukeliamas vandens šniokštimas. Visa tai sukurta specialiai ir leidžia pajusti Baroko atmosferą. Per kelias

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

2. Prof. Dirkas Syndramas (Dirk Syndram) pasakoja apie Istorinius žaliuosius skliautus, fotografas Dalius Avižinis

dienas apžiūrėtos Cvingerio ekspozicijos: ginklinė, senųjų meistrų paveikslų galerija, porceliano rinkinys. Taip pat apžiūrėta daugelis Dresdeno valstybinių meno rinkinių ekspozicijų, beveik visa diena skirta Dresdeno rezidencinei piliai. Pilies istorija labai panaši į Vilniaus valdovų rezidencijos: abu objektai formavosi palaipsniui, kiekvienas naujas valdovas įnešdavo ką nors naujo. Dresdeno rezidencija sugriauta Antrojo pasaulinio karo pabaigoje ir ilgą laiką griuvėsiai buvo nejudinami. Patys vokiečiai juokauja, kad pinigų stygius išgelbėjo pilį nuo visiško sunaikinimo. Kaip rodo Berlyno rūmų pavyzdys, griuvėsiai būdavo šalinami, o vietoj jų statomi nauji modernūs pastatai. Dresdene taip nenutiko – Rezidencinės pilies atstatymo darbai pradėti 1986 m. ir tęsiami iki šiol. Mokymų dalyviai turėjo puikią progą apsilankyti rekonstruojamoje pilies dalyje, susipažinti su tam tikrų detalių atkūrimo metodikomis (pavyzdžiui, vidinio kiemo sgrafito atkūrimo pagal išlikusias fotografijas, kurios dažnai nelabai išsamios) ir naujovėmis, kurias numatoma įdiegti, norint užtikrinti tinkamas eksponatų saugojimo bei eksponavimo sąlygas. Apžiūrėtos dvi pilyje veikiančios nuolatinės ekspozicijos: Istoriniai žalieji skliautai, prieš kelerius metus po dalelę prikelti naujam gyvenimui, ir Naujieji žalieji skliautai, kuriuose atsisakyta interjero atkūrimo principo ir šiuolaikinėmis eksponavimo priemonėmis lankytojams pristatomi vertingiausi auksakalystės dirbiniai. Aplankytos ir valdovų užmiesčio rezidencijos: kinišką architektūrą primenantys Pilnico rūmai, kuriuose šiuo metu įrengta taikomosios dailės ekspozicija, ir medžioklės pilis Moricburge. Daug dėmesio buvo skirta susipažinimui su muziejuose įrengtomis naujovėmis. Vienos įspūdingiausių – objektų saugyklos ir restauracinės dirbtuvės, įrengtos virš Albertinumo pastato. Jų atsiradimas susijęs su 2002 m. Elbės potvyniu. Vanduo

VOLUMEN

III

apsėmė didesnę dalį muziejų, įsikūrusių Dresdeno senamiestyje. Skubiai buvo evakuoti eksponatai, daugelis jų perkelta į karinėms pajėgoms priklausančius angarus. Tačiau buvo eksponatų, pavyzdžiui, didžiulė XVIII a. pradžios turkiška palapinė, kurių nebuvo įmanoma skubiai evakuoti, todėl tokios vertybės buvo tvirtinamos prie lubų. Po potvynio skirta lėšų naujoms saugykloms ir restauracinėms dirbtuvėms virš Albertinumo pastato kiemo įrengti. Visa antstato konstrukcija suprojektuota kaip tiltas, jo viduje yra dviejų aukštų patalpos. Viskas įrengta labai apgalvotai. Liftas, kylantis į viršų, pagamintas atsižvelgus į didžiausius turimus tapybos darbus. Restauratoriai darbo vietą susikuria ten, kur jiems patogiau, nes visos komunikacijos įrengtos viršuje ir yra slankiosios. Atskirai pristatytos ir muziejuose naudojamos vitrinos, kurios atrodo niekuo neišsiskiriančios, tačiau jose sumontuota įranga ne tik palaiko reikiamą drėgmę bei temperatūrą, bet ir valo viduje esantį orą. Naujovės taikomos ir informacinių technologijų srityje. Daug dėmesio skiriama tam, kad į muziejų atėjęs lankytojas į savo išmanųjį telefoną galėtų gauti informaciją apie jį dominantį eksponatą. Taip palaipsniui turėtų išnykti audiogidai, o informacija bus lengviau prieinama. Duomenų bazių kūrimas – tai tema, kuri ypač domino. Paskaitą apie tai skaitė prof. G. Lupfertas. Nuo 2008 m. kuriamas projektas „Daphne“ (pavadintas vieno XVI a. pabaigos eksponato vardu). Pagrindinė užduotis – sukurti duomenų bazę apie eksponatus ir buvusius jų savininkus. Kadangi tiek nacistinės Vokietijos, tiek Vokietijos Demokratinės Respublikos laikais labai daug eksponatų buvo konfiskuota ir pateko į muziejus, šiais laikais siekiama rasti buvusius jų savininkus ir jiems grąžinti iš jų ar jų giminaičių atimtas vertybes.

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

113

3. Tapybos restauravimo dirbtuvės, įrengtos virš Albertinumo pastato kiemo, fotografas Dalius Avižinis

4. 2012 m. Dresdeno vasaros menų akademijos mokymų dalyviai. Centre – direktorius dr. Andrė van der Gusas (André van der Goes), fotografė Ingrid Möbius

Labai vertinga buvo dr. A. van der Guso paskaita apie Dresdeno rezidencijos apartamentų atkūrimą „Karališkųjų rūmų valdovų apartamentų rekonstrukcija“. Remiantis inventoriais, kitais rašytiniais šaltiniais, išlikusia ikonografija ir autentiškomis vertybėmis, parengta medžiaga apie tai, kaip atrodė konkrečios patalpos, kokių ten buvo daiktų. Dalis eksponatų išliko, tačiau nemažai jų sunaikinta. Neatmetama galimybė atkurti apartamentų interjerą pasitelkiant autentiškas vertybes ir jų kopijas. Nepaprastai įdomi buvo dr. Andreaso Heningo (Andreas Henning) paskaita apie tapybos kolekcijų formavimą „Saksonijos kurfiurstai ir karaliai bei jų paveikslų kolekcija“. Dr. A. Heningas akcentavo, kad kolekcija labiausiai gausinta valdant Augustui III, jis pirko kitų Europos valdovų kolekcijas, ieškojo konkrečių autorių darbų per savo agentus, pats nupiešė būsimo pastato, kuriame bus eksponuojami tapybos darbai, schemą. Svarbu pabrėžti, kad Dresdene labai daug dėmesio skiriama dokumentavimui, turima inventorių knygų, kurios buvo pradėtos pildyti XVI a., išliko paveikslų, pirktų prieš 300 metų, pirkimo–pardavimo sutarčių ir kitų dokumentų. Ko gero, daugiausia skirtingų nuomonių sukėlė rugpjūčio 17 d. aplankytas Karo istorijos muziejus, kuris 2011 m. po rekonstrukcijos vėl buvo atidarytas lankytojams. Maždaug pusė eksponuojamų daiktų pasiskolinti iš kitų muziejų, tačiau labai daug dėmesio čia skiriama interaktyvumui, pavyzdžiui, galima užuosti kvapą, tvyrojusį Pirmojo pasaulinio karo apkasuose, pabūti patalpoje, kurioje imituojamas atominio sprogimo sukeltas šviesos pliūpsnis. Muziejuje nesistengiama parodyti didžiavimosi savo krašto kariniais laimėjimais, priešingai – rodomi

114

5. Saksonijos kurfiurstų medžioklės pilis Moricburge, fotografas Dalius Avižinis

įvairūs karų baisumai, tokie kaip nusišovusio kareivio, kuris nenorėjo tarnauti nacistinės Vokietijos kariuomenėje, kaukolė, įvairūs kojų ir rankų protezai, Afganistane sumaitotas karinis visureigis. Apsilankymai Karo istorijos ir kituose muziejuose buvo aptarti, nemažai apie tai diskutuota. Mokymų dalyviai taip pat turėjo progą pristatyti įstaigas arba sritis, kuriose dirba. Apie Valdovų rūmų muziejų buvo parengtas nedidelis pranešimas, jis sudomino Dresdeno muziejininkus.

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

Marijus Uzorka

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Katedros a. 4, LT-01143 Vilnius m.uzorka@valdovurumai.lt

2013 M. DRESDENO TARPTAUTINĖS VASAROS MENŲ AKADEMIJOS MOKYMAI

1. Antikinės ir barokinės skulptūros Albertinumo atvirose saugyklose, fotografas Marijus Uzorka

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai 2013-aisiais jau trečius metus iš eilės dalyvavo Dresdeno valstybinių meno rinkinių organizuojamoje tarptautinėje vasaros menų akademijoje, kuri suteikia galimybę susipažinti su šimtmečiais kauptomis ir saugotomis unikaliomis Dresdeno meno vertybių kolekcijomis. Programa „Karaliai ir kolekcininkai: Dresdeno karališkosios kolekcijos“ vyko 2013 m. rugpjūčio 17–25 dienomis. Organizatoriams pavyko suburti (gal atsitiktinai) daugiakultūrį (atstovai iš JAV, egzotiško ir menkai pažįstamo Kataro, Indijos ir Europos šalių) ir profesine prasme labai skirtingą grupės kolektyvą (profesionalus menotyrininkas, muziejininkas, istorikas, teisininkas, dirbantis antikvarų galerijose, meno vertybių mėgėjas ir prekybininkas). Savaitės trukmės kursuose menų akademijos komanda supažindino su Dresdeno valstybinių meno rinkinių darbo specifika ir muziejaus padalinių kolekcijomis (senąja ir moderniąja tapyba, barokine ir antikine skulptūra, ginklų, porceliano ir brangenybių ekspozicijomis) bei kitais svarbiais Saksonijos žemės kul-

VOLUMEN

III

2. Dujų saugykloje įrengta panoraminių paveikslų ekspozicija „Dresden Panometer“ kasmet pritraukia šimtus tūkstančių lankytojų, fotografas Marijus Uzorka

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

115

3. Vienas pagrindinių organizatorių dr. Peteris Plazmejeris (Peter Plaßmeyer) pristato ekspoziciją Karališkajame matematikos ir fizikos instrumentų kabinete, fotografas Marijus Uzorka

4. Atkurtų Istorinių Žaliųjų skliautų ekspozicija stebina vertybių ir interjero detalių gausa, fotografas Marijus Uzorka

tūros paveldo objektais. Aplankyta Dresdeno katedra (Hofkirchė), „Panometer Dresden“ ekspozicija, Cvingerio rūmai – Karališkasis matematikos ir fizikos instrumentų kabinetas, apžiūrėta Porceliano kolekcija, Dievo Motinos bažnyčia, Albertinumas ir jame įrengtos skulptūros bei naujųjų dailininkų darbų ekspozicijos, Naujieji žalieji skliautai (brangenybių kolekcija), Istoriniai žalieji skliautai (brangenybių kolekcija), Rezidencinė pilis, Turkiškas kambarys (ginklų kolekcija), Milžinų salė (ginklų kolekcija), Pilnico rūmai ir Dekoratyvinės dailės muziejus, kalnų masyvas Bastei – turizmo ir rekreacijos centras, Senųjų dailininkų paveikslų galerija, Piešinių, grafikos ir fotografijos skyrius, Monetų skyrius, Japonų rūmai ir Damasko kambarys, Moricburgo rūmai ir Mažoji fazano pilis, Hubertusburgo pilis, Hartenfelso pilis, įmonė „Deutsche Werkstätten Hellerau“, daugiau kaip 100 metų kurianti interjerus ir gaminanti baldus, Festivalių teatras – šiuolaikinio meno centras, Bundesvero militarinis istorijos muziejus. Vasaros menų akademijos dalyviams ir gausiai susirinkusiai Dresdeno valstybinių meno rinkinių mokslo bendruomenei buvo pristatytas skaidrių rinkinys „Valdovų rūmų atkūrimo projektas – muziejaus funkcijos ir misijos“. Vasaros akademijoje išklausytos kelios Dresdeno valstybinių meno rinkinių specialistų parengtos paskaitos: Jutos Kapel (Jutta Kappel) „Dramblio kaulo dirbinių kolekcijos iš Žaliųjų skliautų pagal XIX a. vadovus“,

Ulrikės Vainhold (Ulrike Weinhold) „Žaliųjų skliautų Limožo emalio piešinių kolekcija“, Dirko Syndramo (Dirk Syndram) „Sunaikinimas – rekonstrukcija. Dresdeno rezidencijos atkūrimas“. Pristatyti keli aktualiausi ir svarbiausi vykdomi moksliniai tiriamieji projektai: flamandų tapybos katalogas ir vokiečių meno istoriko, ilgamečio Senųjų dailininkų paveikslų galerijos direktoriaus Hanso Posės (Hans Posse) bei Kaizerio Frydricho muziejaus (dab. Bodės muziejus) įkūrėjo Vilhelmo fon Bodės (Wilhelm von Bode) korespondencijos analizė. Svarbus kurso aspektas buvo eksponatų saugojimo (remiantis Dresdeno Arsenalo, Žaliųjų skliautų ir tekstilės specialistų pasakojimų pavyzdžiais), restauravimo, tekstilės konservavimo ir saugojimo klausimų aptarimas (remiantis unikalia XVI–XVIII a. Arsenale saugoma apranga), saugyklų įrengimo ir pritaikymo kasdienei muziejinei veiklai, rinkinių formavimo ir skaitmeninimo pristatymas bei problemų aptarimas. Diskutuota muziejaus populiarinimo ir aktualinimo klausimais, dalytasi patirtimi ir idėjomis parodų rengimo bei aranžuotės kūrimo, meno vertybių įsigijimo, pilies-rezidencijos atkūrimo ir pritaikymo nuolatiniam lankymui klausimais. Šie mokymai leido iš naujo pažvelgti į kultūros paveldo sampratą ir išsaugojimą ne tik Europoje, bet ir kur kas platesnėse geografinėse plotmėse, pasidalyti patirtimi ir aptarti trūkumus, pasidžiaugti laimėjimais.

116

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

Eglė Zaveckienė

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Katedros a. 4, LT-01143 Vilnius e.zaveckienė@valdovurumai.lt

2012 M. BALTIJOS MUZEOLOGIJOS MOKYKLA KLAIPĖDOJE 2012 m. rugpjūčio 5–11 d. Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų rinkinių saugotoja ir tyrinėtoja Eglė Zaveckienė dalyvavo Baltijos muzeologijos mokykloje Klaipėdoje. Mokymų tema – „Muziejų rinkiniai kaip bendravimo su visuomene būdas“. Mokymus vedė Fransua Meresas (Francois Mairesse, Sorbonos universitetas, Prancūzija) ir Susa˛ na Peterson (Susanna Pettersson, Suomijos nacionalinė galerija). Daug dėmesio skirta rinkinių strategijos ir politikos, kolekcionavimo, rinkinių formavimo problemoms, daug kalbėta apie kolekcijų pateikimo alternatyvas ir jų mobilumą. Be teorijos, buvo ir praktinių užsiėmimų. Visi seminaro dalyviai buvo suskirstyti į keturias tarptautines grupes, kiekvienoje jų buvo po kelis lietuvius, latvius ir estus. Grupės dalyviams patiems reikėjo kurti rinkinių strategijas ir vėliau jas pritaikyti konkrečiam muziejui. Praktinėms užduotims atlikti buvo parinkti šie muziejai: Žemaičių dailės muziejus Plungėje, Šaltojo karo muziejus Žemaitijos nacionaliniame parke, Kretingos muziejus ir Palangos gintaro muziejus. Praktinėms užduotims atlikti pasiūlytos dvi alternatyvios analizės technikos: mąstymas garsiai (angl. thinking aloud) ir tiesioginis dalyvavimas žaidime vaidmenimis (angl. live action role play). Abi technikos paremtos žmogaus psichologija. Pirmoji – mąstymas garsiai – populiari muziejuose, kai siekiama išbandyti naujus maršrutus ir įvertinti naujas ekspozicijas. Surenkama žmonių grupė ir paprašoma garsiai išsakyti visas į galvą spontaniškai ateinančias mintis, susijusias su sprendžiama problema. Keli žmonės viską protokoluoja arba įrašo į diktofonus. Vėliau šie protokolai analizuojami ir daromos išvados. Žaidimas vaidmenimis šiek tiek primena vaidybą teatre ar kine, iš dalies jis panašus į istorinę rekonstrukciją, gali būti atliekamas kaip laisvalaikio užsiėmimas, taip pat mokymo arba mokymosi tikslais. Žaidimo vaidmenimis metodas naudojamas kai kuriose Skandinavijos vidurinėse mokyklose. Jo esmė tokia: žaidimo dalyviai susipažįsta su taisyklėmis, kurias nustato žaidimo meistras, ir su juo suderina savo vaidmenį. Vaidmuo kuriamas atsižvelgiant į veiksmo vietą ir laiką (žaidimo pasaulį). Tai gali būti meistrų sugalvotas pasaulis, aplinka, kurioje vyksta kokios nors knygos arba filmo veiksmas, istorinė aplinka. Kaip tai susiję su muziejais? Pavyzdžiui, viename muziejuje studentams buvo pasiūlyta įsijausti į tolimos ateities kuratorių vaidmenį ir sukurti ateities ekspozicijas. Kai žaidimas buvo baigtas, paaiškėjo, ko studentai išmoko, kai buvo įsijautę į svetimą vaidmenį.

VOLUMEN

III

1. Baltijos muzeologijos mokyklos Klaipėdoje dalyviai, Lietuvos jūrų muziejaus fotografija

2. Diskusijos darbo grupėse, Lietuvos jūrų muziejaus fotografija

Atsisveikindami lektoriai F. Meresas ir S. Peterson Baltijos šalių muziejininkams palinkėjo būti aktyviems, inovatyviems, nebijoti originalių sprendimų, naujų iššūkių ir atsisakyti statiško muziejaus koncepcijos. Baltijos muzeologijos mokykla labai naudinga muziejų darbuotojams, nes joje suteikiama galimybė per gana trumpą laiką (savaitę) įgyti vertingų žinių, išklausyti kompetentingų lektorių paskaitų, pabandyti pritaikyti teorines žinias praktiškai, pabendrauti su kolegomis iš Latvijos ir Estijos. Tarptautinė vasaros mokykla – retas reiškinys muziejininkų bendruomenėje.

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

117

Milda Samulionytė

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Katedros a. 4, LT-01143 Vilnius m.samulionyte@valdovurumai.lt

2013 M. BALTIJOS MUZEOLOGIJOS MOKYKLA BAUSKĖJE Latvijoje, Bauskėje, 2013 m. liepos 14–20 d. vyko jubiliejinė – 10-oji – Baltijos muzeologijos mokykla. Mokymų tema – „Muziejų rinkiniai – paveldas ir bendruomenė. Muziejų vaidmuo“. Mokyklos siekis – stiprinti muzeologinį mąstymą, sujungti teoriją ir praktiką muziejuose, didinti profesionalumą, šiuolaikiškumą ir prieinamumą visuomenei. Mokymus vedė muzeologas teoretikas prof. Peteris van Menšas (Peter van Mensch, Vilniaus universitetas, Reinvardto (Reinwardt) akademija Amsterdame) ir lektorė Leontinė van Menš (Leontine van Mensch, Reinvardto akademija). Tema išties plati, tad nagrinėti šie klausimai: Faro konvencija, paveldo bendruomenės koncepcija (Nyderlandų patirtis), įvairių kontekstų svarba autentiškumui, naujųjų technologijų įtaka paveldo sklaidai ir ateities muziejaus prognozės, muziejų etika ir naujasis profesionalizmas. Programą sudarė teorinės paskaitos ir praktinės diskusinio pobūdžio užduotys (dažniausiai per išvykas į Latvijos ir Lietuvos muziejus). Paskaitose įvairiais teoriniais aspektais gvildentas visuomenės ir paveldo santykis. Išvykose įvairių muziejų erdvėse apžiūrint ekspozicijas, susipažįstant ir bendraujant su muziejų darbuotojais buvo galima matyti, kiek naujosios muzeologijos teorijos taikomos arba netaikomos praktiškai, su kokiomis problemomis ir iššūkiais susiduria muziejininkai kasdieniame darbe. Neabejotinai svarbi mokymosi dalis – komunikavimas tiek su savo šalies, tiek su užsienio kolegomis, stengiantis susidaryti bendrą Baltijos šalių muziejininkystės tendencijų vaizdą, išsiaiškinti aktualias problemas, diskutuoti ir ieškoti sprendimo būdų. Nuolatinis darbinės informacijos atnaujinimas tampa pagrindu siekiant naujovių, kokybiškumo ir produktyvumo muziejininko darbe. Muzeologijos mokykloje nagrinėtas naujausias paveldo apsaugos teisinis dokumentas. 2005 m. Faro mieste (Portugalija) Europos Sąjungos šalys narės buvo pakviestos pasirašyti Kultūros paveldo vertės visuomenei pagrindų konvencijos. Šis dokumentas jau pirmu straipsniu įtvirtina neatsiejamą piliečių teisę į kultūros paveldą ir teisę dalyvauti kultūriniame gyvenime, pripažįstama individuali ir kolektyvinė atsakomybė už kultūros paveldą. Tame pačiame straipsnyje pabrėžiama, kad kultūros paveldo išsaugojimas ir jo tvarus naudojimas turi tapti žmogaus raidos ir gyvenimo kokybės tikslu. Faro konvencija – kokybiškai naujas dokumentas. Jame kalbama jau ne apie kultūros paveldo apsaugą, kurią detaliai reglamentuoja Europos Tarybos parengtos Europos architektūros paveldo apsaugos, Europos kraštovaizdžio ar Europos archeologijos paveldo apsaugos konvencijos, o apie visuomenę ir kultūros

118

1. 2013 m. Baltijos muzeologijos mokyklos dalyviai, organizatorių fotografija

paveldo reikšmę jai. Iš Baltijos šalių Faro konvenciją kol kas yra pasirašiusi tik Latvija. Pristatyta naujoji muziejininkystės paradigma – impulsą išsaugoti paveldą teikia visuomenė. Įvedamas naujas muzeologijos terminas – paveldo bendruomenė. Tai sąmoninga, komunikuojanti, bendradarbiaujanti visuomenės dalis, kurios narius sieja aktyvus dalyvavimas paveldo atrankos, tvaraus naudojimo ir išsaugojimo procesuose. Dėl globalizacijos iškilęs standartizavimo pavojus aktualina visuomenės dalyvavimo paveldo atrankos ir sklaidos procesuose svarbą, o muziejus tampa kolektyvinės atminties saugotoju, jo atsakomybė – saugoti kolekcijas ir jomis tinkamai rūpintis. Pabrėžiama išaugusi daugiafunkciškumo reikšmė – muziejuje ne tik saugomi rinkiniai ir rengiamos ekspozicijos, jis tampa ir kultūros židiniu, paveldo bendruomenės susitikimų, bendrų diskusijų erdve. Keltas klausimas, ar patys muziejai geba pagrįsti savo reikalingumą, ar pabrėžta muziejų komunikacijos svarba šiuolaikinėje visuomenėje, kai ekspozicijomis ir renginiais stengiamasi patenkinti įvairius visuomenės kultūrinius ir savišvietos poreikius. Pabrėžta pusiausvyros tarp mokslinių tyrimų kolekcijų kaupimo ir edukacinių programų būtinybė: glaudus mokslininkų, rinkinių saugotojų ir edukatorių bendradarbiavimas. Kalbėta apie šiandienos iššūkius, su kuriais susiduria muziejai: jiems tenka konkuruoti su įvairiomis laisvalaikio formomis, medijomis, tad tenka ieškoti naujų, konkurencingų idėjų ir jas įgyvendinti (koncertai, viešosios paskaitos, susitikimai ir kt.).

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

2. 2013 m. Baltijos muzeologijos mokyklos diplomų įteikimo šventė, organizatorių fotografija

Pristatytas naujųjų technologijų taikymas ir vaidmuo paveldo sklaidos procese. Atsižvelgiant į nuolatinę technologijų plėtrą ir visuomenės poreikį, jomis tenka naudotis kaip įrankiais, padedančiais skatinti vietos ir emigravusių bendruomenių dalyvavimą paveldo sklaidos procesuose. Naujosios technologijos padidina muziejaus erdves, ypač istorinėse vietovėse, keičia ir bendruomenės termino apibrėžtis: šiandien bendruomenės formavimą lemia bendri interesai, ne vien (ne tik) bendra erdvė, religija ir etniniai dalykai. Praktinės užduotys mokymuose nebuvo griežtai formuluojamos – aptarimai vyko kaip diskusijos. Užduotys buvo atliekamos darbo grupėse, jose buvo po šešis septynis žmones. Iš pradžių grupėms reikėjo išsirinkti po vieną muziejų ir jį pristatyti: muziejaus praktiką, naujienas, kas gali būti tobulinama ir kokios yra ribojančios sąlygos. Mūsų grupė pasirinko Talino istorijos muziejų (Estija). Popietinės sesijos vykdavo įvairaus profilio Latvijos muziejuose (Vilio Pludonio (Vilis Plūdons) memorialinis muziejus, Bauskės dailės ir kraštotyros muziejus, Bauskės pilis, Tervetės pilis ir privatus muziejus), aplankėme ir Biržų muziejų, dalyvavome edukaciniuose užsiėmimuose, skirtuose suaugusiųjų auditorijai („Alaus kelias“ Biržuose, Bauskės dailės ir kraštotyros muziejaus edukacinė programa, skirta Bauskės miesto raidai XX amžiuje). Rytinės paskaitos prasidėdavo lankytų vietų aptarimu, pastabomis ir įvertinimais. Skirtingos patirtys, darbo muziejuje specifika padėdavo geriau vertinti aplankytus muziejus, aptarti jų trūkumus ir pranašumus. Profesinių mokymų pabaigoje išsakyta įvairaus pobūdžio pastabų, diskutuota apie mokyklos ateities perspektyvą, kilo mintis į Baltijos muzeologijos mokyklą kviesti Skandinavijos šalių ir Lenkijos muziejininkus. Liepos 19 d. Rundalės rūmuose surengta konferencija „Muzeologija paverčia vizijas realybe“. Sveikinimo kalbą sakė Imantas Lancmanis (Imants Lancmanis, Rundalės rūmų direktorius), įvadinį žodį tarė Gundega Dreiblatė (Gundega Dreiblate, ICOM skyriaus Latvijoje valdybos pirmininkė), Una Sedleniecė

VOLUMEN

III

(Una Sedleniece, Baltijos šalių muzeologijos sklaidos pirmininkė). Pranešimus skaitė prof. P. van Menšas ir L. van Menš – jie pristatė savaitės mokymo programą. Irena Lazar (Primorskos universiteto Humanitarinio fakulteto Paveldo departamento vedėja (Slovėnija) skaitė pranešimą apie romėniškąjį paveldą Slovėnijoje ir jo išsaugojimo perspektyvas. Estijos kultūros ministerijos atstovė Marju Reisma (Marju Reismaa) parengė pranešimą apie muziejų situaciją Estijoje atkūrus nepriklausomybę. Vaiva Lankelienė, Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos atstovė, skaitė pranešimą apie šiuolaikinį muziejininką, jo asmenines ir profesines savybes. Baltijos šalių muzeologijos sklaidos pirmininkė 2010–2012 m. Agrita Ozola savo pranešime apžvelgė jau dešimtmetį sėkmingai gyvuojančios Baltijos muzeologijos mokyklos veiklą ir rezultatus. Renginio pabaigoje visi dalyviai gavo diplomus. Kaip ir kasmet, Baltijos muzeologijos mokyklos dalyviai įgyta patirtimi dalijosi su Lietuvos muziejininkais. Lietuvos muziejų asociacija, įgyvendindama Kultūros ministerijos iš dalies finansuojamą projektą „Lietuvos muziejininkų dalyvavimas Baltijos muzeologijos mokykloje 2013“, 2013 m. spalio 11 d. Kauno miesto muziejuje surengė seminarą „Baltijos muzeologijos mokyklos patirtys ir pamokos – 2013“. Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų Rinkinių apskaitos ir saugojimo skyriaus rinkinio saugotoja-tyrinėtoja Milda Samulionytė su Lietuvos nacionalinio muziejaus darbuotoja Aiste Žvinyte parengė pranešimą „Paveldo bendruomenės: apibrėžimas ir struktūra“. Baltijos muzeologijos mokykla – jau 10 metų besitęsianti muziejininkų ugdymo ir kvalifikacijos kėlimo tradicija. Tokio formato muziejininkams skirtos vasaros mokyklos analogo Europoje nėra. Tai išties puiki galimybė susitikti su kolegomis iš kitų Baltijos šalių, pasidalyti patirtimi, idėjomis ir aktualijomis. Kasmet atrenkami geriausi įvairių muzeologijos sričių specialistai, jų paskaitos, patirtis ir įžvalgos naudingos tiek ieškant naujų idėjų, tiek jas įgyvendinant.

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

119

Dr. Rūtilė Pukienė

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Katedros a. 4, LT-01143 Vilnius r.pukiene@valdovurumai.lt

MEDIENA EUROPOS KULTŪROS PAVELDE. EDUKACINĖS IŠVYKOS Į NYDERLANDŲ IR BELGIJOS TYRIMŲ CENTRUS PATIRTIS

1. 2012 m. tarptautinės mokslinės konferencijos „Istorinės medienos naudojimas“ stendinių pranešimų sesija. Antras iš kairės – Rūtilės Pukienės pranešimo stendas, fotografė Rūtilė Pukienė

2. Belgijos Karališkojo kultūros paveldo instituto fizikinių ir cheminių tyrimų laboratorija, fotografė Rūtilė Pukienė

2012 m. Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų Archeologijos grupės dendrochronologė dr. Rūtilė Pukienė laimėjo konkursą ir gavo Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos skiriamą valstybinę edukacinę stipendiją kultūros ir meno kūrėjams. Stipendija suteikė galimybę nuvykti į Nyderlandus ir pristatyti pranešimą tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Istorinės medienos naudojimas“ bei stažuotis Karališkajame kultūros paveldo institute (KIK-IRPA) Belgijoje. Tarptautinę mokslinę konferenciją „Istorinės medienos naudojimas“, vykusią Egmonde rugsėjo 27–30 d., organizavo bioarcheologijos tyrimų bendrovė „BIAX Consult“. Tai antra konferencija, skirta istorinių ir archeologinių medienos dirbinių tyrimams Europoje. Pirmos tarptautinės konferencijos, surengtos 2011 m. rugsėjo 23–25 d. Austrijoje, iniciatorius ir organizatorius – Gamtos išteklių ir gyvybės mokslų universiteto Vienoje profesorius dr. Michaelis Grabneris (Michael Grabner), vadovaujantis skirtingų mokslo sričių tyrėjų vykdomam projektui, kuriame sujungiamos tarpdalykinės Austrijos muziejuose esančių medienos dirbinių kolekcijų studijos. Pirmoji konferencija sulaukė didelio mokslininkų, besidominčių

įvairiais medienos naudojimo istorijos ir archeologinių medinių radinių tyrimų aspektais, palaikymo. Antroji konferencija organizuota siekiant tęsti bendradarbiavimą ir kurti europinį tyrėjų tinklą. Konferencijoje dendrochronologė dr. R. Pukienė perskaitė Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų Vilniaus Žemutinėje pilyje archeologinės medžiagos pagrindu parengtą pranešimą „Buksmedžio medienos naudojimas Viduramžių Vilniuje“. Pranešime apibendrinti XIV a. pabaigos – XV a. archeologinių radinių, pagamintų iš svetimžemės buksmedžių medienos, tyrimo rezultatai, aptartos šios grupės radinių – šukų ir peilių kriaunų – analogų bei kilmės interpretacijos. Darbas konferencijoje vyko tris dienas. Pirma diena buvo skirta stendinių pranešimų sesijai. Kiekvienas pranešimo autorius savo stendui pristatyti turėjo 10–15 minučių. Antrą dieną buvo skaitomos plenarinės paskaitos. Didžiosios Britanijos tyrėjas Ričardas Dara (Richard Darrah) apžvelgė Viduramžių dailidžių, laivų statytojų ir stalių naudotas technologijas bei jų rekonstravimo iš deformuotos archeologinės medienos metodus. Du pranešimai buvo skirti duomenų bazėms: prof. dr. Ester Jansma (Esther Jansma) iš Nyderlandų pristatė tarptautinę

120

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

3. Belgijos Karališkojo kultūros paveldo instituto skulptūrų restauravimo dirbtuvės, fotografė Rūtilė Pukienė

dendrochronologinių duomenų bazę DCCD (Digital Collaboratory for Cultural Dendrochronology), kurią kuriant dalyvauja ir Valdovų rūmų muziejus, o dr. Ingelisė Stuits (Ingelise Stuijts) iš Airijos apžvelgė archeologinės medienos ir anglies duomenų bazę WODAN. Teoriniai pranešimai ir praktinė demonstracija buvo skirti medienos apdirbimo įrankių žymių dokumentavimo ir technologijų rekonstravimo klausimams – šie metodai dažnai naudojami Vakarų Europos archeologiniuose tyrimuose, bet beveik netaikomi Lietuvoje. Trečia diena buvo skirta diskusijoms ir tolesniems bendradarbiavimo planams aptarti. Nutarta, kad trečioji konferencija „Istorinės medienos naudojimas“ bus organizuojama Prancūzijoje. 2012 m. rugsėjo 30 d., pasibaigus konferencijai, iš Egmondo dr. R. Pukienė išvyko į Briuselį, ten dalyvavo stažuotėje Karališkajame kultūros paveldo institute (KIK-IRPA). Stažuodamasi susipažino su institute atliekamais dendrochronologiniais tyrimais ir kitų instituto padalinių veikla. Karališkajame kultūros paveldo institute yra trys departamentai: Tyrimų, Konservavimo ir restauravimo bei Dokumentavimo. 1900–1945 m. institutas veikė kaip Karališkojo meno ir istorijos muziejaus padalinys – iš pradžių kaip fotolaboratorija ir fototeka, o nuo 1934 m. jį papildė fizikinių ir cheminių tyrimų laboratorija. Vykstant Antrajam pasauliniam karui muziejus vykdė Belgijos kultūros paveldo fotoinventorizavimą, tuo metu sukaupta apie 160 tūkst. negatyvų. 1946 m. KIK-IRPA tapo savarankiška organizacija, kurios misija – šalies kultūros objektų inventorizavimas, mokslinis tyrimas ir konservavimas. 1962 m. institutas įsikūrė specialiai jo tikslams suprojektuotame pastate, kurio techninę koncepciją kūrė jo mokslininkai. Tyrimų departamente yra dešimt laboratorijų: dvi datavimo (radioanglies ir dendrochronologijos), septynios medžiagų tyrimo (tekstilės, metalų, stiklo ir vitražų, tapybos, popieriaus, pergamento ir odos, istorinių pastatų, pastatų puošybos), kuriose atliekami įvairūs fizikiniai ir cheminiai tyrimai, ir prevencijos, kurioje vykdomi aplinkos kontrolės tyrimai. Konservavimo ir restauravimo departamente yra devynios skirtingų medžiagų objektams skirtos dirbtuvės (tekstilės, metalo, stiklo, paveikslų,

VOLUMEN

III

4. Restauruojami ant ąžuolinių lentų tapyti paveikslai, fotografė Rūtilė Pukienė

5. Flamandų meistrų skulptūros, išdrožtos iš vadinamųjų baltiškų ąžuolų, fotografė Rūtilė Pukienė

polichrominių medžio skulptūrų, akmens, popieriaus, pergamento ir odos, pastatų puošybos ir freskų, prevencinio konservavimo). Dokumentavimo departamente saugomas per dešimtmečius sukauptas Belgijos paveldo fotoarchyvas ir tęsiami paveldo objektų dokumentavimo darbai. Departamente yra keturios tarnybos:. Informacijos centras, kuriame sukaupta daugiau kaip 1 mln. fotografijų, Mokslinė biblioteka, Mokslinių ataskaitų archyvas ir Mokslinio atvaizdų gavimo tarnyba, kurioje meno dirbiniai fotografuojami matomoje, ultravioletinėje ir kitokių spektrų šviesoje, atliekami radiologiniai ir infraraudonosios reflektografijos tyrimai. Departamente taip pat atliekami meno ir istoriniai tyrimai, yra Flamandų ankstyvųjų meistrų studijų centras. Nemažai sukauptų dokumentų apie neprivačiose kolekcijose esančius paveldo objektus prieinami visuomenei, daugelio kitų tyrimų dokumentus galima gauti pagal užsakymus.

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

121

6. Skulptūrų medienos metinėse rievėse slypi žinios apie sukūrimo laiką ir ąžuolo kilmę, fotografė Rūtilė Pukienė

Dr. R. Pukienė apsilankė daugelyje instituto tyrimo laboratorijų ir restauravimo dirbtuvių, susipažino su jų įranga ir atliekamais darbais. Daugiausia dėmesio skyrė padaliniams, kuriuose atliekami medinių paveldo objektų tyrimai: Dendrochronologijos laboratorijai, Skulptūrų ir paveikslų restauravimo dirbtuvėms. Apie 80 proc. institute restauruojamų XV–XVII a. flamandų meistrų dirbinių (altoriai, skulptūros, plokštiniai paveikslai) yra atlikti naudojant iš Baltijos kraštų importuoto vadinamojo baltiškojo ąžuolo medieną. Skulptūrų ir paveikslų restauravimo dirbtuvėse dendrochronologė susipažino su šių ąžuolų medienos ypatybėmis, naudojimo formomis, miško ruošėjų (kaip spėjama) atrinktos medienos ženklinimu. Su Dendrochronologijos laboratorijos specialistais pasikeista patirtimi apie medžių rievių serijų datavimo ir kilmės tyrimus, susipažinta su laboratorijoje naudojamais meno dirbinių tyrimo metodais, tarp jų ir fotografinio rievių fiksavimo metodu. Atlikdama praktinę nedestrukcinių ir mažai destrukcinių tyrimo metodų mokymosi programą, dalyvavo Jeronimui Boschui (Hieronymus Bosch, 1450–1516) priskiriamo paveikslo, tapyto ant baltiškojo ąžuolo lentos, dendrochronologiniame tyrime. Medžio kilmės, Europos prekybinių ryšių ir technologijų istorijos tyrimuose svarbūs dendrochronologinių aprašų standartizavimo ir duomenų bazių kūrimo klausimai. Stažuotės pabaigoje dr. R. Pukienė su KIK-IRPA dendrochronologe dr. Paskale Fretur (Pascale Fraiture) dalyvavo Amersforte (Nyderlandai) organizuotame seminare „Apie kultūrinių medžio rievių studijų europinius tyrimus ir duomenų tinklą“, skirtame europinei dendrochronologinių duomenų bazei. Edukacinėje išvykoje – tarptautinėje konferencijoje ir stažuotėje – įgytos žinios bei patirtis grįžus perteiktos Lietuvos specialistams: muziejininkams ir restauratoriams. Tam Valdovų rūmų muziejuje ir Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centre suorganizuoti du seminarai „Mediniai istorijos tiltai“.

7. Jeronimui Boschui (Hieronymus Bosch, 1450–1516) priskiriamas paveikslas ruošiamas dendrochronologiniam tyrimui, fotografė Rūtilė Pukienė

8. Dendrochronologinis paveikslo pagrindo lentos tyrimas, fotografas Pascale Fraiture

9. Dendrochronologinis datavimas, naudojant fotografinį rievių fiksavimo metodą, fotografė Rūtilė Pukienė

122

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

Birutė Verbiejūtė

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Katedros a. 4, LT-01143 Vilnius info@valdovurumai.lt

EUROPOS KURATORIŲ SEMINARAS PRANCŪZIJOJE IR BELGIJOJE

1. Nanto istorijos muziejus įsikūręs Bretanės kunigaikščių renesansiniuose XV a. pabaigos rūmuose, fotografė Birutė Verbiejūtė

Europos kuratorių seminaras – tai Prancūzijos Respublikos kultūros ir komunikacijos ministerijos projektas, pradėtas vykdyti 2004 metais. Ši iniciatyva – tai savaitę trunkantys tarptautiniai mokymai skirtingomis temomis, skirti Prancūzijos ir kitų Europos Sąjungos šalių kultūros darbuotojams. 2013 m. birželio 3–8 d. seminaras buvo skirtas muziejininkams. Jo tema – „Atmintys, istorijos: tarp reprezentacijos ir atminimo. Aktualūs klausimai muziejams“. Iš tiesų šią temą padiktavo artėjanti Pirmojo pasaulinio karo 100 metų sukaktis. Per mokymus lankytomis ekspozicijomis vakarų ir šiaurės Prancūzijos bei vakarų Belgijos miestuose (Paryžiuje, Nante, Perone, Ipre) buvo pristatytos su Pirmuoju pasauliniu karu tiesiogiai susijusios vietos ir nuolatinės bei laikinosios parodos. Kasdien vykdavo informacinės sesijos, susitikimai su Prancūzijos kultūros ir kultūros

VOLUMEN

III

politikos įstaigų vadovais, diskusijos ekspozicijų įrengimo, atminimo išsaugojimo ir kitomis aktualiomis temomis. Seminare dalyvavo daugiau nei 20 muziejininkų, daugiausia iš Prancūzijos (dalyviai buvo lankomų muziejų darbuotojai), ir muziejų atstovų iš Airijos, Latvijos, Lietuvos, Rumunijos, Rusijos, Slovėnijos bei Ukrainos. Dalyvių įvairovė leido užmegzti pokalbius ir kasdien gilintis į muziejams aktualiausius klausimus iš skirtingų perspektyvų. Tam netrukdė kalbų skirtumai, nes visą laiką kartu buvo profesionali prancūzų ir anglų kalbų vertėja. Visa seminaro programa buvo puikiai sudaryta, joje neliko vietos jokiems kitiems dalykams. Kartu praleistas laikas suartino dalyvius, įkvėpė diskutuoti ir užmegzti kontaktų. Programa prasidėjo Paryžiuje įsikūrusioje Kultūros ministerijoje. Jos atstovai pristatė Prancūzijos muziejų sistemą, priklausomybę ir istoriją. Prancūzijos muziejų politika nukreipta į didžių-

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

123

2. Ipro miesto istorinėje Audėjų halėje (Les Halles aux draps d’Ypres), kuri per Pirmąjį pasaulinį karą buvo nugriauta ir 1967 m. atstatyta, įsikūręs Flandrijos laukų muziejus, fotografė Birutė Verbiejūtė

3. Karo istorijos muziejus Paryžiuje įkurtas XVII a. pabaigoje Invalidų rūmuose (Les Invalides), Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV (1643–1715) sprendimu jie buvo skirti sužalotų ir pasenusių karo veteranų gyvenimui ir priežiūrai, fotografė Birutė Verbiejūtė

jų muziejų kolekcijų cirkuliavimą po provincijas. Taip pat daug dėmesio skiriama lankytojų politikai. Stengiamasi atsižvelgti į šiuolaikinio lankytojo poreikius. Muziejuose vyksta didelės permainos, muziejininkai nuolat kelia klausimą, koks bus XXI a. muziejus. Toliau seminaro tema buvo plėtojama keliaujant po skirtingas vietas, lankant muziejus ir memorialus, diskutuojant. Paryžiuje aplankėme Armijos muziejų ir interaktyvią audiovizualinę Šarliui de Goliui (Charles de Gaulle) skirtą ekspoziciją. Apsilankymas Nanto istorijos muziejuje, įsikūrusiame Bretanės kunigaikščių rūmuose, sudomino labiausiai, mat šių rūmų

124

istorija primena ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų įvykius. Bretanės kunigaikščių rūmai baigti statyti XV a. pabaigoje. Tai buvo pagrindinė kunigaikščių rezidencija ir viena svarbiausių gynybinių tvirtovių Bretanėje. XVII a. jie jau nebebuvo naudojami kaip rezidencija ir buvo okupuoti, čia veikė kalėjimas, o XVIII a. buvo paversti kareivinėmis ir arsenalu. Rūmus norėta nugriauti, tačiau jie buvo išsaugoti. XX a. pradžioje juose planuota įrengti viešbutį ar rotušę, tačiau 1924 m. čia įsikūrė Dekoratyvinio meno muziejus. 1994 m. nuspręsta rūmus restauruoti, pertvarkyti kolekcijas ir sukurti naują muziejaus koncepciją, pasakojančią miesto istoriją nuo pirmosios pilies pastatymo iki šių dienų. 2007 m. atidarytas atnaujintas muziejus – Bretanės kunigaikščių rūmai. Juose iš įvairių perspektyvų pasakojama rūmų ir Nanto miesto istorija. Restauruotuose rūmuose išsaugotos eksterjero detalės, dalis interjero. Originalių baldų nelikę, daugelis erdvių įrengta moderniai ir pritaikyta ekspozicinėms reikmėms. Uždarame rūmų kieme malonu leisti laiką. Čia taip pat vyksta istoriniai renginiai. Lankėmės 2013 m. vasarį atidarytoje parodoje „1914–1915 m. kare“, surengtoje Pirmojo pasaulinio karo sukakčiai paminėti. Parodos veikimo laikas – vieni metai. Ji įrengta labai patraukliai ir profesionaliai. Įdomu tai, kad visus eksponatus parodai sunešė miesto ir apylinkių gyventojai. Jie buvo skatinami muziejui dovanoti saugomus karo prisiminimus. Taip Pirmojo pasaulinio karo istorija susipina ir su asmenine bei miesto istorija. Per atrinktus daiktus pasakojamos nebūtinai didvyrių, bet ir paprastų žmonių istorijos. Norima atskleisti, kaip karas paveikė visuomenę. Taigi, Nanto istorijos muziejus – puikus rezidencinio pobūdžio pastato pritaikymo muziejui pavyzdys. Buvome Perono Viduramžių pilyje ir prie jos prišlietame moderniame pastate. Čia įkurtas muziejus, skirtas Pirmajam pasauliniam karui. Muziejaus ekspozicijos pasenusios, tad užduotis buvo pateikti siūlymų dėl ekspozicijų atnaujinimo (iki 2018 metų). Vykome aplankyti ir su Pirmuoju pasauliniu karu tiesiogiai susijusių vietų: karo laukų, memorialų ir karių kapinių. Lankantis šiose vietose ir keliaujant autobusu į Belgijos vakarus – Ipro miestą, karas ir jo padarinių tikrovė vis dar stipriai jaučiami. Pavyzdžiui, Ipre nuo 1928 m. kasdien aštuntą valandą vakaro, dalyvaujant trimitininkams, kariuomenės ir miesto valdžios atstovams, pagerbiamos britų karo aukos ir tose apylinkėse žuvę kariai. Didžiausiame Ipro miesto pastate įsikūręs Flandrijos laukų muziejus. Karo metais visas miestas buvo sugriautas, tuo metu jame gyveno vien Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos kariai. Tai buvo mūšio vieta. Pusė milijono žmonių žuvo, tad apylinkėse yra apie 50 kapinių. Taigi pati vieta yra svarbi liudytoja, o nuo 1918 m. Ipro mieste veikia ir Karo muziejus. Jis čia įkurtas 1998 m., o 2012-aisiais jo ekspozicija buvo šiuolaikiškai atnaujinta. Muziejuje karo istorija pristatoma per šios vietos prizmę, pasakojamos asmeninės istorijos. Muziejus – ir įvadas į visą aplinkinį kraštovaizdį. Ekspozicija stengiamasi paveikti: joje daug garsų, vaizdų, vaizdo įrašų, filmuotos medžiagos. Per seminarą aplankėme gerų, pavyzdinių ekspozicijų, susipažinome ir užmezgėme kontaktų su puikiais specialistais, mokėmės vieni iš kitų, buvome karo atminimo liudytojai. Taip pat turėjome galimybę kitiems dalyviams pristatyti savo muziejų – pristačiau Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo ir pritaikymo muziejaus reikmėms projektą. Seminaro dalyviai teigiamai sureagavo ir pareiškė norą apsilankyti muziejuje. Pasak jų, turėtume nebijoti pristatyti ir platesnių temų, apimančių ne tik rūmų egzistavimo laikotarpį.

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

Birutė Verbiejūtė

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Katedros a. 4, LT-01143 Vilnius info@valdovurumai.lt

23-IOJI ICOM GENERALINĖ KONFERENCIJA RIO DE ŽANEIRE IR STAŽUOTĖ PETROPOLIO IMPERATORIŠKAJAME MUZIEJUJE BRAZILIJOJE

1. 23-iosios ICOM generalinės konferencijos posėdis, fotografė Birutė Verbiejūtė

2. Muziejų mugė, fotografė Birutė Verbiejūtė

Tarptautinė muziejų taryba (International Council of Museums, ICOM) – tai organizacija, vienijanti apie 30 tūkst. pasaulio muziejininkų ir šios srities profesionalų iš 137 šalių bei pristatanti tarptautinę muziejų bendruomenę. Kas trejus metus ICOM rengia savaitės trukmės generalinę konferenciją ir sukviečia organizacijos narius susitikti, diskutuoti, keistis žiniomis, mokytis, atrasti, užmegzti ryšių, bendradarbiauti. ICOM taip pat skiria stipendijas jauniems organizacijos nariams kelionės ir konferencijos išlaidoms padengti. Būtent dėl šios stipendijos ir buvo sudalyvauta šiame didžiuliame muziejų renginyje. 2013 m. 23-ioji ICOM generalinė konferencija vyko Rio de Žaneire (Brazilija) rugpjūčio 10–17 dienomis. Joje dalyvavo daugiau kaip 2 tūkst. dalyvių iš 103 šalių, buvo surengti 52 posėdžiai (sesijos), perskaityti keturi pagrindiniai pranešimai, vyko muziejų mugė, kultūrinių renginių, naujojo ICOM vykdomojo komiteto ir prezidento rinkimai, naujojo Patariamojo komiteto ir jo pirmininko rinkimai. Kiekvienai konferencijai pasirenkama aktuali tema. Šių metų tema buvo „Muziejai (atmintis + kūrybiškumas) = sociali-

3. Petropolio imperatoriškasis muziejus, fotografė Birutė Verbiejūtė

VOLUMEN

III

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

125

4. Vakaras Petropolio imperatoriškajame muziejuje, fotografė Birutė Verbiejūtė

niai pokyčiai“. Tema aktuali Brazilijai, mat jos muziejai išgyvena atnaujinimo, naujų technologijų pritaikymo, augančio skaičiaus, įvairovės ir populiarumo laikotarpį. Aktuali ji ir Nacionaliniam muziejui Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmams, nes jie kelia aikštėn lietuvių istorinę atmintį, naudodamiesi kūrybinėmis jėgomis keičia piliečių požiūrį į savo istoriją ir verčia ja didžiuotis. Valdovų rūmų muziejus, kaip institucija, ir kai kurie jo darbuotojai ICOM organizacijai priklauso nuo pat muziejaus įkūrimo 2009 metais. Narystė ICOM muziejininkams suteikia galimybę būti tarptautinės muziejų bendruomenės dalimi, įsitraukti į tarptautinių programų veiklas, įgyti naujų profesinių žinių, nemokamai lankytis valstybiniuose pasaulio muziejuose. Dalyvavimo tokio masto konferencijoje patirtis įspūdinga, o atrastų dalykų – be galo daug. Iš arti susipažinta su ICOM ir jos veikla; dalyvauta pagrindinėje ICOM konferencijos programoje; balsuota už naują ICOM valdybą; susipažinta su dviem mums aktualiausiais tarptautiniais komitetais: istorinių rezidencijų („Demhist“) ir keliaujančių parodų (International Committee on Exhibitions and Exchanges, ICEE), jų veikla ir nariais, dalyvauta šių tarptautinių komitetų individualiose programose, klausyta paskaitų; susipažinta su istorinės rezidencijos muziejais Brazilijoje ir kituose pasaulio kraštuose; sužinota apie garsių muziejų (Viktorijos ir Alberto muziejaus (Londonas), Gamtos istorijos laukų muziejaus (The Field Museum of Natural History; Čikaga), Italijos muziejų) sukurtas siūlomas keliaujančias parodas; lankytasi vietos muziejuose; susipažinta su Brazilijos muziejų praktika; apsikeista kontaktais su daugybe muziejininkų iš įvairių pasaulio šalių; reklamuota Lietuva ir Valdovų rūmų muziejus.

126

Šiemet jauniems ICOM nariams, stipendijų gavėjams, buvo siūloma dar viena nauja praktika. Po konferencijos Rio de Žaneire čia dar savaitei pasiliko apie 100 muziejininkų, jie stažavosi skirtinguose Rio de Žaneiro, San Paulo ir Petropolio muziejuose. Gavusi tokią stipendiją savaitės trukmės stažuotę atlikau rezidencinio tipo Petropolio imperatoriškajame muziejuje. Petropolio imperatoriškasis muziejus – tai buvusi Brazilijos imperatoriaus vasaros rezidencija (1849–1889). Muziejus įkurtas 1943 metais. Jame pristatoma XIX a. Brazilijos imperijos, Petropolio, tautos ir imperatoriškosios šeimos istorija. Eksponuojami istoriniai interjerai, imperijos vertybės, valdžios simboliai, pristatomi didieji Brazilijos įvykiai (vergovės panaikinimas), rengiamos trumpalaikės parodos. Muziejui priklauso rūmai, sodai, karietų paviljonas, atviros restauravimo dirbtuvės, teatro salė, biblioteka. Čia organizuojami edukaciniai užsiėmimai, imperatoriškieji vakarai, šviesų šou. Veikia muziejaus draugų asociacija. Brazilijos imperatoriaus vasaros rezidencija daug vėlyvesnė nei Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai, tačiau jų atminimas ir reikšmė taip pat didingi. Rūmuose yra 44 kambariai, išlikusi nedidelė dalis interjerų, visa kita atkurta pagal istorinius šaltinius. Tebevykdoma autentiškų baldų (buvo išparduoti) paieška. Kolekcininkai muziejui dovanoja naujų eksponatų. Muziejus patraukia malonia aplinka, nuo pat durų kuriama apsaugos ir salių darbuotojų. Lankytojas su bilietu gauna nemokamą informacinį lankstuką, supažindinantį su pagrindinėmis muziejaus taisyklėmis ir ekspozicijomis. Puikiai pažymėtas maršrutas veda lankytoją per sales. Muziejaus aplinka (sodas) ir patrauklūs kultūriniai edukaciniai renginiai padeda kurti atmosferą ir kviečia lankytojus sugrįžti.

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

5. Brazilijos Respublikos prezidentų vasaros rezidencija Petropolyje, fotografė Birutė Verbiejūtė

Per stažuotę susipažinta su muziejaus skyriais ir jų veikla, aplankytos muziejaus ekspozicijos su kuratore ir individualiai, atliekant užduotį (pateikti siūlymų ir rekomendacijų dėl ekspozicijų atnaujinimo), išsamiau susipažinta su Brazilijos istorija, peržvelgti muziejaus inventoriai ir atrinkta medžiaga rengiamai parodai apie vergovės panaikinimą, dalyvauta dviejuose muziejaus renginiuose, pristatytas Valdovų rūmų muziejus ir Lietuva. Brazilijos kultūrą ir muziejų praktiką pažinti padėjo ir apsilankymas kituose istorinės rezidencijos tipo muziejuose Petropolyje. Rio Negro (Juodosios upės) rūmai – Brazilijos Respublikos prezidentų vasaros rezidencija, joje lankėsi 16 prezidentų. Nuo 2010 m. rezidencija atvira lankytojams ir pristato XIX a. interjerą, prezidentų naudotas patalpas bei jų autentiškas funkcijas, čia vasarojusių prezidentų portretus. ` Brazilų rašytojo Klaudijaus de Souzos (Claudio de Souza) namai – tai muziejus ir kultūrinė erdvė įvairiems renginiams. Buvusiame rašytojo name išlikęs autentiškas interjeras, atskiros erdvės skirtos renginiams, laikinosioms parodoms ir edukaciniams užsiėmimams. Santoso-Diumono (Santos-Dumont) namas-muziejus skirtas asmenybei atminti ir jo išradingam palikimui pristatyti. Šis aviacijos tėvu vadinamo Alberto Santoso-Diumono suprojektuotas namas – tai jo vasaros rezidencija. Ekspozicija puikiai at-

VOLUMEN

III

spindi asmenybę ir jo išradimus. Šalia moderniai įrengtas puikus edukacinis lankytojų centras. Brazilijoje iš viso yra apie 3 tūkst. muziejų, 280 jų – Rio de Žaneiro valstijoje, daugiau kaip 20 – Rio de Žaneiro mieste. Muziejai labai įvairūs: nuo nedidelių, estetiškų, klimato kontrolės įrangos neturinčių iki esamų ir tebekuriamų šiuolaikinių, taikančių naujausias technologijas. Muziejai stengiasi sudominti ir pritraukti lankytojų. Leidžiami įvairūs leidiniai. Pavyzdžiui, šiai ICOM generalinei konferencijai bendradarbiaujant su tarptautiniu istorinių rezidencijų komitetu „Demhist“ išleistas leidinys portugalų ir anglų kalbomis, pristatantis visus istorinės rezidencijos tipo muziejus Brazilijoje (Historic House Museums in Bra~ Paulo, 2013). Su šiuo leidiniu galima susipažinti Valdovų sil, Sao rūmų muziejaus bibliotekoje. Ne tik kas trejus metus rengiamos generalinės konferencijos, bet ir 31 ICOM tarptautinio komiteto veikla suteikia puikią galimybę muziejų specialistams susitikti, bendrauti, dalytis patirtimi, mokytis vieniems iš kitų, bendradarbiauti, įsijungti į tarptautinę muziejų terpę. Tarptautinių komitetų sąrašą galima rasti adresu http://icom.museum/the-committees/internationalcommittees/. 24-oji ICOM generalinė konferencija vyks 2016 m. liepos 2–9 d. Milane (Italija). Jos tema –„Muziejai ir kultūrinis landšaftas. Iššūkis XXI a. muziejams“. Daugiau informacijos – http:// milan2016.icom.museum/.

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

127

2012–2013 M. VA L D O V Ų R Ū M Ų M U Z I E JAU S K R O N I KA

VOLUMEN

III

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

129

PA R O D O S 2012 m. Taikomosios dailės muziejuje toliau veikė ilgalaikė Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje rastų ir restauruotų archeologinių radinių bei Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų ekspozicijoms įsigytų vertybių paroda „Valdovų rūmų lobynas: Lietuvos ir Europos paveldo klodai“. Joje pristatyta įspūdinga XV–XVII a. Europos taikomosios ir vaizduojamosios dailės kolekcija – įsigytos ir dovanotos istorinių reprezentacinių interjerų ekspozicijos vertybės bei archeologiniai radiniai. 2012 m. sausio 5–kovo 25 d. Biržų krašto muziejuje „Sėla“ veikė beveik 30 Valdovų rūmų muziejaus vertybių pristatanti paroda. Joje rodyti įspūdingi Renesanso ir Baroko epochų eksponatai, atspindintys ne tik Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų, bet ir Biržų pilies klestėjimo laikotarpį. Parodos salėje siekta sukurti XVI a. antros – XVII a. pirmos pusės istorinio interjero iliustratyvią viziją, kuri galėtų pademonstruoti, kaip Biržų pilies menės atrodė kunigaikščių Radvilų laikais. 2012 m. įvairiuose Lietuvos regioniniuose muziejuose ir lietuvių apgyvendintuose Šiaurės Lenkijos miesteliuose toliau buvo rodoma kilnojamoji stendinė paroda „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai ir jų atkūrimas“. Tai Valdovų rūmų istoriją, tyrimus, atkūrimą ir būsimą panaudojimą pristatanti didaktinė stendinė paroda, parengta ruošiantis atkuriamų Valdovų rūmų simboliniam atidarymui 2009 m. liepos 6 dieną. 2012 m. paroda veikė: vasario 14–kovo 6 d. Jonavos krašto muziejuje; kovo 6–balandžio 10 d. Pasvalio krašto muziejuje; balandžio 10–birželio 15 d. Panevėžio kraštotyros muziejuje; liepos 7–rugsėjo 28 d. Lietuvių namuose Seinuose (Lenkija); spalio 7–lapkričio 9 d. Punsko lietuvių kultūros namuose (Lenkija). 2012 m. vasario 16–gegužės 20 d. Vilniaus paveikslų galerijoje eksponuota tarptautinė paroda „Kryžiai yra dorybės ženklas, o Strėlė – pergalės... Sapiegos – valstybininkai, meno mecenatai ir kolekcininkai“. Tarptautinė paroda skirta vienai garsiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų giminių – kunigaikščiams Sapiegoms. Dėmesio centre – Sapiegų genealogija, valstybinė veikla, meno ir mokslų mecenavimas, fundavimas, kolekcionavimas. Parodoje pristatyta beveik 100 Sapiegų giminės atstovų portretų ir dar dukart tiek unikalių dokumentų bei knygų, Sapiegoms priklausiusių tapybos, tekstilės, grafikos, auksakalystės ir kitų meno kūrinių, ginklų, kitų istorinių relikvijų. Organizatoriai: Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, Krokuvos Vavelio karališkoji pilis – Valstybiniai meno rinkiniai (Lenkija), Lietuvos dailės muziejus, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, Vilniaus

130

universiteto biblioteka, Bažnytinio paveldo muziejus, Žemaičių muziejus „Alka“, Lenkijos institutas Vilniuje. Parodos aplinkoje vyko edukaciniai užsiėmimai („Dorybė ir pergalė“, „Ar nematai – nuo Tavų dovanų visas Vilnius sužibo!“, „Leonas Sapiega – „Šventosios teisės ir teisingumo sergėtojas“, „Muzikinis Sapiegų albumas“), organizuotos šeštadienio popietės „Lietuva, dukart labiau pašlovink darbus...“ bei kultūros vakarai, juose pristatyta Sapiegų giminė ir jos paveldas. 2012 m. gegužės 17–rugpjūčio 26 d. Baltarusijos Respublikos nacionaliniame istorijos muziejuje Minske veikė paroda „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai ir jų atkūrimas“. Joje eksponuota 18 gausiai iliustruotų stendų, kuriuose apžvelgta Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų raida, apibūdinti reikšmingi istoriniai įvykiai, rodyta svarbiausia ikonografinė medžiaga, pristatyti tyrimai, įdomiausios radinių grupės, formuojamos muziejinės kolekcijos, rūmų atkūrimo projektas ir būsimų ekspozicijų koncepcija. Šią parodos dalį papildė 2006 m. sukurtas Vilniaus Aukštutinės ir Žemutinės pilių komplekso maketas, taip pat XVI ir XVII a. Vilniaus pilių panoraminiai vaizdai iš Georgo Brauno (Georg Braun) ir Franso Hogenbergo (Frans Hogenberg) bei Tomo Makovskio (Tomasz Makowski) graviūrų, autentiški Valdovų rūmų muziejaus rinkinių eksponatai – įspūdingiausi ir informatyviausi archeologiniai radiniai (99 vnt.) bei taikomosios ir vaizduojamosios dailės vertybės (21 vnt.). 2012 m. liepos 4–spalio 28 d. Vilniaus paveikslų galerijoje veikė tarptautinė paroda „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų ir didikų portretai iš Ukrainos muziejų“. Išskirtinę istorinę, kultūrinę, lituanistinę ir ikonografinę reikšmę turinčioje parodoje pristatyti 86 portretai: Lietuvos didžiųjų kunigaikščių ir Lenkijos karalių bei jų žmonų, didikų, aukštų valstybės pareigūnų ir jų šeimos narių, Bažnyčios dignitorių reprezentaciniai atvaizdai, sukurti XVI–XIX a. vietos bei garsių užsienio meistrų. Portretai šiandien saugomi Lvovo ir Lucko muziejuose. Organizatoriai: Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, Lietuvos dailės muziejus, Lvovo nacionalinė dailės galerija (Ukraina), Lvovo istorijos muziejus (Ukraina), Voluinės kraštotyros muziejus (Ukraina). Parodos aplinkoje vyko edukaciniai užsiėmimai „Portretas istorijos atminčiai“ ir „Portreto gyvenimas“. Taip pat buvo organizuojamas renginių ciklas „Gyvoji portretų paroda“ – susitikimai ir diskusijos su istorikais bei menotyrininkais apie valdovų portretus, didikų gimines ir portreto žanrą. 2012 m. liepos 4–spalio 11 d. Nalšios muziejuje rodyta stendinė paroda „Kaip tai atsitiko Didžiajame mūšyje... Žalgirio atodangos“. Tai 2010–2011 m. surengtos tarptautinės parodos tuo pačiu pavadinimu, skirtos Žalgirio pergalės 600 metų jubiliejui paminėti, dalis. Istorinėms kautynėms skirta ikonografinė paroda, kurią sudaro 31 stendas, atskleidžia Lietuvos ir Lenkijos sąjungos detales, supažindina su mūšio eigos schemomis, pristato Žalgirio mūšio ir jo herojų – Jogailos ir Vytauto – ikonografiją,

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

karo lauke paimtus pergalės trofėjus, Žalgirio mūšio atminimą XV–XVI a. šaltiniuose ir XX amžiuje. 2013 m. liepos 6–spalio 6 d. Valdovų rūmų muziejuje veikė tarptautinė paroda „Istoriniai gobelenai iš Lenkijos karališkųjų rezidencijų“, pristatanti du lituanistinių ryšių turinčius Gotikos ir Renesanso epochų unikalius gobelenus iš didžiausių Lenkijos karališkųjų rezidencijų. Parodos eksponatai buvo integruoti į Valdovų rūmų muziejaus nuolatinę atkurtų interjerų ekspoziciją. Organizatoriai: Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, Varšuvos karališkoji pilis – Muziejus (Lenkija), Krokuvos Vavelio karališkoji pilis – Valstybiniai meno rinkiniai (Lenkija). 2013 m. rugsėjo 12–gruodžio 15 d. su Sankt Peterburgo Valstybiniu Ermitažu (Rusija) Valdovų rūmų muziejuje surengta paroda „Jadvygos Jogailaitės skrynutė. Šedevras iš Valstybinio Ermitažo rinkinių“. Vilniuje buvo eksponuojamas unikalus 1533 m. sukurtas auksakalystės kūrinys – Jadvygos Jogailaitės brangenybių skrynutė.

VOLUMEN

III

Organizatoriai: Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, Sankt Peterburgo Valstybinis Ermitažas (Rusija). 2013 m. lapkričio 29–gruodžio 15 d. Valstybinio Sankt Paterburgo istorijos muziejui priklausančioje Petropavlovsko tvirtovėje (Rusija) veikė kilnojamoji stendinė paroda „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai ir jų atkūrimas“ rusų kalba. Organizatoriai: Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, Lietuvos Respublikos generalinis konsulatas Sankt Peterburge (Rusija), Valstybinis Sankt Paterburgo istorijos muziejus (Rusija). 2013 m. gruodžio 5 – 2014 m. sausio 15 d. Talino technologijos universitete (Estija) buvo galima susipažinti su kilnojamąja stendine paroda „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai ir jų atkūrimas“ anglų kalba. Organizatoriai: Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, Lietuvos Respublikos ambasada Taline (Estija).

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

131

RENGINIAI 2012 m. sausio 7 d. Lietuvos dailės muziejaus padalinyje Taikomosios dailės muziejuje vyko šventinis senosios muzikos koncertas „Karalių dovanos“. Koncerte, kurį organizavo VšĮ „United Voices“ ir Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, skambėjo italų, prancūzų, anglų ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Renesanso bei Baroko epochų giesmės, madrigalai, arijos, šventinė šokių muzika, kiti instrumentiniai kūriniai, buvo skaitomi skaitiniai. Renginį papuošė barokinė atlikėjų apranga, specialus apšvietimas ir kvapai. Muzikos skambesį pagyvino perkusija ir ansamblio „Banchetto musicale“ šokėjų pasirodymai. Koncerte dalyvavo ansamblis „Concertino delle donne“: Ieva Baublytė (išilginė fleita, gotikinė arfa), Renata Dubinskaitė (mecosopranas), Vaiva Eidukaitytė (klavesinas), Roma Jaraminaitė (barokinė violončelė), Saulė Šerytė (mecosopranas), Roma Švėgždaitė (barokinis smuikas). 2012 m. sausio 20 d. Valdovų rūmų muziejuje vyko kultūros vakaras „Palermo Normanų rūmai“, skirtas Europos valstybių valdovų rūmų pristatymo programai. Rūmuose lankėsi Sicilijos regiono (Italija) asamblėjos prezidentas Frančeskas Kašijas (Francesco Cascio), Lietuvos Respublikos garbės konsulas Sicilijoje Alesandras Palmidžanas (Alessandro Palmigiano) ir Palermo Normanų rūmų atstovas dr. Čiras di Vuolas (Ciro di Vuolo), pastarasis skaitė pranešimą apie Normanų rūmus, jų istoriją ir dabartį. Palerme Normanų pastatyti rūmai vienu metu priklausė Aragoniečių dinastijai, iš kurios buvo kilusi Bonos Sforcos motina Izabelė. Šiame mieste ir visoje Sicilijoje XVII a. buvo paplitęs Lietuvą bei Lenkiją valdžiusios Gediminaičių-Jogailaičių dinastijos atstovo karalaičio šv. Kazimiero kultas – jo ženklų išlikę iki šiol. Kultūros vakare akcentuotos istorinės Palermo Normanų rūmų paralelės su Lietuva. Renginyje pasirašytas Normanų rūmų Palerme ir Valdovų rūmų muziejaus Vilniuje bendradarbiavimo susitarimas. 2012 m. sausio 26 d. Taikomosios dailės muziejuje pristatyta dr. Povilo Blaževičiaus knyga „Seniausieji Lietuvos žaislai“. Valdovų rūmų muziejaus leidinyje autorius pristato žaislus ir žaidimus, populiarius Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Tai pirmas mėginimas pažinti istorikų užmirštą, bet archeologų atrastą Lietuvos žaislų ir žaidimų paveldą, kuris atspindi kasdienį gyvenimą ir kartu padeda atskleisti žmonių kultūros bruožus. Pristatyme dalyvavo dr. Povilas Blaževičius, prof. habil. dr. Albinas Kuncevičius, dr. Gintautas Zabiela, prof. dr. Libertas Klimka. Muzikavo Ieva Baublytė ir Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos mokiniai. 2012 m. vasario 1 d. Taikomosios dailės muziejuje R. Paknio leidykla, Valdovų rūmų muziejus ir Lietuvos dailės muziejus kvietė praleisti vakarą su skulptoriumi Stanislovu Kuzma. Nacionalinės premijos laureato, vieno profesionaliausių ir universaliausių savo kartos skulptorių pristatytame albume „Stanislovas Kuzma“ – svarbiausių darbų atvaizdai, dokumentinėmis nuotraukomis iliustruoti pasvarstymai apie kūrybą ir gyvenimą, dienoraščio ištraukos, įspūdingo dydžio kūrinių sąrašas. Pristatyme dalyvavo Julius Dautartas, Zigmantas Dokšas, Danutė Jedzinskienė, Gediminas Karalius, Jolanta Kryževičienė, Algimantas Kunčius, Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai, Ramutė Rachlevičiūtė, Petras

132

Repšys, Marius Šaliamoras, Kęstutis Šapoka, Skaidra Trilupaitytė, Vytautas Urbanavičius, Vladas Vildžiūnas, Nijolė Vilutytė, Aldona Žemaitytė. Renginyje demonstruoti Algimanto Kunčiaus „Kino užrašų. 1979–1984“ fragmentai. 2012 m. vasario 8 d. Valdovų rūmų muziejaus Renesansinėje audiencijų menėje vyko knygos „Abraomas Kulvietis: pirmasis Lietuvos Reformacijos paminklas“ pristatymas, inicijuotas Vilniaus universiteto ir Lietuvos reformacijos draugijos. A. Kulviečio knygos atgimimas svarbus ir Lietuvos Reformacijos, ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijai, ir Lietuvos valdovų rezidencijos raidos tyrimams. Leidinio turinys atspindi to meto šalies politinę sistemą, valdovų dvaro hierarchijos ir įtakos sričių ypatumus, švietimo sistemą ir Bažnyčios vaidmenį šalies gyvenime. Kultūros vakare dalyvavo prof. Dainora Pociūtė, habil. dr. Ingė Lukšaitė, prof. Arūnas Sverdiolas, dr. Darius Kuolys, dr. Deimantas Karvelis, dr. Mintautas Čiurinskas. Abraomo Kulviečio ir Johano Hopijaus tekstų ištraukas skaitė Vilniaus Abraomo Kulviečio vidurinės mokyklos moksleiviai (vadovė Vilija Niauronytė). Ištraukas iš Giedriaus Kuprevičiaus operos „Karalienė Bona“ atliko Sabina Martinaitytė, jai akompanavo Audronė Eitmanavičiūtė. Renginį vedė dr. Jolanta Karpavičienė. 2012 m. vasario 16 d. Vilniaus paveikslų galerijoje vyko Mykolo Sapiegos (Michaù Sapieha) globojamos parodos „Kryžiai yra dorybės ženklas, o Strėlė – pergalės... Sapiegos – valstybininkai, meno mecenatai ir kolekcininkai“, atidarymas. 2012 m. vasario 17 d. Vilniaus paveikslų galerijoje vyko parodos „Kryžiai yra dorybės ženklas, o Strėlė – pergalės... Sapiegos – valstybininkai, meno mecenatai ir kolekcininkai“ pristatymas. 2012 m. vasario 21 d. Taikomosios dailės muziejuje organizuotas knygos „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų gobelenai“ pristatymas. Originalioje ir išsamioje mokslinėje monografijoje į Lietuvos didžiųjų kunigaikščių ir Lenkijos karalių gobelenų rinkinius naujai pažvelgė senųjų meninių audinių tyrinėtoja, dailės istorikė, Vilniaus dailės akademijos dėstytoja, UNESCO kultūros vadybos ir politikos katedros vedėja, docentė, humanitarinių mokslų daktarė Ieva Jedzinskaitė-Kuizinienė. Monografijos pristatyme dalyvavo prof. habil. dr. Aleksandra Aleksandravičiūtė, prof. habil. dr. Jūratė Kiaupienė, habil. dr. Gražina Martinaitienė, dr. Vydas Dolinskas, Romualdas Budrys, Dalia Valujevičienė. Muzikavo Vaiva Eidukaitytė-Storastienė (klavesinas) ir Saulė Šerytė (mecosopranas). 2012 m. vasario 23–26 d. vykusioje tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje dalyvavo ir Valdovų rūmų muziejus. Vasario 24 d. mugės svečiams pristatyta dr. Povilo Blaževičiaus monografija „Seniausieji Lietuvos žaislai“ ir katalogas „Tarp kasdienybės ir prabangos. Restauruoti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų archeologiniai radiniai“ (sud. Arūnas Puškorius). Savo darbus pristatė leidinių autoriai. Vasario 25 d. prof. Jūratė Trilupaitienė ir dr. Ieva Jedzinskaitė-Kuizinienė supažindino su knyga „Opera Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose“.

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

RENGINIŲ CIKLAS „SUSITIKIMAI VILNIAUS PAVEIKSLŲ GALERIJOJE“ 2012 m. vasario 28 d. renginys „Valstybės istorija – tai mūsų šeimos istorija“ pradėjo renginių ciklą „Susitikimai Vilniaus paveikslų galerijoje“. Jame dalyvavo du žinomi istorikai: prof. dr. Rimvydas Petrauskas ir dr. Eugenijus Saviščevas. Jiedu atsigręžė į istorines ir mitologines Sapiegų giminės ištakas, apžvelgė šios didikų giminės istoriją Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, pasakojo, iš kur kilo Sapiegos ir kaip su augančia politine galia kito jų kilmės versijos, kaip giminės atstovai lėmė valstybės gyvenimą ir kaip istorijos vingiai veikė šios didikų giminės likimą. 2012 m. kovo 3 d. vyko senosios muzikos koncertas „Iš Sapiegų tabulatūros...“ Vargonininkas Balys Vaitkus ir mecosopranas Saulė Šerytė atliko nežinomų XVI ir XVII a. kompozitorių kūrinius iš Sapiegų tabulatūros, taip pat Džirolamo Freskobaldžio (Girolamo Frescobaldi), Barbaros Stroci (Barbara Strozzi), Klaudijaus Monteverdžio (Claudio Monteverdi) opusus. Sapiegų natų rankraštyje, kurio fragmentus galėjo išgirsti renginio svečiai, atsispindi XVII a. pirmos pusės vargonų muzikos repertuaras, atskleidžiantis to meto vargonininkų vaidmenį Lietuvos kultūroje. 2012 m. kovo 7 d. vyko trečiasis ciklo vakaras „Lietuvių valstybės kolona“. Istorikai, politikai ir politologai bandė atsakyti į klausimą, ar Leono Sapiegos gintos politinės ir pilietinės idėjos aktualios šiandienos Lietuvoje. Viešoje diskusijoje dalyvavo Lietuvos Respublikos Seimo narys Petras Auštrevičius, Lietuvos istorijos instituto direktorius dr. Rimantas Miknys, Vytauto Didžiojo universiteto prof. dr. Antanas Kulakauskas, Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekanas prof. habil. dr. Šarūnas Liekis, Vilniaus universiteto doc. dr. Eugenijus Saviščevas. Diskusiją moderavo Pilietinės visuomenės instituto direktorius dr. Darius Kuolys. 2012 m. kovo 13 d. renginyje „Šventojo teisingumo šviesa tėvynės pasaulį nušviečia“ istorikės prof. dr. Irena Valikonytė ir doc. dr. Jolanta Karpavičienė pasakojo apie Sapiegų giminės atstovus, formavusius ir puoselėjusius teisinę kultūrą šalyje. 2012 m. kovo 21 d. vyko renginys „Didikai Sapiegos ir muzikinės kultūros sklaida Lietuvos Didžiojoje Kuni` ` atligaikštystėje“. Prof. Giedrė Lukšaitė-Mrazkova (Mrazkova) ko kūrinius iš Sapiegų tabulatūros, taip pat skambėjo Džono Bulio (John Bull), Jano Svelinko (Jan Sweelinck), Džirolamo Freskobaldžio (Girolamo Frescobaldi), Johano Frobergerio (Johann Froberger) ir Lui Kupereno (Louis Couperin) opusai. Renginyje dalyvavo habil. dr. Jūratė Trilupaitienė. 2012 m. kovo 28 d. vyko dar vienas renginys „Sapiegos – mecenatystės tradicijų puoselėtojai“. Dalyvavo dr. Tojana Račiūnaitė, dr. Regimanta Stankevičienė, Edmundas Armoška. Muzikavo Sauliaus Karoso labdaros ir paramos fondo stipendininkai: Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos senosios muzikos ansamblis „Lirum“ (vadovė Auksė Stankevičienė), Ramutė Kalnėnaitė ir Augustas Gocentas (violončelės, Nacionalinė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykla), Jonas Sakalauskas (baritonas) ir Ugnė Antanavičiūtė (fortepijonas). Prie renginio organizavimo prisidėjo Sauliaus Karoso labdaros ir paramos fondas.

