Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, vol. 4 (MMXIV–MMXVI) by Valdovų rūmai / Palace of the Grand Dukes of Lithuania

C H R o N I C o N PA L A T I I MAGNoRUM DUCUM LITHUANIAE

VoLUMEN IV

C h r o n i C o n Pa l a t i i MagnorUM DUCUM lithUaniae Volumen iV (MMXiVâ&#x20AC;&#x201C;MMXVi)

nacionalinis muziejus lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmai national Museum Palace of the grand Dukes of lithuania

lietUVoS DiDžiųjų kUnigaikščių

rūMų kronika iV tomas (2014–2016)

ChroniCle oF the PalaCe oF the granD DUkeS oF lithUania

Volume iV (2014–2016)

Palatium Magnorum Ducum lithuaniae

ChroniCon Palatii MagnorUM DUCUM lithUaniae Volumen iV (MMXiV–MMXVi)

Comparavit gintautas Striška

Vilnae MMXViii

leiDinio rengiMo grUPė gintautas Striška (pirmininkas) Povilas Blaževičius laima kunickytė indrė Makauskaitė živilė Mikailienė SUDarytojaS gintautas Striška reDaktorėS indrė Makauskaitė, albina Strunga Vertėja iš lietUVių kalBoS į anglų kalBą albina Strunga Vertėja iš lenkų kalBoS į lietUVių kalBą Biruta Mikalonienė Vertėja iš italų kalBoS į lietUVių kalBą Daiva Mitrulevičiūtė FotograFai Vytautas abramauskas, ramūnas armonas, renaldas augustinavičius, Vaidotas aukštaitis, Dalius avižinis, aloyzas Bertašius, Povilas Blaževičius, Povilas Bugys, jogailė Butrimaitė, robertas Dačkus, Vydas Dolinskas, eimantas gudas, giedrius jurkonis, Mindaugas kaminskas, irma kaplūnaitė, eduardas kauklys, Dalia klajumienė, Daiva Mitrulevičiūtė, Dalia ostrauskienė, Stanislovas Patkauskas, jurgis Pilipavičius, Mečislovas Sakalauskas, Vygintas Skaraitis, Medeina Steponavičiūtė, gintautas Striška, eugenijus Svetikas, Vilma šileikienė, ramūnas šmigelskas, remigijus treigys, Daiva tuinylienė, Marijus Uzorka, kazimieras Vainoras, aušra Zalepūgienė DiZainaS ir MaketaViMaS jūratė tamošiūnaitė-karašauskienė, Saulius Marteckas MokSliniUS StraiPSniUS reCenZaVo Doc. dr. Mintautas čiurinskas (lietuvių literatūros ir tautosakos institutas) Doc. dr. jolanta karpavičienė (Valdovų rūmų muziejus, Vilniaus universitetas) Dr. živilė Mikailienė (Valdovų rūmų muziejus) Dr. nadiežda Morozova (lietuvių kalbos institutas) Prof. dr. ramunė šmigelskytė-Stukienė (lietuvos istorijos institutas, lietuvos edukologijos universitetas) habil. dr. Vytautas Urbanavičius (Pilių tyrimo centras „lietuvos pilys“) Viršelyje lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų renesansinės audiencijų menės atkurto tapybinio sienos frizo fragmentas su istoriniu valstybės herbu – Vyčiu – ir didžiojo kunigaikščio karūna. Frizo heraldiniams ženklams atkurti panaudotas apie 1555 m. Vilniaus žemutinės pilies teritorijoje (galbūt vyskupo kunigaikščio Povilo alšėniškio aplinkoje) sukurtas herbynas, šiandien saugomas Prancūzijos nacionalinės bibliotekos padalinyje – arsenalo bibliotekoje, Paryžiuje. karūna rekonstruota remiantis XVi a. pradžios šv. kazimiero paveiksle, esančiame Vilniaus katedros šv. kazimiero koplyčioje, pavaizduota šio princo insignija. Frizo atkūrimo konsultantas – lietuvos heraldikos komisijos pirmininkas dr. edmundas rimša. Frizą atkūrė įmonės „archeodomus“ dailininkai restauratoriai (projekto ir grupės vadovai – audronė kaušinienė ir Povilas kuodis). Frizo atkūrimą 2009 m. pavasarį finansavo Valdovų rūmų paramos fondas. Priešlapiuose panaudotas Milflero su narcizu prie šulinio fragmentas, šiaurės Prancūzija arba Flandrija, XV a. 4 ketv. Photograph © 2018 Museum of Fine arts, Boston © nacionalinis muziejus lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmai, 2018 leidinio bibliografinė informacija pateikiama lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos nacionalinės bibliografijos duomenų banke (nBDB). iSSn 2029-8943

leiDinio tarPtaUtinė reDakCinė kolegija Doc. dr. Vydas Dolinskas (pirmininkas; istorija) nacionalinis muziejus lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmai Dr. Marco Borella (kultūros paveldas) kultūros, kultūros paveldo ir turizmo ministerijos garbės inspektorius (italija) Ispettore onorario del Ministero per i Beni e le Attivit Culturali e del Turismo (Italia) Dr. h. c. romualdas Budrys (meno istorija) lietuvos dailės muziejus akad. dr. (hp) rūta janonienė (meno istorija) Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros institutas Prof. habil. dr. Mečislovas jučas (istorija) Dr. kazys napaleonas kitkauskas (architektūra) Prof. habil. dr. jan ostrowski (meno istorija) Vavelio karališkoji pilis – Valstybiniai meno rinkiniai (lenkija) Zamek Królewski na Wawelu – Państwowe Zbiory Sztuki Doc. dr. dr. h. c. edmundas rimša (istorija, heraldika) lietuvos istorijos institutas Prof. dr. giandomenico romanelli (meno istorija) Venecijos miesto kultūros paveldo tarnyba – Venecijos miesto muziejai (italija) Beni e Attivit Culturali del Comune di Venezia – Musei Civici di Venezia Prof. habil. dr. andrzej rottermund (meno istorija) Varšuvos karališkoji pilis – Muziejus (lenkija) Zamek Królewski w Warszawie – Muzeum Prof. dr. Dirk Syndram (meno istorija) Dresdeno valstybiniai meno rinkiniai – Dresdeno rezidencinė pilis (Vokietija) Staatliche Kunstsammlungen Dresden – Residenzschloss Dresden habil. dr. Vytautas Urbanavičius (archeologija)

Turinys ValDoVų rūMų MUZiejaUS VeikloS 2014–2016 M. kronika. SVarBiaUSi DarBai, reZUltatai ir jUoS aPrėPiantiS leiDinyS

lietUVoS reSPUBlikoS VyriaUSyBėS nUtariMaS „Dėl ValStyBėS nekilnojaMojo ir ilgalaikio Materialiojo tUrto PerDaViMo naCionaliniaM MUZiejUi lietUVoS DiDžioSioS kUnigaikštyStėS ValDoVų rūMaMS“

i. ValdoVų rūmų muziejaus Veikla 2014–2016 m.

Dalius Avižinis, Ėrika Striškienė MUZiejaUS rinkiniUS PaPilDžiUSioS VertyBėS

Gintautas Striška MUZiejaUS MokSlininkų DarBai 2014–2016 M. ir tyriMų PerSPektyVoS

Lirija Steponavičienė eDUkaCijoS ir lankytojų Centro Veikla 2014–2016 M.: PerMainų laikaS

Daiva Mitrulevičiūtė ValDoVų rūMų MUZiejaUS tarPtaUtiniai ryšiai

Gintarė Tadarovska, Marijus Uzorka ValDoVų rūMų MUZiejaUS ParoDoS lietUVoje ir UžSienyje

Daiva Mitrulevičiūtė tarPtaUtinė ParoDa italijoje „Milano ir lietUVoS iStoriniai ryšiai: Bona SForCa ir lietUVoS DiDžiųjų kUnigaikščių rūMai“

Daiva Mitrulevičiūtė tarPtaUtinė ParoDa „SPalVų alCheMija. SkaljoloS Meno kūriniai iš BianCo BianChi kolekCijoS FlorenCijoje“

Povilas Blaževičius, Sigita Venckūnienė, Eglė Zaveckienė tarPtaUtinė ParoDa BaltarUSijoje „lietUVoS DiDžiųjų kUnigaikščių reZiDenCijoS arCheologiniai raDiniai. kaSDienyBė VilniaUS DVare“

102

Inga Vaitekūnaitė ValDoVų rūMų MUZiejaUS BiBliotekoS Veikla

110

Ramunė Vaičiulytė MUZiejUS ir Viešoji koMUnikaCija. ValDoVų rūMų MUZiejaUS BenDraViMo SU žiniaSklaiDa 2014–2016 M. aPžValga

111

ii. 2014–2016 m. ValdoVų rūmų muziejaus kronika

121

ParoDoS

122

renginiai

124

PranešiMai, PriStatyMai, konFerenCijoS

156

PUBlikUoti StraiPSniai

163

leiDiniai

168

iii. TarpTauTinių parodų ir konferencijų pranešimų pagrindu parengTi sTraipsniai 187 TarpTauTinė paroda „europos Viduramžių ir renesanso gobelenai. gijomis išausTa isTorija“

Maria Taboga Diena Po DienoS tarP goBelenų. Penkiolika reStaUraViMo Metų roMoS kVirinalio rūMUoSe Day aFter Day aMong the taPeStrieS. FiFteen yearS oF reStoration at the QUirinal PalaCe in roMe (abstract) Lucia Meoni FlaManDų įtaka XV–XViii a. FlorenCijoS goBelenaMS FleMiSh inFlUenCe on Florentine taPeStrieS FroM the 15th–18th CentUrieS (abstract)

188

201 222 223 259

Magdalena Piwocka žygiManto aUgUSto goBelenai. PaSkUtinio jogailaičio kolekCija iš eUroPoS PerSPektyVoS the taPeStrieS oF king SigiSMUnD aUgUStUS. the laSt jagiellon’S ColleCtion FroM a eUroPean PerSPeCtiVe (abstract)

260

mokslinė konferencija „radVilų rūmai Vilniaus žemuTinėje pilyje“

271

Eimantas Gudas DiDikų reZiDenCijoS VilniaUS žeMUtinėje Pilyje. raDVilų rūMų atVejiS MagnateS’ reSiDenCeS in the VilniUS lower CaStle. the CaSe oF the raDZiwill PalaCe (abstract)

273

Kazys Napaleonas Kitkauskas raDVilų rūMai Prie geDiMino kalno – ne Vien DiDikų reZiDenCija. ir kai kUrie kiti geDiMino kalno aPSaUgoS klaUSiMai the raDZiwill PalaCe near geDiMinaS’ hill – not jUSt a MagnateS’ reSiDenCe. PlUS SoMe other ConCernS regarDing the ProteCtion oF geDiMinaS’ hill (abstract)

269

286

287 308

Gintautas Striška raDVilų rūMai VilniaUS žeMUtinėje Pilyje. naUjaS žVilgSniS į SenUS tyriMų reZUltatUS the raDZiwill PalaCe in the VilniUS lower CaStle. a new look at olD reSearCh reSUltS (abstract)

328

mokslinė konferencija „naujausi lieTuVos pilių archeologiniai Tyrimai“

330

Albinas Kuncevičius, Ramūnas Šmigelskas, Rimvydas Laužikas, Renaldas Augustinavičius DUBingių PiliaVietėS arCheologiniai tyriMai arChaeologiCal reSearCh oF the DUBingiai CaStle Site (abstract)

333 344

Rasa Valatkevičienė VilniaUS žeMUtinėS PilieS lietUVoS DiDžiųjų kUnigaikščių rūMų PaPUošalų tyriMai reSearCh oF jewellery FoUnD at the PalaCe oF the granD DUkeS oF lithUania in the VilniUS lower CaStle (abstract)

309

345 351

iV. kiTi moksliniai sTraipsniai

353

Povilas Blaževičius, Medeina Steponavičiūtė žaiSliniai kareiVėliai lietUVoS arCheologijoS DUoMeniMiS toy SolDierS in lithUanian arChaeologiCal Data (abstract)

354 374

Paulius Bugys Brigantinų PlokštelėS iš VilniaUS Pilių teritorijoS BriganDine PlateS FroM the VilniUS CaStleS territory (abstract)

375 384

Atas Žvirblys XVii a. olanDiškoS PyPkėS SU Pranašo jonoS atVaiZDU 17th-CentUry DUtCh PiPeS with the iMage oF the ProPhet jonah (abstract)

385 391

Rita Lelekauskaitė MeDžiokliniS DUrklaS SU lenkijoS ir lietUVoS herBaiS hUnting SworD with the Coat oF arMS oF PolanD anD lithUania (abstract)

392 397

Kazys Napaleonas Kitkauskas kaS tie Senieji laiPtai Po VilniaUS arkikateDroS šiaUrinėS naVoS grinDiMiS? what are the olD StairS UnDer the Floor oF the northern naVe oF the VilniUS arChCatheDral? (abstract) Jurgita Kalėjienė, Mantvidas Mieliauskas PreVenCinio konSerVaViMo MetoDų PraktiniS taikyMaS ValDoVų rūMų MUZiejaUS arCheologinio rinkinio SaUgykloSe PraCtiCal aPPliCation oF PreVentiVe ConSerVation MethoDS in the rePoSitorieS oF the national MUSeUM – PalaCe oF the granD DUkeS oF lithUania arChaeologiCal ColleCtion (abstract) Violeta Kisielienė, Rasa Valatkevičienė BrangakMeniai, raSti Per VilniaUS žeMUtinėS PilieS lietUVoS DiDžiųjų kUnigaikščių rūMų arCheologiniUS tyriMUS. ii DaliS geMStoneS FoUnD DUring arChaeologiCal reSearCh oF the PalaCe oF the granD DUkeS oF lithUania in the VilniUS lower CaStle. Part ii (abstract) Kęstutis Gudmantas keletaS PaStaBų aPie MaSkVoje raStą lietUVoS Metraščio FragMentą SoMe CoMMentS on the FragMent oF the lithUanian ChroniCleS DiSCoVereD in MoSCow (abstract)

398 416

418 427

428 437 438 443

Adam Spodaryk 1647 M. jono Breitelio nUlietoS PatrankoS inSkriPCija an inSCriPtion FroM a Cannon CaSt in 1647 By ioanneS BreUtelt

444 451

IN MEMORIAM

455

jUoZaS PetraS kaZiCkaS (1918 04 16 – 2014 07 09)

456

antanaS PaValkiS (1936 02 12 – 2014 12 12)

462

algiMantaS VinCaS kajaCkaS (1932 12 21 – 2015 01 16)

466

Piotr MiChał StęPień (1952 10 16 – 2016 07 26)

470

ValdoVų rūmų muziejaus rėmėjai ir parTneriai 2014–2016 m.

476

ValdoVų rūmų muziejaus Tarybų ir komisijų nariai 2014–2016 m.

480

sanTrumpos

483

naCionalinio MUZiejaUS lietUVoS DiDžioSioS kUnigaikštyStėS ValDoVų rūMų MokSlinio ir inForMaCinio PoBūDžio leiDinių rengiMo taiSyklėS

487

conTenTs ChroniCle oF the aCtiVitieS oF the national MUSeUM – PalaCe oF the granD DUkeS oF lithUania in 2014–2016. a PUBliCation aBoUt itS MoSt iMPortant aChieVeMentS

reSolUtion oF the goVernMent oF the rePUBliC oF lithUania “on the tranSFer oF State-owneD iMMoVaBle anD long-terM Material ProPerty to the national MUSeUM – PalaCe oF the granD DUkeS oF lithUania”

i. museum acTiViTies during 2014–2016

Dalius Avižinis, Ėrika Striškienė treaSUreS aDDeD to the MUSeUM’S ColleCtion

Gintautas Striška MUSeUM SCientiStS’ aCtiVity in 2014–2016 anD reSearCh PerSPeCtiVeS

Lirija Steponavičienė aCtiVitieS oF the eDUCation anD ViSitorS’ Centre in 2014–2016: a tiMe oF Change

Daiva Mitrulevičiūtė international relationS oF the MUSeUM

Gintarė Tadarovska, Marijus Uzorka the MUSeUM’S eXhiBitionS in lithUania anD in other CoUntrieS

Daiva Mitrulevičiūtė international eXhiBition in italy “hiStoriCal tieS Between Milan anD lithUania: Bona SForZa anD the PalaCe oF the granD DUkeS oF lithUania”

Daiva Mitrulevičiūtė international eXhiBition “alCheMy oF ColoUrS. SCagliola art workS FroM the BianCo BianChi ColleCtion in FlorenCe”

Povilas Blaževičius, Sigita Venckūnienė, Eglė Zaveckienė international eXhiBition in BelarUS “arChaeologiCal FinDS FroM the reSiDenCe oF the granD DUkeS oF lithUania. eVeryDay liFe in the VilniUS CoUrt”

102

Inga Vaitekūnaitė aCtiVitieS oF the liBrary oF the MUSeUM

110

Ramunė Vaičiulytė the MUSeUM anD PUBliC CoMMUniCation. an oVerView oF MeDia relationS oF the national MUSeUM – PalaCe oF the granD DUkeS oF lithUania in 2014–2016

111

ii. museum chronicle for 2014–2016

121

eXhiBitionS

122

eVentS

124

PaPerS, PreSentationS, ConFerenCeS

156

PUBliSheD aCaDeMiC PaPerS

163

PUBliCationS

168

iii. academic arTicles based on inTernaTional eXhibiTions and conference papers 187 inTernaTional eXhibiTion “medieVal and renaissance TapesTry in europe. hisTory WoVen in Threads”

188

Maria Taboga Day aFter Day aMong the taPeStrieS. FiFteen yearS oF reStoration at the QUirinal PalaCe in roMe abstract

201 222

Lucia Meoni FleMiSh inFlUenCe on Florentine taPeStrieS FroM the 15th–18th CentUrieS abstract

223 259

Magdalena Piwocka the taPeStrieS oF king SigiSMUnD aUgUStUS. the laSt jagiellon’S ColleCtion FroM a eUroPean PerSPeCtiVe abstract

260 269

academic conference “The radziWill palace in The Vilnius loWer casTle”

271

Eimantas Gudas MagnateS’ reSiDenCeS in the VilniUS lower CaStle. the CaSe oF the raDZiwill PalaCe abstract

273 286

Kazys Napaleonas Kitkauskas the raDZiwill PalaCe near geDiMinaS’ hill – not jUSt a MagnateS’ reSiDenCe. PlUS SoMe other ConCernS regarDing the ProteCtion oF geDiMinaS’ hill abstract

287 308

Gintautas Striška the raDZiwill PalaCe in the VilniUS lower CaStle. a new look at olD reSearCh reSUltS abstract

309 328

academic conference “The laTesT archaeological inVesTigaTion of The liThuanian casTles”

330

Albinas Kuncevičius, Ramūnas Šmigelskas, Rimvydas Laužikas, Renaldas Augustinavičius arChaeologiCal reSearCh oF the DUBingiai CaStle Site abstract

333 344

Rasa Valatkevičienė reSearCh oF jewellery FoUnD at the PalaCe oF the granD DUkeS oF lithUania in the VilniUS lower CaStle abstract

345 351

iV. oTher academic papers

353

Povilas Blaževičius, Medeina Steponavičiūtė toy SolDierS in lithUanian arChaeologiCal Data abstract

354 374

Paulius Bugys BriganDine PlateS FroM the VilniUS CaStleS territory abstract

375 384

Atas Žvirblys 17th-CentUry DUtCh PiPeS with the iMage oF the ProPhet jonah abstract

385 391

Rita Lelekauskaitė hUnting SworD with the Coat oF arMS oF PolanD anD lithUania abstract

392 397

Kazys Napaleonas Kitkauskas what are the olD StairS UnDer the Floor oF the northern naVe oF the VilniUS arChCatheDral? abstract

398 416

Jurgita Kalėjienė, Mantvidas Mieliauskas PraCtiCal aPPliCation oF PreVentiVe ConSerVation MethoDS in the rePoSitorieS oF the national MUSeUM – PalaCe oF the granD DUkeS oF lithUania arChaeologiCal ColleCtion abstract

418 427

Violeta Kisielienė, Rasa Valatkevičienė geMStoneS FoUnD DUring arChaeologiCal reSearCh oF the PalaCe oF the granD DUkeS oF lithUania in the VilniUS lower CaStle. Part ii abstract

428 437

Kęstutis Gudmantas SoMe CoMMentS on the FragMent oF the lithUanian ChroniCleS DiSCoVereD in MoSCow abstract

438 443

Adam Spodaryk an inSCriPtion FroM a Cannon CaSt in 1647 By ioanneS BreUtelt

451

IN MEMORIAM

455

jUoZaS PetraS kaZiCkaS (16/4/1918 – 9/7/2014)

456

antanaS PaValkiS (12/2/1936 – 12/12/2014)

462

algiMantaS VinCaS kajaCkaS (21/12/1932 – 16/1/2015)

466

Piotr MiChał StęPień (16/10/1952 – 26/7/2016)

470

museum sponsors and parTners in 2014–2016

476

members of The board and commissions of The naTional museum – palace of The grand dukes of liThuania in 2014–2016

480

acronyms

483

national MUSeUM – PalaCe oF the granD DUkeS oF lithUania gUiDelineS For aCaDeMiC anD inForMatiVe PUBliCationS

487

ValDoVų rūMų MUZiejaUS VeikloS 2014–2016 M. kronika. SVarBiaUSi DarBai, reZUltatai ir jUoS aPrėPiantiS leiDinyS į mielų kolegų, partnerių, muziejaus bičiulių, rėmėjų ir lankytojų rankas atiduodamas jau ketvirtasis „lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų kronikos“ (Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae) (toliau – „kronika“) tomas, kuriame apibendrinami svarbiausi nacionalinio muziejaus lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmų bendruomenės planai ir darbai, nuveikti 2014–2016 m., skelbiami muziejaus darbuotojų ir kolegų muziejininkų, mokslininkų iš kitų lietuvos bei užsienio institucijų parengti straipsniai ir kita aktuali informacija. nors siekiama, kad Valdovų rūmų muziejaus „kronika“ pasirodytų kasmet, dėl įvairių aplinkybių ir priežasčių šio „kronikos“ tomo nepavyko išleisti anksčiau, todėl jo turinys chronologiškai apima net trejus muziejaus gyvenimo ir veiklos metus (2014–2016). kiekvieni iš šių trejų jaunos, bet aktyvios ir veržlios institucijos gyvavimo metų išsiskyrė savitais bruožais, ryškiausiais projektais ir kitais įvykiais. Viešumoje pastebimą Valdovų rūmų muziejaus veiklą dažniausiai vykdė su turiniu dirbantys padaliniai ir jų darbuotojai. tačiau įvairių renginių ir parodų organizavimo, ekspozicijų ir saugyklų įrangos tobulinimo, Valdovų rūmų antrosios (vadinamosios B) dalies atkūrimo, kasdienės tvarkos bei švaros palaikymo ir daugelio kitų darbų nebūtų galima atlikti be dažniausiai nepastebimos, bet labai svarbios techninių reikalų ir ūkio padalinių darbuotojų veiklos. taip pat būtina paminėti, kad Valdovų rūmų muziejus kasmet daug dėmesio skiria darbuotojų kvalifikacijos tobulinimui. ne išimtis buvo ir 2014–2016 m. periodas. Daugelį 2014–2016 m. darbų ir projektų Valdovų rūmų muziejus galėjo įgyvendinti tik užsitikrinęs įvairių fondų, įstaigų ir organizacijų bei privačių asmenų paramą, taip pat gavęs dosnių mecenatų dovanų. todėl būtina padėkoti ir muziejaus bičiuliams, rėmėjams bei mecenatams – jie atskirai išvardijami šiame leidinyje.

kUo išSiSkyrė 2014 Metai? 2014-ieji buvo pirmi metai, kai 2013-ųjų viduryje duris lankytojams atvėręs Valdovų rūmų muziejus jau veikė visus metus. 2014-aisiais muziejus sulaukė daugiausia lankytojų – daugiau nei 246 tūkstančių. Vien per tris svarbiausias metų akcijas – Muziejų naktį, kultūros naktį ir Valstybės (lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną – jį aplankė beveik 18 tūkst. žmonių. Padidinta ir paslaugų lankytojams pasiūla: buvo parengtos ir vedamos kelios pirmosios teminės ekskursijos, nauji edukaciniai užsiėmimai, akredituota 160 miesto gidų – jie padėjo muziejuje priimti organizuotas grupes. 2014 m. daugiau dėmesio buvo skiriama

negalią turintiems muziejaus lankytojams ir kitoms socialiai pažeidžiamoms gyventojų grupėms (pavyzdžiui, vaikų globos namų auklėtiniams). įrengta nedidelė edukacinė ekspozicija neregiams ir silpnaregiams „renesansas lietuvoje: prisiliesk, išgirsk ir pajausk“. Dalyvauta europos Sąjungos lėšomis finansuotame nacionaliniame edukacijos projekte „Muziejus – mokykla – moksleivis. Muziejų ir bendrojo lavinimo mokyklų nacionalinis partnerystės tinklas“. Siekiant plėtoti pilietinį ir patriotinį ugdymą, sudarytos palankios sąlygos muziejuje lankytis profesinės karo tarnybos kariams, kariams savanoriams ir policijos pareigūnams. tikintis per kelerius metus baigti atkurti Valdovų rūmų muziejaus B dalį, buvo tikslinamos ekspozicijų koncepcijos ir planai, tobulinamos veikiančios ekspozicijos (pavyzdžiui, pradėta dirbti su kompiuterinių informacinių terminalų diegimu), buvo kuriami istorinių interjerų puošybos atkūrimo planai. kadangi atkuriamuose Valdovų rūmuose, kurie buvo reprezentacinė lietuvos didžiųjų kunigaikščių ir lenkijos karalių rezidencijos dalis, buvo stengiamasi kuo daugiau erdvių atverti viešai veiklai ir lankytojų poreikiams tenkinti, neliko vietos saugykloms ir kitoms pagalbinėms bei techninėms patalpoms, būtinoms kiekvieno muziejaus normaliam ir visaverčiam funkcionavimui. laikinąsias eksponatų saugyklas Valdovų rūmų muziejus įsirengė lietuvos dailės muziejaus radvilų rūmuose, ten įsikūrė ir Mokslinių tyrimų centras su restauravimo grupe bei nemaža dalis rinkinių apskaitos ir saugojimo skyriaus darbuotojų. šių padalinių specialistai, talkinami Pastatų ir technologinių įrenginių skyriaus darbuotojų, per pirmą metų pusę į radvilų rūmų laikinąsias saugyklas iš iki tol Pilių tyrimo centro „lietuvos pilys“ laikinai naudotų patalpų Barboros radvilaitės gatvėje perkėlė visus per Valdovų rūmų archeologinius tyrimus sukauptus radinius (pirminiu skaičiavimu, jų yra daugiau nei 0,5 mln. vienetų). Didesnės architektūrinės detalės iš akmenų saugomos laikinosiose eksponatų saugyklose, įrengtose Vį Vilniaus pilių direkcijos ir Pilių tyrimo centro „lietuvos pilys“ iki tol naudotose patalpose kalnų parke, čia įsikūrė ir muziejaus ūkio centras. kadangi 2014 m. lietuvos respublikos kultūros ministerija ragino teikti investicinius projektus gauti europos Sąjungos paramą, Valdovų rūmų muziejus parengė ir pateikė strateginį planą „edukacijos, mokslinių tyrimų ir atvirų saugyklų centras“. tai buvo pradinė medžiaga, skaičiavimas ir pirminiai projektiniai pasiūlymai dėl Valdovų rūmų vadinamosios iii oficinos, arba radvilų rūmų, stovėjusių prie vakarinės aukštutinės pilies kalno pašlaitės, taip pat dalies ii oficinos ir jungiamojo korpuso atkūrimo bei pritaikymo minėtoms kompleksinėms funkcijoms. šis projektas jau 2014 m. sausio 30 d. buvo pristatytas kultūros ministerijos ir

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

1, 2. 2014 m. per Muziejų ir Kultūros naktų akcijas Valdovų rūmų muziejų užplūdo minios lankytojų. Fotografas V. Abramauskas

Vilniaus pilių direkcijos atstovams, gegužės 28 d. – kultūros ministerijos organizuotoje viešoje diskusijoje lietuvos mokslų akademijoje, o birželio 12 d. – mokslinėje konferencijoje „radvilų rūmai Vilniaus žemutinėje pilyje“. nors projektas įvertintas teigiamai, jis nebuvo atrinktas tolesnėms diskusijoms dėl finansavimo. kitas 2014 m. parengtas ir pristatytas investicinis projektas gauti europos Sąjungos paramą, „atkurtų istorinių reprezentacinių interjerų dekoravimas“, taip pat nesulaukė palankaus sprendimo. neoficialiai buvo teigiama, kad Valdovų rūmų muziejus pirmiausia turėtų užbaigti B dalies atkūrimo darbus ir tik tada planuoti kitus investicinius poreikius. kasdienei kultūrinei veiklai plėtoti ir aktyvinti muziejaus darbuotojai parengė bemaž 30 paraiškų lietuvos kultūros tarybai ir lietuvos mokslo tarybai, ieškojo kitų rėmėjų konkretiems projektams. 2013 m. viduryje atidarius Valdovų rūmų pirmąją (vadinamąją a) dalį ir muziejaus erdvėse sėkmingai suorganizavus lietuvos pirmininkavimo europos Sąjungos tarybai renginius, atsakingos valdžios institucijos tarsi primiršo, kad buvo pabaigta atkurti tik pusė Valdovų rūmų, tad nebaigta liko kita rūmų pusė, todėl 2014 m. Valdovų rūmų atkūrimo finansavimas sulėtėjo, atsirado kitų valstybinių prioritetų ir poreikių. Valdovų rūmų atkūrimo užsakovo funkcijas vykdanti Vį Vilniaus pilių direkcija, nors iš visų Vilniaus pilių komplekso priežiūros darbų jai buvo belikęs tik Valdovų rūmų atkūrimo projektas, taip pat nerodė didesnės iniciatyvos, kad Valdovų rūmų B dalis būtų užbaigta kuo sparčiau. Vilniaus pilių direkcija, tapusi tarpininke tarp statytojo ir naudotojo, dažnai nerodė intereso, kad vykdant atkūrimo darbus būtų naudojamos kuo kokybiškesnės, o ne pigiausios medžiagos, kad prieš 10 metų pateikti pasenę projektiniai sprendimai būtų atnaujinti, kad būtų sukomplektuota būtina trūkstama įranga (pavyzdžiui, drėgmės režimo palaikymo), kad būtų užtikrintas kuo ilgesnis įrenginių ir darbų garantinis laikotarpis ir t. t. todėl Valdovų rūmų muziejus ėmėsi žingsnių, kad Valdovų rūmų atkūrimo užsakovo funkcijos būtų perduotos būtent jam, kaip objekto naudotojui, suinteresuotam racionaliais, optimaliais ir moderniais, geriausius rezultatus garantuojančiais sprendimais bei sparčiausiu jų įgyvendinimu, tai yra kuo greitesniu viso Valdovų rūmų ansamblio atkūrimo užbaigimu ir muziejaus B dalies at-

VolUMen

3. 2014 m. daug dėmesio kitų Europos šalių kontekste sulaukė Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje surengta paroda, skirta euro įvedimui Lietuvoje. Jos atidaryme dalyvavo ir kalbėjo Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas, Europos centrinio banko Banknotų direktorato vadovas Tonas Rosas (Ton Roos) ir Valdovų rūmų muziejaus direktorius dr. Vydas Dolinskas. Fotografas V. Abramauskas

vėrimu lankytojams. Faktiškai Valdovų rūmų atkūrimo užsakovo funkcijas muziejus ėmė vykdyti nuo 2016 m. pradžios. 2014-ieji išsiskyrė labai aktyvia Valdovų rūmų muziejaus parodine veikla. tais metais muziejus surengė net 16 parodų, penkiose iš jų buvo pristatytos muziejaus rinkinių vertybės, viena paroda buvo tarptautinė, septynios – stendinės, keturios – virtualios. Monumentali tarptautinė paroda „europos Viduramžių ir renesanso gobelenai. gijomis išausta istorija“ lankytojus sužavėjo ne tik 400–500 metų senumo subtiliais gotikiniais ir renesansiniais meniniais audiniais, bet ir įspūdingu, moderniu, vertybes tausojančiu apšvietimu. Parodą globojo lietuvos respublikos Ministras Pirmininkas algirdas Butkevičius. Bene pirmą kartą lietuvos muziejininkystės istorijoje šios parodos pažiūrėti atvyko net kelių užsienio šalių žymiausi senosios monumentaliosios tekstilės specialistai iš Prahos karališkosios pilies (čekija), krokuvos

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

4. Vienas svarbiausių 2014 m. muziejaus kultūrinės veiklos įvykių – tarptautinė paroda „Europos Viduramžių ir Renesanso gobelenai. Gijomis išausta istorija“ – lankytojus stebino ne tik unikaliais kūriniais, bet ir išskirtiniu apšvietimu. Fotografas V. Abramauskas

5. Vienas svarbiausių 2014 m. muziejaus mokslinės veiklos renginių – tarptautinė mokslinė konferencija „Lietuva–Italija: šimtmečių ryšiai“ – sulaukė didelio dalyvių ir klausytojų susidomėjimo. Fotografas V. Abramauskas

Vavelio karališkosios pilies (lenkija), Paryžiaus luvro muziejaus (Prancūzija), Florencijos Senųjų rūmų (Palazzo Vecchio) muziejaus ir restauravimo dirbtuvių (italija), niujorko Metropolitano meno muziejaus (jaV) ir kt. iš virtualių parodų ir kitų elektroninei erdvei skirtų produktų verta paminėti su bendrove „google“ sukurtą lengvai prieinamą virtualų turą („google Street View“) po muziejaus ekspozicines erdves. Daug dėmesio sulaukė ir su europos centriniu banku bei lietuvos banku lankytojų vestibiulyje surengta paroda, skirta euro įvedimui lietuvoje. ši po visus eurą įsivedančius europos kraštus keliaujanti paroda Vilniuje sulaukė beveik 50 tūkst. lankytojų, tai yra dvigubai daugiau nei vidutiniškai kitose 15-oje jos eksponavimo vietų įvairiose europos šalyse. 2014 m. vykdyti ir vėlesniais metais planuotų surengti parodų (pavyzdžiui, lituanistinių vertybių iš Dresdeno rinkinių, šventojo Stanislovo ordino iš lenkijos kultūros paveldo institucijų, vadinamojo Vytauto Didžiojo diržo iš Baltarusijos ir kt.) parengiamieji darbai. Plėtodamas mokslinį, muziejinį, turistinį ir edukacinį bendradarbiavimą, Valdovų rūmų muziejus 2014 m. pasirašė reikšmingų sutarčių dėl ilgalaikio bendradarbiavimo ar didesnių projektų įgyvendinimo. Dėl užsienio turistų pritraukimo buvo pasirašyta 16 sutarčių su lietuvos turizmo agentūromis, taip pat su Všį Vilniaus turizmo informacijos centru ir konferencijų biuru. Bendradarbiavimo sutartys pasirašytos ir su Vilniaus universitetu, lietuvos geografų draugija, lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centru, tęstas bendradarbiavimas su Ugdymo plėtotės centru, lietuvos istorijos mokytojų asociacija. 2014 m. Valdovų rūmų muziejus buvo įregistruotas švietimo ir mokslo institucijų registre. tarptautinio bendradarbiavimo srityje tais metais buvo pasirašyta ilgalaikių ryšių sutartis su Baltarusijos valstybine kultūros įstaiga Muziejumi – Myro pilies ansambliu. turtinant Valdovų rūmų muziejaus rinkinius, ir toliau buvo tikrinami bei į archeologijos fondą perimami per archeologinius tyrimus Pilių tyrimo centro „lietuvos pilys“ sukaupti radiniai. šis fondas papildytas daugiau nei 16 tūkst. eksponatų. kultūros, meno ir istorijos fondas buvo papildytas bemaž 80 vertybių, daugu-

ma jų buvo padovanota dosnių mecenatų. Siekiant gerinti vertybių eksponavimo sąlygas, vitrinose buvo įdiegta moderni ir patikima mikroklimato nuolatinės stebėsenos bei reguliavimo įranga. greta Valdovų rūmų muziejaus eksponatų, vykdant nacionalinio muziejaus – visos valstybės muziejų metodinio centro – priedermes, buvo konservuojamos bei restauruojamos ir kitų lietuvos muziejų vertybės, sudėtingesniais bei subtilesniais restauravimo klausimais buvo konsultuojami regioninių muziejų specialistai. Vienas svarbiausių 2014 m. Valdovų rūmų muziejaus inicijuotų mokslinių projektų – tarptautinė mokslinė konferencija „lietuva–italija: šimtmečių ryšiai“. ji truko net tris dienas, sutraukė 51 prelegentą ir buvo palydėta dviem senosios muzikos koncertais. ši konferencija surengta bendradarbiaujant su tradiciniais muziejaus partneriais: Vilniaus universiteto istorijos fakultetu, lietuvos istorijos instituto lietuvos Didžiosios kunigaikštystės istorijos skyriumi bei Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros institutu, lietuvos ir italijos diplomatijos bei kultūros atstovybėmis. konferenciją globojo lietuvos respublikos kultūros ministras šarūnas Birutis ir italijos respublikos kultūros, kultūros paveldo ir turizmo ministras Darijus Frančeskinis (Dario Franceschini). Su partneriais 2014 m. surengtos dar dvi nacionalinės mokslinės konferencijos: „radvilų rūmai Vilniaus žemutinėje pilyje“ ir „lietuvos muziejai: kultūra, edukacija, mokslas“. taip pat dvi tarptautinės mokslinės konferencijos: „1514 m. oršos mūšis: karinė pergalė ir jos ženklai“ ir „Muziejus istorinėse rezidencijose“ kartu su Baltijos jūros regiono pilių ir muziejų asociacijos XXiV generalinės asamblėjos posėdžiu. Valdovų rūmų muziejaus darbuotojai dalyvavo ir perskaitė daugiau nei 20 pranešimų mokslinėse konferencijose bei seminaruose lietuvoje ir užsienyje. 2014 m. pabaigoje su Vilniaus universiteto istorijos fakulteto archeologijos profesoriumi dr. albinu kuncevičiumi pradėti archeologiniai tyrimai Valdovų rūmų rytų korpuso šiaurinės dalies rūsiuose. kiti moksliniai tyrimai vykdyti su lietuvos dailės muziejaus Prano gudyno restauravimo centru, lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademija, kauno tado ivanausko zoologijos muziejumi.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

6–8. Valdovų rūmų muziejus 2014 m. inicijavo senosios Lietuvos istorijoje labai reikšmingos Oršos pergalės 500 metų minėjimo šventę „Oršos pergalei – 500! Triumfo diena“ su iškilminga eisena Vilniaus senamiesčiu, koncertu Katedros aikštėje, įspūdingu renginiu bei reginiu Valdovų rūmų kieme ir moksline konferencija. Fotografas V. Abramauskas

aktyvi mokslinė veikla buvo tęsiama ir leidybos srityje. Valdovų rūmų muziejus 2014 m. išleido istorijos profesoriaus habil. dr. Mečislovo jučo, menotyrininkės ir dailės istorikės dr. (hp) gražinos Marijos Martinaitienės mokslines monografijas, mokslinių straipsnių rinkinį „lietuva–lenkija–švedija: europos dinastinės jungtys ir istoriniai-kultūriniai ryšiai“, minėtos tarptautinės gobelenų parodos katalogą ir albumą. Buvo atliekami „kronikos“ iii tomo, taip pat muziejaus ekspozicijų vadovų ir kitų leidinių parengiamieji darbai. Bene daugiausia visuomenės dėmesio sulaukė 2014 m. rugsėjį surengta vienos reikšmingiausių senosios lietuvos istorijoje

VolUMen

pergalių – oršos mūšio – 500 metų minėjimo šventė „oršos pergalei – 500! triumfo diena“. ryškiausias šventinės ceremonijos akcentas buvo teatralizuota lietuvos kariuomenės ir policijos dalinių eisena nuo aušros vartų iki katedros aikštės ir Valdovų rūmų, ji buvo tiesiogiai transliuojama per lrt televiziją. ši ceremonija priminė istorinę lietuvos Didžiosios kunigaikštystės tradiciją, kai valdovai, karo vadai, Vilniaus vaivados ar vyskupai iškilmingai įžengdavo į sostinę ir triumfo kelyje – Didžiojoje ir Pilies gatvėse – buvo sveikinami miestiečių, vienuolių bei valstybės pareigūnų. šį renginį Valdovų rūmų muziejui surengti padėjo ilgamečiai partneriai: lietuvos kariuomenė, lietuvos policija, Vilniaus miesto savi-

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

valdybė, lietuvos nacionalinis radijas ir televizija (lrt). šventinę eiseną palydėjo iškilminga ceremonija katedros aikštėje ir batalinės muzikos bei 3D grafikos projekcija Valdovų rūmų Didžiajame kieme. tuo pat metu Valdovų rūmuose vyko tarptautinė mokslinė konferencija, skirta oršos mūšio epochai. kitas išskirtinis kultūrinis renginys, vykęs 2014 m., – teatro „Shakespeare’s globe“ pasaulinių gastrolių spektaklis „hamletas“, surengtas su lietuvos nacionaliniu dramos teatru. Valdovų rūmuose 2014 m. vyko ir tarptautinio M. k. čiurlionio muzikos festivalio atidarymo koncertas bei geriausio 2013 m. lietuvos muziejininko apdovanojimo ceremonija. Džiugu, kad šią prestižinę nominaciją gavo Valdovų rūmų muziejaus rinkinių apskaitos ir saugojimo skyriaus vedėjas Dalius avižinis. kaip 2014 m. išskirtinį kultūrinį renginį verta paminėti ir Baroko muzikos koncertų ciklą „Baroko vakarai“, surengtą bendradarbiaujant su Prancūzų institutu lietuvoje. nors 2014 m. muziejuje nevyko tiek daug valstybės reprezentacinių ir kitų protokolinių renginių, kiek jų vyko 2013 m., lietuvai pirmininkaujant europos Sąjungos tarybai, ir tais metais Valdovų rūmų muziejuje buvo rengiami lietuvos valstybės ir jos tarptautiniams ryšiams svarbūs renginiai, tokie kaip lietuvos narystės nato 10-mečio renginys, europos Sąjungos šalių parlamentų pirmininkų susitikimas, lietuvos diplomatinių atstovybių vadovų kasmetis susirinkimas, nacionaliniai maldos pusryčiai, italijos nacionalinės dienos minėjimas, Metų valstybės tarnautojo paskelbimo ir geriausių 2014 m. abiturientų pagerbimo ceremonijos, naujojo lietuvos kariuomenės vado inauguracija, angelų sargų dienos šventė. apibendrinant nacionalinio muziejaus lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmų muziejaus veiklos 2014 m. rezultatus, galima teigti, jog visi trys strateginiai veiklos prioritetai – kokybiško ir patrauklaus lankytojų aptarnavimo užtikrinimas, rinkinių gausinimas bei naujų parodų ir ekspozicijų rengimas, muziejaus, jo rinkinių, ekspozicijų ir veiklos populiarinimas – muziejaus darbuotojų profesionaliu, aktyviu ir nuoširdžiu darbu įgyvendinti sėkmingai, o įsigytų vertybių, surengtų parodų ir renginių, priimtų lankytojų suplanuoti skaičiai viršyti ne procentais, bet kartais. Daugelį rezultatų pasiekti padėjo muziejaus veiklos ir svarbiausių projektų viešinimo kampanijos, reportažai ir naujienos spaudoje, radijuje bei televizijoje.

kUo išSiSkyrė 2015 Metai? 2015 m. Valdovų rūmų muziejus turėjo susidoroti su iššūkiu, kaip, praėjus tam tikram laikui po muziejaus atidarymo visuomenei ir pamažu prarandant naujo kultūros paveldo objekto bei dar nematytos atminties institucijos statusą, išlaikyti stabiliai aukštą lankytojų skaičių. galima sakyti, kad su šia užduotimi muziejaus bendruomenė sėkmingai susitvarkė. nors 2015 m. lankytojų skaičius šiek tiek sumažėjo, lyginant su 2014 m., vis tiek pasiektas vienas geriausių rezultatų lietuvos muziejų sistemoje – daugiau nei 214 tūkst. lankytojų. iš jų beveik 26 tūkst. dalyvavo Muziejų ir kultūros naktų bei Valstybės (lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienos akcijose, 22 tūkst. žiūrėjo 3D projekcijos seansus Valdovų rūmų Didžiajame kieme. žvelgiant į nacionalinių ir kitų didesnių lietuvos muziejų veiklos rezultatus, ypač lankytojų skaičių, reikėtų turėti omenyje vieną svarbią aplinkybę – dauguma didesnių

muziejų turi po kelis padalinius, tad jų lankomumo rezultatas yra visų šių padalinių arba muziejų lankomumo suma. Valdovų rūmų muziejus iki atidarant B dalį veikia vadinamuoju vienų durų principu, nors lankytojams pristato tris ekspozicijas, o dvi iš jų prilygsta daugelio lietuvos muziejų ekspozicijoms ar net jas pranoksta. atkūrus visą Valdovų rūmų ansamblį ir viešo lankymo plotams padvigubėjus, planuojama, kad Valdovų rūmų muziejuje bus keturi ekspoziciniai maršrutai su atskirais bilietais. Vadinasi, po vienu stogu bus sukoncentruoti keturi muziejai. tuomet Valdovų rūmų muziejaus lankomumo statistika bus adekvatesnė ir ją bus galima lyginti su kitų didžiųjų lietuvos muziejų, turinčių kelis padalinius, rezultatais. Vertinant lietuvos muziejų lankomumą šalių kaimynių kontekste, reikėtų atkreipti dėmesį ir į lankytojų potencialą. Pavyzdžiui, į Valdovų rūmų muziejų daugeliu aspektų panašioje ir visoje lenkijoje vienoje lankomiausių vietų – krokuvos Vavelio karališkojoje pilyje – per metus apsilanko apie 350 tūkst. unikalių lankytojų. šiame muziejuje yra net septynios ekspozicijos, į kurias parduodami atskiri bilietai, todėl lankytojų skaičius per metus dažnai perkopia 1 milijoną. tačiau būtina atkreipti dėmesį ir į tai, kad krokuvoje ir maždaug 150 km spinduliu aplink ją gyvena bemaž 10 mln. gyventojų, o per metus lenkijos istorinę sostinę aplanko iki 10 mln. turistų. taigi, krokuvos muziejų lankytojų bazės potencialas yra bemaž 20 mln. žmonių. lietuvoje ir Vilniuje vien statistinis lankytojų potencialas yra nepalyginamas su krokuva. net jei būtų sutinkama, kad visoje lietuvoje tebėra 3 mln. gyventojų, o Vilnių kasmet aplanko apie 1 mln. turistų, Vilniaus muziejų formalusis lankytojų potencialas vis tiek būtų bent penkis kartus mažesnis nei krokuvos. Vadinasi, net svarbus Vilniaus muziejus, per metus sulaukęs apie 80 tūkst. unikalių lankytojų, pasiekia krokuvos muziejui adekvačius rezultatus. kitas į Valdovų rūmų muziejų panašus ir vienas populiariausių visoje lenkijoje kultūros bei turizmo objektų – Varšuvos karališkoji pilis – per metus sulaukia 400–450 tūkst. unikalių lankytojų. šis muziejus jau kurį laiką neskirsto savo ekspozicijų į atskirus maršrutus, todėl lankytojas įsigyja vieną kompleksinį bilietą. tačiau vien Varšuvos mieste gyvena 2 mln. gyventojų, tai yra beveik keturis kartus daugiau nei Vilniuje. taigi, remiantis Varšuvos karališkosios pilies lankomumo rezultatais, Vilniaus muziejų lankomumas laikytinas geru, jei siekia 100–120 tūkst. unikalių lankytojų per metus. lyginant tokias potencialias lankymo sąlygas ir statistiką, dar būtina atkreipti dėmesį į tam tikrus nacionalinius bruožus, valstybės politiką bei rinkinių žinomumą. šiuo požiūriu lietuva taip pat nusileidžia lenkijai. Mūsų kaimynės nacionalinis identitetas pagrįstas pirmiausia istorijos pažinimu, o valstybinė švietimo sistema veiksmingai skatina ir remia mokinių edukaciją muziejuose bei kitose kultūros institucijose. lenkijos muziejų rinkiniai ir ekspozicijos gali pasigirti pasaulyje geriau žinomomis, ilgesnį laiką populiarinamomis vertybėmis bei jų kolekcijomis (pavyzdžiui, žygimanto augusto gobelenų kolekcija krokuvos Vavelio karališkojoje pilyje arba rembranto (rembrandt) bei kanaleto (Canaletto) kūriniais Varšuvos karališkojoje pilyje). turint visa tai omenyje, lietuvos ar Vilniaus muziejų metinis lankomumas, siekiantis apie 100 tūkst. unikalių lankytojų, yra labai geras ir adekvatus rezultatas. ištyrus lankytojų pageidavimus ir siekiant sudaryti patogesnes lankymo sąlygas, Valdovų rūmų muziejuje 2015 m. įvestas nau-

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

9. 2015 m. unikalus herbinis Žygimanto Augusto gobelenas iš Valdovų rūmų muziejaus rinkinių greta kitų šio valdovo audinių iš Vavelio rinkinių buvo rodomas Krokuvos Vavelio karališkojoje pilyje (Lenkija). Parodos atidaryme, kurį vedė Vavelio karališkosios pilies direktorius prof. Janas Ostrovskis (Jan Ostrowski), dalyvavo ir Lietuvos Respublikos kultūros ministras Šarūnas Birutis. Fotografas M. Uzorka

10. Garsiojoje Milano Sforcų pilyje (Italija) 2015 m. surengtą Valdovų rūmų muziejaus parodą apie Lietuvos ir Milano istorinius ryšius atidarė Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Fotografas E. Kauklys

jas – ilgesnis – darbo laikas: ryte muziejus atidaromas viena valanda anksčiau – nuo 10 val., o ketvirtadieniais ir šeštadieniais darbo laikas pailgintas po dvi valandas. remiantis kitų europos šalių (pirmiausia Vokietijos) per ilgesnį laiką pasiteisinusia praktika, viena diena (šiuo atveju ketvirtadienis) tapo ilgąja diena – Valdovų rūmų muziejus lankytojams atviras net iki 20 val. vakaro. taip sudarytos galimybės muziejų aplankyti po darbo. ši muziejaus darbo laiko ilginimo reforma leido sudaryti galimybes, kad iš esmės visi Valdovų rūmų muziejaus darbuotojai dirbtų penkių darbo dienų savaitę. Didinant paslaugų įvairovę, toliau plėtota teminių ekskursijų tematika, pradėtos vesti ekskursijos pavieniams lankytojams ne tik lietuvių, bet ir anglų kalbomis. turizmo agentūroms ir muziejuje akredituotiems miesto gidams buvo pristatytas vadinamasis trumpasis Valdovų rūmų ekspozicijų lankymo maršrutas, nes daugiausia užsienio turistų grupes atvedantys gidai pareiškė norą rūmuose užtrukti apie 1 valandą. Pasirašytos 24 atnaujintos sutartys su turizmo agentūromis. tradiciškai toliau aktyvinta ir plėtota kiekvienam moderniam muziejui labai svarbi edukacinė veikla, siekiant pritraukti kuo daugiau mokinių. Su lietuvos istorijos mokytojų asociacija surengtas pirmasis nacionalinis konkursas „lietuvos istorijos žinovas“ 5–12 klasių mokiniams, vyko kiti edukaciniai konkursai, festivaliai bei renginiai. 2015 m. Valdovų rūmų muziejaus veiklos vienas ryškesnių savitų akcentų buvo parodų rengimas ir lietuvos paveldo pristatymas užsienyje. Valdovų rūmų muziejaus artimiausios ir aktyviausios užsienio partnerės – krokuvos Vavelio karališkosios pilies (lenkija) – reprezentacinėse atkurtų istorinių interjerų erdvėse buvo surengta tarptautinė vieno unikalaus eksponato paroda „žygimanto augusto herbinis gobelenas iš Vilniaus rinkinių“. ji tapo vienu ryškiausių lietuvos kultūros sezono krokuvoje akcentų. Unikalų žygimanto augusto gobeleną krokuvos Vavelyje pamatė daugiau nei 80 tūkst. lankytojų. 2015 m. Valdovų rūmų muziejus aktyviai dalyvavo ir Milano tarptautinėje parodoje „expo 2015“: skolino jai eksponatų (pavyz-

džiui, XVi a. koklį su Milano kunigaikštytės, lietuvos didžiosios kunigaikštienės ir lenkijos karalienės Bonos Sforcos herbu), konsultavo moksliniais klausimais ir teikė techninę pagalbą (specialus transportas, vertybių pakavimas, eksponavimas ir pan.). Vykstant parodai „expo 2015“, Milano didžiausiame muziejų komplekse – Sforcų pilyje – Valdovų rūmų muziejus surengė trijų savaičių trukmės specialią tarptautinę parodą „Milano ir lietuvos istoriniai ryšiai: Bona Sforca ir lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai“. ji buvo eksponuojama greta garsiosios Mikelandželo (Michelangelo) skulptūros, vadinamos rondaninio (rondanini) pieta. šią parodą atidarė lietuvos respublikos Prezidentė Dalia grybauskaitė. Surengti tokią parodą Sforcų pilyje vykstant „expo 2015“ Valdovų rūmų muziejus galėjo tik todėl, kad su Sforcų pilies ankstesniu direktoriumi prof. ermanu arslanu (ermanno arslan) ir tuomečiu vadovu dr. klaudijumi Salsiu (Claudio Salsi) palaiko jau daugiau nei dešimtmetį trunkančius ryšius. lietuva buvo vienintelė valstybė, kuri tuo metu Milane, be ekspozicijos „expo 2015“ centre, surengė dar ir specialią paveldui bei istoriniams ryšiams skirtą parodą kitose erdvėse. iš viso už Valdovų rūmų muziejaus ribų 2015 m. rengtas parodas aplankė bemaž 100 tūkst. lankytojų (neskaičiuojant lietuvos paviljono lankytojų Milano parodoje „expo 2015“). Pačiuose Valdovų rūmuose 2015 m. surengta tarptautinė vieno eksponato paroda „Viduramžių papuošalas. Mįslingasis Vytauto Didžiojo epochos diržas“ iš Baltarusijos respublikos nacionalinio istorijos muziejaus Minske. ši paroda išsiskyrė įvairia ir turininga moksline, kultūrine bei edukacine programa – surengta net 11 teminių paskaitų, jose buvo nagrinėjami įvairūs su lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto veikla ir šio valdovo epocha susiję klausimai. iš viso 2015 m. Valdovų rūmų muziejus surengė net 20 parodų. Metų pabaigoje surengta savita tarptautinė paroda „Spalvų alchemija. Skaljolos meno kūriniai iš Bianco Bianchi kolekcijos Florencijoje“. kartu su Vilniaus dailės akademija pavyko suorganizuoti netgi praktinius užsiėmimus norintiesiems pažinti skaljolos

VolUMen

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

11, 12. 2015 m. liepos 6-ajai – Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienai – paminėti Valdovų rūmų Didžiajame kieme buvo surengtas ir parodytas ypatingas projektas – 3D audiovizualinė projekcija „Mes stiprūs, Lietuva!“ Fotografas V. Dolinskas

13. 2015 m. Valdovų rūmuose lankėsi ir Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės garbei iškilmingą vakarienę surengė Švedijos karalius Karolis XVI Gustavas ir karalienė Silvija. Fotografas V. Abramauskas

technikos subtilybes. 2015 m. intensyviai ruoštasi kitąmet kartu su partneriais lenkijoje ir lietuvoje surengti didelę tarptautinę parodą, skirtą šventojo Stanislovo ordinui. 2015 m. vyko ir nemažai kultūrinių renginių. kaip išskirtinis minėtinas projektas, skirtas Valstybės (lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienai. Valdovų rūmų Didžiajame kieme buvo parodyta techniškai ir turinio požiūriu įspūdinga 3D audiovizualinė projekcija „Mes stiprūs, lietuva!“ jos seansuose iš viso dalyvavo apie 22 tūkst. lankytojų, o transliaciją per lrt televiziją žiūrėjo dar apie 150 tūkst. žiūrovų. 2015 m. Valdovų rūmų muziejuje, bendradarbiaujant su kolegomis iš italijos, surengtas pirmasis tarptautinis Marko Skakio (Marco Scacchi) senosios muzikos festivalis. 2015 m. vasarą Valdovų rūmų Didžiajame kieme surengti keli eksperimentiniai koncertai jau kitąmet peraugo į kasmetį muzikos festivalį „Midsummer“. 2015 m. Valdovų rūmuose vyko net keli renginiai, skirti Mykolo

kleopo oginskio 250-osioms gimimo metinėms, taip pat surengtas jau tradicinis tapęs festivalis „kalėdos Valdovų rūmuose“. gavus lietuvos mokslo tarybos finansavimą, organizuotas pirmasis jaunųjų mokslininkų istorijos tyrimams populiarinti skirtas projektas – paskaitų ciklas „šviežia istorija“. Vilniaus universiteto istorijos fakultetas 2015 m. Valdovų rūmuose pradėjo rengti savo metines paskaitas, skirtas svarbiausiems tyrinėjimams pristatyti. įvairių kultūrinių ir kitokių renginių muziejuje per metus surengta bemaž 200, tai yra beveik keturis kartus daugiau, nei buvo planuojama. juose apsilankė per 90 tūkst. lankytojų. 2015 m. Valdovų rūmuose vyko ir 20 aukšto lygio jau tradicinių bei vienkartinių valstybės reprezentacijos renginių: lietuvos respublikos Vyriausybės renginys, skirtas euro įvedimui lietuvoje, lietuvos respublikos Seimo organizuota iškilminga vakarienė, skirta lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 25-mečiui, švedijos karaliaus karolio XVi gustavo bei karalienės Silvijos surengta iškilminga vakarienė lietuvos respublikos Prezidentės Dalios grybauskaitės garbei, jaV kongreso pirmininko vizitui skirtas renginys, Pasaulio lietuvių bendruomenės 15-ojo seimo iškilmingas atidarymas, konrado adenauerio (konrad adenauer) fondo (Vokietija) organizuota tarptautinė konferencija ir kt. 2015 m. buvo tęsiami Valdovų rūmų muziejaus rinkinių turtinimo darbai. į muziejinę apskaitą įtraukta kiek daugiau nei 10 tūkst. archeologijos fondo eksponatų. kultūros, meno ir istorijos fondą papildė 126 vertybės, nemažai jų buvo dovanotos. Valdovų rūmų muziejaus restauratoriai konservavo ir restauravo jautriausius muziejaus eksponatus bei talkino kitiems lietuvos muziejams. Dešimt muziejaus eksponatų restauruota lietuvos dailės muziejaus Prano gudyno restauravimo centre. toliau gerintos eksponatų saugojimo fonduose ir rodymo ekspozicijose bei parodose sąlygos, modernizuota mikroklimato palaikymo įranga, įsigyti drėgmės režimą palaikantys aparatai. 2015 m. parengtas ir patvirtintas „kilnojamųjų kultūros vertybių evakavimo ginkluotų konfliktų ir kitų ekstremaliųjų situacijų atvejais darbų planas“. intensyvintas vertybių skaitmeninimas, dalyvauta lietuvos dailės muziejaus kuruojamoje skaitmeninimo programoje liMiS, prisijungta prie lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

14, 15. 2015 m. tarptautinės mokslinės konferencijos „Kunigaikščiai Radvilos – garsiausia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų giminė“, trukusios net tris dienas, globėjas kunigaikštis Motiejus Radvila (Maciej Radziwiłł) Valdovų rūmų muziejui padovanojo grafikos darbų ir medalių kolekciją. Fotografas V. Abramauskas

inicijuotos Virtualios elektroninio paveldo sistemos (VePS). 2015 m. Valdovų rūmų muziejaus fonduose interesantams (mokslininkams, studentams, muziejininkams) sudarytos galimybės susipažinti su beveik 18 tūkst. vertybių. Muziejuje saugomas unikalus grafikos eksponatas – kolekcininko dr. tomašo nevodničanskio (tomasz niewodniczański, Vokietija) dovanotas XVi a. vidurio gardino vaizdas – pateikus paraišką buvo įtrauktas į lietuvos nacionalinį registrą „Pasaulio atmintis“. Mokslinės veiklos baruose toliau ruoštasi įrengti Valdovų rūmų B dalies ekspozicijas, parengti tekstinę ir vaizdinę medžiagą. iš klaipėdos universiteto susigrąžinta ten saugota bei tyrinėta osteologinė medžiaga, sukaupta vykdant Valdovų rūmų archeologinius tyrinėjimus. 2015 m. vykdyti archeologiniai tyrinėjimai Valdovų rūmų šiaurės vakarų korpuso rūsiuose. Su Vilniaus universitetu lietuvos mokslo tarybos Valstybinės lituanistinių tyrimų ir sklaidos 2016–2024 m. programai parengta ir pateikta paraiška įgyvendinti projektą „Vilniaus pilių gyventojai XiV–XViii a. Socialinė struktūra ir kasdienybė zooarcheologijos, archeologijos ir istorijos duomenimis“. Muziejaus interneto svetainėje vykdytas populiarus tęstinis projektas „Savaitės eksponatas“. 2015 m. Valdovų rūmų muziejaus darbuotojai išleido ar bendradarbiavo leidžiant aštuonias knygas: ekspozicijų vadovus, parodų katalogus, mokslines monografijas, mokslininkų bibliografijas, straipsnių rinkinius. tais metais išleistas ir „kronikos“ iii tomas. Vienas svarbiausių 2015 m. mokslinių muziejaus projektų – tarptautinė mokslinė konferencija „kunigaikščiai radvilos – garsiausia lietuvos Didžiosios kunigaikštystės didikų giminė“. ji vyko net tris dienas ir sutraukė daugiau nei 40 prelegentų iš lietuvos ir užsienio. konferenciją globojo kunigaikščiai Motiejus (Maciej) ir Mikalojus radvilos (Mikołaj radziwiłł). Su krokuvos Vavelio karališkąja pilimi pradėti 2016 m. tarptautinės mokslinės konferencijos, skirtos krokuvos ir Vilniaus katedroms, organizavimo darbai. toliau plėtodamas tarptautinį bendradarbiavimą, 2015 m. Valdovų rūmų muziejus pasirašė naują bendradarbiavimo sutartį su krokuvos Vavelio karališkąja pilimi – Valstybiniais meno rinki-

VolUMen

niais (lenkija), toliau tęsė derybas dėl lituanistinių vertybių parodos iš Dresdeno valstybinių meno rinkinių (Vokietija). neterminuota bendradarbiavimo sutartis pasirašyta ir su lietuvos nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka, penkeriems metams pratęstas bendradarbiavimas su draudimo bendrove „Bta insurance Company“ dėl eksponatų draudimo paramos. Siekiant gauti finansinę paramą įvairiems muziejaus projektams buvo parengtos 36 paraiškos. ieškota rėmėjų ir vertybėms įsigyti. Viešinimo srityje 2015 m. išsiskyrė Valdovų rūmų muziejaus darbuotojų surengtų įvairių paskaitų bei pristatymų užsienyje gausa. Valdovų rūmų atkūrimo projektas, muziejaus rinkiniai, vykdomi tyrimai, ekspozicijos ir įvairi veikla pristatyta latvijoje, lenkijoje, italijoje, Danijoje, Vokietijoje, švedijoje, Ukrainoje, jaV ir škotijoje. Per metus inicijuota per 30 radijo ir per 40 televizijos laidų bei reportažų, daugiau kaip 280 publikacijų. Su partneriais sukurta ir įdiegta nuotolinė galimybė susipažinti su Valdovų rūmų muziejaus ekspozicijomis – virtualus turas (3dvilnius.lt/valdovurumai/). 2015 m. tapo aišku, kad nuo 2016-ųjų pradžios nacionalinis muziejus lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmai perims likviduojamos Vį Vilniaus pilių direkcijos turtą bei taps Valdovų rūmų atkūrimo darbų užsakovu. šiam procesui buvo sistemingai ir nuosekliai ruošiamasi, kartu tęsti Valdovų rūmų atkūrimo darbai, nuolat dalyvauta posėdžiuose statybos klausimais, ieškota optimalių sprendimų. toliau tobulintos ir puoštos veikiančios ekspozicijos, pavyzdžiui, trečio aukšto Barokinėje audiencijų, arba Sosto, menėje, bendradarbiaujant su dailininkais arvydu ir regina každailiais, buvo sukurtas istorizuotų formų baldakimo frizas su heraldiniais akcentais. apibendrinant nacionalinio muziejaus lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmų muziejaus veiklos 2015 m. rezultatus, galima teigti, kad du strateginiai veiklos prioritetai – muziejaus ir jo rinkinių populiarinimas pritraukiant lankytojų bei eksponatų saugojimo sąlygų gerinimas ir paveldo prieinamumo didinimas – muziejaus darbuotojų profesionaliu, aktyviu ir nuoširdžiu

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

16. Barokinėje audiencijų, arba Sosto, menėje, bendradarbiaujant su dailininkais Arvydu ir Regina Každailiais, 2015 m. buvo sukurtas istorizuotų formų baldakimo frizas su Vazų epochos heraldiniais akcentais. Šio projekto įgyvendinimą finansiškai parėmė Prancūzijos ir Lietuvos prekybos rūmai. Fotografas V. Abramauskas

darbu įgyvendinti sėkmingai, o įsigytų vertybių, suorganizuotų parodų ir renginių, išleistų leidinių skaičius, kaip ir ankstesniais metais, viršytas ne procentais, o kartais.

kUo išSiSkyrė 2016 Metai? 2016 m. pradžioje nacionalinis muziejus lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmai lietuvos respublikos Vyriausybės nutarimu perėmė likviduotos Vį Vilniaus pilių direkcijos turtą ir ėmė vykdyti Valdovų rūmų atkūrimo užsakovo funkcijas. šiam valstybės investiciniam projektui įgyvendinti 2016 m. muziejus gavo daugiau nei 7 mln. eurų, tai yra kelis kartus daugiau lėšų, nei paskutiniais metais gaudavo Vilniaus pilių direkcija. Pagaliau buvo galima planuoti, kada Valdovų rūmų B dalis galėtų būti užbaigta ir visas ansamblis atvertas lankytojams. Buvo sukurtas realistinis, bet labai ambicingas planas, jis apėmė trejus metus (2016–2018). Valdovų rūmų muziejus, kaip pastato naudotojas, aiškiai deklaravo nuostatą, kad yra gyvybiškai suinteresuotas ne tik kuo spartesniu objekto užbaigimu, muziejaus veiklai būtinos infrastruktūros sukūrimu ir veiklos bei paslaugų plėtra, bet ir darbų kokybe, pagrįstais, tinkamais, optimaliais ir racionaliais sprendimais, prieš dešimtmetį rengtų projektų korekcijomis, pasenusios įrangos atsisakymu ir modernios panaudojimu, kuo ilgesnio garantinio laikotarpio užsitikrinimu. Didžiausia darbo ir atsakomybės našta užbaigiant Valdovų rūmų atkūrimo valstybės investicijų projektą teko direktoriaus pavaduotojui eduardui kaukliui. 2016 m. darbus apsunkino tai, kad dėl dokumentų parengimo ir patvirtinimo, viešųjų pirkimų procedūrų ir kitų aplinkybių pirmasis metų ketvirtis nebuvo produktyvus. Stengiantis paspartinti visus procesus ir užtikrinti jų skaidrumą, buvo konsultuojamasi su Viešųjų pirkimų tarnyba ir jos vadove Diana Vilyte, ji pažadėjo metodinę pagalbą ir konsultacijas sudėtingais klausimais, paskyrė atsakingą asmenį, į kurį muziejus galėtų kreiptis dėl neaiškumų, susijusių su viešųjų pirkimų procedūromis. Už šią pagalbą ir kolegišką bendradarbiavimą muziejus yra labai dėkingas.

Valdovų rūmų muziejaus ir generalinio rangovo aB Panevėžio statybos tresto (vadovai Dalius gesevičius, audrius Burokas ir Paulius gintvainis) bei subrangovų glaudus ir dalykiškas bendradarbiavimas užtikrino, kad nors 2016 m. pradžioje buvo kiek vėluojama, iki metų pabaigos pavyko pasivyti darbų grafiką ir racionaliai panaudoti iš valstybės biudžeto Valdovų rūmų atkūrimui užbaigti skirtas lėšas. toliau vykdant ir intensyvinant Valdovų rūmų atkūrimo darbus, muziejaus veiklos sąlygos 2016 m. tapo itin sudėtingos. reikėjo tinkamai suderinti tiek muziejaus veiklą, tiek statybininkų poreikius, apsisaugoti nuo statybos dulkių, suvaldyti triukšmą, suderinti statybos darbų ir muziejaus projektų laikus bei daugelį kitų kasdienės sąveikos klausimų. tačiau optimizmo teikė tai, kad po kelerių metų statybos darbai turėtų baigtis ir Valdovų rūmų muziejus pagaliau galės turėti normalias veiklos sąlygas bei tinkamą infrastruktūrą, jam nebereikės veikti sudėtingomis aplinkybėmis. kadangi kiekvienas muziejus turi nuolatines ekspozicijas, jo veiklos gyvybingumą užtikrina ir jau buvusius lankytojus vėl pritraukia trys svarbiausi veiklos barai: plačiai suprantama edukacija, įvairūs renginiai ir laikinosios parodos. todėl 2016 m. Valdovų rūmų muziejus šiems veiklos barams tradiciškai skyrė daugiausia dėmesio, tačiau nepamiršo ir ne taip gerai matomų darbų, tokių kaip rinkinių tvarkymas ir turtinimas, bei kitų muziejaus misiją vykdyti leidžiančių darbų. ir tai davė teigiamų rezultatų. kasmet naujumo faktorių vis labiau prarandantis ir tradicine muziejų infrastruktūros dalimi tampantis Valdovų rūmų muziejus ir 2016 m. peržengė 200 tūkst. lankytojų ribą. iš jų net 73,5 tūkst. buvo įvairių renginių lankytojai, o 26 tūkst. apsilankė per Muziejų ir kultūros naktų bei Valstybės dienos akcijas. Siekiant sudaryti palankesnes sąlygas muziejuje apsilankyti užsienio turistams ir lietuvos gyventojams ilgomis vasaros dienomis, 2016 m. birželį eksperimento tvarka išbandytas ilgesnis vasaros darbo laikas – muziejus veikė visomis savaitės dienomis. šis darbo efektyvinimo bandymas parodė, kad, nepaisant lankytojų skaičiaus nedidelio mažėjimo 2016 m. bendros tendencijos, tų metų birželį, lyginant su 2015 m. to paties mėnesio duomenimis, lankytojų skaičius beveik išimtinai dėl darbo laiko pailginimo padidėjo maždaug 9 procentais. todėl buvo nuspręsta nuo 2017 m. pereiti prie nuolatinio ilgesnio vasaros darbo laiko (birželį–rugpjūtį) ir dirbti visomis savaitės dienomis. tokią ilgesnio vasaros darbo laiko praktiką taiko daugelis Vakarų europos muziejų, ypač esančių turistų pamėgtose vietose. 2016 m. birželį atliktas ir muziejaus lankytojų srautų tyrimas, stengiantis išsiaiškinti lankytojų poreikius, lūkesčius, gerinti paslaugų kokybę, modeliuoti papildomų lankytojų pritraukimą. Padarytos įdomios išvados leido kiek pakoreguoti muziejaus veiklą. Pavyzdžiui, tą mėnesį Valdovų rūmų muziejų lankė žmonės, atvykę iš net 62 pasaulio šalių. informaciją apie tai, kad muziejų verta aplankyti, jie gavo iš turizmo agentūrų, miesto gidų, muziejaus išorinės reklamos, kelionių literatūros, buvusių lankytojų rekomendacijų, interneto, renginių organizatorių. kiti informacijos šaltiniai ne tokie efektyvūs. Valdovų rūmų muziejus 2016 m. daugiau dėmesio skyrė daugiavaikėms šeimoms, kad mažintų jų socialinę atskirtį. nors muziejuje ir anksčiau buvo taikomos specialios nuolaidos šeimoms, tais metais buvo pritaikytos ypatingos nuolaidos edukaciniams bilietams. Vasarą daugiavaikių šeimų vaikams muziejus surengė stovyklą „legendinis vilkas“. Specialios akcijos buvo rengiamos Motinos ir tėvo

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

dienos proga. Siekiant ir toliau sistemingai bei metodiškai plėtoti edukacinę veiklą, 2016 m. buvo atliktas tyrimas apie muziejaus edukacijos poveikį ugdymo programai. Valdovų rūmų muziejaus edukacinių užsiėmimų ir ekskursijų tematika bei pasiūla buvo pristatyta specialiuose leidiniuose. Su Varšuvos karališkąja pilimi buvo surengtas specialus tarptautinis edukacinis seminaras lietuvos ir lenkijos muziejininkams „legendos muziejinėje edukacijoje“. Buvo siekiama atnaujinti ir papildyti nuolatines ekspozicijas, padaryti jas patrauklesnes naujausias technologijas pamėgusiems jauniesiems lankytojams. 2016 m. pradėtas įgyvendinti virtualiosios realybės projektas „Virtuali kelionė laiku“ – 3D virtualioje erdvėje buvo pristatyta lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos Vilniaus žemutinėje pilyje ir kitų Vilniaus pilių objektų raida nuo Xiii iki XVi amžiaus. ateityje projektas turėtų apimti ir laikotarpį nuo XVi a. iki Valdovų rūmų atkūrimo. Buvo modernizuoti ir atnaujinti audiogidai lietuvių ir anglų kalbomis, parengtas audiogidas rusų kalba bei vaikams pritaikyta audiogido versija. nuolatinė archeologinė ekspozicija papildyta kompiuteriniais terminalais, juose galima daugiau sužinoti apie tam tikrus eksponatus ar jų grupes, istorines asmenybes ir kitus kontekstus. 2016 m. pradžioje Valdovų rūmų muziejus uždarė dalį antro aukšto interjerų ekspozicijos ir savo pajėgomis sukūrė laikinojo parodų centro autonomišką erdvę, skirtą naudoti iki atkuriant rūmus, kai muziejaus infrastruktūroje atsiras nuolatinis parodų centras. Pirmas šioje erdvėje surengtas projektas buvo tarptautinė paroda „Praemiando incitat. šventojo Stanislovo ordinas“. ją organizuojant bendradarbiauta su daugiau nei 30 lietuvos ir lenkijos kultūros paveldo institucijų (muziejų, bibliotekų, archyvų, privačių rinkinių ir t. t.). Pagrindiniai šio išskirtinio projekto kūrėjai buvo tradiciniai Valdovų rūmų muziejaus partneriai lenkijoje: krokuvos Vavelio karališkoji pilis ir Varšuvos karališkoji pilis. Paroda iš pradžių surengta Varšuvoje, vėliau – krokuvoje, galop – Vilniuje. Vilniaus parodos versija ir jos katalogas buvo papildyti lietuvos atminties institucijų vertybėmis. taip bendras projektas leido į šventojo Stanislovo ordino tematiką atidžiau pažvelgti visos buvusios abiejų tautų respublikos kontekste. Vilniaus parodą globojo lietuvos respublikos Prezidentė Dalia grybauskaitė. kita laikinajame parodų centre 2016 m. surengta tarptautinė paroda – „amžinybės atspaudas. italų renesanso ir Baroko šedevrų krikščioniškieji siužetai XiX a. graviūrose“. eksponatai parodai skolinti iš gardino religijų istorijos muziejuje (Baltarusija) saugomų rinkinių. Parodoje buvo galima ne tik pasigėrėti garsiausių italų menininkų (Sandro Botičelio (Sandro Botticelli), ticiano Večelijaus (tiziano Vecellio), Džovanio Belinio (giovanni Bellini), Paolo Veronezės (Paolo Veronese), gvido renio (guido reni), karlo Dolčio (Carlo Dolci) ir kt.) kūrinių reprodukcijomis, bet ir įsitikinti XiX a. grafikos darbų kūrėjų meistriškumu. Paroda turėjo ir tam tikrą lituanistinę prasmę: ši šiandien gardine saugoma grafikos darbų kolekcija buvo suformuota Vilniuje ir vieno kolekcininko sovietmečio pabaigoje parduota gardino muziejui. Be to, šio muziejaus rinkinyje yra ir su lietuva bei jos istorija susijusių dailininkų kūrinių (dailininko karlo Dolčio paveikslo „šventasis kazimieras“ reprodukcija, žygimantui augustui dirbusio dailininko Pariso Bordonės (Paris Bordone) kūrinio reprodukcija ir kt.). Parodą globojo lietuvos respublikos ambasadorius Baltarusijos respublikoje evaldas ignatavičius ir Baltarusijos respublikos ambasadorius lietuvos respublikoje aleksandras korolis.

VolUMen

trečioji laikinajame parodų centre 2016 m. įrengta, bet lankytojams jau 2017 m. sausį atverta paroda pristatė išimtinai Valdovų rūmų muziejaus kultūros, meno ir istorijos rinkinio vertybes. tai paroda „eksponatai. 2009–2015 m. dovanotos ir įsigytos vertybės“. šia ir vėliau surengta dar viena panašia paroda buvo siekiama susisteminti ir parodose bei jų kataloguose pristatyti visus Valdovų rūmų muziejaus nuo pat įkūrimo iš dosnių mecenatų bei įstaigų dovanų gautus ir įsigytus eksponatus. tokios parodos ir jų katalogai yra viena svarbiausių kiekvieno muziejaus misijų, ji leidžia ateities kartoms palikti patikimą rinkinių formavimo dokumentą, pagerbti ir įamžinti mecenatus bei kitus rėmėjus, lankytojams pristatyti tam tikrą muziejaus veiklos ataskaitą ir sudaryti galimybę susipažinti su nacionalinį fondą per tam tikrą apibrėžtą laiką papildžiusiomis įdomiausiomis vertybėmis, kurios vėliau pasklis po ekspozicijas, parodas ar bus saugomos fonduose. Valdovų rūmų muziejaus archeologijos rinkinio reprezentatyvios vertybės buvo pristatytos specialiai parengtoje kilnojamojoje parodoje „lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos archeologiniai radiniai. kasdienybė Vilniaus dvare“. 2016 m. ji pirmiausia buvo surengta nesvyžiaus kunigaikščių radvilų pilyje įsikūrusiame muziejuje (Baltarusija), o vėliau – jau minėtame gardino religijų istorijos muziejuje (Baltarusija). Parodoje rodyta bemaž 300 eksponatų, atspindinčių tiek chronologinį, tiek tematinį kasdienybės Vilniaus rūmuose pjūvį. Su nesvyžiaus radvilų pilies muziejumi buvo parengtas ir išleistas išsamus parodos katalogas. ši paroda ir ateityje turėtų keliauti po užsienio šalis, pristatyti lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos Vilniuje paveldą ir supažindinti su Valdovų rūmų muziejaus veikla. 2016 m. Valdovų rūmų muziejus surengė septynias parodas, taip pat dalyvavo rengiant (arba skolino eksponatus) net tris parodas italijoje: tarptautinę architektūros parodą Venecijoje ir istorinio paveldo netektims skirtas parodas Mantujoje bei Milane. 2016 m. ir toliau gausinti Valdovų rūmų muziejaus rinkiniai. Vieni svarbiausių prioritetų – per archeologinius tyrimus aptiktus radinius įtraukti į apskaitą ir sudaryti tinkamas jų saugojimo, tyrinėjimo bei kitokio populiarinimo sąlygas. 2016 m. muziejaus archeologijos fondas papildytas 15,5 tūkst. radinių, kultūros, meno ir istorijos fondą papildė 16 įsigytų ir dovanų gautų eksponatų. Faktiškai šiam fondui dovanų gauti dar 382 eksponatai, tačiau dovanojimo dokumentai baigti tvarkyti tik 2017 m. pradžioje. Vykdyta nuolatinė ekspozicijų ir saugyklų sąlygų stebėsena, gerintos vertybių saugojimo sąlygos (apšiltintos išorinės sienos ir užtikrintas pastovesnio mikroklimato palaikymas), sistemingai vykdyta eksponatų konservavimo ir restauravimo programa, teiktos mokslinės konsultacijos regionų muziejams, bendradarbiauta su lietuvos dailės muziejaus Prano gudyno restauravimo centru. Mokslininkams, studentams ir kitiems besidomintiems asmenims muziejaus fonduose sudarytos sąlygos susipažinti su daugiau nei 26 tūkst. eksponatų. greta tarptautinių parodų, vienas ryškiausių su užsienio partneriais įgyvendintų mokslinių projektų 2016 m. buvo net tris dienas trukusi didelė tarptautinė mokslinė konferencija „abiejų tautų sostinių katedros. krokuvos ir Vilniaus vyskupiškosios bažnyčios“. Pagrindinė konferencijos organizatorė buvo tradicinė artimiausia Valdovų rūmų muziejaus užsienio partnerė – krokuvos Vavelio karališkoji pilis. konferencijoje perskaityta apie 50 pranešimų, renginio svečius pasveikino Vilniaus arkivyskupas metropolitas gintaras grušas.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

17. 2016 m. laikinai įrengtame parodų centre su partneriais iš Lietuvos ir Lenkijos surengta įspūdinga tarptautinė paroda „Praemiando incitat. Šventojo Stanislovo ordinas“. Jos atidaryme dalyvavo Krokuvos Vavelio karališkosios pilies direktorius prof. Janas Ostrovskis (Jan Ostrowski) ir Varšuvos karališkosios pilies direktorius prof. Pšemyslavas Mrozovskis (Przemysław Mrozowski). Fotografas V. Abramauskas

19. Valdovų rūmų muziejaus vertybės 2016 m. buvo rodytos tarptautinėje parodoje „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos archeologiniai radiniai. Kasdienybė Vilniaus dvare“ Nesvyžiaus kunigaikščių Radvilų pilies muziejuje, o vėliau – Gardino religijų istorijos muziejuje (Baltarusija). Fotografas V. Dolinskas

Muziejaus mokslininkai dalyvavo rengiant parodas ir jų katalogus. 2016 m. Valdovų rūmų muziejus iš viso išleido net 12 leidinių: parodų katalogų, prof. habil. dr. Mečislovo jučo ir prof. habil. dr. Viktorijos Daujotytės studijas, mokslinių straipsnių rinkinių, senąją muziką pristatančių knygų ir kt. Muziejaus darbuotojai perskaitė daugiau nei 20 paskaitų ir 14 pranešimų mokslinėse konferencijose lietuvoje bei užsienyje. toliau buvo dirbama prie rūmų B dalies ekspozicijų rengimo. tęstas bendradarbiavimas su lietuvos mokslo ir studijų institucijomis: Vilniaus universiteto istorijos, komunikacijos ir Chemijos fakultetais bei biblioteka, lietuvos edukologijos universitetu, Vilniaus dailės akademija, lietuvos muzikos ir teatro akademija ir kt. 2016 m. muziejuje surengta daugiau nei 200 įvairių reikšmingų mokslinių, kultūrinių ir kitų renginių, tarp jų būta 14 valstybės reprezentacijos renginių. Vasarą dar intensyviau išnaudotas Valdovų rūmų Didysis kiemas. Valdovų rūmų muziejaus partneriams

18. 2016 m. surengta, bet jau 2017 m. pradžioje atidaryta Valdovų rūmų muziejaus fondus nuo pat muziejaus įkūrimo per septynerius pirmus metus praturtinusių vertybių paroda „Eksponatai. 2009–2015 m. dovanotos ir įsigytos vertybės“. Ją atidarė Lietuvos Respublikos kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson. Fotografas V. Abramauskas

sudarytos sąlygos surengti tarptautinį muzikos festivalį „Midsummer“ bei parodyti net 32 filmų programą „kinas po žvaigždėmis“. 2016 m. Valdovų rūmuose vyko tradiciniai kasmečiai renginiai ar jų ciklai: padėkos muziejaus rėmėjams, partneriams ir bičiuliams vakaras su koncertu, tarptautinis Marko Skakio senosios muzikos festivalis, tarptautinis senosios muzikos festivalis „Banchetto Musicale“, programos „operos diena Valdovų rūmuose“ ir „kalėdos Valdovų rūmuose“ ir kt. Vyko nemažai mokslinių monografijų ir kitų knygų pristatymų, juose dalyvavo Prezidentas Valdas adamkus, prof. habil. dr. Viktorija Daujotytė, prof. dr. rimvydas Petrauskas ir kt. Muziejus išleido ir pristatė ilgamečio Valdovų rūmų archeologinių tyrinėjimų vadovo habil. dr. adolfo tautavičiaus dienoraštį. 2016 m. Valdovų rūmuose paminėtas prof. habil. dr. Mečislovo jučo 90-metis ir pristatytas jubiliatui skirtas mokslinių straipsnių rinkinys. ilgametis Florencijos Uficių galerijos vadovas prof. dr. antonijus natalis (antonio natali, italija) perskaitė turiningą pranešimą apie šio pasaulinio garso muziejaus susiformavimą, Medičių dinastijos rinkinius ir šiuolaikinę ekspoziciją. Vienas ryškiausių 2016 m. tarptautinių mokslo įvykių lietuvoje – XXii europos archeologų asociacijos kongresas – taip pat buvo atidarytas Valdovų rūmuose. čia, kur išlikę vieninteliai materialūs lietuvos didžiojo kunigaikščio gedimino ir netgi jo pirmtakų reliktai – autentiški Xiii a. pabaigos – XiV a. pradžios pilies mūrai, buvo paminėtas ir šio lietuvos valdovo valdymo pradžios 700 metų jubiliejus. 2016 m. Valdovų rūmuose lietuvos respublikos kultūros ministras šarūnas Birutis pagerbė ir apdovanojo lietuvos kultūros mecenatus. Džiugu, kad tarp apdovanotųjų buvo ir Valdovų rūmų muziejaus ilgametė rėmėja ir partnerė – draudimo bendrovė Bta bei jos vadovas tadeušas Podvorskis. lietuvos respublikos Seimas ir lenkijos respublikos Seimas bei Senatas Valdovų rūmuose paminėjo 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijos 225-ąsias metines, o lietuvos respublikos Ministras Pirmininkas algirdas Butkevičius bei švietimo ir mokslo ministrė audronė Pitrėnienė jau tradiciškai Valdovų rūmuose apdovanojo sėkmingiausiai mokslus baigusius lietuvos abiturientus. Vokietijos Federacinės respublikos amba-

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

sada lietuvoje surengė Vokietijos nacionalinės šventės – Vienybės dienos – ir lietuvos bei Vokietijos diplomatinių santykių atnaujinimo 25 metų minėjimą. naujienų agentūra BnS organizavo 2016 m. lietuvos respublikos Seimo rinkimų rezultatų aptarimą su partijų lyderiais. rūmuose lankėsi ir žymūs jaV senatoriai Džonas Makeinas (john McCain) bei eimi klobušar (amy klobuchar). kad muziejaus veiklos produkcija būtų kuo plačiau prieinama visuomenei, Valdovų rūmų muziejus nuo 2016 m. pirmasis iš lietuvos muziejų pradėjo tiesiogines renginių transliacijas socialiniame tinkle „Facebook“. toliau buvo vykdoma aktyvi informacijos apie Valdovų rūmų muziejų ir jo veiklą sklaida žiniasklaidoje – radijuje, televizijoje, interneto kanaluose ir spaudoje. informacijos sklaidos srityje aktyviausiai bendradarbiauta su tradiciniais Valdovų rūmų muziejaus partneriais ir rėmėjais: lietuvos nacionaliniu radiju ir televizija (lrt) bei „lietuvos ryto“ žiniasklaidos grupe. apibendrinant nacionalinio muziejaus lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmų muziejaus veiklos 2016 m. rezultatus, galima teigti, kad strateginiai veiklos prioritetai – muziejaus teikiamų paslaugų kokybės ir prieinamumo didinimas bei veiklos efektyvinimas – muziejaus darbuotojų profesionaliu, aktyviu ir nuoširdžiu darbu įgyvendinti sėkmingai, įsigytų ir į apskaitą įtrauktų bei suskaitmenintų vertybių, surengtų parodų ir renginių, išleistų leidinių, pasiūlytų naujų paslaugų ir atliktų tyrimų skaičius, kaip ir ankstesniais metais, viršytas ne procentais, o kartais. tačiau tokie rodikliai yra ne esminės veiklos planavimo problemos, o sunkiai prognozuojamų veiklos aplinkybių intensyviai vykdomų statybos darbų sąlygomis ir itin intensyvaus muziejaus bendruomenės narių darbo rezultatas.

2014–2016 M. VeikloS SVarBeSni StatiStiniai DUoMenyS Valdovų rūmų muziejaus, kaip ir bet kurios kitos institucijos, veiklos įvairumą, aktyvumą, taip pat tam tikras raidos tendencijas atspindi svarbiausių statistinių duomenų analizė ir palyginimas. todėl šiame įvado poskyryje norėtųsi pateikti keletą svarbiausių muziejaus veiklos 2014–2016 m. statistinių duomenų (žr. lentelę) ir pabandyti apibendrinti kai kurias ryškėjančias tendencijas. Valdovų rūmų muziejaus lankomumas 2014–2016 m. liudija tam tikrą mažėjimo tendenciją. ji labiausiai susijusi su dideliu lankymo intensyvumu 2013–2014 m., kai objektas buvo ką tik atvertas lankytojams, laikytas nauju, nepažįstamu kultūrinės infrastruktūros objektu ir dėl naujumo turėjo išskirtinę trauką. kaip minėta, remiantis lietuvos ir Vilniaus muziejų lankymo potencialu bei lyginant rezultatus su lenkijos muziejų rezultatais, 2015–2016 m. net ir kiek mažėjęs Valdovų rūmų muziejaus lankomumas vis tiek išliko maždaug du kartus didesnis, nei potencialiai turėtų būti. reikia tikėtis, kad galutinai atkūrus Valdovų rūmus ir jų B dalį atvėrus visuomenei, lankytojų skaičius vėl šoktelės į viršų ir po kelerių metų stabilizuosis. nelikus naujumo faktoriaus, jau tik nuo muziejaus veiklos kaitos ir įvairovės, paslaugų pasiūlos bei formų patrauklumo priklausys lankytojų skaičiaus augimo tendencijos. Unikalių interneto svetainės lankytojų skaičius kasmet viršija 100 tūkstančių. edukacinių užsiėmimų skaičius jau 2015–2016 m. stabilizavosi ties maždaug 1 tūkst. riba.

VolUMen

Lentelė. Valdovų rūmų muziejaus veiklos 2014–2016 m. statistiniai duomenys

sritis, veikla

2014 m.

2015 m.

2016 m.

Lankytojų skaičius

246 127

214 170

200 706

Interneto svetainės lankytojų skaičius

572 862

121 850

148 878

Edukacinių užsiėmimų skaičius

1 420

904

1 092

Muziejaus gidų vestų ekskursijų skaičius

1 353

1 204

1 100

Miesto akredituotų gidų vestų ekskursijų skaičius

2 040

905

563

Renginių skaičius

171

196

182

Rinkinius papildžiusių vertybių skaičius

16 272

10 152

15 512

Konservuotų ir restauruotų vertybių skaičius

1 072

1 355

1 418

Leidinių skaičius

Parodų skaičius

Darbuotojų skaičius

116

121

129

Kvalifikaciją kėlusių darbuotojų skaičius

Steigėjo skirtos lėšos, tūkst. eurų

1 882,2

1 939,9

2 115,7 7 060,0 (VIP) 9 175,7 (iš viso)

Projektinės lėšos, tūkst. eurų

93,3

89,4

112,2

Paramos lėšos, tūkst. eurų

12,6

54,6

41,9

Uždirbtos (gautos) lėšos, tūkst. eurų

398,8

432,9

384,9

Gautos lėšos iš viso, tūkst. eurų

2 386,9

2 516,8

2 654,7 7 060,0 (VIP) 9 714,7 (iš viso)

įdomu, kad jau 2015 m. vos keli muziejaus gidai savo vestų ekskursijų skaičiumi pralenkė maždaug 100 akredituotų miesto gidų. Valdovų rūmų muziejuje vykstančių renginių skaičius 2014– 2016 m. kasmet buvo gana stabilus – siekė beveik 200. šiuo požiūriu pasiekta didžiausia galima tiek fizinių, tiek kitų galimybių riba. edukacinių užsiėmimų, ekskursijų ir renginių skaičiaus tam tikras padidėjimas galimas tik galutinai atkūrus Valdovų rūmus ir išplėtus ekspozicijas bei kitas viešas erdves. Valdovų rūmų muziejaus fondus kasmet papildančių vertybių gana įspūdingą skaičių, siekiantį nuo 10 iki 16 tūkst., lemia pirmiausia archeologinių radinių perėmimo ir įtraukimo į muziejaus apskaitą procesai, tai yra muziejaus veiklos ilgalaikis prioritetas. galima priminti, jog Pilių tyrimo centras „lietuvos pilys“ per daugiau nei du dešimtmečius vykdytus Valdovų rūmų archeologinius tyrimus sukaupė apie 0,5 mln. radinių. kasmet sutikrinamų ir į muziejinę apskaitą įtraukiamų radinių skaičius smarkiai svyruoja pirmiausia todėl, kad archeologiniai radiniai tvarkomi atsižvelgiant į per archeologinius tyrimus sukauptų radinių skaičių. kultūros, meno ir istorijos fondas papildomas gerokai kukliau, jį dažniausiai papildo mecenatų dovanotos

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

20. Valdovų rūmų, kaip svarbaus paveldo objekto ir valstybingumo simbolio, atkūrimo projektas greta garsiausių Egipto, Italijos, Sirijos ir daugelio kitų pasaulio šalių paminklų 2016 m. pristatytas Mantujoje ir Milane (Italija) surengtoje tarptautinėje parodoje „Išsaugoti atmintį. Grožis, menas, istorija“. Fotografas V. Dolinskas

21. Lietuvos Respublikos kultūros ministras Šarūnas Birutis 2016 m. Valdovų rūmuose pagerbė Lietuvos kultūros mecenatus. Tarp jų buvo ir Valdovų rūmų muziejaus ilgametė rėmėja bei partnerė – draudimo bendrovė BTA ir jos vadovas Tadeušas Podvorskis (nuotraukoje iš dešinės). Fotografas V. Abramauskas

arba kitų įstaigų, tarkim, lietuvos banko, perduodamos vertybės. eksponatų konservavimo ir restauravimo rodikliai yra gana stabilūs ir siekia kiek daugiau nei 1 tūkst. objektų per metus. Svyravimas iš esmės priklauso nuo vertybių konservavimo ir restauravimo darbų masto bei procesų sudėtingumo. Valdovų rūmų muziejaus leidybos veikla kasmet buvo intensyvinama. greta solidžių knygų, dar buvo išleidžiama po kelias dešimtis įvairių smulkių leidinių (programėlių, bukletų, lankstukų, plakatų, kalendorių ir pan.). Parodų skaičiumi išsiskyrė 2015 metai. greta solidžių ir kelerius metus rengiamų tarptautinių parodų, Valdovų rūmų muziejus, remdamas kolegas regionuose, siūlo ir temines stendines parodas, kai kurias parodas perkelia į virtualią erdvę. Muziejaus darbuotojų skaičius pamažu auga, nes didėja vykdomos veiklos mastas ir sritys. Baigus Valdovų rūmų atkūrimo procesą ir lankytojams atvėrus dar maždaug tiek pat erdvių, kiek jų yra šiuo metu, muziejuje turėtų būti apie 153 etatus. ir tai yra minimalus darbuotojų poreikis, lyginant su analogiškais muziejais lenkijoje. reikia paminėti, kad kai kurie darbuotojai dirba ne visą etatą, kiti dirba slankiuoju grafiku. taip užtikrinamas Valdovų rūmų muziejaus nepertraukiamas funkcionavimas iš esmės visomis savaitės dienomis bei penkių darbo dienų savaitė kiekvienam darbuotojui. kasmet nemažai muziejaus darbuotojų kelia kvalifikaciją ne tik lietuvoje, bet ir užsienyje. ypač aktyvus yra Valdovų rūmų muziejaus bei Varšuvos karališkosios pilies ir krokuvos Vavelio karališkosios pilies (lenkija) edukacijos skyrių darbuotojų bendradarbiavimas. ir tai natūralu, nes visas šias bendrų lietuvos ir lenkijos, vėliau – abiejų tautų respublikos valdovų rezidencijas jungia ne tik buvę tie patys šeimininkai, bet ir labai panaši istorija, architektūros raida, muziejinės veiklos turinys ir pobūdis, bendri kultūriniai interesai ir pan. analizuojant Valdovų rūmų muziejaus finansavimo ir metinio biudžeto struktūros klausimus, įdomu kai kuriuos duomenis palyginti su, tarkim, kolegų iš lenkijos skaičiais. Vienu svarbiausių muziejaus veiklos rezultatyvumo, muziejininkų aktyvumo ir muziejaus populiarumo rodiklių lenkijoje laikoma metinių finansų dalis, kuri, greta steigėjo skiriamo biudžetinio finansavimo, sukaupiama

iš uždirbtų (gautų) lėšų, projektų finansavimo ir rėmėjų paramos. lenkijoje teigiamu rezultatu laikoma, jei muziejus pats sukaupia ne mažiau kaip 10 proc. lėšų. Patys didžiausi ir populiariausi lenkijos muziejai per metus sukaupia 20–40 proc. ar net daugiau lėšų. lietuvoje tokia statistika, atrodo, nebuvo renkama ir analizuojama. tačiau galima šiuo aspektu pažvelgti į Valdovų rūmų muziejaus veiklos 2014–2016 m. rezultatus. 2014 m. muziejaus uždirbtos (gautos), tikslinių projektų ir rėmėjų suteiktos lėšos sudarė 26,81 proc. steigėjo skirtų biudžetinių lėšų, arba 21,14 proc. viso muziejaus metinio biudžeto. 2015 m. šie skaičiai buvo dar įspūdingesni: 29,74 ir 23,92 proc., o 2016 m. siekė 25,48 ir 20,3 proc. (skaičiuojant eliminuota 2016 m. skirta tikslinių valstybės investicijų dalis). taigi, Valdovų rūmų muziejaus papildomai prie biudžetinio finansavimo sutelktos lėšos 2014–2016 m. svyravo tarp 20 ir 30 proc., o tai yra labai geras rezultatas, netgi lyginantis su turizmo galimybes labiau išnaudojančia ir edukacijos poreikius aktyviau tenkinančia lenkija.