VOLUMEN

III

2012 m. balandžio 3 d. Vilniaus paveikslų galerija kvietė į renginį „Vilniaus Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia“. Jame buvo primenama dramatiška Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios ir bernardinių vienuolyno istorija, aptarta išlikusių XVII a. pirmos pusės Sapiegų giminės antkapių, tebeliudijančių užsakovų galią ir subtilų meninį skonį, ikonografija. Pranešimą pristatė Bažnytinio paveldo muziejaus direktorė dr. Sigita Maslauskaitė. Skambėjo Vaclovo Šamotuliečio (Wacław z Szamotuł), Kiprijono Baziliko (Cyprian Bazylik), Klaudijaus Monteverdžio (Claudio Monteverdi), nežinomų kompozitorių giesmės iš Sapiegų tabulatūros, kurias atliko vokalinis ansamblis: Vitalijus Neugasimovas (kontratenoras), Vytautas Gailevičius (kontratenoras / baritonas), Andrius Jautakis (tenoras), Vytautas Vepštas (bosas). 2012 m. balandžio 14 d. istorinių šokių programa „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų kasdienybė, pareigos ir pramogos“ pratęsė renginių ciklą „Susitikimai Vilniaus paveikslų galerijoje“. Ši programa padėjo atskleisti, kaip valdovų rezidencijos didikai ir dvaro damos rodydavo savo gebėjimus ne tik tarnaudami bei bendraudami, bet ir pramogaudami. Renginyje skambėjo Sapiegoms tarnavusių italų kompozitorių Frančesko Mafono (Francesco Maffon) ir Džovanio Batistos Kočiolos (Giovanni Battista Cocciola) muzikos kūriniai. „Dvariškiai“ sukosi visoje Europoje madingų šokių figūromis. Buvo cituojamos ištraukos iš Luko Gurnickio (Łukasz Górnicki) „Lenkų dvariškio“ (1566), Kazimiero Jono Vaišnoravičiaus (Kazimierz Jan Wojsznarowicz) „Kelionės po Europą su jaunuoju kunigaikščiu Ostrogiškiu“ (1667–1669 m. dienoraštis), iškiliausio Sapiegų giminės atstovo Leono Sapiegos (1557–1633) prakalbos, skirtos „Visiems luomams visoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“, bei vieno pirmųjų Lietuvos poetų Andriaus Rimšos eiliuotos „Epigramos didžiai šlovingam… Pono Leono Sapiegos… herbui“. Renginyje dalyvavo aktorius Ramutis Rimeikis, Dagnija Tuča (išilginės fleitos; Latvija), Sergejus Siominas (liutnia; Latvija), senosios muzikos ir šokių ansamblis „Banchetto musicale“ (vadovės Jūratė Vičienė ir Virginija Jašinskienė). 2012 m. balandžio 17 d. ciklą pratęsė vakaras, skirtas Sapiegų mecenatystei, – „Sapiegų meninis paveldas Vilniuje“. Menotyrininkė habil. dr. Rūta Janonienė pristatė Sapiegų kultūrinės veiklos pėdsakus Vilniuje. Renginyje atsigręžta į Sapiegų funduotus, valdytus ir įvairiomis formomis remtus objektus. Daugelis jų – labai svarbūs, išskirtiniai architektūros ir meno paminklai, bylojantys apie jų fundatorių ir donatorių sąlytį su svarbiausiais Europos meninės kultūros centrais, jų ambicijas ir siekį meninės mecenatystės srityje prilygti Abiejų Tautų Respublikos valdovų dvarui. 2012 m. gegužės 2 d. vyko renginys „Sapiegos Lietuvos knygos kultūroje“. Kultūros vakare apie Sapiegas, jų sukauptas bibliotekas ir bibliofiliją pasakojo knygotyrininkė doc. dr. Alma Braziūnienė, katalogo „Bibliotheca Sapiehana“ sudarytoja, Vilniaus universiteto bibliotekos Retų spaudinių skyriaus darbuotoja Aušra Rinkūnaitė ir knygos dailininkė, restauratorė Elona Ložytė. 2012 m. gegužės 17 d. dar viename ciklo renginyje pristatyta knyga „Sapiegų rūmai Antakalnyje“. Monografijos autoriai meno istorikė dr. Rūta Janonienė ir architektas Evaldas Purlys vakaro svečiams pristatė Sapiegų rūmų ansamblio istoriją, architektūros kaitą ir perstatymus. 2012 m. pavasarį pradėti Sapiegų Antakalnio rūmų restauravimo darbai. Rūmų išsaugojimo ir

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

133

atkūrimo iniciatorius E. Purlys apžvelgė šio išskirtinio architektūros paminklo tyrimo ir restauravimo projektų rengimo raidą, pasidalijo naujausiomis žiniomis apie restauravimo darbų eigą. 2012 m. gegužės 19 d. vyko ciklo „Susitikimai Vilniaus paveikslų galerijoje“ palydėtuvės su Muziejų naktimi. Devintą valandą vakaro paroda išlydėta koncertu, kurį padovanojo orkestras „Camerata Palatina Vilnensis“ (meno vadovas Vilhelmas Čepinskis). Vakaras vyko Vilniaus paveikslų galerijos kieme, dalyvavo Vilhelmas Čepinskis (smuikas), Asta Krikščiūnaitė (sopranas) ir Viktoras Palejus (obojus). Vienuoliktą valandą vakaro kiemelyje rodytas režisieriaus Ježio Hofmano (Jerzy Hoffman) 1974 m. sukurtas filmas „Tvanas“. Jį pristatė kino istorikė Lina Kaminskaitė-Jančorienė. Prie šių renginių įgyvendinimo prisidėjo Lenkijos institutas Vilniuje, VšĮ „Meno avilys“, UAB „Lennycraft“. Bendraorganizatoris – Lietuvos dailės muziejus. 2012 m. kovo 2 d. Taikomosios dailės muziejuje skambėjo muzika. Koncerte „Passioni musicali“, prie kurio organizavimo prisidėjo ir VšĮ „Ambra box“, buvo atgaivinta autentiška šio stiliaus muzika, skambėjusi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų ir didikų rezidencijose XVII a. pirmoje pusėje. Buvo atliekami ankstyvojo Baroko šauklių Džulijaus Kačinio (Gulio Caccini), Jakopo Perio (Jacopo Peri), Barbaros Stroci (Barbara Strozzi), Klaudijaus Monteverdžio (Claudio Monteverdi), Frančeskos Kačini (Francesca Caccini) ir kitų italų kompozitorių vokaliniai bei instrumentiniai kūriniai. Buvo pasakojama apie to meto muzikinį gyvenimą ir tuomet naujai susiformavusį, o dabar gerokai primirštą muzikinį skonį. Muzikos atlikėjai: Renata Dubinskaitė (vokalas), Saulė Šerytė (vokalas), Felipė Guera (Felipe Guerra; klavesinas) ir Ieva Baublytė (fleita). 2012 m. kovo 20 d. Nacionalinio operos ir baleto teatro Kamerinėje salėje vyko kamerinės muzikos koncertas ir knygos „Opera Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose“ pristatymas. Vakaro pradžioje apie šį unikalų leidinį papasakojo jo sudarytoja muzikologė habil. dr. Jūratė Trilupaitienė ir dr. Vydas Dolinskas. Skirtingus operos veidus atskleidė Operos ir baleto teatro solistai: Joana Gedmintaitė, Irena Zelenkauskaitė, Egidijus Dauskurdis, Rafailas Karpis su kviestiniais Baroko muzikos atlikėjais – unikalaus tembro balsu (sopranistu) dainuojančiu Viktoru Gerasimovu ir Baroko muzikos kūrinių atlikimo žinovu Nerijumi Masevičiumi. Atlikėjai vakaro svečius pakvietė į įvairiaspalvę muzikinę kelionę: nuo operos tėvo Klaudijaus Monteverdžio (Claudio Monteverdi) madrigalinių operų, jaudinančio Henrio Perselio (Henry Purcell) Baroko operų iki lietuviškos naujosios klasikos. Solistams akompanavo pianistai Jolanta Silkauskienė ir Jurgis Karnavičius. Renginį vedė Beata Baublinskienė. 2012 m. gegužės 28 d. Taikomosios dailės muziejus kvietė į keraminio maketo „Vilniaus Aukštutinė ir Žemutinė pilys XVI a. viduryje“ sutiktuves. Nacionalinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos Dailės skyriaus moksleivių ir jų mokytojos Julijos Ikamaitės-Mindaugienės pilių maketas sukurtas 2011 m. respublikiniam mokyklų konkursui „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilių takais“. Renginyje muzikavo Nacionalinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos varinių pučiamųjų kvintetas (vadovas Antanas Ladyga), Vaiva Eidukaitytė-Storastienė (klavesinas), Vytenis Giknius (traversas) ir Ieva Baublytė (išilginė fleita).

134

2012 m. birželio 5 d. Valdovų rūmų muziejaus Renesansinėje audiencijų salėje Europos valstybių valdovų rūmų pristatymo programa kvietė pasiklausyti apie Celės Senąją pilį (Slovėnija). Celės grafų dinastijos ir jų rezidencijų istorijoje būta paralelių ir tiesioginių sąsajų su Lietuva. Įdomu tai, kad Celės Senoji pilis ir Kunigaikščių rūmai pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose paminėti 1323 metais. Ši data svarbi ir Lietuvai – tais metais Gedimino laiške Vokietijos miestams pirmą kartą parašytas Vilniaus vardas, o šio valdovo sutartyje su Livonija paminėta ir Vilniaus pilis. Su Lietuva Celės grafai buvo susiję per giminės moteriškąją liniją. Apie šias ir kitas Slovėnijos bei Lietuvos pilių sąsajas kalbėjo Celės krašto muziejaus istorikai Rolanda Fuger Germadnik (Rolanda Fugger Germadnik) ir Damiras Žeričius (Damir Žerič). Vakarą vedė dr. Jolanta Karpavičienė. 2012 m. birželio 13 d. Taikomosios dailės muziejuje buvo skaitoma viešoji paskaita „Gobelenai Lietuvos ir Europos valdovų dvaruose“. Su gobelenų istorija renginio svečius supažindino vienas žymiausių pasaulyje senųjų meninių audinių tyrinėtojų, autoritetingas ekspertas Nelas Fortis Gracinis (Nello Forti Grazzini). Jis papasakojo apie senovinius gobelenus: supažindino su jų audimo technikomis, funkcijomis ir istorine raida Europoje XIV–XVIII amžiuose. Pranešėjas apžvelgė Europos valdovų gobelenų kolekcijas, jų siužetus, vaidmenį Europos valdovų rūmuose. Daugiausia dėmesio buvo skirta ypač aukštos meninės kokybės XVII a. pradžioje Briuselio dirbtuvėse išaustam gobelenui „Drakonas, ryjantis kiaušinius“. Taikomosios dailės muziejuje naktį iš 2012 m. birželio 16-osios į 17-ąją vyko „Istoriniai naktinėjimai“. Vilniaus miesto gyventojus ir svečius kultūringai naktinėti kvietė VI festivalis „Tebūnie naktis!“ Valdovų rūmų muziejus tą naktį taip pat siūlė nemiegoti ir įsilieti į istorinių naktinėjimų sūkurį. Aštuntą valandą vakaro vyko pokalbis „Tarp Rytų ir Vakarų“ apie kostiumo istoriją su prof. dr. Aleksandra Aleksandravičiūte. Vėliau vilniečius į muziejų užsukti kvietė teatralizuota programa „Renesanso dvariškis – kasdienybė, pareigos ir pramogos“. Aktorius Ramutis Rimeikis skaitė fragmentus iš Luko Gurnickio (Łukasz Górnicki) „Lenkų dvariškio“ (1566) bei kitų knygų istorine tema. „Banchetto musicale“ atliekami madingi renesansiniai šokiai spalvingai iliustravo aktoriaus R. Rimeikio skaitomus tekstus. Vėlų vakarą Taikomosios dailės muziejaus svečiai patys galėjo pasimokyti istorinio šokio subtilybių. Tuo metu Valdovų rūmų muziejaus prieigose nuo Katedros aikštės pusės grojo muzikantų sambrūzdis „Akis“: Karolis Ramoška (balsas, sintezatoriai), Ignas Juzokas (elektrinis kontrabosas, sintezatoriai), Adas Gecevičius (elektriniai ir akustiniai mušamieji), Paulius Vaškas (elektrinė gitara). Renesanso ir Baroko muziką jie atgaivino kitu kampu – renginyje „SoulCatcher Baroko elektrometamorfozės“ senoji muzika suskambėjo visai kitaip. 2012 m. birželio 18 d. Valdovų rūmų muziejaus Renesansinėje audiencijų menėje vyko Europos jaunimo ansamblių kamerinės muzikos koncertas. Jame dalyvavo styginių kvartetai „YoungLT“ (Lietuva), „Caecilius“ (Jungtinė Karalystė) ir „Zaïde“ (Austrija). Programoje – klasikų, romantikų ir XX a. kompozitorių kūriniai. Tai Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bei Vienos muzikos ir teatro universiteto bendradarbiavimo programos renginys. 2012 m. birželio 26 d. Valdovų rūmų muziejus su Lietuvos istorijos institutu kvietė į Dariaus Barono, Artūro Du-

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

bonio ir Rimvydo Petrausko knygos „Lietuvos istorija“ trečio tomo „XIII a.–1385 m. Valstybės iškilimas tarp Rytų ir Vakarų“ pristatymą. Renginyje, pavadintame „Lietuvos iškilimas tarp Rytų ir Vakarų“ ir vykusiame Renesansinėje audiencijų menėje, dalyvavo dr. Rimantas Miknys, doc. dr. Saulius Žukas, prof. habil. dr. Zenonas Norkus, prof. dr. Rimvydas Petrauskas, doc. dr. Arūnas Dubonis, dr. Darius Baronas. Renginį vedė prof. habil. dr. Jūratė Kiaupienė. Trečiame „Lietuvos istorijos“ tome atskleista XIII–XIV a. Lietuvos visuomenės struktūra ir gyvenimas, jos vidaus ir užsienio politiniai santykiai, valstybingumo raida. 2012 m. liepos 4 d. Vilniaus paveikslų galerijoje vyko tarptautinės parodos „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų ir didikų portretai iš Ukrainos muziejų“ sutiktuvės ir koncertas. Koncerte dalyvavo mišrusis choras „Bel Canto“ (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Artūras Dambrauskas), tradicinių dainų atlikėja Veronika Povilionienė, džiazo pianistas Artūras Anusauskas, saksofonininkas Vytautas Labutis, operos solistas Vytautas Juozapaitis, solistė Lina Dambrauskaitė. Renginį vedė aktorius Rimantas Bagdzevičius. Partneriai: Lietuvos dailės muziejus, Vytauto Juozapaičio edukacinės kultūros ir meno centras. 2012 m. rugsėjo 4 d. Valdovų rūmų muziejaus Didžiojoje renesansinėje menėje susirinkusiuosius džiugino muzika. Minėdamas operos gimimą Lietuvoje, Valdovų rūmų muziejus kvietė pasimėgauti operos pastišu – teatralizuota penkių Baroko epochos kompozitorių kūrinių programa. Jaunosios kartos aktyvaus menininko Jono Sakalausko iniciatyva surengtame koncerte atgimė Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų muzikinio teatro tradicijos, o moderni vaizdo estetika susiliejo su praėjusių epochų muzikos tendencijomis. Kūrybinė komanda: Jonas Sakalauskas (idėjos autorius), Marija Simona Šimulynaitė (režisierė ir choreografė), Sigita Šimkūnaitė (scenografė), Jolanta Rimkutė (kostiumų dailininkė). Atlikėjai: Diana Tiškovaitė (sopranas), Viktoras Gerasimovas (sopranistas), Algirdas Bagdonavičius (kontratenoras), Jonas Sakalauskas (baritonas), senosios muzikos ansamblis „Arcadia consort“: Ieva Sipaitytė (smuikas), Vaida Paukštienė (smuikas), Valerijus Jasulevičius (viola da gamba), Robertas Bliškevičius (viola da gamba), Vita Šiugždinienė (violončelė), Vitalijus Neugasimovas (klavesinas).

RENGINIŲ CIKLAS „GYVOJI PORTRETŲ PARODA“ 2012 m. rugsėjo 13 d. Vilniaus paveikslų galerijoje koncertu „Muzikiniai portretai“ pradėtas renginių ciklas „Gyvoji portretų paroda“. Pirmame kultūros vakare skambėjo Renesanso ir Baroko kompozitorių, dirbusių Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvare ar dedikavusių savo kūrinius Lietuvos valdovams, opusai. Klausytojus Antonijaus Vivaldžio (Antonio Vivaldi), Alesandro Skarlačio (Alessandro Scarlatti), Tarkvinijaus Merulos (Tarquinio Merula) ir kitų kompozitorių kūriniais džiugino Vilija Mažintaitė (sopranas), Aurimas Jankevičius (trimitas), Jonas Kublickas (liutnia), Miglė Marija Serapinaitė (smuikas), Laurynas Preiška (smuikas), Kristina Griciūtė (altas), Tomas Ramančiūnas (violončelė), Arūnas Kučinskas (kontrabosas) ir Vitalijus Neugasimovas (klavesinas).

VOLUMEN

III

2012 m. rugsėjo 20 d. vyko antrasis ciklo renginys „Valdovų portretai – tarp istorijos ir legendos“. Tai istorikų ir dailės istorijos specialistų diskusija apie Lietuvos valdovų įvaizdžio reikšmę lietuvių istorinei savimonei. Diskusijoje dalyvavo istorikė prof. dr. Raimonda Ragauskienė, kultūros istorikė dr. Rasa Čepaitienė ir menotyrininkė Dalia Tarandaitė. 2012 m. spalio 11 d. Vilniaus paveikslų galerijoje vykusiame renginyje „Portreto meno ypatumai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų atvaizduose“ prof. dr. Aleksandra Aleksandravičiūtė pasakojo apie parodoje eksponuojamų portretų meninės raiškos ypatumus. 2012 m. spalio 16 d. į svečius pas Chodkevičius kvietė doc. dr. Genutė Kirkienė, doc. dr. Eugenijus Saviščevas ir doc. dr. Deimantas Karvelis. Diskusijoje „Svečiuose pas Chodkevičius – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų istoriniai portretai“ kalbėta apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės diduomenės žymiausius atstovus ir jų indėlį į kuriamą Lietuvos valstybę. 2012 m. spalio 24 d. vakarą „Gyvojoje portretų parodoje“ buvo kalbama apie portreto žanro raidą ir senųjų epochų tapybos darbų įtaką šiuolaikiniam portreto menui. Menotyrininkė dr. Ramutė Rachlevičiūtė renginyje „Portreto žanro vingiai XIX– XXI a.“ atskleidė portretų tapymo etapus ir subtilybes. 2012 m. spalio 27 d. „Gyvosios portretų parodos“ ciklas baigtas su parodos „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų ir didikų portretai iš Ukrainos muziejų“ išlydėtuvėmis bei katalogo pristatymu. Renginyje dalyvavo dailės istorikė prof. dr. Aleksandra Aleksandravičiūtė, dailės istorikė Dalia Tarandaitė, Ukrainiečių bendruomenės Lietuvoje steigimo iniciatorius Vasilis Kapkanas, istorikas dr. Vydas Dolinskas, istorikė Birutė Verbiejūtė. Pramoginę programą „Muzikiniai portretai“ atliko Valdovų rūmų orkestro „Camerata Palatina Vilnensis“ kvintetas. Programoje skambėjo Volfgango Amadėjaus Mocarto (Wolfgang Amadeus Mozart), Georgo Frydricho Hendelio (Georg Friedrich Händel), Tomazo Džordanio (Tommaso Giordani), Žano Mari Leklero (Jean-Marie Leclair), Antonijaus Vivaldžio (Antonio Vivaldi) ir Tomazo Albinonio (Tomaso Albinoni) kūriniai. 2012 m. rugsėjo 26 d. vakarą Taikomosios dailės muziejuje pristatyta prof. habil. dr. Antano Tylos monografija „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždas: XVI amžiaus antroji pusė–XVII amžiaus vidurys“. Iškilaus istoriko studijoje analizuojama Lietuvos iždo ir mokesčių sistemos raida, įplaukų į valstybės ir rūmų iždą kaita, išlaidų rūšys ir reikšmė įgyvendinant valstybės (daugiausia gynybos) programas. Knygos pristatyme dalyvavo prof. habil. dr. Antanas Tyla, prof. habil. dr. Zigmantas Kiaupa, doc. habil. dr. Ingė Lukšaitė, dr. Gediminas Rainys, Vidmantas Laurinavičius. Renginį vedė dr. Vydas Dolinskas. Muzikavo Vidas Pinkevičius. 2012 m. spalio 3 d. Valdovų rūmų muziejaus Didžiojoje renesansinėje menėje skambėjo koncertas „Silva Rerum 1562“, skirtas Kotrynos Jogailaitės ir Jono Vazos 450 metų vedybų sukakčiai. Muzikinėje programoje pristatyti XVI a. kompozitorių, dirbusių ir kūrusių Lenkijos karalių bei Lietuvos didžiųjų kunigaikščių dvare, – Vaclovo Šamotuliečio (Wacław z Szamotuł), Valentino Bakfarko (Valentin Bakfark), Kristupo Kliabono (Krzysztof Klabon), Kiprijono Baziliko (Cyprian Bazylik), Jano iš

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

135

Liublino (Jan z Lublina) – ir kitų autorių kūriniai. Juos atliko choras ir konsortas „Brevis“ (vadovai Gintautas Venislovas ir Darius Stabinskas). Koncertas rengtas bendradarbiaujant su tarptautiniu senosios muzikos festivaliu „Banchetto musicale“. Koncerto rėmėjai: UAB „Orlen Lietuva“ ir Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos. 2012 m. spalio 4–5 d. Valdovų rūmų muziejuje vyko tarptautinė mokslinė konferencija „Lietuva–Lenkija– Švedija: Europos dinastinės jungtys ir istoriniai-kultūriniai ryšiai“. Šis įvykis skirtas Jono Vazos ir Kotrynos Jogailaitės vedybų 450 metų sukakčiai. Minint GediminaičiųJogailaičių ir Vazų dinastijų sąjungą, mokslinė konferencija buvo skirta vėlyvųjų Viduramžių ir ankstyvųjų Naujųjų laikų Europos dinastijoms, jų tarpusavio ryšiams ir įtakai valstybių politinei, socialinei bei kultūrinei raidai. Daugiausia konferencijos dalyvių dėmesio buvo skiriama su Lietuvos istorija susijusioms dinastijoms bei jų atstovams. Konferencijoje dalyvavo prof. habil. dr. Karlas Haincas Špisas (Karl-Heinz Spieß; Vokietija), prof. dr. Raimonda Ragauskienė, prof. dr. Rimvydas Petrauskas, dr. Stivenas K. Rovelas (Stephen C. Rowell), prof. habil. dr. dr. h. c. Svenas Ekdalis (Sven Ekdahl; Danija), prof. habil. dr. Eugenija Ulčinaitė, mgr. Kšyštofas Čyževskis (Krzysztof Czyżewski; Lenkija), dr. Birutė Rūta Vitkauskienė, mgr. Jacekas Žukovskis (Jacek Żukowski; Lenkija), prof. habil. dr. Larsas Eriksonas Volkė (Lars Ericson Wolke; Švedija), prof. habil. dr. Robertas Frostas (Robert Frost; Didžioji Britanija), prof. habil. dr. Michalas Kopčynskis (Michał Kopczyński; Lenkija), prof. habil. dr. Tomašas Kempa (Tomasz Kempa; Lenkija), prof. dr. Andrejus Kotlarčukas (Švedija), prof. habil. dr. dr. h. c. Gvidas Mikelinis (Guido Michelini; Italija), doc. dr. Edmundas Rimša, dr. Marekas Vredė (Marek Wrede; Lenkija), habil. dr. Jūratė Trilupaitienė, dr. Liudas Glemža, dr. Ana Čarnecka (Anna Czarniecka; Lenkija), dr. Gintautas Sliesoriūnas. Konferencijos organizatoriai: Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, Lietuvos istorijos institutas, Vilniaus universitetas. Konferencijos partneriai: Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija, Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija, Lenkijos institutas Vilniuje. Konferencijos rėmėjai: Lietuvos mokslo taryba, Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, Švedijos ambasada Lietuvoje, Vokietijos Federacinės Respublikos ambasada Lietuvoje, AB „Lietuvos dujos“. 2012 m. spalio 9 d. vakare Valdovų rūmų muziejaus rėmėjai buvo pakviesti į Didžiosios renesansinės menės frizo pristatymo ir rėmėjų pagerbimo vakarą „Vivat, crescat, floreat!“ Didžiojoje renesansinėje menėje muziejaus draugams koncertą dovanojo orkestras „Camerata Palatina Vilnensis“ (meno vadovas ir solistas Vilhelmas Čepinskis (smuikas), Bernardas Petrauskas (smuikas), Viktoras Palejus (obojus). Kalbas sakė Arvydas Každailis, dr. Edmundas Rimša, Jonas Karčiauskas, Romualdas Budrys, Algirdas Vapšys, Regina Narušienė, dr. Vydas Dolinskas. 2012 m. lapkričio 7 d. Valdovų rūmų muziejaus Renesansinėje audiencijų menėje vyko renginys „Mūrinės architektūros ištakos Lietuvoje“ – Stasio Abramausko knygos „Mūrinės statybos raida Lietuvoje XIII–XVI a.“ sutiktuvės. Studijoje, skirtoje architektūros istoriko S. Abramausko (1927–1996) gimimo 85 metų sukakčiai, pateiktos originalios mokslinės įžvalgos apie ankstyvąją Lietuvos mūro architektūrą, taip pat Vilniaus Že-

136

mutinę pilį. Renginyje dalyvavo Valdovų rūmų atkūrimo projekto mokslinis vadovas, architektas dr. Kazys Napaleonas Kitkauskas, prof. dr. Rimantas Buivydas, doc. dr. Rasa Butvilaitė, Romanas Jaloveckas, Vytautas Abramauskas, dr. Vydas Dolinskas. Muzikavo Ieva Baublytė. 2012 m. lapkričio 10 d. Taikomosios dailės muziejuje buvo galima pasiklausyti senosios muzikos. VšĮ Senosios muzikos ansamblio „Affectus“ organizuotame koncerte „Rūmų pobūviai ir romanai“ skambėjo Baroko epochos italų ir prancūzų kompozitorių kamerinė muzika, puošdavusi nedideles rūmų šventes ir diduomenės susitikimus XVII a. Europoje. XVII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų ir didikų rūmuose dominavo italų kompozitorių muzika – vienas iš dviejų pagrindinių Baroko muzikos stilių Europoje greta prancūziškojo. Šia proga organizuotame koncerte Antuano Boesė (Antoine Boesset), Klodo Le Žio no (Claude Le Jeune), Mišelio Lambero (Michel Lambert), Pjero Gedrono (Pierre Guédron), Fransua Rišaro (Francois Richard), ˛ Mišelio Pinjolė de Monteklero (Michel Pignolet de Montéclair), Mareno Marė (Marin Marais), Klaudijaus Monteverdžio (Claudio Monteverdi), Barbaros Stroci (Barbara Strozzi) ir kitų kompozitorių kūrinius atliko Žiuli Asler (Julie Hassler; sopranas), Edgardas Kamposas (Edgardo Campos; klavesinas), Ieva Gaidamavičiūtė (sopranas), Diana Tiškovaitė (sopranas), Renata Dubinskaitė (mecosopranas), Nora Petročenko (mecosopranas), Saulė Šerytė (mecosopranas), Viktoras Gerasimovas (kontratenoras), Algirdas Bagdonavičius (tenoras), Nerijus Masevičius (bosas), Ieva Baublytė (fleita, arfa), Justė Martinkėnaitė (smuikas), Rima Švėgždaitė (smuikas), Valerijus Jasiulevičius (viola da gamba), Roma Jaraminaitė (violončelė), Vaiva Eidukaitytė (klavesinas), Balys Vaitkus (klavesinas). Prie renginio įgyvendinimo prisidėjo Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, Lietuvos dailės muziejus, Prancūzų institutas Lietuvoje. Parėmė Kultūros rėmimo fondas. 2012 m. gruodžio 10 d. Lietuvos mokslų akademijos salėje skambėjo Džovanio Batistos Kočiolos (Giovanni Battista Cocciola) ir kitų kompozitorių kūryba. Koncerte „XVII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės muzika“ kūrinius atliko Gustavas Gardžulas (Gustavo Gargiulo; cinkas, barokinis trimitas), Rodrigas Kalveira (Rodrigo Calveyra; išilginės fleitos, cinkas), Ivanas Velikanovas (Viduramžių vargonėliai, šalamaja, klavesinas), Ieva Gaidamavičiūtė (sopranas), Renata Dubinskaitė (mecosopranas), Saulė Šerytė (mecosopranas), Nerijus Masevičius (bosas), Vilimas Norkūnas (klavesinas, pozityvas), Robertas Bliškevičius (viola da gamba), Vilniaus miesto savivaldybės choras „Jauna muzika“, ansamblis „Suonatori del granduca“ ir kt. 2012 m. gruodžio 28 d. Valdovų rūmų muziejaus Didžiojoje renesansinėje menėje VšĮ Baltijos kamerinis teatras dar kartą pakvietė pasiklausyti „Barokinio operos pastišo“. Kūrybinė komanda: Jonas Sakalauskas (idėjos autorius), Marija Simona Šimulynaitė (režisierė ir choreografė), Sigita Šimkūnaitė (scenografė), Jolanta Rimkutė (kostiumų dailininkė). Atlikėjai: Diana Tiškovaitė (sopranas), Viktoras Gerasimovas (sopranistas), Algirdas Bagdonavičius (kontratenoras), Jonas Sakalauskas (baritonas). Grojo senosios muzikos ansamblis „Arcadia consort“: Ieva Sipaitytė (smuikas), Vaida Paukštienė (smuikas), Valerijus Jasulevičius (viola da gamba), Robertas Bliškevičius (viola da gamba), Vita Šiugždinienė (violončelė), Vitalijus Neugasimovas (klavesinas).

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

2012 m. gruodžio 31 d. Valdovų rūmų muziejuje besibaigiantys metai buvo palydėti Baroko ritmu. Didžiojoje renesansinėje menėje vyko koncertas, kuriame muzikinio gyvenimo tradicijas Valdovų rūmuose siekiantis atgaivinti orkestras „Camerata Palatina Vilnensis“ (meno vadovas ir dirigentas Vilhelmas Čepinskis) vakaro svečiams padovanojo kompozitorių Antonijaus Vivaldžio (Antonio Vivaldi), Arkandželo Korelio (Arcangelo Corelli), Mauro Džulianio (Mauro Giuliani) ir kitų kompozitorių kūrinius. Gitaros solo atliko Sergejus Krinicinas. Koncertą organizavo VšĮ „Camerata Klaipėda“ ir Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai. 2013 m. sausio 23 d. Taikomosios dailės muziejuje surengtas kultūros vakaras „Prakalbinti Valdovų rūmų krosnių kokliai“. Renginyje dalyvavo monografijos autorius dr. Gintautas Rackevičius, prof. dr. Raimonda Ragauskienė, prof. habil. dr. Albinas Kuncevičius, dr. Kęstutis Katalynas, Eduardas Kauklys, Gintautas Striška. Vargonėliais grojo dr. Vidas Pinkevičius. 2013 m. sausio 30 d. vyko knygos „Lenkijos pilietinių karų istorija“ sutiktuvės. Renginyje pristatyta pirmą kartą lietuvių kalba publikuota visa Mikelės Bjankio (Michele Bianchi), pasivadinusio Alberto Viminos slapyvardžiu, knyga „Lenkijos pilietinių karų istorija“ (Historia delle Guerre civili di Polonia, Venecija, 1671). Renginyje dalyvavo nepaprastasis ir įgaliotasis Italijos ambasadorius Lietuvoje Renatas Marija Ričis (Renato Maria Ricci), Birutė Žindžiūtė-Mikelini (Michelini), prof. habil. dr. Gvidas Mikelinis (Guido Michelini), prof. habil. dr. Antanas Tyla, doc. dr. Vacys Vaivada, prof. dr. Rimantas Balsys, doc. dr. Lina Petrošienė, Lolita Zemlienė. 2013 m. vasario 20–23 d. Valdovų rūmų muziejus jau ketvirtą kartą dalyvavo tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje – pagrindinėje leidėjų, autorių ir skaitytojų susitikimo vietoje. Mugėje pristatė išleistas mokslines studijas ir istoriją populiarinančius leidinius. Vasario 21 d. Vaikų scenoje surengtas renginys „Ką zuikiai gali papasakoti apie Lietuvos istoriją?“, taip pat interaktyvus ir žaismingas dr. Gintauto Rackevičiaus monografijos „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Vilniuje. XVI a. koklinių krosnių rekonstrukcija. XVI a. koklių katalogas“ pristatymas. Vasario 22 d. vyko renginys „Žmonės, kūrę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją“, jame buvo pristatytas parodos „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų ir didikų portretai iš Ukrainos muziejų“ katalogas. 2013 m. kovo 14 d. Taikomosios dailės muziejuje surengtas kultūros vakaras „Protokolas, papročiai ir ceremonialas Ispanijos monarchijos karališkuosiuose rūmuose XV–XVI a.“ Prof. Fernandas Viljasenjoras Sebastianas (Fernan˜ Sebastian) ` pristatė Ispanijos karalių rezidencijas ir do Villasenor rūmų ceremonialą XV–XVI amžiuje. Renginyje dalyvavo Ispanijos Karalystės nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Lietuvoje Migelis Ariasas Estevesas (Miguel Arias Estévez), dr. Vydas Dolinskas, Daiva Mitrulevičiūtė. 2013 m. balandžio 18 d. Taikomosios dailės muziejuje vyko renginys „Muziejaus fenomenas“, jame pristatyti „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų kronikos“ I ir II tomai. Šia proga renginyje dalyvaujantys kolegos iš kitų muziejų, kultūros atstovai ir muzeologai svarstė apie muziejaus fenomeną: kokia muziejaus funkcija šiandien ir koks muziejus turėtų būti ateityje?

VOLUMEN

III

Diskusijoje dalyvavo prof. dr. Albinas Kuncevičius, doc. dr. Rimvydas Laužikas, prof. dr. Jūratė Senvaitienė, Edita Landsbergienė, Rasa Augutytė, Virginijus Savukynas, dr. Vydas Dolinskas, doc. dr. Jolanta Karpavičienė, Gintautas Striška. 2013 m. balandžio 25 d. surengtas Europos valstybių valdovų rūmų pristatymo programos renginys „Italijos medžioklės pilys: dvarų papročiai ir kraštovaizdis“, jame italų paveldosaugininkas ir vienas iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo projekto oficialių konsultantų dr. Markas Borela (Marco Borella) pristatė žymiausius medžioklės dvarų pavyzdžius Italijoje. Renginio partneriai: Italų kultūros institutas, Lietuvos dailės muziejus, Lietuvos Respublikos Seimas. 2013 m. liepos 6 d. vyko Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atidarymo iškilmės. Dieną svečius džiugino integruota vizualinė, muzikinė, literatūrinė ir koncertinė programa, joje dalyvavo Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, choras „Jauna muzika“, atlikėjai Veronika Povilionienė, Augustė Vedrickaitė, Vaidas Baumila, Petras Vyšniauskas ir Dominykas Vyšniauskas. Renginį tiesiogiai transliavo LRT televizija. Vakare Valdovų rūmų muziejaus Didžiajame kieme skambėjo iškilmingas teatralizuotas koncertas „Opera atsiveria Valdovų rūmuose“. Beveik 400 metų operos kelio istoriją papasakojo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistai, orkestras, choras, senosios muzikos atlikėjai, šokėjai, aktoriai Olita Dautartaitė ir Aidas Matutis. Teatralizuoto koncerto bendraorganizatoris – Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras.

LIETUVOS PIRMININKAVIMO EUROPOS SĄJUNGOS TARYBAI RENGINIAI 2013 m. liepos 4–gruodžio 13 d. Valdovų rūmų muziejus Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai laikotarpiu buvo pasirinktas kaip puikus objektas, kurio erdvės tinka reprezentaciniams susitikimams ir renginiams. Nuo liepos iki gruodžio Valdovų rūmų muziejuje įvyko 40 šia proga organizuotų aukščiausio lygio ir kiek žemesnio rango reprezentacinių renginių bei susitikimų. Aukščiausio lygio reprezentaciniai renginiai, vykę Valdovų rūmų muziejaus Didžiojoje renesansinėje menėje, I ir II antikamerose, III manieristinėje antikameroje, taip pat Didžiajame kieme, buvo šie: liepos 8 d. – sveikatos apsaugos ministrų reprezentacinis renginys, liepos 16 d. – aplinkos ministrų reprezentacinis renginys, liepos 18 d. – teisingumo ir vidaus reikalų ministrų susitikimas, liepos 22 d. – ūkio ministrų reprezentacinis renginys, rugpjūčio 28 d. – Bendrųjų reikalų tarybos ministrų susitikimo reprezentacinis renginys, rugsėjo 5 d. – neformalus gynybos ministrų susitikimas, rugsėjo 6 d. – neformalus užsienio reikalų ministrų susitikimas, rugsėjo 9 d. – žemės ūkio ministrų susitikimo reprezentacinis renginys, rugsėjo 13 d. – finansų ministrų reprezentacinis renginys, rugsėjo 15 d. – susisiekimo ministrų reprezentacinis renginys, rugsėjo 19 d. – energetikos ministrų susitikimas, spalio 1 d. – ministrų, atsakingų už kultūrą ir sportą, reprezentacinis renginys. Vienas pačių svarbiausių su Lietuvos pirmininkavimu Europos Sąjungos Tarybai susijusių reprezentacinių renginių vyko spalio 9 d., kai Valdovų rūmų muziejuje lankėsi ir priėmimą organizavo Danijos kronprincas Frederikas. Neabejotinai pats svarbiausias to-

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

137

kio tipo renginys vyko lapkričio 28 d., kai į Rytų partnerystės viršūnių susitikimą atvyko 24 Europos valstybių vadovai, tarp jų Vokietijos kanclerė Angela Merkel, Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Deividas Kameronas (David Cameron), Europos Komisijos prezidentas Žozė Manuelis Barozu (José Manuel Barroso), Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius, Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Taip pat vyko 21 ekspertinio lygio susitikimas ir reprezentacinis renginys: liepos 17 d. – Europos ir Lotynų Amerikos parlamentinės asamblėjos reprezentacinė vakarienė, spalio 8 d. – Europos Sąjungos šalių protokolo vadų susitikimas, spalio 10 d. – Europos Sąjungos šalių aukščiausiųjų audito institucijų reprezentacinis renginys, taip pat įvairių konferencijų atidarymo vakarinės dalys, pavyzdžiui, rugsėjo 25 d. organizuota Lietuvių kalbos instituto gala vakarienė po konferencijos „Vienovė per įvairovę: Europos Sąjungos kalbų ir kultūrų raidos politiniai ir socialiniai aspektai“ arba lapkričio 21 d. Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijos koordinuotas reprezentacinis renginys, skirtas konferencijai „Moterys moksle“ atidaryti. Šie renginiai neapsiėjo be kultūrinių programų, neretai svečiai su Valdovų rūmų muziejumi ir Lietuvos istorija būdavo supažindinami per trumpas ekskursijas, o vakarinėse renginių dalyse skambėdavo senoji ar klasikinė muzika, buvo pristatomi Renesanso ir Baroko šokiai. 2013 m. rugpjūčio 9 d. Valdovų rūmų muziejaus Didžiajame kieme vyko VšĮ „Kristupo festivalis“ organizuotas koncertas „Flamenko – jausmų korida“. Koncerte pasirodė Karlosas ~ Pinjana (Carlos Pinana) ir grupė (Ispanija). Programoje – flamenko muzika ir šokis. 2013 m. rugpjūčio 27 d. Valdovų rūmų muziejaus Didžiojoje renesansinėje menėje vyko Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos 88 sezono pristatymo renginys.

RENGINIŲ CIKLAS „OPEROS DIENA VALDOVŲ RŪMUOSE“ 2013 m. rugsėjo 7 d. minint pirmosios operos „Elenos pagrobimas“ Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose pastatymą, Valdovų rūmų muziejus plačiąją visuomenę kvietė Operos dieną švęsti muziejuje ir pasiūlė keturis žanriniu požiūriu skirtingus kultūros renginius, jie buvo sujungti į bendrą programą ir pavadinti „Operos diena Valdovų rūmuose“. Su Lietuvos muzikos ir teatro akademija surengta vieša profesoriaus iš Italijos Dinko Fabriso (Dinko Fabris) paskaita „Dvi Neapolio operos karalienės: nuo „Didonės“ (1650) iki „Partenopės“ (1725)“. Taip pat minint Operos dieną pristatyta naujausia Valdovų rūmų muziejaus išleista knyga – Mikelės Bjankio (Michele Bianchi, slap. Alberto Vimina) „Opera „Varžybos“. Tai Lietuvoje nelabai žinomam turnyrinės operos žanrui skirta knyga. Jos sutiktuvėse dalyvavo knygos sudarytojas prof. Gvidas Mikelinis (Guido Michelini), vertėja Birutė Žindžiūtė-Mikelini (Michelini), muzikologė prof. Jūratė Trilupaitienė, muzikologė dr. Aleksandra Pister, filologas dr. Dainius Būrė. Prieš pristatant baigiamąjį Operos dienos renginį – „Vaidinimą apie Robeną ir Marijoną“ (Le Jeu de Robin et Marion),

138

ansamblio „Micrologus“ vadovė Patricija Bovi (Patrizia Bovi, Italija) dovanojo viešą paskaitą, joje apžvelgė kūrinio kultūrinį kontekstą, apibūdino jo meninę vertę ir atlikimo ypatumus. Po paskaitos Didžiojoje renesansinėje menėje surengtas koncertas – pastoralinė muzikinė drama „Vaidinimas apie Robeną ir Marijoną“. Muzikinio vaidinimo autorius – Adomas Alietis (Adam de la Halle, apie 1237–apie 1288). Šis veikalas muzikos istorijoje laikomu pirmuoju sceniniu muzikiniu kūriniu – ankstyviausiomis operos arba operetės ištakomis. Pastoralinę muzikinę dramą atliko ansamblis „Micrologus“ (Italija, Prancūzija), laikomas vienu ryškiausių šios srities muzikos atlikimo pionierių. Šiuo koncertu buvo užbaigta operos gimimo Lietuvoje diena, Valdovų rūmų muziejuje švenčiama rugsėjo 4-ąją. Koncertas surengtas su tarptautiniu senosios muzikos festivaliu „Banchetto musicale“. Iš viso renginiuose apsilankė 560 lankytojų.

RENGINIŲ CIKLAS „XVI A. SKRYNUTĖS LOBIAI“ 2013 m. rugsėjo 12–gruodžio 14 d. vyko tarptautinė paroda „Jadvygos Jogailaitės brangenybių skrynutė. Šedevras iš Valstybinio Ermitažo rinkinių“. Jos metu vyko renginių ciklas „XVI a. skrynutės lobiai“, jis papildė parodos turinį ir supažindino su Renesanso epochos juvelyrikos menu bei kultūra. Rugsėjo 12 d. vyko parodos atidarymas, jį tiesiogiai transliavo televizija „LRT kultūra“. Svečiai turėjo galimybę pirmi susipažinti su Jadvygos Jogailaitės brangenybių skrynute, pasiklausyti Renesanso kūrinių, atliekamų choro ir konsorto „Brevis“, taip pat Sankt Peterburgo Valstybinio Ermitažo (Rusija) atstovės ir kitų svečių bei rėmėjų kalbų. Spalio 5 d. Lankytojų vestibiulio auditorijoje buvo galima nemokamai susipažinti su Jadvygos Jogailaitės skrynute ir jos istorija klausant Valdovų rūmų muziejaus direktoriaus dr. Vydo Dolinsko paskaitos šia tema. Spalio 12 d. Lankytojų vestibiulio auditorijoje pristatytas ir parodytas čekų režisieriaus Petro Rutnerio (Petr Ruttner) dokumentinis filmas „Jogailaičių Europa“, kuriame pristatytos Jogailaičiams priklausiusios rezidencijos. Šis filmas vėliau rodytas kiekvieną savaitgalį aptariamo renginių ciklo metu. Filmo peržiūrų bendraorganizatorė – Čekijos Respublikos ambasada Lietuvoje. Šią dieną taip pat buvo galima pasiklausyti istoriko Eimanto Gudo paskaitos „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų dinastiniai ryšiai: vedybinės politikos kryptys“, kurioje buvo kalbama apie XIII–XVIII a. Lietuvos valdovų šeimų vedybinius dinastinius ryšius, sujungusius juos su daugeliu Europos valdančiųjų giminių. Spalio 22 d. vilniečiai ir miesto svečiai buvo kviečiami į Valdovų rūmų muziejų sutikti knygos „Lietuvos istorija“ penkto tomo „Veržli Naujųjų laikų pradžia. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė 1529–1588 m.“ Pristatydami knygą apie Renesanso epochą ir Lietuvos statutų politinę bei kultūrinę aplinką kalbėjo istorikai prof. habil. dr. Jūratė Kiaupienė, doc. habil. dr. Ingė Lukšaitė, prof. habil. dr. Antanas Tyla, dr. Jolanta Karpavičienė, dr. Rimantas Miknys, dr. Saulius Žukas. Renginį vedė dr. Ramunė Šmigelskytė-Stukienė.

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

Spalio 26 d. istorikas Eimantas Gudas Lankytojų vestibiulio auditorijoje pasakojo apie Jogailaičių ir Habsburgų dinastinius ryšius paskaitoje „Habsburgaitės ir Jogailaičiai: kultūrų sankirtos“. Spalio 29 d. Valdovų rūmų muziejaus Didžiojoje renesansinėje menėje vyko „Istorikių pokalbis apie moterį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijoje“. Istorikės prof. dr. Irena Valikonytė, dr. Jolita Sarcevičienė ir dr. Jolanta Karpavičienė lankytojams pasakojo apie moters reikšmę ir padėtį XVI a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, taip pat buvo aptarta Jadvygos Jogailaitės gyvenimo istorija. Lapkričio 6 d. muziejaus lankytojai galėjo susipažinti su Renesanso juvelyrikos meno tradicijomis ir šiuolaikinės juvelyrikos principais „Auksakalių gildijos“ vadovės, juvelyrės Marytės Gurevičienės paskaitoje „Renesanso ir šių dienų paralelės juvelyrikoje“. Lapkričio 14 d. svečias iš Lenkijos, vienas žymiausių Lenkijos ir Vidurio Europos senosios auksakalystės tyrinėtojų, Krokuvos Vavelio karališkosios pilies Auksakalystės rinkinio saugotojas Dariušas Novackis (Dariusz Nowacki) viešoje paskaitoje kalbėjo apie Niurnbergo auksakalystės meną Jogailaičių dvaro aplinkoje, kurioje ir gimė įstabioji brangenybių skrynutė. Lapkričio 15 d. Valdovų rūmų muziejaus lankytojai buvo pakviesti į dar vieną paskaitą „Jogailaičių dinastijos valdovų papuošalai ir Jadvygos Jogailaitės skrynutę dabinančios brangenybės“, kurią skaitė viešnia iš Krokuvos Vavelio karališkosios pilies dr. Magdalena Pivocka (Magdalena Piwocka). Ši mokslininkė, ilgametė Vavelio Tekstilės rinkinio saugotoja, supažindino renginio svečius su karališkųjų papuošalų subtilybėmis, prabanga ir simboliais. Gruodžio 3 d. sulaukėme Valstybinio Ermitažo Vakarų Europos ir Rusijos juvelyrikos meno rinkinių ilgametės saugotojos ir kuratorės dr. Olgos Kostiuk paskaitos „Valstybinio Ermitažo Brangenybių galerija: per šimtmečius sukaupti Europos juvelyrikos turtai“. Kokiomis aplinkybėmis neįkainojamas meno šedevras – Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Senojo užsakymu Niurnberge dukteriai Jadvygai tuoktuvių proga sukurtas įstabus kūrinys – pateko į vieną žinomiausių pasaulio muziejų? Kokiomis juvelyrikos meno vertybėmis didžiuojasi Valstybinis Ermitažas, pasaulio muziejų reitinguose įtraukiamas į pirmą penketuką? Kokias istorijos įdomybes mena Brangenybių galerijos eksponatai, pristatantys įvairių šalių kultūrą ir skirtingų kultūros epochų meninę stilistiką? Į šiuos ir kitus klausimus atsakė dr. O. Kostiuk. Gruodžio 12 d. vyko parodos ir renginių ciklo uždarymo koncertas „Kotrynos Jogailaitės muzikinė skrynutė“. XVI a. muzikinę kultūrą Jogailaičių dinastijos valdovų dvare pristatė Krokuvos Vavelio karališkosios pilies senosios muzikos ansamblis „Floripari“ ir senojo šokio trupės „Sotto le Stelle“ nariai. Gruodžio 14 d. vyko Jadvygos Jogailaitės brangenybių skrynutės išlydėtuvės. Šią dieną kelis kartus muziejaus direktorius dr. Vydas Dolinskas skaitė paskaitą „Jadvygos Jogailaitės skrynutė ir jos istorija“. Paskutinį kartą buvo rodomas filmas „Jogailaičių Europa“. 2013 m. rugsėjo 28 d. Valdovų rūmų muziejaus Didžiojoje renesansinėje menėje vyko senosios muzikos festivalio

VOLUMEN

III

„Banchetto musicale“ uždarymo koncertas. Pirmoje dalyje pavadinimu „Il bianco e dolce cigno“ choras ir konsortas „Brevis“ atskleidė XVI a. madrigalų šedevrų grožį – tuomet šis žanras Vakarų Europoje buvo pasiekęs populiarumo viršūnę. Antroje dalyje „Ande el baile!“ ansamblis „Villancico“ (Švedija) bei choras ir konsortas „Brevis“ suvienijo jėgas ir pristatė Lotynų Amerikos Renesanso, taip pat Baroko muziką bei šokius. 2013 m. spalio 5 d. vyko Šv. Kazimiero ordino bareljefinės šv. Kazimiero lentos iškilmingas perdavimas Valdovų rūmų muziejui. Dalyvavo ir Šv. Kazimiero ordino svečiai iš Italijos: ordino magistras Filipas Marija Pelegrinis (Filippo Maria Pellegrini), Maltos ordino baronas Paolas Kalabro (Paolo ` ir kt. Calabro) 2013 m. spalio 5 d. Didžiojoje renesansinėje menėje surengtas Šv. Kristoforo orkestro sezono pradžios koncertas. Vilniaus miesto savivaldybės Šv. Kristoforo kamerinis orkestras (meno vadovas ir dirigentas Donatas Katkus) atliko Volfgango Amadėjaus Mocarto (Wolfgang Amadeus Mozart), Liudvigo van Betoveno (Ludwig van Beethoven), Edvardo Elgaro (Edward Elgar) kūrinius. Dirigavo Adrija Čepaitė. Renginio partneris – Valdovų rūmų muziejus. 2013 m. spalio 19 d. jaunasis istorikas Eduardas Budrys pakvietė lankytojus į paskaitą „Tarp išgyvenimo, nuodėmės ir šventumo. Aklumas Viduramžiais ir ankstyvojo Renesanso epochoje“ Lankytojų vestibiulio auditorijoje. Čia buvo galima išgirsti apie Viduramžiais ir Renesanso laikotarpiu gyvenusių neįgaliųjų kasdienybę, integravimąsi į to meto visuomenę, apie „pramogų verslą“ ir mitus, susijusius su aklaisiais. 2013 m. spalio 24 d. su Lietuvos muzikos ir teatro akademija surengtas koncertas „Vivat Verdi!“, skirtas Džuzepės Verdžio (Giuseppe Verdi) 200-osioms gimimo metinėms bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijos 80 metų sukakčiai paminėti. Renginyje iškilmingai pasirašyta Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bei Valdovų rūmų muziejaus bendradarbiavimo sutartis. Arijas, duetus, ansamblius, chorus iš Dž. Verdžio operų „Traviata“, „Falstafas“, „Don Karlas“, „Kaukių balius“, „Trubadūras“, „Otelas“, „Simonas Bokanegra“, „Rigoletas“, „Likimo galia“ ir „Nabukas“ atliko Lietuvos muzikos ir teatro akademijos simfoninis orkestras (vadovas Martynas Staškus), Lietuvos muzikos ir teatro akademijos mišrusis choras (vadovai doc. Dainius Puišys, prof. Jurijus Kalcas, doc. Gintautas Venislovas) bei solistai Lina Dambrauskaitė, Kasparas Damulis, Elzita Girčytė, Karolina Glinskaitė, Justas Girstukas, Erikas Klincevičius, Nelė Kovalenkaitė, Simona Liamo, Aistė Pilibavičiūtė, Ilona Pliavgo, Gintarė Ramanauskaitė, Joana Stanelytė, Rokas Šveisteris, Antanas Zakarauskas, dirigentas Martynas Staškus. 2013 m. lapkričio 9 d. ilgametis Feraros universiteto (Italija) profesorius Džovanis Ričis (Giovanni Ricci) Didžiojoje renesansinėje menėje vilniečiams ir miesto svečiams paskaitoje „Valdovo mirtis ir laidotuvės Europos dvaruose Renesanso epochoje“ analizavo etapus, kaip valdovas tapdavo mirusiuoju: valdovo agoniją, mirtį, kūno paruošimą laidotuvėms, valdovo širdies kultą, budėjimą prie mirusiojo kūno, laidotuvių ceremoniją, laidojimą, gedulą, jo būdus ir formas. 2013 m. lapkričio 15 d. Valdovų rūmų muziejuje surengtas iškilmingas Vilniaus dailės akademijos Senato posėdis,

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

139

skirtas akademijos 220 metų jubiliejui. Renginyje Lietuvos dailės muziejaus direktoriui Romualdui Budriui įteiktos Vilniaus dailės akademijos garbės profesoriaus regalijos. 2013 m. lapkričio 21 d. Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulio auditorijoje vyko Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus organizuota konferencija – tarptautinė apskrito stalo diskusija „Oginskių kultūros kelias 2013-3“. Daugiausia dėmesio skirta Mykolo Kleopo Oginskio asmenybei. Konferencijoje dalyvavo muziejininkai ir istorikai iš visos Lietuvos. Pranešimus skaitė paveldosaugininkai, kultūros istorikai ir institucijų, atsakingų už kultūros politiką bei paveldosaugą, atstovai. 2013 m. lapkričio 22 d. Valdovų rūmų muziejuje paminėta Lietuvos kariuomenės diena. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos organizuotame renginyje, skirtame tik kariškiams, apdovanoti labiausiai nusipelnę kariai, skambėjo Lietuvos kariuomenės orkestro atliekami kūriniai. 2013 m. gruodžio 5 d. Didžiojoje renesansinėje menėje šurmuliavo Pramonininkų konfederacijos kviestiniai svečiai. Šios organizacijos reprezentaciniame renginyje buvo pasidžiaugta metiniais rezultatais ir laimėjimais. Susirinkę svečiai susipažino su Valdovų rūmų muziejumi, klausėsi senosios muzikos ir grožėjosi autentiškais šokiais. 2013 m. gruodžio 6 d. į Valdovų rūmų muziejų savo svečius kvietė Lietuvos advokatūros organizacija, švenčianti savo 95 metų jubiliejų. Iš įvairių Lietuvos miestų ir miestelių atvyko per 500 žmonių. Jubiliejinį renginį jie pradėjo ekskursijomis po Valdovų rūmų muziejaus ekspozicijas. 2013 m. gruodžio 10 d. vyko operos „Everardas II – Lietuvos karalius“ premjera. Dirigentas ir Niujorko operos bendruomenės meno vadovas Aleksis Sorijanas (Alexis Soriano) Madrido karališkajame archyve rado 1782 m. pastatytą operą „Everardas II – Lietuvos karalius“ ir su režisiere Aiste Ptakauske pastatė ją Vilniuje. Teatralizuota koncertinio operos pastatymo programa pakartota gruodžio 11 dieną. Vaidmenis atliko solistai Tomas Povilionis, Diana Tiškovaitė, Nora Petročenko, Viktoras Gerasimovas, Ilona Pliavgo. Muziką atliko orkestras „Vilnius sinfonietta“. Šis projektas įgyvendintas VšĮ „Kultino“ iniciatyva. 2013 m. gruodžio 16 d. savo šventinį renginį Valdovų rūmų muziejuje organizavo Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacija. Žinomiausių Lietuvos viešbučių ir restoranų vadovai turėjo galimybę susipažinti su Renesanso ir Baroko šokiais bei muzika, atliekamais ansamblio „Banchetto musicale“.

140

KONCERTŲ CIKLAS „KALĖDOS VALDOVŲ RŪMUOSE“ Kiekvienais metais rengiamų metus palydinčių koncertų tradicija 2013-aisiais tapo ciklu „Kalėdos Valdovų rūmuose“ ir vilniečiams bei miesto svečiams gruodžio 27–31 d. pasiūlė keturis šventinius koncertus. Gruodžio 27 d. vykusiame koncerte „Concerto grosso“ Georgo Frydricho Hendelio (Georg Friedrich Händel) ir Antonijaus Vivaldžio (Antonio Vivaldi) kūrinius atliko Vilniaus miesto Šv. Kristoforo kamerinis orkestras (meno vadovas ir dirigentas Donatas Katkus), kamerinis choras „Jauna muzika“ (meno vadovas ir dirigentas Vaclovas Augustinas), solistės Asta Krikščiūnaitė ir Nora Petročenko. Gruodžio 29 d. XVII ir XVIII a. ispanų bei italų kompozi~ torių Chuano Aranjeso (Juan Aranés), Mateo Romero (Mateo Romero), Oracijaus Gačio (Orazio Giaccio), Klaudijaus Monteverdžio (Claudio Monteverdi), Džovanio Kapsbergerio (Giovanni Kapsberger), Andrėjos Falkonerio (Andrea Falconieri), Džulijaus (Gulio) ir Frančeskos Kačinių (Francesca Caccini), Tarkvinijaus Merulos (Tarquinio Merula) ir kitų kompozitorių kūrinius koncerte „Ugningoji čakona“ atliko senosios muzikos atlikėjai Renata Dubinskaitė ir Saulė Šerytė (mecosopranai), Ieva Baublytė (išilginės fleitos, gotikinė arfa), Rima Švėgždaitė (barokinis smuikas), Jonas Kublickas (liutnia), Andrius Masilionis (flamenko gitara), Roma Jaraminaitė (barokinė violončelė), Vaiva Eidukaitytė-Storastienė (klavesinas), Adas Gecevičius (mušamieji instrumentai) ir senojo šokio ansamblis „Festa cortese“. Gruodžio 30 d. koncerte „Fortepijono garsų elegancija“ pristatytas tik prieš mėnesį atvežtas 2013 m. Valdovų rūmų muziejaus įsigytas „Fazioli“ koncertinis fortepijonas. Jo galimybes publikai demonstravo Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė prof. Mūza Rubackytė, padedama Lietuvos kamerinio orkestro. Koncerto programoje skambėjo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir Frederiko Šopeno (Fryderyk Chopin) kūriniai. Baigiamasis koncertų ciklo akordas – gruodžio 31 d. koncertas, kurį atliko kamerinis choras „Brevis“, diriguojamas Gintauto Venislovo, ir scenos draugai – Darius Stabinskas, Vilimas Norkūnas, Ieva Baublytė, Linas Rimša ir kt. Programoje skambėjo monumentalios Baroko kompozicijos ir šiuolaikinių lietuvių kompozitorių kūriniai chorui.

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

PRANEŠIMAI, PRISTATYMAI, KONFERENCIJOS 2012 m. vasario 14 d. Krokuvoje (Lenkija) vykusioje antrojo Lenkijos istoriją tyrinėjančių užsienio istorikų kongreso mokslinėje sesijoje „Krokuva – Vidurio Europos miesto mitas ir modelis“ („Kraków – mit i model miasta środkowoeuropejskiego“) Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų direktoriaus pavaduotoja dr. Jolanta Karpavičienė skaitė pranešimą „Krokuva– Vilnius. Magdeburgo teisės miestų europinėje šeimoje“ („Kraków– Wilno. W europejskiej rodzinie miast prawa magdeburskiego“). 2012 m. balandžio 3 d. Vilniuje vykusioje konferencijoje „Šiuolaikinis istorijos mokymas(is)“ Valdovų rūmų muziejaus Edukacijos grupės vyresnioji muziejininkė Vida Kaunienė skaitė pranešimą „Lietuvos ir Europos paveldo klodai Vilniaus širdyje. Edukacinės programos“. 2012 m. balandžio 3–4 d. Prahoje (Čekija) vykusioje konferencijoje „Forum archaeologiae postmediaevalis“ Valdovų rūmų muziejaus Archeologijos grupės vyresnysis muziejininkas dr. Povilas Blaževičius skaitė pranešimą „Žaislų ir žaidėjų socialinio statuso ryšys“ („The Toys – a Link to the Social Status of the Player“). 2012 m. balandžio 27 d. Pasvalio Mariaus Katiliškio viešojoje bibliotekoje Valdovų rūmų muziejaus Archeologijos grupės vyresnysis muziejininkas dr. Povilas Blaževičius skaitė pranešimą „Žaislų istorijos tyrimai, jų reikšmė ir perspektyvos“ ir pristatė Muziejaus leidinį „Seniausieji Lietuvos žaislai“. 2012 m. gegužės 9–12 d. Potsdame (Vokietija) vykusioje tarptautinėje mokslinėje dendrochronologų konferencijoje „Medžio rievės archeologijoje, klimatologijoje ir ekologijoje“ („TRACE: Tree Rings in Archeology, Climatology and Ecology“) Valdovų rūmų muziejaus Archeologijos grupės dendrochronologė dr. Rūtilė Pukienė skaitė pranešimą „Netradicinės medžių rūšys: istorinės juodalksnio (Alnus glutinosa) chronologijos sudarymas tiriant archeologinę medieną“ („Non-traditional Tree Species: Construction of Historic Alnus glutinosa Chronology from Archeological Timbers“). 2012 m. gegužės 18 d. Lietuvos muziejų asociacijos Rinkinių mokslinio tyrimo sekcijos XV konferencijoje ,,Lietuvos muziejai: nuo Dionizo Poškos Baublių iki Valdovų rūmų“ Valdovų rūmų muziejaus direktorius ir du specialistai pristatė tris pranešimus: Rinkinių apskaitos ir saugojimo skyriaus vedėjas Dalius Avižinis – „Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų Kultūros, meno ir istorijos fondas“, direktorius dr. Vydas Dolinskas – „Nuo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rinkinių iki Valdovų rūmų muziejaus“, Rinkinių apskaitos ir saugojimo skyriaus rinkinio saugotoja-tyrinėtoja Eglė Zaveckienė – „Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų Archeologijos rinkinys: istorija, kurią reikia prakalbinti“. 2012 m. birželio 21 d. Palermo Normanų rūmuose – Sicilijos autonominio regiono asamblėjoje (Italija) vykusiame kultūros vakareseminare „Palermo karališkieji rūmai ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai. Dviejų istorinių bei architektūrinių identitetų sąveika“ („Palazzo Reale di Palermo – Palazzo dei Granduchi di Lituania: Due identita´ storico-architettoniche a confronto“) Valdovų rūmų muziejaus direktorius dr. Vydas Dolinskas skaitė pranešimą italų kalba „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai: praeitis, atverta ateičiai“ („Il Palazzo dei Granduchi di Lituania. Un passato aperto al futuro“),

VOLUMEN

III

jame pristatyta Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų istorija, simbolinė objekto reikšmė, kultūrinių ir meninių ryšių su Italija tradicija. 2012 m. rugpjūčio 31–rugsėjo 1 d. Šventojoje vykusioje tarptautinėje mokslinėje Baltijos šalių dendrochronologų konferencijoje „Baltdendro 2012“ Valdovų rūmų muziejaus Archeologijos grupės dendrochronologė dr. Rūtilė Pukienė skaitė du pranešimus: „Naujas dendrochronologinių duomenų standartas TRiDaS“ („A New Dendrochronological Data Standard TriDaS“) ir su kolegomis dr. Alaru Lenelaidu (Alar Läänelaid), Šiordu van Dalenu (Sjoerd van Daalen) bei Mariu Zunde (Māris Zunde) – „Pušinės skulptūros „Jona ir banginis“ datavimas“ („Dating a Pine Sculpture of Jonah and Whale“). 2012 m. rugsėjo 13 d. Krokuvos miesto istorijos muziejuje (Lenkija) vykusiose tarptautinėse muziejininkų dirbtuvėse „Kaip kurti naraciją miesto muziejuje“ („Jak budować muzealną narrację w muzeum miejskim“) Valdovų rūmų muziejaus direktoriaus pavaduotoja dr. Jolanta Karpavičienė skaitė pranešimą „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai Vilniuje – muziejinės tradicijos modernus atgimimas“ („Der Palast der Großfürsten von Litauen – moderne Wiederherrstellung der musealen Tradition“). 2012 m. rugsėjo 14 d. antrajame Lenkijos istoriją tyrinėjančių užsienio istorikų kongrese Krokuvoje mokslinėje sesijoje „Krokuva – Vidurio Europos miesto mitas ir modelis“ („Kraków – mit i model miasta środkowoeuropejskiego“) Valdovų rūmų muziejaus direktoriaus pavaduotoja dr. Jolanta Karpavičienė skaitė pranešimą vokiečių kalba „Krokuva–Vilnius. Magdeburgo teisės miestų europinėje šeimoje“ („Krakau–Vilnius. In der europäischen Städtefamilie des Magdeburger Rechts“). 2012 m. rugsėjo 27–30 d. Pajūrio Egmonde (Nyderlandai) vykusioje tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Istorinės medienos naudojimas“ („Historical Wood Utilization“) Valdovų rūmų muziejaus Archeologijos grupės dendrochronologė dr. Rūtilė Pukienė skaitė pranešimą „Buksmedžio medienos naudojimas Viduramžių Vilniuje“ („The Use of Boxwood in Medieval Vilnius“). 2012 m. spalio 1–4 d. Kėtene (Vokietija) tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Iš Saksonijos-Anhalto į pasaulį. Saksų veidrodis kaip Europos teisės šaltinis“ („Von Sachsen-Anhalt in die Welt. Der Sachsenspiegel als europäische Rechtsquelle“) Valdovų rūmų muziejaus direktoriaus pavaduotoja dr. Jolanta Karpavičienė skaitė pranešimą „Saksų veidrodis Lietuvoje“ („Der Sachsenspiegel in Litauen“). 2012 m. spalio 4–5 d. Valdovų rūmų muziejuje vyko tarptautinė mokslinė konferencija „Lietuva–Lenkija–Švedija: Europos dinastinės jungtys ir istoriniai kultūriniai ryšiai“, skirta Jono Vazos ir Kotrynos Jogailaitės vestuvių 450 metų sukakčiai paminėti. Konferencijoje prelegentai skaitė 20 pranešimų, dalyvavo per 200 klausytojų. Konferencijos organizatoriai: Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Senovės ir vidurinių amžių istorijos katedra, Lietuvos istorijos instituto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos skyrius. 2012 m. spalio 11–14 d. Rygoje (Latvija) vykusioje pirmojoje Baltijos šalių miestų istorikų konferencijoje „Miestų istorija Baltijos šalyse: teoriniai aspektai ir aktualūs tyrimai“ („Urban History in the Baltic: Theoretical Aspects and Current Research“) Valdovų rūmų muziejaus direktoriaus pavaduotoja dr. Jolanta Karpavičienė skaitė pranešimą

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

141

vokiečių kalba „Miestų istorija Lietuvoje: tarp tradicijų ir inovacijų“ („Städtegeschichte Litauens: Traditionen und Innovationen“). 2012 m. spalio 18 d. Magdeburge (Lenkija) Valdovų rūmų muziejaus direktoriaus pavaduotoja dr. Jolanta Karpavičienė skaitė viešą paskaitą vokiečių kalba „Saksų veidrodis ir Magdeburgo miesto teisė: kultūriniai bei istoriniai ryšiai tarp Vidurio Vokietijos ir Lietuvos“ („Sachsenspiegel und Magdeburger Stadtrecht: kulturhistorische Verbindungen zwischen Mitteldeutschland und Litauen“). 2012 m. lapkričio 4–7 d. Malkocine (Lenkija) vykusioje konferencijoje „Vaikas ir vaikystė per archeologijos prizmę. Problemos ir tyrimo perspektyvos“ („The Child and Childhood in the Light of the Archaeology – Problems and Research Perspectives“) Valdovų rūmų muziejaus Archeologijos grupės vyresnysis muziejininkas dr. Povilas Blaževičius skaitė pranešimą „Kelios mintys apie žaislus kaip žaidėjo socialinio statuso indikatorius“ („Some Thoughts Regarding Toys as Indicator of Player’s Social Status“). 2012 m. lapkričio 7 d. Turine (Italija) vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Karališkosios medžioklės principai Europoje“ („Le Cacce reali nell’Europa dei Principi“) Valdovų rūmų muziejaus Renginių skyriaus kultūros renginių koordinatorė Austėja Brasiūnaitė skaitė pranešimą „Medžiojimo kultūra Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto dvare“ („Hunting Culture in the King’s of Poland and Grand Duke of Lithuania Sigismund Augustus Estate“). 2012 m. lapkričio 23 d. Bauskėje (Latvija) vykusioje tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Kuršo kunigaikštystės 450-osios metinės ir Bauskės pilies atgimimas“ („Kurzemes hercogistes 450 gadi un Bauskas pils atdzimšana“) Valdovų rūmų muziejaus specialistai pristatė tris pranešimus: Architektūros grupės administratorė-vyresnioji muziejininkė Rasa Abramauskienė – „Akmuo ir marmuras Vilniaus Žemutinės pilies valdovų rūmų fasaduose ir interjere“ („Камень и мрамор в фасадах и интерьерах дворца великих князей литовских Вильнюсского Нижнего замка“), direktorius dr. Vydas Dolinskas – „Kai kurie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Kuršo kunigaikštystės santykių aspektai XVI–XVIII amžiais“ („Некоторые аспекты отношений между Великим Княжеством Литовским и Герцогством Курляндским в XVI–XVIII в.в.“), vyriausioji fondų saugotoja Ėrika Striškienė – „Archeologinių radinių panaudojimas atkuriant Vilniaus Žemutinės pilies kunigaikščių rūmų interjerą. XV–XVII a. krosnių ir grindų dangos rekonstrukcijos“ („Археологический материал в реконструкциях ннтерера Дворца великих князей литовских в Вильнюсе. Обзор израсцовых печей и полов из керамических плиток ХV–ХVII в.в.“). 2012 m. gruodžio 17 d. Vilniaus universiteto bibliotekos ir Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto rengtoje konferencijoje „SAVE 2012“ Valdovų rūmų muziejaus Rinkinių apskaitos ir saugojimo skyriaus rinkinio saugotojas-tyrinėtojas Mindaugas Kaminskas skaitė pranešimą „Valdovų rūmų muziejaus rinkinių mokslinių tyrimų informacinė sistema“. 2013 m. vasario 5 d. Valdovų rūmams skirtame kultūros vakare Vokietijos Federacinės Respublikos ambasados Lietuvoje rezidencijoje Vilniuje Valdovų rūmų muziejaus direktoriaus pavaduotoja dr. Jolanta Karpavičienė pristatė skaidrėmis iliustruotą pranešimą vokiečių kalba „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai: praeitis, atverta ateičiai“ („Der Palast der Großfürsten von Litauen: Zukunft der Vergangenheit“). 2013 m. kovo 14 d. Lietuvos Respublikos ambasadoje JAV Vašingtone Valdovų rūmų muziejui skirtame kultūros vakare muziejaus direktoriaus pavaduotoja dr. Jolanta Karpavičienė pristatė skaidrė-

142

mis iliustruotą pranešimą „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai – praeitis, atverta ateičiai“. 2013 m. kovo 26 d. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijoje Valdovų rūmų muziejaus direktoriaus pavaduotoja dr. Jolanta Karpavičienė pristatė skaidrėmis iliustruotą pranešimą „Diplomatinis protokolas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje: ištakos ir sklaida“. 2013 m. balandžio 23 d. Lietuvos muziejų asociacijos Rinkinių mokslinio tyrimo sekcijos organizuotoje konferencijoje „Muziejų daugiafunkciškumas: galimybės ir problemos“, vykusioje Šiaulių „Aušros“ muziejuje, Rinkinių apskaitos ir saugojimo skyriaus vedėjas Dalius Avižinis skaitė pranešimą „Kaip muziejui neprarasti savo pirminės funkcijos“. 2013 m. gegužės 14 d. Valdovų rūmų muziejaus direktoriaus pavaduotoja dr. Jolanta Karpavičienė tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Magdeburgo teisės kelias: istoriniai ir dabarties ryšiai tarp Europos miestų“ (Vilnius), organizuotoje Vilniaus universiteto, Užsienio reikalų ministerijos, Lietuvos savivaldybių asociacijos ir Valdovų rūmų muziejaus, skaitė skaidrėmis iliustruotą pranešimą „Magdeburgo teisė Lietuvoje“. 2013 m. birželio 27–28 d. Kaune, Vytauto Didžiojo universitete, vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Augalų įvairovės tyrimai dabar ir ateityje“ („Research of Plant Diversity. Present and Future“) Archeologijos grupės dendrochronologė dr. Rūtilė Pukienė skaitė pranešimą „Augalų anatomijos tyrimas ekonominės botanikos studijoms: Viduramžių meistrų naudotos sumedėjusių augalų rūšys“ („Investigation into Plant Anatomy for Economic Botany Research: Woody Plant Species Used by Medieval Craftsmen“). 2013 m. rugsėjo 4–8 d. Pilzene (Čekija) Archeologijos grupės vyresnysis muziejininkas dr. Povilas Blaževičius dalyvavo 19-ame metiniame Europos archeologų asociacijos suvažiavime-konferencijoje. Su bendraautoriais Ryčiu Jonaičiu ir Šarūnu Jataučiu pristatė stendinį pranešimą „Kur slepiasi Viduramžių vaikai?“ („Where Do Medieval Children Hide?“). 2013 m. rugsėjo 12–gruodžio 15 d. vykusios parodos „Jadvygos Jogailaitės brangenybių skrynutė. Šedevras iš Valstybinio Ermitažo rinkinių“ metu suorganizuotame „Gyvosios parodos“ 14 kultūrinių renginių cikle „XVI a. skrynutės lobiai“ Valdovų rūmų muziejaus darbuotojai pristatė tris pranešimus: muziejaus direktorius dr. Vydas Dolinskas spalio 5 ir gruodžio 14 d. (iš viso tris kartus) skaitė pranešimą „Jadvygos Jogailaitės skrynutė ir jos istorija“, Mokslinių tyrimų centro istorikas-vyresnysis muziejininkas Eimantas Gudas spalio 12 d. skaitė pranešimą „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų dinastiniai ryšiai: vedybinės politikos kryptys“, o spalio 26 d. – „Habsburgaitės ir Jogailaičiai: kultūrų sankirtos“. 2013 m. spalio 7 d. Valdovų rūmų muziejaus direktorius dr. Vydas Dolinskas Kaliningrado (Rusijos Federacija) miesto bibliotekoje vykusiame renginyje-diskusijoje „Miesto erdvė: architektūra, kultūrinis kraštovaizdis, istoriniai kontekstai ir komfortas“ („Городское пространство: архитектура, культурный ландшафт, исторические контексты и комфортность“) rusų kalba pristatė Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų raidą, istorinius ryšius su Karaliaučiumi, Valdovų rūmų atkūrimo idėją, projektą ir muziejaus veiklą. 2013 m. spalio 11 d. Kauno miesto muziejuje Lietuvos muziejų asociacijos surengtame seminare „Baltijos muzeologijos mokyklos patirtys ir pamokos 2013“ Rinkinių apskaitos ir saugojimo skyriaus rinkinio saugotoja-tyrinėtoja Milda Samulionytė su bendraautore Aiste Žvinyte perskaitė pranešimą „Paveldo bendruomenės: apibrėžimas ir struktūra“.

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

VALDOVŲ RŪMŲ MUZIEJAUS DARBUOTOJŲ PARENGTI IR PUBLIKUOTI STRAIPSNIAI 2011 M. PAPILDYMAS 1. Zaveckienė E. „A Bracelet from the Lands of the Golden Horde Found in the Palace of the Grand Dukes of Lithuania“, bendraaut. I. Rėklaitytė, B. Boloix-Gallardo, in: Archaeologia Baltica, 2011, Nr. 16, p. 104–109.

10. Бугис П. „Корды из раскопок Вильнюсского замка“, in: Краязнаўчые запiскi, в. 8 (Каралеўскiя вялiкакняжацкiя замкi на тэрыторыi Рэчы Паспалiтай. Матэрыялы мiжнароднай навуковай канферэнцыi), Гродна (Гродзенская друкарня), 2012, c. 86–93.

2012 M.

11. Dolinskas V. „Szymon Kossakowski. Dzieje jednej kariery“, in: Krakowskie Pismo Kresowe, r. 3 (2011), Kraków, 2012, s. 79–117.

1. Avižinis D. „Valuable Acquisitions for the Palace of the Grand Dukes of Lithuania“, in: The History and Collections of the Palace of the Grand Dukes of Lithuania, compilers D. Avižinis, V. Dolinskas, Ė. Striškienė, Vilnius, 2012 (second corrected and supplemented edition), p. 128–205.

12. Dolinskas V. „The Scandinavian Dimension in the Heart of Vilnius“, in: Best in Lithuania, No. 17, 2012, p. 84–87.

2. Avižinis D. „2011 m. muziejaus rinkinius papildžiusios vertybės“, in: Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, vol. 2: MMXI, comparavit G. Striška, Vilnae, MMXII, p. 58–63. 3. Avižinis D. „Atrandant Ukrainą iš naujo“, in: Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, vol. 2: MMXI, comparavit G. Striška, Vilnae, MMXII, p. 118–121. 4. Avižinis D. „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmams įsigytos ir dovanotos vertybės“, in: Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų istorija ir rinkiniai, sudarytojai D. Avižinis, V. Dolinskas, Ė. Striškienė, Vilnius, 2012 (antroji pataisyta ir papildyta laida), p. 128–205. 5. Avižinis D. „Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų Kultūros, meno ir istorijos fondas“, in: Lietuvos muziejų rinkiniai, Šiauliai, 2012, Nr. 11, p. 24–28. 6. Avižinis D. „Valdovų rūmų muziejaus XVI–XVII a. kabinetai“, in: Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, vol. 2: MMXI, comparavit G. Striška, Vilnae, MMXII, p. 359–362. 7. Blaževičius P. „Medžiokliniai, medžiojamieji ir naminiai paukščiai Vilniaus pilyje XIV–XVI a. naujausių tyrimų duomenimis“, bendraaut. S. Rumbutis, T. Zarankaitė, in: Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, vol. 2: MMXI, comparavit G. Striška, Vilnae, MMXII, p. 299–318. 8. Blaževičius P. „Žaislinis XIV a. pab.–XV a. pr. arbaletas iš Vilniaus Žemutinės pilies“, in: Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, vol. 2: MMXI, comparavit G. Striška, Vilnae, MMXII, p. 293–297. 9. Bugys P. „Pabaisko mūšio vietos žvalgymai“, in: Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2011 metais, vyriausiasis redaktorius G. Zabiela, 2012, Vilnius, p. 573–574.

VOLUMEN

III

13. Dolinskas V. „The Palace of the Grand Dukes of Lithuania: Historical Outline, Reconstruction, Exhibitions“, in: The History and Collections of the Palace of the Grand Dukes of Lithuania, compilers D. Avižinis, V. Dolinskas, Ė. Striškienė, Vilnius, 2012 (second corrected and supplemented edition), p. 6–35. 14. Dolinskas V. „Ukraina ir Lietuva, Lvovas, Luckas ir Vilnius. Kelios pastabos apie istorinius ryšius“, in: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų ir didikų portretai iš Ukrainos muziejų / Portraits of the Rulers and Magnates of the Grand Duchy of Lithuania from Museums in Ukraine / Портрети Великих князів і вельмoж Великого Князівства Литовського із українських музеїв, sudarytojai / compilers / упорядники V. Dolinskas, B. Verbiejūtė, Vilnius, 2012, p. 38–55 (vertimas į anglų kalbą p. 56–64, į ukrainų kalbą p. 65–73). 15. Dolinskas V. „Kai kurie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Kuršo kunigaikštystės santykių aspektai XVI–XVIII amžiais“, in: Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, vol. 2: MMXI, comparavit G. Striška, Vilnae, MMXII, p. 369–378. 16. Dolinskas V. „Kunigaikščiams Sapiegoms skirta paroda Vilniuje“, bendraaut. R. Budrys, in: Kryžiai yra dorybės ženklas, o Strėlė – pergalės... Sapiegos – valstybininkai, meno mecenatai ir kolekcininkai / The Crosses Stand for Virtue, the Arrow for Victory... The Sapiehas – Statesmen, Art Patrons and Collectors / Krzyże znaczą cnotę, a Strzała zwycięstwo... Sapiehowie – mężowie stanu, mecenasi sztuki i kolekcjonerzy, sudarytojai / compilers / opracowanie V. Dolinskas, B. Verbiejūtė, Vilnius, 2012, p. 12–14 (vertimas į anglų kalbą p. 15–17, į lenkų kalbą p. 18–20). 17. Dolinskas V. „Lietuvai skaudi garsiausio Ukrainos muziejininko Boriso Voznickio netektis“, in: Literatūra ir menas, 2012-06-01, Nr. 22 (3382), p. 25–26. 18. Dolinskas V. „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai: istorinės raidos bruožai, atkūrimas, ekspozicijos“, in: Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų istorija ir rinkiniai, sudarytojai D. Avižinis, V. Dolinskas, Ė. Striškienė, Vilnius, 2012 (antroji pataisyta ir papildyta laida), p. 6–35.

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

143

19. Dolinskas V. „Lietuvos valdovai ir didikai trumpam sugrįžo į Vilnių“, bendraaut. R. Budrys, in: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų ir didikų portretai iš Ukrainos muziejų / Portraits of the Rulers and Magnates of the Grand Duchy of Lithuania from Museums in Ukraine / Портрети Великих князів і вельмoж Великого Князівства Литовського із українських музеїв, sudarytojai / compilers / упорядники V. Dolinskas, B. Verbiejūtė, Vilnius, 2012, p. 24–29 (vertimas į anglų kalbą p. 30–33, į ukrainų kalbą p. 34–37). 20. Dolinskas V. „Najważniejsze rezydencje władców polskich i litewskich“, in: Best in Lithuania, No. 18, 2012, p. 48–51. 21. Dolinskas V. „Nuo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rinkinių iki Valdovų rūmų muziejaus“, in: Lietuvos muziejų rinkiniai, Šiauliai, 2012, Nr. 11, p. 8–19. 22. Dolinskas V. „Profesoriaus Stasio Abramausko (1927–1996) gimimo 85 metų sukakčiai“, in: Abramauskas S. Mūrinės statybos raida Lietuvoje XIII–XVI a., Vilnius, 2012, p. 7–9. 23. Dolinskas V. „Valdovų rūmų spartų užbaigimą remia iškiliausi Lietuvos kultūros, meno ir mokslo žmonės“, in: Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, vol. 2: MMXI, comparavit G. Striška, Vilnae, MMXII, p. 29–30. 24. Dolinskas V. „2011 metų Valdovų rūmų muziejaus gyvenimo kronika“, in: Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, vol. 2: MMXI, comparavit G. Striška, Vilnae, MMXII, p. 14–17. 25. Dolinskas V. Il Palazzo dei Granduchi di Vilnius. Presentazione a Palazzo dei Normanni giovedi’ 21 giugno 2012, Palermo, 2012. 26. Dolinskas V., Glemža L. „Vazų epochai skirta tarptautinė mokslinė konferencija ir jos medžiagos publikavimas“, in: Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, vol. 2: MMXI, comparavit G. Striška, Vilnae, MMXII, p. 152–153. 27. Gendrėnas G. „Edukacijos ir lankytojų centro veiklos bruožai 2011 m.“, in: Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, vol. 2: MMXI, comparavit G. Striška, Vilnae, MMXII, p. 70–71. 28. Gendrėnas G. „Edukacijos mokykla Lenkijoje“, in: Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, vol. 2: MMXI, comparavit G. Striška, Vilnae, MMXII, p. 116–117. 29. Glemža L. „1599 m. Velykų sąmyšis Vilniaus Žemutinėje pilyje“, bendraaut. R. Ragauskienė, in: Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, vol. 2: MMXI, comparavit G. Striška, Vilnae, MMXII, p. 211–229. 30. Kalėjienė J. „XIV a. diržo krepšys iš Vilniaus Žemutinės pilies archeologinių tyrimų“, in: Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, vol. 2: MMXI, comparavit G. Striška, Vilnae, MMXII, p. 284–291. 31. Kaminskas M. „Dresdeno tarptautinė vasaros menų akademija“, in: Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, vol. 2: MMXI, comparavit G. Striška, Vilnae, MMXII, p. 112–113. 32. Karpavičienė J. „The Palace of the Grand Dukes of Lithuania in Vilnius: Hidden Gold of Lithuania’s Past?“, in: Lithuanian Heritage, 2012 January–February, p. 12–15. 33. Karpavičienė J. „Didikai Sapiegos – valstybininkai ar sumanūs verslininkai. Kai valstybininkai tampa mecenatais ir kolekcininkais“, in: Veidas, 2012, Nr. 7, p. 59.

144

34. Karpavičienė J. „Kunigaikščių Sapiegų giminė – Lietuvos valstybės pareigūnų istorija“, in: Valstybė, 2012, Nr. 3 (59), p. 106–109. 35. Karpavičienė J. „Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė Europos teisinės kultūros erdvėje: istorijos diskursas“, in: Notariatas, 2012, Nr. 13, p. 19–24. 36. Karpavičienė J. „Moteris ir viešasis gyvenimas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“, in: Valstybė, 2012, Nr. 8 (64), p. 114–117. Str. taip pat paskelbtas pavadinimu „Klaidingas stereotipas, kad LDK laikais moterys buvo užguitos viešame gyvenime“, in: delfi.lt, 2012-08-15, http://www.delfi.lt/news/ daily/lithuania/klaidingas-stereotipas-kad-ldk-laikais-moterys-buvo-uzguitos-viesame-gyvenime.d?id=59318795 [žiūrėta 2013-09-21]. 37. Karpavičienė J. „Notariato kultūros raiška istorinės Lietuvos miestuose“, in: Lietuvos notariato istorija, sudarė J. Karpavičienė, Vilnius, 2012, p. 49–69. 38. Karpavičienė J. „Profesinė partnerystė: Valdovų rūmų muziejaus ir Krokuvos Vavelio karališkosios pilies specialistų mainai“, in: Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, vol. 2: MMXI, comparavit G. Striška, Vilnae, MMXII, p. 100–107. 39. Karpavičienė J. „Viešieji ryšiai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“, in: Valstybė, 2012, Nr. 4 (60), p. 118–121. 40. Karpavičienė J. „История соседних взаимосвязей возрождается в Дворце великих князей литовских“, in: Best in Lithuania, No. 16, 2012, p. 90–93. 41. Karpavičienė J., Šatevičiūtė G. „Muziejus ir visuomenė: kultūrinė komunikacija. Valdovų rūmų muziejaus kultūrinės veiklos 2009–2011 m. apžvalga“, in: Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, vol. 2: MMXI, comparavit G. Striška, Vilnae, MMXII, p. 85–98. 42. Kauklys E. „Valdovų rūmų muziejaus ir Varšuvos karališkosios pilies sutarties įgyvendinimas 2010–2011 metais“, in: Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, vol. 2: MMXI, comparavit G. Striška, Vilnae, MMXII, p. 108–111. 43. Mitrulevičiūtė D. „Tarptautinės ir nacionalinės parodos 2011 m.“, in: Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, vol. 2: MMXI, comparavit G. Striška, Vilnae, MMXII, p. 79–84. 44. Mitrulevičiūtė D. „Valdovų rūmų muziejaus tarptautiniai ryšiai 2011 m.“, in: Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, vol. 2: MMXI, comparavit G. Striška, Vilnae, MMXII, p. 72–78. 45. Ožalas E., Zaveckienė E. „XV a. gotikiniai plokštiniai kokliai ir jų radimvietės Vilniaus Žemutinėje pilyje“, in: Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, vol. 2: MMXI, comparavit G. Striška, Vilnae, MMXII, p. 328–345. 46. Pukiene R. „A New Dendrochronological Data Standard TRiDaS“, in: BALTDENDRO 2012. Materials of the 2nd International Conference of Baltic States Dendrochronologists, Šventoji, Lithuania, 30th August–2nd September, ed. A. Vitas, Kaunas, 2012, p. 20–21. 47. Pukienė R. „Dating a Pine Sculpture of Jonah and Whale“, bendraaut. A. Läänelaid, S. van Daalen, M. Zunde, in: BALT-

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

DENDRO 2012. Materials of the 2nd International Conference of Baltic States Dendrochronologists, Šventoji, Lithuania, 30th August–2nd September, ed. A. Vitas, Kaunas, 2012, p. 8–17. 48. Pukienė R. „Kauno pilies rytinis gynybinis griovys“, bendraaut. A. Žalnierius, A. Puškorius, in: Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2011 metais, vyriausiasis redaktorius G. Zabiela, 2012, Vilnius, p. 221–239. 49. Pukienė R. „Non-traditional Tree Species: Construction of Historic Alnus glutinosa Chronology from Archaeological Timbers“, in: TRACE: Tree Rings in Archaeology, Climatology and Ecology. Program and abstracts of the dendrosymposium 2012, May 09–12, Potsdam, Eberswalde, p. 38. 50. Pukienė R. „The Use of Boxwood in Medieval Vilnius“, in: The 2nd Archaeological and Historical Wood Utilisation Conference – 28–30 September 2012. Abstracts, Egmond, Netherlands, 2012, p. 10–11. 51. Striška G. „Mokslinių tyrimų centro veikla 2011 m.“, in: Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, vol. 2: MMXI, comparavit G. Striška, Vilnae, MMXII, p. 64–69. 52. Striškienė Ė. „Archaeological Finds at the Palace of the Grand Dukes of Lithuania“, in: The History and Collections of the Palace of the Grand Dukes of Lithuania, compilers D. Avižinis, V. Dolinskas, Ė. Striškienė, Vilnius, 2012 (second corrected and supplemented edition), p. 48–127. 53. Striškienė Ė. „Kafel płytowy z Pogonią–herbem Wielkiego Księstwa Litewskiego“, in: Europa Jagellonica 1386–1572: sztuka i kultura w Europie Środkowej za panowania Jagiellonów, pod red. nauk. J. Fajta, Warszawa, 2012, p. 38. 54. Striškienė Ė. „Kafel z herbem Królestwa Polskiego z cyfrą Zygmunta I Starego“, in: Europa Jagellonica 1386–1572: sztuka i kultura w Europie Środkowej za panowania Jagiellonów, pod red. nauk. J. Fajta, Warszawa, 2012, p. 38. 55. Striškienė Ė. „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų archeologiniai radiniai“, in: Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų istorija ir rinkiniai, sudarytojai D. Avižinis, V. Dolinskas, Ė. Striškienė, Vilnius, 2012 (antroji pataisyta ir papildyta laida), p. 48–127. 56. Uzorka M. „Lituanistinės vertybės didžiausiuose Rusijos Federacijos miestuose“, in: Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, vol. 2: MMXI, comparavit G. Striška, Vilnae, MMXII, p. 122–123. 57. Vaičiuvienė J. „Istorinės išsilavinimo sampratos paralelės“, in: Valstybė, 2012, Nr. 9 (65), p. 121–123. 58. Vaičiuvienė J. „Krzyże znaczą cnotę, a strzała zwycięstwo“, in: Best in Lithuania, No. 18, 2012, p. 46–47. 59. Vaičiuvienė J. „Lietuvos karybos istorijos atodangos“, in: Valstybė, 2012, Nr. 10 (66), p. 144–147. 60. Vaičiuvienė J. „Lietuvos valstybės tarnautojų ištakos“, in: Veidas, 2012, Nr. 27 (2012-07-02), p. 46–47. 61. Vaičiuvienė J. „Mecenatystė – išmintingųjų privilegija“, in: Valstybė, 2012, Nr. 6 (62), p. 114-117. 62. Vaitekūnaitė I. „Valdovų rūmų muziejaus bibliotekos veikla 2011 m.“, in: Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, vol. 2: MMXI, comparavit G. Striška, Vilnae, MMXII, p. 99.

VOLUMEN

III

63. Valatkevičienė R. „Brangakmeniai, rasti per Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų archeologinius tyrimus“, bendraaut. V. Kisielienė, M. Čebatariūnas, in: Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, vol. 2: MMXI, comparavit G. Striška, Vilnae, MMXII, p. 348–357. 64. Zaveckienė E. „Baltijos muzeologijos mokyklos Taline apžvalga“, in: Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, vol. 2: MMXI, comparavit G. Striška, Vilnae, MMXII, p. 114–115. 65. Zaveckienė E. „Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų archeologijos rinkinys: istorija, kurią reikia prakalbinti“, in: Lietuvos muziejų rinkiniai, Šiauliai, 2012, Nr. 11, p. 20–23.

EKSPONATŲ APRAŠAI 1. Avižinis D. „D[vi] Aurelii Augustini...“, in: Kryžiai yra dorybės ženklas, o Strėlė – pergalės... Sapiegos – valstybininkai, meno mecenatai ir kolekcininkai / The Crosses Stand for Virtue, the Arrow for Victory... The Sapiehas – Statesmen, Art Patrons and Collectors / Krzyże znaczą cnotę, a Strzała zwycięstwo... Sapiehowie – mężowie stanu, mecenasi sztuki i kolekcjonerzy, sudarytojai / compilers / opracowanie V. Dolinskas, B. Verbiejūtė, Vilnius, 2012, p. 485. 2. Avižinis D. „Kabinetas, nežinomas autorius, Lietuva, XVII a.“, in: Kryžiai yra dorybės ženklas, o Strėlė – pergalės... Sapiegos – valstybininkai, meno mecenatai ir kolekcininkai / The Crosses Stand for Virtue, the Arrow for Victory... The Sapiehas – Statesmen, Art Patrons and Collectors / Krzyże znaczą cnotę, a Strzała zwycięstwo... Sapiehowie – mężowie stanu, mecenasi sztuki i kolekcjonerzy, sudarytojai / compilers / opracowanie V. Dolinskas, B. Verbiejūtė, Vilnius, 2012, p. 472. 3. Avižinis D. „Konsolė, nežinomas autorius, Italija, Toskana, XVII a.“, in: Kryžiai yra dorybės ženklas, o Strėlė – pergalės... Sapiegos – valstybininkai, meno mecenatai ir kolekcininkai / The Crosses Stand for Virtue, the Arrow for Victory... The Sapiehas – Statesmen, Art Patrons and Collectors / Krzyże znaczą cnotę, a Strzała zwycięstwo... Sapiehowie – mężowie stanu, mecenasi sztuki i kolekcjonerzy, sudarytojai / compilers / opracowanie V. Dolinskas, B. Verbiejūtė, Vilnius, 2012, p. 525. 4. Avižinis D. „Kredensas, nežinomas autorius, Vidurio Italija, XVII a.“, in: Kryžiai yra dorybės ženklas, o Strėlė – pergalės... Sapiegos – valstybininkai, meno mecenatai ir kolekcininkai / The Crosses Stand for Virtue, the Arrow for Victory... The Sapiehas – Statesmen, Art Patrons and Collectors / Krzyże znaczą cnotę, a Strzała zwycięstwo... Sapiehowie – mężowie stanu, mecenasi sztuki i kolekcjonerzy, sudarytojai / compilers / opracowanie V. Dolinskas, B. Verbiejūtė, Vilnius, 2012, p. 525. 5. Avižinis D. „Krėslas, nežinomas autorius, Italija, Toskana, XVII a.“, in: Kryžiai yra dorybės ženklas, o Strėlė – pergalės... Sapiegos – valstybininkai, meno mecenatai ir kolekcininkai / The Crosses Stand for Virtue, the Arrow for Victory... The Sapiehas – Statesmen, Art Patrons and Collectors / Krzyże znaczą cnotę, a Strzała zwycięstwo... Sapiehowie – mężowie stanu, mecenasi sztuki i kolekcjonerzy, sudarytojai / compilers / opracowanie V. Dolinskas, B. Verbiejūtė, Vilnius, 2012, p. 528.

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

145

6. Avižinis D. „Krėslas, nežinomas autorius, Italija, XVII a.“, in: Kryžiai yra dorybės ženklas, o Strėlė – pergalės... Sapiegos – valstybininkai, meno mecenatai ir kolekcininkai / The Crosses Stand for Virtue, the Arrow for Victory... The Sapiehas – Statesmen, Art Patrons and Collectors / Krzyże znaczą cnotę, a Strzała zwycięstwo... Sapiehowie – mężowie stanu, mecenasi sztuki i kolekcjonerzy, sudarytojai / compilers / opracowanie V. Dolinskas, B. Verbiejūtė, Vilnius, 2012, p. 527.

13. Avižinis D. „Stalas, nežinomas autorius, Italija, XVII a.“, in: Kryžiai yra dorybės ženklas, o Strėlė – pergalės... Sapiegos – valstybininkai, meno mecenatai ir kolekcininkai / The Crosses Stand for Virtue, the Arrow for Victory... The Sapiehas – Statesmen, Art Patrons and Collectors / Krzyże znaczą cnotę, a Strzała zwycięstwo... Sapiehowie – mężowie stanu, mecenasi sztuki i kolekcjonerzy, sudarytojai / compilers / opracowanie V. Dolinskas, B. Verbiejūtė, Vilnius, 2012, p. 526.

7. Avižinis D. „Krėslas, nežinomas autorius, Italija, XVII a.“, in: Kryžiai yra dorybės ženklas, o Strėlė – pergalės... Sapiegos – valstybininkai, meno mecenatai ir kolekcininkai / The Crosses Stand for Virtue, the Arrow for Victory... The Sapiehas – Statesmen, Art Patrons and Collectors / Krzyże znaczą cnotę, a Strzała zwycięstwo... Sapiehowie – mężowie stanu, mecenasi sztuki i kolekcjonerzy, sudarytojai / compilers / opracowanie V. Dolinskas, B. Verbiejūtė, Vilnius, 2012, p. 527.

14. Avižinis D. „Statut Wielkiego Xiestwa Litewskiego...“, in: Kryžiai yra dorybės ženklas, o Strėlė – pergalės... Sapiegos – valstybininkai, meno mecenatai ir kolekcininkai / The Crosses Stand for Virtue, the Arrow for Victory... The Sapiehas – Statesmen, Art Patrons and Collectors / Krzyże znaczą cnotę, a Strzała zwycięstwo... Sapiehowie – mężowie stanu, mecenasi sztuki i kolekcjonerzy, sudarytojai / compilers / opracowanie V. Dolinskas, B. Verbiejūtė, Vilnius, 2012, p. 468.

8. Avižinis D. „Leonas Sapiega“, in: Kryžiai yra dorybės ženklas, o Strėlė – pergalės... Sapiegos – valstybininkai, meno mecenatai ir kolekcininkai / The Crosses Stand for Virtue, the Arrow for Victory... The Sapiehas – Statesmen, Art Patrons and Collectors / Krzyże znaczą cnotę, a Strzała zwycięstwo... Sapiehowie – mężowie stanu, mecenasi sztuki i kolekcjonerzy, sudarytojai / compilers / opracowanie V. Dolinskas, B. Verbiejūtė, Vilnius, 2012, p. 456.

15. Avižinis D. „Taurė, nežinomas autorius, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, 1560 m.“, in: Kryžiai yra dorybės ženklas, o Strėlė – pergalės... Sapiegos – valstybininkai, meno mecenatai ir kolekcininkai / The Crosses Stand for Virtue, the Arrow for Victory... The Sapiehas – Statesmen, Art Patrons and Collectors / Krzyże znaczą cnotę, a Strzała zwycięstwo... Sapiehowie – mężowie stanu, mecenasi sztuki i kolekcjonerzy, sudarytojai / compilers / opracowanie V. Dolinskas, B. Verbiejūtė, Vilnius, 2012, p. 408.

9. Avižinis D. „Plokštinis kampinis koklis su Leono Sapiegos herbu ir 1616 m. data“, in: Kryžiai yra dorybės ženklas, o Strėlė – pergalės... Sapiegos – valstybininkai, meno mecenatai ir kolekcininkai / The Crosses Stand for Virtue, the Arrow for Victory... The Sapiehas – Statesmen, Art Patrons and Collectors / Krzyże znaczą cnotę, a Strzała zwycięstwo... Sapiehowie – mężowie stanu, mecenasi sztuki i kolekcjonerzy, sudarytojai / compilers / opracowanie V. Dolinskas, B. Verbiejūtė, Vilnius, 2012, p. 473. 10. Avižinis D. „Plokštinis koklis su Povilo Sapiegos herbu ir 1616 m. data“, in: Kryžiai yra dorybės ženklas, o Strėlė – pergalės... Sapiegos – valstybininkai, meno mecenatai ir kolekcininkai / The Crosses Stand for Virtue, the Arrow for Victory... The Sapiehas – Statesmen, Art Patrons and Collectors / Krzyże znaczą cnotę, a Strzała zwycięstwo... Sapiehowie – mężowie stanu, mecenasi sztuki i kolekcjonerzy, sudarytojai / compilers / opracowanie V. Dolinskas, B. Verbiejūtė, Vilnius, 2012, p. 473. 11. Avižinis D. „R[everendi] Patris Fr[ancisci] Svarez...“, in: Kryžiai yra dorybės ženklas, o Strėlė – pergalės... Sapiegos – valstybininkai, meno mecenatai ir kolekcininkai / The Crosses Stand for Virtue, the Arrow for Victory... The Sapiehas – Statesmen, Art Patrons and Collectors / Krzyże znaczą cnotę, a Strzała zwycięstwo... Sapiehowie – mężowie stanu, mecenasi sztuki i kolekcjonerzy, sudarytojai / compilers / opracowanie V. Dolinskas, B. Verbiejūtė, Vilnius, 2012, p. 495. 12. Avižinis D. „Stalas, nežinomas autorius, Italija, Toskana, XVII a.“, in: Kryžiai yra dorybės ženklas, o Strėlė – pergalės... Sapiegos – valstybininkai, meno mecenatai ir kolekcininkai / The Crosses Stand for Virtue, the Arrow for Victory... The Sapiehas – Statesmen, Art Patrons and Collectors / Krzyże znaczą cnotę, a Strzała zwycięstwo... Sapiehowie – mężowie stanu, mecenasi sztuki i kolekcjonerzy, sudarytojai / compilers / opracowanie V. Dolinskas, B. Verbiejūtė, Vilnius, 2012, p. 526.

146

16. Dolinskas V., Verbiejūtė B., Bružaitė R. 84 eksponatų aprašai katalogui – valdovų ir didikų biogramos, bendraaut. D. Tarandaitė, in: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų ir didikų portretai iš Ukrainos muziejų / Portraits of the Rulers and Magnates of the Grand Duchy of Lithuania from Museums in Ukraine / Портрети Великих князів і вельмoж Великого Князівства Литовського із українських музеїв, sudarytojai / compilers / упорядники V. Dolinskas, B. Verbiejūtė, Vilnius, 2012, p. 101–313 (biogramos – Jogailos, Žygimanto Senojo, Barboros Zapolijos, Barboros Radvilaitės, Stepono Batoro, Žygimanto Vazos, Vladislovo Vazos, Jono Kazimiero Vazos, Mykolo Kaributo Višnioveckio, Jono Sobieskio, Jokūbo Liudviko Sobieskio, Teresės Kunigundos Sobieskytės, Augusto Stipriojo, Augusto III, Stanislovo Augusto Poniatovskio, Konstantino Ostrogiškio, Mykolo Kazimiero Paco, Mikalojaus Stepono Paco, Jono Kaributo Višnioveckio, Uršulės Teresės Mnišekaitės-Višnioveckienės, Jonušo Antano Višnioveckio, Teofilės Leščinskytės-Višnioveckienės, Mykolo Servacijaus Višnioveckio, Romano Sanguškos, Jonušo Aleksandro Sanguškos, Jurgio Radvilos, Stanislovo Radvilos, Boguslavo Radvilos, Onos Marijos Radvilaitės-Radvilienės, Karolio Stanislovo Radvilos, Onos Kotrynos Sanguškaitės-Radvilienės, Mykolo Kazimiero Radvilos, Teofilės Konstancijos Radvilaitės-Moravskienės, Karolio Stanislovo Radvilos, Martyno Mikalojaus Radvilos, Mykolo Jeronimo Radvilos, Sofijos Rėjūtės-Radvilienės, Leono Sapiegos, Leono Bazilijaus Sapiegos, Jono Kazimiero Sapiegos, Jono Frydricho Sapiegos, Teresės Marijos Liudvikos Velopolskytės-Sapiegienės, Kotrynos Agnietės Liudvikos Sapiegaitės-Sapiegienės, Ignoto Sapiegos, Kazimiero Nestoro Sapiegos, Onos Cetnerytės-Sapiegienės, Jono Karolio Chodkevičiaus, Onos Eufrozinijos Chodkevičiūtės-Seniavskienės,

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

Marijos Liudvikos Ževuskytės-Chodkevičienės, Bazilijaus Tiškevičiaus, Kasparo Bekešo, Aleksandro Gosevskio, Pauliaus Boimo, Liudviko Konstantino Pociejaus, Viktorijos Potockytės-Pociejienės, Stanislovo Vladislovo Potockio, Kristinos Liudvikos Pociejūtės-Sadovskienės, Ignoto Leonardo Sadovskio, Ignoto Sadovskio, Pranciškos Kopciūtės-Liubeckienės-Zaluskienės, Jono Karolio Mnišeko, Juozapo Maševskio, Pranciškaus Smuglevičiaus, Eleonoros Marijos Habsburgaitės, Marijos Kazimieros de la Grange d’Arquien, Jeronimo Chodkevičiaus). 17. Dolinskas V. „1655 m. liepos 30 d. Kazimiero Leono Sapiegos dvasinio testamento (Varšuva) nuorašas iš Lietuvos Brastos Pilies teismo knygų“, in: Kryžiai yra dorybės ženklas, o Strėlė – pergalės... Sapiegos – valstybininkai, meno mecenatai ir kolekcininkai / The Crosses Stand for Virtue, the Arrow for Victory... The Sapiehas – Statesmen, Art Patrons and Collectors / Krzyże znaczą cnotę, a Strzała zwycięstwo... Sapiehowie – mężowie stanu, mecenasi sztuki i kolekcjonerzy, sudarytojai / compilers / opracowanie V. Dolinskas, B. Verbiejūtė, Vilnius, 2012, p. 432–436. 18. Dolinskas V. „Dailininko Antono Erensto auksavimo išlaidų specifikacija“, in: Kryžiai yra dorybės ženklas, o Strėlė – pergalės... Sapiegos – valstybininkai, meno mecenatai ir kolekcininkai / The Crosses Stand for Virtue, the Arrow for Victory... The Sapiehas – Statesmen, Art Patrons and Collectors / Krzyże znaczą cnotę, a Strzała zwycięstwo... Sapiehowie – mężowie stanu, mecenasi sztuki i kolekcjonerzy, sudarytojai / compilers / opracowanie V. Dolinskas, B. Verbiejūtė, Vilnius, 2012, p. 440. 19. Dolinskas V. „Herbinė aplikacija su Sapiegų heraldika“, in: Kryžiai yra dorybės ženklas, o Strėlė – pergalės... Sapiegos – valstybininkai, meno mecenatai ir kolekcininkai / The Crosses Stand for Virtue, the Arrow for Victory... The Sapiehas – Statesmen, Art Patrons and Collectors / Krzyże znaczą cnotę, a Strzała zwycięstwo... Sapiehowie – mężowie stanu, mecenasi sztuki i kolekcjonerzy, sudarytojai / compilers / opracowanie V. Dolinskas, B. Verbiejūtė, Vilnius, 2012, p. 464–465. 20. Dolinskas V. „Icones symbolicae... (1675)“, in: Kryžiai yra dorybės ženklas, o Strėlė – pergalės... Sapiegos – valstybininkai, meno mecenatai ir kolekcininkai / The Crosses Stand for Virtue, the Arrow for Victory... The Sapiehas – Statesmen, Art Patrons and Collectors / Krzyże znaczą cnotę, a Strzała zwycięstwo... Sapiehowie – mężowie stanu, mecenasi sztuki i kolekcjonerzy, sudarytojai / compilers / opracowanie V. Dolinskas, B. Verbiejūtė, Vilnius, 2012, p. 356. 21. Dolinskas V. „Jono Frydricho Sapiegos sutartis dėl rūmų Varšuvos Naujamiestyje įrengimo“, in: Kryžiai yra dorybės ženklas, o Strėlė – pergalės... Sapiegos – valstybininkai, meno mecenatai ir kolekcininkai / The Crosses Stand for Virtue, the Arrow for Victory... The Sapiehas – Statesmen, Art Patrons and Collectors / Krzyże znaczą cnotę, a Strzała zwycięstwo... Sapiehowie – mężowie stanu, mecenasi sztuki i kolekcjonerzy, sudarytojai / compilers / opracowanie V. Dolinskas, B. Verbiejūtė, Vilnius, 2012, p. 438. 22. Dolinskas V. „Jono Frydricho Sapiegos sutartis su meistru Janu Šimanovičiumi dėl vargonų remonto Kodenyje“,

VOLUMEN

III

in: Kryžiai yra dorybės ženklas, o Strėlė – pergalės... Sapiegos – valstybininkai, meno mecenatai ir kolekcininkai / The Crosses Stand for Virtue, the Arrow for Victory... The Sapiehas – Statesmen, Art Patrons and Collectors / Krzyże znaczą cnotę, a Strzała zwycięstwo... Sapiehowie – mężowie stanu, mecenasi sztuki i kolekcjonerzy, sudarytojai / compilers / opracowanie V. Dolinskas, B. Verbiejūtė, Vilnius, 2012, p. 441. 23. Dolinskas V. „Kazimiero Jono Sapiegos apsauginis raštas Supraslės bazilijonų vienuolynui ir jo valdoms“, in: Kryžiai yra dorybės ženklas, o Strėlė – pergalės... Sapiegos – valstybininkai, meno mecenatai ir kolekcininkai / The Crosses Stand for Virtue, the Arrow for Victory... The Sapiehas – Statesmen, Art Patrons and Collectors / Krzyże znaczą cnotę, a Strzała zwycięstwo... Sapiehowie – mężowie stanu, mecenasi sztuki i kolekcjonerzy, sudarytojai / compilers / opracowanie V. Dolinskas, B. Verbiejūtė, Vilnius, 2012, p. 439. 24. Dolinskas V. „Sapiegų giminės genealoginis medis, pradedamas Palenkės vaivada Jonu Sapiega“, in: Kryžiai yra dorybės ženklas, o Strėlė – pergalės... Sapiegos – valstybininkai, meno mecenatai ir kolekcininkai / The Crosses Stand for Virtue, the Arrow for Victory... The Sapiehas – Statesmen, Art Patrons and Collectors / Krzyże znaczą cnotę, a Strzała zwycięstwo... Sapiehowie – mężowie stanu, mecenasi sztuki i kolekcjonerzy, sudarytojai / compilers / opracowanie V. Dolinskas, B. Verbiejūtė, Vilnius, 2012, p. 291. 25. Dolinskas V. „Sapiegų giminės herbas ir epigrama“, in: Kryžiai yra dorybės ženklas, o Strėlė – pergalės... Sapiegos – valstybininkai, meno mecenatai ir kolekcininkai / The Crosses Stand for Virtue, the Arrow for Victory... The Sapiehas – Statesmen, Art Patrons and Collectors / Krzyże znaczą cnotę, a Strzała zwycięstwo... Sapiehowie – mężowie stanu, mecenasi sztuki i kolekcjonerzy, sudarytojai / compilers / opracowanie V. Dolinskas, B. Verbiejūtė, Vilnius, 2012, p. 294. 26. Dolinskas V. „Taurė, Andrius I Makensenas (apie 1595–1677), Lenkija, Gdanskas, XVII a. vid.“, in: Kryžiai yra dorybės ženklas, o Strėlė – pergalės... Sapiegos – valstybininkai, meno mecenatai ir kolekcininkai / The Crosses Stand for Virtue, the Arrow for Victory... The Sapiehas – Statesmen, Art Patrons and Collectors / Krzyże znaczą cnotę, a Strzała zwycięstwo... Sapiehowie – mężowie stanu, mecenasi sztuki i kolekcjonerzy, sudarytojai / compilers / opracowanie V. Dolinskas, B. Verbiejūtė, Vilnius, 2012, p. 348–349. 27. Dolinskas V. „Taurė, Vakarų arba Vidurio Europa, XVII a. 3 ketv.“, in: Kryžiai yra dorybės ženklas, o Strėlė – pergalės... Sapiegos – valstybininkai, meno mecenatai ir kolekcininkai / The Crosses Stand for Virtue, the Arrow for Victory... The Sapiehas – Statesmen, Art Patrons and Collectors / Krzyże znaczą cnotę, a Strzała zwycięstwo... Sapiehowie – mężowie stanu, mecenasi sztuki i kolekcjonerzy, sudarytojai / compilers / opracowanie V. Dolinskas, B. Verbiejūtė, Vilnius, 2012, p. 350–351. 28. Dolinskas V. 5 knygų anotacijos katalogui, in: Kryžiai yra dorybės ženklas, o Strėlė – pergalės... Sapiegos – valstybininkai, meno mecenatai ir kolekcininkai / The Crosses Stand for Virtue, the Arrow for Victory... The Sapiehas – Statesmen, Art Patrons and Collectors / Krzyże znaczą cnotę, a Strzała zwy-

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

147

cięstwo... Sapiehowie – mężowie stanu, mecenasi sztuki i kolekcjonerzy, sudarytojai / compilers / opracowanie V. Dolinskas, B. Verbiejūtė, Vilnius, 2012, p. 515–517. 29. Pister-Gainienė A. „Sapiegų albumas“, in: Kryžiai yra dorybės ženklas, o Strėlė – pergalės... Sapiegos – valstybininkai, meno mecenatai ir kolekcininkai / The Crosses Stand for Virtue, the Arrow for Victory... The Sapiehas – Statesmen, Art Patrons and Collectors / Krzyże znaczą cnotę, a Strzała zwycięstwo... Sapiehowie – mężowie stanu, mecenasi sztuki i kolekcjonerzy, sudarytojai / compilers / opracowanie V. Dolinskas, B. Verbiejūtė, Vilnius, 2012, p. 506–507.

2013 M. 1. Blaževičius P. „Toys as a Reflection of Player’s Social Status. Child and Childhood in the Light of Archaeology“, in: Chronicon, Wrocław, 2013, p. 137–152. 2. Blaževičius P. „Reikšmingas XIV a. pabaigos įtvarinių šarvų detalės radinys Vilniaus Žemutinėje pilyje“, bendraaut. P. Bugys, in: Lietuvos archeologija, 2013, t. 39, ats. red. dr. L. Kurika, p. 41–52. 3. Blaževičius P. „Vilniaus Žemutinės pilies gyventojų parazitologinė aplinka – tyrimų rezultatai ir archeoparazitologijos perspektyvos“, bendraaut. J. Žiliukienė, in: Lietuvos archeologija, t. 39, ats. red. dr. L. Kurika, Vilnius, 2013, p. 53–72. 4. Dolinskas V. „Jan III Waza“, in: Venclova T. Wilno. Przewodnik biograficzny, Warszawa, 2013, s. 40–41. 5. Dolinskas V. „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų ir didikų portretai iš Ukrainos muziejų“, bendraaut. D. Tarandaitė, in: Lietuvos bajoras, 2013, Nr. 19, p. 42–45. 6. Dolinskas V. „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų heroldas“, in: Ministri Historiae. Pagalbiniai istorijos mokslai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tyrimuose. Mokslinių straipsnių rinkinys, skirtas dr. Edmundo Rimšos 65-mečio sukakčiai, sud. Z. Kiaupa, J. Sarcevičienė, Vilnius, 2013, p. 33–43.

148

7. Dolinskas V. „Rūmus statė žmonėms“, in: Žmogus laiko taikinyje. Algirdas Brazauskas draugų ir oponentų akimis, sud. V. Kavaliauskas, Vilnius, 2013, p. 163–168. 8. Dolinskas V. „Svarbiausios Lenkijos ir Lietuvos valdovų rezidencijos“, in: Literatūra ir menas, Nr. 1 (3 408), 2013-01-04, p. 20–22. 9. Dolinskas V. Jadvygos Jogailaitės brangenybių skrynutė. Šedevras iš Valstybinio Ermitažo rinkinių, Vilnius, 2013 [brošiūra]. 10. Dolinskas V. Ларец Ядвиги Ягеллонки. Шедевр из собрания Государственного Эрмитажа, Vilnius, 2013 [brošiūra]. 11. Dolinskas V. Jewellery Coffret of Hedwig Jagiellon. A Masterpiece from the Collections of the State Hermitage Museum, Vilnius, 2013 [brošiūra]. 12. Dolinskas V. „Ларец Ядвиги Ягеллонки“, in: Santara, Nr. 5, 2013 ruduo (rusų k.), p. 126–128. 13. Dolinskas V. „Dalį taurios širdies atidavęs Valdovų rūmų atkūrimui“, in: Atsiminimai apie prof. Vytautą Merkį, sud. A. Prašmantaitė, Vilnius, 2013 (atiduota spaudai 2013 m. sausį). 14. Dolinskas V. „Ukraina ir Lietuva, Lvovas, Luckas ir Vilnius. Kelios pastabos apie istorinius ryšius“, in: http://www.valdovurumai.lt/muziejaus-veikla/straipsniai/vydas-dolinskas-ukraina-ir-lietuva-lvovas-luckas-ir-vilnius [žiūrėta 2014-04-01]. 15. Hazir R. „Everardas II... grįžta“, in: Santara, Nr. 98–99, 2013 ruduo, p. 48–51. 16. Hazir R. „Karaliaučiaus pilis – ar tikrai pradingusi Atlantida..?“, in: Santara, Nr. 100, 2013 žiema, p. 90–95. 17. Hazir R. „Paskutinės naktys ir dienos prieš Valdovų rūmų atidarymą“, in: Santara, Nr. 96/97, 2013 vasara, p. 62–65. 18. Hazir R. „Valdovų rūmai: praeitis atsivėrė ateičiai. O kas toliau?“, in: Veidas, Nr. 29, 2013-07-15, p. 48–49. 19. Hazir R. „Valdovų rūmuose – pribloškiantis Žygimanto Senojo juvelyrikos šedevras“, in: Veidas, Nr. 34, 2013-09-16, p. 70–71. 20. Striška G. „Pałac Wielkich Książąt Litewskich na Zamku Dolnym w Wilnie. Odrodzona historia“, in: Studia i materiały Lubelskie, t. 17, red. naczelny Z. Nasalski, Lublin, 2013, s. 33–50.

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

VALDOVŲ RŪMŲ MUZIEJAUS PUBLIKUOTI LEIDINIAI SERIJA „LIETUVOS DIDŽIŲJŲ KUNIGAIKŠČIŲ RŪMŲ STUDIJOS“ III TOMAS Mečislovas Jučas. Žalgirio mūšis Antra pataisyta Žalgirio mūšio jubiliejui skirto leidinio (2009) laida 1409–1411 m. Didysis karas ir jo kulminacija – Žalgirio mūšis – kilo tarp Lenkijos ir Lietuvos valstybės bei Kryžiuočių ordino dėl jo kolonijinės ekspansijos į Rytus ir siekio užvaldyti Žemaitiją. Sąjungininkų pergalė Žalgirio lauke, netoli kryžiuočių sostinės Marienburgo, lėmė tai, kad Žemaitija buvo pripažinta Lietuvai. Žalgirio mūšis buvo katastrofa Ordinui, ji nužymėjo jo ekspansijos pabaigą ir žlugimo pradžią. Kautynės pakeitė jėgų santykį Vidurio ir Rytų Europoje. Romos popiežius ir Šventosios Romos imperatorius, kaip Europos universaliosios jėgos, tolesnę katalikiškos Europos plėtrą į Rytus numatė per Lenkijos ir Lietuvos valstybę. Vilnius, 2013 Leidėjai LDKVR ir LDM

VII TOMAS Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų istorija ir rinkiniai Sudarytojai Dalius Avižinis, Vydas Dolinskas, Ėrika Striškienė Vilnius, 2012 Leidėjas LDKVR, partneriai LDM, PTC LP The History and Collections of the Palace of the Grand Dukes of Lithuania Compilers Dalius Avižinis, Vydas Dolinskas, Ėrika Striškienė Translated by Ramūnas Kondratas Vilnius, 2012 Leidėjas LDKVR, partneriai LDM, PTC LP Antroji pataisyta ir papildyta laida Knygoje pristatoma Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų Vilniaus Žemutinėje pilyje istorija, Lietuvos valdovų rezidencijos atkūrimas, publikuojami itin vertingi, gausūs ir įvairūs radiniai bei sukaupta interjero vertybių kolekcija, atspindinti istorinius Lietuvos ryšius Europoje. Čia pateikiamos numatytų Valdovų rūmų muziejaus ekspozicijų schemos, svarbiausių istorinių datų suvestinė, skelbiama nauja lituanistinių vertybių, esančių užsienyje, medžiaga. Knyga išleista atskirais leidiniais lietuvių ir anglų kalbomis.

VOLUMEN

III

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

149

VIII TOMAS Mečislovas Jučas. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Istorijos bruožai Antroji laida Ilgamečio Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesoriaus, habilituoto humanitarinių mokslų daktaro Mečislovo Jučo studijoje aptariami svarbiausi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos bruožai. Lietuvos valstybė gynė tautą nuo užsienio priešų, formavo teisines ir administracines struktūras, saugojo daugumos išpažįstamą Romos katalikų tikėjimą, globojo ūkį ir kultūrą, buvo lietuvių tautos namai. Svarbiausias šios knygos uždavinys – parodyti, kaip atsirado senoji Lietuvos valstybė, kaip ji suklestėjo, vėliau menko, nyko ir svetimų jėgų buvo naikinta. Knyga parengta remiantis profesoriaus paskaitomis, skaitytomis Vilniaus universitete, atsižvelgta į pastarųjų metų tyrinėjimus, į daugelį klausimų mėginta pažvelgti naujai, originaliai. Daugiausia dėmesio skirta valstybingumo raidos aspektams. Vilnius, 2013 Leidėjas LDKVR Knygos mecenatė Stefa Alšėnaitė-Urban (JAV) XIII TOMAS Rūta Janonienė, Evaldas Purlys. Sapiegų rūmai Antakalnyje Šioje knygoje, remiantis rašytinių šaltinių ir natūros tyrimų duomenimis, nagrinėjamas XVII a. pabaigoje Vilniaus Antakalnio priemiestyje pastatytas Sapiegų rūmų ir parko ansamblis, aptariama jo istorija, rūmų architektūros kaita ir perstatymai, apžvelgiama šio išskirtinio architektūros paminklo tyrimo ir restauravimo projektų rengimo raida. Taip pat publikuojami rūmų XVIII–XIX a. inventoriai bei jų vertimai iš lenkų ir rusų kalbų, pateikiamas įdomus inventoriuose užfiksuotų duomenų ir iki mūsų dienų išlikusių ansamblio struktūros, architektūros bei puošybos elementų sugretinimas. Daugiausia dėmesio skiriama rūmų architektūros (planinės ir erdvinės struktūros, patalpų funkcijų) bei įrangos aptarimui, tačiau nagrinėjama ir visuomeninė bei idėjinė šių rūmų reikšmė, atskleidžiamas jų savitumas Lietuvos baroko kultūros kontekste. Tekstų autoriai ir leidinio sudarytojai dr. (hp) Rūta Janonienė, doc. Evaldas Purlys Vertėja į lenkų kalbą Beata Piasecka Vertėjas į anglų kalbą Ramūnas Kondratas Vilnius, 2012 Leidėjas LDKVR, partnerė VDA XIV TOMAS Antanas Tyla. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždas: XVI amžiaus antroji pusė–XVII amžiaus vidurys Tai pirmoji studija, skirta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės mokesčių sistemos raidai, lėšų panaudojimo ir iždo formavimo analizei bei reikšmei, įgyvendinant valstybės programas. Leidinyje šalia chronologiškai nuoseklios iždo veiklos analizės yra skyriai apie sidabrinės mokestį, muitų įplaukas, gėrimų mokestį, Katalikų bažnyčios vaidmenį formuojant Lietuvos biudžetą ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio rūmų iždo pajamas bei išlaidas. Santrauką į anglų kalbą vertė Ramūnas Kondratas Santrauką į lenkų kalbą vertė Beata Piasecka Vilnius, 2012 Leidėjas LDKVR, partneris LII

150

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

XV TOMAS Stasys Abramauskas. Mūrinės statybos raida Lietuvoje XIII–XVI a. Ši knyga išleista pasitinkant žymaus lietuvių architektūros istorijos tyrinėtojo profesoriaus dr. Stasio Abramausko (1927–1996) gimimo 85-erių metų sukaktį. Leidinyje pirmą kartą publikuojama į lietuvių kalbą išversta profesoriaus disertacija „Mūrinės statybos raida Lietuvoje XIII–XVI a.“, labai sėkmingai apginta Maskvoje 1965 m. ir nuolat cituota Lietuvoje bei užsienyje iš mašinraščio. Autoriaus pateiktas originalias mokslines įžvalgas apie ankstyvąją Lietuvos mūro architektūrą patvirtino pastarųjų dešimtmečių Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų Vilniuje, kitų svarbių mūro objektų archeologiniai, architektūriniai, dendrochronologiniai ir kiti tyrinėjimai. Tai liudija, kad prieš beveik pusę amžiaus parengta ir ideologiniais sumetimais tuo metu rankraščio pavidalu likusi fundamentali studija neprarado savo mokslinės reikšmės, tapo Lietuvos architektūros raidos istoriografijos klasikiniu veikalu. Vertėja Elena Burneikienė Vilnius, 2012 Leidėjas LDKVR XVI TOMAS Michele Bianchi (Alberto Vimina). Opera „Varžybos / La Gara / The Competition“ Knyga lietuvių, italų ir anglų kalbomis pristato žymaus italų diplomato ir kunigo Mikelio Bjankio, pasivadinusio Alberto Viminos slapyvardžiu, 1652 m. sukurtą ir viename Vienos teatre, dalyvaujant imperatoriui Ferdinandui III, pastatytą reto žanro turnyrinę operą „Varžybos“. Skelbiamos libreto faksimilės italų ir vokiečių kalbomis, autentiški scenovaizdžiai. Itališko originalo vertimą į lietuvių kalbą parengė filologė Birutė Žindžiūtė-Mikelini. Parmos universiteto profesorius Gvidas Mikelinis parašė lietuvių, italų ir anglų kalbomis publikuojamą kontekstinį įvadą. Pratarmę parengė garsus lietuvių teatro režisierius Eimuntas Nekrošius. Sudarytojas, įvadinio teksto autorius ir vertėjas į italų kalbą / Elaborazione del volume, testo introduttivo e traduzioni in italiano a cura di / Compiler, author of introductory text and translation into Italian Guido Michelini Vertėja iš senosios italų kalbos ir komentarų autorė / Tradizione dall’italiano antico e commenti a cura di / Old Italian translation and commentary Birutė Žindžiūtė-Michelini Vertėja į anglų kalbą / Traduzioni in inglese a cura di / English translation Albina Strunga Vilnius, 2013 Leidėjas LDKVR Knygos mecenatai Vida ir Egidijus Radveniai XVII TOMAS Gražina Marija Martinaitienė. Audiniai ir jų spalvos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriniuose šaltiniuose Aiškinamojo pobūdžio žodyne apibūdinami Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenės (daugiausia – kilmingųjų) naudoti aukščiausio techninio bei meninio lygio audiniai ir jų koloritas. Dėl tam tikrų istorinių aplinkybių istoriniuose šaltiniuose jie įvardyti svetimkalbiais pavadinimais. Aiškinama šių, taip pat ir kiekvieno audinio bei jo įvardijimo kilmė, modifikacijos, radimosi valstybės teritorijoje laikas ir naudojimo trukmė. Teikiami lietuviški audinių ir jų spalvų pavadinimai. Leidinys lietuvių kalba, įvadinis tekstas pateikiamas lietuvių, anglų ir lenkų kalbomis. Vertėja į anglų kalbą / English translation by / Tłumaczenie na język angielski Albina Strunga Vertėja į lenkų kalbą / Polish translation by / Tłumaczenie na język polski Miroslava Dvilevič Vilnius, 2013 Leidėjas LDKVR

VOLUMEN

III

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

151

XVIII TOMAS Mečislovas Jučas. Vytautas Didysis Antra pataisyta laida Ši profesoriaus Mečislovo Jučo knyga yra pirmoji autorinė monografija apie Vytautą Didįjį kaip Lietuvos valdovą, jo plačią veiklą ir jos rezultatus, lemtingus Lietuvos valstybės raidai ir likimui. Vilnius, 2013 Leidėjas LDKVR, partneris LDM

SERIJA „LIETUVOS DIDŽIŲJŲ KUNIGAIKŠČIŲ RŪMŲ RINKINIŲ KATALOGAI“ I TOMAS Ieva Jedzinskaitė-Kuizinienė. Tapestries of the Palace of the Grand Dukes of Lithuania Translated by Albina Strunga Vilnius, 2012 Leidėjas LDKVR Ieva Jedzinskaitė-Kuizinienė. Gobeliny Pałacu Wielkich Książąt Litewskich Tłumaczenie Beata Piasecka Vilnius, 2013 Leidėjas LDKVR Dviejų dalių knygoje skelbiama Lietuvos senųjų meninių audinių tyrinėtojos, dailės istorikės, Vilniaus dailės akademijos dėstytojos, UNESCO kultūros vadybos ir kultūros politikos katedros profesorės, humanitarinių mokslų daktarės Ievos Jedzinskaitės-Kuizinienės originali bei išsami mokslinė monografija apie istorinę Lietuvos ir Lenkijos valdovų gobelenų kolekciją ir jos likimą. Taip pat publikuojamas šios autorės parengtas katalogas, apibūdinantis iki 2011 m. suformuotą Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų gobelenų rinkinį.

II TOMAS Gintautas Rackevičius. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Vilniuje. XVI a. koklinių krosnių rekonstrukcija. XVI a. koklių katalogas Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje 2002–2009 m. vykdytų archeologinių tyrimų vadovo dr. Gintauto Rackevičiaus parengtą knygą sudaro dvi dalys. Pirmoje dalyje pateikiama mokslinė studija, skirta Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų renesansiniams XVI a. kokliams ir šioje rezidencijoje buvusių renesansinių krosnių rekonstrukcijoms, kurios buvo įgyvendintos atkuriant rūmus 2003–2009 metais. Antroje knygos dalyje publikuojamas Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje rastų, itin gausių ir vertingų renesansinių XVI a. koklių katalogas. Leidinys pristato mažai žinomą senosios Lietuvos valstybės kultūros ir meno klodą, taip pat atskleidžia Renesanso epochos europinius ryšius. Vertėjas į anglų kalbą Ramūnas Kondratas Vilnius, 2012 Leidėjas LDKVR, partneris PTC LP

152

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

SERIJA „LIETUVOS DIDŽIŲJŲ KUNIGAIKŠČIŲ RŪMŲ PARODŲ KATALOGAI“ VI TOMAS Kryžiai yra dorybės ženklas, o Strėlė – pergalės... Sapiegos – valstybininkai, meno mecenatai ir kolekcininkai The Crosses stand for virtue, the Arrow for victory... The Sapiehas – statesmen, art patrons and collectors Krzyże znaczą cnotę, a Strzała zwycięstwo... Sapiehowie – mężowie stanu, mecenasi sztuki i kolekcjonerzy Tarptautinės parodos „Kryžiai yra dorybės ženklas, o Strėlė – pergalės... Sapiegos – valstybininkai, meno mecenatai ir kolekcininkai“ katalogas, skirtas Sapiegų giminės istorijai. Akcentuojama Sapiegų valstybinė, teisinė, karinė veikla, mecenatystė ir kolekcionavimo tradicijos, išskirtiniai nuopelnai kultūrai ir menui. Leidinyje skelbiami išsamūs teminiai įvadiniai straipsniai ir eksponatų aprašai. Katalogas išleistas lietuvių kalba. Taip pat leidinyje anglų ir lenkų kalbomis pateikiami katalogo įvadiniai tekstai, mokslinių straipsnių santraukos, iliustracijų aprašai ir pagrindiniai duomenys apie eksponatus. Katalogo sudarytojai / Catalogue compilers / Opracowanie katalogu dr. Vydas Dolinskas, Birutė Verbiejūtė Vertimas į lietuvių kalbą / Lithuanian translation / Tłumaczenie na język litewski Miroslava Dvilevič Vertimas į lenkų kalbą / Polish translation / Tłumaczenie na język polski Beata Piasecka Vertimas į anglų kalbą / English translation / Tłumaczenia na język angielski Albina Strunga, David French Vilnius, 2012 Leidėjas LDKVR VII TOMAS Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų ir didikų portretai iš Ukrainos muziejų Portraits of the Rulers and Magnates of the Grand Duchy of Lithuania from Museums in Ukraine Портрети Великих князів і вельмoж Великого Князівства Литовського із українських музеїв Tarptautinės parodos „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų ir didikų portretai iš Ukrainos muziejų“ katalogas, skirtas Lvovo ir Lucko muziejuose saugomai lituanistinei portretų kolekcijai pristatyti. Leidinyje skelbiami straipsniai apie Lietuvos ir Ukrainos istorinius ryšius, portretų atsiradimo ir kolekcijų formavimosi Ukrainos muziejuose istoriją, jų meninę vertę ir restauravimo procesą. Publikuojami 86 Lietuvos valdovų ir didikų (Višnioveckių, Sanguškų, Radvilų, Sapiegų, Chodkevičių, Pacų ir kt.) portretai ir jų aprašai. Katalogas išleistas lietuvių kalba. Taip pat leidinyje anglų ir ukrainų kalbomis pateikiami įvadiniai tekstai, moksliniai straipsniai, iliustracijų aprašai ir pagrindiniai duomenys apie eksponatus. Katalogo sudarytojai / Catalogue compilers / Упорядники каталогу dr. Vydas Dolinskas, Birutė Verbiejūtė Vertimas į lietuvių kalbą / Lithuanian translation / Переклад на литовську мову Vasil Kapkan Vertimas į ukrainų kalbą / Ukrainian translation / Переклад на украïнську мову Vasil Kapkan Vertimas į anglų kalbą / English translation / Переклад на англiйську мову Albina Strunga Vilnius, 2012 Leidėjas LDKVR

VOLUMEN

III

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

153

SERIJA „LIETUVOS DIDŽIŲJŲ KUNIGAIKŠČIŲ RŪMŲ KRONIKA“ II TOMAS Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, vol. 2: MMXI Tęstinis periodinis leidinys, leidžiamas nuo 2011 metų. Antrame tome publikuojami lietuvių kalba parašyti apžvalginiai straipsniai, išsamiai atspindintys Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų 2011 m. veiklą (nuo mokslinių tyrimų iki plačių visuomenės sluoksnių švietimo). Taip pat skelbiami Valdovų rūmų muziejaus darbuotojų ir mokslininkų, kultūrininkų iš Lietuvos bei kitų šalių parengti moksliniai straipsniai aktualiomis temomis. Be to, knygoje lietuvių ir anglų kalbomis pateikiami mokslinių straipsnių iliustracijų aprašai ir santraukos. Leidinyje taip pat publikuojami 2011 m. spalio 19 d. vykusios tarptautinės mokslinės konferencijos „Vazų epocha Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“ pranešimų pagrindu parengti straipsniai. Comparavit Gintautas Striška Vilnae, MMXII Leidėjas LDKVR

KITI SMULKŪS LEIDINIAI

Istorija muzika šlovinama (su CD) Sudarytojos ir įvadinio teksto autorės Ieva Baublytė, Vida Kaunienė LDKVR, 2012

Gotika Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose / Gothic at the Palace of the Grand Dukes of Lithuania 2013 [2013 m. stalo kalendorius] Sudarytojas / Compiler Dalius Avižinis LDKVR, 2012

Renesansas Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose / Renaissance at the Palace of the Grand Dukes of Lithuania 2014 [2014 m. stalo kalendorius] Sudarytojai / Compilers Dalius Avižinis, Austėja Brasiūnaitė LDKVR, 2013

154

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

Kryžiai yra dorybės ženklas, o Strėlė – pergalės... Sapiegos – valstybininkai, meno mecenatai ir kolekcininkai [Lankstukas lietuvių kalba] Teksto autorius Vydas Dolinskas LDKVR, 2012 The Crosses stand for virtue, the Arrow for victory... The Sapiehas – statesmen, art patrons and collectors [Lankstukas anglų kalba] Text author Vydas Dolinskas LDKVR, 2012 Krzyże znaczą cnotę, a Strzała zwycięstwo... Sapiehowie – mężowie stanu, mecenasi sztuki i kolekcjonerzy [Lankstukas lenkų kalba] Tekst Vydas Dolinskas LDKVR, 2012

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų ir didikų portretai iš Ukrainos muziejų [Lankstukas lietuvių kalba] Teksto autoriai Vydas Dolinskas, Dalia Tarandaitė LDKVR, 2012 Portraits of the rulers and magnates of the Grand Duchy of Lithuania from Museums in Ukraine [Lankstukas anglų kalba] Text authors Vydas Dolinskas, Dalia Tarandaitė LDKVR, 2012 Портрети Великих князів і вельмoж Литовських із українських музеїв [Lankstukas ukrainų kalba] Абтори тексту Видас Долінскас, Даліа Тарандаіте LDKVR, 2012

Jadvygos Jogailaitės brangenybių skrynutė. Šedevras iš Valstybinio Ermitažo rinkinių [Lankstukas lietuvių kalba] Teksto autorius Vydas Dolinskas LDKVR, 2013 Jewellery coffret of Hedwig Jagiellon. A Masterpiece from the Collections of the State Hermitage Museum [Lankstukas anglų kalba] Text author Vydas Dolinskas LDKVR, 2013 Ларец Ядвиги Ягеллонки. Шедевр из собрания Государственного Эрмитажа [Lankstukas rusų kalba] Автор текста Видас Долинскас LDKVR, 2013

VOLUMEN

III

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

155

Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų leidiniai [Lankstukas lietuvių kalba] Parengė Ernesta Sargūnaitė, Inga Vaitekūnaitė, Laima Kunickytė LDKVR, 2012

Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai – praeitis, atverta ateičiai [Lankstukas lietuvių kalba] Teksto autorius Vydas Dolinskas LDKVR, 2013 The Palace of the Grand Dukes of Lithuania – the past opens up to the future [Lankstukas anglų kalba] Text author Vydas Dolinskas LDKVR, 2013 Der Palast der Großfürsten von Litauen – Zukunft der Vergangenheit [Lankstukas vokiečių kalba] Autor Vydas Dolinskas LDKVR, 2013 Дворец великих князей литовских – прошлое, открытое для будущего [Lankstukas rusų kalba] Автор текста Видас Долинскас LDKVR, 2013 Pałac Wielkich Książąt Litewskich w Wilnie – przeszłość otwarta dla przyszłości [Lankstukas lenkų kalba] Autor tekstu Vydas Dolinskas LDKVR, 2013 Il Palazzo dei granduchi di Lituania: un passato aperto al futuro [Lankstukas italų kalba] Testo di Vydas Dolinskas LDKVR, 2013 Палац вялiкiх князëў лiтоўскiх – мiнулае, адкрытае для будучынi [Lankstukas baltarusių kalba] Aўтар тэкста Вiдас Далiнскас LDKVR, 2013 Палац Великих князiв Литовських – минуле, вiдкрите для майбутнього [Lankstukas ukrainų kalba] Aвтор тексту Вiдас Дoлiнскас LDKVR, 2013 Lietuvas lielhercogu pils – pagātne, kas atvērta nākotnei [Lankstukas latvių kalba] Teksta autors Vydas Dolinskas LDKVR, 2013

156

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

Leedu suurvürstide palee – tulevikule avatud minevik [Lankstukas estų kalba] Teksti autor Vydas Dolinskas LDKVR, 2013 Le Palais grand ducs de Lituanie: le passé ouvert sur l’avenir [Lankstukas prancūzų kalba] Auteur Vydas Dolinskas LDKVR, 2013

Parodos „Kryžiai yra dorybės ženklas, o Strėlė – pergalės... Sapiegos – valstybininkai, meno mecenatai ir kolekcininkai“ atvirukai (12 rūšių)

Parodos „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų ir didikų portretai iš Ukrainos muziejų“ atvirukai (16 rūšių)

Parodos „Jadvygos Jogailaitės brangenybių skrynutė. Šedevras iš Valstybinio Ermitažo rinkinių“ atvirukai (4 rūšių)

Atvirukai su Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų vaizdu (2 rūšių)

VOLUMEN

III

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

157

TA R P TA U T I N I Ų PA R O D Ų IR KONFERENCIJŲ P R A N E Š I M Ų PA G R I N D U PA R E N G T I S T R A I P S N I A I

VOLUMEN

III

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

159

TARPTAUTINĖ PARODA „JADVYGOS JOGAILAITĖS BRANGENYBIŲ SKRYNUTĖ. ŠEDEVRAS IŠ VALSTYBINIO ERMITAŽO RINKINIŲ“

1. Į parodos atidarymą buvo susirinkusi gausi minia muziejaus lankytojų, fotografas Vytautas Abramauskas

2. Parodos atidarymo akimirka – kalba Sankt Peterburgo Valstybinio Ermitažo direktoriaus pavaduotoja Svetlana Adaksina. Fone matyti Lankytojų vestibiulyje įrengti parodą pristatantys informaciniai stendai, fotografas Vytautas Abramauskas

Vadinamosios Jadvygos Jogailaitės brangenybių skrynutės atgabenimas iš Sankt Peterburgo Valstybinio Ermitažo (Rusija) ir eksponavimas atkurtuose Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose surengtoje parodoje ne tik tapo puikia galimybe susipažinti su mažai žinoma ypatinga Jogailaičių relikvija, bet ir leido aktualinti šios dinastijos paskutinių valdovų unikalų meninį paveldą, jų estetinį skonį, kolekcionavimo polinkius, turėtus išskirtinius turtus, Vilniaus rezidencijos reikšmę dinastiniuose, kultūriniuose ir meniniuose Renesanso Europos procesuose, garsiųjų brangenybių kaupimo ir saugojimo istorijoje. Nors parodoje formaliai rodytas vienas eksponatas, jis papuoštas bemaž 200 įvairių papuošalų, kurių kiekvienas yra unikali XV–XVI a. pradžios Europos Gotikos ar Renesanso epochos juvelyrikos vertybė. Ypatinga ir tokios gausybės papuošalų sankaupa vienoje vietoje – vienoje skrynutėje. Tarptautinė paroda „Jadvygos Jogailaitės brangenybių skrynutė. Šedevras iš Valstybinio Ermitažo rinkinių“ Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose veikė 2013 m. rugsėjo 12–gruodžio 15 dienomis. Ši paroda dėl rodyto eksponato lituanistinės reikšmės ir europinės meninės vertės, dėl visuomenės ir žiniasklaidos dėmesio tapo vienu ryškiausių 2013 m. Lietuvos muziejininkystės įvykių. Parodos atidarymo šventė vyko 2013 m. rugsėjo 12 d. 18–19 val. Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje. Renginį tiesiogiai transliavo Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija per „LRT Kultūros“ kanalą. Parodos globėjo – Lietuvos Respublikos ministro pirmininko Algirdo Butkevičiaus – sveikinimą parodos rengėjams ir jos atidarymo dalyviams perdavė Vyriausybės kanclerio pirma-

sis pavaduotojas, ambasadorius dr. Remigijus Motuzas. Renginyje žodį tarė kadenciją baigiantis Rusijos Federacijos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Vladimiras Čchikvadzė, taip pat specialiai į parodos atidarymą atvykusi Sankt Peterburgo Valstybinio Ermitažo direktoriaus pavaduotoja ir vyriausioji fondų saugotoja Svetlana Adaksina – ji perdavė Ermitažo muziejaus generalinio direktoriaus prof. Michailo Piotrovskio sveikinimą. Parodos rėmėjų vardu atidarymo renginyje kalbėjo Valdovų rūmų muziejaus 2013 m. mecenatės – AB „Lietuvos dujos“ – generalinis direktorius Viktoras Valentukevičius. Parodos atidarymą prasmingais senosios muzikos intarpais papuošė choro „Brevis“ solistai Edita Bagdonaitė-Venislovienė, Ieva Gaidamavičiūtė, Saulius Kizikas, Nerijus Misevičius ir Gintautas Venislovas. Jie atliko Vaclovo Šamotuliečio (Wacław z Szamotuł) ir Mikalojaus Gomulkos (Mikołaj Gomółka) giesmes pagal XVII a. lietuviškus tekstų vertimus, taip pat Filipo Verdelo (Philippe Verdelot) kūrinį. Pasipuošę atkurtais XVI a. kostiumais po muziejaus sales per atidarymo renginį oriai vaikštinėjo Fabijoniškių vidurinės mokyklos kolektyvo „Renesansas vaikams“ (vadovė Daiva Atkočiūnaitė), senosios muzikos ir šokio ansamblio „Banchetto musicale“ (vadovė Jūratė Vičienė), senovinių šokių ansamblio „Puelli Vilnenses“ (vadovė Giedrė Strikulienė) nariai. Pasibaigus oficialiajai atidarymo ceremonijos daliai ir jos transliacijai per „LRT Kultūros“ kanalą, apie 600 į renginį susirinkusių kviestinių svečių iš Lankytojų vestibiulio patraukė į Valdovų rūmų muziejaus pirmą aukštą, kur visų laukė vitrinoje žėrintis įstabus juvelyrikos kūrinys – Jadvygos Jogailaitės brangenybių skrynutė.

160

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

3. Parodos globėjo Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko dr. Algirdo Butkevičiaus vardu sveikinimą perskaitė Vyriausybės pirmasis kanclerio pavaduotojas, ambasadorius dr. Remigijus Motuzas, fotografas Vytautas Abramauskas

6. Rėmėjų vardu žodį tarė 2013 m. muziejaus mecenatės AB „Lietuvos dujos“ generalinis direktorius Viktoras Valentukevičius, fotografas Vytautas Abramauskas

4. Į Jadvygos Jogailaitės skrynutės ekspozicijos salę pirmosios žengia Sankt Peterburgo Valstybinio Ermitažo direktoriaus pavaduotoja Svetlana Adaksina ir šio muziejaus mokslo darbuoja bei fondų saugotoja, parodos kuratorė dr. Olga Kostiuk, fotografas Vytautas Abramauskas

7. Pirmieji lankytojai po parodos atidarymo prie vitrinos su Jadvygos Jogailaitės skrynute, fotografas Vytautas Abramauskas

5. Jadvygos Jogailaitės skrynutė tapo muziejaus ekspozicijos, skirtos Bonos Sforcos asmenybei ir nuopelnams Lietuvai bei Vilniaus rezidencijai, svarbiausiu akcentu, fotografas Vytautas Abramauskas

8. Viešą paskaitą skaito Vavelio karališkosios pilies mokslo darbuotojas ir Auksakalystės fondo saugotojas Dariušas Novackis (Dariusz Nowacki), fotografas Vytautas Abramauskas

VOLUMEN

III

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

161

9. Viešą paskaitą skaito Vavelio karališkosios pilies mokslo darbuotoja ir ilgametė Gobelenų fondo saugotoja dr. Madgalena Pivocka (Magdalena Piwocka), fotografas Vytautas Abramauskas

Valdovų rūmų muziejuje skrynutė tris mėnesius buvo rodoma rūmų istorinei ir architektūrinei raidai skirtoje I maršruto ekspozicijoje – Bonos Sforcos asmenybę ir nuopelnus Vilniaus rezidencijai atspindinčioje salėje (Nr. 11). Ši salė yra Renesanso epochai skirtos erdvės centrinė dalis. Tad unikali skrynutė, padėta į salės centre pastatytą specialią vitriną, ne tik tapo pagrindiniu šios ekspozicinės erdvės akcentu, bet ir buvo stilistiškai integruota į Renesanso epochos kultūrinio bei meninio konteksto ekspoziciją. Greta stovinčiose vitrinose lankytojai galėjo matyti Valdovų rūmų archeologinių tyrimų laikotarpiu rastus žiedus, kurių formos labai panašios į tų, kuriais papuošta skrynutė, taip pat renesansinius koklius, papuoštus panašiais simboliais, kokius buvo galima matyti skrynutės papuošaluose. Iš ekspoziciniuose stenduose pateiktų portretų į skrynutę žvelgė ją užsakę, turėję, galėję matyti ar kitaip su skrynutės istorija susiję Jogailaičių dinastijos atstovai: Žygimantas Senasis, Barbora Zapolija, Bona Sforca, Jadvyga Jogailaitė, Žygimantas Augustas. Trumpa parodos ir jos unikalaus eksponato anotacija trimis kalbomis (lietuvių, anglų, rusų), sudėliota keturiuose stenduose, lankytojus pasitiko jau vestibiulyje. Į nuolatinę ekspoziciją integruota paroda buvo lankoma turint tą patį bilietą. Į kultūros renginius iš anksto užsiregistravę dalyviai skrynutę galėjo apžiūrėti nemokamai. Buvo išleista ir speciali informacinė brošiūra lietuvių, anglų ir rusų kalbomis. Joje išsamiai pristatyta skrynutės istorija, jos užsakovai ir savininkai, į ją inkrustuoti papuošalai. Lankytojai galėjo įsigyti atvirukų ir knygų skirtukų su įspūdingais skrynutės bei jos fragmentų vaizdais. Strateginė Jadvygos Jogailaitės skrynutės eksponavimo vieta – rūmų pietų korpuso pirmo aukšto salės viduryje – lėmė ne tik tai, kad išskirtinį eksponatą muziejaus lankytojai galėjo atidžiai apžiūrėti iš visų keturių pusių (Ermitaže ji rodoma bendroje vitrinoje su kitais eksponatais, todėl gerai matyti tik viena skrynutės pusė), bet ir tai, kad šiuo Jogailaičių epochos auksakalystės šedevru galėjo pasigėrėti visi eksponavimo laikotarpiu Valdovų rūmų muziejuje vykusių valstybės reprezentacinių (Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai) ir įvairių kultūrinių renginių dalyviai, aukšti užsienio svečiai, tarp kurių buvo ir Rytų partnerystės susitikime dalyvaujantys valstybių prezidentai, ministrai pirmininkai,

162

ministrai, Europos Komisijos vadovai. Veikiant skrynutės parodai Valdovų rūmų muziejų iš viso aplankė bemaž 80 tūkst. žmonių (78 246). Visi jie turėjo progą pasigėrėti išskirtiniu Renesanso juvelyrikos kūriniu. Veikiant parodai Lankytojų vestibiulio auditorijoje buvo įgyvendinta ir speciali kultūrinių renginių programa „XVI a. skrynutės lobiai“. Ji išsamiau pristatė ne tik pačią skrynutę, bet ir jos sukūrimo laikotarpio politikos, kultūros, meno aktualijas, bendresnį epochos kontekstą. Programos metu Lankytojų vestibiulio auditorijoje buvo perskaitytos paskaitos „Jadvygos Jogailaitės skrynutė ir jos istorija“ (pakartota tris kartus, prelegentas – Valdovų rūmų muziejaus direktorius dr. Vydas Dolinskas), „Renesanso ir šių dienų paralelės juvelyrikoje“ (prelegentė – Auksakalių gildijos vadovė Marytė Gurevičienė), „Niurnbergo auksakalystės menas Jogailaičių dvaro aplinkoje“ (prelegentas – Krokuvos Vavelio karališkosios pilies mokslo darbuotojas Dariušas Novackis (Dariusz Nowacki), „Jogailaičių dinastijos valdovų papuošalai ir Jadvygos Jogailaitės skrynutę dabinančios brangenybės“ (prelegentė – Krokuvos Vavelio karališkosios pilies mokslo darbuotoja dr. Magdalena Pivocka (Magdalena Piwocka), „Valstybinio Ermitažo Brangenybių galerija: per šimtmečius sukaupti Europos juvelyrikos turtai“ (prelegentė – Sankt Peterburgo Valstybinio Ermitažo mokslo darbuotoja dr. Olga Kostiuk), „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų dinastiniai ryšiai: vedybinės politikos kryptys“ ir „Habsburgaitės ir Jogailaičiai: kultūrų sankirtos“ (abiejų paskaitų prelegentas – Valdovų rūmų muziejaus mokslo darbuotojas Eimantas Gudas), „Tarp išgyvenimo, nuodėmės ir šventumo. Aklumas Viduramžiais ir ankstyvojo Renesanso epochoje“ (prelegentas – Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto magistrantas Eduardas Budrys). Kultūrinės programos metu Lankytojų vestibiulio auditorijoje pristatyta solidi XVI a. Lietuvos būčiai skirta sintezė „Lietuvos istorijos“ V tomas „Veržli Naujųjų laikų pradžia. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė 1529–1588 metais“ (dalyviai: prof. habil. dr. Jūratė Kiaupienė, doc. habil. dr. Ingė Lukšaitė, prof. habil. dr. Antanas Tyla, dr. Jolanta Karpavičienė, dr. Rimantas Miknys, doc. dr. Saulius Žukas, doc. dr. Ramunė Šmigelskytė-Stukienė), o Didžiojoje renesansinėje menėje surengtas aktualus istorikių pokalbis apie moterį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijoje (dalyvės: prof. dr. Irena Valikonytė, doc. habil. dr. Ingė Lukšaitė, dr. Jolita Sarcevičienė, dr. Jolanta Karpavičienė). Šeštadieniais ir sekmadieniais Lankytojų vestibiulio auditorijoje buvo nuolat rodomas pažintinis filmas „Jogailaičių Europa“. Jis pristatytas ir specialiame renginyje (dalyviai: Valdovų rūmų muziejaus direktoriaus pavaduotoja dr. Jolanta Karpavičienė, Čekijos Respublikos ambasadorius Lietuvoje Radekas Pechas (Radek Pech). Valdovų rūmų muziejaus Edukacijos ir lankytojų centro darbuotojai parengė ir įgyvendino dvi specialias Jadvygos Jogailaitės skrynutės parodai aktualinti skirtas edukacines programas „Skrynutės kelionės“ ir „800 Jogailaičių perlų“. Jose aktyviausiai dalyvavo moksleiviai, o savaitgaliais rinkosi šeimos. Baigiantis parodai 2013 m. gruodžio 12 d. Valdovų rūmų muziejaus Didžiojoje renesansinėje menėje surengtas XVI a. Jogailaičių dvare skambėjusios muzikos koncertas „Jadvygos Jogailaitės muzikinė skrynutė“. Jį dovanojo Krokuvos Vavelio karališkosios pilies (Lenkija) senosios muzikos ansamblis „Floripari“ (vadovas Aleksandras Tomčykas (Aleksander Tomczyk). Gruodžio 14 d., šeštadienį, surengta speciali atsisveikinimo su Jadvygos Jogailai-

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

10. Viešą paskaitą skaitė ir Ermitažo muziejaus mokslo darbuotoja bei fondų saugotoja, parodos kuratorė dr. Olga Kostiuk, kuri Jadvygos skrynutę atlydėjo į Vilniaus parodą ir pristatė ją spaudos konferencijoje, fotografas Vytautas Abramauskas

11. 2013 m. gruodžio 12 d. atsisveikinimo su paroda koncertas su senosios muzikos ansambliu iš Krokuvos „Floripari“, fotografas Vytautas Abramauskas

tės skrynute ir jos išlydėtuvių programa. Tądien muziejaus darbo laikas pailgintas iki 20 val., nustatyta speciali edukacijos bilietų ir informacinės parodos brošiūros pardavimo kaina, rengtos įvairios edukacinės dirbtuvės, skaitytos viešos paskaitos, rodytas filmas „Jogailaičių Europa“. Vien tądien Valdovų rūmų muziejų aplankė ir skrynute pasigėrėjo apie 2 600 lankytojų. Ir tai buvo muziejaus lankymo rekordas po jo atidarymo 2013 m. liepos 6 d., kai muziejus sulaukė bemaž 5 tūkst. žmonių. Parodą rengiant prie jos leidybinės, kultūrinės ir edukacinės programos prisidėjo Valdovų rūmų muziejaus specialistai Birutė Verbiejūtė, Marijus Uzorka, Dalius Avižinis, Ėrika Striškienė, Eimantas Gudas, Laima Kunickytė, Saulius Marteckas, Eduardas Kauklys, Stasys Avižinis, dr. Jolanta Karpavičienė, Gintarė Šatevičiūtė, Eglė Belozaraitė, Vytautas Gailevičius, Vida Kaunienė, Gediminas Gendrėnas, Ieva Baublytė ir kt., taip pat parodos kuratorė ir rinkinių saugotoja iš Ermitažo muziejaus dr. Olga Kostiuk, Ermitažo muziejaus generalinio direktoriaus pavaduotojai Georgijus Vilinbachovas ir Vladimiras Matvejevas, vyriausioji fondų saugotoja Svetlana Adaksina, ilgametė darbuotoja Nijolė Masilionytė, Lietuvos dailės muziejaus darbuotojas Skaistis Mikulionis. Be Valdovų rūmų muziejaus darbuotojų, daug ekskursijų, per kurias daug dėmesio buvo skiriama ir Jadvygos Jogailaitės skrynutės pristatymui, vedė miesto gidai – taip jie reikšmingai talkino muziejininkams. Parodą būtų buvę sunku įgyvendinti be dosnių ir supratingų rėmėjų. Nuoširdžiai dėkojame AB „Lietuvos dujos“ (vadovas Viktoras Valentukevičius), Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai, Lietuvos nacionaliniam radijui ir televizijai (vadovas Audrius Siaurusevičius, taip pat Viktoras Snarskis ir Jolanta Stripeikienė), dienraščiui „Lietuvos rytas“ (vadovas Gedvydas Vainauskas), tinklalapiui lrytas.lt (vienas vadovų Ričardas Baltaduonis), žurnalui „Veidas“ (vadovai dr. Algimantas Šindeikis ir Gintaras Sarafinas). Unikalų ir labai vertingą parodos eksponatą akylai saugojo apsaugos tarnybos Ekskomisarų biuro ginkluoti darbuotojai. Tarptautinė paroda „Jadvygos Jogailaitės brangenybių skrynutė. Šedevras iš Valstybinio Ermitažo rinkinių“ yra pirmasis, bet, reikia tikėtis, tikrai ne paskutinis bendras Valdovų rūmų muziejaus ir Valstybinio Ermitažo projektas. Ateityje planuojama

Lietuvoje rodyti Ermitažo rinkiniuose sukauptą senąją portretinę grafiką, kurioje pavaizduoti žymūs XV–XVIII a. Lietuvos valstybės ir kultūros veikėjai, taip pat pristatyti tematinį meno kūrinių rinkinį, atspindintį Europos valdovų dvaro gyvenimo ir ceremonijų kontekstą XVI–XVIII a., atvežti vieną kitą garsiausių Europos dailininkų sukurtą šedevrą ir pan. Šiame „Kronikos“ tome, be kelių bendrųjų pastabų apie tarptautinę parodą „Jadvygos Jogailaitės brangenybių skrynutė. Šedevras iš Valstybinio Ermitažo rinkinių“, skelbiami ir kelių tiesiogiai su skrynute ar jos užsakymo bei sukūrimo kontekstu susijusių paskaitų, kurios buvo perskaitytos parodos kultūrinės programos renginiuose, tekstai. Jie autorių peržiūrėti, papildyti ir paversti mokslinėmis ar mokslo populiarinimo publikacijomis. Šie tekstai leidžia užfiksuoti parodos iškeltas mintis, įamžinti šį nepaprastą muziejaus įvykį ir aktualinti svarbius senojo Lietuvos paveldo pažinimo aspektus, grąžinti svarbius jo ženklus į istorinę atmintį ir šiandienos kultūrinę bei mokslinę apyvartą. Todėl čia skelbiami du dr. Olgos Kostiuk (Sankt Peterburgo Valstybinis Ermitažas) tekstai: „Jadvygos Jogailaitės skrynutė – unikali Renesanso epochos vertybė“ (specialiai parodai parengtas neskelbtas rankraštis) ir „Valstybinio Ermitažo Brangenybių galerija. Istorija ir pagrindiniai europinio juvelyrinio meno kolekcijos formavimosi etapai“ (paskaita beveik identišku pavadinimu visuomenei pristatyta 2013 m. gruodžio 3 d.), dr. Vydo Dolinsko (Valdovų rūmų muziejus) straipsnis „Jadvygos Jogailaitės brangenybių skrynutė ir jos istorija“ (pagal lietuvių, anglų ir rusų kalbomis išleistos informacinės brošiūros tekstą, kuris sutrumpintas pristatytas visuomenei 2013 m. spalio 5 ir gruodžio 14 d.), dr. Magdalenos Pivockos (Krokuvos Vavelio karališkoji pilis) straipsnis „Apie Jogailaičių brangenybes, o tiksliau apie tai, kas iš jų išliko tikrovėje, archyviniuose dokumentuose ir ikonografijoje“ (paskaita visuomenei pristatyta 2013 m. lapkričio 15 d.) ir Dariušo Novackio (Krokuvos Vavelio karališkoji pilis) straipsnis „Niurnbergo auksakalystės menas paskutiniųjų Jogailaičių dvaro aplinkoje“ (paskaita visuomenei pristatyta 2013 m. lapkričio 14 d.).