„kronikoS“ ketVirtaSiS toMaS ir jo tUrinyS „kronikos“ ketvirtasis tomas turi jau ankstesniuose šio periodinio leidinio tomuose išbandytą ir pasiteisinusią struktūrą. knygos pradžioje skelbiamas bene svarbiausias 2014–2016 m. periodo valstybės dokumentas – lietuvos respublikos Vyriausybės nutarimas, skelbiantis, jog Vį Vilniaus pilių direkcijos turtas perduodamas nacionaliniam muziejui lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmams. šis dokumentas kartu yra ir įgaliojimas toliau vykdyti Valdovų rūmų atkūrimo darbų užsakovo funkcijas. Pirmame leidinio skyriuje muziejaus padalinių vadovai ir kiti darbuotojai (Dalius avižinis, ėrika Striškienė, gintautas Striška, lirija Steponavičienė, Daiva Mitrulevičiūtė, gintarė tadarovska, Marijus Uzorka, Povilas Blaževičius, Sigita Venckūnienė, eglė Zaveckienė, inga Vaitekūnaitė, ramunė Vaičiulytė) trumpai aptaria 2014–2016 m. savo kuruotų sričių svarbiausius darbus, ryškiausius projektus ir pasiektus rezultatus.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

antras leidinio skyrius fiksuoja 2014–2016 m. Valdovų rūmų muziejaus veiklos kroniką, joje chronologiškai pateikiami svarbiausi muziejaus gyvenimo faktai ar kiti reikšmingi įvykiai, kuriuose dalyvavo muziejaus darbuotojai. čia galima rasti visų parodų, renginių, pranešimų, pristatymų, konferencijų, muziejaus darbuotojų parengtų publikacijų ir muziejaus išleistų leidinių sąrašus. trečiame ir ketvirtame skyriuose publikuojami tiek Valdovų rūmų muziejaus specialistų, tiek kolegų mokslininkų, muziejininkų, kultūrininkų iš kitų lietuvos ir užsienio institucijų parengti moksliniai straipsniai, aktualūs Valdovų rūmų muziejaus veiklos turiniui. trečiame skyriuje skelbiami straipsniai, tiesiogiai susiję su muziejuje vykusiais renginiais – parodomis ir mokslinėmis konferencijomis. Dr. Marijos tabogos (Maria taboga, italija), dr. liučijos Meoni (lucia Meoni, italija) ir dr. Magdalenos Pivockos (Magdalena Piwocka, lenkija) tekstai primena svarbiausią 2014 m. Valdovų rūmų muziejaus parodų projektą – tarptautinę parodą „europos Viduramžių ir renesanso gobelenai. gijomis išausta istorija“ bei jos mokslinę, kultūrinę ir edukacinę programą. tame pačiame skyriuje skelbiami ir dviejų mokslinių konferencijų, vykusių Valdovų rūmuose, prelegentų publikuoti pateikti tekstai. Valdovų rūmų muziejaus 2014 m. surengtoje mokslinėje konferencijoje „radvilų rūmai Vilniaus žemutinėje pilyje“ perskaitytų pranešimų pagrindu straipsnius parengė ir „kronikoje“ skelbia eimantas gudas, dr. kazys napaleonas kitkauskas ir gintautas Striška. kaip minėta, šia konferencija buvo siekiama aktualinti radvilų rūmų, stovėjusių greta lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų ir Pilies kalno, istoriją, tyrimų rezultatus ir apmąstyti jų atkūrimo bei pritaikymo Valdovų rūmų muziejaus edukacijos, mokslinių tyrimų ir atvirų saugyklų centrui klausimus, nes buvo parengtas projektas gauti europos Sąjungos paramą. taip pat skelbiamos dvi prof. dr. albino kuncevičiaus, ramūno šmigelsko, prof. dr. rimvydo laužiko, renaldo augustinavičiaus bei rasos Valatkevičienės publikacijos, primenančios Valdovų rūmų muziejuje 2015 m. surengtą mokslinę konferenciją „naujausi lietuvos pilių archeologiniai tyrimai“, skirtą dviejų iškilių Valdovų rūmų archeologinių tyrimų dalyvių ir vadovų – habil. dr. adolfo tautavičiaus ir habil. dr. Vytauto Urbanavičiaus – jubiliejinėms sukaktims. ketvirtame skyriuje publikuojami kiti moksliniai tekstai aktualiomis lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos raidos ir dvaro gyvenimo temomis, lietuvos istorijos ir paveldo bei jo išsaugojimo klausimais. nemažai šio skyriaus publikacijų parengė Valdovų rūmų muziejaus mokslininkai, restauratoriai dr. Povilas Blaževičius, Medeina Steponavičiūtė, dr. Paulius Bugys, rita lelekauskaitė, jurgita kalėjienė, Mantvidas Mieliauskas, rasa Valatkevičienė. jiems talkino arba atskiras publikacijas parengė kolegos iš kitų lietuvos mokslo institucijų – atas žvirblys (klaipėdos universitetas), Violeta kisielienė, kęstutis gudmantas (lietuvių literatūros ir tautosakos institutas), taip pat prie Vilniaus katedros ir Valdovų rūmų tyrimų ilgus metus dirbęs dr. kazys napaleonas kitkauskas bei muziejaus bičiulis iš lenkijos adamas Spodarykas (adam Spodaryk, krokuvos jogailos universitetas). leidinio pabaigoje prisimenami keturi Valdovų rūmų atkūrimui ir muziejaus veiklai nusipelnę asmenys, 2014–2016 m. iškeliavę anapilin. tai lietuvių išeivijos verslininkas ir mecenatas, Valdovų rūmų paramos fondo steigėjas dr. juozas Petras kazickas, ilgametis Valdovų rūmų atkūrimo darbus vykdžiusios aB Panevė-

VolUMen

žio statybos tresto vadovas antanas Pavalkis, garsus lietuvos katalikų dvasininkas, mokslininkas, paveldo saugotojas ir muziejaus rinkinių turtintojas kanauninkas dr. algimantas Vincas kajackas bei krokuvos Vavelio karališkosios pilies vyriausiasis architektas restauratorius ir Valdovų rūmų atkūrimo konsultantas Piotras Michalas Stempenis (Piotr Michał Stępień, lenkija). norėdamas dar kartą padėkoti savo kolegoms, partneriams, bičiuliams ir rėmėjams, Valdovų rūmų muziejus „kronikos“ ketvirtojo tomo pabaigoje skelbia visus rėmėjus ir partnerius, be kurių supratingumo ir kolegiško bendradarbiavimo būtų sunkiai įsivaizduojami daugelis 2014–2016 m. muziejaus darbų ir projektų. leidinį užbaigia 2014–2016 m. nacionaliniame muziejuje lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmuose veikusių įvairių kolegialių institucijų narių sąrašai. tarp šių tarybų ir komisijų narių yra daug kolegų iš kitų mokslo, kultūros ir valdžios institucijų. nuoširdžiai dėkojame jiems už bičiulišką bendradarbiavimą.

*** „kronikos“ ketvirtasis tomas, kaip ir ankstesni tomai, tapo solidžia knyga, kurioje užfiksuoti ir įamžinti 2014–2016 m. Valdovų rūmų muziejaus gyvenimo svarbiausi aspektai. Muziejus nuoširdžiai dėkoja visiems leidinio autoriams, pateikusiems savo mokslinius ar apžvalginius tekstus, parengusiems įvairius pakomentuotus sąrašus ir kitą informaciją. ačiū ir „kronikos“ rengimo grupės vadovui gintautui Striškai bei šios grupės nariams dr. živilei Mikailienei, indrei Makauskaitei, laimai kunickytei, dr. Povilui Blaževičiui, tarptautinės leidinio redakcinės kolegijos nariams dr. Markui Borelai (Marco Borella, italija), dr. h. c. romualdui Budriui, akad. habil. dr. rūtai janonienei, prof. habil. dr. Mečislovui jučui, dr. kaziui napaleonui kitkauskui, prof. habil. dr. janui ostrovskiui (jan ostrowski, lenkija), doc. dr. dr. h. c. edmundui rimšai, prof. dr. Džandomenikui romaneliui (giandomenico romanelli, italija), prof. habil. dr. andžejui rotermundui (andrzej rottermund, lenkija), prof. dr. Dirkui Zyndramui (Dirk Syndram, Vokietija) ir habil. dr. Vytautui Urbanavičiui, taip pat vertėjams, fotografams, leidinio maketo rengėjams ir visiems kitiems asmenims, vienaip ar kitaip prisidėjusiems prie knygos gimimo. Padėkoti būtina ir mokslinius straipsnius recenzavusiems kolegoms habil. dr. Vytautui Urbanavičiui (Pilių tyrimo centras „lietuvos pilys“), prof. dr. ramunei šmigelskytei-Stukienei (lietuvos istorijos institutas, lietuvos edukologijos universitetas), doc. dr. jolantai karpavičienei (Valdovų rūmų muziejus, Vilniaus universitetas), doc. dr. Mintautui čiurinskui (lietuvių literatūros ir tautosakos institutas), dr. nadieždai Morozovai (lietuvių kalbos institutas) ir dr. živilei Mikailienei (Valdovų rūmų muziejus). Visų „lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų kronikos“ ketvirtojo tomo autorių ir kitų rengėjų vardu noriu palinkėti šio leidinio skaitytojams ar vartytojams malonių potyrių prisimenant Valdovų rūmų muziejaus gyvenimo 2014–2016 m. svarbiausius momentus, kurių dalimi galbūt ir patiems yra tekę būti, taip pat netikėtų ir originalių pažinimo atodangų. Doc. dr. Vydas Dolinskas Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų direktorius

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

lieTuVos respublikos Vyriausybė n u T a r i m a s*

Dėl ValStyBėS nekilnojaMojo ir ilgalaikio Materialiojo tUrto PerDaViMo naCionaliniaM MUZiejUi lietUVoS DiDžioSioS kUnigaikštyStėS ValDoVų rūMaMS 2016 m. vasario 24 d. nr. 181 Vilnius

Vadovaudamasi lietuvos respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 7 straipsnio 1 dalimi ir 10 straipsniu, lietuvos respublikos valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo 13 straipsniu, 24 straipsnio 10 dalimi ir įgyvendindama Valstybės turto perdavimo valdyti, naudoti ir disponuoti juo patikėjimo teise tvarkos aprašą, patvirtintą lietuvos respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 5 d. nutarimu nr. 16 „Dėl Valstybės turto perdavimo valdyti, naudoti ir disponuoti juo patikėjimo teise tvarkos aprašo patvirtinimo“, lietuvos respublikos Vyriausybė n u t a r i a: 1. Perduoti valdyti, naudoti ir disponuoti patikėjimo teise nacionaliniam muziejui lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmams valstybei nuosavybės teise priklausantį ir šiuo metu likviduojamos valstybės įmonės „Vilniaus pilių direkcija“ patikėjimo teise valdomą turtą: 1.1. nekilnojamąjį turtą – pastato Vilniaus žemutinės pilies valdovų rūmų Vilniuje, katedros a. 4, unikalus numeris – 44001669-6470, 605122/1374176 dalis, perduodamų patalpų bendras plotas – 6 051,22 kv. metro, likutinė vertė 2015 m. gruodžio 31 d. – 29 160 651,66 euro (dvidešimt devyni milijonai vienas šimtas šešiasdešimt tūkstančių šeši šimtai penkiasdešimt vienas euras šešiasdešimt šeši centai); 1.2. nekilnojamąjį turtą – buitinį pastatą (unikalus numeris – 1094-0503-9010, bendras plotas – 170,83 kv. metro, likutinė vertė 2015 m. gruodžio 31 d. – 18 532,56 euro (aštuoniolika tūkstančių penki šimtai trisdešimt du eurai penkiasdešimt šeši centai) Vilniuje, kosciuškos g. 9B;

1.3. nekilnojamąjį turtą – pastatą – kontrolės punktą (unikalus numeris – 1094-0503-9021, užstatytas plotas – 15,00 kv. metrų, likutinė vertė 2015 m. gruodžio 31 d. – 2 514,38 euro (du tūkstančiai penki šimtai keturiolika eurų trisdešimt aštuoni centai) Vilniuje, kosciuškos g. 9B; 1.4. nekilnojamąjį turtą – pastatą – garažą (unikalus numeris – 1094-0503-9032, užstatytas plotas – 106,00 kv. metrai, likutinė vertė 2015 m. gruodžio 31 d. – 40 220,91 euro (keturiasdešimt tūkstančių du šimtai dvidešimt eurų devyniasdešimt vienas centas) Vilniuje, kosciuškos g. 9B; 1.5. nekilnojamąjį turtą – pastatą – sandėlį (unikalus numeris – 1094-0503-9043, bendras plotas – 145,51 kv. metro, likutinė vertė 2015 m. gruodžio 31 d. – 33 483,43 euro (trisdešimt trys tūkstančiai keturi šimtai aštuoniasdešimt trys eurai keturiasdešimt trys centai) Vilniuje, kosciuškos g. 9B; 1.6. nekilnojamąjį turtą – pastatą – katilinę (unikalus numeris – 1094-0503-9054, užstatytas plotas – 26,00 kv. metrai, likutinė vertė 2015 m. gruodžio 31 d. – 2 163,64 euro (du tūkstančiai vienas šimtas šešiasdešimt trys eurai šešiasdešimt keturi centai) Vilniuje, kosciuškos g. 9B; 1.7. ilgalaikį materialųjį turtą pagal priedą. 2. nustatyti, kad, perdavus 1.2–1.6 papunkčiuose nurodytą nekilnojamąjį turtą, likviduojamos valstybės įmonės „Vilniaus pilių direkcija“ turto vertės sumažėjimas turi būti registruojamas likviduojamos valstybės įmonės savininko kapitalo dalyje.

MiniStraS PirMininkaS algirDaS BUtkeVičiUS

* Šiuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu 2016 m. pradžioje Nacionaliniam muziejui Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmams buvo perduotas ne tik likviduojamos VĮ Vilniaus pilių direkcijos turtas, skirtas Valdovų rūmams atkurti ir įrengti, bet ir Valdovų rūmų atkūrimo projekto užsakovo funkcijos (red. past.).

kUltūroS MiniStraS šarūnaS BirUtiS

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

lietuvos respublikos Vyriausybės 2016 m. vasario 24 d. nutarimo nr. 181 priedas ValStyBei nUoSaVyBėS teiSe PriklaUSančio ir likViDUojaMoS ValStyBėS įMonėS „VilniaUS Pilių DirekCija“ PatikėjiMo teiSe ValDoMo ilgalaikio Materialiojo tUrto, PerDUoDaMo naCionaliniaM MUZiejUi lietUVoS DiDžioSioS kUnigaikštyStėS ValDoVų rūMaMS, SąrašaS

eil. nr.

Turto pavadinimas

inventorinis nr.

kiekis

Vieneto įsigijimo kaina, eurais

perduodamo turto bendra likutinė vertė 2015 m. gruodžio 31 d., eurais

krosnies komplektas patalpai 04-3.05

Vr-B-1

55 010,31

55 010, 31

Pastatomas informacinis terminalas (procesorius, stovas, jutiklinis ekranas, operacinė sistema, taikomoji programa)

Vr-B-2

5 125,71

82 011,36

Mobili dvivietė vertėjų kabina

Vr-B-3

10 465,03

20 930,06

„asmeninio gido“ sistema (lSD 17 monitorius Dell e2414h 24, gido sistema rSF PtBaSiC24h, su dirželiu, 50 vnt., kompiuteris Dell optiPlex 7010Mt, programinė įranga Windows 8.1 Pro, transportavimo dėžė rSF PtCaSe50, pelė, klaviatūra, programinės įrangos priedas informacijai įkelti, kabelis informacijai perkelti, 2 vnt.)

Vr-B-4

28 115,12

Vertimo įrangos komplektas (vertėjo pultas, skaitmeninis, su ausinėmis (BoSCh lBB9095/30, DCn-iDeSk-D, DCn-MiCl), 4 vnt., ir spindulių transmiteris, skaitmeninis, 4 kanalų (BoSCh int-tX04), 1 vnt., ir bangų spinduoklis, skaitmeninis (BoSCh lBB4512/00, lBB3414/00), 4 vnt., belaidis ir imtuvas vertimo klausymuisi su ausinėmis, skaitmeninis, 4 kanalų (BoSCh lBB4540/04, lBB3442/00), 400 vnt., vertimo ir diskusijų sistemos centrinis valdymo įrenginys (BoSCh DCn-CCU2), 1 vnt., transportavimo dėklas 100 imtuvų (BoSCh int-FCrX), 4 vnt., lagaminas 100 ausinių (BoSCh int-hCrX), 4 vnt., analoginis garso įvesčių ir išvesčių išplėtimo įrenginys (BoSCh lBB4402/00), 1 vnt.)

Vr-B-5

134 600,40

šventojo skulptūra

90100

223 684,62

192 741,56

457 001,19

513 408,81

iš viso

_____________________

VolUMen

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

Va l D o V ų r ū M ų M U Z i e jaU S V e i k l a 2014–2016 M.

Dalius Avižinis

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Katedros a. 4, LT-01143 Vilnius d.avizinis@valdovurumai.lt

Ėrika Striškienė

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Katedros a. 4, LT-01143 Vilnius e.striskiene@valdovurumai.lt

MUZiejaUS rinkiniUS PaPilDžiUSioS VertyBėS 2014 2014 m. nacionalinio muziejaus lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmų rinkinius papildė 16 272 eksponatai. 16 193 eksponatai pateko į archeologijos rinkinį, 79 eksponatai – į kultūros, meno ir istorijos rinkinį. Daugiausia eksponatų buvo perimta iš Pilių tyrimo centro „lietuvos pilys“. Visi 16 193 eksponatai buvo rasti 1989 m. tyrinėjant Vilniaus žemutinės pilies lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų pietinio korpuso rūsius ir nedidelę dalį rūmų pietinio korpuso išorinio kiemo. tai daugiausia dirbant statybos darbus, rūmų interjere ir buityje naudoti dirbiniai bei darbo įrankiai. Dirbiniai suskirstyti į kelias grupes: buitinė keramika (8 977 vnt.), architektūrinė keramika (5 396 vnt.), metalo (1 004 vnt.), stiklo (620 vnt.), akmens (170 vnt.), kaulo (20 vnt.), odos (5 vnt.) ir medžio (1 vnt.) dirbiniai. 1989 m. tyrimai ir radiniai išsamiai pristatyti tyrimams skirtoje publikacijoje1, o gausus renesansinių koklių rinkinys publikuotas dr. gintauto rackevičiaus monografijoje2. iš gausaus buitinės keramikos rinkinio verta paminėti angobo ornamentais dekoruotą XVi a. pabaiga – XVii a. pirma puse datuojamą buitinę keramiką (1 pav.). Poglazūrinis piešinys lėkščių ir ąsočių puošyboje įsitvirtino XVi amžiuje. angobavimas keramikos amato meistrų laikomas viena sudėtingiausių technikų, mat jai reikėjo įgūdžių3. iš XVi a. pabaiga – XVii a. pirma puse datuojamų koklių išsiskiria karnizinis žalia glazūra dengtas koklis su valdovų atvaizdais (2 pav.) bei stačiakampis polichromine glazūra dengtas koklis su abiejų tautų respublikos herbu (3 pav.). Pirmame koklyje greičiausiai pavaizduoti du valdovai: lenkijos karalius ir lietuvos didysis kunigaikštis žygimantas Vaza bei šventosios romos imperatorius Ferdinandas ii. juos siejo giminystės ryšiai, nes žygimantas Vaza buvo vedęs dvi Ferdinando seseris – oną ir konstanciją4. antras koklis simbolizuoja lenkijos ir lietuvos uniją, jis dekoruotas abiejų tautų respublikos jungtiniu herbu ir Vazų dinastijos herbu širdyje. tai, kad virš herbo vaizduojama lietuvos didžiojo kunigaikščio karūna, leidžia daryti prielaidą, kad herbas buvo skirtas lietuvai.

1 Vilniaus Žemutinės pilies rūmai (1989 metų tyrimai), t. 2, Vilnius, 1991. 2 Rackevičius G. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Vilniuje. XVI a. koklinių krosnių rekonstrukcija. XVI a. koklių katalogas, Vilnius, 2012. 3 Žr. http://www.valdovurumai.lt/lankytojams/savaites-eksponatas/dubenys-su-angobo-ornamentais#. WiQOtVVl_IU. 4 Žr. http://www.valdovurumai.lt/lankytojams/savaites-eksponatas/karnizinis-koklis-su-valdovu-atvaizdais-is-profilio#.WiQT8VVl_IU.

1. Lėkštė, dekoruota angobo ornamentu, XVI a. pab. – XVII a. I p. (Vilniaus Žemutinės pilies rūmų archeologiniai tyrimai 1989 m., inv. Nr. 400, 763, 6939, tyrimų autoriai A. Kuncevičius, A. Tautavičius, V. Urbanavičius). Fotografas V. Abramauskas

iš metalo radinių, papildžiusių archeologijos rinkinį, išsiskiria masyvus apatinis monetų kalimo spaudas su keturkampe 17 cm ilgio įkote bei 10,4 cm aukščio keturkampės nupjautos piramidės formos galvute 3 cm skersmens viršumi, jame monetos piešinys neišlikęs (4 pav.). kitas įdomus radinys yra šaunamojo ginklo ratukinės-kibirkštinės spynos ažūrinis užraktas (5 pav.). šaunamieji ginklai su ratukinėmis-kibirkštinėmis spynomis išrasti XVi a. pradžioje. Pirmasis savo piešiniuose šio mechanizmo prototipą užfiksavo leonardas da Vinčis (leonardo da Vinci). tokiam šautuvui nereikėjo rusenančios dagties, spynos spyruoklė buvo paleidžiama specialiu užraktu5. kultūros, meno ir istorijos rinkinys papildytas 79 eksponatais. tokio eksponatų skaičiaus nebūtų be muziejaus bičiulių, kurie nutarė vertybes padovanoti Valdovų rūmų muziejui. jau tapo 5 Žr. http://www.valdovurumai.lt/lankytojams/savaites-eksponatas/saunamuju-ginklu-ratukiniu-kibirkstiniu-spynu-uzraktai#.WiQ8j1Vl_IU.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

2. Karnizinis koklis su valdovų atvaizdais iš profilio, XVI a. pab. – XVII a. I p. (Vilniaus Žemutinės pilies rūmų archeologiniai tyrimai 1989 m., inv. Nr. 822, tyrimų autoriai A. Kuncevičius, A. Tautavičius, V. Urbanavičius). Fotografas V. Abramauskas

4. Apatinis monetų kalimo spaudas, XVI a. II p. (Vilniaus Žemutinės pilies rūmų archeologiniai tyrimai 1989 m., inv. Nr. 490/2, tyrimų autoriai A. Kuncevičius, A. Tautavičius, V. Urbanavičius). Fotografas V. Abramauskas

3. Stačiakampis koklis su Abiejų Tautų Respublikos herbu ir Vazų dinastijos herbu širdyje, XVII a. I p. (Vilniaus Žemutinės pilies rūmų archeologiniai tyrimai 1989 m., inv. Nr. 69, tyrimų autoriai A. Kuncevičius, A. Tautavičius, V. Urbanavičius). Fotografas V. Abramauskas

VolUMen

5. Muškietos (?) ratukinės spynos spyruoklės prisukimo raktas, XVII a. vid. – XVII a. II p. (Vilniaus Žemutinės pilies rūmų archeologiniai tyrimai 1989 m., inv. Nr. 606, tyrimų autoriai A. Kuncevičius, A. Tautavičius, V. Urbanavičius). Fotografas V. Abramauskas

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

6. Kampinis koklis su herbu „Sulima“, XV a. II p. (Vilniaus Žemutinės pilies rūmų archeologiniai tyrimai 1991 m., inv. Nr. 1245/1, tyrimų autoriai A. Kuncevičius, A. Tautavičius, V. Urbanavičius). Fotografas V. Abramauskas

tradicija, kad muziejui vertingų eksponatų dovanoja prof. kęstutis Paulius žygas, humanitarinių mokslų daktaras, arizonos valstijos universiteto herbergerio dizaino ir menų instituto profesorius bei lietuvos respublikos garbės konsulas jaV (arizonos valstija). 2014 m. jis muziejui padovanojo 13 eksponatų, didesnę jų dalį sudaro įvairūs XViii–XiX a. leidiniai ir rankraščiai. ypač vertingas eksponatas – 1886 m. Milane išleistas amilkarės Ponkjelio (amilcare Ponchielli, 1834–1886) sukurtos operos „i lituani“ libretas. 17 vertybių muziejui padovanojo dr. juozapas Blažiūnas. Padovanotą kolekciją sudaro įvairūs brėžiniai, projektai ir piešiniai, susiję su Vilniaus pilimis ir miestu. Dr. j. Blažiūno dovana suteikia progą prisiminti tarpukariu ir ankstyvaisiais pokario metais dirbusį architektą Zigmuntą Mečislovą čaikovskį (Zygmunt Mieczysław Czaykowski, 1887–1950). Būtent šio architekto darbai sudaro didelę dalį padovanotų vertybių, juose vaizduojami Vilniaus pilių, miesto planai ir piešiniai, rodantys, kaip šie objektai galėjo atrodyti Viduramžiais. Didelę reikšmę Valdovų rūmų atkūrimo minties raidos istorijai turi dr. j. Blažiūno padovanotas augio gučo, juliaus jurgelionio, kazio napaleono kitkausko ir Sauliaus Motiekos kurtas projektas ltSr kultūros centro nacionalinės meno galerijos konkursui. 1983 m. konkurse dalyvavo 24 projektai, o minėtas projektas ypatingas tuo, kad architektai nacionalinę meno galeriją siūlė įkurti atstatytuose Vilniaus žemutinės pilies rūmuose. Projektas konkurso nelaimėjo, tačiau paskatino susidomėjimą Vilniaus žemutine pilimi, pirmą kartą iškėlė idėją atkurti Valdovų rūmus. Du labai vertingus XVi ir XVii a. žemėlapius, kuriuose vaizduojama lietuvos Didžioji kunigaikštystė ir europa (žr. 19 pav.), lankydamasis muziejuje padovanojo lietuvos garbės konsulas Saudo arabijos karalystėje j. e. Mahfouzas Marei Mubarakas bin Mahfouzas (Mahfouz Marei Mubarak bin Mahfouz). XVii–XiX a. knygų ir kitų vertybių muziejui padovanojo prof. jonas Vytautas Bruveris, romualdas Budrys, Danutė Paulauskienė, Vidmantas Staniulis, Vaida tupčiauskaitė, algimantas Urbonas.

7. Plokštinis koklis su vienaragiu, XV a. II p. (Vilniaus Žemutinės pilies rūmų archeologiniai tyrimai 1991 m., inv. Nr. 1269/2, tyrimų autoriai A. Kuncevičius, A. Tautavičius, V. Urbanavičius). Fotografas V. Abramauskas

Valdovų rūmų paramos fondas muziejui perdavė skulptoriaus Stanislovo kuzmos sukurtą skulptūrą „Pilies karys“. šio fondo užsakymu 2002 m. buvo išlietos dvi, o 2009 m. – dar trys tokios skulptūros, skirtos didžiausiems Valdovų rūmų atkūrimo rėmėjams. 2014 m. net 28 vertybes muziejui perdavė lietuvos bankas. Daugelis jų – 2014 m. lietuvos banko išleistos ir lietuvos monetų kalykloje nukaldintos monetos. tačiau perduoti ir keli ypatingi eksponatai. tikra numizmatinė retenybė yra dailininko Petro gintalo 1994 m. sukurtas 50 litų nominalo suvenyrinis sidabrinės monetos projektas, skirtas lilehamerio žiemos olimpinėms žaidynėms. Sudėtinga monetos kūrimo istorija lėmė, kad moneta taip ir nebuvo išleista, tad buvo nukaldinti tik 234 bandomieji egzemplioriai. Dar vienas įdomus eksponatas – dailininko ryčio Valantino sukurtas 1 000 litų nominalo banknotas, išspausdintas 1991 m. jaV. Deja, dėl nepakankamų apsaugos priemonių banknotas taip ir nebuvo išleistas į apyvartą, todėl šiuo metu yra nedaug išlikusių šio banknoto egzempliorių. 2014 m. muziejus nupirko 10 eksponatų, kurių pasirodymas antikvarų rinkoje iš karto sukėlė nemažą susidomėjimą. aukcione „Dominic winter auctioneers“ jungtinėje karalystėje buvo parduodama 10 nedidelio formato piešinių, kuriuose vaizduojami įvairūs europos valdovai. Spėjama, kad dailės kūriniai sukurti XVi a. nežinomo vokiečių dailininko. Viename jų pavaizduotas lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas su žmona lietuvos didžiąja kunigaikštiene ona (žr. 18 pav.). Manytina, kad piešiniai buvo rankraštinės knygos dalis, nes keliuose iš jų matyti įrašų fragmentai ir numeriai. nors piešiniai sukurti jau po Vytauto Didžiojo ir

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

8. Grindų plytelė su drakonų pora, XV a. (Vilniaus Žemutinės pilies rūmų archeologiniai tyrimai 1991 m., inv. Nr. 1129, tyrimų autoriai A. Kuncevičius, A. Tautavičius, V. Urbanavičius). Fotografas V. Abramauskas

9. Grindų plytelė su Biblijos pasakojimą iliustruojančia scena apie Izraelio pranašą Joną, XV a. (Vilniaus Žemutinės pilies rūmų archeologiniai tyrimai 1991 m., inv. Nr. 1230, tyrimų autoriai A. Kuncevičius, A. Tautavičius, V. Urbanavičius). Fotografas V. Abramauskas

11. Karnizinis koklis su grotesko ornamentu, XVI a. III ketv. (Vilniaus Žemutinės pilies rūmų archeologiniai tyrimai 1991 m., inv. Nr. 4772, tyrimų autoriai A. Kuncevičius, A. Tautavičius, V. Urbanavičius). Fotografas V. Abramauskas

12. Plokštinis koklis su grotesko ornamentu, XVI a. III ketv. (Vilniaus Žemutinės pilies rūmų archeologiniai tyrimai 1991 m., inv. Nr. 5263, tyrimų autoriai A. Kuncevičius, A. Tautavičius, V. Urbanavičius). Fotografas V. Abramauskas

jo žmonos mirties, šis faktas rodo, kokie svarbūs buvo šie valdovai, kad net po maždaug 100 metų jie vaizduoti greta iškiliausių europos monarchų. Visas dešimt vertybių muziejui padėjo įsigyti bukinistas Vidmantas Staniulis. iš viso 2014 m. pabaigoje Valdovų rūmų muziejaus rinkiniuose buvo 68 360 eksponatų.

2015

10. Apyrankė su įrašu arabų kalba, XIV a. II p. – XV a. pr. (Vilniaus Žemutinės pilies rūmų archeologiniai tyrimai 1993 m., inv. Nr. 506, tyrimų autoriai A. Kuncevičius, A. Tautavičius, V. Urbanavičius). Fotografas V. Abramauskas

VolUMen

2015 m. Valdovų rūmų muziejaus rinkiniai papildyti 10 152 eksponatais. Daugiausia jų – 10 026 – muziejui perdavė Pilių tyrimo centras „lietuvos pilys“. šie eksponatai papildė muziejaus archeologijos rinkinį. kultūros, meno ir istorijos rinkinys papildytas 126 eksponatais, 66 iš jų padovanojo privatūs asmenys ir

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

14. Alkūnšarvis, XVI a. II p. (Vilniaus Žemutinės pilies rūmų archeologiniai tyrimai 1993 m., inv. Nr. 679a, tyrimų autoriai A. Kuncevičius, A. Tautavičius, V. Urbanavičius). Fotografas V. Abramauskas

13. Krūtinšarvis, XVI a. II p. (Vilniaus Žemutinės pilies rūmų archeologiniai tyrimai 1993 m., inv. Nr. 679, tyrimų autoriai A. Kuncevičius, A. Tautavičius, V. Urbanavičius). Fotografas V. Abramauskas

organizacijos, 58 eksponatus perdavė lietuvos bankas, dvi vertybės buvo nupirktos. eksponatai, perimti iš Pilių tyrimo centro „lietuvos pilys“, buvo rasti 1991 (6 038 vnt.) ir 1993 m. (3 988 vnt.) tyrinėjant Vilniaus žemutinės pilies lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų pietinio korpuso rūsius, rūmų išorinio ir vidinio kiemo teritorijas. šių metų tyrimai ir radiniai buvo pristatyti tyrimams skirtoje publikacijoje6. Dirbiniai suskirstyti į kelias grupes: buitinė keramika (2 651 vnt. 1991 m.; 2 732 vnt. 1993 m.), architektūrinė keramika (1 738 vnt. 1991 m.; 510 vnt. 1993 m.), metalo (1 007 vnt. 1991 m.; 526 vnt. 1993 m.), stiklo (77 vnt. 1991 m.; 73 vnt. 1993 m.), akmens (274 vnt. 1991 m.; 101 vnt. 1993 m.), kaulo (31 vnt. 1991 m.; 43 vnt. 1993 m.), odos (250 vnt. 1991 m.; 1 vnt. 1993 m.), medžio (10 vnt. 1991 m.; 1 vnt. 1993 m.) ir gintaro (1 vnt. 1993 m.) dirbiniai. iš gotikos laikotarpio radinių, papildžiusių muziejaus rinkinius, išsiskiria pora beveik sveikų herbinių ir alegorinių koklių bei reljefiniu ornamentu puoštų grindų plytelių. 1991 m. rastas sveikas kampinis koklis, puoštas herbu „Sulima“. išlikęs ir šio koklio kaklelis, dėl kurio koklis įgavo kubo formą, o karštam orui cirkuliuoti skirta anga buvo padaryta iš koklio šono (6 pav.). antro koklio plokštė puošta reljefiška vienaragio figūra (7 pav.). Siužetai su gyvūnais 6

Vilniaus Žemutinės pilies rūmai (1990–1993 metų tyrimai), t. 3, Vilnius, 1995.

ir keistais padarais paprastai turėjo alegorinę reikšmę. Vienaragis dažniausiai buvo traktuojamas kaip skaistybės ir nesuterštumo simbolis. XV a. rombo formos plytelės taip pat dekoruotos alegoriniais negilaus reljefo piešiniais: didele žuvimi (banginiu), ryjančia žmogų (Biblijos pasakojimu apie izraelio pranašą joną), bei pora drakonų susipynusiais kaklais ir ilgomis raitytomis uodegomis (8, 9 pav.)7. iš XiV a. antra puse – XV a. pradžia datuojamų dirbinių išsiskiria iš vario lydinio pagaminta apyrankė su įrašu arabų kalba (10 pav.). šio papuošalo galus puošia liūtų snukeliai, per patį įrašo vidurį įspaustas ornamentas – laimės mazgas. analogiškų apyrankių randama visoje aukso ordos teritorijoje – nuo rytų europos iki Centrinės azijos. tokie papuošalai su įrašais, linkinčiais amžinos šlovės ir ilgo gyvenimo, nešioti kaip amuletai8. Muziejaus XVi a. koklių kolekciją papildė puošnūs kokliai su grotesko ornamentais (11, 12 pav.). Viename jų atspausta groteskinė scena su satyrais pagal flamandų raižytojo kornelio Boso (Cornelis Bos) graviūrą, žinomą iš lietuvos didžiojo kunigaikščio ir lenkijos karaliaus žygimanto augusto gobelenų kolekcijos. iš XVi a. šarvuotės detalių išsiskiria vokiškas krūtinšarvis ir itališko stiliaus alkūnšarvis, nukaldinti maždaug 1550–1560 metais (13, 14 pav.). Plokštelinių šarvų rankos apsaugos – antžasčio ir antdilbio – jungiamoji dalis puošta pynutės linija ant atbrailų. radinys buvo rastas subyrėjęs į 24 fragmentus, juos restauratoriai suklijavo į vientisą autentišką formą. Prof. Mečislovas jučas Valdovų rūmų muziejui 2015 m. perdavė seniausias ir vertingiausias savo bibliotekos knygas, jos papildė kultūros, meno ir istorijos rinkinį. Dalis šių knygų prieš antrąjį pasaulinį karą priklausė istorikui adolfui šapokai. Visą prof. M. jučo padovanotą rinkinį sudaro 20 XVii–XiX a. knygų ir vienas 1840 m. išleistas Vilniaus miesto žemėlapis. 21 vertybę muziejui padovanojo prof. kęstutis Paulius žygas. Didelę dalį eksponatų sudaro XVii–XiX a. leidiniai, skirti lenkijos ir lietuvos istorijai, grafikos darbai. keturis eksponatus muziejui padovanojo ilgametis Valdovų rūmų paramos fondo vadovas edmundas kulikauskas, jis nuolat palaikė Valdovų rūmų akūrimo idėją, organizavo lėšų šiam 7 Striškienė Ė. „XV a. Vilniaus Žemutinės pilies reljefinės grindų plytelės bibline tematika“, in: Lietuvos pilys, Nr. 2, Vilnius, 2007, p. 34–43. 8 Žr. http://www.valdovurumai.lt/lankytojams/savaites-eksponatas/apyranke-su-arabisku-irasu#. WiWs8VVl_IU.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

projektui rinkimą. Didelę gyvenimo dalį e. kulikauskas praleido jaV, ten taip pat domėjosi su lietuva susijusiu paveldu. Būtent kalifornijoje 1985 m. jis įsigijo tris Viljamo kokso (william Coxe, 1747–1823) veikalo „travels into Poland, russia, Sweden, and Denmark“ tomus, išleistus londone 1784–1790 metais. V. kokso kelionės įspūdžius atspindinčios knygos yra vertingas šaltinis tyrinėjant įvairių europos šalių XViii a. istoriją, jose gausu iliustracijų, vienoje jų vaizduojamas paskutinis lenkijos ir lietuvos valdovas Stanislovas augustas Poniatovskis, bei žemėlapių. e. kulikauskas muziejui perdavė ir XiX a. pabaigoje – XX a. pradžioje lietuvoje sukurtą skrynią. šis liaudies meno kūrinys susijęs su Valdovų rūmų atkūrimu. Skrynia 2001–2008 m. stovėjo Valdovų rūmų paramos fondo paviljone katedros aikštėje Vilniuje ir buvo naudojama kaip aukų dėžutė. labai įdomus rolando Mazurkevičiaus padovanotas eksponatas – tai 1928 m. kaune išleistas geografo Pelikso šinkūno (1891–1970) „krašto mokslo vadovėlis“. jo viršelyje vaizduojami Valdovų rūmai. 2015 m. muziejui buvo padovanotos ir kelios šiais laikais sukurtos vertybės. italijoje gyvenanti menininkė Venta jankauskaitėMengana padovanojo majolikos technika sukurtą „karalienės portretą“, kuriame vaizduojama lenkijos karalienė ir lietuvos didžioji kunigaikštienė Barbora radvilaitė. Majolikos technikos menininkė mokėsi italijoje pas dailininką, keramiką romaną ranjerį (romano ranieri). šiuo metu ji gyvena ir kuria Milane. Valdovų rūmų paramos fondas muziejui perdavė 2003 m. lietuvos dailininkų sąjungos narės, Vilniaus dailės akademijos dėstytojos Vilijos Mačiulytės sukurtą akvarelę, kurioje vaizduojami Valdovų rūmai. ypatinga dovana muziejui – antano guogos paramos fondo padovanotas XVii a. stiklinis bokalas (žr. 20 pav.). Manoma, kad žalsvo stiklo bokalas buvo pagamintas nežinomo vokiečių meistro 1630 metais. Bokalas dekoruotas lenkijos karalystės, lietuvos Didžiosios kunigaikštystės, Vazų dinastijos ir kitais herbais bei įrašu „rex Poloniae regis Sigismundi 1630“ (liet. „lenkijos karalius, karalius žygimantas 1630“). Bokalas buvo įsigytas aukcione šiaurės jorkšyre (jungtinė karalystė). net 58 eksponatus Valdovų rūmų muziejui perdavė lietuvos bankas. tokia eksponatų gausa susijusi su naujos valiutos – euro – įvedimu lietuvoje. Muziejui buvo perduoti visų nominalų euro banknotai ir monetos. taip pat į rinkinį pateko 2015 m. lietuvos banko išleistos proginės monetos ir monetų rinkiniai. Be dovanotų vertybių, kultūros, meno ir istorijos rinkinys papildytas dviem nupirktais paveikslais. iš privataus asmens buvo nupirktas nežinomo XViii a. dailininko tapybos darbas, kuriame vaizduojama šv. kazimiero apoteozė (žr. 21 pav.), o iš UaB Dailės galerijos „klasika“ buvo įsigytas XViii a. antroje pusėje sukurtas lenkijos karaliaus ir lietuvos didžiojo kunigaikščio augusto iii portretas (žr. 22 pav.), kurį, manytina, sukūrė valdovo dvare dirbusio tapytojo luji de Silvestro (louis de Silvestre, 1675–1760) aplinkos dailininkas. iš viso 2015 m. pabaigoje Valdovų rūmų muziejuje buvo 78 512 eksponatų.

2016 2016 m. Valdovų rūmų muziejaus rinkiniai papildyti 15 512 eksponatų. Didžiausią jų dalį – 15 447 – muziejui perdavė Pilių tyrimo centras „lietuvos pilys“. šie eksponatai buvo priskirti mu-

VolUMen

15. Šachmatų lenta, XVII a. II p. (Vilniaus Žemutinės pilies rūmų archeologiniai tyrimai 1994 m., inv. Nr. 661, tyrimų autoriai A. Tautavičius, V. Urbanavičius). Fotografas V. Abramauskas

16. Grindų plokštė su nardų žaidimo lauku, XVII a. II p. (Vilniaus Žemutinės pilies rūmų archeologiniai tyrimai 1994 m., inv. Nr. 662, tyrimų autoriai A. Tautavičius, V. Urbanavičius). Fotografas V. Abramauskas

ziejaus archeologijos rinkiniui. kultūros, meno ir istorijos rinkinį papildė 16 eksponatų. eksponatai, perimti iš Pilių tyrimo centro „lietuvos pilys“, buvo rasti 1994 m. tyrinėjant Vilniaus žemutinės pilies lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų vakarinio korpuso rūsius, rūmų vidinį ir išorinį kiemus (tarp vartų patalpos ir šv. kazimiero koplyčios). šių metų tyrimai ir radiniai buvo pristatyti tyrimams skirtoje publikacijoje9. Skiriamos tokios dirbinių grupės: buitinė keramika (10 281 vnt.), architektūrinė keramika (3 718 vnt.), metalo (1 146 vnt.), akmens (190 vnt.), stiklo (96 vnt.) ir kaulo (16 vnt.) dirbiniai. tai daugiausia su rūmų interjeru ir eksterjeru susiję bei buityje naudoti XVi–XVii a. dirbiniai ir XiV–XV a. intensyvias ko9 Vilniaus Žemutinės pilies rūmai (1994–1995 metų tyrimai), t. 4, Vilnius, 1999.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

17. Plokštinis koklis su alegoriniu siužetu, XV a. II p. (Vilniaus Žemutinės pilies rūmų archeologiniai tyrimai 1994 m., inv. Nr. 2525/1, tyrimų autoriai A. Tautavičius, V. Urbanavičius). Fotografas V. Abramauskas

vas su kryžiuočiais liudijantys arbaleto bei lanko strėlių antgaliai ir akmeniniai bombardų sviediniai. iš pavienių retesnių radinių verta paminėti dvi žaidimams skirtas lentas iš smiltainio, datuojamas XVii a. antra puse. Viena jų su ne visai taisyklingai ranka įrėžtomis skersinėmis ir vos matomomis išilginėmis linijomis, skirtomis šachmatų žaidimui (15 pav.), antroji – su nardų žaidimui skirtu lauku (16 pav.). Spėjama, kad šias žaidimams skirtas lentas galėjo pasigaminti Maskvos kariuomenės kareiviai, 1655–1661 m. dislokuoti Vilniaus pilyje10. Muziejaus gotikinių koklių kolekciją papildė iš baltojo molio pagamintas ir žalia bei geltona glazūra dengtas koklis, kurio plokštėje išskirtinai kruopščiai ir smulkmeniškai atliktas piešinys – susipynusių augalų fone vaizduojamas žvėris užriesta uodega (17 pav.). koklyje išlikusi tik jo užpakalinė kūno dalis. lietuvoje nėra baltojo molio telkinių, iš jo pagaminti dirbiniai arba jų žaliava buvo importuojami iš dabartinės lenkijos pietinės dalies. į kultūros, meno ir istorijos rinkinį 2016 m. pradžioje buvo įtrauktas gotikinis gobelenas „rūmų gyvenimas“, sukurtas Prancūzijoje arba turnė apie 1520 metus (žr. 23 pav.). tai vienas seniausių gobelenų muziejaus rinkiniuose. 2014 m. jis buvo eksponuotas Vilniuje, parodoje „europos Viduramžių ir renesanso gobelenai. gijomis išausta istorija“. gobelenas buvo įsigytas londone, antikvariate „S. Franses limited“. Muziejui pavyko įsigyti du vertingus lenkijos ir lietuvos valdovų portretus. Pirmajame vaizduojamas iš Vetinų dinastijos 10 Žr. http://www.valdovurumai.lt/lankytojams/savaites-eksponatas/grindu-plokste-su-nardu-zaidimo-lauku#.WiWZ9lVl_IU.

kilęs augustas Stiprusis, valdęs 1697–1733 metais (žr. 24 pav.). Portretas sukurtas XViii a. pirmoje pusėje, o jo sukūrimas siejamas su dvaro dailininko luji de Silvestro dirbtuvėmis. antrame tapybos darbe vaizduojamas visafigūris Vladislovo Vazos, valdžiusio 1633–1648 m., portretas (žr. 25 pav.). Darbas sukurtas apie 1800 m., bet yra labai įdomi XVii a. dirbusio dailininko Franso leukso (Frans luycx, 1604–1668) tapyto Vladislovo Vazos portreto kopija. Portreto originalas šiuo metu saugomas Vienos Meno ir istorijos muziejuje. kultūros, meno ir istorijos rinkinį papildė dvi jaV gyvenančio verslininko aloyzo Petriko dovanos – du XVii a. leidiniai. Vienas jų ypač vertingas – tai 1693 m. Vilniuje lenkų kalba išleisto lietuvos Statuto egzempliorius. Skaljolos technika 2015 m. sukurtą lietuvos Didžiosios kunigaikštystės herbą per parodos „Spalvų alchemija. Skaljolos meno kūriniai iš Bianco Bianchi kolekcijos Florencijoje“ atidarymą padovanojo pats autorius alesandras Bjankis (alessandro Bianchi). lietuvos bankas muziejui perdavė 10 2016 m. išleistų monetų, skirtų įvairioms progoms ir svarbiems laimėjimams paminėti. rinkinį papildė ir proginės monetos, skirtos XXXi olimpinėms žaidynėms rio de žaneire, lietuvos nepriklausomybės įtvirtinimo 25-mečiui, fizikai ir baltų kultūrai. iš viso 2016 m. pabaigoje Valdovų rūmų muziejuje buvo 94 024 eksponatai.

2014 M. ValDoVų rūMų MUZiejaUS įSigytų ekSPonatų SąrašaS 1.

knyga Страсти Христовы. Типография Старопоморского согласия, rusija (Staraja tuška, Viatkos regionas (?)), XiX a. pab. – XX a. pr. (gek-896) Algimanto Urbono dovana

knyga Псалтырь учебнаяю Типография единоверцев, rusija (Maskva), XiX a. paskutinis trečdalis (ne vėliau kaip 1891 m.) (gek-897) Algimanto Urbono dovana

50 litų moneta, skirta kristijono Donelaičio 300-osioms gimimo metinėms. Dailininkai tadas žebrauskas ir giedrius Paulauskis, lietuva, 2014. Sidabras,  38,61 mm (gek-898)

50 litų moneta, skirta kristijono Donelaičio 300-osioms gimimo metinėms. Dailininkai tadas žebrauskas ir giedrius Paulauskis, lietuva, 2014. Sidabras,  38,61 mm (gek-899)

Motiejaus kazimiero Sarbievijaus (Matthias Casimirus Sarbievius, 1595–1640) knyga Carmina, Paryžius, 1759. Popierius, oda, 15,6 x 9,4 x 2,8 cm (gek-900) Prof. Kęstučio Pauliaus Žygo dovana

knyga Formula Regiminis de Anno MDCXVII. Pacta Subjectionis... / Regierungs Formel vom Jahre 1617. Unterwersungs Berträge..., Mintauja [jelgava], 1807. Popierius, oda, 18,4 x 11,1 x 1,7 cm (gek-901) Prof. Kęstučio Pauliaus Žygo dovana

gaetano Fiorijaus (gaetano Fiorio, 1744–1807) knyga Trattenimenti Teatrali, t. 1, Venecija, 1791. Popierius, 18,4 x 12,8 x 2,1 cm (gek-902) Prof. Kęstučio Pauliaus Žygo dovana

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

gaetano Fiorijaus (gaetano Fiorio, 1744–1807) knyga Trattenimenti Teatrali, t. 2, Venecija, 1791. Popierius, 18,4 x 12,3 x 2,3 cm (gek-903) Prof. Kęstučio Pauliaus Žygo dovana

leidinys Manifestum Sacr. Reg Maj. Augusti II. D. G Poloniarum Regis, Magni Ducis Lithuani , &c. &c. &c. In Poloni Regnum reducis. A. O. R. MDCCIX, 1709. Popierius, 29,5 x 20,4 x 0,1 cm (gek-904) Prof. Kęstučio Pauliaus Žygo dovana

10. laikraštis The London Gazette, londonas, 1743, nr. 8294. Popierius, 29,5 x 18,6 cm (gek-905) Prof. Kęstučio Pauliaus Žygo dovana 11. laikraštis Auszra, tilžė, 1884 m. liepa–rugpjūtis, nr. 7 ir 8. Popierius, 18,8 x 12,4 x 0,3 cm (gek-906) Prof. Kęstučio Pauliaus Žygo dovana 12. laikraštis Auszra, tilžė, 1884 m. spalis–lapkritis, nr. 10 ir 11. Popierius, 18,8 x 12,4 x 0,3 cm (gek-907) Prof. Kęstučio Pauliaus Žygo dovana 13. amilkarės Ponkjelio (amilcare Ponchielli, 1834–1886) operos I Lituani libretas, libreto autorius antonijus gislanconis (antonio ghislanzoni, 1824–1893), Milanas, 1886. Popierius, 20,1 x 13,1 x 0,3 cm (gek-908) Prof. Kęstučio Pauliaus Žygo dovana 14. eduaro Freno (Édouard Frain, 1840–1921) knyga Un Franais  la Cour de Pologne. Le chevalier de Pyrrhis 1757  1775, Vitrė, renas, 1883. Popierius, 18,8 x 15 x 0,4 cm (gek-909) Prof. Kęstučio Pauliaus Žygo dovana 15. Vilniaus vyskupo ignoto jokūbo Masalskio 1784 m. liepos 8 d. raštas. Popierius, rankraštis, 20,3 x 35 cm (gek-910) Prof. Kęstučio Pauliaus Žygo dovana 16. Vilniaus vyskupo ignoto jokūbo Masalskio 1778 m. lapkričio 17 d. rašto nuorašas. Popierius, rankraštis, 32,1 x 20,5 cm (gek-911) Prof. Kęstučio Pauliaus Žygo dovana 17. adamo fon Vaingarteno (adam von weingarten) (?) istorinė drama Piasten und Jagelonen, XiX a. Popierius, rankraštis, 22,3 x 18 x 1,6 cm (gek-912) Prof. Kęstučio Pauliaus Žygo dovana 18. kristofo Brauerio (Christoph Brouwer, 1559–1617) knyga Fvldensivm antiqvitatvm, kn. iV, antverpenas, 1612. oda, popierius, įspaudai odoje, auksavimas, 25,7 x 18,2 x 3,2 cm (gek-913) Vidmanto Staniulio dovana 19. 10 litų moneta, skirta kinui (iš serijos „lietuvos kultūra“). Dailininkė rūta ničajienė, lietuva, 2014. Sidabras,  28,70 mm, masė 12,44 g (gek-914) 20. 10 litų moneta, skirta kinui (iš serijos „lietuvos kultūra“). Dailininkė rūta ničajienė, lietuva, 2014. Sidabras,  28,70 mm, masė 12,44 g (gek-915) 21. 2014 m. laidos numizmatinių apyvartinių monetų rinkinys su atminimo ženklu lietuvos įstojimo į europos Sąjungą ir nato 10-mečiui paminėti, lietuva, 2014 (gek-916) 22. 2014 m. laidos numizmatinių apyvartinių monetų rinkinys su atminimo ženklu lietuvos įstojimo į europos Sąjungą ir nato 10-mečiui paminėti, lietuva, 2014 (gek-917)

VolUMen

18. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas Didysis ir Lietuvos didžioji kunigaikštienė Ona, nežinomas vokiečių dailininkas, XVI a. Fotografė V. Šileikienė

23. nežinomo vokiečių dailininko piešinys Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas Didysis ir Lietuvos didžioji kunigaikštienė Ona, XVi a. Popierius, tušas, akvarelė, 12,5 x 17,5 cm (gek-918) 24. nežinomo vokiečių dailininko piešinys Bavarijos kunigaikštis Liudvikas IX ir Amalija Saksė, XVi a. Popierius, tušas, akvarelė, 12,5 x 17,4 cm (gek-919) 25. nežinomo vokiečių dailininko piešinys Beatričė Regina dela Skala ir Milano valdovas Bernabas Viskontis, XVi a. Popierius, tušas, akvarelė, 13,2 x 18,2 cm (gek-920) 26. nežinomo vokiečių dailininko piešinys Prancūzijos karalius Pilypas VI ir Bona Liuksemburgietė, XVi a. Popierius, tušas, akvarelė, 13,2 x 17,6 cm (gek-921) 27. nežinomo vokiečių dailininko piešinys Austrijos kunigaikštis Leopoldas III ir Viridis Viskonti, XVi a. Popierius, tušas, akvarelė, 13 x 17,5 cm (gek-922) 28. nežinomo vokiečių dailininko piešinys Brandenburgo ir Štendalio markgrafas Otonas IV ir Juta iš Henebergo, XVi a. Popierius, tušas, akvarelė, 12,6 x 17,6 cm (gek-923) 29. nežinomo vokiečių dailininko piešinys Austrijos kunigaikštis Albrechtas II ir Joana iš Pfirto, XVi a. Popierius, tušas, akvarelė, 13,5 x 17,8 cm (gek-924) 30. nežinomo vokiečių dailininko piešinys Saksonijos ir Vitenbergo kunigaikštis Rudolfas I ir Juta iš Brandenburgo, XVi a. Popierius, tušas, akvarelė, 13 x 18,1 cm (gek-925) 31. nežinomo vokiečių dailininko piešinys Milano valdovas Bernabas Viskontis ir Beatričė Regina dela Skala, XVi a. Popierius, tušas, akvarelė, 12,9 x 17,7 cm (gek-926) 32. nežinomo vokiečių dailininko piešinys Sofija iš PomeranijosVolgasto ir Braunšveigo-Liuneburgo kunigaikštis Henrikas, XVi a. Popierius, tušas, akvarelė, 12,5 x 17,5 cm (gek-927) 33. 50 litų moneta, skirta Vytauto Didžiojo universiteto atkūrimo 25-mečiui. Dailininkai rolandas rimkūnas ir giedrius Paulauskis, lietuva, 2014. Sidabras,  38,61 mm, masė 28,28 g (gek-928)

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

34. 50 litų moneta, skirta Vytauto Didžiojo universiteto atkūrimo 25-mečiui. Dailininkai rolandas rimkūnas ir giedrius Paulauskis, lietuva, 2014. Sidabras,  38,61 mm, masė 28,28 g (gek-929)

46. a. randuralofas, namo tilto g. 1/2 frontono piešinys, XX a. i p. Popierius, paprastasis pieštukas, tušas, 22,6 x 51,7 cm (gek-941) Dr. Juozapo Blažiūno dovana

35. aplankas su užrašu Szkola Rolnicza w Żebrach / Projekt domu Ma nauczycieli / Szkoly rolniczej, XX a. i p. Popierius, kartonas, drobė, medvilninis audinys, 62,8 x 48,5 cm (gek-930) Dr. Juozapo Blažiūno dovana

47. a. randuralofas, namo tilto g. 1/2 patalpos piešinys (projekto eskizas), XX a. i p. Popierius, paprastasis pieštukas, 31,3 x 47,3 cm (gek-942) Dr. Juozapo Blažiūno dovana

36. Zigmuntas Mečislovas čaikovskis (Zygmunt Mieczysław Czaykowski, 1887–1950), Vilniaus pilių su Vilniaus katedra planas, 1940. Popierius, paprastasis pieštukas, spalvotieji pieštukai, 35 x 49,7 cm (gek-931) Dr. Juozapo Blažiūno dovana

48. a. randuralofas, namo tilto g. 1/2 patalpos piešinys (projekto eskizas), XX a. i p. Popierius, paprastasis pieštukas, mėlynas pieštukas, 31,5 x 47,5 cm (gek-943) Dr. Juozapo Blažiūno dovana

37. Zigmuntas Mečislovas čaikovskis (Zygmunt Mieczysław Czaykowski, 1887–1950), Vilniaus Senamiesčio planas, 1940 m. gruodžio 1 d. Popierius, paprastasis pieštukas, 49,8 x 23,5 cm (gek-932) Dr. Juozapo Blažiūno dovana 38. Zigmuntas Mečislovas čaikovskis (Zygmunt Mieczysław Czaykowski, 1887–1950), Požeminių vamzdynų, esančių prie katedros aikštės, planas, 1940 m. lapkričio 26 d. (1877 m. sudaryto plano kopija). Popierius, paprastasis pieštukas, tušas, spalvotieji pieštukai, 36,5 x 58,7 cm (gek-933) Dr. Juozapo Blažiūno dovana 39. Zigmuntas Mečislovas čaikovskis (Zygmunt Mieczysław Czaykowski, 1887–1950), Gedimino kalnas, 1941. Popierius, paprastasis pieštukas, 27,2 x 47 cm (gek-934) Dr. Juozapo Blažiūno dovana 40. Zigmuntas Mečislovas čaikovskis (Zygmunt Mieczysław Czaykowski, 1887–1950), Vilniaus Senamiesčio dalies planas, 1942. Popierius, paprastasis pieštukas, pastelė, 49,8 x 98 cm (gek-935) Dr. Juozapo Blažiūno dovana 41. Zigmuntas Mečislovas čaikovskis (Zygmunt Mieczysław Czaykowski, 1887–1950), Vytauto laikų Vilniaus žemutinės ir aukštutinės pilių planas, XX a. i p. Popierius, paprastasis pieštukas, mėlynas pieštukas, 49,9 x 67 cm (gek-936) Dr. Juozapo Blažiūno dovana 42. Zigmuntas Mečislovas čaikovskis (Zygmunt Mieczysław Czaykowski, 1887–1950), Pilis „werder“, XX a. i p. Popierius, paprastasis pieštukas, juodas pieštukas, 24 x 45,7 cm (gek-937) Dr. Juozapo Blažiūno dovana 43. Zigmuntas Mečislovas čaikovskis (Zygmunt Mieczysław Czaykowski, 1887–1950), Planas, vaizduojantis Xiii–XiV a. Vavelio pilį, XX a. i p. Popierius, tušas, paprastasis pieštukas, 26,3 x 22,6 cm (gek-938) Dr. Juozapo Blažiūno dovana 44. Zigmuntas Mečislovas čaikovskis (Zygmunt Mieczysław Czaykowski, 1887–1950) (?), Vilniaus miesto planas (pagal johano georgo Maksimiliano fon Fiurstenhofo (johann georg Maximilian von Fürstenhoff, 1686–1753) 1737 m. planą), XX a. i p. Popierius, tušas, paprastasis pieštukas, 55,6 x 71,5 cm (gek-939) Dr. Juozapo Blažiūno dovana 45. Zigmuntas Mečislovas čaikovskis (Zygmunt Mieczysław Czaykowski, 1887–1950) (?), Vilniaus Senamiesčio panorama, XX a. i p. Popierius, paprastasis pieštukas, 19,9 x 34,4 cm (gek-940) Dr. Juozapo Blažiūno dovana

49. Vilniaus pilių planas, autorius nežinomas, XX a. i p. Popierius, paprastasis pieštukas, tušas, akvarelė, 44 x 56,7 cm (gek-944) Dr. Juozapo Blažiūno dovana 50. Projektas ltSr kultūros centro nacionalinės galerijos konkursui (nr. 623936), 1983. Popierius, kartonas, tušas, akvarelė, 83,5 x 57,2 cm (gek-945) Dr. Juozapo Blažiūno dovana 51. augis gučas, julius jurgelionis, napaleonas kitkauskas, Saulius Motieka, Projektas ltSr kultūros centro nacionalinės meno galerijos konkursui (nr. 100004), 1983. Popierius, kartonas, tušas, 60 x 79,5 cm (gek-946) Dr. Juozapo Blažiūno dovana 52. 10 litų moneta iš serijos „lietuvos mokslas“. Dailininkas Vaidotas Skolevičius, lietuva, 2014. auksas,  13,92 mm, masė 1,244 g (gek-947) 53. 10 litų moneta iš serijos „lietuvos mokslas“. Dailininkas Vaidotas Skolevičius, lietuva, 2014. auksas,  13,92 mm, masė 1,244 g (gek-948) 54. Džovanio gabrielio (giovanni gabrieli, apie 1557–1612), hanso leo haslerio (hans leo hassler, 1564–1612) ir kitų kompozitorių natų knyga Reliqviae sacrorvm concentvvm Giovan Gabrielis, Iohan-Leonis Hasleri, utriusq; prastantissimi Musici:..., niurnbergas, 1615. Popierius, 21 x 17 x 0,8 cm (gek-949) Prof. Jono Vytauto Bruverio dovana 55. 50 litų moneta, skirta oršos mūšio 500 metų sukakčiai. Dailininkai rolandas rimkūnas ir giedrius Paulauskis, lietuva, 2014. Sidabras,  38,61 mm, masė 28,28 g (gek-950) 56. 50 litų moneta, skirta oršos mūšio 500 metų sukakčiai. Dailininkai rolandas rimkūnas ir giedrius Paulauskis, lietuva, 2014. Sidabras,  38,61 mm, masė 28,28 g (gek-951) 57. 50 litų moneta, skirta Baltijos kelio 25-mečiui (iš serijos „lietuvos nepriklausomybės kelias“). Dailininkai eglė ratkutė ir giedrius Paulauskis, lietuva, 2014. Sidabras,  38,61 mm, masė 28,28 g (gek-952) 58. 50 litų moneta, skirta Baltijos kelio 25-mečiui (iš serijos „lietuvos nepriklausomybės kelias“). Dailininkai eglė ratkutė ir giedrius Paulauskis, lietuva, 2014. Sidabras,  38,61 mm, masė 28,28 g (gek-953) 59. 25 litų moneta, skirta Baltijos kelio 25-mečiui (iš serijos „lietuvos nepriklausomybės kelias“). Dailininkai eglė ratkutė ir giedrius Paulauskis, lietuva, 2014. Vario, aliuminio, cinko ir alavo lydinys,  28,00 mm, masė 10,00 g (gek-954)

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

19. Europos žemėlapis Nova Europæ descriptio, Jodokas Hondijus (Jodocus Hondius, 1563–1612), Amsterdamas, apie 1620. 2014 m. padovanojo Lietuvos Respublikos garbės konsulas Saudo Arabijoje Mahfouzas Marei Mubarakas bin Mahfouzas (Mahfouz Marei Mubarak bin Mahfouz). Fotografas M. Kaminskas

60. 25 litų moneta, skirta Baltijos kelio 25-mečiui (iš serijos „lietuvos nepriklausomybės kelias“). Dailininkai eglė ratkutė ir giedrius Paulauskis, lietuva, 2014. Vario, aliuminio, cinko ir alavo lydinys,  28,00 mm, masė 10,00 g (gek-955) 61. gobelenas, autorius nežinomas, Prancūzija, XX a. i p. Vilna, mašininis audimas, 95 x 132 cm (gek-956) Vaidos Tupčiauskaitės dovana 62. Viršutinė girnapusė, lietuva, XVii–XiX a. granitas,  38 cm, aukštis 9 cm (gek-957) Danutės Paulauskienės dovana 63. Majolino Bizačonio (Maiolino Bisaccioni, 1582–1663) knyga La Cleopatra. Portata dal Francese Dal Marchese Maiolino Bisaccioni, Gentilhuomo della Camera Del Re’Christianissimo, t. 6, Venecija, 1715. Popierius, oda, įspaudai odoje, auksavimas, 14,2 x 8,1 x 4 cm (gek-958) Romualdo Budrio dovana

VolUMen

64. 2014 m. laidos numizmatinis apyvartinių monetų rinkinys, skirtas litui, lietuva, 2014 (gek-959) 65. 2014 m. laidos numizmatinis apyvartinių monetų rinkinys, skirtas litui, lietuva, 2014 (gek-960) 66. Vaclovo grodeckio (wacław grodecki, apie 1535–1591) ir andriejaus Pograbkos (andrzej Pograbka, apie 1540 – apie 1598) lenkijos karalystės ir lietuvos Didžiosios kunigaikštystės žemėlapis Poloniae, Litvaniq. descriptio, iš abrahamo ortelijaus (abraham ortelius, 1527–1598) atlaso Theatrum Orbis Terrarum, antverpenas, 1595. Popierius, vario raižinys, 45,2 x 56,7 cm (gek-961) Mahfouzo Marei Mubarako bin Mahfouzo (Mahfouz Marei Mubarak bin Mahfouz) dovana 67. jodoko hondijaus (jodocus hondius, 1563–1612) europos žemėlapis Nova Europ descriptio, amsterdamas, apie 1620. Popierius, spalvintas vario raižinys, 40 x 51,3 cm (gek-962)

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

Mahfouzo Marei Mubarako bin Mahfouzo (Mahfouz Marei Mubarak bin Mahfouz) dovana 68. Per 1989 m. archeologinius tyrinėjimus Vilniaus žemutinės pilies lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje rasti metalo dirbiniai (gek-963/1–1004) 69. Per 1989 m. archeologinius tyrinėjimus Vilniaus žemutinės pilies lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje rasti dubeniniai kokliai (gek-964/1–351) 70. Per 1989 m. archeologinius tyrinėjimus Vilniaus žemutinės pilies lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje rasti plokštiniai kokliai (gek-965/1–4233) 71. Per 1989 m. archeologinius tyrinėjimus Vilniaus žemutinės pilies lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje rastos plytos (gek-966/1–129) 72. Per 1989 m. archeologinius tyrinėjimus Vilniaus žemutinės pilies lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje rastos čerpės (gek-967/1–80) 73. Per 1989 m. archeologinius tyrinėjimus Vilniaus žemutinės pilies lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje rastas tinkas ir skiedinys (gek-968/1–68) 74. Per 1989 m. archeologinius tyrinėjimus Vilniaus žemutinės pilies lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje rasti stiklo dirbiniai (gek-969/1–620)

85. 500 litų nominalo banknotas. Dailininkas raimondas Miknevičius, lietuva, jaV, 1991. Popierius, spauda, 6,5 x 13,5 cm (gek-980) 86. 500 litų nominalo banknotas. Dailininkas raimondas Miknevičius, lietuva, jaV, 1991. Popierius, spauda, 6,5 x 13,5 cm (gek-981) 87. 1 000 litų nominalo banknotas. Dailininkas rytis Valantinas, lietuva, jaV, 1991. Popierius, spauda, 6,5 x 13,5 cm (gek-982) 88. 1 000 litų nominalo banknotas. Dailininkas rytis Valantinas, lietuva, jaV, 1991. Popierius, spauda, 6,5 x 13,5 cm (gek-983) 89. 50 litų nominalo moneta „Forma“. Dailininkė agnė Dautartaitė-krutulė, lietuva, 2014. Sidabras,  44 mm, masė 28,28 g (gek-984) 90. 50 litų nominalo moneta „Forma“. Dailininkė agnė Dautartaitė-krutulė, lietuva, 2014. Sidabras,  44 mm, masė 28,28 g (gek-985) 91. Stanislovas kuzma (1947–2012), Pilies karys, lietuva, 2002 (nuliejo žilvinas Pabrinkis, 2009). Bronzos lydinys, granitas, liejimas, graviravimas, 45,5 x 16 x 13,5 cm (gek-986) 92. Stanislovo kuzmos (1947–2012) skulptūros Pilies karys liejimo forma, pagamino žilvinas Pabrinkis, 2009. Silikonas, gipsas, 41 x 23 x 20 cm (gek-987)

75. Per 1989 m. archeologinius tyrinėjimus Vilniaus žemutinės pilies lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje rasti kaulo dirbiniai (gek-970/1–20) 76. Per 1989 m. archeologinius tyrinėjimus Vilniaus žemutinės pilies lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje rasti odos dirbiniai (gek-971/1–5)

2015 M. ValDoVų rūMų MUZiejaUS įSigytų ekSPonatų SąrašaS 1.

Simono Starovolskio (Szymon Starowolski, 1588–1656) knyga Simonis Starovolsci Tractatvs tres: I. Polonia. II. Sarmati bellatores. III. Scriptorvm Polonicorvm ekatontas, sev centvm illvstrivm Poloni scriptorvm elogia et vit, Vroclavas, 1733. Popierius, spauda, įrišimas, 20 x 16,5 x 2 cm (gek-988) Prof. Mečislovo Jučo dovana

Samuelio grondzkio (Samuel grądzki, m. 1672–1678) knyga Historia belli cosacco-polonici, Budapeštas, 1789. Popierius, spauda, įrišimas, 22,2 x 14,2 x 3,7 cm (gek-989) Prof. Mečislovo Jučo dovana

81. 50 litų suvenyrinės sidabrinės monetos, skirtos lilehamerio žiemos olimpinėms žaidynėms, projektas. Dailininkas Petras gintalas, lietuva, 1994. Sidabras,  34 mm, masė 23,3 g (gek-976)

knyga Kazanie w dzien poswięcenia kosciola XX. Bazylianow dnia 23. Pazdziernika roku 1768. W Wolnie. Miane i jasnie wielmoznemu Jmci Panu Michałowi Domasławskiemu..., Vilnius, 1769. Popierius, spauda, 29 x 18,5 cm (gek-990) Prof. Mečislovo Jučo dovana

82. 50 litų suvenyrinės sidabrinės monetos, skirtos lilehamerio žiemos olimpinėms žaidynėms, projektas. Dailininkas Petras gintalas, lietuva, 1994. Sidabras,  34 mm, masė 23,3 g (gek-977)

knyga Oratio de laudibus principum Radivilliorum et Brzostowskiorum comitum cum Veronica princeps Radivillia..., Vilnius, 1761. Popierius, spauda, 28,6 x 19 cm (gek-991) Prof. Mečislovo Jučo dovana

Pranciškaus Bialozoro (Franciszek Białozor) knyga Wesoly odgłos Trąb Woyninskich przy Trivmfalney bramie Wielmożnego Iego Mośći Pana Kazimierza Oginskiego..., Vilnius, 1692. Popierius, spauda, 28,6 x 18,3 cm (gek-992) Prof. Mečislovo Jučo dovana

tomo Umiastovskio (tomasz Umiastowski, 1760–1822) knyga Sądowy process czyli sposob prawowania się w Trybunale y wszystkich subselliach W. X. L.: Poprawiony i znacznie pomnożony

77. Per 1989 m. archeologinius tyrinėjimus Vilniaus žemutinės pilies lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje rastas medžio dirbinys (gek-972) 78. Per 1989 m. archeologinius tyrinėjimus Vilniaus žemutinės pilies lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje rastos grindų plytelės (gek-973/1–535) 79. Per 1989 m. archeologinius tyrinėjimus Vilniaus žemutinės pilies lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje rasti akmens dirbiniai (gek-974/1–170) 80. Per 1989 m. archeologinius tyrinėjimus Vilniaus žemutinės pilies lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje rasta buitinė keramika (gek-975/1–8977)

83. 100 litų nominalo banknotas. Dailininkas rytis Valantinas, lietuva, jaV, 1994. Popierius, spauda, 6,5 x 13,5 cm (gek-978) 84. 100 litų nominalo banknotas. Dailininkas rytis Valantinas, lietuva, jaV, 1994. Popierius, spauda, 6,5 x 13,5 cm (gek-979)

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

przydatkiem Supplementu, w którym się zawiera zbiór Konst: Novellę Legis od początku Panowania Nayiasnieyszego Stanisława Augusta. Do Ostatniego Seymu 1784. Tudziesz Series Marszałków W. Trybunału G W. X. L. z wyrażeniem znacznieyszych niektórych przypadków do Trybunału stosuiących się, Supraslė, 1786. Popierius, spauda, 17,5 x 10,5 x 2 cm (gek-993) Prof. Mečislovo Jučo dovana 7.

Povilo ksavero Bžostovskio (Paweł ksawery Brzostowski, 1739–1828) knyga Wiadomość Genealogiczna o Domie Brzostowskich. Od weyścia z Polski do Litwy, 1776. Popierius, spauda, 17,5 x 10 x 0,5 cm (gek-994) Prof. Mečislovo Jučo dovana Mikalojaus Chvalkovskio (Mikołaj Chwałkowski, m. 1712) knyga Regni Poloni ius publicum, karaliaučius, 1684. Popierius, oda, spauda, įrišimas, įspaudai odoje, 18,5 x 15,5 x 4,5 cm (gek-995) Prof. Mečislovo Jučo dovana knyga Zycie Kazimierza Leona Sapiehy Podkanclerzego Wielkiego Xięstwa Lit: &c: Listy od monarchow, xiąząt, y roznych panującyh do Kazimierza Leona Sapiehy podkanclerzego W. X. Lit: pisane, Varšuva, 1791. Popierius, oda, spauda, įrišimas, 19,4 x 14,1 x 2,8 cm (gek-996) Prof. Mečislovo Jučo dovana

10. knyga Zycia Sapiehów y listy od Monarchow Xiąząt y roznych panujących do tychze pisane, Varšuva, 1792. Popierius, spauda, įrišimas, 19,8 x 15,5 x 2,6 cm (gek-997) Prof. Mečislovo Jučo dovana 11. adomo Mendžeckio (adam Mędrzecki, m. 1832) knyga Prawa miast polskich do władzy prawodawczey, wykonywającey i sądowniczey, Varšuva, 1789. Popierius, spauda, įrišimas, 19 x 16 x 1 cm (gek-998) Prof. Mečislovo Jučo dovana 12. Samuelio Venslauskio (Samuel węsławski) knyga Victor & Victvs Vincentivs Corvinvs Gosiewski..., Vilnius, 1691. Popierius, oda, spauda, įrišimas, 18,3 x 15,5 x 4,5 cm (gek-999) Prof. Mečislovo Jučo dovana 13. lietuvos statutas Statut Wielkiego Księstwa Litewskiego, naprzod za nayjasnieyszego hospodara Zygmunta III w Krakowie w roku 1588. Drugi raz w Wilnie, w roku 1619, z pokazaniem zgody i roźnice Statutow Koronnych i W. X. L. Trzeci raz, za nayjasnieyszego Władysława IV, w Warszawie, w roku 1648, z przydaniem Konstytucyi od roku 1550 do 1647. Czwarty raz, za nayjasnieyszego Jana Trzeciego, w Wilnie w roku 1698. Z przyłoźeniem pod Artykuły Konstytucyi Seymowych od Seymu roku 1550, aź do Seymu Roku 1690. Oboygu Narodom słuźących, (textu samego w niczym nie naruszaiąc. Piąty raz za nayjasnieyszego Augusta Trzeciego, teraz zas za nayjasnicyszego Krola Stanisława Augusta szczęsliwie nam panującego powtornie z przydatkiem Summaryuszow, Praw i Konstytucyi od roku 1764 do roku 1786 predrukowany, Vilnius, 1786. Popierius, spauda, oda, įrišimas, 30,5 x 19 x 4,5 cm (gek-1000) Prof. Mečislovo Jučo dovana 14. jono Dimitro Solikovskio (jan Dymitr Solikowski, 1539– 1603) knyga Ioannis Demetrii Svlikovii Archiepiscopi Leopoliensis commentarivs brevis rervm Polonicarvm a morte

VolUMen

Sigismvndi Avgvsti Poloni Regis, Anno MDLXXII mense Iulio Knisini mortui, Dancigas [gdanskas], 1647. Popierius, spauda, 22,2 x 16,5 x 1,5 cm (gek-1001) Prof. Mečislovo Jučo dovana 15. Samuelio Bogumilo lindės (Samuel Bogumił linde, 1771– 1847) knyga O Statucie Litewskim ruskim językiem i drukiem wydanym, wiadomość, Varšuva, 1816. Popierius, spauda, 25 x 20 x 2,2 cm (gek-1002) Prof. Mečislovo Jučo dovana 16. Petro Dubinskio (Piotr Dubiński, m. 1794) knyga Zbior praw y przywileiow miastu stolecznemu W. X. L. Wilnowi nadanych na źądanie wielu miast Koronnych, jako też Wielkiego Księstwa Litewskiego..., Vilnius, 1788. Popierius, oda, spauda, įrišimas, 33,5 x 20 x 3 cm (gek-1003) Prof. Mečislovo Jučo dovana 17. knyga Constitvcie y vchwała seymv walnego Koronnego dwvniedzielnego w Brzesciv Litewskim Roku Pańskiego, MDCLIII. Dni 24. Marc odprwownego, Varšuva, 1653. Popierius, spauda, 28 x 17,5 x 0,7 cm (gek-1004) Prof. Mečislovo Jučo dovana 18. knyga Kazania y mowy na walnym pogrzebowym akćie ś. p. Jaśnie Oświeconey Xiężny Jeymći Anny z Xiążąt Sanguszkow Radziwiłłowy kanclerzyny Wielkiey W. X. Lit: Miane; Tudźież krotkie tegoż aktu opisanie z wyrażeniem Castri doloris w Kośćiele Nieświskim Societatis Jesu wspaniałą y misterną strukturą erygowanego roku 1747. Na wieczną w potomne wieki pamięć, do druku podane, Vilnius, 1750. Popierius, oda, spauda, įrišimas, 31,5 x 20 x 2,5 cm (gek-1005) Prof. Mečislovo Jučo dovana 19. knyga Wypis z Xiąg Ziemianskich Pttu Grodzien:, XViii a. Popierius, oda, įrišimas, 33,2 x 19,8 x 2,3 cm (gek-1006) Prof. Mečislovo Jučo dovana 20. lorenco kristofo Miclerio de kolofo (lorenz Christoph Mizler de kolof, 1711–1778) knyga Historiarvm Poloniae et Magni Dvcatvs Lithvaniae scriptorvm..., t. 2, Varšuva, 1779. Popierius, spauda, įrišimas, 39,2 x 24, 4,5 cm (gek-1007) Prof. Mečislovo Jučo dovana 21. n. Macas, Vilniaus miesto planas, Vilnius, 1840. Popierius, litografija, 49 x 64,2 cm (gek-1008) Prof. Mečislovo Jučo dovana 22. 2015 m. laidos apyvartinių monetų rinkinys, lietuva, 2015 (gek-1009) 23. 2015 m. laidos apyvartinių monetų rinkinys, lietuva, 2015 (gek-1010) 24. 2015 m. laidos apyvartinių monetų rinkinys, lietuva, 2015 (gek-1011) 25. 2015 m. laidos apyvartinių monetų rinkinys, lietuva, 2015 (gek-1012) 26. Moneta, skirta monetų kalybai lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje. Dailininkai liudas Parulskis ir giedrius Paulauskis, lietuva, 2015. auksas,  22,30 mm, masė 7,78 g (gek-1013) 27. Moneta, skirta monetų kalybai lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje. Dailininkai liudas Parulskis ir giedrius Paulauskis, lietuva, 2015. auksas,  22,30 mm, masė 7,78 g (gek-1014)

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

28. Moneta, skirta Mikalojaus radvilos juodojo 500-osioms gimimo metinėms. Dailininkas rytas jonas Belevičius, lietuva, 2015. Sidabras,  38,61 mm, masė 28,28 g (gek-1015)

46. 2 euro centų moneta. Dailininkai liukas leuksas (luc luycx) ir antanas žukauskas, lietuva, 2015. Variu dengtas plienas,  18,75 mm, storis 1,67 mm, masė 3,06 g (gek-1033)

29. Moneta, skirta Mikalojaus radvilos juodojo 500-osioms gimimo metinėms. Dailininkas rytas jonas Belevičius, lietuva, 2015. Sidabras,  38,61 mm, masė 28,28 g (gek-1016)

47. 2 euro centų moneta. Dailininkai liukas leuksas (luc luycx) ir antanas žukauskas, lietuva, 2015. Variu dengtas plienas,  18,75 mm, storis 1,67 mm, masė 3,06 g (gek-1034)

5 eurų banknotas (eS2). Dailininkas rainholdas geršteteris (reinhold gerstetter), ispanija, 2013. Popierius, 120 x 62 mm (gek-1017)

48. 5 euro centų moneta. Dailininkai liukas leuksas (luc luycx) ir antanas žukauskas, lietuva, 2015. Variu dengtas plienas,  21,25 mm, storis 1,67 mm, masė 3,92 g (gek-1035)

31. 5 eurų banknotas (eS2). Dailininkas rainholdas geršteteris (reinhold gerstetter), ispanija, 2013. Popierius, 120 x 62 mm (gek-1018)

49. 5 euro centų moneta. Dailininkai liukas leuksas (luc luycx) ir antanas žukauskas, lietuva, 2015. Variu dengtas plienas,  21,25 mm, storis 1,67 mm, masė 3,92 g (gek-1036)

32. 10 eurų banknotas (eS2). Dailininkas rainholdas geršteteris (reinhold gerstetter), nyderlandai, 2014. Popierius, 127 x 67 mm (gek-1019)

50. 10 euro centų moneta. Dailininkai liukas leuksas (luc luycx) ir antanas žukauskas, lietuva, 2015. Vario lydinys („šiaurės auksas“),  19,75 mm, storis 1,93 mm, masė 4,10 g (gek1037)

33. 10 eurų banknotas (eS2). Dailininkas rainholdas geršteteris (reinhold gerstetter), nyderlandai, 2014. Popierius, 127 x 67 mm (gek-1020) 34. 20 eurų banknotas (eS1). Dailininkas robertas kalina (robert kalina), Vokietija, 2002. Popierius, 133 x 72 mm (gek-1021) 35. 20 eurų banknotas (eS1). Dailininkas robertas kalina (robert kalina), Vokietija, 2002. Popierius, 133 x 72 mm (gek-1022) 36. 50 eurų banknotas (eS1). Dailininkas robertas kalina (robert kalina), nyderlandai, 2002. Popierius, 140 x 77 mm (gek-1023) 37. 50 eurų banknotas (eS1). Dailininkas robertas kalina (robert kalina), nyderlandai, 2002. Popierius, 140 x 77 mm (gek-1024) 38. 100 eurų banknotas (eS1). Dailininkas robertas kalina (robert kalina), Vokietija, 2002. Popierius, 147 x 82 mm (gek-1025) 39. 100 eurų banknotas (eS1). Dailininkas robertas kalina (robert kalina), Vokietija, 2002. Popierius, 147 x 82 mm (gek-1026) 40. 200 eurų banknotas (eS1). Dailininkas robertas kalina (robert kalina), Vokietija, 2002. Popierius, 153 x 82 mm (gek-1027) 41. 200 eurų banknotas (eS1). Dailininkas robertas kalina (robert kalina), Vokietija, 2002. Popierius, 153 x 82 mm (gek-1028) 42. 500 eurų banknotas (eS1). Dailininkas robertas kalina (robert kalina), austrija, 2002. Popierius, 160 x 82 mm (gek-1029) 43. 500 eurų banknotas (eS1). Dailininkas robertas kalina (robert kalina), austrija, 2002. Popierius, 160 x 82 mm (gek-1030) 44. 1 euro cento moneta. Dailininkai liukas leuksas (luc luycx) ir antanas žukauskas, lietuva, 2015. Variu dengtas plienas,  16,25 mm, storis 1,67 mm, masė 2,30 g (gek-1031) 45. 1 euro cento moneta. Dailininkai liukas leuksas (luc luycx) ir antanas žukauskas, lietuva, 2015. Variu dengtas plienas,  16,25 mm, storis 1,67 mm, masė 2,30 g (gek-1032)

51. 10 euro centų moneta. Dailininkai liukas leuksas (luc luycx) ir antanas žukauskas, lietuva, 2015. Vario lydinys („šiaurės auksas“),  19,75 mm, storis 1,93 mm, masė 4,10 g (gek-1038) 52. 20 euro centų moneta. Dailininkai liukas leuksas (luc luycx) ir antanas žukauskas, lietuva, 2015. Vario lydinys („šiaurės auksas“),  22,25 mm, storis 2,14 mm, masė 5,74 g (gek-1039) 53. 20 euro centų moneta. Dailininkai liukas leuksas (luc luycx) ir antanas žukauskas, lietuva, 2015. Vario lydinys („šiaurės auksas“),  22,25 mm, storis 2,14 mm, masė 5,74 g (gek-1040) 54. 50 euro centų moneta. Dailininkai liukas leuksas (luc luycx) ir antanas žukauskas, lietuva, 2015. Vario lydinys („šiaurės auksas“),  24,25 mm, storis 2,38 mm, masė 7,80 g (gek-1041) 55. 50 euro centų moneta. Dailininkai liukas leuksas (luc luycx) ir antanas žukauskas, lietuva, 2015. Vario lydinys („šiaurės auksas“),  24,25 mm, storis 2,38 mm, masė 7,80 g (gek-1042) 56. 1 euro moneta. Dailininkai liukas leuksas (luc luycx) ir antanas žukauskas, lietuva, 2015. išorinė dalis – nikelis su žalvariu, centrinė dalis – varis ir nikelis, nikelis, varis ir nikelis,  23,25 mm, storis 2,33 mm, masė 7,50 g (gek-1043) 57. 1 euro moneta. Dailininkai liukas leuksas (luc luycx) ir antanas žukauskas, lietuva, 2015. išorinė dalis – nikelis su žalvariu, centrinė dalis – varis ir nikelis, nikelis, varis ir nikelis,  23,25 mm, storis 2,33 mm, masė 7,50 g (gek-1044) 58. 2 eurų moneta. Dailininkai liukas leuksas (luc luycx) ir antanas žukauskas, lietuva, 2015. išorinė dalis – varis ir nikelis, centrinė dalis – nikelis ir žalvaris, nikelis, nikelis ir žalvaris,  25,75 mm, storis 2,20 mm, masė 8,50 g (gek-1045) 59. 2 eurų moneta. Dailininkai liukas leuksas (luc luycx) ir antanas žukauskas, lietuva, 2015. išorinė dalis – varis ir nikelis, centrinė dalis – nikelis ir žalvaris, nikelis, nikelis ir žalvaris,  25,75 mm, storis 2,20 mm, masė 8,50 g (gek-1046)

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

65. 20 eurų moneta, skirta lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 25-mečiui (iš serijos „lietuvos nepriklausomybės kelias“). Dailininkai rūta ničajienė ir rytas jonas Belevičius, lietuva, 2015. Sidabras,  38,61 mm, masė 28,28 g (gek-1052) 66. 20 eurų moneta, skirta lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 25-mečiui (iš serijos „lietuvos nepriklausomybės kelias“). Dailininkai rūta ničajienė ir rytas jonas Belevičius, lietuva, 2015. Sidabras,  38,61 mm, masė 28,28 g (gek-1053) 67. 5 eurų moneta, skirta lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 25-mečiui (iš serijos „lietuvos nepriklausomybės kelias“). Dailininkai rūta ničajienė ir rytas jonas Belevičius, lietuva, 2015. Vario, aliuminio, cinko ir alavo lydinys,  28,00 mm, masė 10,00 g (gek-1054) 68. 5 eurų moneta, skirta lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 25-mečiui (iš serijos „lietuvos nepriklausomybės kelias“). Dailininkai rūta ničajienė ir rytas jonas Belevičius, lietuva, 2015. Vario, aliuminio, cinko ir alavo lydinys,  28,00 mm, masė 10,00 g (gek-1055) 69. Bokalas, autorius nežinomas, Vokietija, 1630. žalias stiklas, tapyba ant stiklo, aukštis 36 cm (gek-1056) Antano Guogos paramos fondo dovana 70. 20 eurų moneta, skirta Struvės geodeziniam lankui (iš serijos „UneSCo pasaulio paveldas“). Dailininkas tadas žebrauskas, lietuva, 2015. Sidabras,  38,61 mm, masė 28,28 g (gek-1057) 20. Bokalas, autorius nežinomas, Vokietija, 1630. 2015 m. padovanojo Antano Guogos paramos fondas. Fotografas M. Kaminskas

60. Viljamo kokso (william Coxe, 1747–1828) knyga Travels into Poland, Russia, Sweden, and Denmark..., t. 1, londonas, 1784. Popierius, oda, spauda, įspaudai odoje, 28,8 x 23 x 5,3 cm (gek-1047) Edmundo Kulikausko dovana 61. Viljamo kokso (william Coxe, 1747–1828) knyga Travels into Poland, Russia, Sweden, and Denmark..., t. 2, londonas, 1784. Popierius, oda, spauda, įspaudai odoje, 28,8 x 22,8 x 5 cm (gek-1048) Edmundo Kulikausko dovana 62. Viljamo kokso (william Coxe, 1747–1828) knyga Travels into Poland, Russia, Sweden, and Denmark..., t. 3, londonas, 1790. Popierius, oda, spauda, įspaudai odoje, 28,5 x 22,8 x 3,6 cm (gek-1049) Edmundo Kulikausko dovana 63. Skrynia, autorius nežinomas, lietuva, XiX a. pab. – XX a. pr. Medis, geležis, tapyba, 56,5 x 73 x 47 cm (gek-1050) Edmundo Kulikausko dovana 64. Pelikso šinkūno (1891–1970) knyga Krašto mokslo vadovėlis (istorijos pradžiamokslis), iii laida, kaunas, 1928. Popierius, plieninės sąsagėlės, spauda, 23,3 x 16,3 x 0,5 cm (gek-1051) Rolando Mazurkevičiaus dovana

VolUMen

71. 20 eurų moneta, skirta Struvės geodeziniam lankui (iš serijos „UneSCo pasaulio paveldas“). Dailininkas tadas žebrauskas, lietuva, 2015. Sidabras,  38,61 mm, masė 28,28 g (gek-1058) 72. 5 eurų moneta, skirta literatūrai (iš serijos „lietuvos kultūra“). Dailininkas rytas jonas Belevičius, lietuva, 2015. Sidabras,  28,70 mm, masė 12,44 g (gek-1059) 73. 5 eurų moneta, skirta literatūrai (iš serijos „lietuvos kultūra“). Dailininkas rytas jonas Belevičius, lietuva, 2015. Sidabras,  28,70 mm, masė 12,44 g (gek-1060) 74. gintarinės kavinės eskizas. Parengė „Dorothy Draper & Company inc.“, „Carleton Varney Design group“, niujorkas, londonas, 2008. Popierius, akvarelė, 102 x 82 cm (gek-1061) Valdovų rūmų paramos fondo dovana 75. gintarinės kavinės interjero elementų ir medžiagų pavyzdžių montažas. Parengė „Dorothy Draper & Company inc.“, „Carleton Varney Design group“, niujorkas, londonas, 2008. Popierius, įvairūs akmenys, oda, keramika, plienas, putų kartonas, spauda, 81 x 61 cm (gek-1062) Valdovų rūmų paramos fondo dovana 76. gintarinės kavinės planas. Parengė „Dorothy Draper & Company inc.“, „Carleton Varney Design group“, niujorkas, londonas, 2008. Popierius, putų kartonas, brėžinys, 76 x 51 cm (gek-1063) Valdovų rūmų paramos fondo dovana 77. auksinio restorano eskizas. Parengė „Dorothy Draper & Company inc.“, „Carleton Varney Design group“, niujorkas, londonas, 2008. Popierius, akvarelė, 102 x 82 cm (gek-1064) Valdovų rūmų paramos fondo dovana

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

78. auksinio restorano interjero elementų ir medžiagų pavyzdžių montažas. Parengė „Dorothy Draper & Company inc.“, „Carleton Varney Design group“, niujorkas, londonas, 2008. Popierius, putų kartonas, medis, drožyba, spauda, 81 x 61 cm (gek-1065) Valdovų rūmų paramos fondo dovana 79. auksinio restorano planas. Parengė „Dorothy Draper & Company inc.“, „Carleton Varney Design group“, niujorkas, londonas, 2008. Popierius, putų kartonas, brėžinys, 76 x 51 cm (gek-1066) Valdovų rūmų paramos fondo dovana 80. karališkojo rubino restorano eskizas. Parengė „Dorothy Draper & Company inc.“, „Carleton Varney Design group“, niujorkas, londonas, 2008. Popierius, akvarelė, 102 x 82 cm (gek-1067) Valdovų rūmų paramos fondo dovana 81. karališkojo rubino restorano elementų ir medžiagų pavyzdžių montažas. Parengė „Dorothy Draper & Company inc.“, „Carleton Varney Design group“, niujorkas, londonas, 2008. Popierius, putų kartonas, medis, oda, drožyba, spauda, 81 x 61 cm (gek-1068) Valdovų rūmų paramos fondo dovana 82. karališkojo rubino restorano planas. Parengė „Dorothy Draper & Company inc.“, „Carleton Varney Design group“, niujorkas, londonas, 2008. Popierius, putų kartonas, brėžinys, 76 x 51 cm (gek-1069) Valdovų rūmų paramos fondo dovana 83. karališkosios mėlynos spalvos restorano eskizas. Parengė „Dorothy Draper & Company inc.“, „Carleton Varney Design group“, niujorkas, londonas, 2008. Popierius, akvarelė, 102 x 82 cm (gek-1070) Valdovų rūmų paramos fondo dovana 84. karališkosios mėlynos spalvos restorano interjero elementų ir medžiagų pavyzdžių montažas. Parengė „Dorothy Draper & Company inc.“, „Carleton Varney Design group“, niujorkas, londonas, 2008. Popierius, putų kartonas, medis, drožyba, spauda, 81 x 61 cm (gek-1071) Valdovų rūmų paramos fondo dovana

21. Paveikslas Šv. Kazimiero apoteozė, autorius nežinomas, XVIII a. Fotografas V. Abramauskas

85. Svetainės eskizas. Parengė „Dorothy Draper & Company inc.“, „Carleton Varney Design group“, niujorkas, londonas, 2008. Popierius, akvarelė, 102 x 82 cm (gek-1072) Valdovų rūmų paramos fondo dovana

89. Svetainės specifikacijų aplankas. Parengė „Dorothy Draper & Company inc.“, „Carleton Varney Design group“, niujorkas, londonas, 2008. Popierius, plastikas, 216 x 279 mm (gek-1076) Valdovų rūmų paramos fondo dovana

86. Svetainės interjero elementų ir medžiagų pavyzdžių montažas i. Parengė „Dorothy Draper & Company inc.“, „Carleton Varney Design group“, niujorkas, londonas, 2008. Popierius, putų kartonas, spauda, 76 x 51 cm (gek-1073) Valdovų rūmų paramos fondo dovana

90. Paveikslas Šv. Kazimiero apoteozė, autorius nežinomas, XViii a. Drobė, aliejus, 84 x 61 cm (gek-1077) 91. Moneta, skirta Mykolo kleopo oginskio 250-osioms gimimo metinėms. Dailininkai rūta ona čigriejūtė ir rytas jonas Belevičius, lietuva, 2015. Sidabras,  38,61 mm, masė 28,28 g (gek-1078)

87. Svetainės interjero elementų ir medžiagų pavyzdžių montažas ii. Parengė „Dorothy Draper & Company inc.“, „Carleton Varney Design group“, niujorkas, londonas, 2008. Popierius, putų kartonas, spauda, 76 x 51 cm (gek-1074) Valdovų rūmų paramos fondo dovana

92. Moneta, skirta Mykolo kleopo oginskio 250-osioms gimimo metinėms. Dailininkai rūta ona čigriejūtė ir rytas jonas Belevičius, lietuva, 2015. Sidabras,  38,61 mm, masė 28,28 g (gek-1079)

88. Svetainės interjero elementų ir medžiagų pavyzdžių montažas iii. Parengė „Dorothy Draper & Company inc.“, „Carleton Varney Design group“, niujorkas, londonas, 2008. Popierius, putų kartonas, spauda, 76 x 51 cm (gek-1075) Valdovų rūmų paramos fondo dovana

93. Pjero Masuė (Pierre Massuet, 1698–1776) knyga Histoire des Rois, du Royaume de Pologne, et du Grand Duché de Lithuanie..., t. 1, haga, 1734. Popierius, oda, spauda, įspaudai odoje, auksavimas, 16,8 x 10 x 3,6 cm (gek-1080) Prof. Kęstučio Pauliaus Žygo dovana

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

94. Pjero Masuė (Pierre Massuet, 1698–1776) knyga Histoire des Rois, du Royaume de Pologne, et du Grand Duché de Lithuanie..., t. 2, haga, 1734. Popierius, oda, spauda, įspaudai odoje, auksavimas, 16,8 x 10 x 3 cm (gek-1081) Prof. Kęstučio Pauliaus Žygo dovana 95. Pjero Masuė (Pierre Massuet, 1698–1776) knyga Histoire des Rois, du Royaume de Pologne, et du Grand Duché de Lithuanie, t. 3, haga, 1734. Popierius, oda, spauda, įspaudai odoje, auksavimas, 16,9 x 10 x 3 cm (gek-1082) Prof. Kęstučio Pauliaus Žygo dovana 96. Pjero Masuė (Pierre Massuet, 1698–1776) knyga Histoire des Rois, du Royaume de Pologne, et du Grand Duché de Lithuanie, t. 4, haga, 1734. Popierius, oda, spauda, įspaudai odoje, auksavimas, 16,8 x 10 x 3,4 cm (gek-1083) Prof. Kęstučio Pauliaus Žygo dovana 97. luji antuano karačolio (louis antoine Caraccioli, 1719– 1803) knyga Lettres a une illustre morte, décédée en Pologne..., Paryžius, 1770. Popierius, oda, spauda, įspaudai odoje, auksavimas, 16,8 x 10,3 x 3,5 cm (gek-1084) Prof. Kęstučio Pauliaus Žygo dovana 98. Fransua Poleno Delėrako (Franois-Paulin Dalairac, 1626– 1689) knyga Les anecdotes de Pologne, ou Memoires secrets du Regne de Jean Sobieski III. du Nom, t. 1, amsterdamas, 1699. Popierius, oda, spauda, įspaudai odoje, auksavimas, 16,3 x 10 x 3 cm (gek-1085) Prof. Kęstučio Pauliaus Žygo dovana 99. klodo žordano (Claude jordan) knyga Recueil de voyages curieux, Faits par la Sieur J*** Enrichi de Cartes Geographiques, & divisé en huit volumes, t. 8, roterdamas, 1704. Popierius, oda, spauda, įspaudai odoje, auksavimas, 15,8 x 10 x 2,2 cm (gek-1086) Prof. Kęstučio Pauliaus Žygo dovana 100. lieveno Bonaventuro Pruajaro (liévin-Bonaventure Proyart, 1743–1808) knyga Vie de la Reine de France, Marie Lecksinska, Princesse de Pologne..., Briuselis, 1794. Popierius, oda, spauda, įspaudai odoje, auksavimas, 16,8 x 10 x 2,6 cm (gek-1087) Prof. Kęstučio Pauliaus Žygo dovana 101. Frydricho fon der trenko (Friedrich Freiherr von der trenck, 1726–1794) knyga The Life of Baron Frederic Trenck, containing his adventures..., olbanis, 1794. Popierius, oda, spauda, įspaudai odoje, auksavimas, 16,5 x 10,4 x 2,1 cm (gek-1088) Prof. Kęstučio Pauliaus Žygo dovana 102. antuano Fransua klodo Ferano (antoine-Franois-Claude Ferrand, 1751–1825) knyga Histoire des trois démembremens de la Pologne..., t. 1, Paryžius, 1820. Popierius, oda, spauda, įspaudai odoje, auksavimas, 20,7 x 13,5 x 3,5 cm (gek-1089) Prof. Kęstučio Pauliaus Žygo dovana 103. antuano Fransua klodo Ferano (antoine-Franois-Claude Ferrand, 1751–1825) knyga Histoire des trois démembremens de la Pologne..., t. 2, Paryžius, 1820. Popierius, oda, spauda, įspaudai odoje, auksavimas, 20,8 x 13,3 x 3 cm (gek-1090) Prof. Kęstučio Pauliaus Žygo dovana