VOLUMEN

III

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

Dr. Vydas Dolinskas

163

TARPTAUTINĖ MOKSLINĖ KONFERENCIJA „KURŠO KUNIGAIKŠTYSTĖS 450-OSIOS METINĖS IR BAUSKĖS PILIES ATGIMIMAS“

1. Bauskės pilis pastatyta Mūšos ir Memelės santakoje, fotografas Vydas Dolinskas

2. XV a. Bauskės pilies griuvėsiai, fotografas Vydas Dolinskas

2012 m. lapkričio 23 d. Bauskės pilies muziejus surengė tarptautinę mokslinę konferenciją „Kuršo kunigaikštystės 450-osios metinės ir Bauskės pilies atgimimas“ („Kurzemes hercogistes 450 gadi un Bauskas pils atdzimšana“)1. Kaip rodo konferencijos pavadinimas, ji buvo skirta sekuliarizavus Livonijos ordiną atsiradusios Kuršo kunigaikštystės, kurią latviai laiko savo istorinio valstybingumo ištakomis, sukūrimo jubiliejui ir istoriškai svarbios Bauskės rezidencijos atkūrimui bei pritaikymui muziejinei ir kultūrinei veiklai. Konferencijos data buvo susieta su Kuršo kunigaikščio Frydricho Ketlerio, kuris 1596 m. baigė rekonstruoti viduramžišką Bauskės pilį į modernią renesansinę rezidenciją, gimtadieniu (šis valdovas gimė 1569 m. lapkričio 25 d.). Konferencijoje iš viso perskaityta 12 mokslinių ir informacinių pranešimų. Prelegentai atstovavo Čekijos, Lietuvos, Estijos ir Latvijos mokslo institucijoms bei muziejams. Konferencijos organizavimą koordinavo Bauskės pilies muziejaus direktorius Maris Skanis (Māris Skanis) ir šios įstaigos mokslo darbuotoja Taiga Skanė (Taiga Skane). Bauskės pilis, kaip konferencijos vieta, istoriškai aktuali ir Lietuvos praeičiai. Gotikinė Bauskės pilis Livonijos ordino pastatyta

Viduramžiais kaip pasienio su Lietuva tvirtovė, o pirmą kartą minima XV a. pirmos pusės šaltiniuose. XVI a. pabaigoje šios pilies priešpilį Kuršo kunigaikščiai Gothardas Ketleris ir Frydrichas Ketleris perstatė į ištaigingą vėlyvojo Renesanso rezidenciją. XVIII a. netoli Bauskės pastatyti prabangūs barokiniai Rundalės (vok. Ruhetal) rūmai, todėl Bauskės pilis pamažu prarado Kuršo kunigaikščių svarbiausios užmiesčio rezidencijos statusą ir ėmė nykti. Pilies tyrimai ir bandymai restauruoti pradėti prieš keturis dešimtmečius. Ilgą laiką restauruotoje Bauskės pilyje prieš kelerius metus įrengtos pirmosios ekspozicijos, o dabar jau vykdoma aktyvi edukacinė veikla, rengiami reprezentaciniai renginiai, pavyzdžiui, Baltijos šalių vadovų susitikimai. Su šios pilies muziejumi Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai jau kelerius metus palaiko glaudžius ryšius, keičiasi moksline informacija, dalijasi specialistų patirtimi. Bendradarbiavimas aktualus ne tik dėl to, kad abi muziejinės institucijos turi panašią misiją, vykdo analogiškas funkcijas, bet ir dėl to, kad abi rezidencijos – Vilniaus ir Bauskės – XV–XVII a. buvo Lietuvos ir Kuršo valdovų rūmai, jų architektūroje pastebima nemažai bendrų bruožų, panašios akmeninės ir keraminės architektūrinės detalės. Ir tai nėra netikėta, nes tarp Lietuvos ir Livonijos, vėliau – tarp Lietuvos ir Kuršo visada buvo glaudūs politiniai ir kultūriniai ryšiai. Livonijos ordino egzistavimo laikais būta ir nemažai konfliktų, nors su Livonijos ordino šaka Lietuvos santykiai visada buvo daug draugiškesni nei su Prūsijos. Juk ir vienintelis Lietuvos karalius

1 Informacija apie konferenciją žr.: Grosmane E. „Kurzemes hercogistes 450 gadi un Bauskas pils atdzimšana: Starptautiska konference Bauskas pils muzejā 2012. gada 23. novembrī“, in: Mākslas Vēsture un Teorija, 2013, Nr. 16, p. 74–75; http://www.valdovurumai.lt/aktualijos/atgimusioje-bauskes-pilyjetarptautinis-istoriku-forumas#.U9j6oGdZrX4; Bauskas novada vestis, Nr. 10 (33), 2012-11-29, p. 1 (taip pat http://www.bauska.lv/allfiles/files/2012%20novada%20vestis/BNV_2012_Novembris_8lpp.pdf); http://www.esfondi.zemgale.lv/upload/flashbook/zinu_lapa11/files/page/6.swf [žiūrėta 2014-06-30].

242

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

3. XV a. gotikinės Bauskės pilies vidinis kiemas, fotografas Vydas Dolinskas

4. XVI a. pabaigos Bauskės rezidencijos fasadas, fotografas Vydas Dolinskas

Mindaugas XIII a. viduryje karališkąjį vainiką gavo tarpininkaujant Livonijos ordino magistrui. Kuršo kunigaikštystė 1561 m. Vilniaus sutartimi buvo įkurta Lietuvos ir Livonijos politinio elito iniciatyva. Kurį laiką ji buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir jos valdovo Žygimanto Augusto vasalė, vėliau – bendras Abiejų Tautų Respublikos lenas. Kuršo kunigaikščiai dažnai viešėjo Vilniuje, o 1633 ir 1639 m. davė vasalines priesaikas Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose. Ir Kuršo, ir Lietuvos valstybingumas buvo sunaikintas tuo pat metu – 1795 m., Rusijos imperijai aneksavus šias teritorijas po Trečiojo Respublikos padalijimo. Tarptautinę mokslinę konferenciją „Kuršo kunigaikštystės 450-osios metinės ir Bauskės pilies atgimimas“ pradėjo Bauskės pilies muziejaus direktorius Maris Skanis. Jis pristatė svarbiausius nuveiktus darbus 1956–2013 m. restauruojant šios Kalavijuočių ordino ir Kuršo kunigaikščių rezidencijos liekanas, atkuriant dalį erdvių ir architektūrinių elementų bei pritaikant objektą šiandienos kultūros poreikiams. Taip pat pasidalijo artimiausiais pilies tvarkymo, muziejinės bei kitos kultūrinės veiklos plėtros planais. Atkreipė dėmesį, kad Bauskės pilis ilgą laiką buvo vietos kraštotyros muziejaus padalinys ir tik 1990 m. tapo savarankišku muziejumi. Pilies tyrimai ir restauravimas pradėti dar sovietiniais laikais, darbus vykdė Latvijos istorijos instituto specialistai, o archeologinius radinius saugoti atidavė ne vietos kraštotyros, bet Nacionaliniam istorijos muziejui. Todėl šiandien, kai Bauskės pilyje įkurtas savarankiškas muziejus, turintis savo rinkinius ir ekspozicijas, kilo problema dėl pilies tyrimų medžiagos, jos prieinamumo ir tyrimų kompleksiškumo, radinių rinkinio nedalomumo, jo saugojimo vienoje vietoje. Latvijos nacionalinis istorijos muziejus nėra linkęs Bauskės pilies radinių rinkinio dalies grąžinti, apsunkintas ir jos tyrinėjimas, lyginimas su vėlesniais radiniais. Taigi, Bauskės pilies muziejus turi tą pačią problemą, kuri egzistuoja ir Vilniuje, kai dalį tiriant Valdovų rūmus rastų archeologinių radinių Lietuvos nacionalinis muziejus taip pat nelegaliai priglobė ir, pažeisdamas egzistuojančias teisinio reguliavimo normas, suinventorino bei atsisako perduoti naujai įsteigtam Valdovų rūmų muziejui.

VOLUMEN

III

5. XVI a. renesansinių Bauskės rūmų vidinis kiemas, fotografas Vydas Dolinskas

Bauskės pilies muziejaus mokslo darbuotojas Janis Grūbė (Jānis Grūbe) savo pranešime pristatė 2008–2012 m. archeologinių tyrimų pilies kieme ir vartų prieigose rezultatus, o kita muziejaus bendradarbė Ina Lynė (Ina Līne) išsamiai išanalizavo Bauskės pilies krosnių koklių bei jų fragmentų radinius, kurių muziejaus rinkiniuose saugoma daugybė. Įdomu, kad dalis tokios XVI–XVII a. architektūrinės keramikos turi tam tikrų stilistinių, spalvinių ir kitų panašumų su analogiško laikotarpio pavyzdžiais, rastais tiriant Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidenciją Vilniuje. Taigi, galbūt ateityje turėtų prasmę ir detalesnės Bauskės bei Vilniaus istorinių koklių lyginamosios studijos. Nuo 1996 m. latvių specialistai, dirbantys Bauskės pilyje, artimai bendradarbiauja su Čekijos restauratoriais – šie padeda restauruoti ir atkurti išraiškingas akmenines architektūrines

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

243

6. Bauskės rūmų vėlyvojo Renesanso akmeninė detalė, fotografas Vydas Dolinskas

detales ir elementus. Kelerius metus Bauskės pilyje akmenines architektūrines detales yra tyrinėjęs, akmeninių elementų restauravimo bei atkūrimo projektus kūrė ir įgyvendino žinomas čekų restauratorius Milošas Gavenda (Miloš Gavenda). Jis savo pranešime kaip tik ir pristatė savo tyrinėjimų rezultatus, apibūdino tiek Bauskės pilies eksterjero, tiek ir interjero rastus autentiškus akmeninius architektūrinius elementus. M. Gavendos kolega Miroslavas Hanclis (Miroslav Hanzl) savo pranešime pratęsė ankstesnę temą ir apibūdino metodines nuostatas, kuriomis buvo remiamasi siekiant restauruoti ir atkurti Bauskės pilies renesansinės dalies (Kuršo kunigaikščių rūmų) reprezentacinę laiptinę, herbinį portalą ir salių židinius. Reikia pasakyti, kad Bauskės pilyje, panašiai kaip ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose Vilniuje, rasta nemažai labai išraiškingų renesanso, manierizmo, ankstyvojo baroko stilių akmens detalių ir elementų arba jų fragmentų. Tačiau jie dažnai skiriasi savo medžiagiškumu (dažniausiai naudotas vietos dolomitas, skaldytas netoliese esančiose laužyklose) ir stilistiniais bruožais, nes Vilniuje dažniausiai dirbo italų meistrai, o Kuršo kunigaikščiai, būdami protestantai, labiau orientavosi į vadinamąjį šiaurietiškąjį manierizmą propaguojančius protestantiškus kraštus (Šiaurės Vokietiją, Skandinaviją, Nyderlandus). Čekų tyrinėtojai atkreipė dėmesį, jog radiniai liudija, kad akmeninės detalės buvo kuriamos vietoje, o ne importuojamos, tai yra į Bauskę buvo atvykę architektų, akmentašių ir jie čia ilgesnį laiką dirbo. Latvijos universiteto Latvijos istorijos instituto mokslo darbuotoja dr. Maritė Jakovleva (Marite Jakovleva) konferencijoje išsamiai kalbėjo apie Bauskės rezidenciją kaip Kuršo kunigaikštystės administracinį bei militaristinį centrą, apibūdino jos istorines funkcijas. Reikia atkreipti dėmesį, jog, matyt, sovietmečiu susiformavo tam tikra latvių istoriografijos nuostata, kad Kuršo kunigaikštystės istorijoje, jos santykiuose su Abiejų Tautų Respublika latvių tyrinėtojai nemato Respublikos dualizmo, Lietuvos veiksnio, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės savitos pozicijos, labiau akcentuoja Lenkijos vaidmenį. O Lietuva dažniausiai mi-

244

7. Julius Dioringas (Julius Döring, 1818–1898), Pirmasis Kuršo kunigaikštis Gothardas Ketleris

nima tik prie valstybės pareigūnų titulų. Tai yra rimtas signalas lietuvių istoriografijai, kad jos nuostatos privalo būti paskleistos ir žinomos Latvijoje. Iš Estijos atvykęs prelegentas – Talino miesto muziejaus kuratorius Pajus Ristas (Paju Risto) savo pranešime nagrinėjo XV– XVII a. Talino miesto gyvenamųjų namų akmenines detales. Latvijos valstybės istorijos archyvo mokslo darbuotoja Valda Kvaskova pristatė Kuršo kunigaikštienės Elžbietos Magdalenos (1600–1649) veiklą tvarkant ir prižiūrint kunigaikščio dvarų sodybas, sodus bei praktikuojant farmaciją. Bauskės pilies muziejaus darbuotoja Taiga Skanė savo pranešime aptarė Kuršo kunigaikštystėje XVI a. antroje pusėje – XVII a. pradžioje gyvavusias aprangos ir papuošalų madas. Taip pat pristatė šios temos ekspoziciją Bauskės pilyje ir joje rodomas prabangių drabužių rekonstrukcijas, atliktas remiantis Kuršo kunigaikščių ir jų žmonų portretais. Konferencijos pabaigoje, tęsdami šio pranešimo temą, Bauskės pilies muziejaus senosios muzikos ir šokio ansamblio „Dvaras“ atlikėjai pademonstravo rekonstruotus istorinius apdarus ir sušoko kelis XVI–XVII a. šokius. Konferencijos popietiniame posėdyje pristatyti net trys Lietuvos atstovų pranešimai. Visus juos parengė Valdovų rūmų muziejaus darbuotojai: direktoriaus pavaduotoja ir vyriausioji fondų saugotoja, archeologė Ėrika Striškienė, Mokslinių tyrimo centro Architektūros grupės administratorė, architektė ir restauratorė Rasa Abramauskienė bei muziejaus direktorius, istorikas dr. Vydas Dolinskas. Ė. Striškienė pristatė Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos Vilniaus Žemutinėje pilyje interjero gausius

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

Visi lietuvių prelegentų pranešimai iš esmės pratęsė konferencijos pradžioje latvių ir čekų specialistų gvildentas temas ir papildė kontekstą apie archeologijos tyrimus, architektūrinės keramikos, akmens detalių ir elementų rinkinius bei jų panaudojimą atkuriant rezidencijų eksterjero ir interjero puošybą, Bauskės ir Vilniaus rezidencijų istorinių ryšių paraleles. Informatyvūs lietuvių pranešimai, pagrįsti išsamiais tyrimais, gausiai iliustruoti ir pateikiantys korektiškas išvadas, sulaukė didelio konferencijos dalyvių ir klausytojų dėmesio. Jų temomis diskutuota per kavos pertraukėles ar vakarieniaujant. Bauskės pilyje surengta konferencija „Kuršo kunigaikštystės 450-osios metinės ir Bauskės pilies atgimimas“ sulaukė nemažo visuomenės susidomėjimo – joje iš viso buvo apie 100 klausytojų. Be to, į konferenciją buvo atvykęs ir kitos istorinės rezidencijos – Rundalės rūmų – muziejaus direktorius dr. Imantas Lancmanis (Imants Lancmanis). Su juo ir Bauskės pilies muziejaus direktoriumi M. Skaniu konferencijoje buvo aptartos muziejų bendradarbiavimo galimybės, o su čekų specialistais – Valdovų rūmų autentiškų akmeninių detalių priežiūros, restauravimo ir impregnavimo klausimai. Kadangi tarptautinės mokslinės konferencijos „Kuršo kunigaikštystės 450-osios metinės ir Bauskės pilies atgimimas“ organizatoriai atsisakė idėjos skelbti joje perskaitytų pranešimų pagrindu parengtas publikacijas atskiru leidiniu, šiame „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų kronikos“ tome publikuojami Ė. Striškienės ir R. Abramauskienės parengti straipsniai, aktualūs ir lietuvių istoriografijai – Valdovų rūmų tyrinėjimų duomenims apibendrinti ir atkūrimui apmąstyti. V. Dolinsko pranešimo pagrindu parengtas straipsnis paskelbtas „Kronikos“ antrame tome2. Dr. Vydas Dolinskas

8. Johanas Adolfas Rosmesleris (Johann Adolf Rosmesler, 1770–1821), Bauskės pilies plėtrai labiausiai nusipelnęs Kuršo kunigaikštis Frydrichas Ketleris, 1633 m. davęs vasalinę priesaiką Lietuvos ir Lenkijos valdovui Vladislovui Vazai Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose Vilniuje

architektūrinės keramikos – XV–XVII a. gotikinių, renesansinių ir ankstyvojo Baroko krosnių koklių bei grindų plytelių – rinkinius. Pranešime taip pat apibūdinta krosnių ir grindų atkūrimo Valdovų rūmuose metodika, pateikta iliustratyvių pavyzdžių. R. Abramauskienė aptarė konglomerato, smiltainio, kalkakmenio ir marmuro naudojimą statant bei puošiant Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmus Renesanso ir ankstyvojo Baroko periodais, pristatė būdingiausius akmeninius radinius bei jų studijomis remiantis parengtus ir iš dalies įgyvendintus Valdovų rūmų eksterjero portalų, langų apvadų, karnizų, taip pat interjero portalų ir židinių atkūrimo projektus. Dr. V. Dolinskas savo pranešime apibūdino Kuršo kunigaikštystės susikūrimo XVI a. viduryje aplinkybes ir jos santykį su Lietuva bei Lenkija, taip pat pateikė kelias pastabas apie Lietuvos ir Kuršo ryšius XVII–XVIII a., priminė dvi XVII a. pirmos pusės Kuršo kunigaikščių vasalinės priesaikos ceremonijas Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose Vilniuje.

VOLUMEN

III

2 Žr. Dolinskas V. „Kai kurie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Kuršo kunigaikštystės santykių aspektai XVI–XVIII amžiais / Some aspects on relations between the Grand Duchy of Lithuania and the Duchy of Courland in the 16th–18th centuries“ (Abstract), in: Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, vol. II: MMXI, comparavit G. Striška, Vilnae, MMXII, p. 371–381.

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

245

Rasa Abramauskienė

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Katedros a. 4, LT-01143 Vilnius r.abramauskiene@valdovurumai.lt

AKMUO IR MARMURAS VILNIAUS ŽEMUTINĖS PILIES LIETUVOS DIDŽIŲJŲ KUNIGAIKŠČIŲ RŪMŲ FASADUOSE IR INTERJERE1

1. Architektūrinės detalės iš konglomerato, fotografas Vytautas Abramauskas Architectural details made from conglomerate, photograph by Vytautas Abramauskas

1988 m., prasidėjus Lietuvos Atgimimui, visuomenei kilo idėja atkurti XVIII ir XIX a. sandūroje caro valdžios nugriautus Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmus. Šioje teritorijoje įvairūs tyrimai epizodiškai buvo atliekami visą šimtmetį, bet tik 1988 m. pradėti nuodugnūs kompleksiniai rūmų teritorijos tyrimai, siekiant sukaupti medžiagos, kurios reikėjo planuojant juos atstatyti. Atliekant tyrimus rasta keli šimtai architektūrinių detalių. Nors tai toli gražu ne pati gausiausia radinių grupė, ji yra viena svarbiausių, nes tai išties objektyvus informacijos apie rūmų architektūros apdailą šaltinis – rūmų atstatymas remiantis tik turima ikonografija, negausiomis užuominomis istoriniuose šaltiniuose ir analogais būtų sunkiai įsivaizduojamas. Ėmus tyrinėti rastas architektūrines detales, pirmiausia kilo klausimas, kokios rūšies akmenys naudoti rūmų architektū-

roje. 2003 m. Vilniaus universiteto prof. habil. dr. Algirdas Gaigalas atliko visų rūšių akmenų pavyzdžių petrografinius makroskopinius tyrimus2, o 2007 ir 2010 m. Vroclavo universiteto Geologijos mokslų instituto (Lenkija) mokslininkai Ryšardas Kryza (Ryszard Kryza) ir Pavelas Račynskis (Paweł Raczyński) atliko detalesnius petrografinius mikroskopinius, paleontologinius ir paleoichtiofaunos tyrimus3. Nustatyta, kad rūmų statybos ir įvairiais rekonstrukcijų laikotarpiais naudoti kelių rūšių akmenys: 1) konglomeratas ir gravelitas, 2) smiltainis ir aleurolitas, 3) juodas marmuras, 4) baltas marmuras, 5) įvairių spalvų klintis: juoda, tamsiai pilka, šviesiai pilka, tamsi rusvai rausva ir pilkšvai rausva su balkšvomis gyslomis. Taip pat rastos kelios pavienės detalės iš opokos ir serpentinito. Trumpai apžvelkime kiekvieną uolieną. 2 Gaigalas A. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų architektūrinių detalių petrografinis identifikavimas (archeologinė petrografija), Vilnius, 2003.

1 Straipsnis parengtas pranešimo „Камень и мрамор в фасадах и интерьерах дворца великих князей литовских Вильнюсского Нижнего замка“, skaityto 2012 m. lapkričio 23 d. Bauskėje (Latvija) vykusioje konferencijoje „Kuršo kunigaikštystės 450-osios metinės ir Bauskės pilies atgimimas“ („Kurzemes hercogistes 450 gadi un Bauskas pils atdzimšana“), pagrindu.

246

3 Kryza R., Kryza G., Raczyński P. Petrographic Characteristics of Stone Samples from Archaeological Objects / Historical Monuments from Lithuania (Lithuanian/Polish Joint Project 2006/2007), Wrocław, 2007; idem, Petrographic Characteristics of Stone Samples from Archaeological Objects / Historical Monuments from the Great Duke Palace in Vilnius (Lithuanian/Polish Joint Project 2009/2010), Wrocław, 2010.

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

3. Architektūrinė detalė iš juodo marmuro su balkšvomis gyslomis, fotografas Vytautas Abramauskas Architectural detail made from black marble with white-ish veins, photograph by Vytautas Abramauskas

2. Architektūrinės detalės iš žalsvai pilko švediško smiltainio, fotografas Vytautas Abramauskas Architectural details made from greenish-grey Swedish sandstone, photograph by Vytautas Abramauskas

Konglomeratas ir gravelitas – tai kvartero periodo nuosėdinė nuolaužinė uoliena, sudaryta iš natūraliai susicementavusių apzulintų gargždo, žvirgždo ir riedulių apvalainukų bei smėlio. Didesnė dalis rūmų teritorijoje rastų konglomerato detalių pagaminta iš poringo gargždo konglomerato su žvirgždo ir įvairiarūšio smėlio priemaišomis, šviesiai pilkos ar rusvos spalvos. Gargždas yra polimiktinis, sudarytas iš nuosėdinių (75 proc.) ir kristalinių (25 proc.) uolienų. 15–20 proc. uolienos tūrio sudaro karbonatinis cementas (kalcitas, aragonitas). Gargždo dalelių dydis – nuo 10 iki 80 milimetrų. Mažiau detalių pagaminta iš gravelito – konglomerato, kuriame vyrauja žvirgždo dalelės. Jų dydis yra nuo 1 iki 10 milimetrų. Žvirgždas taip pat polimiktinis, sudarytas iš nuosėdinių (64 proc.) ir kristalinių (36 proc.) uolienų. Gravelitas ne toks poringas ir smulkesnis už gargždo konglomeratą, cementas sudaro 35 proc. uolienos tūrio, jis taip pat karbonatinis (kalcitas, aragonitas). Spalva įvairi: nuo šviesiai pilkos iki rusvos. Smiltainis – tai nuosėdinė nuolaužinė uoliena, sudaryta iš natūraliai susicementavusių smėlio dalelių – apzulintų ir aštria-

VOLUMEN

III

briaunių uolienų bei mineralų grūdelių. Dalelių dydis yra 0,05–2 milimetrai. Vilniaus Žemutinės pilies Didžiųjų kunigaikščių rūmų statybai naudotas silūro periodo kvarcinis karbonatais sucementuotas smiltainis su žėručio priemaišomis. Jo dalelių dydis – 0,01– 0,15 milimetro. Smiltainis, kurio dalelių dydis yra 0,05–0,15 mm, vadinamas smulkiagrūdžiu arba smulkučiu. Smulkesnės granuliometrinės sudėties smiltainis, kurio dalelės mažesnės už 0,05 mm, vadinamas aleurolitu. Kadangi plika akimi smulkučio smiltainio ir aleurolito atskirti neįmanoma, trumpai abi šias uolienas vadiname vienu žodžiu – smiltainis. Rūmų teritorijoje rastos detalės pagamintos iš šviesiai pilkos, rečiau rusvos, spalvos smiltainio su žalsvu ar rečiau melsvu atspalviu. Žalsvą atspalvį uolienai suteikia glaukonito priemaišos. Marmuras – tai karbonatinė metamorfinė uoliena iš persikristalizavusios klinties, kalcito ir kitų karbonatų klasės mineralų. Marmuras yra baltos spalvos uoliena, tačiau dažniau randamas įvairių spalvų, kurias suteikia pašalinių mineralų priemaišos. Per XVII a. rūmų rekonstrukciją naudotas brekčinės struktūros (aštriabriaunės uolienos nuolaužos cementuotos kitokios mineralinės sudėties, struktūros ar kilmės medžiaga) juodas marmuras, išnarstytas žalsvomis ir baltomis kalcito gyslomis, juodą spalvą suteikia grafito priemaišos. Taip pat rastos kelios detalės iš balto smulkiakristalio marmuro su blizgančiais kalcito kristalais paviršiuje. Šlifuotas paviršius blizga. Klintis – tai nuosėdinė karbonatinė uoliena, susidariusi iš kalcito arba iš organizmų kalcitinių skeletų liekanų. Uolienos

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

247

4. Architektūrinė detalė iš balto marmuro, fotografas Vytautas Abramauskas Architectural detail made from white marble, photograph by Vytautas Abramauskas

spalva priklauso nuo priemaišų rūšies ir kiekio. Juoda, kartais labai tamsiai pilka, sunki, masyvios tekstūros, labai smulkiai grūdėta karbono periodo klintis. Juodos spalvos intensyvumas priklauso nuo organinės bitumingos medžiagos priemaišų kiekio. Šlifuotas klinties paviršius, kitaip negu marmuro, neblizga arba blizga labai silpnai. Rusvai rausva, sunki, masyvios tekstūros, labai smulkiai grūdėta silūro ir devono periodų klintis. Spalva įvairuoja nuo šviesiai oranžinės iki tamsiai vyšninės su rudu atspalviu. Oranžinį atspalvį suteikia geležies oksidai, vyšninį – mangano oksidų priemaišos. Pilkos spalvos, sunki, masyvios tekstūros, labai smulkiai grūdėta ordoviko periodo klintis. Pilka spalva įvairuoja nuo žalsvai pilkos iki šilto atspalvio gelsvai ir rusvai pilkos. Pilkšvai rausvos spalvos, sunki, masyvios tekstūros, labai smulkiai grūdėta klintis, gausiai išnarstyta baltomis iki 1 cm storio kalcito gyslomis ir dėmėmis. Kitas svarbus uolienų tyrimų žingsnis – nustatyti geografinę jų kilmę. Trumpai palyginkime istorinių šaltinių duomenis su petrografinių tyrimų rezultatais. XVI a. vidurio dvaro sąskaitose nurodoma, kad rūmų statybai naudoti vietos akmenys, kurių laužyklos buvo Bistryčioje4, 40 km į rytus nuo Vilniaus, dabartinės Baltarusijos teritorijoje. Taip pat minimos akmenų skaldyklos Vokėje5, Vilniaus pietvakariuose tekančios upės Vokės apylinkėse. Aptašyti išskeltų akmenų luitai arkliais kinkomais vežimais buvo gabenami į Vilnių. Vilniuje meistrai iš jų gamino fasadų karnizus, langų ir durų apvadus, palanges, laiptus. Petrografiniai tyrimai

patvirtino, kad rūmuose naudotas konglomeratas randamas Vilniaus apylinkėse, Neries ir Vilnios slėnių šlaituose esančiuose telkiniuose6. Dvaro sąskaitose yra žinių, kad 1545–1547 m. Livonijos žemėse (Rygoje ir Kuoknesės apylinkėse) buvo perkami akmenys karališkajai statybai Vilniuje7. Apdirbti akmenų luitai Dauguvos upe buvo plukdomi į Polocką, iš ten vežimais gabenami į Vilnių. Ne visai aišku, ar tai buvo Livonijos laužyklose skaldyti akmenys, ar švediškas smiltainis, pirktas iš tiekėjų, kurie šiuos akmenis gabeno iš Gotlando salos į Livoniją. Labiausiai tikėtina, kad tai Gotlando smiltainis, nes atliekant archeologinius tyrimus rasta detalių tik iš vietos konglomerato ir švediško smiltainio. Dirbinių iš dolomito ar klinties, kurių telkinių yra dabartinės Latvijos teritorijoje, nėra. Šią prielaidą patvirtina ir petrografiniai tyrimai: Vroclavo universiteto mokslininkai nustatė, kad tai silūro periodo smiltainis iš Gotlando. Palyginę autentiškas detales su Vilniaus katedros Šv. Kazimiero koplyčios fasadų apdailos smiltainiu ir dabar pirktu smiltainiu atkuriamų rūmų langų apvadams, jie priėjo prie išvados, kad tai tas pats akmuo – švediškas smiltainis iš Gotlando salos8. Kaip galimą juodos klinties kilmės vietą lenkų geologai nurodo tris regionus: Vokietija arba Alpės, Švento Kryžiaus kalnai vidurio Lenkijoje ir Valonija (regionas Belgijos pietinėje dalyje). Lenkų istorikai, tyrinėję statybinių medžiagų pirkimą ir gabenimą, nepateikia jokių duomenų, kad į Abiejų Tautų Respublikos teritoriją būtų buvę vežti juodi akmenys iš Vokietijos. Taip pat abejojama, ar šie akmenys galėjo būti kasami Lenkijoje. Nors Dembniko apylinkėse, netoli Kšešovicių miesto, XVII a. pradžioje jau buvo kasama labai panaši juoda klintis, šie telkiniai tuo metu dar nebuvo plačiai eksploatuojami. Priešingai – kaip tik šių akmenų kasimo pagyvėjimą paskatino Žygimanto Vazos (1587/1588–1632) į Baroko architektūrą įvesta juodo marmuro mada9. Iki tol valdovo kanceliarija pirkdavo labai daug juodo marmuro. Be to, „akmenų transportavimas į Vilnių iš pietinės Lenkijos (Vysla iki Dancigo, toliau Baltijos jūra iki Nemuno žiočių, iš ten – per Kauną į Vilnių) būtų buvęs itin brangus“10. O Briuselyje išlikę dokumentai liudija, kad juodi akmenys Abiejų Tautų Respublikos karališkajai statybai buvo gabenami iš Belgijos. Tad istorinę dokumentaciją patvirtinanti geologų išvada neginčijamai įrodo, kad šie akmenys į Vilnių buvo vežami iš Valonijos. Tiesa, istoriografijoje ne visada nurodoma perkamo akmens rūšis, neskiriamas marmuras nuo klinties (dažniausias terminas – marmuras arba tiesiog akmuo), neminimas konkretus telkinys, iš kurio kasti akmenys. Juodus akmenis kasė keliose vietose, pirmiausia Dinano miesto prie Mezo upės apylinkėse, Deni (Denée) ir Furfoze. Apie juodo marmuro telkinius Dinane buvo gerai žinoma Šiaurės Europos kraštuose, šio regiono architektūroje jis buvo naudojamas jau nuo XIV amžiaus. Dinanas nėra vienintelė vieta Belgijoje, kur kasami šios rūšies akmenys. Puikios kokybės akmenų yra Ardėnuose, Lježo provincijos Tė vietovėje yra marmuro. Taip pat svarbi juodo 6 Gaigalas A. Vilniaus Žemutinės pilies, p. 24. 7 Vitkauskienė B. R. „XVI–XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės“, p. 178. 8 Kryza R., Kryza G., Raczyński P. Petrographic Characteristics, 2007, p. 5.

4 Vitkauskienė B. R. „XVI–XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai istoriniuose šaltiniuose“, in: Vilniaus Žemutinė pilis XIV a. – XIX a. pradžioje. 2002–2004 m. istorinių šaltinių paieškos, sud. R. Ragauskienė, Vilnius, 2006, p. 73. 5 Ibid., p. 79.

248

9 Szmydki R. „Niderlandzcy kamieniarze angażowani przez Zygmunta III (w pierwszej ćwierci XVII wieku)“, in: Kronika zamkowa, z. 2, 1999, s. 54. 10 Jamskis P. „Marmuro ir statybinio akmens užpirkimai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje valdant Žygimantui Vazai“, in: Lietuvos dailės muziejaus metraštis, t. 7 (2004), Vilnius, 2005, p. 226.

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

5. Architektūrinės detalės iš juodos klinties, fotografas Vytautas Abramauskas Architectural details made from black limestone, photograph by Vytautas Abramauskas

marmuro gavybos Belgijoje vieta yra Namiūro provincija. Dinano ir Namiūro akmenys, palyginti su kitomis tos rūšies uolienomis, turėjo ypač didelį pranašumą, nes buvo gabenti patogiose vietose – jų telkiniai buvo prie upių, todėl akmenis buvo galima gabenti

vandens keliais. Tad Vilniaus Žemutinės pilies rezidenciniams rūmams greičiausiai buvo naudojama šių rūšių juoda klintis ir marmuras: noir de Namur, noir de Dinant, noir de Golzinne arba noir Belge de Mazy11. Kaip jau minėta, istorinėje dokumentacijoje nėra skiriamas marmuras ir klintis, tad tiksliai negalime pasakyti, iš kur Vilnių pasiekdavo nevienspalviai juodi akmenys – marmuras su balkšvomis gyslomis. Petrografinių tyrimų autoriai taip pat negali tiksliai nusakyti šio marmuro kilmės vietos, bet nurodo, kad tai greičiausiai Nyderlandai. Tad manytina, kad šie akmenys irgi buvo gabenami iš Belgijos laužyklų su juoda klintimi, o dokumentuose abi uolienos vadintos juodu marmuru. Rūmų vidaus apdailai naudota dviejų rūšių raudona klintis – vienspalvė ir pilkšvai raudona su gausiomis plačiomis baltomis gyslomis bei dėmėmis. Petrografinė analizė leidžia teigti, kad pirmoji yra ordoviko periodo klintis iš Švedijos Elando salos, o antrosios klinties rūšies tikslios kilmės vietos mokslininkai įvardyti negalėjo, tačiau jos struktūra panaši į Bolechovicių (miestelis Krokuvos apylinkėse) klintį12. Kaip jau minėta, lenkų istorikai Ryšardas Šmydkis (Ryszard Szmydki) ir Piotras Jamskis (Piotr Jamski) atmeta akmenų gabenimo iš pietų Lenkijos į Vilnių galimybę. Istoriografijoje minima daug raudonų akmenų, kurie Žygimanto Vazos karališkajai statybai buvo gabenami iš Ranso ar Šarlemono (Charlemont). Puikus raudonas marmuras buvo skaldomas Ranso miesto apylinkėse, Belgijos Heno provincijoje. Šios rūšies raudonas marmuras, rausvai rudos arba vyšninės spalvos su pilkomis gyslomis ir balkšvomis dėmėmis, vadinamas vieux rouge de Rance, vėliau buvo naudotas Versalio rūmų Veidrodžių salės interjere. Tos pačios, kaip ir Ranso marmuras, geologinės epochos klintis buvo kertama ir Živė vietovėje prie Mezo upės netoli Šarlemono tvirtovės (dab. Ardėnų departamento Živė kantonas šiaurės rytų Prancūzijoje). Tai taip pat raudona klintis su baltomis gyslomis ir dėmėmis. Žemutinės pilies rūmų barokinė rekonstrukcija buvo atliekama tuo pat metu, kaip ir Vilniaus katedros Šv. Kazimiero koplyčios statyba. Koplyčios interjero apdailai naudoti tokie patys akmenys, iš jų iškaltos atliekant archeologinius tyrimus rastos architektūrinės detalės. Tai juoda klintis, juodas marmuras su balkšvomis gyslomis, raudona klintis su baltomis gyslomis ir žalsvai pilkas smiltainis. Abejonių nekelia ir tai, kad ir rūmų, ir koplyčios apdailos reikmėms akmenys buvo perkami ir gabenami kartu. Iki šių dienų išlikusiame koplyčios interjere nematome vienspalvės tamsiai vyšninės klinties, nors jos dirbinių gausiai rasta rūmų teritorijoje. Tačiau „nėra archyvinių duomenų apie tai, kokia medžiaga iš pradžių buvo išklotos koplyčios grindys. Žinoma tik tai, kad grindys buvo daugiaspalvės <...>. Beveik galima garantuoti, kad tai buvo visoje Respublikoje paplitusios pilkai žalsvo <...> ir raudono <...> atspalvio kalkakmenio plokštės, atvežtos iš Švedijos akmens laužyklų, kurių daugiausia buvo Elando saloje.“13 Šią P. Jamskio mintį patvirtina jau minėta petrografinių tyrimų išvada, kad vienspalvės raudonos klinties kilmės vieta yra Elando sala Švedijoje. Atliekant archeologinius tyrimus rasta dirbinių iš šviesiai pilkos, dažniausiai šilto gelsvo ar žalsvo atspalvio klinties. Iš šios klinties randama tik grindų plokščių – sveikų ir jų fragmentų, pro11 Ibid., p. 225. 12 Kryza R., Kryza G., Raczyński P. Petrographic Characteristics, 2010, p. 6. 13 Jamskis P. „Marmuro ir statybinio akmens užpirkimai“, p. 225.

VOLUMEN

III

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

249

6. Architektūrinės detalės iš tamsiai vyšninės klinties, fotografas Vytautas Abramauskas Architectural details made from dark cherry-coloured limestone, photograph by Vytautas Abramauskas

filiuotų detalių iš jos nėra. Greičiausiai tai bus Elando salos klintis. Iš jos tašytų plokščių grindys, kaip mini P. Jamskis, buvo plačiai paplitusios Respublikoje. Tiesa, R. Šmydkis rašo, kad Namiūro provincijoje buvo gausu ne tik juodos, bet ir kitokios klinties, jos spalva įvairuoja nuo juodos iki balkšvos. Šie akmenys puikiai tinka grindims, iš įvairių jų porūšių galima išgauti kontrastingų spalvų šachmatų raštą14, kuris buvo paplitęs XVI–XVII amžiuose. Petrografiniai šios klinties tyrimai patvirtina P. Jamskio mintį – tai ordoviko periodo klintis iš Švedijos Elando salos. 14 Szmydki R. „Niderlandzcy kamieniarze“, s. 48.

250

Tarp architektūrinių detalių yra ir dirbinių iš balto marmuro. Palyginti su detalėmis iš juodos ir raudonos klinties, balto marmuro gaminių labai nedaug. Šv. Kazimiero koplyčioje balto marmuro naudota taip pat mažai (tai tik patvirtina istorikų ir menotyrininkų nuomonę, kad rūmų, ypač reprezentacinių menių bei valdovo apartamentų, ir koplyčios interjerai buvo panašūs). Geologai neįvardijo tikslios šio marmuro kilmės vietos, bet mano, kad jis panašus į marmurą iš Kararos klodų Italijoje. Toskanos regiono Kararos miesto apylinkės dar nuo antikos laikų garsėja puikaus balto marmuro ištekliais. Šį marmurą italų pirkliai gabendavo į Amsterdamą, ten jį pirkdavo Žygimanto Vazos statyboms reikalingų akmenų tiekėjai15. 1600–1629 m. vykęs pirmasis Lietuvos ir Lenkijos karas su Švedija labai apsunkino smiltainio gabenimą. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemės iždininkas Steponas Pacas (1587–1640) savo laiškuose valdovui Žygimantui Vazai rašė, kad neįmanoma gauti Gotlando smiltainio. Marmuro iš Nyderlandų tiekėjai taip pat susidurdavo su nemažais sunkumais dėl Trisdešimtmečio karo ir įvestų prekybos tarp protestantiškosios šiaurės ir ispaniškųjų Nyderlandų apribojimų. Dėl to pats Žygimantas Vaza ne kartą kreipėsi į Danijos karalių Kristijoną IV (1588–1648) ir Nyderlandų vietininkus – arkikunigaikštį Albertą (1559–1621) bei infantę Izabelę (1566–1633) – ir prašė atleisti nuo jo gabenamų statybinių medžiagų muito bei kitų mokesčių. Nors šių valdovų sprendimas buvo palankus, valdininkai Briuselyje sudarydavo įvairių kliūčių: sulaikydavo laivus ir išvežamiems akmenims taikydavo didžiulį muitą, trikdė darbininkų, kurie kasė akmenis, ir jūreivių, kraunančių akmenis į laivus ir plukdančių juos į Šiaurės jūros uostus, aprūpinimą maisto produktais. Norint išspręsti šią 15 Jamskis P. „Marmuro ir statybinio akmens užpirkimai“, p. 225.

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

problemą, reikėjo, kad įsikištų Žygimantas Vaza16. Nepaisant visų sunkumų, Nyderlanduose užsakytos statybinės medžiagos plaukė į Abiejų Tautų Respubliką – iš Karaliaučiaus ir Elbingo Nemunu jos buvo plukdomos į Kauną, o vėliau gabenamos į Vilnių. Seniausi rastų akmeninių architektūrinių detalių fragmentai siekia Gotikos laikotarpį, pavyzdžiui, išlikęs akmeninis XV a. pabaigos – XVI a. pradžios rūmų rūsio lango apvadas. Bet tokių radinių negausu. Kadangi Lietuvoje nėra natūralių akmenų, tinkamų architektūrinei puošybai, išteklių, fasadų ir interjero apdailai dažniausiai naudotas molis – rasta nemažai įvairių profilinių, figūrinių, nerviūrinių plytų, taip pat iš kalkių skiedinio suformuotų profilių fragmentų. Daug gausesni Renesanso laikotarpio akmeniniai radiniai. XVI a., valdant Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Senajam (1506–1548) ir vėliau Žygimantui Augustui (1544/1548– 1572). Buvę gotikiniai rūmai rekonstruoti, statyti nauji korpusai, statybos darbams vadovavo italų architektai. Renesanso architektūrai būdingų antikos orderių taikymo sistemai reikia natūralaus akmens dirbinių. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų architektūrai daugiausia naudotas vietinis Vilniaus apylinkių akmuo – konglomeratas. Jis stambiagrūdis ir poringas, gargždo dalelės būna iki 6–8 cm skersmens. Jei uoliena blogiau susicementavusi, iškritusių dalelių vietoje atsiveria didelės kavernos. Detalių iš tokio konglomerato randama daugiausia. Kiek mažiau detalių yra iš smulkesnio konglomerato – gravelito. Dar mažiau detalių rasta iš vietinio smiltainio – konglomerato, kurio pagrindą sudaro smėlis ir negausios smulkios žvirgždo dalelės. Kadangi konglomeratas yra stambiagrūdis ir poringas, visi iš jo iškalti dirbiniai glaistyti kalkių skiediniu ir dažyti spalva, panašia į paties akmens spalvą, – rusva ar pilka. Taip poringas akmuo įgaudavo lygesnio ir tauresnio akmens išvaizdą. Toks glaistymas turėjo ir apsauginę reikšmę – į akmens poras ne taip greitai ir intensyviai įsiskverbdavo nešvarumai ir suodžiai. Glaistymo ir dažymo žymių išliko beveik ant visų rastų detalių, ant kai kurių matyti du glaisto ir dažų sluoksniai. Konglomerato luitai buvo nevienalyčiai – neretai tos pačiõs vienõs detalės profiliuota dalis ištašyta iš smulkesnės struktūros akmens, o nematoma detalės dalis, kuri būdavo įmūrijama į sieną, – iš stambesnės struktūros uolienos. Turtingai architektūrinei puošybai lietuviškas konglomeratas dėl savo stambiagrūdės struktūros nelabai tinkamas – iš jo sunku iškalti sudėtingus profilius ar ornamentus. Todėl, palyginti su Vavelio karališkąja pilimi ar kitais Vidurio Europos rūmais, Vilniaus renesansinių rūmų apdailai būdingi paprastesni profiliai, durų ir langų apvadų frizai ir vertikalios dalys lygios, o užsienio šalyse šie elementai neretai būna reljefiškai ornamentuoti. Nepaisant šių supaprastinimų, rūmų fasaduose naudotos bendros Renesansui būdingos architektūros formos, tie patys orderinės architektūros profilių elementai17. XVI a. vidurio istoriniuose šaltiniuose pasirodo pirmosios žinios apie akmenų importavimą karališkajai statybai. Tai jau minėtas Gotlando smiltainis, į Vilnių gabentas iš Švedijos per Livoniją. Istoriografijoje tėra viena žinia, kad buvo perkami akmenys menių grindims, dokumentuose neminimi profiliuoti durų ar langų apvadai. Taip pat, remiantis archeologine radinių stratigrafija, sunku patvirtinti, kad rastos smiltainio detalės yra iš XVI a. vidu7. Architektūrinės detalės iš rausvos klinties su baltomis gyslomis ir dėmėmis, fotografas Vytautas Abramauskas

16 Szmydki R. „Niderlandzcy kamieniarze“, s. 53.

Architectural details made from pink limestone with white veins and patches, photograph by Vytautas Abramauskas

17 Kitkauskas N. „Vilniaus Žemutinės pilies rezidencinių rūmų fasadų architektūrinės detalės“, in: Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis, t. 27, Vilnius, 2005, p. 313.

VOLUMEN

III

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

251

8. Grindų plokštės fragmentas iš šviesiai pilkos klinties, fotografas Vytautas Abramauskas Fragment of a floor tile made from light grey limestone, photograph by Vytautas Abramauskas

rio rūmų. Tačiau tikėtina, kad atliekant renesansinę rekonstrukciją profiliuoti smiltainio dirbiniai turėjo būti naudojami interjero apdailai: durų portalams, židiniams ir kt. Itin gausiai švediško smiltainio detalės rūmų architektūroje buvo naudojamos atliekant barokinę rekonstrukciją, kurios iniciatoriai buvo XVII a. pirmoje pusėje Lietuvą valdę Vazų dinastijos atstovai. Konglomeratas naudotas nebent dideliems dirbiniams, tokiems kaip fasadų karnizai. Interjero puošyboje dažnas smiltainis ir marmuras. Itin smulkiagrūdės struktūros švediškas smiltainis leido architektams ir akmentašiams iškalti sudėtingus profilius bei ornamentus. Interjere dažnai naudotas Vazų dinastijos herbas – Javų pėdas, apjuostas Aukso Vilnos ordino, kurį 1601 m. Žygimantas Vaza gavo iš Pilypo III (1598–1621), grandine. Būta įvairių herbo variacijų: ir didelių matmenų monumentalių detalių iš smiltainio su tikroviškai iškaltu herbu ir jį supančiu turtingos plastikos kartušu, ir mažesnių fragmentų su stilizuoto herbo motyvu. Taigi herbas buvo naudojamas ir stambesniuose interjero elementuose, pavyzdžiui, supraportuose virš durų, ir smulkesniuose – židinių ar laiptų puošybai. Yra keli vienodų elementų fragmentai, vadinasi, lygiai toks pats architektūrinis elementas buvo kartojamas. Labiausiai tikėtina, kad vienodi galėjo būti durų portalai. Smiltainio detalių paviršius glotnus ir lygus, tad dažniausiai jos nebuvo glaistomos ir dažomos kaip konglomerato dirbiniai. Rasta tik viena kita glaistyta detalė, pavyzdžiui, ant vieno piliastro bazės fragmento yra išlikęs tamsiai pilkos spalvos sluoksnis. Vazų laikų interjeruose, be smiltainio, gausiai naudotas marmuras ir klintis. Tikro marmuro detalių randama nedaug, tai juodas marmuras su balkšvomis ir žalsvomis gyslomis, kelios detalės yra iš balto marmuro. Daug detalių randama iš juodos, tamsiai vyšninės ir pilkos klinties. Kelios rastos detalės yra iš rausvos klinties su baltomis gyslomis ir dėmėmis. Klinties kilmė ir lūžio tekstūra labai panaši į marmuro, tačiau išoriškai dirbiniai iš šių uolienų skiriasi: šlifuoti marmuro detalių paviršiai yra blizgantys, o klinties – visiškai matiniai arba truputį blizgantys. Vazų laikais svar-

252

biausias rūmų karališkųjų patalpų vidaus apdailos elementas buvo marmuriniai portalai, židiniai ir grindys, tad ir mūsų randamos profiliuotos detalės yra portalų bei židinių apdailos fragmentai. Iš Žygimanto Vazos karališkosios statybos Vilniuje išliko tik katedros Šv. Kazimiero koplyčia. Kontrastingų juodos ir raudonos spalvų naudojimas interjere sukuria didingumo ir iškilmingumo įspūdį. Šių spalvų derinys buvo mėgstamas Šiaurės Europos architektų, jį galima pamatyti ne vienoje Briuselio bažnyčioje, ypač aristokratų antkapiuose. Žinoma, juodos ir raudonos spalvų derinys neapsiribojo tik sepulkraline architektūra. Šios dvi spalvos gana dažnos barokinių pastatų apdailoje. Abiejų Tautų Respublikos teritorijoje šis derinys suklestėjo Žygimanto Vazos valdymo laikotarpiu. Juoda ir raudona spalvos yra taip stipriai susijusios su Vazų epochos meninėmis tradicijomis, kad ne vienas istorikas tai įvardija net kaip atskirą – Vazų – stilių. Valdovo pavyzdžiu buvo sekama, juodos ir raudonos spalvų puošyba naudota ne tik karališkajai statybai, bet ir kitų didikų rūmuose. Tiriant rūmus rastos detalės yra iš tokio pat juodo marmuro ir juodos bei raudonos klinties, kaip ir Šv. Kazimiero koplyčios marmuras, tad labai tikėtina, kad rūmų reprezentacinių menių ir valdovų apartamentų architektūra puošnumu nenusileido šios koplyčios interjerui. Taip pat randama pavienių profiliuotų detalių fragmentų iš kitokio akmens: paprastos baltos klinties, opokos, profiliai buvo formuojami ir iš skiedinio. Šie negausūs radiniai rodo, kad ne tokiose svarbiose rūmų patalpose, nors ir rečiau, taip pat buvo naudojama natūralaus akmens puošyba, tik čia židiniai ir durų portalai buvo tašomi iš paprastesnių, pigesnių vietinių akmenų arba liejami iš skiedinio. Vilniuje galėjo būti naudojamas ir dirbtinis marmuras, nors tai liudijančių duomenų neturime, išskyrus vieną užuominą dvaro sąskaitose, kad buvo perkami dažai kažkokiems akmenims. Toks apdailos būdas buvo paplitęs Vidurio Europos kraštuose, net ir tose šalyse, kuriose gausu natūralaus akmens išteklių, – Lenkijoje, Vengrijoje, Austrijoje. Iš istorinės dokumentacijos daugiausia žinoma apie rūmų eksterjerą kūrusius meistrus, o kai kalbama apie interjero darbus, daugiau minimi tapytojai, dailidės, stikliai, puodžiai ir t. t. Apie architektus, projektavusius rūmų židinius ir durų portalus, žinių nėra. Tikėtina, kad interjero akmeninę apdailą kūrė tie patys eksterjero architektai. Renesansinės rekonstrukcijos laikotarpio dokumentuose minimas mūrininkas Benediktas, italų architektas ir skulptorius Jonas Činis (Giovanni Cini, 1490 (1495)–1565). Jam talkino kitas italas Baltramiejus (Bartolommeo; esama duomenų, kad tai J. Činio brolis) – jis apdirbo ir Gotlando smiltainį, taip pat pameistriai iš Krokuvos bei vietiniai, vilniečiai. Šie meistrai tašė durų apvadus, palanges ir laiptus. Tikėtina, kad jie gamino ir židinių apdailą. Barokinės rekonstrukcijos laikotarpio sąskaitose minimas Konstantinas Tenkala (Constantino Tencalla, 1610–1647), Vilniaus katedros Šv. Kazimiero koplyčios interjero autorius, ir jo brolis Jokūbas (Jacopo), taip pat skulptorius ir akmentašys. Šie meistrai ne tik buvo architektai ir vadovavo darbams, bet ir patys tašė akmenis. Į Vilnių marmuras buvo atvežamas neapdirbtas, architektūrinės puošybos elementus meistrai tašė ir poliravo vietoje. Šių meistrų darbų lygis buvo labai aukštas: ne vienas menotyrininkas, apžiūrėjęs rastas detales, pabrėžė, kad marmuro gaminiai atlikti ypač preciziškai.

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

IŠVADOS

9. Vilniaus katedros Šv. Kazimiero koplyčios interjero fragmentai, fotografas Vytautas Abramauskas Fragments of the interior of St Casimir’s Chapel in the Vilnius Cathedral, photograph by Vytautas Abramauskas

Vilniaus Žemutinės pilies Didžiųjų kunigaikščių rūmų fasadų ir interjero apdailos architektūrinės meninės išraiškos rekonstrukcija paremta visų pirma rastomis detalėmis, taip pat turima ikonografija ir analogų studijomis. Pastarasis darbas labai svarbus atkuriant rūmų interjerą, nes jo ikonografijos, kaip jau minėta, neturime. Tuo tikslu ne kartą lankytasi Krokuvos Vavelio karališkojoje pilyje ir Varšuvoje, surengtos kelios ekspedicijos į kitas Rytų bei Vidurio Europos šalis, Vokietiją, Italiją. Išsamesnis rastų detalių meninės išraiškos įvertinimas, meistrai, dirbę statant ir rekonstruojant rūmus, interjero atkūrimas remiantis rastomis architektūrinėmis detalėmis ir analogais – tai jau kito straipsnio tema.

VOLUMEN

III

Statant ir rekonstruojant Vilniaus Žemutinės pilies Didžiųjų kunigaikščių rūmus, įvairiais laikotarpiais naudoti kelių rūšių natūralūs akmenys: konglomeratas, smiltainis, marmuras, klintis. Konglomeratas ir gravelitas (smulkiagrūdis konglomeratas) – vietinės kilmės akmenys, jie buvo skaldomi Bistryčioje ir Vokės apylinkėse. XVI a. pradžioje konglomerato detalės daugiausia naudotos fasadų apdailai. Kadangi šis akmuo poringas, jo dirbiniai buvo glaistomi kalkių skiediniu ir dažomi, kad spalva būtų panaši į paties akmens spalvą. Smiltainis ir aleurolitas (itin smulkiagrūdis smiltainis) – žalsvai pilkos spalvos akmenys, jie buvo vežami iš Švedijos Gotlando salos. Smiltainio detalės naudotos XVI a. antroje pusėje – XVII a. fasadų ir interjero apdailai. Dėl savo smulkiagrūdės struktūros smiltainio paviršius yra glotnus, dirbiniai iš jo buvo retai glaistomi. Juoda klintis buvo gabenama iš Valonijos (Dinano ar Namiūro provincijose esančių laužyklų), vienspalvė tamsiai vyšninė klintis – iš Švedijos Elando salos, rusvai rausva klintis su baltomis gyslomis ir dėmėmis – iš Ranso (Belgijos Heno provincija) ar Šarlemono (dab. Ardėnų departamentas šiaurės rytų Prancūzijoje). Profiliuotos detalės iš klinties buvo naudojamos XVII a. rūmų interjero apdailai: durų portalams, židiniams, grindims. Šviesiai pilka klintis greičiausiai buvo gabenama iš Švedijos Elando salos, plokštės iš jos naudotos XVII a. rūmų grindims. Juodas marmuras su balkšvomis kalcito gyslomis buvo gabenamas iš Belgijos laužyklų, vienspalvis baltas marmuras – greičiausiai iš Italijos, Toskanos regiono, Kararos apylinkių. Profiliuoti marmuro dirbiniai naudoti XVII a. rūmų interjero apdailai: durų portalams, židiniams. Iki XVI a. Vilniaus Žemutinės pilies Didžiųjų kunigaikščių rūmų pastatų architektūrinei apdailai buvo naudojama keramika: figūrinės plytos, grindų plytelės ir profiliuoti dirbiniai iš kalkių skiedinio. Vėlesniu laikotarpiu dirbiniai iš skiedinio naudoti nereprezentacinėms rūmų patalpoms ir ne valdovų apartamentams.

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

253

Rasa Abramauskienė

STONE AND MARBLE IN THE FACADES AND INTERIORS OF THE PALACE OF THE GRAND DUKES OF LITHUANIA IN THE VILNIUS LOWER CASTLE ABSTRACT With the start of the Lithuanian Revival Movement in 1988, an idea grew to rebuild the residential palace of the Vilnius Lower Castle that had been destroyed by the tsarist authorities at the turn of the 18th–19th centuries. Integrated investigations of the territory of the Lithuanian Grand Dukes’ Palace commenced in order to collect information that would assist in the palace’s reconstruction. The subsequent research resulted in several hundred architectural details which have proven to be a very important source of information concerning the palace’s architectural decorations, as reconstruction of the palace using only the existing iconography, historical sources and analogies would be hardly imaginable. The petrographical research on the details conducted in Lithuania and Wrocław showed that during the initial construction of the palace at various stages several types of stone were used: conglomerate, sandstone, black and white marble, and black, red and grey limestone. The fragments of the first architectural trim details that were made from natural stone date back to the Gothic period. There are only a few such fragments as clay was the predominant material for decoration in those times, because there were no types of stone available in Lithuania suitable for architectural decoration. Gothic-era decoration included profiled, ogival bricks, and profiles made from a chalk grout. Conglomerate, a local stone from the Vilnius area, was widely used in the palace’s decorative trims in the 16th century. Conglomerate is a coarse, porous stone that is best suited to less complex profiles that do not feature relief ornaments. All the details made from conglomerate were daubed with a chalk grout and then painted – this process made their surface more even and dirt and dust was less likely to settle in the pores. In mid-16th century imported stone started being used. Stone carving was possible using the very fine greenish-grey sandstone imported from Sweden’s

254

Gotland Island. The profiles made from this sandstone were more complex in appearance and were often ornamented. The surface of this stone is much smoother which meant that the details were only rarely daubed and painted. The Baroque palace in particular featured a great number of sandstone details. Conglomerate and sandstone were used for the carving of facade cornices, window and door surrounds, cornice-like reliefs above windows, windowsills, archivolts, balustrade details and stair-steps. Sandstone was widely used in the interiors during the Baroque period reconstruction work: it featured in the fireplaces, door portals and stairs. The discovered details showed that complex profiles were used in the decorative work, and often motifs from the Vasa coat of arms were visible. Black marble imported from Belgium appeared in the first quarter of the 17th century, as well as white Italian Carrara marble. Genuine marble works were rare, but black and red limestone details were more prevalent. Limestone was transported to Vilnius from the Netherlands or Sweden. Some grey limestone fragments were also discovered, used only for floor tiles, whereas black and red limestone and marble were used for the fireplace surrounds and door portals. The variety of limestone detail profiles was rather limited; excavation work revealed mainly fragments decorated with plant relief ornaments. In the palace interiors, the opulent so-called Vasa style dominated – combinations of black and red, typical of the Vasas’ residences in the Polish-Lithuanian Commonwealth. Reconstruction of the interiors of the Vilnius Lower Castle’s grand ducal palace proved to be much more complicated than reconstruction of the exterior due to the lack of any iconographical resources. Of course, designers referred to historical sources and analogies such as examples of Central European palaces, primarily residences of the very same rulers found in the territory of presentday Poland, however the discovered details and their study is very significant in the reconstruction of the palace’s interiors.

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

KITI MOKSLINIAI STRAIPSNIAI

VOLUMEN

III

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

281

Dr. Jonas Satkūnas

Lietuvos geologijos tarnyba prie Aplinkos ministerijos Simono Konarskio g. 35, LT-03123 Vilnius jonas.satkunas@lgt.lt

VILNIAUS PILIŲ KALVYNO KILMĖ

Aukščio skalė, m K

1. Vilniaus pilių kalvynas; skaitmeninis paviršiaus modelis pagal topografinius duomenis, M 1:5 000. NŽT, 2007 The hills of the Vilnius Castles; digital elevation model according to geodetic data at a scale of 1:5,000. NŽT, 2007

ĮVADAS Vilniaus istorijos, kultūros ir architektūros tyrinėtojai vienbalsiai pripažįsta, kad svarbiausias mūsų sostinės bruožas yra reljefas: „Vilniui yra būdinga ypatinga gamtinė aplinka. Miesto gamtinį pagrindą sudaro: Neries ir Vilnelės upių slėnis, šio slėnio šlaitai, nuo šių upių santakos besidriekiančių Pilies, Trijų Kryžių, Bekešo kalnų virtinė...“1; „Gamtinė aplinka – tai pagrindinis Vilniaus savitumo bruožas ir pagrindinė saugotina vertybė“2; „Pilių komplekso kalvynas kaip istorinis bei kultūrinis branduolys kartu yra svarbiausias miesto centro gamtinės urbanistinės struktūros kompozicinis centras, pagrindinis centro erdvinės raiškos elementas.“3 1 Mačiulis A. „Vilniaus miesto savitumas: gamtos ir architektūros darna“, in: Acta Academiae Artium Vilnensis, t. 40: Vilniaus miesto savitumai, sud. A. Mačiulis, Vilnius, 2006, p. 7–16. 2 Brėdikis A. „Vilniaus miesto panoramos ir jų kaita“, in: ibid., p. 85–98. 3 Daujotaitė I. M. „Vilniaus gamtinė morfostruktūra – miesto urbanistinė savastis“, in: ibid., p. 41–46.

282

„Miestų kūrimuisi ir raidai įtakos turi daugelis faktorių, kurių vienas iš svarbiausių – tai strategiškai patogi gamtinė situacija“4, todėl galima neginčijamai teigti, kad tik dėl reljefo išskirtinumo Vilniaus pilių kompleksas kūrėsi būtent šioje vietoje. Vilniaus pilių kultūrinio rezervato teritorija apima pietvakarines Sapieginės kalvyno nuošlaites. Aukščiausių erozinių palikuonių – Trijų Kryžių, Gedimino Kapo ir Stalo kalnų – viršūnių absoliutusis aukštis – 163–164 metrai. Gedimino Pilies kalno, kadaise buvusio vieno iš Sapieginės kalvyno atragių, paviršius yra 140–141 m aukštyje virš jūros lygio5. Vilniaus kalvynas – tai sudėtingų gamtos procesų kūrinys. Jo dabartiniam vaizdui neabejotinai darė įtaką ir žmogaus veikla. 4 Brėdikis A. „Vilniaus miesto panoramos ir jų kaita“. 5 Guobytė R. „Vilniaus pilių teritorijos egzotiškasis reljefas / Unique topography and geology of the State Cultural Reserve of Vilnius Castles“, in: Lietuvos pilys 2007, 2008, Nr. 3, p. 24–35.

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

2. Vilnios ir Neries upių santakos terasų žemėlapis, sudarytoja Rimantė Guobytė, 2012. Termoerozinės kilmės formos – tai raguvos, besileidžiančios į VI–VIII terasas arba „pakibusios“ šių terasų šlaituose (pažymėtos oranžine spalva) The map of the terraces of the Vilnia and Neris rivers, by Rimantė Guobytė, 2012. Thermoerosional ravines descend to the levels of the 8th–6th terraces or “hang” on the upper parts of the slopes. Typical thermoerosional ravines are depicted in orange

Unikalus per priešpaskutinį ir paskutinį apledėjimą bei poledynmetį suformuotas kalvynas yra Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato geologinis ir geomorfologinis pagrindas. Tai, kas yra arčiausiai mūsų ir atrodo savaime suprantama, pasirodo, gali būti mažai tyrinėta. Taip ir Vilniaus pilių kalvynas (1 il.), kuris labai išraiškingas ir nuo seno vaizduotas daugelyje paveikslų bei fotografijų, tačiau geomorfologų ir geologų tirtas neadekvačiai menkai, netgi paviršutiniškai. Pirmąjį Vilniaus miesto ir apylinkių geomorfologinį žemėlapį sudarė Alfonsas Basalykas 1955 m., vėliau, 1960-aisiais, išsamią Gedimino kalno geologijos ir geomorfologijos bruožų analizę paskelbė Eduardas Vodzinskas6. Dar minėtina Česlovo Kudabos Vilniaus kalvynų geomorfologinė schema „Lietuvos aukštumų“ monografijoje7. Toliau beveik 50 metų tęsėsi Vilniaus pilių kalvyno tyrimų tylos laikotarpis ir tik pastarieji šešeri metai yra naujų tyrimų etapas8. Pastebėtina, kad diskusijas ir geologinius tyrimus paskatino atsinaujinančios Gedimino kalno šlaitų deformacijos. Paveldosaugininkai susirūpino, buvo pradėti archeologiniai tyrimai, atsirado Vilniaus pilių istorinio kultūrinio rezervato ir Lietuvos nacionalinio muziejaus darbuotojų iniciatyvų. Svarbus Vilniaus kalvyno pažinimo žingsnis – Rimantės Guobytės (Lietuvos geologijos tarnyba) 2012 m. baigti Vilniaus miesto kvartero geologinis ir geomorfologinis žemėlapiai (M 1:10 000). Juose, panaudojant visus turimus geologinių tyrimų duomenis, parodyti Vilniaus miesto teritorijos reljefo elementai: sausaslėnių ir raguvų dugnai, šlaitai, aktyvios griovos, atragiai, nuošliaužos, sufoziniai cirkai, skardžiai ir kt., detaliai kartografuotos Vilnios ir Neries terasos (2 il.). 6 Ibid., p. 35. 7 Kudaba Č. Lietuvos aukštumos, Vilnius, 2004. 8 Guobytė R. „Vilniaus pilių teritorijos egzotiškasis reljefas“; Satkūnas J., Guobytė R. „Juozapynė Hill and Medininkai Heights“, in: Palaeolandscapes from Saalian to Weichselian, South Eastern Lithuania. Excursion guide, Vilnius, 2013, p. 37–38; Vaičiūnas G. „Gedimino kalno šlaitų stabilumo vertinimas / Evaluation of Gediminas Hill’s slopes stability“, in: Lietuvos pilys 2010, 2011, p. 65–75; Michelevičius D., Sarcevičius S. „Šiuolaikinių geofizikinių, geologinių ir kartografinių metodų taikymas Vilniaus Kreivosios pilies beieškant“, in: Geologijos akiračiai, 2012, Nr. 1, p. 7–14.

VOLUMEN

III

Pastebėtina, kad Vilniaus miesto teritorija išsiskiria ne tik kontrastingu ir išraiškingu reljefu, bet ir sudėtinga kvartero storymės sandara – ją atskleidė geologinio kartografavimo M 1:50 000 duomenys9. Kvartero nuogulų storis Vilniaus mieste priklauso nuo paviršiaus absoliučiojo aukščio ir, remiantis mieste gręžtų įvairios paskirties gręžinių duomenimis, kinta nuo 20 iki 200 metrų. Didžiausias nuogulų storis Vilniaus miesto teritorijoje yra pietinėje dalyje – Medininkų kalvyno pašlaitėse ir tose vietose, kur pokvartero paviršiuje yra gilių paleoįrėžių, kai kurių gylis siekia net 50 ir daugiau metrų. Taigi, visas Vilniaus kalvynas yra išskobtas kvartero darinių masyve, kurio sudėtyje vyrauja vidurinio pleistoceno glacialinės nuogulos ir nuosėdos.

RELJEFO BRUOŽAI IR AMŽIUS Geologiškai kartografuojant (M 1:50 000) įrodyta, kad Vilniaus erozinis kalvynas – tai priešpaskutinio apledėjimo Medininkų aukštumos tęsinys, jos šiaurinė dalis. Vilniaus pilių kalvynas į šiaurės rytus pereina į Sapieginės kalvyną. R. Guobytės duomenimis10, Vilniaus pilių kalvynas yra buvęs ledoskyrinis masyvas, o tai galėtų reikšti, kad paskutinis ledynas dar galėjo turėti įtakos jo reljefui: suklojo sąnašas, sukėlė eroziją ar kitaip paveikė. Pavyzdžiui, Sapieginės kalvyno paviršiuje (Dvarčionių apylinkėse) aptinkama nedidelių keimų, būdingų paskutinio apledėjimo reljefui. Buvusį paskutinio apledėjimo zonos pakraštį ties Naująja Vilnia ir Kairėnais rodo sujaukti ir sustumdyti Medininkų kalvyno pašlaitės segmentai. O Vilniaus pilių teritorijos paviršiuje nėra kartografuota paskutinio ledyno akumuliacinių formų, neaptikta ir deformacijų, sietinų su paskutinio ledyno stūmimu ar deformacijos jėga, nes ši per didžiausio pasistūmėjimo fazę jau buvo išsekusi. Taigi, Vilniaus kalvyno stuomuo yra vidurinio pleistoceno dariniai, 9 Guobytė R. „Vilniaus pilių teritorijos egzotiškasis reljefas“. 10 Ibid.

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

283

3. Gedimino kalno geologinis pjūvis ir Vilnios slėnio terasų aukštis. Gedimino kalnas sudarytas iš Dainavos ledlaikio moreninių (g II dn) ir limnoglacialinių (lg II dn), Žemaitijos ledlaikio moreninių (g II žm), Medininkų ledlaikio moreninių (g II md ir gt II md) ir fliuvioglacialinių bei technogeninių (kultūrinio sluoksnio) darinių (t IV) Geological cross-section of Gediminas’s Hill and the levels of the terraces of the Vilnia River. Gediminas’s Hill is composed of Dainava glacial (gIIdn) and glaciolacustrine (lgIIdn), Žemaitija glacial (gIIžm), Medininkai glacial (gIImd and gtIImd) and glaciofluvial (fIImd) deposits and technogenic (cultural layer) accumulations (tIV)

4. Apibendrintas reljefo profilis nuo Gedimino kalno iki Rokantiškų kalvos, romėniškais skaitmenimis parodytos Vilnios slėnio viršsalpinės terasos Generalized relief profile through the Vilnia River valley from Rokantiškės to Gediminas’s Hill. The numbers indicate overbank terraces of the Vilnia River

tokie kaip tie, kurie formuoja Gedimino kalną (3 il.). Gedimino Pilies kalnas, šiandien nuo pagrindinio masyvo atkirstas tik Vilnios vagos, greičiausiai buvo kalvyno atragis, su kalvynu sujungtas II terasos aukščio pakilumos fragmentu (3 il.), kuris, pasak istorikų ir archeologų, buvo suformuotas miestui plečiantis jau istoriniais laikais. Erozinė beveik 40 m aukščio Gedimino kalva, remiantis jos šlaitų ir viršūnės gręžinių duomenimis, suklota iš trijų pagrindinių morenų ir jas skiriančių tarpmoreninių smėlingų sluoksnių (3 il.). Viršutinė kalną den-

284

gianti kaitaus storio (nuo 0,5–1,0 iki 3–5 m) morena, aptikta po 4–5 m storio technogeniniu sluoksniu, greičiausiai yra tik Medininkų morenos liekanos (apatinė jos dalis). Ją pergręžus pasiektas smulkus, vietomis dulkingas smėlis, jo 6–8 m sluoksnis dengia antrą nuo viršaus 10–15 m storio Žemaitijos moreną. Po ja vėl slūgso dulkingo smėlio storymė, o jau po kalną supančia II terasos lyguma aptikta ir trečia – Dainavos – morena. Neturint gręžinių per visą kvartero storymę arba bent jau per kalvų aukštį, prielaidas apie kalvų sandarą reikia daryti pagal analogiją su gretimomis į Medininkų masyvą (plato) panašiomis vietomis. Šiame straipsnyje dėmesys sutelktas tik į Vilniaus pilių kalvyną – teritoriją, apimančią Gedimino kalną vakaruose ir Gedimino Kapo kalną rytuose (1 il.). Vilniaus pilių kalvyno teritorijoje ir gretimybėse reljefo absoliutusis aukštis kinta nuo 87 m Vilnios ir Neries santakoje iki 230 m Rokantiškėse, reljefo peraukštėjimas 1 km atstumu vietomis siekia net 100 metrų (4 il.). Vilniaus kalvų šlaitai statūs – siekia 30–45º. Vilniaus kalvynas dažniausiai vadinamas eroziniu, tai yra ne suformuotas vykstant akumuliaciniams procesams, bet išskobtas erozijos jėgų, kurios daugiausia sietinos su paviršinio vandens srautais. Eroziją gali sukelti ir požeminio vandens iškrovos – tokiais atvejais formuojasi sufozinės kilmės cirkai. Neabejotinai Vilniaus pilių kalvyno tapsmui svarbias sąlygas padiktavo Vilnios ir Neries upių slėnių bei jų santakos raida. Panagrinėkime, ar vandens srautai (ledyno tirpsmo, upių, kritulių) galėjo išgraužti Vilniaus pilių kalvas.

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

5. Būdingas termoerozinis cirkas Šiaurės Sibire, fotografas A. Kiziakovas, 2004 A typical thermoerosional circus in North Siberia, photograph by A. Kizyakov, 2004

6. Dainų slėnis Kalnų parke greičiausiai yra analogiškos kilmės, fotografas Jonas Satkūnas, 2013 Dainų (Songs) Valley in the Kalnų (Hill) Park is a thermoerosional ravine, photograph by Jonas Satkūnas, 2013

TERMOEROZIJA Paprastai erozija vyksta vandens srautui (pastoviam ar laikinam) išplaunant ir išnešant grunto, nuosėdų ar uolienų daleles. Termoerozija yra erozinių procesų atmaina, susijusi su amžinojo įšalo reiškiniais ir vykstanti laikinai ar negrįžtamai šylant įšalui. Atšilusio grunto masė prisipildo drėgmės, tampa taki, labai nestabili ir dėl gravitacijos juda bei deformuojasi esant net nedideliam (2–5º) šlaito polinkiui. Termoerozijos reiškiniai buvo nagrinėjami tarpdalykinėje konferencijoje ir ekspedicijoje „Staigūs kraštovaizdžio pokyčiai ir žmonių visuomenės reakcija Arktikoje ir Subarktikoje“ 2005 m. birželio 15–19 d. Jukone, Kanadoje11. Per šią kon-

7. Termoerozinės slinkties iniciacija – atšilus įšalui susidarė plyšių žemėje grunto masei slenkant nežymaus nuolydžio šlaitu, Jukonas (Kanada), fotografas Jonas Satkūnas, 2006 Thermoerosional deformation caused by thawing of the permafrost on a slope with a slight inclination resulting in ground fissures, Yukon, Canada, photograph by Jonas Satkūnas, 2006

ferenciją buvo pateikta termoerozijos reiškinių pavyzdžių, su jais susipažinta lauko objektuose. Galima daryti pagrįstą prielaidą, kad termoerozija vyko ir paskutiniu ledlaikiu, ypač jo pabaigoje, periglacialinėje, ledo skydu nepadengtoje teritorijoje. Tokios periglacialinės ir amžinojo įšalo sąlygos buvo susidariusios Medininkų aukštumoje ir jos šiauriniame tęsinyje – Vilniaus pilių kalvyno masyve12. Mokslinėse publikacijose nurodoma, kad Šiaurės ir Vidurio Europoje esant paskutinio ledlaikio (Vyslos, Nemuno) maksimumui įšalo gylis galėjo siekti 120–140 metrų13. Periglacialinės perstrukcijos požymių Medininkų aukštumoje yra nustatę nemažai reljefo tyrinėtojų. Tai – sluoksnių 12 Satkūnas J., Guobytė R. „Juozapynė Hill“.

11 Satkūnas J. „Klimato pokyčiai ir visuomenės reakcija Arktikoje bei Subarktikoje“, in: Mokslas ir gyvenimas, 2006, Nr. 1, p. 18–19, 30–31.

VOLUMEN

III

13 Delisle G., Caspers G., Freund H. „Permafrost in north-central Europe during the Weichselian: how deep?“, in: Proceedings of 8th International Conference on Permafrost, Zurich, Switzerland, Lisse, 2003, p. 187–191.

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

285

kriogeninės tekstūros – šalčio plyšių pseudomorfozės, išlankstytos tekstūros, kongelifliukcinės slinktys. Pasak Č. Kudabos14, apie pusę Medininkų aukštumos slėnių yra susidarę linijiškai slystant atitirpusiam skystam gruntui į žemesnes vietas, tai yra vykstant termoerozijos procesui, kurį Č. Kudaba vadina korozija. Taigi, galima spėti, kad paleogeografinės sąlygos termoerozijai buvo palankios ir Vilniaus kalvyno masyve. Kritulių kiekis dėl klimato aridizacijos esant paskutinio ledlaikio maksimumui ir jo pabaigoje turėjo būti labai mažas. Todėl kritulių vandens erozija buvo nedidelė. Ledo tirpsmo vanduo drenavosi ledyno pakraščiu ir vėliau Neries bei Vilnios slėniais. Kaip rodo reljefo profilis (4 il.), Vilniaus kalvynas buvo iškilęs virš fliuvioglacialinio srauto, kurio suformuotos terasos yra hipsometriškai išsidėsčiusios žemiau – jų absoliutusis aukštis yra 130–140 metrų. Taigi, fliuvioglacialinė erozija negalėjo suformuoti pačių aukščiausių kalvyno griovų, nes tirpsmo vanduo tekėjo žemiau. Belieka daryti prielaidą, kad raguvos, besileidžiančios į VI–VIII terasas arba „pakibusios“ šių terasų šlaituose, yra termoerozinės kilmės (2 il.). Jų išilginiai profiliai skiriasi nuo dabartinių griovų (8 il.). Tipinė termoerozinė raguva yra Dainų slėnis (6 il.). Tai savotiškas, beveik plokščiadugnis amfiteatras, kurio ilgis – 200 m, plotis – 50–60 metrų. Jo dugno absoliutusis aukštis – 130 m, tai yra VI terasos lygmens (8 il.). 8. Termoerozinių raguvų išilginiai profiliai Profiles along thermoerosional ravines

286

14 Kudaba Č. Lietuvos aukštumos.

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

9. Hipotetinės termoerozinių griovų formavimosi stadijos: A – kalvyno masyvas periglacialinėje srityje, sukaustytas amžinojo įšalo; B – atsiveria plyšys tarp kalvyno masyvo ir ledo pakraščio; C – termoerozijos pradžia; D – jau susiformavusios aukščiausios termoerozinės griovos; E – kita termoerozijos stadija; F – susiformavę pagrindiniai kalvyno geomorfologiniai bruožai Vilniaus pilių kalvos: 1 – Gedimino Pilies; 2 – Trijų Kryžių; 3 – Stalo; 4 – Piliakalnio; 5 – Bekešo; 6 – Gedimino Kapo; 7 – Altanos Hypothetical stages of development of thermoerosional ravines: A – the plateau of the castles under permafrost conditions at LGM; B – a gap forms in-between land and ice; C – 1st stage of thermoerosion begins; D – highest thermoerosion ravines; E – second stage of thermoerosion; F – a “backbone” framework of the Castles Hills is formed Hills of the Vilnius Castles: 1 – Gediminas’s Castle Hill; 2 – Hill of Three Crosses; 3 – Stalo (Table) Hill; 4 – Hill Fort’s Hill; 5 – Bekes’s Hill; 6 – Gediminas’s Grave Hill; 7 – Altana Hill

10. Vilniaus kalvynas formuojantis I terasai: termoerozija jau buvo pasibaigusi, vyko kritulių vandens erozija ir kiti šlaitų procesai. Gedimino kalnas erozijos nenuardytas liko tik dėl jungties (balnakalvės) su Trijų Kryžių kalno masyvu Hills of the Vilnius Castles during formation of the first terrace of the Vilnia River: thermoerosion was over and slopes were being modified by erosional processes. Gediminas’s Castle Hill was not eroded because at this time it was still connected by a saddle to the massif of the Hill of Three Crosses

VOLUMEN

III

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

287

11. 2004 m. kovą Gedimino kalno rytiniame šlaite atsiradusi nuošliauža, fotografas Vidas Mikulėnas

12. 2008 m. kovą atsinaujinusi nuošliauža Gedimino kalno rytiniame šlaite, fotografas Vidas Mikulėnas

Landslide of the eastern slope of Gediminas’s Hill formed in March, 2004, photograph by Vidas Mikulėnas

Reactivated landslide of the eastern slope of Gediminas’s Hill in March, 2008, photograph by Vidas Mikulėnas

13. Gedimino kalno DEM, sukurtas pagal 2007 m. Vilniaus miesto teritorijos nuotolinio erdvinio lazerinio skenavimo duomenis (LIDAR), rodyklė ir punktyras rodo nuošliaužos vietą. NŽT, 2007 DEM of Gediminas’s Hill, constructed by LIDAR data (2007), the arrow and dashed line indicates a landslide. NŽT, 2007

NUOŠLIAUŽOS VILNIAUS PILIŲ VALSTYBINIAME KULTŪRINIAME REZERVATE Prie kalvyno reljefo formavimo nuo seniausių istorinių laikų yra prisidėjusi ir žmogaus veikla. Erozija griovų dugnuose, šlaitų deformavimosi procesai atsinaujina ir vyksta nenutrūkstamai ir dabar. Šie procesai suintensyvėja dėl ekstremalių meteorologinių reiškinių, statybos, šlaitų mindžiojimo ir kitų technogeninių veiksnių15. 15 Satkūnas J., Mikšys R. B., Mikulėnas V., Minkevičius V. „Geodinaminiai procesai Vilniaus pilių teritorijoje: šlaitų deformacijos / Geodynamic Process in the Territory of Vilnius Castles: Deformations of the Slopes“, in: Lietuvos pilys 2008, 2009, Nr. 4, p. 62–68.