VolUMen

104. antuano Fransua klodo Ferano (antoine-Franois-Claude Ferrand, 1751–1825) knyga Histoire des trois démembremens de la Pologne..., t. 3, Paryžius, 1820. Popierius, oda, spauda, įspaudai odoje, auksavimas, 20,8 x 13,2 x 3,7 cm (gek-1091) Prof. Kęstučio Pauliaus Žygo dovana 105. Mykolo Petkevičiaus (Michel Pietkiewicz) knyga La Lithuanie et sa derniére insurrection, Briuselis, 1832. Popierius, oda, spauda, įspaudai odoje, auksavimas, 15,3 x 10,2 x 2,2 cm (gek-1092) Prof. Kęstučio Pauliaus Žygo dovana 106. grafikos darbas, vaizduojantis lietuviškojo pulko eilinį. iš aleksandro Viskovatovo (Александр Висковатов, 1804– 1858) leidinio Историческое описание одежды и вооружения российских войск, составленное по высочайшему повелению, Sankt Peterburgas, 1841–1862. Popierius, litografija, 35,6 x 23,6 cm (gek-1093) Prof. Kęstučio Pauliaus Žygo dovana 107. grafikos darbas, vaizduojantis lietuviškojo pulko vyresnįjį karininką. iš aleksandro Viskovatovo (Александр Висковатов, 1804–1858) leidinio Историческое описание одежды и вооружения российских войск, составленное по высочайшему повелению, Sankt Peterburgas, 1841– 1862. Popierius, litografija, 35,6 x 23,3 cm (gek-1094) Prof. Kęstučio Pauliaus Žygo dovana 108. grafikos darbas, vaizduojantis lietuviškojo pulko štabo ir vyresnįjį karininkus, rusija, XiX a. i p. Popierius, litografija, 48,7 x 38,6 cm (gek-1095) Prof. Kęstučio Pauliaus Žygo dovana 109. šarlis Motas (Charles Motte, 1785–1836), Entrevue sur le Niemen, pagal klodo gotro (Claude gautherot, 1769–1825) paveikslą, Paryžius, 1825. Popierius, spalvota litografija, 40,6 x 50,6 cm (gek-1096) Prof. Kęstučio Pauliaus Žygo dovana 110. laikraštis Columbian Centinel, Bostonas, 1812 m. rugsėjo 30 d., nr. 2972. Popierius, spauda, 49,4 x 36,2 cm (gek-1097) Prof. Kęstučio Pauliaus Žygo dovana 111. Plakatas Skerdynė Kražiuose, lapkričio 22, 1893 m. Kazokai žudo žmonis sulyg gub. Klingenberg’o įsakymu, jaV, XX a. i p. Popierius, spauda, 50,7 x 38,1 cm (gek-1098) Prof. Kęstučio Pauliaus Žygo dovana 112. žurnalo Nuova illustrazione universale, Milanas, 1874 m. balandžio 5 d., nr. 2, titulinis puslapis, iliustruotas vaizdais iš operos I Lituani pastatymo. Popierius, spauda, 40 x 28,5 cm (gek-1099) Prof. Kęstučio Pauliaus Žygo dovana 113. natų sąsiuvinis Intermezzi musicali a Piccola Orchestra... A. Ponchielli I Lituani sinfonia, Milanas, 1905, nr. 110440. Popierius, spauda, 30,5 x 23,5 x 0,5 cm (gek-1100) Prof. Kęstučio Pauliaus Žygo dovana 114. Venta jankauskaitė-Mengana, Karalienės portretas, Milanas, 2015. Majolika, 33,5 x 25,5 cm (gek-1101) Ventos Jankauskaitės-Menganos dovana

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

22. Augusto III portretas, Luji de Silvestro (Louis de Silvestre, 1675–1760) (?) aplinkos dailininkas, XVIII a. II p. Fotografas M. Kaminskas

115. luji de Silvestro (louis de Silvestre, 1675–1760) (?) aplinkos dailininkas, augusto iii portretas, XViii a. ii p. Drobė, aliejus, 83,5 x 63 cm (gek-1102)

119. Per 1991 m. archeologinius tyrinėjimus Vilniaus žemutinės pilies lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje rastos grindų plytelės (gek-1106/1–137)

116. Per 1991 m. archeologinius tyrinėjimus Vilniaus žemutinės pilies lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje rasti akmens dirbiniai (gek-1103/1–274)

120. Per 1991 m. archeologinius tyrinėjimus Vilniaus žemutinės pilies lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje rasti kaulo dirbiniai (gek-1107/1–31)

117. Per 1991 m. archeologinius tyrinėjimus Vilniaus žemutinės pilies lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje rasta buitinė keramika (gek-1104/1–2651)

121. Per 1991 m. archeologinius tyrinėjimus Vilniaus žemutinės pilies lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje rasti metalo dirbiniai (gek-1108/1–10)

118. Per 1991 m. archeologinius tyrinėjimus Vilniaus žemutinės pilies lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje rastos čerpės (gek-1105/1–41)

122. Per 1991 m. archeologinius tyrinėjimus Vilniaus žemutinės pilies lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje rasti metalo dirbiniai (gek-1109/1–1007)

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

123. Per 1991 m. archeologinius tyrinėjimus Vilniaus žemutinės pilies lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje rasti odos dirbiniai (gek-1110/1–250) 124. Per 1991 m. archeologinius tyrinėjimus Vilniaus žemutinės pilies lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje rastos plytos (gek-1111/1–43) 125. Per 1991 m. archeologinius tyrinėjimus Vilniaus žemutinės pilies lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje rasti plokštiniai kokliai (gek-1112/1–1037) 126. Per 1991 m. archeologinius tyrinėjimus Vilniaus žemutinės pilies lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje rasti puodyniniai, dubeniniai kokliai (gek-1113/1–469) 127. Per 1991 m. archeologinius tyrinėjimus Vilniaus žemutinės pilies lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje rastas tinkas ir skiedinys (gek-1114/1–11) 128. Per 1991 m. archeologinius tyrinėjimus Vilniaus žemutinės pilies lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje rasti stiklo dirbiniai (gek-1115/1–77) 129. Moneta, skirta europos Sąjungos vėliavos 30-mečiui. Dailininkai georgė Stamatopulas (george Stamatopoulos) ir liukas leuksas (luc luycx), lietuva, 2015. išorinė dalis – varis ir nikelis, centrinė dalis – nikelis ir žalvaris, nikelis, nikelis ir žalvaris,  25,75 mm, masė 8,50 g (gek-1116) 130. Moneta, skirta europos Sąjungos vėliavos 30-mečiui. Dailininkai georgė Stamatopulas (george Stamatopoulos) ir liukas leuksas (luc luycx), lietuva, 2015. išorinė dalis – varis ir nikelis, centrinė dalis – nikelis ir žalvaris, nikelis, nikelis ir žalvaris,  25,75 mm, masė 8,50 g (gek-1117) 131. Moneta, skirta europos Sąjungos vėliavos 30-mečiui. Dailininkai georgė Stamatopulas (george Stamatopoulos) ir liukas leuksas (luc luycx), lietuva, 2015. išorinė dalis – varis ir nikelis, centrinė dalis – nikelis ir žalvaris, nikelis, nikelis ir žalvaris,  25,75 mm, masė 8,50 g (gek-1118) 132. Moneta, skirta europos Sąjungos vėliavos 30-mečiui. Dailininkai georgė Stamatopulas (george Stamatopoulos) ir liukas leuksas (luc luycx), lietuva, 2015. išorinė dalis – varis ir nikelis, centrinė dalis – nikelis ir žalvaris, nikelis, nikelis ir žalvaris,  25,75 mm, masė 8,50 g (gek-1119) 133. Moneta, skirta lietuvių kalbai. Dailininkai liudas Parulskis, giedrius Paulauskis ir liukas leuksas (luc luycx), lietuva, 2015. išorinė dalis – varis ir nikelis, centrinė dalis – nikelis ir žalvaris, nikelis, nikelis ir žalvaris,  25,75 mm, masė 8,50 g (gek-1120) 134. Moneta, skirta lietuvių kalbai. Dailininkai liudas Parulskis, giedrius Paulauskis ir liukas leuksas (luc luycx), lietuva, 2015. išorinė dalis – varis ir nikelis, centrinė dalis – nikelis ir žalvaris, nikelis, nikelis ir žalvaris,  25,75 mm, masė 8,50 g (gek-1121) 135. Moneta, skirta lietuvių kalbai. Dailininkai liudas Parulskis, giedrius Paulauskis ir liukas leuksas (luc luycx), lietuva, 2015. išorinė dalis – varis ir nikelis, centrinė dalis – nikelis ir žalvaris, nikelis, nikelis ir žalvaris,  25,75 mm, masė 8,50 g (gek-1122)

VolUMen

136. Moneta, skirta lietuvių kalbai. Dailininkai liudas Parulskis, giedrius Paulauskis ir liukas leuksas (luc luycx), lietuva, 2015. išorinė dalis – varis ir nikelis, centrinė dalis – nikelis ir žalvaris, nikelis, nikelis ir žalvaris,  25,75 mm, masė 8,50 g (gek-1123) 137. 20 eurų banknotas (eS2). Dailininkas rainholdas geršteteris (reinhold gerstetter), Prancūzija, 2015. Popierius, 133 x 72 mm (gek-1124) 138. 20 eurų banknotas (eS2). Dailininkas rainholdas geršteteris (reinhold gerstetter), Prancūzija, 2015. Popierius, 133 x 72 mm (gek-1125) 139. Per 1993 m. archeologinius tyrinėjimus Vilniaus žemutinės pilies lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje rasti akmens dirbiniai (gek-1126/1–101) 140. Per 1993 m. archeologinius tyrinėjimus Vilniaus žemutinės pilies lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje rasta buitinė keramika (gek-1127/1–2732) 141. Per 1993 m. archeologinius tyrinėjimus Vilniaus žemutinės pilies lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje rasti metalo dirbiniai (gek-1128/1–526) 142. Per 1993 m. archeologinius tyrinėjimus Vilniaus žemutinės pilies lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje rastas metalo dirbinys (gek-1129) 143. Per 1993 m. archeologinius tyrinėjimus Vilniaus žemutinės pilies lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje rastas gintaro dirbinys (gek-1130) 144. Per 1993 m. archeologinius tyrinėjimus Vilniaus žemutinės pilies lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje rasti stiklo dirbiniai (gek-1131/1–73) 145. Per 1993 m. archeologinius tyrinėjimus Vilniaus žemutinės pilies lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje rasti kaulo dirbiniai (gek-1132/1–43) 146. Per 1993 m. archeologinius tyrinėjimus Vilniaus žemutinės pilies lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje rasta architektūrinė keramika (gek-1133/1–360) 147. Per 1993 m. archeologinius tyrinėjimus Vilniaus žemutinės pilies lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje rasta architektūrinė keramika (gek-1034/1–56) 148. Per 1993 m. archeologinius tyrinėjimus Vilniaus žemutinės pilies lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje rastas odos dirbinys (gek-1135) 149. Per 1993 m. archeologinius tyrinėjimus Vilniaus žemutinės pilies lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje rasta architektūrinė keramika – čerpės (gek-1136/1–10) 150. Per 1993 m. archeologinius tyrinėjimus Vilniaus žemutinės pilies lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje rasta architektūrinė keramika – plytelės (gek-1137/1–51) 151. Per 1993 m. archeologinius tyrinėjimus Vilniaus žemutinės pilies lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje rasta architektūrinė keramika – plytos (gek-1138/1–33) 152. Vilija Mačiulytė, Valdovų rūmai, lietuva, 2003. Popierius, akvarelė, 94 x 106 cm (gek-1139) Valdovų rūmų paramos fondo dovana

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

23. Gobelenas Rūmų gyvenimas, autorius nežinomas, Briuselis arba Turnė, apie 1520. Fotografas V. Abramauskas

2016 M. ValDoVų rūMų MUZiejaUS įSigytų ekSPonatų SąrašaS 1.

gobelenas Rūmų gyvenimas, autorius nežinomas, Briuselis arba turnė (?), apie 1520. Vilna, šilkas, 286 x 188 cm (gek-1140)

alesandras Bjankis (alessandro Bianchi), Plokštė, vaizduojanti lietuvos Didžiosios kunigaikštystės herbą, Florencija, 2015. Skaljola, 52,2 x 45,2 cm (gek-1141) Alesandro Bjankio (Alessandro Bianchi) dovana

Moneta, skirta fizikai (iš serijos „lietuvos mokslas“). Dailininkai joana Mikulskytė ir giedrius Paulauskis, lietuva, 2016. auksas,  13,92 mm, masė 1,244 g (gek-1142)

Moneta, skirta fizikai (iš serijos „lietuvos mokslas“). Dailininkai joana Mikulskytė ir giedrius Paulauskis, lietuva, 2016. auksas,  13,92 mm, masė 1,244 g (gek-1143)

Per 2015 m. archeologinius tyrinėjimus Vilniaus žemutinės pilies lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje, šiaurinio korpuso M rūsyje, rastas stiklo dirbinys (gek-1144)

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

Per 2015 m. archeologinius tyrinėjimus Vilniaus žemutinės pilies lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje, šiaurinio korpuso M rūsyje, rastas akmens dirbinys (gek-1145)

Per 2015 m. archeologinius tyrinėjimus Vilniaus žemutinės pilies lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje, šiaurinio korpuso M rūsyje, rasta plyta (gek-1146)

Per 2015 m. archeologinius tyrinėjimus Vilniaus žemutinės pilies lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje, šiaurinio korpuso M rūsyje, rasta buitinė keramika (gek-1147/1–45)

Moneta, skirta baltų kultūrai. Dailininkai jolanta Mikulskytė, giedrius Paulauskis ir liukas leuksas (luc luycx), lietuva, 2016. išorinė dalis – varis ir nikelis, centrinė dalis – nikelis ir žalvaris, nikelis, nikelis ir žalvaris,  25,75 mm, masė 8,50 g (gek-1148)

10. Moneta, skirta baltų kultūrai. Dailininkai jolanta Mikulskytė, giedrius Paulauskis ir liukas leuksas (luc luycx), lietuva, 2016. išorinė dalis – varis ir nikelis, centrinė dalis – nikelis ir žalvaris, nikelis, nikelis ir žalvaris,  25,75 mm, masė 8,50 g (gek-1149) 11. Moneta, skirta baltų kultūrai. Dailininkai jolanta Mikulskytė, giedrius Paulauskis ir liukas leuksas (luc luycx), lietuva, 2016. išorinė dalis – varis ir nikelis, centrinė dalis – nikelis ir žalvaris, nikelis, nikelis ir žalvaris,  25,75 mm, masė 8,50 g (gek-1150) 12. Moneta, skirta baltų kultūrai. Dailininkai jolanta Mikulskytė, giedrius Paulauskis ir liukas leuksas (luc luycx), lietuva, 2016. išorinė dalis – varis ir nikelis, centrinė dalis – nikelis ir žalvaris, nikelis, nikelis ir žalvaris,  25,75 mm, masė 8,50 g (gek-1151) 13. Moneta, skirta XXXi olimpinėms žaidynėms rio de žaneire. Dailininkai rūta ničajienė ir giedrius Paulauskis, lietuva, 2016. Sidabras,  38,61 mm, masė 28,28 g (gek-1152) 14. Moneta, skirta XXXi olimpinėms žaidynėms rio de žaneire. Dailininkai rūta ničajienė ir giedrius Paulauskis, lietuva, 2016. Sidabras,  38,61 mm, masė 28,28 g (gek-1153) 15. Moneta, skirta nepriklausomybės įtvirtinimo 25-mečiui. Dailininkė rūta ničajienė, lietuva, 2016. Sidabras,  38,61 mm, masė 28,28 g (gek-1154) 16. Moneta, skirta nepriklausomybės įtvirtinimo 25-mečiui. Dailininkė rūta ničajienė, lietuva, 2016. Sidabras,  38,61 mm, masė 28,28 g (gek-1155) 17. knyga Statvt Wielkiego Xięstwa Litewskiego, naprzod, za naiaśnieyszego hospodara krola iego mosci Zygmvnta III. w Krakowie w roku 1588, drugi raz w Wilnie, w roku 1619, z pokazaniem zgody y rożnice Statutow Koronnych y W. X. L., trzeci raz, za naiaśnieyszego K. I. M. Władysława IV, w Warszawie, w roku 1648, z przydaniem Constitucyi od roku 1550 do 1647. Teraz zaś, czwarty raz, za Szczęśliwie Panuiacego, Naiaśnieyszego krola iego mosci Iana Trzeciego zprzyłożeniem pod Artykuły, Constitucyi Seymowych od Seymu roku 1550. aż do Seymu roku 1690. Oboygu narodom służących..., Vilnius, 1693. Popierius, oda, spauda, 33,3 x 21,5 x 6,3 cm (gek-1156) Aloyzo Petriko dovana 18. knyga Promptuarium Legum et Constitutionum Regni ac Magni Ducatus Lithuaniae..., Poznanė, 1697. Popierius, oda, spauda, 30,8 x 20,5 x 4,5 cm (gek-1157) Aloyzo Petriko dovana

VolUMen

24. Augusto Stipriojo portretas, Luji de Silvestro (Louis de Silvestre, 1675–1760) dirbtuvės, Dresdenas (?), XVIII a. I p. Fotografas M. Kaminskas

19. lenkijos karaliaus ir lietuvos didžiojo kunigaikščio augusto Stipriojo portretas, luji de Silvestro (louis de Silvestre, 1675–1750) dirbtuvės, Dresdenas (?), XViii a. i p. Drobė, aliejus, 84 x 64 cm (gek-1158) 20. lenkijos karaliaus ir lietuvos didžiojo kunigaikščio Vladislovo Vazos portretas, autorius nežinomas, pagal Fransą leuksą (Frans luycx, 1604–1668), apie 1800. Medis, aliejus, 84 x 62 cm (gek-1159) 21. Per 1994 m. archeologinius tyrinėjimus Vilniaus žemutinės pilies lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje rasti metalo dirbiniai (gek-1160/1–1146) 22. Per 1994 m. archeologinius tyrinėjimus Vilniaus žemutinės pilies lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje rasti plokštiniai kokliai (gek-1161/1–3430) 23. Per 1994 m. archeologinius tyrinėjimus Vilniaus žemutinės pilies lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje rasti puodyniniai, dubeniniai kokliai (gek-1162/1–105) 24. Per 1994 m. archeologinius tyrinėjimus Vilniaus žemutinės pilies lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje rastos plytos (gek-1163/1–33) 25. Per 1994 m. archeologinius tyrinėjimus Vilniaus žemutinės pilies lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje rastos stiegės (gek-1164/1–44)

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

25. Vladislovo Vazos portretas, autorius nežinomas, pagal Fransą Leuksą (Frans Luycx, 1604–1668), apie 1800. Fotografas V. Abramauskas

26. Per 1994 m. archeologinius tyrinėjimus Vilniaus žemutinės pilies lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje rastas tinkas ir skiedinys (gek-1165/1–9)

30. Per 1994 m. archeologinius tyrinėjimus Vilniaus žemutinės pilies lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje rasta buitinė keramika (gek-1169/1–10250)

27. Per 1994 m. archeologinius tyrinėjimus Vilniaus žemutinės pilies lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje rastos grindų ir apdailos plytelės (gek-1166/1–97)

31. Per 1994 m. archeologinius tyrinėjimus Vilniaus žemutinės pilies lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje rasta buitinė keramika – pypkės ir verpstukai (gek-1170/1–31)

28. Per 1994 m. archeologinius tyrinėjimus Vilniaus žemutinės pilies lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje rastos architektūrinės detalės (gek-1167/1–149)

32. Per 1994 m. archeologinius tyrinėjimus Vilniaus žemutinės pilies lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje rasti stiklo dirbiniai (gek-1171/1–96)

29. Per 1994 m. archeologinius tyrinėjimus Vilniaus žemutinės pilies lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje rasti akmens dirbiniai (gek-1168/1–41)

33. Per 1994 m. archeologinius tyrinėjimus Vilniaus žemutinės pilies lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje rasti kaulo dirbiniai (gek-1172/1–16)

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

Gintautas Striška

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Katedros a. 4, LT-01143 Vilnius g.striska@valdovurumai.lt

MUZiejaUS MokSlininkų DarBai 2014–2016 M. ir tyriMų PerSPektyVoS 2013 m. liepos 6 d. atvėrus nacionalinio muziejaus lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmų ekspozicijas, vieni rimčiausių muziejaus uždavinių buvo įveikti, tad įsibėgėjo kita kasdienė mokslininkų veikla, buvo galima tęsti kultūros ir istorijos sklaidos darbus, gilintis į reikšmingus tyrimus. Muziejuje mokslinius tyrimus vykdo Mokslinių tyrimų centras, tačiau ir kituose skyriuose dirba nemažai mokslininkų, dauguma jų – Vilniaus universiteto istorijos fakulteto absolventai. jie aktyviai prisideda prie muziejaus mokslinės veiklos. tai muziejaus direktorius dr. Vydas Dolinskas, direktoriaus pavaduotoja kultūrinei veiklai dr. jolanta karpavičienė, direktoriaus pavaduotoja-vyriausioji fondų saugotoja ėrika Striškienė, rinkinių apskaitos ir saugojimo skyriaus vedėjas Dalius avižinis, šio skyriaus fondų saugotojos-tyrėjos eglė Zaveckienė, Sigita Venckūnienė, dr. irena kaminskaitė ir kt. Be savo tiesioginių pareigų, jie rašo mokslinius straipsnius, skaito pranešimus konferencijose. Darbuotojai iš Užsienio ryšių ir parodų skyriaus (dab. Parodų ir leidybos skyrius), renginių skyriaus, lankytojų ir edukacijos centro (dab. ekskursijų ir edukacijos skyrius) aktyviai organizuoja tarptautines mokslines konferencijas, tarptautines parodas, muziejaus ir kitų institucijų tyrinėtojų viešas paskaitas, tyrimų pristatymus ir kitomis formomis populiarina bei skleidžia informaciją apie lietuvos Didžiosios kunigaikštystės istoriją ir kultūros paveldą, rengia ir veda pagal tyrimų medžiagą parengtas temines ekskursijas ir edukacinius užsiėmimus. šioje apžvalgoje bus trumpai aptarti pagrindiniai muziejaus mokslinės veiklos 2014–2016 m. akcentai ir su tuo susiję darbai. Mokslinio darbo rezultatai dažniausiai pristatomi konferencijose. 2014–2016 m. muziejuje vyko daug reikšmingų mokslinių konferencijų. Dvi konferencijas muziejus surengė pats, o kitas – su lietuvos istorijos institutu, Vilniaus universitetu ir kitais partneriais. Detalus konferencijų ir jose skaitytų pranešimų sąrašas pateikiamas šio leidinio antrame skyriuje. abi muziejaus suorganizuotos mokslinės konferencijos buvo skirtos Vilniaus žemutinės pilies tyrimų tematikai. Pirmoji – „radvilų rūmai Vilniaus žemutinėje pilyje“ – vyko 2014 m. birželio 12 dieną. ji buvo skirta Mikalojaus radvilos rudojo rūmų Vilniaus žemutinėje pilyje statybų pradžios 470 metų sukakčiai ir rezidencijos savininko mirimo 430-osioms metinėms paminėti. konferencijoje perskaityti septyni pranešimai, skirti radvilų giminės tyrimams, žemutinėje pilyje pastatytų rūmų istoriniams, archeologiniams ir architektūriniams duomenims aptarti.

VolUMen

antroji muziejaus organizuota mokslinė konferencija – „naujausi lietuvos pilių archeologiniai tyrimai“ – vyko 2015 m. spalio 10 dieną. ji buvo skirta Vilniaus žemutinės pilies archeologinių tyrimų 60 metų ir dviejų iškiliausių lietuvos archeologų – pilių tyrinėtojų habil. dr. Vytauto Urbanavičiaus 80 metų ir habil. dr. adolfo tautavičiaus (1925–2006) 90 metų – sukaktims paminėti. konferencijoje perskaityta 11 pranešimų apie kauno, klaipėdos, Biržų, Dubingių pilių ir trakų švč. Mergelės Marijos apsilankymo bažnyčios tyrimus, pristatyti pastaraisiais metais vykusių Vilniaus pilies archeologinių tyrimų rezultatai, unikalūs radiniai, archeobotaninės, zooarcheologinės medžiagos, papuošalų tyrimų rezultatai. šioje „kronikoje“ pateikiamos trumpos abiejų konferencijų apžvalgos ir keletas pranešimų pagrindu parengtų straipsnių. Su partneriais organizuotose tarptautinėse mokslinėse konferencijose tyrinėtos gerokai platesnės temos, renginiai išsiskyrė didesniu dalyvių skaičiumi ir ilgesne trukme. tęsiant lietuvos valstybės istorinių ryšių su kitomis šalimis temą1, 2014 m. gegužės 14–16 d. suorganizuota tarptautinė mokslinė konferencija „lietuva–italija: šimtmečių ryšiai“ („lituania–italia: i legami secolari“). ji subūrė per pusšimtį prelegentų iš lietuvos, italijos, lenkijos ir jaV. konferencijos pagrindiniai tikslai – apžvelgti politinius, diplomatinius, bažnytinius, kultūrinius, meninius saitus per archeologinių duomenų, istorinių faktų, procesų ir kitus objektų tyrimus. konferencijos iniciatorius, vienas organizacinio komiteto narių, muziejaus direktorius dr. V. Dolinskas perskaitė pranešimą „lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija Vilniuje – ryšių su italija centras renesanso ir ankstyvojo Baroko laikais“, o vyr. muziejininkė-kultūros istorikė aleksandra Pister – pranešimą „Marko Skakio dedikacijos lietuvos ir lenkijos valdovui jonui kazimierui Vazai: rinkinio „Canones nonnulli“ muzikiniai ypatumai“. konferencijos pranešimų pagrindu parengti straipsniai jau publikuoti atskirame leidinyje2. iš reikšmingiems istoriniams įvykiams skirtų konferencijų galima paminėti 2014 m. rugsėjo 26–27 d., pasitinkant oršos mūšio 500 metų jubiliejų, muziejuje vykusią tarptautinę mokslinę konferenciją „1514 m. oršos mūšis: karinė pergalė ir jos ženklai“, skirtą šiam istoriniam įvykiui paminėti, moksliniu aspektu įvertinti 1 2012 m. spalio 4–5 d. Valdovų rūmų muziejuje vyko tarptautinė mokslinė konferencija „Lietuva– Lenkija–Švedija: Europos dinastinės jungtys ir istoriniai-kultūriniai ryšiai“. 2 Lietuva–Italija. Šimtmečių ryšiai. Mokslinių straipsnių rinkinys, sud. D. Mitrulevičiūtė, Vilnius, 2016.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

1. 2014–2015 m. archeologiniai tyrimai Valdovų rūmų rytų korpuso rūsiuose. Fotografas M. Kaminskas

2. 2014–2015 m. archeologiniai tyrimai Valdovų rūmų rytų korpuso rūsiuose. Fotografas M. Kaminskas

bei istorinei atminčiai, susijusiai su lietuvos valstybės politiniais, diplomatiniais ir kariniais laimėjimais, puoselėti. konferencijos organizacinėje kolegijoje dalyvavo muziejaus direktorius dr. V. Dolinskas. Mokslininkai iš lietuvos, Baltarusijos, lenkijos, Ukrainos ir rusijos perskaitė 26 pranešimus. kita proginė ir itin reikšminga su partneriais rengta tarptautinė mokslinė konferencija – „kunigaikščiai radvilos – garsiausia lietuvos Didžiosios kunigaikštystės didikų giminė“ – vyko 2015 m. lapkričio 12–14 dieną. ji buvo skirta lietuvos kanclerio ir Vilniaus vaivados kunigaikščio Mikalojaus radvilos juodojo (1515-02-04 – 1565-05-28) gimimo 500 metų ir mirimo 450 metų sukaktims paminėti. konferencijoje nagrinėta kunigaikščių ra-

dvilų veikla, indėlis į valstybės ir jos politikos, diplomatijos, kultūros, meno, ūkio bei karybos raidą, pristatyti garsiausi giminės atstovai. Dalyvavo lietuvos, lenkijos, Baltarusijos, austrijos, jungtinės karalystės žymiausi mokslininkai, perskaityti 42 pranešimai, vyko intensyvios diskusijos radvilų (juodojo ir rudojo) giminės, valstybės, religijos, karybos, ikonografijos, kultūros, topografijos temomis. konferencijos pranešimų pagrindu parengtų straipsnių rinkinį numatoma išleisti atskiru leidiniu. gilinantis į katalikiškosios kultūros reikšmę istorijai, 2016 m. spalio 12–14 d. su krokuvos Vavelio karališkąja pilimi – Valstybiniais meno rinkiniais suorganizuota tarptautinė mokslinė konferencija „abiejų tautų sostinių katedros. krokuvos ir Vilniaus vyskupiškosios bažnyčios“. krokuvos ir Vilniaus katedros atliko reikšmingą vaidmenį lietuvių ir lenkų nacionalinės savimonės, politinės kultūros, senųjų ir moderniųjų valstybinių tradicijų formavimo procese. keldami analogiškus įvairių sričių – istorijos, pagalbinių istorijos mokslų, meno istorijos, literatūros, kultūros ir kt. – klausimus konferencijoje specialistai lygino ir išryškino daugiau nei 600 metų trunkantį abiejų katedrų vaidmenį. šios tarptautinės konferencijos medžiagą tap pat ketinama išleisti atskiru leidiniu. Muziejaus specialistai dalyvavo ir kitų institucijų bei šalių rengiamose mokslinėse konferencijose, pristatė su rezidencijos istorija, tyrimais, atkūrimu ir muziejaus vykdomu eksponatų restauravimu bei tyrimais susijusius pranešimus, dalyvavo konferencijose austrijoje, Danijoje, jaV, latvijoje, lenkijoje, švedijoje, Ukrainoje, Vengrijoje ir kitose šalyse. Mokslinės produkcijos sklaida parengtuose straipsniuose nebuvo itin gausi – kiekvienais metais išspausdinama apie 25 darbuotojų straipsnius. Detalus darbuotojų straipsnių ir Parodų bei leidybos skyriaus išleistų knygų sąrašas pateikiamas šio leidinio antrame skyriuje. keli aktualesni darbai – restauratorių ir

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

3. Tarptautinės parodos „Viduramžių papuošalas. Mįslingasis Vytauto Didžiojo epochos diržas“ kultūrinėje programoje archeologas Egidijus Ožalas pristatė Vilniaus Žemutinės pilies vaizdą XIV–XV amžiuje. Fotografas V. Abramauskas

kitų muziejaus specialistų parengti šeši straipsniai lietuvos dailės muziejaus leidžiamo leidinio „Muziejinių eksponatų priežiūra“ iV daliai „archeologinių radinių konservavimas. nuo lauko darbų iki saugojimo muziejuose“3 (i ir ii knygos) sudaro solidžią leidinio dalį. Straipsniuose nagrinėjama medinių ir odinių archeologinių dirbinių konservavimo metodika, sandara, išlikimo archeologinėje terpėje ypatybės ir kiti tyrimai, medinių bei stiklinių dirbinių tipologija ir paplitimas lietuvoje. 2014 m. išleistas tarptautinės mokslinės konferencijos „lietuva–lenkija–švedija: europos dinastinės jungtys ir istoriniai-kultūriniai ryšiai“ pranešimų pagrindu parengtų straipsnių rinkinys. konferencija buvo skirta jono Vazos ir kotrynos jogailaitės vestuvių 450 metų sukakčiai (1562–2012) paminėti ir nagrinėjo vėlyvųjų Viduramžių bei ankstyvųjų naujųjų laikų europos dinastijas, jų tarpusavio ryšius, įtaką valstybių politinei, socialinei ir kultūrinei raidai. knygoje lietuvių ir anglų kalba publikuojama net 19 mokslininkų straipsnių. leidinio sudarytojai – Užsienio ryšių ir parodų skyriaus parodų koordinatorius Marijus Uzorka ir dr. eugenijus Saviščevas. Muziejaus veiklai vienas aktualiausių 2015 m. parengtų ir išleistų leidinių – Valdovų rūmų muziejaus ekspozicijų vadovas4. leidinys pristato šiuo metu veikiančias ekspozicijas (ateityje, įrengus rūmų B dalies ekspozicijas, leidinys bus papildytas), o turinys skirtas pavieniams lankytojams, norintiems susipažinti su muziejaus ekspozicijomis. Siekiant kuo plačiau pristatyti ekspozicijas, vadovas išleistas ne tik lietuvių, bet ir anglų kalba. 3 Muziejinių eksponatų priežiūra, d. 4: Archeologinių radinių konservavimas. Nuo lauko darbų iki saugojimo muziejuose, kn. 1, sud. J. Senvaitienė ir kt., Vilnius, 2014; kn. 2, Vilnius, 2015. 4 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai. Ekspozicijų vadovas, sud. V. Dolinskas, Ė. Striškienė, G. Striška, Vilnius, 2015.

VolUMen

kita mokslinių tyrimų rezultatų pristatymo sritis – viešos paskaitos. Dažniausiai tokios paskaitos priderinamos prie parodų ar kitų proginių įvykių kultūrinės veiklos programos. Pavyzdžiui, muziejus rengia programą „Užgavėnės Valdovų rūmuose“, kurioje lankytojai kviečiami ne tik į įvairius edukacinius užsiėmimus, ekskursijas ar istorines vaišes, bet ir į viešas paskaitas. štai 2014 m. Mokslinių tyrimų centro kultūros ir dailės istorijos grupės administratoriaus-vyresniojo muziejininko eimanto gudo skaitytoje mokslo populiarinimo paskaitoje „elitinių Užgavėnių tradicijos Vakarų europoje ir lietuvoje“ buvo galima išgirsti, kaip lietuvos Didžiosios kunigaikštystės klestėjimo laikotarpiu Užgavėnes švęsdavo didikai ir valdovai. kadangi sulaukė nemažai dėmesio, paskaita kartota per lrt radiją ir 2015 m. Užgavėnių programoje. 2015 m. tokių paskaitų prioritetinė tematika buvo susijusi su Vilniaus žemutine pilimi XiV–XV amžiuose. Skaitytos šešios paskaitos buvo tarptautinės parodos „Viduramžių papuošalas. Mįslingasis Vytauto Didžiojo epochos diržas“ kultūrinės programos dalis. jos apibendrino XiV–XV a. pilies pastatų, papuošalų, kostiumo ir dinastinių ryšių klausimus. Muziejaus veikla ir tyrimai viešų paskaitų formatu pristatyti ir kituose lietuvos (lietuvos prezidento k. griniaus memorialiniame muziejuje Marijampolėje, kėdainiuose) bei užsienio muziejuose (krokuvos Vavelio karališkojoje pilyje – Valstybiniuose meno rinkiniuose (lenkija), Stokholmo armijos muziejuje (švedija) ir kt.). 2009 m. įkūrus muziejų, į atkurtų rūmų pastatą įsikėlė administracija, lankytojus aptarnaujantys ir su technologijomis dirbantys padaliniai. Du skyriai – rinkinių apskaitos ir saugojimo skyrius bei Mokslinių tyrimų centras – su archeologijos fondo saugyklomis glaudėsi lietuvos dailės muziejaus padalinyje radvilų rūmuose. Saugyklos laikinai užėmė keturias šio muziejaus ekspozicijų sales, kuriose 2014 m. jau buvo suplanuotos parodos, tad

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

4. 2016 m. Muziejų naktį Eimantas Gudas pasakojo apie Radvilų giminės veiklą ir valdas Vilniaus Žemutinėje pilyje. Fotografas V. Abramauskas

rinkinius teko perkelti. Valdovų rūmų muziejui atlikus naujai suteiktų lietuvos dailės muziejaus nenaudojamų patalpų remontą ir pritaikius jas saugykloms, beveik pusmetį vyko fondų kraustymo darbai. Be rinkinių apskaitos ir saugojimo skyriaus fondų saugotojų, prie darbų prisidėjo ir Mokslinių tyrimų centro specialistaityrėjai, restauratoriai, kitų skyrių darbuotojai. Muziejaus saugyklose saugomi rinkiniai dažnai domina studentus, ypač studijuojančius archeologiją. rinkinių saugojimo ir priežiūros skyrius sudarė galimybes su fonduose saugoma medžiaga susipažinti lietuvos aukštųjų mokyklų bakalauro, magistro ir doktorantūros studijų studentams. Mokslinių tyrimų centro specialistai juos konsultuodavo. Studentams vestos ir metodinės paskaitos-seminarai muziejaus veiklos, restauravimo, tyrimų, prevencinio restauravimo temomis. Studentams sudarytos galimybės muziejuje atlikti mokslines ir taikomąsias praktikas, kuriose teoriškai ir praktiškai susipažįstama su rinkinių tyrimų, apskaitos ir saugojimo klausimais, muziejinę veiklą reglamentuojančiais dokumentais, visų muziejaus padalinių darbo specifika. Praktikantams pasiūloma muziejaus veiklai aktuali tema, jie gali kaupti žinias, vėliau jas apibendrinti ir viešai pristatyti. Praktikantams vadovauja muziejaus direktoriaus pavaduotoja dr. j. karpavičienė. Mokslinių tyrimų centro restauracinės priežiūros grupė 2014 m. konservavo ir restauravo 1 065 vnt., 2015 m. – 1 335 vnt., 2016 m. – 1 326 vnt. archeologinių muziejaus eksponatų. restauratorė D. Baubaitė 2015 m. baigė Mažosios lietuvos muziejaus eksponato – 2011 m. žardėje (Bandužiuose) rasto šulinio – konservavimo ir restauravimo darbus, parengė šią vertybę ekspozicijai. Priėmus restauravimo technologę chemikę Medeiną Steponavičiūtę, daugelis restauruojant aktualių laboratorinių tyrimų atliekami vietoje, o tyrimai, kurių atlikti nėra galimybių, atliekami lietuvos dailės muziejaus Prano gudyno restauravimo centre. archeo-

logų grupė inicijavo radinių iš augalinio pluošto, 64 bestuburių geldelių ir kriauklių tyrimus, zooarcheologinius, paleobotaninius ir atliekant archeologinius tyrimus rastų vabzdžių tyrimus, pradėjo stiklo masės, tęsė metalų lydinių sudėties ir kitus tyrimus. Dendrochronologijos laboratorijoje dendrochronologė dr. rūtilė Pukienė 2014–2016 m. atliko 76 pavyzdžių dendrochronologinę analizę, nustatė 88 eksponatų medienos rūšį. Vienas ekspozicijoms aktualių klausimų – šiuolaikinis medžiagos pateikimas. rūmų istorinės ir architektūrinės raidos ekspozicijoje (i maršrutas) aktuali istorinės ir lituanistinės medžiagos dalis pateikiama stenduose, nedidelis skaičius archeologinių eksponatų – vitrinose. Siekiant, kad lankytojai dar geriau susipažintų su lietuvos Didžiosios kunigaikštystės istorija, to meto valstybės pareigūnais ir žymiais asmenimis, Valdovų rūmų teritorijos archeologiniais radiniais ar po įvairias pasaulio šalis išblaškyta lituanistine medžiaga, nutarta ekspoziciją papildyti kompiuteriniais terminalais. lankytojams kiekvienoje ekspozicijų salėje bus įrengti jutikliniai kompiuterių monitoriai (informaciniai terminalai), juose pagal salėje pristatomą chronologinį laikotarpį bus pateikta aktuali su rūmų ar valstybės istorija susijusi informacija. 2014 m. suformuota šios sistemos koncepcija, išgryninti pagrindiniai medžiagos atrankos ir pateikimo kriterijai, 2015–2016 m. buvo renkama medžiaga, rengiami eksponatų aprašai, kuriama kompiuterinė programa ir grafinis dizainas. kompiuterinės programos kūrimą finansavo nuolatinis muziejaus mecenatas – Valdovų rūmų paramos komitetas jaV. tikimasi, kad 2017 m. visi darbai jau bus baigti. Muziejaus mokslininkai, be tiesioginių tyrimų fonduose, archyvuose ir bibliotekose, rengė ir gidams bei edukatoriams reikalingą metodinę medžiagą apie laikinąsias parodas. Pavyzdžiui, muziejuje vykusiai tarptautinei parodai „europos Viduramžių ir renesanso gobelenai. gijomis išausta istorija“ kultūros ir dailės

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

5. Renesansinių papuošalų rekonstrukcijų parodoje-kultūros vakare archeologė Rasa Valatkevičienė pristatė pranešimą „Valdovų žiedai: senosios juvelyrikos dirbiniai XIV–XVI a.“ Fotografas V. Abramauskas

istorijos grupės dailės istorikė rita lelekauskaitė parengė keletą apžvalginių bylų apie gobelenų audimą ir dažymą bei simbolių gobelenuose žodynėlį. Muziejaus direktorius dr. V. Dolinskas parodai „Vytautas Didysis su ona ir kiti europos valdovai XVi a. pradžios akvarelėse“ parengė istorinės medžiagos apžvalgą. nuo 2011 m. rudens muziejaus interneto svetainėje populiarinami rinkiniai ir rengiama virtuali paroda „Savaitės eksponatas“. čia kas savaitę pristatomas vienas eksponatas ar kelių panašių eksponatų grupė. eksponatų aprašus rengia archeologai, restauratoriai, rinkinių saugotojai. tai daugiausia lankytojų sulaukianti muziejaus virtuali paroda – per visą jos penkerių metų ir keturių mėnesių gyvavimo laikotarpį pristatyta beveik 400 eksponatų ir sulaukta per 85 tūkst. lankytojų (vien 2016 m. 52 internetinėse publikacijose virtualiai pristatyti 163 rinkiniuose saugomi eksponatai, juos pamatė 30 444 lankytojai (22 019 iš jų – unikalūs). šios parodos versija skelbiama ir socialinio tinklo „Facebook“ muziejaus paskyroje, 2015 m. eksponatus pamatė per 50 tūkst. lankytojų. tarp įvairių kasdienių darbų itin svarbus buvo eksponatų, renginių ir muziejinės veiklos fiksavimas, tuo daugiausia rūpinosi Mokslinių tyrimų centro archyvavimo grupės fotografas Vytautas abramauskas ir rinkinių apskaitos bei saugojimo skyriaus rinkinio saugotojas Mindaugas kaminskas. Padaryta per 25 tūkst. aukštos kokybės kadrų. Pradėta tvarkyti ankstesnių tyrimų medžiaga, sukaupta fotojuostelėse nuo muziejaus įkūrimo laikų. ją skenuoja ir į Valdovų rūmų muziejaus elektroninę rinkinių mokslinių tyrimų informacinę sistemą kelia rinkinio saugotojas M. kaminskas. Dauguma nuo 2003 m. vykdytų archeologinių tyrimų bei radinių fotografuota jau skaitmeniniu būdu, tad reikia tvarkyti ir šią medžiagą. 2014 m. skaitmeninius negatyvus tvarkyti ir į informacinę sistemą perkelti pavesta archeologijos grupės vyresniajai muziejininkei-archeologei rasai Valatkevičienei. jau įtraukti per

VolUMen

3 tūkst. vaizdų, sukurti jų aprašai. Visa ši tradicinė ir skaitmeninė fotomedžiaga, įkelta į elektroninę erdvę, padės daug lengviau rasti norimą informaciją, tyrimų ar radinių vaizdus, juolab kad šie vaizdai turi sąsajų su rinkinių apskaitos, archeologinių tyrimų ataskaitų, eksponatų restauravimo, archeologinių ataskaitų, brėžinių, įvairių gamtamokslinių tyrimų, vaizdo publikavimo ir kita informacija. ši muziejaus rinkinių mokslinių tyrimų informacinė sistema, kurta muziejaus informacinių technologijų skyriaus darbuotojo gedimino letulio, labai palengvina pačių muziejaus darbuotojų ir kitų interesantų, dažniausiai ieškančių medžiagos mokslinei veiklai, darbą. Per įvairias sąsajas pasiekiama informacija leidžia paiešką atlikti daug greičiau nei bendrai muziejams diegiamos kitos informacinės sistemos, todėl šios sistemos palaikymas ir pildymas mokslui aktualiais duomenimis yra vienas aktualiausių muziejaus uždavinių. 2014–2015 m. muziejus su Vilniaus universiteto archeologijos katedra (vad. prof. dr. albinas kuncevičius) ir Všį Pilių tyrimo centru „lietuvos pilys“ pradėjo archeologinius tyrimus Valdovų rūmų rytų korpuso rūsiuose (w ir U). tyrimams vadovavo prof. dr. a. kuncevičius, darbams perkasoje – muziejaus Mokslinių tyrimų centro archeologijos grupės administratorius dr. P. Blaževičius. Dviejų mėnesių praktiką atliko Vilniaus universiteto istorijos fakulteto archeologijos katedros 28 studentai. kruopštūs ir nuoseklūs tyrimai leido padaryti daug atradimų, aptikti unikalių archeologinių radinių, gauti svarbių teritorijos medinio užstatymo raidos duomenų. šių tyrimų rezultatai apibendrinti ir pristatyti dviejose konferencijose: Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcijos 2015 m. gegužės 21 d. organizuotoje konferencijoje „naujausi archeologiniai tyrimai Vilniaus pilių teritorijoje ir greta jos“ (archeologijos grupės vyresnysis muziejininkas-archeologas egidijus ožalas pristatė su prof. dr. a. kuncevičiumi ir

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

dr. P. Blaževičiumi parengtą pranešimą „reikšmingi 2014 m. archeologiniai tyrinėjimai lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmų rytiniame korpuse“) ir muziejaus 2015 m. spalio 1 d. rengtoje konferencijoje „naujausi lietuvos pilių archeologiniai tyrimai“ (dr. P. Blaževičius pristatė pranešimą „naujausi lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos tyrimai“). 2016 m. Mokslinių tyrimų centro grupė tyrėjų, vadovaujami dr. lauryno kurilos, dalyvavo Vilniaus žemutinės pilies archeologiniuose tyrimuose ties rūmų rytų korpuso prieigomis. Dar 2014 m. pabaigoje Valdovų rūmų muziejus prisijungė prie lenkijos istorinėse rezidencijose įsikūrusių muziejų pradėto rengti parodinio projekto, skirto šventojo Stanislovo ordino 250 metų sukakčiai. tris istorines sostines (Varšuvą, krokuvą ir Vilnių) jungiančioje parodoje lietuvoje pristatytas daugiausia 1765–1795 m. laikotarpis, kai ordinas buvo ir lietuvos valstybinis apdovanojimas. 2014 ir 2015 m. sandūroje pradėta parodos lietuviško varianto eksponatų atranka, katalogo parengiamieji ir kiti parodos organizavimo darbai. eksponatus, vadovaujami muziejaus direktoriaus dr. V. Dolinsko, rinko e. gudas ir r. lelekauskaitė. Paroda veikė 2016 m. vasario 16 – gegužės 8 dienomis.

Mokslinių tyrimų centre parengtos ir preliminarios veiklos gairės, numatyti svarbiausi darbų etapai, kryptys ir siekiami rezultatai. iš esmės pritarta tam, kad artimiausiais metais prioritetiniai būtų ankstyviausių Vilniaus mūrinių pilių ir medinio užstatymo raidos tyrimai, siekiant parengti užstatymo chronologinius modelius, tikslinti medinio užstatymo datavimą, pagal tai koreliuoti šių sluoksnių archeologinių radinių datavimą. Vykdant parengiamuosius darbus suskaitmeninta per 150 brėžinių, jų informacija sukelta į bendrą trimačio medinio užstatymo rekonstrukcinį modelį. žvelgiant į ateitį, matyti labai aiškūs prioritetiniai darbai: archeologinių radinių, mūrinio ir medinio užstatymo chronologijos tikslinimas, istorinių šaltinių tyrimai ir su rūmų bei valdovų istorija susijusių žinių koncentravimas, istorinio-kultūrinio gyvenimo tyrimai, Vilniaus žemutinės pilies ansamblio architektūros tyrinėjimai, šios medžiagos apibendrinimas ir skelbimas. Deja, muziejaus mokslininkų žmogiškieji ištekliai riboti, tad tikimės, kad, atvėrus muziejaus B dalį, prie mokslinių tyrimų daug aktyviau prisidės ir kituose muziejaus skyriuose dirbantys mokslininkai.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

Lirija Steponavičienė

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Katedros a. 4, LT-01143 Vilnius l.steponaviciene@valdovurumai.lt

eDUkaCijoS ir lankytojų Centro Veikla 2014–2016 M.: PerMainų laikaS Prabėgę treji metai buvo turtingi darbų, tačiau ši apžvalga nepretenduoja tapti išsamia jų statistine ataskaita ar detalia turinio analize, greičiau norima išryškinti svarbiausias veiklos kryptis ir identifikuoti su jomis susijusius sunkumus. nacionalinio muziejaus lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmų misija leidžia atsiskleisti ne tik muziejaus kolektyvo kūrybingumui – kasdien reikia sumanumo ir susitelkimo, o kartais ir drąsos priimti šiandienos iššūkius. Džiaugiantis visų kolegų veiklos įvairove ir laimėjimais, dera prisiminti, kad viena pagrindinių muziejaus funkcijų buvo ir tebėra kokybiškas ir patrauklus lankytojų aptarnavimas. tai atspindėjo ir 2014–2016 m. muziejaus veiklos prioritetai, tai buvo ir vienas pagrindinių edukacijos ir lankytojų centrui (toliau – Centras) keliamų uždavinių. Siekiant optimizuoti institucijos struktūrą, efektyvinti jos veiklą, racionaliau išnaudoti žmogiškuosius išteklius ir darbuotojų profesines kompetencijas, 2015 m. Centras reorganizuotas. neabejotina, kad jo anksčiau vykdytų funkcijų išskaidymas keliems muziejaus padaliniams leido ir leis ekskursijų ir edukacijos skyriaus (toliau – Skyrius) darbuotojams daugiau laiko ir dėmesio skirti istorijos ir kultūros paveldo populiarinimui bei sklaidai, taip pat kvalifikacijos tobulinimui. juolab kad pirminis visuomenės smalsumas ir noras susipažinti su muziejumi, praėjus keleriems metams po Valdovų rūmų muziejaus atidarymo (2013 m. liepos 6 d.), objektyviai po truputį slūgsta. šią prognozuotą tendenciją liudija statistiniai duomenys: 2014 m. muziejuje apsilankė 246 127, 2015 m. – 214 170, 2016 m. – 200 706 lankytojai. Džiugu, kad planuoti trejų metų rodikliai vis dėlto viršyti. tiek Centro, tiek esmines jo funkcijas perėmusio Skyriaus veikloje išsiskiria du darbo barai: ekskursijų organizavimas ir edukacinė veikla. nors šiomis paslaugomis dažniausiai naudojasi skirtingos visuomenės grupės, Skyriuje dirbančius specialistus vienija bendras tikslas – įvairiomis formomis ir patraukliais būdais aktualinti lietuvos Didžiosios kunigaikštystės istorijos ir kultūros paveldą, šviesti lietuvos visuomenę ir svečius. Muziejaus gidai, padedami kitų skyrių darbuotojų, 2014 m. vedė 1 353, 2015 m. – 1 198, 2016 m. – 1 100 ekskursijų. jiems talkino muziejuje akredituoti miesto gidai: vedė atitinkamai 2 040, 905 ir 563 ekskursijas. 2013 m. pabaigoje buvo akredituoti ir leidimus vesti ekskursijas Valdovų rūmų muziejuje turėjo 92 gidai. 2014 m. jų gretos išaugo iki 126, 2015-ųjų pabaigoje jų buvo 122. 2016 m. talkinančių miesto gidų skaičius sumažėjo iki 92. Deja, ne visi jie yra aktyvūs muziejaus partneriai. atsidėkodama savo kolegoms už ben-

VolUMen

dradarbiavimą ir pagalbą per įvairias šventes ir renginius, muziejaus bendruomenė 2016 m. pabaigoje aktyviausius miesto gidus pakvietė apsilankyti šventiniuose koncertuose „kalėdos Valdovų rūmuose“. Be to, muziejuje akredituoti miesto gidai gali lankytis organizuojamose paskaitose, knygų pristatymuose, įvairiuose renginiuose, jiems rengiamos specialios ekskursijos su parodų kuratoriais. Pavieniai muziejaus lankytojai turėjo galimybę jungtis į grupes ir apsilankyti muziejuje lydimi gido. jau įprastas ir gana populiarias ekskursijas šeštadieniais (į jas pavieniai lankytojai gali iš anksto registruotis internetu) nuo 2015 m. rudens papildė galimybė burtis ir ketvirtadienio vakarais, tačiau ši tradicija kol kas neprigijo. tuo metu ilgiau (iki 20 val.) dirbantis muziejus daugiau lankytojų dėmesio sulaukė tik vasaros mėnesiais – per papildomas dvi darbo valandas muziejuje vidutiniškai apsilankydavo iki 60 lankytojų. kitais mėnesiais lankytojų susidomėjimas muziejumi minėtu laiku buvo menkesnis (apie 35 lankytojus). norisi tikėtis, kad muziejaus bendruomenės iniciatyva ir pastangos laikui bėgant taps ir dalies visuomenės savastimi. 2015 m. vasaros naujovė – ekskursijos pavieniams užsiregistravusiems lankytojams anglų kalba – taip pat nebuvo labai populiarios, todėl 2016 m. vasarą muziejaus svečiams ekskursijos užsienio kalbomis (anglų, rusų) buvo siūlomos ne internetu, o jau atvykus į muziejų. Pasirinktas kitas paslaugos viešinimo būdas ir tiesioginis kontaktas su muziejaus lankytojais davė kur kas geresnių rezultatų (atliekant eksperimentą birželį vestos penkios ekskursijos). Pažintį su muziejaus nuolatinėmis ekspozicijomis palengvina siūlomi nemokami audiogidai lietuvių ir anglų kalbomis, jais pavieniai lankytojai mielai naudojasi. Per tuos metus išryškėjęs nemažas audiogidų kitomis užsienio kalbomis (rusų, lenkų ir kt.) poreikis nubrėžė gana konkrečią tolesnės veiklos ir kultūros produktų bei paslaugų plėtros perspektyvą. 2016 m. muziejus, remiamas lietuvos kultūros tarybos, įgyvendino audiogidų atnaujinimo projektą „lietuvos istorija ir kultūros paveldas kiekvienam“. atnaujintoje versijoje ištaisyti pasitaikę netikslumai, pailgintas pristatomų eksponatų sąrašas, pakeista ekspozicijų medžiagos pristatymo forma – lankytojui suteikiama galimybė rinktis pateikiamos informacijos išsamumą, audiogido tekstas papildytas muzikiniais ir kitokiais garso efektais. Pataisytas audiogidas anglų kalba ir parengtas audiogidas rusų kalba – abu skirti užsienio valstybių pažinimo poreikiams tenkinti ir lietuvos kultūros bei istorijos paveldui pristatyti, jo sąsajoms su europa atskleisti ir populiarinti. audiogidas rusų kalba aktualus pristatant ir sudarant galimybę geriau pažinti bendrą

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

1. Gidė Joana Voiciukevič supažindina lankytojus su muziejaus ekspozicija, 2014. Fotografas V. Abramauskas

lietuvos Didžiosios kunigaikštystės istorijos ir kultūros paveldą baltarusiams ir ukrainiečiams, mat jų protėviai anksčiau gyveno šioje valstybėje. įgyvendinant projektą parengtas naujas audiogidas vaikams (9–12 metų) – taip siekiama juos patraukliai įtraukti į pažinimo procesą, ugdyti jų pažinimo poreikį ir auginti potencialių muziejaus lankytojų būrį. Be nuolatinių apžvalginių ekskursijų rūmų istorinės ir architektūrinės raidos bei atkurtų istorinių reprezentacinių interjerų ir lobyno ekspozicijose (1 pav.), 2014 m. parengtos ir vestos teminės ekskursijos apie lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaro prabangą (rūta kaupaitė), Valdovų rūmų kolekcijos gobelenus (elena gasiulytė-Dautartienė), moteris valdoves lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijoje (joana Voiciukevič). šios teminės ekskursijos domino lankytojus ir 2015 m., o kolegų sukaupta patirtis ir įgytas pasitikėjimas leido papildyti siūlomų teminių ekskursijų sąrašą – metų pabaigoje Vilniaus gastronomijos savaitės metu didelio susidomėjimo sulaukusi ekskursija „istoriniai gardėsiai lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje“ (elena gasiulytė-Dautartienė, rūta kaupaitė) tapo nuolat lankytojams siūloma temine pažintimi su šiuo kultūros paveldo aspektu. lankytojų pageidavimu surengta ir vesta teminė ekskursija „Medicinos kultūros sklaida lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijoje“ (elena gasiulytė-Dautartienė, dr. jolanta karpavičienė) pagal poreikį gali būti atnaujinta ir siūloma kaip atskira ekskursija. tiesa, ją rengiant sukaupta informacija naudojama ir kasdieniame darbe vedant ekskursijas nuolatinėse muziejaus ekspozicijose. 2016 m. muziejaus gidai lankytojams pasiūlė keturias naujas temines ekskursijas: „Vilnius: Litvaniae Metropolis“ (Birutė šulinskienė), „Mados istorijos: nuo žalvarinio žiedo iki barokinio peruko“ (elena gasiulytė-Dautartienė), „Vaikystė valdovo dvare“ (joana Poderienė), „ar aš norėčiau gyventi senojoje lietuvos didžio-

jo kunigaikščio rezidencijoje?“ (gediminas gendrėnas). Skyriaus gidai 2016 m. parengė ir išleido lankstinuką „ekskursijos Valdovų rūmų muziejuje“, jame pristatyta siūloma apžvalginė ekskursija ir aštuonios teminės ekskursijos, taip pat lankytojams teikiamos papildomos paslaugos. teminės ekskursijos, kurias su gidais vedė ir parodų kuratoriai bei kiti institucijos specialistai, papildė muziejuje vykusias tarptautines parodas „europos Viduramžių ir renesanso gobelenai. gijomis išausta istorija“ (2014), „Viduramžių papuošalas. Mįslingasis Vytauto Didžiojo epochos diržas“ (2015), „Spalvų alchemija. Skaljolos meno kūriniai iš Bianco Bianchi kolekcijos Florencijoje“ (2015), „Praemiando incitat. šventojo Stanislovo ordinas“ (2016) bei „amžinybės atspaudas. italų renesanso ir Baroko šedevrų krikščioniškieji siužetai XiX a. graviūrose“ (2016). nemažai ekskursijų vesta ir per įvairius muziejuje organizuotus renginius bei šventes. 2015 m. pavasarį, pastebėjus besikeičiančias muziejaus lankymo tendencijas, siekta didinti muziejaus žinomumą. Parengtas ir organizuotas muziejaus ekspozicijų ir trumpojo maršruto pristatymas kelionių organizatoriams, lietuvos turizmo agentūroms ir turizmo informacijos centrams, aptartos Valdovų rūmų muziejaus įtraukimo į turizmo infrastruktūrą ir lankytojų pritraukimo galimybės. Parengtos arba atnaujintos sutartys su 24 turizmo agentūromis (2014 m. tokių sutarčių sudaryta 16, 2016 m. pasirašytos septynios naujos bendradarbiavimo sutartys). 2015 m. pabaigoje Valdovų rūmų muziejus kaip kultūrinio turizmo objektas pristatytas Vokietijos ir rusijos turizmo sektoriui. ne visos sutartis pasirašiusios agentūros palaiko glaudžius ryšius su muziejumi. Sėkmingiausiai šiuo laikotarpiu bendradarbiauta su UaB „Baltic travel group“, UaB „Baltic Blues“, UaB „estravel Vilnius“ ir UaB „lithuanian holidays“. 2016 m. aktyviai veikiančių agentūrų sąrašą papildė „touch & travel“ iš latvijos. 2014–2015 m. pasirašytos

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

2. Edukacinio Šv. Kazimiero senosios muzikos festivalio meistriškumo kursų dalyvių baigiamojo koncerto akimirka, 2016. Fotografas V. Abramauskas

bendradarbiavimo sutartys su Všį tarptautiniu informacijos ir mobilumo centru bei Vilniaus turizmo informacijos centru ir šio centro konferencijų biuru dėl informacijos apie muziejaus veiklą sklaidos ir nuolaidų teikimo europos jaunimo bei Vilniaus miesto kortelės turėtojams, tačiau lūkesčiai dėl europos jaunimo kortelės turėtojų aktyvumo nepasiteisino, todėl sutartis nebuvo atnaujinta. nuo 2015 m. pabaigos nuolat ir gana aktyviai bendradarbiauta su UaB „a. C. Property Partners“ viešbučiu „hotel tilto“ – šio viešbučio svečiai jau prieš atvykdami į Vilnių iš anksto įsigyja paslaugų paketą, į kurį įtrauktas ir apsilankymas Valdovų rūmų muziejuje, todėl gana noriai lankosi muziejuje. 2016 m. birželį Valdovų rūmų muziejus atliko eksperimentą – lankytojų patogumui dirbo visą savaitę, o ketvirtadienį–sekmadienį buvo atidarytas iki 20 valandos. Papildoma darbo diena (pirmadienis) ir ilgesnis darbo laikas kitomis dienomis davė kiekybinių rezultatų. lyginant su 2015 m. birželiu, apsilankė 910 lankytojų daugiau – pirmadieniais muziejuje apsilankydavo vidutiniškai po 188 lankytojus (iš viso 752), ilgesnio darbo laiko kitomis savaitės dienomis statistiniai rodikliai kuklesni, tačiau tai leido daryti tam tikras išvadas apie muziejaus darbo laiko koregavimą 2017 m. vasarą. Skyriaus darbuotojai atliko ir kokybinį tyrimą (apklausta 73,05 proc. lankytojų, 35,43 proc. iš jų – užsieniečiai) – buvo aiškinamasi, iš kur lankytojai gavo informacijos apie muziejų, iš kurių užsienio valstybių atvyko ir kaip – organizuotai ar savarankiškai. lankytojų iš lietuvos informacijos šaltiniai nesunkiai nuspėjami: žiniasklaida, draugai, pažįstami žmonės ir pan. Užsieniečiai kaip pagrindinį šaltinį nurodė turizmo agentūras bei miesto gidus, antras šaltinis pagal dažnumą – patogi muziejaus lokacija ir išorinė reklama, toliau rikiuojasi turistinė literatūra, pažįstamų žmonių rekomendacijos ir informacija internete. turistų srautų geografija nustebino įvairumu. Daugiausia lankytojų buvo iš lenkijos, Pran-

VolUMen

3. Meninė studija „Mūsų Vytis“ minint Valstybės dieną, 2016. Fotografas V. Abramauskas

cūzijos, jaV, jungtinės karalystės, rusijos, Vokietijos, Baltarusijos. Muziejaus bendruomenei ši informacija labai svarbi planuojant tolesnės veiklos kryptis ir pobūdį. nuo pirmųjų muziejaus gyvavimo dienų entuziastingai įvairiose erdvėse darbavęsi ir daug vertingos patirties sukaupę edukacijos specialistai (jie padalinyje sudaro iš esmės atskirą organizacinę edukacijos grupę) toliau aktyviai tęsė savo veiklą. 2014 m. vesti 1 278 edukaciniai užsiėmimai bei 142 užsiėmimai ar edukacinės dirbtuvės savaitgaliais ir švenčių dienomis, surengtos dvi pamainos vasaros dienos vaikų stovyklos (pamainos trukmė – penkios dienos). edukaciniuose užsiėmimuose muziejuje iš viso dalyvavo 33 482 lankytojai. 2015 m. stebimos jau minėtos lankytojų skaičiaus mažėjimo tendencijos: vesti 904 edukaciniai užsiėmimai ir

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

4. Stovyklautojai Mokslinių tyrimų centre su archeologu Egidijumi Ožalu, 2016. Fotografas V. Abramauskas

57 edukacinės dirbtuvės savaitgaliais bei švenčių dienomis, edukaciniuose užsiėmimuose apsilankė 20 266 lankytojai. tačiau 2016 m. rodikliai nuteikia optimistiškai: edukacinėje veikloje dalyvavo 21 592 lankytojai (vesti 1 092 užsiėmimai, 13 meninių studijų, vyko keli edukaciniai koncertai, edukacinio šv. kazimiero senosios muzikos festivalio meistriškumo kursų pamokos, surengtos trys pamainos vasaros dienos vaikų stovyklos) (2–4 pav.). Sukaupta patirtis rodo, kad pagrindinis edukacinės veiklos adresatas yra mokiniai ir šeimos. tačiau muziejaus edukacinė veikla orientuojama ir į socialiai pažeidžiamas visuomenės grupes – taip siekiama mažinti jų socialinę atskirtį. Užsiėmimuose 2014 m. apsilankė 483 neįgalūs vaikai ir 334 neįgalūs suaugusieji, 330 vaikų globos namų auklėtinių ir 35 dienos centrus lankantys vaikai. keturis mėnesius nuolatinėje ekspozicijoje buvo galima susipažinti su edukacinės programos „renesansas lietuvoje: prisiliesk, išgirsk ir pajausk“ ekspozicija, pritaikyta akliesiems ir silpnaregiams. ją sudarė koklių bei jų matricų rekonstrukcijos ir aprašymai Brailio raštu, iškilūs jutiminiai piešiniai, kitos edukacinės priemonės. Dalis priemonių integruota į ekspozicinę erdvę, todėl prieinama lankytojams ir šiai akcijai pasibaigus. Pasitinkant naujus mokslo metus organizuotas renginys būsimiems pirmokams iš gausių šeimų (bendradarbiaujant su gausių šeimų asociacija) (5 pav.). kolektyvo dėmesys socialiai pažeidžiamoms visuomenės grupėms buvo ir viena prioritetinių veiklos krypčių 2015 metais. edukaciniuose užsiėmimuose dalyvavo 321 neįgalus suaugusysis, 295 neįgalūs vaikai, 89 vaikų globos namų auklėtiniai. 2015 m. edukacijos specialistai įgyvendino ir seniai brandintą idėją – edukacinius užsiėmimus organizavo gydymo įstaigose, neturinčiose galimybių savo pacientams surengti išvykos į muziejų. Socialinės atskirties mažinimo kryptis muziejaus veikloje išlaikyta ir 2016 metais. Sukūrus lengvatinius mažos (vienas suau-

gusysis ir iki trijų nepilnamečių vaikų) ir didelės šeimos (du suaugusieji ir iki trijų nepilnamečių vaikų) bilietus, skirtus edukacinei veiklai, atsirado galimybė edukaciniuose užsiėmimuose palankesnėmis sąlygomis dalyvauti šeimoms. nemokamoje vasaros dienos stovykloje savo laisvalaikį leido gausių šeimų asociacijos vaikai (stovyklą iš dalies parėmė lietuvos kultūros taryba). nuo 2016 m. sausio 1 d. socialiai remtinų šeimų vaikams (atvykstantiems organizuotai su grupe) sudaryta galimybė muziejuje lankytis nemokamai. tokių edukacinės veiklos dalyvių statistikos pokytis, lyginant su 2015 m., nėra labai didelis (skaičiuojama kartu su vaikų globos namų auklėtiniais) – nuo 89 vaikų 2015 m. išaugo iki 146 vaikų 2016 metais. o lankytojų srauto pokytis kur kas ryškesnis: 2015 m. tokių vaikų apsilankė 255, 2016 m. – 962. Beje, mokytojų bendruomenė labai teigiamai įvertino šią muziejaus iniciatyvą. edukaciniuose užsiėmimuose 2016 m. dalyvavo kiek mažiau neįgaliųjų (242 suaugusieji ir 238 vaikai), bet šios visuomenės grupės domėjimasis muziejumi apskritai išaugo. Muziejaus edukacijos specialistai, siekdami pritraukti kuo daugiau mokinių, stiprino kontaktus su mokytojais, jų asociacijomis ir mokyklomis. greta asmeninių ryšių plėtotas 2013 m. užsimezgęs bendradarbiavimas su lietuvos istorijos mokytojų asociacija: 2015 m. kovo 10 d. su šia asociacija suorganizuotas pirmas nacionalinis „lietuvos istorijos žinovo“ konkursas 5–12 klasių mokiniams, lietuvos gyventojams ir išeivijai. 2014–2016 m. įvyko trys Vilniaus miesto istorijos olimpiados (6 pav.), istorijos ir pilietinio ugdymo mokytojams pristatyti muziejuje organizuojami edukaciniai užsiėmimai, organizuota diskusija „kokie mokymosi metodai ir priemonės tinkami šiuolaikiniam mokiniui?“, skaityta paskaita „Magdeburgo teisė: kultūros fenomeno „nuotykiai“ europoje ir lietuvoje“. 2014 m. pasirašytos sutartys su lietuvos geografų draugija bei lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centru. ryškesniais šio

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

5. Edukatorė Daiva Tuinylienė su gausių šeimų renginio dalyviais, 2014. Fotografas V. Abramauskas

bendradarbiavimo rezultatais tapo 2015 m. kartu su lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centru ir Dailės mokytojų asociacija surengtas tarptautinis vaikų ir jaunimo piešinių konkursas „kelionė laiku – atgimusi lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmų istorija“ (organizuota piešinių paroda, išleisti proginiai atvirukai, pagerbti laimėtojai) (7 pav.). Bendradarbiaujant su geografų draugija 2015 m. pabaigoje organizuotoje geografinių informacinių sistemų taikymui skirtoje konferencijoje „Mano lietuva žemėlapiuose“ Valdovų rūmų muziejaus rinkinių apskaitos ir saugojimo skyriaus vedėjas Dalius avižinis pristatė muziejaus rinkiniuose esančius istorinius žemėlapius, renginio dalyviams pasiūlyta edukacinių užsiėmimų ir ekskursijų. 2014-aisiais ir 2016 m. pavasarį muziejaus edukacinė veikla buvo pristatyta mokytojams meno edukacijos savaitėje „Menų dūzgės“ (8 pav.) (organizatorius Ugdymo plėtotės centras). Beje, siekiant suartinti muziejų ir mokyklą, Valdovų rūmų muziejaus edukacijos specialistai ir edukacijos koordinatorė Vida kaunienė aktyviai dalyvavo trejus su puse metų (nuo 2012 m.) trukusio projekto „Muziejus – mokykla – moksleivis. Muziejų ir bendrojo lavinimo mokyklų nacionalinis partnerystės tinklas“ (projekto kodas VP1-2.2-šMM-10-V-02-012) tęstinėse veiklose: vesti edukaciniai užsiėmimai, stažuotėse kopenhagoje ir londone susipažinta su muziejų ir bendrojo ugdymo mokyklų bendradarbiavimo modeliais, valstybinėmis kultūros ir švietimo įstaigų bendradarbiavimą skatinančiomis iniciatyvomis ir programomis, jų įgyvendinimo praktika, muziejų edukacinių veiklų organizavimo specifika. 2015 m. kovą Valdovų rūmų muziejuje stažavosi edukatoriai iš kitų lietuvos muziejų. 2014–2016 m. nuolat kurtos naujos, dėmesį traukiančios edukacinių užsiėmimų temos. 2014 m. vietoj planuotų penkių sukurtos aštuonios naujos temos. 2015-aisiais edukacijos specialistai tematiką išplėtė 11 naujų pasiūlymų, o 2016 m. vietoj planuotų 12 naujų temų buvo sukurtos ar atnaujintos net 26. tai iš dalies

VolUMen

6. III Vilniaus miesto istorijos olimpiados dalyvius sveikina Valdovų rūmų muziejaus direktorius dr. Vydas Dolinskas, 2016. Fotografas V. Abramauskas

nulėmė ir 2015 m. įvykdyta struktūrinė pertvarka bei kadrų kaita: kai kurias temas teko pergalvoti ir pateikti naujai, pritaikyti prie naujų darbuotojų kompetencijų ir gebėjimų, be to, 2016 m. Skyriaus edukatorių gretas papildė du nauji darbuotojai. Belieka apgailestauti, kad savo valandos nesulaukė edukacinė programa ikimokyklinio amžiaus vaikams ir šeimoms „Vartai į Valdovų rūmus“ – jos parengimas ir įgyvendinimas sustojo dėl negauto finansavimo iš lietuvos kultūros tarybos. tačiau edukacijos grupė 2016 m. tai kompensavo savo iniciatyvomis bei aktyviu darbu ir ikimokyklinio amžiaus vaikams bei šeimoms pasiūlė net kelis užsiėmimus („Pasivaikščiojimas muziejaus karalystėje“, „Statykime pilis“, „Valdovo karūna“, „Mano pirmoji opera“ ir kt.). Visi muziejuje organizuojami

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

8. „Menų dūzgių“ pristatymo akimirkos, 2016. Fotografė D. Tuinylienė

7. Mokinių piešinių konkurso apdovanojimo ceremonijos dalyviai piešinių parodoje, 2015. Fotografas V. Abramauskas

edukaciniai užsiėmimai mokiniams suderinti su Bendrosiomis ugdymo programomis, siekiant padėti gerinti programose numatytus gebėjimus, suvokti mokomųjų dalykų žinių taikymo specifiką, kartu skatinti pedagogus ieškoti netradicinių ugdymo erdvių. Siekdami patraukliau pristatyti muziejuje organizuojamus edukacinius užsiėmimus, Skyriaus darbuotojai 2016 m. parengė ir išleido leidinį „edukacija. ką veikti muziejuje mažiems ir dideliems?“ jo informacija pagal amžiaus tarpsnius paskelbta ir muziejaus interneto svetainėje. tačiau šioje bendradarbiavimu su mokyklomis paremtoje veikloje nepakanka vien muziejaus darbuotojų entuziazmo – reikalingas mokyklų vadovų ir pačių mokytojų domėjimasis bei iniciatyva, taip pat dviejų muziejams ir mokykloms vadovaujančių kultūros bei švietimo ir mokslo ministerijų glaudesnis bendradarbiavimas – deja, jo kasdienėje veikloje vis dar pasigendama. Mokytojų požiūriui į muziejinę edukaciją išsiaiškinti skirtas ir edukologinis tyrimas „Formaliojo istorijos ugdymo(si) aplinkų plėtotė, pasitelkiant muziejinę edukaciją: skatinamieji ir ribojamieji veiksniai“ (Vida kaunienė). jau vien faktas, kad į oficialų muziejaus kreipimąsi dėl dalyvavimo tyrime iš 15 mokyklų atsiliepė ir tyrime dalyvauti sutiko tik viena mokykla, daug pasako. kiti pasirinkti tiriamieji rasti pasitelkus asmeninius kontaktus, o tai tyrimui suteikė papildomą bruožą – remtasi mokytojų, kuriuos galėtume vertinti kaip palankiau nusiteikusius muziejinės edukacijos atžvilgiu, nuomone. tačiau ir jų atsakymai į klausimus dažnai buvo aptakūs, nekonkretūs, buvo jaučiamas susirūpinimas asmeniniu saugumu. apibendrinant tyrimo rezultatus, nustatyti muziejinės edukacijos, kaip formaliojo ugdymo aplinkos, pasirinkimą skatinantys ir ribojantys veiksniai. apklausti mokytojai palankiai vertina galimybę mokinius išvesti iš mokyklos dalyko ugdymo(si) tikslais ir tai vyksta pačių mokytojų iniciatyva, mokyklų administracija tam pritaria. alternatyvių ugdymo(si) aplinkų paiešką skatina ir švietimą reglamentuojantys dokumentai. Daugelis mokytojų gerai vertina muziejininkų pasirengimą, mokytojai taip pat norėtų bendradarbiauti su muziejininkais, kuriant edukacines veiklas. tačiau ribojamųjų veiksnių įvardijama kur kas daugiau. Viena vertus, tarpdalykiškumo stoka Bendrosiose ugdymo programose

trukdo mokytojams susitarti tarpusavyje dėl integruotų pamokų, o vienos pamokos laiko išvykai į muziejų neužtenka. Mokytojų nuomone, mokinių judėjimo galimybes riboja mokyklų vidaus tvarkos taisyklės, pačiam pasirengimui išeiti iš mokyklos, pasak mokytojų, reikia daugiau darbo sąnaudų nei pasirengimui pamokai, o už tai nemokama. kaip ribojamasis veiksnys minimas finansinis aspektas (mokestis už edukacinį užsiėmimą, transporto išlaidos). kita vertus, akcentuodami nepakankamai aktyvų bendradarbiavimą su muziejais ir informacijos apie edukacines veiklas stoką, mokytojai patys to bendradarbiavimo neinicijuoja, jie laukia muziejininkų iniciatyvos ir kvietimo. Dar daugiau – tyrime dalyvavusių mokytojų atsakymai suponuoja mintį, kad jie gana aukštai vertina savo kvalifikaciją, pastangas ir motyvaciją, todėl mano, kad užtenka mokinius iš mokyklos ugdymo(si) tikslais išvesti du tris kartus per metus. Mokytojų pasitenkinimas esama situacija yra svarbus ribojamasis veiksnys. Be to, mokytojai išvykas iš mokyklos vis dar vertina kaip „netradicines pamokas“, todėl jų neturi būti daug. Deja, tokia jų nuostata prieštarauja dabartinei ugdymo paradigmai. įdomu tai, kad privačiose mokyklose dirbantys mokytojai daugelio ribojamųjų veiksnių nemini. Valdovų rūmų muziejaus edukacijos specialistai neapsiriboja tik bendravimu su mokiniais – savaitgaliais organizuojami užsiėmimai šeimoms su vaikais, senjorams. edukacinė veikla – neatsiejama muziejuje vykstančių švenčių ir renginių dalis (9 pav.). Visus tuos metus bendradarbiaujant su lietuvos suaugusiųjų švietimo asociacija aktyviai dalyvauta Suaugusiųjų mokymosi savaitės veiklose. Centro (ir Skyriaus) darbuotojai, ieškodami naujų veiklos formų, gerindami profesinius įgūdžius, nemažai dėmesio skyrė kvalifikacijos tobulinimui: dalyvauta tarptautiniuose seminaruose Malborke („Ex Luto Marienburg – gotyk i jego inspiracje w muzealnych działaniach edukacyjnych“ (liet. „Ex Luto Marienburg – gotika ir jos inspiracijos muziejų edukacinėje veikloje“), 2014, Vida kaunienė, Saulius Poderis, Daiva tuinylienė, Birutė šulinskienė, tuo metu muziejuje besistažavusi, o nuo 2015 m. rugsėjo dirbanti nelija kostinienė), gdanske („Sztuka podróżowania – wykorzystanie map, planów, widoków miast w edukacji muzealnej“ (liet. „kelionių menas – žemėlapių, planų ir miestų vaizdų panaudojimas muziejų edukacinėje veikloje“), 2015, Birutė šulinskienė, Daiva tuinylienė), Sandomire („Barwy sztuki, kształty plastyki – doświadczenie sztuk wizualnych w praktyce edukacji muzealnej“ (liet. „Meno spalvos,

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

9. Užgavėnių linksmybės Valdovų rūmų menėje, 2015. Fotografas V. Abramauskas

formų raiška – vaizduojamoji dailė muziejaus edukacinėje veikloje“), 2016, nelija kostinienė, Daiva tuinylienė, joana Voiciukevič), senųjų amatų mokytasi archajinių amatų stovykloje trakuose (2014, 2015, Vida kaunienė), studijuotos senosios muzikos atlikimo subtilybės (2014, ieva Baublytė; 2016, Vilimas norkūnas), tobulintos darbo su specialių poreikių turinčiais muziejaus lankytojais kompetencijos (2014, Vida kaunienė; 2015, elena gasiulytė-Dautartienė, rūta kaupaitė), dalytasi patirtimi su kolegomis iš kitų muziejų, dalyvauta konferencijose. 2016 m. rugsėjį Skyriaus darbuotojai su Varšuvos karališkąja pilimi – Muziejumi ir krokuvos Vavelio karališkąja pilimi – Valstybiniais meno rinkiniais (lenkija) surengė tarptautinį praktinį edukacinį seminarą muziejų edukatoriams „legendos muziejinėje edukacijoje“. Seminare dalyvavo ir patirtimi dalijosi 22 kolegos iš lenkijos bei šeši edukatoriai iš lietuvos muziejų (10 pav.). jau minėto projekto „Muziejus – mokykla – moksleivis. Muziejų ir bendrojo lavinimo mokyklų nacionalinis partnerystės tinklas“ viešoje komunikacijoje ne kartą skambėjo mintis, kad muziejuje praverstų edukologo etatas arba muziejininkai galėtų turėti specialų pedagoginį bei psichologinį pasirengimą. ekskursijų ir edukacijos skyriaus kolektyve ši mintis įgyvendinama praktiškai: 2016 m. edukologijos magistro laipsnį įgijo edukacijos koordinatorė Vida kaunienė, keturi skyriaus darbuotojai (nelija kostinienė, lirija Steponavičienė, Birutė šulinskienė, gediminas gendrėnas) turi pedagoginį išsilavinimą, dar trys edukatoriai (rūta kaupaitė,

VolUMen

10. Akimirka iš tarptautinio edukatorių seminaro, 2016. Fotografas V. Abramauskas

Vilimas norkūnas, Beatričė Urmilevičienė) yra įgiję pedagogo profesinę kvalifikaciją. Užgrūdinti muziejams neįprastų veiklos būdų, kuriuos teko patirti iki atidarant Valdovų rūmų muziejų, ir atlaikę lankytojų srautą 2013 m. antroje pusėje, ekskursijų ir edukacijos skyriaus darbuotojai ir toliau pasiryžę kurti bei su lankytojais dalytis savo žiniomis, meile ir entuziazmu.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

Daiva Mitrulevičiūtė

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Katedros a. 4, LT-01143 Vilnius d.mitruleviciute@valdovurumai.lt

ValDoVų rūMų MUZiejaUS tarPtaUtiniai ryšiai BenDraDarBiaViMaS SU UžSienio PartneriaiS 2014–2016 m. buvo toliau nuosekliai tęsiamas ir plėtojamas nacionalinio muziejaus lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmų tarptautinis bendradarbiavimas su jau esamais užsienio partneriais, ieškoma naujų kontaktų su kitų šalių kultūros institucijomis bei lietuvos respublikos diplomatinėmis atstovybėmis užsienyje, aktyviai siekiama 2013 m. liepos 6 d. plačiajai visuomenei duris atvėrusį muziejų pristatyti užsienyje. Pagrindinė muziejaus tarptautinė veikla plėtota šiomis kryptimis: ilgalaikio bendradarbiavimo sutarčių su strateginiais partneriais pasirašymas ir projektų rengimas bei įgyvendinimas; tarptautinių parodų pristatymas lietuvoje ir užsienyje, dalyvavimas užsienio partnerių rengiamose parodose bei projektuose; tarptautinių mokslinių konferencijų organizavimas lietuvoje ir dalyvavimas tarptautinėse konferencijose bei mokymuose užsienyje; žymių užsienio dailės ir istorijos specialistų viešų paskaitų organizavimas lietuvoje; Valdovų rūmų muziejaus specialistų dalyvavimas tarptautiniuose renginiuose ir lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų pristatymas užsienio specialistams bei plačiajai kultūrinei visuomenei; tolesnės muziejaus tarptautinio bendradarbiavimo strategijos bei projektų rengimas, naujų kontaktų mezgimas. 2014–2016 m. pasirašytos penkios tarptautinio bendradarbiavimo sutartys: 2014 m. vasario 1 d. – trejų metų sutartis su Baltarusijos valstybine įstaiga Muziejumi – Myro pilies ansambliu; 2015 m. vasario 25 d. – penkerių metų sutartis su Vavelio karališkąja pilimi – Valstybiniais meno rinkiniais (krokuva, lenkija); 2015 m. rugsėjo 25 d. – trejų metų sutartis su galėzės miesto Marko Skakio (Marco Scacchi) muziejumi ir kultūros centru (italija); 2016 m. sausio 27 d. – vienų metų sutartis su Baltarusijos kultūros įstaiga gardino valstybiniu religijų istorijos muziejumi; 2016 m. kovo 1 d. – trejų metų sutartis su Baltarusijos valstybine įstaiga – nacionaliniu istorijos ir kultūros muziejumi-draustiniu „nesvyžius“ (1 pav.). nuosekliai bendradarbiauta ir su kitomis lenkijos, italijos, Baltarusijos, taip pat Vokietijos, ispanijos, latvijos kultūros institucijomis, surengta parodų projektų švedijoje, estijoje, lenkijoje, italijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, užmegzta kontaktų su svarbiausiais turkijos muziejais bei osmanų archyvu, parengta bendradarbiavimo sutarčių su šiomis turkijos kultūros paveldo

1. Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų direktorius dr. Vydas Dolinskas ir Muziejaus – Myro pilies ansamblio (Baltarusija) direktorė dr. Olga Popko pasirašo trejų metų tarptautinio bendradarbiavimo sutartį, 2014 m. vasario 1 d. Fotografas V. Abramauskas

institucijomis projektų. Su unikaliu lietuvos archeologijos paveldu, rodomu Valdovų rūmų muziejuje, bei kitomis ekspozicijomis supažindinti svečiai iš europos ir kitų pasaulio šalių (2–5 pav.). neabejotinai intensyviausi moksliniai ir kultūriniai ryšiai Valdovų rūmų muziejų ir toliau tebesieja su Vavelio karališkąja pilimi – Valstybiniais meno rinkiniais bei Varšuvos karališkąja pilimi – Muziejumi (lenkija). glaudžiai bendradarbiaujama ir su kitomis lenkijos kultūros institucijomis. 2015 m. lapkričio 12 d., per iškilmingą tarptautinės mokslinės konferencijos „kunigaikščiai radvilos. garsiausia lietuvos Didžiosios kunigaikštystės didikų giminė“ atidarymą, lenkijos respublikos ambasadorius lietuvos respublikoje jaroslavas čubinskis (jarosław Czubiński) lenkijos respublikos prezidento vardu valstybiniu ordinu apdovanojo Valdovų rūmų muziejaus direktorių – dr. Vydui Dolinskui įteiktas keturioliktas pagal svarbą lenkijos valstybės apdovanojimas – ordino „Už nuopelnus lenkijos respublikai“ kavalieriaus kryžius. taip įvertinti muziejaus direktoriaus nuopelnai plėtojant lenkų ir lietuvių

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

2. 2014 m. Valdovų rūmų muziejuje lankėsi buvęs Italijos ministras pirmininkas Marijus Montis (Mario Monti). Fotografas V. Abramauskas

kultūrinį bendradarbiavimą, indėlis į žinių apie bendrą lietuvos ir lenkijos istoriją bei kultūros paveldą sklaidą. Užsieniečiams ir užsienyje gyvenantiems lenkijos piliečiams tokie apdovanojimai dažniausiai skiriami už išskirtinę veiklą, kuria jie prisideda prie glaudesnio lenkijos ir kitų šalių bei tautų bendradarbiavimo. 2014–2016 m., tęsiant nuoseklų bendradarbiavimą su įvairiomis italijos kultūros ir mokslo institucijomis, taip pat su privačiais asmenimis (kolekcininkais), įgyvendinta daug svarbių mokslinių, parodinių, leidybinių, muzikinių bei pažintinių projektų. 2015 m. Valdovų rūmuose surengtas pirmasis, o 2016-aisiais – antrasis tarptautinis Marko Skakio senosios muzikos festivalis. šis jungtinėje lietuvos ir lenkijos valstybėje prieš beveik 400 metų kūrusiam garsiam italų kompozitoriui M. Skakiui skirtas festivalis turėtų tapti tokia pat gražia Valdovų rūmų muziejaus kasmete tradicija, kokia jis jau yra tapęs galėzės mieste (italija). 2016 m. gruodžio 5 d. galėzėje vykusiame jau XVi M. Skakiui skirtame festivalyje buvo pristatytas ir Valdovų rūmų muziejaus specialistės dr. aleksandros Pister kartu su Paduvos universiteto profesoriumi dr. Marku Bidzariniu (Marco Bizzarini) parengtas leidinys „Marco Scacchi. Canones nonnulli“ (išleido nacionalinis muziejus lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmai). 2016 m. gruodžio 2 d. šis leidinys buvo pristatytas ir Benedeto Marčelo konservatorijoje (Conservatorio di Benedetto Marcello) – būtent šioje Venecijos muzikos akademijoje saugomi leidinyje pristatomi M. Skakio kūriniai. Už ypatingus nuopelnus puoselėjant italijos ir lietuvos ryšius italijos respublikos prezidentas Serdžas Matarela (Sergio Mattarella) 2016 m. Valdovų rūmų muziejaus direktoriui dr. Vydui Dolinskui suteikė italijos žvaigždės ordino karininko laipsnį (Ordine della Stella d’Italia). tai antras pagal svarbą ir prestižą valstybinis apdovanojimas italijoje, teikiamas žmonėms, svariai

VolUMen

3. Lietuvos garbės konsulas Saudo Arabijoje Mahfouzas Marei Mubarakas bin Mahfouzas (Mahfouz Marei Mubarak bin Mahfouz) ne tik išsamiai susipažino su atstovaujamos valstybės istorija bei paveldu, bet ir pats prisidėjo prie istorijos puoselėjimo – Valdovų rūmų muziejui padovanojo du vertingus XVI–XVII a. žemėlapius, kuriuose vaizduojama Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Fotografas V. Abramauskas

prisidėjusiems prie italijos draugiškų ryšių ir bendradarbiavimo su kitomis šalimis. į kultūrinį bendradarbiavimą su Valdovų rūmų muziejumi vis aktyviau įsitraukia užsienio šalių diplomatinės atstovybės lietuvoje. Valdovų rūmų muziejaus rengiamus projektus parėmė ne tik lenkijos ir italijos, bet ir Prancūzijos, čekijos bei ispanijos ambasados lietuvoje. Bendradarbiaujant su lietuvių išeivių bendruomenėmis Danijoje ir italijoje surengtuose kultūriniuose ir moksliniuose

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

4. 2015 m. spalio 8 d. Valdovų rūmuose apsilankė karalius – į Lietuvą su valstybiniu vizitu atvykusi Švedijos karališkoji pora – karalius Karolis XVI Gustavas ir karalienė Silvija. Jie apžiūrėjo muziejaus ekspozicijas ir Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės garbei surengė atsakomąją vakarienę. Nors tai ir ne pirmas valstybinis Švedijos karališkosios poros vizitas Lietuvoje, simboliška, kad po 400 metų pertraukos kadaise ir Lietuvą valdžiusios Vazų dinastijos įpėdinis Švedijos soste su savo antrąja puse į atkurtą Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidenciją įžengė kaip pirmas monarchas. Fotografas V. Abramauskas

tarPtaUtinių ParoDų lietUVoje ir UžSienyje rengiMaS Viena pagrindinių Valdovų rūmų muziejaus tarptautinės veiklos krypčių – bendrų parodų su užsienio partneriais rengimas lietuvoje ir užsienyje. 2014–2016 m. surengtos devynios parodos Vilniuje ir devynios parodos užsienyje, dalyvauta organizuojant, skolinant eksponatus bei teikiant informaciją dar penkiose parodose įvairiose europos šalyse.

ValDoVų rūMų MUZiejUje SUrengtoS tarPtaUtinėS ParoDoS

5. 2016 m. Valdovų rūmų muziejuje lankėsi JAV Senato Gynybos komiteto pirmininkas Džonas Makeinas (John McCain) ir Ekonomikos komitete dirbanti senatorė Eimi Klobušar (Amy Klobuchar). Fotografas V. Abramauskas

projektuose pristatyta lietuvos istorija, Valdovų rūmų atkūrimo projektas, muziejinė veikla. Valdovų rūmų muziejumi vis labiau domisi kitų europos šalių muziejininkai. Su užsienio partneriais ateityje planuojama įgyvendinti bendrų mokslinių tiriamųjų projektų, tęsti europos valstybių valdovų rūmų pristatymo programą, keistis parodomis ir eksponatais, aktualia muziejine informacija, ikonografija, fotografine medžiaga, specialistais bei patirtimi, konsultuotis rezidencijų atkūrimo, ekspozicijų įrengimo, muziejinių vertybių restauravimo ir edukacijos klausimais.

2014 m. rugsėjo 17 – 2015 m. sausio 18 d. surengta tarptautinė paroda „europos Viduramžių ir renesanso gobelenai. gijomis išausta istorija“. Parodos partneriai: FranSeS gobelenų archyvas (londonas, jungtinė karalystė), kolekcionierius natanas levis (nathan levi) (Florencija, italija) (daugiau apie parodą skaitykite parodos kuratorės Daivos Mitrulevičiūtės straipsnyje šio leidinio trečiame skyriuje) (6 pav.). 2014 m. spalio 17 – 2015 m. sausio 16 d. su Maltos ordino pagalbos tarnyba lietuvoje surengta vieno eksponato tarptautinė paroda „Maltos ordino apdovanojimas“. ordiną parodai skolino Suverenus karinis hospitaljerų šv. jono jeruzalės, rodo ir Maltos ordinas (būstinė romoje). Parodos koordinatoriai – Dalius avižinis ir Daiva Mitrulevičiūtė (7 pav.). 2014 m. spalio 23 – 2015 m. sausio 5 d. su europos centriniu banku ir lietuvos banku surengta euro paroda, skirta lietuvos gyventojams susipažinti su nuo 2015 m. sausio 1 d. lietuvos litą pakeisiančia naująja lietuvos valiuta. Parodos koordinatorės –

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

6. Tarptautinės gobelenų parodos „Europos Viduramžių ir Renesanso gobelenai. Gijomis išausta istorija“ atidarymo akimirka, 2014 m. rugsėjo 17 d. Fotografas V. Abramauskas

8. Euro parodos atidarymo akimirka, 2014 m. spalio 23 d. Fotografas V. Abramauskas

7. 2014 m. Valdovų rūmų muziejaus lankytojams pristatytas aukščiausias Maltos ordino apdovanojimas – Didysis garbės ir atsidavimo kryžius. Fotografas V. Abramauskas

Daiva Mitrulevičiūtė ir lietuvos banko specialistė Miglė MockutėZaleckienė (8 pav.). 2015 m. balandžio 17 – liepos 12 d. surengta vieno eksponato tarptautinė paroda „Viduramžių papuošalas. Mįslingasis Vytauto Didžiojo epochos diržas“. Paroda surengta su Baltaru-

VolUMen

sijos respublikos nacionaliniu istorijos muziejumi. Parodos partneriai: Baltarusijos respublikos ambasada lietuvos respublikoje, lietuvos respublikos ambasada Baltarusijos respublikoje. Parodos ir jos leidybos koordinatoriai – gintarė Skujutė ir Marijus Uzorka. 2015 m. balandžio 23 d. organizacija „Blue/yellow“ Valdovų rūmuose surengė Ukrainos fotografo oleksandro klymenkos fotografijų parodą „Ukraina. Sustingęs klyksmas“. kitą dieną (balandžio 24-ąją) vykusiame aukcione buvo galima įsigyti parodoje pristatytų fotografijų. renginio partneris nacionalinis muziejus lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmai. Projekto koordinatorė gintarė Skujutė.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

9. Stendinė paroda „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai ir jų atkūrimas“ anglų ir rusų kalbomis Estijos Narvos pilyje atidaryta 2014 m. kovo 6–7 d. vykusio Šiaurės ir Baltijos valstybių bendradarbiavimo (NB8) ir Višegrado šalių užsienio reikalų ministrų susitikimo metu. Fotografija iš Lietuvos Respublikos ambasados Estijos Respublikoje archyvo

iš Milano Sforcų pilies sugrįžus kilnojamajai parodai „Milano ir lietuvos istoriniai ryšiai: Bona Sforca ir lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai“, naujai parengta jos dalis „Milano ir lietuvos istoriniai ryšiai“, sudaryta iš 23 gausiai iliustruotų stendų trimis – lietuvių, italų ir anglų – kalbomis, 2015 m. rugpjūčio 11 – gruodžio 31 d. buvo pristatyta Valdovų rūmų lankytojų vestibiulyje. Parodos kuratorė Daiva Mitrulevičiūtė, parodos koordinatorė gintarė Skujutė. 2015 m. lapkričio 17 – 2016 m. vasario 28 d. surengta tarptautinė paroda „Spalvų alchemija. Skaljolos meno kūriniai iš Bianco Bianchi kolekcijos Florencijoje“. Parodos organizatoriai: nacionalinis muziejus lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmai, privačios Bjanko Bjankio (Bianco Bianchi) kolekcijos savininkai iš Florencijos alesandras Bjankis (alessandro Bianchi) ir elizabeta Bjanki (elisabetta Bianchi). Parodos partnerė Vilniaus dailės akademija (daugiau apie parodą skaitykite parodos kuratorės Daivos Mitrulevičiūtės straipsnyje šiame leidinio skyriuje). nuo 2016 m. virtualią parodą „Spalvų alchemija. Skaljolos meno kūriniai iš Bianco Bianchi kolekcijos Florencijoje“ galima aplankyti Valdovų rūmų muziejaus oficialiame tinklalapyje. 2016 m. vasario 16 – gegužės 8 d. su krokuvos Vavelio karališkąja pilimi – Valstybiniais meno rinkiniais ir Varšuvos karališkąja pilimi – Muziejumi (lenkija) surengta tarptautinė paroda „Praemiando incitat. šventojo Stanislovo ordinas“, skirta 250-osioms šventojo Stanislovo ordino įsteigimo metinėms (1765– 2015). Parodos kuratoriai eimantas gudas ir rita lelekauskaitė. 2016 m. gegužės 18 – rugsėjo 25 d., bendradarbiaujant su gardino valstybiniu religijų istorijos muziejumi (Baltarusija), surengta paroda „amžinybės atspaudas. italų renesanso ir Baroko šedevrų krikščioniškieji siužetai XiX a. graviūrose“. Parodos kuratorė rita lelekauskaitė.

UžSienyje SUrengtoS tarPtaUtinėS ParoDoS Su išskirtine lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmų raidą ir simbolinę reikšmę, unikalius radinius bei muziejines vertybes, ekspozicijas ir muziejaus veiklą, lituanistinę ikonografinę medžiagą ir šalies istoriją pristatančia kilnojamąja stendine paroda anglų kalba „lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai ir jų atkūrimas“ (17 stendų) 2014–2015 m. galėjo susipažinti estijos ir švedijos gyventojai. Parodos anglų kalba kuratoriai: Dalius avižinis, dr. Vydas Dolinskas, ėrika Striškienė, gintautas Striška, Birutė Verbiejūtė. Parodų estijoje iš švedijoje koordinatorė Daiva Mitrulevičiūtė. 2013 m. gruodžio 5 – 2014 m. kovo 1 d. ši paroda pristatyta talino technologijos universitete (estija), 2014 m. kovo 6 – liepos 1 d. – narvos pilyje (estija) (čia kartu pristatyta ir identiška Valdovų rūmų stendinė paroda rusų kalba, ji narvoje veikė iki 2014 m. rugsėjo 15 d.). abi parodos (anglų ir rusų kalbomis) narvoje atidarytos 2014 m. kovo 6–7 d., šiame estijos mieste vykusio šiaurės ir Baltijos valstybių bendradarbiavimo (nB8) ir Višegrado šalių užsienio reikalų ministrų susitikime. Vėliau paroda anglų kalba perkelta į Pernu – 2014 m. liepos 3 – rugsėjo 15 d. miesto centrinėje bibliotekoje pristatyta vietos gyventojams ir svečiams. Paroda anglų kalba parengta gavus lietuvos respublikos ambasados estijoje finansinę paramą. Parodų pristatymu taline, narvoje ir Pernu rūpinosi lietuvos respublikos ambasados estijos respublikoje pirmasis sekretorius rimas kungys. taline parodą aplankė 8 tūkst., narvoje – 36 563, Pernu – 4 tūkst. lankytojų (9 pav.). 2015 m. vasario 4 – kovo 9 d. stendinė paroda „lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai ir jų atkūrimas“ anglų kalba pristatyta ir įspūdingą lietuvos Didžiosios kunigaikštystės vėliavų kolekciją

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

10. Įspūdingą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vėliavų kolekciją turinčiame Stokholmo Armijos muziejuje (Švedija) 2015 m. vasario 4 – kovo 9 d. pristatyta stendinė paroda „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai ir jų atkūrimas“. Fotografas E. Gudas

11. Stendinė paroda „Kaip tai atsitiko Didžiajame mūšyje... Žalgirio atodangos“ 2015 m. balandžio 27 – gegužės 31 d. pristatyta Ukrainos nacionaliniame rezervate „Kijevo Sofija“. Fotografas D. Avižinis

turinčiame armijos muziejuje Stokholme (švedija). šią šalį ir lietuvos Didžiąją kunigaikštystę jos klestėjimo laikotarpiu siejo glaudūs politiniai, ekonominiai ir kultūriniai ryšiai, abi valdė ta pati Vazų dinastija. Parodą armijos muziejuje atidarė šio muziejaus direktorė eva Sofi ernstel (eva-Sofi ernstell) ir lietuvos respublikos ambasadorius švedijos karalystėje eitvydas Bajarūnas. Prieš atidarant parodą surengtame seminare Valdovų rūmų muziejaus Mokslinių tyrimų centro specialistai eimantas gudas ir dr. Povilas Blaževičius pristatė pranešimus, skirtus svarbiausiai lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijai. Paroda armijos muziejuje surengta gavus lietuvos respublikos ambasados švedijos karalystėje finansinę paramą ir kultūros atašė Saulės Mažeikaitės pastangomis. Per mėnesį su ja susipažino 7 850 lankytojų (10 pav.). ilgą laiką įvairių lietuvos miestų gyventojus džiuginusi Valdovų rūmų stendinė paroda „Kaip tai atsitiko Didžiajame mūšyje... žalgirio atodangos“ (kuratoriai Marijus Uzorka ir Birutė Verbiejūtė) 2015 m. balandžio 27 – gegužės 31 d. pristatyta Ukrainos nacionaliniame rezervate „kijevo Sofija“. ši paroda – bendro lietuvių, lenkų ir ukrainiečių projekto „žalgiris. Vėl kartu. 1410–2015“ dalis. Parodoje pristatyta 30 gausiai iliustruotų stendų, juose apžvelgiamos istorinės kautynės, nulėmusios lietuvos, lenkijos ir viso šio europos regiono likimą. Parodą atidarė lietuvos respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Ukrainoje Marius janukonis. Parodos koordinatoriai – gintarė Skujutė ir lietuvos kultūros atašė Ukrainoje jurgis giedrys. kitą dieną po atidarymo parodos svečiams parodyta režisieriaus ir scenaristo aleksandro Matonio dokumentinė juosta „1410. žinomas nežinomas žalgiris“, taip pat surengtas seminaras, kuriame dalyvavo Valdovų rūmų muziejaus specialistai: rinkinių apskaitos ir saugojimo skyriaus vadovas Dalius avižinis, Užsienio ryšių ir parodų skyriaus vedėja Daiva Mitrulevičiūtė bei šio skyriaus vyr. muziejininkė gintarė Skujutė. Ukrainos muziejininkams pristatytas Valdovų rūmų muziejus, jo veikla ir tarptautiniai projektai. Parodoje kijeve per du mėnesius apsilankė 1 818 žmonių (11 pav.). 2015 m. liepos 14 d. lietuvos respublikos Prezidentė Dalia grybauskaitė, su darbo vizitu viešėdama italijoje, Milano Sforcų pilyje atidarė parodą „Milano ir lietuvos istoriniai ryšiai: Bona Sforca

ir lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai“. ši paroda surengta Valdovų rūmų muziejui bendradarbiaujant su Milano Sforcų pilimi ir jos direktoriumi dr. klaudijumi Salsiu (Claudio Salsi) bei lietuvos ekspozicijos Milano pasaulinėje parodoje „expo 2015“ generaliniu komisaru romu jankausku (daugiau apie parodą skaitykite parodos kuratorės Daivos Mitrulevičiūtės straipsnyje šiame leidinyje). 2015 m. spalio 16 – 2016 m. sausio 17 d. krokuvos Vavelio karališkojoje pilyje (lenkija) surengta vieno eksponato paroda „žygimanto augusto herbinis gobelenas iš Vilniaus rinkinių“. ją per tris mėnesius aplankė 72 346 lankytojai. Parodos koordinatorius Dalius avižinis. 2016 m. balandžio 29 – rugsėjo 11 d. nesvyžiuje (Baltarusija) su nacionaliniu istorijos ir kultūros muziejumi-draustiniu „nesvyžius“ surengta tarptautinė paroda „lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos archeologiniai radiniai. kasdienybė Vilniaus dvare“ sulaukė 7 853 lankytojų. Parodos kuratoriai: Povilas Blaževičius, Sigutė Venckūnienė, eglė Zaveckienė. Parodos koordinatoriai: Marijus Uzorka ir gintarė tadarovska. 2016 m. rugsėjo 16 – lapkričio 13 d. su gardino valstybiniu religijų istorijos muziejumi (Baltarusija) gardine surengta tarptautinė paroda „lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos archeologiniai radiniai. kasdienybė Vilniaus dvare“ sulaukė 2 tūkst. lankytojų. Parodos kuratoriai: Povilas Blaževičius, Sigutė Venckūnienė, eglė Zaveckienė. Parodos koordinatorius Marijus Uzorka.

VolUMen

DalyVaViMaS kitų UžSienio MUZiejų ir inStitUCijų organiZUotoSe ParoDoSe 2015 m. gegužės 1 – spalio 31 d. Milane (italija) vyko maisto tradicijoms skirta pasaulinė paroda „expo 2015“. lietuvos paviljone tarp kitų eksponatų buvo pristatytas ir vienas XVi a. vidurio kampinis koklis su Sforcų herbiniu skydeliu, keletas kitų su lietuvos didžiąja kunigaikštiene ir lenkijos karaliene Bona Sforca siejamos krosnies koklių bei šakutė, kaip Bonos Sforcos iš italijos į lietuvą ir lenkiją atneštų naujų virtuvės ir maisto tradicijų simbolis (12 pav.).

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

12. 2015 m. gegužės 1 – spalio 31 d. Milane surengtoje maisto tradicijoms skirtoje pasaulinėje parodoje „Expo 2015“ Lietuvos paviljone buvo pristatyti ir Valdovų rūmų archeologiniai radiniai: XVI a. vidurio kampinis koklis su Sforcų herbiniu skydeliu bei šakutė, kaip Bonos Sforcos iš Italijos į Lietuvą ir Lenkiją atneštų naujų virtuvės ir maisto tradicijų simbolis. Nuotraukoje – šiuos eksponatus pristatanti Lietuvos paviljono interjero detalė. Fotografas V. Dolinskas

2015 m. vienas didžiausių ir turtingiausių pasaulio muziejų – Vienos meno istorijos muziejus (austrija) – surengė virtualią parodą „the First Congress of Vienna 1515. a pivotal event in the history of Central europe. the jagiellonians and the habsburgs“ (liet. „Vienos kongresas 1515 m. Vidurio europoje permainų metas: jogailaičiai ir habsburgai“). Pagrindinė parodos ašis – dviejų įtakingiausių ir galingiausių to meto europos dinastijų – jogailaičių ir habsburgų – asmeniniai, dinastiniai, diplomatiniai, kultūriniai, meniniai bei kitokie ryšiai ir politinė konkurencija dėl įtakos Vidurio europoje, taip pat šių dinastijų valdytos valstybės, jų sostinės, iki šiol išsaugotas vertingas paveldas. Valdovų rūmų muziejų bendradarbiauti rengiant šią virtualią parodą pakvietė lenkijos mokslų akademijos Vienos mokslo centro direktorius prof. habil. dr. Boguslavas Dybašas (Bogusław Dybaś). lietuva parodoje pristatyta kaip gediminaičių-jogailaičių dinastijos kilmės šalis, akcentuota Vilniaus ir lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos sostinėje reikšmė. Virtualios parodos lankytojai galėjo sužinoti svarbiausius gediminaičių-jogailaičių dinastijos valdymo lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje ir gyvenimo savo Vilniaus rezidencijoje faktus, susipažinti su lietuvos sostinės raida gotikos ir renesanso epochose. Fotografijos ir jų komentarai pristatė atkurtus lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmus Vilniaus žemutinėje pilyje, taip pat du rezidencijos teritorijoje rastus keramikos dirbinius – skydelį su habsburgų dvigalviu ereliu ir kampinį koklį su Sforcų herbu. tekstus ir komentarus apie Vilnių ir su juo susijusius virtualios parodos eksponatus parengė Valdovų rūmų muziejaus darbuotojai: direktorius dr. Vydas Dolinskas ir vyriausioji fondų saugotoja ėrika Striškienė. Paroda virtualioje erdvėje veikė 2015 m. balandžio 15 – 2016 m. balandžio 15 d., informacija buvo pateikta vokiečių ir anglų kalbomis.

2016 m. kovo 24 – birželio 5 d. nacionaliniame archeologijos muziejuje Mantujoje (italija) surengta tarptautinė paroda „Salvare la Memoria. la Bellezza, l’arte, la Storia“ (liet. „išsaugoti atmintį. grožis, menas, istorija“). Parodos organizatoriai: lombardijos muziejų asociacija, Mantujos kunigaikščių rūmai, Vatikano muziejai, Mantujos vyskupija, Monuments Men Foundation (Dalasas, jaV), Opificio delle Pietre Dure (Florencija), Mantujos valstybinis archyvas, Milano universitetas, nacionalinis muziejus lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmai ir kt. Parodos kataloge (Salvare la Memoria. La Bellezza, l’Arte, la Storia, a cura di S. Bandera, e. M. Menotti, Mantova, 2016) pristatytas dr. Vydo Dolinsko ir Daivos Mitrulevičiūtės straipsnis „il Palazzo dei granduchi di lituania. la memoria restituita“ (liet. „lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai. Sugrąžinta praeitis“). 2016 m. rugsėjo 15 – lapkričio 6 d. paroda „Salvare la Memoria. la Bellezza, l’arte, la Storia“ pristatyta šv. eustorgijaus bazilikos muziejuje Milane (italija). 2016 m. lapkričio 20 d. šios parodos kontekste surengtoje konferencijoje Valdovų rūmų muziejaus užsienio ryšių vadovė Daiva Mitrulevičiūtė pristatė pranešimą „Vilnius oppure l’immortalit della memoria“ (liet. „Vilnius, arba atminties nemirtingumas“). 2016 m. gegužės 28 – lapkričio 27 d. Valdovų rūmų muziejaus maketas pristatytas 15-ojoje tarptautinėje architektūros parodoje – Venecijos bienalėje (italija).

tarPtaUtinėS MokSlinėS konFerenCijoS kita tarptautinės veiklos kryptis, kuria buvo nuosekliai dirbama 2014–2016 m., – tarptautinių mokslinių konferencijų organizavimas lietuvoje ir dalyvavimas tarptautinėse mokslinėse konferencijose bei mokymuose kitose europos šalyse.

ValDoVų rūMUoSe SUrengtoS tarPtaUtinėS MokSlinėS konFerenCijoS 2014 m. gegužės 14–16 d. surengta tarptautinė mokslinė konferencija „lietuva–italija: šimtmečių ryšiai“. Pirmą kartą abiejų šalių istorijoje vykusiame tokio pobūdžio renginyje pranešimus apie daugialypius lietuvos ir italijos ryšius skaitė daugiau kaip pusšimtis mokslininkų iš lietuvos, italijos, lenkijos ir jaV. tris dienas trukusioje konferencijoje buvo siekiama pateikti mokslines įžvalgas, apibendrinimus apie įvairius lietuvos ir italijos ryšius nuo seniausių laikų iki šių dienų, apžvelgti procesus, kurių ryškiais ženklais tebesidžiaugiame ir šiandien. Pagrindiniai analizuoti temų laukai: politiniai, diplomatiniai, bažnytiniai, kultūriniai ir meniniai saitai, konfesinių ryšių svarba meniniams procesams. Svarbiausi dėmesio objektai: archeologiniai duomenys, istoriniai faktai, procesai, asmenybės, kultūrinio ir meninio paveldo paminklai, sukurti lietuvoje italų meistrų arba importuoti į lietuvą, taip pat lituanistiniai objektai italijoje. konferencijos globėjai: lietuvos respublikos kultūros ministras šarūnas Birutis, italijos kultūros, kultūros paveldo ir turizmo ministras Darijus Frančeskinis (Dario Franceschini). tarptautinę konferenciją

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

13. 2014 m. gegužės 14–16 d. Valdovų rūmų muziejuje vyko tarptautinė mokslinė konferencija „Lietuva–Italija: šimtmečių ryšiai“. Fotografas V. Abramauskas

14. Tarptautinės mokslinės konferencijos „Lietuva–Italija: šimtmečių ryšiai“ kontekste prieš 400 metų Lietuvos valdovo dvare kūrusio kompozitoriaus Marko Skakio (Marco Scacchi) muziką atliko „Ensemble Vocale Veneto“ (Italija, vadovė Kristina Mjatelo (Cristina Miatello). Fotografas V. Abramauskas

surengė Valdovų rūmų muziejus su lietuvos istorijos institutu, Vilniaus dailės akademija ir Vilniaus universitetu. konferencijos partneriai: italų kultūros institutas Vilniuje, italijos respublikos ambasada lietuvos respublikoje, lietuvos respublikos ambasada italijos respublikoje (13, 14 pav.). 2014 m. rugsėjo 5 d. surengta Baltijos jūros regiono pilių ir muziejų asociacijos XXiV generalinė asamblėja ir tarptautinė konferencija „Muziejus istorinėse rezidencijose“. 1991 m. Malborko pilies muziejuje (lenkija) susirinkusių kelių šalių muziejininkų įkurta asociacija, plėtodama kultūrinį bendradarbiavimą tarp muziejinių institucijų Baltijos jūros regione, kartą per metus rengia generalinę asamblėją vienoje iš šiai organizacijai priklausančių pilių arba muziejų. Per ją vyksta ir tarptautinė konferencija daugelio pilių ir muziejų bendruomenėms aktualia tematika. asociacija šiuo metu vienija per 40 muziejinių institucijų devyniose šalyse (Danijoje, švedijoje, estijoje, latvijoje, Suomijoje, lenkijoje, rusijoje, Vokietijoje ir lietuvoje). Siekdamas plėtoti kultūrinį bendradarbiavimą ir ryšius su rezidencijos pobūdžio bei kitomis muziejinėmis institucijomis, Valdovų rūmų muziejus šios tarptautinės asociacijos nariu tapo 2010 metais. Vilniuje vykusioje generalinėje asamblėjoje ir tarptautinėje konferencijoje muziejininkai dalijosi patirtimi ir diskutavo apie rezidencijos pobūdžio muziejų veiklą, iššūkius bei pergales. renginyje dalyvavo Baltijos jūros regiono pilių ir muziejų asociacijos prezidentas, švedijos Skoklosterio pilies direktorius Bengtas kiulsbergas (Bengt kylsberg), dr. olis imonenas (olli immonen), nina lepokorpi ir Paivi lionberg (Päivi lönnberg) (turku muziejus, Suomija), dr. Vija Stikanė (Vija Stikane) ir gunta Zakitė (gunta Zakite) (turaidos pilis, latvija), Marekas Stokovskis (Marek Stokowski) (Malborko pilies muziejus, lenkija), dr. jounis Marjamakis (jouni Marjamäki) (Suomijos nacionalinis muziejus – hemės ir olavinlinos pilys), kiti Suomijos, estijos, latvijos, rusijos, lenkijos pilių ir muziejų atstovai. 2014 m. rugsėjo 26–27 d. surengta tarptautinė mokslinė konferencija „1514 m. oršos mūšis: karinė pergalė ir jos ženklai“, skirta

oršos mūšio 500 metų sukakčiai paminėti. joje dalyvavo prelegentai iš lietuvos, lenkijos, rusijos, Vokietijos, Ukrainos, Baltarusijos, perskaityta daugiau nei 20 pranešimų. konferencijos organizatoriai: lietuvos istorijos institutas, Vilniaus universiteto istorijos fakultetas, generolo jono žemaičio lietuvos karo akademija, nacionalinis muziejus lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmai. 2015 m. lapkričio 12–14 d. surengta trijų dienų tarptautinė mokslinė konferencija „kunigaikščiai radvilos. garsiausia lietuvos Didžiosios kunigaikštystės didikų giminė“, skirta vieno iškiliausių lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valstybininkų – lietuvos kanclerio ir Vilniaus vaivados kunigaikščio Mikalojaus radvilos juodojo – gimimo 500 metų ir mirimo 450 metų sukaktims paminėti. į konferenciją atvyko ne tik radvilų giminę ir jos palikimą tyrinėjantis mokslininkų elitas, bet ir tiesioginiai radvilų giminės palikuonys: kunigaikščiai Motiejus, Mikalojus ir Dominykas radvilos, jie tapo šios konferencijos globėjais. iš penkių šalių (lietuvos, lenkijos, Baltarusijos, austrijos, jungtinės karalystės) atvykę 24 įvairioms mokslo bei kultūros institucijoms atstovaujantys mokslininkai pristatė 42 teminius pranešimus. konferencijos organizatoriai: nacionalinis muziejus lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmai, Vilniaus universiteto istorijos fakultetas, lietuvos istorijos instituto lietuvos Didžiosios kunigaikštystės istorijos skyrius. konferencijos organizavimo partneriai: lenkijos institutas Vilniuje, lietuvos respublikos ambasada lenkijos respublikoje (15 pav.). 2016 m. spalio 12–14 d. surengta trijų dienų tarptautinė mokslinė konferencija „abiejų tautų sostinių katedros. krokuvos ir Vilniaus vyskupiškosios bažnyčios“. Pasitelkus įvairių sričių – istorijos, pagalbinių istorijos mokslų, meno istorijos, literatūros, kultūros ir kt. – specialistus, konferencijoje skirtingais pjūviais ir probleminiais klausimais buvo pristatytos temos, atskleidžiančios dviejų svarbiausių lietuvos ir lenkijos šventovių daugiau nei 600 metų trunkantį koegzistavimą. lietuvos ir lenkijos istorikai perskaitė 47 mokslinius pranešimus. konferencijos organizatoriai:

VolUMen

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

15. 2015 m. lapkričio 12–14 d. Valdovų rūmuose surengtoje tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Kunigaikščiai Radvilos. Garsiausia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų giminė“ pranešimą skaito šios iškilios giminės palikuonis kunigaikštis Motiejus Radvila. Fotografas V. Abramauskas

nacionalinis muziejus lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmai, krokuvos Vavelio karališkoji pilis – Valstybiniai meno rinkiniai. konferencijos organizavimo partneriai: Vilniaus universiteto istorijos fakultetas, lietuvos istorijos instituto lietuvos Didžiosios kunigaikštystės istorijos skyrius, Bažnytinio paveldo muziejus, lietuvos respublikos ambasada lenkijos respublikoje, lenkijos institutas Vilniuje. 2016 m. lapkričio 17–18 d. surengta trijų dienų tarptautinė mokslinė konferencija „antrasis lietuvos Statutas: temidės ir klėjos teritorijos“. antrojo lietuvos Statuto 450 metų sukakčiai skirtame renginyje pranešimus apie teisės kodifikavimo tradicijas europoje ir lietuvoje, notariatą, teismus ir teismo procesą, paprotinių ir teisinių normų taikymą bajorų visuomenėje bei kitus su svarbiausiu šalies įstatymu susijusius mokslinius pranešimus (iš viso 25) pristatė kelios dešimtys mokslininkų iš lietuvos, Vokietijos, lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos ir rusijos. konferencijos organizatoriai: Vilniaus universiteto istorijos fakultetas, nacionalinis muziejus lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmai.

DalyVaViMaS tarPtaUtinėSe MokSlinėSe konFerenCijoSe UžSienyje Dalyvavimas tarptautinėse mokslinėse konferencijose užsienyje, dalijimasis žiniomis, moksliniais atradimais bei patirtimi rodo atkurtoje lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijoje įsikūrusio muziejaus integravimąsi į europos kultūros bei mokslo institucijų tinklą ir plėtojamus aktyvius tarptautinius ryšius. 2014 m. balandžio 9–11 d. Varšuvos karališkojoje pilyje – Muziejuje (lenkija) vykusioje tarptautinėje mokslinėje konferen-

cijoje „władza i architektura. rezydencje monarchów i siedziby władz państwowych w europie – formy i funkcje (XV–XXi w.) (liet. „Valdžia ir architektūra. Monarchų rezidencijos ir valstybinių institucijų būstinės europoje – formos ir funkcijos (XV–XXi a.)“), kurioje dalyvavo 12 europos šalių mokslininkai, pranešimą „rezydencje monarsze w stołecznym wilnie oraz w innych miastach wielkiego księstwa litewskiego“ (liet. „Monarchų rezidencijos sostinėje Vilniuje ir kituose lietuvos Didžiosios kunigaikštystės miestuose“) perskaitė ir po konferencijos mokslininkų diskusijoje „istorinių valdžios centrų šiandienės funkcijos“ dalyvavo Valdovų rūmų muziejaus direktorius dr. Vydas Dolinskas. 2014 m. gegužės 27–30 d. Valdovų rūmų muziejaus specialistai Deimantė Baubaitė, jurgita kalėjienė, dr. rūtilė Pukienė ir dr. Povilas Blaževičius dalyvavo rygoje (latvija) vykusioje Baltijos šalių restauratorių trienalėje „Seeking Balance: Preservation, Use, Conservation“ (liet. „ieškant pusiausvyros: apsauga, naudojimas, konservavimas“). Dešimtą kartą rengiamoje tarptautinėje trienalėje, kurioje dalyvavo aštuonių europos šalių mokslininkai, buvo pristatyta ir Valdovų rūmų muziejaus archeologinių radinių bei interjero vertybių rinkinių saugojimo, restauravimo, konservavimo ir eksponavimo patirtis. 2014 m. rugpjūčio 26–31 d. lunde (švedija) vykusiame 20-ajame Paleopatologijos asociacijos europiniame susitikime Valdovų rūmų muziejaus archeologijos grupės administratorius-vyresnysis muziejininkas dr. Povilas Blaževičius (su bendraautoriais erika kesler-aison (erika kessler-ison) (Denverio metropoliteno universiteto Sociologijos ir antropologijos katedra, jaV), gariu kingu (gary king) (Daramo universiteto archeologijos katedra, jungtinė karalystė) ir rimantu jankausku (Vilniaus universiteto anatomijos, histologijos ir antropologijos katedra) perskaitė pranešimą „archaeoparasitology in lithuania“ (liet. „archeoparazitologija lietuvoje“).

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

2014 m. lapkričio 28 d. kronprincų rūmuose Berlyne (Vokietija) surengtame X tarptautiniame forume „rekonstruktion und nutzung“ (liet. „rekonstrukcija ir panaudojimas“) Valdovų rūmų muziejaus direktorius dr. Vydas Dolinskas perskaitė pranešimą „rekonstruktion und nutzung: Palast der großfürsten von litauen in Vilnius“ (liet. „rekonstrukcija ir panaudojimas: lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai Vilniuje“). Valdovų rūmų atkūrimo projektas buvo lyginamas su kitais panašiais dabar Vokietijoje įgyvendinamais projektais. 2015 m. rugsėjo 17–20 d. Malborko pilies muziejuje (lenkija) vyko Baltijos jūros regiono pilių ir muziejų asociacijos jubiliejinė XXV generalinė asamblėja ir tarptautinė mokslinė konferencija „restoration of the holy Virgin Church Complex at Malbork Castle in the Context of other Conservation Projects run in the Baltic region and in norway“ (liet. „Malborko pilies švč. Mergelės Marijos bažnyčios komplekso restauravimas kitų konservavimo projektų Baltijos jūros regione ir norvegijoje kontekste“). renginiuose dalyvavo kelios dešimtys muziejinių institucijų atstovų iš devynių Baltijos regiono valstybių, tarp jų ir Valdovų rūmų muziejaus direktorius dr. Vydas Dolinskas. konferencijoje jis perskaitė pranešimą ir pristatė Valdovų rūmų atkūrimo patirtį, kuri gali būti vertinga įgyvendinant įvairius kultūros paveldo restauravimo objektus ne tik lietuvoje. 2015 m. rugsėjo 18 d. rundalės rūmuose (latvija) įsikūręs muziejus, siekdamas europinės patirties kontekste pristatyti beveik penkis dešimtmečius nuosekliai vykdomus šios rezidencijos restauravimo ir jos interjerų bei parko atkūrimo rezultatus, surengė tarptautinę mokslinę konferenciją „kultūrvēsturisko pieminekļu restaurācija un saglabāšana. teorija un prakse“ (liet. „kultūros ir istorijos paminklų restauravimas ir išsaugojimas. teorija ir praktika“). konferencijos dalyviams iš latvijos ir kitų europos šalių Valdovų rūmų muziejaus direktoriaus pavaduotoja dr. jolanta karpavičienė pristatė pranešimą „Der Palast der großfürsten von litauen: wiederherstellung eines Symbols der staatlichen tradition“ (liet. „lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai: valstybingumo tradicijos simbolio atkūrimas“). 2016 m. gruodžio 5 d. Milano katalikiškajame universitete (Universit Cattolica di Sacro Cuore) (italija) surengta tarptautinė mokslinė konferencija „i legami centenari tra la lituania e la lombardia“ (liet. „šimtmečių ryšiai tarp lietuvos ir lombardijos“). konferencijoje dalyvavo ir pranešimą apie lietuvos ir lombardijos istorinius ryšius pristatė muziejaus užsienio ryšių vadovė Daiva Mitrulevičiūtė. renginio organizatoriai: Milano katalikiškasis universitetas, asociacijos italijos lietuvių bendruomenės Milano apylinkė, nacionalinis muziejus lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmai. Plėtodami mokslinius ryšius Valdovų rūmų muziejaus specialistai aktyviai dalyvavo ir kitose tarptautinėse konferencijose užsienyje (daugiau skaitykite gintauto Striškos straipsnyje šiame leidinyje).

UžSienio SPeCialiStų ViešoS PaSkaitoS 2014–2016 m. Valdovų rūmų muziejaus kvietimu Vilniuje apsilankė ir lietuvos kultūrinei visuomenei Valdovų rūmuose vie-

VolUMen

16. 2014 m. vienas žymiausių Rusijos Federacijos Kaliningrado srities kultūrininkų Borisas Bartfeldas Valdovų rūmų muziejuje skaitė paskaitą „Karaliaučiaus centro istorinės aplinkos fragmentų atkūrimas kaip miesto ekonominės plėtros paskata“. Fotografas V. Abramauskas

17. 2016 m. liepą Valdovų rūmų muziejaus kvietimu Vilniuje apsilankęs Uficių galerijos (Italija) vadovas dr. Antonijus Natalis (Antonio Natali) Lietuvos dailės istorikams ir plačiajai visuomenei pristatė dvi viešas paskaitas. Fotografas V. Abramauskas

šas paskaitas skaitė Baltarusijos, rusijos, italijos, lenkijos, čekijos, šveicarijos ir ispanijos kultūros bei istorijos specialistai. 2014 m. sausio 25 d. žinoma baltarusių istorikė, Muziejaus – Myro pilies ansamblio direktorė dr. olga Popko skaitė paskaitą „Myro pilis – UneSCo kultūros paveldo paminklas: muziejaus tapsmas“. 2014 m. kovo 21 d. vienas žymiausių rusijos Federacijos kaliningrado srities kultūrininkų, imanuelio kanto (immanuel kant) draugijos prezidentas, poetas, mecenatas, vienas aktyviausių kristijono Donelaičio poezijos populiarintojų, aktyvus lietuvių kultūros ir lietuvos istorijos propaguotojas Borisas Bartfeldas skaitė paskaitą „karaliaučiaus centro istorinės aplinkos fragmentų atkūrimas kaip miesto ekonominės plėtros paskata“ (16 pav.). 2014 m. vasarį, pasitinkant Užgavėnes, surengtas Feraros universiteto (italija) istoriko dr. Džovanio ričio (giovanni ricci) dviejų paskaitų ciklas „Puikybė ir pokštai europos valdovų

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

dvaruose“. Vasario 26 d. skaityta paskaita „švenčių menas renesanso laikais“, vasario 27 d. – paskaita „karališkos šunybės“. Muziejų nakties kontekste (2014 m. gegužės 17 d.) pristatyta dar viena paskaita „Vaiduokliai europos dvaruose renesanso laikais“. 2015 m. spalį, bendradarbiaujant su ispanijos karalystės ambasada lietuvos respublikoje, Madrido autonominio universiteto prof. habil. dr. agustinas Bustamantė garsija (agustn Bustamante garcia) perskaitė dvi viešas paskaitas: spalio 20 d. – „aštuntasis pasaulio stebuklas: el eskorialio šv. lauryno karališkieji rūmai“, spalio 22 d. – „garsiausios europos valdovų meno kolekcijos. ispanijos karalius Pilypas ii habsburgas: mecenatas ir kolekcininkas“. 2015 m. čekijos respublikos ambasados lietuvos respublikoje iniciatyva Valdovų rūmuose pradėtas kultūrinių paskaitų ciklas, skirtas čekijos istorijai ir čekijos bei lietuvos istoriniams ir kultūriniams ryšiams. lapkričio 25 d. Valdovų rūmuose surengtas pirmas šio ciklo renginys – Prahos karolio universiteto dėstytojo Dušano Coufalo (Dušan Coufal) vieša paskaita apie janą husą (jan hus), kartu pristatyti ir j. huso bei jo bendraminčių ryšiai su lietuvos Didžiąja kunigaikštyste. 2016 m. rugsėjo 20 d. Prahos pilies Meno kolekcijų ir rinkinių skyriaus mokslinė darbuotoja dr. Milena Bravermanova (Milena Bravermanov) perskaitė viešą paskaitą „Privati Prahos pilies kolekcija „archeologinė tekstilė“.

2016 m. Valdovų rūmų muziejaus kvietimu Vilniuje apsilankęs Uficių galerijos (italija) vadovas prof. dr. antonijus natalis (antonio natali) lietuvos dailės istorikams ir plačiajai visuomenei pristatė dvi viešas paskaitas: liepos 5 d. – „Mikelandželas. kaip suprasti Dovydą ir Tondo Doni“, liepos 6 d. – „Uficių didybės paslaptis: nuo Medičių sukauptų meno lobių iki pasaulinio garso muziejaus“ (17 pav.). 2016 m. rugsėjo 22 d. Vavelio karališkosios pilies – Valstybinių meno rinkinių inventorių ir katalogų skyriaus vedėja oicumila Seradzka-Malec (ojcumiła Sieradzka-Malec) perskaitė viešą paskaitą „Vavelio karališkosios pilies kordibanai“. 2016 m. rugsėjo 27 d. ispanijos kultūros paveldo institucijos (nacionalinis paveldas, Madridas) saugotoja-tyrinėtoja dailės istorikė dr. almudena Perez de tudela gabaldon (almudena Pérez de tudela gabaldón) Valdovų rūmų muziejaus svečiams perskaitė viešą paskaitą „karališkosios šeimos portretai XVi a. ispanijoje“, rugsėjo 29 d. – viešą paskaitą „ispanijos karališkosios šeimos gyvenimas XVi a. ii p.“ Valdovų rūmų muziejaus Užsienio ryšių ir parodų skyrius parengė ir tarptautinių parodų „europos Viduramžių ir renesanso gobelenai. gijomis išausta istorija“ bei „Spalvų alchemija. Skaljolos meno kūriniai iš Bianco Bianchi kolekcijos Florencijoje“ užsienio specialistų viešų paskaitų programas (daugiau skaitykite šioms parodoms skirtuose straipsniuose šiame leidinyje).

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

Gintarė Tadarovska

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Katedros a. 4, LT-01143 Vilnius g.tadarovska@valdovurumai.lt

Marijus Uzorka

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Katedros a. 4, LT-01143 Vilnius m.uzorka@valdovurumai.lt

ValDoVų rūMų MUZiejaUS ParoDoS lietUVoje ir UžSienyje šiuolaikinė parodos, kaip viešo dažniausiai laikino istorinių arba meno vertybių demonstravimo, koncepcija atsirado XViii amžiuje. iki tol dauguma istorinių vertybių ir meno kūrinių buvo saugoma privačiose kolekcijose ir prieinama tik nedideliam būriui žmonių. Parodos buvo rengiamos nebent tam tikros nedidelės bendruomenės nariams arba elito atstovams. žinoma, Viduramžių europoje retesnių ir brangesnių daiktų rinkinių vertė buvo aiškiai suvokiama. ne išimtis – ir lietuva. Daugybė istorinių šaltinių liudija apie lietuvos didžiųjų kunigaikščių vaizduojamosios ir taikomosios dailės kūrinių – meninių audinių, paveikslų, skulptūrų, baldų, indų, taip pat ginklų, knygų, grafikos darbų, žemėlapių – rinkinių dydį ir prabangą jų rūmuose Vilniaus žemutinėje pilyje. taigi, nors tik XViii a. pasikeitė meno ir kultūros artefaktų sklaidos principai bei radosi viešo pobūdžio parodos, į to meto europos ir lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų kolekcijas jau galima žiūrėti kaip į protomuziejus – muziejų prototipus. nacionalinis muziejus lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmai savo parodine veikla siekia prakalbinti bent dalelę šio turtingo materialaus praeities paveldo. Valdovų rūmų muziejus parodinę veiklą pradėjo dar 2003 m. ir ligi šiol ją sėkmingai plėtoja – rengia naujas parodas lietuvoje ir užsienyje. 2014–2016 m. muziejus ir toliau tęsė tradiciją rengti laikinąsias įvairaus turinio ir temų parodas, taip skatinti naujus mokslinius tyrimus ir šviesti visuomenę. laikinosiomis parodomis pavyko pritraukti tiek naujų lankytojų, kurie dar niekada nesilankė Valdovų rūmų muziejuje, tiek ir susipažinusiųjų su nuolatinėmis muziejaus ekspozicijomis. Skaičiai išties džiuginantys – per trejus metus bemaž 30 unikalių parodų susidomėjo daugiau nei 0,5 mln. lankytojų! Didžiuoju parodiniu Valdovų rūmų muziejaus startu 2014 m. tapo gegužės 9 d. gotikinėje sargybinėje atidaryta paroda „Vytautas didysis su ona ir kiti europos valdovai XVi a. pradžios akvarelėse“. Plačiajai visuomenei pristatyta 10 nedidelių (apie 12,5 x 17,5 cm dydžio) akvarelių, kuriose vaizduojamos Xiii a. pradžioje – XVi a. pradžioje gyvenusių europos valdovų poros. akvareles Valdovų rūmų muziejus įsigijo po to, kai jos pasirodė viename iš jungtinės karalystės aukcionų. tarp gotikinėje sargybinėje publikai pristatytų akvarelių buvo galima išvysti Vytauto Didžiojo ir jo pirmosios žmonos onos atvaizdus. šį seniausią Vytauto ir onos portretą bei kitų europos valdovų atvaizdus nuo gegužės 9 iki liepos 15 d. apžiūrėjo 40 531 lankytojas.

VolUMen

1. Parodos „Europos Viduramžių ir Renesanso gobelenai. Gijomis išausta istorija“ montavimo darbai. Fotografas V. Abramauskas

2014 m. liepos 6 d. Valdovų rūmų muziejaus lankytojų vestibiulyje atidaryta vieno dailės kūrinio paroda „žalgiris. 1410 m. liepos 15-osios rytas“. joje lietuvos respublikos krašto apsaugos, švietimo ir mokslo ministerijos bei iį „typoart“ pristatė lietuvoje vieno ryškiausių knygos bei plakato meno meistrų, lietuvos respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureato, lietuvos didžiojo kunigaikščio gedimino ordino riterio kryžiaus kavalieriaus dailininko Broniaus leonavičiaus sukurtą paveikslą – triptiką „žalgiris“. kūrinio kompoziciją sudaro kryžiuočių ordino bei sąjungininkų lenkijos ir lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kariuomenių pozicijos pradiniame žalgirio mūšio etape pagal johaneso Fochto (johannes Voigt) brėžinį iš leidinio „geschichte Preußens“ (karaliaučius, 1836). Pagrindinę triptiko kompoziciją įrėmina tekstai iš prof. Mečislovo jučo knygos „žalgirio mūšis“ ir prof. alfredo Bumblausko knygos „Senosios lietuvos istorija. 1009–1795“. šį darbą autorius sukūrė žalgirio mūšio 600 metų sukakčiai paminėti. triptiką iki liepos 31 d. apžiūrėjo 12 042 lankytojai. 2014 m. rugsėjo 17 d. iškilmingai atidaryta tarptautinė paroda „europos Viduramžių ir renesanso gobelenai. gijomis išausta istorija“. ji eksponuota Valdovų rūmų muziejaus trečio aukšto keturiose salėse. Parodoje buvo rodomi svarbiau-

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

2. Nuo 2014 m. rugsėjo 17 iki 2015 m. sausio 18 d. parodą „Europos Viduramžių ir Renesanso gobelenai. Gijomis išausta istorija“ aplankė 65 181 lankytojas. Fotografas V. Abramauskas

siuose XV a. pabaigos – XVi a. meninių audinių centruose nyderlanduose (Belgija, Flandrija), Prancūzijoje ir italijoje išausti gobelenai. XVi–XViii a. jie puošė daugelio europos valdovų, žymių didikų, aukštųjų Bažnyčios hierarchų rezidencijas ir bažnyčias. tokie meniniai audiniai nuo XVi a. pradžios dabino ir Vilniaus žemutinės pilies lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmus, kiek vėliau buvo kaupiami Vilniaus katedroje, lietuvos didikų rezidencijose. Didelė dalis parodoje pristatytų gobelenų iki tol nebuvo viešai eksponuoti arba publikuoti. tad daugiau nei 65 tūkst. lankytojų ši paroda buvo pirma galimybė su jais susipažinti. Valdovų rūmų muziejus su parodos partneriais išleido išsamų pristatomų gobelenų katalogą bei albumą lietuvių ir anglų kalbomis. Parodos laikotarpiu vyko kultūrinių ir šviečiamųjų renginių ciklas, lankytojams buvo pasiūlyta specialių edukacinių programų (1, 2 pav.). 2014 m. spalio 17 d. Valdovų rūmų renesansiniame raštinės kambaryje atidaryta vieno eksponato paroda „maltos ordino apdovanojimas“. ji veikė iki 2015 m. sausio 16 dienos. aukščiausias Maltos ordino apdovanojimas – Didysis garbės ir atsidavimo kryžius – Valdovų rūmų muziejaus lankytojams pristatytas minint daugiau kaip 960 šio ordino labdaringos veiklos metų ir 900 metų, kai popiežius Paskalis ii patvirtino jeruzalės šv. jono ligoninės steigėjų ypatingą nepriklausomo katalikiško ordino statusą. Specialiai šia proga Didįjį garbės ir atsidavimo kryžių atsiuntė Maltos ordino Didžiojo magistro biblioteka-muziejus. Didysis garbės ir atsidavimo kryžius suteikiamas kilmingam Maltos ordino riteriui už tai, kad šis didelę dalį savo gyvenimo padėjo ordinui siekti aukščiausių tikslų. Per tris mėnesius parodą aplankė 42 902 lankytojai. 2014 m. spalio 23 d. Valdovų rūmų muziejuje iškilmingai atidaryta kilnojamoji euro paroda. europos centrinio banko parengta paroda jau apkeliavo 17 miestų 13 europos šalių, ją ap-

lankė daugiau kaip 300 tūkst. lankytojų. Per europą keliaujanti paroda nuolat atnaujinama. joje demonstruojamos euro zonos šalių monetos, kurių viena pusė – nacionalinė, ir valiutos, buvusios iki įvedant eurą. Valdovų rūmų muziejuje atidarytą parodą pirmą kartą papildė lietuviškos eurų monetos su lietuvos herbo simboliu Vyčiu bei litų banknotai ir monetos. Parodos atidarymu oficialiai pradėta europos centrinio banko ir lietuvos banko organizuojama euro informacinė kampanija lietuvoje. europos centrinio banko su lietuvos banku ir Valdovų rūmų muziejumi suorganizuotą parodą sudarė šešios ekspozicijos: banknotai, monetos, apsaugos priemonės, pinigų istorija, vaikų kampelis ir naujasis stendas, kuriame pristatomi antrosios serijos – „europa“ – eurų banknotai. lankytojai buvo kviečiami išbandyti interaktyviųjų pramogų, o mažieji parodos dalyviai vaikų kampelyje galėjo žaisti įvairius žaidimus ir pristatymus išvysti jutikliniuose ekranuose. Per šiek tiek daugiau nei du mėnesius (paroda veikė iki 2015 m. sausio 5 d.) parodoje apsilankė beveik 47 tūkst. žmonių – pagal šį skaičių aplenkta dauguma kitų valstybių, kuriose rodyta ši paroda. Daug dėmesio sulaukė ekskursijos su grynųjų pinigų ekspertais ir euro parodos gidais – jos buvo surengtos daugiau nei 300 kartų. lankytojai supažindinti su euro banknotų dizainu, gamyba, apsaugos priemonėmis, susidėvėjusių pinigų naikinimu. Parodos laikotarpiu vyko daug renginių: susitikimai su lietuvos banko valdybos nariais, filmų peržiūros ir paskaitos, tris sekmadienius vyko šeimos dienos, vaikams ir jų tėveliams surengtas koncertas, įvairios dirbtuvėlės. rengdami reportažus apie tai, kaip lietuva ruošiasi euro įvedimui, parodą aplankė BBC, „France24“, nhk (japonijos nacionalinis transliuotojas), „the new york times“ (jaV), kroatų, šveicarų, baltarusių, lenkų ir daugelio kitų užsienio žiniasklaidos priemonių atstovai (3, 4 pav.).

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

3. Euro parodos atidarymas. Iš kairės: Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų direktorius dr. Vydas Dolinskas, Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas ir Europos centrinio banko Banknotų direktorato vadovas Tonas Rosas (Ton Roos). Fotografas V. Abramauskas

2015 m. vasario 10 d. Valdovų rūmų muziejus pakvietė į vaikų ir jaunimo konkurso „kelionė laiku – atgimusi lietuvos didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmų istorija“ geriausiai įvertintų darbų parodą. tarptautiniame konkurse iš viso dalyvavo 328 vaikai iš įvairių lietuvos vietovių, norvegijos, jungtinės karalystės, rusijos, jaV. jie varžėsi trijose amžiaus grupėse ir savo piešiniuose dailės kalba išreiškė savo santykį su istorine praeitimi. iš kiekvienos amžiaus grupės buvo atrinkta dalis darbų, jų autoriai ir juos rengę pedagogai buvo pakviesti į laimėtojų pagerbimo šventę Valdovų rūmuose. Muziejaus lankytojų vestibiulyje iki 2015 m. gegužės 3 d. eksponuota paroda savo spalvingumu bei įdomia piešinių tematika sužavėjo daugiau nei pustrečio tūkstančio lankytojų. 2015 m. balandžio 17 d. Valdovų rūmų muziejuje atidaryta tarptautinė vieno eksponato paroda „Viduramžių papuošalas. mįslingasis Vytauto didžiojo epochos diržas“. šioje su Baltarusijos respublikos nacionaliniu istorijos muziejumi surengtoje tarptautinėje parodoje buvo pristatytas įdomus, greičiausiai XiV a. pabaigos – XV a. pirmos pusės genujos meistrų, veikusių krymo pusiasalyje, kafos mieste (krymo chanatas, dab. Feodosija, krymas), sukurtas diržo segmentų rinkinys, turintis rytietiškos ornamentikos bruožų. šis toreutikos (meninio metalo apdirbimo) technikos kultūros paveldo paminklas yra unikali, viena brangiausių ir reikšmingiausių vertybių Baltarusijos respublikos kultūros paveldo registre, jai suteiktas ypatingas statusas. iki 2015 m. liepos 12 d. vykusi paroda buvo puiki proga dar kartą prisiminti lietuvos valstybingumo puoselėtoją ir ryškiausią lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovą – Vytautą Didįjį. Surengtas 11 kultūrinių renginių ciklas, kurio metu dažniausiai paskaitų forma buvo aktualinami įvairūs Vytauto Didžiojo, lietuvos valstybės, valdovo dvaro, kultūros paveldo, tarptautinių ryšių istorijos aspektai. Per

VolUMen

4. Euro parodos lankytojai buvo kviečiami išbandyti interaktyviųjų pramogų, pažaisti įvairių žaidimų ir pristatymus išvysti jutikliniuose ekranuose. Fotografas V. Abramauskas

beveik tris mėnesius šią parodą ir Valdovų rūmų muziejaus ekspozicijas aplankė daugiau kaip 43 tūkst. žmonių (5 pav.). 2015 m. balandžio 23 d. Valdovų rūmų muziejus su organizacija „Blue/yellow“ pakvietė visus į žymaus Ukrainos fotografo oleksandro klymenkos fotografijų parodos „ukraina. sustingęs klyksmas“ atidarymą. Parodoje greta kadrų iš karo zonos Ukrainoje buvo pristatytos ir išskirtinės fotografo nuotraukos iš 1991 m. sausį kijeve vykusio mitingo, skirto lietuvai palaikyti. nuo 2015 m. gegužės 14 iki liepos 3 d. Valdovų rūmų muziejuje veikė vieno eksponato – žygimanto Vazos laikų bokalo –

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

5. Parodos „Viduramžių papuošalas. Mįslingasis Vytauto Didžiojo epochos diržas“ atidarymo akimirka. Fotografas V. Abramauskas

6. Žygimanto Vazos laikų bokalo pristatymas Valdovų rūmų muziejuje. Greta – eksponatą muziejui padovanojęs mecenatas Antanas Guoga. Fotografas V. Abramauskas

paroda. įspūdingos puošybos ir matmenų stiklinis bokalas, papuoštas abiejų tautų respublikos, Vazų dinastijos, lietuvos ir lenkijos vaivadijų meistriškai tapytais herbais, istorinių kultūros vertybių rinkoje pasirodė 2015 m. kovo pabaigoje vykusiame aukcione šiaurės jorkšyre (jungtinė karalystė). Užrašas ant unikalaus indo skelbia: „rex Poloniae regis Sigismundi 1630“ (liet. „lenkijos karalius, karalius žygimantas, 1630“). šią ypatingą vertybę, siejamą su lenkijos karaliumi ir lietuvos didžiuoju kunigaikščiu žygimantu Vaza (1587–1632), per savo įsteigtą paramos fondą padovanojo mecenatas antanas guoga. Per kiek mažiau nei du eksponavimo mėnesius parodą aplankė beveik 30 tūkst. lankytojų (6 pav.).

2015 m. liepos 6 – rugpjūčio 31 d. Valdovų rūmų lankytojų vestibiulyje veikė edukacinių užsiėmimų dalyvių darbų paroda. nuo kovo 11-osios iki liepos 6-osios muziejuje vykusių edukacinių užsiėmimų dalyviai, pasitelkę senąsias reljefinių koklių gamybos technologijas, galėjo sukurti keraminę plokštelę ir ją papuošti. šį kartą keraminėse plokštelėse buvo atkartoti XV a. gotikinių koklių su lietuvos Didžiosios kunigaikštystės heraldika fragmentai, kuriuose vaizduojamas Vytis ir gediminaičių stulpai. šią daugiau nei 40 dalyvių darbų parodą išvydo beveik 22 tūkst. Valdovų rūmų muziejaus lankytojų. 2015 m. liepos 14 d. Milano Sforcų pilyje (italija) atidaryta Valdovų rūmų muziejaus paroda „milano ir lietuvos istoriniai ryšiai: bona sforca ir lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai“. Paroda surengta bendradarbiaujant su Milano Sforcų pilimi ir jos direktoriumi dr. klaudijumi Salsiu (Claudio Salsi) bei lietuvos ekspozicijos Milane rengiamoje pasaulinėje parodoje „expo 2015“ generaliniu komisaru romu jankausku. Paroda atidaryta lietuvos nacionalinei dienai „expo 2015“ skirtos parodos išvakarėse išskirtinėse muziejinėse erdvėse – istorinėje Sforcų pilyje. Parodą atidarė lietuvos respublikos Prezidentė Dalia grybauskaitė. ekspoziciją sudarė kelios dalys. iš pradžių lankytojams buvo trumpai pristatoma lietuva, svarbiausi jos istorijos faktai ir paveldo objektai. antra parodos dalis buvo skirta istoriniams lombardijos ir Milano ryšiams su lietuva ir Vilniumi nuo gintaro kelio laikų iki šių dienų. trečia dalis pasakojo apie istorinių lietuvos ir italijos ryšių svarbiausią centrą – lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmus. greta stendų su istorine ikonografija, šiuolaikinėmis fotografijomis ir tekstiniais komentarais bei Valdovų rūmų ir Bonos Sforcos laikų krosnies rekonstrukcijos maketų parodoje buvo pristatyti autentiški XVi a. eksponatai, primenantys lietuvos ir lombardijos, Milano ir Vilniaus ryšius. tai gobelenas

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

7. Parodos „Spalvų alchemija. Skaljolos meno kūriniai iš Bianco Bianchi kolekcijos Florencijoje“ atidarymo akimirka. Kairėje – Bjanko Bjankio (Bianco Bianchi) sūnus Alesandras Bjankis (Alessandro Bianchi) ir Italijos Respublikos ambasadoriaus Lietuvoje Stefanas Taljanis de Markijus (Stefano Taliani de Marchio). Fotografas V. Abramauskas

su jungtiniu lietuvos didžiojo kunigaikščio žygimanto augusto herbu, kurio centriniame lauke pavaizduotas valdovo motinos, Milano kunigaikštytės Bonos Sforcos heraldinis ženklas – vaiką ryjantis žaltys, taip pat XVi a. vidurio kokliai ir jų kopijos, kiti keramikos dirbiniai, menantys vieną svarbiausių lombardijos ir Milano ryšių su lietuva ir Vilniumi giją – Bonos Sforcos asmenybę. Paroda veikė iki rugpjūčio 2 d., ją aplankė 2 200 lankytojų. Baigusi beveik trijų savaičių misiją Milano Sforcų pilyje, kilnojamoji paroda „Milano ir lietuvos istoriniai ryšiai: Bona Sforca ir lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai“ grįžo į Valdovų rūmų muziejų. nuo 2015 m. rugpjūčio 11 d. naujai parengta originaliausia, įdomiausia ir aktualiausia jos dalis „milano ir lietuvos istoriniai ryšiai“ nemokamai džiugino lankytojus Valdovų rūmų muziejaus lankytojų vestibiulyje. ją sudarė iš viso 23 gausiai iliustruoti stendai, kuriuose informacija apie lietuvos ir lombardijos ryšius nuo bronzos amžiaus iki mūsų dienų chronologiškai pateikiama trimis – lietuvių, italų ir anglų – kalbomis. iki 2015 m. spalio 4 d. veikusią parodą aplankė daugiau nei 45 tūkst. žmonių. 2015 m. lapkričio 17 – 2016 m. vasario 28 d. Valdovų rūmų muziejuje veikė tarptautinė paroda „spalvų alchemija. skaljolos meno kūriniai iš bianco bianchi kolekcijos florencijoje“. tai bendras privačios Bjanko Bjankio (Bianco Bianchi) kolekcijos savininkų alesandro Bjankio (alessandro Bianchi) ir elizabetos Bjanki (elisabetta Bianchi), Valdovų rūmų muziejaus bei Vilniaus dailės akademijos projektas. šia paroda lietuvos kultūrinei visuomenei, dailės tyrinėtojams ir restauratoriams pristatytas subtilus ir rafinuotas skaljolos (it. scagliola) menas. XVi a. pabaigoje jis užgimė kaip amatas, vėliau sumanių ir kūrybingų meistrų buvo pakylėtas iki meno aukštumų, XiX a. pabaigoje nugrimzdo į užmarštį, o XX a. antroje pusėje vėl buvo iš naujo atrastas ir sužavėjo tiek kūrėjus, tiek dailės gerbėjus. tad iš Florencijos

VolUMen

8. Parodos „Žygimanto Augusto herbinis gobelenas iš Vilniaus rinkinių“ montavimo darbai Krokuvos Vavelio karališkojoje pilyje (Lenkija). Fotografas M. Uzorka

atkeliavusi paroda Vilniuje pristatė šiandien daugeliui nežinomą techniką ir suteikė galimybę susipažinti su unikalia B. Bjankio kolekcija. Per daugiau nei tris parodos mėnesius su įstabiais senaisiais ir naujesniais skaljolos technika sukurtais dirbiniais susidomėjo 14 473 lankytojai (7 pav.). 2015 m. spalio 13 d. su ypatinga palyda į lenkiją iškeliavo unikali Valdovų rūmų muziejaus vertybė – XVi a. vidurio gobelenas, puošęs lietuvos didžiojo kunigaikščio ir lenkijos karaliaus žygimanto augusto (1544/1548–1572) rezidenciją Vilniuje. krokuvos

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

9. Kilnojamoji paroda „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai ir jų atkūrimas“ Biržų krašto muziejuje „Sėla“. Fotografas G. Jurkonis

10. Parodos „Praemiando incitat. Šventojo Stanislovo ordinas“ atidarymo Valdovų rūmų muziejuje akimirka. Fotografas V. Abramauskas

Vavelio karališkojoje pilyje šis audinys buvo eksponuojamas nuolatinėje reprezentacinių apartamentų ekspozicijoje, vadinamojo gražiojo aukšto (it. piano nobile) kariuomenės peržiūros salėje (lenk. Pod przeglądem wojsk). ekspozicijos salėje greta Vilniaus gobeleno buvo rodomi ir kiti heraldiniai žygimanto augusto audiniai, saugomi Vavelio karališkosios pilies rinkiniuose. išskirtinėje Vavelio pilies vietoje rodomą vilnietišką žygimanto augusto gobeleną galėjo pamatyti kiekvienas, lankantis populiariausią rezidencijos reprezentacinių salių ekspoziciją. Vilnietiškas žygimanto augusto gobelenas buvo pristatomas programos „lietuva krokuvoje: 2015 m. kultūros sezonas“ parodoje „žygimanto augusto

herbinis gobelenas iš Vilniaus rinkinių“. 2015 m. spalio 16 d. Vavelyje atidaryta paroda iki 2016 m. sausio vidurio suspėjo pradžiuginti daugiau nei 8 tūkst. lankytojų (8 pav.). 2014 ir 2015 m. po įvairius lietuvos regionus ir užsienio šalis savo kelionę tęsė Valdovų rūmų istoriją, tyrimus, atkūrimą bei panaudojimą pristatanti didaktinė stendinė paroda „lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai ir jų atkūrimas“. ši 16 informacinių stendų paroda buvo parengta ruošiantis atkuriamų Valdovų rūmų simboliniam atidarymui 2009 m. liepos 6 dieną. juose pateikiama trumpa Valdovų rūmų istorinės raidos apžvalga nuo seniausių laikų iki atkūrimo. 2013 m. gruodžio 5 – 2014 m. kovo 1 d. su išskirtine lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmų raida, unikaliais radiniais ir muziejinėmis vertybėmis, lituanistine ikonografine medžiaga bei šalies istorija galimybę susipažinti turėjo estijos sostinės gyventojai ir svečiai. talino technologijos universitete kaip vienas iš lietuvos pirmininkavimo europos Sąjungos tarybai renginių atidaryta paroda „lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai ir jų atkūrimas“ anglų kalba iš viso sulaukė 8 tūkst. lankytojų. 2014 m. kovo 6 – rugsėjo 15 d. ši tarptautinė kilnojamoji paroda anglų ir rusų kalbomis pristatyta narvos pilyje (estija). ją aplankė 36 563 lankytojai. 2014 m. balandžio 2 – gegužės 2 d. paroda lietuvių kalba buvo eksponuojama Biržų krašto muziejuje „Sėla“ (9 pav.). Per vieną mėnesį ją aplankė 1 392 žmonės. 2014 m. liepos 3 – rugsėjo 15 d. susipažinti su lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmais ir jų atkūrimu (parodos versija anglų kalba) Valdovų rūmų muziejus Pernu miesto centrinėje bibliotekoje (estija) pakvietė Pernu miesto svečius ir gyventojus. čia parodą apžiūrėjo 4 tūkst. lankytojų. 2014 m. rugsėjo 3 – spalio 2 d. stendinė paroda veikė Vytauto Didžiojo karo muziejuje kaune. Per mėnesį ją aplankė 2 338 kauniečiai ir miesto svečiai. 2015 m. parodos versija anglų kalba pristatyta Stokholmo armijos

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

11. Archeologinių radinių parodos „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos archeologiniai radiniai. Kasdienybė Vilniaus dvare“ rengėjai. Iš kairės: Povilas Blaževičius, Sigita Venckūnienė, Eglė Zaveckienė, Deimantė Baubaitė. Fotografas V. Abramauskas

muziejuje (vasario 4 – kovo 9 d., 7 850 lankytojų), paroda lietuvių kalba – lietuvos prezidento k. griniaus memorialiniame muziejuje Marijampolėje (kovo 6 – balandžio 10 d., 233 lankytojai) ir Prienų krašto muziejuje (spalio 2 – spalio 31 d., 472 lankytojai). 2014–2015 m. lietuvoje ir užsienyje buvo pristatoma dar viena stendinė Valdovų rūmų muziejaus paroda – „Kaip tai atsitiko Didžiajame mūšyje... žalgirio atodangos“. jos stendai atkeliavo iš tuo pačiu pavadinimu pavadintos tarptautinės parodos, skirtos žalgirio pergalės 600 metų jubiliejui. Pagrindinis parodos tikslas – atskleisti su šia lietuvos Didžiosios kunigaikštystės ir lenkijos karalystės jungtinės kariuomenės bendra pergale susijusius istorinės atminties fenomenus, pergalės ženklus ir jų fiksavimą įvairiomis formomis bei būdais nuo pat XV a. iki šių dienų, žalgirio herojų istorinį įvaizdį istoriografinėje tradicijoje, literatūroje, dailėje. 2014 m. ši paroda veikė Medininkų pilies muziejuje (liepos 1 – rugpjūčio 29 d., 3 109 lankytojai), klaipėdos miesto savivaldybės Mažosios lietuvos istorijos muziejuje (rugsėjo 8 – spalio 19 d., 371 lankytojas), rietavo oginskių kultūros istorijos muziejuje (2014 m. gruodžio 18 – 2015 m. sausio 31 d., 648 lankytojai). 2015 m. paroda eksponuota gargždų krašto muziejuje (vasario 10 – balandžio 6 d., 425 lankytojai) ir Zarasų krašto muziejuje (liepos 6 – rugpjūčio 10 d., 299 lankytojai). 2015 m. balandžio 27 d. ši ilgą laiką įvairių lietuvos miestų gyventojus džiuginusi Valdovų rūmų muziejaus paroda pirmą kartą iškeliavo į užsienį. Ukrainos nacionaliniame draustinyje „kijevo Sofija“ ji tapo bendro lietuvių, lenkų ir ukrainiečių projekto „žalgiris. Vėl kartu. 1410–2015“ dalimi. Per kilnojamosios parodos atidarymą buvo pristatyta 30 gausiai iliustruotų stendų, kuriuose apžvelgiamos istorinės kautynės, nulėmusios lietuvos, lenkijos ir viso šio europos regiono likimą. iki 2015 m. gegužės 31 d. veikusią parodą aplankė 1 818 žmonių.

VolUMen

2016 m. Valdovų rūmų muziejus pasitiko aktyviu pasiruošimu dideliam tarptautiniam projektui – parodai „Praemiando incitat. šventojo stanislovo ordinas“. 2015 m. paminėtos šventojo Stanislovo ordino įkūrimo 250-osios metinės. šia proga trys lenkijos ir lietuvos valdovų istorinėse rezidencijose įsikūrę muziejai – krokuvos Vavelio karališkoji pilis – Valstybiniai meno rinkiniai, Varšuvos karališkoji pilis – Muziejus ir nacionalinis muziejus lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmai – organizavo ypatingą, per visas tris istorines sostines (Varšuvą, krokuvą ir Vilnių) keliaujančią parodą. 2016 m. ji buvo pristatyta Valdovų rūmų muziejuje. Parodai bemaž 150 eksponatų (šventojo Stanislovo ordino ženklų: kryžių, juostų, žvaigždžių, taip pat unikalų XViii a. pabaigos ceremonijų kalaviją, kurį lietuvos ir lenkijos valdovas Stanislovas augustas Poniatovskis 1764 m. užsakė savo paties karūnavimo ceremonijai ir kuris vėliau buvo naudojamas šventinant Baltojo erelio ir šventojo Stanislovo ordinų riterius) skolino daugiau nei 30 kultūros paveldo institucijų, privačių kolekcininkų iš lenkijos ir lietuvos. Parodoje, veikusioje nuo 2016 m. vasario 16 iki gegužės 8 d., apsilankė 31 028 lankytojai, buvo surengtos penkios viešos lietuvos ir lenkijos mokslininkų parengtos paskaitos bei trys teminės edukacinės programos (10 pav.). Valdovų rūmų muziejus išleido išsamų parodos katalogą lietuvių kalba (knygos pabaigoje anglų ir lenkų kalbomis pateikiamos santraukos ir eksponatų sąrašai). 2016-ieji žymi aktyvaus bendradarbiavimo su Baltarusijos respublikos kultūros įstaigomis laikotarpį. Per metus buvo surengti net trys didžiuliai projektai su šalyje kaimynėje veikiančiais muziejais. 2016 m. balandžio 29 – rugsėjo 11 d. nesvyžiuje kartu su nacionaliniu istorijos ir kultūros muziejumi-draustiniu „nesvyžius“ surengta iki šiol didžiausia Valdovų rūmų muziejaus archeologinių radinių paroda „lietuvos didžiųjų kunigaikščių

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

12. Įrengta archeologinių radinių paroda „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos archeologiniai radiniai. Kasdienybė Vilniaus dvare“ Gardino religijų istorijos muziejuje (Baltarusija). Fotografas V. Abramauskas

14. Parodos „Eksponatai. 2009–2015 m. dovanotos ir įsigytos vertybės“ eksponatus Lietuvos Respublikos kultūros ministrei Lianai Ruokytei-Jonsson pristato parodos kuratorius Dalius Avižinis. Fotografas V. Abramauskas

rezidencijos archeologiniai radiniai. kasdienybė Vilniaus dvare“. Parodoje eksponuoti net 299 unikalūs Valdovų rūmų muziejaus archeologiniai radiniai, aštuoni informaciniai stendai, pristatantys istorinę rūmų raidą bei atskleidžiantys svarbiausius parodos tematinius siužetus – higieną, karybą, virtuvę ir įspūdingą gotikinių, renesansinių bei barokinių koklių kolekciją. Parodoje parodytas ir detalus žemutinės bei aukštutinės pilies teritorijos maketas ir įvairius lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos istorinius tarpsnius vaizduojanti ikonografija (didelės septynių istorinių (nuo XiV a. pabaigos iki šių dienų) atvaizdų fotokopijos). Parodą aplankė 7 853 lankytojai (4 376 suaugusieji ir 3 477 studentai bei mokiniai) (11 pav.). kiek vėliau ši archeologinių radinių paroda buvo pritaikyta eksponuoti gardino valstybiniame religijų istorijos muziejuje, įsikūrusiame

13. Tarptautinę parodą „Amžinybės atspaudas. Italų Renesanso ir Baroko šedevrų krikščioniškieji siužetai XIX a. graviūrose“ apžiūri Baltarusijos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Lietuvoje Aleksandras Korolis. Fotografas V. Abramauskas

istoriniuose Chreptavičių rūmuose. Paroda gardine veikė nuo 2016 m. rugsėjo 16 iki lapkričio 13 d. ir beveik 2 tūkst. lankytojų leido pasidžiaugti lietuvos Didžiųjų kunigaikščių rezidencijos artefaktais (12 pav.). 2016 m. gegužės 18 – rugsėjo 25 d. Valdovų rūmuose veikė tarptautinė paroda „amžinybės atspaudas. italų renesanso ir baroko šedevrų krikščioniškieji siužetai XiX a. graviūrose“. eksponatus skolino gardino religijų istorijos muziejus (Baltarusija). Parodoje pristatytos 63 graviūros, sukurtos XiX a. pagal žymių XV–XViii a. italijos dailininkų religinės tematikos tapybos darbus. šios reprodukuotos XiX a. graviūros savo menine verte prilygsta originaliems meno kūriniams. Parodą aplankė 60 473 lankytojai (13 pav.). Valdovų rūmų muziejus išleido išsamų parodos katalogą lietuvių kalba (įvadiniai straipsniai ir trumpi eksponatų aprašai pateikiami ir anglų bei baltarusių kalbomis). 2016 m. pabaigoje Valdovų rūmų muziejus parengė nacionalinę parodą „eksponatai. 2009–2015 m. dovanotos ir įsigytos vertybės“, ji atidaryta 2017 m. sausio 18 dieną. Paroda pristato vertybes, kurios buvo padovanotos, perduotos kitų institucijų arba įsigytos už muziejaus lėšas. šių vertybių pagrindu buvo suformuotas muziejaus kultūros, meno ir istorijos rinkinys. Parodoje eksponuoti XVi ir XVii a. gobelenai, tapybos darbai, vaizduojantys žymias XV–XViii a. lietuvos asmenybes bei religinės tematikos scenas, grafikos darbai, kurių didžiausią dalį sudaro lenkijos ir lietuvos valdovų bei didikų portretai, senieji lietuvos Didžiosios kunigaikštystės žemėlapiai, XVii a. augsburge sukurtas stalinis laikrodis, stiklinis bokalas su lenkijos karaliaus ir lietuvos didžiojo kunigaikščio žygimanto Vazos bei abiejų tautų respublikos heraldiniais ženklais, kunigaikščių Sapiegų bibliotekai priklausiusios senosios knygos, įspūdingi ir reikšmingi renesanso ir Baroko epochų mokslo, meno leidiniai bei daug kitų įdomių ir anksčiau nerodytų vertybių. Didelę jų dalį padovanojo dosnūs muziejaus bičiuliai ir rėmėjai. Paroda veikė iki 2017 m. balandžio 23 d. (14 pav.). Valdovų rūmų muziejus parengė ir išsamų parodos katalogą lietuvių kalba (anglų kalba pateikiami įvadiniai straipsniai ir eksponatų sąrašas).

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

Daiva Mitrulevičiūtė

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Katedros a. 4, LT-01143 Vilnius d.mitruleviciute@valdovurumai.lt

tarPtaUtinė ParoDa italijoje „Milano ir lietUVoS iStoriniai ryšiai: Bona SForCa ir lietUVoS DiDžiųjų kUnigaikščių rūMai“

1. Milano Sforcų pilis (Castello Sforzesco), 2015. Fotografas M. Kaminskas

2015 m. liepos 14 – rugpjūčio 2 d. italijoje, Milano Sforcų pilyje (Castello Sforzesco), pristatyta nacionalinio muziejaus lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmų paroda „Milano ir lietuvos istoriniai ryšiai: Bona Sforca ir lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai“. Paroda surengta bendradarbiaujant su Milano Sforcų pilimi ir jos direktoriumi dr. klaudijumi Salsiu (Claudio Salsi) bei lietuvos ekspozicijos pasaulinėje parodoje „expo 2015“ Milane generaliniu komisaru romu jankausku. Paroda atidaryta lietuvos nacionalinės dienos parodoje „expo 2015“ išvakarėse išskirtinėse muziejinėse erdvėse – istorinėje Milano Sforcų pilyje. tai didelės pagarbos lietuvai ženklas, nes lietuva vienintelė iš 147 šio pasaulinio renginio šalių dalyvių turėjo galimybę prisista-

VolUMen

tyti ne tik pačioje parodoje „expo 2015“, bet ir prestižinėje muziejinėje erdvėje. Parodą atidarė su darbo vizitu italijoje viešėjusi lietuvos respublikos Prezidentė Dalia grybauskaitė. Ceremonijoje taip pat dalyvavo italijos, lombardijos regiono ir Milano miesto valdžios atstovai, lietuvos respublikos ambasadorė italijoje jolanta Balčiūnienė, lietuvos ekspozicijos pasaulinėje parodoje „expo 2015“ Milane generalinis komisaras romas jankauskas, Milano Sforcų pilies, archeologijos ir istorijos muziejų direktorius dr. klaudijus Salsis, nacionalinio muziejaus lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmų direktorius dr. Vydas Dolinskas ir direktoriaus pavaduotojas eduardas kauklys. Parodos kuratorė – muziejaus

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

2. Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų direktorius dr. Vydas Dolinskas ir Milano Sforcų pilies archeologijos ir istorijos muziejų direktorius dr. Klaudijus Salsis (Claudio Salsi) atidaro parodą „Milano ir Lietuvos istoriniai ryšiai: Bona Sforca ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai“. Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos fotografija / Robertas Dačkus

3. Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, Milano Sforcų pilies, archeologijos ir istorijos muziejų direktorius dr. Klaudijus Salsis (Claudio Salsi) ir buvęs Sforcų pilies vadovas prof. Ermanas Arslanas (Ermanno Arslan) apžiūri parodą. Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos fotografija / Robertas Dačkus

4. Parodos Milano Sforcų pilyje koordinatorės Silvana Fiumana ir Kolombo Agrikola (Colombo Agricola) bei parodos kuratorė Daiva Mitrulevičiūtė. Fotografas E. Kauklys

Užsienio ryšių ir parodų skyriaus vedėja Daiva Mitrulevičiūtė. Parodos atidarymą muzikos garsais nuspalvino Vilniaus miesto savivaldybės šv. kristoforo kamerinis orkestras (meno vadovas prof. Donatas katkus). tokia lietuvos paveldą ir istorinius ryšius su Milanu akcentuojanti paroda Milano Sforcų pilyje galėjo būti surengta tik todėl, kad iš pradžių lietuvos dailės muziejus, o vėliau – Valdovų rūmų muziejus su Milano Sforcų pilimi bendradarbiauja jau ilgiau nei 10 metų. Buvęs Milano Sforcų pilies vadovas prof. ermanas arslanas (ermanno arslan) ir dabartinis direktorius dr. klaudijus

Salsis konsultavo lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų atkūrimo Vilniuje klausimais. Be to, ir pats Milano Sforcų pilies atkūrimo bei restauravimo projektas, pradėtas daugiau nei prieš 100 metų garsaus milaniečio lukos Beltramio (luca Beltrami), buvo didelis bei svarbus metodinis ir moralinis paskatinimas atkurti lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmus. rengiant parodą aktyviai tarpininkavo ir lietuvos ekspozicijos pasaulinėje parodoje „expo 2015“ Milane generalinis komisaras r. jankauskas. Parodą „Milano ir lietuvos istoriniai ryšiai: Bona Sforca ir lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai“ sudarė kelios da-

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

5. Prieš atidarant parodą surengtoje spaudos konferencijoje dalyvavo Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų direktorius dr. Vydas Dolinskas, Milano Sforcų pilies, archeologijos ir istorijos muziejų direktorius dr. Klaudijus Salsis (Claudio Salsi) bei Lietuvos ekspozicijos pasaulinėje parodoje „Expo 2015“ Milane generalinis komisaras Romas Jankauskas. Fotografas E. Kauklys

6. Milano Sforcų pilies vidinis kiemas, 2015. Fotografas V. Dolinskas

7. Milano Sforcų pilies vidinis kiemas, 2015. Fotografė D. Mitrulevičiūtė

lys. greta nuolatinės Mikelandželo (Michelangelo) skulptūros Rondaninio pieta ekspozicijos esančiose keturiose atnaujintose Sforcų pilies vadinamosios ispanų ligoninės (it. Ospedale Spagnolo) salėse lankytojams iš pradžių trumpai pristatyta lietuva, svarbiausi jos istorijos faktai ir paveldo objektai. antra parodos dalis buvo skirta istoriniams lombardijos ir Milano ryšiams su lietuva ir Vilniumi nuo gintaro kelio laikų iki šių dienų. trečia dalis pasakojo apie istorinių lietuvos ir italijos ryšių svarbiausią centrą – lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmus.

greta stendų su istorine ikonografija, šiuolaikinėmis fotografijomis ir tekstiniais komentarais trimis – lietuvių, italų ir anglų – kalbomis bei lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų ir Bonos Sforcos laikų krosnies rekonstrukcijos maketų, parodoje buvo pristatyti autentiški XVi a. eksponatai, primenantys lietuvos ir lombardijos, Milano ir Vilniaus ryšius. tai gobelenas su jungtiniu lietuvos didžiojo kunigaikščio žygimanto augusto herbu, kurio centriniame lauke pavaizduotas valdovo motinos, Milano kunigaikštytės Bonos Sforcos, heraldinis ženklas – vaiką ryjantis žaltys. Parodoje taip pat rodyti XVi a. vidurio kokliai ir jų kopijos,

VolUMen

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

8. Paroda surengta Milano Sforcų pilies buvusiose vadinamosios Ispanų ligoninės (Ospedale Spagnolo) salėse. Fotografas V. Dolinskas

9. Antroji parodos dalis, skirta istoriniams Lombardijos ir Milano ryšiams su Lietuva. Fotografas V. Dolinskas

10. Trečioji parodos dalis pasakojo apie istorinių Lietuvos ir Italijos ryšių svarbiausią centrą – Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmus. Šioje dalyje pristatyti ir autentiški XVI a. eksponatai, primenantys Lietuvos ir Lombardijos, Milano ir Vilniaus ryšius. Fotografas V. Dolinskas

kiti keramikos dirbiniai, menantys vieną svarbiausių lombardijos ir Milano ryšių su lietuva ir Vilniumi giją – Bonos Sforcos asmenybę. netoli Milano, Vidževane, gimusi kunigaikštytė Bona Sforca, tapusi lietuvos didžiąja kunigaikštiene ir lenkijos karaliene, paskatino renesanso kultūros ir meno sklaidą lietuvoje. ji buvo žygimanto Senojo žmona ir žygimanto augusto motina. ši ryški asmenybė renesanso laikais sujungė Vilnių ir Milaną. Su Bona Sforca susiję Valdovų rūmų muziejaus eksponatai 2015 m. gegužės 1 – spalio 31 d. Milane buvo pristatyti ir pasau-

linės parodos „expo 2015“ lietuvos paviljone. tai XVi a. vidurio kampinis koklis su Sforcų herbiniu skydeliu, kiti su Bona Sforca siejamos krosnies kokliai ir šakutė, kaip Bonos Sforcos iš italijos į lietuvą ir lenkiją atneštų naujų virtuvės bei maisto tradicijų simbolis (paroda „expo 2015“ buvo skirta būtent maisto tradicijoms). Milano, neapolio, Bario ir rosano kunigaikštytė, tapusi lietuvos didžiąja kunigaikštiene ir lenkijos karaliene, labai prisidėjo prie renesanso idėjų, kultūros ir meno sklaidos lietuvoje bei aplinkiniuose kraštuose, todėl jos herbas – vaiką ryjantis žaltys, kuris yra

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

11. Parodoje pristatytas Valdovų rūmų muziejuje saugomas gobelenas su jungtiniu Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto herbu, jo centriniame lauke pavaizduotas valdovo motinos, Milano kunigaikštytės Bonos Sforcos, heraldinis ženklas. Fotografas V. Abramauskas

VolUMen

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

12. Lietuvos didžiosios kunigaikštienės ir Lenkijos karalienės Bonos Sforcos portretas, kuriame ji vaizduojama maždaug vedybų su Žygimantu Senuoju laikais, apie 1517 In: Decius J. L. De Jagellonum familia, Liber II, Cracoviae, 1521. LMAVB

vienas iš Viskončių (Visconti), Sforcų ir Milano simbolių, – randamas ir tolimoje lietuvoje. kaip patvirtino pasirengimas parodai Milane, lietuvos ir Vilniaus bei lombardijos ir Milano istoriniai ryšiai nebuvo grįsti vien dinastiniais saitais, jie buvo ir yra gerokai įvairesni, spalvingesni bei turtingesni. iš renesanso ir Baroko tėvynės italijos regionų tik roma ir toskana galėtų lygintis su lombardija dėl istorinių ryšių su lietuva intensyvumo. lombardijos ir lietuvos žemių istorinių ryšių pradžia siekia dar bronzos amžių (ii tūkstm. pr. kr.). tai liudija gausūs Baltijos gintaro radiniai visoje italijos teritorijoje, taip pat ir lombardijoje. Viduramžiais Milane buvo priimti lietuvos valstybės kūrimuisi svarbūs romos popiežiaus sprendimai, pavyzdžiui, Mindaugo pasiuntinys Parbus su popiežiumi susitiko būtent šiame mieste. Milanas galėjo turėti įtakos ir lietuvių kilmės iš romėnų legendos formavimuisi XV–XVi amžiuje. renesanso laikais Vilnių ir Milaną sujungė jau minėta Sforcų dinastijos atstovė – Milano kunigaikštytė Bona Sforca, tapusi lietuvos didžiąja kunigaikštiene ir lenkijos karaliene. šios valdovės užmegzti lietuvos ir italijos ryšiai buvo plėtojami ne vieną šimtmetį. Vilniaus senamiesčio Baroko šedevrai sukurti perėmus ir italijos šiaurės regiono lombardijos meistrų patir-

13. Garsaus italų architekto Donato Bramantės (Donato Bramante) projektuotas Vidževano pilies bokštas baigtas statyti 1494-aisiais – tais pačiais metais, kai šioje pilyje gimė būsima Lietuvos ir Lenkijos valdovė Bona Sforca. Fotografė D. Mitrulevičiūtė

tį – daugelis XVi–XViii a. lietuvoje dirbusių architektų ir kitų menininkų buvo kilę iš lombardijos arba su ja susiję. įdomu tai, kad ir dauguma XViii a. apaštalų Sosto nuncijų abiejų tautų respublikoje (jungtinėje lietuvos ir lenkijos valstybėje) buvo susiję su Milanu. lombardijoje buvo simpatizuojama lietuvių išsivadavimo iš rusijos imperijos jungo kovai XiX a., o garsus italų kompozitorius amilkarė Ponkjelis (amilcare Ponchielli) 1874 m. sukūrė ir pirmą kartą teatre „la Scala“ parodė operą „i lituani“ (liet. „lietuviai“). XX a. pirmoje pusėje lietuvą ir lombardiją susiejo Milano arkivyskupas akilė ratis (achille ratti) – prieš tapdamas Milano arkivyskupu, vėliau – popiežiumi Pijumi Xi, jis buvo apaštalų Sosto vizitatorius lietuvoje, o 1926 m. apaštaline konstitucija įkūrė pirmą savarankišką lietuvos katalikų bažnyčios provinciją. Po antrojo pasaulinio karo Milanas buvo svarbus paramos katalikų bažnyčios rezistencijai Sovietų Sąjungos okupuotoje lietuvoje centras, lietuvos istorijos pažinimo ir lietuvių kalbos mokymosi vieta. šimtmečių istorinį pagrindą turintys lietuvos ir Vilniaus ryšiai su italija ir konkrečiai su lombardija bei Milanu yra gyvybingi

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

14. Tarptautinės parodos „Expo 2015“ Milane Lietuvos paviljone eksponuoti su Bona Sforca siejamos krosnies kokliai. Fotografas V. Dolinskas

15. Tarptautinės parodos „Expo 2015“ Milane Lietuvos paviljone eksponuotas XVI a. vidurio kampinis koklis su Sforcų herbiniu skydeliu. Fotografas V. Abramauskas

16. Su Bona Sforca susiję Valdovų rūmų muziejaus eksponatai 2015 m. gegužės 1 – spalio 31 d. buvo pristatyti ir tarptautinės parodos „Expo 2015“ Milane Lietuvos paviljone. Fotografas V. Dolinskas

ir šiandien. apie tai byloja bendradarbiavimas muzikos ir teatro, dizaino ir muziejininkystės srityse, netgi krepšinis. šių ryšių natūralumą ir gyvastį paliudijo ir tris savaites Milano Sforcų pilyje rodyta paroda „Milano ir lietuvos istoriniai ryšiai: Bona Sforca ir lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai“. ji sulaukė nemažai lankytojų susidomėjimo – nepaisant kartais ir +40 laipsnių karščio Milane siekusios temperatūros, iš viso parodą aplankė apie 2 200 lankytojų. Parodos veikimo laikotarpiu parodos kuratorė Valdovų rūmų muziejaus Užsienio ryšių ir parodų skyriaus vedėja D. Mitrulevičiūtė lankytojus supažindino su lietuvos istorija, lietuvos ir lombar-

dijos istoriniais ryšiais, parodos eksponatais. Sulaukta daug gerų atgarsių apie parodą, kai kurie lankytojai joje užsibūdavo net porą valandų, grįždavo dar kartą ir atsivesdavo savo draugus. nemažai apsilankiusių italų ir užsienio turistų žadėjo atvykti į lietuvą, kad galėtų savo akimis pamatyti mūsų šalį ir jos įspūdingiausius paveldo objektus. tad paroda buvo ne tik puiki galimybė Milano gyventojams ir jo svečiams susipažinti su lombardiją ir lietuvą siejančiais glaudžiais istoriniais, politiniais, diplomatiniais, kultūriniais bei meniniais ryšiais, bet ir paskata tolesniam bendradarbiavimui ir šių ryšių plėtojimui ateityje.

VolUMen

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

17. Milano Sforcų pilyje Valdovų rūmų muziejaus specialistai apžiūrėjo grafikos rinkiniuose saugomą lituanistinę medžiagą. Fotografė D. Mitrulevičiūtė

18. Grįžus iš Milano, naujai parengta originaliausia ir įdomiausia parodos dalis „Milano ir Lietuvos istoriniai ryšiai“ 2015 m. rugpjūčio 11 – gruodžio 31 d. nemokamai džiugino muziejaus svečius Valdovų rūmų Lankytojų vestibiulyje. Fotografas V. Abramauskas

Parodą Milane simboliškai uždarė paskutinę jos veikimo dieną įvykęs lenkijos kultūros ir nacionalinio paveldo ministrės meno istorikės prof. habil. dr. Malgožatos omilianovskos (Małgorzata omilanowska) vizitas. Valdovų rūmų muziejus dėkoja lietuvos ir užsienio institucijoms ir privatiems asmenims, bičiuliškai skolinusiems iliustracijų parodos stendams, pirmiausia lietuvos dailės muziejui, lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekai, lietuvos nacionaliniam operos ir baleto teatrui, lietuvos nacionalinei filharmonijai, lietuvos nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai, lietuvos paviljonui Milane organizuojamoje pasaulinėje parodoje „expo 2015“, raimondo Paknio leidyklai, Valstybinio kernavės kultūrinio rezervato direkcijai, Vilniaus dailės akademijai, Vilniaus universiteto bibliotekai ir Vilniaus universiteto muziejui, fotografui algirdui rakauskui. Po beveik trijų savaičių pristatymo Milano Sforcų pilyje kilnojamoji paroda „Milano ir lietuvos istoriniai ryšiai: Bona Sforca ir lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai“ grįžo į Valdovų rūmų muziejų. nuo 2015 m. rugpjūčio 11 iki gruodžio 31 d. naujai parengta originaliausia ir įdomiausia parodos dalis „Milano ir lietuvos istoriniai ryšiai“ nemokamai džiugino muziejaus svečius Valdovų rūmų lankytojų vestibiulyje.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

Daiva Mitrulevičiūtė

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Katedros a. 4, LT-01143 Vilnius d.mitruleviciute@valdovurumai.lt

tarPtaUtinė ParoDa „SPalVų alCheMija. SkaljoloS Meno kūriniai iš BianCo BianChi kolekCijoS FlorenCijoje“

1, 2. Parodos atidarymo akimirkos, 2015 m. lapkričio 17 d. Fotografas V. Abramauskas

2015 m. lapkričio 17 – 2016 m. vasario 28 d. nacionaliniame muziejuje lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmuose veikė tarptautinė paroda „Spalvų alchemija. Skaljolos meno kūriniai iš Bianco Bianchi kolekcijos Florencijoje“. tai Valdovų rūmų muziejaus kartu su partneriais iš italijos – privačios Bjanko Bjankio (Bianco Bianchi) kolekcijos savininkais alesandru (alessandro) ir elizabeta Bjankiais (elisabetta Bianchi) – bei Vilniaus dailės akademija surengtas projektas, kuriuo lietuvos kultūrinei visuomenei ir dailės specialistams pristatytas subtilus ir rafinuotas skaljolos (it. scagliola) menas. Vilniaus miesto savivaldybės ir mero remigijaus šimašiaus bei Florencijos miesto savivaldybės ir mero Darijaus nardelos (Dario nardella) globojama paroda pristatyta Valdovų rūmų muziejaus lankytojų vestibiulio auditorijoje, jos atidarymą tiesiogiai transliavo tV kanalas „lrt kultūra“. Skaljola – tai taikomosios ir vaizduojamosios dailės kūrinių bei architektūrinių detalių dekoravimo technika, kai naudojant selenito arba kitos rūšies gipso, įvairių spalvų pigmentų ir organinės kilmės klijų mišinį kuriamos intarsijos, tapybą

VolUMen

3. Per parodos atidarymą kolekcijos savininkas Alesandras Bjankis (Alessandro Bianchi) Valdovų rūmų muziejui padovanojo skaljolos kūrinį su Vyčiu. Fotografas V. Abramauskas

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

4–6. Parodą apžiūri pirmieji lankytojai. Fotografas V. Abramauskas

primenantys kūriniai ar imituojamas marmuras. terminu „skaljola“ įvardijami ir šiuo būdu sukurti dirbiniai. Pasiekus techninio atlikimo aukštumas, skaljola peržengia amato ribas ir gali būti vadinama atskira meno rūšimi. italijoje kuriant skaljolos kūrinius naudotas ir ligi šiol tebenaudojamas selenitas, nes šios rūšies gipso gausu apeninų kalnų regione, kuriame ir gimė ši dekoravimo technika. Selenitas randamas plokštelių arba skeveldrų pavidalu (it. scaglia – „skeveldra“), nuo to ir kilęs skaljolos pavadinimas. šis vaiskus, dažnai perlų spalvos mineralas dar vaizdingai vadinamas mėnulio akmeniu (selenito pavadinimas kilęs nuo senovės graikų mėnulio deivės Selenės vardo). Pakaitintas aukštoje temperatūroje, jis transformuojasi į kūrybai tinkamą gipsą, tereikia jį smulkiai sutrinti ir išsijoti per rėtį. kad šią medžiagą būtų galima modeliuoti, įmaišoma vandenyje ištirpintų organinių klijų – taip gaunama elastinga masė. į ją įdė-

jus pigmentų, galima išgauti įvairių spalvų. tada ant marmuro, akmens arba kitos medžiagos plokštės nupiešiamas vaizdas, kurį norima sukurti. jo kontūrai giliai išskobiami ir išraižytos ertmės pripildomos paruoštos masės. norint išgauti piešinio arba ornamento atspalvius ir smulkesnes detales, vėl išraižomas nugludintas, intarsijomis jau papuoštas paviršius ir mažesni grioveliai pakartotinai pripildomi įvairių atspalvių paruoštos masės. Prieš įtraukiant kiekvieną naują spalvą turi būti išskobiamas vis kitas griovelis. Darbas baigiamas specialiais blizginamaisiais akmenimis nupoliravus kūrinio paviršių ir jį padengus vašku – tuomet jis spindi tarsi nugludinti brangieji akmenys. Skaljolos technika atliekamų dirbinių kūrimo etapai yra ilgi, sudėtingi, jiems reikia techninio pasirengimo, patirties ir kruopštumo. XViii a. ištobulėjus šiai technikai, dekoratyviniai elementai atrodydavo lyg atlikti teptuku. į skaljolos (gipso su klijais) mišinį įdėjus pigmentų, galima imituoti marmurą arba brangiuosius ar pusbrangius akmenis, iš kurių paprastai kuriama prabangi florentietiškoji mozaika (it. pietre dure). Skaljolos technika buvo labai tinkama brangiam bet kurios rūšies marmurui imituoti, ja buvo galima padengti sienas, kolonas, piliastrus ir grindis, dekoruoti paveikslų ir veidrodžių rėmus, stalviršius, religinės ir pasaulietinės dailės kūrinius. kaip meno fenomenas ši technika susiformavo išlavintu skoniu ir mecenatyste garsėjusios Medičių (Medici) dinastijos valdomoje toskanos didžiosios kunigaikštystės sostinėje Florencijoje XVi a. pabaigoje. tuo pat metu čia suklestėjo ir pietre dure mada, ją iš dalies ir buvo siekiama imituoti naudojant daug pigesnes medžiagas (selenitą). aukštas meninis skaljolos dirbinių lygis kėlė nuostabą ir susižavėjimą, jie buvo populiarūs italijos ir kitų europos kraštų valdovų bei didikų dvaruose. ši technika plačiai naudota dekoruojant baroko stiliaus bažnyčias, nes labai tiko tam laikotarpiui būdingiems emociškai paveikiems iliuzijos meno efektams perteikti. Visi į Vilnių atvežti įvairių laikotarpių skaljolos kūriniai – tai alesandrui ir elizabetai Bjankiams priklausančios Bjanko Bjankio (1920–2006) kolekcijos dalis. juos tarptautinei parodai

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

7. Plokštė Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu ir šv. Jonu Krikštytoju, Baltramiejus Mancinis (Bartolomeo Manzini), XVII a. vid. Bjanko Bjankio (Bianco Bianchi) senųjų skaljolos kūrinių kolekcija, Florencija, Italija

8. Plokštė, vaizduojanti Švč. Mergelę Mariją soste su Kūdikiu, Pjetras Seiteris (Pietro Seytter), XVII a. pab. – XVIII a. pr. Bjanko Bjankio (Bianco Bianchi) senųjų skaljolos kūrinių kolekcija, Florencija, Italija

9. Altoriaus antepedijus su gėlių ir nėrinių ornamentais, Džuzepė Gvidelis (Giuseppe Guidelli) (?), Emilija-Romanija, Italija, XVIII a. I p. Bjanko Bjankio (Bianco Bianchi) senųjų skaljolos kūrinių kolekcija, Florencija, Italija

VolUMen

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

10. Stalviršis, vaizduojantis gėles ir ežero peizažą, Karpio miesto dirbtuvės, Italija, XVII a. pab. Bjanko Bjankio (Bianco Bianchi) senųjų skaljolos kūrinių kolekcija, Florencija, Italija

11. Plokštė, vaizduojanti vazą su gėlėmis ir paukščiais, Neapolio dirbtuvės (?), Italija. Bjanko Bjankio (Bianco Bianchi) senųjų skaljolos kūrinių kolekcija, Florencija, Italija

12. Staliukas ir itališkasis kabinetas (stipo) su skaljolos technika pagamintomis plokštelėmis, Karpio miesto dirbtuvės, Italija, XVII a. vid. Bjanko Bjankio (Bianco Bianchi) senųjų skaljolos kūrinių kolekcija, Florencija, Italija

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

13. Plokštė su Šv. Angelo pilies vaizdu, Enrikas Hjufordas (Enrico Hughford). Bjanko Bjankio (Bianco Bianchi) senųjų skaljolos kūrinių kolekcija, Florencija, Italija

14. Plokštė su Romos Kvirinalio rūmų vaizdu, Enrikas Hjufordas (Enrico Hughford). Bjanko Bjankio (Bianco Bianchi) senųjų skaljolos kūrinių kolekcija, Florencija, Italija

VolUMen

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

15. Stalviršis su Sinjorijos aikštės vaizdu, Brolių Dela Valių (Della Valle) dirbtuvė, XIX a. vid. Bjanko Bjankio (Bianco Bianchi) senųjų skaljolos kūrinių kolekcija, Florencija, Italija

16. Stalviršis su Pizos Stebuklų aikštės vaizdu, Brolių Dela Valių (Della Valle) dirbtuvė, XIX a. vid. Bjanko Bjankio (Bianco Bianchi) senųjų skaljolos kūrinių kolekcija, Florencija, Italija

atrinko kolekcijos savininkai ir Valdovų rūmų muziejaus darbuotojai. šis iš privačios kolekcijos Florencijoje specialiai Vilniaus parodai suformuotas skaljolos rinkinys pirmą kartą iškeliavo už italijos ribų ir buvo parodytas būtent Valdovų rūmų muziejaus lankytojams. Parodoje pristatyti XVii–XiX a. istorinės skaljolos pavyzdžiai ir jos šiuolaikiniai dirbiniai, atskleidžiantys skaljolos atsiradimo priežastis, ištakas, suklestėjimą, įvairovę, nuosmukį ir atgimimą XX ir XXi amžiuje. Parodoje buvo galima pamatyti 21

skaljolos technika dekoruotą eksponatą: paveikslus, stalviršius, baldus. net devyni iš jų sukurti XVii a., aštuoni reprezentavo XViii šimtmetį, du atspindėjo XiX a. madas, dar du – šių dienų kūriniai. tuo metu, kai šiuo būdu atlikti dirbiniai dar nebuvo deramai vertinami, B. Bjankis sukaupė didžiulę vertę turinčią unikalią skaljolos meno kūrinių kolekciją. Dėl savo tipologinės ir geografinės kilmės vietų įvairovės šis Florencijoje saugomas rinkinys laikomas viena turtingiausių ir įvairiausių skaljolos kolekcijų pasaulyje. šiuo metu ją sudaro net 130 kūrinių arba jų fragmentų, datuojamų nuo XVii iki XiX a. ir atstovaujančių pagrindinėms italijos bei kitų europos šalių dirbtuvėms. XiX a. antroje pusėje skaljolos technika buvo pamiršta. jeigu B. Bjankis nebūtų užsispyręs vėl kurti „mišinio“ (toks buvo pirminis skaljolos pavadinimas) meno, šiandien turėtume tik jau neegzistuojančios technikos senųjų laikų dirbinius. Skaljolą B. Bjankis atrado visiškai atsitiktinai XX a. 6 deš. pradžioje, besigėrėdamas enriko hjufordo (enrico hughford, 1695–1771) ir jo mokinių kūriniais Florencijos muziejuose. Vėliau smalsumas ir kartu susižavėjimas įkvėpė jį pabandyti tiksliai pakartoti tradicinę techniką naujuose kūriniuose. Sėkmė, kurios sulaukė pirmieji kūriniai, iškeliavę į ameriką, lėmė galutinį apsisprendimą: 7 deš. pradžioje B. Bjankis paliko tarnautojo darbą italijos gynybos ministerijoje ir, be naujų skaljolų gamybos, ėmėsi kolekcionuoti bei restauruoti senuosius kūrinius. tuo metu jo dirbtuvė rušjano gatvėje (Via di Rusciano) buvo vienintelė skaljolos laboratorija Florencijoje ir vienintelė dirbtuvė europoje, kurios specializacija – marmurą imituojančio stiuko (it. stucco marmorizzato) restauravimas. Bėgant laikui B. Bjankio veikla ir kūriniai tapo florentietiškosios skaljolos sinonimu pasaulyje. tai, kad šiuo metu Florencijoje keletas aukšto lygio laboratorijų dar išlaikė gyvą šios technikos tradiciją, yra didelis B. Bjankio nuopelnas. šiandien jo sūnus alesandras ir duktė elizabeta, padedami profesionalių kolegų, tęsia tėvo pradėtą tradiciją. Užsakymai papuošti namus ir rūmus tradiciniais bei moderniais dirbiniais, sukurtais naudojant senąją skaljolos techniką, pasiekia dirbtuvę iš viso pasaulio. ilgametė patirtis, kūrybiškumas, gebėjimas įgyvendinti sudėtingiausius siužetus, gausus asortimentas dirbinių, derančių prie senovinio arba modernaus interjero, rafinuota elegancija, subtilus spalvų derinimas ir pedantiškas atlikimas Bjankių dirbinius daro unikalius. jie liudija technikos, siekiančios Florencijos klestėjimo laikus renesanso epochoje, gyvybingumą šiais laikais. Be to, Bjankių laboratorijoje, kaip ir anksčiau, restauruojami skaljolos kūriniai, bendradarbiaujama su italijos kultūros paveldo institucijomis, muziejais, kolekcionieriais ir antikvarais. Valdovų rūmų muziejaus lankytojų vestibiulio auditorijoje surengtoje parodoje buvo galima pamatyti du žymiausiu skaljolos meistru toskanoje (italija) laikomo ir paprastą amatą tikru menu, tuo metu ypač sužavėjusiu toskanos didįjį kunigaikštį ir kitus europos šalių valdovus, pavertusio enriko hjufordo šedevrus, vaizduojančius romos šv. angelo pilį ir kvirinalio rūmus. e. hjufordo technikos naujovės padidino skaljolos išraiškos galimybes – tuomet šia technika jau nebuvo siekiama imituoti brangiųjų akmenų intarsijų, o puikiausi to meto kūriniai labiau primena tapybą. taip palengva nuo intarsijų pereita iki tapybinio skaljolos efekto. e. hjufordo kruopščiai atliktos pastelinių spalvų kompozicijos švytėdavo taip, kad paviršius atrodydavo vaiskus ir šviesus, lyg

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

17. Parodos konsultantė dr. Dalia Klajumienė Valdovų rūmų muziejaus svečiams pristato pranešimą „Skaljolos dekoro mada ir jos keliai į Lietuvą“, 2015 m. gruodžio 9 d. Fotografas V. Abramauskas

19. Dr. Klaričė Inočenti (Clarice Innocenti) Valdovų rūmų muziejaus svečiams pristato pranešimą „Ypatingas ir aristokratiškas pietre dure menas: jo atsiradimas Florencijoje ir šiuolaikinio restauravimo patirtys“, 2016 m. vasario 23 d. Fotografas V. Abramauskas

18. Dr. Žanluka Belis (Gianluca Belli) Valdovų rūmų muziejaus svečiams pristato pranešimą „Marmuras: technika, panaudojimas ir ideologija architektūroje nuo Antikos iki Baroko“, 2016 m. sausio 20 d. Fotografas V. Abramauskas

20. Dr. Frančeska Tozo (Francesca Toso) Valdovų rūmų muziejaus svečiams pristato pranešimą „Skaljolos menas: nuo atsiradimo Emilijos-Romanijos regione iki paplitimo Toskanoje. Atlikimo technika ir restauravimo pavyzdžiai“, 2016 m. vasario 23 d. Fotografas V. Abramauskas

būtų po stiklu. tai atitiko vėlyvojo XViii a. meninį skonį ir lėmė skaljolos technika sukurtų paveikslų populiarumą. XiX a. 4 deš. žymiausia skaljolos gamybos vieta visoje italijoje tapo brolių Dela Valių (Della Valle) dirbtuvė livorne. Sujungus tradicinę intarsijų techniką su tapyba skaljolos būdu, čia sukurta daug kompozicijų, vaizduojančių peizažus, žymiausius italijos miestus arba istorines scenas. šie darbai atspindėjo romantizmo dvasią, todėl buvo labai populiarūs tarptautinėje rinkoje. jų pavyzdžiai buvo atrinkti pirmajai Pasaulinei parodai, vykusiai 1851 m. londone, siekiant pristatyti italų amatų reikšmę pasaulio meninės kūrybos kontekste. Vilniaus parodoje pristatyti du įspūdingi brolių Dela Valių dirbtuvės kūriniai – stalviršiai, vaizduojantys Florencijos Sinjorijos aikštę ir Pizos Stebuklų aikštę. Skaljola žinota ir už Florencijos bei italijos ribų. Pirmosios žinios apie dirbinius iš marmurą imituojančio stiuko vokiečių že-

mėse yra iš XVi a. pabaigos. Vokietijoje skaljola buvo susijusi su valdovo dvaru ir priklausė valstybinių manufaktūrų kompetencijai. ši technika žinota ir čekijoje, anglijoje bei kitose europos šalyse. lig šiol nebuvo specialiai tyrinėti skaljolos meno atgarsiai lietuvoje, aiškesnių duomenų kol kas neaptikta ir istoriniuose šaltiniuose. Vis dėlto tai, kad skaljolos gamybos būdas yra labai panašus į dirbtinio marmuro techniką, plačiai naudotą puošiant lietuvos bažnyčias, dekoruojant altorius ir pan., leidžia manyti, kad ši technika galėjo būti žinoma ir ja atliktų dirbinių galėjo būti lietuvos diduomenės bei aukšto rango dvasininkų, sekusių to meto italų madas, rezidencijose. XVii–XViii a. vis daugiau abiejų tautų respublikos piliečių keliavo į italiją ar joje studijavo. renesanso, Baroko epochose politiniai, kultūriniai, meniniai ryšiai tarp lietuvos ir toskanos buvo gana intensyvūs, o italų meno tradicijos lietuvoje buvo labai populiarios.

VolUMen

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

21–23. Alesandras Bjankis (Alessandro Bianchi) skaljolos technikos paslapčių moko Vilniaus dailės akademijos studentus. Fotografė D. Klajumienė

kaip ir kada atsirado skaljolos technika, kaip ji plito europoje ir kokiais keliais bei kokiais technikos pavidalais atkeliavo arba galėjo atkeliauti į lietuvą, Valdovų rūmų muziejaus svečiams viešoje paskaitoje „Skaljolos dekoro mada ir jos keliai į lietuvą“ pasakojo Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros instituto kultūros paveldo tyrimų skyriaus vedėja, parodos konsultantė dr. Dalia klajumienė. Parodos kontekste surengtoje specialioje kultūrinėje programoje pristatytos ir trys specialistų iš italijos viešos paskaitos: prof. dr. žanlukos Belio (gianluca Belli) (Florencijos universitetas) bei dr. klaričės inočenti (Clarice innocenti) ir dr. Frančeskos tozo (Francesca toso) (Opificio delle Pietre Dure, Florencija).