288

Istoriniuose šaltiniuose minimos kelios katastrofinės nuošliaužos: Gedimino kalno nuošliauža 1396 m. ir Bekešo kalno nuošliaužos 1838 ir 1843 metais16. Nurodoma, kad Gedimino kalno nuošliauža nuslinko nuo vakarinio kalno šlaito, sugriovė Vilniaus vaivados Manvydo rūmus ir nusinešė net 15 žmonių gyvybes17. Šiam šlaitui sutvirtinti XVI a. buvo įrengta atraminė siena. 2004 m. kovo 20–22 d. po liūčių Gedimino kalno rytiniame šlaite virš pakilimo kelio į Aukštutinę pilį susidarė nuošliauža (11 il.) ir nuslinko pasunkėjęs grunto masyvas, kurį sudarė įmirkęs dir16 Микшыс Р. Б. Инженерно-геологические условия территории г. Вильнюса. Диссертация, представленной на соискание ученой степени кандидата геолого-минералогических наук, Ленинград, 1971, in: Lietuvos geologijos tarnybos Geologijos fondas. 17 Balinskis M. Vilniaus miesto istorija, iš lenkų k. vertė O. Slavėnaitė, I. Katilienė, Vilnius, 2007.

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

14. Gedimino kalno šlaito segmentas su deformacijų požymiais, fotografas Vidas Mikulėnas. Seni medžiai su silpna šaknų sistema, pakilus didesniam vėjui, gali dar labiau išjudinti šlaitą Pattern of the slope of Gediminas’s Hill with signs of deformation, photograph by Vidas Mikulėnas. Old trees with a weak root system dislodge the slope even more under conditions of strong winds

vožemis ir po juo slūgsantis smėlis bei priesmėlis. Šios nuošliaužos tyrimų duomenys pateikti inžinerinio geologinio apibūdinimo ataskaitoje18. 2008 m. kovo 3 d. toje pačioje Gedimino kalno rytinio šlaito vietoje deformavosi gruntas ir atsinaujino nuošliauža (12 il.). Ji pažeidė kiek didesnę šlaito dalį nei 2004 m. ir formavosi dviem etapais: iš pradžių šlaitu žemyn pasislinko nestabilus grunto masyvas, o vėliau jo dalis nuslinko iki pat pėsčiųjų tako. Pasak Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcijos specialistų, jau vasarį būsimos nuošliaužos vietoje žemės paviršiuje buvo matyti pokyčių. Taip pat pažymėtina, kad šlaito įtrūkis aiškiai matyti ir skaitmeniniame paviršiaus modelyje, sukurtame pagal 2007 m. Vilniaus miesto teritorijos nuotolinio erdvinio lazerinio skenavimo duomenis (LIDAR) (13 il.). Šie faktai liudija, kad šlaito deformavimasis po 2004 m. įvykio nebuvo stabilizuotas ir nuošliauža formavosi laipsniškai.

15. Deformacijos pietinėje Gedimino pilies rūmų sienoje 2008 m. kovo 3 d., fotografas Vidas Mikulėnas Deformations of the southern wall of the palace of Gediminas’s Castle in 3 March, 2008, photograph by Vidas Mikulėnas

18 Pečkaitis A. Vilniuje Gedimino kalno rytinio šlaito įvykusios nuošliaužos paaiškinimas / UAB „Geostatyba“, Vilnius, 2004, in: Lietuvos geologijos tarnybos Geologijos fondas.

VOLUMEN

III

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

289

2008 m. pavasario nuošliaužos padariniai buvo pašalinti tik 2008 m. antrą pusmetį, bet ir vėl esminių šlaito tvirtinimo priemonių taikyta nebuvo. Atkreiptinas dėmesys, jog iš morfologinių požymių (šlaito profilis) ir išlinkusių medžių kamienų matyti, kad deformuojasi ir gretimas Gedimino kalno šlaito segmentas (14 il.). Jis gali nuslinkti po liūčių ar tirpstant įšalui bei sniego dangai. Šlaito deformacijos gali sukelti didelę grėsmę pilies statinių sienų stabilumui. Gedimino pilies rūmų sienose esantys aktyvūs plyšiai (15 il.) gali būti susiję ir su aprašytomis rytinio šlaito deformacijomis. Tai turėtų kelti gana didelį susirūpinimą. Rytinio šlaito deformacijos gali atsinaujinti ir suaktyvėti po pavasario polaidžių, liūčių ar kitu drėgnuoju metų laiku. 16. Jauna erozinė griova Bekešo kalno šlaite, fotografas Jonas Satkūnas, 2013

IŠVADOS

Young ravine dissecting the slope of Bekes’s Hill, photograph by Jonas Satkūnas, 2013

Apibendrinant galima teigti, kad Vilniaus kalvyno pirminius bruožus suformavo termoerozija – grunto masės slinkimas į nuo ledo atsilaisvinančią erdvę (9 il.). Vėliau vyraujančio proceso vaidmenį perėmė fliuvioglacialinė erozija ir akumuliacija – tai suformavo III–IX terasas. Fliuvialinė erozija ir akumuliacija lėmė Neries ir Vilnios dabartinių slėnių (I–II viršsalpinių terasų ir salpos) atsiradimą, o gravitaciniai šlaitų procesai ir kritulių vandens erozija modifikavo pirminį reljefą. Gravitaciniai ir kritulių vandens erozijos procesai tebevyksta ir dabar. Nenuvertinant kritulių vandens erozijos reikšmės, kaip svarbų unikalų Vilniaus kalvyną suformavusį procesą reikia įvardyti termoeroziją. Tokios ypatingos sąlygos termoerozijai pasireikšti galėjo rastis tik todėl, kad Vilniaus kalvyno masyvas dar prieš tapdamas kalvynu esant paskutinio ledlaikio maksimumui buvo periglacialinėje amžinojo įšalo sukaustytoje teritorijoje (6 il.) Kitas esminis veiksnys – Vilnios ir Neries slėniai, drenavę paskutinio ledyno tirpsmo vandenis ir veikę kaip termoerozijos bazė bei erdvė erozijos produktams išnešti. Žmogus taip pat gerokai pakeitė Vilniaus pilių reljefą, pavyzdžiui, Kalnų parke technogeninio grunto storis siekia iki 8 m19, Katedros aikštėje tokio grunto storis vietomis siekia net 12 m, o ant Gedimino kalno šios sankaupos yra 3–5 m storio. Kitokio pobūdžio žmogaus darbai keitė reljefą – statinio šlaitus gynybos reikmėms – ir modifikavo atragius. Dabar jau beveik niekam nekyla abejonių, kad balnakalvė, jungusi Gedimino kalną ir Trijų Kryžių masyvą, buvo perkasta (10 il.). Šlaitų deformavimosi procesai vyko ir istorinėje praeityje, ir visiškai neseniai20. Vilniaus kalvyno reljefo geresnis pažinimas gali padėti tvarkant šlaitus ir atliekant archeologinius tyrimus.

17. Termoerozinės kilmės plati raguva tarp Bekešo ir Stalo kalnų, dešinėje pusėje (pažymėta rodykle) matyti jaunos erozinės griovos pradžia. Ši griova nusileidžia į Vilnios I terasą. Termoerozinės raguvos ir erozinės griovos morfologiniai ypatumai parodyti aukščio profilyje B-B (8 il.), fotografas Jonas Satkūnas, 2013 Thermoersional ravine in-between Bekes’s and Stalo (Table) hills. Note the flat bottom and ample diameter. At the right side (marked by an arrow) a young ravine is orginating and descending to the level of the 1st terrace of the Vilnia River. The morphology of both ravines is depicted in the profile B-B (Fig. 8); photograph by Jonas Satkūnas, 2013

18. Didžiosios daugiašakės erozinės griovõs, skiriančios Altanos ir Stalo kalnus, žiotys, anot Rimantės Guobytės, atsiveria Vilnios I terasos lygyje, fotografas Jonas Satkūnas, 2013 19 Michelevičius D., Sarcevičius S. „Šiuolaikinių geofizikinių, geologinių ir kartografinių metodų taikymas“. 20 Satkūnas J., Mikšys R. B., Mikulėnas V., Minkevičius V. „Geodinaminiai procesai“; Michelevičius D., Sarcevičius S. „Šiuolaikinių geofizikinių, geologinių ir kartografinių metodų taikymas“.

290

Mouth of a young erosional ravine (with branches) separating Altana Hill and Stalo (Table) Hill. This ravine is descending at the surface of the 1st terrace (according to Rimantė Guobytė) of the Vilnia River, photograph by Jonas Satkūnas, 2013

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

Dr Jonas Satkūnas

ORIGIN OF THE HILLS OF THE VILNIUS CASTLES ABSTRACT The location of the Vilnius Castles is determined by the peculiarities of the topography and hydrography and the Vilnius Castles Reserve, comprising of Gediminas’s Hill, the Hill of Three Crosses, Stalo (Table) Hill and Gediminas’s Grave Hill. This area is characterised by a hilly topography with a variety of landforms, formed by fluvial, suffosion, gravitational and erosional processes. The altitude of the relief varies from 87 m a.s.l. at the confluence of the Vilnia and Neris rivers to 164–163 m at the Hill of Three Crosses. Further, towards Rokantiškės Hill, the difference in altitude reaches some 100 m at a distance of 1km. The city centre of Vilnius and the castles are located in an area on the very margins of maximum advance of the Weichselian glaciation. According to recent geological mapping data, it was determined that the impact of the Weichselian ice sheet on Vilnius’s hills is expressed more by periglacial phenomena than by accumulation or deformational impact. During the Last Glacial Maximum (LGM) the original area of the castles was most likely a rather flat plateau of Saalian glacial formations. Erosional phenomena are naturally determined by permanent and temporal water streams from precipitation and melting ice and snow. It is assumed that precipitation at the LGM and at the beginning of deglaciation was very low as a consequence of climate aridization and therefore surficial erosion was insignificant during this time. Furthermore, glacial meltwater was drained by the Neris and Vilnia rivers and formed higher terraces which were lower than the top of the plateau of the Vilnius Castles hills. The higher and rather well expressed are the 8th and 7th terraces of the Vilnia River and their altitudes are 130–140 m a.s.l., whereas the tops of the hills of the Vilnius Castles at present reach 160 m a.s.l. This means that there was no direct erosional impact from meltwater for the formation of the upper reaches of the highest ravines. Therefore, it is proposed that the main features of the Vilnius Castles hills were formed by periglacial thermal erosion – the movement of land masses due to the thawing of permafrost. This phenomena is well known from regions of permafrost in the present-day Arctic and Subarctic. The depth of frozen ground in Vilnius is unknown, however it should be noted that the thickness of permafrost in North-

VOLUMEN

III

Central Europe during the peak of the last cold stage of the Weichselian could have reached even 120–140 m. At a time of climate change and the beginning of the vanishing of the Wechselian ice body, the masses of thawing ground became unstable and slided into the opening valleys of the Vilnia and Neris rivers. A typical thermoerosional valley is the Dainų (Songs) amphitheatre which is some 50–60 m wide and 200 m long. A distinctive feature of the thermoerosional ravines is that their mouths are descending down to the levels of the 8th–6th terraces. Later on, after the permafrost had thawed, the erosional ravines with increasing precipitation progressed and dissected the original plateau into separate hills. The younger ravines descend to the lowest terraces of the Vilnia River. Also, over the course of history people reshaped the slopes of these hills for living and defence purposes. For example, the saddle connecting Gediminas’s Hill and the Hill of Three Crosses goes back to historical times when the artificial channel for the Vilnia River was dug and Gediminas’s Hill became a separate hillfort. Development of the terraces of the Vilnia River is closely connected with drainage of the lacustrine and glaciolacustrine systems in the Mickūnai depression. It is assumed that the Vilnia River drained the palaeolake in the Mickūnai depression during the Eemian Interglacial and Pleni-Glacial. The present valley of the Vilnia evolved during the drainage of the Mickūnai glaciolacustrine basin since the LGM. Due to the steep slopes of the hills, slope deformations and landslides have been occurring since the historical past and into the present. Landslides are usually accelerated and triggered by meteorological and human factors. For instance, in the Livonian Chronicle dated to 1396, is mentioned that the western slope of Gediminas’s Hill slid down and destroyed the estate of Manvydas, the Voivode of Vilnius, causing the death of 15 people. Also, it is known that Bekes’s Hill with part of the tower of the grave slid into the Vilnia River valley in 1838. Steep slopes are sensitive to any human intervention, therefore relevant planning measures must be undertaken in order to prevent deformations of the slopes of the unique hills of the Vilnius Castles.

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

291

Deimantė Baubaitė

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Katedros a. 4, LT-01143 Vilnius d.baubaite@valdovurumai.lt

Dr. Povilas Blaževičius

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Katedros a. 4, LT-01143 Vilnius p.blazevicius@valdovurumai.lt

Dr. Rūtilė Pukienė

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Katedros a. 4, LT-01143 Vilnius r.pukiene@valdovurumai.lt

RENESANSINIO NUOTEKŲ KOLEKTORIAUS VILNIAUS ŽEMUTINĖS PILIES TERITORIJOJE TYRIMAI IR IŠSAUGOJIMAS 1. Nuotekų kolektoriaus planas XVI a. 5 deš. Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje: 1 – 2008 m. perkasa su kolektoriaus trasa; 2 – 2002 m. perkasa su kolektoriaus trasa; 3 – XV a.–XVI a. pradžios pastatas III oficinos (Radvilų rūmų) teritorijoje (Kitkauskas N. Vilniaus pilys. Istorija, statyba, architektūra, Vilnius, 2012, p. 237); 4 – III oficinos (Radvilų rūmų) teritoriją ribojanti siena, jos juodalksnio rostverkas datuotas apie 1514–1515 m.; 5 – Mikalojaus Radvilos Rudojo rūmai, statyti apie 1542–1546 m.; 6 – didžiojo kunigaikščio rūmų šiaurinis priestatas su požemine galerija į Radvilų rūmus, statytas apie 1542–1546 m.; 7 – gotikiniai didžiojo kunigaikščio rūmai, statyti XVI a. 2–3 deš.; 8 – arkikatedra; 9 – ikigotikiniai pilies mūrai, brėžinio autorius Ričardas Račinskas Location of the sewer in the Vilnius Lower Castle territory in the 1540s: 1 – excavation with the sewer route in 2008; 2 – excavation with the sewer route in 2002; 3 – 15th–early 16th c. building in the territory of the III officine (the Radziwiłł palace) (Kitkauskas N. Vilniaus pilys. Istorija, statyba, architektūra, Vilnius, 2012, p. 237); 4 – wall adjacent to the territory of the III officine (the Radziwiłł palace), its blackalder grillage has been dated to ca 1514–1515; 5 – the palace of Mikołaj Radziwiłł the Red, built in ca 1542–1546; 6 – northern extension of the Grand Dukes Palace with an underground gallery linked to the Radziwiłł palace, built in ca 1542–1546; 7 – the Gothic Grand Dukes Palace, built in ca 1510–1520; 8 – the archcathedral; 9 – pre-Gothic castle walls, sketch by Ričardas Račinskas

ĮVADAS Vilniaus Žemutinės pilies kompleksas – turtingiausias Lietuvos Viduramžių ir Naujųjų laikų archeologijos objektas. Kasdienybės istorijai vertingiausi šio paminklo XIII–XVI a. kultūriniai sluoksniai. Juose dėl aukšto gruntinio vandens lygio gerai išliko iš organinių medžiagų pagamintų pastatų, kelių, tiltų ir kitų

292

konstrukcijų fragmentai, taip pat smulkesni daiktai bei rakandai. Domėdamiesi svarbia kasdienybės dalimi – pilies ir pačių Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų gyventojų kasdiene higiena bei sanitarija – iki pat XV a. pabaigos terasime labai menkų žinių. Tačiau akivaizdu, kad jau XV a. antroje pusėje – XVI a. sanitarija

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

3. Nuotekų kolektoriaus trasa. Punktyrais parodytos spėjamos vietos, brėžinio autoriai Povilas Blaževičius ir Ričardas Račinskas The sewage collector route. The dotted line marks the suppositional locations, sketch by Povilas Blaževičius and Ričardas Račinskas

2. Medinis nuotekų kolektorius 2002 m. perkasoje iš pietvakarių pusės, kertantis Radvilų rūmų teritoriją ribojančią sieną, fotografas Vytautas Abramauskas The wooden sewer in the 2002 excavation from the south-west, intersecting the wall surrounding the Radziwiłł palace territory, photograph by Vytautas Abramauskas

iš esmės pasikeitė. Istoriniuose šaltiniuose minimi ankstyviausi kanalizacijos kanalai Vilniaus senamiestyje 1523 metais1. Panašiu metu Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose buvo įrengta tais laikais gana civilizuota tualetų sistema – rūmų išorėje išmūryti keturkampiai bokšteliai, arba šachtos storose sienose, o jų dugnas įleistas į žemę. Į pilį atvestas ir požeminis vandentiekis, jo mediniais vamzdžiais, sujungtais metalinėmis movomis, sruveno švarus vanduo. Nešvariam vandeniui pašalinti įrengta atskira nuotekų sistema – mediniai ar mūriniai kolektoriai. Mūsų publikacijos tikslas – pristatyti vieno reikšmingo sanitarinio įrenginio, XVI a. viduriu datuojamo medinio nuotekų kolektoriaus, tyrimus ir konservavimą. Tikimasi, kad sukauptos žinios padės geriau įsivaizduoti, kokia buvo rūmų gyventojų sanitarija ir higiena.

ARCHEOLOGINIAI NUOTEKŲ SISTEMOS TYRIMAI Pirmą kartą straipsnyje aptariamo XVI a. vidurio sanitarinio įrenginio dalis atkasta 2002 m. greta III oficinos (Radvilų rūmų). Atliekant ploto į šiaurės rytus nuo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų archeologinius tyrimus 2002 m. atidengta net 31 m ilgio medinio kolektoriaus atkarpa. Ji orientuota nuo III oficinos į vakarų pusę2 (1 il.: 1). Deja, šis kolektoriaus segmentas buvo prastai išlikęs ir jo išsaugojimui nebuvo skirta pakankamai dėmesio. Mūsų publikacijai svarbesni 2008 m. tyrimai, kai į šiaurės vakarus nuo Valdovų rūmų, I oficinos pietinės sienos išorėje, aptikta dar viena 12 m ilgio kolektoriaus atkarpa (1 il.: 1, 3, 4). Ši kolektoriaus dalis ir yra pagrindinis straipsnio objektas. Iš pietryčių į šiaurės vakarus

4. Medinis nuotekų kolektorius iš rytų pusės 2008 m. perkasoje, fotografas Mindaugas Kaminskas The wooden sewer in the 2008 excavation, east view, photograph by Mindaugas Kaminskas

orientuotas kolektorius kirto apie 2 m storio Ankstyvosios mūrinės pilies III etapo gynybinę sieną (M 38). III pilies statybos etapu XIV a. 3 deš. statyta II etapo aptvarinė pilis3 kartu su Aukštutine pilimi buvo apjuosta mūro siena. Ši siena datuojama apytiksliai XIV a. viduriu–antra puse. Už sienos kolektoriaus nerasta, tad galima manyti, kad XVI a. viduryje sienoje prakirtus skylę įrengtas kolektorius arba buvo išmontuotas statant kitus mūrus, arba tiesiog baigėsi už sienos. Taip nuotekos įrenginiu išbėgdavo iš pilies teritorijos prie Vilnelės, kuri tekėjo apytiksliai ties dabartine Tado Vrublevskio gatve. Medinės konstrukcijos viršus atkastas ties H abs 89,40 m altitude – apytiksliai 4 m gylyje nuo dabartinio žemės paviršiaus. Įvertinus perkasos pjūvių stratigrafiją, nustatyta, kad kolektorius buvo įrengtas maždaug 60–80 cm po žeme, jis buvo įkastas į ankstesnius XIV–XV a. sluoksnius (4 il.).

1 Jurkštas J. Senojo Vilniaus vandenys, Vilnius, 1990, p. 102. 2 Rackevičius G. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Šiaurinio korpuso prieigų archeologinių tyrimų 2002 m. ataskaita, t. 1: Tekstas ir priedai, Vilnius, 2003, in: Lietuvos istorijos instituto Rankraščių skyrius (toliau – LII RS), f. 1, b. 4013, t. 1, p. 76; Kurila L., Rackevičius G. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Šiaurinio korpuso prieigų archeologinių tyrimų 2002 m. ataskaita, t. 2: Fotografijos ir piešiniai, Vilnius, 2003, in: LII RS, f. 1, b. 4013, t. 2, p. 106, 109.

VOLUMEN

III

3 Kitkauskas N. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, Vilnius, 2009, p. 54; Montvilaitė E., Ožalas E. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Pietinio korpuso 1996–2006 m. archeologinių tyrimų ataskaita, t. 1, Vilnius, 2010, in: Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų Mokslinio tyrimų centro ir Rinkinių apskaitos ir saugojimo skyrių archyvo archeologinių tyrimų ataskaita, 55/1, p. 79.

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

293

5. Kolektoriaus konstrukcija, brėžinio autorius Ričardas Račinskas

7. Kolektoriaus išmontavimas, fotografas Mindaugas Kaminskas

The sewer’s construction, sketch by Ričardas Račinskas

The sewer being dismantled, photograph by Mindaugas Kaminskas

6. Kolektorius 2008 m. perkasoje iš vakarų pusės nudengus dangčius, fotografas Mindaugas Kaminskas The sewer in the 2008 excavation with the lids removed, west view, photograph by Mindaugas Kaminskas

294

Kai kalbama apie atkasto objekto konstrukciją, svarbu pabrėžti, kad tai iš atskirų segmentų sumontuotas sanitarinis įrenginys. Jo pagrindą sudarė 1,10–1,15 cm ilgio ir apie 35 cm skersmens pamatiniai rąstai. Kai kuriuose jų yra sielių rišimo iškartų – jos rodo, kad konstrukcijai panaudoti nupjauti sielių galai. Skersai paguldytuose rąstuose buvo iškirstos apie 60 cm ilgio iškartos, jose iš lentų konstruotas nuotekų lovys (5 il.). Apytiksliai 40 cm pločio lovio dugną sudarė dvi gulsčios lentos, šonus – po vieną vertikalią apie 30 cm aukščio lentą. Šių lentų storis – 6–8 cm. Reikia pasidžiaugti, kad tirtoje perkasoje „tilpo“ sveikas jo segmentas, kurio lentų ilgis – 8,6 m (6 il.). Vieną visą segmentą rėmė trys pamatiniai rąstai – vadinamosios pagalvės (po vieną galuose ir viena centre). Dėl konstrukcijos standumo „pagalvėse“ ilgosios lentos iš abiejų šonų buvo tvirtinamos smailiojo trikampio pavidalo pleištais. Segmentų jungimosi vietose lovio lentų galai buvo su 15 cm ilgio išdrožomis (sandarumui padidinti). Visas iš atskirų segmentų sujungtas kolektoriaus lovys buvo uždengtas skersiniais dangteliais. Tai viena greta kitos sudėtos 60–63 cm ilgio, vidutiniškai apie 40 cm pločio ir 4–5 cm storio lentos. Dalis jų šonuose turėjo išpjovas, tad, kaip ir ilgosios lentos, tarpusavyje susijungdavo gana sandariai. Įdomu tai, kad išpreparavus, nufotografavus, nubraižius ir galiausiai išardžius bei iškėlus kolektorių (7 il.) paaiškėjo, jog tai ne pirmas toks sanitarinis įrenginys šioje pilies dalyje. Ankstyvosios mūrinės pilies gynybinėje sienoje (M 38), vos 1 m šiauriau ir 1 m žemiau, rastas ankstyvesnio, regis, identiškos konstrukcijos, kolektoriaus fragmentas (8 il.). Jo liekanų aptikta tik sienoje, perkasoje nerasta nė vienos šio kolektoriaus detalės. Atsižvelgiant į stratigrafiją ir konstrukcijos panašumą, galima manyti, kad pirmasis kolektorius, dėl tam tikrų priežasčių nustojus juo naudotis, kaip spėjama, XV a. pabaigoje ar XVI a. pradžioje, buvo išardytas, o jo vietoje įrengtas naujas. 2008 m. atkasus gana gerai išlikusią unikalaus XVI a. pilies kanalizacijos įrenginio atkarpą, buvo nutarta, kad ši Vilniaus nuotekų sistemos dalis turėtų būti išsaugota. Šlapioje durpingoje terpėje gerai išliko kolektoriaus matmenys ir forma, tačiau per šimtmečius mediena struktūriškai ir chemiškai suiro. Veikiant

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

ardantiesiems mikroorganizmams, ilgalaikės hidrolizės metu suyra medienos struktūra, nes ląstelių sienelių medžiagos – hemiceliuliozė, celiuliozė ir ligninas – reaguoja su šlapia aplinka. Tai sudėtingas ir laipsniškas cheminis procesas, kai medienos biopolimerai hidrolizuojasi į vis mažesnes molekules, o šios ištirpsta vandenyje ir pasklinda gamtinėje aplinkoje. Hidrolizuotas medžiagas medienos struktūroje pakeičia vanduo, dėl jo ir išsaugoma dirbinio forma4. Tačiau iš šlapios archeologinės aplinkos iškeltas medinis radinys turi būti tuoj pat apsaugotas nuo vandens kiekio sumažėjimo medienos struktūroje, nes džiūdama mediena traukiasi, pleišėja, išsiklaipo dirbinio forma. Restauratoriaus užduotis – medienos struktūrą užpildžiusį vandenį palaipsniui pakeisti konservuojančiomis medžiagomis, kad padėtų išlaikyti radinio pavidalą, apsaugotų nuo tūrio netekties ir suteiktų medienai fizinio stabilumo. Pasiryžta konservuoti sveiką 8,6 m ilgio kolektoriaus segmentą, kurį sudaro trys pamatinės „pagalvės“, keturios ilgosios latako lentos, 27 lentos dangčiai ir šeši šoniniai pleištai. Siekiant gauti kiek įmanoma daugiau žinių apie šį didelį infrastruktūros objektą, prieš konservuojant atlikti išsamūs jo tyrimai.

8. Kolektorių angos gynybinėje pilies sienoje M 38 iš rytų pusės, fotografas Mindaugas Kaminskas Openings for sewers in the castle’s defensive wall (M 38), east view, photograph by Mindaugas Kaminskas

KOLEKTORIAUS MEDIENOS TYRIMAS Medienos tyrimai teikia dvejopo pobūdžio informaciją – gamtinę ir kultūrinę. Ištyrus medieną, galima nustatyti medžio rūšį, rekonstruoti jo augimą ir buvusias aplinkos sąlygas. Panaudota kultūriniuose objektuose, mediena tampa potencialiu žinių apie technologinius sprendimus šaltiniu ir tų objektų datavimo priemone. TYRIMO METODAI Ištyrus kolektoriaus dalių medieną, nustatyta, iš kokių rūšių medžių jos pagamintos. Rūšis nustatyta pagal standartinę metodiką5, išanalizavus medienos mikroskopinę anatominę struktūrą ir trijų krypčių medienos audinio pjūviuose identifikavus rūšies mikroskopinius diagnostinius požymius6. Nuotekų sistemos įrengimo laikas nustatytas atlikus kolektoriaus medienos dendrochronologinę analizę. Tyrimui naudotos stambiųjų kolektoriaus elementų skersinės nuopjovos. Iš viso dendrochronologiniai pavyzdžiai paimti iš 16 skirtingų nekonservuojamo 2008 m. atidengto nuotekų kolektoriaus fragmento dalių: šešių išilginių lentų, dviejų „pagalvių“ ir aštuonių dangčių. Saugant nuo išdžiūvimo ir siekiant stabilizuoti šlapios archeologinės medienos irimo procesą, moksliniai pavyzdžiai saugomi supakuoti į plastikinius paketus specialioje saugykloje, kurioje palaikoma –6 °C temperatūra. 2002 m. dendrochronologiniai tyrimai Vilniaus Žemutinėje pilyje dar buvo tik pradinės stadijos, todėl iš tais metais atidengtos medinio kolektoriaus dalies paimtas tik vienas dendrochronologinis pavyzdys – atraminės „pagalvės“ nuopjova. 4 Jakimavičius Č. Medienotyra. Vadovėlis, Kaunas, 2003, p. 211. 5 Hather J. G. The Identification of the Northern European Woods, London, 2000; Panshin A. J., De Zeeuw C. Textbook of Wood Technology, New York, 1980; Schweingruber F. H., Baas P. Anatomie europäischer Hölzer / Anatomy of European Woods, Kessel, 2011. 6 Pukienė R., Baubaitė D. „Identification of Wood Species of Waterlogged Archaeological Artefacts and Its Role in Choosing the Conservation Method“, in: Synthesis of Art and Science in Conservation: Trends and Achievements, Vilnius, 2011, p. 151–161.

VOLUMEN

III

9. Ąžuolinio kolektoriaus dangčio profilis, fotografas Vytautas Abramauskas Profile of an oak sewer lid, photograph by Vytautas Abramauskas

Kolektoriaus dalių dendrochronologinis tyrimas atliktas pagal standartinę metodiką7: metinių rievių plotis pavyzdžių skerspjūviuose, preparavus jų paviršių skutimosi peiliuku, išmatuotas mikroskopu 0,01 mm tikslumu dviem arba trimis kryptimis, naudojant Šefildo universiteto (Jungtinė Karalystė) pusiau automatinę medžių rievių matavimo įrangą. Rievių pločių serijų apdorojimas, verifikavimas, sinchronizavimas ir datavimas atlikti naudojant kompiuterinę programą „Dendro“ (autorius Ijanas Tajersas (Ian Tyers) ir vizualiai lyginant serijų grafikus. TYRIMO REZULTATAI Atlikus medžio rūšies tyrimus paaiškėjo, kad kolektoriaus gamybai panaudota dviejų rūšių mediena: dauguma dangčių pagaminta iš ąžuolų, o išilginės lentos, „pagalvės“, pleištai ir kai kurie dangčiai – iš pušų. Tai ne vienintelis atvejis, kai pušinis kolektoriaus lovys uždengiamas ąžuoliniu dangčiu. Taip mediena suderinta ir kito tipo, greičiausiai drenažiniame, kolektoriuje, rastame viename iš rūmų vakarų korpuso rūsių. Jį sudaro U formos pušinis lovys, uždengtas išilginėmis ąžuolinėmis lentomis. Galima spėti, kad buvo manoma, jog ąžuolas atsparesnis irimui, nes 7 Pukienė R., Ožalas E. „Medinės konstrukcijos po Valdovų rūmų pamatais“, in: Chronicon Palatti Magnorum Ducum Lithuaniae, vol. I: MMIX–MMX, comparavit G. Striška, Vilnae, MMXI, p. 146–161.

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

295

10. Ąžuolinių kolektoriaus dalių rievių pločių chronologijos ZP08Q1C1 datavimas pagal Anglijos baltiško ąžuolo chronologiją BALTIC1, brėžinio autorė Rūtilė Pukienė Dating of the oak sewer parts’ tree ring width chronology ZP08Q1C1 against the British Baltic oak chronology BALTIC1, sketch by Rūtilė Pukienė

11. Pušinių dalių rievių pločio chronologijos ZP8KOLC1 datavimas pagal Vilniaus pušies chronologiją ZP07PSC5, brėžinio autorė Rūtilė Pukienė Dating of the pine sewer parts’ tree ring width chronology ZP8KOLC1 against the Vilnius pine chronology ZP07PSC5, sketch by Rūtilė Pukienė

12. Datuotos kolektoriaus pušies chronologijos ZP8KOLC1 ir Rygos pušies chronologijos RyPiSy_1 dendrogramų palyginimas, brėžinio autorė Rūtilė Pukienė Comparison of the dated pine sewer parts’ chronology ZP8KOLC1 and the Riga pine chronology RyPiSy_1 dendrograms, sketch by Rūtilė Pukienė

dangčiai būdavo virš nuotekų masės ir gaudavo daugiau oro, juos labiau ardė aerobiniai mikroorganizmai. Tačiau darbo su archeologine mediena patirtis rodo, kad kelis šimtmečius užmirkusiuose sluoksniuose išbuvusi sakinga branduolinė pušies mediena išlieka bene geriau nei ąžuolo mediena. Kadangi nustatytos dvi medžių rūšys, tai leido dendrochronologiniu metodu atskirai tirti ąžuolines ir pušines kolektoriaus dalis bei nepriklausomai jas datuoti pagal reperines ąžuolo ir pušies rievių pločio chronologijas.

296

Iš ąžuolinių kolektoriaus dalių išanalizuotos šešios dangčių lentos. Jos gamintos pjaunant, daugiausia tangentiškai (9 il.), beveik visos pjautos nuo kamieno pakraščio. Greičiausiai lentos liko apipjovus statybinius tašus. Dėl stipriai apirusio paviršiaus nė viename ištirtame dangtyje nėra išlikusio požievio, tačiau visuose yra balaninės dalies likutis (išliko nuo 2 iki 19 balanos rievių). Lentose buvo nuo 30 iki 83 metinių rievių. Sinchronizavus dangčių rievių serijas ir sujungus kiekvienų metų rievių pločio duomenis, sudaryta vidutinė 83 metų trukmės ąžuolo rievių pločio chronolo-

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

gija ZP08Q1C1. Ši seka datuota pagal Anglijos baltiškojo ąžuolo chronologiją BALTIC1 (chronologijų palyginimą žr. 10 il.), ji apima 1448–1530 metus. Vėlyviausia išlikusi dangčių rievė datuota 1530 m., tačiau kadangi kelios rievės prie požievio prarastos, medžių kirtimo data keleriais metais vėlesnė. Iš pušinių kolektoriaus elementų išanalizuoti du dangčiai, šešios išilginės lentos ir dvi „pagalvės“. Dangčiai ir lentos pjauti iš įvairaus amžiaus medžių, juose yra nuo 101 iki 222 metinių rievių. Dviejų „pagalvių“ rąstų, pjautų iš 130 metų amžiaus pušų, medienos rievės išlikusios iki požievio. Sinchronizuotos dviejų pušinių dangčių, trijų išilginių lentų ir dviejų „pagalvių“ rievių serijos. Sujungus sinchronizuotus rievių pločio duomenis, sudaryta 248 metus apimanti vidutinė rievių pločio chronologija ZP8KOLC1. Ji datuota pagal Vilniaus pušies rievių pločio chronologiją ZP07PSC5 (11 il.) ir apima 1292– 1539 m. laikotarpį. Chronologijos ZP8KOLC1 datavimą patvirtina ir panašumas su Rygos pušies chronologija RyPiSy_1 (autorius Maris Zundė (Māris Zunde) (12 il.). Paskutinė pušies rievė, užaugusi 1539 m. augimo sezono pabaigoje, yra požievio, o tai rodo, kad medžiai kirsti 1539 m. rudens – 1540 m. pavasario laikotarpiu. Ši data nedaug skiriasi nuo ąžuolinių detalių, neturinčių kelių rievių iki požievio, paskutinės rievės datos. 2002 m. atkastos kolektoriaus atkarpos vienintelio paimto pavyzdžio – pušinės atraminės pagalvės – paskutinė rievė datuota 1532 metais. Tačiau tai neleidžia datuoti medžio kirtimo laiko, nes kelios išorinės rievės, greičiausiai dėl medžio džiūvimo, yra nenormaliai siauros, dalis jų neužaugusios. Nesant daugiau pavyzdžių iš 2002 m. fragmento, negalima konstatuoti, ar 2002 ir 2008 m. atidengtos kolektoriaus atkarpos įrengtos tais pačiais metais. Remiantis nedideliu datavimo skirtumu ir tapačia konstrukcija, abu fragmentai priskiriami vienu metu įrengtai nuotekų sistemai. Medžiai jai kirsti 1539 m. rudenį – 1540 m. pavasarį. Įvertinus tai, kad mediena buvo plukdyta (paprastai pavasarį), o tai atskleidžia „pagalvių“ rąstuose esančios sielių rišimo žymės, kolektoriaus statybos darbai galėjo prasidėti 1540 m. ar keleriais metais vėliau.

KOLEKTORIAUS SEGMENTO KONSERVAVIMAS IR PROBLEMATIKA Archeologinio medžio restauratoriai naudoja įvairius šlapio archeologinio medžio konservavimo metodus ir gauna puikius rezultatus, tačiau kai susiduriama su didelių matmenų struktūromis, įgyvendinti konservavimo procesą tampa sudėtinga ir įprasti metodai bei naudojama įranga tampa nebetinkama. Iškyla papildomų esminių poreikių: didesnių, konservavimui pritaikytų patalpų, didelių, hermetiškų talpyklų, brangios specializuotos konservavimo įrangos, patikimo, išmokyto personalo. Be abejo, smarkiai išauga ir su tuo susijusios išlaidos. Restauravimo skyriams, kurių specializacija nėra tik didelių matmenų radinių konservavimas ir kurie neturi tam įrengtų dirbtuvių, tokie didelių matmenų objektai tampa dideliu rūpesčiu, tad kiekvienas sėkmingai įvykdytas projektas tampa ypatingas.

RADINIO BŪKLĖS ĮVERTINIMAS Konservuoti buvo pateiktas 8,6 m ilgio nuotekų sistemos segmentas, sudarytas iš 40 dalių. Visa kolektoriaus konstrukcija, išskyrus 27 ąžuolinius dangčius, pagaminta iš pušies medienos. Vizualiai apžiūrėjus įvertinta būklė – vidutiniškai suirusi šlapia archeologinė mediena. Pastebėta, kad iš pušies pagamintos dalys išsilaikė geriau – mediena atrodė tvirta, šviesi, tik paviršius pasidengęs plonu puvinio sluoksneliu. Ąžuolinių dalių būklė prastesnė – viršutinė dangčių pusė buvo labiau pažeista nei apatinė, jos paviršius buvo išvagotas daugybės įtrūkių. Taip pat pastebėta, kad dangčių mediena patamsėjusi, juosva – tai būdinga archeologiniam ąžuolui. Dėl tanininių ir sakinių medžiagų gausos ąžuolo ir spygliuočių mediena išsiskiria dideliu patvarumu šlapiai archeologinei terpei8 – iš šios medienos pagaminti radiniai, aptikti Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje atliekant archeologinius tyrimus, yra bene geriausios būklės. Preparuojant kolektoriaus dalis iš šlapio ir klampaus grunto neapsieita be didesnių fizinių pažeidimų – įskilo pušinė 8,6 m ilgio lenta, taip pat nukentėjo dalis dangčių – vandens prisisunkusios dalys buvo sunkios ir trapios, dėl to preparuojant dalis jų suskilo ir aptrupėjo. Įvertinus radinio būklę, nuspręsta unikalų radinį konservuoti ir paruošti eksponuoti. Numatyta atlikti šiuos darbus: • nuo radinio dalių paviršiaus pašalinti nešvarumus; • medieną dezinfekuoti ir konservuoti; • suklijuoti sulūžusias dalis; • radinį padengti apsauginiu vašku ir paruošti eksponuoti. KONSERVAVIMAS Tokių didelių matmenų mediniai radiniai sukelia daug rūpesčių restauratoriams, tad iškilo klausimų, kur ir kaip konservuoti šį unikalų radinį. Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų Mokslinių tyrimų centro Restauravimo skyriuje šlapi archeologiniai mediniai radiniai konservuojami sacharozės ir vadinamuoju šaltuoju polietilenglikolio (PEG) metodais. Konservuojant šaltuoju polietilenglikolio metodu, tirpalas daug kartų purškiamas arba tiesiog tepamas ant radinių paviršiaus. Taip iš suirusios medienos struktūros natūraliai išgaruojantis vanduo laipsniškai pakeičiamas polimeru. Šiuo būdu Restauravimo skyriuje dažniausiai konservuojami labiau suirę radiniai ir didelės konstrukcijos. Procesas teoriškai gali atrodyti gana paprastas, bet iš tiesų yra ilgas ir monotoniškas – kol pasiekiamas galutinis rezultatas, gali praeiti daug mėnesių ar metų (tai priklauso nuo radinio dydžio ir medienos būklės). Taip pat tai brangus metodas, be to, jam reikia nuolatinės radinio būklės kontrolės. Gana gera Vilniaus Žemutinės pilies komplekse rastų medinių radinių būklė leido plačiai naudoti archeologinio medžio restauratoriams gerai žinomą, gana paprastą ir pigų medienos konservavimo būdą – sacharozės metodą9. Naudojome šio metodo paprasčiausią versiją – be kaitinimo, su maistiniu cukrumi. Cukrus lengvai tirpsta vandenyje, kristalizuojasi bespalviais kristalais, dėl nedidelės molekulinės masės (343,3) lengvai įsigeria ir sutvirtina suirusios medienos sieneles, be to, išlieka galimybė perkonser8 Jakimavičius Č. Medienotyra, p. 211. 9 Pečeliūnaitė E., Vedrickienė L. „Archeologinės medienos konservavimas cukrumi“, in: Lietuvos dailės muziejaus metraštis, t. 2, Vilnius, 1998, p. 325–329.

VOLUMEN

III

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

297

13. Išmontuotos kolektoriaus dalys ruošiamos konservuoti laikinose Valdovų rūmų muziejaus ūkinės paskirties patalpose Vilniaus Kalnų parke, fotografas Mindaugas Kaminskas Dismantled parts of the sewer being prepared for conservation in the temporary repository of the National Museum – Palace of the Grand Dukes of Lithuania in Vilnius’ Kalnų Park, photograph by Mindaugas Kaminskas

vuoti. Konservavimo procedūra atliekama taip: dezinfekuoti radiniai pamerkiami į reikiamo dydžio talpyklą, pripildytą dejonizuoto vandens ir biocido. Cukraus koncentracija tirpale per 20 savaičių pamažu padidinama nuo 50 iki 700–1 000 g/l. Radiniai šiame tirpale laikomi dar porą mėnesių. Vėliau jie ištraukiami iš tirpalo, perplaunami, užberiami sausu švariu kvarciniu smėliu (kad būtų apsaugoti nuo staigaus džiūvimo ir deformacijos) ir džiovinami. Išdžiūvę valomi ir padengiami apsauginiu vašku, jei reikia, restauruojami. Visas konservavimo procesas trunka apie metus. Bet šis metodas turi porą didelių trūkumų: sunku išvengti cukraus tirpalo fermentacijos ir cukraus higroskopiškumo – ypatybės sugerti drėgmę, o tai komplikuoja tolesnį radinių saugojimą ir eksponavimą10. Tačiau, žinodami, kad Valdovų rūmų muziejuje numatyta įrengti modernią centralizuotą mikroklimato kondicionavimo sistemą, nuotekų kolektoriui konservuoti buvo pasirinktas cukraus metodas kaip gerokai pigesnis ir turimomis sąlygomis lengviau įvykdomas konservavimo būdas. Konservavimo procesui atlikti buvo parinktos laikinos Valdovų rūmų muziejaus ūkinės paskirties patalpos Vilniaus Kalnų parko teritorijoje, nes jose tilpo 9 m ilgio dėžė (13 il.). Ši konservuoti skirta dėžė buvo pagaminta iš metalinio karkaso ir medžio drožlių plokščių (14 il.). Jos vidus išklotas dviguba stora polietileno plėvele. Kolektoriaus dalys sudėtos į dėžę ir dezinfekuotos 10 proc. antiseptiko „Asepas-3“11 dejonizuotame vandenyje tirpalu. Cukraus koncentracija tirpale palaipsniui didinta nuo 50 iki 700 g/l, procedūra buvo atliekama du kartus per savaitę, vienkartinė cukraus norma – 32,5 kg, per savaitę – 65 kg. Fiziškai sunku tokį di10 Gleiznienė G., Matuzevičiūtė S. „Saldi ateitis“ ar kartus rūpestis?“, in: Lietuvos muziejai, t. 2, Vilnius, 2008, p. 35–36. 11 „Asepas-3“ – pramoniniu būdu gaminama medienos dezinfekavimo priemonė, veiklioji medžiaga – didecildimetilamonio chloridas.

298

delį kiekį cukraus ištirpinti medinių dalių pilnoje dėžėje, todėl konservavimo procesas buvo mechanizuotas. Dalis tirpalo kibiru buvo nusemiama į didelę plastikinę tarą, tada į ją dalimis buvo pilamas cukrus ir gerai išmaišomas elektriniu grąžtu su primontuotu antgaliu, skirtu dažams maišyti. Su cukrumi sumaišytas tirpalas buvo pilamas atgal į dėžę. Procedūra buvo atliekama per kelis kartus, kol cukraus norma būdavo ištirpinta. Per 20 savaičių buvo pasiekta galutinė koncentracija, kai vandens ir cukraus kiekio santykis buvo 1:0,7. Kolektoriaus dalys šiame tirpale paliktos gulėti dar šešis mėnesiams. Tada jos buvo išimtos, perplautos tekančiu vandeniu ir sudėtos į stelažus su putų polistireno tarpsluoksniais. Paprastai mūsų skyriuje sacharozės metodu konservuoti radiniai džiovinami dėžėse su sausu kvarciniu smėliu, kad džiūvimo procesas vyktų lėtai, o sunkus smėlis apsaugotų nuo deformacijos, tačiau šiuo atveju džiovinimo smėlyje buvo atsisakyta, nes buvo techniškai sunku tai įgyvendinti. Džiovinimo procesas vyko natūraliai, esant kambario temperatūrai, kolektoriaus dalis pridengus popieriaus lakštais. Kad mediena tolygiai džiūtų, radinio segmentai buvo periodiškai apverčiami. Džiūvimo procesas truko apie trejus metus. Restauravimo darbai buvo įprasti: šiltu vandens ir etanolio mišiniu nuo kolektoriaus dalių paviršiaus pašalinti nešvarumai, išryškinta medienos tekstūra, pagal lūžio profilį atrinktos ir suklijuotos sulūžusios dalys, paviršius padengtas apsauginiu vašku „Pronto“12. Pirmą nuotekų kolektoriaus konservavimo ir restauravimo etapą galima laikyti sėkmingu – konservuota mediena sutvirtėjo, stabilizavosi ir išliko natūraliai šviesi. Cukraus metodas laikomas gerokai pigesne polietilenglikolio metodo alternatyva, tačiau kon12 „Pronto“ – pramoniniu būdu gaminamas visų rūšių medinių baldų puoselėjamasis balzamas su apsauginiu bičių vašku.

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

rūsiuose (15 il.), kuriuose sumontuota moderni centralizuota mikroklimato kondicionavimo sistema. Jo būklė nuolat stebima, pastebėta paviršiaus reakcijų į dar nenusistovėjusį mikroklimatą: cukrus, kuriuo konservuotas kolektorius, dėl savo polinkio sugerti atmosferos drėgmę reaguoja į aplinkos pokyčius. Dėl to kolektoriaus aplinkoje papildomai pastatyta drėgmės rinktuvų ir oro ventiliatorių. Konservuotas XVI a. nuotekų kolektorius papildė gausią Valdovų rūmų muziejaus archeologinę ekspoziciją ir tapo svarbiu jos akcentu. Muziejaus lankytojai turi galimybę susidaryti geresnį vaizdą apie Valdovų rūmų aplinkoje veikusias požemines nuotekų sistemas ir susipažinti su ilgiausiu cukrumi konservuotu mediniu radiniu mūsų šalies archeologijos istorijoje.

KOLEKTORIAUS TYRIMO REZULTATŲ ISTORINĖ DISKUSIJA

14. Nuotekų kolektoriui konservuoti cukrumi pagaminta speciali 9 m ilgio dėžė, fotografas Mindaugas Kaminskas The 9 m long container constructed specially for conservation of the sewer using the sucrose treatment, photograph by Mindaugas Kaminskas

servuojant didelių matmenų radinius sąmata labai išauga – reikalingos papildomos išlaidos taros gamybai, maišymo įrenginiams, dideliam kiekiui dejonizuoto vandens, panaudotam konservavimo tirpalui utilizuoti. Nuotekų kolektoriui konservuoti sunaudota: • 1 700 l dejonizuoto vandens; • 1 300 kg cukraus; • 170 l antiseptinio preparato „Asepas-3“; • 12 l apsauginio vaško „Pronto“. EKSPONAVIMAS Po konservavimo ir restauravimo darbų laukia kitas atsakingas etapas – tolesnis radinio išsaugojimas. Šiuo metu konservuotas kolektorius atvirai eksponuojamas 2013 m. liepos 6 d. atidaryto Valdovų rūmų muziejaus Rūmų istorinės ir architektūrinės raidos ekspozicijoje (I maršrutas) – autentiškuose XVI a. pradžios gotikiniuose

VOLUMEN

III

Atliekant archeologinius tyrimus užfiksuotas, išsaugotas ir tiksliai datuotas kolektorius ne tik iliustruoja nuotekų kanalizavimo istoriją, bet ir prisideda prie detalesnio Vilniaus Žemutinės pilies teritorijos užstatymo raidos pažinimo. Sklypas, iš kurio veda aprašoma nuotekų kanalizacijos sistema, identifikuojamas kaip III oficinos, arba Radvilų rūmų, teritorija13. Yra išlikę istorinių šaltinių, dokumentuojančių Vilniaus kaštelionaičio Mikalojaus Radvilos Rudojo (1512–1584) rūmų statybos darbus nuo 1544 m. gegužės 10 d.14 iki 1546 m. lapkričio 15 d.15 bei 1548 metais16. Mikalojaus Radvilos Rudojo rūmus (1 il.: 3) padeda lokalizuoti požeminė galerija tarp didžiojo kunigaikščio ir Radvilos rūmų, statyta 1546 m. kovą– lapkritį17. Jos vieta (1 il.: 5) nustatyta natūroje archeologinių tyrimų metu18. Po šių rūmų pietinės sienos pamatais yra juodalksninis rostverkas, rąstai jam kirsti tais pačiais metais, kaip ir didžiojo kunigaikščio rūmų šiauriniam priestatui (1 il.: 6). Dendrochronologiškai jie datuoti apie 1543 metus19. Tai, kad pamatai įrengti anksčiau, negu išlikusiose 1544–1546 m. sąskaitose nurodomi statybos darbai, neturėtų stebinti, nes sąskaitose minimi jau ne pamatų įrengimo, o mūrijimo, tinkavimo, galerijų bei garlaidžių apmušimo ir kiti antžeminiai darbai. Beje, tarp darbų minima, kad tarp 1544 m. gegužės 10 d. ir liepos 7 d. buvo sumokėta už „kloakos mūriniame name išvalymą“ ir „senų langų pataisymą ir išvalymą“20. Tai rodo buvus ir senesnių statinių, kuriems reikėjo priežiūros. Straipsnyje aprašomo kolektoriaus statybai medžiai kirsti keleriais metais anksčiau negu naujųjų Radvilų rūmų (1 il.: 5) rostverkui. Tai verčia manyti, kad kolektorius buvo klojamas prieš pradedant statyti rūmus, nors jo kryptis rodo rūmus jau buvus suplanuotus. 13 Kitkauskas N. Vilniaus pilys. Statyba ir architektūra, Vilnius, 1989, p. 169; idem, Vilniaus pilys. Istorija, statyba, architektūra, Vilnius, 2012, p. 237–241. 14 Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto dvaro sąskaitos (1543–1548), kn. 2: 1543 VI 21 – 1544 XI 15, parengė D. Antanavičius, vertė S. Narbutas, Vilnius, 2012, p. 306–315. 15 Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto dvaro sąskaitos (1543–1548), kn. 1: 1544 XI 15 – 1546 XI 15, parengė D. Antanavičius, vertė S. Narbutas, Vilnius, 2009, p. 462–469. 16 Vitkauskienė B. R. „XVI–XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai istoriniuose šaltiniuose“, in: Vilniaus Žemutinė pilis XIV a. – XIX a. pradžioje. 2002–2004 m. istorinių šaltinių paieškos, sud. R. Ragauskienė, Vilnius, 2006, p. 82. 17 Lietuvos didžiojo kunigaikščio, kn. 1, p. 467–469. 18 Kitkauskas N. Vilniaus pilys. Istorija, p. 239. 19 Pukienė R., Ožalas E. „Medinės konstrukcijos“, p. 153. 20 Lietuvos didžiojo kunigaikščio, kn. 2, p. 325.

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

299

15. Restauruotas nuotekų kolektorius nuolatinėje Valdovų rūmų muziejaus ekspozicijoje – autentiškuose XVI a. gotikiniuose rūsiuose, fotografas Vytautas Abramauskas The restored sewer as part of the National Museum – Palace of the Grand Dukes of Lithuania permanent exhibition, in the authentic 16th c. Gothic cellars, photograph by Vytautas Abramauskas

Neaišku, kas galėjo būti naujųjų statybų iniciatorius, kam priklausė valda prieš 1544 m., kai užfiksuotas Mikalojaus Radvilos Rudojo rūmų statybos ir priežiūros finansavimas iš neseniai į Lietuvą atvykusio didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto (1544/1548–1572) dvaro iždo. Žinoma, kad Radvilų giminė bent jau nuo XVI a. pradžios turėjo namus Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje: 1503 m. dokumente minimi Mikalojaus Radvilos Rudojo senelio Mikalojaus Radvilaičio (m. 1509) namų Vilniaus Žemutinėje pilyje aukštutinė menė21. Kuris iš jo trijų sūnų – Mikalojus (1470–1521), Jonas (1474–1522) ar Jurgis (1480–1541) – paveldėjo šią valdą, nėra duomenų. 1514 m. liepos 21 d. namą pilyje iš Bogdanos Tautvilaitės-Daukševičienės, įvertintą 200 kapų grašių, pirko tuometis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės maršalka, Mikalojaus Radvilos Juodojo (1515–1565) tėvas Jonas Mikalojaitis Radvila22. Dendrochronologinis tyrimas rodo, kad III oficinos teritoriją ribojusios sienos (1 il.: 4) medinis rostverkas statytas iš 1514–1515 m. kirstų juodalksnių23. Gal būtent ši siena atitvėrė naujai įsigytą ar padidintą Radvilos valdą?

Daugiau duomenų yra apie Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilos ir jo sūnaus, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės taurininko, Žemaitijos seniūno Jono Radvilos (1492–1542) nuosavybę Vilniaus pilyje. 1530 m. Žygimantas Senasis (1506–1548) patvirtino Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės taurininkui Jonui Radvilai anksčiau padovanotus „bokštą ir žemės sklypą [...] Vilniaus pilyje, priešais Šv. Onos bažnyčią“24. 1522 m. lapkričio 10 d. įraše apie „Šv. Onos koplyčios pilyje“ priklausymą pranciškonams nurodoma, kad taurininkas Jonas Radvila į koplyčią „neturi jokių teisių“25. 1540 m. birželio 28 d. Žemaitijos seniūnas Jonas Radvila prie savo „mūrinio dvaro pilyje, priešais Šv. Onos bažnyčią“, prisijungė prisišliejusį Šv. Kazimiero koplyčios kunigų mansionarijų sklypą. Jiems mainais už tai davė kitą sklypą26. 1536 m. sklypą Vilniaus pilyje už 23 kapas grašių pirko Jono Radvilos motina, tuo metu jau mirusio Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilos žmona Elžbieta Bagdonaitė-Radvilienė, tačiau ne prie pilies Šv. Onos bažnyčios, o „esantį nuo mūrinio tilto pusės, patekus į pilį po dešine ranka už vartų, už kurių iš karaliaus sodo teka vanduo“27. 1539 m. apie nesutarimus su Žemaitijos seniūnu Jonu Radvila dėl sklypų pilyje užstatymo Vilniaus pilininkui Šimkai Mackevičiui rašė

21 Ragauskas A. „XIV a. – XVI a. pradžios Vilniaus Žemutinė pilis istoriniuose šaltiniuose“, in: Vilniaus Žemutinė pilis XIV a. – XIX a. pradžioje, p. 70–71. 22 Glemža L. „Vilniaus Žemutinės pilies ansamblio topografija istoriniuose šaltiniuose“, in: Vilniaus Žemutinė pilis XIV a. – XIX a. pradžioje, p. 257. 23 Pukienė R. „Non-traditional Tree Species: Construction of Historical Alnus glutinosa Chronology from Archaeological Timbers“, in: TRACE: Tree Rings in Archaeology, Climatology and Ecology. Program and abstracts of the dendrosymposium 2012, May 09–12, Potsdam, Eberswalde, 2012, p. 38.

300

24 Glemža L. „Vilniaus Žemutinės pilies“, p. 257. 25 Ibid., p. 270. 26 Vitkauskienė B. R. „XVI–XVIII a. Lietuvos“, p. 205. 27 Glemža L. „Vilniaus Žemutinės pilies“, p. 258.

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

karalienė Bona Sforca (1518–1557)28. Istoriografijoje Žemaitijos seniūno rūmų pilyje vieta nurodoma buvus netoli pilies rūmų, į šiaurę nuo jų29. Tai labiausiai sutaptų su Mikalojaus Radvilos Rudojo rūmų teritorija. Apie Mikalojaus Radvilos Rudojo tėvui Jurgiui priklausiusią valdą Vilniaus Žemutinėje pilyje patikimų duomenų nėra. Aptariamu laikotarpiu Radvilų giminėje įvyko reikšmingų pokyčių30. 1541 m. balandį mirė Vilniaus kaštelionas Jurgis Radvila, jo nekilnojamąjį turtą paveldėjo vienintelis sūnus Mikalojus Radvila Rudasis. 1542 m. mirė ir Žemaitijos seniūnas, Radvilos Rudojo pusbrolis Jonas Radvila, tačiau jis nepaliko vyriškos giminės palikuonių. Galbūt naujieji Mikalojaus Radvilos Rudojo rūmai statyti buvusioje pusbrolio valdoje. Tai, kad kolektoriaus statybai medžiaga pradėta ruošti 1539 m. pabaigoje – 1540 m. pradžioje, rodo, kad rūmų su moderniais sanitariniais įrenginiais statyba jau buvo suplanuota ankstesnio savininko. Galima spėti, kad valdos savininko pasikeitimas 1541 ar 1542 m. pakoregavo naujųjų rūmų statybos eigą. Ji buvo atnaujinta 1543 m., savininku jau esant Mikalojui Radvilai Rudajam. Beje, tarp 1584 m. mirusio kanclerio Mikalojaus Radvilos Rudojo sūnums perduoto turto šių moderniai įrengtų rūmų Vilniaus Žemutinėje pilyje, kuriuose kadaise gyveno ir Mikalojaus Radvilos Rudojo sesuo Lietuvos didžioji kunigaikštienė bei Lenkijos karalienė Barbora (1520–1551), nebėra. Paveldėto turto sąraše, be gausaus įvairiuose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pavietuose esančio nekilnojamojo turto, Vilniaus mieste minimas tik dvaras „prie Vilijos upės...“, atitekęs sūnui Kristupui Radvilai (1547–1603)31.

APIBENDRINIMAS Daugiausia žinių apie kol kas menkai pažįstamą Vilniaus Žemutinės pilies gyventojų sanitariją ir higieną suteikia materialaus paveldo tyrimai. Vienas tokių paveldo objektų – medinis nuotekų kolektorius, aptiktas į šiaurę nuo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų archeologinių tyrimų metu 2002 ir 2008 metais. Nuotekų šalinimo sistema vedė iš didikų Radvilų rūmų (III oficinos) teritorijos į kitapus gynybinės pilies sienos tekančią Vilnelės vagą. Sudėtinga kolektoriaus konstrukcija susideda iš atskirų segmentų. Kolektoriaus pagrindas – skersai paguldyti rąstai su iškartomis, jose iš lentų sukonstruotas nuotekų lovys. Lovio dugną sudaro dvi gulsčios lentos, šonus – po vieną vertikalią lentą. Segmentų jungimosi vietose, siekiant padidinti sandarumą, lovio lentų galai turi išdrožas. Visas iš atskirų segmentų

sujungtas kolektoriaus lovys uždengtas skersiniais dangčiais, dalis jų šonuose turi išpjovas (kad būtų užtikrintas sandarumas). 2008 m. atkasta pilies kanalizacijos įrenginio atkarpa gana gerai išlikusi, todėl nutarta šios retos Vilniaus nuotekų sistemos dalį išsaugoti. Konservuoti paimta viena visa išlikusi nuotekų kolektoriaus atkarpa, susidedanti iš 40 dalių: keturių vientisų 8,6 m ilgio lentų, trijų „pagalvių“, 27 dangčių ir šešių pleištų. Kolektoriaus medienos tyrimas atskleidė, kad jo gamybai naudota ąžuolo (dauguma dangčių) ir pušies (išilginės lentos, atraminės „pagalvės“, dalis dangčių, kaiščiai) mediena. Dendrochronologiniu tyrimu nustatyta, kad medžiai kolektoriui kirsti 1539 m. rudenį – 1540 m. pradžioje. Bent dalis medienos plukdyta – tai rodo trikampės sielių rišimo iškartos. Lentos pjautos. Kolektorius galėjo būti įrengtas 1540–1543 m., prieš statant Mikalojaus Radvilos Rudojo rūmus. Šiam unikaliam technologiniam radiniui konservuoti pasirinktas cukraus metodas. Tam specialiai pagaminta beveik 9 m ilgio speciali dėžė, rastos tinkamo dydžio patalpos. Konservuojant sunaudota 1,7 kub. m dejonizuoto vandens, 1,3 t cukraus, 170 l antiseptinio preparato, 12 l apsauginio vaško. Fiziškai sunkios didelio kiekio cukraus maišymo procedūros atliktos naudojant elektrinius prietaisus. Procesas truko apie trejus metus. Dėl didelių radinio matmenų džiovinta natūraliai, džiūvimo greitis ir tolygumas reguliuotas storo popieriaus danga ir periodiškai vartant. Konservavimą cukrumi galima laikyti sėkmingu – mediena sutvirtėjo ir stabilizavosi. Konservuotas kolektorius atvirai eksponuojamas Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų autentiškame rūsyje. Siekiant jo eksponavimo erdvėje sumažinti mikroklimato svyravimo žalą, papildomai pastatyta drėgmės surinkimo priemonių. Darnus komandinis archeologų, restauratorių ir medienos tyrėjų darbas leido įgyvendinti unikalų projektą – iškelti, ištirti, konservuoti ir visuomenei pristatyti vertingą XVI a. vidurio nuotekų kolektorių. Tai ne tik didžiausias restauruotas medinis radinys Lietuvos archeologijos istorijoje, bet ir retas muziejaus eksponatas, padėsiantis lankytojams susidaryti geresnį vaizdą apie Vilniaus pilies gyventojų kasdienę buitį ir higieną, sanitarinius įrenginius bei požeminių nuotekų sistemų istoriją. PADĖKA Straipsnio autoriai dėkoja geranoriškai talkinusiems Pilių tyrimo centro „Lietuvos pilys“ ir Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų darbuotojams. Be jų pagalbos šio unikalaus radinio nebūtų buvę įmanoma konservuoti.

28 Vitkauskienė B. R. „XVI–XVIII a. Lietuvos“, p. 129–130. 29 Kitkauskas N. Vilniaus pilys. Istorija, p. 238–239. 30 Ragauskienė R. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris Mikalojus Radvila Rudasis (apie 1515– 1584 m.), Vilnius, 2002, p. 41. 31 Ibid., p. 209.

VOLUMEN

III

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

301

Deimantė Baubaitė

Dr Povilas Blaževičius

Dr Rūtilė Pukienė

RESEARCH AND PRESERVATION OF THE RENAISSANCE SEWER IN THE VILNIUS LOWER CASTLE TERRITORY ABSTRACT We can gather most knowledge about the thus far littleknown sanitation and hygiene of the Vilnius Lower Castle’s inhabitants by conducting research on the discovered material heritage objects. One such heritage object is a wooden sewer discovered north of the Palace of the Grand Dukes of Lithuania during archaeological investigation in 2002 and 2008. The sewage system led from the territory of the Radziwiłł magnates’ palace (the III officine) into the Vilnia River that flowed on the other side of the defensive wall. The complex sewer construction consists of a number of separate segments. The base of the sewer consisted of mudsills with cut-outs upon which the sewer trough itself, constructed from boards, was placed. The base of the trough was made of two flat longitudinal boards, with a vertically placed longitudinal board at each side. Where the segments joined the trough boards have grooves cut out in order to make the construction more watertight. The entire length of the sewer trough was covered with transversal lids, some of which had grooves along the sides (to ensure the structure would be air and watertight). The section of the castle sewage installation that was excavated in 2008 was in rather good condition, so it was decided that this part of the rare Vilnius sewage system should be preserved. An entire intact section of the sewer was selected for conservation, consisting of 40 parts: 4 complete 8.6 m long boards, 3 mudsills, 27 lids and 6 wedges. Research of the sewer timber revealed that oak (most of the lids) and pine (longitudinal boards, mudsills, some of the lids and the wedges) were used in its construction. Dendrochronological research determined that the trees for the sewer were felled in the autumn of 1539 through to the beginning of 1540. At least some of the logs were floated – evidence of this are the triangular

302

raft-tie markings. The boards were sawn. The sewer could have been installed in the period 1540–1543, prior to construction of the palace of Mikołaj Radziwiłł the Red. Conservation of this unique technological find involved using the sucrose method, for which an almost 9 m long container was specially built and suitably large premises were found. The conservation process required 1.7 m3 of de-ionized water, 1.3 tonnes of sugar, 170 l of an antiseptic liquid, and 12 l of a protective wax. The laborious procedure of mixing such a large quantity of sugar was made easier using electric mixers. The process took around three years. Due to the large dimensions of this find, it was allowed to dry naturally at room temperature, with the speed and eveness of the drying regulated using a cover of thick paper and periodically turning over the pieces. The sucrose conservation method has been successful – the wood has hardened and stabilized. The preserved sewer is now on display at the National Museum – Palace of the Grand Dukes of Lithuania in the authentic cellar exposition space. In order to minimize any potential damage, the condition of the exhibit is under constant observation. Minor fluctuations in the exhibit’s microclimate are corrected using supplementary dehumidifying measures. The combined efforts of a team of archaeologists, restorers and wood researchers made the realization of this unique project possible – the excavation, examination, conservation and exhibition of a valuable mid-16th-century sewer. This is not just the largest restored wooden find in Lithuania’s archaeological history, but also a rare museum exhibit that helps visitors gain a clearer understanding of the everyday life and hygiene of the Vilnius Castle’s inhabitants, their sanitary installations, and the history of underground sewage systems.

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

Egidijus Ožalas

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Katedros a. 4, LT-01143 Vilnius e.ozalas@valdovurumai.lt

Dr. Rūtilė Pukienė

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Katedros a. 4, LT-01143 Vilnius r.pukiene@valdovurumai.lt

VANDENTIEKIS VILNIAUS ŽEMUTINĖS PILIES TERITORIJOJE XVI–XVII A. ĮVADAS Apsirūpinimas vandeniu – viena esminių gyvenvietės reikmių. Vilnius, įsikūręs prie Neries ir Vilnios upių, apsuptas šaltiniuotų Medininkų kalvyno šlaitų, ilgą laiką nestokojo vandens, nes gavo jį iš natūralių gamtos telkinių. XVI a. Vilniuje atsirado nauja požeminė „upė“ – vandentiekio tinklas. Jo atsiradimą greičiausiai lėmė geriamojo vandens trūkumas ir gaisrų pavojus Vilniaus mieste, kaip teigė istorikas Juozas Jurginis1, išaugęs pradėjus juosti miestą gynybine siena, mat ji atkirto miestą nuo vandenviečių. Tačiau vandentiekis buvo nutiestas ir į Neries bei Vilnios santakoje, pastarosios atšakų apjuostoje saloje, stovinčią Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidenciją. Priežastys, paskatinusios į rūmus nutiesti vandentiekį, greičiausiai sutapo su priežastimis, nulėmusiomis vandentiekio atsiradimą mieste. Be abejo, ne paskutinę vietą turėjo ir patogumo siekis. Tai, kad XVI a. pirmoje pusėje vandentiekis Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose jau buvo, byloja rašytiniai šaltiniai. Tačiau jų duomenys labai fragmentiški ir neleidžia atkurti buvusio vandentiekio tinklo bei jo raidos. Dar vienas iki šiol neišnaudotas praeities šaltinis – archeologinių tyrimų medžiaga. 1987–2009 m. atliekant archeologinius tyrimus rasta įvairių radinių, jie papildo istorinius duomenis apie XVI–XVII a. vandentiekį Vilniaus Žemutinėje pilyje. Visuose iki šiol skelbtuose Vilniaus miesto vandentiekio istorijos tyrimuose Žemutinės pilies didžiųjų kunigaikščių rūmams buvo skirtos vos kelios pastraipos. Pastarųjų dešimtmečių archeologiniai ir dendrochronologiniai tyrimai pateikė daug naujų duomenų apie vandentiekio tinklo atsiradimą ir jo plėtrą. Šiame darbe istorinių šaltinių duomenys siejami su naujausia archeologinių ir dendrochronologinių tyrimų medžiaga. Atliekant archeologinius tyrimus rasti mediniai vandentiekio trasų vamzdžiai ir juos jungiančios metalinės movos. Dendrochronologiniai tyrimai leido datuoti dalį vandentiekio trasų, o movos padėjo atkurti buvusį vandentiekio tinklą. Rengiant šį straipsnį sudarytas visų Vilniaus Žemutinėje pilyje rastų ir muziejų fonduose esančių vandentiekio movų katalogas. 1 Jurginis J. „Vilniaus miesto vandentiekis XV–XVIII amžiais“, in: Valstybinis LTSR paminklų apsaugos metraštis, red. A. Čižas. Vilnius, 1958, p. 69.

VOLUMEN

III

Iš viso Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų ir Lietuvos nacionalinio muziejaus fonduose yra 60 vandentiekio movų, rastų Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje iki 2009 metų. Movų eiliškumą šiame kataloge nulėmė jų radimo laikas. Paskutinės kataloge pateikiamos movos, kurių tiksli radimo vieta ir laikas nežinomi. Straipsnyje pateikiant informaciją apie tam tikrą movą naudojamas šio katalogo numeris. Visos movos, kurių radimo vieta yra aiški, pažymėtos skirtingų laikotarpių vandentiekio trasų planuose. Radimo vieta nustatyta remiantis ataskaitų planais arba tekstine informacija. Taip pat pateikiami duomenys apie medienos, naudotos vandentiekio vamzdžiams, tyrimus.

RAŠYTINIAI ŠALTINIAI IR ISTORINIAI DUOMENYS Apie vandentiekio tiesimo ir priežiūros darbus Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose Žemutinėje pilyje bei tuos darbus atlikusius asmenis istoriniai šaltiniai pasakoja nedaug. Lietuvos Metrikoje, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto (1544/1548–1572) 1544–1548 m. dvaro sąskaitose ir išlikusiuose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemės iždininko Stepono Paco kanceliarijos 1630–1631 m. kvituose bei laiškuose rasti duomenys apžvelgti ar publikuoti leidinyje „Vilniaus Žemutinė pilis XIV a.–XIX a. pradžioje. 2002–2004 m. istorinių šaltinių paieškos“2 (2006). 1546 m. sąskaitose minimas kaunietis Jonas Kopas, pardavęs šešis indus dervos Vilniaus statinių vandentiekio vamzdžiams sutvirtinti3. Tarp Vilniaus pilies ir Šv. Kazimiero koplyčios statybos darbų, kuriais 1623–1631 m. rūpinosi pilininkas Petras Nonhartas (Peter Nonhart, m. 1633), minimas ir vandentiekio trasų klojimas4. Pilies vandentiekio meistras (rurmistrz) su trimis pagalbininkais per 14 savaičių paklojo 118 naujai išgręžtų vamzdžių. Kitame dokumente mi2 Vilniaus Žemutinė pilis XIV a.–XIX a. pradžioje. 2002–2004 m. istorinių šaltinių paieškos, sud. R. Ragauskienė, Vilnius, 2006. 3 Ibid., p. 178. 4 Ibid., p. 144.

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

303

1. Į šiaurės vakarus nuo rūmų 2002 m. rastos vandentiekio trasos (1545) vamzdžiai, fotografas Vytautas Abramauskas

2. Į pietus nuo rūmų pietinių vartų rastos pirmosios vandentiekio trasos (1529) vamzdžiai, fotografas Vytautas Abramauskas

Water-supply pipeline (1545) found north west of the palace in 2002, photograph by Vytautas Abramauskas

The first water-supply pipeline (1529) found south of the palace’s southern gate, photograph by Vytautas Abramauskas

nimas aštuonias dienas trukęs naujų vamzdžių klojimas. Šiuos darbus atliko vandentiekio meistras su dviem darbininkais5. Minimas ir atsiskaitymas su alavo liejiku, kurio pagamintas alavinis vamzdis buvo nutiestas į zakristiją, kad kunigai galėtų nusiplauti rankas6. Taip pat čia randame ir Vilniaus miestiečių prašymų prisijungti prie į rūmus vedančios vandentiekio trasos bei jiems keliamas sąlygas7. 1602 m. kovo 16 d. raštu Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Vaza (1587/1588–1632) vandentiekio meistrui (rurmistrzowi) Danieliui Švarcui pakėlė metinę algą nuo 10 iki 25 auksinų8. Iki tol vandentiekio meistrui mokama suma buvo viena mažiausių, todėl galima manyti, kad darbų, susijusių su trasų priežiūra, būta nedaug9. Domėtis senuoju Vilniaus miesto vandentiekiu pradėta XIX amžiuje. Istorikų Mykolo Balinskio (1794–1864)10 ir Juozapo Ignoto Kraševskio (Józef Ignacy Kraszewski, 1812–1887)11 darbuose pasakojama apie Vingrių šaltinius, iš kurių miestas buvo aprūpinamas vandeniu. J. I. Kraševskio darbe minima 1501 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro (1492–1506) privilegija dominikonų vienuoliams, kuria jiems dovanojami Vingrių šaltiniai12. Pirma Vilniaus vandentiekio istorijai skirta knyga publikuota 1923 metais13. Kaip teigia Jonas Jurkštas, šios knygos autorius Henrikas Jenšas (Henryk Jensz), būdamas inžinierius, daugiau dėmesio skyrė vandentiekio techniniams dalykams. Nuo detalesnių senojo vandentiekio istorinių studijų susilaikyta14. Pir-

moji istoriko J. Jurginio studija apie XVI–XVIII a. Vilniaus miesto vandentiekį pasirodė 1958 metais15. Straipsnyje minimas ir 1536 m Vingrių šaltinių pardavimo aktas, kuriame pažymima, kad į Lietuvos didžiojo kunigaikščio rūmus vandentiekis bus nuvestas jo lėšomis16. Šis dokumentas minimas ir J. Jurkšto parašytoje išsamiausioje XX a. studijoje, skirtoje Vilniaus vandentiekiui17. J. Jurkštas atkreipia dėmesį ir į viešąjį vandentiekio šulinį, pažymėtą pilies teritorijoje Georgo Brauno (Georg Braun, 1541–1622) ir Franso Hogenbergo (Frans Hogenberg, 1535–1590) „Pasaulio miestų atlaso“ 1581 m. Vilniaus panoraminiame plane18. Naujų duomenų apie vandentiekio plėtrą Vilniaus Žemutinėje pilyje pateikiama Birutės Rūtos Vitkauskienės straipsnyje19. XX a. pabaigoje – XXI a. pradžioje į Vilniaus miesto vandentiekio studijas įsitraukė ir archeologai. Archeologiniai tyrimai pateikė daugiau duomenų apie vandentiekio tinklą ir jo plėtrą Vilniaus mieste. Vladimiras Grišinas paskelbė straipsnį apie 1983 m. rastą Vilniaus Aušros vartų vandenvietės rezervuarą su vandens kėlimo įrenginiu – rurmusą20. Valdas Vainilaitis 1999 m. paskelbė straipsnį apie prezidentūros rūmų teritorijoje rastus XVI–XVIII a. vandens tiekimo įrenginius21. Pirmas bandymas susisteminti archeologų užfiksuotus senojo vandentiekio tinklo duomenis – Valdo Lučuno bakalauro darbas22. Jame pateiktos ir Vilniaus Žemutinės pilies Didžiųjų kunigaikščių rūmus tyrusių archeologų ataskaitų išvados, susijusios

5 Ibid., p. 146.

15 Jurginis J. „Vilniaus miesto vandentiekis“.

6 Ibid., p. 143.

16 Ibid., p. 69.

7 Ibid., p. 236, 239–240.

17 Jurkštas J. Senojo Vilniaus vandenys, p. 59.

8 Samalavičius S. „Kunigaikščių rūmų ir pilių priežiūra XVI–XVII a.“, in: Vilniaus Žemutinės pilies rūmai (1994–1995 metų tyrimai), ats. red. V. Urbanavičius, t. 4, Vilnius, 1999, p. 38.

18 Ibid., p. 60.

9 Ibid., p. 152. 10 Balinskis M. Vilniaus miesto istorija, Vilnius, 2007, p. 262–264. 11 Kraszewski J. Wilno od początkow jego do roku 1750, Wilno, 1841, t. 3, s. 343–344. 12 Jurkštas J. Senojo Vilniaus vandenys, Vilnius, 1990, p. 47–48. 13 Jensz H. Wodociągi i kanalizacja miasta Wilna, Wilno, 1923. 14 Jurkštas J. Senojo Vilniaus vandenys, p. 48.

304

19 Vitkauskienė B. R. „XVI–XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai istoriniuose šaltiniuose“, in: Vilniaus Žemutinė pilis XIV a.–XIX a. pradžioje, p. 99. 20 Grišinas V. „Vilniaus „rurmusas“, in: Kultūros barai, 1990, Nr. 9, p. 63–67; Jurkštas J. Senojo Vilniaus vandenys, p. 53. 21 Vainilaitis V. „Mediniai vandens tiekimo ir sanitariniai įrenginiai Vilniuje, Prezidentūros rūmų teritorijoje, XVI–XVIII a.“, in: Lietuvos archeologija, Vilnius, t. 18, 1999, p. 263–270. 22 Lučunas V. Senieji Vilniaus vandenys (archeologijos duomenimis). Bakalauro darbas, Vilnius, Vilniaus universitetas, 2004.

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

5. XVI–XVII a. vandentiekio trasų Žemutinės pilies teritorijoje planas, piešinio autoriai Rasa Abramauskienė ir Egidijus Ožalas Plan of the water-supply system in the Lower Castle territory in the 16th–17th c., illustration by Rasa Abramauskienė and Egidijus Ožalas XIII a. pab.–XVI a. pr. statiniai Buildings from the late 13th–early 16th c.

Vandentiekio trasos, nutiestos Vazų valdymo laikais Water-supply pipeline, installed during the reign of the Vasas

Vėlyvosios Gotikos katedra ir XVI a. pr. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai Late Gothic cathedral and the early 16th c. Palace of the Grand Dukes

Vandentiekio trasos, nutiestos po XVII a. vid. Water-supply pipeline, installed after the mid-17th c.

XVI a. vid.–XVII a. statiniai Buildings from the mid-16th–17th c.

Spėjamos vandentiekio trasos Possible water-supply pipelines

Vandentiekio trasa, nutiesta Žygimanto Senojo valdymo laikais Water-supply pipeline, installed during the reign of Sigismund the Old Vandentiekio trasos, nutiestos Žygimanto Augusto valdymo laikais Water-supply pipeline, installed during the reign of Sigismund Augustus

VOLUMEN

1529 m.