Visi parodos lankytojai, norintys patirti skaljolos gamybos malonumą, galėjo sudalyvauti Vilniaus dailės akademijoje vykusiose dirbtuvėse, kuriose šios technikos paslapčių mokė doc. alvydas Mandeika. Valdovų rūmų muziejuje atidarius parodą, kolekcijos savininkas alesandras Bjankis taip pat pristatė edukacines ekskursijas, o visą parodos veikimo laiką Valdovų rūmų muziejaus lankytojų ir edukacijos skyriaus specialistė rūta kaupaitė vedė specialius edukacinius užsiėmimus mažiesiems muziejaus lankytojams. Už įspūdingų skaljolos eksponatų skolinimą parodai „Spalvų alchemija. Skaljolos meno kūriniai iš Bianco Bianchi kolekcijos

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

24. Parodoje lankosi Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokiniai. Valdovų rūmų muziejaus fotografija

25. Parodoje pristatytos įvairius skaljolos gamybos etapus iliustruojančios plokštės ir jos gamybai reikalingos priemonės: selenitas, įvairių spalvų pigmentai, darbo įrankiai. Valdovų rūmų muziejaus fotografija

VolUMen

26. Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokiniai apžiūri parodoje pristatomas edukacines priemones. Valdovų rūmų muziejaus fotografija

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

27. Valdovų rūmų muziejaus specialistė Rūta Kaupaitė vedė specialius edukacinius užsiėmimus mažiesiems muziejaus lankytojams, kuriuose imituojant skaljolos techniką naudotas modilinas. Valdovų rūmų muziejaus fotografija

28. Stalviršis, vaizduojantis gėlių ornamentus ir strazdus, Bjanko Bjankio (Bianco Bianchi) dirbtuvė, Pontasjevė, Italija, 2014. Pagaminta pagal Bjanko Bjankio kolekcijoje saugomo XVIII a. skaljolos kūrinio ornamentus

100

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

Florencijoje“ nuoširdžiai dėkojame šios kolekcijos savininkams a. ir e. Bjankiams, už bendradarbiavimą rengiant parodą – žymiam senųjų meninių audinių kolekcionieriui natanui leviui (nathan levi), Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros instituto mokslininkei ir Paminklotvarkos katedros vedėjai, dailės istorikei dr. Daliai klajumienei bei jos kolegai dailininkui, restauratoriui doc. alvydui Mandeikai, taip pat parodos koncepcijos ir ekspozicijos plano autoriams dr. Vydui Dolinskui ir Daliui avižiniui, parodos edukacinės programos koordinatorėms Vidai kaunienei bei rūtai kaupaitei, parodos leidybos koordinatorei gintarei Skujutei ir redaktorei laimai kunickytei, parodos techninio įrengimo koordinatoriams eduardui kaukliui, kęstučiui karlai ir visiems kitiems kolegoms bei kolegėms, vienaip ar kitaip prisidėjusiems prie šios parodos surengimo ir įgyvendinimo. Už pagalbą atsivežant parodą dėkojame nuolatiniam Valdovų rūmų muziejaus projektų parneriui lietuvos dailės muziejui ir jo vadovui romualdui Budriui. Visus parodos organizacinius klausimus – parodos koncepcijos, eksponatų sąrašo, leidybos, parodos eksponavimo, transportavimo, draudimo, edukacijos bei įvairius kitus – su eksponatų skolintojais derino parodos kuratorė ir katalogo sudarytoja Dai-

VolUMen

va Mitrulevičiūtė. ji parengė ir parodos kultūrinės programos užsienio specialistų mokslinių paskaitų ciklą. nuoširdžiai dėkojame ir parodos rėmėjams – ilgamečiam muziejaus mecenatui fiziniam poveikiui itin jautrių eksponatų draudimo riziką prisiėmusiam draudimo bendrovės aaS „Bta Baltic insurance Company“ lietuvos filialui ir jo vadovui tadeušui Podvorskiui, taip pat lietuvos nacionaliniam radijui ir televizijai bei jo generaliniam direktoriui audriui Siaurusevičiui, dienraščiui „lietuvos rytas“, naujienų portalui lrytas.lt bei vyriausiajam redaktoriui ir leidėjui gedvydui Vainauskui, žurnalui „Veidas“ ir jo leidėjui algimantu šindeikiui bei visiems kitiems, prisidėjusiems prie žinios apie parodą „Spalvų alchemija. Skaljolos meno kūriniai iš Bianco Bianchi kolekcijos Florencijoje“ skleidimo. iš Florencijos atkeliavusi paroda Vilniuje pristatė daugeliui šiandien nežinomą techniką ir suteikė galimybę susipažinti su unikalia B. Bjankio kolekcija, leido pasigrožėti subtiliais paveikslais, ornamentais ir lengvai atpažįstamais italijos vaizdais, dar kartą priminė istorinius lietuvos ir italijos kultūrinius bei meninius ryšius.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

101

Dr. Povilas Blaževičius

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Katedros a. 4, LT-01143 Vilnius p.blazevicius@valdovurumai.lt

Sigita Venckūnienė

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Katedros a. 4, LT-01143 Vilnius s.venckuniene@valdovurumai.lt

Eglė Zaveckienė

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Katedros a. 4, LT-01143 Vilnius e.zaveckiene@valdovurumai.lt

tarPtaUtinė ParoDa BaltarUSijoje „lietUVoS DiDžiųjų kUnigaikščių reZiDenCijoS arCheologiniai raDiniai. kaSDienyBė VilniaUS DVare“ nacionalinis muziejus lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmai, bendradarbiaudamas su Baltarusijos muziejais, 2016 m. surengė tarptautinę parodą „lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos archeologiniai radiniai. kasdienybė Vilniaus dvare“. 2016 m. gegužės 29 – rugsėjo 11 d. ši ekspozicija kvietė lankytojus į nacionalinį istorijos ir kultūros muziejų-draustinį „nesvyžius“, o nuo tų pačių metų rugsėjo 16 iki lapkričio 13 d. – į gardino valstybinį religijų istorijos muziejų. Parodos šaltinio pasirinkimą pasufleravo lietuvą ir Baltarusiją (kartu Vilniaus, nesvyžiaus ir gardino miestus) archeologiniais duomenimis glaudžiai siejanti kasdienybės istorija. Vertingi archeologiniai artefaktai iš Vilniaus žemutinės pilies ir lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų atspindi ne vien tik lietuvos sostinės, bet ir visos lietuvos Didžiosios kunigaikštystės istoriją. Valdovų rūmų muziejus savo fonduose saugo daugiau nei 0,5 mln. įvairių radinių, bylojančių apie įdomiausias pilėnų ir dvariškių gyvenimo akimirkas: mitybą, medžioklę, aprangą, pramogas, higienos įpročius ir t. t. radinių ir jų atskleidžiamų temų spektras toks platus, kad viską aprėpti labai sunku. kuriant šią ekspoziciją rengėjams rūpėjo vienas klausimas – kas geriausiai, taikliausiai, išsamiausiai galėtų reprezentuoti Vilniaus žemutinės pilies ir lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų paveldą bei būtų darni visos lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kultūros jungtis. Siekiant maksimaliai ir įvairiais pjūviais atskleisti Viduramžių ir naujųjų laikų gyvenimą, paroda įgavo daugialypę dimensiją – lietuvos didžiųjų kunigaikščių dvaro ir jo aplinkos gyvenimo istorija buvo pristatyta penkiais skirtingais pjūviais. Beveik 300 vertingų radinių, sukurtų iš medžio, akmens, metalo, keramikos, kaulo ir kitų medžiagų, parodos lankytojus nesvyžiuje ir gardine supažindino su gotikos, renesanso ir ankstyvojo Baroko epochų rūmų interjerų puošybos elementais, pilies įgulos šarvuote ir ginkluote, dvariškių mitybos įpročiais, puošybos subtilybėmis ir kasdienės higienos ypatumais.

102

1. Karūninis koklis su skydininko laikomu Lenkijos herbu – Baltuoju ereliu – ir Žygimanto Senojo inicialu S (Sigismundus), XVI a. II ketv. Fotografas V. Abramauskas

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

2. XVI a. vid. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų krosnies modelis ir XVI a. vid. kvadratinis koklis su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės herbu Nacionalinio istorijos ir kultūros muziejaus-draustinio „Nesvyžius“ ekspozicijoje. Fotografas V. Abramauskas

reikšmingiausia parodos tema tapo lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų Vilniaus žemutinėje pilyje šildymo sistemos koklių raida XV a. – XVii a. pirmoje pusėje. gyvenamąsias patalpas šildyti plokštinių koklių krosnimis Vilniaus žemutinėje pilyje pradėta jau XV amžiuje. tiesa, gotikiniai kokliai – retas radinys lietuvoje, nes tokių krosnių statyba kainavo labai brangiai ir tik turtingi bei aukštą padėtį visuomenėje užimantys asmenys galėjo tai sau leisti. Vilniaus žemutinėje pilyje rastų XV a. antros pusės gotikinių plokštinių koklių rinkinį sudaro apie 600 fragmentų ir sveikų dirbinių, puoštų beveik 60 skirtingų siužetų. tai herbai, fantastinės būtybės, šventųjų figūros, įvairūs gyvūnai ir geometriniai ornamentai. Parodoje eksponuoti septyni herbiniai gotikiniai kokliai: du pusiau cilindriniai su herbais Godziemba ir Dryja, du kampiniai, puošti herbais Pomian ir Sulima (pastarasis visiškai sveikas), ir trys kvadratiniai kokliai su herbais Prus II, Wąż bei vienu nenustatytu heraldiniu ženklu. kas buvo šių gotikinių krosnių užsakovas, šiandien vienareikšmiškai pasakyti negalima. greičiausiai tai galėjo būti ilgai valdęs lietuvos didysis kunigaikštis ir lenkijos karalius kazimieras jogailaitis (1440/1447–1492) arba vienas to meto Vilniaus vyskupų. tiriant lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų pietinio korpuso rūsius, surinkta didžiulė renesansinių koklių kolekcija, galbūt tai net pats gausiausias to meto koklių rinkinys europoje. renesanso laikotarpio kvadratiniai kokliai, iš kurių formuojama kubo formos apatinė krosnies dalis, – gausi viso rinkinio dalis. Plokštės daugiausia puoštos rozetėmis ir fantastiniais augalais. Piešiniai reljefiški, padengti daugiaspalve glazūra: geltona, žalia, balta, mėlyna ir violetine. renesansinės krosnies cilindro formos antstatas buvo formuojamas iš didelių stačiakampio formos stipriai išgaubtų koklių. Molinių plokščių dugne atspausti religiniai siužetai: šventieji, Senojo ir naujojo testamento scenos, fantastinės figūros, pasaulietiniai siužetai, augaliniai motyvai. Parodoje eksponuota tik mažytė

VolUMen

dalis renesansinių XVi a. ii ketv. koklių kolekcijos. tačiau net ir tie dirbiniai puikiai atspindi to meto krosnių puošnumą bei koklius gaminusių amatininkų meistriškumą. šio laikotarpio krosnys buvo įrengtos lenkijos karaliaus ir lietuvos didžiojo kunigaikščio žygimanto Senojo (1506–1548) pastatytuose rezidenciniuose Vilniaus rūmuose. Dalį krosnių puošė karūniniai kokliai, vaizduojantys skydininką, laikantį herbinį skydą su lenkijos ereliu ir valdovo monograma S (Sigismundus). XVi a. vidurio renesansinių kvadratinių koklių plokštės nebūdavo smarkiai profiliuotos. Vis dar mėgtos rozetės ir augaliniai motyvai. Cilindro formos krosnies antstatas formuotas jau ne iš taip stipriai išgaubtų stačiakampių koklių, kaip buvo įprasta XVi a. pirmoje pusėje. Plokštes puošia įvairūs alegoriniai siužetai: personifikuotos planetos, dorybės ir nuodėmės. Vaizduojamose figūrose aiški renesanso įtaka. iš šios grupės dirbinių parodoje eksponuoti kokliai su Marsu, tuštybe ir kūdikėliu jėzumi ant gėlės žiedo. XVi a. vidurio karniziniai kokliai, vaizduojantys kiškius, kurie medžioja šunis ir ant laužo kepa medžiotoją, yra vieni gražiausių ir įdomiausių iš gausios muziejaus renesansinių koklių kolekcijos. šių koklių matricos pagamintos pagal izraelio van Mekenemo (israhel van Meckenem) raižinį, datuojamą XV a. antra puse – XVi a. pradžia. Siužetas įdomus ir intriguojantis – ne medžiotojas su šunimis vaikosi kiškius, bet kiškiai gaudo savo amžinus priešus, net rengiasi juos valgyti. į parodą buvo atrinkti ir du šiek tiek kitokio siužeto eksponatai, taip pat vaizduojantys pasaulį atvirkščiai (lot. mundus inversus) – vištos į katilą tempia lapę, o kiškis kursto ugnį. šie dirbiniai neseniai restauruoti ir parodoje eksponuoti pirmą kartą. XVi a. viduriu datuojami polichrominiai kokliai su lietuvos Didžiosios kunigaikštystės herbu – raiteliu (Vyčiu). šių dirbinių rasta nedaug. iš tokių heraldinių koklių greičiausiai buvo sumūrytos vos viena ar dvi krosnys. šildymo įrenginiai, puošti valstybine

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

103

3. XVI a. vid. – XVI a. III ketv. koklių vitrina Nacionalinio istorijos ir kultūros muziejausdraustinio „Nesvyžius“ ekspozicijoje. Fotografas V. Abramauskas

4. Vilniaus Žemutinės pilies ir joje buvusios Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos įgulai skirtą šarvuotės ir ginkluotės vitriną tyrinėjantys lankytojai Gardino valstybiniame istorijos ir archeologijos muziejuje. Fotografas V. Abramauskas

heraldika, neabejotinai stovėjo tik svarbiausiose reprezentacinėse rūmų patalpose. Parodoje eksponuotas šios heraldinės krosnies maketas ir vienas originalus herbinis koklis. XVi a. iii ketv. manieristiniai kokliai savo išvaizda labai skiriasi nuo anksčiau gamintų – tamsiai mėlyname fone dominuoja polichrominiai groteskiniai ornamentai. groteskas išpopuliarėjo renesanso italijoje, kai menininkai pradėjo kopijuoti senovės romėnų freskų ornamentus. šių koklių plokštės puoštos įmantriomis vazomis, satyrų figūromis, kaukėmis, angelų galvutėmis, susipynusiomis su augaliniais motyvais. Manoma, kad šios krosnys pastatytos lietuvos didžiojo kunigaikščio ir lenkijos karaliaus žygimanto

104

augusto (1544/1548–1572) užsakymu. šios serijos dirbiniams parodoje atstovavo 12 koklių. greta jų eksponuoti ir kokliai su aukščiausių lietuvos Didžiosios kunigaikštystės pareigūnų – lietuvos kanclerio ir didžiojo etmono bei Vilniaus vaivados leono Sapiegos (1557–1633), lietuvos taurininko ir Vilniaus kašteliono jonušo radvilos (1579–1620) arba lietuvos pakamario, vėliau – lauko ir didžiojo etmono bei Vilniaus vaivados jonušo radvilos (1612–1655) – heraldika ir inicialais. Vėlyviausi eksponuoti kokliai datuojami XVi a. pabaiga – XVii a. pradžia, kai vėlyvojo renesanso, arba Manierizmo, bei ankstyvojo Baroko epochose pradėjo plisti naujos krosnių puošybos mados. tokių koklių plokštės glazūruojamos viena spalva, pavyzdžiui, žalia. Dažnai koklio fonas mėlynas, o jo iškilus ornamentas – baltas. Parodoje pristatyti trys friziniai kokliai, dekoruoti vyriškių, besipraktikuojančių kautis, scenomis, sukurti sekant to meto populiarių fechtavimosi vadovėlių graviūromis. šie kokliai yra paskutinio lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų klestėjimo etapo – Stepono Batoro (1576–1586) ir Vazų laikotarpio (1588–1668) – liudytojai. antra svarbi parodos tema – Vilniaus žemutinės pilies ir joje buvusios lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos įgulos šarvuotė bei ginkluotė. tema pasirinkta neatsitiktinai, mat kelis šimtus metų (Xiii a. pabaigoje – XV a. pabaigoje) Vilniaus pilių kompleksas buvo vienas svarbiausių visos lietuvos Didžiosios kunigaikštystės fortifikacinių objektų, o iki XV a. pradžios – ir nepaliaujamų kovų vieta. kita vertus, lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijoje, kuri buvo ir ginklų arsenalas, ginklų ir šarvuotės reikėjo ne tik gynybai, bet ir apsaugai bei reprezentacijai. nuolatinių karo veiksmų pėdsakų gausiai randama ne tik minėto, bet ir vėlesnių laikotarpių kultūriniuose sluoksniuose, bene gausiausia radinių grupė – šaudmenys. Puolančiųjų ir įgulos susišaudymus liudija 8–42 cm skersmens akmeniniai bombardų ir svai-

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

dyklių sviediniai. greta akmeninių sviedinių parodoje eksponuoti ir individualius šaulių ginklus reprezentuojantys skirtingo pavidalo ir paskirties lankų bei arbaletų strėlių antgaliai. Vieni jų – ploni lyg ylos, skirti grandininiams šarvams pramušti. gerokai masyvesni kūgio formos antgaliai skirti plokšteliniams ir plokštiniams šarvams pramušti. Vilniaus žemutinėje pilyje randama ir padegamųjų bei medžioklei skirtų antgalių, taip pat medinių strėlių kotelių. intensyvų arbaletų naudojimą pilies gynybai ir jų taisymą liudija randamos įvairios kaulinės apsodo detalės, o šio ginklo populiarumą – žaislinis iš medžio pagamintas arbaletas, datuojamas XiV a. pabaiga – XV a. pradžia. artimai kovai skirtų ginklų randama rečiau, nes reikalingi ir brangūs ginkluotės elementai, kaip ir šiandien, buvo prižiūrimi bei saugomi. Vilniaus žemutinėje pilyje daugiausia rasta įvairių kirvių ir jų fragmentų, ietigalių, kalavijų, tesakų, kordų ir kardokšnių fragmentų bei jų makštų. žvelgiant į per lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijos tyrimus sukauptą turtingą XiV–XV a. šarvuotės kolekciją, aiškiai matyti, kad pagrindinis per visą Vilniaus žemutinės pilies gyvavimo laikotarpį egzistavęs šarvuotės tipas – grandininiai šarvai. gausiai randama ir plokštelinių šarvų detalių, jų parodoje eksponuota net 38. lameliaro šarvų plokštelės tarpusavyje buvo rišamos siaurais odiniais dirželiais ir sudarydavo gana standžią konstrukciją. žvyninių šarvų plokštelės, kurių nemažai randama Vilniaus pilių teritorijoje, buvo pririšamos arba prikniedijamos prie odinio ar medžiaginio pagrindo. abiejų tipų šarvai būdingi rytinėms lietuvos Didžiosios kunigaikštystės žemėms, o brigantinos tipo šarvų plokštelės populiariausios Vakarų europoje. Brigantinos plokštelės nuo lameliaro skiriasi tuo, kad jos kniedėmis tvirtinamos vidinėje laikančiosios medžiagos pusėje. europos mastu vienas unikaliausių šarvų elementų yra odinė įtvarinių šarvų antžasčio detalė, bylojanti apie Vilniaus žemutinės pilies įgulos naudotus šio tipo šarvus. žinias apie Vidurinių amžių karybą, kavaleriją ir riterystę papildo per archeologinius tyrimus Vilniaus žemutinėje pilyje randami žirgo aprangos elementai. gausi artefaktų įvairovė ir aukšta dirbinių kokybė vaizdžiai iliustruoja milžinišką raitelių svarbą lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kariuomenėje. Parodoje eksponuoti pentinai ir jų dalys yra vienas svarbiausių Viduramžių europos riterystės simbolių. neatskiriami raitelio atributai yra ir kiti ekspozicijos lankytojams pristatyti XiV a. – XVi a. pradžios sluoksniuose randami žirgo aprangos elementai: žąslai, balnakilpės, pasagos, dygliai, naudojami jojant ledu, šukos žirgams šukuoti. lietuvos didžiųjų kunigaikščių Vilniaus rezidencijos virtuvės istorija – reikšminga ir plati parodoje pristatyta tema, apimanti virtuvės įrangą, indus, mitybą, etiketą prie stalo. Pasitelkus archeologines, istorines ir ikonografines žinias, vaizdą apie mitybos ypatumus bei tradicijas galima susidaryti jau nuo XiV amžiaus. apie lietuvos valdovo virtuvę yra žinių nuo didžiojo kunigaikščio Vytauto (1392/1401–1430) laikų. XiV–XV a. gali būti laikomas profesionalų virtuvės Vilniaus žemutinėje pilyje pradžia. lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų virtuvės raidos finaliniu etapu galima laikyti Vazų dinastijos laikus (1588–1668), o šios valdovo virtuvės Vilniuje pabaigą reikia sieti su XVii a. viduriu, kai Vilniaus pilis užgrobė ir nuniokojo Maskvos kariuomenė. Vėliau lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai daugiau nebebuvo remontuojami ir naudojami kaip lietuvos bei lenkijos valdovų rezidencija lietuvos sostinėje.

VolUMen

5. Šukos žirgams šukuoti su mediniu kotu, XIV a. II p. Fotografas V. Abramauskas

Moksliniai tyrimai ir istorinės žinios leidžia manyti, kad XiV–XV a. valdovo stalas buvo serviruojamas prabangiais auksuotais, sidabruotais ir alavuotais indais bei įrankiais. Vilniaus žemutinės pilies XiV–XV a. sluoksniuose rastas didelis skaičius peilių atspindi to meto stalo kultūrą. iki atsirandant šakutėms, europoje ir lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje valgant buvo naudojami tik peiliai ir šaukštai, dažnai maistas buvo imamas tiesiog rankomis. Virėjai maistą turėdavo pagaminti taip, kad jis galėtų būti smeigiamas peiliu, semiamas šaukštu ar kabinamas pirštais. nuo XiV a. Vilnių pasiekdavo stikliniai indai iš Vakarų europos ir artimųjų rytų. Per archeologinius tyrimus rasta skaidraus bespalvio, matinio ir mėlyno stiklo taurių šukių. šie prabangūs įrankiai ir indai buvo skirti išimtinai valdovui. o daugiausia indų, skirtų žemesnio rango dvariškiams ir maistui gaminti bei saugoti, buvo lipdoma iš molio ar skobiama iš medžio. tokie parodoje eksponuoti indai ir sudaro gausiausią XiV–XV a. datuojamų lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų Vilniaus žemutinėje pilyje tyrimų radinių grupę. tai įvairaus dydžio ir paskirties keraminiai puodai ir puodynės, dubenys, ąsočiai, iš medžio tekintos lėkštės, skobti dubenys, kaušai. Vėliau, nuo XV ir XVi a. sandūros, pastebimas ryškus keraminių indų pavidalų įvairovės pagausėjimas. XVi a. rūmuose ilgėliau įsikūrus lenkijos karaliui ir lietuvos didžiajam kunigaikščiui žygimantui Senajam (1506–1548) su savo žmona Milano ir Bario kunigaikštyte Bona Sforca, virtuvės ir stalo serviravimo raidoje ėmė ryškėti naujovės, prie to daug prisidėjo iš italijos kilusi valdovė. renesanso epochos pokyčius atspindi jos sūnaus žygimanto augusto dvaro sąskaitų knygos: ant valdovo stalo patekdavo naminių gyvulių mėsos, žvėrienos, paukštienos, pieno produktų, kiaušinių ir t. t. žygimantas augustas gana dažnai užsisakydavo ir importuotų ryžių. iš daržovių ant didžiojo kunigaikščio stalo dažniausiai buvo tiekiami kopūstai, svogūnai, agurkai ir ropės. Būtent lietuvos didžioji kunigaikštienė ir lenkijos karalienė Bona Sforca įvedė įprotį valgyti daugiau daržovių, o pati mėgo šviežius agurkus. Maistas būdavo gardinamas pipirais, druska, cukrumi, garstyčiomis, mėtomis, raudonėliais, migdolais, razinomis, alyvuogių aliejumi.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

105

6. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Vilniaus rezidencijos virtuvės istorijai skirta vitrina Nacionalinio istorijos ir kultūros muziejausdraustinio „Nesvyžius“ ekspozicijoje. Fotografas V. Abramauskas

atliekant Vilniaus žemutinės pilies archeologinius tyrimus rasta gausybė XVi a. datuojamų vaisių kauliukų. tai vyšnių, slyvų, netgi vynuogių kauliukai. rasta ir uogų – aviečių, žemuogių, bruknių, katuogių – sėkliukių. šie smulkūs parodoje kartu su kitais artefaktais eksponuoti radiniai išsamiai iliustruoja į lietuvos didžiųjų kunigaikščių Vilniaus rezidenciją atkeliavusius įvairių rūšių maisto produktus, jie papildydavo ir paskanindavo valdovo valgius. gausūs archeologiniai radiniai atskleidžia rašytiniuose šaltiniuose neminimą XVi a. lietuvos didžiojo kunigaikščio virtuvės Vilniaus rūmuose pobūdį. šiuo laikotarpiu maisto gamybai dažniausiai buvo naudojami variniai ar geležiniai katilai, trikojai, kepimo grotelės, iešmai, įvairaus dydžio peiliai, samčiai. archeologiniai tyrimai atskleidė, kad virtuvę XVi a. papildė ne tik nauji maisto produktai ir prieskoniai, bet ir naujų tipų indai: lėkštės, taurės, arbatiniai, puodeliai, taip pat specifiniai virtuvės rakandai (trikojės keptuvės, troškintuvai, koštuvai, kepimo formos). naujų renesanso epochos tradicijų simboliu laikoma dvidantė šakutė į lietuvą atkeliavo taip pat su Bona Sforca iš italijos. šių įrankėlių rasta keletas, vienas jų eksponuotas ir parodoje. archeologiniai tyrimai patvirtino ir tai, kad žygimanto augusto nurodymu buvo perstatyta virtuvė Vilniaus rūmų šiauriniame korpuse. Buvo atkasti didelės krosnies, stovėjusios patalpos centre, pamatai. toje pačioje patalpoje prie sienos stovėjo ir antra, mažesnė, krosnis. Virtuvės grindys buvo grįstos lauko akmenimis. Pagal to meto europos modernių virtuvių pavyzdį vanduo į patalpą buvo tiekiamas naujai nutiestais vamzdžiais. taip pat buvo įrengtas nuotekų latakas, juo iš virtuvės buvo šalinamos nuotekos. į parodą Baltarusijoje iškeliavęs konservuotas 2 m ilgio tokio nuotekų kolektoriaus fragmentas sulaukė nemažai lankytojų susidomėjimo. XVi–XVii a. ant lietuvos ir lenkijos valdovų pietų stalo, kaip ir anksčiau, buvo serviruojami prašmatnūs keraminiai, tauriųjų ir

106

kitokių metalų bei stiklo indai. istorinių šaltinių duomenimis, per iškilmingus pietus lietuvos didžiajam kunigaikščiui ir lenkijos karaliui buvo paserviruoti sidabriniai paauksuoti indai, svečiams – baltos sidabrinės lėkštės ir padėklai. archeologiniai tyrimai liudija, kad XVii a. pradžioje europoje kilusi porceliano karštinė pasiekė ir lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų dvarą. tyrinėtojų rasti prabangūs indai – pialos, dubenėliai, lėkštelės, puodeliai ir pan. – išlikusi dalis puikių atvežtinių porceliano indų kolekcijų. kita tuo metu europos valgomuosiuose siautusi banga – vadinamojo Delfto fajanso – taip pat neaplenkė lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų Vilniuje. čia rasta gausybė prabangių fajanso keramikos fragmentų. Pagal XVii a. dokumentus, to meto lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų virtuvės gausiam personalui vadovavo vyriausieji virtuvininkai – rūpinosi indais ir stalo padengimu, dvaro ūkvedys – maisto tiekimu, kiti pareigūnai rūpinosi alaus ir vyno rūsiais ir t. t. kaip atrodė XVii a. virtuvė, archeologiniai tyrimai žinių nesuteikia, tačiau, sprendžiant iš rastų virtuvėje naudotų rakandų (trikojų, metalinių keptuvių, gausybės keraminių puodų, puodynių, dubenų, samčių, stalo įrankių ir kt.), galima drąsiai teigti, kad lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų virtuvė savo įranga nė kiek nenusileido kitų europos valdovų rezidencijų virtuvėms. kai kalbama apie lietuvos Didžiosios kunigaikštystės istoriją ir šlovingus jos valdovų laikus, dažniausiai nutylima apie Vilniaus žemutinėje pilyje, lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose ir jų aplinkoje gyvenusių žmonių švaros bei higienos įpročius. Parodoje nesvyžiuje ir gardine buvo eksponuojami per archeologinius tyrinėjimus Vilniaus žemutinėje pilyje rasti radiniai ir konstrukcijos, susijusios su šia svarbia pilies gyventojų kasdienybės dalimi, siekia XiV a. – XVii a. pradžią. jei kalbama apie monumentaliuosius sanitarinius įrenginius, galima teigti, kad neginčijamų žinių apie latrinas Vilniaus pilyse yra tik iš XVi a. pradžios, kai žygimantas

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

Senasis ankstesnių žemutinės pilies statinių vietoje pastatė lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmus. šios latrinos – tai rūmų išorėje išmūryti keturkampiai bokšteliai arba šachtos storose sienose, kurių dugnas įleistas į žemę. Valdant žygimantui Senajam, XVi a. 4 deš. pradžioje, į rūmus buvo atvestas ir pirmasis vandentiekis. ši vandentiekio trasa greičiausiai baigėsi šuliniu-rezervuaru lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų kieme. žygimanto augusto valdymo laikais vandentiekio tinklas smarkiai plėstas, o Vazų valdymo laikais (1588–1668) vandeniu buvo aprūpinti visi pagrindiniai Vilniaus žemutinės pilies pastatai. rasti vandentiekio vamzdžiai – tai 1–2 m gylyje sukloti mediniai vamzdžiai, gaminti rąste išgręžiant šerdį ir tarpusavyje sujungiant metalinėmis movomis. nešvariam vandeniui pašalinti Vilniaus žemutinėje pilyje, lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų aplinkoje, nuo XVi a. vidurio egzistavo atskira nuotekų sistema – mediniai ar mūriniai kolektoriai. Parodoje buvo pristatytas jau minėtas medinio kolektoriaus (latako) fragmentas, išskobtas iš pušies rąsto. jo viršutinis kraštas nuskeltas ir viduje išskaptuotas išilginis griovelis. latako viršus uždengtas dangčiu – tašyta pušine lenta. nors Viduriniai amžiai ir kiek vėlesni laikai dažnai įvardijami kaip nešvaros ir nesirūpinimo savo higiena laikotarpis europos istorijoje, tai nesunkiai paneigia ne tik istoriniai šaltiniai, bet ir archeologiniai tyrimai, taip pat ir atlikti Vilniaus žemutinėje pilyje. XV–XVi a. gerų manierų patarimų knygos rekomenduodavo praustis rankas ir veidą rytais išlipus iš lovos. rašytiniuose dokumentuose minima, kad ir lietuvos didžiojo kunigaikščio bei lenkijos karaliaus aleksandro jogailaičio (1492/1501–1506) nuotaka – Maskvos kunigaikštytė elena – su savimi atsivežė kelis prausimosi dubenis iš auksuoto sidabro ir sidabrinių praustuvių. Vilniaus žemutinės pilies teritorijoje taip pat rasta nemažai molinių didelių prausimosi dubenų su įspaustais latakėliais, kad būtų patogiau išpilti vandenį. Vienas tokių prausimosi dubenų eksponuotas ir parodoje. rašytiniuose šaltiniuose užsimenama, kad žygimantas augustas mėgo praustis, jaunasis valdovas net turėjo kelioninių maudymosi reikmenų. Būtent žygimanto augusto renesansinėje Vilniaus rezidencijoje pirtis ir higienos kultūra užėmė labai svarbią vietą. yra išlikę žinių, kad valdovus ir dvariškius aptarnavo pirtininkai ir kirpėjai. jie ruošdavo vonias, prižiūrėdavo pirtis, prausdavo valdovus. nuo XVi a. pradžios lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose funkcionavo bent dvi, vėliau – bent šešios latrinos. kadangi jos buvo įrengiamos ne tik rūmuose, bet ir gretimuose pastatuose, tikėtina, kad nuo XVi a. visi pilies gyventojai galėjo naudotis šiomis patalpomis. Daugiau nei 10 rastų keraminių naktinių puodų (du iš jų pristatyti ir parodos lankytojams) patvirtina rašytinių šaltinių žinias, kad dažnas rūmų gyventojas miegamajame turėdavo ir naktipuodį. tiesa, abejotina, ar rūmų latrinose rasti naktiniai puodai priklausė valdovams, mat jie tam reikalui galėjo naudoti ir prabangesnius – iš tauriųjų metalų pagamintus – puodus. Be tokių stambių objektų kaip vandentiekis, latrinos ir pirtis, lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje rasta ir parodoje eksponuojama nemažai smulkių asmeninę higieną reprezentuojančių artefaktų: veidrodžių rėmelių, dantų ir ausų krapštukų, šukų, skustuvų, pincetų, naktipuodžių ir kitų reikmenų. archeologai rado nemažai šukų – ir medinių iš XiV–XV a., ir kaulinių iš XVi– XVii amžiaus. jos neišsiskiria puošnumu, paprastai jų viename gale yra retesni, kitame – tankesni dantukai, skirti parazitams iš plaukų iššukuoti. kad įvairių parazitų dvariškių ir miestiečių plau-

VolUMen

7. Dvipusiai veidrodžio rėmeliai, XIV a. Fotografas V. Abramauskas

kuose būta, byloja ne tik archeologiniai tyrimai ir vėlesnių amžių rašytiniai šaltiniai, bet ir parazitologinė Vilniaus žemutinės pilies teritorijos grunto mėginių analizė. Skustuvai žinomi ir naudoti nuo seniausių laikų, o Viduramžių ir renesanso europoje tai dažni radiniai. iš Vilniaus žemutinės pilies radinių išsiskiria skustuvas geležine geležte ir varine rankena, įtvirtinta medinėmis kriaunomis (neišliko). šį skustuvą lankytojai galėjo išvysti ir parodoje. kasdienę švarą palaikyti padėdavo ir tokie asmeninės higienos reikmenys kaip pincetai bei ausų ir nagų krapštukai. rasta iš kaulo ar metalo pagamintų krapštukų. šie įrankėliai paprastai viename gale turėdavo nedidelį šaukštelio pavidalo antgalį, o nagams skirtas galiukas būdavo nusmailintas. tiek vieni, tiek kiti artefaktai, rasti Vilniaus žemutinės pilies teritorijoje, nedaug skiriasi nuo tuo metu naudotų dirbinių kitose europos šalyse. lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija Vilniuje neatsiliko nuo europietiškų madų ir vaikėsi naujovių. Vienas tokių išskirtinės prabangos ir turto įrodymų XiV–XV a. buvo veidrodis. atliekant archeologinius tyrimus Vilniaus žemutinės pilies teritorijoje rasta nemažai medinių veidrodžių rėmelių. Septyneri jų eksponuoti ir parodoje. Pagal to meto madą tokie apskriti veidrodėliai dažniausiai būdavo iš dviejų surištų dalių – labai primena ir mūsų dienomis populiarius kišeninius sulenkiamus veidrodėlius. Didesni veidrodžiai, remiantis gausia ikonografija ir rašytiniais šaltiniais, buvo kabinami ant sienos ar statomi ant stalo. įdomūs lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų aplinkoje rasti asmeninės higienos daiktai yra dantų šepetėliai. jie buvo drožiami iš kaulo, su 2–4 skylučių eilėmis šereliams (neišliko). Dantų šepetėlių rasta maišytuose XVii–XViii a. sluoksniuose, todėl sunku pasakyti, koks jų tikslesnis datavimas. aišku viena: jais tikrai naudotasi jau po lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų, kaip lietuvos ir lenkijos valdovų reprezentacinės rezidencijos Vilniuje, klestėjimo pabaigos.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

107

8. Vilniaus Žemutinės pilies ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų gyventojų papuošalai Nacionalinio istorijos ir kultūros muziejausdraustinio „Nesvyžius“ ekspozicijoje. Fotografas V. Abramauskas

Paskutinė parodos potemė pasakojo apie Vilniaus žemutinės pilies ir lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų gyventojų papuošalus bei puošimosi ypatumus. Vilniaus žemutinės pilies lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje rasta įstabių XiV–XVii a. juvelyrinių dirbinių ir kostiumo puošybos elementų iš bronzos, sidabro, aukso, stiklo, gintaro ir kitų medžiagų. Parodoje eksponuotų artefaktų įvairovė didelė: nuo apgalvio plokštelių, antsmilkinių, auskarų, karolių, kabučių, segių, smeigtukų iki žiedų, apyrankių ir kitokių puošybos elementų. Dalis šių dirbinių neabejotinai gaminti Vilniaus žemutinės pilies teritorijoje dirbančių juvelyrų. Meistrai naudojo akmenines, metalines liejimo formeles žiedams, apkalams ir kitiems dirbiniams lieti. rasta ir tokiose formelėse išlietų žiedų. juvelyrų amatą taip pat liudija segių, apgalvių plokštelių bei apkalų matricos, žiedų ruošiniai ir kt. gausiai randama ir tiglių – nedidelių keraminių indelių, skirtų metalams lydyti. nustatyta, kad tigliuose lydytas ne tik sidabras, varis, alavas, bet ir auksas. XVi a. istoriniai šaltiniai suteikia žinių apie lietuvos didžiųjų kunigaikščių ir lenkijos karalių žygimanto Senojo bei žygimanto augusto laikais dirbusius juvelyrus iš italijos ir Vokietijos, mini atsiskaitymus beveik 30 meistrų, pirklių ir auksakalių iš Vokietijos bei Prancūzijos. Vilniuje dirbo ir garsus juvelyras Džovanis jakopas karaljas (giovanni jacopo Caraglio), europinio masto menininkas, brangakmenių raižytojas ir graveris, sukūręs medalių, intalijų bei kamėjų su Bonos Sforcos, žygimanto augusto ir Barboros radvilaitės atvaizdais. Beveik 50 parodoje lankytojams pristatytų juvelyrinių dirbinių galima suskirstyti į dvi grupes: galvos ir krūtinės papuošalai bei žiedai. Pirma radinių grupė: apgalvio plokštelės, antsmilkiniai, auskarai su stikliniais ir metaliniais ažūriniais karoliukais, taip pat įvairios vėrinių dalys (kabučiai, kryželiai, kauro kriauklelė, gintaro karolis ir žvangutis). gausiausi to laikotarpio krūtinės papuošalai –

108

segės. Parodoje eksponuotos šiam europos regionui būdingos vietinės gamybos baltiškos plokštinės, pasaginės ir europines madas reprezentuojančios žvaigždinės bei žiedinės segės, taip pat puošnaus zoomorfinio smeigtuko fragmentai. kaurų kriauklelės, atkeliavusios iš atogrąžų indijos ir ramiojo vandenyno sričių, rodo plačius lietuvos sostinės prekybinius ryšius. antrą eksponuotų juvelyrinių dirbinių grupę sudarė žiedai iš vario, bronzos, alavo ir alavo bei švino lydinių. atliekant Vilniaus žemutinės pilies archeologinius tyrinėjimus jų rasta daug – tai gausiausia papuošalų grupė, reprezentuojanti žiedus, priskiriamus tiek paprasčiausiems lietuvoje ir aplinkiniuose kraštuose plačiai paplitusiems tipams, tiek ir vienetiniams unikaliems dirbiniams. XiV–XVii a. datuojamų žiedų gamybos technika labai įvairi – tai pinti, lieti, iš skardos kalti, lituoti dirbiniai. Dalis jų tęsia vėlyvojo geležies amžiaus žiedų stilistikos tradicijas, kiti – nauji Viduramžių puošybos variantai. keli jų puošti inkrustacijomis (iš stiklo), o neišlikusios inkrustacijos galėjo būti ir iš brangiųjų akmenų. tokių per lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų tyrimus taip pat rasta. Skirtinga ir žiedų ornamentika: vieni jų puošti geometriniais raštais, kiti – augaliniais motyvais, yra žiedų su religiniais ir meilę skelbiančiais simboliais – kryžiumi, širdimi ir įrašais. kai kurie žiedai galėjo būti naudoti ir kaip signetai – antspaudai. eksponuoti papuošalai leido iliustruoti Vilniaus žemutinės pilies gyventojų socialinę, turtinę ir konfesinę įvairovę bei pagerinti parodos lankytojų žinias apie papuošalų kaitą bėgant amžiams. apžvelgiant nesvyžiuje ir gardine eksponuotos parodos turinį, reikia paminėti, kad nebuvo apsiribota tik archeologiniais radiniais. ekspoziciją pagrindą sudarė 299 unikalūs artefaktai, 11 koklių ir trijų medinių matricų, skirtų jiems gaminti, kopijos, aštuoni informatyvūs stendai, pristatantys lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmų istorinius pjūvius bei atskleidžiantys

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

9. Parodos „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos archeologiniai radiniai. Kasdienybė Vilniaus dvare“ katalogo, išleisto bendradarbiaujant Nacionaliniam muziejui Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmams ir Nacionaliniam istorijos ir kultūros muziejui-draustiniui „Nesvyžius“, viršelis

VolUMen

svarbiausius parodos teminius blokus: higieną, karybą, virtuvę ir įspūdingą gotikinių, renesansinių bei barokinių koklių kolekciją. Parodoje taip pat buvo eksponuojamas detalus žemutinės ir aukštutinės pilies teritorijos maketas bei įvairius lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos istorinius tarpsnius vaizduojanti ikonografija – septynios didelės istorinių (nuo XiV a. pabaigos iki šių dienų) atvaizdų fotokopijos. ši paroda suteikė galimybę 10 tūkst. lankytojų (pusė jų – mokiniai ir studentai) nesvyžiuje ir gardine pažinti lietuvos ir lenkijos valdovo dvaro bei Vilniaus miesto ir visos lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kasdienybės istoriją. Džiaugiantis parodos populiarumu, norisi pabrėžti, kokie įtaigūs ir reikšmingi yra autentiški objektai – archeologiniai radiniai. kartu su rašytiniais šaltiniais ir ikonografine medžiaga artefaktai papildo mūsų žinias apie Viduramžių pilies ir renesanso bei ankstyvojo Baroko rūmų gyventojų buitį. žvelgiant į radinius, galima nusikelti į tolimą praeitį ir pamėginti suvokti to meto valdančiojo elito bei paprastų žmonių, tarnavusių lietuvos didžiojo kunigaikščio dvare, gyvenamąją aplinką ir tai, kuo ji skyrėsi nuo šiandienės. galima praverti virtuvės, valgomojo ar net miegamojo duris, susipažinti su mitybos įpročiais, stalo kultūra, pasidžiaugti reprezentacinių patalpų krosnių grožiu ir šiluma. Pasidairius po pilies ar rūmų sargybinę, amatininkų dirbtuves, lietuvos didžiojo kunigaikščio menes ir dvaro pirtį, svarbu neužmiršti, kad ši kelionė laiku galima tik dėl archeologų, restauratorių ir kitų muziejininkų kruopščių tyrinėjimų bei kantraus darbo.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

109

Inga Vaitekūnaitė

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Katedros a. 4, LT-01143 Vilnius i.vaitekunaite@valdovurumai.lt

ValDoVų rūMų MUZiejaUS BiBliotekoS Veikla

Valdovų rūmų muziejaus stendą 2015 m. Vilniaus knygų mugėje pristato šio muziejaus specialistės Eglė Belozaraitė, Inga Vaitekūnaitė ir Gintarė Šatevičiūtė. Fotografas V. Abramauskas

nacionalinio muziejaus lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmų biblioteka 2014–2016 m. tęsė anksčiau pradėtus darbus. 2014 m. pabaigoje 25 muziejaus išleistos knygos papildė lietuvių namų Sankt Peterburge lentynas. ryšiai su Sankt Peterburgo lietuvių bendruomene ir lietuvių namais buvo užmegzti per darbuotojų komandiruotę šiame mieste. lietuvių namų šeštadieninėje mokyklėlėje išeiviai iš lietuvos, nuo pačių mažiausių iki suaugusiųjų, mokomi lietuvių kalbos1, todėl Valdovų rūmų muziejaus tikslas buvo ne tik vaikus paskatinti bendrauti ir skaityti lietuvių kalba, supažindinti su lietuvos istorija ir kultūra. Valdovų rūmų muziejaus leidiniai papildė mokyklėlės biblioteką, leido susipažinti su lietuvos ir Valdovų rūmų istorija, muziejaus sukauptomis kolekcijomis bei vertybėmis, Sapiegų rūmais Vilniaus antakalnyje, literatūriniu paveldu. šie leidiniai prieinami visiems lietuvių bendruomenės nariams. 2014–2016 m. mainytasi leidiniais su lietuvos dailės muziejumi, lietuvos istorijos institutu, kultūros paveldo departamentu prie lietuvos respublikos kultūros ministerijos, lietuvos 1 Zverko N. „Surusėję Sankt Peterburgo lietuviai moko vaikus lietuvių kalbos“, in: delfi.lt, http:// www.delfi.lt/news/daily/emigrants/suruseje-sankt-peterburgo-lietuviai-moko-vaikus-lietuviukalbos.d?id=59774789 [žiūrėta 2016-03-16].

110

kultūros tyrimų institutu, Vytauto Didžiojo karo muziejumi, kultūros paveldo centru, krokuvos Vavelio karališkąja pilimi – Valstybiniais meno rinkiniais (lenkija), krokuvos kunigaikščių čartoriskių fondu (lenkija), krokuvos jogailaičių universitetu (lenkija). 2012 m. Valdovų rūmų muziejuje vykusios konferencijos pranešimų pagrindu išleistos knygos „lietuva–lenkija–švedija. europos dinastinės jungtys ir istoriniai-kultūriniai ryšiai“2, pristatančios bendrus šių šalių istorijos įvykius, 30 egzempliorių 2015 m. buvo perduota lietuvos respublikos ambasadai švedijos karalystėje. lietuvos kultūros institutas muziejaus leidinius, susijusius su bendra lietuvos ir lenkijos istorija, 2015 m. spalį pristatė viename iš tarptautinės krokuvos knygų mugės (lenkija) renginių – lietuvos literatūros ir kultūros pristatyme (projektas „lietuva krokuvoje: kultūros sezonas 2015“). Muziejaus leidiniai papildė pristatomą nacionalinę leidinių kolekciją. 2014 m. Valdovų rūmų muziejaus biblioteką beveik 200 egzempliorių papildė istorikas habil. dr. antanas tyla – daugiau nei 200 mokslinių straipsnių ir studijų autorius, vienas iš Vytauto Didžiojo universiteto humanitarinių mokslų fakulteto istorijos katedros įkūrėjų3. 2014–2015 m. bibliotekai perduotos Pilių tyrimo centro „lietuvos pilys“ saugotos archeologo, XX a. antros pusės lietuvos mokslinės archeologijos vieno pradininkų habil. dr. adolfo tautavičiaus4 bibliotekos knygos (apie 200 vienetų). keletą albumų bibliotekai padovanojo gediminas rainys. Didelę asmeninės bibliotekos dalį muziejui padovanojo Valdovų rūmų paramos fondo direktorius edmundas kulikauskas su žmona rūta (beveik 400 knygų). itin vertingų leidinių apie meną, istorinį šokį, mados ir kostiumo istoriją padovanojo Virginijos gaudiešiūtės-jašinskienės šeima. Biblioteką papildė ir didelė lietuvos dailės istorikės, humanitarinių mokslų daktarės gražinos Marijos Martinaitienės bibliotekos dalis. tai meno, istorijos, filosofijos leidiniai. Bibliotekai knygų padovanojo ir kultūrininkas Vytautas Paulaitis. Visos knygos artimiausiu metu bus suvestos į liBiS sistemą. 2 Lietuva–Lenkija–Švedija. Europos dinastinės jungtys ir istoriniai-kultūriniai ryšiai / Lithuania–Poland–Sweden. European Dynastic Unions and Historical-Cultural Ties, sud. / comp. by E. Saviščevas, M. Uzorka, Vilnius, 2014. 3 „Tyla Antanas“, in: Visuotinė lietuvių enciklopedija, t. 23, Vilnius, 2013, p. 763. 4 „Tautavičius Adolfas“, in: ibid., p. 577.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

Ramunė Vaičiulytė

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Katedros a. 4, LT-01143 Vilnius r.vaiciulyte@valdovurumai.lt

MUZiejUS ir Viešoji koMUnikaCija. ValDoVų rūMų MUZiejaUS BenDraViMo SU žiniaSklaiDa 2014–2016 M. aPžValga

1. Didžiulis visuomenės susidomėjimas Valdovų rūmų muziejaus 2014 m. vasario pradžioje surengta nemokama Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, fotografijos tyrinėtojo, žinomo fotografijos peizažisto Stanislovo Žvirgždo paskaita iš ciklo „Vilniaus netektys: fotografija atskleidžia istoriją“, o vėliau pasipiktinimas tuo, kad ne visi tilpo, nustebino ir visko mačiusius komunikacijos specialistus. Fotografas V. Abramauskas

Dar prieš pradėdamas savo aktyvią veiklą, nacionalinis muziejus lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmai buvo aiškiai apsibrėžęs ryšių su visuomene strategines gaires, pagal jas buvo parengtas ir konkrečių priemonių planas. jame buvo numatyta, kad tiek išorinė, tiek vidinė komunikacija Valdovų rūmų muziejui turi padėti siekti tikslų, nurodytų lietuvos respublikos lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo ir paskirties įstatyme (2000 m. spalio 17 d., nr. Viii-2073), lietuvos respublikos Vyriausybės nutarime dėl lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo ir paskirties koncepcijos (2001 m. spalio 17 d., nr. 1235) bei lietuvos respublikos kultūros ministro įsakymu (2008 m. rugsėjo 19 d., nr. įV-457) patvirtinta-

VolUMen

me Valdovų rūmų muziejaus Statute. Dėl šios priežasties numatytos kelios ryšių su visuomene strateginės kryptys. Pirma, siekiama užtikrinti tokią išorinę komunikaciją su esamais ir potencialiais Valdovų rūmų muziejaus lankytojais bei partneriais, kad ji padėtų įgyvendinti dokumentuose apibrėžtus tikslus ir išsikelti naujų. antra, išorine komunikacija siekiama formuoti bendrą visų tikslinių auditorijų suvokimą ne tik apie lietuvos Didžiosios kunigaikštystės istoriją ir Valdovų rūmus, bet ir apie šalies nacionalinės kultūros tapatumą bei savitumą. trečia, keliant Valdovų rūmų muziejaus darbuotojų kultūrą, stiprinant atsakomybės už kolektyvą ir instituciją jausmą, atkreiptas dėmesys į dalijimosi bendra informacija procesą ir vidinės komunikacijos modelį.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

111

2. Valdovų rūmų muziejuje rengiami ir visam Lietuvos muziejininkystės sektoriui svarbūs viešinimo renginiai: 2014 m. gegužės pradžioje čia vyko kartu su Lietuvos muziejų asociacija organizuota spaudos konferencija, skirta Muziejų nakčiai ir „Muziejų keliui“ pristatyti. Fotografas V. Abramauskas

ryšių su visuomene klausimu Valdovų rūmų muziejus visada laikėsi nuostatos, kad aktyvi komunikacija, nukreipta į įvairias visuomenės grupes, yra ir geros vadybos bei administravimo dalis. tad institucija nusistatė ir konkrečius principus: efektyvumas, skaidrumas, aktyvumas, aiškumas, kultūrinis sąmoningumas ir grįžtamasis ryšys; ir tikslines auditorijas: lankytojai, partneriai, rėmėjai, politinius sprendimus priimantys ir valstybės viešuoju administravimu užsiimantys asmenys, žiniasklaida, plačioji visuomenė ir personalas. Pasitelkiant platų komunikacijos kanalų ir įrankių spektrą, komunikuota pagrindinė žinutė: „Valdovų rūmų muziejus yra ne miegantis muziejus, o šiuolaikiškas istorinės kultūros centras.“ Skirtingoms tikslinėms auditorijoms suformuota ir daugiau žinučių. jos suskirstytos į keturis segmentus: lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmai (pvz.: „valstybingumo simbolis“, „žinių talpykla, kurioje galima sužinoti viską apie lietuvos Didžiosios kunigaikštystės istoriją“), muziejaus paslaugos (pvz., „muziejus laukia savo lankytojų ir dirba jiems“), bendradarbiavimas (pvz.: „Valdovų rūmų muziejus yra patikimas partneris“, „bendradarbiauti su Valdovų rūmų muziejumi – prestižo reikalas“) ir bendruomenė (pvz.: „muziejaus kolektyvas – profesionalus ir gerai motyvuotas“, „muziejus – viena geidžiamiausių darboviečių lietuvoje“). įgyvendinant ryšių su visuomene strategines gaires, sudarytas priemonių planas. numatyta apie 20 įvairių priemonių, iš jų viešai labiausiai pastebimos tos, kurios susijusios su bendravimu su žiniasklaida. tai ryšiai su žurnalistais, atsakymai į jų paklausimus, pranešimų žiniasklaidai rengimas ir platinimas, spaudos konferencijos, straipsnių, reportažų, laidų, komentarų ir pan. inicijavimas, komunikacijos krizių valdymas, ryšių su informaciniais rėmėjais palaikymas ir pan.

112

BenDraViMo SU žiniaSklaiDa ForMaViMaSiS ir PatirtiS Pabrėžtina, kad nuo pat įsteigimo Valdovų rūmų muziejus buvo atvira institucija, tačiau bendravimo su žiniasklaida patirtis formavosi pamažu ir, atsižvelgiant į muziejaus veiklą, galėtų būti skirstoma į kelis etapus: iki atidarant atkurtų rūmų a dalį (2009–2012), pasirengimo atidarymui ir rūmų a dalies atidarymo metai (2013) bei apžvelgiamasis laikotarpis – Valdovų rūmų muziejaus veikla atidarius a dalį iki visiško jų atkūrimo ir statybos darbų bei techninės priežiūros perėmimo iš Vį Vilniaus pilių direkcijos (2014–2016). kiekviename etape Valdovų rūmų muziejaus bendruomenė ne tik susidūrė su naujais iššūkiais, besikeičiančiomis situacijomis, politinėmis intrigomis ir visai šaliai naujomis patirtimis, bet ir pati mokėsi bendrauti, keistis su besikeičiančia žiniasklaida, būrė informacinius partnerius, formavo ir kaupė gerąją muziejinių institucijų viešosios komunikacijos patirtį. Pabrėžtina, kad iki atidarant atkurtų rūmų a dalį Valdovų rūmų muziejuje susiformavo labai aiškus požiūris į viešąją komunikaciją, buvo suvokiama jos nauda. tačiau žiniasklaida egzilyje veikiančio muziejaus veiklos esmės dažnai nesuvokė dėl paprastų priežasčių: iki šiol lietuvoje visos muziejinės institucijos buvo tapatinamos su jų valdomais pastatais, o Valdovų rūmų muziejus kurį laiką buvo ribojamas objektyvių aplinkybių ir negalėjo veikti pastate, todėl muziejines funkcijas dažnai vykdė kituose muziejuose ir kultūros erdvėse Vilniuje bei kituose lietuvos miestuose, taip pat užsienyje. šiam suvokimui formuotis trukdė įvairūs politiniai procesai – Valdovų rūmų

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

3, 4. 2014 m. rugsėjo viduryje žinia apie Valdovų rūmų muziejuje rengiamą tarptautinę parodą „Europos Viduramžių ir Renesanso gobelenai. Gijomis išausta istorija“ domėjosi ne tik Lietuvos žurnalistai. Fotografas V. Abramauskas

atkūrimo projektas buvo labai mėgstama populistinių žaidimų korta. tačiau kol politikai žaidė, muziejaus bendruomenė sėkmingai mokėsi ir mokė žiniasklaidą, visų pirma – atskirti muziejui ir statybai skiriamus biudžetus. Pirmojo etapo viešosios komunikacijos problemos išnyko sulig žinia apie rūmų atidarymą ir pasirengimo šiai šventei darbus. tačiau bendraujant su žiniasklaida atsirado naujų iššūkių. lietuvos ir užsienio žiniasklaida intensyviai domėjosi atkūrimo projektu, todėl muziejaus bendruomenei, be ekspozicijų įrengimo, atidarymo šventės ir parodų organizavimo, personalo paieškos, informacijos sklaidos ir kitų darbų, didelę dalį laiko reikėjo skirti komunikacijai su žurnalistais. Dėmesys neslūgo ir po atidarymo šventės. Bendravimą su žiniasklaida aktyvino rūmuose vykę lietuvos pirmininkavimo europos Sąjungos tarybai renginiai, jų kulminacija buvo trečiasis rytų partnerystės viršūnių susitikimas, sutraukęs trečdalį pasaulio lyderių, taip pat išskirtinė tarptautinė vieno eksponato paroda „jadvygos jogailaitės brangenybių skrynutė. šedevras iš Valstybinio ermitažo rinkinių“. Valdovų rūmų muziejaus bendruomenė puikiai suvokė, kad bendravimo su žiniasklaida patirtis ir tradicijos susiformuos ne iškart po atidarymo šventės, o dėmesiui atslūgus, per pirmus veiklos metus vykdant tikrąsias muziejaus funkcijas. 2014–2016 m. Valdovų rūmų muziejui teko prisiminti pirmąsias bendravimo su žiniasklaida pamokas, nes ir vėl buvo mėginama žaisti muziejui bei atkūrimui skiriamomis valstybės biudžeto lėšų eilutėmis. Deja, šie žaidimai nepasiteisino, atvirkščiai, – padėjo atskleisti sukauptą muziejaus bendruomenės bendravimo su žiniasklaida patirtį ir pademonstruoti įgytą imunitetą, parodė aiškų suvokimą ir kryptis, suformavo puikius santykius ir tradicijas.

VolUMen

Viešoji koMUnikaCija SkaičiaiS Valdovų rūmų muziejus žiniasklaidai nuolat teikia informaciją apie ekspozicijas, rinkinius, periodinę, leidybinę, mokslinę, kultūrinę ir edukacinę veiklą. 2014–2016 m. raštu ir žodžiu atsakyta į daugiau nei 150 įvairių žiniasklaidos atstovų paklausimų, parengti ir išplatinti 154 pranešimai žiniasklaidai, per 260 žinučių ir anonsų apie muziejaus veiklą, aktualijas bei renginius. Per trejus metus surengta 10 spaudos konferencijų, kuriose pristatyta muziejaus veikla, taip pat talkinta rengiant kitų valstybės institucijų ir muziejaus partnerių spaudos konferencijas.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

113

2014-ieji atSkleiDė BenDraViMo SU žiniaSklaiDa teMPą

5. 2014 m. rugsėjį per LRT televiziją tiesiogiai transliuota Oršos pergalės 500-ųjų metinių šventė, per kurią primintos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų iškilmingų įžygiuotuvių į Vilnių tradicijos, sulaukė tarptautinio atgarsio. Nuotraukoje – renginio vedėjas Giedrius Masalskis kalbina Valdovų rūmų muziejaus direktoriaus pavaduotoją kultūrinei veiklai dr. Jolantą Karpavičienę. Fotografas V. Abramauskas

Siekiant plačiau skleisti informaciją apie muziejaus veiklą, inicijuota per 90 radijo laidų ir reportažų bei daugiau kaip 110 televizijos laidų ir reportažų. jų dėmesio centre atsidūrė muziejų aktualijos, renginiai, parodos, ekspozicijos ir kt. Muziejaus darbuotojai kalbėjo įvairiomis temomis ir davė interviu lietuvių, rusų, lenkų, vokiečių bei anglų kalbomis lietuvos ir užsienio žiniasklaidai (lrt radijas, žinių radijas, „laisvoji banga“ („gold FM“), „Znad willi“, „tVP Polonia“, „Deutsche welle“, lrt televizija, „lrt kultūra“, „lietuvos ryto“ televizija, tV3, lnk, PBk Pirmasis Baltijos kanalas, „Belarus tV“ ir kt.). Per lietuvos nacionalinio transliuotojo kanalus vyko tiesioginės įvairių renginių transliacijos, buvo rodomi parodų atidarymų ir kitų renginių įrašai (kai kurie jų kartoti po kelis kartus). tai Vienybės ir paramos projektas nukentėjusiems Ukrainos žmonėms, oršos mūšio įžygiuotuvės ir batalinės būgnų muzikos dedikacija Valdovų rūmų kieme, baltų genčių kostiumų pristatymas, tarptautinės parodos „europos Viduramžių ir renesanso gobelenai. gijomis išausta istorija“ atidarymas ir kt. Visus trejus metus naujienos apie Valdovų rūmų muziejaus veiklą buvo publikuojamos ir spaudoje bei interneto žiniasklaidos priemonėse. iš viso per trejus metus spaudoje bei internete inicijuota apie 700 straipsnių ir reportažų apie muziejaus veiklą, renginius, rinkinius, ekspozicijas ir parodas. Muziejaus darbuotojai kalbėjo įvairiomis temomis ir davė interviu įvairiomis kalbomis lietuvos bei užsienio žiniasklaidai (laikraščiams „lietuvos rytas“, „respublika“ („Mūsų respublika“), „lietuvos žinios“, „Verslo žinios“, „Обзор“, „kurier wileński“, „Vilniaus diena“, „kauno diena“, „klaipėda“ ir kt., žurnalams „Stilius“, „legendos“, „žmonės“, „šeimininkė“, „Veidas“, „Valstybė“ ir kt., naujienų agentūroms elta ir BnS, naujienų portalams lrytas.lt, 15min.lt, bernardinai.lt, lzinios.lt, delfi.lt, alfa.lt, balsas.lt (tv3.lt) ir kt.). naujienų portale lrytas.lt ne kartą tiesiogiai transliuoti Valdovų rūmų muziejaus renginiai, pavyzdžiui, londono teatro „Shakespeare’s globe“ spektaklis „hamletas“.

114

Prabėgus pusmečiui nuo oficialaus Valdovų rūmų muziejaus atidarymo ir muziejui pradėjus gyventi įprastu ritmu, 2014-aisiais daugiausia žiniasklaidos dėmesio sulaukė ne tik muziejaus renginiai ir parodos, bet ir mokslinė veikla. 2014-ieji prasidėjo paradoksaliai: vasario pradžioje tikriausiai pirmą kartą istorijoje visuomenė ir žiniasklaida pasipiktino tuo, kad... netilpo į muziejaus organizuotą nemokamą lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, fotografijos istorijos tyrinėtojo, žinomo fotografo peizažisto Stanislovo žvirgždo paskaitą iš ciklo „Vilniaus netektys: fotografija atskleidžia istoriją“. Sulaukus daugybės žiniasklaidos paklausimų ir prašymų „pasiaiškinti, kodėl paskaitai buvo numatyta tokia maža erdvė“, Valdovų rūmų muziejui reikėjo platinti pranešimą žiniasklaidai ir viešai pažadėti šias neįtikėtinai populiarias paskaitas kartoti bei rengti didesnėse erdvėse. tai ne vienintelės viešos paskaitos, sulaukusios tiek daug žiniasklaidos dėmesio. tą patį vasario mėnesį lietuvos žiniasklaidoje plačiai atspindėtas ir dviejų paskaitų ciklas „Puikybė ir pokštai europos valdovų dvaruose“, skirtas Užgavėnių šventei. Paskaitas skaitė Valdovų rūmų muziejaus tarptautinių ryšių vadovės Daivos Mitrulevičiūtės iniciatyva į lietuvą pakviestas žinomas italų profesorius Džovanis ričis (giovanni ricci). kovą žiniasklaidai pristatytas muziejaus ir tarptautinės bendrovės „google“ įvykdytas projektas – virtualus turas, sukurtas naudojant „google Street View“ technologiją ir įtrauktas į pasaulinę muziejų galeriją, kurioje yra tokie muziejai kaip Sankt Peterburgo Valstybinis ermitažas, Britų muziejus (londonas), Uficių galerija (Florencija), Metropolitano meno muziejus (niujorkas) ir kt. Balandį žiniasklaidą masino Valdovų rūmuose surengtos ramunės šmigelskytės-Stukienės knygos „Mykolas kleopas oginskis: politikas, diplomatas, ministras ir jo pasų kolekcija“ sutiktuvės. gana daug žiniasklaidos atstovų sulaukė gegužę pirmą kartą lietuvos ir italijos istorijoje surengta trijų dienų trukmės tarptautinė konferencija „lietuva–italija: šimtmečių ryšiai“. joje pranešimus apie įvairius dviejų šalių ryšius skaitė daugiau kaip pusšimtis mokslininkų iš daugybės užsienio šalių. Daug dėmesio sulaukė ir Valdovų rūmų muziejuje dirbantys specialistai. Pavyzdžiui, 2014 m. muziejaus rinkinių apskaitos ir saugojimo skyriaus vedėjui Daliui avižiniui lietuvos muziejų asociacijos valdyba suteikė Metų muziejininko vardą už aktyvią muziejinę veiklą ir nuopelnus muziejininkystės srityje 2013 m. kaupiant, eksponuojant ir populiarinant lituanistinį paveldą. Beveik visada didžiulės sėkmės sulaukdavo tos naujienos apie Valdovų rūmų muziejaus veiklą, kuriose buvo skelbiama apie įsigytas, dovanotas vertybes ar archeologinius radinius, pavyzdžiui, liepą paskelbta naujiena apie muziejaus rinkinius papildžiusias vertybes, kurias padovanojo buvęs lietuvos dailės muziejaus Prano gudyno restauravimo centro tapybos restauratorius ir menotyrininkas dr. juozapas Blažiūnas. 2014 m. rugsėjį žiniasklaidos atstovai muziejuje lankėsi labai dažnai, nes tuo metu organizuoti keli renginiai sulaukė

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

6, 7. 2015 m. balandį surengta tarptautinė vieno eksponato paroda „Viduramžių papuošalas. Mįslingasis Vytauto Didžiojo epochos diržas“ domino žiniasklaidą iš bendrą istoriją su Lietuva turinčių šalių. Fotografas V. Abramauskas

didelio tarptautinio atgarsio. Vienas jų – tai visą Vilniaus senamiestį apėmusi oršos pergalės 500-ųjų metinių šventė, per kurią primintos lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų iškilmingų įžygiuotuvių į Vilnių tradicijos. kitas renginys – grandiozinės tarptautinės parodos „europos Viduramžių ir renesanso gobelenai. gijomis išausta istorija“ atidarymas. žinia apie šį įvykį skleidėsi iki pat niujorko Metropolitano meno muziejaus, nes jame tuo pačiu metu irgi buvo atidaryta gobelenų paroda. tarptautinėse erdvėse žinia apie Valdovų rūmų muziejų pasklido ir spalį, kai europos valiutos – euro – įvedimo lietuvoje išvakarėse čia buvo iškilmingai atidaryta vežiojamoji europos centrinio banko euro paroda, o vėliau tą patį mėnesį apsilankė ypatingas svečias – pirmasis lietuvos garbės konsulas Saudo arabijoje Mahfouzas Marei Mubarakas bin Mahfouzas (Mahfouz Marei Mubarak bin Mahfouz). jis muziejui padovanojo du vertingus XVi–XVii a. žemėlapius, kuriuose vaizduojama lietuvos Didžioji kunigaikštystė. Metų pabaigoje didelio žiniasklaidos susidomėjimo sulaukusios žinios neapsiėjo ir be paradoksų. ypač daug žinučių žiniasklaidoje pasipylė po to, kai Vilniaus universiteto archeologijos katedros vedėjo prof. albino kuncevičiaus ir Valdovų rūmų muziejaus archeologijos grupės vadovo dr. Povilo Blaževičiaus vadovaujama jungtinė archeologų ir kitų sričių mokslininkų grupė nebaigtoje lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų dalyje – rytų korpuso šiaurinio priestato rūsiuose – vykdydama paskutinius pastato perimetro archeologinius tyrinėjimus aptiko daug vertingų įvairaus laikotarpių radinių, tarp jų – ir lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto laikus menantį vyrišką aukso žiedą. kaip dažnai nutinka, patekusi į viešąją erdvę, ši žinia buvo adaptuota pagal žiniasklaidos principus – pranešta, kad rastas žiedas priklausė lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui.

VolUMen

2015 M. ForMaVoSi koMUnikaViMo traDiCijoS 2015-ieji Valdovų rūmų muziejuje prasidėjo kiek ramiau, tačiau žiniasklaidos dėmesio netrūko. Po metų pradžioje surengtų smulkesnių renginių itin didžiule informacijos banga per žiniasklaidos priemones nusirito kovą surengta europos senosios muzikos diena, minėta kartu su kompozitoriaus johano Sebastiano Bacho (johann Sebastian Bach) 330-osiomis gimimo metinėmis bei surengta ne tik Valdovų rūmų erdvėse, bet ir Vilniaus geležinkelio stotyje – taip buvo prisijungta prie pasaulinės iniciatyvos „Bachas metro“ (angl. Bach in the Subways).

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

115

8. 2015 m. liepą Valdovų rūmų muziejaus vardas skambėjo ir Italijoje, Milano Sforcų pilyje, mat ten muziejaus direktorius dr. Vydas Dolinskas kartu su darbo vizitu viešinčia Lietuvos Respublikos Prezidente Dalia Grybauskaite atidarė parodą „Milano ir Lietuvos istoriniai ryšiai: Bona Sforca ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai“. Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos nuotrauka / Robertas Dačkus

Balandį muziejuje surengta tarptautinė vieno eksponato paroda „Viduramžių papuošalas. Mįslingasis Vytauto Didžiojo epochos diržas“ patraukė ne tik lietuvos, bet ir užsienio žiniasklaidos dėmesį. ypač tų šalių, su kuriomis puoselėjama bendra lietuvos Didžiosios kunigaikštystės istorija. gana plačiai žiniasklaidoje nuskambėjo ir gegužę partnerystės teisėmis muziejuje rengta konferencija „Misija – lietuva: valstybės ateities klausimai“. joje atsakymų į kausimą, kokie iššūkiai lemia lietuvos valstybės tvarumą, ieškojo žinomi žmonės: architektas, grupės „antis“ lyderis algirdas kaušpėdas, žurnalistai Virginijus Savukynas ir edmundas jakilaitis, lenktynininkas Benediktas Vanagas, ekonomistai gitanas nausėda ir kaetana leontjeva bei kt. žiniasklaidą domino ir naujiena apie Valdovų rūmų muziejaus vertybių rinkinius papildžiusią ankstyvojo Baroko XVii a. pirmos pusės ypatingą vertybę, siejamą su lenkijos karaliumi ir lietuvos didžiuoju kunigaikščiu žygimantu Vaza (1587–1632). tai įspūdingos puošybos ir matmenų stiklinis bokalas, kurį per savo įsteigtą paramos fondą padovanojo mecenatas europos Parlamento narys antanas guoga. gegužę viešojoje erdvėje Valdovų rūmų muziejus minėtas ir dėl nenumatytų malonių priežasčių: muziejui įteiktas liudijimas, pažymintis, kad čia saugoma vertybė – kolekcininko dr. tomašo nevodničanskio (tomasz niewodniczański, 1933–2010) padovanotas XVi a. grafikos darbas „gardino vaizdas“ – įrašytas į UneSCo programos „Pasaulio atmintis“ lietuvos nacionalinį registrą. 2015-aisiais, pasitinkant Valstybės dieną, Valdovų rūmų muziejus su partneriais moderniausiomis technologijomis sukūręs 3D audiovizualinį istorinį pasakojimą „Mes stiprūs, lietuva!“ ir dovanojęs įspūdingą reginį ant didžiuliu ekranu virtusių Valdovų rūmų sienų vėl neatsigynė žiniasklaidos dėmesio. šiuo

116

renginiu žiniasklaida domėjosi likus beveik mėnesiui iki jo pradžios ir dar dvi savaites po jo. tuo pat metu muziejaus vardas skambėjo ir italijoje, Milano Sforcų pilyje, mat muziejaus direktorius dr. Vydas Dolinskas ten su darbo vizitu viešinčia lietuvos respublikos Prezidente Dalia grybauskaite atidarė parodą „Milano ir lietuvos istoriniai ryšiai: Bona Sforca ir lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai“. apie ją buvo daug rašoma tiek italijos, tiek lietuvos žiniasklaidoje. Visus metus Valdovų rūmų muziejaus vardas skambėjo ir pasaulinėje parodoje „expo 2015“. lietuvos paviljone mūsų šalį pristatančioje ekspozicijoje buvo rodomi su Milano kunigaikštyte Bona Sforca, tapusia lietuvos didžiąja kunigaikštiene ir lenkijos karaliene, susiję eksponatai. tai XVi a. vidurio kampinis koklis su Sforcų herbiniu skydeliu, kiti su šia asmenybe siejamos krosnies kokliai ir šakutė – Bonos Sforcos iš italijos į lietuvą ir lenkiją atneštų naujų virtuvės bei stalo kultūros tradicijų simbolis. Vietos ir tarptautinės žiniasklaidos dėmesio Valdovų rūmų muziejus sulaukė ir dėl ypatingų svečių: spalį čia lankėsi Mahatmos gandžio (Mahatma gandhi) vaikaitis tušaras gandis (tushar gandhi) – jis dalyvavo viešoje paskaitoje apie senelio ir hermano kalenbacho (hermann kallenbach) bičiulystę, bei švedijos karališkoji pora – karalius karolis XVi gustavas ir karalienė Silvija. rudenį viešojoje erdvėje sklido žinios ir apie naujus Valdovų rūmų pastato elementus bei interjerų atnaujinimo darbus. žiniasklaidą domino vienas paskutinių pastato architektūrinių elementų – į katedros aikštę ir Pilies gatvę žvelgiančio Valdovų rūmų pietų korpuso Saulės laikrodžio bokštelio paauksuoto vario smailė. šią įspūdingą dekoro detalę pagal UaB Projektavimo ir restauravimo instituto projektą sukūrė skulptorius Vytautas navickas, o per Valdovų rūmų paramos komitetą jaV finansavo mecenatai Milda Skučas-napjus ir erikas aras napjus.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

9. 2015 m. spalį apie Valdovų rūmus sužinojo net ir tolimosios Indijos gyventojai: čia vykusiame renginyje apie Hermano Kalenbacho (Hermann Kallenbach) ir Mahatmos Gandžio (Mahatma Gandhi) bičiulystę dalyvavo pastarojo vaikaitis Tušaras Gandis (Tushar Gandhi) bei šios šalies žurnalistai. Fotografas V. Abramauskas

lygiai taip pat domėtasi ir Valdovų rūmų trečio, arba reprezentacinio, aukšto Barokine audiencijų, arba Sosto, sale, mat ji buvo papuošta įspūdingu baldakimo frizu su heraldiniais ženklais, sukurtu pagal išlikusios autentiškos XVii a. pradžios heraldinės juostos pavyzdį. tęsti rūmų istorinių reprezentacinių interjerų dekoro atkūrimo programą, užbaigiant prieš dvejus metus sukurto sosto baldakimo dekoravimo darbus ir atkuriant Baroko epochos atmosferą, padėjo Prancūzijos ir lietuvos prekybos rūmai (Chambre de Commerce Franco-Lituanienne) – jie tapo išskirtiniu šio projekto mecenatu. Metams ritantis į pabaigą žiniasklaidos dėmesys neblėso, mat muziejuje buvo atidaryta tarptautinė paroda „Spalvų alchemija. Skaljolos meno kūriniai iš Bianco Bianchi kolekcijos Florencijoje“. joje buvo eksponuojami skaljolos meno kūriniai, kuriems neabejingas ir popiežius Pranciškus, ir mados namai „Versace“, ir anglijos karališkoji šeima.

2016 M. UžSiMeZgė tVirta DraUgyStė SU žiniaSklaiDa 2016-uosius Valdovų rūmų muziejus pradėjo ypatingu įvykiu: muziejaus bendruomenės siūlymu vienam svarbiausių mecenatų – draudimo bendrovei Bta – kultūros ministerija įteikė garbingą apdovanojimą. šis įvykis buvo plačiai aprašytas žiniasklaidoje ir Valdovų rūmų muziejaus iniciatyva. Vasarį muziejaus vardas skambėjo ne tik sostinėje – tiek žiniasklaida, tiek visuomenė džiaugėsi muziejaus inicijuotomis istorinių protų kovų gastrolėmis po lietuvą. taip pat pasirodė nemažai pranešimų apie tarptautinę parodą „Praemiando incitat. šventojo Stanislovo ordinas“.

VolUMen

2016-ųjų kovą žiniasklaida domėjosi ir edukaciniais renginiais. Daug dėmesio parodyta pirmą kartą Valdovų rūmuose surengtam edukaciniam šv. kazimiero senosios muzikos festivaliui, kurį inicijavo ir organizavo muziejaus muzikos edukatorius Vilimas norkūnas. kita vertus, kitaip ir negalėjo būti, nes šio festivalio programa buvo itin turininga: pristatytos jaunųjų muzikos atlikėjų meistriškumo kursuose išmoktos senosios muzikos kūrinių interpretacijos, kelios profesionalų atliekamos koncertinės-pažintinės programos, vyko istorinio šokio seminaras. kaip ir ankstesniais metais, Valdovų rūmų muziejaus vardas plačiai skambėjo italijos žiniasklaidoje. to priežastis – lietuvos didžiųjų kunigaikščių istorijos ir sudėtingo likimo pristatymas italijos respublikos prezidento Serdžo Matarelos (Sergio Mattarella) globojamoje tarptautinėje parodoje „išsaugoti atmintį. grožis, menas, istorija“. joje buvo pristatyti unikaliausi ir žinomiausi įvairių pasaulio šalių istorijos bei kultūros paveldo objektai, kurie praeityje buvo sunaikinti ir kurių dalis vėliau buvo atkurti kaip žmonijos ir tautų atminties gyvybingumo simboliai. Balandį ir gegužę Valdovų rūmų muziejaus vardas skambėjo ne tik italijos, bet ir Baltarusijos bei lietuvos žiniasklaidoje. Su ypatinga apsaugos palyda į radvilų rezidenciją nesvyžiuje iškeliavo apie 300 archeologinių radinių – jie buvo pristatyti tarptautinėje parodoje „lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos archeologiniai radiniai. kasdienybė Vilniaus dvare“. gegužę vykusią Muziejų naktį Valdovų rūmai sulaukė labai daug dėmesio dėl paprastos priežasties – pasiūlęs susivienyti su gatvės muzikos diena, muziejus tapo pagrindinės komunikacinės žinutės „Po dienos ateina naktis“ skleidėju žiniasklaidoje. ir nors Muziejų nakties tema – „rožės pražydėjimas tamsoje“ (pagal rašytojo romualdo granausko pjesės pavadinimą) – nebuvo

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

117

10. 2016 m. gruodį Valdovų rūmuose vyko tiesioginė „Laisvės TV“ laidos transliacija, kurioje dalyvavo itin garbingi svečiai: Lietuvoje viešintis JAV Senato Gynybos komiteto pirmininkas Džonas Makeinas (John McCain) ir Ekonomikos komitete dirbanti senatorė Eimi Klobušar (Amy Klobuchar). Fotografas V. Abramauskas

artima lietuvos Didžiosios kunigaikštystės istorijai, viešojoje erdvėje bene visose naujienose apie Muziejų naktį kaip pagrindinis lankytinas objektas įvardyta lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija, daugiausia kalbinti būtent Valdovų rūmų muziejaus specialistai. Prie Muziejų nakties renginių populiarinimo prisidėjo ir Muziejų dieną specialiai šia proga Valdovų rūmuose atidaryta tarptautinė paroda „amžinybės atspaudas. italų renesanso ir Baroko šedevrų krikščioniškieji siužetai XiX a. graviūrose“, atkeliavusi iš gardino valstybinio religijų istorijos muziejaus (Baltarusija) rinkinių. žiniasklaidos dėmesį muziejus išlaikė ir vasarą: birželį surengtas audiovizualinis projektas „istorinis kadras“ – netikėta filmo peržiūra su gyvai atliekama specialiai sukurta muzika, liepą pristatytas virtualių 3D akinių projektas (tai iki šiol didelės lankytojų traukos objektas muziejuje). Vasarą viešintos Valdovų rūmų muziejui padovanotos vertybės. šįkart daugiau kaip 300 monetų, medalių, banknotų ir vertingų numizmatikos leidinių padovanojo vienas Valdovų rūmų paramos fondo steigėjų ir ilgametis jo vadovas edmundas kulikauskas. Faktas, jog tai pats gausiausias vieno asmens Valdovų rūmų muziejui padovanotas muziejinių vertybių rinkinys, buvo labai svarbus lietuvos žiniasklaidos atstovams. žiniasklaida mielai viešino ir Valdovų rūmuose vykusius muziejaus partnerių renginių ciklus „kinas po žvaigždėmis“ bei „Midsummer Vilnius“. šiems renginiams pasibaigus, dėmesį prikaustė „operos diena Valdovų rūmuose“, kuria buvo minimas 380 metų operos jubiliejus lietuvoje bei 400-osios didžiojo anglų rašytojo Viljamo šekspyro (william Shakespeare) mirties metinės.

118

tiek žiniasklaidos atstovams, tiek muziejaus lankytojams didelį įspūdį paliko muzikiniai performansai, kuriuose buvo derinami Baroko ir hiphopo elementai. nors paprastai Valdovų rūmų muziejaus leidiniai dėl savo specifiškumo nesulaukia tokio žiniasklaidos susidomėjimo, kokio sulaukia renginiai, vienas leidinys – profesorės Viktorijos Daujotytės knyga „justinas Marcinkevičius. Salomėja nėris. alfonsas nyka-niliūnas. Mintys, pastabos, fragmentai“ – paneigė šias nuostatas. rugsėjį pristatyta knyga yra absoliutus muziejaus bestseleris, ja žiniasklaidos atstovai domisi iki šiol. Sensacijų žiniasklaidai pateikė ir spalį muziejuje surengta tarptautinė konferencija „abiejų tautų sostinių katedros. krokuvos ir Vilniaus vyskupiškosios bažnyčios“. Viena didžiausių žinių, sukėlusi tikrą šurmulį, ir nepraslydusi pro žurnalistų akis, buvo apie XViii a. Vilniaus katedros interjero vaizdą. lapkritį surengtas Prezidento Valdo adamkaus knygos „Pokalbiai nesilaikant protokolo“ pristatymas kurstė dviprasmiškas žiniasklaidos atstovų nuotaikas: viena vertus, daugelis piktinosi, kad nespėjo užsiregistruoti į daugiau kaip 500 lankytojų auditorijai surengtą vakarą, kita vertus, džiaugėsi muziejaus sprendimu renginį transliuoti tiesiogiai socialiniuose tinkluose. Po pristatymo žiniasklaida dėkojo ir už renginį, ir už sprendimą leisti jį stebėti iš bet kurios pasaulio vietos. Metų pabaigoje dėmesio sulaukė ir Valdovų rūmų muziejaus specialistai. tradiciškai įvertintas muziejaus direktorius dr. Vydas Dolinskas – jo veikla kasmet įvertinama bent keliais apdovanojimais tiek lietuvoje, tiek už jos ribų, tačiau šįkart pelnytas išskirtinis apdovanojimas – italijos žvaigždės ordino karininko laipsnis, antras pagal svarbą ir prestižą italijos valstybinis

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

apdovanojimas. žiniasklaidos atstovai ne tik viešino šį įvykį, bet ir asmeniškai sveikino Valdovų rūmų muziejaus direktorių. tais pačiai metais įvertinta ir Valdovų rūmų muziejaus restauratorė Deimantė Baubaitė – jai buvo įteikta kultūros ministerijos premija už reikšmingiausius pastarųjų trejų metų muziejų vertybių restauravimo darbus muziejininkystės ir muziejų vertybių restauravimo darbų kategorijoje. šie įvykiai ragino žiniasklaidos atstovus viešai kalbėti apie tai, kokį prasmingą ir reikšmingą darbą atlieka šios profesijos atstovai. D. Baubaitė viešojoje erdvėje tapo tikra restauratorių ambasadore. 2016 m. pabaigoje vykę renginiai taip pat domino žiniasklaidą. Valdovų rūmų muziejaus rinkinius papildė dvi įspūdingos muziejinės vertybės: trečiojo lietuvos Statuto penktoji, 1693 m., laida ir 1697 m. išleistas lietuvos Didžiosios kunigaikštystės įstatymų bei kitų dokumentų rinkinys. jas padovanojo jaV ir lietuvos verslininkas, aukštųjų medicinos technologijų korporacijos „Vitta Corporation“ prezidentas aloyzas Petrikas. žiniasklaidos atstovams tai tapo puikia proga skleisti žinią apie tikrąją mecenatystę. 2016-ųjų bendravimą su žiniasklaida vainikavo „laisvės tV“ ir žurnalisto andriaus tapino inicijuota tiesioginė laidos transliacija iš Valdovų rūmų muziejaus. joje pasirodę ypatingi svečiai – lietuvoje viešintis jaV Senato gynybos komiteto pirmininkas Džonas Makeinas (john McCain) ir ekonomikos komitete dirbanti senatorė eimi klobušar (amy klobuchar) – tapo tiesiog sensacija.

VolUMen

žVilgSniS į ateitį kas Valdovų rūmų muziejaus laukia ateityje? kokie bendravimo su žiniasklaida horizontai ir iššūkiai? jau 2018-aisiais prasidės naujas bendravimo su žiniasklaida patirties etapas, mat bus užbaigta ir lankytojams atverta Valdovų rūmų muziejaus B dalis. neabejotina, kad naujame etape Valdovų rūmų muziejaus bendruomenė susidurs su naujais iššūkiais bei visai valstybei naujomis patirtimis, tačiau nebejotina, kad, įgijus tiek daug bendravimo su žiniasklaida patirties, viską bus galima suvaldyti. Valdovų rūmuose apsilankantys žiniasklaidos atstovai čia visada laukiami, visiems besidomintiems suteikiama visa reikiama informacija. Daugiausia žiniasklaidos dėmesio Valdovų rūmų muziejus turėtų sulaukti 2018 m. liepos 6-ąją, nes tą dieną vyks ne tik pagrindinis – rūmų B dalies atidarymo – renginys, bet ir kiti įspūdingi renginiai: bus atidaromos dvi grandiozinės parodos, vyks pirmosios operos pastatymas ir kt. o kaip klostysis Valdovų rūmų muziejaus santykiai su žiniasklaidos atstovais, priklausys ne tik nuo institucijos bendruomenės geranoriškumo, atvirumo ir skaidrumo, bet ir nuo aktyvios veiklos. Pastaroji priklauso ir nuo skiriamo finansavimo. reikia tikėtis, kad ateityje jis nemažės ir įvairios veiklos viešinimas bei bendravimas su žiniasklaida pasieks dar aukštesnį kokybinį lygį tiek formos, tiek turinio prasme.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

119

2014–2016 M. Va l D o V ų r ū M ų M U Z i e jaU S k r o n i ka

Pa r o D o S 2014–2016 m. nacionalinis muziejus lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmai surengė 30 tarptautinių ir nacionalinių parodų. 2014 m. gegužės 9 – liepos 15 d. Valdovų rūmų muziejaus gotikinėje sargybinėje veikė paroda „Vytautas didysis su ona ir kiti europos valdovai XVi a. pradžios akvarelėse“. organizatorius nacionalinis muziejus lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmai. 2014 m. liepos 6–31 d. Valdovų rūmų muziejaus lankytojų vestibiulyje veikė vieno dailės kūrinio paroda „žalgiris. 1410 m. liepos 15-osios rytas“. organizatoriai: nacionalinis muziejus lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmai, lietuvos respublikos krašto apsaugos ministerija, lietuvos respublikos švietimo ir mokslo ministerija, iį „typoart“. 2014 m. rugsėjo 17 – 2015 m. sausio 18 d. Valdovų rūmų muziejaus trečio aukšto keturiose salėse veikė tarptautinė paroda „europos Viduramžių ir renesanso gobelenai. gijomis išausta istorija“. organizatoriai: nacionalinis muziejus lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmai, FranSeS gobelenų archyvas (londonas, jungtinė karalystė), natanas levis (nathan levi) (Florencija, italija). 2014 m. spalio 17 – 2015 m. sausio 16 d. Valdovų rūmų muziejaus renesansiniame raštinės kambaryje veikė vieno eksponato paroda „maltos ordino apdovanojimas“. organizatoriai: nacionalinis muziejus lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmai, Maltos ordino pagalbos tarnyba. 2014 m. spalio 23 – 2015 m. sausio 5 d. Valdovų rūmų muziejaus lankytojų vestibiulyje vyko kilnojamoji euro paroda. organizatoriai: nacionalinis muziejus lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmai, lietuvos bankas. 2014 m. stendinė Valdovų rūmų muziejaus paroda „lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai ir jų atkūrimas“ veikė: 2013 m. gruodžio 5 – 2014 m. kovo 1 d. talino technologijos universitete (estija); 2014 m. kovo 6 – rugsėjo 15 d. narvos pilyje (estija); 2014 m. balandžio 2 – gegužės 2 d. Biržų krašto muziejuje „Sėla“; 2014 m. liepos 3 – rugsėjo 15 d. Pernu miesto centrinėje bibliotekoje (estija); 2014 m. rugsėjo 3 – spalio 2 d. Vytauto Didžiojo karo muziejuje (kaunas). 2014 m. stendinė Valdovų rūmų muziejaus paroda „Kaip tai atsitiko Didžiajame mūšyje... žalgirio atodangos“ veikė: 2014 m. liepos 1 – rugpjūčio 29 d. Medininkų pilies muziejuje; 2014 m. rugsėjo 8 – spalio 19 d. klaipėdos miesto savivaldybės Mažosios lietuvos istorijos muziejuje; 2014 m. gruodžio 18 – 2015 m. sausio 31 d. rietavo oginskių kultūros istorijos muziejuje.

122

2015 m. vasario 10 – gegužės 3 d. Valdovų rūmų muziejus pakvietė į vaikų ir jaunimo konkurso „kelionė laiku – atgimusi lietuvos didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmų istorija“ geriausiai įvertintų darbų parodą Valdovų rūmų muziejaus lankytojų vestibiulyje. organizatoriai: nacionalinis muziejus lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmai, lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centras, Dailės mokytojų asociacija 2015 m. balandžio 17 – liepos 12 d. Valdovų rūmų muziejaus gotikinėje antikameroje veikė tarptautinė vieno eksponato paroda „Viduramžių papuošalas. mįslingasis Vytauto didžiojo epochos diržas“. organizatoriai: nacionalinis muziejus lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmai, Baltarusijos respublikos nacionalinis istorijos muziejus. 2015 m. balandžio 23 d. Valdovų rūmų muziejus su organizacija „Blue/yellow“ pakvietė visus į žymaus Ukrainos fotografo oleksandro klymenkos vienos dienos fotografijų parodos „ukraina. sustingęs klyksmas“ atidarymą. 2015 m. gegužės 14 – liepos 3 d. Valdovų rūmų muziejuje veikė vieno eksponato – žygimanto Vazos laikų bokalo – paroda. organizatorius nacionalinis muziejus lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmai. 2015 m. liepos 6 – rugpjūčio 31 d. Valdovų rūmų muziejaus lankytojų vestibiulyje veikė edukacinių užsiėmimų dalyvių darbų paroda. organizatorius nacionalinis muziejus lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmai. 2015 m. liepos 14 – rugpjūčio 2 d. Milano Sforcų pilyje (italija) atidaryta Valdovų rūmų muziejaus paroda „milano ir lietuvos istoriniai ryšiai: bona sforca ir lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai“. organizatorius nacionalinis muziejus lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmai. 2015 m. rugpjūčio 11 – spalio 4 d. Valdovų rūmų muziejaus lankytojų vestibiulyje veikė kilnojamoji paroda „milano ir lietuvos istoriniai ryšiai: bona sforca ir lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai“. organizatorius nacionalinis muziejus lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmai. 2015 m. spalio 16 d. – 2016 m. sausį krokuvos Vavelio karališkojoje pilyje (lenkija) veikė unikalaus XVi a. vidurio gobeleno paroda „žygimanto augusto herbinis gobelenas iš Vilniaus rinkinių“. organizatoriai: nacionalinis muziejus lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmai, Vavelio karališkoji pilis – Valstybiniai meno rinkiniai (krokuva, lenkija). 2015 m. lapkričio 17 – 2016 m. vasario 28 d. Valdovų rūmų muziejuje veikė tarptautinė paroda „spalvų alchemija. skaljolos meno kūriniai iš bianco bianchi kolekcijos florencijoje“. organizatorius nacionalinis muziejus lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmai. 2015 m. stendinė Valdovų rūmų muziejaus paroda „lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai ir jų atkūrimas“ veikė: 2015 m. vasario 4 – kovo 9 d. armijos muziejuje (Stokholmas, švedija);

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

2015 m. kovo 6 – balandžio 10 d. lietuvos prezidento k. griniaus memorialiniame muziejuje (Marijampolė); 2015 m. spalio 2–31 d. Prienų krašto muziejuje. 2015 m. stendinė Valdovų rūmų muziejaus paroda „Kaip tai atsitiko Didžiajame mūšyje... žalgirio atodangos“ veikė: 2015 m. vasario 10 – balandžio 6 d. gargždų krašto muziejuje; 2015 m. liepos 6 – rugpjūčio 10 d. Zarasų krašto muziejuje; 2015 m. balandžio 27 – gegužės 31 d. Ukrainos nacionaliniame draustinyje „kijevo Sofija“ (bendro lietuvių, lenkų ir ukrainiečių projekto „žalgiris. Vėl kartu. 1410–2015“ dalis). 2016 m. vasario 16 – gegužės 8 d. Valdovų rūmų muziejuje veikė tarptautinė paroda „Praemiando incitat. šventojo stanislovo ordinas“. organizatoriai: nacionalinis muziejus lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmai, Vavelio karališkoji pilis – Valstybiniai meno rinkiniai (krokuva, lenkija), Varšuvos karališkoji pilis – Muziejus (lenkija). 2016 m. balandžio 29 – rugsėjo 11 d. istorinėje nesvyžiaus radvilų rezidencijoje (Baltarusija) veikė archeologinių

VolUMen

radinių paroda „lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos archeologiniai radiniai. kasdienybė Vilniaus dvare“. organizatoriai: nacionalinis muziejus lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmai, nacionalinis istorijos ir kultūros muziejus-draustinis „nesvyžius“ (Baltarusija). 2016 m. gegužės 18 – rugsėjo 25 d. Valdovų rūmų muziejuje veikė tarptautinė paroda „amžinybės atspaudas. italų renesanso ir baroko šedevrų krikščioniškieji siužetai XiX a. graviūrose“. organizatoriai: nacionalinis muziejus lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmai, gardino valstybinis religijų istorijos muziejus (Baltarusija). 2016 m. rugsėjo 17 – lapkričio 13 d. gardino religijų istorijos muziejuje veikė archeologinių radinių paroda „lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos archeologiniai radiniai. kasdienybė Vilniaus dvare“. organizatoriai: nacionalinis muziejus lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmai, gardino valstybinis religijų istorijos muziejus (Baltarusija). 2017 m. sausio 18 – balandžio 23 d. Valdovų rūmų muziejuje veikė 2016 m. parengta nacionalinė paroda „eksponatai. 2009–2015 m. dovanotos ir įsigytos vertybės“. organizatorius nacionalinis muziejus lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmai.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

123

renginiai 2014 2014 m. sausio 25 d. nacionaliniame muziejuje lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmuose vyko europos valstybių valdovų rūmų pristatymo programos kultūrinis vakaras „myro pilis – unesco kultūros paveldo paminklas: muziejaus tapsmas“. renginyje, kurį organizavo Baltarusijos respublikos ambasada lietuvoje ir Valdovų rūmų muziejus, pranešimą apie paveldo objekto architektūrinę raidą ir istorinę reikšmę skaitė Muziejaus – Myro pilies ansamblio (Baltarusija) direktorė istorikė dr. olga Popko. renginyje taip pat dalyvavo lietuvos respublikos ambasadorius Baltarusijoje evaldas ignatavičius, Baltarusijos respublikos ambasadorius lietuvoje aleksandras korolis, Valdovų rūmų muziejaus direktorius dr. Vydas Dolinskas. renginyje pasirašyta Muziejaus – Myro pilies ansamblio ir Valdovų rūmų muziejaus bendradarbiavimo sutartis.

StaniSloVo žVirgžDo Viešų PaSkaitų CiklaS „VilniaUS netektyS: FotograFija atSkleiDžia iStoriją“ 2014 m. vasario 1 d. Valdovų rūmų muziejus pradėjo viešų paskaitų ciklą „Vilniaus netektys: fotografija atskleidžia istoriją“. jo autorius – buvęs ilgametis lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkas, fotografijos istorikas stanislovas žvirgždas. pirmoje paskaitoje buvo kalbama apie gedimino pilies kalną, radvilų rūmus, 1931 m. potvynį ir Vilniaus katedros karališkąją kriptą, katedros aikštę, carinės rusijos laikų paminklus, nugriautas bažnyčias, koplytėles bei tymo kvartalą. Vasario 8 d. vykusioje antroje paskaitoje buvo kalbama apie Vilniaus miesto gynybinę sieną ir vartus, trijų kryžių ir Bekešo kalnus, Vilniaus universiteto botanikos sodą, lukiškių aikštę, miesto užkardas, Vilniaus arkas, šv. onos bažnyčios barokinę varpinę ir bernardinų ansamblio kristaus laiptų koplyčią, aušros vartų Dievo Motinos paveikslo restauravimą bei karūnavimą. Vasario 15 d. vyko trečia paskaita. lektorius kalbėjo apie Vilniaus kalvarijas, adomo Mickevičiaus paminklą, Pylimo ir trakų gatvių sankryžoje stovėjusį šv. kristoforo paminklą, juozapo Montvilos paminklą, šv. jono bažnyčios vaizdus iš Pilies gatvės pusės, Vilniaus evangelikų kapines ir Vingio parko vokiečių karių kapines, Vilniaus senąją sinagogą, žydų kapines, totorių mečetę bei šventines procesijas Vilniaus mieste. Vasario 22 d. vykusioje ketvirtoje paskaitoje fotografas pristatė Vilniaus Pranciškonų bažnyčią, evangelikų liuteronų bažnyčią, šv. kazimiero bažnyčią, šv. Paraskevijos (Piatnicos) cerkvę, šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią, Sluškų ir Sapiegų rūmus antakalnyje, tuskulėnų ir Verkių dvarų ansamblius. kovo 15 d. vykusioje penktoje paskaitoje lektorius pristatė fotografijose užfiksuotą Vilnių po antrojo pasaulinio karo,

124

geležinkelio stotį, Panerių tunelį, arklių tramvajus – konkę – ir kitas transporto priemones, garlaivius, vandentiekį ir kanalizaciją, žaliąjį tiltą, šilo tiltą, turniškių hidroelektrinę, Slomianką ir Pohulianką. kovo 29 d. pakartota pirmoji ciklo paskaita. Ciklas buvo tęsiamas 2015 m. 2014 m. vasario 16 d. Valdovų rūmų muziejaus kieme organizacija „Mūsų vėliavos“ vykdė vėliavų pakeitimo akciją – simboliškai paminėjo naują lietuvos valstybės pradžią. istorinė vėliava buvo eisena palydėta iš lukiškių aikštės ir padovanota muziejui. 2014 m. vasario 19 d. vyko Valdovų rūmų rėmėjų ir draugų pagerbimo vakaras. Valdovų rūmų muziejaus direktorius dr. Vydas Dolinskas ir Vilniaus universiteto l. e. p. rektorius prof. habil. dr. jūras Banys pasirašė bendradarbiavimo sutartį, ja oficialiai įteisintas aktyvus muziejaus ir universiteto bendradarbiavimas. iškilmingo vakaro proga buvo surengtas lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato pianisto Petro geniušo koncertas. Skambėjo kompozitorių Mikalojaus konstantino čiurlionio, Frederiko šopeno (Frédéric Chopin), Ferenco listo (Ferenc liszt) ir Manuelio de Faljos (Manuel de Falla) kūriniai. 2014 m. vasario 20–23 d. lietuvos parodų ir kongresų centre „litexpo“ vykusioje tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje dalyvavo ir Valdovų rūmų muziejus. Vasario 20 d. mugės svečiams pristatytos dvi muziejaus išleistos knygos. Pirmoji – mikelės bjankio (michele bianchi) „opera Varžybos“. joje lietuvių, italų ir anglų kalbomis pristatoma žymaus italų diplomato ir kunigo M. Bjankio, pasivadinusio alberto Viminos (alberto Vimina) slapyvardžiu, 1652 m. sukurta ir viename Vienos teatre, dalyvaujant imperatoriui Ferdinandui iii, pastatyta reto žanro turnyrinė opera „Varžybos“. Valdovų rūmų muziejaus organizuotame renginyje dalyvavo muzikologė prof. jūratė trilupaitienė, muzikologė dr. aleksandra Pister, filologas dr. Dainius Būrė. antroji Vilniaus knygų mugėje pristatyta knyga – gražinos marijos martinaitienės „audiniai ir jų spalvos lietuvos didžiosios kunigaikštystės istoriniuose šaltiniuose“. tai aiškinamojo pobūdžio žodynas, apibūdinantis lietuvos Didžiosios kunigaikštystės visuomenės naudotus aukščiausio techninio bei meninio lygio audinius ir jų koloritą. renginyje dalyvavo knygos autorė, istorikė prof. dr. irena Valikonytė, menotyrininkė dr. lijana natalevičienė ir istorikė dr. jolanta karpavičienė. 2014 m. vasario 26 d. Valdovų rūmų muziejus kvietė apsilankyti paskaitoje „švenčių menas renesanso laikais“, kurią skaitė ilgametis Feraros universiteto (italija) profesorius džovanis ričis (giovanni ricci). lektorius pasakojo apie įsimintiniausias to meto šventes, kurios turėjo atspindėti valdovo dvaro prabangą ir didybę, įamžinti puikybę, tačiau virto tragikomiškais nutikimais ir buvo ilgai prisimintos amžininkų. 2014 m. vasario 27 d. Valdovų rūmų muziejus pristatė kitą profesoriaus iš italijos džovanio ričio (giovanni ricci)

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

paskaitą „karališkos šunybės“. joje atskleistos renesanso epochos valdovų pokštų subtilybės ir parodyta, kad tarp europos monarchų dvarų egzistavo ne tik kultūriniai ir diplomatiniai ryšiai, bet ir didelė konkurencija bei priešiškumas. 2014 m. kovo 1 d. Valdovų rūmų muziejus Užgavėnių šventei parengė visos dienos kultūrinę programą „užgavėnės Valdovų rūmuose – karnavalo linksmybės atgimsta!“ Visą muziejaus darbo laiką mažieji lankytojai galėjo dalyvauti nemokamuose kaukių gamybos užsiėmimuose, o iš anksto užsiregistravę lankytojai galėjo pasivaikščioti po rūmus su nemokama ekskursija. Vidiniame Valdovų rūmų kieme vyko brolijos „Viduramžių pasiuntiniai“ organizuotos bajorų kovos ir rikiuotės mokymai. Dienos programą papildė ir dvi istorinės paskaitos: Valdovų rūmų muziejaus istorikas eimantas gudas skaitė paskaitą „elitinių Užgavėnių tradicijos Vakarų europoje ir lietuvoje“, doc. dr. rimvydas laužikas – paskaitą „Puotos valdovo dvare: tarp gotikos, renesanso ir Baroko“. Užgavėnių šventinę programą vainikavo Vilniuje įsikūrusio tarptautinio senosios muzikos ansamblio „Canto Fiorito“ koncertas „Bakcho taurė: rūmų Užgavėnių karnavalo muzika“. tai buvo pirmas mėginimas rekonstruoti senąsias mūsų šalies rūmų Užgavėnių karnavalo nuotaikas ir muzikines tradicijas, remiantis senosios muzikos pavyzdžiais iš kitų europos šalių. 2014 m. kovo 9 d. vyko kauno valstybinės filharmonijos organizuotas koncertas „Taip, donelaiti! keturi pamokslai“, skirtas kristijono Donelaičio 300 gimimo metinių jubiliejui paminėti. renginyje dalyvavo kauno valstybinis choras (dirigentas Petras Bingelis) ir aktorius Dainius Svobonas (atliko pamokslininko ir pasakotojo vaidmenį). 2014 m. kovo 14 d. buvo pristatytas Baroko operos teatro pastatytas georgo frydricho hendelio (georg friedrich händel) „prisikėlimas“. Pirmą kartą atliktas 1708 m. Velykų sekmadienį romoje, šis veikalas tebėra vienas gražiausių ir subtiliausių Baroko muzikos perlų. Solistų balsams tvirtą muzikinį pagrindą suteikė specialiai Baroko operos teatrui suburtas orkestras, vadovaujamas talentingo jaunosios kartos dirigento Manto jauniškio. Baroko operos teatro globėjas – prezidentas Valdas adamkus. Specialiai šia proga prieš koncertą Valdovų rūmų muziejaus muzikologė dr. aleksandra Pister kalbėjo apie veikalo sukūrimo peripetijas ir muzikinius ypatumus viešoje paskaitoje „g. F. hendelio oratorija „Prisikėlimas“ ir romos muzikos mecenatų varžytuvės“. 2014 m. kovo 21 d. vyko europos valstybių valdovų rūmų pristatymo programos kultūrinis vakaras „karaliaučiaus pilis: praeities didybė ir ateities vizijos“. renginyje, kurį organizavo lietuvos respublikos generalinis konsulatas kaliningrade ir Valdovų rūmų muziejus, paskaitą skaitė vienas žymiausių rusijos Federacijos kaliningrado srities kultūrininkų, rusijos rašytojų sąjungos kaliningrado srities organizacijos pirmininkas, imanuelio kanto (immanuel kant) draugijos prezidentas, kaliningrado regioninio visuomeninio kultūros fondo valdybos narys, poetas, verslininkas, mecenatas Borisas Bartfeldas. kultūros vakare fortepijonu skambino Berlyno menų universiteto (Vokietija) studentė aleksandra Bartfeld (alexandra Bartfeld). 2014 m. kovo 22-ąją, minint europos senosios muzikos dieną, surengta atvira diskusija „senosios muzikos aktualumas šiandien“. Viešame renginyje dalyvavo violininkas, senosios muzikos festivalio „Banchetto Musicale“ meno vadovas Darius

VolUMen

Stabinskas, senosios muzikos įrašų kolekcininkas, violininkas Valius jasiulevičius, muzikologė dr. aleksandra Pister. Diskusiją moderavo radijo laidų vedėja, senosios muzikos ir šokio ansamblio „Banchetto Musicale“ vadovė jūratė Vičienė. 2014 m. kovo 22 d. europos senosios muzikos dienos proga vyko koncertas „subtilusis klavesinas“. ispanijoje pagamintą klavesiną, kuris papildė Valdovų rūmų muziejaus muzikinių instrumentų kolekciją, inauguravo giedrė lukšaitė-Mrzkov (Mrazkova) ir Balys Vaitkus – jiedu atliko Džirolamo Freskobaldžio (girolamo Frescobaldi), Dytricho Bukstehudės (Dieterich Buxtehude), leopoldo koželuho (leopold koželuh), jozefo antonino štepano (josef antonn štěpn) ir jiržio antonino Bendos (jiři antonn Benda) kūrinius. 2014 m. kovo 27 d. vyko koncertas „iš naujojo pasaulio“. renginyje, kurį organizavo lietuvos muzikos ir teatro akademija bei Valdovų rūmų muziejus, dalyvavo eglė juciūtė-Matelienė (fleita), Vytautas giedraitis (klarnetas), Simas tankevičius (smuikas), lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentų simfoninis orkestras (vadovas ir dirigentas Martynas Staškus). koncertą vedė justė jankauskaitė. Publika klausėsi antonino Dvoržako (antonn Dvořk), kamilio Sen Sanso (Camille Saint-Sans) ir Dmitrijaus šostakovičiaus kūrinių. 2014 m. kovo 28 d. vyko jaunųjų kūrėjų draugijos „literatų arka“ organizuoti „pož(i)eminiai skaitymai V. literatūriniai sluoksniai“. kasmete tradicija tapę ir įvairiose Vilniaus požemiuose vykstantys poezijos skaitymai šįkart buvo pristatyti lietuvos Didžiosios kunigaikštystės laikus menančiose erdvėse. renginyje savo tekstus skaitė jaunieji rašytojai, kviestiniai svečiai, o jų kūrybą papildė „Sen Svajos“ ir „šerkšno tylos“ muzika. 2014 m. balandžio 4 d. Valdovų rūmų Didžiojoje renesansinėje menėje šurmuliavo jaunuoliai iš įvairių lietuvos vidurinių mokyklų bei gimnazijų. jie buvo pakviesti į kasmet vykstančio tęstinio projekto „kalbą kuriu aš“ uždarymo renginį (organizatorė lietuvos moksleivių sąjunga). Per uždarymą iškilmingoje aplinkoje buvo apdovanoti geriausiai pasirodę projekto dalyviai ir aptarti projekto rezultatai. 2014 m. balandžio 12-oji buvo skirta istorinio šokio dienai Valdovų rūmuose. Viena iš Valdovų rūmų muziejaus veiklos krypčių – istorinio šokio kultūros europoje ir lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje atkūrimas bei aktualinimas, mūsų šalies glaudžių kultūrinių ir meninių europinių saitų šiuo požiūriu išryškinimas. Muziejus jau keletą metų tikslingai dirba šia linkme ir siekia kasmet Pasaulio kultūros dienos proga (balandžio 15-ąją) surengti ir plačiajai visuomenei pristatyti specialią kultūros programą, skirtą istoriniam šokiui. Vienas tokių istorinės atminties ir tradicijos ugdymo projektų – antrus metus vykusi istorinio šokio diena Valdovų rūmuose. šios dienos programoje buvo keli renginiai. lankytojų vestibiulio auditorijoje buvo galima nemokamai susipažinti su vienu seniausių europos dvaro šokių vadovėlių – guljelmo ebreo (guglielmo ebreo) traktatu „De pratica seu arte tripudii“ (liet. „apie šokio meną ir praktiką“). yra žinoma, kad autorius, garsus to meto choreografas, rankraštį padovanojo lenkijos karalienės ir lietuvos didžiosios kunigaikštienės Bonos Sforcos seneliui galeacui Marijai Sforcai (galeazzo Maria Sforza). tad šis kūrinys atspindi kultūrinę aplinką, kurioje brendo ir lavinosi Bona Sforca, vėliau į lietuvą ji atvežė istorinio šokio tradicijas. Pristatyme dalyvavo svečias iš Belgijos – choreografas lifenas

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

125

Bartas (lieven Baert), viešnia iš jungtinės karalystės – senosios muzikos atlikėja lėja Statard (leah Stuttard), filologas Dainius Būrė, senosios muzikos ir šokio ansamblio „Banchetto Musicale“ ansamblio vadovė jūratė Vičienė. Pagrindinė programos dalis – teatralizuotas koncertas „istorinio šokio menas“. koncerto programą parengė choreografas l. Bartas, remdamasis g. ebreo šokio traktatu. lankytojai, įsigiję bilietus į šokio koncertą, galėjo susipažinti su gražiausiais XV a. renesanso epochos šokiais bei sonetais, aukštinančiais šokio meną. koncerto atlikėjai: senosios muzikos ir šokio ansamblis „Banchetto Musicale“, lėja Statard (arfa), aktorius Sigutis jačėnas. Visą dieną muziejaus lankytojai galėjo registruotis į nemokamus edukacinius užsiėmimus ir pasimokyti renesanso šokio subtilybių. 2014 m. balandžio 14 d. į seimelį Valdovų rūmų muziejuje buvo pakviesti lietuvos karališkosios bajorų sąjungos nariai. apie 200 bajorų iš visos lietuvos aptarė sąjungos veiklos rezultatus, ateities veiklos gaires. Svečiai turėjo galimybę susipažinti su muziejaus nuolatine ekspozicija. 2014 m. balandžio 17 d. vyko istorikės dr. ramunės šmigelskytės-stukienės knygos „mykolas kleopas oginskis: politikas, diplomatas, ministras ir jo pasų kolekcija“ sutiktuvės. renginys inicijuotas su lietuvos edukologijos universitetu. autorę su informatyvios ir gausia archyvine medžiaga paremtos monografijos pristatymu sveikino Valdovų rūmų muziejaus direktorius dr. Vydas Dolinskas, lietuvos edukologijos universiteto profesorius dr. aivas ragauskas, rietavo kunigaikščių oginskių kultūros istorijos muziejaus direktorius Vytas rutkauskas bei lietuvos edukologijos universiteto leidyklos atstovas jonas Balčiūnas. 2014 m. balandžio 23 d. katedros aikštėje lietuvos kariuomenės iniciatyva buvo iškilmingai paminėtos Vilniaus išsivadavimo iš rusijos imperijos įgulos 220-osios metinės. renginyje aidėjo salvės, vyko lietuvos garbės sargybos kuopos išsivadavimo aukoms pagerbti skirta ceremonija. Prie šio renginio organizavimo prisidėjo ir Valdovų rūmų muziejus. 2014 m. balandžio 26 d. Valdovų rūmų muziejaus Didžiojoje renesansinėje menėje skambėjo muzika. Valstybinio pučiamųjų instrumentų orkestro „trimitas“ organizuotas jubiliejinis Vladimiro prudnikovo koncertas „mano kelias...“ sulaukė beveik 400 žmonių. koncerte skambėjo žymiausios operų arijos. Profesorių, lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą V. Prudnikovą, atlikdami klasikinius kūrinius, sveikino studentai. 2014 m. balandžio 29 d. daugiau nei 150 žiūrovų į Valdovų rūmų iii manieristinę antikamerą susirinko pasiklausyti ansamblio „regnum musicale“ – joanos (arfa), Vitos Marijos (fleita), elenos (violončelė) ir kotrynos (smuikas) Daunyčių – atliekamos muzikinės programos, kurioje skambėjo žymiausių klasikų kūriniai. tai buvo vienas iš jau 16 kartą vykusio tarptautinio festivalio „Sugrįžimai“ renginių. koncertą organizavo lietuvos muzikų rėmimo fondas. Valdovų rūmų muziejus taip pat prisidėjo prie šio renginio organizavimo. 2014 m. gegužės 2 d. Stradivarijaus (Stradivari) smuiko skambesio į Valdovų rūmų muziejų pasiklausyti kvietė kristupo fondas, jis organizavo koncertą „stradivarijaus smuiko skambesys su aisha syed“. koncerte su šv. kristoforo kameriniu orkestru pasirodė Dominikos respublikoje gimusi atlikėja aiša Sajed (aisha Sayed) – klausytojus ji džiugino 1690 m. Stra-

126

divarijaus sukurto smuiko garsais. Programoje buvo atliekami antonijaus Vivaldžio (antonio Vivaldi), nikolo Paganinio (niccol Paganini) ir Volfgango amadėjaus Mocarto (wolfgang amadeus Mozart) kūriniai. 2014 m. gegužės 3 d. su Valdovų rūmų muziejaus ekspozicijomis susipažinti atvykę lankytojai galėjo pasiklausyti jaunųjų kompozitorių kūrybinės laboratorijos „muzika erdvėje“ dalyvių kompozicijų. lietuvos muzikos ir teatro akademijos kompozicijos katedros studento Mato Drukeinio muzikinė instaliacija buvo specialiai sukurta Valdovų rūmams. ši instaliacija įprastą vizualią ekspoziciją sujungė su garso improvizacijomis ir taip padėjo geriau įsivaizduoti rūmų gyvenimą bei į jį įsijausti. 2014 m. gegužės 13 d. Valdovų rūmų muziejaus iii manieristinėje antikameroje buvo apdovanotas geriausias metų muziejininkas. Simboliška, kad juo tapo Valdovų rūmų muziejaus rinkinių apskaitos ir saugojimo skyriaus vedėjas Dalius avižinis. iškilmingame renginyje skambėjo klasikinė muzika, sveikinimo kalbos. renginys surengtas su lietuvos muziejų asociacija.

tarPtaUtinė MokSlinė konFerenCija „lietUVa–italija: šiMtMečių ryšiai“ 2014 m. gegužės 14–15 d. vyko tarptautinė mokslinė konferencija „lietuva–italija: šimtmečių ryšiai“. konferenciją, kurioje mokslininkai iš įvairių europos bei lietuvos universitetų siekė pateikti mokslines įžvalgas, apibendrinimus apie įvairius lietuvos ir italijos ryšius nuo seniausių laikų iki šių dienų, papildė kultūrinė programa. gegužės 14 d. konferencijos atidarymo proga Didžiojoje renesansinėje menėje atgijo italų muzika. konferencijos dalyviai, vilniečiai ir miesto svečiai buvo laukiami koncerte „Valdovų rūmuose atgyja italų muzika: markas skakis“. garsus italų madrigalų ansamblis „ensemble Vocale Veneto“ atliko lietuvos ir lenkijos valdovų žygimanto ir Vladislovo Vazų dvaruose dirbusio kompozitoriaus Marko Skakio (Marco Scacchi) ir jo pirmtakų bei amžininkų, italų muzikų Džovanio Batistos Mosto (giovanni Battista Mosto), Frančesko ronjonio taedžo (Francesco rognoni taeggio), tarkvinijaus Merulos (tarquinio Merula), Džirolamo Freskobaldžio (girolamo Frescobaldi) kūrinius. Buvo pristatyta europos muzikos pasaulyje XVi–XVii a. dominavusių italų kūryba, paįvairinusi ir lietuvos bei lenkijos valdovų ir didikų dvarų muzikinę kultūrą. gegužės 15 d. konferencijos uždarymo proga surengtas dar vienas koncertas – „Valdovų rūmuose atgyja italų muzika: džovanis batista kočiola“. tarptautinis senosios muzikos ansamblis „Canto Fiorito“ pristatė lietuvoje ir lenkijoje gyvenusio kompozitoriaus Džovanio Batistos kočiolos (giovanni Battista Cocciola) kūrybą. italų kilmės kompozitorius ir dainininkas dirbo lenkijos karaliaus ir lietuvos didžiojo kunigaikščio žygimanto Vazos dvare, buvo lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kanclerio ir Vilniaus vaivados leono Sapiegos dvaro kompozitorius. Daugelis neseniai rastų Dž. B. kočiolos kūrinių, kuriuos itin aukštai vertina senosios muzikos specialistai, koncerte skambėjo pirmą kartą. 2014 m. gegužės 17 d., kaip ir kiekvienais metais, Valdovų rūmų muziejus aktyviai prisijungė prie tarptautinės akcijos –

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

muziejų nakties. Muziejaus lankytojai galėjo nemokamai apsilankyti specialiai šiai akcijai organizuotuose renginiuose. lankytojų vestibiulio auditorijoje dr. rūtilė Pukienė skaitė paskaitą „kas pastatė gedimino pilį?“ remdamasi dendrochronologinių tyrimų duomenimis joje aptarė Vilniaus pilių raidą. Pasakojimas buvo iliustruotas gausia vaizdine medžiaga. archeologas egidijus ožalas kvietė pasiklausyti paskaitos apie judėjimo ypatumus senajame Vilniuje. Paskaitoje „Seniausios Vilniaus gatvės. keliai žemutinėje pilyje“ jis supažindino su ankstyviausia miesto infrastruktūra. Dr. Povilas Blaževičius kvietė susipažinti su įspūdingais valdovų dvarų augintiniais. Paskaitos „Medžiokliniai, medžiojamieji ir naminiai paukščiai Vilniaus žemutinėje pilyje XiV–XVi a. – naujausių tyrimų duomenys“ auditorija buvo supažindinta su medžioklės kultūra ir ūkine veikla, susijusia su paukštininkyste valdovo dvare. Didžiojoje renesansinėje menėje paskaitą „Vaiduokliai europos dvaruose renesanso laikais“ skaitė svečias iš italijos, Feraros universiteto profesorius Džovanis ričis (giovanni ricci). joje buvo galima sužinoti apie tai, kas, kaip, kada ir dėl kokių priežasčių šiurpino rūmų damas ir ponus Vakarų europos dvaruose. Baigiamąja Muziejų nakties akcijos dalimi Valdovų rūmuose tapo ansamblio „Baroque Contempo“ koncertas „Barokas be perukų“. Baroko epochos muziką ir šiuolaikinį džiazą siejantys atlikėjai džiugino klausytojus lanksčiomis ir gracingomis Baroko muzikos improvizacijomis. 2014 m. gegužės 20 d. nacionalinis dramos teatras pristatė jungtinės karalystės teatro „shakespeare’s globe“ gastrolinį spektaklį „hamletas“. Pasauliniame ture, skirtame Viljamo šekspyro (william Shakespeare) 450-osioms gimimo metinėms, vienintelis spektaklis lietuvoje buvo demonstruotas Valdovų rūmų muziejaus Didžiojoje renesansinėje menėje. šis projektas – nauja ir šiuolaikiška klasikinės V. šekspyro tragedijos versija. Slegianti uždelsto keršto tema spektaklyje režisierių Dominiko Dramgulo (Dominic Dromgoole) ir Bilo Bakhersto (Bill Buckhurst) buvo atskleista pasitelkiant juodąjį humorą ir energingą bei išradingą scenos kalbą. 2014 m. gegužės 22 d. paskaitoje-koncerte „italų ir prancūzų baroko vokalinės muzikos ornamentika“ buvo pristatyti italų ir prancūzų Baroko vokalinės muzikos stilistiniai ypatumai, akcentuotas ornamentikos vaidmuo Baroko muzikoje ir jos įtaka formuojantis šioms dviem skirtingoms mokykloms. renginio klausytojams buvo pateiktos įtakingų italų ir prancūzų Baroko epochos autorių mintys apie ornamentiką, išdėstytos traktatuose apie dainavimo meną. Paskaitos autorė, solistė Saulė šerytė ir solistė renata Dubinskaitė, akompanuojamos Balio Vaitkaus (vargonai), atliko Džulijaus kačinio (giulio Caccini), klaudijaus Monteverdžio (Claudio Monteverdi), Benedeto Ferario (Benedetto Ferrari), Barbaros Stroci (Barbara Strozzi), žozefo šabonso de la Baro (joseph Chabanceau de la Barre), Sebastiano le kamiu (Sébastien le Camus) ir žano Batisto liuli (jean-Baptiste lully) arijas bei duetus. 2014 m. gegužės 27 d. pirmą kartą lietuvoje surengtas „amber Quartet“ koncertas. šis kvartetas groja išskirtiniais – gintariniais – muzikos instrumentais. koncerte buvo pristatyti unikalūs gintariniai styginiai muzikos instrumentai. keturi profesionalūs muzikantai išlaisvino milijonų metų gamtos darbą. atliekant gražiausius klasikos kūrinius styginiai suskambėjo visiškai naujais tembrais. koncertą organizavo Všį „art gate“.

VolUMen

2014 m. birželio 3 d. koncertavo italų gitaristas frančeskas bacuras (francesco buzzurro). koncertą dovanojo italų kultūros institutas Vilniuje. lietuvos publikai atlikėjas pristatė paties aranžuotus klasikinius įvairių šalių kompozitorių kūrinius. Programoje skambėjo astoro Pjacolos (astor Piazzolla), agustino laros (agustn lara), Zekinjos abreu (Zequinha abreu), abraamo Cvi idelsono (abraham Zevi idelsohn) ir kitų kompozitorių darbai. 2014 m. birželio 7 d. Valdovų rūmų Didžiajame kieme atgijo įspūdingoji karlo orfo (carl orff) oratorija „carmina burana“. lietuvos publikai kūrinį naujomis spalvomis pristatė valstybinis pučiamųjų instrumentų orkestras „trimitas“ (dirigentas Dainius Pavilionis), valstybinis choras „Vilnius“ ir šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“ bei solistai: irena Zelenkauskaitė (sopranas), kęstutis alčiauskis (tenoras) ir arūnas Malikėnas (baritonas). 2014 m. birželio 8 d. Valdovų rūmų muziejaus Didžiajame kieme koncertą surengė viena geriausių pasaulio saksofonininkių kendi dalfer (candy dulfer) (olandija) su grupe. Su atlikėja scenoje pasirodė visas būrys aukščiausios klasės olandų muzikantų ir dainininkų. tarp jų – talentingas vokalo perkusininkas endis ninvalas (andy ninvalle), vokalistas Fatas (Phatt) ir žinomas olandų didžėjas kikke (užėmė vietą prie būgnų). koncerte saksofono meistrė atliko savo geriausias ir populiariausias kompozicijas. 2014 m. birželio 20 d. Vilniuje vyko tradicinis renginys kultūros naktis. Valdovų rūmų muziejus tapo viena pagrindinių erdvių, kuriose vyko atlikėjų pasirodymai. lankytojai galėjo ne tik nemokamai apžiūrėti ekspozicijas bei klaidžioti po muziejų su „atradimų žemėlapiu“, bet ir pasiklausyti puikios muzikos. Vakarėjančiame Valdovų rūmų kieme legendinis lietuvos valstybinis pučiamųjų instrumentų orkestras „trimitas“ ir jaunosios kartos atlikėjai pasirodė koncerte „Vilniaus andante“. gražiausios lietuviškos estrados klasiko algimanto raudonikio melodingos dainos kvietė nusišypsoti ir praleisti gražų vasaros vakarą kartu. Didžiojoje renesansinėje menėje vyko Mstislavo rostropovičiaus labdaros ir paramos fondo alumnų muzikinis skrydis. Specialiai iš Vokietijos šiam pasirodymui atskrido talentingi ir gabūs lietuvos muzikai: pianistė gryta tatorytė ir smuikininkas algirdas šochas. Programoje skambėjo Balio Dvariono, edvardo grygo (edvard grieg), Moriso ravelio (Maurice ravel) ir kitų kompozitorių darbai. lietuvos muzikų sąjunga parengė programą „Vizijos ir tikrovė“ – buvo pristatytos net aštuonios skirtingos dalys. karalaitis kazimieras, kristijonas Donelaitis, romantinių operų personažai ir kamerinės muzikos šedevrai – tai programos pagrindiniai akcentai. įvairūs atlikėjai – nuo lietuvos kariuomenės pučiamųjų orkestro iki lietuvos muzikos ir teatro akademijos operos studijos absolventų – pristatė savo muzikinius pasirodymus. kultūros nakties renginių ciklą tęsė koncertas „Ugningoji čakona. XVii–XViii a. ispanų ir italų rūmų bei miesto šokiai ir dainos“. koncerto žiūrovai buvo supažindinti su čakona – greitu, aktyvių perkusijos garsų lydimu šokiu, kilusiu iš lotynų amerikos ir tapusiu labai populiariu visos europos muzikos žanru Baroko epochoje. čakonos boso pagrindu buvo kuriamos ir virtuoziškos instrumentinės kompozicijos bei dainos. koncerte skirtingų instrumentų tembrais, mušamųjų ritmais ir improvizacijomis išpuošti ispanų ir italų barokiniai kūriniai kvietė džiūgauti ir linksmintis.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

127

Programą atliko ansamblis „Duo Barocco“, ieva Baublytė (išilginė fleita, gotikinė arfa), justė Martinkėnaitė (smuikas), roma jaraminaitė (violončelė), Vaiva eidukaitytė-Storastienė (klavesinas), adas gecevičius (mušamieji) bei senosios muzikos ir šokių trupė „Festa Cortese“. Vėliau pasirodė gospelo komanda „hark!“ – jaunų, profesionalių muzikos atlikėjų gyvos muzikos projektas. atlikdami gospelo muziką į Valdovų rūmų Didįjį kiemą „hark!“ atnešė roko, džiazo, ritmenbliuzo ritmų bei nuotaikų, jos privertė judėti kiekvieną klausytoją. kulminaciniu pasirodymu tapo orkestro niko koncertas „nakties minimalistinė muzika“. gedimino gelgoto vadovaujamas naujų idėjų kamerinis orkestras (niko) atliko įsimintiniausius profesionalų sukurtos minimalistinės muzikos pavyzdžius. klausytojai susipažino ir su amerikietiškuoju minimalizmu, ir su europos sakraliniu minimalizmu. Valandos trukmės koncerte kolektyvo kruopščiai atrinktos meditatyvios, ramios ir harmoningos minimalistinės muzikos siūlyta klausytis nakties tyloje. 2014 m. liepos 4 d. jubiliejinės Dainų šventės proga Valdovų rūmų muziejaus Didžiajame kieme lietuvos liaudies kultūros centras surengė įspūdingą teatralizuotą baltų genčių kostiumų pristatymą. Vakaro sutemose pristatyti net 56 baltų genčių kostiumai. reginį papuošė pripažinti šalies atlikėjai: saksofonininkas Petras Vyšniauskas, perkusininkas arkadijus gotesmanas, choras „Brevis“, Vytauto Didžiojo universiteto kamerinis orkestras, pučiamųjų kvintetas, aktorius Vaidotas Martinaitis ir šiuolaikinio šokio šokėjai aušra krasauskaitė, Darius Berulis, Mantas Stabačinskas, Marius Pinigis, Petras lisauskas ir kt. 2014 m. liepos 11 d. lietuvos respublikos Vyriausybės ir lietuvos respublikos švietimo ir mokslo ministerijos iniciatyva apdovanoti geriausi 2014 m. laidos abiturientai. Mokinius sveikino ir apdovanojo lietuvos respublikos ministras pirmininkas, švietimo ir mokslo ministras bei kiti garbūs svečiai. 2014 m. liepos 12 d. Všį „gyvastis“ Valdovų rūmų Didžiajame kieme surengė žmonių su persodintais organais tarptautinių sportinių žaidynių atidarymo vakarą. iš įvairių europos valstybių atvykę svečiai ir žaidynių dalyviai turėjo galimybę susipažinti su lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose puoselėta šokio ir muzikos kultūra. 2014 m. liepos 15 d. Valdovų rūmų muziejus kvietė prisiminti vieną žymiausių ir įtakingiausių mūšių lietuvos istorijoje – žalgirio mūšį, vykusį prieš 604 metus. Muziejuje vyko renginys „žalgirio mūšio dienai atminti“. lankytojams buvo pasiūlyta įvairių pramogų, susijusių su lietuvos Didžiosios kunigaikštystės karybos istorija. jauniesiems muziejaus svečiams buvo siūloma dalyvauti žaidime „Valdovo kariaunos pėdsakais“ ir išsiaiškinti atsakymus į klausimus, detaliau susipažinti su muziejaus eksponatais, edukacinėse dirbtuvėlėse pasigaminti žalgirio mūšio riterio popierinį modeliuką ar sudalyvauti edukaciniame užsiėmime „Mes žalgirio lauke“. Didžiajame kieme brolija „Viduramžių pasiuntiniai“ visus norinčiuosius supažindino su XV a. riterio šarvuote. lankytojų vestibiulio auditorijoje muziejaus svečiai galėjo žiūrėti dokumentinį režisieriaus aleksandro Matonio sukurtą filmą „1410. žinomas nežinomas žalgiris“. Vėliau šioje erdvėje buvo pristatytas dailininko Broniaus leonavičiaus triptikas „žalgiris. 1410 m. liepos 15-osios rytas“. žalgirio mūšio minėjimas buvo įprasmintas iškilminga lietuvos kariuomenės organizuota ceremonija katedros aikštėje, joje dalyvavo lietuvos kariuomenės

128

garbės sargybos kuopa, lietuvos kariuomenės artilerijos bataliono salvės grupė, brolija „Viduramžių pasiuntiniai“, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės raitasis būrys. Ceremonijoje aidėjo šūvių salvės, simboliškai kovėsi lietuvos Didžiosios kunigaikštystės ir Vokiečių ordino kariai. 2014 m. rugsėjo 4 d. vyko renginys operos diena Valdovų rūmuose. remiantis istoriniais šaltiniais, žinoma, kad lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovo Vladislovo Vazos pastangomis 1636 m. rugsėjo 4 d. lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose buvo pastatyta pirmoji opera lietuvoje „elenos pagrobimas“. ši data laikoma oficialiu operos gimtadieniu lietuvoje, tad jį kasmet kviečia švęsti Valdovų rūmų muziejus. Valdovų rūmų muziejus ir viešoji koncertinė įstaiga „Banchetto Musicale“ rugsėjo 4-ąją kvietė į operinio žanro pradininke laikomos operos „euridikė“ koncertinį pastatymą. Prieš daugiau kaip 400 metų italų kompozitoriaus, garsiosios Florencijos kameratos nario Džulijaus romolo kačinio (giulio romolo Caccini) parašytas melodraminis kūrinys ne tik įkūnija operos žanro gimtį, bet ir yra laikomas vienu svarbiausių impulsų greitai operinės muzikos sklaidai kitose europos šalyse, tarp jų ir lietuvoje. koncertinį operos atlikimą parengė gintauto Venislovo ir Dariaus Stabinsko vadovaujamas choras ir konsortas „Brevis“, jungtinė solistų komanda iš įvairių šalių: baritonas Stainas Skjervoldas (Stein Skjervold) (norvegija), sopranas Suzana krespo held (Susanna Crespo held) (ispanija), kontratenoras Piotras olechas (Piotr olech), tenorai lukašas novakas (łukasz nowak) ir kšyštofas kozarekas (krzysztof kozarek) (lenkija), taip pat sopranas edita Bagdonaitė-Venislovienė, mecosopranas nora Petročenko, sopranas ieva gaidamavičiūtėBarkauskė, tenoras Saulius kizikas, bosas nerijus Masevičius ir bosas-baritonas Modestas jankūnas. koncertinio operos atlikimo muzikos vadovas D. Stabinskas. operos „euridikė“ antikinę istoriją apie poetą ir muzikantą orfėją bei jo mylimąją euridikę pamatė pilnutėlė salė žiūrovų.

SenoSioS MUZikoS FeStiValiS „BanChetto MUSiCale“ 2014 m. rugsėjo 8–24 d. Valdovų rūmų muziejus tapo viena iš koncertinių erdvių kasmet vykstančiam senosios muzikos festivaliui „banchetto musicale“. rugsėjo 8 d. vyko teatralizuotas festivalio atidarymo koncertas „aistros alegorija: giesmių giesmė Vakarų ir rytų tradicijose“. Belgijos ir Vokietijos menininkų parengtoje programoje klausytojai stebėjo, kaip autentiški giesmių giesmės posmai prabyla Vakarų ir rytų tradicijose. Vakarų europos muzikos kūrėjų – gijomo de Mašo (guillaume de Machaut), Džono Dansteiblo (john Dunstable), orlando di laso (orlando di lasso), alesandro grandžio (alessandro grandi), klaudijaus Monteverdžio (Claudio Monteverdi) ir kt. – kompozicijos atskleidė vokalo žanrų įvairovę nuo solinių madrigalų su instrumentais, vokalinių duetų ir trio iki išplėtotų polifoninių opusų. o iš tuniso kilusi vokalistė ir aktorė galija Benali (ghalia Benali) sukūrė neužmirštamą muzikinį vyksmą, kuriame susipynė tradicinės arabų dainos ir sufijų poetų bei naujosios kartos poezija. rugsėjo 11 d. festivalį tęsė koncertas „stagioni d’amore“. lietuvos, lenkijos ir Vokietijos senosios muzikos

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

entuziastus vienijantis choras ir konsortas „Brevis“ pristatė unikalią XVii a. pradžios muzikos programą. ji klausytojus intrigavo keliais aspektais. Pirmiausia tuo, kad jos pagrindu tapo koncertinis madrigalas – vokalinės ir instrumentinės muzikos jungtuvių vaisius, gimęs renesanso ir Baroko epochų sandūroje. Pastaraisiais metais tyrinėtojų vėl naujai atrandamas žanras ir šiandien stulbina savo išraiška, dramatizmu, muzikinės medžiagos plėtotės užmojais. tai tarsi nedidelės operos su solistais, ansambliais ir chorais, instrumentiniais epizodais ir net baleto intarpais. koncerte pirmą kartą lietuvoje nuskambėjo garsių italų kompozitorių kūriniai. čia pristatyti su mūsų valdovais ryšius palaikę klaudijus Monteverdis (Claudio Monteverdi) ir antonijus čifra (antonio Cifra), karaliaus rūmuose ir dvare dirbę muzikai Džovanis Valentinis (giovanni Valentini), Markas Skakis (Marco Scacchi) ir tarkvinijus Merula (tarquinio Merula). taip pat koncerte atgimė po europą keliavusių italų kompozitorių Bjadžo Marinio (Biagio Marini) ir Frančesko turinio (Francesco turini) koncertiniai madrigalai, užmiršti net keturis šimtmečius. rugsėjo 18 d. festivalio svečiai rinkosi į koncertą „aux côtés de rameau“, skirtą vėlyvojo Baroko muzikui žanui Filipui ramo (jean-Philippe rameau, 1683–1764). Programoje į puošnų prancūzų muzikos rūmą kvietė dviejų prancūzų atlikėjų ansamblis. Drauge su visu muzikiniu pasauliu 2014 m. minėdami 250-ąsias garsiojo vėlyvojo Baroko kompozitoriaus, klavesinininko, muzikos traktatų autoriaus ž. F. ramo mirimo metines, violininkas Fransua žoberas kajė (Franois joubert-Caillet) ir klavesinininkas Filipas grizvaras (Philippe grisvard) parengė ž.-F. ramo ir jo amžininkų muzikos programą ir ji tarsi apsupo garsųjį maestro, atskleidė visus prancūziško skonio atspalvius ir pranašumus. rugsėjo 24 d. vyko baigiamasis festivalio „Banchetto Musicale“ koncertas „šventieji tiltai: XVi–XVii a. žydų, krikščionių ir musulmonų psalmės“. Bendra turkų ansamblio „Sarband“ su choru ir konsortu „Brevis“ parengta programa nutiesė šventuosius tiltus tarp skirtingų religijų, kad atskleistų istorines Baroko epochos sąsajas muzikinių psalmių kūryboje.

tarPtaUtinėS ParoDoS „eUroPoS ViDUraMžių ir reneSanSo goBelenai. gijoMiS išaUSta iStorija“ renginių CiklaS 2014 m. rugsėjo 17 d. atidaryta tarptautinė paroda „europos Viduramžių ir renesanso gobelenai. gijomis išausta istorija“. renginyje kalbėjo Valdovų rūmų muziejaus direktorius dr. Vydas Dolinskas, žymūs gobelenų kolekcininkai, tyrinėtojai ir antikvarai Saimonas Fransis (Simon Franses) bei natanas levis (nathan levi), aktyviai prisidėję prie parodos įgyvendinimo. Parodos lankytojus pasveikino lietuvos respublikos ministras pirmininkas algirdas Butkevičius, dailės istorikė prof. dr. ieva jedzinskaitė-kuizinienė. Per atidarymo iškilmes muzikavo styginių kvartetas „arcadia Consort“. atidarymas tiesiogiai transliuotas per tV kanalą „lrt kultūra“. artimiausi Valdovų rūmų muziejaus partneriai, rėmėjai ir bičiuliai po atidarymo buvo pakviesti pasižvalgyti po parodą. rugsėjo 25 d. parodos „europos Viduramžių ir renesanso gobelenai. gijomis išausta istorija“ renginių ciklas prasidėjo vie-

VolUMen

ša paskaita „lietuvos didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmų gobelenų kolekcija ir jos plėtros perspektyvos“. jos pasiklausyti pakvietė UneSCo kultūros vadybos ir kultūros politikos katedros dėstytoja prof. dr. ieva jedzinskaitė-kuizinienė. Paskaitoje apžvelgta gobelenų kilmė ir raida, vertė bei vertinimo kriterijai. klausytojai buvo supažindinti su gobelenų vaidmeniu europos šalių ir galingiausių europos dinastijų meniniame, reprezentaciniame bei ekonominiame gyvenime. Daug dėmesio skirta žygimanto augusto kolekcijai, tiek jo bendraamžių, tiek šių laikų tyrinėtojų laikomai viena prabangiausių ir stilingiausių europoje. spalio 9 d. lankytojų vestibiulio auditorijoje buvo galima pasiklausyti prof. aleksandros aleksandravičiūtės paskaitos „XV–XVi a. gobelenų ikonografija: dvariškio pasaulėvaizdžio bruožai“. joje buvo pasakojama apie europos ir lietuvos Didžiosios kunigaikštystės dvariškių estetinį skonį bei išprusimą. spalio 11 d. Valdovų rūmų muziejaus dailės istorikė rita lelekauskaitė lankytojams skaitė paskaitą „idėjos ir įtakos: augmenijos ir gyvūnijos pasaulio atspindžiai gobelenų mene“. Paskaitoje buvo kalbama apie gobelenų su vadinamųjų didžialapių augalų motyvais atsiradimą ir raidą, gyvūnų ir augalų atvaizdų pavyzdžių migraciją. klausytojai supažindinti su sodo augalų bei peizažiniuose ir medžioklės parkų gobelenuose vaizduojamų gyvūnų vieta įvairių laikotarpių žmonių pasaulėžiūroje ir buityje, taip pat su mitologinėmis būtybėmis, tokiomis kaip vienragis arba grifonas, šių mitinių personažų galimais kilmės šaltiniais ir legendomis. spalio 15 d. tarptautinės parodos renginių ciklą tęsė poezijos skaitymai „renesanso poetika: antikos mitų motyvai šiuolaikinėje lietuvių poezijoje“. Poeziją, įkvėptą praeities mitų ir legendų, skaitė kornelijus Platelis, antanas šimkus, Vainius Bakas, ramunė Brundzaitė, aivaras Veiknys, giedrė kazlauskaitė. Fleita muzikavo andrius radziukynas. spalio 18 d. Valdovų rūmų muziejus sulaukė svečio – vieno žymiausių pasaulyje senųjų meninių audinių tyrinėtojų, autoritetingo eksperto prof. nelo forčio gracinio (nello forti grazzini). jis lankytojams padovanojo paskaitą „nepelnytai primirštas brandžiojo renesanso flamandų gobelenų ciklas Bakchanalijos ir gobelenų kartonų autoriai“. Pranešėjas pasidalijo savo žiniomis, sukauptomis ilgus metus gilinantis į Flandrijoje, Prancūzijoje ir italijoje austus XiV–XViii a. gobelenus: jų kartonų kūrimo stilius, šių prabangių audinių užsakovus ir kolekcininkus, gobelenų ikonografiją ir jos kaitą. spalio 21 d. parodos renginių programoje pristatyta dar vienos viešnios iš italijos – dr. marijos Tabogos (maria Taboga) vieša paskaita „penkiolika gobelenų restauravimo metų romos kvirinalio rūmuose“. Paskaitoje buvo pasakojama apie kvirinalio rūmų gobelenų kolekciją, kurią sudaro italijoje, Flandrijoje ir Prancūzijoje austi XVi–XiX a. gobelenai. Vienoje vertingiausių pasaulyje gobelenų kolekcijų šiuo metu saugoma beveik 260 istorinių audinių. renginyje buvo pristatomi kai kurie restauruoti gobelenai ir kasdienio gobelenų naudojimo kvirinalio rūmuose pavyzdžiai. spalio 25 d. italų profesorė liučija meoni (lucia meoni) skaitė viešą paskaitą „flandrijos įtaka XV–XViii a. florencijos gobelenų manufaktūroms“. Mokslininkė renginio

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

129

svečiams pasakojo apie gobelenų meno atsiradimą bei plėtrą Flandrijoje ir šiaurės Prancūzijoje, apie Medičių (Medici) giminės nuopelnus šiai meno rūšiai. lapkričio 13 d. ilgametė krokuvos Vavelio karališkosios pilies (lenkija) tekstilės rinkinio saugotoja, tyrinėtoja, senųjų papuošalų specialistė dr. magdalena pivocka (magdalena piwocka) su lankytojais pasidalijo savo žiniomis paskaitoje „žygimanto augusto gobelenų kolekcija“. ji atskleidė garsios lietuvos didžiojo kunigaikščio ir lenkijos karaliaus žygimanto augusto gobelenų kolekcijos susiformavimo istoriją europos kontekste, padėjo suprasti sudėtingus šio rinkinio istorinius tarpsnius, parodė meno bei architektūros atspindžius senojoje tekstilėje ir papasakojo apie netikėtą individualios mecenatystės aspektą, leidusį vienam asmeniui įgyvendinti to meto europos kontekste milžinišką investiciją, prilygstančią metiniam livonijos karo biudžetui. lapkričio 27 d. Valdovų rūmų muziejaus Didžiojoje renesansinėje menėje vyko neįprastas ir inovatyvus renginys „atgyjančios gobelenų spalvos“. Parodos erdvėje buvo pristatytos eksponatų išmaniojo apšvietimo galimybės naudojant „spalvų perteikimo mašiną“. Dalyvavo prof. artūras žukauskas, doktorantas andrius Petrulis. Vienas renginio organizatorių – Vilniaus universiteto taikomųjų mokslų institutas. gruodžio 6 d. meno istorikas, Ciuricho universiteto dėstytojas dr. hansas hubachas (hanns hubach) skaitė paskaitą „gobelenai – apgalvotos diplomatijos priemonė“. šis mokslininkas yra vienas tų, kurie ėmėsi gobelenų ir diplomatijos meno tyrimų. Paskaitoje buvo kalbama apie tai, kad tam tikras scenas ir siužetus vaizduojantys gobelenai galėjo būti labai ryškūs diplomatiniai ir politiniai pareiškimai. gruodžio 13–14 d., visą savaitgalį, parodos erdvėje buvo pristatoma mato drukteinio ir mantauto krukausko garso instaliacija „skambančios laiko gijos“. ji sukūrė mistinę atmosferą magiškų meno kūrinių apsuptyje. 2014 m. rugsėjo 26 d. vyko Valdovų rūmų muziejaus inicijuotas projektas „oršos pergalei – 500! Triumfo diena“, skirtas vienos žymiausių lietuvos Didžiosios kunigaikštytės pergalių 500-ajam jubiliejui paminėti. Valdovų rūmų muziejus su partneriais – lietuvos kariuomene, Vilniaus miesto savivaldybe ir Vilniaus apskrities vyriausiuoju policijos komisariatu – kvietė vilniečius ir miesto svečius prisijungti prie naujai atgimusios valdovo žygimanto Senojo triumfo eisenos nuo aušros vartų iki katedros aikštės ir prisiminti, kad pirmosios oršos pergalės minėjimo iškilmės įvyko lygiai prieš 500 metų – 1514 m. rugsėjo 27 d., kai į Vilnių iškilmingai įžengė lenkijos karalius ir lietuvos didysis kunigaikštis žygimantas Senasis bei mūšio nugalėtojai. eisenoje dalyvavo lietuvos kariuomenės garbės sargybos kuopa, lietuvos kariuomenės orkestras, kaip ir prieš 500 metų į miestą įjojo valdovas žygimantas Senasis, lydimas raitelių svitos, būgnininkų kolona bei vėliavininkų grupė „gruppo Storico e Sbandieratori tuscany“ (italija). katedros aikštėje iškilmės tęsėsi ir žiūrovai galėjo stebėti iškilmingą lietuvos kariuomenės garbės sargybos kuopos rikiuotę bei žygimanto Senojo stilizuotą sutikimo ceremoniją. nugalėtojus sveikino choras „ąžuoliukas“, akompanavo Bernardas Vasiliauskas (vargonai), aidėjo patrankos salvės. Spalvingu pasirodymu valdovą pagerbė vėliavininkų komanda „gruppo Storico e

130

Sbandieratori tuscany“. Pagrindine renginio ašimi tapo būgnais atlikta batalinės muzikos dedikacija Valdovų rūmų kieme – 22 būgnininkų komanda pristatė įspūdingą karo ir triumfo maršų kompoziciją, pagyvintą vaizdo grafika bei šviesų projekcija ant Valdovų rūmų galerijų. 2014 m. spalio 2 d. Valdovų rūmų muziejaus Didžiojoje renesansinėje menėje klasikinės muzikos mėgėjai rinkosi į daumanto kirilausko rečitalį „senoji ir naujoji Vienos mokyklos“. Daugybės nacionalinių ir tarptautinių prizų laureatas atliko kompozitorių liudvigo van Bethoveno (ludwig van Beethoven), arnoldo šionbergo (arnold Schönberg) ir albano Bergo (alban Berg) žymiausius kūrinius fortepijonui. 2014 m. spalio 4 d. šv. kazimiero ordinas minėjo 556-ąsias šv. kazimiero gimimo metines. šventėje iškilmingai atidengtas šv. kazimierui skirtas bareljefas, kuris kiek anksčiau šv. kazimiero ordino buvo padovanotas muziejui. 2014 m. spalio 10 d. katedros aikštėje lietuvos kariuomenė inicijavo dar vieno mūšio minėjimo iškilmes. šį kartą prisimintas sėkmingas lietuvos didžiojo kunigaikščio algirdo mūšis prie mėlynųjų vandenų. renginyje tradiciškai aidėjo pabūklų salvės, buvo pakelta Vyčio vėliava. Valdovų rūmų muziejus taip pat prisidėjo prie šios iniciatyvos. 2014 m. spalio 14 d. Didžiojoje renesansinėje menėje vyko m. k. Čiurlionio muzikos festivalio atidarymo koncertas. nacionalinės M. k. čiurlionio menų mokyklos simfoninis orkestras, vadovaujamas dirigento Martyno Staškaus, kartu su svečiu, fortepijono meistru iš rusijos jevgenijumi Starodubcevu, atliko Mikalojaus konstantino čiurlionio ir Volfgango amadėjaus Mocarto (wolfgang amadeus Mozart) kūrinius. 2014 m. spalio 16 d. Maltos ordinas surengė šventinį koncertą 900 metų istorijai ir maltiečių humanitarinei veiklai lietuvoje paminėti. renginio programoje demonstruoti filmuoti pasakojimai apie reikšmingiausius Maltos ordino istorijos akcentus, maltiečių veiklą lietuvoje, rengiamas akcijas, teikiamą pagalbą neįgaliesiems, vienišiems, skurstantiems senyvo amžiaus žmonėms, vaikų dienos centrams. taip pat skambėjo sveikinimai, padėkos ir meninė programa, kurioje pasirodė atlikėjai nomeda kazlaus, jeronimas Milius, eglės špokaitės baleto mokyklos šokėjai ir kt. 2014 m. spalio 27 d. vyko m. k. Čiurlionio muzikos festivalio uždarymo koncertas. atlikėjas, žinomas pianistas andrius žlabys, koncertavęs daugelyje pasaulio koncertų salių bei muzikos festivalių solo ir su orkestru, nominuotas prestižiniam „grammy“ apdovanojimui, atliko johano Sebastiano Bacho (johann Sebastian Bach), Volfgango amadėjaus Mocarto (wolfgang amadeus Mozart), Mikalojaus konstantino čiurlionio, edvardo grygo (edvard grieg) ir kitų kompozitorių žymiausius kūrinius fortepijonui. 2014 m. lapkričio 6 d. lietuvos muzikos ir teatro akademija kartu su Valdovų rūmų muziejumi lankytojus kvietė pasiklausyti koncerto „lapkričio simfonija“, kurį atliko lietuvos muzikos ir teatro akademijos simfoninis orkestras, vadovaujamas dirigento Martyno Staškaus. Programoje skambėjo alfredo rydo (alfred reed), Dmitrijaus šostakovičiaus ir Franco šuberto (Franz Schubert) kūriniai bei jų ištraukos. 2014 m. lapkričio 7 d. pirmą kartą Valdovų rūmuose valstybinis choras „Vilnius“ su ryškiausiomis džiazo žvaigždėmis –

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

pianistu artūru anusausku, saksofonininku Vytautu labučiu ir dainininke Veronika Povilioniene – pristatė unikalią programą „jazz – folk“. Choro ir garsių muzikantų atliekamos lietuviškos melodijos, pasitelkus improvizacijos ir džiazo elementus, suskambėjo naujai ir nustebino originalumu. 2014 m. lapkričio 12 d. lietuvos muzikos ir teatro akademija bei Vilniaus naujosios Vilnios muzikos mokykla Valdovų rūmuose organizavo kompozitoriaus leono povilaičio 80-osioms gimimo metinėms skirtą koncertą „senojo Vilniaus graviūros“. koncerte dalyvavo lietuvos muzikos ir teatro akademijos liaudies instrumentų orkestras (vadovas egidijus ališauskas), pianistas rokas Zubovas, naujosios Vilnios muzikos mokyklos smuikininkų ansamblis, instrumentinės muzikos grupė „Subtilu-Z“ ir kt. 2014 m. lapkričio 28 d. Valdovų rūmų muziejaus Didžiojoje renesansinėje menėje prisimintas žymus filantropas, verslininkas dr. juozas kazickas. Vakare „Pro memoria juozui kazickui“ buvo akcentuojama šio visuomenininko labdaringa veikla, nuopelnai lietuvos kultūrai ir ekonomikai. Muzikavo kamerinis ansamblis „Musica humana“, vadovaujamas algirdo Vizgirdos. 2014 m. gruodžio 5 d. šalies ir tarptautinį pripažinimą pelnęs Vilniaus kultūros centro moterų choras „liepos“ kvietė į jubiliejinį koncertų ciklo baigiamąjį koncertą „senoji Vilniaus muzika“ Valdovų rūmų muziejaus Didžiojoje renesansinėje menėje. koncerto programoje skambėjo Vladislovo iš gelniuvo (władysław z gielniowa), Vaclovo šamotuliečio (wacław z Szamotuł), jono Branto (jan Brant), Diomedo kato (Diomedes Cato), kristupo klabono (krzysztof klabon), žygimanto liauksmino kūriniai chorui a cappella. išskirtinis vakaro kūrinys – Stanislovo Moniuškos (Stanisław Moniuszko) Missa e-moll, kurį atliko vos ne prieš 50 metų jas dainavusios tuometės „liepaitės“. 2014 m. gruodžio 15 d. Didžiojoje renesansinėje menėje vyko vienybės ir paramos projekto nukentėjusiems ukrainos žmonėms koncertas. koncerte dalyvavo Ukrainos dainininkių seserų telniuk ansamblis su ukrainiečių violončelininkų trio, Veronika Povilionienė su ansambliu „Blezdinga“, lietuvos kariuomenės orkestras, Petras Vyšniauskas su sūnumi Dominyku, gitaristas robertas Semeniukas ir senovines ukrainiečių dainas dainuojantis kvartetas. Vakaro vedėjai: rašytojas ir režisierius alvydas šlepikas, aktorius rimantas Bagdzevičius. renginys tiesiogiai transliuotas per tV kanalą „lrt kultūra“. Viso koncertu metu buvo renkamos lėšos Dniepropetrovsko ligoninėje besigydantiems karo suluošintiems žmonėms, netekusiems rankų ir kojų. 2014 m. gruodžio 18 d. koncertavo pasaulinio garso fortepijono meistras žanas markas luizada (jean-marc luisada) (Prancūzija). tai vienas tų garsių atlikėjų, kuriems kelius į tarptautinį pripažinimą atvėrė tarptautinis Frederiko šopeno (Frédéric Chopin) konkursas Varšuvoje – 1985 m. ž. M. luizada čia laimėjo prizinę vietą. jis ir iki tol sėkmingai koncertavo įvairiose šalyse, o laimėjęs šiame konkurse gavo gausybę pasiūlymų pasirodyti garsiausiose pasaulio koncertų salėse. koncerte Valdovų rūmų muziejuje atlikėjas klausytojus džiugino gražiausiais F. šopeno kūriniais. 2014 m. gruodžio 20 d. Vilniaus naujosios Vilnios muzikos mokyklos projektas „išsipildymo akcijos įkvėpti...“ Valdovų rūmuose šventė savo prasmingos veiklos dešimtmetį – surengė baigiamąjį metų koncertą. Dalyvavo Vilniaus naujosios

VolUMen

Vilnios muzikos mokyklos kamerinis orkestras (vadovas ričardas Sviackevičius), chorinio dainavimo mokyklos „liepaitės“ merginų choras (vadovė jolita Vaitkevičienė), artūro noviko džiazo mokyklos vokalinė grupė „jazz island“, „ąžuoliuko“ muzikos mokyklos iV klasės choras (vadovė eglė čigriejūtė-Strolienė), Utenos „žiburio“ pradinės mokyklos vokalinis ansamblis „žiburiukai“ (vadovė lina gaižauskienė), klaipėdos jaunimo centro vaikų senosios muzikos ir šokio ansamblis „Dolce musica“ (vadovai Daiva Pielikienė ir Valdas Paulauskas) bei kiti jaunieji atlikėjai.

eUro ParoDoS renginių CiklaS 2014 m. spalio 23 d. Valdovų rūmų muziejaus lankytojų vestibiulio auditorijoje vyko neeilinis renginys – europos centrinio banko, lietuvos banko ir Valdovų rūmų muziejaus atstovai kvietė į euro parodos atidarymą. žiūrovams koncertavo čiurlionio kvartetas, vyko iškilminga atidarymo juostos kirpimo ceremonija. Dalyviai pirmieji galėjo apžiūrėti interaktyvią parodą ir susipažinti su europos Sąjungos valiuta, atkeliaujančia į lietuvą. spalio 26 d. šeimos su mažais ir jau ūgtelėjusiais vaikais buvo laukiamos lietuvos banko organizuotoje šeimos dienoje. čia apsilankiusiems tėveliams ir vaikams netrūko įvairios veiklos kūrybinėse dirbtuvėse: veikė galvosūkių, meno, geografijos ir žinių kampeliai. aktorių trupė „teatriukas“ šeimas kvietė pasižiūrėti interaktyvaus muzikinio pasirodymo ir jame dalyvauti. aktoriai su vaikais keliavo po europą: aplankė įvairias šalis ir bandė pažinti valstybių simbolius. identiško pobūdžio šeimos dienos vyko ir lapkričio 16 bei gruodžio 7 dienomis. spalio 29 d. lietuvos banko atstovai kvietė į susitikimą su lietuvos banko valdybos pirmininku Vitu Vasiliausku Valdovų rūmuose. lietuvos banko vadovas renginio svečius supažindino su svarbiausiais dalykais, kuriuos verta žinoti šalies gyventojams rengiantis euro įvedimui: kas ir kaip keis litus į eurus, kaip atrodys lietuviški eurai, ar euro įvedimas turės kokios nors įtakos santaupoms ir t. t. V. Vasiliauskas taip pat atsakė į euro parodos lankytojų klausimus, susijusius su euro įvedimu. lapkričio 5 d. parodos renginių ciklas buvo tęsiamas kino vakaru „iš lito istorijos. banknotai“. režisieriaus rimtauto šilinio filmą nemokamai pamatyti galėjo visi norintieji. kaip buvo nuspręsta, ką reikėtų vaizduoti ant lietuviškų banknotų? kodėl jų nepuošė lietuvos kunigaikščiai? kodėl žymiųjų lietuvos asmenų atvaizdai buvo dešinėje pusėje, o ne viduryje? šiame filme atsakyta į šiuos bei daugybę kitų klausimų ir pateikti keli intriguojantys faktai. Filmas leido susipažinti su tarpukario lietuvos tūkstančio litų banknotu ir sužinoti, kaip ant 50 litų banknoto atsirado katedros atvaizdas. lapkričio 11 d. euro parodos organizatoriai lankytojų laukė susitikime su ekonomistu, lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotoju raimondu kuodžiu. renginio dalyviai buvo supažindinti su svarbiausiais dalykais, kuriuos verta žinoti šalies gyventojams rengiantis euro įvedimui. r. kuodis atsakė į parodos lankytojų klausimus, susijusius su euro įvedimu. lapkričio 20 d. lietuvos banko komanda euro parodos dalyvius kvietė susitikti su Valdovų rūmų muziejaus direktoriumi dr. Vydu dolinsku – jis lankytojų vestibiulio auditorijoje skaitė paskaitą „architektūros istorija eurų banknotuose“. joje buvo pasakojama apie skirtingų nominalų banknotuose

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

131

vaizduojamus įvairių architektūros epochų bei stilių elementus, ryškiausias jų formas. taip pat apie pinigus puošiančius antikinio (klasikinio), romaninio, gotikos, renesanso, baroko ir rokoko stilius, plieno ir stiklo amžiaus bei moderniosios XX a. architektūros būdingus elementus. Paskaitos pabaigoje lankytojai galėjo dalyvauti viktorinoje. lapkričio 26 d. euro parodos renginių ciklas buvo papildytas dar vienu susitikimu Valdovų rūmuose. šį kartą susitikti kvietė lietuvos banko valdybos narys, ekonomistas marius jurgilas, jis pristatė intriguojančią temą – „euro įvedimo užkulisiai“. taip pat buvo atsakyta į šiuos klausimus: kaip grynieji eurai pasieks mūsų kišenes? kokiu kiekiu eurų banknotų ir monetų turi apsirūpinti lietuvos bankas ir kaip jis tai daro? kas bus su litais? gruodžio 3 d. lietuvos banko Pinigų muziejaus vadovas istorikas Vidmantas laurinavičius paskaitoje „Vytis nuo lietuviško denaro iki euro“ supažindino su lietuviškų pinigų istorija nuo XiV a. pabaigos iki šių dienų, papasakojo, kokios monetos kaldintos lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje, abiejų tautų respublikoje, prieškario ir dabartinės lietuvos respublikos laikais. Paskaitoje analizuotas Vyčio, kaip lietuvos valstybės simbolio ir herbo, formavimasis, pristatyta lietuviška euro moneta, jos kūrėjai ir pats kūrimo procesas. gruodžio 10 d. Valdovų rūmų muziejaus lankytojų vestibiulio auditorijoje laukė dar viena susitikimų popietė, šį kartą lankytojai buvo kviečiami į susitikimą su buvusia finansų ministre ingrida šimonyte. ji supažindino su svarbiausiais dalykais, kuriuos verta žinoti šalies gyventojams rengiantis euro įvedimui: kas ir kaip keis litus į eurus, kaip atrodys lietuviški eurai, ar euro įvedimas turės kokią nors įtaką santaupoms ir t. t. lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotoja atsakė į parodos lankytojų klausimus, susijusius su euro įvedimu. gruodžio 17 d. parodos renginių ciklą tęsė kino vakaras. šį kartą parodytas filmas „iš lito istorijos. monetos“ (režisierius rimtautas šilinis, 2004). Filme pristatyta lietuviškų monetų istorija nuo seniausių laikų iki valstybingumo atgimimo XX amžiuje. ši epochų kaitos panorama žiūrovams atvėrė monetose užfiksuotų heraldinių ženklų ir pačių monetų kaldinimo technologijos subtilybes, mažai žinomas plačiajai auditorijai. Filme netrūko ieškojimų ir netikėtų atradimų: aiškintasi, kuris kunigaikštis pirmas ėmė kaldinti lietuviškas monetas, apžvelgta XVi a. Vokietijos monetų knyga, kurioje rasta ir lietuviškų pinigų eskizų, ir t. t.

tarPtaUtiniS SenoSioS MUZikoS FeStiValiS „Baroko Vakarai“ 2014 m. lapkričio 29 d. Valdovų rūmų muziejus su Prancūzų institutu lietuvoje koncertu „storie d’amore“ pradėjo Baroko muzikos festivalį „Baroko vakarai“. Pirmame koncerte muzikinėje kelionėje klausytojus lydėjo prancūzų muzikantai: Markas Mujo (Marc Mauillon) (baritonas), muzikantai liuka Peras (lucas Perez) (smuikas, lyra) ir Vensenas Diumetras (Vincent Dumestre) (barokinė gitara, teorba). koncerte skambėjo XVii a. ir XViii a. pradžios vokalinė bei instrumentinė muzika. lapkričio 30 d. vyko antrasis festivalio koncertas „lagamino vaikai“. Prancūzai Stefanas amoris (Stefano amori) ir

132

Maruanas Monkaras Benisas (Marouan Mankar Bennis) – duetas, kurio pasirodymas žiūrovams atskleidė barokinio vaidinimo subtilybes ir nepaliko abejingų. lagaminas – šio muzikinio spektaklio pagrindinis elementas, jame commedia dell’arte pasaulis susiliejo su žymių Baroko muzikos meistrų garsais. šių keliaujančių aktorių pasirodymas – poetiškas, linksmas ir kartais melancholiškas. gruodžio 1 d. festivalis buvo tęsiamas koncertu „Tenebrae, lalande“. šį kartą į Valdovų rūmų muziejų klausytojus subūrė ansamblis iš Prancūzijos „le Pome harmonique“. jis atliko sakralinės muzikos giesmes, siekiančias dar jeruzalės laikus, ypač išpopuliarėjusias ir savo tikrąją meninę vertę įgijusias Baroko epochos kultūroje. atliekami kūriniai išsiskyrė nepaprastu dėmesiu virtuoziškumui ir ypatinga kompozicijos struktūra. gruodžio 2 d. Baroko muzikos festivalį išlydėjo klavesinininkas pjeras antajus (pierre hanta) koncertu „siuitos: j. s. bach, g. f. händel, j. p. rameau“. į lietuvą iš Prancūzijos muzikantas atvežė programą, supažindinančią su kompozitorių johano Sebastiano Bacho (johann Sebastian Bach), georgo Frydricho hendelio (georg Friedrich händel) ir žano Filipo ramo (jeanPhilippe rameau) siuitomis, atskleidžiančiomis Baroko atmosferą ir nukeliančiomis į XVii–XViii a. barokinę Vakarų europą.

konCertų CiklaS „kalėDoS ValDoVų rūMUoSe“ 2014 m. gruodžio 27 d. vyko pirmasis programos „kalėdos Valdovų rūmuose“ koncertas „kalėdų metamorfozės“. šventinę programą atliko vyrų vokalinis ansamblis „Quorum“. Muzikinė kelionė per epochas klausytojams pateikė daug netikėtumų. rafinuota senoji muzika, mėgstamos klasikinės melodijos, instrumentinių kūrinių aranžuotės, džiazo standartai arba autorinės ansamblio dainos buvo atliekamos universaliausiu muzikos instrumentu – balsu ir vien tik juo. gruodžio 28 d. klausytojai rinkosi į šventinį koncertą „Niño Dios: ispanų renesanso muzika užgimusiam kūdikėliui“. koncerte skambėjo kalėdinė ispanijos „aukso amžiaus“ (renesanso) muzika dviem–penkiems dainininkų balsams, lydima švelnių renesansinės liutnios ir išraiškingų išilginės fleitos garsų. atliktos giesmės užgimusiam kūdikėliui, pripildytos Pietų saulės šviesos bei šilumos ir pagyvintos ispaniškais ritmais. Specialiai šiam koncertui sukurtą programą atliko Vilniuje įsikūręs tarptautinis senosios muzikos ansamblis „Canto Fiorito“, vadovaujamas brazilų kilmės fleitininko rodrigo kalveiros (rodrigo Calveyra). kolektyvui talkino ispanų renesanso muzikos specialistas iš Sevilijos (ispanija), liutnininkas arielis abramovičius (ariel abramovich). gruodžio 29 d. koncertų ciklą tęsė ir kalėdine nuotaika spinduliavo impresionistinės miniatiūros ir visiems gerai žinomi džiazo standartai, klasikinės melodijos ir grakščios improvizacijos, atliekamos žymaus lietuvos saksofono virtuozo Petro Vyšniausko, jaunimo kamerinio orkestro, vadovaujamo jaunojo dirigento ričardo šumilos, bei džiazo grupės (Feliksas Zakrevskis (fortepijonas), eugenijus kanevičius (kontrabosas), adas gecevičius (mušamieji)). koncerte „saksofono serenados“ skambėjo Moriso ravelio (Maurice ravel), igorio Stravinskio, gabrielio Forė (gabriel Fauré), Samuelio Barberio (Samuel Barber), enijaus Morikonės (ennio Morricone), Vidmanto Bartulio kūriniai ir džiazo

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

standartai „i’ll remember april“, „autumn in new york“, „just Friends“, „laura“ ir kt., įkvėpti džiazo legendos – čarlio Parkerio (Charlie Parker). gruodžio 30 d. lietuvos publikos puikiai žinoma ir mėgstama tarptautinio garso pianistė Mūza rubackytė grįžo į tėvynę švęsti kalėdų ir su Valdovų rūmų klausytojais pasidalijo užburiančiais fortepijono garsais koncerte „salve musa, Vivat musica“. šį vakarą pianistės M. rubackytės scenos partneris buvo šveicarijoje gyvenantis albanų kilmės smuikininkas tedis Papavramis (tedi Papavrami). Programoje skambėjo johano Sebastiano Bacho (johann Sebastian Bach), Domeniko Skarlačio (Domenico Scarlati), nikolo Paganinio (niccol Paganini) ir karolio šymanovskio (karol Szymanowski) kūriniai. gruodžio 31 d. senųjų metų palydėti ir koncertų ciklo „kalėdos Valdovų rūmuose“ užbaigti lankytojai buvo kviečiami į teatralizuotą madrigalinę adriano bankjerio (adriano banchieri) komediją „laivas iš Venecijos į padują“. nuotaikingoje komedijoje papasakota apie laivą, kuriame atsidūrė knygų pardavėjas iš Florencijos, vokietis, dirigentas, dainininkai iš visos italijos, dvariškiai, du žydai, žvejys, verslininkas ir kareivis. tai tikras kultūrų, religijų, kalbų ir dialektų mišinys, jis neišvengiamai sukėlė ginčų, pašaipų ir norą parodijuoti vienam kitą. komediją atliko senosios muzikos ansamblis „le tendre amour“ (ispanija), choras ir konsortas „Brevis“ (vadovai gintautas Venislovas ir Darius Stabinskas), režisierius adrianas švarcšteinas (adrian Schvarzstein).

2015 2015 m. sausio 9 d. vyko rasos juzukonytės koncertas „pabūkime kartu“, skirtas šios dainininkės kūrybinės veiklos sukakčiai paminėti. Dalyvavo Virgilijus noreika (tenoras), Deividas Staponkus (baritonas), nomeda Vilkanauskaitė (sopranas), raimonda tallat-kelpšaitė (sopranas), aušra Motuzienė (fortepijonas), Miglė Sakavičiūtė (arfa), Marius Sakavičius (violončelė) bei liaudies dainų ir šokių ansamblio „Dainava“ vokalinė ir instrumentinė grupė. 2015 m. sausio 10 d. lietuvos garbės konsulės Danijoje ir Draugystės sąjungos „Vilnius–aalborg / lietuva–Danija“ vadovės evos kaspersen (eva Caspersen) pakviesti Valdovų rūmų muziejaus direktoriaus pavaduotoja dr. jolanta karpavičienė bei edukacijos ir lankytojų centro vedėjas gediminas gendrėnas Danijos mieste olborge susitiko su vietos lietuvių bendruomene, akademiniu jaunimu ir mokiniais. Skaidrėmis iliustruotoje paskaitoje „lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai Vilniuje – praeitis atsiveria ateičiai“ lietuvos ir europos istorijos kontekste buvo pristatyta lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų raida ir jų atkūrimo projektas, per archeologinius tyrimus Vilniaus centre rasto kultūros paveldo mokslinė vertė, muziejaus veikla ir raida. taip pat vesti lietuvos istoriją ir kultūros paveldą aktualinantys edukaciniai užsiėmimai. 2015 m. sausio 14 d. vyko euro įvedimui skirtas oficialus renginys, kurį suorganizavo lietuvos respublikos Vyriausybė ir lietuvos respublikos užsienio reikalų ministerija. renginyje dalyvavo lietuvos respublikos ministras pirmininkas algirdas Butkevičius, jo į lietuvą pakviestas europos Vadovų tarybos

VolUMen

pirmininkas Donaldas tuskas (Donald tusk), europos komisijos pirmininko pavaduotojas Valdis Dombrovskis ir kiti aukšto rango euro zonos šalių bei europos Sąjungos institucijų atstovai. 2015 m. sausio 17 d. Valdovų rūmų muziejuje skleidėsi pažintinė kultūrinė ir edukacinė programa, kuria išlydėta keturis mėnesius muziejuje veikusi tarptautinė paroda „europos Viduramžių ir renesanso gobelenai. gijomis išausta istorija“. gausiai į muziejų plūdę įvairių interesų ir amžiaus lankytojai galėjo patenkinti savo žinių troškimą. apie istorinių audinių paskirtį, ypatybes, gamybos subtilybes, estetiką bei siužetus muziejaus gidai ir specialistai pasakojo nemokamose ekskursijose „gijomis išausta istorija“. Pageidavusieji patys prisiliesti prie gobelenų audimo paslapčių galėjo tai padaryti edukaciniuose užsiėmimuose „karališkieji audiniai“. Smalsesnius individualius lankytojus ar jų grupes bei šeimas sudomino pažintinis orientacinis žaidimas „ką slepia gobelenai?“ ypatingą atmosferą parodos aplinkoje kūrė ne tik gobelenų grožis, bet ir garso instaliacija „Skambančios laiko gijos“. Siekiantiesiems išsamiau susipažinti su gobelenais buvo pasiūlytos dvi viešos mokslininkių paskaitos. Valdovų rūmų muziejaus specialistė, dailės istorikė rita lelekauskaitė pristatė pranešimą „gobelenas kaip europietiškos kultūros atspindys“, o Vilniaus dailės akademijos profesorė, žymi dailės istorijos tyrinėtoja aleksandra aleksandravičiūtė dalijosi įdomiomis įžvalgomis apie „Dvariškio pasaulėvaizdžio bruožus XV–XVi a. gobelenų ikonografijoje“ bei pakvietė klausytojus į specialią ekskursiją po parodą. 2015 m. sausio 18 d. paskutiniu teminiu akcentu atsisveikinant su tarptautine paroda „europos Viduramžių ir renesanso gobelenai. gijomis išausta istorija“ tapo susitikimas su jos kuratore, Valdovų rūmų muziejaus Užsienio ryšių ir parodų skyriaus vedėja daiva mitrulevičiūte. Muziejininkė sudomino klausytojus paskaita „žinomos-nežinomos šimtamečių gobelenų istorijos“, joje atskleidė daug įdomybių apie istorinių audinių europoje raidą, jų paplitimą valdovų ir diduomenės dvaruose, apie gobelenų meninę vertę bei kainas. Papasakota ir apie tai, kodėl ir kaip gobelenai kaupiami muziejuose ir privačiose kolekcijose, kaip jie cirkuliuoja meno rinkoje. kuratorė dalijosi patirtimi, kaip buvo rengiama ši paroda ir kaip buvo formuojamas Valdovų rūmų muziejaus turimų vertingų vėlyvosios gotikos, renesanso ir ankstyvojo Baroko gobelenų rinkinys.

StaniSloVo žVirgžDo Viešų PaSkaitų Ciklo „VilniaUS netektyS: FotograFija atSkleiDžia iStoriją“ tęSinyS 2015 m. sausio 24 d. surengta garsaus lietuvos fotografo peizažisto, fotografijos istoriko, lietuvos kultūros ir meno premijos laureato stanislovo žvirgždo šešta paskaita iš paskaitų ciklo „Vilniaus netektys: fotografija atskleidžia istoriją“. gausiai retomis istorinėmis fotografijomis iliustruotoje paskaitoje buvo pasakojama apie 1931 m. potvynį, irklavimo bazę ir stadioną tado kosciuškos gatvėje, radvilų rūmus, arba vadinamąją kardinaliją, šv. Stepono ir šv. Baltramiejaus bažnyčias, rotušės aikštę, pirmąją Vilniaus elektrinę, žemės ūkio mašinų paviljoną ir sandėlius Pylimo gatvėje.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

133

sausio 31 d. vyko septinta paskaita. Fotografijos žinovas suteikė galimybę renginio dalyviams pažvelgti į unikalias istorines fotografijas ir priminė aušros vartų švč. Mergelės Marijos paveikslo istoriją, vainikavimą ir restauravimą, pasakojo apie iki mūsų dienų neišlikusias katalikų bažnyčias ir kitus sakralinius objektus Vilniuje. Vasario 7 d. gausus fotografijos istorijos mėgėjų būrys susirinko į aštuntą paskaitą. lietuvos kultūros ir meno premijos laureatas pateikė daugiau nei 150 fotografijų bei iliustracijų ir supažindino su radvilų rūmais Vingio parke, tymo kvartalu, Paplauja, Belmontu, Markučiais, leoniškėmis, Pūčkoriais, kučkuriškėmis, rokantiškių pilimi ir Vilniaus varpais. kovo 14 d. lankytojų pageidavimu pakartota itin didelio susidomėjimo sulaukusi šešta ciklo paskaita. 2015 m. sausio 29 d. surengtame kultūros vakare vyko dokumentinio filmo „napaleonas kitkauskas. kertiniai akmenys“ premjera. šiame filme atskleista architektūros istorijos tyrinėtojo, architektūrinio paveldo objektų restauravimo ir atkūrimo specialisto, paveldosaugininko, Valdovų rūmų atkūrimo projekto rengėjo ir jo įgyvendinimo ilgamečio koordinatoriaus, lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato dr. kazio napaleono kitkausko veikla. renginyje dalyvavo pats filmo herojus, režisierė edita Mildažytė ir Valdovų rūmų muziejaus direktorius dr. Vydas Dolinskas. 2015 m. sausio 29 d. lietuvos banko iniciatyva surengtas 50 eurų kolekcinės (proginės) monetos, skirtos monetų kalybai lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje, pristatymas. Dalyvavo lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas, Valdovų rūmų muziejaus direktorius dr. Vydas Dolinskas, monetos grafinio projekto autorius liudas Parulskis, numizmatikos žinovas Stanislovas Sajauskas ir kt. 2015 m. vasario 4 d., tęsiant Valdovų rūmų muziejaus tradiciją ir lietuvoje pristatant gerąją užsienio muziejų patirtį kasmet viešai padėkoti kultūros paveldo institucijoms, istorijos, kultūros ir meno vertybes dovanojusiems ir šalies nacionalinį kultūros fondą papildžiusiems mecenatams, taip pat kitiems geradariams, surengtas Valdovų rūmų rėmėjams, partneriams ir bičiuliams pagerbti skirtas kultūros vakaras. Direktorius dr. Vydas Dolinskas muziejaus bendruomenės vardu nuoširdžiai padėkojo geradariams, įvairiomis formomis ir būdais prisidėjusiems prie institucijos veiklos 2014 metais. jiems buvo skirtas koncertas, kuriame žinomos lietuvos operos solistės joana gedmintaitė ir ieva Prudnikovaitė bei pianistė profesorė nijolė ralytė atliko Volfgango amadėjaus Mocarto (wolfgang amadeus Mozart), žoržo Bizė (georges Bizet), Džakomo Pučinio (giacomo Puccini) ir kitų kompozitorių kūrinius. 2015 m. vasario 14 d., primenant bei pristatant dar renesanso epochoje lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose užgimusias ir ankstyvojo Baroko laikais išplėtotas Užgavėnių šventimo aristokratines tradicijas, lankytojai buvo pakviesti į edukacinių bei kultūrinių renginių programą „užgavėnės Valdovų rūmuose“. Visą dieną vyko žaidimai ir pramogos, edukaciniai užsiėmimai „šokiai su kaukėmis“, edukacinės ekskursijos „šventės ir pokštai Valdovų rūmuose“. Muziejaus istorikas eimantas gudas skaitė paskaitą „elitinių Užgavėnių tradicijos Vakarų europoje ir lietuvoje“. Valdovų rūmų Didžiajame kieme maži ir dideli vaiši-

134

nosi valdovo Užgavėnių vaišėmis, stebėjo bajorų kovas ir rikiuotės mokymus, gėrėjosi teatralizuota žiemos ir pavasario dvikova, demonstruojama riterių ir artistų iš organizacijos „Viduramžių pasiuntiniai“. Fakyrų grupė šventę vakare užbaigė įspūdingu ugnies ir pirotechnikos šou „Užgavėnių karnavalas“. Valdovų rūmų prieigose pavasarį įkūnijęs rūmų juokdarys stilizuotoje kovoje įveikė žiemos karalienę bei jos dvariškius ir paskelbė apie šviesos ir saulės pergalę. 2015 m. vasario 19–22 d. lietuvos parodų ir kongresų centre „litexpo“ vykusioje tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje dalyvavo ir Valdovų rūmų muziejus. Specialiai įrengtame stende buvo parduodami muziejaus išleisti leidiniai, taip pat surengti keli renginiai. Vasario 20 d. pristatytas Valdovų rūmų muziejaus leidinys – žymios menotyrininkės, lietuvos Didžiosios kunigaikštystės paveldo, sakralinės ir liaudies dailės istorikės gražinos marijos martinaitienės monografija „ioannes breutelt nos fecit“. knygoje nagrinėjamas XVii a. Vilniuje du dešimtmečius gyvenusio pabūklų ir varpų liejiko jono Breitelio (joannes Breutelt) gyvenimas ir kūryba. renginyje dalyvavo autorė, dailėtyrininkė dr. gabija Surdokaitė, karo istorikas prof. dr. Valdas rakutis, istorikas dr. Vydas Dolinskas. Vasario 22 d. buvo surengta protų kova „istorijos detektyvai“ su Virginijumi savukynu, joje dalyvavusios komandos galėjo pasitikrinti žinias apie lietuvos istoriją, kultūros paveldą ir lietuvos Didžiosios kunigaikštystės senąją raštiją. 2015 m. vasario 21 d., prisimenant 1495 m. vasario 15 d. Vilniuje vykusias lietuvos didžiojo kunigaikščio aleksandro jogailaičio ir Maskvos didžiojo kunigaikščio jono iii dukters elenos tuoktuves, gausi klausytojų auditorija susirinko į Valdovų rūmų muziejaus specialisto eimanto gudo paskaitą „aleksandro jogailaičio ir elenos maskvietės santuoka: komplikuotas katalikų ir stačiatikių pasaulių susidūrimas bei savita orios kunigaikštienės laikysena“. istorikas ne tik papasakojo apie šį Vilniaus žemutinėje pilyje prieš 520 metų vykusį įvykį bei jame dalyvavusias istorines asmenybes, bet ir pažėrė daug įdomių įžvalgų apie to meto tarpvalstybinius santykius, geopolitinę situaciją, vedybų politiką, sociokultūrinius bei etnokonfesinius santykius. 2015 m. vasario 28 d. vyko tarptautinio vaikų ir jaunimo meninės kūrybos darbų konkurso „kelionė laiku – atgimusi Valdovų rūmų istorija“ laimėtojų pagerbimo šventė. konkursą rengė Valdovų rūmų muziejus su lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centru ir Dailės mokytojų asociacija. įdomiausius piešinius pristatę mokiniai buvo apdovanoti lietuvos respublikos švietimo ir mokslo ministerijos bei Valdovų rūmų muziejaus dovanomis. šventėje muzikavo Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos trombonininkai (vadovas algirdas šuminas) ir senosios muzikos vokalinis ansamblis „lirum“ (vadovė auksė Stankevičienė), buvo atidaryta konkurso nugalėtojų darbų paroda. 2015 m. kovo 10 d., siekiant prasmingai paminėti lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną, lietuvos istorijos mokytojų asociacijos iniciatyva drauge su partneriais, tarp kurių buvo ir Valdovų rūmų muziejus, surengtas nacionalinis konkursas „lietuvos istorijos žinovas“. 2015 m. kovo 12 d. vyko V tarptautinio johano sebastiano bacho muzikos festivalio, skirto senosios muzikos

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

genijaus gimimo 330-osioms metinėms, atidarymas. Festivalio meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas algirdas Vizgirda. johano Sebastiano Bacho (johann Sebastian Bach) kūrinius koncerte atliko festivalio orkestras „Musica humana“, valstybinis choras „Vilnius“ (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Povilas gylys), solistai aistė širvinskaitė (sopranas), Vilija Mikštaitė (mecosopranas), Mindaugas Zimkus (tenoras) ir Stainas Skjervoldas (Stein Skjervold) (baritonas-bosas; norvegija). 2015 m. kovo 18 d. vyko icomos lietuvos nacionalinio komiteto vakaras „pasitinkant icomos 50-metį“. garbingos 80 metų sukakties proga buvo pasveikintas iCoMoS garbės narys, žymus lietuvos paveldosaugininkas, buvęs Vilniaus dailės akademijos profesorius dr. juozas rimantas glemža. 2015 m. kovo 19 d. surengtas Vilniaus universiteto kamerinio orkestro, giedrės lukšaitės-mrazkovos (mrzkov) ir balio Vaitkaus koncertas. johano Sebastiano Bacho (johann Sebastian Bach) kūrinius atliko Vilniaus universiteto kamerinis orkestras (meno vadovas ir dirigentas Paulius Bernardas koncė), giedrė lukšaitė-Mrazkova (klavesinas), Balys Vaitkus (klavesinas), Paulius gefenas (fleita) ir raminta Bautronytė (smuikas). 2015 m. kovo 21 d. Valdovų rūmų muziejus paminėjo jau tradicinę europos senosios muzikos dieną, kuri tarptautiniu mastu švenčiama minint johano Sebastiano Bacho (johann Sebastian Bach) gimtadienį. Prisijungiant prie pasaulinės iniciatyvos „Bachas metro“, pristatyta naujovė lietuvoje: didelio susidomėjimo ir sėkmės sulaukė Vilniaus geležinkelio stoties hole atliktas Baroko ir šiuolaikinio džiazo muzikos projektas „Baroque Contempo“ (operos solistė karolina glinskaitė, džiazo vokalistė Silvija Pankūnaitė ir pianistas Vytis Smolskas). Senąją ir džiazo muziką profesionaliai bei patraukliai susiejantis performansas vainikavo visą dieną Valdovų rūmų muziejuje vykusią pažintinę ir kultūrinę programą. lankytojai galėjo dalyvauti nemokamose filmo „Farinelli“ (režisierius žeraras korbju (gérard Corbiau) peržiūrose, klausytis Valdovų rūmų muziejaus specialistės, muzikologės ir muzikos istorijos tyrinėtojos dr. aleksandros Pister paskaitos „lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kompozitorių gyvenimo ir muzikos mįslės. Marco Scacchi ir jo kanonų knyga“. Vyko kompaktinės plokštelės „XVii a. lietuvos Didžiosios kunigaikštystės muzika. giovanni Battista Cocciola, Marco Scacchi, giovani Picchi“ pristatymas, jame dalyvavo muzikologė, muzikos istorijos žinovė prof. habil. dr. jūratė trilupaitienė, leidėja rūta Skudienė, senosios muzikos atlikėja, mecosopranas renata Dubinskaitė, muzikologas dr. jonas Vilimas. johano Sebastiano Bacho (johann Sebastian Bach), georgo Frydricho hendelio (georg Friedrich händel) ir kitų Baroko epochos kompozitorių muzika skambėjo senosios muzikos ansamblio „affectus“ koncerte. jame muzikavo rima švėgždaitė (barokinis smuikas), Vytenis giknius (traversas), rokas Vaitkevičius (violončelė) ir Vaiva eidukaitytėStorastienė (klavesinas). 2015 m. kovo 27 d. vyko koncertas „sensibile“ – gražiausi prancūzų kompozitorių kūriniai fleitai ir fortepijonui“ ir buvo pristatyta kompaktinė plokštelė tuo pačiu pavadinimu. renginyje dalyvavo lietuvos muzikų sąjungos prezidentė audronė žigaitytė-nekrošienė, Birštono kultūros centro direktorius Zigmas Vileikis, muzikologė laimutė ligeikaitė. impresionizmo pesmelktą XiX ir XX a. sandūros prancūzų muziką atliko „Duo

VolUMen

Sensibile“: Viktorija Zabrodaitė (fleita) ir šviesė čepliauskaitė (fortepijonas). 2015 m. balandžio 9 d. garsus lietuvos pianistas, klasikinės ir džiazo muzikos atlikėjas egidijus buožis surengė fortepijono muzikos koncertą „Vienos kompozicijos rečitalis“. Pasirinkęs tokią formą, muzikos virtuozas atskleidė žavėjimąsi kyto Džareto (keith jarrett) nepertraukiamų monologų serijomis ir artėjimą Vilniaus džiazo mokyklos lyderio Viačeslavo ganelino simfoninės mąstysenos link. 2015 m. balandžio 12 d. vyko V tarptautinio johano sebastiano bacho muzikos festivalio uždarymas. koncertą surengė festivalio orkestras „Musica humana“, klaipėdos mišrus choras „aukuras“ (meno vadovas ir dirigentas alfonsas Vildžiūnas), solistai Simona liamo (sopranas), Vilija Mikštaitė (mecosopranas), Stainas Skjervoldas (Stein Skjervold) (baritonas; norvegija) ir robertas Beinaris (obojus), dirigentas algirdas Vizgirda.

tarPtaUtinėS ParoDoS „ViDUraMžių PaPUošalaS. MįSlingaSiS VytaUto DiDžiojo ePoChoS DiržaS“ renginių CiklaS 2015 m. balandžio 17 d. iškilmingai atidaryta Valdovų rūmų muziejaus ir Baltarusijos respublikos nacionalinio istorijos muziejaus drauge su partneriais surengta tarptautinė paroda „Viduramžių papuošalas. mįslingasis Vytauto didžiojo epochos diržas“. renginyje kalbėjo Valdovų rūmų muziejaus direktorius dr. Vydas Dolinskas, lietuvos respublikos kultūros ministras šarūnas Birutis, Baltarusijos respublikos ambasadorius lietuvoje aleksandras korolis, Baltarusijos respublikos nacionalinio istorijos muziejaus direktorius olegas ryžkovas. apie Vytauto Didžiojo epochą ir šios iškilios istorinės asmenybės valdymo reikšmę bei vietą visuomenės istorinėje atmintyje pasakojo istorikė, Vilniaus universiteto profesorė dr. irena Valikonytė. gotikos epochos muzikinius kūrinius atliko senosios muzikos atlikėjai rūta Vosyliūtė (vokalas), Vilimas norkūnas (pozityviniai vargonai) ir ieva Baublytė (gotikinė arfa, išilginė fleita). Parodos atidarymą filmavo lrt televizija, įrašas buvo transliuotas „lrt kultūros“ kanalu ir yra prieinamas lrt mediatekoje. balandžio 21 d. istoriko, Vilniaus universiteto profesoriaus dr. rimvydo petrausko vieša paskaita „aleksandras, kitaip Vytautas, arba monarcho valdžia vėlyvųjų Viduramžių europoje“ pradėta tarptautinės parodos „Viduramžių papuošalas. Mįslingasis Vytauto Didžiojo epochos diržas“ mokslinių, kultūrinių ir edukacinių renginių programa. žymusis lietuvos medievistas gausiai auditorijai pristatė šio lietuvos didžiojo kunigaikščio valdymo, žymėjusio kokybiškai naują etapą šalies politinėje, socialinėje ir kultūrinėje raidoje, bruožus. gegužės 6 d. archeologas, ilgametis lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijos ir Vilniaus žemutinės pilies tyrinėtojas egidijus ožalas skaitė viešą paskaitą „XiV–XV a. Vilniaus žemutinė pilis ir jos pastatai“. Valdovų rūmų muziejaus specialistas pristatė naujausių archeologinių tyrimų duomenis, susiejo juos su rašytinėmis žiniomis iš istorinių šaltinių. Didelio

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

135

susidomėjimo sulaukė archeologo pristatytos Pilies kalno papėdėje Vilniaus centre valdant lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui bei jo pirmtakams suręstų pastatų ir statinių rekonstrukcijos. gegužės 19 d. dailės istorikė dalia Tarandaitė skaitė viešą paskaitą „Vytauto didžiojo paveikslas dailėje“. lietuvos dailės muziejaus specialistės viešoje paskaitoje buvo aptartas šio lietuvos didžiojo kunigaikščio bei jo žygių, kitų su garsiuoju valdovu susijusių istorinių faktų įamžinimas dailėje, nagrinėjama šios istorinės asmenybės atvaizdui suteikiama simbolinė prasmė. gegužės 30 d. garsiojo lietuvos didžiojo kunigaikščio santykio su menu problematiką įdomiu aspektu rutuliojo Valdovų rūmų muziejaus direktorius istorikas dr. Vydas dolinskas viešoje paskaitoje „Vytauto didžiojo politinių aspiracijų atspindžiai architektūroje ir šio valdovo atminimo tradicija Vilniaus katedroje“. Pranešėjas dalijosi įžvalgomis apie tai, kaip šio valdovo politinės vizijos atsispindi išlikusiuose ir neišlikusiuose pastatuose, atskleidė, kaip Vytautas Didysis buvo prisimenamas ir kaip buvo įamžintas pagrindinėje lietuvos Didžiosios kunigaikštystės šventovėje, kurioje jis turėjo būti vainikuotas lietuvos karaliumi ir kurioje atgulė amžinojo poilsio. birželio 3 d. dr. rūta Čapaitė skaitė viešą paskaitą „lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto kasdienio gyvenimo detalės to laiko aukščiausio politinio elito kasdienybės kontekstuose“. lietuvos istorijos instituto mokslininkė pristatė Vytauto Didžiojo kanceliarijos veiklą ir korespondencijos bruožus, įvertino juos universaliosios lotyniškosios vėlyvųjų Viduramžių komunikacijos kultūros raiškos lietuvoje aspektu. Pasirėmusi duomenimis iš Vytauto susirašinėjimo su Vokiečių ordino magistru ir iš šio ordino išlaidų knygų, pažėrė gausybę įdomybių apie svečių priėmimus, vaišes, dovanas, pramogas lietuvos didžiojo kunigaikščio dvare, apie valdovo medžioklę, buitį, net sveikatos problemas ir higienos įpročius. birželio 6 d. vykusioje viešoje paskaitoje „Vytauto didžiojo žmonos, arba kaip moterys lietuvoje išniro iš po istorijos dulkių“ istorikė dr. jolanta karpavičienė teigė, kad, atidžiau pasižvalgius po ano meto lietuvą, stereotipas, esą moterys užnešamos istorijos dulkėmis (Simas Sužiedėlis), ima lūžinėti. Valdovų rūmų muziejaus specialistė aptarė iki pastarojo meto istoriografijoje diskutuojamą klausimą, dvi ar tris žmonas turėjo Vytautas Didysis. Valdovo sutuoktinių veiklos aspektu istorikė nagrinėjo europinio tipo monarcho dvaro kultūros raišką lietuvoje bei atskleidė reprezentacines ir kultūrines didžiosios kunigaikštienės funkcijas. birželio 11 d. menotyrininkė dr. Tojana račiūnaitė skaitė viešą paskaitą „dovanojimo gestas lietuvos didžiosios kunigaikštystės kultūroje“. Vilniaus dailės akademijoje dirbanti dailės istorikė aptarė lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kultūros šaltinių ir artefaktų liudijamas dovanojimo gesto dvi tradicijas. Viena jų – votyvinė – susijusi su religinio pobūdžio auka, sakralinio objekto fundacija. kita – tai žmonių tarpusavio santykius ir susitarimus bei įvairias politines ceremonijas įprasminanti dovanojimo tradicija, kurios svarbiausi veikėjai yra valdovai, jų simboliniai kūnai ir simbolinės dovanos. Su pastarąja tradicija, prelegentės nuomone, hipotetiškai būtų galima sieti ir parodoje eksponuojamą vadinamąjį Vytauto Didžiojo epochos diržą.