Medžio, naudoto mediniam vamzdžiui, kirtimo data Felling date of the tree used for the wooden pipe Carinės XIX a. tvirtovės gynybinis griovys (fosa) Defensive trench (fosse) of the tsarist 19th c. fortress

1. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai Palace of the Grand Dukes of Lithuania

4. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos II dvariškių rūmai II court palace of the Lithuanian Grand Dukes’ residence

7. Šv. Onos ir Barboros bažnyčia Church of Ss Anne and Barbara

2. Katedra Cathedral

5. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos III dvariškių rūmai III court palace of the Lithuanian Grand Dukes’ residence

8. Senojo arsenalo korpusai Wings of the Old Arsenal

3. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos I dvariškių rūmai I court palace of the Lithuanian Grand Dukes’ residence

6. Pilies prižiūrėtojo namas House of the castle superintendent

9. Pilies (pietiniai) vartai Southern gates of the castle

III

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

305

3. Pietrytinėje Žemutinės pilies Didžiųjų kunigaikščių rūmų dalyje rasta viršutinė XVI a. vid. vandentiekio trasa, fotografas Vytautas Abramauskas

4. Pietrytinėje Žemutinės pilies Didžiųjų kunigaikščių rūmų dalyje rasta apatinė XVIII–XIX a. pr. (?) vandentiekio trasa, fotografas Vytautas Abramauskas

Bottom pipeline from the mid-16th c. found in the south east part of the Lower Castle territory, photograph by Vytautas Abramauskas

Top pipeline from the 18th–early 19th c. (?) found in the south east part of the Lower Castle territory, photograph by Vytautas Abramauskas

su vandentiekio tinklo plėtra23. Šio darbo tąsa galima laikyti Ramunės Butrimaitės straipsnį, kuriame pabandyta pateikti su Vilniaus miesto vandentiekiu susijusių archeologinių ir istorinių duomenų sintezę24. Šiame straipsnyje ne tik minimas 1536 m. aktas, bet ir įvertinti B. R. Vitkauskienės straipsnyje25 paskelbti duomenys apie 1547 m. vandentiekio atvedimą į statomą valdovo pirtį. R. Butrimaitės studijoje daroma išvada, kad „Valdovų rūmai turėjo savo atskirą vandentiekio sistemą arba bent jau atskirą liniją nuo Vingrių“26. Taip pat atmetama Vlado Drėmos27 nuomonė, kad į reprezentacinio kiemo šulinįfontaną vanduo atvestas iš Žiupronių (Misionierių) šaltinių, kaip nepagrįsta nei istoriniais, nei archeologiniais duomenimis28. Taip pat, remiantis Žemutinės pilies Didžiųjų kunigaikščių rūmų archeologinių tyrimų ataskaitų medžiaga, pažymima, kad XVII a. pradžioje tiesiamos naujos vandentiekio trasos29. Žemutinės pilies Didžiųjų kunigaikščių rūmus tyrinėję archeologai savo samprotavimus apie rastą vandentiekį dažniausiai išdėstydavo ataskaitų tekstuose. Spaudoje pasirodydavo tik trumpų žinučių apie rastas vandentiekio trasų vietas ir pavienius radinius30. Archeologiniams tyrimams 2002–2009 m. vadovavęs Gin-

tautas Rackevičius pateikė pirmus medinių vandentiekio vamzdžių dendrochronologinių tyrimų duomenis31. Ilgametis Vilniaus Žemutinės pilies Didžiųjų kunigaikščių rūmų archeologinių tyrimų vadovas archeologas Vytautas Urbanavičius, apibendrindamas tyrimų medžiagą, apžvelgė ir su vandentiekiu susijusius istorinių bei archeologinių tyrimų duomenis32. Jis sutiko su ankstesnių tyrėjų mintimis dėl vandentiekio Žemutinės pilies Didžiųjų kunigaikščių rūmuose atsiradimo XVI a. 4 deš., vandentiekio trasų atvedimo iš pietų pusės ir pilyje buvusio šulinio-rezervuaro, taip pat išdėstė savo nuomonę. Pietinių rūmų vartų patalpą priskyręs gotikiniams rūmams, tyrėjas teigė, kad jos pamatuose rasta angų, skirtų klojamiems vandentiekio vamzdžiams. Vandentiekio trasa šiaurinėje rūmų kiemo dalyje išsišakojo į dvi dalis. Viena ėjo tiesiai į šiaurinį korpusą, prie buvusio aštuonsienio bokšto, kurio vietoje Žygimanto Augusto laikais buvo pastatyta pirtis ar virtuvė. Kita šaka pro Mikalojaus Radvilos Rudojo (1512–1584) namą suko į šiaurės vakarus, statomų naujųjų didžiojo kunigaikščio rūmų link33. V. Urbanavičius mini ir istorinių šaltinių duomenis apie XVII a. pradžioje atliktus vandentiekio trasų keitimo darbus, vandentiekį prižiūrintį meistrą Joną Šepentainą ir jam mokamą algą, XVII a. pilies pastatuose naudotus alavinius vandentiekio vamzdžius34. Apibendrinant šias studijas, galima teigti, kad istoriniai šaltiniai apie Vilniaus miesto vandentiekį ir jo plėtrą yra labai skurdūs. Pastaruoju metu ši tema daugiau istorikų dėmesio nesulaukia, XXI a. ja labiau domisi archeologai – jų tyrimų medžiaga papildo negausius istorinius duomenis. Vandentiekiui Vilniaus Žemutinėje pilyje istorikų ir archeologų darbuose iki šiol tebuvo skirtos vos kelios pastraipos.

23 Ibid., p. 29–30. 24 Butrimaitė R. „Vilniaus miesto vandentiekis. Archeologinių ir istorinių duomenų sintezė“, in: Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras ir jo epocha. Mokslinių straipsnių rinkinys, Vilnius, 2007, p. 191. 25 Vitkauskienė B. R. „XVI–XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai“, p. 99. 26 Butrimaitė R. „Vilniaus miesto vandentiekis“, p. 195. 27 Drėma V. Dingęs Vilnius, Vilnius, 1991, p. 32. 28 Butrimaitė R. „Vilniaus miesto vandentiekis“, p. 195. 29 Ibid. 30 Ožalas E., Vailionis E. „Valdovų rūmų šiaurinis korpusas ir jo priestatas“, in: Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2000 metais, Vilnius, 2002, p. 125–130; idem, „Vilniaus Žemutinė pilis“, in: Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2001 metais, Vilnius, 2002, p. 153–158; Steponavičienė D. „Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmai (plotas į vakarus nuo M3 šiaurinio priestato)“, in: Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2002 metais, Vilnius, 2005, p. 149–151; Striška G. „Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorijos vidinio kiemo tyrimai“, in: Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2005 metais, Vilnius, 2006, p. 162; Montvilaitė E., Ožalas E. „Vilniaus Žemutinės pilies pietinės dalies bei Valdovų rūmų pietinio korpuso 2004–2006 m. tyrimai“, in: Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2006 metais, Vilnius, 2007, p. 183–192.

306

31 Rackevičius G. „Vilniaus pilies tyrimai 2002–2009 metais“, in: Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2009 metais, Vilnius, 2010, p. 175–176; idem, „LDK valdovų rūmų ir Vilniaus pilies tyrimai 2002– 2009 metais“, in: Lietuvos pilys, t. 5, Vilnius, 2010, p. 51. 32 Urbanavičius V. „ Šuliniai ir vandentiekis“, in: Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų rezidencija Vilniuje, sud. V. Urbanavičius, Vilnius, 2010, p. 160–162. 33 Ibid., p. 161–162. 34 Ibid., p. 162.

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

6. Į šiaurę nuo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų buvusių vandentiekio trasų schema, piešinio autoriai Rasa Abramauskienė ir Egidijus Ožalas Diagram of the water-supply pipelines formerly to the north of the Palace of the Grand Dukes, illustration by Rasa Abramauskienė and Egidijus Ožalas

XIII a. pab.–XVI a. pr. statiniai Buildings from the late 13th–early 16th c. XVI a. vid.–XVII a. statiniai Buildings from the mid-16th–17th c.

Spėjamos vandentiekio trasos Possible water-supply pipelines 1529 m.

Vandentiekio trasa, nutiesta Žygimanto Senojo valdymo laikais Water-supply pipeline installed during the reign of Sigismund the Old Vandentiekio trasos, nutiestos Žygimanto Augusto valdymo laikais Water-supply pipelines installed during the reign of Sigismund Augustus Vandentiekio trasos, nutiestos Vazų valdymo laikais Water-supply pipelines installed during the reign of the Vasas

Medinių vandentiekio vamzdžių movų (jungčių) vieta ir numeris kataloge Position and catalogue number of the water-supply pipe couplings Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos I dvariškių rūmai I court palace of the Lithuanian Grand Dukes’ residence

Vandentiekio trasa, nutiesta po XVII a. vid. Water-supply pipeline installed after the mid-17th c.

7. Senojo arsenalo teritorijoje rasto vamzdžio (Zp03-257) dendrochronologinės rievių pločio serijos sinchronizavimas su į pietus nuo rūmų pietinių vartų buvusios trasos vidutine dendrochronologine serija (Zp04vvc1), autorė Rūtilė Pukienė Synchronization of the dendrochronological tree-ring width series of a pipe (Zp03-257) found in the Old Arsenal territory with the average dendrochronological series of the pipeline located south of the palace’s southern gate (Zp04vvc1), by Rūtilė Pukienė

VOLUMEN

III

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

307

ARCHEOLOGINIAI DUOMENYS Vilniaus Žemutinės pilies Didžiųjų kunigaikščių rūmų tyrimų 1987–2009 m. radiniai, susiję su požeminio vandentiekio tinklu, yra dviejų tipų. Tai mediniai vandentiekio vamzdžiai bei jų liekanos ir juos jungiančios metalinės movos. Iš viso rasti devyni medinių vamzdžių fragmentai ir 59 movos. Šiuo metu radiniai saugomi Valdovų rūmų muziejaus fonduose. Lietuvos nacionalinio muziejaus fonduose saugomas dar vienas medinio vandentiekio vamzdžio su mova fragmentas. Jo radimo vieta ir laikas tiksliai nėra žinomi. Spėjama, kad tai Adolfo Tautavičiaus tyrinėjimų Vilniaus Žemutinėje pilyje XX a. 6–7 deš. radinys, puošęs muziejaus ekspoziciją. Taigi, iš viso Vilniaus Žemutinėje pilyje rasta 10 medinių vandentiekio vamzdžių ir 60 movų. 2002–2005 m. rasti devyni mediniai vandentiekio vamzdžiai (žr. 2 lentelę). Iš visų jų paimti pavyzdžiai – nuopjovos – dendrochronologiniam tyrimui. Du mediniai vamzdžiai, sujungti metaline mova, rasti 2002 m. į šiaurės vakarus nuo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų šiaurinio korpuso (1 il.) (Zp02-101, Zp02-158)35. 2003 m. Senojo arsenalo teritorijoje rastas medinio vandentiekio vamzdžio fragmentas (Zp03-257)36. 2004 m. į pietus nuo rūmų pietinių vartų rasti dviejų medinių vandentiekio vamzdžių, sujungtų metaline mova, fragmentai (2 il.) (Zp04-51, Zp04-52)37. Į pietryčius nuo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų pietinio korpuso 2005 m. rastos dvi medinio vandentiekio trasos su išlikusiais mediniais vamzdžiais, sujungtais metalinėmis movomis38. Medienos pavyzdžiai paimti ir iš viršutinės (3 il.) (Zp05-62, Zp05-63), vėlesnės, ir iš apatinės (4 il.) (Zp05-56, Zp05-57), ankstesnės, vandentiekio trasų vamzdžių. Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje rastos ir muziejų fonduose esančios vandentiekio movos pateko į sudarytą katalogą (žr. 1 lentelę). Į katalogą įtraukta 60 movų, joms suteikti numeriai naudojami toliau straipsnio tekste (kat. Nr.).

MEDIENOS, NAUDOTOS VANDENTIEKIO VAMZDŽIAMS, TYRIMO METODAI Vilniaus miesto, taip pat ir rūmų, vandentiekiui iki pat XIX a. antros pusės naudoti mediniai vamzdžiai, pagaminti iš išilgai pragręžtų apvalių rąstų. Tai gera medžiaga radinių technologijai tirti ir datuoti. Medienos, kaip ir bet kurio kito gyvo organizmo audinio, sandaros pagrindas yra ląstelės. Pagrindinė medienos paskirtis – tiekti vandenį iš šaknų į lają, todėl dauguma ląstelių yra išilgai kamieno orientuoti susijungiantys vamzdeliai. Šios pailgos ląstelės sumedėjusiomis sienelėmis formuoja medienos pluoštą. Skersai pluošto išsidėsto ne tokie tankūs šerdies spinduliai, sudaryti iš horizontaliai orientuotų ląstelių, kuriomis medžio sultys teka horizontaliai. Dėl

tokios sandaros mediena visomis trimis kryptimis yra skirtinga – tai leidžia nustatyti medžio augimo kryptį, rekonstruoti, kokia kamieno dalis panaudota. Kiekviena medžio rūšis turi jai būdingų medienos ląstelių struktūros bruožų, pagal kuriuos galima identifikuoti rūšį. Medienai būdinga dar viena svarbi ypatybė – metinis augimo periodiškumas. Dėl jo susiformuoja medienos sluoksniai, skerspjūvyje matomi kaip metinės rievės. Kadangi kiekvienais metais augimo sąlygos keičiasi, metinė rievė užauga skirtingo pločio. Ši siaurų ir plačių rievių ritmika atsikartoja panašiomis sąlygomis augančiuose tos pačios rūšies medžiuose ir sudaro prielaidą juose identifikuoti tų pačių metų rieves – jas kryžmiškai datuoti. Metinės medžių rievės tiriamos ir datuojamos dendrochronologiniu metodu39. Dėl metinės rievių struktūros dendrochronologinio datavimo tikslumas siekia vienus metus. Informatyviausi – geriausiai išlikę mediniai vamzdžiai. Jie tirti dendrochronologiniu metodu – tam paimtos vamzdžių skersinės nuopjovos. Metinės rievės nuopjovose tirtos kaip ir kiti dendrochronologiniai medinių konstrukcijų pavyzdžiai40. Medžio rūšis nustatyta išanalizavus medienos mikroskopinę anatominę struktūrą, trijų krypčių medienos audinio pjūvių vietose identifikuoti rūšies mikroskopiniai diagnostiniai požymiai41. Vilniaus Žemutinės pilies kultūriniuose sluoksniuose rastų sunykusių vandentiekio vamzdžių mediena tirta tik anatomiškai. Greta movos buvusios vamzdžio medienos sluoksniai lieka užkonservuoti į poras įsiskverbusių geležies korozijos produktų, todėl movose randama mineralizuotų medienos likučių. Jų pakanka medienos pluošto krypčiai, rodančiai vamzdžio orientaciją, nustatyti. Kartais geležies oksidai nėra visiškai uždengę medienos audinio ir galima identifikuoti ląstelių diagnostinius požymius bei nustatyti medžio rūšį.

MEDINIS VANDENTIEKIS Vamzdžių datavimas. Atliekant archeologinius tyrimus Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje 2002–2005 m. rasti devyni mediniai vandentiekio vamzdžiai (5, 6 il.). Du mediniai vamzdžiai, sujungti metaline mova, rasti 2002 m. į šiaurę nuo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų šiaurinio korpuso42. Archeologinių tyrimų ataskaitoje vandentiekis datuotas XVII a. pradžia. Paimti abiejų vamzdžių dendrochronologiniai medienos pavyzdžiai (Zp02-101, Zp02-158). Abu vamzdžiai padaryti iš gana jaunų, bet nemažo skersmens pušų. Ilgesnis vamzdis buvo 30 cm skersmens, jo pavyzdyje (Zp02-158) rastos 67 metinės rievės. Trumpesnio, 29 cm skersmens, vamzdžio pavyzdyje (Zp02-101) tebuvo 45 metinės rievės. Vamzdžių metinių rievių serijos dendrochronologiškai datuotos, abiejuose paskutinė rievė susidariusi 1545 metais. Be to, abiejuose tai požievio rievė – tai rodo, kad vamzdžiams naudotos pušys kirstos 1545 metais.

35 Rackevičius G. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Šiaurinio korpuso prieigų archeologinių tyrimų 2002 m. ataskaita, Vilnius, 2003, t. 1, p. 57, in: Lietuvos istorijos instituto Rankraščių skyrius (toliau – LII RS), f. 1, b. 4013–4017.

39 Pukienė R., Ožalas E. „Medinės konstrukcijos po Valdovų rūmų pamatais“, in: Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, vol. 1: MMIX–MMX, comparavit G. Striška, Vilnae, MMXI, p. 146–161.

36 Striška G. Vilniaus pilies teritorija. Keleivinio keltuvo aikštelių Arsenalo kieme ir Pilies kalne 2003 m. archeologinių tyrinėjimų ataskaita, Vilnius, 2007, p. 79, in: LII RS, f. 1, b. 4597–4600.

40 Baubaitė D., Blaževičius P., Pukienė R. „Renesansinės kanalizacijos sistemos Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje tyrimai ir išsaugojimas“, šiame leidinyje.

37 Montvilaitė E., Ožalas E. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. LDK valdovų rūmų pietinio korpuso prieigų (plotai 9–11, trasa I, trasa II) archeologinių tyrimų 2004–2006 m. ataskaita, Vilnius, 2012.

41 Pukienė R., Baubaitė D. „Identification of Wood Species of Waterlogged Archaeological Artefacts and Its Role in Choosing the Conservation Method“, in: Synthesis of Art and Science in Conservation. Trends and Achievements, Vilnius, 2011, p. 151–161.

38 Ožalas E., Montvilaitė-Zaveckienė E., Žvirblys A. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. LDK valdovų rūmų pietinio korpuso prieigų (trasa III) archeologinių tyrimų 2004–2006 m. ataskaita (ataskaita rengiama).

308

42 Rackevičius G. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Šiaurinio korpuso prieigų archeologinių tyrimų 2002 m. ataskaita, t. 1, p. 57.

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

8. Ties Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų pietiniu korpusu buvusių vandentiekio trasų schema, piešinio autoriai Rasa Abramauskienė ir Egidijus Ožalas Diagram of the water-supply pipelines near the south wing of the Palace of the Grand Dukes, illustration by Rasa Abramauskienė and Egidijus Ožalas

Spėjamos vandentiekio trasos Possible water-supply pipelines

XIII a. pab.–XVI a. pr. statiniai Buildings from the late 13th–early 16th c. Vėlyvosios Gotikos katedra ir XVI a. pr. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai Late Gothic cathedral and the early 16th c. Palace of the Grand Dukes

1529 m.

Carinės XIX a. tvirtovės gynybinis griovys (fosa) Defensive trench (fosse) of the 19th c. tsarist fortress

XVI a. vid.–XVII a. statiniai Buildings of the mid-16th–17th c. Vandentiekio trasa, nutiesta Žygimanto Senojo valdymo laikais Water-supply pipeline installed during the reign of Sigismund the Old

Medžio, naudoto vamzdžiui, kirtimo data Felling date of the tree used for the wooden pipe

Medinių vandentiekio vamzdžių movų vieta ir katalogo numeris Position and catalogue number of the water-supply pipe couplings

Vandentiekio trasos, nutiestos Žygimanto Augusto valdymo laikais Water-supply pipelines installed during the reign of Sigismund Augustus

Spėjamo šulinio-rezervuaro vieta Possible location of a reservoir-well

Vandentiekio trasos, nutiestos Vazų valdymo laikais Water-supply pipelines installed during the reign of the Vasas

Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų pietinių vartų portalo pamatas Foundation of the Palace of the Grand Dukes’ southern gate portal

Vandentiekio trasa, nutiesta po XVII a. vid. Water-supply pipeline installed after the mid-17th c.

9. Vamzdžio į pietus nuo rūmų pietinių vartų (Zp04-52) dendrochronologinės rievių pločio serijos sinchronizavimas su datuotų rąstų iš po rūmų rūsio M rievių serija (Zp04MRc1), autorė Rūtilė Pukienė Synchronization of the dendrochronological tree-ring width series of a pipe (Zp04-52) found south of the palace’s southern gate with the tree-ring width series of dated logs from palace cellar M (Zp04MRc1), by Rūtilė Pukienė

VOLUMEN

III

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

309

10. Į pietryčius nuo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų buvusių vandentiekio trasų schema, piešinio autoriai Rasa Abramauskienė ir Egidijus Ožalas Diagram of the water-supply pipelines south east of the Palace of the Grand Dukes, illustration by Rasa Abramauskienė and Egidijus Ožalas XIII a. pab.–XVI a. pr. statiniai Buildings from the late 13th–early 16th c. XVI a. pr. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų pietryčių kampas South east corner of the early 16th c. Palace of the Grand Dukes Spėjamo Žemutinės pilies bokšto ir gynybinės sienos vieta Possible location of the Lower Castle’s tower and defensive wall Vandentiekio trasa, nutiesta Žygimanto Augusto valdymo laikais Water-supply pipeline installed during the reign of Sigismund Augustus Vandentiekio trasa, nutiesta po XVII a. vid. Water-supply pipeline installed after the mid-17th c. Spėjamos vandentiekio trasos Possible water-supply pipelines

Beje, trumpesnio vamzdžio paskutinė rievė ne iki galo susiformavusi – tai rodo, kad medis kirstas 1545 m. vasarą. Nežinome, kiek laiko trukdavo vamzdžių gamybos procesas nuo medžių kirtimo iki paruoštų vamzdžių pateikimo vandentiekio klojėjams. Mediena galėjo būti gabenama ir sandėliuojama, reikėjo laiko rąstams paruošti ir vamzdžiams išgręžti. Drėgna mediena mechaniškai lengviau apdirbama negu sausa, be to, gręžiant vamzdį pašalinama kamieno šerdis, dėl kurios mediena džiūdama traukiasi netolygiai ir supleišėja. Galima manyti, kad vamzdžių gamintojai stengėsi vengti suskilinėjusių rąstų, todėl rinkosi neišdžiūvusią, šviežią medieną. Vis dėlto negalime teigti, kad vamzdžiai buvo klojami tais pačiais metais, kai medis buvo nukirstas, procesas galėjo trukti ir dvejus ar trejus metus. Įvertinant laiką, reikalingą vamzdžiams išgręžti ir paruošti, vandentiekio trasa datuotina 1545 + (0 ÷ 3) m., tai yra ji klota 1545 m. rudenį – 1548 metais. 2003 m. Senojo arsenalo teritorijoje rastas medinio vandentiekio vamzdžio fragmentas43. Plote aptiktas vienas gerai išlikęs medinis vandentiekio vamzdis, paimtas jo skerspjūvio pavyzdys (Zp03-257). Vamzdžio skersmuo – 32 cm, pavyzdyje rasta 117 metinių rievių. Sinchronizavus su datuotomis pušies serijomis, paskutinė vamzdžio rievė datuota 1558 metais44. Jo metinių rievių pločio serija gerai koreliuoja su į pietus nuo rūmų pietinių vartų 2004 m. rastų vamzdžių rievių serija (7 il.), koreliacijos t kriterijus lygus 7,18. Vamzdžio pavyzdys turi požievį, tačiau dėl labai siaurų ir apirusių paskutinių rievių viena ar dvi jų gali būti neidentifikuotos, todėl kirtimo data gali būti metais ar dvejais vėlesnė. Įvertinant galbūt prarastas požievio rieves ir laiką, reikalingą vamzdžiams paruošti, vandentiekio klojimas datuotinas 1558 + (0÷5) m., tai yra jis klotas 1558 m. rudenį – 1563 metais (7 il.). 43 Striška G. Vilniaus pilies teritorija. Keleivinio keltuvo aikštelių Arsenalo kieme ir Pilies kalne 2003 m. archeologinių tyrinėjimų ataskaita, p. 79. 44 Pukienė R. „Vilniaus Žemutinės pilies teritorijos užstatymo raidos dendrochronologiniai tyrimai“, in: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai ir jų atkūrimas europinės patirties kontekste, sud. V. Dolinskas, D. Steponavičienė, Vilnius, 2009, p. 94.

310

1551 m.

Medžio, naudoto vamzdžiui, kirtimo data Felling date of the tree used for the wooden pipe

Medinių vandentiekio vamzdžių movų vieta ir katalogo numeris Position and catalogue number of the water-supply pipe couplings

2004 m. į pietus nuo rūmų pietinių vartų rasti dviejų medinių vandentiekio vamzdžių, sujungtų metaline mova, fragmentai (2, 5, 8 il.)45. 11 plote atkasta beveik 4 m ilgio trasos dalis, joje rastos dviejų medinių vamzdžių dalys bei jų jungtis. Pirmojo, šiaurinio, vamzdžio išlikusi tik pietinė dalis, jo šiaurinis galas nupuvęs. Išlikusio vamzdžio ilgis – beveik 3 metrai. Nužievinto vamzdžio išorinis skersmuo – 34 centimetrai. Jo viduje, išilgai rąsto, išgręžta apie 9 cm skersmens skylė vandeniui tekėti. Antro vamzdžio rastas tik apie 1 m ilgio šiaurinis galas. Jo išorinis skersmuo – 27 centimetrai. Nužievintame rąste, kaip ir pirmajame, išilgai išgręžta apie 9 cm skersmens skylė. Vamzdžiai sujungti metaline mova, jungimo vietoje rąstai aptepti storu molio sluoksniu. Dendrochronologiniu metodu ištirtos ir datuotos abi medinių vamzdžių metinių rievių serijos46. Vamzdžiai gaminti iš pušinių rąstų. Storesniojo, 34 cm skersmens, nuopjovoje (Zp04-52) išmatuotos 82, plonesniojo, 27 cm skersmens (Zp04-51), – 63 metinės rievės. Sinchronizavus storo vandentiekio vamzdžio rievių seriją su rąstų iš po rūmų rūsio M rievių serija (Zp04MRc1), nustatyta, kad paskutinė identifikuojama šio vamzdžio rievė susidariusi 1529 metais (9 il.). Abiejų prieaugio serijų kaita labai panaši, koreliacijos t kriterijus siekia 8,52. Plono vamzdžio rievių serija sinchronizuota su storesniojo, jo paskutinė rievė datuota 1528 metais (9 il.). Storasis vamzdis turi požievį, plonasis išlikęs beveik iki požievio, bet paskutinės išorinės rievės labai siauros, apirusios ir suspaustos, todėl viena ar dvi rievės gali būti neidentifikuotos. Įvertinant galbūt prarastas požievio rieves ir laiką, reikalingą vamzdžiams išgręžti bei paruošti, vandentiekio klojimas datuotinas 1529 + (0 ÷ 5) m., tai yra laikotarpiu nuo 1529 m. rudens (ankstyviausias įmanomas medžių kirtimo laikas) iki 1534 metų. Į pietryčius nuo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų pietinio korpuso 2005 m. rastos dvi medinio vandentiekio trasos su 45 Montvilaitė E., Ožalas E. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. LDK valdovų rūmų pietinio korpuso prieigų (plotai 9–11, trasa I, trasa II) archeologinių tyrimų 2004–2006 m. ataskaita. 46 Pukienė R. „Vilniaus Žemutinės pilies teritorijos užstatymo raidos dendrochronologiniai tyrimai“, p. 93.

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

12. Vidiniame rūmų kieme 2001 m. rasta medinius vandentiekio trasos vamzdžius jungianti mova (kat. Nr. 14), fotografas Vytautas Abramauskas Coupling (Cat. No. 14) joining the wooden water-supply pipes found in the palace’s inner courtyard in 2001, photograph by Vytautas Abramauskas

išlikusiais mediniais vamzdžiais, sujungtais metalinėmis movomis (3, 4, 5, 10 il.)47. Kvadratuose H 28–29, ties H abs. 90,20–90,50 m, rastõs trasõs vamzdžiams (Zp05-56: skersmuo – 25 cm, metinių rievių skaičius – 71; Zp05-57: skersmuo – 19 cm, metinių rievių skaičius – 95) naudoti medžiai kirsti 1551 metais. Taikant tą patį penkerių metų galimos paklaidos intervalą, vandentiekio klojimas datuotinas 1551 + (0 ÷ 5) m., tai yra laikotarpiu nuo 1551 m. rudens iki 1556 metų. Kvadratuose J–P 28–29, ties H abs. 91,50–91,76 m, rastõs trasõs vamzdžiams (Zp05-62: skersmuo – 36 cm, metinių rievių skaičius – 49; Zp05-63, skersmuo – 35 cm, metinių rievių skaičius – 99)

11. Mineralizuotos vamzdžio medienos likučių prie movos (kat. Nr. 56) mikroskopinėse nuotraukose matyti diagnostiniai požymiai, būdingi pušiai: pinoidiniai šerdies spindulių langeliai (viršuje) ir apvaduotosios poros spygliuočių tracheidėse (apačioje), fotografė Rūtilė Pukienė

panaudotų pušų datuoti nepavyko. Vamzdžių medienos rūšys. Literatūroje nurodoma, kad mediniai vandentiekio vamzdžiai galėjo būti gaminami iš pušinių, eglinių, ąžuolinių ar maumedinių rąstų48. Tyrimai parodė, kad visi išlikę Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje rasti vamzdžiai yra pušiniai. Atlikus sudėtingus mikroskopinius sunykusios mineralizuotos medienos likučių, esančių keliose movose, anatomijos tyrimus, visur nustatyta pušies mediena (11 il.). Galima konstatuoti, kad Vilniaus Žemutinės pilies vandentiekio sistemoje naudoti vamzdžiai gaminti išimtinai iš pušinių rąstų. Vamzdžių ilgis. Nors rasti net devynių medinių vamzdžių fragmentai, nė vienas jų nebuvo viso ilgio (su movomis į abu galus). Todėl jei remiamės tik rastų medinių vamzdžių ilgiu, galime konstatuoti, kad jie buvo ne trumpesni nei 4,5 metro. 47 Ožalas E., Montvilaitė-Zaveckienė E., Žvirblys A. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija (ataskaita rengiama). 48 Jurkštas J. Senojo Vilniaus vandenys, p. 81.

VOLUMEN

III

Diagnostic features typical of pine visible in microscopic photographs of mineralized pipe wood fragments near the iron coupling (Cat. No 56): pinoid pits in xylem ray parenchima cells (top) and bordered pits in coniferous tracheids (bottom), photograph by Rūtilė Pukienė

Kitoks vaizdas susidaro, jei skaičiuojame atstumą tarp rastų vandentiekio movų. Pateiktose schemose movos sužymėtos remiantis archeologinių tyrimų medžiaga. Susiejant skirtingų metų skirtingai fiksuotas (kai kurių radimo vieta nurodyta tik tekste kelių kvadratinių metrų tikslumu) movų radimo vietas, iškyla pavojus, kad toks matmuo kaip buvusio vamzdžio ilgis nebus tikslus.

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

311

13. Į pietus nuo rūmų pietinių vartų rastos antrosios vandentiekio trasos movos (kat. Nr. 31, 32, 33), fotografas Vytautas Abramauskas Couplings (Cat. No. 31, 32, 33) from the second water-supply pipeline found south of the palace’s southern gate, photograph by Vytautas Abramauskas

15. Ties rūmų šiaurinio korpuso šiaurės rytų kampu 2004 m. rastos vandentiekio trasos movos (kat. Nr. 26, 27), fotografas Vytautas Abramauskas

14. Į šiaurę nuo rūmų rastos XVII (XVIII?) a. vandentiekio trasos movos (kat. Nr. 17, 18), fotografas Vytautas Abramauskas

Water-supply pipeline couplings (Cat. No. 26, 27) found in 2004 near the north-east corner of the palace’s north wing, photograph by Vytautas Abramauskas

Couplings (Cat. No. 17, 18) from the 17th c. (18th c.?) water-supply pipeline found north of the palace, photograph by Vytautas Abramauskas

Tikslesni duomenys galimi, jei naudosime vienų metų, arba pagal vieną sistemą fiksuotą, tyrimo medžiagą. Ilgiausios vienų tyrimų metų brėžiniuose fiksuotos vandentiekio trasų atkarpos rastos į šiaurę nuo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų šiaurinio korpuso (2002), į pietus nuo pietinių rūmų vartų (2004) ir vidiniame rūmų kieme (2005). Remiantis šių tyrimų medžiaga, galima teigti, kad vandentiekiui naudotų vamzdžių ilgis svyruoja nuo 0,9 iki 9,2 metro. Pirmojoje, XVI a. 3–4 deš., vandentiekio trasoje panaudoti net 8,05 m (tarp 24 ir 41 movų) ir 8,8 m (tarp 41 ir 40 movų) ilgio

vamzdžiai. Šalia jų buvę 3,9 m (tarp 40 ir 39 movų) ir 5,8 m (tarp 39 ir 6 movų) ilgio vamzdžiai. Antrojoje, XVII a. pradžioje į rūmus nutiestoje, vandentiekio trasoje panaudoti trumpesni vamzdžiai. Į pietus nuo pietinių rūmų vartų buvę 2,9 m (tarp 33 ir 32 movų) ir 2,6 m (tarp 32 ir 31 movų) ilgio vamzdžiai (12, 13 il.). Vidiniame rūmų kieme buvę 4,3 m (tarp 25 ir 42 movų), 6,9 m (tarp 42 ir 38 movų), 5,5 m (tarp 38 ir 37 movų), 6,3 m (tarp 37 ir 36 movų), 2,2 m (tarp 36 ir 35 movų) ir 5 m (tarp 35 ir 34 movų) ilgio vamzdžiai. Į šiaurę nuo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų šiaurinio kor-

312

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

17. Į šiaurę nuo rūmų 2002 m. rasta mova, naudota jungiant šone (kat. Nr. 17), fotografas Vytautas Abramauskas Coupling (Cat. No. 17) found in 2002 north of the palace, used for a side joint, photograph by Vytautas Abramauskas

16. Į šiaurės vakarus nuo rūmų rastos XVII (XVIII?) a. vandentiekio trasos mova (kat. Nr. 55), fotografas Vytautas Abramauskas 17th c. (18th c.?) water-supply pipeline coupling (Cat. No. 55) found north-west of the palace, photograph by Vytautas Abramauskas

puso buvę 4 m (tarp 18 ir 17 movų), 9,2 m (tarp 19 ir 20 movų) ir 6 m (tarp 21 ir 15 movų) ilgio vamzdžiai (14 il.). Tarp 16 ir 17 movų yra net 12,1 m ilgio atkarpa, tačiau greičiausiai tarp jų trūksta dar vienos movos. Trumpiausias vamzdis buvęs tarp 26 ir 27 movų, rastų 2004 m. šalia rūmų šiaurinio korpuso šiaurės rytų kampo. Jo ilgis siekė tik 0,9 m (15 il.). Toks skirtingas vamzdžių ilgis verčia manyti, kad jiems naudoti skirtingo ilgio rąstai. Galima spėti, kad vamzdžių ilgis buvo trejopas: apie 3 m, 6 m ir 9 metrų. Greičiausiai buvo galimas keliasdešimties centimetrų ilgio svyravimas ir vieno dydžio vamzdžiams. Jei manytume, kad vamzdžių ilgio standartas buvo labai griežtas, tai reikštų, kad tiesiant vandentiekio trasą vamzdžiai buvo pjaustomi. Metalinės vandentiekio movos. Mediniai vandentiekio vamzdžiai su išlikusiomis metalinėmis movomis randami gana retai. Dažniausiai randamos geležinės cilindro formos movos aptrupėjusiais kraštais ir su medinio vamzdžio likučiais. Kaltinės movos ties viduriu turi apie 1 cm pločio iškilų žiedą. Šis žiedas R. Butrimaitės įvardytas kaip „ties viduriu movos esanti iškili briauna“49, o J. Jurginio apibūdintas kaip „ties movos viduriu padarytas pastorėjimo žiedas“50. J. Jurginis, remdamasis 1953 m. Vilniaus senamiestyje rastu medinio vamzdžio su išlikusia mova fragmentu, teigia, kad „mova, dirbta kalvio, įkalama į medinio vamzdžio skylę. Ties movos viduriu padarytas pastorėjimo žiedas, kad suduriami rąstai geriau susiveržtų. Movos kraštai aštrūs, jos skersmuo 11,5 cm, o rąsto skylės skersmuo toliau nuo sandūros 8 cm.“51 Nežinia, ar autorius yra matęs patį radinį, ar naudojosi vien jo aprašu. Šiame apraše yra netikslumų, todėl klaidingai perteikiama metalinės movos vieta ir funkcija. Norint sujungti du medinius vamzdžius, movos būdavo įkalamos į medinį vamz49 Butrimaitė R. „Vilniaus miesto vandentiekis“, p. 190. 50 Jurginis J. „Vilniaus miesto vandentiekis“, p. 71. 51 Ibid., p. 71–72.

VOLUMEN

III

18. Į šiaurę nuo rūmų 2002 m. rasta mova, naudota jungiant šone (kat. Nr. 21), fotografas Vytautas Abramauskas Coupling (Cat. No. 21) found in 2002 north of the palace, used for a side joint, photograph by Vytautas Abramauskas

dį. Tačiau buvo įkalama ne į medinio vandentiekio vamzdžio centre pragręžtą skylę, o į vamzdį – taip, kad mova apjuostų pragręžtą skylę. Todėl skylės skersmuo – 8 cm, o metalinės movos – 11,5 centimetro. Atliekant archeologinius tyrimus rasti net keli mediniai vandentiekio vamzdžiai su movomis. Du beveik susiglaudę vamzdžiai rasti tik vienoje vietoje. Kitur tarp medinių vamzdžių galų yra 2–3 cm tarpas. Todėl ties movos viduriu esantis iškilus žiedas liečiasi tik prie vieno iš vamzdžių arba visai nesiliečia su mediena. Tad vargu ar jis skirtas tam, kad vamzdžiai geriau susiveržtų. Greičiausiai jo paskirtis kitokia. Kada mova sujungdavo du vamzdžius? Kadangi vamzdžiai buvo sunkūs, tikėtina, kad į iškastą griovį jie būdavo guldomi dar nesujungti. Tarp jų būdavo įstatoma mova, kad apjuostų abiejuose vamzdžiuose pragręžtas skyles. Tada reikėdavo movą įkalti į vamzdžius. Bandyti įkalti pačią movą kažin ar buvo įmanoma: kalant būtų buvusi sulankstyta ta movos pusė, per kurią būtų smūgiuojama, ir vargu ar būtų pavykę ją įkalti į antrą vamzdį. Todėl greičiausiai buvo smūgiuojama į antro medinio vamzdžio priešingą nei statoma mova galą. Taip pamažu mova apgaubdavo abu vamzdžius. Ties jos viduriu esantis iškilus žiedas suteikdavo tvirtumo. Į medinius vamzdžius kalama mova nelinkdavo ir iš-

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

313

19. Į pietus nuo rūmų pietinių vartų rastos pirmosios vandentiekio trasos (1529) vamzdžiai, moliu užsandarinta jungimo vieta, fotografas Vytautas Abramauskas The first water-supply pipeline (1529) found south of the palace’s southern gate, with a clay gasket, photograph by Vytautas Abramauskas

20. Vidiniame rūmų kieme 2001 m. rastos vandentiekio trasos, kirtusios Ankstyvosios pilies sieną, vieta ir išlikusios movos, fotografas Vytautas Abramauskas Location of the water-supply pipeline and surviving couplings found in the palace’s inner courtyard in 2001, which intersected the Early Castle’s defensive wall, photograph by Vytautas Abramauskas

laikydavo savo formą. Kadangi ji turėdavo įlįsti į abu vamzdžius, iškilus žiedas neleisdavo jai per daug įlįsti į vieną iš vamzdžių. Metalinių vandentiekio movų dydis. Aprašant rastas vandentiekio vamzdžių movas, dažniausiai pateikiami du matmenys: movos ilgis ir skersmuo. Radinių sąrašuose movų ilgis svyruoja nuo 67 iki 120 milimetrų. Dauguma movų rasta šalia jau

314

sunykusių vandentiekio vamzdžių. Jos prastai išlikusios, dažniausiai aptrupėjusios. Pirminis jų ilgis neaiškus. Išsiskiria movos, išlikusios su mediniais vamzdžiais. Iš Vilniaus Žemutinėje pilyje rastų 60 movų penkios rastos su mediniu vandentiekio vamzdžiu. Viena jų (kat. Nr. 45) eksponuojama neišardytoje vamzdžių jungtyje. Movos nematyti, todėl apie ją negalima nieko pasakyti. Iš kitų keturių movų dvi yra išlikusios mediniuose vamzdžiuose, todėl išmatuoti galima tik vieną movos pusę. 22 movos išlikusios vienos dalies ilgis – 53 mm, 44 movos – 52 milimetrai. Movų, išimtų iš medinių vamzdžių, dalių ilgis: 30 movos – 58 (62) mm, 60 movos – 52 (54) milimetrai. Rastos movos išmatuotos iš naujo – pastebėta, kad radinių sąrašuose nurodomas bendras movos ilgis apibūdina tik konkretaus daikto ilgį ties ašimi. Jei manytume, kad iškilus žiedas turėjo būti ties movos viduriu, reikėtų matuoti ne tik bendrą movos ilgį, bet ir didžiausią atstumą nuo iškilaus žiedo centro į abi puses. Kaip pavyzdį galima pateikti 33 movą metalinių vandentiekio movų kataloge. Radinių sąraše nurodyta, kad šios movos bendras ilgis – 82 milimetrai. Tačiau jei matuotume nuo iškilaus žiedo centro, viena dalis būtų 50 mm, kita – 37 mm ilgio. Tai sudaro 87 milimetrus. Tačiau jei iškilus žiedas buvo ties movos centru, bendras movos ilgis turėjo būti apie 10 centimetrų. Tad jei manysime, kad iškilus žiedas buvo daromas ties movos viduriu, abiejų pusių ilgis turėjo būti panašus (paklaida – iki 2–4 mm). Todėl galima manyti, kad movos buvo daromos ne trumpesnės nei 100 mm ilgio. Dauguma rastų movų turėjo būti 110–120 mm ilgio. Movų skersmuo svyruoja nuo 110 iki 170 milimetrų. Iš jų išsiskiria pirmojo vandentiekio (1529÷1534) vamzdžius jungiančios movos. Jų skersmuo svyruoja nuo 150 iki 170 milimetrų. Kitų movų skersmuo – nuo 120 iki 140 milimetrų. Šių movų datuoti pagal laikotarpius nepavyko.

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

21. Sienoje tarp rūmų šiaurinio ir rytinio korpusų išmūryto kanalo planas, piešinio autoriai Rasa Abramauskienė ir Egidijus Ožalas Plan of the canal constructed in the wall between the palace’s north and east wings, illustration by Rasa Abramauskienė and Egidijus Ožalas Kanalo sienoje tarp rūmų šiaurinio ir rytinio korpusų pjūvis kryptimi iš šiaurės į pietus North to south cross-section of the canal located in the wall between the palace’s north and east wings Kanalo sienoje tarp rūmų šiaurinio ir rytinio korpusų pjūvis kryptimi iš rytų į vakarus East to west cross-section of the canal located in the wall between the palace’s north and east wings XVI a. vid. siena tarp rūmų šiaurinio ir rytinio korpusų Mid-16th c. wall between the palace’s north and east wings XVI a. vid. šiaurinio korpuso rytinė siena Mid-16th c. eastern wall of the north wing Medinių vandentiekio vamzdžių movų vieta ir katalogo numeris Location of the water-supply pipe couplings and their catalogue number Spėjama tikroji movų vieta

Išmatavus visas rastas movas pastebėta, kad radinių sąrašuose dažnai nurodomas kitoks jų skersmuo. Kadangi movos buvo kalamos, jos nebuvo taisyklingo apskritimo formos. Jų matmenys, matuojant vertikaliai ir horizontaliai, dažnai skirdavosi iki 5 milimetrų. Todėl, vieną iš šių matmenų įvardijant kaip skersmenį, dažnai susidaro didelė paklaida. Pavyzdžiui, nors 15 movos skersmuo yra 125 mm (tyrimų ataskaitoje – 124 mm), matuojant skirtingomis kryptimis jos skersmuo yra 116 ir 120 milimetrų. 49 movos skersmuo yra 140 mm (tyrimų ataskaitoje – 130 mm), o matuojant skirtingomis kryptimis – 123 ir 130 milimetrų. Todėl matuojant movos skersmenį reikėtų naudoti skersmens liniuotę. Medinių vandentiekio vamzdžių šoninis jungimas. Ilgą laiką neturėjome duomenų apie tai, kaip su pagrindine trasa būdavo sujungiama jos atšaka. Tyrinėjant į pietus nuo I oficinos (dvariškių rūmų) 2007 m. rasta mova (kat. Nr. 55), gulinti kita kryptimi nei pagrindinė trasa (16 il.). Atidžiau apžiūrėjus movą pastebėta, kad ant jos išlikusi mediena orientuota skirtingomis kryptimis. Viena movos dalis įkalta išilgai rąsto, kita – skersai. Vadinasi, prie pagrindinės trasos atšakos būdavo prijungiamos movomis, prieš tai vandentiekio vamzdžio šone išgręžus skylę. Iš naujo apžiūrint movas išsiaiškinta, kad net keturios iš jų jungtos šone (kat. Nr. 17, 21, 49, 55) (17, 18 il.). Todėl galima spėti, kad jų radimo vietos žymi pagrindinės trasos ir jos atšakos sankirtą. Vandentiekio vamzdžių jungčių sandarinimas. Tik radus išlikusių vandentiekio vamzdžių jungčių vietas paaiškėjo, kaip buvo sandarinama movos vieta. Ankstyviausios, 1529 m., vandentiekio trasos vamzdžiai jungties vietoje sandarinti naudojant labai plastišką rausvą molį be priemaišų (19 il.). Greičiausiai jungtims

VOLUMEN

III

tepti molis ruoštas specialiai. Moliu aptepta apie 70 cm ilgio vamzdžių atkarpa. Jo sluoksnio storis – 10–20 centimetrų. Jis storesnis po vamzdžiu ir į šonus. Panašiai atrodė ir šios trasos vamzdžių jungimo vieta pietinėje vidinio rūmų kiemo dalyje52. Čia jau griovio dugne, po vamzdžių jungimo vieta, rastas apie 10 cm molio sluoksnis. Virš vamzdžio buvęs apie 0,6 m pločio ir 7 cm storio molio sluoksnis. Dar viena užsandarinta jungtis aptikta į pietryčius nuo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų pietinio korpuso 2005 m. rastoje vandentiekio trasoje. Trasõs, kuriai naudoti 1551 m. kirstų pušų rąstai, vamzdžių jungties vietoje virš movos rasta medienos skaidulų, sujungtų derva. Atrodo, kad mova apsukta dervoje išmirkytomis karnomis. Todėl galima patvirtinti, kad 1546 m. sąskaitose minima Vilniaus statinių vandentiekio vamzdžiams sutvirtinti skirta derva tikrai buvo naudojama. Vandentiekio trasų gylis. Apie tai, kokiame gylyje buvo klojami vandentiekio vamzdžiai, galima sužinoti tik iš archeologinių tyrimų medžiagos. Atrodo, kad XVI–XVII a. mediniai vandentiekio vamzdžiai buvo įkasami mažiau nei dabartinės vandentiekio trasos (20 il.). Tai, matyt, lėmė paties medžio, kaip medžiagos, ypatybės. 2001–2002 m. atliekant tyrimus išsiaiškinta, kad vidinio kiemo pietinėje dalyje pirmosios vandentiekio trasos vamzdžiai guldyti 1,5 m (2,2 m gylyje žemiau akmeninio kiemo grindinio), antrosios vandentiekio trasos – 1 m gylyje53. Kaip matyti iš pjūvio, pirmoji trasa guldyta beveik į 2 m gylį nuo buvusio žemės paviršiaus54. Kiemo 52 Steponavičienė D. „Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmai (plotas į vakarus nuo M3 šiaurinio priestato)“, p. 151. 53 Ibid., p. 149–151. 54 Steponavičienė D., Striška G. Vilniaus Žemutinės pilies rūmų teritorija. Vidinio kiemo archeologinių tyrimų 2001/02 m. ataskaita, br. 8, in: LII RS, f. 1, b. 4018.

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

315

22. Kanalo sienoje tarp rūmų šiaurinio ir rytinio korpusų pjūvis kryptimi A–A iš šiaurės į pietus, piešinio autoriai Rasa Abramauskienė ir Egidijus Ožalas Cross-section A–A of the canal located in the wall between the palace’s north and east wings, east view, illustration by Rasa Abramauskienė and Egidijus Ožalas Nukapotas mūras Truncated wall Spėjamo medinio vandentiekio vamzdžio vieta Possible location of the wooden water-supply pipe Spėjamo vandentiekio vamzdžio į rūmų virtuvę vieta Possible location of where the water-supply pipe enters the palace kitchen

23. Kanalo sienoje tarp rūmų šiaurinio ir rytinio korpusų pjūvis kryptimi B–B iš rytų į vakarus, piešinio autoriai Rasa Abramauskienė ir Egidijus Ožalas Cross-section B–B of the canal located in the wall between the palace’s north and east wings, north view, illustration by Rasa Abramauskienė and Egidijus Ožalas

Spėjamo medinio vandentiekio vamzdžio vieta Possible location of the wooden water-supply pipe Spėjamo vandentiekio vamzdžio į rūmų virtuvę vieta Possible location of where the water-supply pipe enters the palace kitchen

Nukapotas mūras Truncated wall Spėjamo medinio vandentiekio vamzdžio vieta Possible location of the wooden water-supply pipe Spėjamo vandentiekio vamzdžio į rūmų virtuvę vieta Possible location of where the water-supply pipe enters the palace kitchen

viduryje šių trasų vamzdžiai guldyti į 1,4–1,5 ir 0,8 m gylį55. Daugelio trasų vamzdžiai buvo guldomi į 0,8–1,5 m gylio griovį. Kaip vandentiekio vanduo patekdavo į rūmus? Nei archeologinių, nei architektūrinių tyrimų metu nerasta jokio vandentiekio trasų tęsinio rūmų ar kitų pastatų viduje. Tačiau renesansinės rūmų dalies sienoje tarp šiaurinio ir rytinio korpu55 Striška G. „Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorijos vidinio kiemo tyrimai“, p. 162.

316

sų 1987 m. rasta išlauža, kuri, spėjama, sietina su į rūmus atvestu vandentiekiu56. Per archeologinius tyrimus 2000 m. ši išlauža buvo atidengta iš šiaurinės pusės57. Ji rasta už 3,15 m į rytus nuo šiaurinio korpuso patalpos P, kurioje, kaip spėjama, XVI–XVII a. buvo rūmų virtuvė, rytinės sienos (20 il.). Jos viršus rastas ties H abs. 93,20 metro. Išlaužos plotis – apie 1 m, jos apačia rasta ties H abs. 92,30 metro. Atrodo, kad statant sieną šioje vietoje buvo išmūryta apie 1,1 m ilgio, 0,9 m aukščio ir 0,4 m pločio anga 56 Raškauskas V., Stankevičius G. Vilniaus Žemutinės pilies teritorija (Gedimino a. 3). 1987 m. archeologinių tyrimų ataskaita, Vilnius, 1988, t. 1, p 39, in: LII RS, f. 1, b. 1351, 1353–1356. 57 Ožalas E. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Šiaurinio korpuso tyrimai 2000 m., Vilnius, 2001, t. 1. p. 22, in: LII RS, f. 1, b. 3624, 3625.

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

24. Ties pilies vartais buvusių vandentiekio trasų schema, piešinio autoriai Rasa Abramauskienė ir Egidijus Ožalas Diagram of the water-supply pipelines near the castle gates, illustration by Rasa Abramauskienė and Egidijus Ožalas XIII a. pab.–XVI a. pr. statiniai Buildings from the late 13th–early 16th c. XVI a. vid.–XVII a. statiniai Buildings from the mid-16th–17th c. Vandentiekio trasa, nutiesta Žygimanto Senojo valdymo laikais Water-supply pipeline installed during the reign of Sigismund the Old Vandentiekio trasos, nutiestos Vazų valdymo laikais Water-supply pipelines installed during the reign of the Vasas Spėjamos vandentiekio trasos Possible water-supply pipelines Medinių vandentiekio vamzdžių movų vieta ir katalogo numeris Location of the water-supply pipe couplings and catalogue number XIV–XV a. pilies vartų bokštas (M48) Gate tower of the 14th–15th c. castle (M48) XVI a. pastatyta naujųjų pilies vartų dalis Part of the new castle gate built in the 16th c. Žemutinės pilies gynybinė siena (M47) Defensive wall of the Lower Castle (M47)

(kanalas). Greičiausiai XVII a. pradžioje ji buvo apardyta tiesiant naują vandentiekio trasą. Įdomiausia, kad šioje angoje (kanale), už 0,7 m į pietus nuo sienos šiaurinio krašto, rasta 0,3 x 0,4 m dydžio anga („kaminas“) į viršų (21–23 il.). Ertmė buvo gražiai išmūryta su statoma siena. Jei statant sieną tarp šiaurinio ir rytinio korpusų šioje vietoje buvo numatyta anga tiesiamiems vandentiekio vamzdžiams, rasta anga taip pat gali būti susijusi su vandentiekiu. Tikėtina, kad šioje vietoje vandentiekio trasa galėjo turėti atšaką į rūmų virtuvę. Kadangi žinome, kad XVII a. vandeniui į zakristiją patekti buvo naudoti alaviniai vamzdžiai58, tikėtina, kad ir į rūmų virtuvę vanduo buvo tiekiamas panašiais vamzdžiais. Rasta anga per maža mediniam vandentiekio vamzdžiui, tačiau joje puikiausiai galėjo tilpti metalinis vamzdis. Atstumą iki patalpoje P buvusios rūmų virtuvės vanduo tekėdavo sienoje išmūrytame kanale gulinčiu metaliniu vamzdžiu. Kad vandeniui į patalpas tiekti jau Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto rūmuose buvo naudojamos metalinės dalys, kurios atliko čiaupų funkcijas, galima spręsti iš Krokuvos Vavelio karališkosios pilies sąskaitose 1558 m. rugsėjo 24 d. užfiksuoto mokėjimo patrankininkui (pixidario) Simonui už trijų bronzinių čiaupų (klinow albo wentil 3 do wodnego kunsthu ex aere) pagaminimą ir sumontavimą. Už darbą sumokėtos 6 markės (kiekviena atitinkanti 48 grašius) ir 42 grašiai59.

ARCHEOLOGINIŲ TYRIMŲ DUOMENYS IR JŲ INTERPRETACIJOS Per daugiau nei 20 metų, kol vyko rūmų ir jų aplinkos tyrimai, keitėsi ne tik tyrėjai, bet ir tyrėjų supratimas apie tiriamą objektą. Todėl skaitant tyrimų ataskaitas (kai kurios parašytos 58 Vilniaus Žemutinė pilis XIV a.–XIX a. pradžioje, p. 144. 59 Rachunki Wielkorządowe Jana Bonera 1558, oprac. J. Garbacik, Kraków, 1974, s. 68.

VOLUMEN

III

daugiau nei prieš 20 metų) reikia iš naujo įvertinti jų duomenis. Dirbant su tyrimų ataskaitomis susiduriama su dviem problemomis: archeologinių tyrimų duomenų (ne)tikslumu ir tyrėjų interpretacijomis. Kadangi mediniai vandentiekio vamzdžiai randami retai, jų radimo aplinkybės puikiai atsispindi ataskaitų nuotraukose ir brėžiniuose. Kitokia yra movų situacija. Daugumos rastų movų vieta, in situ, užfiksuota nuotraukose ar brėžiniuose. Kai kurių movų radimo aplinkybes galima suprasti iš ataskaitos teksto. Tačiau dalies movų radimo vieta ar aplinkybės neaiškios, tad jų vietos nustatymas tampa straipsnio autorių interpretacija. Pirmų movų, rastų 1987 m. (kat. Nr. 1–5), vieta nei brėžiniuose, nei nuotraukose neužfiksuota. Radinių sąraše yra tik keturios movos (kat. Nr. 1–4), kurių radimo aplinkybės aprašytos ataskaitos tekste. Tačiau ataskaitos tekste ir radinių sąraše nurodytas skirtingas tyrimų plotas. Radinių sąraše kaip movų radimo vieta nurodyta apie 12 kv. m dydžio tyrimų ploto dalis. Todėl jų žymėjimas schemoje (29 il.) yra sąlyginis. Penkta mova rasta tarp nesurašytų radinių, jos metrika ne visa – vieta pažymėta pagal sluoksnio, kuriame ji rasta, vietą. 7, 8, 9 ir 12 movų radimo vieta pažymėta remiantis ataskaitos tekstu. 23 movos vieta pažymėta remiantis ne ataskaitos tekstu, bet brėžiniais. 43, 46, 49–53 ir 56 movų radimo aplinkybės nei brėžiniuose, nei nuotraukose neužfiksuotos, todėl jų radimo vieta yra sąlyginė (galima kelių metrų paklaida tirtame plote). Taigi, šių movų radimo aplinkybės neleidžia jų naudoti, kai kalbama apie vamzdžių ilgį. Ataskaitų tekstuose rastos vandentiekio trasos dalys dažniausiai yra datuotos. Tačiau kuo remiantis datuotas vandentiekis? Paprastai jo perkasose aiškiai datuojamų radinių neaptinkama, o rastõs vandentiekio movos matmenys taip pat nepadeda nustatyti laiko. Vandentiekio datavimą daugiausia lemdavo kontroliniai pjūviai – jie padėdavo išsiaiškinti tiesiant vandentiekį buvusį žemės paviršių. Visi archeologai, radę vandentiekio trasų, sutinka, kad viena jų yra ankstesnė, o kita – vėlesnė. Ankstesnė siejama su gotikiniais rūmais. Tačiau ilgą laiką manyta, kad gotikiniai rūmai

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

317

VANDENTIEKIO TRASŲ TIESIMO Į VILNIAUS ŽEMUTINĖS PILIES DIDŽIŲJŲ KUNIGAIKŠČIŲ RŪMUS PROBLEMATIKA

25. Vidiniame rūmų kieme 2005 m. rastos vandentiekio trasos, fotografas Vytautas Abramauskas Water-supply pipelines found in the inner courtyard of the palace in 2005, photograph by Vytautas Abramauskas

statyti XV a. ir sieti su Vytauto valdymo laikais (1401–1429)60. Todėl ankstyvoji vandentiekio trasa datuojama XV amžiumi61. Vėlesnė trasa klota jau praardžius vidinio kiemo grindinį. Tačiau kada buvo sudėtas grindinys, aiškaus atsakymo nėra. Vėliausiai jis galėjo būti sudėtas XVII a. pradžioje, atliekant statybos ir rekonstrukcijos darbus. Tačiau jis visas ar bent jau kai kurios jo dalys galėjo būti išgrįstos ir pastačius renesansinę rezidenciją XVI a. antroje pusėje. Žinoma, kad dalyje rūmų kiemo buvo bent du grindinio lygiai62. Virš grindinio rastos XVIII a. monetos leidžia manyti, kad rūmų kieme labai ilgą laiką žemės paviršius nekito. Todėl vėlesnis vandentiekis datuojamas ir XVI a. antra puse63, ir XVI a. pabaiga64, ir XVII amžiumi65. 60 Tautavičius A., Urbanavičius V. „Archeologiniai tyrimai“, in: Vilniaus Žemutinės pilies rūmai, t. 3, ats. red. A. Tautavičius, Vilnius, 1995, p. 78–79. 61 Steponavičienė D. „Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmai (plotas į vakarus nuo M3 šiaurinio priestato)“, p. 150–151. 62 Striška G. „Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorijos vidinio kiemo tyrimai“, p. 162. 63 Steponavičienė D. „Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmai (plotas į vakarus nuo M3 šiaurinio priestato)“, p. 151. 64 Ožalas E. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Šiaurinio korpuso ir rūmų vidinio kiemo tyrimai 2001 m., Vilnius, 2002, t. 1, p. 22. 65 Montvilaitė E., Ožalas E. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Pietinio korpuso 1996– 2006 m. archeologinių tyrimų ataskaita, Vilnius, 2010, p. 60, 76.

318

Kaip teigia R. Butrimaitė, „galima manyti, kad didysis kunigaikštis Aleksandras dovanodamas Vingrių šaltinius dominikonams dar nebuvo įvedęs vandentiekio į rūmus, tačiau tai buvo padaryta tarp 1536 ir 1547 m., valdant Žygimantui Senajam“66. Išties, Aleksandro valdymo laikais į rūmus vandentiekis negalėjo būti nutiestas. Patys rūmai, kaip parodė pastarųjų metų tyrimai67, pradėti statyti jau po Aleksandro mirties, 1512 (1514) metais. XVI a. pradžioje Žemutinę pilį nuo Vilniaus miesto dar skyrė Vilnia. Didžiausia problema tiesiant vandentiekį į pilies teritoriją buvo vandentiekio trasos atkarpa virš Vilnios vagos. Galima manyti, kad už pilies vartų, pirmiausia saugumo sumetimais, XIV–XV a. buvo pakeliamasis arba stacionarus medinis tiltas. Susieti vandentiekio trasą su tokios konstrukcijos tiltais techniškai būtų buvę sudėtinga. Prie pakeliamojo tilto neįmanoma pritvirtinti stacionarių vamzdžių, o prie medinio stacionaraus tilto pritvirtintiems vandentiekio vamzdžiams grėsmę būtų kėlę Vilnios potvyniai. Be to, kyla klausimas, kaip vandentiekis būtų veikęs žiemą. Tikėtina, kad neužkastuose ar nepridengtuose mediniuose vamzdžiuose vanduo būtų užšalęs, o vamzdžiai supleišėję. Panaši problema buvo iškilusi ir šalia Aušros vartų, kai iš rurmuso rezervuaro vandenį reikėjo perkelti virš gynybinio griovio ir miesto gynybinės sienos vandentiekio sistemai užpildyti. V. Grišino straipsnyje pateikta viso statinio rekonstrukcija, leidžianti suvokti šio statinio sudėtingumą68. Taigi, tikėtina, kad galimybė įvesti vandentiekį į Vilniaus Žemutinės pilies didžiųjų kunigaikščių rūmus atsirado tik pastačius mūrinį tiltą. Žinoma 1529 m. rugpjūčio 27 d. Žygimanto Senojo (1506–1548) privilegija Albertui Goštautui (1480–1539), leidžianti statyti mūrinį arba plytinį tiltą prie pilies vartų69. Tai, kad mūrinis tiltas buvo greitai pastatytas, žinoma iš 1536 m. liepos 4 d. žemės sklypo Žemutinės pilies teritorijoje pardavimo Vilniaus vaivadienei Elžbietai Radvilienei rašto70. Šiam tiltui, kaip pilies ir miesto jungčiai, lokalizuoti skirta dalis Liudo Glemžos studijos apie Vilniaus miesto ir pilies ryšius XVI–XVIII amžiuose71. 2013 m. balandį, atliekant archeologinius tyrimus Šventaragio gatvėje, priešais senuosius pilies vartus, rastos mūrinio tilto liekanos. Pirminėmis tyrėjų hipotezėmis, rastos kaip tik 1529 m. rugpjūčio 27 d. privilegijoje minimo tilto liekanos72. Virš jų aptiktos ir medinių vandentiekio vamzdžių movos. Kadangi tyrimų ataskaitos dar nėra, apie vandentiekio trasos datavimą kalbėti 66 Butrimaitė R. „Vilniaus miesto vandentiekis“, p. 194. 67 Pukienė R., Ožalas E. „Medinės konstrukcijos“, p. 153, 160.. 68 Grišinas V. „Vilniaus „rurmusas“, p. 66. 69 Vilniaus Žemutinė pilis XIV a.–XIX a. pradžioje, p. 287. 70 Ibid., p. 258. 71 Glemža L. „Vilniaus miesto ir pilies ryšiai XVI–XVIII a.“, in: Vilniaus Žemutinė pilis XIV a.–XIX a. pradžioje. 2005–2006 m. tyrimai, sud. L. Glemža, Vilnius, 2007, p. 60–69. 72 Grigaliūnaitė V. „Šventaragio gatvės lobiai: archeologai atkasė tilto liekanas, džiaugiasi daugybe smulkių radinių“, in: 15min.lt, 2013-04-19, http://www.15min.lt/naujiena/ziniosgyvai/istorija/ sventaragio-gatves-lobiai-archeologai-atkase-tilto-liekanas-dziaugiasi-daugybe-smulkiu-radiniu-582-327430 [žiūrėta 2013-10-29]; Jančys A. „Po Vilniaus grindiniu šimtmečius slėpti lobiai“, in: lrytas.lt, 2013-06-24, http://www.lrytas.lt/-13718398721371255038-po-vilniaus-grindiniu%C5%A1imtme%C4%8Dius-sl%C4%97pti-lobiai.htm [žiūrėta 2013-10-29].

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

26. XVI a. pirmos pusės vandentiekio trasų Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijoje planas, piešinio autoriai Rasa Abramauskienė ir Egidijus Ožalas Plan of the water-supply pipelines in the residence of the Grand Dukes of Lithuania from the first half of the 16th c., illustration by Rasa Abramauskienė and Egidijus Ožalas XIII a. pab.–XV a. Ankstyvosios mūrinės pilies statiniai Buildings from the Early Castle from the late 13th–early 15th c. XVI a. pr. vėlyvosios Gotikos Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai Late Gothic palace of the Grand Dukes of Lithuania from the early 16th c. XVI a. pr. tvenkinio pylimas Pond bank from the early 16th c. Spėjama XVI a. pr. tvenkinio pylimo vieta Possible location of the pond bank from the early 16th c. Vandentiekio trasa, nutiesta Žygimanto Senojo valdymo laikais Water-supply pipeline installed during the reign of Sigismund the Old Medžio, naudoto vamzdžiui, kirtimo data Felling date of the tree used for the wooden pipe Spėjamo šulinio-rezervuaro vieta Possible location of the reservoir-well

27. Georgas Braunas (Georg Braun, 1541–1622), Fransas Hogenbergas (Frans Hogenberg, 1535–1590), Vilniaus panoraminio plano fragmentas iš atlaso Pasaulio miestai Georg Braun (1541–1622), Frans Hogenberg (1535–1590), fragment of the Vilnius panoramic plan from the atlas Cities of the World

anksti. Tačiau neabejotinai rasta šiaurės ir pietų kryptimi, išilgai Pilies gatvės, paklotos trasos atkarpa. Greičiausiai tai viena trasų, nutiestų į rūmų teritoriją ir pažymėtų J. Jurkšto73 bei R. Butrimaitės74 sudarytuose XVI–XVII a. Vilniaus vandentiekio planuose. Kaip atrodė pats tiltas ir kaip virš upės buvo nutiesta vandentiekio trasa, kol kas lieka neaišku. Reikia tikėtis, kad kada nors pavyks rasti XVI a. pradžios vandentiekio trasų liekanų Pilies gatvės pradžioje ir šalia senųjų pilies vartų. Iki šiol buvo žinoma tik viena vėlesnio vandentiekio mova (kat. Nr. 57), rasta į šiaurę nuo pilies vartų (5, 24 il.)75. Tik žinodami, kokiame gylyje buvo paguldyti XVI a. pradžios mediniai vamzdžiai, galėsime svarstyti, kaip virš upės buvo nutiesta vandentiekio trasa.

74 Butrimaitė R. „Vilniaus miesto vandentiekis“, p. 191. 75 Striška G. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Pilies vartų archeologinių tyrimų 2007 m. ataskaita (ataskaita rengiama).

III

Tai, kad valdant Žygimantui Senajam į Žemutinę pilį buvo atvestas vandentiekis, patvirtina ir archeologinių tyrimų duomenys. Į pietus nuo pietinių rūmų vartų 2004 m. rastos dviejų vandentiekio trasų liekanos. Aukštesnės trasos mediniai vamzdžiai neišliko, o giliau rastos trasos medinio vandentiekio vamzdžiai išliko (2, 19 il.)76. Dendrochronologiniams tyrimams paimti dviejų medinių vamzdžių pavyzdžiai. Pušys, kurių mediena panaudota mediniams vamzdžiams, kirstos apie 1529 metus77. 76 Montvilaitė E., Ožalas E. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. LDK valdovų rūmų pietinio korpuso prieigų (plotai 9–11, trasa I, trasa II) archeologinių tyrimų 2004–2006 m. ataskaita..

73 Jurkštas J. Senojo Vilniaus vandenys, p. 127–128.

VOLUMEN

VANDENTIEKIS ŽYGIMANTO SENOJO VALDYMO LAIKAIS

77 Pukienė R. Vilniaus Žemutinės pilies archeologinės medienos dendrochronologiniai tyrimai. XI–XVI a. pušies rievių pločių chronologijos I variantas, Vilnius, 2004, p. 16–18, in: Pilių tyrimo centro „Lietuvos pilys“ Rankraščių skyrius, b. 310.

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

319

28. Vidiniame rūmų kieme 2005 m. rastos pirmosios vandentiekio trasos griovys ir mova (kat. Nr. 41), fotografas Vytautas Abramauskas Ditch and coupling (Cat. No. 41) of the first water-supply pipeline discovered in the inner courtyard of the palace in 2005, photograph by Vytautas Abramauskas

VANDENTIEKIS ŽYGIMANTO AUGUSTO VALDYMO LAIKAIS

Ši data patvirtina prielaidas, kad vandentiekis į rūmus įvestas tik pastačius mūrinį tiltą priešais pilies vartus. Medinius vamzdžius jungusi mova (kat. Nr. 30) yra net 150 mm skersmens. Vidiniame rūmų kieme ir rūmų pietinių vartų patalpoje R, kaip ir priešais pietinius rūmų vartus, rastos dvi lygiagrečiai paklotos trasos (25, 28 il.). Gilesnės trasos movų skersmuo siekia 150–170 mm, movų ilgis – 120–126 milimetrai. Tai išskirtinio dydžio movos. Vėliau naudotos mažesnės movos. Žygimanto Senojo valdymo laikais paklotai trasai priskirtos aštuonios movos (kat. Nr. 6, 39, 40, 41, 24, 23, 48 ir 30) (8 il.). Trasa klota palei XIV a. pradžioje pastatyto vartų bokšto M36 pietrytinį kontraforsą ir palei vėlyvosios Gotikos rūmų vakarinę sieną. Trasa ėjo ne iki rūmų vakarinės sienos, bet ją aplenkė ir buvo nutiesta į rūmų kiemo vidurį. Klojant šią trasą, Ankstyvosios mūrinės pilies kiemo centre stovėjusio mūro M2 vakarinėje sienoje iškapotas griovys. Šiame griovyje 1993 m. rasta vandentiekio mova (kat. Nr. 6) leidžia teigti, kad XVI a. pradžioje statant rūmus Ankstyvosios mūrinės pilies kieme stovintis pastatas buvo nugriautas.

320

Apie 1830 m. rūmų vidinį kiemą kirto carinės tvirtovės gynybinis griovys (fosa). Jis sunaikino Ankstyvosios mūrinės pilies kiemo centre stovinčio pastato M2 rytinę pusę ir kultūrinius sluoksnius apie 10 m pločio ruože. Už gynybinio griovio, rytinėje kiemo dalyje, nerasta nei vandentiekio trasai iškasto griovio, nei jokios movos. Kadangi rūmų vidinis kiemas yra iki galo ištirtas, galima tvirtai teigti, kad iš vakarų pusės, iki rūmų rytinio korpuso gotikinės dalies, jokia vandentiekio trasa nutiesta nebuvo. Gotikinių rūmų vidinį kiemą iš šiaurinės pusės juosė Ankstyvosios mūrinės pilies šiaurinė gynybinė siena M1 (26 il.). Ši siena nugriauta tik po XVI a. 6 deš. prasidėjusių šiaurės vakarų korpuso statybų78. Į šiaurę nuo šios sienos tokio dydžio vandentiekio movų, kokios rastos ankstyviausioje trasoje, nerasta. Todėl galima tvirtai teigti, kad Žygimanto Senojo valdymo laikotarpiu vandentiekio trasa turėjo baigtis gotikinių rūmų vidiniame kieme. G. Brauno ir F. Hogenbergo „Pasaulio miestų atlaso“ Vilniaus panoraminiame plane rūmų vidiniame kieme pavaizduotas statinys – rezervuaras (27 il.). Greičiausiai jis ir yra galutinis Žygimanto Senojo laikais klotos trasos taškas. Atliekant archeologinius tyrimus rezervuaras nebuvo rastas, todėl tikėtina, kad jis turėjo būti ruože, kurį sunaikino carinės tvirtovės gynybinis griovys. Iki šiol manyta, kad vandentiekis į Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmus įvestas tik po 1536 metų. Tačiau atrodo, kad šią datą keleriais metais reikės paankstinti. Kad vandentiekis į rūmus jau buvo nuvestas iki 1536 m., galima teigti įdėmiau perskaičius tai, kas minima Vingrių šaltinių pardavimo akte. Juo valdovas patvirtina, kad dar neįsivedė vandens į savo rūmus, o ne į pilį apskritai. Tai patvirtintų ir archeologiniai duomenys. Aptardami patį aktą ir J. Jurginis79, ir J. Jurkštas80 mini, kad Vilniaus miesto pilininkas Ulrichas Hozijus (Ulrich Hosius, 1455–1535) visiems laikams turėjo privilegiją įsivesti vandenį į savo namus Vokiečių gatvėje. Be kitų darbų, U. Hozijus rūpinosi ir vandentiekio tinklo tiesimu. Todėl 1536 m. akte minima privilegija greičiausiai pilininkui buvo suteikta kaip atlygis už indėlį kuriant ir plėtojant miesto vandentiekį.

Ankstyviausia žinia apie Žygimanto Augusto laikais vykdytą vandentiekio tinklo plėtrą – tai vandentiekio atvedimas į statomą valdovo pirtį 1547 metais81. Šią žinutę paskelbusi B. R. Vitkauskienė spėja, kad pirtis galėjo būti pietvakarinėje dabartinio Lietuvos nacionalinio muziejaus (I dvariškių rūmų) dalyje ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų šiaurės vakarų dalyje82. Greičiausiai nuo rūmų kieme esančio rezervuaro vandentiekio trasa buvo pratęsta į šiaurę (5, 6, 29 il.). Tai, kad tuo metu buvo tiesiama nauja vandentiekio trasa, patvirtina ir 2002 m. į šiaurę nuo rūmų rasti mediniai vandentiekio vamzdžiai, kuriems naudotos 1545 m. kirstos pušys (1 il.). Tikėtina, kad 2002 m. rasta vandentiekio trasos dalis priklausė 1547 m. minimam vandentiekiui į pirtį. 78 Pukienė R., Ožalas E. „Medinės konstrukcijos“, p. 160.. 79 Jurginis J. „Vilniaus miesto vandentiekis“, p. 69. 80 Jurkštas J. Senojo Vilniaus vandenys, p. 59. 81 Vitkauskienė B. R. „XVI–XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai“, p. 99. 82 Ibid., p. 100.

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

29. Ties Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų šiauriniu korpusu buvusių vandentiekio trasų schema, piešinio autoriai Rasa Abramauskienė ir Egidijus Ožalas Diagram of the water-supply pipelines near the north wing of the Palace of the Grand Dukes, illustration by Rasa Abramauskienė and Egidijus Ožalas

XIII a. pab.–XVI a. pr. statiniai Buildings from the late 13th–early 16th c.

Carinės XIX a. tvirtovės gynybinis griovys (fosa) Defensive trench (fosse) of the 19th c. tsarist fortress

XVI a. pr. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai Early 16th c. Palace of the Grand Dukes

Medinių vandentiekio vamzdžių movų vieta ir katalogo numeris Location of the water-supply pipe couplings and catalogue number

XVI a. vid.–XVII a. statiniai Buildings from the mid-16th c.–17th c.

Spėjamo šulinio-rezervuaro vieta Possible location of the reservoir-well

Vandentiekio trasa, nutiesta Žygimanto Senojo valdymo laikais Water-supply pipeline installed during the reign of Sigismund the Old

Radvilų (?) sklypą juosianti XVI a. pr. siena su vartais Wall and gate from the early 16th c. surrounding the estate of the Radziwill (?) family

Vandentiekio trasos, nutiestos Žygimanto Augusto valdymo laikais Water-supply pipelines installed during the reign of Sigismund Augustus Vandentiekio trasos, nutiestos Vazų valdymo laikais Water-supply pipelines installed during the reign of the Vasas

Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos II dvariškių rūmai (XVII a. antros pusės monetų kalyklos pastatas) II court palace of the Lithuanian Grand Dukes’ residence (coin mint from the second half of the 17th c.)

Spėjamos vandentiekio trasos Possible water-supply pipelines

Dendrochronologinių tyrimų duomenimis, šiaurės vakarų rūmų dalies statyba anksčiausiai galėjo būti pradėta 1553 metais83. Atrodo, kad pirma buvo nutiesta vandentiekio trasa į šiaurę, o tik vėliau pradėta statyti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų šiaurės vakarų dalis. Tačiau užtikrintai to teigti negalime, nes kol kas nepavyko rasti jokių medinio vandentiekio liekanų šiauriniame korpuse. Plotas tarp 2002 m. perkasos, kur buvo rasta 1545 m. datuota vandentiekio trasa, ir rūmų šiaurės vakarų korpuso yra likęs netirtas. Šiaurės vakarų korpuso patalpos N šiaurinės sienos ir sienos tarp patalpų N ir P pamatuose rastos išmūrytos 1,2–1,3 m pločio angos. Napaleonas Kitkauskas studijoje, skirtoje rūmams, šių angų paskirties neišaiškina, tačiau teigia, kad jos buvo išmūry-

tos pradiniu korpuso statybos etapu84. Labai panašios į šias angas yra angos, rastos pietinio korpuso vartų patalpos R pamatuose. Vartų patalpos R pietinėje ir šiaurinėje sienose išmūrytos į viršų smailėjančios angos. Jomis į rūmų vidinį kiemą nutiesti vandentiekio vamzdžiai85. Galbūt šiaurinio korpuso pertvarinėje sienoje tarp patalpų N ir P bei išorinėje sienoje ties patalpa N rastos angos irgi skirtos mediniams vandentiekio vamzdžiams? Tokios angos nerasta šiaurinio korpuso pietinėje sienoje. Rytinė siena, kurioje galėtų būti dar viena anga, iki galo ištirta nebuvo. Tik baigus tyrimus šiauriniame korpuse gali paaiškėti, ar tikslinga šias angas sieti su vandentiekio trasomis. 84 Kitkauskas N. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, Vilnius, 2009, p. 188.

83 Pukienė R., Ožalas E. „Medinės konstrukcijos“, p. 153–154, 160.

VOLUMEN

III

85 Ibid., p. 170; Urbanavičius V. „Šuliniai ir vandentiekis“, p. 160–162.

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

321

30. Pietrytinėje Žemutinės pilies Didžiųjų kunigaikščių rūmų dalyje rastos XVI a. vid. trasos, kurioms naudoti mediniai vamzdžiai, fotografas Vytautas Abramauskas Pipelines from the mid-16th c. found in the south-eastern part of the Lower Castle territory, for which wooden pipes were used, photograph by Vytautas Abramauskas

31. Į šiaurės vakarus nuo rūmų rastos XVII (XVIII?) a. vandentiekio trasos mova (kat. Nr. 54), fotografas Vytautas Abramauskas Coupling (Cat. No. 54) from the 17th c. (18th c.?) water-supply pipeline found north-west of the palace, photograph by Vytautas Abramauskas

Tai, kad Žygimanto Augusto laikais vandentiekio tinklas smarkai plėstas, liudija ir kiti datuoti mediniai vandentiekio vamzdžiai. 2003 m. rastas vandentiekio vamzdis byloja, kad po 1558 m. vandentiekio trasa pasiekė Senojo arsenalo teritoriją86. Greičiausiai vandentiekis pasiekė ir į šiaurę nuo Lietuvos didžiojo kunigaikščio rūmų plytinčias Radvilų valdas. Tai patvirtintų ir rastas iš jų upės link nuvestas medinis nuotekų kolektorius. 86 Striška G. Vilniaus pilies teritorija. Keleivinio keltuvo aikštelių Arsenalo kieme ir Pilies kalne 2003 m. archeologinių tyrinėjimų ataskaita, p. 79.