136

birželio 17 d. archeologė rasa Valatkevičienė skaitė viešą paskaitą „XiV–XV a. papuošalai Vilniaus žemutinės pilies archeologijos duomenimis“. Valdovų rūmų muziejaus specialistė tyrinėja daugiau kaip 600 metų žemėje pragulėjusius ir tyrinėtojų rastus papuošalus: gintaro, aukso, sidabro, vario, alavo lydinių juvelyrinius dirbinius. Skvarbus mokslininkės žvilgsnis atskleidžia, kad emaliu, brangiaisiais akmenimis ir stiklu dabinti juvelyrikos dirbiniai atspindi tiek senųjų tradicijų tąsą, tiek Viduramžių naujoves Vilniaus žemutinėje pilyje. birželio 27 d. viešą paskaitą „kostiumo raida XiV a. – XVi a. pr. lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje“ skaitė dailės istorikė rita lelekauskaitė. Valdovų rūmų muziejaus darbuotoja aptarė kostiumo formavimąsi lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje nulėmusius veiksnius bei kultūrinę įtaką. Pasitelkusi archeologinius radinius ir ikonografinę medžiagą, pasakojo apie kostiumo mūsų šalyje kaitą XiV a. – XVi a. pr., jos bruožus ir ypatumus lygino su tendencijomis Vakarų europoje. birželio 30 d. istorikė dr. jolita sarcevičienė gausiai susirinkusius klausytojus pakvietė į intriguojančią pažinimo kelionę – viešą paskaitą „maskvos kunigaikštienė sofija: Vytauto pasiuntinė ar pilietinių karų įkaitė?“ lietuvos istorijos instituto mokslininkė pasakojo apie vienintelę žinomą Vytauto Didžiojo palikuonę, kuri 1390 m. pradžioje, priėmusi stačiatikių krikštą ir gavusi Sofijos vardą, buvo ištekinta už Maskvos didžiojo kunigaikščio Vasilijaus Dmitrijevičiaus. nors istoriniai šaltiniai šykšti žinių apie tai, istorikė įtaigiai atskleidė 83 metus nugyvenusios energingos ir valdingos moters asmenybės bei veiklos bruožus, kuriuos lėmė rytų ir Vakarų civilizacijų įtakos sampyna. liepos 2 d. filmo „Vytauto didžiojo palaidojimai“ iš ciklo „šventaragio slėnio mįslės“ peržiūra užbaigtas tarptautinės parodos „Viduramžių papuošalas. Mįslingasis Vytauto Didžiojo epochos diržas“ mokslinių, kultūrinių ir edukacinių renginių ciklas. renginyje dalyvavęs filmo autorius, žymus lietuvos archeologas, plastinės rekonstrukcijos specialistas, ilgametis Vilniaus katedros tyrinėtojas ir lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijos Vilniaus žemutinėje pilyje tyrinėjimų vadovas dr. Vytautas Urbanavičius dalijosi mintimis apie tai, kur galėjo būti palaidotas Vytautas Didysis ir jo žmona ona bei kur galėjo dingti jų palaikai. 2015 m. balandžio 18 d. buvo pratęsta Valdovų rūmų muziejaus suformuota tradicija kasmet šį pavasario mėnesį surengti pažintinę kultūrinę ir koncertinę programą, aktualinančią istorinio šokio europoje ir lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje fenomeną. kadangi 2015-ieji buvo paskelbti Mykolo kleopo oginskio metais, skirtais šio iškilaus valstybės veikėjo ir kompozitoriaus 250-osioms gimimo metinėms, šiai progai buvo dedikuota ir Valdovų rūmuose vykusi istorinio šokio diena polonezo ritmu. istorikė dr. ramunė šmigelskytė-Stukienė skaitė viešą paskaitą „Mykolo kleopo oginskio asmenybė ir jo kultūrinė aplinka“. Visą dieną vyko teminės ekskursijos „reveransas valdovams“. į pasyvesnį pažinimą linkę lankytojai galėjo stebėti Valdovų rūmuose anksčiau rodytų istorinio šokio spektaklių peržiūras, o aktyvesnieji įsitraukė į renesanso ar Baroko šokių pamokas, kurias vedė senosios muzikos ir šokio ansamblio „Puelli Vilnenses“ bei trupės „Festa Cortese“ nariai. Belgų choreografas lifenas Bartas (lieven Baert) muziejaus lankytojus panardino į XiX a. salonų atmosferą ir mokė šio šimtmečio šokių subtilybių. Visos dienos programą

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

vainikavo minėto choreografo režisuotas M. k. oginskio epochos kultūrines nuostatas įkūnijantis šokio koncertas „Polonezo ritmu. XiX a. dvaro saloniniai šokiai“ Valdovų rūmų Didžiojoje renesansinėje menėje. jį atliko senosios muzikos ir šokio ansamblis „Banchetto Musicale“, šviesė čepliauskaitė (rojalis), ieva gaidamavičiūtė (sopranas) ir nerijus Masevičius (bosas). 2015 m. balandžio 22 d. vyko lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios ir klaipėdos universiteto humanitarinių mokslų fakulteto Baltistikos centro inicijuotas ir drauge su partneriais, tarp jų ir Valdovų rūmų muziejumi, surengtas knygos „kristijono donelaičio laikų liuteronų giesmių antologija“ pristatymas. leidinyje skelbiamos 45 liuteronų giesmės, priklausančios tai religinei poezijai, kuri užėmė išskirtinę vietą XViii a. pirmos pusės lietuvių literatūroje, taip pat jų originalų vokiečių kalba faksimilės. Manoma, kad panašaus pobūdžio kūriniai turėjo dominti kristijoną Donelaitį ir galėjo padėti brandinti „Metų“ autoriaus poetinę kalbą bei vaizduotę. renginyje dalyvavo knygos įvadinių straipsnių autoriai, autoritetingi lietuvių liuteronų literatūros ir teologinių tradicijų tyrinėtojai gvidas Mikelinis (guido Michelini), žavinta Sidabraitė ir Darius Petkūnas. 2015 m. balandžio 23 d. vyko žymaus Ukrainos fotografo oleksandro klymenkos parodos „ukraina. sustingęs klyksmas“ atidarymas. o. klymenkai teko fiksuoti karo vaizdus buvusioje jugoslavijoje, taip pat artimuosiuose rytuose, afrikoje. tačiau skaudžiausią patirtį jis išgyveno gimtinėje. Parodoje pristatytos nuotraukos iš karo zonų Ukrainoje, taip pat parodyti išskirtiniai šio fotografo užfiksuoti vaizdai iš 1991 m. sausį kijeve vykusio mitingo, skirto lietuvai palaikyti. Parodos organizatorius „Blue/yellow“. 2015 m. balandžio 24 d. organizacija „Blue/yellow“ visus kvietė į meno darbų aukcioną „Valdovų aidai“. Valdovų rūmų Didžiojoje renesansinėje menėje vykusiame labdaros aukcione surinktos lėšos buvo skirtos Ukrainos kariams paremti. aukcione dalyvavo menininkai iš lietuvos, Ukrainos, švedijos, Vokietijos. Savo darbų paaukojo Petras repšys, eimutis Markūnas, jolanta galdikaitė ir kiti žymūs dailininkai. 2015 m. balandžio 29 d. vyko katalogo „nacionalinės martyno mažvydo bibliotekos inkunabulai“ pristatymas. renginyje sveikinimo žodžius tarė nacionalinės bibliotekos direktorius prof. renaldas gudauskas ir Valdovų rūmų muziejaus direktorius dr. Vydas Dolinskas. leidinį išsamiai pristatė nacionalinės bibliotekos informacijos išteklių formavimo vystymo centro direktorė jolita Steponaitienė. ji moderavo ir įdomią bei turiningą diskusiją „Senoji knyga ir jos kultūrinė aplinka“, kurioje dalyvavo Vilniaus universiteto komunikacijos fakulteto prof. dr. arvydas Pocevičius ir doc. dr. alma Braziūnienė bei nacionalinės bibliotekos specialistė Viktorija Vaitkevičiūtė-Verbickienė. 2015 m. gegužės 6 d. vyko ii Vilniaus miesto istorijos olimpiados „Vilnius Vazų dinastijos valdymo laikotarpiu XVi a. pab. – XVii a.“ finalinis turas. jame dalyvavo 60 8–12 klasių Vilniaus miesto mokyklų mokinių, kurie geriausiai pasirodė mokyklose vykusiame i ture. lietuvos istorijos mokytojų asociacijos Vilniaus skyriaus su partneriais, tarp jų – ir Valdovų rūmų muziejumi, organizuojama olimpiada siekiama skatinti mokinių domėjimąsi gimtojo miesto istorine raida ir patikrinti jų žinias apie Vilniaus istoriją. renginyje vyko ir mokytojų diskusija „kokie mokymosi metodai ir priemonės tinkami šiuolaikiniam mokiniui?“

VolUMen

2015 m. gegužės 7 d. vyko Vilniaus universiteto istorijos fakulteto dienų „iFDi 2015“ renginys – vieša diskusija „šaltojo karo analogijos šiandieną“. joje dalyvavo žinomi akademinės bendruomenės atstovai ir visuomenės veikėjai gabrielius landsbergis, dr. Deividas šlekys, jonas omanas (ohman), dr. tomas Vaiseta. žurnalisto Dovydo Pancerovo moderuojamame renginyje buvo diskutuojama aktualiais šiandienos politikos ir žiniasklaidos klausimais, susijusiais su įtempta geopolitine situacija, niūriomis nuotaikomis mūsų rytų kaimynėje, informaciniu karu ir istoriniu šių reiškinių kontekstu. 2015 m. gegužės 9 d., prisimenant lietuvos Didžiosios kunigaikštystės didikų radvilų giminės žinomiausią moterį, kurią išgarsino legendinė lietuvos didžiojo kunigaikščio ir lenkijos karaliaus žygimanto augusto meilė, ir jos tragišką likimą (mirė 1551 m. gegužės 8 d.), surengta visos dienos pažintinė programa „svečiuose pas barborą radvilaitę“. Didelio lankytojų susidomėjimo sulaukė žymaus antropologo, Vilniaus universiteto prof. dr. rimanto jankausko skaidrėmis iliustruotas pranešimas „lietuvos Didžiosios kunigaikštystės elito sveikata: Barboros radvilaitės ir jos aplinkos atvejis“ bei Valdovų rūmų muziejaus edukacijos metodininkės, istorikės dr. nelės kostinienės vieša paskaita „Moterys, apie kurias kalbėjo kaimynų dvaruose ir Valdovų rūmuose“. taip pat vyko istorinio filmo „radviliada“ peržiūros, edukacinėse dirbtuvėse gaminta Barboros radvilaitės popierinė lėlė. 2015 m. gegužės 9 d. Valdovų rūmų iii manieristinėje antikameroje vyko renesanso muzikos koncertas šeimai. juo paminėta Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos senosios muzikos ansamblio „lirum“ (vadovė auksė Stankevičienė) gimtadienio šventė. Be šio ansamblio, koncerte klasikinėmis gitaromis grojo Balio Dvariono muzikos mokyklos mokiniai, išilginių fleitų konsortas, Vilniaus chorinio dainavimo mokyklos „liepaitės“ išilginių fleitų ansamblis. 2015 m. gegužės 16 d. lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidenciją užliejo muziejų naktis Valdovų rūmuose „legendos atgimsta!“ į renginį plūstelėjo tūkstančiai žmonių. nuolatinių ekspozicijų lankymą paįvairino muziejaus darbuotojų pasakojimai apie vertingiausius eksponatus, gidų ir kitų muziejaus specialistų vedamos ekskursijos. Veikė edukacinės dirbtuvės „kuriame legendą“. Fotografijos istorikas Stanislovas žvirgždas skaitė viešą paskaitą „Vilniaus legendos“, o istorikė, Vilniaus universiteto istorijos fakulteto doc. dr. genutė kirkienė – paskaitą „legendinės moterys lietuvos istorijoje“. Didžiojoje renesansinėje menėje vakare užvirė protų kova „iššūkis – istorijos legendos!“ su Virginijumi Savukynu, o jau sutemus Didžiajame kieme skleidėsi šviesos ir garso instaliacija „Pažadinta legenda. šventaragio slėnis“ (organizatoriai „M4 artists“ ir Všį „Meno genas“). 2015 m. gegužės 22 d. Valdovų rūmų muziejus prisidėjo prie orientacinio pabėgimo ir žaibiškos orientacijos žaidimo „pabėk. geležinio vilko kodas“ rengimo. 2015 m. gegužės 25 d. vyko iškilmingas renginys, skirtas lietuvos jauniesiems talentams – gabiausiems šalies vaikams – pagerbti. jame pristatytas pirmasis lietuvoje mokinių autobiografinis žinynas „kas bus kas. lietuvos ateitis“ (išleido Všį leidybos idėjų centras). Beveik 500 į renginį susirinkusių vaikų ir jaunimo sveikino lietuvos respublikos ministras pirmininkas algirdas Butkevičius ir kiti aukšti šalies pareigūnai. jauniesiems talentams surengtas muzikos ir poezijos koncertas.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

137

2015 m. birželio 9 d. vyko įspūdingas, tam tikrą lituanistinį aspektą turintis koncertas „lietuvos ir lenkijos valdovams dedikuotos johano sebastiano bacho kantatos“. tai lietuvos nacionalinės filharmonijos senosios muzikos projektas, kurio partneris buvo ir Valdovų rūmų muziejus. koncerte johano Sebastiano Bacho (johann Sebastian Bach) kūrinius atliko Vroclavo Baroko orkestras (lenkija) (meno vadovas jaroslavas tilis (jarosław thiel), dirigentas andžejus kosendiakas (andrzej kosendiak)) ir solistai: sopranai katrin Manlei (katherine Manley), ivona lešniovska-liubovič (iwona leśniowska-lubowicz) ir aldona Bartnik, altai katalin karoji (katalin krolyi), Marketa Cukrova ir Piotras olechas (Piotr olech), tenorai nikolas Malrojus (nicholas Mulroy), Maciejus gocmanas (Maciej gocman) ir karolis kozlovskis (karol kozłowski), bosai hugas oliveira (hugo oliveira), jaromiras nosekas (jaromir nosek) ir ježis Butrynas (jerzy Butryn). 2015 m. birželio 19 d. muziejus vėl įsiliejo į bendrą Vilniuje pasklidusios kultūros nakties šurmulį. nuo 18 iki 23 val. lankytojai galėjo įsitraukti į istorinius naktinėjimus – nemokamai lankyti nuolatines ekspozicijas ir klaidžioti po muziejų su „atradimų žemėlapiu“. į programą „Skambantys Valdovų rūmai“ sujungtų septynių koncertų muzika užliejo įvairias lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos menes bei Didįjį kiemą. Vyko kultūros naktyje jau tradicinis tapęs Mstislavo rostropovičiaus paramos ir labdaros fondo „Pagalba lietuvos vaikams“ koncertas. Savo klausytojus sutraukė Vytauto Didžiojo universiteto kamerinio orkestro ir artūro noviko džiazo mokyklos vokalinio ansamblio „jazz island“ atliekama muzika. Specialiai susibūręs kvintetas klasikinę muziką derino su vaizdo instaliacijomis. Miegoti neleido instrumentinės grupės „Subtilu-Z“ koncertas ir naktinė džiazo muzikantų programa. 2015 m. birželio 21 d. Valdovų rūmų Didžiajame kieme vyko žymaus džiazo muzikanto ričardo bonos (richard bona) koncertas. atlikėjas pristatė savo ekspresyviausią lotynų amerikos ritmų programą „Mandekan Cubano“. 2015 m. liepos 4–6 d. Valdovų rūmų muziejus Vilniaus gyventojus ir sostinės svečius pakvietė Valstybės (lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną švęsti moderniai, pasitelkiant naujausių technologijų galimybes. tris vakarus iš eilės Valdovų rūmų Didžiajame kieme ant milžinišku ekranu tapusios vienos iš pastato vidaus fasado sienų kas pusvalandį buvo demonstruojama 15 min. trukmės šventinė 3d audiovizualinė projekcija „mes stiprūs, lietuva!“ Pasirinkus ąžuolo metaforą, panaudojus istorinę ikonografiją ir šiuolaikinius sprendimus, patraukliai ir įtaigiai vaizdu, garsu bei emocija perteikta lietuvos valstybingumo istorija nuo jos sukūrimo Mindaugo laikais iki šių dienų. Valdovų rūmų Didžiajam kiemui suteikta netikėta dimensija, prasmingas turinys, gyva muzika (dalyvavo vaikų ir jaunimo choras „ąžuoliukas“) bei specialieji efektai leido žiūrovams per trumpą laiką išgyventi lietuvos istoriją, suvokti valstybingumo didybę ir tam kylančias grėsmes. kiekvieną vakarą po šešis kartus kartota projekcija sutraukė daugiau kaip 22 tūkst. lankytojų. Vieną demonstraciją, tiesiogiai transliuojamą per lrt televiziją, pamatė per 115 tūkst. žmonių. renginys pritraukė labai daug jaunimo. 2015 m. liepos 6 d. Valdovų rūmų muziejus ragino Valstybės (lietuvos karaliaus mindaugo karūnavimo) dieną švęsti drauge: nuolatines ekspozicijas lankytojai galėjo lankyti už

138

simbolinę 1 euro kainą, kas 15–30 min. buvo rengiamos nemokamos ekskursijos valstybingumo tema, o 21 val., prisijungus prie visuotinės akcijos, kai „tautišką giesmę“ gieda lietuviai visame pasaulyje, Didžiajame kieme gausiai susibūrę žmonės giedojo lietuvos himną drauge su vaikų ir jaunimo choru „ąžuoliukas“. 2015 m. liepos 9 d. vyko charizmatiškų violončelininkų grupės „apocalyptica“ turo „shadowmaker“ koncertas. keturi klasikinės muzikos virtuozai sugebėjo padaryti tai, ko iki šiol nepavyko nė vienai grupei muzikos istorijoje, – tyrą, trapų ir grakštų klasikinių styginių instrumentų skambesį meistriškai supinti su galinga, didinga ir lyriška sunkiojo metalo muzika. 2015 m. liepos 13 d. katedros aikštėje vyko kartu su lietuvos kariuomene ir lietuvos respublikos krašto apsaugos ministerija organizuotas iškilmingas durbės mūšio pergalės minėjimas. Surengta lietuvos kariuomenės trumpa rikiuotė, garbės sargybos kuopa iškėlė istorinę vėliavą virš Valdovų rūmų ir atliko tris ginklų salves. 2015 m. liepos 14 d. vyko pasaulio lietuvių bendruomenės XV seimo iškilmingas atidarymas. į jį susirinko apie 150 delegatų iš 33 pasaulio valstybių. Simboliška, kad šiuo požiūriu vykdoma ir lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo dokumentuose užfiksuota viena šio objekto paskirčių – telkti viso pasaulio lietuvius, palaikyti ir stiprinti jų istorinę savimonę. 2015 m. liepos 15 d. vyko 605-ajam žalgirio mūšio pergalės jubiliejui paminėti skirti pažintiniai renginiai. Muziejaus lankytojai galėjo dalyvauti žaidime „Valdovo kariaunos pėdsakais“, edukacinėse žalgirio mūšio riterio popierinio modelio dirbtuvėlėse. Demonstruotas režisieriaus aleksandro Matonio sukurtas istorinis dokumentinis filmas „1410. žinomas nežinomas žalgiris“. Brolija „Viduramžių pasiuntiniai“ Valdovų rūmų Didžiajame kieme demonstravo senosios karybos meną ir istorinę ginkluotę, surengė edukacinius mokymus. 2015 m. liepos 22 d. Valdovų rūmų Didžiajame kieme vykusiame koncerte „opera po žvaigždėmis“ skambėjo gražiausios klasikinių operų ištraukos. jas atliko Modesto Pitrėno diriguojamas lietuvos kamerinis orkestras, sopranas ona kolobovaitė bei operos solistas kostas Smoriginas jaunesnysis. 2015 m. liepos 23 d. muzikinių renginių ciklą Valdovų rūmų Didžiajame kieme pratęsė leono somovo ir jazzu koncertas „istorijos“. tarsi atiduodama duoklę lietuvos istorijai, grupė atliko dar niekada negirdėtą lietuvišką programą. 2015 m. liepos 30 d. vyko geriausių šalyje 2015 m. abiturientų ir profesinių mokyklų absolventų pagerbimo šventė. 110 abiturientų iš 42 lietuvos mokyklų, kurie tris ar daugiau valstybinių brandos egzaminų išlaikė 100 balų, ir 10 profesinių mokyklų absolventų, kurie įgijo aukščiausią kvalifikacinę kategoriją bei tapo įvairių profesinio meistriškumo konkursų laureatais, pasveikino lietuvos respublikos ministras pirmininkas algirdas Butkevičius bei švietimo ir mokslo ministrė audronė Pitrėnienė. Svečiams surengtas koncertas. 2015 m. rugpjūčio 6 d. katedros aikštėje buvo minima pergalė klecko mūšyje. lietuvos kariuomenė su Valdovų rūmų muziejumi ir brolija „Viduramžių pasiuntiniai“ paminėjo 1506 m. rugpjūčio 6 d. šalia klecko miesto (dab. Baltarusija) pergalingai pasibaigusį lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kariuomenės puolimą prieš į lietuvos gilumą įsiveržusius krymo totorius. atlikta

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

minint lietuvos istorines pergales jau tradicinė tapusi ceremonija: lietuvos kariuomenės garbės sargybos kuopa iškėlė istorinę vėliavą virš Valdovų rūmų ir atliko tris ginklų salves. renginyje grojo lietuvos kariuomenės orkestras, „Viduramžių pasiuntiniai“ demonstravo mūšio kovos veiksmus. 2015 m. rugsėjo 5 d., švenčiant operos lietuvoje gimtadienį (pirmoji opera „elenos pagrobimas“ lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose Vilniuje pastatyta 1636 m. rugsėjo 4 d.) ir tęsiant muziejaus jau suformuotą tradiciją, buvo surengta pažintinė koncertinė programa operos diena Valdovų rūmuose, supažindinanti su šio muzikos žanro ištakomis bei raida. Vyko klaudijaus Monteverdžio (Claudio Monteverdi) operos „orfėjas“ 1998 m. įrašo iš Briuselio teatro „la Monnaie“ peržiūros, muzikinės improvizacijos „Skambančios skulptūros“, muzikologė junija galejeva skaitė viešą paskaitą „klaudijaus Monteverdžio opera „orfėjas“. turiningą dienos renginių programą užbaigė premjera – Didžiojoje renesansinėje menėje parodytas k. Monteverdžio operos „orfėjas“ pusiau sceninis atlikimas. libreto autorius alesandras Stridžas jaunesnysis (alessandro Striggio, apie 1573–1630), muzikos vadovas Darius Stabinskas, režisierius Vaidotas Martinaitis, choreografės jūratė širvytė-rukštelė ir jekaterina Deineko. Dalyvavo gintauto Venislovo ir Dariaus Stabinsko vadovaujami choras bei konsortas „Brevis“ (lietuva, lenkija, italija, ispanija, Vokietija, norvegija, Prancūzija). ši premjera davė pradžią ir senosios muzikos festivaliui „Banchetto Musicale“.

SenoSioS MUZikoS FeStiValiS „BanChetto MUSiCale“ 2015 m. rugsėjo 7–21 d. jau 25 kartą Vilniuje rengiamas festivalis „banchetto musicale“ klausytojus kvietė ir į koncertus Valdovų rūmų muziejuje, kuris yra šio festivalio partneris. rugsėjo 7 d. vyko koncertas „Fantasticus. Stylus fantasticus ir XVii a. variacijų menas“. Dalyvavo ūla kinderytė (smuikas) (lietuva, jungtinė karalystė) ir Vilimas norkūnas (klavesinas, vargonai). rugsėjo 8 d. koncerte „Augelletti, Ruscelletti. pastoralė mitologine tematika“ skambėjo ansamblio „Chiaroscuro“ (lietuva) atliekama muzika. italijoje, šveicarijoje ir austrijoje senosios muzikos studijas baigę ansamblio nariai rūta Vosyliūtė (sopranas), ieva Baublytė (išilginės fleitos, gotikinė arfa) ir Vilimas norkūnas (klavesinas) nukėlė klausytojus į jaudinantį kontrastų pasaulį. rugsėjo 9 d. į koncertą „Dulces Exuviae. epai ir mitai karolio didžiojo laikais“ pakvietęs svečias iš italijos, senosios muzikos ekspertas, atlikėjas, dainininkas, pedagogas, muzikologas, garso inžinierius Stefanas albarelas (Stefano albarello) (balsas, lyra, citra), muzikos kalba siūlė pasinerti į laikus, kai, susimaišius tautoms ir kultūroms, valdė vienas iškiliausių šventosios romos imperatorių karolis Didysis. rugsėjo 13 d. surengtas koncertas „Phoebi Claro. ovidijaus mitologinė meilė Viduramžių dainose“. Dalyvavo ansamblis iš ispanijos „Magister Petrus“: Chosė Pisaras (josé Pizarro) (balsas), irancu Zuastis (irantzu Zuasti) (viela), Pepė Moralesas luna (Pepe Morales luna) (citola), kristina alis raurich (Cristina alis raurich) (organetas), Mauricijus Molina (Mauricio

VolUMen

Molina) (rėminiai būgnai, dambrelis, tabla, varpeliai). Vadovaujami muzikologo M. Molinos, atlikėjai pristatė kūrinius iš tų laikų, kai muzikai kurti buvo naudojami Pitagoro matematikos dėsniai, o giesmėse buvo apdainuojami šlovingiausi didvyriai ir stipriausi jausmai. rugsėjo 15 d. koncerte „muzikinis parnasas. mitai prancūzų baroko muzikoje“ skambėjo jau vėlesnės epochos muzika. koncertavo garsūs atlikėjai iš Vokietijos – tarptautinio johano Sebastiano Bacho konkurso nugalėtoja Mari Fryderikė šrioder (Marie Friederike Schöder) (sopranas) ir ansamblis „luxurians“: Danielis Doiteris (Daniel Deuter) (smuikas), ana Fusek (anna Fusek) (smuikas, išilginės fleitos), irenė klain (irene klein) (viola da gamba) ir alina rotaru (klavesinas). rugsėjo 21 d. vykęs koncertas „kilmingosios orfėjo stygos. mitai vėlyvojo renesanso anglijoje“ festivalio programą papildė muzikinėmis spalvomis iš dar vienos epochos ir dar vieno europos regiono. koncertavo tomas hobsas (thomas hobbs) (tenoras, jungtinė karalystė), romina lička (romina lischka) (viola da gamba, austrija) ir Sofi Fanden aindė (Sofie Vanden eynde) (liutnia, Belgija).

PaSkaitų CiklaS „šViežia iStorija“ 2015 m. rugsėjo 12 – spalio 17 d. vyko Valdovų rūmų muziejaus inicijuotas viešų paskaitų ciklas „šviežia istorija“, kuriuo siekiama pristatyti lietuvos Didžiosios kunigaikštystės istorijos naujausius tyrimus įvairioms aukštosioms mokykloms ar kultūros paveldo institucijoms atstovaujančių jaunųjų mokslininkų bei doktorantų akimis. taikliu moto „jaunieji istorikai vaišina šviežiausiais istorijos faktais“ apibūdintą programą rugsėjo 12 d. pradėjo Vilniaus universiteto istorijos fakulteto doktorantė milda kvizikevičiūtė. Pilnutėlėje Didžiojoje renesansinėje menėje klausytojams ji pristatė pranešimą „silVa rerum pasakojimai apie XVi– XViii a. lietuvos bajorą“. jaunoji tyrėja žvelgė ne tiek į lietuvos bajorų užrašų knygose užfiksuotus sausus duomenis, kiek į XVi–XViii a. bajorijos pomėgius, asmeninius interesus ir humoro jausmą. rugsėjo 19 d. Valdovų rūmų muziejaus istorikas eimantas gudas nagrinėjo valdovų genealogijos ir valstybinės politikos įdomų aspektą pranešime „lietuvos didžiosios kunigaikštystės valdovų dinastiniai ryšiai: vedybinės politikos kryptys“. istorikas pasakojo apie tai, kokią vedybų politiką Xiii–XViii a. taikė lietuvos valdovai, kur daugiausia ieškojo vedybinių partnerių sau bei savo vaikams, broliams ir seserims. rugsėjo 26 d. itin didelio lankytojų susidomėjimo sulaukė Vilniaus universiteto istorijos fakulteto doktorantės monikos ramonaitės paskaita „Viena koja karste: nėštumas ir gimdymas XVi–XViii a. ldk visuomenėje“. Paskaitoje buvo siekiama žvelgiant per istoriko objektyvą atidžiau panagrinėti gimdymo ir nėštumo slėpinius. jaunoji mokslininkė ieškojo atsakymo į klausimus, kokiomis medicinos žiniomis disponavo ir kokia medicinos pagalba turėjo galimybę pasinaudoti lietuvos Didžiosios kunigaikštystės moteris gimdymo metui prisiartinus, kokios buvo XVi–XViii a. lietuvos visuomenės vertybės ir socialinės

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

139

normos, susijusios su seksualumu ir vaisingumu, kaip buvo apmąstomas ir išgyvenamas nėštumas bei gimdymas ir koks buvo visuomenės požiūris į kūdikystę ir motinystę. spalio 3 d. dar viena šios Alma Mater doktorantė neringa dambrauskaitė skaitė paskaitą „bajorų gyvenimas namuose XVi a. – XVii a. i p.: kur valgė ir kur miegojo kilmingieji?“ šią temą jaunoji mokslininkė gvildeno kasdienos istorijos kontekste. remdamasi dvarų inventorių, teismų bylų ir kitų šaltinių duomenimis, atskleidė, kokiuose namuose XVi a. – XVii a. pirmoje pusėje gyveno lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kilmingieji, kaip atrodė tų namų vidus, ką reiškė to meto prabanga ir patogumas bei kokie netikėti įvykiai ištikdavo bajorus tarp namų sienų. spalio 10 d. jaunųjų doktorančių iš Vilniaus universiteto istorijos fakulteto būrį papildė Toma zarankaitė. ji skaitė pranešimą „Įteisintas žiaurumas: medžioklės samprata ir prabanga lietuvos didžiosios kunigaikštystės valdovo aplinkoje“ – pristatė istoriografijoje ir visuomenėje dar mažai žinomą fenomeną. jaunoji mokslininkė atskleidė, kad lietuvos didžiojo kunigaikščio medžioklės, savo reikšme peržengusios ekonominį aspektą, buvo viena iš valdovo dvaro konsolidacijos galimybių, diplomatinio bendravimo formų, vienas iš monarcho visuomeninio statuso stiprinimo ir valdžios bei prabangos demonstravimo būdų. keičiantis epochoms medžioklės samprata kito, tačiau valdovo ir jo aplinkos pamėgtas laisvalaikio leidimo būdas, kupinas rizikos, azarto ir fizinių išbandymų, išliko aktualus ir reikšmingas valdovo dvaro gyvenimo leitmotyvas. spalio 17 d. didžiulės sėkmės ir susidomėjimo sulaukusį viešų paskaitų ciklą užbaigė Vytauto Didžiojo universiteto doktoranto lauryno šedvyčio pranešimas „lucko ir Vilniaus vyskupo, kunigaikščio pauliaus alšėniškio dvaras: renesanso vėjai prieš reformacijos audrą“. jaunasis mokslininkas pasakojo apie šio vyskupo ir kunigaikščio dvaro funkcionavimą bei veiklą, jaunuolių iš lietuvos Didžiosios kunigaikštystės studijų užsienio universitetuose mecenavimą ir Pauliaus alšėniškio aplinkoje gimusią kūrybą: gydytojo Valentino reškos dienoraštį, jono andruševičiaus poeziją lotynų kalba ir heraldikos darbus. 2015 m. rugsėjo 16 d. Valdovų rūmų Didžiojoje renesansinėje menėje vėl buvo minimas iškilusis lietuvos diplomatas, visuomenės veikėjas ir kompozitorius – lietuvos nacionalinė filharmonija surengė mykolo kleopo oginskio 250-osioms metinėms skirtą didįjį koncertą (organizavimo partneris buvo ir Valdovų rūmų muziejus). Prabangią muzikinę puotą, kurioje buvo atliekami M. k. oginskio ir jo amžininkų kūriniai, sukūrė lietuvos kamerinis orkestras (dirigentas juozas Domarkas) ir solistai: iškilioji Mūza rubackytė (fortepijonas), Valentinas gelgotas (fleita), Vytautas giedraitis (klarnetas), Vidutis lubauskas (obojus). koncertą vedė muzikologas Viktoras gerulaitis. renginį filmavo lrt televizija. 2015 m. rugsėjo 17 d. vyko lietuvos istorijos instituto, rietavo oginskių kultūros istorijos muziejaus ir Valdovų rūmų muziejaus surengta tarptautinė mokslinė konferencija „Mykolas kleopas oginskis. asmenybė ir epocha“, skirta šios asmenybės 250-osioms gimimo metinėms. į bendrą diskusiją apie kunigaikščių oginskių giminės istoriją ir vieną ryškiausių jos atstovų susitelkė šią tematiką tyrinėjantys lietuvos, Baltarusijos ir lenkijos

140

istorikai, muzikologai, kultūrologai. konferencija buvo užbaigta koncertu: pianistė šviesė Čepliauskaitė ir dainininkė giedrė zeicaitė atliko M. k. oginskio kūrinius fortepijonui ir balsui.

tarPtaUtiniS MarCo SCaCChi SenoSioS MUZikoS FeStiValiS 2015 m. rugsėjo 23–26 d. Valdovų rūmų muziejus, vykdydamas savo misiją aktualinti lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos raidą muzikos istorijos aspektu ir į istorinę atmintį sugrąžinti su tuo susijusias asmenybes bei pristatyti lietuvos Didžiosios kunigaikštystės ir europos muzikinį paveldą, ėmė įgyvendinti dar vieną sumanymą – kasmet rengti tarptautinį senosios muzikos festivalį, pavadintą žymaus italų kilmės kompozitoriaus ir muzikos teoretiko Marko Skakio (Marco Scacchi) vardu. šis muzikas tarnavo lenkijos karaliaus ir lietuvos didžiojo kunigaikščio Vladislovo Vazos dvare, buvo jo kapelos vadovas, su valdovu gyveno ir Vilniuje, manoma, kad sukūrė XVii a. pirmoje pusėje lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose pastatytų trijų operų muziką. rugsėjo 23 d. festivalį koncertu „le passeggiate con la folia“ pradėjo ansamblis iš italijos „réunion de Musiciens“. rebeka Feri (rebeca Ferri) (fleitos, barokinė violončelė), Džovana Barbati (giovanna Barbati) (viola da gamba), olena kurkina (teorba) ir nijolė Dorotėja Beniušytė (klavesinas, vargonėliai) atskleidė M. Skakio epochos muzikinę aplinką, atliko tarkvinijaus Merulos (tarquinio Merula), Džirolamo Freskobaldžio (girolamo Frescobaldi) ir kitų su lietuva susijusio muziko amžininkų kūrinius. rugsėjo 25 d. festivalį tęsė koncertas „il Trionfo di dori“. Vokalinis ansamblis iš M. Skakio tėvynės „rsi & tsi“ kvietė į muzikinę kelionę po to meto, kai italijos miestuose užgimė operos žanras, muzikinį pasaulį. koncertavo sopranai Monika Di Marija (Monica Di Maria) ir Valerija Viledža (Valeria Villeggia), altas Silvija elizabeta Paskvali koluci (Silvia elisabetta Pasquali Coluzzi), tenorai Vinčencas Verendža (Vincenzo Verrengia) ir Fabricijus Džovanetis (Fabrizio giovannetti), bosas tonis koradinis (tony Corradini). rugsėjo 26 d. festivalio baigiamajame koncerte „stagioni d’amore“ skambėjo italijoje ir lietuvos bei lenkijos valdovo žygimanto Vazos dvare XVii a. pradžioje sukurti madrigalai. juos atliko jungtinis choras ir konsortas „Brevis“ (lietuva, lenkija, italija) (vadovai gintautas Venislovas ir Darius Stabinskas). 2015 m. rugsėjo 25 d. katedros aikštėje buvo minima salaspilio mūšio 410 metų sukaktis. atliktas tradicinis ceremonialas: lietuvos kariuomenės garbės sargybos kuopa iškėlė istorinę vėliavą virš Valdovų rūmų, nuaidėjo senovinio pabūklo salvės. Vėliau istorinį karo meną demonstravo brolija „Viduramžių pasiuntiniai“, grojo lietuvos kariuomenės orkestras. 2015 m. rugsėjo 29 d. vyko iii tarptautinio m. k. Čiurlionio muzikos festivalio atidarymo koncertas. jauni, bet jau aukščiausius apdovanojimus reikšmingiausiuose tarptautiniuose konkursuose pelnę muzikantai – pianistas lukas geniušas (lietuva, rusija) ir smuikininkas aylenas Pričinas (rusija) – atliko liudvigo van Bethoveno (ludwig van Beethoven), Frederiko

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

šopeno (Frédéric Chopin), Piotro čaikovskio, Mikalojaus konstantino čiurlionio ir igorio Stravinskio kūrinius. 2015 m. spalio 1 d. didelio susidomėjimo sulaukė kultūros vakaras, kuriame žinomas izraelio mokslininkas ir biografinės knygos apie Mahatmą gandį (Mahatma gandhi) bei hermaną kalenbachą (hermann kallenbach) autorius šimonas levis (shimon lev) skaitė viešą paskaitą „sielos dvyniai: mahatmos gandžio ir hermano kalenbacho istorija“. renginyje, kurį moderavo televizijos laidų vedėja edita Mildažytė, dalyvavo ir M. gandžio vaikaitis tučaras gandis (tuchar gandhi), aukšto rango svečiai, diplomatai iš indijos ir Urugvajaus. 2015 m. spalio 2 d. surengtas prestižinės europos kamerinės muzikos akademijos (ecma) sesijos baigiamasis koncertas. jame grojo akademijos svečiai – trio „Claviola“ (lietuva) ir kameriniai ansambliai „trio Clarinord“ (italija, ispanija, kinija) bei „Boccherini trio“ (australija, Belgija, italija), styginių kvartetas „Mettis“ (lietuva) ir akademijos alumnai „trio karénine“ (Prancūzija). 2015 m. spalio 4 d., minint lietuvos globėjo šv. kazimiero gimimo sukaktį (1458 m. spalio 3 d.), šv. kazimiero ordino iniciatyva surengtas tarptautinio M. k. čiurlionio muzikos festivalio labdaros koncertas „Vivere Bonum Faciendo – gyventi darant gera“. koncertavo vaikų choras „Dagilėlis“ (vadovas remigijus adomaitis), garsi lietuvos pianistų dinastija – prof. Veronika Vitaitė, prof. aleksandra žvirblytė ir Paulius andersonas (andersson), poeziją skaitė Sofija jonaitytė. Už koncerto bilietus ir per renginį surinktos lėšos skirtos socialiai remtinoms šeimoms ir globos namų auklėtiniams. 2015 m. spalio 8 d. Valdovų rūmų muziejuje apsilankė į lietuvą su valstybiniu vizitu atvykusi švedijos karališkoji pora – karalius karolis XVi gustavas ir karalienė silvija. aukšto rango svečiai apžiūrėjo ekspozicijas, susipažino su lietuvos istorija ir kultūros paveldu, vėliau lietuvos respublikos prezidentės Dalios grybauskaitės garbei surengė atsakomąją vakarienę. nors tai ir ne pirmas valstybinis karališkosios poros vizitas lietuvoje, simboliška, kad po 400 metų pertraukos kadaise ir lietuvą valdžiusios Vazų dinastijos įpėdinis švedijos soste su savo antrąja puse į atkurtus lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmus, kurie tęsia istorines valstybės reprezentacijos funkcijas, įžengė kaip pirmas monarchas. 2015 m. spalio 10 d. Valdovų rūmų muziejus priminė lankytojams medžioklės fenomeną, kaip įvairialypį lietuvos Didžiosios kunigaikštystės ir europos istorijos bei kultūros paveldo reiškinį – surengta pažintinė programa „pažink istorinę medžioklę!“ individualūs lankytojai rinkosi edukacinį žaidimą „Medžioklinių gyvūnų pėdsakais“ ir ekspozicijose tarp archeologinių eksponatų bei istorijos ir meno vertybių ieškojo atsakymų į klausimus. Vestos teminės ekskursijos „Valdovų ir didikų medžioklės tradicijos ir ypatumai lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje“, dr. eugenijus Skerstonas skaitė viešą paskaitą „karališkoji medžioklė Prancūzijoje“. 2015 m. spalio 20 d. Valdovų rūmų muziejus, tęsdamas dar lietuvos dailės muziejaus 2003 m. pradėtą europos valstybių valdovų rūmų pristatymo programą, ir šįkart bendradarbiaudamas su ispanijos karalystės ambasada lietuvoje, surengė diskusiją „aštuntasis pasaulio stebuklas: el eskorialio šv. lauryno karališkieji rūmai“. Dalyvavo prof. habil. dr. agustinas

VolUMen

Bustamantė garsija (agustn Bustamante garca) (Madrido autonominis universitetas), ispanijos karalystės nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius lietuvoje emilijus Fernandesas kastanjas i Diasas kanecha (emilio Fernndez-Castao y Daz-Caneja), Valdovų rūmų muziejaus direktorius dr. Vydas Dolinskas ir Užsienio ryšių ir parodų skyriaus vedėja Daiva Mitrulevičiūtė. 2015 m. spalio 22 d. prof. habil. dr. agustinas bustamantė garsija (agustn bustamante garca) (Madrido autonominis universitetas) ankstesnės diskusijos temą pratęsė viešoje paskaitoje „garsiausios europos valdovų meno kolekcijos. ispanijos karalius pilypas ii habsburgas: mecenatas ir kolekcininkas“. 2015 m. spalio 24 d. lenkijos respublikos ambasada Vilniuje surengė kultūros istorijos vakarą krėvos sutarties 630 metų sukakčiai paminėti. 2015 m. spalio 28 d. vyko kelionių knygos „17 šv. Teresės miestų“ pristatymas. šios šventosios 500 metų jubiliejų iškilmingai minėjo jos gimtoji šalis, visuotinė Bažnyčia ir gausūs sekėjai iš viso pasaulio, o lietuvoje publicistė ir vertėja dr. jūratė Micevičiūtė išleido monografiją apie ispanijos globėją bei su jos gyvenimu ir atminimu susijusias vietas. renginyje, kurį vedė knygą išleidusios leidyklos bernardinai.lt direktorius dr. andrius navickas, šv. jėzaus teresės svarbą ispanijos kultūrai pristatė ispanijos karalystės nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius lietuvoje emilijus Fernandesas kastanjas i Diasas kanecha (emilio Fernndez-Castao y Daz-Caneja), o autorė pristatė vieną iš šios daugiabriaunės asmenybės veiklos aspektų – ryšį su ispanijos karaliumi. 2015 m. spalio 29 d. buvo tęsiama tarptautinio M. k. čiurlionio muzikos festivalio programa – vyko kevino kennerio (kevin kenner) koncertas. Pianino virtuozas iš jaV stulbino klausytojus Franco šuberto (Franz Schubert) ir Frederiko šopeno (Frédéric Chopin) kūrinių atlikimo subtilumu. 2015 m. lapkričio 5 d. buvo primintas prieš 500 metų vykęs įvykis, kuris turėjo didelės įtakos dinastiniams, politiniams ir sociokultūriniams pokyčiams Vidurio europoje bei lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje, jų politinei ir kultūrinei raidai. šia proga Vilniaus universiteto istorijos fakulteto prof. dr. rimvydas petrauskas skaitė paskaitą „dvigubos habsburgų ir jogailaičių vedybos bei lietuvių didikų titulai: 1515 m. Vienos suvažiavimas“.

tarPtaUtinėS ParoDoS „SPalVų alCheMija. SkaljoloS Meno kūriniai iš BianCo BianChi kolekCijoS FlorenCijoje“ renginių CiklaS 2015 m. lapkričio 17 – 2016 m. vasario 28 d. Valdovų rūmų muziejuje buvo eksponuojama tarptautinė paroda „spalvų alchemija. skaljolos meno kūriniai iš bianco bianchi kolekcijos florencijoje“. tai bendras privačios Bjanko Bjankio (Bianco Bianchi, 1920–2006) kolekcijos savininkų alesandro Bjankio (alessandro Bianchi) ir elizabetos Bjanki (elisabetta Bianchi), nacionalinio muziejaus lietuvos Didžiosios kunigaikštystės

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

141

valdovų rūmų ir Vilniaus dailės akademijos projektas. parodos atidarymas surengtas lapkričio 17 dieną. renginyje kalbėjo Valdovų rūmų muziejaus direktorius dr. Vydas Dolinskas, italijos respublikos ambasadorius lietuvos respublikoje Stefanas talianis de Markas (Stefano taliani de Marchio), Vilniaus miesto mero patarėja Dalia Bardauskienė, bendrovės „Bta draudimas“ direktoriaus pavaduotojas Vaidas labanauskas, kolekcijos savininkas alesandras Bjankis, parodos konsultantė dr. Dalia klajumienė ir parodos kuratorė Daiva Mitrulevičiūtė. Muzikavo senosios muzikos ansamblis „Chiaroscuro“: rūta Vosyliūtė (barokinis vokalas) ir Vilimas norkūnas (pozityvas). Per parodos atidarymą kolekcijos savininkas a. Bjankis Valdovų rūmų muziejui padovanojo skaljolos plokštę su Vyčiu. Parodos atidarymas buvo tiesiogiai transliuojamas per kanalą „lrt kultūra“. gruodžio 9 d. surengta menotyrininkės, lietuvos paveldo tyrinėtojos dr. dalios klajumienės vieša paskaita „skaljolos dekoro mada ir jos keliai į lietuvą“. Vilniaus dailės akademijos dėstytoja pasakojo, kas yra skaljola, kada ir kur ši taikomosios ir vaizduojamosios dailės kūrinių bei architektūros detalių dekoravimo technika atsirado, kaip plito europoje ir kokiais keliais bei kokiais pavidalais atkeliavo į lietuvą, kas mūsų krašte buvo geriausi šios technikos meistrai. Renginių ciklas buvo tęsiamas 2016 m. 2015 m. lapkričio 17–22 d. Valdovų rūmų muziejus įsitraukė į lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijos bei kitų organizatorių jau antrą kartą rengiamą Vilniaus gastronomijos savaitę ir besidominčiuosius lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kulinariniu paveldu bei vaišių kultūros sklaida lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijoje pakvietė į temines ekskursijas „istoriniai gardėsiai lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje“. 2015 m. lapkričio 21 d. vyko dar vienas Vilniaus gastronomijos savaitės programos renginys: Valdovų rūmuose lietuvos Didžiosios kunigaikštystės ir europos kulinarinio paveldo tyrinėtojas dr. rimvydas laužikas skaitė viešą paskaitą „ar istorinę virtuvę lietuvoje galima priskirti Viduržemio jūros regionui?“ 2015 m. lapkričio 24 d. Mykolo kleopo oginskio 250-osios gimimo metinės paminėtos ir jaunųjų muzikų koncertu. jame dalyvavo orkestrai, ansambliai, kiti atlikėjai iš Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos, taip pat klaipėdos eduardo Balsio menų gimnazijos ir Vilniaus „Vyturio“ pradinės mokyklos. 2015 m. lapkričio 25 d. vyko drauge su čekijos respublikos ambasada Vilniuje surengta karolio universiteto (Praha) dėstytojo dušano coufalo (dušan coufal) vieša paskaita „janas husas ir čekų reformacija Čekijos ir lietuvos santykių fone“. Paskaitoje janas husas (jan hus, 1369–1415) pristatytas kaip Viduramžių universiteto intelektualas ir Betliejaus koplyčios pamokslininkas, aptartos jo pagrindinės pažiūros ir doktrinos, prieštaravusios tuo metu vyravusiems įsitikinimams ir nulėmusios j. huso apkaltos procesą bei jo sudeginimą ant laužo konstancoje. Prelegentas atsakė į gausius klausytojų klausimus, tarp jų ir apie lietuvos Didžiosios kunigaikštystės santykius su čekija XiV a. pabaigoje – XV a. pirmaisiais dešimtmečiais.

142

tarPtaUtiniS SenoSioS MUZikoS FeStiValiS „Baroko Vakarai“ 2015 m. lapkričio 26–29 d. vyko jau antrus metus iš eilės su Prancūzų institutu lietuvoje Valdovų rūmų muziejaus rengiamas tarptautinis senosios muzikos festivalis „baroko vakarai“. juo siekiama pristatyti lietuvoje dar menkai žinomus šios muzikos atlikėjus iš Prancūzijos bei šios šalies muzikinį paveldą. lapkričio 26 d. vyko koncertas „danza!“ – ispaniški šokiai prancūzijoje XVii amžiuje“. liudviko Xiii ir liudviko XiV laikų muzikinę atmosferą, kurią sujudino iberų įtaka, ir XVii a., Prancūzijoje vadinto šokių šimtmečiu, muzikines nuotaikas perteikė garsus 1998 m. Prancūzijoje Venseno Diumetro (Vincent Dumestre) suburtas senosios muzikos ansamblis „Pome harmonique“ (izabel Driuė (isabelle Druet) (mecosopranas), Fiona Pupar (Fiona Poupard) (smuikas), liuka Peras (lucas Peres) (bosinė viola), Fransuaza enok (Franoise enock) (violonė), Samuelis Domergas (Samuel Domergue) (mušamieji), Vensenas Diumetras (teorba, gitara)). lapkričio 27 d. festivalio klausytojus atlikimo virtuoziškumu ir muzikos perteikimo subtilumu nustebino žymaus atlikėjo, tarptautinių konkursų laureato žano rondo (jean rondeau) klavesino rečitalis. lapkričio 28 d., atsižvelgus į tai, kad ankstesniais metais festivalyje mimo Stefano amorio (Stefano amori) ir klavesininko Maruano Monkaro Beniso (Marouan Mankar Bennis) surengtas pasirodymas „lagamino vaikai“ nepaliko abejingų nei vaikų, nei suaugusiųjų, šis barokinio teatro peripetijas atskleidžiantis vaidinimas pakartotas dar sykį ir vėl sulaukė didelės sėkmės. lapkričio 29 d. festivalį vainikavo džovanio marijos paljardžio (giovanni maria pagliardi) trijų veiksmų lėlių opera „kaligula“ (libreto autorius Domenikas Džizbertis (Domenico gisberti). 1672 m. šv. jono ir Pauliaus teatre Venecijoje sukurta opera, kurioje susipina paslaptingas lėlių teatro ir operos pasaulis, naujam gyvenimui atgimė ansamblio „Pome harmonique“ iniciatyva (meno vadovas Vensenas Diumetras (Vincent Dumestre), režisieriai statytojai aleksandra riubner (aleksandra rübner) ir Mimas čitikas (Mimmo Citicchio), lėlių autorius Mimas čitikas ir kt.). XVii a. sukurtos operos atmosferą lietuvos žiūrovams perteikė būrys atlikėjų: vokalistai janas van elsakeris (jan van elsacker), renata Dubinskaitė, nerijus Masevičius, algirdas Bagdonavičius, Simona liamo ir kt., lėlininkai Filipas Verna-kutičas (Filipo Verna-Cuticchio), kler rabon (Claire rabant) ir kt. bei V. Diumetro vadovaujamas senosios muzikos ansamblis iš Prancūzijos „Pome harmonique“. 2015 m. gruodžio 1 d. surengta iškilminga ceremonija ir spaudos konferencija, skirta paskelbti, kad lietuvos krepšinio lygos žvaigždžių diena ir buvęs lietuvos krepšinio federacijos taurės turnyras nuo šiol taps vienu renginiu ir kasmet bus rengiamas kaip karaliaus mindaugo taurės turnyras. 2015 m. gruodžio 3 d. vyko „lietuvos trio“ koncertas „slow motion“. „lietuvos trio“ – tai unikalus muzikinis projektas, subūręs meilės muzikai ir lietuvai vienijamus garsius atlikėjus: smuikininką Vilhelmą čepinskį, violončelininką Vytau-

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

tą Sondeckį ir pianistą Petrą geniušą. koncerte pristatyta nauja kompaktinė plokštelė ir atlikti joje įrašyti johaneso Bramso (johannes Brahms), Volfgango amadėjaus Mocarto (wolfgang amadeus Mozart), roberto šumano (robert Schumann), Moriso ravelio (Maurice ravel) ir Franco šuberto (Franz Schubert) kūriniai. 2015 m. gruodžio 8 d. pradėta dar viena tradicija, kuria siekiama visuomenei pristatyti akademinio pasaulio naujoves: skaityta Vilniaus universiteto istorijos fakulteto metų paskaita „atskleidžiant bazilijonų rūsių paslaptis: apie vilniečių gyvenimą ir mirtį XViii a.“ apie unikalų projektą pasakojo jo vadovas, prof. habil. dr. albinas kuncevičius, archeologinių, antropologinių ir istorinių tyrimų duomenimis dalijosi doktorantai justina kozakaitė ir Martynas jakulis, įdomią patirtį atskleidė restauratorė Vytautė lukšėnienė. 2015 m. gruodžio 11 d. klausytojus užbūrė koncerte „andrius žlabys ir johnny gandelsman – smuiko ir fortepijono virtuozai Valdovų rūmuose“ skambėjusi johano Sebastiano Bacho (johann Sebastian Bach), liudvigo van Bethoveno (ludwig van Beethoven), Belos Bartoko (Béla Bartók) ir kitų kompozitorių muzika. 2015 m. gruodžio 17 d. lietuvoje ir užsienyje nuvilnijusi Mykolo kleopo oginskio jubiliejiniams metams dedikuota programa buvo vainikuota Valdovų rūmų muziejuje vykusiu koncertu „m. k. oginskio amžiuje“. žymusis violončelininkas Davidas geringas ir populiarusis styginių kvartetas „art Vio“ (ingrida rupaitė-Petrikienė, kristijonas Venslovas, tomas Petrikis ir Povilas jacunskas) atliko M. k. oginskio ir kitų garsių jo amžininkų – luidžio kerubinio (luigi Cherubini), Džovanio Batistos Vjočio (giovanni Battista Viotti), antono Ferdinando tico (anton Ferdinand titz) ir Franco jozefo haidno (Franz joseph haydn) – muziką. klausytojus sužavėjo ir M. k. oginskio žymiausio polonezo „atsisveikinimas su tėvyne“ interpretacija, kurią specialiai šiam koncertui sukūrė kompozitorius anatolijus šenderovas. šventinį renginį vedė muzikologas Viktoras gerulaitis.

konCertų CiklaS „kalėDoS ValDoVų rūMUoSe“ 2015 m. gruodžio 27 d. koncertu „kalėdų giesmės“ pradėtas jau tradicinis kasmet kultūros renginių muziejuje maratoną užbaigiantis šventinių koncertų ciklas „kalėdos Valdovų rūmuose“. Bendžamino Briteno (Benjamin Britten) kūrinį „Ceremony of Carols“, lietuvių bei kitų pasaulio tautų tradicines ir originalias kalėdų giesmes atliko kamerinis choras „aidija“ (meno vadovas ir dirigentas romualdas gražinis), sopranas asta krikščiūnaitė, arfininkė joana Daunytė ir styginių kvartetas „Chordos“. koncertą vedė muzikologė Vytautė Markeliūnienė. gruodžio 28 d. Valdovų rūmų Didžiojoje renesansinėje menėje skleidėsi „stebuklingos džiazo istorijos Valdovų rūmuose“. grupė „reinless“ ir dainininkai Dagna kondratavičiūtė bei Vaidas Baumila pristatė originalią džiazo kompozicijų programą, kurią sudarė specialiai kalėdoms skirtos šventinės džiazo melodijos ir kerinčios improvizacijos bei stebuklingos džiazo muzikos istorijos. gruodžio 29 d. vykęs vienas iš ciklo koncertų, kaip jau įprasta, buvo skirtas senajai muzikai. ir šį kartą jis turėjo ryškų lituanistinį aspektą. tarptautinis senosios muzikos ansamblis

VolUMen

„Canto Fiorito“ (vadovas rodrigas kalveira (rodrigo Calveyra)) koncerte „Tarkvinijus merula – didysis valdovų dvaro muzikos meistras“ atliko žymaus italų kompozitoriaus, vargonininko ir smuikininko, tarnavusio lenkijos karaliaus ir lietuvos didžiojo kunigaikščio žygimanto Vazos dvare, kūrinius. Dalis muzikos, kurios autoriaus 350-osios mirties metinės buvo minimos šiais metais, galėjo būti sukurta ir Vilniuje bei skambėjo Baroko laikais lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose. gruodžio 30 d. kalėdinį koncertų ciklą tęsė dar viena tradicija, kurią taikliai apibūdina moto „Salve Musa, vivat Musica!“ lietuvos publikai puikiai žinoma ir jos mėgstama tarptautinio garso pianistė Mūza rubackytė švęsti kalėdų ir pasidalyti užburiančiais fortepijono garsais grįžo į tėvynę. koncerte „meilės svajos Valdovų rūmuose“ žymiosios lietuvės scenos partnere tapo vokiečių operos diva, mecosopranas janina Bechlė (janina Baechle). Programoje skambėjo Ferenco listo (Ferenc liszt), richardo Vagnerio (richard wagner), richardo štrauso (richard Strauss), Piotro čaikovskio ir aleksandro Skriabino kūriniai. gruodžio 31 d. Valdovų rūmų muziejuje, kaip jau įprasta, senieji metai palydėti naujamečiu koncertu „metų laikai“. Specialiai šiam koncertui suburtas kamerinis orkestras „Cappella temporale“, lietuvių sopranas nora Petročenko ir smuiko virtuozas bei kontratenoras Dmitrijus Sinkovskis padovanojo nepamirštamą muzikinę kelionę su antonijaus Vivaldžio (antonio Vivaldi) „Metų laikais“, nuostabiomis melodijomis, muzikiniais pokštais ir staigmenomis.

2016 tarPtaUtinėS ParoDoS „SPalVų alCheMija. SkaljoloS Meno kūriniai iš BianCo BianChi kolekCijoS FlorenCijoje“ renginių Ciklo tęSinyS 2016 m. sausio 20 d. surengta dr. žanlukos belio (gianluca belli) vieša paskaita „marmuras: technika, panaudojimas ir ideologija architektūroje nuo antikos iki baroko“. Florencijos universiteto architektūros fakulteto mokslininkas pasakojo apie pirmąsias marmuro skaldyklas, apie marmuro kaip statybinės medžiagos panaudojimą, prekybą šia medžiaga ir marmuro meninį panaudojimą. Vasario 23 d. surengtos dvi paskaitos. Florencijos Pietre dure instituto direktorė dr. klaričė inočenti (clarice innocenti) paskaitoje „ypatingas ir aristokratiškas pietre dure menas: jo atsiradimas florencijoje ir šiuolaikinio restauravimo patirtys“ pasakojo, kuo ypatingas pietre dure menas, kodėl jis suklestėjo būtent Florencijoje ir tapo žinomas visame pasaulyje. o to paties instituto dr. frančeska Tozo (francesca Toso) skaitė viešą paskaitą „skaljolos menas: nuo atsiradimo emilijos-romanijos srityje iki paplitimo Toskanoje. atlikimo technika ir restauravimo pavyzdžiai“. Vasario 26–28 d., paskutinėmis parodo eksponavimo dienomis, muziejaus lankytojai buvo kviečiami tarptautinę parodą

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

143

„Spalvų alchemija. Skaljolos meno kūriniai iš Bianco Bianchi kolekcijos Florencijoje“ aplankyti nemokamai. 2016 m. sausio 29 d. lietuvos respublikos kultūros ministerija už suteiktą paramą ir bendradarbiavimą kultūros srityje specialiai lietuvos kultūros mecenatams sukurtais ženklais apdovanojo tris kultūrą ir meną globojusius rėmėjus, tarp jų – ir ilgametę Valdovų rūmų muziejaus mecenatę – draudimo bendrovę Bta. jos vadovui tadeušui Podvorskiui kultūros mecenato ženklas įteiktas už paramą lietuvoje vykdytiems kultūros edukacijos projektams. Valdovų rūmų muziejuje lietuvos respublikos kultūros ministras šarūnas Birutis susitiko su šalies verslo ir kultūros atstovais, 2014 ir 2015 m. kultūros mecenato ženklais apdovanotais verslininkais, kalbėjosi, kaip paskatinti mecenatystę šalyje, puoselėti kultūrą, prisidėti prie kūrybinių industrijų plėtojimo, skatinti jaunuosius talentus, globoti kultūros renginius ir padėti šaliai įsigyti vertingų muziejinių eksponatų. 2016 m. sausio 30 d. vyko koncertas „Cantata alla italiana: itališkų XViii a. kantatų koncertas“. itališkos kantatos žanrui dedikuotame koncerte skambėjo trys Baroko epochos kantatos, sukurtos alesandro Stradelos (alessandro Stradella), Frančesko Durantės (Francesco Durante) ir georgo Frydricho hendelio (georg Friedrich händel). jaukioje Valdovų rūmų menėje kantatas atliko dainininkė rūta Vosyliūtė. jai akompanavo šiam koncertui suburtas senosios muzikos atlikėjų ansamblis: Vilimas norkūnas (klavesinas, basso continuo partija), gaudas Paulius krištaponis (violončelė, basso continuo partija) ir rima švėgždaitė (barokinis smuikas). 2016 m. vasario 9 d. dr. rimvydas laužikas skaitė paskaitą „užgavėnės aristokratiškai: barokinis valdovo užgavėnių stalas“. Vilniaus universiteto komunikacijos fakulteto docento paskaitoje buvo kalbama apie vieną valdovo Užgavėnių elementą – barokinį puotos stalą: kiek ir kokių patiekalų valgydavo, kaip jis buvo serviruotas, kas ir kaip prie jo susėsdavo. 2016 m. vasario 13 d. tradiciškai buvo švenčiamos užgavėnės Valdovų rūmuose. interaktyvus fotoveidrodis muziejaus lankytojams leido virtualiai pasipuošti didikų drabužiais. Su „atradimų žemėlapiu“ buvo galima individualiai paklaidžioti po muziejaus ekspozicijas ir laimėti smagių prizų. Pirmą kartą muziejaus lankytojams buvo sudaryta galimybė dalyvauti puotoje su išskirtiniais patiekalais, muzikantais ir įdomiais pasakojimais apie rūmuose valgytus patiekalus. Vestos ekskursijos „žaidimai ir linksmybės Valdovų rūmuose“, vyko edukaciniai užsiėmimai „šokiai su kaukėmis“. Brolija „Viduramžių pasiuntiniai“ surengė bajorų kovų ir rikiuotės mokymus. šventės kulminacija tapo ugnies ir pirotechnikos šou „Užgavėnių karnavalas“. 2016 m. vasario 14-ąją, Meilės dieną, jaukioje Valdovų rūmų renesansinėje menėje jaunų muzikos profesionalų orkestras kartu su garsiausiu lietuvos saksofonininku virtuozu Petru Vyšniausku šventė gyvenimą kuriančią Meilę – vyko orkestro studijos suorganizuotas koncertas „serenados mylėti“. Programoje skambėjo Moriso ravelio (Maurice ravel), igorio Stravinskio, gabrielio Forė (gabriel Fauré), Samuelio Barberio (Samuel Barber), enijaus Morikonės (ennio Morricone), Vidmanto Bartulio kūriniai ir džiazo standartai, įkvėpti džiazo legendos čarlio Parkerio (Charlie Parker). Specialiai koncertui suburtam jaunųjų muzikos talentų orkestrui dirigavo ričardas šumila.

144

tarPtaUtinėS ParoDoS „PRAEMIANDO INCITAT. šVentojo StaniSloVo orDinaS“ renginių CiklaS 2016 m. vasario 15 d. atidaryta tarptautinė paroda „Praemiando incitat. šventojo stanislovo ordinas“. 2015 m. paminėtos šventojo Stanislovo ordino įkūrimo 250-osios metinės – šia proga trys lenkijos ir lietuvos valdovų istorinėse rezidencijose įsikūrę muziejai – nacionalinis muziejus lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmai, Vavelio karališkoji pilis – Valstybiniai meno rinkiniai ir Varšuvos karališkoji pilis – Muziejus – suorganizavo ypatingą, per visas tris istorines sostines (Varšuvą, krokuvą ir Vilnių) keliaujančią parodą. 2016 m. ji pristatyta Valdovų rūmų muziejuje. Parodos atidaryme kalbėjo Valdovų rūmų muziejaus direktorius dr. Vydas Dolinskas, lietuvos respublikos prezidentės patarėja Marija Dautartaitė, lenkijos instituto Vilniuje direktorius Marcinas lapčynskis (Marcin łapczyński), Vavelio karališkosios pilies – Valstybinių meno rinkinių direktorius prof. janas ostrovskis (jan ostrowski), Varšuvos karališkosios pilies – Muziejaus direktorius habil. dr. Pšemyslavas Mrozovskis (Przemysław Mrozowski), Valdovų rūmų muziejaus istorikas eimantas gudas. Muzikinius kūrinius atliko pianistė šviesė čepliauskaitė. Parodos atidarymą filmavo lrt televizija, įrašas buvo transliuotas „lrt kultūros“ kanalu ir yra prieinamas lrt mediatekoje. Vasario 17 d. tarptautinės parodos „Praemiando incitat. šventojo Stanislovo ordinas“ mokslinių, kultūrinių ir edukacinių renginių ciklą pradėjo lietuvos edukologijos universiteto doc. dr. ramunės šmigelskytės-stukienės vieša paskaita „stanislovas augustas poniatovskis ir apšvietos epocha lietuvoje“. istorikė mėgino atsakyti į klausimus, ar iš tiesų 31 metus trukusį Stanislovo augusto valdymą apibrėžė tik netektys ir praradimai; kodėl su šio valdovo vardu siejama apšvietos idėjų sklaida, valdymo reformų lenkijoje ir lietuvoje įgyvendinimas, edukacinės komisijos įsteigimas, Miestų įstatymas bei gegužės trečiosios konstitucija; kokiuose valstybingumo raidos verpetuose buvo lemta gyventi Stanislovui augustui Poniatovskiui ir jo amžininkams lietuvoje. kovo 8 d. viešą paskaitą „šventojo stanislovo ordinas ir lietuva“ skaitė Valdovų rūmų muziejaus istorikas eimantas gudas. Paskaitoje stengtasi aprėpti svarbiausius su šventojo Stanislovo ordinu susijusius fenomenus, turėjusius įtakos lietuvos gyvenimui, ir atsakyti į klausimus, kuo skyrėsi ordino kavalierių lietuvoje socialinė padėtis; ką apie šiuos asmenis mums atskleidžia dokumentai; kokios buvo antrojo pagal rangą lietuvos Didžiosios kunigaikštystės ordino tradicijos ir koks jo likimas. kovo 23 d. lenkų meno istorikai habil. dr. marekas Valčakas (marek Walczak) (jogailos universiteto Meno istorijos institutas) ir kšyštofas Čyževskis (krzysztof czyżewski) (Vavelio karališkoji pilis – Valstybiniai meno rinkiniai) viešoje paskaitoje „šventojo stanislovo kultas XViii a. mene“ atskleidė su šv. Stanislovo kultu susijusių meno fundacijų abiejų tautų respublikos teritorijoje ir už jos ribų XViii a. panoramą. balandžio 6 d. Valdovų rūmų muziejaus dailės istorikė rita lelekauskaitė skaitė viešą paskaitą „šventojo stanislovo ordino kavalierių portretai“. aptardama parodoje „Prae-

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

miando incitat. šventojo Stanislovo ordinas“ pristatomų šventojo Stanislovo ordino kavalierių XViii a. antroje pusėje ir XiX a. pradžioje portretus, ji atskleidė, kaip šį dailės žanrą paveikė abiejų tautų respublikos politinė raida. nagrinėjo, kodėl ir kaip buvo tapomi šio ordino kavalierių atvaizdai, ką portretas gali papasakoti dabarties žmonėms apie konkretų istorinį asmenį bei jo pažiūras, kaip jis charakterizuoja permainingą epochą. balandžio 14 d. Didžiojoje renesansinėje menėje vyko kamerinės muzikos koncertas „muzikinė kelionė per XViii amžių“. atlikėjai – styginių kvartetas „art Vio“: ingrida rupaitėPetrikienė (i smuikas), kristijonas Venslovas (ii smuikas), tomas Petrikis (altas), Povilas jacunskas (violončelė), solistė nora Petročenko (mecosopranas). koncertą vedė muzikologas Viktoras gerulaitis. Programoje skambėjo Mykolo kleopo oginskio, Motiejaus radvilos, jozefo haidno (joseph haydn) ir Volfgango amadėjaus Mocarto (wolfgang amadeus Mozart) kūriniai. balandžio 28 d. lenkų meno istorikai dariušas novackis (dariusz nowacki) (Vavelio karališkoji pilis – Valstybiniai meno rinkiniai) ir ana saratovič-dudynska (anna saratowicz-dudyńska) (Varšuvos karališkoji pilis – Muziejus) skaitė viešą paskaitą „ne tik kryžiai ir žvaigždės. apie šventojo stanislovo ordino ženklus“. Paskaitoje kalbėta apie tai, kaip išsamiai šventojo Stanislovo ordino ženklai aprašyti šio apdovanojimo steigimo įstatuose (1765). remdamiesi muziejų rinkiniuose iki šių dienų saugomais pavyzdžiais, prelegentai palygino, kaip iš tikrųjų atrodė pagaminti šventojo Stanislovo ordino kryžiai ir žvaigždės. gegužės 7–8 d. vyko svetingasis savaitgalis „atsisveikinant su tarptautine paroda „Praemiando incitat. šventojo stanislovo ordinas“. Parodą buvo galima aplankyti už simbolinę 1 euro kainą, o šv. Stanislovo vardinių proga abi dienas visi Stanislovai(-os) ir Stasiai(-ės) buvo įleidžiami nemokamai. abi dienas vyko ekskursijos su parodos kuratoriais. gegužės 7 d. vyko atvira meninė studija „šventieji – valstybės globėjai“ ir Valdovų rūmų muziejaus istorikas eimantas gudas skaitė viešą paskaitą „šventojo Stanislovo ordinas ir lietuva“. 2016 m. vasario 16 d. buvo švenčiama lietuvos valstybės atkūrimo diena Valdovų rūmuose. lankytojai galėjo nemokamai apžiūrėti muziejaus nuolatines ekspozicijas, ką tik atidarytą tarptautinę parodą „Praemiando incitat. šventojo Stanislovo ordinas“ ir tebeveikiančią parodą „Spalvų alchemija. Skaljolos meno kūriniai iš Bianco Bianchi kolekcijos Florencijoje“ bei dalyvauti visą dieną vykstančiuose renginiuose, tokiuose kaip interaktyvi fotostudija „tapk istorijos liudininku“, teminės ekskursijos „lietuvos istorinio valstybingumo ženklai“, edukaciniai užsiėmimai „Valstybės simboliai. heraldinių ženklų piešimas ant stiklo“ ir „Valstybės simboliai. heraldinių ženklų grafikos dirbtuvės“, grupės „Subtilu-Z“ koncertas bei koncertas „lietuvoje: M. k. čiurlionis ir S. čiurlionienė“ su pianistu roku Zubovu ir aktore Dalia Michelevičiūte.

eDUkaCiniS šV. kaZiMiero SenoSioS MUZikoS FeStiValiS 2016 m. vasario 18–19 ir kovo 3–4 d. vyko edukacinio šv. kazimiero senosios muzikos festivalio meistriškumo kursų pamokos. kursų dalyviai mokėsi senosios muzikos kūrinių

VolUMen

interpretacijos, stilistikos, ornamentikos, istorinės balso formavimo technikos, grojimo klavesinu ir pozityviniais vargonais ypatumų. Meistriškumo pamokas vedė profesionalūs senosios muzikos specialistai rūta Vosyliūtė, ieva Baublytė ir Vilimas norkūnas. kovo 4 d. vyko sakralinės muzikos koncertas, skiriamas šv. kazimiero dienai. šiuo koncertu buvo atidarytas edukacinis šv. kazimiero senosios muzikos festivalis. lenkijos karalystės ir lietuvos Didžiosios kunigaikštystės muzikinio istorinio paveldo grožį atskleidė senosios muzikos ansamblis „hildebrandt 1719“ (lenkija): ana Zaviša (anna Zawisza) (sopranas), teresa Pech (teresa Piech) (barokinis smuikas), kšyštofas Urbaniakas (krzysztof Urbaniak) (vargonai, basso continuo). kovo 5 d. surengtas istorinio šokio seminaras „šekspyro epochos angliški šokiai“. Seminarą vedė choreografė Džein Džingl (jane gingell) (jungtinė karalystė) ir asistentas konradas Pšybycenis (konrad Przybycień) (lenkija). organizatoriai: Všį Senųjų menų studija, senosios muzikos ir šokių ansamblis „Banchetto Musicale“. kovo 5 d. vyko koncertas „senąją muziką atlieka vaikai ir jaunimas“. atlikėjai – edukacinio šv. kazimiero senosios muzikos festivalio meistriškumo kursų dalyviai. kovo 6 d. jaunimui ir šeimoms skirtas koncertas „don kichoto kelionė per europą“ užbaigė šv. kazimiero senosios muzikos festivalį. atlikėjai – senosios muzikos ansamblis „trio il temperamento“ (austrija) (aliona kalechyts-Piatrouskaja (barokinis smuikas), nora giorbė (nóra görbe) (išilginės fleitos, barokinis obojus), liubica Paurova (Ľubica Paurov) (klavesinas, basso continuo)) ir Vilimas norkūnas (pasakotojas). 2016 m. vasario 25–28 d. Valdovų rūmų muziejus jau septintą kartą dalyvavo tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje, kuri tradiciškai vyksta lietuvos parodų ir kongresų centre „litexpo“. Specialiai įrengtame stende buvo parduodami muziejaus išleisti leidiniai, muziejaus darbuotojai knygų mėgėjus džiugino interaktyviomis pramogomis. Mugėje vyko ir unikalaus leidinio – „eberhard Windecke. imperatoriaus zigmanto knyga. XV a. lietuvos valdovų portretai“ – pristatymas. jame lankytojai sužinojo, kaip rankraštinėje XV a. knygoje vaizduojami lietuvos valdovai, šios epochos įvykiai ir jų dalyviai, taip pat išgirdo, kokių dovanų Vytauto Didžiojo žmona ona dovanojo šventosios romos imperatorienei, kodėl švitrigaila pavaizduotas jūrų mūšyje su turkais, kaip amžininko akimis iliustruota Vytauto Didžiojo laidotuvių scena. leidinį pristatė knygos rengėjai profesoriai jūratė kiaupienė ir rimvydas Petrauskas, lietuvos istorijos šaltinių ir senosios raštijos žinovai prof. irena Valikonytė ir dr. Mintautas čiurinskas. renginį vedė žurnalistas Virginijus Savukynas. 2016 m. kovo 2 d. žymus britų istorikas, aberdyno universiteto (jungtinė karalystė) profesorius robertas frostas (robert frost) viešoje paskaitoje „lenkijos ir lietuvos unija: laimėjimas ar nesėkmė?“ pristatė naujausią savo knygą „the Making of the Polish-lithuanian Union, 1385–1569“ (liet. „lenkijos ir lietuvos unijos kūrimas 1385–1569 m.“), išleistą oksfordo universiteto leidykloje. leidinyje analizuojami lenkijos ir lietuvos unijiniai ryšiai, apžvelgiami lenkijos ir lietuvos Viduramžių istorijos įvykiai, lėmę abiejų tautų tapsmą ryškiausia to meto Vidurio ir rytų europos politine jėga. Paskaita rengta bendradarbiaujant su Britų taryba, lenkijos institutu

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

145

Vilniuje, Vilniaus universiteto istorijos fakultetu ir Valdovų rūmų muziejumi. 2016 m. kovo 3 d., tęsiant Valdovų rūmų muziejaus tradiciją kartą per metus pabūti su savo bičiuliais, partneriais bei rėmėjais ir padėkoti jiems už gerus bei prasmingus darbus, surengtas Valdovų rūmų padėkos rėmėjams, partneriams ir bičiuliams vakaras. Direktorius dr. Vydas Dolinskas muziejaus bendruomenės vardu nuoširdžiai padėkojo geradariams, įvairiomis formomis ir būdais prisidėjusiems prie institucijos veiklos 2015 metais. jiems buvo skirtas koncertas, kuriame gražiausias klasikinių operų arijas ir dainas atliko talentingi legendinio lietuvių tenoro Virgilijaus noreikos mokiniai: sėkmingą kūrybinį kelią einantis solistas Dainius Puišys bei lietuvos muzikos ir teatro akademijos prof. V. noreikos klasės studentai Martynas kindurys, ilja aksionovas ir Denisas Besmertnas. 2016 m. kovo 11 d. vyko netradicinis istorinės atminties išsaugojimo renginys, vizuali istorijos interpretacija „aktas. istorinės tapatybės beieškant“ (režisierius Dalius abaris). šiuo renginiu norėta parodyti, kad valstybės šventes galima švęsti ir kitaip. Valdovų rūmų Didžiojoje renesansinėje menėje 30 m ilgio podiumu žengė daugiau nei 50 modelių, jie demonstravo jolantos talaikytės ir renatos Maldutienės kolekcijas – istorizuotus kostiumus bei improvizacijas iškiliausių asmenybių lietuvos istorijoje tema. Valdovų rūmų muziejaus direktoriaus pavaduotoja dr. jolanta karpavičienė pasakojo apie mados semantinę reikšmę istoriniais laikais ir jos vaidmenį diplomatiniame ceremoniale bei sąsajas su lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos raida. renginį tiesiogiai transliavo lrt televizija. 2016 m. kovo 11 d. Valdovų rūmai lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną kvietė švęsti muziejuje. Visi, dar nebuvę muziejuje ar norintys susipažinti su Valdovų rūmų – lietuvos istorinio valstybingumo simbolio – atkūrimo istorija, buvo kviečiami į ekskursijas su gidais. Meninėje studijoje „trijų spalvų dermė“ istorinėje archeologinėje ekspozicijoje senovine technika buvo pinama ir vijama lietuvos trispalvė. 2016 m. kovo 12 d. Didžiojoje renesansinėje menėje vyko Valdovų rūmų muziejaus inicijuoto projekto „protų kovos. istorijos detektyvai“ finalas. „Protų kovos. istorijos detektyvai“ – tai intelektinis žaidimas, apimantis penkis etnografinius šalies regionus. jo metu buvo tikrinamos žinios apie lietuvos istoriją ir paveldą. Penkis šeštadienius iš eilės istorikas, laidų vedėjas Virginijus Savukynas ir Valdovų rūmų muziejaus komanda važinėjo po lietuvos etnografinius regionus ir rinko geriausias šalies komandas. taip pat visą mėnesį portale lrytas.lt vyko virtualios kovos, geriausiai pasirodę žaidėjai atrinkti atstovauti lrytas.lt komandai. Finale dalyvavo Plungės komanda „Ceklis“, klaipėdos komanda „SP6“, lazdijų komanda „Baltieji“, Biržų komanda „Biurokratai“, Marijampolės komanda „ką aš žinau“ ir lrytas.lt komanda. 2016 m. kovo 17 d. vyko viešas renginys „lietuvos heraldika: iš praeities į ateitį“, skirtas lietuvos heraldikos komisijos jubiliejiniam, 500-ajam, posėdžiui paminėti. kultūros vakare buvo pasakojama apie lietuvos heraldikos istorines tradicijas europiniame kontekste, pristatytos šiuolaikinės lietuvos heraldikos aktualijos. Dalyvavo lietuvos heraldikos komisijos kūrėjas ir ilgametis pirmininkas dr. edmundas rimša, komisijos pirmininkė dr. agnė railaitė-Bardė ir komisijos nariai. Muzikavo trijų kartų žymi pianistų dinastija: profesorės Veronika Vitaitė ir aleksandra

146

žvirblytė bei Paulius andersonas (andersson). renginį vedė Valdovų rūmų muziejaus direktoriaus pavaduotoja dr. jolanta karpavičienė. 2016 m. kovo 21 d. vyko koncertas, skirtas europos senosios muzikos dienai ir johano sebastiano bacho 331-ajam gimtadieniui paminėti. alina rotaru (klavesinas) ir Darius Stabinskas (viola da gamba) atliko kompozitoriaus johano Sebastiano Bacho (johann Sebastian Bach) kūrinius: sonatas klavesinui ir violai da gamba, prancūzišką siuitą klavesinui ir trio sonatų dalis. 2016 m. kovo 24 d. Didžiojoje renesansinėje menėje vyko medievisto prof. rimvydo petrausko knygos „galia ir tradicija. lietuvos didžiosios kunigaikštystės giminių istorijos“ pristatymas. „Baltų lankų“ išleistoje knygoje pasakojama, kaip atsiranda ir išnyksta, kaip prisimenamos ir užmirštamos lietuvos Didžiosios kunigaikštystės diduomenės giminės. kiekvienas skyrius – tai ir atskiros giminės istorija, ir su ja susijusio lietuvos istorijos aspekto aptarimas. renginyje dalyvavo knygos autorius, istorikas Darius Baronas, žurnalistas, žurnalo „Veidas“ vyriausiasis redaktorius rimvydas Valatka. renginį moderavo žurnalistas, žurnalo „Verslo klasė“ vyriausiasis redaktorius aurelijus katkevičius. 2016 m. kovo 28 d. vyko Všį „Banchetto Musicale“ suorganizuotas tarptautinio ansamblio „morgaine“ (vadovai alina rotaru ir Darius Stabinskas) koncertas „gyvenimo paveikslai“. Skambėjo vėlyvojo renesanso ir ankstyvojo Baroko muzika iš anglijos, nyderlandų, italijos ir abiejų tautų respublikos. Pasitelkę muzikos, vaizdų ir poezijos sintezę, atlikėjai tyrė šešėlių ir šviesos persmelktą elžbietos melancholijos fenomeną. 2016 m. balandžio 7 d. Didžiojoje renesansinėje menėje vyko lietuvos muzikos ir teatro akademijos simfoninio orkestro koncertas. Meno vadovas ir dirigentas Martynas Staškus. tradiciškai pavasarį kartu su simfonine muzika kviečiantis pasitikti Valdovų rūmų muziejus ir lietuvos muzikos ir teatro akademija šį kartą klausytojams pristatė ir solistus: klarnetininką Vytautą žemaitį, smuikininkę ievą Daugirdaitę, violončelininkę eleną Daunytę. Prie lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentų prisijungė ir svečias iš kosta rikos – pianistas Džuzepė Džilas (giuseppe gil). koncerte skambėjo juliaus juzeliūno, Deivido Poperio (David Popper), klodo Debiusi (Claude Debussy), Piotro čaikovskio ir Sergejaus rachmaninovo kūriniai. 2016 m. balandžio 8 d. vyko naujosios Vilnios muzikos mokyklos koncertas „suartinti muzikos“, skirtas prof. Sauliaus Sondeckio, mokyklos kamerinio orkestro globėjo, atminimui pagerbti. Dalyvavo Vilniaus naujosios Vilnios muzikos mokyklos kamerinis orkestras (vadovas ričardas Sviackevičius), Vilniaus naujosios Vilnios smuikininkų ansamblis (vadovė ana kijevič, koncertmeisterė alina keslerienė), artūro noviko džiazo mokyklos vokalinė grupė „jazz island“ (vadovas artūras novikas), eglės špokaitės baleto mokyklos šokėjos (mokytoja aušra šimkutė), julija Stupnianek (sopranas) ir ilona Pliavgo (sopranas). 2016 m. balandžio 16 d. vyko senosios muzikos ir šokio ansamblio „banchetto musicale“ 30 metų sukakčiai skirtas teatralizuoto šokio koncertas „linksmasis karas“. 2016 m. visame pasaulyje buvo minima didžio anglų dramaturgo Viljamo šekspyro (william Shakespeare) mirties 400 metų sukaktis, o ansamblis rengė projektą preliminariu pavadinimu „šekspy-

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

ro kaukės“. jo režisierė ir choreografė – ilgametė ansamblio bendražygė ir įkvėpėja, garsi V. šekspyro epochos kultūros ir teatro tyrėja Džein Džingl (jane gingell) (jungtinė karalystė). koncerte dalyvavo ir jos asistentas konradas Pšybycenis (konrad Przybycień) (lenkija). Be ansamblio šokėjų, scenoje du aktoriai (nerijus Masevičius ir Sigita Mikalauskaitė) vaidino įsimylėjusių, bet priešiškai nusiteikusių dvariškių porą ir kartu pristatė keturių į lietuvių kalbą išverstų V. šekspyro komedijų ištraukas. 2016 m. gegužės 2 d. paminėtos 1791 m. gegužės trečiosios konstitucijos 225-osios metinės. Dalyvaujant lenkijos respublikos Seimo ir Senato svečiams, lietuvos respublikos Seimo ir Vyriausybės nariams, konstitucinio teismo atstovams, lietuvoje reziduojančių užsienio šalių diplomatams, kovo 11-osios nepriklausomybės akto signatarams, istorikams ir visuomenės veikėjams, buvo paminėta ši data, primenanti lietuvos ir lenkijos, tuometės abiejų tautų respublikos, Seimo priimtą pirmą rašytinę europos konstituciją. 2016 m. gegužės 4 d. viešą paskaitą „Čekija – pilių ir dvarų šalis“ skaitė dr. dunja panenkova (duňa panenkov) – viena autoritetingiausių ir žymiausių čekų meno istorikių, visame pasaulyje garsi tarptautinių parodų kuratorė, ilgametė Prahos karališkosios pilies darbuotoja. čekijos respublikos ambasados Vilniuje suorganizuota paskaita buvo aktuali ir kaip čekijos paveldo pažinimo šaltinis, ir kaip lyginamoji informacija adekvatesniam lietuvos pilių ir rūmų paveldo, jo vertės ir stilistinio bendrumo suvokimui Vidurio europos kontekste.

tarPtaUtiniS MarCo SCaCChi SenoSioS MUZikoS FeStiValiS 2016 m. gegužė 5–21 d. Valdovų rūmuose surengtas ii tarptautinis marco scacchi senosios muzikos festivalis. gegužės 5 d. vyko festivalio pradžios koncertas „muzikinės rungtynės: žymioji m. scacchi ir p. sieferto kontroversija“. atlikėjai – tarptautinis senosios muzikos ansamblis „Canto Fiorito“. šiame projekte pristatyta italų kompozitoriaus ir muzikos teoretiko Marko Skakio (Marco Scacchi) ir vokiečių kompozitoriaus bei vargonininko Paulo Syferto (Paul Siefert) kontroversija, priešpriešinta jų muzika, atskleista ir mokytojų Frančesko anerijaus (Francesco anerio) bei jano Piteršono Svelinko (jan Pieterszoon Sweelinck) įtaka abiejų autorių kūrybai. Programoje skambėjo ir M. Skakio mokinio Bartolomiejaus Penkelio (Bartłomiej Pękiel) kūriniai. gegužės 18 d. vyko klavesinininko marko Vitalės (marco Vitale) rečitalis. italų muzikas atliko kompozitorių Džirolamo Freskobaldžio (girolamo Frescobaldi), johano jakobo Frobergerio (johann jakob Froberger) ir johano kasparo kerlio (johann kaspar kerll) kūrinius. gegužės 19 d. vyko Valdovų rūmų muziejaus išleisto leidinio „Canones nonnulli. marco scacchi kanonų knyga“ pristatymas ir koncertas. Marko Skakio (Marco Scacchi) muzikinių kanonų knyga „Canones nonnulli“ (karaliaučius, 1649) – tai pirmas šiuolaikinis šio veikalo leidimas. lietuvos ir lenkijos valdovų Vladislovo ir jono kazimiero Vazų kapelmeisterio kanonai – reikšmingas romos mokyklos įmantriojo kontrapunkto sklaidos Baltijos regione paminklas. renginyje dalyvavo knygos sudaryto-

VolUMen

jai dr. aleksandra Pister-gainienė ir dr. Markas Bidzarinis (Marco Bizzarini), filologas ir vertėjas dr. Dainius Būrė, kompozitorius rytis Mažulis. renginį moderavo muzikologas dr. jonas Vilimas. grojo senosios muzikos ansamblis „Chiaroscuro“: rūta Vosyliūtė (mecosopranas), Vilimas norkūnas (bosas, vargonai) ir ieva Baublytė (išilginės fleitos). jų gretas papildė Monta Martinsonė (Monta Martinsone) (sopranas, latvija), julius andrikonis (tenoras) ir Dovilė Savickaitė (vargonai). gegužės 21 d. vyko tarptautinio Marco Scacchi senosios muzikos festivalio uždarymo koncertas „markas skakis – mokinys ir mokytojas“. konsortas ir choras „Brevis“ atliko Marko Skakio (Marco Scacchi) ir jo amžininkų kūrinius. 2016 m. gegužės 6 d. Didžiojoje renesansinėje menėje vyko baigiamasis Vilniaus miesto istorijos olimpiados „Vilnius tarp baroko ir apšvietos (XVii a. antra pusė – XViii a.)“ turas. rungėsi Vilniaus miesto ir rajono bendrojo bei vidurinio ugdymo mokyklų deleguoti 7–12 klasių mokiniai. olimpiada rengta jau trečius metus. jos tikslas – pagerinti mokinių istorijos žinias apie lietuvos sostinės praeitį, ugdyti gebėjimus atrinkti ir vertinti mokslinio pobūdžio informaciją. olimpiados rengimą inicijuoja ir koordinuoja Valdovų rūmų muziejaus ekskursijų ir edukacijos skyrius, bendradarbiaudamas su lietuvos istorijos mokytojų asociacijos Vilniaus skyriumi, lietuvos edukologijos universiteto istorijos fakulteto dėstytojais ir lietuvos istorijos instituto mokslininkais 2016 m. gegužės 11 d. vyko renginys, skirtas 350-osioms Samuelio Boguslavo Chylinskio mirties metinėms paminėti. Buvo pristatoma Vilniaus universiteto leidyklos išleista knyga „chylinskio biblijos istorijos šaltiniai“. Chylinskio Biblijos istorijos šaltinių rinkinys apima laikotarpį nuo pirmųjų žinių apie Biblijos vertėjo S. B. Chylinskio tėvą iki 1702 m., kai karaliaučiuje buvo išspausdintas vadinamasis Bitnerio (Bythner) naujasis testamentas. rinkinyje daug naujos, ankstesnių Chylinskio Biblijos tyrėjų neminėtos medžiagos. renginyje dalyvavo rinkinio sudarytoja ir knygos parengėja dr. gina kavaliūnaitė, šaltinių vertėja iš lotynų ir lenkų kalbų prof. habil. dr. eugenija Ulčinaitė, reformacijos istorikė habil. dr. ingė lukšaitė, lietuvos literatūros, istorijos ir kultūros lotyniškų šaltinių specialistas doc. Mintautas čiurinskas. kultūros vakarą vedė lietuvos istorijos instituto lietuvos Didžiosios kunigaikštystės istorijos skyriaus vadovė doc. ramunė šmigelskytė-Stukienė. evangelikų reformatų giesmes giedojo jungtinis choras „Pagirių dainoriai“ ir evangelikų reformatų choras „giesmė“ (vadovė janina Pamarnackienė). 2016 m. gegužės 14 d. Didžiojoje renesansinėje menėje vyko lietuvos bajorų karališkosios sąjungos seimas. jam pirmininkavo šio sąjungos garbės vadas juozas kameneckas. Buvo pristatytos aukščiausio rango lietuvos bajorų karališkosios sąjungos atstovų ataskaitos, dedikaciją kunigaikščiui Mykolui kleopui oginskiui atliko dainininkė giedrė Zeicaitė, pianistė šviesė čepliauskaitė, aktorė Virginija kochanskytė ir istorikė ramunė šmigelskytė-Stukienė. 2016 m. gegužės 17 d. vyko justino marcinkevičiaus poezijos rinktinės „Viešpatie, nejaugi neprašvis?“ pristatymas. justino Marcinkevičiaus (1930–2011) poezijos rinktinė (išleido leidykla „Versus aureus“) apima ir atveria autoriaus kūrybą nuo pirmosios knygos iki rinkinio, sudaryto iš po rašytojo mirties rastų eilėraščių. Pristatyme dalyvavo profesorė Viktorija Daujotytė,

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

147

knygos redaktorius arnas ališauskas, poeziją skaitė aktorius andrius Bialobžeskis, kompozitoriaus laimio Vilkončiaus kūrinius atliko valstybinis choras „Vilnius“ (vyriausiasis dirigentas artūras Dambrauskas, vadovas Vladas Bagdonas).

tarPtaUtinėS ParoDoS „aMžinyBėS atSPaUDaS. italų reneSanSo ir Baroko šeDeVrų krikščioniškieji SiUžetai XiX a. graViūroSe“ renginių CiklaS 2016 m. gegužės 18-ąją, minint tarptautinę muziejų dieną, atidaryta Valdovų rūmų muziejaus ir gardino valstybinio religijų istorijos muziejaus (Baltarusija) surengta tarptautinė paroda „amžinybės atspaudas. italų renesanso ir baroko šedevrų krikščioniškieji siužetai XiX a. graviūrose“. Parodos atidaryme kalbėjo Valdovų rūmų muziejaus direktorius dr. Vydas Dolinskas, lietuvos respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Baltarusijos respublikoje evaldas ignatavičius, Baltarusijos respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius lietuvos respublikoje aleksandras korolis, gardino valstybinio religijų istorijos muziejaus direktorė rita jančelouskaja, parodos kuratorė, Valdovų rūmų muziejaus dailės istorikė rita lelekauskaitė, senosios knygos dailės specialistė, Dailėtyros instituto vyresnioji mokslo darbuotoja dr. jolita liškevičienė ir Vytauto kasiulio muziejaus vedėja ilona Mažeikienė. renginio muzikinį foną kūrė ansamblis „where the Backs Come From“ (algė Matekūnaitė, Berta timinskaitė, eglė gadeikytė ir Silvija Pankūnaitė) ir Vytis Smolskas (klavišiniai). gegužės 31 d. Valdovų rūmų muziejaus dailės istorikė rita lelekauskaitė skaitė viešą paskaitą „graviūros iš gardino valstybinio religijų istorijos muziejaus rinkinių“. joje pristatė XiX a. graviūrų iš gardino valstybinio religijų istorijos muziejaus rinkinių siužetus, atsakė į klausimus, kodėl parodoje eksponuojami jėzaus kristaus, švč. Mergelės Marijos ir šventųjų atvaizdai buvo tokie dažni renesanso ir Baroko meistrų darbuose, kodėl grafika buvo mėgstama XViii–XiX a. visuomenės ir kokių naujovių ji atnešė. birželio 8 d. prof. aleksandra aleksandravičiūtė skaitė viešą paskaitą „XVi–XiX a. bažnytinės dailės ikonografija“. žinoma dailės istorikė, Vilniaus dailės akademijos profesorė aptarė parodos „amžinybės atspaudas. italų renesanso ir Baroko šedevrų krikščioniškieji siužetai XiX a. graviūrose“ darbų siužetus ir kalbėjo apie tai, kad parodoje pristatomas rinkinys atskleidžia reformuotos Bažnyčios idėjų sklaidą po tridento susirinkimo (1545–1563), kad potridentinė ikonografija iki dabar yra katalikų sakralinės dailės pagrindas. rugsėjo 14 d. dr. jolita liškevičienė skaitė paskaitą „senoji grafika lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje: funkcijos ir reikšmė“. žinoma senosios knygos dailės specialistė, Dailėtyros instituto vyresnioji mokslo darbuotoja paskaitoje kalbėjo apie senosios grafikos vietą lietuvos Didžiosios kunigaikštystės dailės kontekste ir jos funkcionavimą lietuvos kultūroje.