322

Kiek netikėtai 2005 m. dvi medinio vandentiekio trasos buvo rastos pietrytinėje Žemutinės pilies Didžiųjų kunigaikščių rūmų dalyje (5, 10 il.). Abiejų trasų vandentiekio vamzdžiai išliko sveiki. Aukštesnės trasos vamzdžiai rasti ties H abs. 91,40–91,70 m, o žemesnės – ties H abs. 90,80–91,10 metro. Nors trasos klotos skirtingu laiku, jų kryptis labai panaši. Giliau rastai vandentiekio trasai naudoti pušiniai rąstai kirsti 1551 metais. Greta šios trasos rasta dar viena su ja lygiagreti skobtinių vamzdžių trasa (3, 30 il.). Šiai trasai naudotų pušinių rąstų viduryje išskaptuota ertmė uždengta lenta. V. Vainilaitis, apibendrindamas prezidentūros rūmų teritorijos tyrimus, tokios konstrukcijos radinius įvardija kaip skobtinio ir dengtinio tipo vandentiekio vamzdžius. Autorius neatmeta galimybės, kad šio tipo trasos galėjo būti naudotos ir drenažui87. Kadangi šios lygiagrečiai klotos trasos rastos panašiame gylyje, tikėtina, kad jos ir klotos vienu metu. Mažai tikėtina, kad ir antra trasa, kuriai panaudoti skobtinio ir dengtinio tipo vamzdžiai, naudota vandeniui tiekti. Gal ši trasa buvo skirta nuotekoms? Sudėtingiausia atsakyti į klausimą, kur link XVI a. viduryje nutiesta vandentiekio trasa (o gal trasos?). Pilies kalno papėdėje iki šiol žinojome tik apie vieną statinį – gynybinį bokštą, pažymėtą Johano Georgo Maksimilijono fon Fiurstenhofo (Johann Georg Maximilian von Fürstenhoff, 1686–1753) Vilniaus plane (1725–1737). Tikėtina, kad būtent šiame bokšte XVII a. pradžioje buvęs kalėjimas, kurio nuotekų smarvė piktinusi Žygimantą Vazą88. Tačiau vargu ar vandentiekis buvo skirtas tik kalėjimui. Galbūt šioje vietoje jau XVI a. viduryje stovėjo ir kitų pastatų, tačiau jie buvo sunaikinti iki XVIII a. pradžios. 87 Vainilaitis V. „Mediniai vandens tiekimo ir sanitariniai įrenginiai Vilniuje“, p. 266. 88 Vilniaus Žemutinė pilis XIV a.–XIX a. pradžioje, p. 293.

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

Aukštesnės vandentiekio trasos datuoti nepavyko, tačiau tai, kad XVII ar XVIII a. į šią vietą buvo vedama nauja vandentiekio trasa, verčia atidžiau pažvelgti į šią vietą. Tikėtina, kad Pilies kalno pietinėje papėdėje ilgą laiką stovėjo išskirtinių pastatų, apie kuriuos jokių istorinių duomenų neišliko. Apibendrinant visus duomenis galima teigti, kad būtent Žygimanto Augusto valdymo laikais įvyko didžioji vandentiekio tinklo plėtra. Vandentiekio vanduo pasiekė svarbiausius Žemutinės pilies pastatus.

VANDENTIEKIS VAZŲ VALDYMO LAIKAIS XVII a. istoriniai šaltiniai mums nurodo, kad vandentiekio meistras turi tarnystę valdovo dvare. Iki 1602 m. už ją gauna po dešimt auksinų, vėliau – po 25 auksinus. Žinome, kad 1602 m. vandentiekio meistras (rurmistrz) buvo Danielius Švarcas89. Istoriniai šaltiniai mini, kad 1623–1631 m., be kitų statybos darbų, atliktų Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose, minimas ir vandentiekio trasų klojimas. Kaip jau minėta istorinių šaltinių apžvalgoje, vandentiekio meistras su pagalbininkais net 14 savaičių tiesė naujas vandentiekio trasas90. Šio vandentiekio trasa neabejotinai pasiekė ir katedrą. Tai, kad buvo tiesiama nauja vandentiekio trasa, rodo ir archeologinių tyrimų metu šalia pirmos vandentiekio trasos rasta antroji, vėlesnė, vandentiekio trasa. Pagrindinė trasa, kaip ir ankstesnė, atvesta iš pietų pusės. Trasa klota šalia senosios ir vietomis ją suardydavo (5, 6, 24, 29 il.). Kokius pastatus pasiekė naujoji trasa, atsakyti sunkiau. Kadangi šios trasos mediniai vamzdžiai niekur neišliko, negalime remtis dendrochronologinių tyrimų medžiaga. Archeologinių tyrimų ataskaitose vėlesnė vandentiekio trasa datuojama skirtingai. Į pietus nuo pietinių rūmų vartų rasta vėlesnio vandentiekio trasa datuota XVII a. pabaiga – XVIII amžiumi91. Apibendrinant tyrimus vartų patalpoje R vėlesnė vandentiekio trasa datuota XVII amžiumi92. Vidinio rūmų kiemo pietinėje pusėje ankstesnė vandentiekio trasa datuota XV a., vėlesnė – XVI a. antra puse93. Šiaurinėje vidinio kiemo pusėje rastos trasos datuotos XVI a. 2–3 deš. ir XVI a. pabaiga94. Į šiaurę nuo rūmų, šalia II ir III dvariškių rūmų, rasta trasa datuota XVIII a. pabaiga95. Tačiau šio datavimo netikslumą atskleidė dendrochronologiniai tyrimai. Į šiaurės vakarus nuo rūmų rasti vandentiekio vamzdžiai archeologinio tyrimo ataskaitoje datuoti XVII a. pradžia96. Tie patys vamzdžiai dendrochronologiniu tyrimo metodu datuoti 1545 metais. 89 Samalavičius S. „Kunigaikščių rūmų ir pilių priežiūra“, p. 38, 52. 90 Vilniaus Žemutinė pilis XIV a.–XIX a. pradžioje, p. 144. 91 Ožalas E. Tyrimai pietinių įvažiavimo vartų išorėje 1998 m., Vilnius, 1999, p. 6. 92 Montvilaitė E., Ožalas E. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Pietinio korpuso 1996– 2006 m. archeologinių tyrimų ataskaita, p. 59–60, 76. 93 Steponavičienė D., Striška G. Vilniaus Žemutinės pilies rūmų teritorija. Vidinio kiemo archeologinių tyrimų 2001/02 m. ataskaita, p. 22, in: LII RS, f. 1, b. 4018.

Todėl datuodami vėlesnį vandentiekį sutiktume su 2002– 2009 m. archeologiniams tyrimams vadovavusio G. Rackevičiaus nuomone, kad vėliausias rūmų vandentiekis galėjo būti nutiestas XVII a. pradžioje, po 1610 m. gaisro97. Ši trasa nutiesta iki II dvariškių rūmų, kur XVII a. 6–7 deš. buvo įsikūrusi monetų kalykla. Rastos kampinio jungimo movos leidžia manyti, kad vandentiekio trasa turėjo tęsinį į šiaurę. Galbūt galutinis jos taškas turėjo būti pilininko namas?

VANDENTIEKIS PO XVII A. VIDURIO Nors vandentiekio trasos, rastos šalia II ir III dvariškių rūmų, datuotos XVII a. pradžia, šis datavimas diskutuotinas. O į pietus nuo I dvariškių rūmų rasta vandentiekio trasa tikrai vėlesnė. Ji kerta ankstesnius statinius ir išeina jau už pilies gynybinės sienos (5, 6, 16, 31 il.). Tai reikštų, kad šalia pilies sienų jau buvo visiškai užpilta Vilnios vaga. Ši trasa, kitaip nei ankstesnė, nutiesta iš vakarų pusės. Jos preliminarus datavimas – XVII a. pabaiga – XVIII a. pradžia. Antra trasa – tai jau anksčiau minėtas 2005 m. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų pietrytinėje dalyje rastas viršutinis vandentiekis (4, 10 il.). Jo dendrochronologiniu tyrimo metodu datuoti nepavyko. Archeologiniai tyrimai šią trasą leidžia datuoti ne anksčiau kaip XVIII amžiumi. Žinoma, kad Vilniaus mieste metaliniai vandentiekio vamzdžiai pradėti naudoti tik XIX a. antroje pusėje98.

IŠVADOS XVI a. 4 deš. į Vilniaus Žemutinę pilį nutiesta pirmoji vandentiekio trasa. Ji buvo atvesta iš pietų pusės, greičiausiai iš Vingrių šaltinių. Pirmojo vandentiekio trasa veikiausiai baigėsi šuliniu-rezervuaru Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų kieme. Toks įrenginys priešais vėlyvosios Gotikos rūmus pavaizduotas Georgo Brauno ir Franso Hogenbergo „Pasaulio miestų atlaso“ 1581 m. Vilniaus panoraminiame plane. XVI a. 5–6 deš. Žemutinėje pilyje įvyko didžioji vandentiekio tinklo plėtra. Į rūmų šiaurės vakarinį korpusą, kur, kaip spėjama, buvo virtuvė, buvo nutiesta vandentiekio trasa. Vandentiekio trasos buvo nutiestos iki Arsenalo pastatų pilies šiaurinėje dalyje bei pastatų, buvusių Pilies kalno pietinėje papėdėje. Žygimanto Augusto valdymo laikais vandentiekio vanduo pasiekė svarbiausius rūmų pastatus. XVII a. 3–4 deš. nauja vandentiekio trasa pasiekė Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmus ir katedrą. Norint atsakyti, ar Vazų valdymo laikais vandentiekis pasiekė ir dvariškių rūmus, ar tai buvo padaryta vėliau, duomenų dar trūksta. Rastos vėliausios medinio vandentiekio trasos nutiestos jau po XVII a. 7 dešimtmečio. Dendrochronologiniais tyrimais kol kas atsakyti į klausimą, kada buvo kirsti medžiai, kurių rąstai naudoti trasos vamzdžiams, negalima. Atrodo, kad nutiestos trasos turėjo pasiekti Naujojo arsenalo pastatus šiaurinėje pilies dalyje bei pastatus, buvusius Pilies kalno pietinėje papėdėje.

94 Ožalas E. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Šiaurinio korpuso ir rūmų vidinio kiemo tyrimai 2001 m., t. 1, p. 22. 95 Rackevičius G. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Šiaurinio korpuso prieigų archeologinių tyrimų 2002 m. ataskaita, t. 1, p. 66.

97 Rackevičius G. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Vilniuje. XVI a. koklinių krosnių rekonstrukcija. XVI a. koklių katalogas, Vilnius, 2012, p. 137.

96 Ibid., p. 57.

98 Jurkštas J. Senojo Vilniaus vandenys, p. 96–97.

VOLUMEN

III

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

323

PADĖKA Mediniai vandentiekio vamzdžiai buvo daromi iš pušinių rastų, iš jų buvo išgręžiama šerdis. Rastų vamzdžių skersmuo svyravo nuo 25 iki 36 cm, ilgis siekė net 9 metrus. Tarpusavyje vamzdžiai buvo sujungiami metalinėmis cilindro formos movomis, ties viduriu turinčiomis iškilų žiedą. Movų ilgis svyravo nuo 10 iki 13 cm, skersmuo – nuo 11 iki 17 centimetrų.

Straipsnio autoriai dėkoja Lietuvos nacionalinio muziejaus Viduramžių ir Naujųjų laikų archeologijos skyriaus vedėjui Valdui Steponaičiui už pagalbą ir bendradarbiavimą, Rasai ir Vytautui Abramauskams už parengtas iliustracijas, archeologams Povilui Blaževičiui, Gintautui Rackevičiui ir Gintautui Striškai už leidimą publikuoti nepaskelbtų tyrimų ataskaitų medžiagą.

1 lentelė. Metalinių vandentiekio movų, rastų Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje, katalogas

Eil. Nr.

324

Tyrimų ataskaita

Radinio inventorinis Nr.

Raškauskas V., Stankevičius G. Vilniaus Žemutinės pilies teritorija (Gedimino a. 3). 1987 m. archeologinių tyrimų ataskaita, t. 1, Vilnius, 1988, p. 39

M42/1

Raškauskas V., Stankevičius G. Vilniaus Žemutinės pilies teritorija (Gedimino a. 3). 1987 m. archeologinių tyrimų ataskaita, t. 1, Vilnius, 1988, p. 39

M42/2

Raškauskas V., Stankevičius G. Vilniaus Žemutinės pilies teritorija (Gedimino a. 3). 1987 m. archeologinių tyrimų ataskaita, t. 1, Vilnius, 1988, p. 39

M42/3

Raškauskas V., Stankevičius G. Vilniaus Žemutinės pilies teritorija (Gedimino a. 3). 1987 m. archeologinių tyrimų ataskaita, t. 1, Vilnius, 1988, p. 39

M42/4

Raškauskas V., Stankevičius G. Vilniaus Žemutinės pilies teritorija (Gedimino a. 3). 1987 m. archeologinių tyrimų ataskaita, t. 1, Vilnius, 1988, p. 39

M64

Kuncevičius A., Tautavičius A., Urbanavičius V. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorijos 1993 m. tyrimai, Vilnius, 1994

928

Vailionis E. Vilniaus Žemutinės pilies rūmų šiaurinio korpuso išorinio kiemo (ties M22 ir M23) 1996 m. tyrimų ataskaita, Vilnius, 1997

518

Ožalas E. Tyrimai į vakarus ir pietus nuo Valdovų rūmų pietinio korpuso pietvakarinio kontraforso 1997 m., Vilnius, 1998

M31

Išoriniai movos požymiai ir santykis su vamzdžiu Sveika, su medienos fragmentais. Išilginė jungtis Visa, sutrūkusi, su medienos fragmentais. Išilginė jungtis Dalis, su medienos fragmentais. Išilginė jungtis Sveika, su medienos fragmentais. Išilginė jungtis Sveika, su medienos fragmentais. Išilginė jungtis Sveika, su medienos fragmentais. Išilginė jungtis Sveika, su medienos fragmentais. Išilginė jungtis Sveika, su medienos fragmentais. Išilginė jungtis

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

Movos ir jos pusių (iki iškilaus žiedo centro) didžiausias ilgis, mm

Movos išorinis skersmuo, min. / maks., mm Rekonstruotas skersmuo, mm

116/118

46 ir 46

ø 120

133/134

40 ir 38

ø 140

120/122

30 ir 35

ø 125

113/114

52 ir 38

ø 125

110/112

52 ir 45

ø 120

142/146

45 ir 44

ø 150

120/126

45 ir 46

ø 130

120/125

40 ir 45

ø 130

VOLUMEN

III

Eil. Nr.

10.

11.

12.

13.

14.

15.

16.

17.

18.

Tyrimų ataskaita

Ožalas E. Tyrimai pietinių įvažiavimo vartų išorėje 1998 m., Vilnius, 1999

Ožalas E. Tyrimai pietinių įvažiavimo vartų išorėje 1998 m.,

Radinio inventorinis Nr.

M82

M93

Vilnius, 1999

Ožalas E. Šiaurinio korpuso tyrimai 2000 m., Vilnius, 2001

Ožalas E. Šiaurinio korpuso ir rūmų vidinio kiemo tyrimai 2001 m., Vilnius, 2002

M28

M285

M521

M522

Rackevičius G. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Šiaurinio korpuso prieigų archeologinių tyrimų 2002 m. ataskaita, Vilnius, 2003

2332

Rackevičius G. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Šiaurinio korpuso prieigų archeologinių tyrimų 2002 m. ataskaita, Vilnius, 2003

2333

Rackevičius G. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Šiaurinio korpuso prieigų archeologinių tyrimų 2002 m. ataskaita, Vilnius, 2003

4174

Rackevičius G. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Šiaurinio korpuso prieigų archeologinių tyrimų 2002 m. ataskaita, Vilnius, 2003

4175

VOLUMEN

III

Išoriniai movos požymiai ir santykis su vamzdžiu Dalis, su medienos fragmentais. Išilginė jungtis

Sveika, su medienos fragmentais. Išilginė jungtis Sveika, su medienos fragmentais. Išilginė jungtis Deformuota, su medienos fragmentais. Išilginė jungtis Sveika, su medienos fragmentais. Išilginė jungtis Sveika, su medienos fragmentais. Išilginė jungtis Sveika, su medienos fragmentais. Išilginė jungtis Sveika, su medienos fragmentais. Išilginė jungtis Sveika, su medienos fragmentais. Šoninė jungtis Sveika, su medienos fragmentais. Išilginė jungtis

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

Movos ir jos pusių (iki iškilaus žiedo centro) didžiausias ilgis, mm

Movos išorinis skersmuo, min. / maks., mm Rekonstruotas skersmuo, mm

115/120

52 ir 42

ø 120

120

157/165

60 ir 60

ø 160

110

135/132

60 ir 60

ø 140

67 33 ir 36

ø 130

140/142

40 ir 40

ø 145

125/130

45 ir 45

ø 130

116/120

48 ir 52

ø 125

122/124

40 ir 42

ø 130

120/124

42 ir 44

ø 125

106/108

48 ir 49

ø 115

325

Eil. Nr.

19.

20.

21.

22.

23.

24.

25.

26.

27.

28.

326

Tyrimų ataskaita

Radinio inventorinis Nr.

Rackevičius G. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Šiaurinio korpuso prieigų archeologinių tyrimų 2002 m. ataskaita, Vilnius, 2003

4613

Rackevičius G. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Šiaurinio korpuso prieigų archeologinių tyrimų 2002 m. ataskaita, Vilnius, 2003

5379

Rackevičius G. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Šiaurinio korpuso prieigų archeologinių tyrimų 2002 m. ataskaita, Vilnius, 2003

5856k

Rackevičius G. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Šiaurinio korpuso prieigų archeologinių tyrimų 2002 m. ataskaita, Vilnius, 2003

10383

Steponavičienė D., Striška G. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Vidinio kiemo archeologinių tyrimų 2001/02 m. ataskaita, Vilnius, 2003

919

Steponavičienė D., Striška G. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Vidinio kiemo archeologinių tyrimų 2001/02 m. ataskaita, Vilnius, 2003

1806

Steponavičienė D., Striška G. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Vidinio kiemo archeologinių tyrimų 2001/02 m. ataskaita, Vilnius, 2003

1807

Striška G. Vilniaus Žemutinės pilies rūmų teritorija. Šiaurinio ir rytinio korpusų archeologinių tyrimų 2003–04 m. ataskaita (ataskaita rengiama)

7771

Striška G. Vilniaus Žemutinės pilies rūmų teritorija. Šiaurinio ir rytinio korpusų archeologinių tyrimų 2003–04 m. ataskaita (ataskaita rengiama)

7772

Striška G. Vilniaus Žemutinės pilies rūmų teritorija. Šiaurinio ir rytinio korpusų archeologinių tyrimų 2003–04 m. ataskaita (ataskaita rengiama)

8477

Išoriniai movos požymiai ir santykis su vamzdžiu Sveika, su medienos fragmentais. Išilginė jungtis Sveika, su medienos fragmentais. Išilginė jungtis Sveika, su medienos fragmentais. Šoninė jungtis Medinis vandentiekio vamzdis su jame išlikusia mova. Išilginė jungtis Sveika, su medienos fragmentais. Išilginė jungtis Visa, su medienos fragmentais. Išilginė jungtis Sveika, su medienos fragmentais. Išilginė jungtis Visa, sutrūkusi, su medienos fragmentais. Išilginė jungtis Sveika, su medienos fragmentais. Išilginė jungtis Sveika, su medienos fragmentais. Išilginė jungtis

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

Movos ir jos pusių (iki iškilaus žiedo centro) didžiausias ilgis, mm

Movos išorinis skersmuo, min. / maks., mm Rekonstruotas skersmuo, mm

120/126

47 ir 42

ø 130

118/122

36 ir 35

ø 125

140/145

30 ir 32

ø 150

? ir 53

ø 120

120

166/167

60 ir 60

ø 165

112

163

57 ir 60

ø 165

120/122

34 ir 35

ø 130

133/135

45 ir 46

ø 140

102

124/129

54 ir 54

ø 130

115/124

42 ir 38

ø 130

VOLUMEN

III

Eil. Nr.

29.

30.

31.

32.

33.

34.

35.

36.

37.

38.

39.

Tyrimų ataskaita

Radinio inventorinis Nr.

Montvilaitė E., Ožalas E. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Vakarinio korpuso ir jo prieigų 2004 m. archeologinių tyrimų ataskaita, Vilnius, 2008

M351

Montvilaitė E., Ožalas E. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. LDK valdovų rūmų pietinio korpuso prieigų (plotai 9–11, trasa I, trasa II) archeologinių tyrimų 2004–2006 m. ataskaita, Vilnius, 2012

M799

M1408

M1409

M1410

Striška G. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Vidinio kiemo archeologinių tyrimų 2005 m. ataskaita (ataskaita rengiama)

4284

Striška G. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Vidinio kiemo archeologinių tyrimų 2005 m. ataskaita (ataskaita rengiama)

5573

Striška G. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Vidinio kiemo archeologinių tyrimų 2005 m. ataskaita (ataskaita rengiama)

5574

Striška G. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Vidinio kiemo archeologinių tyrimų 2005 m. ataskaita (ataskaita rengiama)

8563

Striška G. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Vidinio kiemo archeologinių tyrimų 2005 m. ataskaita (ataskaita rengiama)

8564

Striška G. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Vidinio kiemo archeologinių tyrimų 2005 m. ataskaita (ataskaita rengiama)

8565

VOLUMEN

III

Išoriniai movos požymiai ir santykis su vamzdžiu Sveika, su medienos fragmentais. Išilginė jungtis Sveika, su medienos fragmentais. Išilginė jungtis Sveika, su medienos fragmentais. Išilginė jungtis Sveika, su medienos fragmentais. Išilginė jungtis Sveika, su medienos fragmentais. Išilginė jungtis Sveika, su medienos fragmentais. Išilginė jungtis Sveika, su medienos fragmentais. Išilginė jungtis Visa, su medienos fragmentais. Išilginė jungtis Sveika, su medienos fragmentais. Išilginė jungtis Sveika, su medienos fragmentais. Išilginė jungtis Visa, su medienos fragmentais. Išilginė jungtis

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

Movos ir jos pusių (iki iškilaus žiedo centro) didžiausias ilgis, mm

Movos išorinis skersmuo, min. / maks., mm Rekonstruotas skersmuo, mm

120/123

42 ir 52

ø 130

120

140/145

58 ir 62

ø 150

142/145

50 ir 50

ø 150

120/125

54 ir 46

ø 130

134/136

50 ir 37

ø 140

126/130

46 ir 44

ø 135

120/123

45 ir 42

ø 130

120/123

45 ir 45

ø 130

115/120

52 ir 46

ø 125

123/129

46 ir 44

ø 130

126

162/167

60 ir 64

ø 170

327

Eil. Nr.

40.

Tyrimų ataskaita

Radinio inventorinis Nr.

Išoriniai movos požymiai ir santykis su vamzdžiu

Striška G. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Vidinio kiemo archeologinių tyrimų 2005 m. ataskaita (ataskaita rengiama)

8567

Striška G. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Vidinio kiemo archeologinių tyrimų 2005 m. ataskaita (ataskaita rengiama)

8568

Striška G. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Vidinio kiemo archeologinių tyrimų 2005 m. ataskaita (ataskaita rengiama)

8630

Ožalas E., Montvilaitė-Zaveckienė E., Žvirblys A. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. LDK valdovų rūmų pietinio korpuso prieigų (trasa III) archeologinių tyrimų 2004–2006 m. ataskaita (ataskaita rengiama)

M483

44.

Md. 204

Medinis vandentiekio vamzdis su jame išlikusia mova. Išilginė jungtis

45.

Ožalas E., Montvilaitė-Zaveckienė E., Žvirblys A.

Md. 300

Dviejų medinių

41.

42.

43.

Sveika, su medienos fragmentais. Išilginė jungtis Sveika, su medienos fragmentais. Išilginė jungtis Sveika, su medienos fragmentais. Išilginė jungtis Sveika, su medienos fragmentais. Išilginė jungtis

Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija.

vandentiekio

LDK valdovų rūmų pietinio korpuso prieigų (trasa III)

vamzdžių jungtis

archeologinių tyrimų 2004–2006 m. ataskaita

su tarp jų

(ataskaita rengiama)

išlikusia mova.

Movos ir jos pusių (iki iškilaus žiedo centro) didžiausias ilgis, mm

Movos išorinis skersmuo, min. / maks., mm Rekonstruotas skersmuo, mm

120

150/152

58 ir 60

ø 160

120

155/156

58 ir 60

ø 160

134/135

52 ir 55

ø 140

70 20 ir 50

ø 130

134/135

45 ir 44

ø 140

Išilginė jungtis

46.

Montvilaitė E., Ožalas E. Vilniaus Žemutinės pilies

M121

Sveika,

Valdovų rūmų teritorija. Pietinio korpuso 1996–2006 m.

su medienos

archeologinių tyrimų ataskaita, Vilnius, 2010

fragmentais. Išilginė jungtis

47.

Montvilaitė E., Ožalas E. Vilniaus Žemutinės pilies

M122

Deformuota,

Valdovų rūmų teritorija. Pietinio korpuso 1996–2006 m.

su medienos

archeologinių tyrimų ataskaita, Vilnius, 2010

fragmentais.

75 42 ir 35

ø 140 (?)

Išilginė jungtis

48.

Montvilaitė E., Ožalas E. Vilniaus Žemutinės pilies

M123

Deformuota,

Valdovų rūmų teritorija. Pietinio korpuso 1996–2006 m.

su medienos

archeologinių tyrimų ataskaita, Vilnius, 2010

fragmentais.

114 65 ir 58

ø 160 (?)

103

123/130

52 ir 48

ø 140

3 dalys. Išilginė jungtis

49.

328

Ožalas E., Montvilaitė-Zaveckienė E., Žvirblys A.

M17

Sveika,

Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija.

su medienos

Vidinio kiemo archeologinių tyrimų 2006–2007 m.

fragmentais.

ataskaita (ataskaita rengiama)

Šoninė jungtis

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

Eil. Nr.

50.

51.

52.

53.

54.

55.

56.

57.

58.

59.

60.

Tyrimų ataskaita

Ožalas E., Montvilaitė-Zaveckienė E., Žvirblys A.

Radinio inventorinis Nr. M18

Išoriniai movos požymiai ir santykis su vamzdžiu Sveika,

Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija.

su medienos

Vidinio kiemo archeologinių tyrimų 2006–2007 m. ataskaita

fragmentais.

(ataskaita rengiama)

Išilginė jungtis

Blaževičius P., Bugys P. Vilniaus Žemutinės pilies

M697

Sveika,

Valdovų rūmų teritorija. Ploto į pietus nuo I oficinos

su medienos

archeologinių tyrimų 2005–2009 m. ataskaita

fragmentais.

(ataskaita rengiama)

Išilginė jungtis

Blaževičius P., Bugys P. Vilniaus Žemutinės pilies

M698

Deformuota,

Valdovų rūmų teritorija. Ploto į pietus nuo I oficinos

su medienos

archeologinių tyrimų 2005–2009 m. ataskaita

fragmentais.

(ataskaita rengiama)

Išilginė jungtis

Blaževičius P., Bugys P. Vilniaus Žemutinės pilies

M703

Sveika,

Valdovų rūmų teritorija. Ploto į pietus nuo I oficinos

su medienos

archeologinių tyrimų 2005–2009 m. ataskaita

fragmentais.

(ataskaita rengiama)

Išilginė jungtis

Blaževičius P., Bugys P. Vilniaus Žemutinės pilies

M722

Sveika,

Valdovų rūmų teritorija. Ploto į pietus nuo I oficinos

su medienos

archeologinių tyrimų 2005–2009 m. ataskaita

fragmentais.

(ataskaita rengiama)

Išilginė jungtis

Blaževičius P., Bugys P. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Ploto į pietus nuo I oficinos archeologinių tyrimų 2005–2009 m. ataskaita (ataskaita rengiama)

M731

Blaževičius P., Bugys P. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Ploto į pietus nuo I oficinos archeologinių tyrimų 2005–2009 m. ataskaita (ataskaita rengiama)

M1387

Striška G. Vilniaus Žemutinės pilies teritorija. Pilies vartų archeologinių tyrimų 2007–2008 m. ataskaita (ataskaita rengiama)

9523

Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija (1988–1996 m. tyrimai). Radinys grįžęs iš Prano Gudyno restauravimo centro be pirminės metrikos

Be numerio

Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija (1988–1996 m. tyrimai). Radinys grįžęs iš Prano Gudyno restauravimo centro be pirminės metrikos

Be numerio

Lietuvos nacionalinio muziejaus fonduose, be tikslios radimo vietos, su metrika Vilniaus Žemutinėje pilyje. Iš Adolfo Tautavičiaus tyrimų (?)

Be numerio

VOLUMEN

III

Sveika, su medienos fragmentais. Šoninė jungtis Sveika, su medienos fragmentais. Išilginė jungtis Dalis. Išilginė jungtis

Sveika. Išilginė jungtis

Ne visa. Išilginė jungtis

Medinis vandentiekio vamzdis su jame išlikusia mova. Išilginė jungtis

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

Movos ir jos pusių (iki iškilaus žiedo centro) didžiausias ilgis, mm

Movos išorinis skersmuo, min. / maks., mm Rekonstruotas skersmuo, mm

103

132/132

56 ir 56

ø 140

129/130

45 ir 45

ø 135

122/127

40 ir 40

ø 130

122/127

42 ir 40

ø 130

105/112

48 ir 46

ø 115

122/125

45 ir 48

ø 130

132/133

45 ir 25

ø 135

74 41 ir 34

ø 130 (?)

112/116

40 ir 48

ø 120

90 48 ir 49

ø 120 (?)

106

132/133

52 ir 54

ø 135

329

2 lentelė. Medienos pavyzdžiai, paimti dendrochronologiniams tyrimams iš 2002–2005 m. Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje rastų medinių vandentiekio vamzdžių

Dendrochronologinis datavimas: paskutinės rievės data ir galimi panaudojimo metai

Pavyzdžio kodas

Tyrimų ataskaita

Radinys ir jo radimvietė

Medis

Zp02-101

Rackevičius G. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Šiaurinio korpuso prieigų archeologinių tyrimų 2002 m. ataskaita, Vilnius, 2003

XVII a. pirmos pusės trumpasis vandentiekio vamzdis. Brėž. 35; kv. 8 (C)

Pušis

Rackevičius G. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Šiaurinio korpuso prieigų archeologinių tyrimų 2002 m. ataskaita, Vilnius, 2003

XVII a. pirmos pusės vandentiekio vamzdis (paimtas 2011 m. iš ilgojo vamzdžio su mova). Brėž. 35; kv. 8 (C)

Pušis

Striška G. Vilniaus pilies teritorija. Keleivinio keltuvo aikštelių Arsenalo kieme ir Pilies kalne 2003 m. archeologinių tyrinėjimų ataskaita, Vilnius, 2007

Vandentiekio rąstas. Vandens nuotekų šulinio priešais V įvažiavimo vartus vietoje

Pušis

Vilniaus Žemutinė pilis. Plotas 11. Vandentiekio vamzdis (plonasis)

Pušis

Vilniaus Žemutinė pilis. Plotas 11. Vandentiekio vamzdis (storasis)

Pušis

Vilniaus Žemutinė pilis. Trasa III. Š. dalis. 4 kvadratas. Vandentiekio vakarinis vamzdis

Pušis

Vilniaus Žemutinė pilis. Trasa III. Š. dalis. 4 kvadratas. Vandentiekio rytinis vamzdis

Pušis

Zp05-62

Vilniaus Žemutinė pilis. Trasa III. Š. dalis. 5 kvadratas. Medinio vandentiekio trumpasis vamzdis

Pušis

Nedatuota

Zp05-63

Vilniaus Žemutinė pilis. Trasa III. Š. dalis. 5 kvadratas. Medinio vandentiekio ilgasis vamzdis

Pušis

Nedatuota

Zp02-158

Zp03-257

Zp04-51

Zp04-52

Zp05-56

Zp05-57

330

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

1545 m. 1545÷1548 m.

1558 m. 1558÷1563 m.

1529 m. 1529÷1534 m.

1551 m. 1551÷1556 m.

VOLUMEN

III

Egidijus Ožalas

Dr Rūtilė Pukienė

WATER-SUPPLY SYSTEM IN THE TERRITORY OF THE VILNIUS LOWER CASTLE IN THE 16TH–17TH CENTURIES ABSTRACT Written sources testify that in the first half of the 16th century the Vilnius Lower Castle already had a water-supply system in place. However, the data is very fragmented and is insufficient to allow us to reconstruct the former water-supply network or its development. In 1987–2009, during archaeological investigation, two types of finds were discovered that were related to the underground water-supply network. They were wooden water pipes and their remains, as well as the metal couplings used to join them. In total, the fragments of nine wooden pipes and 59 couplings were discovered. The total number of related items found within the Vilnius Lower Castle territory is ten wooden water pipes and 60 couplings. These finds are currently stored in the collections of the National Museum – Palace of the Grand Dukes of Lithuania and the National Museum of Lithuania. The wooden water-supply system fragments have been dated using the dendrochronological research method. Summarizing the historical data at hand, together with the results of archaeological and dendrochronological research, the 16th–17th-century water-supply system existing in the Lower Castle and its development have been reconstructed. The first water-supply pipeline was installed into the territory of the Vilnius Lower Castle’s Palace of the Grand Dukes in the 1530s. It entered from the south, most likely coming from the Vingriai springs. The first pipeline probably ended in a reservoirwell in the palace courtyard. A similar installation is visible in front of the Late Gothic palace as depicted in the panoramic plan of Vilnius in 1581 in Georg Braun and Frans Hogenberg’s Atlas of the Cities of the World.

VOLUMEN

III

In the 1540s–1550s major development of the water-supply network in the Vilnius Lower Castle occurred. A water-supply pipeline into the palace’s northwest wing, where the kitchen was believed to be located, was added. Pipelines were also laid down as far as the Arsenal buildings in the northern end of the castle territory and to the buildings at the southern base of Castle Hill. During the reign of Sigismund Augustus, water flowed into the most important buildings of the castle. In the 1620s–1630s a new water-supply pipeline reached the Palace of the Grand Dukes and the cathedral. Insufficient data exists to allow us to state whether the water-supply network reached the court palaces during the reign of the Vasas or whether this was done at a later date. The latest wooden water-supply pipelines that archaeologists discovered were installed already after 1661. Dendrochronological research is thus far unable to tell us when the timber was felled for the logs that were used to make the water pipes. It appears that the pipelines had to reach the buildings of the New Arsenal in the northern part of the Lower Castle and the buildings at the southern base of Castle Hill. During the course of the research a lot of data was collected about the elements of the water-supply network system. Wooden water-supply pipes were made from pine logs, where the central part would be removed by a long auger. The diameter of the log pipes ranged from 25 to 40 cm and their length measured 9 meters. The pipes were joined to one another using metal cylinder-shaped couplings that had a raised rim in the middle. The length of these couplings ranged from 10 to 13 cm, and their diameter ranged from 11 to 17 cm.

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

331

IN MEMORIAM

VOLUMEN

III

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

421

VIRGINIJA GAUDIEŠIŪTĖ-JAŠINSKIENĖ (1974 04 18–2012 05 24) 2012 m. gegužės 24 d. netekome aktyvios Valdovų rūmų muziejaus kultūrinės veiklos dalyvės, istorinių šokių šokėjos ir choreografės Virginijos Gaudiešiūtės-Jašinskienės. Jos vadovaujama „Banchetto musicale“ šokėjų grupė dalyvavo daugelyje muziejaus renginių, iki smulkmenų atkurti šokėjų kostiumai padėjo atskleisti ne tik skirtingų epochų, bet ir įvairių regionų istorinę dvasią.

422

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

SVAJONĖS IŠ... ANAPUS 1994 m. vasarą į ansamblio „Banchetto musicale“ skelbtus istorinio šokio kursus jaunimui susirinko nemaža grupelė entuziastų. Tarp jų – ir Vilniaus universiteto Istorijos fakultete kultūros ir meno istoriją studijuojanti Virginija Gaudiešiūtė. Nors prieš tai nebuvo niekur šokusi, taip stengėsi, taip atidžiai sekė Džein Džingel (Jane Gingell, Didžioji Britanija) judesius ir pastabas, kad buvo atrinkta filmuotis LTV. Teatralizuotas koncertas, skirtas Bonos Sforcos gimimo 500-mečiui, buvo pirmasis jos darbas su „Banchetto musicale“. Toliau mūsų keliai nebesiskyrė. Virginija sparčiai tobulėjo, savo iniciatyva vyko į Renesanso, vėliau ir Baroko šokių kursus Anglijoje, Belgijoje, Čekijoje, Lenkijoje, Olandijoje, Prancūzijoje, Švedijoje. Dalyvavo istorinių spektaklių rekonstrukcijose Vilniuje, Kaune, Latvijoje, Čekijoje, greitai buvo kviečiama ne tik šokti, bet ir talkinti spektaklius režisuojantiems istorinių šokių specialistams, pati pradėjo kurti choreografiją įvairiems pastatymams. Savo patirtį perdavė kolegoms ir netrukus tapo „Banchetto musicale“ šokėjų grupės vadove, daugelio idėjų ir naujų kolektyvo programų sumanytoja.

VOLUMEN

III

Dar viena Virginijos aistra – istorinis kostiumas. Tinkamų medžiagų, detalių ir papuošalų paieška, knygų ir iškarpų kolekcionavimas, darbas su siuvėjomis. Jos dėka ansamblio šokėjai puošėsi kuo tiksliau atkurtais Gotikos, ankstyvojo Renesanso, Vladislovo Vazos epochos kostiumais, atspindinčiais ir reikiamo amžiaus, ir įvairių šalių – Italijos, Burgundijos, Anglijos – ar vietos madas. Tuomet atrodė, kad gal be reikalo taip skuba, aukoja ne tik laiką, bet ir savo išteklius... Bet gal pačios Virginijos, spėjusios padovanoti šeimai dvi dukreles, nuojauta vertė daryti tiek, kiek kitam būtų užtekę visam gyvenimui? Staigi Virginijos mirtis, per kelias valandas išplėšusi ją iš žemiškojo pasaulio, pasibeldė nelemtą 2012 m. gegužės 24 d., praėjus vos kelioms savaitėms po jos 38-ojo gimtadienio. Bet liko prisiminimai, padėka ir didžiulis vertingas Virginijos Gaudiešiūtės-Jašinskienės palikimas. O pradėtus darbus, svajones, kurių daugelis susiję su Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų ateitimi, stengsimės įgyvendinti mes. Parengė Jūratė Mikiškaitė-Vičienė Senosios muzikos ir šokio ansamblio „Banchetto musicale“ įkūrėja ir meno vadovė

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

423

VYTAUTAS MERKYS (1929 05 05–2012 07 25) Prof. Vytautas Merkys buvo vienas svarbiausių Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų mokslinių tyrimų ir atkūrimo iniciatorių bei karščiausių šalininkų. Jo pastangomis įkurta Lietuvos istorijos instituto Pilių tyrimų grupė (vėliau peraugo į Pilių tyrimo centrą „Lietuvos pilys“). Profesoriaus dėmesys, įžvalgūs patarimai, nuolatinė parama Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų tyrimams bei atkūrimui stiprino visus, kurie prisidėjo prie šio nacionalinio projekto įgyvendinimo.

424

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

1. Prof. Vytautas Merkys kalba kolektyvinės monografijos apie Valdovų rūmus, parengtos habil. dr. Vytauto Urbanavičiaus, pristatyme 2010 m. birželio 10 d., fotografas Vytautas Abramauskas

DALĮ TAURIOS ŠIRDIES ATIDAVĘS VALDOVŲ RŪMŲ ATKŪRIMUI 2012 m. liepos 25 d., eidamas 84 metus, į amžinybę iškeliavo vienas garsiausių, talentingiausių ir kūrybingiausių Lietuvos istorijos tyrinėtojų, lietuvių istoriografijos legenda, akademikas, profesorius, habilituotas daktaras Vytautas Merkys. Prof. V. Merkys gimė 1929 m. gegužės 5 d. Kupiškio rajone, 1951 m. baigė studijas Vilniaus universitete, dirbo muziejininku. Vos priimtas į Lietuvos istorijos institutą, dėl ideologinių motyvų su bičiuliu ir kolega prof. Mečislovu Juču buvo greitai atleistas. Keičiantis politinei situacijai Sovietų Sąjungoje netrukus vėl grįžo į Lietuvos istorijos institutą, 1957 m. apsigynė istorijos mokslų kandidato (daktaro) disertaciją „Revoliucinis Vilniaus darbininkų judėjimas 1895–1904 m.“, 1969 m. parengė ir apgynė daktaro (habilituoto daktaro) disertaciją „Pramonės raida ir proletariato susidarymas Lietuvoje XIX a.“ 1986–1987 m. trumpai padirbėjęs Lietuvos mokslų akademijos Ekonomikos instituto Ūkio istorijos skyriaus vadovu, vėl grįžo į Lietuvos istorijos institutą. Lietuvoje kylant atgimimo bangai, lemtingu metu tapo jo direktoriumi (1987–1992), rėmė Sąjūdžio iniciatyvas. Vėliau čia dirbo vyriausiuoju moksliniu darbuotoju, dėstė Vilniaus ir Kauno Vytauto Didžiojo universitetuose, jam suteiktas profesoriaus vardas. Nuo 1990 m. – Lietuvos mokslų akademijos narys, nuo 2001 m. – Lietuvių katalikų mokslo akademijos narys.

VOLUMEN

III

Už nuopelnus Lietuvos istorijos mokslui ir fundamentalius tyrimus bei jų rezultatų sklaidą 1995 m. apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi, 1996 m. įteikta Lietuvos mokslų akademijos Simono Daukanto premija, 1997 m. – Lietuvos Respublikos mokslo premija. Profesoriaus įžvalgius ir objektyvius mokslinius darbus įvertino ir Baltarusija: 1993 m. prof. V. Merkys paskelbtas Gardino universiteto garbės daktaru. Gimtinėje jam suteiktas Kupiškio garbės piliečio vardas. Savo tyrimuose prof. V. Merkys pirmiausia domėjosi lietuvių tautinio atgimimo epocha (XIX a. – XX a. pr.), daugiausia dėmesio skyrė modernios lietuvių tautos formavimuisi, tautiniams santykiams Lietuvoje, kultūros raidai spaudos draudimo metais ir knygnešių fenomenui, Bažnyčios, Vilniaus universiteto ir Lietuvos socialinei bei ūkio istorijai, garsių asmenybių ir giminių vaidmens atskleidimui. Išsamiai tyrinėjo didžiųjų tautinio atgimimo žadintojų – istoriko Simono Daukanto ir ganytojo Motiejaus Valančiaus – veiklą, parašė šių istorinių asmenybių fundamentalias biografijas ir išleido jų raštus. Su kolegomis rengė vadovėlius mokykloms ir Lietuvos istorijos sintezes, bendradarbiavo rengiant enciklopedijas, rašė apie Vilniaus miesto istoriją, daug dėmesio skyrė ir materialiajam paveldui. Kadangi jautė pagarbą ankstesniems Lietuvos istorijos tyrinėtojams ir vertino lietuvių istoriografijos tradicijas, nemažai dėmesio skyrė savo mokytojų Konstantino Jablonskio ir Igno Jonyno pristatymui bei jų raštų skelbimui. 2009 m. parengė ir išleido vertingų bei objektyvių atsiminimų knygą „Atminties prošvaistės“. Fundamentalūs profesoriaus darbai, pagrįsti gausy-

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

425

2. Prof. Vytautas Merkys kalba kolektyvinės monografijos apie Valdovų rūmus, parengtos habil. dr. Vytauto Urbanavičiaus, pristatyme 2010 m. birželio 10 d., fotografas Vytautas Abramauskas

be pirminių archyvinių šaltinių, ir šiandien Lietuvoje bei užsienyje vertinami tiek kaip moksliniai darbai, taiklūs ir kompetentingi apibendrinimai, tiek kaip svarbus istorijos pažinimo šaltinis ir ryškus istoriografinės minties ženklas. Labai reikšmingi ir prof. V. Merkio nuopelnai Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų Vilniaus Žemutinėje pilyje tyrimų organizavimui bei atkūrimo idėjos puoselėjimui. Bręstant Lietuvos išsilaisvinimo iš sovietinės priespaudos sąjūdžiui, 1987 m. iškilus lietuvių istorikas prof. V. Merkys buvo paskirtas Lietuvos istorijos instituto direktoriumi. Kaip tik tais metais po ilgesnės pertraukos archeologai grįžo tyrinėti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijos, nes vietoj buvusių Pionierių rūmų vadinamajame Abraomo Šliozbergo name, arba Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų XIX a. perstatyto rytinio korpuso liekanose, planuota steigti Tautų draugystės muziejų. Reikalingai muziejaus infrastruktūrai sukurti buvo būtina rekonstrukcija ir priestatas, todėl pradėti žvalgomieji archeologiniai darbai. Juos tada atliko tuomečio Paminklų restauravimo ir projektavimo instituto (dab. Projektavimo ir restauravimo institutas) specialistai. Patvirtinus prielaidas apie senosios Lietuvos valdovų rezidencijos liekanas į pietus nuo Šliozbergo namo, 1988 m. Lietuvos mokslų akademija gavo Kultūros ministerijos prašymą ir tolesnius kompleksinius tyrimus vykdyti pavedė Lietuvos istorijos institutui, kaip solidžiausiai bei kompetentingiausiai mokslo institucijai. Lietuvos istorijos instituto direktorius prof. V. Merkys, aiškiai suprasdamas materialių, vizualių simbolių, tiesiogiai susijusių su senosios Lietuvos valstybės istorija, lietuviškojo valstybingumo tradicija ir jos tęstinumu, reikšmę istorinės atminties ir savimonės stiprinimui, pilietiškumo ugdymui bei patriotiniam auklėjimui, puikiai suvokdamas Vilniaus pilių teritorijos išskirtinį istorinį ir paminklinį statusą, nuo pat savo mokslinės karjeros

426

pradžios daug dėmesio skyrė Lietuvos istorinio paveldo išsaugojimui ir pristatymui, 1988 m. pradžioje ėmė vykdyti Lietuvos mokslų akademijos pavedimą organizuoti specialią Pilių tyrimo grupę1. Šios grupės specialistai turėjo vadovauti Vilniaus pilių teritorijos kompleksiniams moksliniams tyrimams, istorinės ir kitos medžiagos paieškoms. Prof. V. Merkys, nors ir nepalaikomas instituto archeologų, mat jiems XVI–XVII a. miesto teritorijų tyrimas neatrodė rimtas archeologo darbas2, vienareikšmiškai parėmė projektą ir vis dėlto įkalbėjo žinomą Lietuvos archeologą habil. dr. Vytautą Urbanavičių burti specialią Pilių tyrimo grupę ir imtis jai vadovauti. Netrukus į ją buvo pakviesta kitų specialistų: Vilniaus pilių teritoriją jau anksčiau tyrinėjęs žinomas archeologas habil. dr. Adolfas Tautavičius, taip pat tuomet jaunas archeologas dr. Albinas Kuncevičius, architektūros istorikas ir architektas restauratorius dr. Kazys Napaleonas Kitkauskas, istorikas Stasys Samalavičius3. Ši mokslininkų grupė, organizuota prof. V. Merkio aiškiu apsisprendimu, valia ir iniciatyva, 1988 m. pradėjo sistemingus, nuoseklius, kompleksinius Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijos tyrimus. Jų rezultatu turėjo tapti moksliškai pagrįstas istorinės Lietuvos valdovų rezidencijos atkūrimas. Prof. V. Merkio diplomatiniai gebėjimai, komunikabilumas, ki1 Urbanavičius V. „Įvadas“, in: Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija Vilniuje, sud. V. Urbanavičius, Vilnius, 2010, p. 7–8; plg. t. p. Kitkauskas N. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, Vilnius, 2009, p. 23–24. 2 Merkys V. Atminties prošvaistės. Atsiminimai, Vilnius, 2009, p. 302. 3 Dolinskas V. „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai: istorinės raidos bruožai, atkūrimas, ekspozicijos / The Palace of the Grand Dukes of Lithuania: Historical Outline, Reconstruction, Exhibitions“, in: Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai Vilniaus Žemutinėje pilyje. Istorija ir rinkiniai / Palace of the Grand Dukes of Lithuania in Vilnius Lower Castle. History and Collections, sud. / ed. D. Avižinis, V. Dolinskas, Ė. Striškienė, Vilnius, 2010, p. 48–51; Dolinskas V. „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai: istorinės raidos bruožai, atkūrimas, ekspozicijos“, in: Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų istorija ir rinkiniai, sud. D. Avižinis, V. Dolinskas, Ė. Striškienė, Vilnius, 2012 (antroji pataisyta ir papildyta laida), p. 23–24.

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

tos išskirtinės savybės, mokslinis autoritetas, ilgamečiai profesiniai ryšiai su paminklosaugininkais, restauratoriais, paveldo tyrimų bei išsaugojimo problemų išmanymas padėjo išspręsti ir Paminklų restauravimo ir projektavimo instituto bei Lietuvos istorijos instituto specialistų trintį dėl to, kuri organizacija turėtų koordinuoti ir vykdyti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijos tyrimus. Tautinio atgimimo pradžioje atliekant archeologinius kasinėjimus specialistams noriai talkino būriai savanorių, padėjo įvairios įstaigos ir organizacijos. Senosios Lietuvos valstybingumo centro tyrimai ir atkūrimas traktuotas kaip pilietinė pareiga, nacionalinio orumo apraiška, savotiška istorinės tiesos restitucija. Dėmesys okupanto sunaikintai Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijai, kaip valstybingumo simboliui, buvo savaime suprantamas ir siejamas su to meto nacionalinio sąjūdžio už Lietuvos nepriklausomybės ir valstybingumo atkūrimą politiniais bei kultūriniais tikslais. Valdovų rūmų tyrimai ir atkūrimas bei Lietuvos Sąjūdis tapo paraleliniais procesais, veikiančiais vienas kitą. Simboliška, kad ir pirmasis tuomet vos prieš kelias dienas susibūrusios Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės susirinkimas 1988 m. birželio 7 d. vyko Valdovų rūmų požemiuose4. Rūmų, kuriuose ilgus šimtmečius Viduramžiais ir ankstyvaisiais Naujaisiais laikais buvo sprendžiamas Lietuvos ir viso šio Europos regiono likimas, išlikusios erdvės ir vėl tapo, tik šįkart jau naujausios, Lietuvos politinės istorijos kūrimo vieta. Prof. V. Merkio ir jo į Pilių tyrimo grupę pakviestų iškilių tyrinėtojų mokslinis autoritetas, inicijuoto projekto nacionalinė svarba bei aktualumas tautinio sąjūdžio idėjoms lėmė, kad Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijos Vilniaus Žemutinėje pilyje tyrimus bei atkūrimo viziją parėmė tiek to meto valstybinės valdžios institucijos ir kai kurie jų vadovai, pavyzdžiui, tuometis Lietuvos komunistų partijos pirmasis sekretorius Algirdas Brazauskas, tiek aktyvūs visuomenininkai, kultūrininkai, tokie kaip Lietuvos kultūros fondo vadovas prof. Česlovas Kudaba. Būsimasis Lietuvos prezidentas A. Brazauskas, dar 1988 m. pradžioje susitikęs su kandidatu į Lietuvos istorijos instituto direktorius prof. V. Merkiu, nuoširdžiai domėjosi būsimais instituto veiklos planais. Būtent iš profesoriaus jis sužinojo apie Vilniaus pilių tyrimų problemas bei rūmų galimo atkūrimo idėjas ir iškart pasiūlė savo paramą inicijuojamam svarbiam nacionaliniam projektui5. Nuo tol tiek prezidentas A. Brazauskas, tiek prof. V. Merkys nuolat domėjosi Valdovų rūmų tyrimais ir atkūrimu, dažnai lankėsi archeologinių kasinėjimų vietoje, rūpinosi technikos ir kitos reikalingos įrangos įsigijimu6, dalyvavo svarstant ir sprendžiant įvairias idėjines bei organizacines problemas. Prof. V. Merkys, kaip minėta, akivaizdžiai suvokdamas išskirtinę tiriamo objekto reikšmę Lietuvos istorijai, dabarčiai ir ateičiai, daug prisidėjo remdamas Pilių tyrimo grupės vadovus, jų iniciatyvas ir sudarydamas sąlygas grupės produktyviai veiklai bei plėtrai. Jam būnant Lietuvos istorijos instituto direktoriumi pasirengta sustiprėjusią Pilių tyrimo grupę reorganizuoti į autonominį Pilių tyrimo centrą „Lietuvos pilys“. Jame pradėjo veikti keli mokslinių tyrimų skyriai ir restauravimo dirbtuvės. Tiesa, reorganizacija, paveikta ir visuotinio siekio judėti prie organizacijų ūkiskai4 Striška G. „Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai. Iš griuvenų atgimstanti istorija“, in: Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, vol. I: MMIX–MMX, comparavit G. Striška, Vilnius, MMXI, p. 26–27.

3. Prof. Vytautas Merkys kalba savo bičiulio ir kolegos prof. Mečislovo Jučo jubiliejaus minėjime 2011 m. birželio 30 d. Valdovų rūmų muziejuje, fotografas Vytautas Abramauskas

tos, įvyko jau 1993 m., kai Lietuvos istorijos instituto direktoriumi tapo kitas iškilus lietuvių istorikas prof. habil. dr. Antanas Tyla. Prof. V. Merkys, kaip pats teigia savo atsiminimuose, kasdien praeidavo pro Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų archeologinių tyrinėjimų vietą, domėjosi nuveiktais darbais, naujais atradimais, patardavo įvairiais klausimais, stabdė kai kurias nerealias iniciatyvas, skaitė politines Lietuvos atgimimo naujienas, nes tyrinėjimų vietos tvora buvo tapusi įvairių laikraštėlių ir pareiškimų klijavimo vieta7. Taigi, prof. V. Merkys buvo tikrasis ir faktinis Pilių tyrimo grupės ir Pilių tyrimo centro „Lietuvos pilys“ krikštatėvis, jis padėjo pagrindus sėkmingiems Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijos tyrimams ir sudarė sąlygas materializuotis istorinės rezidencijos atkūrimo idėjai. Palikęs Lietuvos istorijos instituto direktoriaus postą, pasinėrė į naujus fundamentalius mokslinius tyrimus. Rengė monumentalias monografijas apie vyskupą Motiejų Valančių, XIX a. tautinius santykius Vilniaus vyskupijoje ir kitas studijas, ir toliau gyvai domėjosi Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų tyrimais,

5 Žr. Merkys V. Atminties prošvaistės, p. 302. 6 Ibid.

VOLUMEN

7 Ibid., p. 319.

III

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

427

4. Prof. Vytautas Merkys kalba savo bičiulio ir kolegos prof. Mečislovo Jučo jubiliejaus minėjime 2011 m. birželio 30 d. Valdovų rūmų muziejuje, fotografas Vytautas Abramauskas

siūlomais jų atkūrimo ir panaudojimo projektais. 1999 m. vasario 5 d. profesorius dalyvavo ir kalbėjo Vilniaus paveikslų galerijoje surengtame kultūros vakare – susitikime su dr. K. N. Kitkausku. Tuo metu, nepaisant vis dar gana palankios visuomenės nuomonės, kuri buvo fiksuojama apklausose, buvo paaštrėjusios diskusijos dėl Valdovų rūmų reikalingumo ir prasmės, o iniciatyvos oponentai bandė diskredituoti šį projektą, menkino tyrimų rezultatus, nepagrįstai kritikavo prie rūmų tyrimų ir atkūrimo dirbančius specialistus, teigė, jog nesama jokios vizijos, kaip atkurti rūmai galėtų būti panaudoti visuomenės poreikiams. Šis kultūros vakaras tapo atsaku į projekto priešininkų pramanus. Susirinkęs gausus būrys kultūros ir mokslo atstovų (apie 80 asmenų) pasirašė pareiškimą, kuriame buvo deklaruojama parama Valdovų rūmų tyrimų programai ir atkūrimo idėjai, pritariama istorinio pastato įvaizdžio atkūrimui, bet ne modernaus svetimkūnio, pavyzdžiui, stiklinio gaubto, įterpimui į sostinės Senamiesčio šerdį. Vienas pirmųjų tą vakarą pasirašė prof. V. Merkys. Renginyje buvo pristatytos ir tuomet Lietuvos dailės muziejaus specialistų ką tik parengtos bei Kultūros ministerijai pateiktos Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų pritaikymo gairės8. Jose pirmą kartą kompleksiškai pažvelgta į atkurtų rūmų daugiafunkcio kultūrinio panaudojimo galimybes – tai turėjo išsklaidyti abejones dėl projekto prasmės. 2002 m. pagaliau prasidėjus Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų Vilniaus Žemutinėje pilyje statybos darbams, prof. V. Merkys periodiškai lankėsi statybvietėje, domėjosi projektiniais sprendimais, džiaugėsi istorinių formų pastato atkūrimo koncepcijos pergale ir sielojosi dėl tebesitęsiančio projekto oponentų puldinėjimo, palaikė Lietuvos dailės muziejaus toliau detalizuojamos atkurtų rūmų mu8 Žr. Budrys R. „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų pritaikymo gairės“, in: Lietuvos dailės muziejus. Metraštis, t. 4, sud. O. Mažeikienė, Vilnius, 2001, p. 282–293.

428

ziejinio, edukacinio, kultūrinio, reprezentacinio panaudojimo programos nuostatas, akcentavo svarbią aplinkybę, kad istorinis valstybės centras ir vėl taps daugiafunkciu kultūriniu objektu, atliksiančiu ne tik svarbiausią visuomenės švietimo, bet ir valstybės reprezentavimo funkciją. Profesorius nuolat skambindavo prie Valdovų rūmų atkūrimo dirbantiems specialistams, domėjosi darbų eiga ir kylančiomis problemomis, savo dvasine ramybe ir stiprybe suteikdavo jėgų dažnai bevaisėje diskusijoje su projekto oponentais, kurie neretai pasitelkdavo akivaizdžiai demagoginius argumentus, pavyzdžiui, kad rekonstruodamas Vilniaus katedrą Laurynas Gucevičius planavo pašalinti rūmų griuvėsius, kad atkuriami rūmai užstos Gedimino kalną ir Aukštutinės pilies bokštą arba sumenkins Vilniaus katedrą. Artėjant Lietuvos tūkstantmečio jubiliejui 2009 m., tačiau šiai sukakčiai dėl įvairių priežasčių nesuspėjus užbaigti rūmų atkūrimo darbų bei atverti bent jau dalies jų lankytojams, prof. V. Merkys apsilankė ir apžiūrėjo atkurtas rezidencijos erdves, pradėtas dekoruoti sales, žavėjosi tyrinėtojų, architektų, statybininkų darbu, linkėjo sėkmės muziejininkams rengiant ekspozicijas ir organizuojant būsimos institucijos aktyvią bei įvairią veiklą. Profesorius sveikino Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų įsteigimą, kiek leido sveikata, dalyvaudavo muziejaus organizuojamuose kultūros renginiuose, pradėtuose rengti atkurtų, bet iki galo neįrengtų rūmų menėse9. Jis taip pat parašė biografinį įvadą muziejaus išleistai 9 Pvz., 2010 m. birželio 10 d. kultūros vakare, kuriame buvo pristatyta ilgamečio Valdovų rūmų tyrimų vadovo habil. dr. Vytauto Urbanavičiaus sudaryta knyga, žr. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija Vilniuje; plg. http://v1.valdovurumai.lt/Renginiai/Knygos_Lietuvos_didziuju_kunigaiksciu_rezidencija_Vilniuje_pristatymas.lt.htm [žiūrėta 2013-01-22]; arba 2011 m. birželio 30 d. kultūros vakare, kuriame buvo minimas prof. V. Merkio bičiulio ir kolegos prof. M. Jučo jubiliejus bei pristatoma jubiliato bibliografija ir išleista knyga, skirta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijai; plg. http://v1.valdovurumai.lt/Naujienos/Kulturos_vakaras_LDK_atminties_saugotojas. htm [žiūrėta 2013-01-22].

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

5. Kolegos ir bičiuliai prof. Vytautas Merkys ir prof. Mečislovas Jučas 2011 m. birželio 30 d. Valdovų rūmų muziejuje, fotografas Vytautas Abramauskas

prof. M. Jučo bibliografinei rodyklei10, džiaugėsi kitais muziejaus leidžiamais leidiniais ir rengiamomis parodomis. Sužinojęs apie Valdovų rūmų muziejaus kaupiamą ir viešai per www.libis.lt suvestinį nacionalinį katalogą prieinamą specializuotą mokslinę biblioteką, kurioje dominuoja istorijos, archeologijos, architektūros, dailės istorijos, biografistikos, muziejininkystės ir panašios humanitarinės tematikos knygos, prof. V. Merkys 2012 m. gegužę nusprendė muziejaus bibliotekai padovanoti vieną vertingiausių savo sukauptų knygų kolekcijų – nuo XIX a. antros pusės iki XX a. pradžios leistus Vilniaus archeografijos komisijos senųjų aktų rinkinius, Vilniaus senųjų aktų archyvo dokumentų aprašus, Vilniaus viešosios bibliotekos Rankraščių skyriaus sąvadus ir kitas svarbias Lietuvos istorijos dokumentų publikacijas11. Šių eilučių autoriui teko neakivaizdžiai pažinti prof. V. Merkį dar vidurinėje mokykloje, nes nemažai Lietuvos istorijos vadovėlių priklausė profesoriaus ir jo kolegų plunksnai. Prof. V. Merkys atrodė lyg gyva Lietuvos istorijos legenda, lietuvių istoriografijos patriarchas, klasikas, kaip Adolfas Šapoka, Konstantinas Avižonis, Ignas Jonynas, Bronius Dundulis ar Mečislovas Jučas. Namų bibliotekoje buvo ir prof. V. Merkio dar 1967 m. išleista studija, skirta Dalevskių šeimai. Studijų Vilniaus universiteto Istorijos fakultete metais prof. V. Merkį tekdavo matyti viešuose renginiuose, klausytis jo pranešimų ir paskaitų. Garbė asmeniškai susipažinti su profesoriumi teko 1993 m. atėjus dirbti į Lietuvos istorijos instituto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos skyrių. Visada žavėjo prof. V. Merkio pagarbus požiūris į tautos ir valstybės praeitį, iš-

skirtinis darbštumas, platus mokslinis akiratis, pirminių istorijos šaltinių reikšmės akcentavimas, metodinis nuoseklumas, studijų struktūriškumas, ypatingas minčių dėstymo sklandumas, turtinga kalba ir taiklios formuluotės, bet visų pirma – žmogiškas nuoširdumas, spinduliuojama dvasinė ramybė, dėmesys jaunesnio kolegos akivaizdžiai netobuliems darbams, subtilūs ir neįkainojami patarimai bei padrąsinimai. Itin vertingas ir reikšmingas buvo bendravimas su profesoriumi rengiant disertaciją, nes nuo 1996 m. jis buvo doktorantūros studijų komiteto narys. Su juo visada norėjosi pasidalyti idėjomis, jas pasitikrinti, pasitarti. Atmintyje prof. V. Merkys visada išliks tyliai sėdintis Lietuvos istorijos instituto kabinete prie knygomis ir rankraščiais nukrauto stalo ir ramiai, kantriai, sistemingai dirbantis prie kelių šimtų puslapių dar vienos kapitalinės knygos mašinraščio, iki tobulumo gludinantis teksto turinį ir kalbą. Prof. V. Merkys su visais, su kuriais jį tik suvesdavo likimas, dosniai dalijosi ne tik savo žiniomis, patirtimi, išmintimi, bet ir taurios širdies gerumu. Dalį širdies atiduodavo viskam, ko tik imdavosi. Taip pat ir Valdovų rūmų tyrimams bei atkūrimui. Todėl atkurti rūmai yra paminklas ir prof. V. Merkio atminimui, jo atsidavimui tautos istorinės atminties stiprinimui ir valstybės praeities pažinimui bei aktualinimui, tvirtam apsisprendimui dėl svarbaus istorinio valstybingumo simbolio, paveldo paminklo, Lietuvos tūkstantmečio programos kultūros projekto, įgyvendinto Lietuvos ir jos sostinės Vilniaus širdyje – senųjų pilių teritorijoje. Parengė dr. Vydas Dolinskas

10 Žr. Merkys V. „Mečislovo Jučo bibliografija – mokslinės biografijos kronika“, in: Mečislovas Jučas. Bibliografija 1955–2011 m., sud. E. Matonienė, I. Valikonytė, B. Verbiejūtė, Vilnius, 2011, p. 3–9. 11 Prof. V. Merkys 2012 m. gegužės 8 d. aktu Valdovų rūmų muziejaus bibliotekai perdavė daugiau nei 50 tomų vertingų istorijos šaltinių publikacijų, žr. http://www.valdovurumai.lt/lankytojams/biblioteka.

VOLUMEN

III

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

429

STANISLOVAS KUZMA (1947 05 07–2012 08 14) Skulptorius Stanislovas Kuzma buvo ne tik vienas talentingiausių XX ir XXI a. sandūros lietuvių menininkų, bet ir aktyvus Valdovų rūmų atkūrimo projekto rėmėjas bei propaguotojas, Valdovų rūmų paramos fondo steigėjas ir jo veiklos skatintojas. Jis buvo ir nuoširdus Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų bičiulis, kūrė muziejaus erdvių puošybos svarbiais meniniais akcentais, turinčiais istorinę reikšmę, planus. S. Kuzmos dvasinė ramybė ir kolegiškas padrąsinimas buvo labai svarbūs sunkiais Valdovų rūmų atkūrimo momentais.

430

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

1. Stanislovas Kuzma kultūros vakare 2012 m. vasario 1 d. Taikomosios dailės muziejuje, fotografas Vytautas Abramauskas 2. Stanislovas Kuzma kultūros vakare 2012 m. vasario 1 d. Taikomosios dailės muziejuje, fotografas Vytautas Abramauskas

SAVO TALENTU IR AUTORITETU LABAI PRISIDĖJĘS PRIE VALDOVŲ RŪMŲ ATKŪRIMO 2012 m. rugpjūčio 14 d. Vilniuje, palaužtas ilgametės negalios, savo paties nuolatos gražintą pasaulį paliko vienas garsiausių ir talentingiausių XX a. pabaigos – XXI a. pradžios lietuvių skulptorių, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Stanislovas Kuzma. Menininkas gimė 1947 m. gegužės 7 d. Panevėžyje. 1973 m. baigė studijas to meto Lietuvos dailės institute (dab. Vilniaus dailės akademija). 1973–1976 m. šioje aukštojoje mokykloje dėstė piešimą, 2000–2001 m. – skulptūrą. Savo kūrybos parodas profesionalus, talentingas, universalus ir be galo darbštus menininkas S. Kuzma rengė ir jose dalyvavo nuo 1974 metų. Jo kūriniai eksponuoti ne tik Lietuvoje, bet ir Austrijoje, Vokietijoje, Rusijoje. 1976–1982 m. skulptorius, dėl kūrybinės rezistencijos ujamas sovietinės valdžios, persikėlė gyventi ir kurti į Juknaičių gyvenvietę. Ten sukūrė nemažai dekoratyvinių skulptūrų parkui ir pastatų interjerams. Daug jo kūrinių papuošė Lietuvos miestų viešąsias erdves: Lietuvos nacionalinį dramos teatrą Vilniuje, Saulės Laikrodžio aikštę Šiauliuose. S. Kuzma sukūrė Pietą 1991 m. sausio 13 d. aukų memorialui Vilniaus Antakalnio kapinėse (1995), atkūrė Vilniaus katedros portiko frontono šv. Elenos, Stanislovo ir Kazimiero statulas (1997), o savo gimtąjį Panevėžį papuošė Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Aleksandrui skirta skulptūra (2003). S. Kuzmos darbų galima rasti daugelyje Lietuvos reprezentacinių viešųjų erdvių ir bažnyčių. Jis kūrė ir memorialinius, antkapinius paminklus, jiems būdingas idėjos adekvatumas ir formos preciziškumas, taip pat įvairias mažo formato skulptūrėles – prizus. S. Kuzmos kūrinių turi įsigijęs Lietuvos dailės muziejus, Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, Tretjakovo galerija Maskvoje (Rusija), Olimpinis muziejus Lozanoje (Šveicarija) ir kitos užsienio kultūros paveldo institucijos bei privatūs kolekcininkai. Olimpijos mieste (Graikijoje) stovi S. Kuzmos sukurta skulptūra „Krepšininkas“ (1996).

VOLUMEN

III

3. Stanislovas Kuzma pristato albumą „Stanislovas Kuzma“ kultūros vakare 2012 m. vasario 1 d. Taikomosios dailės muziejuje, fotografas Vytautas Abramauskas

S. Kuzmos kūrybai pakluso tiek realistinė, tiek abstrakti forma. Jo kūriniams būdingi ir lietuvių liaudies meno bruožai, stilizuotos formos, ištęstų proporcijų siluetai, poliruoti paviršiai. Menininkas skulptūras kūrė iš akmens, medžio, metalo, dažnai derino įvairias medžiagas, akcentavo jų skirtingas spalvas ir faktūras. Kūrybai naudojo originalias technikas: kalybą, lipdymą, metalo virinimą, liejybą, kelias technikas derino viename kūrinyje. Dėl savo kūrybos universalumo, emocionalumo ir plastikos estetikos akcentavimo S. Kuzma lygintas su Renesanso epochos menininkais. Už nuopelnus Lietuvos meninei kultūrai ir subtilią kūrybą skulptoriui 1982 m. skirta valstybinė premija, 1996 m. – Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija, o 1997-aisiais menininkas pagerbtas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu. S. Kuzmai tiek gyvenime, tiek kūryboje svarbus santykis su praeitimi, istorine tradicija ir atmintimi. Todėl istoriniai motyvai bei akcentai jo kūrybiniame kelyje buvo gana dažni ir įtaigūs. Suvokda-

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

431

4. Stanislovas Kuzma pristato albumą „Stanislovas Kuzma“ kultūros vakare 2012 m. vasario 1 d. Taikomosios dailės muziejuje, fotografas Vytautas Abramauskas

5. Stanislovas Kuzma tarp kultūros vakaro dalyvių 2012 m. vasario 1 d. Taikomosios dailės muziejuje, fotografas Vytautas Abramauskas

mas istorijos ir paveldo reikšmę visuomenės ugdymui, tautos švietimui ir lavinimui, pilietiškumo ir patriotizmo stiprinimui, nacionalinio pasididžiavimo puoselėjimui, S. Kuzma, kaip vienas iškiliausių savo laikotarpio menininkų ir kultūrininkų, nuo pat pradžių aktyviai rėmė Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų atkūrimą. 2000 m. jis su kitais iškiliais Lietuvos bei išeivijos visuomenės, mokslo, kultūros atstovais tapo vienu iš Valdovų rūmų paramos fondo steigėjų, 2001–2002 m. buvo ir šio fondo valdybos narys. Daug prisidėjo prie Valdovų rūmų atkūrimo idėjos sklaidos, sukūrė skulptūrėlę „Pilies karys“, jomis Valdovų rūmų paramos fondas apdovanojo dosniausius Valdovų rūmų atkūrimo rėmėjus. Tai sumažinta 1973 m. sukurtos skulptūros „Vartų sargybinis“, puošiančios Trakų ir Pylimo gatvių kampe stovintį namą Vilniuje, versija.

432

S. Kuzma rėmė Lietuvos dailės muziejuje rengtą atkuriamų Valdovų rūmų panaudojimo muziejinėms, kultūrinėms, edukacinėms ir reprezentacinėms reikmėms viziją. Įkūrus Nacionalinį muziejų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmus, bendradarbiaudamas su archeologu habil. dr. Vytautu Urbanavičiumi sukūrė Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto antrosios žmonos Barboros Radvilaitės biustą – jis buvo pagrįstas ne tik valdovės kaukolės, bet ir istorinės ikonografijos studijomis. 2010 m. kūrinys buvo baigtas ir jį įsigijo Valdovų rūmų muziejus. S. Kuzma buvo pasiruošęs dar vieną identišką graikiško baltojo marmuro luitą, nes planavo Valdovų rūmams sukurti dar vieną – Žygimanto Augusto – biustą, kuris būtų buvęs porinis su Barboros Radvilaitės skulptūra, tačiau paūmėjusi liga ir mirtis šio plano įgyvendinti neleido. Skulptorius teigė, kad šių dviejų Lietuvos valdovų, kurie tapo romantinės meilės istorijos herojais, plastiniai atvaizdai gali būti kuriami tik iš itin tauraus graikiško baltojo marmuro. Tam, S. Kuzmos nuomone, nebūtų tikęs netgi itališkas baltasis Kararos marmuras. Vienas paskutinių S. Kuzmos kūrinių – Lietuvos didžiosios kunigaikštienės ir Lenkijos karalienės Barboros Radvilaitės biustas – spindi atkurtų Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų Renesansinėje audiencijų menėje, arba Žemutinėje renesansinėje salėje. Ji atkurta kaip Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės laikų sosto salė. Nuo menės sienų į lankytojus iš portretų taip pat žvelgia Žygimantas Augustas, jo tėvai Žygimantas Senasis ir Bona Sforca, kuri nemėgo Barboros Radvilaitės, Žygimanto Augusto sesuo Ona. Taip šioje salėje susirinko visa Barboros Radvilaitės amžininkų – paskutinių Gediminaičių-Jogailaičių dinastijos atstovų – galerija. Jos vienas gražiausių akcentų – S. Kuzmos sukurtas Barboros Radvilaitės skulptūrinis atvaizdas. 2011 m. vasarį, kai dėl politinių ir teisinių aplinkybių komplikavosi Valdovų rūmų atkūrimas ir ilgam sustojo statybos darbai, S. Kuzma buvo vienas tų Lietuvos meno, kultūros ir mokslo atstovų, kuris aktyviai prisidėjo prie pareiškimo Lietuvos Respublikos prezidentei, Seimo pirmininkei, ministrui pirmininkui ir

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

6. Stanislovo Kuzmos sukurta skulptūrėlė „Pilies karys“, kuria Valdovų rūmų paramos fondo buvo apdovanojami dosniausi Valdovų rūmų atkūrimo rėmėjai, fotografas Vytautas Abramauskas

7. Stanislovo Kuzmos 2010 m. sukurta skulptūra „Barbora Radvilaitė“, eksponuojama Valdovų rūmų muziejuje, fotografas Vytautas Abramauskas

kultūros ministrui inicijavimo. Peticiją tuomet pasirašė bemaž 800 iškilių Lietuvos visuomenės atstovų – jie pritarė, kad reikia nedelsiant įgyvendinti nacionalinį projektą – atkurti Valdovų rūmus. Tarp daugiau nei 50 nacionalinių ir valstybinių premijų laureatų parašų buvo ir S. Kuzmos parašas. 2012 m. vasario 1 d. Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai su Raimondo Paknio leidykla ir Lietuvos dailės muziejumi Taikomosios dailės muziejaus erdvėse surengė įspūdingos knygos – albumo „Stanislovas Kuzma“ – pristatymą kultūros visuomenei. Kultūros vakaro dalyviai, S. Kuzmos talento ir kūrybos gerbėjai vos tilpo į erdvią antro aukšto renginių salę. Gretimoje Taikomosios dailės muziejaus, kuriame jau nuo 2004 m. buvo rengiamos visos su Valdovų rūmais susijusios parodos, salėje tuo metu dar buvo eksponuojamas ir S. Kuzmos sukurtas Barboros Radvilaitės biustas. O kultūros va-

kare, kuriame, ištrūkęs iš ligoninės, dalyvavo ir pats menininkas, pristatyta solidi knyga liudija jo išskirtinį talentą, kūrybinį polėkį ir begalinį darbštumą. Visa tai buvo galima pamatyti bei pajusti ir 2013 m. Nacionalinėje dailės galerijoje surengtoje S. Kuzmos retrospektyvinėje parodoje „Skulptūra + 5 425 dienos“. Valdovų rūmų atkūrimo šalininkų, Valdovų rūmų paramos fondo atstovų, Valdovų rūmų muziejaus bendruomenės narių atmintyje S. Kuzma išliks ne tik kaip talentingas bei universalus menininkas ir aktyvus pilietis, reikšmingai prisidėjęs prie Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų Vilniaus Žemutinėje pilyje atkūrimo, bet ir kaip nuoširdus bičiulis, mielas žmogus, kurio dvasinė ramybė, įtaigus padrąsinimas, subtilus humoras teikė jėgų ir ištvermės Valdovų rūmų atkūrimo projekte dalyvaujantiems žmonėms.

VOLUMEN

III

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

Parengė dr. Vydas Dolinskas

433

ROMUALDAS RACEVIČIUS (1944 01 29–2012 12 25) 2012 m. amžino poilsio atgulė architektas Romualdas Racevičius. Nuo 1995 m. jis dirbo Pilių tyrimų centro „Lietuvos pilys“ Architektūrinių tyrimų grupėje, vėliau kurį laiką buvo jos vedėjas. Aktyviai dalyvavo rengiant Valdovų rūmų atkūrimo projektą. Iš šių darbų pasitraukė tik pakirstas ligos, bet ir sirgdamas užeidavo susitikti su buvusiais bendradarbiais, domėjosi rūmų statybos eiga. R. Racevičius dar spėjo pamatyti atkurtus rūmus, kiek leido sveikata, lankydavosi įvairiuose renginiuose.

434

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

METAI, ATIDUOTI ŽEMUTINĖS PILIES TYRIMAMS IR VALDOVŲ RŪMŲ ATKŪRIMUI 2014 m. sausio 29 d. architektas Romualdas Racevičius būtų šventęs savo septyniasdešimtmetį. Deja, šio gražaus jubiliejaus nebuvo lemta sulaukti – 2012 m. gruodį architektas iškeliavo anapilin. R. Racevičius gimė 1944 m. sausio 29 d. Kaune. 1961–1963 m. mokėsi Kauno politechnikume, 1963 m. įstojo į Kauno politechnikos institutą (dab. Kauno technologijos universitetas), 1967 m. baigė šio instituto architektūros studijas. Kaip ir daugelis jaunų specialistų, sovietmečiu baigusių aukštąjį mokslą, negalėjo dirbti pagal įgytą specialybę – 1968–1970 m. teko atitarnauti sovietinėje armijoje. Grįžęs, 1971–1975 m., dirbo architektu Miestų statybos projektavimo institute Vilniuje, vėliau – vyresniuoju architektu. Čia dirbdamas parengė Apželdinimo tresto su gėlių parduotuve administracinio pastato Vilniuje, Šilo g. 13, bei šios parduotuvės interjero projektus, su architektu Alfredu Brusoku suprojektavo Lietuvos mokslų akademijos Zoologijos ir parazitologijos instituto korpusą ir jo konferencijų salės interjerą. 1976–1992 m. dirbo Paminklų restauravimo ir projektavimo institute vyresniuoju architektu ir grupės vadovu. 1995 m. atėjo dirbti į Pilių tyrimų centrą „Lietuvos pilys“, į Architektūrinių tyrimų grupę, vadovaujamą dr. Kazio Napaleono Kitkausko. Atėjo turėdamas nemažai patirties architektūros paminklų tyrimo ir rekonstravimo srityje. Dirbdamas Paminklų restauravimo ir projektavimo institute parengė Vytauto Didžiojo paminklo Jurbarke restauravimo ir jo teritorijos tvarkymo projektą, Jurbarko parko vartų atstatymo projektą, Vilniaus dominikonų vienuolyno korpuso (Dominikonų g. 6) restauravimo ir pritaikymo projektą, knygyno interjero projektą, buvo dominikonų vienuolyno ir Švč. Trejybės bažnyčios bei bazilijonų vienuolyno Vilniuje architektūrinių tyrimų bendraautoris. Pilių tyrimų centre „Lietuvos pilys“ keliolika metų darbavosi Vilniaus Žemutinės pilies architektūrinių tyrimų srityje. Dr. K. N. Kitkauskui išėjus į pensiją, buvo paskirtas šios grupės vedėju. Architektūrinių tyrimų grupė ne tik atliko tyrimo darbus, bet ir parengė pradinį Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų rekonstrukcijos projek-

VOLUMEN

III

tą. R. Racevičius labai aktyviai įsitraukė į šį darbą, suprojektavo sudėtingą rūmų rytinį korpusą, turėjo savo rūmų atstatymo viziją, su grupės architektu Vytautu Abramausku parengė įdomų rūmų atstatymo ir autentiškų pamatų išsaugojimo projektą. Vėliau buvo suburta Projektavimo ir restauravimo instituto, rengiančio Valdovų rūmų atkūrimo projektą, autorių grupė, jis nuolat konsultavo šios grupės narius, dalyvavo ne viename pasitarime ar posėdyje, kur buvo sprendžiami įvairūs rūmų atkūrimo klausimai, vyko į kelias tiriamąsias ekspedicijas į Vidurio Europos šalis bei Italiją. R. Racevičius buvo atsakingas ir kruopštus darbuotojas, turėjo gerą ranką – jo brėžiniai labai geri, juos galima aiškiai perskaityti. Visada gilinosi į savo darbą. Kai Vilniaus Žemutinės pilies tyrimai vyko beveik lygiagrečiai su projektavimo ir statybos darbais, neretai archeologinėse perkasose tekdavo sparčiai suktis, kad tik būtų spėta užfiksuoti visas vertybes. R. Racevičius niekada nemėgo skubėti, dirbdamas perkasoje iškeldavo daug klausimų, jam rūpėdavo atsakymus rasti žvelgiant į čia pat atkastas autentiškas mūrų ar medines liekanas, o ne vėliau palinkus prie brėžinių ar nuotraukų. R. Racevičius buvo apsiskaitęs, plataus akiračio žmogus. Su juo galėjai kalbėtis apie viską – nuo rimtų politinių temų iki daržovių salotų receptų. Per pietų pertrauką ar trumpas kavos pertraukėles dažnai visa mūsų architektų grupelė susėsdavo prie vieno stalo. Neretai pokalbio temą pasiūlydavo Romualdas, jam rūpėjo daug kas: ir politinė ar ekonominė Lietuvos bei pasaulio ateitis, gamtos išsaugojimas, ir paprasčiausi kasdieniai dalykai – kaip skiepyti medelį, bendrauti su vaikaičiais, prižiūrėti šunį, kokius blynus Užgavėnėms kepti. Turėjo puikų humoro jausmą, reta mūsų darbo diena praeidavo be jo juokų ir smagių pokštų. Praradome puikų specialistą ir įdomų žmogų, bet jis liko bendradarbių atmintyje. Dažnai jį prisimename ir pasigendame tų kartu praleistų dienų perkasose, smagių akimirkų per kavos pertraukėles.

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

Parengė Rasa Abramauskienė

435

VLADIMIRAS KASATKINAS (1924 12 28–2013 07 07) Dailininkas Vladimiras Kasatkinas gimė Rusijoje, tačiau didesnę gyvenimo dalį praleido Lietuvoje. Buvo įsikūręs Kaune, čia kūrė, įsiliejo į kultūrinį gyvenimą. Nuo XX a. 6 deš. dalyvavo įvairiose parodose Lietuvoje ir užsienyje. Suvokdamas, kaip nelengva kurti naują Valdovų rūmų muziejų, matydamas kitų žmonių triūsą, dailininkas nutarė muziejui padovanoti du savo paveikslus. 2010 m. V. Kasatkinas Nacionaliniam muziejui Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmams padovanojo monumentalų tapybos darbą „Žalgirio pergalė“ (1981–1983) ir istorinės tematikos paveikslą „Senovinė lietuvių pilis“ (1987). Abu darbai praturtino muziejaus Kultūros, meno ir istorijos fondą, paveikslas „Žalgirio pergalė“ buvo eksponuojamas tarptautinėje parodoje „Kaip tai atsitiko Didžiajame mūšyje... Žalgirio atodangos“.

436

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

IŠTIKIMAS KOVOTOJAS Dailininkas Vladimiras Kasatkinas gimė 1924 m. gruodžio 28 d. Lobcovo kaime, Ivanovo srityje, Rusijoje. Kaip dauguma savo kartos žmonių, jaunystėje susidūrė su karo žiaurumais. Vos baigęs mokyklą, būdamas 17 metų, įstojo į kariuomenę ir jau 1943 m. dalyvavo pirmajame mūšyje prie Kursko. 1943 m. tapo šaulių kuopos vadu, buvo du kartus sužeistas. 1944 m. kariavo Lietuvoje, buvo sužeistas trečią kartą ir neteko regėjimo. Jam buvo atliktos kelios operacijos ir 1945 m. V. Kasatkinas iš dalies atgavo regėjimą. Po Antrojo pasaulinio karo liko Lietuvoje, Kaune. Pomėgis tapyti pasireiškė jau vaikystėje. Tačiau pirmuosius tapybos darbus pradėjo kurti tik XX a. 6 deš. pradžioje. Įtaką tapybai darė ir pažintis su Lietuvos operos ir baleto teatru Kaune, kuriame dirbo 1947–1948 m. dailininku-dekoratoriumi. Pirmieji tapybos darbai daugiausia buvo portretai, paveikslai, sukurti karo tematika, rečiau peizažai. 1947–1950 m. mokėsi Odesos meno mokykloje. Nuo 1954 m. dalyvavo įvairiose parodose, 1975 ir 1977 m. V. Kasatkino darbai eksponuoti Maskvoje, 1979 m. surengta personalinė paroda Karlovy Varuose (Čekija). 1967 m. V. Kasatkinas buvo kviečiamas į Odesą eiti miesto dailininko pareigų. Pradirbęs vos dvejus metus, 1968-aisiais, grįžo į Kauną. 7 deš. prasidėjo naujas dailininko kūrybos etapas. V. Kasatkinui ypač artimas portreto žanras. Būdamas labai komunikabilus ir pastabus, jis puikiai perprasdavo portretuojamo žmogaus asmenybę. Nors portretai gana santūrūs, dažnai išsiskiria vienos dominuojančios spalvos fonu, neryškiomis spalvomis, taip tarsi norima sukoncentruoti dėmesį į asmenybę – V. Kasatkinas tai puikiai mokėjo. Jis sugebėdavo portrete atskleisti charakterį, tam žmogui būdingą žvilgsnį ir nuotaiką. Nuo 1977 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Aktyviai kūrė, nutapė daug žymių savo kartos žmonių portretų. Dažnai tapė savo šeimos narius, garsius dailininkus. Atskirą ciklą sudaro XX a. 9 deš. pradžioje dailininko tapyti įvairių tautybių neįvardytų žmonių portretai, vadinami tiesiog „Mergina iš Kaukazo“ (1982), „Ukrainietė“ (1983), „Afganas“ (1983) ir kt. Pats dailininkas labai didžiavosi nutapytu monsinjoro Vincento Sladkevičiaus portretu. Išskirtinę kūrybinio palikimo dalį sudaro peizažai ir miestų vaizdai. Įkvėpimo šaltiniu dažnai tapdavo Kauno, Vilniaus, Tali-

VOLUMEN

III

no, Lvovo senamiesčiai, Rusijos miesteliai su spindinčiais cerkvių kupolais, didinga Venecijos, Milano, Florencijos, Prahos architektūra. Ryškiais ir stambiais potėpiais visada norėjo pabrėžti vyraujančią nuotaiką, ekspresiją. V. Kasatkinas yra sukūręs paveikslų istorine tematika. Vienas įdomesnių šio žanro darbų –„Žalgirio pergalė“ (1981–1983). Tapydamas paveikslą dailininkas domėjosi istoriniu kontekstu – skaitė istorijos šaltinius ir literatūrą įvairiomis kalbomis. Pasak jo, šio paveikslo idėja gimė pažiūrėjus lenkų kino režisierių sukurtą istorinį filmą „Kryžiuočiai“, kuriame nuopelnai dėl Žalgirio mūšio pergalės buvo priskirti Lietuvos didžiajam kunigaikščiui ir Lenkijos karaliui Jogailai. Tad tapydamas paveikslą V. Kasatkinas norėjo išskirti Vytauto Didžiojo asmenybę, parodyti jį kaip svarbiausią kovotoją Žalgirio mūšyje. Tačiau laikas, kai paveikslas buvo nutapytas, nebuvo palankus. Dėl paveikslo „Žalgirio pergalė“ V. Kasatkinas buvo kritikuojamas. Pavyzdžiui, rengiant dailininko darbų albumą buvo reikalaujama pakoreguoti vėliavoje per drąsiai pavaizduotą Vytį, pašalinti Vytauto Didžiojo karūną. Vėliau šios detalės buvo atkurtos. 1985 m., rengiant personalinę V. Kasatkino darbų parodą, vertinimo komisija pareikalavo pašalinti iš parodos Žalgirio tematikos paveikslą, antraip ketino neleisti rengti parodos. Tą kartą dailininką užstojo ir jam apsiginti padėjo skulptorius prof. Konstantinas Bogdanas. 2010 m. V. Kasatkinas pats kreipėsi į Valdovų rūmų muziejų, po kurio laiko buvo nuvykta į dailininko dirbtuves Kauno senamiestyje, ten jis ir padovanojo muziejui šį paveikslą. Kartu muziejui buvo padovanotas tapybos darbas „Senovinė lietuvių pilis“. Paveiksle vaizduojama ne konkreti, bet tipinė senovės lietuvių pilis, kurią supa vanduo, medinė pilis vaizduojama netaisyklingo keturkampio plano, kaip uždaras gynybinis ir gyvenamasis kompleksas. 2013 m. liepos 7 d. eidamas 89 metus V. Kasatkinas mirė Kaune. Vykdant velionio valią būti palaidotam greta dukters, dailininkas palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse. V. Kasatkino darbų turi ir Lietuvos dailės muziejus, Valstybinė Tretjakovo galerija Maskvoje, Gavrilov Posado kraštotyros muziejus Rusijoje, privatūs asmenys.

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

Parengė Dalius Avižinis

437

VALDOVŲ RŪMŲ MUZIEJAUS RĖMĖJAI 2012–2013 M. Valdovų rūmų muziejus nuoširdžiai dėkoja visiems rėmėjams, partneriams ir bičiuliams už buvimą kartu 2012–2013 metais.

NUOLATINIAI VALDOVŲ RŪMŲ MUZIEJAUS RĖMĖJAI

438

SVARBIAUSI VALDOVŲ RŪMŲ MUZIEJAUS PROJEKTŲ PARTNERIAI Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus Baltarusijos Respublikos ambasada Lietuvos Respublikoje Bažnytinio paveldo muziejus Choras „Bel Canto“ Dresdeno valstybiniai meno rinkiniai – Dresdeno rezidencinė pilis (Vokietija) Ispanijos Karalystės ambasada Lietuvoje Italijos Respublikos ambasada Lietuvoje Italų kultūros institutas Vilniuje Kauno arkivyskupijos muziejus Krokuvos Vavelio karališkoji pilis – Valstybiniai meno rinkiniai (Lenkija) Lenkijos institutas Vilniuje Lenkijos Respublikos ambasada Vilniuje Lietuvos bajorų karališkoji sąjunga Lietuvos dailės muziejus Lietuvos generalinis konsulatas Kaliningrade (Rusija) Lietuvos generalinis konsulatas Sankt Peterburge (Rusija) Lietuvos istorijos institutas Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka Lietuvos muzikos ir teatro akademija Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras Lietuvos Respublikos ambasada Estijoje Lietuvos Respublikos finansų ministerija Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija Lietuvos Stepono Batoro vengrų kultūros draugija Lietuvos valstybės istorijos archyvas Lvovo istorijos muziejus (Ukraina) Lvovo nacionalinė Boriso Voznickio dailės galerija (Ukraina) Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“ UAB Projektavimo ir restauravimo institutas Sauliaus Karoso labdaros ir paramos fondas Senosios muzikos ir šokio ansamblis „Banchetto musicale“ Švedijos ambasada Lietuvoje Trakų istorijos muziejus Ukrainos ambasada Lietuvoje

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

Vakarų Europos šalių Vengrų draugijų sąjunga Varšuvos karališkoji pilis – Muziejus (Lenkija) Vengrijos Respublikos ambasada Lietuvoje TŪB „Vilniaus papėdė“ VĮ Vilniaus pilių direkcija Vilniaus universitetas Vilniaus universiteto biblioteka Vilniaus universiteto muziejus Vytauto Didžiojo karo muziejus Vytauto Juozapaičio edukacinis kultūros ir meno centras Vokietijos ambasada Lietuvoje Voluinės kraštotyros muziejus Lucke (Ukraina) Žemaičių muziejus „Alka“

DIDELIŲ TARPTAUTINIŲ SU PARODOMIS SUSIJUSIŲ PROJEKTŲ RĖMĖJAI UAB „Art to Art“ UAB „Audėjas“ UAB „Berlin Chemie“ AB DNB AB „Ida Basar“ Klaipėdos jūrų krovinių kompanija „Bega“ Kultūros paveldo departamentas prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Kultūros rėmimo fondas UAB „Lietuviškas midus“ AB „Lietuvos dujos“ Lietuvos kultūros taryba Lietuvos mokslo taryba AB „ORLEN Lietuva“ AB Panevėžio statybos trestas UAB „Piano.lt“ AB „Taurakalnis“

VALDOVŲ RŪMŲ MUZIEJAUS BIBLIOTEKĄ PAPILDĖ KNYGOS IŠ PRIVAČIŲ KOLEKCIJŲ Prof. Stasio Abramausko (perdavė jo šeima) Gedimino Gendrėno Prof. Mečislovo Jučo – jis perdavė savo ir prof. Adolfo Šapokos knygų (su pastarojo giminaičių Linos, Vito ir Vitolio Šipelių bei Gintauto ir Mindaugo Šapokų sutikimu)

VALDOVŲ RŪMŲ MUZIEJUI EKSPONATŲ DOVANOJO Dr. Juozapas Blažiūnas Prof. Jonas Vytautas Bruveris Romualdas Budrys Dr. Vydas Dolinskas Kan. dr. Algimantas Vincas Kajackas Šv. Kazimiero ordinas Dr. Ramūnas Kondratas Henrita ir Vaclovas Kontrauskai Edmundas Kulikauskas Lietuvos bankas Rolandas Mazurkevičius VšĮ „Mūsų vėliavos“ Danutė ir Antanas Paulauskai Aurelijus Stragys Prof. Arūnas Sverdiolas Algimantas Urbonas Valdovų rūmų paramos fondas Prof. Kęstutis Paulius Žygas

VALDOVŲ RŪMŲ MUZIEJUI EKSPONATŲ DEPONAVO Edmundas Armoška Edmondas Kelmickas Lietuvos dailės muziejus Lietuvos nacionalinis muziejus Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“ Varšuvos karališkoji pilis – Muziejus (Lenkija)

VALDOVŲ RŪMŲ ATKŪRIMĄ IR INTERJERŲ DEKORAVIMĄ PARĖMĖ UAB „Audėjas“ Lietuvos bajorų karališkoji sąjunga Virginija ir Kazimieras Mizgiriai Tauragės rajono savivaldybės administracija Valdovų rūmų paramos fondas Valdovų rūmų paramos komitetas JAV

A. a. prof. habil. dr. Vytauto Merkio Prof. Kęstučio Pauliaus Žygo

VOLUMEN

III

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

439

VALDOVŲ RŪMŲ MUZIEJAUS LEIDYBOS PROJEKTŲ PARTNERIAI IR RĖMĖJAI Stefa Alšėnaitė-Urban (JAV) Bažnytinio paveldo muziejus Kultūros rėmimo fondas Lietuvos dailės muziejus Lietuvos istorijos institutas Lietuvos kultūros taryba Lietuvos Respublikos kultūros ministerija Eimuntas Nekrošius Pjeve d’Alpago miesto savivaldybė (Italija) Vida ir Egidijus Radveniai (JAV) Vaidotas A. Vaičaitis Valdovų rūmų paramos komitetas JAV Vilniaus dailės akademija

2013 M. VALDOVŲ RŪMŲ MUZIEJAUS DIDAKTINĖMS EKSPOZICIJOMS ILIUSTRACIJŲ SKOLINO Lietuvos dailės muziejus Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka Lietuvos valstybės istorijos archyvas UAB „Metalo forma“ Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“ Vilniaus universiteto biblioteka Vilniaus universiteto muziejus ir dar apie 90 institucijų (muziejų, bibliotekų, archyvų ir kt.) iš 15 pasaulio šalių

VALDOVŲ RŪMŲ MUZIEJAUS IR JO PROJEKTŲ INFORMACINIAI RĖMĖJAI Dienraštis „Lietuvos rytas“ Dienraštis „Lietuvos žinios“ Dienraštis „Vilniaus diena“ Kultūros savaitraštis „Literatūra ir menas“ VšĮ Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija „Lietuvos ryto“ televizija Naujienų portalas lrytas.lt Žurnalas „Valstybė“ Žurnalas „Veidas“

2013 M. VALDOVŲ RŪMŲ MUZIEJUI NUOLATINĖMS EKSPOZICIJOMS RENGTI IR PARODOMS ORGANIZUOTI EKSPONATŲ SKOLINO

VALDOVŲ RŪMŲ MUZIEJŲ IR JO PROJEKTUS TAIP PAT FINANSIŠKAI PARĖMĖ Virginijus Adutavičius Irena ir Rimgaudas Balaišiai Dalia ir Gintaras Gruodžiai UAB „JCDecaux Lietuva“ Roma ir Vidmantas Kudarauskai UAB „Moore Stephens Vilnius“ Danguolė Pranckėnienė IĮ „Rinno“ viešbutis Inga ir Andrius Rudzikai Milda Skučaitė-Napjus Vilniaus klubas Reda ir Alvydas Žaboliai Asmenys, paaukoję 2 proc. gyventojų pajamų mokesčio

Edmundas Armoška Vilius Kavaliauskas Edmondas Kelmickas Krokuvos Vavelio karališkoji pilis – Valstybiniai meno rinkiniai (Lenkija) Lietuvos dailės muziejus Lietuvos nacionalinis muziejus Lietuvos prabavimo rūmai Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija Valstybinis Ermitažas (Rusija) Varšuvos karališkoji pilis – Muziejus (Lenkija)

440

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

2012–2013 M. VALDOVŲ RŪMŲ MUZIEJUJE VEIKUSIŲ TARYBŲ IR KOMISIJŲ NARIAI NACIONALINIO MUZIEJAUS LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS VALDOVŲ RŪMŲ TARYBOS NARIAI Vydas Dolinskas, direktorius – Tarybos pirmininkas Regina Ašipauskienė, vyriausioji buhalterė Dalius Avižinis, Rinkinių apskaitos ir saugojimo skyriaus vedėjas Romualdas Budrys – Lietuvos muziejų asociacijos deleguotas Tarybos narys Gediminas Gendrėnas, Edukacijos ir lankytojų centro vedėjas Jolanta Karpavičienė, direktoriaus pavaduotoja kultūrinei veiklai

RESTAURAVIMO TARYBOS NARIAI Vydas Dolinskas, direktorius – Tarybos pirmininkas Ėrika Striškienė, vyriausioji fondų saugotoja – Tarybos pirmininko pavaduotoja Mantvidas Mieliauskas, Restauracinės priežiūros grupės administratorius, trečios kategorijos molbertinės tapybos ir trečios kategorijos archeologinių metalo radinių restauratorius – Tarybos narys, sekretorius Deimantė Baubaitė, aukščiausios kategorijos archeologinių medžio dirbinių ir antros kategorijos keramikos dirbinių restauratorė Rimvydas Derkintis, aukščiausios kategorijos istorinio metalo dirbinių restauratorius (Lietuvos dailės muziejus) Jurgita Kalėjienė, aukščiausios kategorijos archeologinių odos radinių, pirmos kvalifikacinės kategorijos archeologinių metalo radinių restauratorė

Eduardas Kauklys, direktoriaus pavaduotojas mokslinei ir ūkinei veiklai Jolanta Kaznauskaitė – Kultūros ministerijos deleguota Tarybos narė Kazys Napaleonas Kitkauskas – visuomeninių organizacijų, veikiančių kultūros paveldo srityje, deleguotas Tarybos narys Indrė Kunigėlytė, teisės specialistė Daiva Mitrulevičiūtė, Užsienio ryšių ir parodų skyriaus vedėja-užsienio ryšių koordinatorė Edmundas Antanas Rimša – Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos deleguotas Tarybos narys

Bronislava Kunkulienė, keramikos dirbinių ekspertė, aukščiausios kvalifikacinės kategorijos gintaro dirbinių restauratorė (Lietuvos dailės muziejus) Janina Lukšėnienė, restauravimo technologė ekspertė (Lietuvos dailės muziejus) Jūratė Senvaitienė, restauravimo technologė (chemikė) ekspertė (Lietuvos dailės muziejus) Gintautas Striška, Mokslinių tyrimų centro vedėjas Laima Janina Vedrickienė, archeologinių radinių restauravimo ekspertė (Lietuvos dailės muziejus)

Gintautas Striška, Mokslinių tyrimų centro vedėjas Ėrika Striškienė, vyriausioji fondų saugotoja Linas Vingelis – Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko tarnybos deleguotas Tarybos narys

VOLUMEN

III

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

441

RINKINIŲ KOMPLEKTAVIMO KOMISIJOS NARIAI Ėrika Striškienė, vyriausioji fondų saugotoja, archeologė – Komisijos pirmininkė Dalius Avižinis, Rinkinių apskaitos ir saugojimo skyriaus vedėjas, istorikas – Komisijos sekretorius Romualdas Budrys, Lietuvos dailės muziejaus direktorius, dailės istorikas Rūta Janonienė, Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros, meno tyrimo ir sklaidos instituto Senosios dailės tyrimų skyriaus vedėja, vyriausioji mokslo darbuotoja, humanitarinių mokslų habilituota daktarė, dailės istorikė Jolanta Karpavičienė, Valdovų rūmų muziejaus direktoriaus pavaduotoja kultūrinei veiklai, humanitarinių mokslų daktarė, istorikė Dalia Valujevičienė, Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centro Tekstilės restauravimo dirbtuvių vedėja, tekstilės restauratorė ekspertė Eglė Zaveckienė, Rinkinių apskaitos ir saugojimo skyriaus rinkinio saugotoja-tyrinėtoja

RINKINIŲ KOMPLEKTAVIMO KOMISIJOS NUOLATINIAI KONSULTANTAI IR EKSPERTAI Alma Braziūnienė – Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Knygotyros ir dokumentotyros instituto docentė, humanitarinių mokslų daktarė, ilgametė Vilniaus universiteto bibliotekos Retų ir senų spaudinių skyriaus vedėja, senųjų knygų ir kartografijos paminklų tyrinėtoja, katalogų sudarytoja Rimvydas Derkintis – Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centro Metalo restauravimo dirbtuvių aukščiausios kategorijos restauratorius, senųjų metalo dirbinių tyrinėtojas Vilius Kavaliauskas – vienas žymiausių Lietuvos kolekcininkų, buvęs Lietuvos Respublikos Vyriausybės patarėjas kultūros klausimais, katalogų autorius

442

Ieva Kuizinienė – Vilniaus dailės akademijos UNESCO kultūros vadybos ir kultūros politikos katedros vedėja, docentė, menotyros mokslų daktarė, senųjų meninių audinių tyrinėtoja, studijų ir katalogų autorė Daiva Mitrulevičiūtė – Užsienio ryšių ir parodų skyriaus vedėja-užsienio ryšių koordinatorė, buvusi Lietuvos dailės muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų interjerams atrinktų istorinių meno vertybių įsigijimo komisijos sekretorė, istorikė Edmundas Antanas Rimša – Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotojas, Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos vyriausiasis specialistas (Lietuvos heraldikos komisijos pirmininkas), docentas, humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos istorijos ir heraldikos tyrinėtojas, studijų autorius Jūratė Senvaitienė – Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centro vedėja, muziejaus direktoriaus pavaduotoja restauravimui, restauravimo technologijų ekspertė, chemijos mokslų daktarė, senųjų meno vertybių tyrinėtoja, studijų autorė

NACIONALINIO MUZIEJAUS LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS VALDOVŲ RŪMŲ STRATEGINIO PLANAVIMO KOMITETO NARIAI Direktorius – Komisijos pirmininkas Vyriausiasis fondų saugotojas – Komisijos narys Direktoriaus pavaduotojas – Komisijos narys Direktoriaus pavaduotojas – Komisijos narys Personalo valdymo ir teisės specialistas – Komisijos narys Vyriausiasis buhalteris – Komisijos narys Rinkinių apskaitos ir saugojimo skyriaus vedėjas – Komisijos narys Edukacijos ir lankytojų centro vedėjas – Komisijos narys Mokslinių tyrimų centro vedėjas – Komisijos narys Strateginių projektų vadovas – Komisijos narys

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

SANTRUMPOS AAG

Auckland Art Gallery Toi o Tāmaki (New Zealand)

BnF

´ Bibliotheque nationale de France (Paris)

Oklando meno galerija (Naujoji Zelandija)

Prancūzijos nacionalinė biblioteka (Paryžius)

National Library of France (Paris)

AGAD

Archiwum Główne Akt Dawnych w Warszawie (Polska)

Vyriausiasis senųjų aktų archyvas Varšuvoje (Lenkija)

BNM

Bayerisches Nationalmuseum (München, Deutschland)

Central Archives of Historical Records in Warsaw (Poland)

Bavarijos nacionalinis muziejus (Miunchenas, Vokietija)

Bayerisches Nationalmuseum (Monachium, Niemcy)

BPM

Bažnytinio paveldo muziejus (Vilnius, Lietuva)

Muzeum Dziedzictwa Kościelnego (Wilno, Litwa)

BSB

Bayerische Staatsbibliothek (München, Deutschland)

Bavarijos valstybinė biblioteka (Miunchenas, Vokietija)

Bayerische Staatsbibliothek (Monachium, Niemcy)

AGAD AR Archiwum Główne Akt Dawnych w Warszawie, Archiwum Radziwiłłów (Polska)

Vyriausiasis senųjų aktų archyvas Varšuvoje, Radvilų archyvas (Lenkija)

Ashmolean Museum (Oxford, United Kingdom)

Ašmolio muziejus (Oksfordas, Jungtinė Karalystė)

Ashmolean Museum (Oksford, Zjednoczone Królestwo)

APM

Alte Pinakothek München (Deutschland)

Senoji pinakoteka (Miunchenas, Vokietija)

The Old Pinakothek (Munich, Germany)

BSGS-APM Bayerische Staatsgemäldesammlungen – Alte Pinakothek München (Deutschland)

AUB

Antikensammlung die Universität Bern (Deutschland)

Berno universiteto Senienų rinkiniai (Vokietija)

Antikensammlung die Universität Bern (Niemcy)

Biblioteca Ambrosiana (Milano, Italia)

Šv. Ambraziejaus biblioteka (Milanas, Italija)

Biblioteca Ambrosiana (Milan, Italy)

Bavarijos paveikslų kolekcija – Senoji pinakoteka (Miunchenas, Vokietija)

Bawarska Kolekcja Obrazów – Stara Pinakoteka (Monachium, Niemcy)

BUW GR Biblioteka Uniwersytecka w Warszawie, Gabinet Rycin (Polska)

Varšuvos universiteto bibliotekos Iliustracijų skyrius (Lenkija)

FCz

Fundacja Książąt Czartoryskich przy Muzeum Narodowym w Krakowie (Polska)

Kunigaikščių Čartoriskių fondas prie Krokuvos nacionalinio muziejaus (Lenkija)

The Princes Czartoryski Foundation of the Krakow National Museum (Poland)

Gobierno de Aragón (España)

The British Museum (London, United Kingdom)

Aragono vyriausybė (Ispanija)

Britų muziejus (Londonas, Jungtinė Karalystė)

Government of Aragon (Spain)

Grünes Gewölbe (Dresden, Deutschland)

Žalieji skliautai (Dresdenas, Vokietija)

Grünes Gewölbe (Drezno, Niemcy)

Biblioteka Naukowa PAU i PAN GR

Biblioteka Naukowa Polskiej Akademii Umiejętności i Polskiej Akademii Nauk w Krakowie, Gabinet Rycin

Lenkijos mokslų akademijos Mokslinės bibliotekos Iliustracijų skyrius (Krokuva)

VOLUMEN

III

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

443

IKA UB

Institut für Klassische Archäologie, Universität Bern (Deutschland)

Berno universiteto Klasikinės archeologijos institutas (Vokietija)

JPGM

The J. Paul Getty Museum (Los Angeles, USA)

Dž. Polo Gečio muziejus (Los Andželas, JAV)

KGM

Kunstgewerbemuseum (Berlin, Deutschland)

Dekoratyvinės dailės muziejus (Berlynas, Vokietija)

Kunstgewerbemuseum (Berlin, Niemcy)

KHM

Kunsthistorisches Museum Wien (Österreich)

Vienos meno istorijos muziejus (Austrija)

Muzeum Historii Sztuki w Wiedniu (Austria)

LDKVR

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai (Vilnius)

National Museum – Palace of the Grand Dukes of Lithuania (Vilnius)

LDM

Lietuvos dailės muziejus (Vilnius)

Lithuanian Art Museum (Vilnius)

LII

Lietuvos istorijos institutas (Vilnius)

The Lithuanian Institute of History (Vilnius)

LII RS

Lietuvos istorijos instituto Rankraščių skyrius (Vilnius)

The Lithuanian Institute of History, Manuscripts Department (Vilnius)

Livrustkammaren (Stockholm, Sverige)

Karališkosios pilies arsenalas (Stokholmas, Švedija)

Livrustkammaren (Sztokholm, Szwecja)

LMAVB RS Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyrius (Vilnius)

The Wroblewski Library of the Lithuanian Academy of Sciences, Manuscripts Department (Vilnius)

LVIA

Lietuvos valstybės istorijos archyvas (Vilnius)

Lithuanian State Historical Archives (Vilnius)

MMA

The Metropolitan Museum of Art (New York, USA)

Metropolitano meno muziejus (Niujorkas, JAV)

444

MNK

Muzeum Narodowe w Krakowie (Polska)

Krokuvos nacionalinis muziejus (Lenkija)

MNP

Muzeum Narodowe w Poznaniu (Polska)

Poznanės nacionalinis muziejus (Lenkija)

National Museum in Poznan (Poland)

MNPr

Museo Nacional del Prado (Madrid, España)

Nacionalinis Prado muziejus (Madridas, Ispanija)

National Museum of the Prado (Madrid, Spain)

MNW

Muzeum Narodowe w Warszawie (Polska)

Varšuvos nacionalinis muziejus (Lenkija)

MRAP

Museo Regionale Agostino Pepoli di Trapani (Italia)

Agostino Pepolio regioninis muziejus (Trapanis, Italija)

Muzeum Regionalne Pepolich w Trapani (Włochy)

MŻK

Muzeum Żup Krakowskich (Wieliczka, Polska)

„Żupy krakowskie“ muziejus (Velička, Lenkija)

NGA

National Gallery of Art (Washington, USA)

Nacionalinė dailės galerija (Vašingtonas, JAV)

Nationalmuseum (Stockholm, Sverige)

Nacionalinis muziejus (Stokholmas, Švedija)

Nationalmuseum (Sztokholm, Szwecja)

NŽT

Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (Vilnius, Lietuva)

National Land Service under the Ministry of Agriculture of the Republic of Lithuania (Vilnius)

ÖNB

Österreichische Nationalbibliothek (Wien)

Austrijos nacionalinė biblioteka (Viena)

Austrian National Library (Vienna)

PAG

Patronato de la Alhambra y el Generalife (Granada, España)

Alhambros ir Generalifo taryba (Granada, Ispanija)

Council of Alhambra and Generalife (Granada, Spain)

PBEC

Pałac biskupa Erazma Ciołka (Muzeum Narodowe w Krakowie) (Polska)

Vyskupo Erazmo Cioleko rūmai (Krokuvos nacionalinis muziejus) (Lenkija)

Palace of Bishop Erazm Ciołek (National Museum in Krakow) (Poland)

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

˜ Patrimonio Nacional (Espana)

Patrimonio Nacional (Ispanija)

Patrimonio Nacional (Spain)

PTC LP

Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“ (Vilnius, Lietuva)

Castle Research Centre “Lietuvos pilys” (Vilnius, Lithuania)

˜ Real Biblioteca (Madrid, Espana)

Karališkoji biblioteka (Madridas, Ispanija)

Royal Library (Madrid, Spain)

ResMü

Schatzkammer der Münchner Residenz (Deutschland)

Miuncheno rezidencijos lobynas (Vokietija)

Rezydencja w Monachium, Skarbiec (Niemcy)

The State Hermitage Museum (Saint Petersburg, Russia)

Państwowe Muzeum Ermitażu (Petersburg, Rosja)

SPSG

Stiftung Preußische Schlösser und Gärten BerlinBrandenburg (Potsdam, Deutschland)

ЛІМ

Львівський історичний музей (Україна)

Prūsijos rūmų ir sodų Berlyne ir Brandenburge fondas (Vokietija)

Lvovo istorijos muziejus (Ukraina)

Lviv Historical Museum (Ukraine)

ЛНГМ

Львівська національна галерея мистецтв імені Бориса Возницького (Україна)

Lvovo nacionalinė Boriso Voznickio dailės galerija (Ukraina)

Lviv National Art Gallery Named Boris Voznitsky (Ukraine)

МК ОП

Московский Кремль, Оружейная палата (Россия)

ZKW-PZS Zamek Królewski na Wawelu – Państwowe Zbiory Sztuki (Polska)

Prussian Palaces and Gardens Foundation BerlinBrandenburg (Potsdam, Germany)

Vavelio karališkoji pilis – Valstybiniai meno rinkiniai (Lenkija)

Wawel Royal Castle – State Art Collection (Poland)

АГЭ

Архив Государственного Эрмитажа (Санкт-Петербург, Россия)

Valstybinio Ermitažo archyvas (Sankt Peterburgas, Rusija)

The State Hermitage Museum Archive (Saint Petersburg, Russia)

ГЭ

Государственный Эрмитаж (Санкт-Петербург, Россия)

Valstybinis Ermitažas (Sankt Peterburgas, Rusija)

UBH

Universitätsbibliothek Heidelberg (Deutschland)

Heidelbergo universiteto biblioteka (Vokietija)

Heidelberg University Library (Germany)

VDA

Vilniaus dailės akademija (Lietuva)

Vilnius Academy of Arts (Lithuania)

Maskvos kremlius, Ginklų rūmai (Rusija)

VUB

Vilniaus universiteto biblioteka (Lietuva)

The Moscow Kremlin Armoury (Russia)

Vilnius University Library (Lithuania)

Moskiewski Kreml, Zbrojownia (Rosja)

WAM

The Walters Art Museum (Baltimore, USA)

РГАДА

Volterso dailės muziejus (Baltimorė, JAV)

Российский государственный архив древних актов (Москва)

The Walters Art Museum (Baltimore, Stany Zjednoczone Ameryki)

Rusijos valstybinis senųjų aktų archyvas (Maskva)

Russian State Archive of. Ancient Acts (Moscow)

VOLUMEN

III

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

445

N A C I O N A L I N I O M U Z I E JAU S LIETUVOS DIDŽIOSIOS KU N I G A I K Š T Y S T Ė S VA L D O V Ų R Ū M Ų M O K S L I N I O IR INFORMACINIO POBŪDŽIO LEIDINIŲ R E N G I M O TA I S Y K L Ė S

VOLUMEN

III

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

447

NACIONALINIO MUZIEJAUS LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS VALDOVŲ RŪMŲ MOKSLINIO IR INFORMACINIO POBŪDŽIO LEIDINIŲ RENGIMO TAISYKLĖS 1. BENDRIEJI REIKALAVIMAI AUTORIAMS 1.1.

1.2.

1.3.

1.4.

1.5.

448

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai (toliau – Muziejus) publikuoja įvairaus pobūdžio mokslinius ir informacinius leidinius – lankstinukus, ekspozicijų vadovus, parodų ir rinkinių katalogus, albumus ir mokslines studijas. Visos mokslinės studijos turi būti rengiamos vadovaujantis mokslinėms publikacijoms keliamais reikalavimais. Visiems Muziejaus mokslo veikalams galioja periodinio mokslo leidinio „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų kronikos“ (toliau – Kronika) mokslinėms publikacijoms parengti nustatytos taisyklės. Šie reikalavimai su tam tikromis išlygomis (pvz., informacinio ir pan. pobūdžio leidiniuose arba straipsniuose nebūtina rašyti išnašų; užtenka teksto pabaigoje nurodyti literatūros sąrašą (žr. šių taisyklių 7.1.–7.10. skyrius), tačiau tai neprivaloma) gali būti taikomi ir nemokslinėms Muziejaus publikacijoms – ekspozicijų vadovams, katalogų bei albumų įvadiniams straipsniams, lankstukams ir pan. informaciniams leidiniams. Katalogo sudarymo principai, tinkantys archeologiniams radiniams, meno kūriniams arba rašto paminklams aprašyti, nurodomi šių taisyklių 8 skyriuje „Eksponatų aprašo schema rengiant parodų ir rinkinių katalogus“. Kronikoje publikuojami straipsniai, atspindintys Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos Vilniaus Žemutinėje pilyje istorijos, archeologijos, kultūros ir dailės istorijos tyrimus, Lietuvos valstybingumo raidos svarbiausius klausimus, dvaro kultūros tyrimus, valdovų ir kitų istorinių asmenybių vaidmenį. Taip pat šiame leidinyje spausdinami tekstai, kuriuose apžvelgiami Muziejaus kultūros, meno, istorijos ir archeologijos vertybių rinkinių tyrimai, vertybių apskaita, jų ir paminklinių pastatų elementų tinkamos saugojimo sąlygos bei apsauga, konservavimas ir restauravimas. Kartu čia aptariami kiti kultūros paveldą tirti ir aktualinti padedantys mokslo darbai, susiję su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldu, lituanistinėmis vertybėmis, valdovais, rezidencijomis, muziejine veikla ir panašaus pobūdžio rezidencijų tyrimais užsienyje. Straipsniai publikuojami lietuvių, anglų, lenkų, rusų ir vokiečių kalbomis. Išimtiniais atvejais tekstai gali būti skelbiami ir kitomis kalbomis. Autoriai turi vadovautis mokslinėms publikacijoms keliamais reikalavimais: straipsniuose turi būti įvardijamas mokslinio tyrimo objektas, tikslas, aptariamas nagrinėjamos problemos ištirtumo laipsnis (istoriografija), pateikiami gauti rezultatai, išvados, nurodoma cituota literatūra, šaltiniai. Pastaba. Kronikoje ir kitose mokslinėse Muziejaus publikacijose gali būti informacinio pobūdžio (pvz., apie edukacinius bei

1.6.

1.7. 1.8.

kitus renginius ir pan.) straipsnių, kuriems nebūtina taikyti mokslinių publikacijų rengimo taisyklių. Kronikos (ir kitų mokslinių publikacijų) redaktorių kolegijai arba koordinatoriams pateikiamas autoriaus pasirašytas kompiuteriu rinktas ir atspausdintas rankraštis bei surinktas ir į kompiuterinę laikmeną įrašytas tekstas – ne ankstesne negu Microsoft Word 2000 arba kitos teksto redagavimo programos versija, šriftu Times New Roman, 12 punktų dydžiu, 1,5 intervalu tarp eilučių. Straipsnio apimtis – iki 80 000 spaudos ženklų. Apimties ribos netaikomos atskira knyga leidžiamoms studijoms. Jų apimtis derinama iš anksto individualiai su autoriumi. Iliustracijos turi būti pateikiamos įrašytos į kompiuterinę laikmeną ne mažesne kaip 300 dpi rezoliucija. Jos numeruojamos tokia seka, kokia pageidaujama skelbti straipsnyje. Kartu su iliustracijomis straipsnio pabaigoje būtina pateikti pagal specialias taisykles (žr. šių taisyklių 7.11. skyrių „Iliustracijos“) aprašytų iliustracijų sąrašą.

2. OFICIALUS MUZIEJAUS PAVADINIMAS 2.1.

Oficialus Muziejaus pavadinimas – Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai.

2.2.

Šiame pavadinime esantys žodžiai „muziejus“ ir „rūmai“ yra linksniuojami. Pvz.: Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų rinkinius papildė 18 muziejinių vertybių. Ekskursijos po Nacionalinį muziejų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmus sulaukė didžiulio Lietuvos visuomenės ir svečių iš užsienio dėmesio. Šis renginys vyks Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose.

2.3.

Jeigu pavadinimas komponuojamas dviejose eilutėse, pageidautina, jog žodžių junginys „Nacionalinis muziejus“ būtų rašomas mažesniu šriftu, kad būtų labiau pabrėžiamas antrasis pavadinimo sandas. Pvz.: Nacionalinis muziejus

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai.

2.4.

Oficiali patvirtinta Muziejaus pavadinimo santrumpa – LDKVR.

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

3. MUZIEJAUS PAVADINIMAS KITOMIS KALBOMIS

5. MOKSLINIO STRAIPSNIO STRUKTŪRA

Anglų k. National Museum – Palace of the Grand Dukes of Lithuania arba National Museum Palace of the Grand Dukes of Lithuania

5.1.

Autoriaus pedagoginis vardas, mokslo laipsnis, vardas ir pavardė, darbovietės pavadinimas ir adresas, elektroninio pašto adresas, straipsnio pavadinimas (rašomas mažosiomis raidėmis, išskyrus pirmąją pavadinimo raidę ir tikrinių žodžių pirmąsias raides, paryškintuoju šriftu). Įvadas straipsnio kalba (apie 1 800 spaudos ženklų). Pagrindinis tekstas. Išvados, apibendrinimai. Literatūros sąrašas (naudota literatūra gali būti nurodyta keliais būdais: arba nuorodose puslapio apačioje, arba atskiru sąrašu straipsnio pabaigoje, arba ir taip, ir taip). Santrauka – jeigu straipsnis parašytas lietuvių k., santrauka turi būti pateikta anglų k. (išimtiniais atvejais – ir lietuvių k.). Jeigu straipsnis parengtas užsienio k., santrauka turi būti lietuvių k. (autoriaus vardas, pavardė, antraštė, 3 600–5 400 spaudos ženklų tekstas). Iliustracijų sąrašas ir iliustracijos.

5.2. 5.3. 5.4. 5.5.

Lenkų k. Muzeum Narodowe – Pałac Wielkich Książąt Litewskich arba Muzeum Narodowe Pałac Wielkich Książąt Litewskich

5.6.

Vokiečių k. Nationalmuseum Palast der Großfürsten von Litauen arba Nationalmuseum Palast der Großfürsten von Litauen

5.7.

Rusų k. Национальный музей Дворец великих князей литовских arba Национальный музей Дворец великих князей литовских

6. PAGRINDINIS TEKSTAS

Italų k. Museo Nazionale – Il Palazzo dei Granduchi di Lituania arba Museo Nazionale Il Palazzo dei Granduchi di Lituania

6.1.2.

6.1. Simboliniai pavadinimai 6.1.1.

6.1.3. 6.1.4.

Prancūzų k. Palais des grands-ducs de Lituanie Musée national arba Palais des grands-ducs de Lituanie Musée national

6.1.5. · · · · ·

Lotynų k. (rūmų pavadinimas) Palatium Magnorum Ducum Lithuaniae 4. MUZIEJAUS PAVADINIMO VARTOJIMAS 4.1.

4.2.

4.3.

4.4.

VOLUMEN

Kalbant apie dabartį, instituciją, Valdovų rūmų atkūrimo laikotarpį ir pan., rekomenduojama vartoti pavadinimą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai. Kalbant apie instituciją, kaip sinonimą galima vartoti pavadinimą Valdovų rūmų muziejus. Pastaba. Minint istorinį Valdovų rūmų atkūrimą ir siekiant pabrėžti kūrybinį procesą, siūloma vartoti įstatymiškai įteisintą žodį „atkurti“, tik kartais kaip sinonimą galima pasitelkti žodį „atstatyti“. Kalbant apie istorinius laikus, patariama vartoti šiuos pavadinimus: Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai, Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai, Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai Vilniaus Žemutinėje pilyje, Lietuvos ir Lenkijos valdovų rezidencija, Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija ir pan. Valdovų rūmų vietoje iki XV–XVI a. sandūros stovėjusią rezidenciją rekomenduojama įvardyti kaip Vilniaus Žemutinės pilies rezidencinę pilį, didžiųjų kunigaikščių pilį Žemutinėje pilyje ir pan. Nuo XVI a. pr. pilies terminas keičiamas į rūmų terminą. Rūmų teritorijoje esančiai piliai arba vėliau patiems rūmams įvardyti jokiu būdu nevartotinas Žemutinės pilies terminas. Jis yra gerokai platesnis, apima teritoriją nuo katedros varpinės iki Arsenalo.

III

Visame leidinyje (mokslinio ir informacinio pobūdžio) turi būti vienodai rašomi simboliniai pavadinimai. Pagrindiniame lietuvių k. parašytame tekste lietuviškų ir kitakalbių tekstų, straipsnių, knygų, esė, eksponatų, taip pat parodų, įvairių renginių pavadinimai rašomi kabutėse. Iliustracijų aprašuose eksponatų, parodų ir kt. simboliniai pavadinimai rašomi kursyvu. Jeigu lietuvių kalba parašytame straipsnyje nelietuvių autorių kūrinių pavadinimai pateikiami originalo kalba, pirmą kartą juos minint rekomenduojama skliausteliuose nurodyti ir pavadinimo lietuvišką vertimą, arba atvirkščiai. Straipsniuose, parašytuose ne lietuvių kalba, reikėtų išlaikyti straipsnių kalbos kabutes. Lietuviškos kabutės – „…“ Angliškos kabutės – “…” Lenkiškos kabutės – „…” Rusiškos kabutės – «…» Vokiškos kabutės – „...“

6.2. Citavimas 6.2.1. 6.2.2.

6.2.3.

6.2.4. 6.2.5. 6.2.6.

Visame leidinyje (mokslinio ir informacinio pobūdžio) citatos išskiriamos kabutėmis. Jeigu citatą sudaro atskiras sakinys, sakinio galo ženklai (kablelis, taškas ir t. t.) rašomi prieš uždaromąsias kabutes, pvz.: Ciceronas sakė: „Įžangai reikia kuo daugiau svarumo ir kuo mažiau spindesio.“ Jeigu sakinio gale kabutėmis išskirtas simbolinis pavadinimas arba trumpa citata (ne citatos sakinys!), taškas rašomas po kabučių, pvz.: Bernardinai kviečia prisijungti prie akcijos „Kalėdinė sriuba“. Apie švietimo įstaigų pavadinimus taisyklių 1 punkte pasakyta, kad „juose reikia vengti nebūtinos informacijos“. Straipsnio autoriaus korekcijos citatoje žymimos laužtiniais skliaustais; prie jų po brūkšnio pridedami autoriaus inicialai kursyvu, pvz.: [neįskaitoma vieta – L. K.]. Praleistos cituojamo teksto vietos žymimos daugtaškiu su laužtiniais skliaustais – [...]. Kai citata užrašoma be pabaigos, daugtaškis rašomas laužtiniuose skliaustuose, pvz.: „Pasijutau nejaukiai – buvau pats jauniausias katedros vedėjas [...]“.

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

449

6.2.7.

6.2.8.

Kai citata pateikiama ne nuo pradžios, ji pradedama rašyti mažąja raide, pradžioje daugtaškis nerašomas, pvz.: Visi susirinkime dalyvavę pareigūnai ir atstovai tam pritarė ir pažadėjo „prieš lietuvių karalių kariauti […] negailint savo galvų“. Citatas kitomis kalbomis lietuvių kalba parašytame straipsnyje rekomenduojama pateikti išverstas į lietuvių kalbą. Prireikus citatos pateikiamos ir originalo kalbomis, tada jas rekomenduojama išversti. Tik išimtiniais atvejais citatos pateikiamos neverstos.

6.4.7.

6.4.8.

6.3. Metai, amžiai ir data 6.3.1. 6.3.2. 6.3.3. 6.3.4. 6.3.5. 6.3.6. 6.3.7. 6.3.8. 6.3.9.

6.3.10. 6.3.11. 6.3.12.

Metai ir amžiai visame leidinyje (mokslinio ir informacinio pobūdžio) turi būti rašomi vienodai. Metai rašomi arabiškais skaitmenimis ir santrumpa m., pvz., 1795 m. Datos skaitmenys nurodant laiko tarpą nuo vienų iki kitų metų žymimi pilnai, pvz., 1709–1777 m., o ne 1709–77 m. Kai metai pateikiami skliausteliuose, santrumpa m. nerašoma, pvz., (2010) arba (1820–1870). Amžiai rašomi romėniškais skaitmenimis ir santrumpa a., pvz., XVIII a. (o ne XVIII-as ar pan.). Datos skaitmenys nurodant laiko tarpą nuo vieno amžiaus iki kito žymimi pilnai, pvz., XVIII a. pr.–XIX a. vid. Amžių sandūros nurodomos romėniškais skaitmenimis ir santrumpomis, pvz., XVIII a. pab.–XIX a. pr. Metai prieš mūsų erą arba mūsų eros metai žymimi taip – m. pr. Kr., m. po Kr. Pilnais žodžiais metai, amžiai rašomi tada, kai to reikia sakinio aiškumui arba stilistiniais sumetimais, pvz., sakinio gale: Romoje operą „Šv. Aleksas“ buvo planuojama parodyti 1629 metais. Mokslinėse publikacijose data žymima ilguoju būdu, pvz., 1918 m. vasario 16 d.; 2009 m. liepos mėnuo. Informacinio pobūdžio leidiniuose data gali būti žymima trumpuoju būdu (pvz., 2010-07-06) arba ilguoju – 2010 m. liepos 6 d. Nurodant laiko tarpą, rašomas ilgasis brūkšnys be tarpelių, pvz., 2010 m. sausio 10–26 d.

6.4. Asmenvardžiai 6.4.1.

6.4.2. 6.4.3. 6.4.4. 6.4.5.

6.4.6.

450

Visi pirmą kartą leidinyje (mokslinio ir informacinio pobūdžio) minimi asmenvardžiai pateikiami, nurodant pilnus vardus ir pavardes (Mikalojus Konstantinas Čiurlionis). Minint antrą ir kitus kartus, rašoma vardo pirma raidė ir pavardė (M. K. Čiurlionis). Didelės apimties leidiniuose pilni vardai rašomi kiekviename skyriuje pirmą kartą minint asmenvardžius. Pastaba. Lietuvos valdovų vardai visoje publikacijoje rašomi pilni, pvz., Vladislovas Vaza, Žygimantas Vaza. Vardijant daugiau asmenų vienoje gretoje, jeigu kurie nors minimi pirmą kartą, tai visų minimųjų rašomi pilni vardai ir pavardės. Nelietuviški asmenvardžiai rašomi adaptuoti, t. y. pateikiami pagal tarimą. Pirmą kartą minint nelietuvišką asmenvardį, skliaustuose būtina nurodyti jo autentišką formą, pvz., Virdžilijus Pučitelis (Virgilio Puccitelli), Markas Skakis (Marco Scacchi). Užsienio k. parašytuose straipsniuose pirmą kartą minint Lietuvos valdovo arba didiko vardą skliaustuose būtina nurodyti lietuvišką asmenvardžio formą, pvz., Albrecht Stanisław Radziwiłł (Albertas Stanislovas Radvila), Barbara Radziwiłłówna (Barbora Radvilaitė). Lietuvos valdovų, kunigaikščių ir didikų vardai rašomi lietuviškai, skliaustuose nereikia nurodyti jų autentiškos formos, pvz., Albertas Radvila, Žygimantas Augustas, Vladislovas Vaza.

6.4.9.

6.4.10. 6.4.11. 6.4.12.

Lietuvos valdovai nenumeruojami, t. y. jų vardai rašomi be numerių, pvz., Jonas Sobieskis (o ne Jonas III Sobieskis), Vladislovas Jogaila (o ne Vladislovas II Jogaila), Vladislovas Varnietis (o ne Vladislovas III Varnietis), Vladislovas Vaza (o ne Vladislovas IV Vaza), Vladislovas Lokietka (o ne Vladislovas I Lokietka), Zigmantas / Žygimantas Vaza (o ne Zigmantas / Žygimantas III Vaza), Žygimantas Senasis (o ne Žygimantas I Senasis). Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje arba XIX a. jos buvusioje teritorijoje gyvenusių asmenų lenkiškos kilmės vardai adaptuojami pateikiant įsitvirtinusias lietuviškas vardų formas, atitikmenis. Pvz., Andrius Benediktas Gerkevičius (Andrzej Benedikt Gierkiewicz), Jokūbas Gierkė (Jakob Gierke), Jonas Dlugošas (Jan Długosz), Jurgis Eleuteras Semiginovskis (Šymonovskis) (Jerzy Eleuter Siemiginowski (Szymonowski), Kazimieras (Kazimierz), Martynas (Marcin), Tomas (Tomasz). XX–XXI a. lenkiškos kilmės asmenvardžiai lietuvinami pagal tarimą. Pvz., Ježis T. Petrusas (Jerzy T. Petrus), Kazimežas Kučmanas (Kazimierz Kuczman), Marcinas Fabianskis (Marcin Fabiański), Tomašas Nevodničanskis (Tomasz Niewodniczański), Andžejus Ryškevičius (Andrzej Ryszkiewicz), Tadeušas Dobrovolskis (Tadeusz Dobrowolski). Taisykles, kaip galima lietuvinti XX–XXI a. lenkų pavardes ir vardus (aišku, bendrieji pavardžių adaptavimo principai tinka ir lietuvinant iki XX a. gyvenusių lenkų pavardes), rasite šiuo adresu: http://www.vlkk.lt/aktualiausios-temos/svetimvardziai/perrasa-islenku-kalbos. Pirmą kartą minint valdovų ir vyskupų asmenvardžius, rekomenduotina skliaustuose nurodyti jų valdymo, o ne gyvenimo metus. Valdovų ir vyskupų gyvenimo metai įvardijami sakinyje, o ne nurodomi skliaustuose. Valdovams keliais etapais užėmus vieną arba kelis sostus, jų valdymo metai skliaustuose nurodomi datas skiriant pasviruoju brūkšniu.

6.5. Vietovardžiai 6.5.1.

6.5.2. 6.5.3.

6.5.4.

Nelietuviški (ir mokslinio, ir informacinio pobūdžio leidiniuose) vietovardžiai turi būti rašomi pagal dabar nusistovėjusią tvarką – transkribuoti lietuviškai, pvz., Varšuva, Smolenskas, Katovicai, Torunė. Sutrumpintos vietovardžių formos rašomos pilnos, pvz., Klaipėda (o ne Klp.), Didžioji Britanija (o ne D. Britanija). Išimtiniais atvejais, kai vietovardžio tarimas ir rašymas lietuviškoje literatūroje įvairuoja, turi seną tradiciją arba yra visiškai nežinomas, neįtrauktas į žinynus arba enciklopedijas, paliekama originalo rašyba (tokiu atveju vietovardis žymimas kursyvu). Prireikus skliaustuose kursyvu gali būti nurodoma originali vietovardžio forma. Pvz.: Peremislis (Przemyśl), Sandomieras / Sandomiras (Sandomierz), Žirona (Gerona, Girona).

7. IŠNAŠOS IR BIBLIOGRAFINĖS NUORODOS 7.1.

7.2.

Puslapio apačioje pateikiamos nuorodos ir išnašos (literatūros, šaltinių nuorodos ir paaiškinimai) numeruojamos arabiškais skaitmenimis iš eilės per visą straipsnį (jeigu tai straipsnių rinkinys) arba per visą didesnės apimties studijos, monografijos skyrių. Išnašos ženklas (pakeltas virš eilutės skaičius, žymimas mažesniu šriftu – 10 punktų dydžiu) tekste dedamas prieš skyrybos ženklą. Pvz.:

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

Marijos Žilinskienės parašytoje įžangoje pabrėžiama, kad draugijos tikslas „surinkti Lietuvos dailininkes vienon organizacijon […]“1.

7.3.

Kitakalbių leidinių aprašas pateikiamas originalo kalba ir rašmenimis; nelotyniško alfabeto aprašai gali būti transliteruoti lotynišku alfabetu.

7.4. Lietuviški bibliografiniai aprašai lietuvių k. spausdinamuose straipsniuose. Knygos, neperiodiniai leidiniai 7.4.1.

7.4.9.

Jeigu knygoje arba neperiodiniame leidinyje (nei antraštiniame puslapyje, nei metrikoje) nėra nurodyta leidimo vieta, metai, tai pažymima santrumpomis laužtiniuose skliaustuose: be vietos – [s. l.], be metų – [s. a.].

7.4.10.

Leidinio tomas (trumpinys t.), dalis (trumpinys d.), knyga (trumpinys kn.) arba sąsiuvinis (trumpinys sąs.) žymimi arabiškais skaitmenimis ir nurodomi po pavadinimo, atskiriant kableliu. Tomo, dalies, knygos arba sąsiuvinio pavadinimas rašomas kursyvu, atskiriamas dvitaškiu. Pvz.:

Išnašose pateikiant nuorodas į cituojamas knygas arba kitus neperiodinius leidinius, pirmiausia rašoma autoriaus pavardė, po jos – vardo pirmoji raidė. Tarp pavardės ir vardo raidės kablelis nededamas. Po autoriaus vardo inicialo su tašku kursyvu pateikiamas knygos pavadinimas, jis atskiriamas kableliu. Toliau nurodomi ir kableliais atskiriami leidimo vieta, metai, knygos puslapis – šis lietuviškame apraše pateikiamas po trumpinio p. Pvz.:

Kitkauskas N. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, Vilnius, 2009, p. 15.

7.4.2.

Kada autoriai yra keli, jie nurodomi atskiriant kableliu. Pvz.: Jurginis J., Lukšaitė I. Lietuvos kultūros istorijos bruožai. Feodalizmo epocha. Iki aštuonioliktojo amžiaus, Vilnius, 1981.

7.4.3.

Radzikauskas E. [Gira L.] Lietuviškos eilėdaros kūrimosi raida, d. 1: 16–18 amžiai, Kaunas, 1934.

Knygos paantraštė nuo pavadinimo atskiriama tašku ir rašoma kursyvu iš didžiosios raidės. Pvz.:

Kiaupienė J., Petrauskas R. Lietuvos istorija, t. 4: Nauji horizontai: dinastija, visuomenė, valstybė. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė 1386– 1529 m., Vilnius, 2009. Lenkijos–Lietuvos valstybės padalijimų dokumentai, d. 1: Sankt Peterburgo konvencijos, sudarė R. Šmigelskytė-Stukienė, Vilnius, 2008.

7.4.11.

Kai leidinys priklauso kokiai nors serijai, paprastai išnašose tai nežymima, tačiau prireikus ji nurodoma skliaustuose po leidinio pavadinimo, atskirto kableliu: pateikiama trumpiniu ser. ir pan. arba be jo, serijos pavadinimas kursyvu. Pvz.: Benevolo L. Europos miesto istorija, (ser. Europos kūrimas), vertė A. Čižikienė, Vilnius, 1998.

7.4.12.

Kuolys D. Asmuo, tauta, valstybė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinėje literatūroje. Renesansas. Barokas, Vilnius, 1992, p. 162.

7.4.4.

Jeigu knyga arba neperiodinis leidinys turi paantraštę, nurodančią tos knygos arba leidinio žanrą (pavyzdžiui, monografija, katalogas, vadovas, straipsnių rinkinys), ji nuo pavadinimo taip pat atskiriama tašku, rašoma iš didžiosios raidės ir stačiai. Pvz.:

Kitkauskas N. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, Vilnius, 2009; Idem, Vilniaus pilys. Statyba ir architektūra, Vilnius, 1989.

7.4.13.

Žalgirio mūšis. Parodos katalogas, atsak. red. R. Budrys, Vilnius, 1999, p. 4.

7.4.5.

Kai knyga arba neperiodinis leidinys turi sudarytoją, rengėją, vertėją ir pan., jis nurodomas po pavadinimo tokia pilna formuluote, kokia yra pažymėtas cituojamoje knygoje, paliekant tik vardo pirmąją raidę ir pavardę, rašoma stačiai, atskiriama kableliu. Pirmiausia pateikiamas sudarytojo vardo inicialas su tašku, paskui pavardė. Pvz.:

Kai viename išnašos bloke nurodomi keli to paties autoriaus darbai, vengiant kartojimosi, autorių antrą ir kitus kartus galima nurodyti santrumpa Idem; atskiriama kableliu. Pvz.:

Cituojant tą patį veikalą antrą kartą iš eilės, kursyvu rašoma santrumpa Ibid. Pvz.: Ibid., p. 26.

7.4.14.

Cituojant antrą arba kelintą kartą ne iš eilės arba cituojant to paties autoriaus daugiau negu vieną tekstą antrą arba kelintą kartą ne iš eilės, nurodomas autorius ir sutrumpintas teksto pavadinimas (bent su vienu daiktavardžiu). Jeigu autoriaus nėra, pateikiamas sutrumpintas veikalo pavadinimas. Pvz.: Kitkauskas N. Vilniaus pilys, p. 20.

Ekdahl S. Žalgiris. Šiandienos žvilgsnis. Trys paskaitos Vilniuje, sudarė V. Dolinskas, vertė V. Dolinskas, D. Baronas, Vilnius, 1999.

7.4.6.

7.4.7.

Kai knygos arba straipsnių rinkinio sudarytojų, parengėjų yra daugiau negu trys, nurodomas tik pirmasis ir santrumpa laužtiniuose skliaustuose ir kt. Pvz.:

Lietuvos krikščionėjimas, p. 10.

7.5. Periodiniai leidiniai 7.5.1.

Vilniaus klasicizmas. Parodos katalogas, sudarė R. Adomaitienė [ir kt.], Vilnius, 2000, p. 3.

Jeigu knygos autorius yra tik spėjamas, jį aprašo pradžioje galima nurodyti laužtiniuose skliaustuose. Pvz.: [Šrubauskis P.] Bałsas Sirdies pas Pona Diewa, Szwęciausy Marya Panna yr Szwęntus Danguy Karalaujencius, Szaukiancis Par Giesmes, Wilniuy, 1793.

7.4.8.

VOLUMEN

Jeigu autorius yra pasirašęs slapyvardžiu, jo pavardė apraše nurodoma laužtiniuose skliaustuose po slapyvardžio. Pvz.:

III

Mokslinių periodinių leidinių pavadinimas rašomas kursyvu. Leidinių tomas (trumpinys t.), dalis (trumpinys d.), knyga (trumpinys kn.) arba sąsiuvinis (trumpinys sąs.) žymimi arabiškais skaitmenimis ir nurodomi po pavadinimo, atskiriant kableliu. (Kai yra tomo, dalies, knygos arba sąsiuvinio paantraštė, ji atskiriama dvitaškiu ir rašoma kursyvu.) Tuomet nurodomas numerio sudarytojas (jeigu yra išskirtas leidinyje), leidimo vieta, metai, numeris (trumpinys Nr.), puslapis (trumpinys p.). Pvz.: Lietuvių katalikų mokslų akademijos metraštis, t. 17, Vilnius, 2000, p. 36.

7.5.2.

Žurnalų, laikraščių pavadinimas rašomas kursyvu. Po pavadinimo stačiai nurodomi metai, numeris, puslapis.

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

451

Nurodant laikraštį, prieš numerį dar pateikiama data.

7.7.5.

Kultūros barai, 2002, Nr. 10, p. 25. Panevėžio balsas, 1928 07 26, Nr. 31 (231), p. 2.

7.6. Straipsniai iš įvairių leidinių 7.6.1.

Cituojant straipsnius iš kitų leidinių, nurodomas autorius, straipsnio pavadinimas pateikiamas kabutėse, o leidinys, kuriame straipsnis spausdinamas, išskiriamas kursyvu. Straipsnio pavadinimas nuo leidinio (knygos, neperiodiniai ir periodiniai leidiniai aprašomi pagal pirmiau minėtą tvarką) atskiriamas trumpiniu in su dvitaškiu – in:. Pvz.:

Castiglione B. Il libro del Cortegiano, a cura di W. Barberis, Torino, 1998, p. 18.

7.8. Rankraštiniai dokumentai ir reti spaudiniai 7.8.1.

Gidžiūnas V. „Pranciškonų observantų-bernardinų gyvenimas ir veikla Lietuvoje XV ir XVI amžiuje“, in: Lietuvių katalikų mokslo akademijos suvažiavimo darbai, t. 9, red. A. Liuima, Roma, 1982, p. 79.

7.7. Kitakalbių knygų, leidinių ir straipsnių aprašai lietuvių k. spausdinamuose straipsniuose 7.7.1.

Kitakalbių knygų, leidinių ir straipsnių aprašai pateikiami originalo kalba.

7.7.2.

Jeigu bibliografiškai aprašomas lenkų k. parašytas tekstas, puslapiai žymimi trumpiniu s., tomas – t. Kai leidinys priklauso kokiai nors serijai, paprastai išnašose tai nežymima, tačiau prireikus ji nurodoma kursyvu skliaustuose po leidinio pavadinimo, atskirto kableliu. Pvz.:

7.8.2.

7.9.1.

Jeigu bibliografiškai aprašomas vokiečių k. parašytas tekstas, puslapiai žymimi trumpiniu S., tomas – Bd. Kai leidinys priklauso kokiai nors serijai, paprastai išnašose tai nežymima, tačiau prireikus ji nurodoma kursyvu skliaustuose po leidinio pavadinimo, atskirto kableliu. Pvz.: Preussisches Urkundenbuch, Bd. 2, Hrsg. M. Hein, E. Maschke, Königsberg, 1932, S. 20. Roy R., Kobler F. „Festaufzug, Festeinzug“, in: Reallexikon für deutsche Kunstgeschichte, Bd. 8: Fensterrose–Firnis, hrsg. von K. A. Wirth, München, 1987. Ekdahl S. „Tannenberg / Grunwald – Ein politisches Symbol in Deutschland und Polen“, in: Deutscher Orden 1190–1990, (Tagungsberichte der Historischen Kommission für Ost- und Westpreußische Landesforschung, Bd. 11), hrsg. von U. Arnold, Lüneburg, 1997.

452

Nuorodos į elektroninius leidinius pateikiamos pagal anksčiau nurodytus Muziejaus bibliografinių aprašų pavyzdžius. Aprašant knygą (arba kt. leidinį), kuri yra publikuojama internete, nurodoma ir kableliu atskiriama internetinė prieiga, o laužtiniuose skliaustuose pažymima nuorodos sudarymo data. Pvz.: Kulikauskas P. „Upytės priešistorinio kapinyno tyrinėjimų duomenys“, in: Lietuvos archeologija, t. 15, 1998, p. 19–86, http://www.istorija.lt/la/ la15.html [žiūrėta 2007-01-15]. „Vilniaus buvęs augustinų vienuolynas ir Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia“, in: Lietuvos vienuolynai. Vadovas, sudarytojos R. Janonienė, D. Klajumienė, Vilnius, 1998, http://vienuolynai.mch.mii.lt/ V8-46/Vilaugust.htm [žiūrėta 2010-10-02].

7.9.2.

Dictionary of Current Idiomatic English, vol. 2: Phrase, Clause & Sentence Idioms, ed. A. P. Cowie, R. Mackin, I. R. Mccaig, Oxford, 1984, p. 100.

7.7.4.

Aprašant retus spaudinius nurodomas bibliotekos Retų spaudinių skyrius (santrumpa) ir signatūra, pvz., VUB RSS, sign. IV 35856.

7.9. Elektroniniai leidiniai, internetinės prieigos

Bitwa legnicka. Historia i tradycja, (Śląskie Sympozja Historyczne, t. 2), pod red. W. Korty, Wrocław, Warszawa, 1994.

Jeigu bibliografiškai aprašomas anglų k. parašytas tekstas, puslapiai nurodomi trumpiniu p., tomas – vol. Kai leidinys priklauso kokiai nors serijai, paprastai išnašose tai nežymima, tačiau prireikus ji nurodoma kursyvu skliaustuose po leidinio pavadinimo, atskirto kableliu. Pvz.:

Rankraštiniai dokumentai aprašomi tokia tvarka (praleidžiami tie punktai, apie kuriuos nėra informacijos): dokumento pavadinimas, metrika – vieta, data (atkurti tikrieji duomenys nurodomi laužtiniuose skliaustuose), po santrumpos in: nurodomas archyvo pavadinimas, fondo, aprašo, bylos, lapų trumpiniai (f., ap., b., l.) arba bibliotekos Rankraščių skyrius (santrumpa – pvz., VUB RS). Pvz.: Šv. Kazimiero kanonizacijos iškilmės programa, [Vilnius], 1922, in: LCVA, f. 1674, ap. 2, b. 28, l. 7–9.

Czyżewski K. J. „Marsowe echa w krakowskiej katedrze“, in: Na znak świetnego zwycięstwa. W sześćsetną rocznicę bitwy pod Grunwaldem. Katalog wystawy, 15 lipca–30 września 2010, Zamek Królewski na Wawelu – Państwowe Zbiory Sztuki, t. 1: Studia, Kraków, 2010, s. 53–88.

7.7.3.

Jeigu bibliografiškai aprašomas italų k. parašytas tekstas, puslapiai nurodomi trumpiniu p., tomas – t. Kai leidinys priklauso kokiai nors serijai, paprastai išnašose tai nežymima, tačiau prireikus ji nurodoma kursyvu skliaustuose po leidinio pavadinimo, atskirto kableliu. Pvz.:

Antrą kartą ne iš eilės cituojant elektroninius leidinius, remiamasi anksčiau nurodytomis bibliografinių aprašų taisyklėmis. Pvz.: Kulikauskas P. Lietuvos archeologija, p. 20. Lietuvos vienuolynai.

7.10. Literatūros sąrašas 7.10.1.

Straipsnio pabaigoje nurodomas literatūros sąrašas sudaromas abėcėlės tvarka ir rengiamas pagal Muziejaus nustatytas bibliografinio aprašo taisykles. Jeigu panaudotas šaltinis yra publikuotas straipsnių rinkinyje arba pan., reikia nurodyti šaltinio puslapius. Pvz.: Dolinskas V. „Mindaugo karalystės relikvija, 2003 m. eksponuota LDM Taikomosios dailės muziejuje“, in: Lietuvos dailės muziejaus metraštis, Vilnius, 2005, Nr. 6, p. 16–21.

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

7.11. Iliustracijos

7.11.7.

7.11.1. Iliustracijos straipsnyje gali būti išdėliojamos pagal tematiką – autoriaus nurodyta eilės tvarka. 7.11.2. Iliustracijos straipsnyje gali būti numeruojamos arabiškais skaitmenimis, o tekste aktualios iliustracijos vieta nurodoma, skliaustuose pažymint jos numerį, pvz., (1–2 il.). Tokiu atveju būtina numeruoti visas straipsnio iliustracijas. 7.11.3. Aprašant iliustraciją, pirmiausia nurodomas kūrinio autoriaus visas vardas ir pavardė (nelietuviški asmenvardžiai rašomi adaptuoti, o skliaustuose nurodoma jų autentiška forma), rekomenduojama nurodyti ir jo gyvenimo metus, toliau pateikiamas kūrinio pavadinimas (simbolinis pavadinimas žymimas kursyvu), sukūrimo vieta, metai – kada nežinoma sukūrimo data, tuomet labai svarbūs nurodyti autoriaus gyvenimo metai. Jeigu autorius yra nežinomas, aprašo pradžioje vietoj autoriaus vardo ir pavardės nurodoma „Nežinomas autorius“. Iliustracijos aprašo pabaigoje po kablelio nurodoma kūrinio saugojimo vieta – kūrinį saugančios institucijos pavadinimo raidinė santrumpa. Užsienio institucijų pavadinimus rekomenduojama versti, taigi patartina vartoti verstinio pavadinimo santrumpą, pvz., Varšuvos nacionalinis muziejus (Muzeum Narodowe w Warszawie) – VNM. Jų sąrašas, nurodant trumpinį ir visą institucijos pavadinimą, pateikiamas straipsnio pabaigoje. Pvz.:

7.11.4.

7.11.5.

7.11.6.

Niklausas Vekmanas (Niklaus Weckmann), Švč. Mergelės Marijos statula, Vokietija, XVI a. pr., liepos mediena, drožyba, polichromija, auksavimas, h 89 cm, LDKVR, inv. Nr. VR-274 Vilija Mačiulytė, Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai iš paukščio skrydžio, 2008 m., akvarelė, 50 x 100 cm, LDKVR

7.11.8.

Piešinių, brėžinių, rekonstrukcijų ir tyrimų autoriaus bei fotografo visą vardą ir pavardę galima nurodyti arba iliustracijos aprašo pabaigoje, arba atskirame sąraše. Pastaba. Priklausomai nuo teksto pobūdžio ir turimų duomenų, iliustracijų aprašai gali kisti, t. y. būti trumpinami iki minimalaus varianto.

Lionelis Spada (Lionello Spada, 1576–1622), Ludovisi koncertas, Italija, XVII a. pr., LDKVR

7.11.9. Iš kitų Lietuvos ir užsienio institucijų pasiskolintos iliustracijos nurodomos taip, kaip numatyta sutartyje (jeigu to reikalaujama).

Janas Mateika (Jan Matejko), paveikslo Liublino unija fragmentas, 1869 m., VNM

8. EKSPONATŲ APRAŠO IR RINKINIŲ KATALOGUS

Tomas Makovskis (Tomasz Makowski), graviūros Vilniaus miesto panorama fragmentas, 1600 m., LDKVR

8.1. 8.2.

Trumpai aprašant archeologinių radinių iliustracijas, pateikiamas rasto daikto pavadinimas, sukūrimo vieta (jeigu žinoma), metai / amžius. Pvz.:

8.3. 8.4. 8.5.

Žvyninių šarvų plokštelė, XIV–XV a.

8.6.

Išsamiai aprašant archeologinių radinių iliustracijas, pateikiamas rasto daikto pavadinimas, sukūrimo vieta (jeigu žinoma), metai / amžius, medžiaga, technika, matmenys (cm, mm) arba mastelis, saugojimo vieta – radinį saugančios institucijos pavadinimo raidinė santrumpa (užsienio institucijų pavadinimus rekomenduojama versti, taigi patartina vartoti verstinio pavadinimo santrumpą, pvz., Varšuvos nacionalinis muziejus (Muzeum Narodowe w Warszawie) – VNM), inventoriaus numeris, tyrimų metai ir autorius. Pvz.:

8.7. 8.8. 8.9. 8.10. 8.11. 8.12. 8.13.

Žvyninių šarvų plokštelė, XIV–XV a., geležis, aukso danga, 7,5 x 5,5 cm, LDKVR, inv. Nr. 9888, 2006 m., tyrimų autorius – Povilas Blaževičius

Trumpai aprašant interjero vertybių iliustracijas, nurodomas autoriaus (jeigu žinomas) visas vardas ir pavardė (nelietuviški asmenvardžiai rašomi adaptuoti, o skliaustuose nurodoma jų autentiška forma), vertybės pavadinimas (simbolinis pavadinimas žymimas kursyvu), sukūrimo vieta, metai / amžius. Pvz.: Gobelenas Drakonas, ryjantis kiaušinius, Flandrija, Briuselis, XVII a. pr.

VOLUMEN

Išsamiai aprašant interjero vertybių iliustracijas, pateikiamas autoriaus (jeigu žinomas) visas vardas ir pavardė (nelietuviški asmenvardžiai rašomi adaptuoti, o skliaustuose nurodoma jų autentiška forma), vertybės pavadinimas (simbolinis pavadinimas žymimas kursyvu), sukūrimo vieta, metai / amžius, medžiaga, technika, matmenys (cm, mm), saugojimo vieta – vertybę saugančios institucijos pavadinimo raidinė santrumpa (užsienio institucijų pavadinimus rekomenduojama versti, taigi patartina vartoti verstinio pavadinimo santrumpą, pvz., Varšuvos nacionalinis muziejus (Muzeum Narodowe w Warszawie) – VNM), inventoriaus numeris. Pvz.:

III

· ·

SCHEMA

RENGIANT

PARODŲ

Autorius Eksponato (archeologinio radinio, meno kūrinio arba rašto paminklo) pavadinimas Sukūrimo vieta ir data Kalba (aprašant rašto paminklą) Medžiagos, matmenys (viršelio ir lapų) – aprašant rašto paminklą Viršeliai (sukūrimo vieta, data, medžiaga, technika) – aprašant rašto paminklą Jeigu faksimilė, reikia nurodyti, kad tai faksimilė arba kopija. Priklausomybė (jeigu žinoma – ankstesnė ir dabartinė) Signatūra Trumpas aprašas, turinio nurodymas, įvertinimas, palyginimas Šaltiniai Literatūra Aprašo autoriaus inicialai Pastabos Nurodomi tie punktai, apie kuriuos yra informacijos. Jeigu informacijos nėra arba pagal eksponato specifiką punktas atrodo nelogiškas, punktas praleidžiamas. Specifiniams eksponatams aprašyti gali būti įvesti papildomi punktai.

9. NEVARTOTINOS SANTRUMPOS 9.1.

Mokslinio ir informacinio pobūdžio tekstuose rekomenduojama nevartoti šių santrumpų: ATR – rašome: Abiejų Tautų Respublika; LDK – rašome: Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, Lietuva, Lietuvos valstybė, senoji Lietuvos valstybė (išimtis – šią santrumpą galima vartoti tik mažos apimties informacinio pobūdžio leidiniuose, siekiant išvengti pasikartojimų);

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

453

Ldk – rašome: Lietuvos didysis kunigaikštis, Lietuvos valdovas; Lvk – rašome: Lietuvos vyriausiasis kunigaikštis; Žečpospolita – rašome: Abiejų Tautų Respublika, Respublika, jungtinė Lenkijos ir Lietuvos valstybė. 10. KAI KURIE DAŽNAI PASITAIKANTYS SUTRUMPINIMAI 10.1.

Mokslinio ir kitokio pobūdžio leidiniuose vartojami įvairūs trumpiniai ir ilgio, kiekio bei laiko matai žymimi pagal galiojančias lietuvių kalbos normas.

a. – amžius a. k. – asmens kodas a. s. – atsiskaitomoji sąskaita akad. – akademikas akv. – akvarelė al. – aliejus apyg. – apygarda apl. – apylinkė aps., apskr. – apskritis asist. – asistentas aut. – autorius b. k. – banko kodas buv. – buvęs, -usi d. – diena dail. – dailininkas doc. – docentas dr. – daktaras (mokslų) drb. – drobė el. p. – elektroninis paštas egz. – egzempliorius etc. – lot. et cetera „ir kita, ir taip toliau“ faks. – faksas g. – gatvė il. – iliustracija inv. – inventorius ir kt. – ir kita ir pan. – ir panašiai ir t. t. – ir taip toliau J. E. – Jo Ekscelencija J. Em. – Jo Eminencija k. – kalba kat. Nr. – katalogo eilės numeris kt. – kitas, -a l. e. p. – laikinai einantis (-i) pareigas (pvz., l. e. direktoriaus pareigas J. Petraitis) m. – metai mln. – milijonas mlrd. – milijardas Nr. – numeris p. – puslapis pab. – pabaiga pan. – panašus, panašiai past. – pastelė pav. – paveikslas plg. – palygink pop. – popierius pr. – pradžia pr. – prospektas prof. – profesorius pvz. – pavyzdžiui, pavyzdys r. – rajonas ser. – serija š. m. – šių metų t. – tomas

454

tekst. – tekstilė t. y. – tai yra t. p. – taip pat tel. – telefonas tūkst. – tūkstantis vad. – vadinamasis, -oji val. – valanda vid. – vidurys žr. – žiūrėk

Šios taisyklės gali būti koreguojamos, priklausomai nuo pokyčių teisinėje bazėje ir kitų objektyvių aplinkybių, naujų poreikių ir patirties.

Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų mokslinio ir informacinio pobūdžio leidinių rengimo taisyklės sudarytos vadovaujantis šiais šaltiniais: Andriulytė A., Vaicekauskas M. „Autorių dėmesiui: Acta Academiae Artium Vilnensis (AAAV) publikacijų rengimo principai“, in: Acta Academiae Artium Vilnensis, t. 52: Meno kūrinys: paviršius, figūra, reikšmė, sudarė D. Klajumienė, Vilnius, 2009, p. 273–279. Lietuvių kalbos komisijos nutarimai: 1977–1998. Trečiasis pataisytas ir papildytas leidimas, sudarė R. Dobelienė, Vilnius, 1998. Lietuvos dailės muziejaus tekstų rengimo taisyklės, Vilnius, 2009. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimai, in: http://www.vlkk.lt/aktualiausios-temos.

PARENGĖ Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų Bendrųjų reikalų skyriaus leidybos administratorė-redaktorė Laima Kunickytė

PATVIRTINTA Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų Strateginio planavimo komisijos 2010 m. rugsėjo 7 d. posėdžio protokoliniu nutarimu (protokolo Nr. 9)

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

VOLUMEN

III

NUOLATINIAI VALDOVŲ RŪMŲ MUZIEJAUS RĖMĖJAI:

VOLUMEN

III

C H RO N I C O N PA L AT I I MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE

455

ISSN 2029-8943

CHRONICON PALATII MAGNORUM DUCUM LITHUANIAE, VOLUMEN III LIETUVOS DIDŽIŲJŲ KUNIGAIKŠČIŲ RŪMŲ KRONIKA, III TOMAS CHRONICLE OF THE PALACE OF THE GRAND DUKES OF LITHUANIA, VOLUME III

Išleido / Published by Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Katedros a. 4, 01143 Vilnius National Museum – Palace of the Grand Dukes of Lithuania

Sudarytojas / Compiler Gintautas Striška

Dizainas ir maketavimas / Design and layout by Saulius Marteckas

Spausdino / Printed by „Standartų spaustuvė“, Dariaus ir Girėno g. 39, 02189 Vilnius

Tiražas / Copies 300 www.valdovurumai.lt