148

rugsėjo 24–25 d. vyko dar vienas Svetingasis savaitgalis – šįkart buvo atsisveikinama su tarptautine paroda „amžinybės atspaudas. italų renesanso ir baroko šedevrų krikščioniškieji siužetai XiX a. graviūrose“. lankytojai buvo kviečiami apžiūrėti parodą už simbolinę 1 euro kainą. Meninėje studijoje „Pažintis su grafika“ buvo galima susipažinti su grafikos technika ir ją išbandyti, vyko ekskursijos pavieniams lankytojams su parodos kuratore meno istorike rita lelekauskaite, dr. regimanta Stankevičienė skaitė viešą paskaitą „Sakraliosios dailės siužetai“. 2016 m. gegužės 21 d. vyko muziejų naktis Valdovų rūmuose „žinutė iš praeities!“ lankytojai galėjo dalyvauti programoje „žaisk, kurk, patirk, bendrauk, pažink“: vyko orientacinės žaidynės po Vilnių „Didikų dvarai Vilniuje“, interaktyvus žaidimas „atrask lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaro gyventojus“, atvira meninė studija autentiškuose rūsiuose, ekskursija Valdovų rūmų apžvalgos aikštelėje „Vilnius: Litvaniae Metropolis“, tapybos ant vandens užsiėmimas „rožės pražydėjimas tamsoje“, kelionė po Valdovų rūmų erdves „trumposios istorijos lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovo dvare“, kurią paįvairino susitikimai su muziejaus specialistais ir istoriniais personažais, istorikės dr. rūtos čapaitės vieša paskaita „kasdienybės momentai lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto ir jo amžininkų dvaruose“, Valdovų rūmų muziejaus istoriko eimanto gudo vieša paskaita „radvilos Vilniaus žemutinėje pilyje: lietuvos „vicekaralių“ veikla ir nuosavybė valstybės širdyje“, fotografijos istoriko Stanislovo žvirgždo vieša paskaita „Vilniaus netektys: fotografija atskleidžia istoriją. Po apylinkes pasižvalgius“ ir doc. dr. rasos Butvilaitės vieša paskaita „lietuvos dvarų sodybų architektūra“. taip pat buvo galima apžiūrėti tebeveikiančią tarptautinę graviūrų parodą „amžinybės atspaudas. italų renesanso ir Baroko šedevrų krikščioniškieji siužetai XiX a. graviūrose“ bei pasiklausyti ii tarptautinio Marco Scacchi senosios muzikos festivalio koncerto „Markas Skakis – mokinys ir mokytojas“. 2016 m. gegužės 25 d. lietuvos respublikos ūkio ministerija, bendradarbiaudama su jungtinių tautų Pasaulio turizmo organizacija, Vilniuje surengė 60-ąjį europos regiono komisijos posėdį. jame pranešimą skaitė Pasaulio turizmo organizacijos generalinis sekretorius talebas rifai (taleb rifai), buvo aptariama organizacijos veikla ir diskutuojama aktualiausiais pasaulio turizmo klausimais. Posėdyje dalyvavo Pasaulio turizmo organizacijos, europos komisijos, europos kelionių komisijos vadovai ir 34 valstybių atstovai, tarptautinių turizmo organizacijų bei turizmo verslo asociacijų atstovai. 2016 m. birželio 2 d. vyko antrojo ateities miestų koncepcijų kūrimo konkurso „išmanusis miestas ii“ apdovanojimai. iškilmingoje ceremonijoje apdovanojimus įteikė lietuvos respublikos ministras pirmininkas algirdas Butkevičius. konkurso tikslas – suvienyti studentus kurti naują, išmanų ir šių dienų poreikiams pritaikytą miesto veidą. konkurse dalyvavo penkios aukštosios mokyklos, studentus vertino autoritetinga komisija: žinomi architektai, urbanistai, universitetų dėstytojai, nekilnojamojo turto, statybos rinkos ir savivaldybių atstovai. 2016 m. birželio 3 d. Valdovų rūmų lankytojų vestibiulio auditorijoje buvo pagerbti lietuvos žurnalistų sąjungos konkurso „kolumbas lT“ laureatai – aktyviausi metų keliau-

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

tojai. Metų keliautojus iš konkurso dalyvių išrinko kompetentinga komisija, vadovaujama žinomo žurnalisto ir keliautojo algimanto čekuolio. konkurso tikslas – pagerbti lietuvos žmones, entuziastus, kurie keliaudami užfiksuoja įdomias patirtis ir jomis dalijasi su kitais per savo rašinius, nuotraukas ar filmukus. 2016 m. birželio 9 d. Valdovų rūmų lankytojų vestibiulyje atidaryta konkurso „lietuvos kariuomenė fotografijoje“ paroda. kasmet nuo 2005-ųjų rengiamame karo fotografijos konkurse dalyvauja ir profesionalūs fotografai, ir fotografai mėgėjai – visi, besidomintys krašto apsaugos ir kariuomenės aktualijomis. konkursui buvo teikiamos 2015–2016 m. padarytos fotografijos. 55 dalyviai jų pateikė per 600. Fotografijų vertinimo komisija buvo sudaryta iš lietuvių ir užsieniečių (pirmininkas – lietuvos kariuomenės vadas gen. ltn. jonas Vytautas žukas). konkursas „lietuvos kariuomenė fotografijoje“ buvo skirtas krašto apsaugos ministerijos operatoriui ir fotografui tadui Dambrauskui bei jo nuopelnams lietuvos kariuomenei ir visai krašto apsaugos sistemai atminti bei įprasminti. Parodos organizatoriai: lietuvos respublikos krašto apsaugos ministerija ir lietuvos kariuomenė. Paroda Valdovų rūmuose buvo eksponuojama iki birželio 29 dienos. 2016 m. birželio 11 d. Valdovų rūmų Didžiajame kieme vyko renginys „istorinis kadras“ – filmo peržiūra su gyvai atliekama muzika. Prieškarinis lenkų kino klasikos filmas „Barbora radvilaitė“ (režisierius juzefas leitesas (józef lejtes)) lygiai po 80 metų atgimė kartu su specialiai jam jaunosios kartos kompozitoriaus jievaro jasinskio sukurtu garso takeliu. Muziką gyvai atliko jaunimo simfoninis orkestras, diriguojamas ričardo šumilos. Po atviru dangumi Valdovų rūmų kieme susirinkę žmonės vienu metu buvo ne tik žiūrovai, bet ir klausytojai. legendinėje kino juostoje vaizduojama tragiškai pasibaigusi Barboros radvilaitės ir žygimanto augusto meilės istorija, XVi a. lietuvos ir lenkijos dvarų intrigos bei politiniai žaidimai. Filmą įgarsino šių dienų talentai. 2016 m. birželio 15 d. vyko „Verslo žinių“ ir „nordea“ surengti lietuvos verslo lyderių apdovanojimai. renginio dalyvius ir laureatus pasveikino lietuvos respublikos prezidentė Dalia grybauskaitė. šeštą kartą dienraščio „Verslo žinios“ organizuojamame renginyje apdovanoti pažangiausi ir sumaniausi šalies verslo atstovai. renginyje dalyvavo per 200 verslo įmonių, valdžios institucijų, akademinės bendruomenės ir diplomatinio korpuso atstovų. 2016 m. birželio 16 – rugpjūčio 26 d. Valdovų rūmų kieme vyko unikalaus Všį „kino pasaka“ organizuojamo kino projekto „kinas po žvaigždėmis“, kviečiančio į vasariškas filmų peržiūras po atviru dangumi, 7-asis sezonas. iš viso parodyti 32 filmai, tarp jų – viena romantiškiausių XX a. kine įamžintų meilės istorijų „atostogos romoje“ (1953), kultinė lenkų režisieriaus kšyštofo kešliovskio (krzysztof kieślowski) trilogija „trys spalvos“ (1993–1994), garsioji romantinė komedija „Pusryčiai pas tifanį“ (1961), italų režisieriaus Paolo Sorentino (Paolo Sorrentino) drama „jaunystė“ (2015), romantiškiausia vasaros premjera „kriaušių pyragėliai su levandomis“ (2015) ir kt. 2016 m. birželio 17 d. vyko kultūros nakties renginiai – programa „skambantys Valdovų rūmai“. lankytojai nuo 18.30 iki 24 val. galėjo nemokamai apžiūrėti muziejaus ekspozicijas. Vyko jau tradicinis Mstislavo rostropovičiaus paramos ir labdaros fondo „Pagalba lietuvos vaikams“ koncertas „Muzikinės

VolUMen

draugystės“. rūmų kieme kamerinės muzikos ansamblis „Chilly trio“ (žydrė ovsiukaitė (smuikas), Ugnė Petrauskaitė (altas) ir Danielis rubinas (kontrabosas)) pristatė programą „rock-Baroque“; naujai besiformuojantis agnės Stančikaitės ir aleksandros kolpakovaitės duetas atliko įvairių kultūrų muziką – nuo plačiai pasaulyje žinomų rusų romansų iki temperamentingųjų ispaniškų sarsuelų; choras „hark!“ stebino gospelo muzika; grupė „Subtilu-Z“ atliko apdovanojimą „grammy“ pelniusius visų laikų pasaulio hitus; „kinas po žvaigždėmis“ pristatė programą „lenkų trumpametražių filmų naktis“. 2016 m. birželio 21 d. lankytojų vestibiulio auditorijoje vyko Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto ir europos humanitarinio universiteto suorganizuota diskusija „XiX a. Vilnius lietuviškomis, baltarusiškomis ir rusiškomis akimis“. ką reiškė Vilnius naujai besikuriančioms ir jame gyvenančioms lietuvių bei baltarusių tautoms? ar jis turėjo įtakos jų naujai besiformuojančiam tautiniam identitetui? ar tai pastebėjo tuo metu Vilniuje politikos srityje dominuojanti rusų tauta? šiuos svarbius lietuvių, baltarusių ir rusų tautinio formavimosi Vilniuje procesus ir jų tarpusavio sąveiką aptarė europos humanitarinio universiteto administracijos vadovas ir Vilniaus universiteto istorijos fakulteto dėstytojas Bernardas gailius, Vilniaus universiteto rusų filologijos katedros vedėjas Pavelas lavrinecas ir europos humanitarinio universiteto istorijos departamento dėstytojas Siarhejus Chareuskis. Diskusiją moderavo Vilniaus universiteto tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Marijušas antonovičius. 2016 m. birželio 22 d. jaukioje Valdovų rūmų muziejaus menėje surengtas koncertas „Aria da capo: ornamentuotos itališkos arijos XViii a.“ Dainininkė rūta Vosyliūtė atliko georgo Frydricho hendelio (georg Friedrich händel), rikardo Broskio (riccardo Broschi), johano adolfo hasės (johann adolph hasse) ir antonijaus Vivaldžio (antonio Vivaldi) arijas. 2016 m. birželio 30 d. vyko savaitraščio „Veidas“ rengiami geriausio valstybės tarnautojo rinkimų apdovanojimai. Minėdamas Valstybės dieną, „Veidas“ geriausio valstybės tarnautojo ir geriausios valstybės institucijos rinkimus rengia nuo 2005 m. – taip siekia pagerbti tarnystei valstybei atsidavusius žmones. rinkimuose balsuoja ministrai, viceministrai, ministerijų kancleriai, merai, savivaldybių administracijų direktoriai, valstybės institucijų, verslo asociacijų ir kitų institucijų vadovai. į nugalėtojų titulą negali pretenduoti trejų pastarųjų metų rinkimų nugalėtojai. 2016 m. lietuvos respublikos ministras pirmininkas algirdas Butkevičius geriausio valstybės tarnautojo apdovanojimą įteikė tiesioginiam savo pavaldiniui – Vyriausybės kancleriui alminui Mačiuliui. 2016 m. birželio 30 d. rokiškio krašto muziejuje vyko istorinio šokio diena (projekto „Muziejų kelias 2016. Dvarų kultūros atspindžiai“ dalis). renginys prasidėjo doc. dr. helmuto šabasevičiaus paskaita „šokis lietuvos Didžiosios kunigaikštystės dvarų teatruose“. Susipažinus su įdomiais faktais apie istorinį šokį, dvaro menėje buvo galima pamatyti ir išbandyti istorinius šokius. Visą šią koncertinę-edukacinę programą pristatė visoje europoje koncertuojanti ir žinoma senosios muzikos bei istorinio šokio prancūzų trupė „Cie Fantaisies Baroques“. trupė kvietė susipažinti su XVii–XViii a. didybe ir prabanga, žiūrovus stebino sceniniais kostiumais, o nepriekaištingai atliktas pasirodymas užbūrė žiūrovus ir

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

149

privertė juos nusikelti keliais šimtmečiais atgal bei patiems pabandyti sušokti šokius – pasijusti lyg pokylių salėje. liepos 1 d. ta pati programa pakartota raudondvario dvare. 2016 m. liepos 2 d. buvo švenčiama istorinio šokio diena Valdovų rūmuose (projekto „Muziejų kelias 2016. Dvarų kultūros atspindžiai“ dalis). Programos renginiai: žaidimas su „atradimų žemėlapiu“ „žaidimai ir linksmybės Valdovų rūmuose“, filmų istorinio šokio tema peržiūra „šokiai ekrane“, istorinio šokio pamokos šeimoms ir ne tik „Pavanos ritmu“, teminės ekskursijos „reveransas valdovams“, prancūzų senosios muzikos ir istorinio šokio trupės „Cie Fantaisies Baroques“ šokio pamokos bei teatralizuotas koncertas „Didžioji prancūziška puota“. istorinio šokio ekspertė jūratė Vičienė skaitė viešą paskaitą „šokiai europos valdovų ir diduomenės dvaruose. istorijos pradžia“, o menotyrininkas doc. dr. helmutas šabasevičius – viešą paskaitą „šokis lietuvos Didžiosios kunigaikštystės dvarų teatruose“. 2016 m. liepos 5 ir 6 d. Uficių galerijos Florencijoje (italija) ilgametis direktorius prof. dr. antonijus natalis (antonio natali) skaitė paskaitas „mikelandželas. kaip suprasti Dovydą ir Tando Doni“ ir „uficių didybės paslaptis: nuo medičių sukauptų meno lobių iki pasaulinio garso muziejaus“. 2016 m. liepos 6 d. buvo švenčiama Valstybės diena Valdovų rūmuose (programos „Muziejų kelias 2016. Dvarų kultūros atspindžiai“ dalis). Muziejus buvo atidarytas iki 23 val., o lankytojai jame galėjo apsilankyti už simbolinį 1 eurą ir apžiūrėti tebeveikiančią tarptautinę parodą „amžinybės atspaudas. italų renesanso ir Baroko šedevrų krikščioniškieji siužetai XiX a. graviūrose“. kiekvienas muziejaus lankytojas Valstybės dienos proga gavo ypatingą dovaną – gediminaičių dinastijos genealoginį medį. Visą dieną vyko pažintinė edukacijos ir renginių programa su išmaniaisiais elementais, pristatanti lietuvos valstybingumo ištakas bei raidą ir lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaro istoriją bei kultūrą: „Virtuali kelionė laiku“ (virtualus istorinės realybės atkūrimas rūmų istorinės ir architektūrinės raidos ekspozicijoje), atvira meninė edukacinė studija „Mūsų Vytis“ (istorinių vėliavėlių su Vyčiu gamyba), „istorinio valstybingumo ženklai Valdovų rūmuose“ (kelionė po Valdovų rūmų erdves, kurią paįvairino muziejaus specialistų ir gidų pasakojimai apie lietuvos valstybingumo raišką ir ženklus), interaktyvus žaidimas „Pažink lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaro kultūrą“, dokumentinio filmo „kijevas – lietuvos epocha“ premjera (idėjos autorius Virginijus Strolia, scenarijaus autorius Mindaugas Sėjūnas, režisierius Virgilijus kubilius) ir susitikimas su filmo kūrėjais. Didžiajame kieme vyko simbolinio garbės bėgimo su lietuvos valstybės istorinėmis (herbinėmis) vėliavomis baigiamasis renginys „Valstybė – tai tu“ ir rodoma valstybės istorija 3D projekcijoje „Mes stiprūs, lietuva!“ (dalyvavo choras „ąžuoliukas“). 2016 m. liepos 7 d. vyko Valdovų rūmų muziejaus, lietuvos istorijos instituto ir Vilniaus universiteto organizuotas istorikų pokalbis „lietuvos didžiosios kunigaikštystės istorijos atodangos“, skirtas prof. Mečislovo jučo 90-mečio jubiliejui, ir šiai sukakčiai specialiai parengtos knygos, kurią išleido Valdovų rūmų muziejus, sutiktuvėms. renginyje aptartos lietuvos Didžiosios kunigaikštystės istorijos aktualijos prof. M. jučo daugiau nei 60 metų trunkančios mokslinės kūrybos kontekste. šia proga su-

150

tikta ir profesoriaus jubiliejui specialiai išleista knyga „lietuvos Didžiosios kunigaikštystės istorijos atodangos“ – tarptautinis 25 mokslinių straipsnių, skirtų lietuvos Didžiosios kunigaikštystės istorijos problematikai, rinkinys. jubiliejiniame leidinyje skelbiama ir prof. M. jučo bibliografija, keli kolegų ir mokinių proginiai tekstai apie jubiliatą, garbiojo profesoriaus gyvenimo žingsnius atskleidžia turiningos fotografijos. renginyje dalyvavo jubiliatas, habil. dr. antanas tyla, prof. dr. irena Valikonytė, doc. dr. edmundas rimša, prof. dr. rimvydas Petrauskas, dr. Vydas Dolinskas, prof. M. jučo kolegos, bičiuliai ir mokiniai.

FeStiValiS „MiDSUMMer VilniUS“ 2016 m. liepos 12–29 d., vasaros viduryje, vilniečius ir miesto svečius į Valdovų rūmų Didįjį kiemą pakvietė pirmą kartą organizuojamas festivalis „midsummer Vilnius“. kelias savaites trukusiame festivalyje pasirodymus surengė ne tik garsiausi mūsų šalies atlikėjai, bet ir pasaulinės scenos žvaigždės. liepos 12 d. festivalį pradėjo viena ryškiausių pastarųjų dešimtmečių britų muzikos žvaigždžių – dainininkė džos stoun (joss stone). jausmingame koncerte skambėjo soulas, fankas ir popmuzika. garsiąją atlikėją apšildė lietuvių dainininkė Monika liu. liepos 13 d. pasirodė violončelių trio iš latvijos „melo-m“. trys talentingi muzikantai – karlis auzanas (kārlis auzāns), Mikelis Drobičinas (Miķelis Dobičins) ir janis Paulas (jānis Pauls) – susirinkusią publiką užbūrė gebėjimu derinti klasikinę muziką su popmuzikos ar roko veržlumu bei energija. liepos 14 d. specialia programa koncerto lankytojus nustebino unikalaus balso lietuvių atlikėja alina orlova. Dalį programos alina atliko su muzikantų kvintetu. Su dainininke scenoje pasirodė ir ypatinga viešnia – smuikininkė justina auškelytė, laikoma jaunosios kartos kylančia klasikinės muzikos žvaigžde. liepos 15 d. pirmą festivalio „Midsummer Vilnius“ savaitę užbaigė akordeono virtuozu tituluojamas martynas levickis su programa „fatališkasis tango iššūkis“. atlikėjas scenoje pasirodė su styginių ansambliu „Mikroorkestra“. tą vakarą Valdovų rūmų kiemelyje skambėjo ir abejingų nepaliekantys argentinos tango legendos astoro Pjacolos (astor Piazzolla) kūriniai. liepos 26 d. vakarą į Valdovų rūmų Didįjį kiemą rinkosi teatro gerbėjai, nes į vieną populiariausių 2015 m. spektaklių – „Įstabioji ir graudžioji romeo ir džuljetos istorija“ – pakvietė lietuvos nacionalinis dramos teatras ir okt / Vilniaus miesto teatras. liepos 27 d. festivalis kvietė pasimėgauti po žvaigždėmis skambančiomis gražiausiomis operų arijomis – vyko koncertas „opera po žvaigždėmis“. grojo lietuvos kamerinis orkestras, vadovaujamas vieno garsiausių ir profesionaliausių mūsų šalies dirigentų Modesto Pitrėno. žymiausias operų arijas atliko tenoras Merūnas Vitulskis ir sopranas lilija gubaidulina. liepos 28 d. festivalio atlikėjų gretas papildė ir charizmatiškoji atlikėja justė arlauskaitė-jazzu. ji surengė išskirtinį pasirodymą su orkestru, kuriam dirigavo Modestas Pitrėnas. Skambėjo ne tik populiariausi jazzu kūriniai, bet ir visame pasaulyje žinomos dainos. liepos 29 d. specialiai festivaliui „Midsummer Vilnius“ pasirodymą surengė ir vienoje scenoje retai kartu pasirodantis muzi-

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

kantų luko ir petro geniušų duetas. koncerte skambėjo edvardo grygo (edvard grieg), Sergejaus Prokofjevo, Frederiko šopeno (Frédéric Chopin), Moriso ravelio (Maurice ravel) ir Džordžo geršvino (george gershwin) kompozicijos. šiuo koncertu iškilmingai užbaigtas pirmasis vasaros festivalis „Midsummer Vilnius“. 2016 m. liepos 19 d. apdovanoti sėkmingiausiai brandos ir profesinio mokymo kvalifikacijos egzaminus išlaikę lietuvos abiturientai. net 93 abiturientai per 2016 m. brandos egzaminus gavo tris ar daugiau šimtukų. taip pat pagerbti septyni profesinių mokyklų absolventai, kurie, sėkmingai išlaikę egzaminus, įgijo aukščiausią kvalifikacinę kategoriją ir yra tapę įvairių profesinio meistriškumo konkursų laureatais. juos sveikino lietuvos respublikos ministras pirmininkas algirdas Butkevičius ir švietimo bei mokslo ministrė audronė Pitrėnienė. 2016 m. rugpjūčio 24 d. vyko lietuviškų istorinių komiksų serijos „leičiai“ pirmosios knygelės pristatymas. „leičiai“ – grafinis pasakojimas apie gilią lietuvos valstybės praeitį. apie laikus, kai ką tik užgimusi lietuva kovojo dėl savo išlikimo. tada lietuvos likimą savo rankose laikė drąsūs lietuvos kariai, ištikimi šalies valdovo valios vykdytojai ir sargybiniai – leičiai. Dėl jų narsos, pasiaukojimo ir išradingumo lietuva tapo didi, užsitikrino užkariautų tautų ištikimybę ir savo aršiausių priešų pagarbą. renginyje dalyvavo komiksų scenarijaus autorius karolis Zikaras, komiksų dailininkas tomas Mitkus ir projekto konsultantas, archeologas doc. dr. aleksiejus luchtanas. 2016 m. rugpjūčio 31 d. buvo atidarytas XXii europos archeologų asociacijos kongresas. europos archeologų kongresas – vienas didžiausių europos mokslinių renginių, kasmet vykstantis vis kitoje europos žemyno šalyje ir pritraukiantis vidutiniškai 1 700–2 500 dalyvių. kongreso tikslas – suburti europos archeologijos mokslininkų ir kitų tarpdalykinių mokslų tyrėjų, ekspertų bendruomenę bei pristatyti naujausius tyrimų rezultatus šioje srityje. lietuvai buvo suteikta garbė šią tarptautinę bendruomenę pasveikinti ir priimti Vilniuje. 2016 m. rugsėjo 3 d. buvo švenčiama operos diena Valdovų rūmuose. lankytojų vestibiulio auditorijoje buvo rodoma henrio Perselio (henry Purcell) opera „Didonė ir enėjas“ – 2005 m. įrašas iš Berlyno valstybinės operos. teatrologė dr. ramunė Balevičiūtė skaitė viešą paskaitą „kiekvienam amžiui – po savo šekspyrą. iš anglijos profesionaliojo teatro istorijos“, muzikologė junija galejeva – viešą paskaitą „anglų operos gimimas“. Vyko ir edukaciniai renginiai: pažintinė paskaita „operos atsiradimas: italija, lietuva, anglija“, edukaciniai užsiėmimai „improvizuojame operą: „elenos pagrobimas“, edukacinė ekskursija „Pramogos ir linksmybės lietuvos valdovų, Viljamo šekspyro amžininkų, dvare“. Profesionalūs Valstybinio jaunimo dramos teatro aktoriai renesansinėse rūmų menėse deklamavo Viljamo šekspyro (william Shakespeare) sonetus. Vyko muzikinis performansas „Barokas ir hiphopas“ (algirdas Bagdonavičius (kontratenoras), rokas grajauskas-jama (reperis), Vilimas norkūnas (klavišiniai), Donatas Bagurskas (kontrabosas) ir Dovydas grajauskas (perkusija)), teatralizuotas dainininkės anos Marijos Vierod (anna Maria wierd) iš Danijos ir tarptautinio ansamblio „Morgaine“ koncertas „arijos, baladės ir šokiai elžbietos i laikais“.

VolUMen

SenoSioS MUZikoS FeStiValiS „BanChetto MUSiCale“ 2016 m. rugsėjo 6–24 d. jau 30 kartą Vilniuje surengtas senosios muzikos festivalis „banchetto musicale“ kvietė klausytojus į koncertus Valdovų rūmų muziejuje. rugsėjo 6 d. vykusiame atidarymo koncerte „linksmasis karas. Teatralizuoti elžbietos i laikų šokiai“ klausytojai buvo kviečiami panirti į Viljamo šekspyro (william Shakespeare) laikų gyvenimą. Dalyvavo ansamblis „Banchetto Musicale“, solistas nerijus Masevičius ir su ansambliu debiutuojanti „lėlės“ teatro aktorė Sigita Mikalauskaitė. režisierė ir choreografė Džein Džingl (jane gingell) (jungtinė karalystė). rugsėjo 7 d. koncerte „Melancholia. liūdesys šekspyro sonetuose ir jo amžininkų muzikoje“ Viljamo šekspyro (william Shakespeare) sonetus, taip pat Džono Dono (john Donne) ir širin novrousian (Schirin nowrousian) eiles programos autoriai įvairiais atspalviais derino su renesanso laikų anglijos, nyderlandų ir italijos muzika, atliekama ansamblio „Morgaine“ (Vokietija, lietuva, austrija, italija) muzikantų: alinos rotaru (klavesinas), Dariaus Stabinsko (viola da gamba), karin Sildorf (karin Silldorff) (išilginės fleitos) ir Mikelės karekos (Michele Carreca) (liutnia). eiles skaitė aktorė eglė Mikulionytė. rugsėjo 9 d. programą „dvi habsburgų moterys. elžbieta ir kotryna habsburgaitės“ atliko choras ir konsortas „Brevis“ (lietuva, Vokietija, italija, lenkija). naująja programa lietuvių atlikėjai siekė atgaivinti habsburgų dinastijos moterų, lenkijos karalienių ir lietuvos didžiųjų kunigaikštienių – seserų elžbietos ir kotrynos habsburgaičių – portretus. koncerte gyvai skambėjo muzika iš XVi a. vidurio insbruko, krokuvos ir Vilniaus. rugsėjo 14 d. teatralizuotą koncertą „Some strange felicity. muzikinės scenos iš šekspyro dramų“ festivalio klausytojams parengė ansamblis iš Belgijos „Sospiri ardenti“: elen Delahanti (ellen Delahanty) (sopranas, išilginės fleitos), Džiuli komparini (julie Comparini) (mecosopranas, šokis), gertas Van gelė (geert Van gele) (išilginės fleitos, klavesinas) ir jurgenas De Brenas (jurgen De Bruyn) (liutnia, archiliutnia). Muzikantai atvertė dviejų populiariausių Viljamo šekspyro (william Shakespeare) komedijų „audra“ ir „Dvyliktoji naktis“ puslapius. rugsėjo 17 d. į koncertą „frobergerio pasaulis. Vieniša kelionė, lydima nelaimių, praradimų ir mirties“ pakvietė Bukarešte gimusi, Vokietijoje ir nyderlanduose studijavusi, Vilniuje dabar reziduojanti klavesinininkė alina rotaru, kritikų vertinama kaip labai artistiška, ekspresyvi ir techniškai nepriekaištinga atlikėja. ji atliko johano jakobo Frobergerio (johann jakob Froberger, 1616–1667), šiandien vadinamo klavesino šopenu, vieno kosmopolitiškiausių ir ekscentriškiausių muzikų, kūrinius. rugsėjo 19 d. surengtas koncertas „don kichotas ir baroko epochos šokis“. Dalyvavo Chosetsu obregono (josetxu obregón) vadovaujamas ansamblis iš ispanijos „la ritirata“: tamar lalo (išilginės fleitos), Pablas Prietas (Pablo Prieto) (smuikas), Danielis Pintenjas (Daniel Pinteo) (smuikas), Davidas glidenas (David glidden) (altas), ignasijus Pregas (ignacio Prego) (klavesinas), Chosetsu obregonas (violončelė). klausytojai išgirdo georgo Filipo telemano (georg Philipp telemann) ir Mišelio rišaro Delalando (Michel richard Delalande) instrumentinę

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

151

muziką, mažai žinomų antonijaus kaldaros (antonio Caldara) operų pagal Migelio de Servanteso (Miguel de Cervantes) kūrinius fragmentus. rugsėjo 21 d. programą „dieve, saugok karalienę. muzika trims anglijos valdovėms“, įkvėptą pirmosios jungtinės karalystės himno frazės, atliko choras „Brevis“ ir ansamblis „Contrasto armonico“ (italija, ispanija, lenkija, lietuva). Projekto vadovas – Markas Vitalė (Marco Vitale) (italija, lenkija). koncerto programa kvietė į kelionę per skirtingus anglų muzikos žanrus, kuriuos kompozitoriams teko kurti atsižvelgiant į monarchijos išpažįstamą credo. rugsėjo 24 d. įspūdingą ir įsimintiną programą „makbetas. muzikinis spektaklis pagal V. šekspyro dramą“ atliko choras iš švedijos „romeo & julia“, vadovaujamas Benua Malmbergo (Benot Malmberg). Pasakojimas apie tragišką škotų karaliaus lemtį programoje buvo sekamas renesanso kompozitorių kūrinių tekstais. 2016 m. rugsėjo 13 d. vyko Valdovų rūmų muziejaus išleistos prof. Viktorijos daujotytės knygos „justinas marcinkevičius. salomėja nėris. alfonsas nyka-niliūnas. mintys, pastabos, fragmentai“ sutiktuvės ir pokalbis apie kūrėjus bei jų likimus. Dalyvavo knygos autorė, lietuvių literatūros tyrinėtojas, kritikas ir eseistas Valentinas Sventickas, lietuvos literatūros tyrinėtojas Mindaugas kvietkauskas, lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas, lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos prezidentas, įmonių grupės „eika“ įkūrėjas bei valdybos pirmininkas, mecenatas robertas Dargis ir Valdovų rūmų muziejaus redaktorė indrė Makauskaitė. 2016 m. rugsėjo 20 d. dr. milena bravermanova (milena bravermanov) skaitė viešą paskaitą „privati prahos pilies kolekcija „archeologinė tekstilė“. Prahos pilies Meno kolekcijų ir rinkinių skyriaus mokslo darbuotoja bei kolekcijų kuratorė, kurios pagrindinė mokslinių tyrinėjimų sritis – istorinė tekstilė, reikšmingiausių ir žymiausių Prahos pilies parodų autorė ir kuratorė papasakojo, į kokius audeklus ir kodėl būdavo vyniojami kilmingųjų palaikai, ką slepia Prahos pilies kapavietės ir kuo ypatinga Prahos pilies tekstilės kolekcija. 2016 m. rugsėjo 22 d. oicumila seradska-malec (ojcumiła sieradzka-malec) skaitė paskaitą „Vavelio karališkosios pilies kordibanai“. čekijos respublikos ambasados Vilniuje suorganizuotame renginyje krokuvos jogailos universiteto absolventė, ilgametė Vavelio karališkosios pilies inventorių ir katalogų skyriaus vedėja, meno istorikė pristatė kordibanų (kordibanai – tai ožkos ar ėriuko oda su įspaustu, neretai auksuotu, sidabruotu ar tapytu ornamentu – viena įspūdingiausių ir prabangiausių renesanso ir Baroko epochų sienų, baldų ir taikomosios dailės objektų dekoravimo priemonių) istoriją, chronologiją ir kitus šį meną atskleidžiančius intriguojančius faktus. 2016 m. rugsėjo 27 d. Valdovų rūmų muziejus ir ispanijos karalystės ambasada lietuvoje muziejaus svečius pakvietė į ispanijos kultūros paveldo institucijos nacionalinio paveldo saugotojos ir tyrinėtojos dailės istorikės dr. almudenos peres de Tudelos gabaldon (almudena pérez de Tudela gabaldón) viešą paskaitą „karališkosios šeimos portretai XVi a. ispanijoje“. joje buvo kalbama apie ispanijos valdovų bei jų šeimos narių vaizdavimą dailėje, apie reprezentacinių portretų atsiradimą,

152

jų propagandinę bei informacinę funkciją, ką šie portretai mums atskleidžia ir ką nuslepia, kuo jie skiriasi nuo itališkojo ar prancūziškojo tipo valdovų portretų, kokie simboliai pabrėžia ispanijos valdovų galią bei kokią įtaką ispanijos valdovų apranga darė visos europos madai. renginyje dalyvavo ir ispanijos karalystės nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus pavaduotojas bei reikalų patikėtinis Bernardas lopesas (Bernardo lópez), ir Valdovų rūmų muziejaus direktorius dr. Vydas Dolinskas. 2016 m. rugsėjo 28 d. surengtas adolfo Tautavičiaus (1925–2006) dienoraščio pagrindu Valdovų rūmų muziejaus išleistos knygos „iš archeologo užrašų“ pristatymas. Dienoraščio autorius aprašo savo ir kolegų mokslinės veiklos metus – svarbius XX a. 6–10 deš. lietuvos archeologijos mokslo etapus. Užrašai vertinami kaip vieno aktyviausių mokslininkų parašyta XX a. antros pusės lietuvos archeologijos istorija. renginyje dalyvavo prof. habil. dr. Mykolas Michelbertas, prof. habil. dr. albinas kuncevičius, habil. dr. Vytautas Urbanavičius, doc. dr. Valdemaras šimėnas, doc. dr. gintautas Zabiela, eglė griciuvienė ir gintautas Striška. 2016 m. rugsėjo 29 d. Valdovų rūmų muziejus ir ispanijos karalystės ambasada lietuvoje pakvietė į antrą ispanijos kultūros paveldo institucijos nacionalinio paveldo saugotojos ir tyrinėtojos dailės istorikės dr. almudenos peres de Tudelos-gabaldon (almudena pérez de Tudela gabaldón) viešą paskaitą „ispanijos karališkosios šeimos gyvenimas XVi a. ii p.“ joje buvo analizuojamas valdovo dvaro gyvenimas, atkreiptas dėmesys ne tik į karaliaus šeimą, bet ir į jos santykius su artimiausiais tarnais, pavyzdžiui, juokdariais bei įvairiais linksmintojais. Valdovas gyveno tokiu aiškiu ir griežtu ritmu, kad rūmų gyventojai iš anksto galėdavo žinoti, kur bus ir ką veiks jų valdovas kiekvieną dieną. Dvaro gyvenimas, kaip ir metų laikai, sukosi vis tuo pačiu kasmet pasikartojančiu ritmu. renginyje dalyvavo ir ispanijos karalystės nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus pavaduotojas bei reikalų patikėtinis Bernardas lopesas (Bernardo lópez). 2016 m. spalio 4 d. buvo iškilmingai paminėta Vokietijos vienybės diena bei lietuvos ir Vokietijos diplomatinių santykių atkūrimo 25-metis. ta proga šventės organizatoriai – Vokietijos ambasada Vilniuje – viešai pristatė du apipavidalintus Berlyno lokius („Buddy-Bär“), simbolizuojančius draugiškus lietuvos ir Vokietijos santykius. lokiai „Buddy-Bär“ simbolizuoja tolerantišką, laisvą ir demokratišką Vokietiją. iš viso yra apie 1 400 tokių lokių. juos galima pamatyti priešais daugelį Vokietijos diplomatinių atstovybių. 2016 m. spalio 8 d. vyko Baroko muziką ir šiuolaikinį džiazą derinančio kvarteto „baroque contempo“ albumo pristatymo koncertas. Sopranas karolina glinskaitė, džiazo dainininkė Silvija Pankūnaitė, pianistas Vytis Smolskas ir saksofonininkas Simonas šipavičius visus naujojo albumo kūrinius, išskyrus paskutinį, įrašė Valdovų rūmų Didžiojoje renesansinėje menėje, tad koncerto klausytojai tapo autentiško albumo skambesio liudytojais. kostiumus specialiai šiam pasirodymui sukūrė garsi lietuvos dizainerė Sandra Straukaitė. Berlyne gyvenantis ir kuriantis menininkas adomas žudys koncerte pristatė originalią vaizdo instaliaciją, su fotomenininke Dalia Mikonyte sukurtą pagal „Baroque Contempo“ muziką. 2016 m. spalio 10 ir 24 d. vyko lietuvos respublikos seimo rinkimų rezultatų aptarimas ir rinkimuose laimėjusių partijų spaudos konferencijos.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

2016 m. spalio 15 d. vyko naujų idėjų kamerinio orkestro niko koncertas, kuriame buvo pristatomas ir naujas albumas. atlikdami kūrinius mintinai ir sujungdami populiariosios bei klasikinės muzikos idiomas su netradicinėmis styginių instrumentų grojimo technikomis, į pasirodymą įtraukdami dainavimą ar minimalistinę choreografiją, niko sukuria stulbinančią patirtį. efektas užburiantis, rezultatas patrauklus įvairaus amžiaus publikai. koncerte Valdovų rūmuose niko pristatė savo naujausią kompaktinę plokštelę, kurią įrašė dviejų žemynų įrašų studijose – ne tik lietuvoje ir Vokietijoje, bet ir prestižinėje „Paramount“ įrašų studijoje jaV. 2016 m. spalio 20 d. vyko iV tarptautinio m. k. Čiurlionio muzikos festivalio atidarymo koncertas. ryškiausias lietuvos fortepijono duetas, nacionalinės premijos laureatai rūta rikterė ir Zbignevas ibelhauptas, atliko Mikalojaus konstantino čiurlionio, Mucijaus klemenčio (Muzio Clementi), kamilio Sen Sanso (Camille Saint-Sans), johaneso Bramso (johannes Brahms) ir Ferenco listo (Ferenc liszt) kūrinius. 2016 m. spalio 24 d. buvo minimos Vengrijos 60-osios antisovietinės revoliucijos metinės. Vengrijos respublikos ambasada Vilniuje pakvietė kartu pabūti ir prisiminti 1956-ųjų įvykius Vengrijoje bei jų atgarsius lietuvoje. 2016 m. lapkričio 3 d. vyko dar vienas iV tarptautinio M. k. čiurlionio muzikos festivalio renginys – edvino minkštimo (jaV, lietuva) koncertas fortepijonui „Vizijų pasaulyje“. Fortepijono aristokratu tituluojamas e. Minkštimas, pripažintas kaip vienas ryškiausių kylančių europos pianistų, atliko roberto šumano (robert Schumann), Ferenco listo (Ferenc liszt) ir Franco šuberto (Franz Schubert) kūrinius. 2016 m. lapkričio 4 d. pristatyta prezidento Valdo adamkaus knyga „pokalbiai nesilaikant protokolo“ (išleido „Versus aureus“). knygoje atskleidžiami nauji faktai iš prezidento asmeninio bei viešo gyvenimo prieškario lietuvoje, išeivijoje, nepriklausomybę atkūrusioje lietuvos valstybėje. knyga gausiai iliustruota fotografijomis iš almos ir Valdo adamkų šeimos archyvo, unikalių dokumentų, oficialių valstybių vadovų ir monarchų laiškų faksimilėmis. renginyje dalyvavo autorius, arnas ališauskas, audrius Matonis ir rimvydas Valatka. grojo čiurlionio kvartetas. 2016 m. lapkričio 5-ąją buvo švenčiama medžioklės diena Valdovų rūmuose. šią dieną muziejus kvietė papramogauti ir išbandyti orientavimosi įgūdžius žaidime „Medžioklinių gyvūnų pėdsakais“, supažindinančiame su medžioklės tematiką atspindinčiais Valdovų rūmų muziejaus eksponatais. taip pat vyko atviros grafikos dirbtuvės, kuriose buvo galima atsispausti paveikslėlių su medžioklės ir kitais siužetais iš Valdovų rūmų muziejaus eksponatų. Vilniaus universiteto istorijos fakulteto doktorantė, medžioklės istorijos ir lietuvos Didžiosios kunigaikštystės biologinės įvairovės tyrinėtoja toma Zarankaitė skaitė viešą paskaitą „lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovo medžioklės ceremonialas ir eiga XV–XVi a.“ 2016 m. lapkričio 8 d. vyko iškilminga Pilietiškumo, demokratijos ir teisės programų centro projekto „gyvenu laisvai!“ apdovanojimų ceremonija. joje apdovanoti rytų lietuvos jaunimo kartu su profesionaliais menininkais ir ekspertais sukurti darbai: filmai, spektaklis, turistiniai maršrutai. jaunimo sukurtus darbus vertino komisija: lietuvos meno kūrėjų asociaci-

VolUMen

jos prezidentas kornelijus Platelis, istorikas prof. alfredas Bumblauskas, kino režisierius ir prodiuseris arūnas Matelis, kino ir teatro kritikas andrius jevsejevas. renginyje apsilankė gausus būrys rytų lietuvos tautinių bendrijų jaunimo, jų draugų, mokytojų, tėvų ir artimųjų, taip pat prezidentūros, Vyriausybės, tautinių mažumų departamento, ministerijų, ambasadų, savivaldybių ir kitų institucijų atstovai. 2016 m. lapkričio 9 d. vyko giedrės lukšaitėsmrazkovos (mrzkov) klavesino rečitalis „apmąstymai. j. s. bacho „gerai temperuotas klavyras“. Programoje skambėjo johano Sebastiano Bacho (johann Sebastian Bach) preliudai ir fugos iš „gerai temperuoto klavyro“ i knygos. 2016 m. lapkričio 10 d. surengtas juvelyro darijaus gerliko XVi a. renesansinių papuošalų rekonstrukcijų paroda-kultūros vakaras „Valdovų žiedai“. D. gerlikas, juvelyro amato mokęsis lietuvoje ir italijoje, renginyje pristatė senųjų auksinių žiedų su brangakmeniais rekonstrukcijas ir papasakojo, kokiais tiksliais jos kurtos, kokių žinių suteikė kūrybos ir technologijos proceso metu išryškėjusios tendencijos. Menotyrininkė prof. dr. aleksandra aleksandravičiūtė, aukščiausios kategorijos metalo dirbinių restauratorius rimvydas Derkintis ir doktorantė archeologė rasa Valatkevičienė iš skirtingų mokslų perspektyvų pristatė juvelyrikos dirbinių istorinius, menotyrinius, restauravimo bei archeologinius aspektus. renginyje buvo eksponuojamos lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje per archeologinius tyrimus rastų žiedų rekonstrukcijos ir atkurtas Barboros radvilaitės žiedas. 2016 m. lapkričio 13 d. surengtas ansamblio „reversio“ koncertas „XVii a. muzika lenkijoje ir lietuvoje: lietuviškoji birbynė kitaip“ (Všį „Sambalsiai“ rengiamo ii tarptautinio medinių pučiamųjų instrumentų festivalio „Medynės“ dalis). koncerte skambėjo tarkvinijaus Merulos (tarquinio Merula), adomo jažembskio (adam jarzębski), adomo iš Vongroveco (adam z wągrowca), andrėjos gabrielio (andrea gabrieli), Martyno Melčevskio (Marcin Mielczewski), tobijaus hiumo (tobias hume) ir kitų kompozitorių kūriniai. 2016 m. lapkričio 15 d. surengtas baigiamasis iV tarptautinio M. k. čiurlionio muzikos festivalio pasirodymas – judžino indžičiaus (eugen indjic) fortepijono koncertas. Prancūzų pianistas skambino Frederiko šopeno (Frédéric Chopin) ir roberto šumano (robert Schumann) kūrinius. 2016 m. lapkričio 19 d. vyko vokiečių kompozitoriaus ir elektroninės muzikos didžėjaus sveno helbigo (sven helbig) koncertas „i eat the sun and drink the rain“. žiūrovams buvo pristatyta muzikinė kompozicija, sujungianti chorinį dainavimą, S. helbigo gyvai atliekamą elektroninę muziką ir šviesas. Dalyvavo šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“ (dirigentas gintautas Venislovas). 2016 m. lapkričio 20 d. vyko renginys „muzika kaip kinas“. jaunimo simfoninis orkestras, vadovaujamas jaunosios kartos dirigento, „auksinio scenos kryžiaus“ laimėtojo ričardo šumilos, muzikalumu garsėjantis kamerinis choras „aidija“ (meno vadovas romualdas gražinis) su žinomų džiazo muzikantų grupe, solistais – viena iškiliausių lietuvos jaunųjų dainininkių Monika liu, saksofono virtuozu Petru Vyšniausku, akordeonininku nerijumi Bakula, kanklininke aiste Bružaite, operos solistais šarūnu šapalu ir lina Dambrauskaite bei vienu iškiliausių

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

153

lietuvos dokumentinio kino kūrėjų audriumi Stoniu pakvietė prisiminti poetinio lietuvių kino muzikalumą ir kinui muziką kūrusius kompozitorius. koncerte skambėjo lietuvių kompozitorių filmams sukurta muzika, buvo rodomos ištraukos iš pačių įsimintiniausių lietuvių klasikos filmų. 2016 m. lapkričio 23 d., po lietuvos kariuomenės dienos ir kariuomenės atkūrimo 98-ųjų metinių renginio, Valdovų rūmuose vyko apdovanojimų ceremonija. kiekvienais metais vykstančioje lietuvos respublikos krašto apsaugos ministro organizuojamoje ceremonijoje apdovanojami kariai ir civiliai, nusipelnę lietuvos krašto apsaugai ir kariuomenei. šiais metais, stebint keliems šimtams svečių, krašto apsaugos ministras juozas olekas įteikė apdovanojimus 50 asmenų. japonijos ambasadoriui tojojei šigidai (toyoei Shigeeda) buvo įteiktas lietuvos respublikos krašto apsaugos sistemos medalis civiliams „Už nuopelnus“ ir padėkos raštas už jo pastangas organizuojant japonijos savigynos pajėgų eskadros vizitą į lietuvą bei už 250 japonų karininkų vizitus lietuvos miestuose. 2016 m. lapkričio 25 d. vyko koncertas „rudens vitražai“ („lietuvos ansamblių tinklo“ ir festivalio „Muzikos ruduo“ bendras projektas). Vytautas Sriubikis (fleita), Vaida Paukštienė (smuikas), robertas Bliškevičius (altas) ir Vaiva eidukaitytė-Storastienė (klavesinas) atliko kompozitorių Vykinto Baltako, Vytauto germanavičiaus, Vytauto laurušo, žibuoklės Martinaitytės, onutės narbutaitės ir loretos narvilaitės kūrinius. 2016 m. lapkričio 30 d. vyko renginys „Valdovas ir jo dinastija“ gedimino valdymo pradžios 700 metų sukakčiai paminėti. kultūros vakare klausimus apie gedimino valdymo laikotarpį gvildeno ir mintimis dalijosi prof. dr. rimvydas Petrauskas (Vilniaus universitetas), dr. Darius Baronas (lietuvos istorijos institutas), kęstutis gudmantas (lietuvių literatūros ir tautosakos institutas), gintautas Striška ir dr. jolanta karpavičienė (Valdovų rūmų muziejus). 2016 m. gruodžio 3 d. vyko prancūzijos ir lietuvos prekybos rūmų verslo ir labdaros vakarienė „diner de gala avec martell“. šia proga surinktos lėšos suteikė galimybę finansiškai paremti humanitarines bei socialines organizacijas ir prisidėti gausinant Valdovų rūmų muziejaus meno kolekciją. Susirinkę garbūs svečiai buvo raginami aukoti editos Mildažytės labdaros ir paramos fondui „Bėdų turgus“. Muzikavo šv. kristoforo orkestras, diriguojamas charizmatiškojo maestro Donato katkaus. Vakarą vesti buvo patikėta prancūzų kultūros gerbėjui ir žinovui eugenijui Skerstonui. 2016 m. gruodžio 6 d. iškilmingai pristatyta nastazijos keršytės monografija „lietuvos muzeologija“ (išleido leidykla „akademinė leidyba“). Didelės apimties knygoje sudėta turtinga mūsų šalies muziejų istorija, pateikiami būdingiausi lietuvos muzeologijos raidos bruožai nuo XViii a. iki XXi a. antros pusės. renginyje pagerbta ir knygos autorė – doc. dr. n. keršytė (1948–2016). Mokslininkė šios knygos pati, deja, nespėjo pabaigti, tad jos darbą perėmė kolegos. į renginį gausiai susirinkusiems svečiams muzikavo senosios muzikos ir šokio teatras „Puelli Vilnenses“, pianistas Darius Mažintas, smuikininkė agnė Doveikaitė ir primarijus nerijus juška. Vakaro metu svečiai grožėjosi skulptoriaus Mindaugo tendziagolskio specialiai šiam renginiui sukurta unikalia skulptūros kompozicija iš ledo – įspūdingomis heleninio stiliaus kolonomis. oficialią vakaro dalį vedė knygos autorės sūnus alkas Paltarokas, įžvalgomis apie knygą ir prisiminimais apie

154

autorę dalijosi akademinės ir kultūrinės bendruomenės atstovai, taip pat doc. dr. n. keršytės kolegos. 2016 m. gruodžio 8 d. vyko „politinės istorijos spektaklis – kalbos vakaras petrui skargai paminėti“. lietuvos respublikos kultūros ministerija, rašytojų klubas ir Valdovų rūmų muziejus sukakties proga pakvietė prisiminti įtakingą asmenybę – valstybės valdovų patarėją, pamokslininką ir pirmąjį lietuvos aukštosios mokyklos rektorių, pasiūlė šiuolaikiškai žvilgtelėti į laikotarpio reikšmę, kada vyko pasaulėžiūrų kova, karas su išoriniu priešu ir buvo steigiamas Vilniaus universitetas. Visi šie trys lietuvai svarbūs dalykai, nulemti politinių sprendimų, susiję su intensyvia P. Skargos (1536–1612) veikla. istoriniame spektaklyje skambėjo tekstai, parengti iš istorinių dokumentinių šaltinių, ir muzika, padedanti nuspalvinti žodžius ir vaidmenis, atliekamus garsių aktorių. Vakaro pabaigoje vyko iškilminga kalbos premijos, skiriamos tryliktą kartą, įteikimo ceremonija. 2016 m. gruodžio 15 d. vyko premjera – Baroko operos teatro pastatyta antonijaus Vivaldžio (antonio Vivaldi) „ištikimoji nimfa“ (koncertinis atlikimas). italų kompozitoriaus a. Vivaldžio „ištikimoji nimfa“ (libreto autorius Frančeskas šipionė Mafėjus (Francesco Scipione Maffei) – trijų veiksmų opera solistams, chorui ir orkestrui – pirmą kartą atlikta 1732 m. sausio 6 dieną. lietuvių pastatymo atlikėjai: dirigentas juozas Mantas jauniškis, meno vadovas Viktoras gerasimovas, Baroko operos teatro orkestras, solistai ilona Pliavgo, Vilija Mikštaitė, renata Dubinskaitė, tadas girininkas, andrius Bartkus, aistė Pilibavičiūtė, gabrielė kiršaitė ir romanas kudriašovas. 2016 m. gruodžio 16 d. pristatytas hernano romero (hernan romero) ir kęstučio Vaiginio unikalus projektas „strings and air“. Susibūrę vieni geriausių skirtingų meno žanrų atlikėjų („grammy“ laimėtojas hernanas romero (gitara, vokalas), kęstutis Vaiginis (saksofonas), Fernandes auksi (Fernandez auxi) (flamenko šokis), rodrigas g. Palenas (rodrigo g. Pahlen) (fortepijonas) ir styginių kvartetas „Mettis“) sukūrė įspūdingą muzikinį spektaklį. Scenoje organiškai susivienijo džiazas, flamenko ir klasikinės bei šiuolaikinės muzikos elementai.

konCertų CiklaS „kalėDoS ValDoVų rūMUoSe“ 2016 m. gruodžio 27 d. šventinių koncertų ciklą „kalėdos Valdovų rūmuose“ pradėjo koncertas „kalėdų giesmės a cappella“. Vyrų vokalinis ansamblis „Quorum“ (meno vadovas Vitalijus neugasimovas) pristatė naują kalėdinę programą, kurią tradiciškai atliko a cappella. Skambėjo tiek senos autentiškos giesmės, tiek gana naujos populiarios dainos iš žinomų XX–XXi a. atlikėjų repertuaro. kūrinių aranžuotės taip pat buvo įvairios – nuo griežto, senovinei muzikai būdingo balsų išdėstymo iki džiazo ir popmuzikos versijų su vokalinės perkusijos pritarimu. gruodžio 28 d. koncertų ciklą tęsė koncertas „j. s. bachas: kamerinė muzika istoriniais instrumentais“. kompozitoriaus johano Sebastiano Bacho (johann Sebastian Bach) muziką istoriniais instrumentais – tokiais, kurių skambesį kompozitorius įsivaizdavo kurdamas, – atliko ypatinga keturių visame pasaulyje garsių senosios muzikos atlikėjų komanda: ro-

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

drigas kalveira (rodrigo Calveyra) (išilginės fleitos), Manfredas kremeris (Manfredo kraemer) (smuikas), Chuanas Manuelis kintana (juan Manuel Quintana) (viola da gamba) ir leonardas garsija alarkonas (leonardo garca alarcón) (klavesinas). gruodžio 29 d. vyko jurgos šeduikytės ir grupės koncertas „permainos“. atlikėja j. šeduikytė kvietė klausytojus išvysti ir išgirsti kitokią jurgą. koncerte dainininkė stebino nuo pirmos iki paskutinės pasirodymo minutės – netikėtu puikiai pažįstamų kūrinių skambesiu ir dar niekur negirdėtomis dainomis. Dainų „nebijok“, „aš esu tiktai jei tu esi“, „Smėlio žmonės“ aranžuotės žymėjo atlikėjos muzikines permainas, o premjerinės dainos tapo intriguojančia pažintimi su nauja jurga. Didingoje Valdovų rūmų aplinkoje viena populiariausių šalies atlikėjų su grupe padovanojo vakarą tiems, kurie buvo pasiilgę jaukaus, nuoširdaus, gyvo skambesio ir stebinančių pokyčių. gruodžio 30 d. koncerte „mūzos įkvėpti“ lietuvos publikos puikiai žinoma ir mėgstama tarptautinio garso pianistė

VolUMen

Mūza rubackytė su vakaro scenos partneriu – kūrybine energija ir polėkiu išsiskiriančiu, kaskart netikėtais eksperimentais ir įdomiomis klasikos bei šiuolaikinių autorių kūrinių interpretacijomis publiką stebinančiu klaipėdos kameriniu orkestru (meno vadovas Mindaugas Bačkus) atliko liudvigo van Bethoveno (ludwig van Beethoven), johano Sebastiano Bacho (johann Sebastian Bach), johano adolfo hasės (johann adolph hasse) ir Volfgango amadėjaus Mocarto (wolfgang amadeus Mozart) kūrinius. gruodžio 31-osios vakarą net du kartus nuskambėjo paskutinis šventinių koncertų ciklo „kalėdos Valdovų rūmuose“ naujametis koncertas „metų laikai“. Paskutinę metų dieną specialiai šiam vakarui suburtas kamerinis orkestras „Cappella temporale“, lietuvių sopranas Vilija Mažintaitė ir obojaus virtuo-zas Filipas nodelis (Philip nodel) pasiėmė į nepamirštamą muzikinę kelionę su antonijaus Vivaldžio (antonio Vivaldi) „Metų laikais“, nuostabiomis melodijomis, muzikiniais pokštais ir staigmenomis.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

155

PranešiMai, PriStatyMai, konFerenCijoS 2014 2014 m. sausio 30 d. lietuvos respublikos kultūros ministerijos organizuotam investicinių programų (nulinių paraiškų) konkursui ir 2014 m. gegužės 28 d. lietuvos respublikos kultūros ministerijos organizuotoje viešoje diskusijoje lietuvos mokslų akademijoje nacionalinio muziejaus lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmų muziejaus direktorius dr. Vydas dolinskas pristatė Valdovų rūmų muziejaus parengtą projektą „edukacijos, mokslinių tyrimų ir atvirų saugyklų centro steigimas“ (autoriai Vydas Dolinskas, eduardas kauklys, indrė kunigėlytė, gintautas Striška, ėrika Striškienė). Projekte pristatyta galimybė šalia Valdovų rūmų atkurti radvilų rūmus, kurie būtų pritaikyti muziejaus saugykloms, mokslo tyrimų ir edukacijos centrui. naujasis statinys ir sutvarkytos mūrinės konstrukcijos atkurtų XVi a. pastatytas ir XViii a. pabaigoje išardytas aukštutinės pilies vakarinio šlaito tvirtinimo atramas, apsaugančias nuo kalno slinkčių ir garantuojančias šlaito stabilumą. Projekto pagrindu Valdovų rūmų muziejaus strateginių (kultūrinių) projektų vadovės indrės kunigėlytės parengtas pranešimas „radvilų rūmų pritaikymas visuomenės poreikiams“ pristatytas ir 2014 m. gegužės 12 d. Valdovų rūmų muziejuje vykusioje mokslinėje konferencijoje „radvilų rūmai Vilniaus žemutinėje pilyje“. 2014 m. spalio 8 d. lietuvos respublikos kultūros ministerija paskelbė galbūt finansuojamų projektų sąrašą, tačiau Valdovų rūmų muziejaus projektas nebuvo atrinktas. 2014 m. kovo 1 d. Valdovų rūmų muziejaus kultūros ir dailės istorijos grupės administratorius-vyresnysis muziejininkas eimantas gudas skaitė viešą paskaitą „elitinių užgavėnių tradicijos Vakarų europoje ir lietuvoje“ (Valdovų rūmų muziejuje rengtos kultūrinės programos „Užgavėnės Valdovų rūmuose – karnavalo linksmybės atgimsta!“ dalis). 2014 m. kovo 14 d. Valdovų rūmų muziejaus kultūros ir dailės istorijos grupės kultūros istorikė dr. aleksandra pister prieš Valdovų rūmuose vykusią georgo Frydricho hendelio (georg Friedrich händel) oratorijos „Prisikėlimas“ premjerą skaitė viešą paskaitą „georgo frydricho hendelio oratorija „prisikėlimas“ ir romos muzikos mecenatų varžytuvės“. 2014 m. kovo 19 d. lietuvos nacionaliniame muziejuje vykusioje mokslinėje konferencijoje „Marijos gimbutienės skaitymai. Xi“ Valdovų rūmų muziejaus archeologijos grupės administratorius-vyresnysis muziejininkas dr. povilas blaževičius skaitė pranešimą „Vaikų pėdsakai archeologinėje medžiagoje“. 2014 m. balandžio 2 d. Biržų krašto muziejuje „Sėla“ Valdovų rūmų muziejaus kultūros ir dailės istorijos grupės administratorius-vyresnysis muziejininkas eimantas gudas skaitė viešą paskaitą „lietuvos didžiosios kunigaikštystės valdovų dinastiniai ryšiai: vedybinės politikos kryptys“. 2014 m. balandžio 9–11 d. Varšuvos karališkojoje pilyje (lenkija) vykusioje tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Valdžia ir architektūra. Monarchų rezidencijos ir valstybinių

156

institucijų būstinės europoje – formos ir funkcijos (XV–XXi a.)“ („władza i architektura. rezydencje monarchów i siedziby władz państwowych w europie – formy i funkcje (XV–XXi w.)“) Valdovų rūmų muziejaus direktorius dr. Vydas dolinskas skaitė pranešimą lenkų kalba „monarchų rezidencijos sostinėje Vilniuje ir kituose lietuvos didžiosios kunigaikštystės miestuose“ („rezydencje monarsze w stołecznym wilnie oraz w innych miastach wielkiego księstwa litewskiego“) ir dalyvavo mokslininkų diskusijoje „istorinių valdžios centrų šiandienės funkcijos“. 2014 m. balandžio 23 d. Valdovų rūmuose vyko lietuvos muziejų asociacijos rinkinių mokslinio tyrimo sekcijos XVii mokslinė konferencija ,,lietuvos muziejai: kultūra, edukacija, mokslas“. organizatoriai: nacionalinis muziejus lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmai, lietuvos muziejų asociacija. konferencijoje Valdovų rūmų muziejaus direktoriaus pavaduotoja dr. jolanta karpavičienė skaitė pranešimą „kaip prakalbinti istorijos ir kultūros paveldą? muziejaus kultūrinės komunikacijos linkmės“, o Valdovų rūmų muziejaus archeologijos grupės vyresnysis muziejininkas-archeologas egidijus ožalas – pranešimą „nacionalinio muziejaus lietuvos didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmų archeologinio rinkinio kompleksiniai tyrimai“. 2014 m. gegužės 12 d. Valdovų rūmų muziejuje vyko mokslinė konferencija „radvilų rūmai Vilniaus žemutinėje pilyje“, skirta Mikalojaus radvilos rudojo rūmų Vilniaus žemutinėje pilyje statybų pradžios 470 metų sukakčiai ir rezidencijos savininko mirties 430 metinėms. organizatorius nacionalinis muziejus lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmai. konferencijoje pranešimus skaitė trys Valdovų rūmų muziejaus specialistai: kultūros ir dailės istorijos grupės administratoriusvyresnysis muziejininkas eimantas gudas pristatė pranešimą „didikų rezidencijos Vilniaus žemutinėje pilyje: radvilų rūmų atvejis“, Mokslinių tyrimų centro vedėjas gintautas striška – pranešimą „radvilų rūmų Vilniaus žemutinėje pilyje archeologinių tyrimų rezultatai“, strateginių (kultūrinių) projektų vadovė indrė kunigėlytė – pranešimą „radvilų rūmų pritaikymas visuomenės poreikiams“. 2014 m. gegužės 14–16 d. Valdovų rūmų muziejuje vyko tarptautinė mokslinė konferencija „lietuva–italija: šimtmečių ryšiai“ („lituania–italia: i legami secolari“). organizatoriai: nacionalinis muziejus lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmai, lietuvos istorijos institutas, Vilniaus dailės akademija, Vilniaus universitetas. konferencijoje gegužės 14 d. Valdovų rūmų muziejaus direktorius dr. Vydas dolinskas skaitė pranešimą „lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija Vilniuje – ryšių su italija centras renesanso ir ankstyvojo baroko laikais“, o gegužės 16 d. Valdovų rūmų muziejaus kultūros ir dailės istorijos grupės kultūros istorikė dr. aleksandra pister pristatė pranešimą „marko skakio dedikacijos lietuvos ir lenkijos valdovui jonui kazimierui Vazai: rinkinio „canones nonnulli“ muzikiniai ypatumai“.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

2014 m. gegužės 17 d. Valdovų rūmų muziejuje vykusioje Muziejų nakties programoje muziejaus specialistai skaitė tris viešas paskaitas archeologijos temomis: archeologijos grupės dendrochronologė dr. rūtilė pukienė skaitė paskaitą „kas pastatė gedimino pilį?“, archeologijos grupės vyresnysis muziejininkas-archeologas egidijus ožalas – paskaitą „seniausios Vilniaus gatvės. keliai žemutinėje pilyje“, o archeologijos grupės administratorius-vyresnysis muziejininkas dr. povilas blaževičius – paskaitą „medžiokliniai, medžiojamieji ir naminiai paukščiai Vilniaus žemutinėje pilyje XiV–XVi a. – naujausių tyrimų duomenys“. 2014 m. gegužės 18 ir liepos 2 d. Valdovų rūmų muziejaus Vasaros stovyklos stovyklautojams archeologijos grupės administratorius-vyresnysis muziejininkas dr. povilas blaževičius skaitė paskaitą „archeologijos mokslas“. 2014 m. gegužės 23 d. liubline (lenkija) vykusioje tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Muziejai šiuolaikinėje kultūroje – iššūkiai, galimybės, grėsmės“ („Muzea w kulturze współczesnej – wyzwania, możliwości, zagrożenia“) Valdovų rūmų muziejaus direktoriaus pavaduotoja dr. jolanta karpavičienė skaitė pranešimą lenkų kalba „lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai Vilniuje – tradicijos ir modernumo dermė“ („Pałac wielkich książąt litewskich w wilnie – harmonia tradycji i nowoczesności“). 2014 m. gegužės 27–30 d. rygoje (latvija) vykusioje Baltijos šalių restauratorių trienalėje „ieškant pusiausvyros: apsauga, naudojimas, konservavimas“ („Seeking Balance: Preservation, Use, Conservation“) Valdovų rūmų muziejaus specialistai pristatė du pranešimus anglų kalba: archeologijos grupės administratorius-vyresnysis muziejininkas dr. povilas blaževičius ir restauracinės priežiūros grupės restauratorė jurgita kalėjienė skaitė pranešimą „Viduramžių sakalininkystė – archeologija ir rekonstrukcija“ („Medieval falconry – archeology and reconstruction“), o restauratorė deimantė baubaitė ir dendrochronologė dr. rūtilė pukienė – pranešimą „XVi a. nuotekų kolektoriaus iš Vilniaus žemutinės pilies teritorijos medienos tyrimas ir išsaugojimas“ („investigation of the 16th-century sewer from the territory of the Vilnius lower Castle and its preservation“). 2014 m. gegužės 28 d. lietuvos mokslų akademijoje vykusiame lietuvos respublikos kultūros ministerijos kultūros paveldo investicinių projektų pristatyme ir viešoje diskusijoje Valdovų rūmų muziejaus direktorius dr. Vydas dolinskas surengė pristatymą „edukacijos, mokslinių tyrimų ir atvirų saugyklų centro projektas“. 2014 m. rugpjūčio 25–28 d. estijoje vykusioje trečiojoje Baltijos šalių mokslinėje konferencijoje „BaltDendro 2014“ Valdovų rūmų muziejaus archeologijos grupės dendrochronologė dr. rūtilė pukienė skaitė pranešimą anglų kalba „dendrochronologija archeologijoje. Vandentiekio ir kanalizacijos sistemos renesansiniame Vilniuje“ („application of dendrochronology in archaeology. water and sewage systems in renaissance Vilnius“). 2014 m. rugpjūčio 26–31 d. lunde (švedija) vykusiame 20-ajame Paleopatologijos asociacijos europiniame susitikime (20th European Meeting of the Paleopathology Association) Valdovų rūmų muziejaus archeologijos grupės administratorius-vyresny-

VolUMen

sis muziejininkas dr. povilas blaževičius (su bendraautoriais erika kesler-aison (erika kessler-ison) (Denverio metropoliteno universiteto Sociologijos ir antropologijos katedra, jaV), gariu kingu (gary king) (Daramo universiteto archeologijos katedra, jungtinė karalystė) ir rimantu jankausku (Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto anatomijos, histologijos ir antropologijos katedra) skaitė pranešimą anglų kalba „archeoparazitologija lietuvoje“ („archaeoparasitology in lithuania“). 2014 m. rugsėjo 5 d. Valdovų rūmų muziejuje vyko Baltijos jūros regiono pilių ir muziejų asociacijos XXiV generalinė asamblėja ir tarptautinė konferencija „muziejus istorinėse rezidencijose“. organizatorius nacionalinis muziejus lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmai. konferencijoje Valdovų rūmų muziejaus direktoriaus pavaduotoja dr. jolanta karpavičienė skaitė pranešimą „lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija Vilniuje. Tradicijos ir modernumo dermė“. 2014 m. rugsėjo 7–12 d. luge (ispanija) vykusioje tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „euroDendro 2014“ Valdovų rūmų muziejaus archeologijos grupės dendrochronologė dr. rūtilė pukienė skaitė pranešimą anglų kalba „ankstyvasis vandentiekis ir kanalizacija Vilniuje“ („the earliest water supply and sewage systems in Vilnius, lithuania“). 2014 m. rugsėjo 26–27 d. Valdovų rūmų muziejuje vyko tarptautinė mokslinė konferencija „1514 m. oršos mūšis: karinė pergalė ir jos ženklai“, skirta oršos mūšio 500 metų sukakčiai. organizatoriai: lietuvos istorijos institutas, Vilniaus universiteto istorijos fakultetas, generolo jono žemaičio lietuvos karo akademija, nacionalinis muziejus lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmai. 2014 m. spalio 11 d. Valdovų rūmų muziejaus kultūros ir dailės istorijos grupės dailės istorikė rita lelekauskaitė skaitė viešą paskaitą „idėjos ir įtakos: augmenijos ir gyvūnijos pasaulio atspindžiai gobelenų mene“ (Valdovų rūmų muziejuje vykusios parodos „europos Viduramžių ir renesanso gobelenai. gijomis išausta istorija“ kultūrinės programos dalis). 2014 m. lapkričio 20 d. Valdovų rūmų muziejaus direktorius dr. Vydas dolinskas skaitė viešą paskaitą „architektūros istorija euro banknotuose“ (Valdovų rūmų muziejuje vykusios euro parodos kultūrinės programos dalis). 2014 m. lapkričio 27 d. kronprincų rūmuose Berlyne (Vokietija) vykusiame X tarptautiniame forume „rekonstrukcija ir panaudojimas“ („rekonstruktion und nutzung“) Valdovų rūmų muziejaus direktorius dr. Vydas dolinskas skaitė pranešimą vokiečių kalba apie Valdovų rūmų atkūrimo projektą „rekonstrukcija ir panaudojimas: lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai Vilniuje“ („rekonstruktion und nutzung: Palast der großfürsten von litauen in Vilnius“).

2015 2015 m. sausio 10 d. olborgo universitete (Danija) miesto lietuvių bendruomenei, savivaldybės ir visuomenės atstovams, studijuojančiam akademiniam jaunimui, 2015 m. sausio 11 d. – Danijos meno ir verslo atstovams Valdovų rūmų muziejaus direktoriaus pavaduotoja dr. jolanta karpavičienė skaitė viešą paskaitą anglų kalba „lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

157

Vilniuje – praeitis atsiveria ateičiai“ („the Palace of the grand Dukes of lithuania in Vilnius – the past opens to the future“). 2015 m. sausio 17 d. Valdovų rūmų muziejaus kultūros ir dailės istorijos grupės dailės istorikė rita lelekauskaitė skaitė viešą paskaitą „gobelenas kaip europietiškos kultūros atspindys“ (Valdovų rūmų muziejuje vykusios tarptautinės parodos „europos Viduramžių ir renesanso gobelenai. gijomis išausta istorija“ kultūrinės programos dalis). 2015 m. sausio 18 d. Valdovų rūmų muziejaus darbuotoja daiva mitrulevičiūtė skaitė viešą paskaitą „žinomos-nežinomos šimtamečių gobelenų istorijos“ (Valdovų rūmų muziejuje vykusios tarptautinės parodos „europos Viduramžių ir renesanso gobelenai. gijomis išausta istorija“ kultūrinės programos dalis). 2015 m. vasario 4 d. Stokholmo armijos muziejuje (švedija) vykusiame seminare „lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai ir jų rekonstrukcija“ („Palace of the grand Dukes of lithuania and its reconstruction“) Valdovų rūmų muziejaus specialistai skaitė dvi viešas paskaitas anglų kalba: archeologijos grupės administratorius-vyresnysis muziejininkas dr. povilas blaževičius skaitė paskaitą „lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų rezidencijos kompleksas Vilniuje – unikalus archeologinių duomenų šaltinis“ („residence complex of the grand Dukes of lithuania in Vilnius – a unique source of archaeological data“), kultūros ir dailės istorijos grupės administratorius-vyresnysis muziejininkas eimantas gudas – paskaitą „lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai: sugriauta rezidencija atgyja kaip nacionalinis muziejus“ („the Palace of the grand Dukes of lithuania: a demolished residence revived as a national museum“). 2015 m. vasario 14 d. Valdovų rūmų muziejaus kultūros ir dailės istorijos grupės administratorius-vyresnysis muziejininkas eimantas gudas skaitė viešą paskaitą „elitinių užgavėnių tradicijos Vakarų europoje ir lietuvoje“ (Valdovų rūmų muziejuje vykusios kultūrinės programos „Užgavėnės Valdovų rūmuose“ dalis). 2015 m. vasario 21 d., minint 520-ąsias lietuvos didžiojo kunigaikščio aleksandro jogailaičio ir Maskvos didžiojo kunigaikščio ivano iii dukters elenos iš riurikaičių dinastijos vestuvių (1495 m. vasario 15 d.) metines, Valdovų rūmų muziejaus kultūros ir dailės istorijos grupės administratorius-vyresnysis muziejininkas eimantas gudas skaitė viešą paskaitą „aleksandro jogailaičio ir elenos maskvietės santuoka: komplikuotas katalikų ir stačiatikių pasaulių susidūrimas bei savita orios kunigaikštienės laikysena“. 2015 m. kovo 6 d. lietuvos Prezidento k. griniaus memorialiniame muziejuje Marijampolėje Valdovų rūmų muziejaus kultūros ir dailės istorijos grupės administratorius-vyresnysis muziejininkas eimantas gudas skaitė viešą paskaitą „Valdovų rūmai: sugriauta rezidencija atgyja kaip nacionalinis muziejus“. 2015 m. balandžio 3 d. radijo „laisvoji banga“ eteryje Valdovų rūmų muziejaus kultūros ir dailės istorijos grupės administratorius-vyresnysis muziejininkas eimantas gudas pasakojo apie aleksandrą jogailaitį ir jo žmoną eleną maskvietę. 2015 m. balandžio 22 d. Vytauto kasiulio dailės muziejuje Vilniuje vykusioje lietuvos mokslų akademijos rinkinių mokslinio tyrimo sekcijos ir Vilniaus universiteto komunikaci-

158

jos fakulteto Muzeologijos katedros XViii mokslinėje-praktinėje konferencijoje ,,etniškumas ir regioniškumas XXi a. muziejuose“ Valdovų rūmų muziejaus direktoriaus pavaduotoja dr. jolanta karpavičienė skaitė pranešimą „regioniškumo profiliai europos muziejų veikloje: Network of European Museum Organisations (nemo) 22 konferencijos patirtys“. 2015 m. gegužės 6 d. Valdovų rūmų muziejaus archeologijos grupės vyresnysis muziejininkas-archeologas egidijus ožalas skaitė viešą paskaitą „XiV–XV a. Vilniaus žemutinė pilis ir jos pastatai“ (Valdovų rūmų muziejuje vykusios tarptautinės parodos „Viduramžių papuošalas. Mįslingasis Vytauto Didžiojo epochos diržas“ kultūrinės programos dalis). 2015 m. gegužės 8 d. Valdovų rūmų muziejuje vyko organizacijos „ronald reagan house“ surengta tarptautinė konferencija „rytų partnerystės ateitis: sustoti ar pasiekti proveržį?“ joje dalyvavo europos liaudies partijos politikai – buvę europos valstybių premjerai, ministrai, taip pat svečiai iš jaV, Ukrainos, Baltarusijos, rusijos, gruzijos ir kt. tarp garbių dalyvių – buvęs jaV ambasadorius prie nato kurtas Volkeris (kurt Volker) ir kt. 2015 m. gegužės 13–17 d. halštate (austrija) vykusioje tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „istorinis medienos naudojimas. halštatas 2015. Medienos gabenimas“ („historical wood Utilization hallstatt 2015. transport of timber“) Valdovų rūmų muziejaus archeologijos grupės dendrochronologė dr. rūtilė pukienė skaitė pranešimą anglų kalba „Viduramžių ir ankstyvųjų naujųjų laikų tolimojo ir artimojo medienos gabenimo pėdsakai archeologinėse konstrukcijose Vilniaus žemutinėje pilyje“ („long and short distance timber transport during medieval-postmedieval times traced from archeological constructions in Vilnius lower Castle“). 2015 m. gegužės 14 d. Valdovų rūmų muziejuje vyko konferencija „misija – lietuva: valstybės ateities klausimai“, kurioje žinomi lietuvos mokslininkai, intelektualai, ekonomistai, verslininkai, žurnalistai, kultūros pasaulio žmonės ir visuomenės atstovai ieškojo atsakymų į klausimą, kokie iššūkiai lemia lietuvos valstybės tvarumą. Buvo svarstoma apie lietuvos demokratijos pamatus, tapatybę ir jos sklaidą, apie darnos ir gerovės mūsų valstybėje kūrimą. 2015 m. gegužės 19-ąją tarptautinės muziejų dienos proga kėdainiuose Valdovų rūmų muziejaus direktoriaus pavaduotoja dr. jolanta karpavičienė skaitė viešą paskaitą „magdeburgo teisės raiška lietuvoje, arba kokie istoriniai ryšiai siejo kėdainius su europa“. 2015 m. gegužės 21 d. Valdovų rūmuose vyko mokslinė konferencija „naujausi archeologiniai tyrimai Vilniaus pilių teritorijoje ir greta jos“. organizatorė Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcija, partneris nacionalinis muziejus lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmai. konferencijoje Valdovų rūmų muziejaus archeologijos grupės vyresnysis muziejininkas-archeologas egidijus ožalas (bendraautoriai albinas kuncevičius ir Povilas Blaževičius) skaitė pranešimą „reikšmingi 2014 m. archeologiniai tyrinėjimai lietuvos didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmų rytiniame korpuse“. 2015 m. gegužės 28 d. Vadovų klubo surengtoje tarptautinių santykių ir diplomatijos klubo penktojoje sesijoje Valdovų rūmų muziejaus direktorius dr. Vydas dolinskas skaitė viešą

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

paskaitą „lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai kaip reprezentacijos vieta XV a. pabaigoje – XVii a. viduryje“. 2015 m. gegužės 30 d. Valdovų rūmų muziejaus direktorius dr. Vydas dolinskas skaitė viešą paskaitą „Vytauto didžiojo politinių aspiracijų atspindžiai architektūroje ir šio valdovo atminimo tradicija Vilniaus katedroje“ (Valdovų rūmų muziejuje vykusios tarptautinės parodos „Viduramžių papuošalas. Mįslingasis Vytauto Didžiojo epochos diržas“ kultūrinės programos dalis). 2015 m. birželio 6 d. Valdovų rūmų muziejaus direktoriaus pavaduotoja dr. jolanta karpavičienė skaitė viešą paskaitą „Vytauto didžiojo žmonos, arba kaip moterys lietuvoje išniro iš po istorijos dulkių“ (Valdovų rūmų muziejuje vykusios tarptautinės parodos „Viduramžių papuošalas. Mįslingasis Vytauto Didžiojo epochos diržas“ kultūrinės programos dalis). 2015 m. birželio 17 d. Valdovų rūmų muziejaus archeologijos grupės vyresnioji muziejininkė-archeologė rasa Valatkevičienė skaitė viešą paskaitą „XiV–XV a. papuošalai Vilniaus žemutinės pilies archeologijos duomenimis“ (Valdovų rūmuose vykusios tarptautinės parodos „Viduramžių papuošalas. Mįslingasis Vytauto Didžiojo epochos diržas“ kultūrinės programos dalis). 2015 m. birželio 27 d. Valdovų rūmų muziejaus kultūros ir dailės istorijos grupės dailės istorikė rita lelekauskaitė skaitė viešą paskaitą „kostiumo raida XiV a. – XVi a. pr. lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje“ (Valdovų rūmų muziejuje vykusios tarptautinės parodos „Viduramžių papuošalas. Mįslingasis Vytauto Didžiojo epochos diržas“ kultūrinės programos dalis). 2015 m. liepos 31 d. Biržų krašto muziejuje „Sėla“ vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Pusbroliai Mikalojai (rudasis ir juodasis) radvilos – didingos kunigaikščių epochos pradžia“ Valdovų rūmų muziejaus kultūros ir dailės istorijos grupės administratorius-vyresnysis muziejininkas eimantas gudas skaitė pranešimą „radvilos ir Valdovų rūmai“. 2015 m. rugsėjo 2–5 d. glazge (škotija) vykusioje europos archeologų asociacijos XXi kongreso mokslinėje konferencijoje Valdovų rūmų muziejaus archeologijos grupės administratoriusvyresnysis muziejininkas dr. povilas blaževičius skaitė pranešimą anglų kalba „ką mums pasakoja Viduramžių šluotos?“ („what tells the medieval brooms?“). 2015 m. rugsėjo 11–13 d. čikagoje (jaV) vykusioje 8-ojoje tarptautinėje Praeities vaikystės studijų draugijos (Society for the Study of Childhood in the Past) konferencijoje Valdovų rūmų muziejaus archeologijos grupės administratorius-vyresnysis muziejininkas dr. povilas blaževičius skaitė pranešimą anglų kalba „XV–XVii a. žaisliniai kareivėliai iš Vilniaus“ („15th–19thcentury toy soldiers from Vilnius, lithuania“). 2015 m. rugsėjo 17 d. Valdovų rūmų muziejuje vyko tarptautinė mokslinė konferencija „mykolas kleopas oginskis. asmenybė ir epocha“, skirta šios asmenybės 250-osioms gimimo metinėms. organizatoriai: lietuvos istorijos institutas, rietavo oginskių kultūros istorijos muziejus ir nacionalinis muziejus lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmai. 2015 m. rugsėjo 17–20 d. Malborko pilies muziejuje (lenkija) vyko Baltijos jūros regiono pilių ir muziejų asociacijos XXV generalinė asamblėja ir tarptautinė mokslinė konferencija „Malborko pilies švč. Mergelės Marijos bažnyčios komplekso restauravimas kitų konservavimo projektų Baltijos jūros regione ir

VolUMen

norvegijoje kontekste“ („restoration of the holy Virgin Church Complex at Malbork Castle in the Context of other Conservation Projects run in the Baltic region and in norway“). konferencijoje Valdovų rūmų muziejaus direktorius dr. Vydas dolinskas skaitė pranešimą lenkų kalba „lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų Vilniuje atkūrimas: sąlygos ir problemos“ („odbudowa Pałacu wielkich książąt litewskich w wilnie: podstawy i problemy“). 2015 m. rugsėjo 18 d. Valdovų rūmų muziejuje vyko XiV tarptautinė mokslinė konferencija „lietuvos didžioji kunigaikštystė XViii amžiuje: iššūkiai, laimėjimai, netektys“. organizatoriai: lietuvos istorijos instituto lietuvos Didžiosios kunigaikštystės istorijos skyrius ir Vytauto Didžiojo universiteto istorijos katedra. 2015 m. rugsėjo 18 d. rundalės rūmuose (latvija) vykusioje tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „kultūros ir istorijos paminklų restauravimas ir apsauga. teorija ir praktika“ („kultūrvēsturisko pieminekļu restaurācija un saglabāšana. teorija un prakse“) Valdovų rūmų muziejaus direktoriaus pavaduotoja dr. jolanta karpavičienė skaitė pranešimą vokiečių kalba „lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai: valstybingumo tradicijos simbolio atkūrimas“ („Der Palast der großfürsten von litauen: wiederherstellung eines Symbols der staatlichen tradition“). 2015 m. rugsėjo 19 d. Valdovų rūmų muziejuje vykusiame paskaitų cikle „šviežia istorija“ Valdovų rūmų muziejaus kultūros ir dailės istorijos grupės administratorius-vyresnysis muziejininkas eimantas gudas skaitė viešą paskaitą „lietuvos didžiosios kunigaikštystės valdovų dinastiniai ryšiai: vedybinės politikos kryptys“. 2015 m. rugsėjo 25–26 d. Budapešte (Vengrija) vykusioje mokslinėje konferencijoje „nuostabūs susitikimai iV: Diplomatai ir diplomatija“ („Splendid encounters iV: Diplomats and Diplomacy“) Valdovų rūmų muziejaus kultūrinių renginių koordinatorė austėja brasiūnaitė skaitė pranešimą anglų kalba „ritualai ir ženklai: diplomatinio ceremonialo ypatumai ir jų reikšmė lietuvos didžiosios kunigaikštystės tarptautiniams santykiams krizės laikotarpiu, XiV–XVi a.“ („rituals and signs: Peculiarities of diplomatic ceremonial and their importance to the grand Duchy of lithuania’s interstate relations during crisis: 14th–16th century“). 2015 m. spalio 1 d. Valdovų rūmų muziejuje vyko mokslinė konferencija „naujausi lietuvos pilių archeologiniai tyrimai“, skirta Vilniaus žemutinės pilies archeologinių tyrimų 60 metų ir dviejų iškiliausių lietuvos archeologų – pilių tyrinėtojų habil. dr. Vytauto Urbanavičiaus 80 metų ir habil. dr. adolfo tautavičiaus (1925–2006) 90 metų – sukaktims. organizatorius nacionalinis muziejus lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmai. konferencijoje Valdovų rūmų muziejaus specialistai skaitė keturis pranešimus: archeologijos grupės administratorius-vyresnysis muziejininkas dr. povilas blaževičius pristatė pranešimą „naujausi lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos tyrimai“, vyresnysis muziejininkas-archeologas egidijus ožalas – pranešimą „Vilniaus žemutinės pilies XVi a. sanitariniai statiniai. nauji tyrimų duomenys“, vyresnioji muziejininkėarcheologė rasa Valatkevičienė – pranešimą „Vilniaus žemutinės pilies Valdovų rūmų papuošalų tyrimai“, Mokslinių tyrimų centro vedėjas gintautas striška – pranešimą „adolfo

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

159

Tautavičiaus autobiografija kaip Vilniaus pilių tyrimų istorijos šaltinis“. 2015 m. spalio 29 d. krokuvos Vavelio karališkojoje pilyje (lenkija) Valdovų rūmų muziejaus rinkinių apskaitos ir saugojimo skyriaus vedėjas dalius avižinis skaitė viešą paskaitą anglų kalba „lietuvos didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmai Vilniuje ir jų rinkiniai“ („the Palace of the grand Dukes of lithuania and its collections“). 2015 m. lapkričio 6 d. Vilniaus dailės akademijoje vykusioje konferencijoje „Mano teritorijos: moteriškosios kūrybos erdvė“ Valdovų rūmų muziejaus kultūros ir dailės istorijos grupės administratorius-vyresnysis muziejininkas eimantas gudas skaitė pranešimą „habsburgaitės ir jogailaičiai: valdovių dvaro kultūra lietuvoje XV–XVi a.“ 2015 m. lapkričio 12–14 d. Valdovų rūmų muziejuje surengta tarptautinė mokslinė konferencija „kunigaikščiai radvilos. garsiausia lietuvos didžiosios kunigaikštystės didikų giminė“, skirta vieno iškiliausių lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valstybininkų – lietuvos kanclerio ir Vilniaus vaivados kunigaikščio Mikalojaus radvilos juodojo – gimimo 500 metų ir mirimo 450 metų sukaktims paminėti. organizatoriai: nacionalinis muziejus lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmai, Vilniaus universiteto istorijos fakultetas, lietuvos istorijos instituto lietuvos Didžiosios kunigaikštystės istorijos skyrius, partneriai: lenkijos institutas Vilniuje ir lietuvos respublikos ambasada lenkijos respublikoje. konferencijoje lapkričio 14 d. Valdovų rūmų muziejaus kultūros ir dailės istorijos grupės administratorius-vyresnysis muziejininkas eimantas gudas skaitė pranešimą „radvilos Vilniaus žemutinėje pilyje: rezidencijos, nuosavybė ir veikla“. 2015 m. lapkričio 18 d. lietuvos nacionaliniame muziejuje restauratorių sąjungos organizuotoje mokslinėje konferencijoje „kultūros paveldo restauravimo raida ir ateitis lietuvoje“ Valdovų rūmų muziejaus archeologijos grupės dendrochronologė dr. rūtilė pukienė skaitė pranešimą „dendrochronologinių tyrimų Vilniaus žemutinėje pilyje istorija ir įnašas šio paveldo objekto pažinimui“ 2015 m. lapkričio 24 d. radijo „lrt klasika“ eteryje Valdovų rūmų muziejaus kultūros ir dailės istorijos grupės administratorius-vyresnysis muziejininkas eimantas gudas skaitė paskaitą „lietuvos didžiosios kunigaikštystės valdovų dinastiniai ryšiai: vedybinės politikos kryptys“. laida kartota lapkričio 25 ir 28 dienomis. 2015 m. gruodžio 4 d. Valdovų rūmų muziejuje vyko geografinių informacinių sistemų konferencija „mano lietuva žemėlapiuose“. organizatorė UaB „hnit-Baltic“. Partneriai: lietuvos geografų draugija, nacionalinis muziejus lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmai, Ugdymo plėtotės centras. konferencijoje Valdovų rūmų muziejaus rinkinių apskaitos ir saugojimo skyriaus vedėjas dalius avižinis skaitė pranešimą „žemėlapiai Valdovų rūmų rinkiniuose“.

2016 2016 m. vasario 17 d. lietuvos nacionaliniame muziejuje vykusioje mokslinėje konferencijoje „Marijos gimbutienės skaitymai. Xiii“ Valdovų rūmų muziejaus archeologijos grupės

160

administratorius-vyresnysis muziejininkas dr. povilas blaževičius skaitė pranešimą „arkliai Vilniaus pilyje archeologinių tyrimų duomenimis“. 2016 m. vasario 24 d. Minske Baltarusijos ir lietuvos mokslininkų apskritojo stalo diskusijoje „Mykolas kleopas oginskis ir jo epocha“ (Baltarusijos mokslų akademijos bibliotekos retųjų spaudinių ir rankraščių skyrius) Valdovų rūmų muziejaus kultūros ir dailės istorijos grupės administratorius-vyresnysis muziejininkas eimantas gudas skaitė pranešimą rusų kalba „oginskiai – šventojo stanislovo ordino kavalieriai XViii a. antroje pusėje“ („Огинские – кавалеры ордена Св. Станислава во второй половине 18 века“). 2016 m. kovo 8 ir gegužės 7 d. Valdovų rūmų muziejaus kultūros ir dailės istorijos grupės administratorius-vyresnysis muziejininkas eimantas gudas skaitė viešą paskaitą „šventojo stanislovo ordinas ir lietuva“ (Valdovų rūmų muziejuje veikusios tarptautinės parodos „Praemiando incitat. šventojo Stanislovo ordinas“ kultūrinės programos dalis). 2016 m. kovo 15 d. lietuvos bajorų karališkosios sąjungos nariams Valdovų rūmų muziejaus direktoriaus pavaduotoja dr. jolanta karpavičienė skaitė viešą paskaitą „moterys lietuvos didžiojo kunigaikščio aplinkoje: Vytauto didžiojo žmonos“. 2016 m. kovo 16 d. mokslinėje konferencijoje „gedimino atėjimo į valdžią 700 metų jubiliejaus paminėjimas“ Valdovų rūmų muziejaus archeologijos grupės administratorius-vyresnysis muziejininkas dr. povilas blaževičius skaitė pranešimą „arklio reikšmė Viduramžių lietuvoje remiantis Vilniaus pilių archeologinių tyrimų duomenimis“. 2016 m. kovo 16 d. Valdovų rūmų muziejuje vyko tarptautinė europos muzikos mokytojų asociacijos konferencija „ieškant netikėtumų: kūrybiškumas ir muzikinio ugdymo inovacijos“ („looking for the Unexpected: Creativity and innovation in Music education“). organizatoriai: lietuvos muzikos ir teatro akademija, klaipėdos universitetas, lietuvos edukologijos universitetas, šiaulių universitetas, Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademija. Partneriai: lietuvos respublikos švietimo ir mokslo ministerija, lietuvos muzikos mokytojų asociacija. 2016 m. kovo 17 d. klaipėdoje vykusioje mokslinėje-praktinėje konferencijoje „eksponatai iš jūrų gelmių: romantika ir realybė. Melnragės burlaivio liekanos: datavimas, rekonstrukcija, eksponavimas“ Valdovų rūmų muziejaus archeologijos grupės dendrochronologė dr. rūtilė pukienė skaitė pranešimą „melnragės burlaivio liekanų datavimas dendrochronologiniu metodu“. 2016 m. balandžio 5 d. ignalinos rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje rajono muziejininkams, bibliotekų specialistams, švietimo darbuotojams ir vietos kultūros bendruomenei Valdovų rūmų muziejaus direktoriaus pavaduotoja dr. jolanta karpavičienė skaitė viešą paskaitą „lokali istorija: vingiai ir atodangos, arba kaip atpažinti ir pažinti save laike ir erdvėje?“ 2016 m. balandžio 6 d. Valdovų rūmų muziejaus kultūros ir dailės istorijos grupės dailės istorikė rita lelekauskaitė skaitė viešą paskaitą „šventojo stanislovo ordino kavalierių portretai“ (Valdovų rūmų muziejuje veikusios tarptautinės parodos „Praemiando incitat. šventojo Stanislovo ordinas“ kultūrinės programos dalis).

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

2016 m. balandžio 12 d. Valdovų rūmų muziejuje surengta švietimo konferencija „learned“, skirta darželių ir mokyklų pedagogams, mokyklų administracijos darbuotojams, tėvams, seneliams ir visiems, kuriems svarbi švietimo ir vaikų ugdymo tema. organizatoriai: UaB „Vaikystės sodas“ ir Psichologinio konsultavimo grupė. 2016 m. balandžio 12–15 d., gavusi edukacinę stipendiją, kopenhagoje (Danijoje) vykusiame tarptautiniame 16-ajame rankraščių priežiūros ir konservavimo seminare (16th Seminar on the Care and Conservation of Manuscripts) Valdovų rūmų muziejaus restauracinės priežiūros grupės restauratorė medeina steponavičiūtė skaitė pranešimą anglų kalba „XVii a. knygos lietuvoje: augalinio rauginimo įrišų ir knygos bloko komponentų tyrimai“ („the books in 17th-century lithuania: investigation of vegetable tanned bookbinding and bookblock components“). 2016 m. balandžio 14 d. kaune vykusioje mokslinėje konferencijoje „Muzikinio paveldo išsaugojimas ir sklaida lietuvos muziejuose“ Valdovų rūmų muziejaus ekskursijų ir edukacijos skyriaus edukatorius Vilimas norkūnas skaitė pranešimą „Vargonai, klavesinas ir kiti istoriniai instrumentai Valdovų rūmuose – nuo iliustruojančio eksponato iki muzikinio atlikimo koncertinėje ir edukacinėje aplinkoje“. 2016 m. balandžio 26 d. „Zonta international“ Vilniaus skyriaus organizuotoje konferencijoje „šiuolaikinė moteris ir tradicijų lobynas“ Valdovų rūmų muziejaus direktoriaus pavaduotoja dr. jolanta karpavičienė skaitė pranešimą „moterys lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje: kuo piktinosi XVi a. publicistas mykolas lietuvis?“ 2016 m. gegužės 6 d. kartu su lietuvos edukologijos universitetu suorganizuotas baigiamasis Vilniaus miesto istorijos olimpiados „Vilnius tarp Baroko ir apšvietos (XVii a. antra pusė – XViii a.)“ turas. olimpiados dalyviams (mokytojams) Valdovų rūmų muziejaus direktoriaus pavaduotoja dr. jolanta karpavičienė skaitė viešą paskaitą „magdeburgo teisė: kultūros fenomeno nuotykiai europoje ir lietuvoje“. 2016 m. gegužės 13 d. lygių teisių kontrolieriaus tarnybos specialistams Valdovų rūmų muziejaus direktoriaus pavaduotoja dr. jolanta karpavičienė skaitė viešą paskaitą „moterys lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijoje ir lietuvos didžiosios kunigaikštystės visuomenėje“. 2016 m. gegužės 18 d. Vilniaus klubo ir gurmanų gildijos nariams Valdovų rūmų muziejaus direktoriaus pavaduotoja dr. jolanta karpavičienė skaitė pranešimą „Vaišių kultūros istorinės ištakos ir prasmės: lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos atvejis“. 2016 m. gegužės 21-ąją, Muziejų naktį, Valdovų rūmų muziejaus kultūros ir dailės istorijos grupės administratoriusvyresnysis muziejininkas eimantas gudas skaitė viešą paskaitą „radvilos Vilniaus žemutinėje pilyje“. 2016 m. gegužės 31 d. Valdovų rūmų muziejaus kultūros ir dailės istorijos grupės dailės istorikė rita lelekauskaitė skaitė viešą paskaitą „graviūros iš gardino valstybinio religijų istorijos muziejaus rinkinių“ (Valdovų rūmų muziejuje veikusios tarptautinės parodos „amžinybės atspaudas. italų renesanso ir Baroko šedevrų krikščioniškieji siužetai XiX a. graviūrose“ kultūrinės programos dalis).

VolUMen

2016 m. birželio 8–12 d. kijeve (Ukraina) vykusioje mokslinėje konferencijoje „Muziejai ir restauravimas kultūros paveldo išsaugojimo kontekste: aktualūs dabarties iššūkiai“ („Музеї та реставрація у контексті збереження культурної спадщини: актуальні виклики сучасності“) Valdovų rūmų muziejaus Mokslinių tyrimų centro vedėjas gintautas striška skaitė pranešimą rusų kalba „lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų Vilniuje tyrimai ir valstybingumo simbolio atkūrimas“ („Изучение и восстановление дворца великих князей Литовских в Вильнюсе как символа государственности“). 2016 m. birželio 9 d. Valdovų rūmų muziejuje vyko tarptautinė konferencija „kaliningrado militarizacija ir jos įtaka baltijos jūros regiono šalių saugumui“. organizatoriai: atlanto sutarties lietuvos bendrija, nato Viešosios diplomatijos skyrius, Friedricho eberto paramos fondas, lenkijos respublikos ambasada Vilniuje. 2016 m. birželio 24 d. ignalinos rajono savivaldybės tarybos iškilmingame posėdyje, skirtame ignalinos 150 metų jubiliejui, Valdovų rūmų muziejaus direktoriaus pavaduotoja dr. jolanta karpavičienė skaitė viešą pranešimą „kuo ignalina turtinga: miesto raida lietuvos istorijos kontekste“. 2016 m. liepos 2 d. joniškio rajono savivaldybės j. avyžiaus viešojoje bibliotekoje Valdovų rūmų muziejaus ekskursijų ir edukacijos skyriaus vedėja lirija steponavičienė skaitė viešą paskaitą „magdeburginio joniškio istorijos akimirkos“. 2016 m. rugpjūčio 31 – rugsėjo 4 d. Vilniuje vykusioje mokslinėje konferencijoje – 22-ajame kasmečiame europos archeologų asociacijos kongrese – Valdovų rūmų muziejaus specialistai skaitė du ir pristatė vieną stendinį pranešimą anglų kalba: archeologijos grupės dendrochronologė dr. rūtilė pukienė ir rinkinių skyriaus rinkinio saugotoja-tyrinėtoja irutė kaminskaitė skaitė pranešimą „Tuštybė ar sanitarija? šukos ir veidrodžių rėmeliai Vilniaus žemutinėje pilyje“ („Vanity or sanity? Combs and mirror frames in the Vilnius lower Castle“), archeologijos grupės dendrochronologė dr. rūtilė pukienė skaitė pranešimą „prieaugio dėsningumų archeologinėje medienoje pokyčiai kaip netiesioginis miškingumo kaitos rodiklis“ („Changes in growth regularities in archeological timbers as a proxy for the deforestation history“), archeologijos grupės administratorius-vyresnysis muziejininkas dr. povilas blaževičius pristatė stendinį pranešimą „Vaikų pėdsakai Vilniaus keramikų dirbtuvėse“ („traces of children in Vilnius pottery workshops“). 2016 m. rugsėjo 7–8 d. lietuvos dailės muziejuje vykusioje lietuvos restauratorių konferencijoje „restauravimo slėpiniai: kūrinių kelias į gyvąjį meno vertybių pasaulį“ Valdovų rūmų muziejaus restauracinės priežiūros grupės restauratorės deimantė baubaitė, medeina steponavičiūtė ir archeologijos grupės dendrochronologė dr. rūtilė pukienė skaitė pranešimą „Xiii a. ii p. polichromuoto balno iš archeologinių tyrimų Vilniaus žemutinės pilies teritorijoje tyrimai ir konservavimo problematika“. 2016 m. rugsėjo 9 d. Valdovų rūmų muziejuje vykusiame renginyje Vadovų klubo nariams Valdovų rūmų muziejaus direktorius dr. Vydas dolinskas skaitė viešą paskaitą „lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai kaip reprezentacijos vieta XV a. pabaigoje – XVii a. viduryje“.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

161

2016 m. rugsėjo 15 d. Valdovų rūmų muziejuje vyko tarptautinė konferencija „Vieninga, laisva ir taiki europa 2040“ („europe whole, Free and at Peace – 2040“) atkurtos lietuvos respublikos tarptautinio pripažinimo ir narystės jungtinių tautų organizacijoje 25-ųjų metinių proga. organizatorė lietuvos respublikos užsienio reikalų ministerija. 2016 m. rugsėjo 29 d. įmonės „lietuvos draudimas“ vadovams Valdovų rūmų muziejaus direktoriaus pavaduotoja dr. jolanta karpavičienė skaitė pranešimą „moterys lietuvos didžiosios kunigaikštystės visuomenėje: lietuvos istorijos europinės atodangos“. Moterų istorijos aspektu pristatytos Valdovų rūmų muziejaus ekspozicijos. 2016 m. spalio 1 d. Mogiliave (Baltarusija) vykusiame iii nacionaliniame forume „Baltarusijos muziejai“ („Музеі Беларусі“), kurio tema – „Muziejus naujojoje kūrybinėje ekonomikoje“ („Музей у новай крэатыўнай эканоміцы“), Valdovų rūmų muziejaus direktorius dr. Vydas dolinskas skaitė pranešimą rusų kalba „lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų muziejus: tradicijos tęstinumas ir laiko naujovės“ („Дворец Великих Князей Литовских в Вильнюсе: историческая традиция и вызовы современности“). 2016 m. spalio 4 d. Berlyne vykusioje tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „atvira vieta: Berlyno rūmai, respublikos rūmai, humboltų forumas“ („ein öffentlicher ort. Berliner Schloss – Palast der republik – humboldt Forum“) Valdovų rūmų muziejaus direktorius dr. Vydas dolinskas skaitė pranešimą vokiečių kalba „lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai Vilniuje“ („Der Palast der großfürsten von litauen in Vilnius“) ir dalyvavo viešoje apibendrinamojoje diskusijoje „rūmų statiniai demokratijoje – atvira erdvė ir reprezentacija“ („Schlossbauten in der Demokratie – Öffentlicher raum und repräsentation“). kiti diskusijos dalyviai: Berlyno rūmų humboltų forumo Vietos muziejaus direktorė dr. judit Prokaski (judith Prokasky), Berlyno humboltų universiteto profesorė dr. Beatė Binder (Beate Binder) (Vokietija), kembridžo universiteto profesorius dr. timas Blaningas (tim Blanning) (jungtinė karalystė). 2016 m. spalio 12–14 d. Valdovų rūmų muziejuje vyko tarptautinė mokslinė konferencija „abiejų Tautų sostinių katedros. krokuvos ir Vilniaus vyskupiškosios bažnyčios“. organizatoriai: nacionalinis muziejus lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmai, krokuvos Vavelio karališkoji pilis – Valstybiniai meno rinkiniai, partneriai: Vilniaus universiteto istorijos fakultetas, lietuvos istorijos instituto lietuvos Didžiosios kunigaikštystės istorijos skyrius, Bažnytinio paveldo muziejus, lietuvos respublikos ambasada lenkijos respublikoje, lenkijos institutas Vilniuje. konferencijoje spalio 12 d. Valdovų rūmų muziejaus direktorius dr. Vydas dolinskas skaitė pranešimą „Vilniaus arkivyskupijos klausimas 1764 m. tarpuvaldžiu“. 2016 m. spalio 17 d. Valdovų rūmuose vyko tarptautinė mokslinė konferencija „antrasis lietuvos statutas: Temidės

162

ir klėjos teritorijos“. organizatoriai: Vilniaus universiteto istorijos fakultetas, nacionalinis muziejus lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmai. konferencijoje Valdovų rūmų muziejaus direktoriaus pavaduotoja dr. jolanta karpavičienė skaitė pranešimą „lietuvos statutų ir magdeburgo teisės taikymas teismų praktikoje lietuvos didžiosios kunigaikštystės miestuose: konfrontacija ar simbiozė?“ 2016 m. spalio 20 d. Valdovų rūmų muziejuje vyko europos Sąjungos mokymosi visą gyvenimą programos ka2 projekto „SMile – kalbinis švietimas socialinės įtraukties ir įsidarbinimo bei užimtumo galimybių didinimui“ baigiamasis renginys – tarptautinė konferencija „kalbos darbui ir socialinei integracijai“ („languages for Work and social integration“). organizatorė Všį „Soros international house“. 2016 m. spalio 20 d. Milano šv. eustorgijaus muziejuje vykusioje konferencijoje „atmintis ir tauta“ („il ruolo della memoria tra i popoli“) Valdovų rūmų muziejaus tarptautinių ryšių vadovė daiva mitrulevičiūtė skaitė pranešimą italų kalba „Vilnius, arba atminties nemirtingumas“ („Vilnius oppure l’immortalit della memoria“). 2016 m. lapkričio 10 d. Valdovų rūmų muziejuje vykusiame juvelyro Darijaus gerliko XVi a. renesansinių papuošalų rekonstrukcijų parodoje-kultūros vakare „Valdovų žiedai“ Valdovų rūmų muziejaus archeologijos grupės vyresnioji muziejininkėarcheologė rasa Valatkevičienė skaitė pranešimą „Valdovų žiedai: senosios juvelyrikos dirbiniai XiV–XVi a.“ 2016 m. lapkričio 30 d. Valdovų rūmų muziejuje vykusiame renginyje „Valdovas ir jo dinastija“, skirtame gedimino valdymo pradžios 700 metų sukakčiai paminėti, Valdovų rūmų muziejaus Mokslinių tyrimų centro vedėjas gintautas striška skaitė pranešimą „Vilniaus žemutinė pilis XiV a.“ 2016 m. gruodžio 5 d. Milano katalikiškajame universitete (italija) surengta tarptautinė mokslinė konferencija „šimtmečių ryšiai tarp lietuvos ir lombardijos“ („i legami centenari tra la lituania e la lombardia“). organizatoriai: Milano katalikiškasis universitetas, asociacijos italijos lietuvių bendruomenės Milano apylinkė, nacionalinis muziejus lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmai. Valdovų rūmų muziejaus tarptautinių ryšių vadovė daiva mitrulevičiūtė konferencijoje skaitė pranešimą italų kalba „lietuvos ir lombardijos istoriniai ryšiai“ („i legami storici tra la lituania e la lombardia“). 2016 m. gruodžio 7 d. Vilniuje vykusioje žaislų muziejaus organizuotoje konferencijoje „Vaikų ir žaidimų istorijos tyrimai lietuvoje“ Valdovų rūmų muziejaus archeologijos grupės administratorius-vyresnysis muziejininkas dr. povilas blaževičius skaitė pranešimą „Vaikai Vilniaus keramikų dirbtuvėse XV–XVii a., remiantis daktiloskopiniais archeologinių radinių tyrimais“.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

PU B l i kU o t i S t r a i P S n i a i 2013 M. PaPilDyMaS 1.

Pukienė r. „Dendochronologinis medinio XVi a. nuotekų kolektoriaus Vilniaus žemutinėje pilyje tyrimas“, in: Metodai Lietuvos archeologijoje. Mokslas ir technologijos praeičiai pažinti, sud. a. Merkevičius, Vilnius, 2013, p. 418–442.

2014 1.

Baubaitė D. „archeologinių medinių radinių konservavimas“, in: Muziejinių eksponatų priežiūra, d. 4, kn. 1: Archeologinių radinių konservavimas. Nuo lauko darbų iki saugojimo muziejuose, sud. j. Senvaitienė [ir kt.], Vilnius, 2014, p. 160–201.

Baubaitė D. „investigation of the 16th century sewer from the territory of the Vilnius lower Castle and its preservation“, bendraaut. r. Pukienė, in: Seeking balance. Preservation, use, conservation. 10th Baltic States Restorers Triennial Meeting, Latvia, Riga, 27–30 May 2014. Conference proceedings, comp. l. lūse, rīga, 2014, p. 308–325.

Blaževičius P. „Children in 14 –16 -century Vilnius: demographics and lifestyle on the basis of urban and burial site data synthesis“, bendraaut. š. jatautis, in: Archaeologia Polona, Vol. 51–52: Archaeology of Children and Childhood, 2016, p. 143–161.

Blaževičius P. „Medieval falconry – archaeology and reconstruction“, bendraaut. j. kalėjienė, in: Seeking balance. Preservation, use, conservation. 10th Baltic States Restorers Triennial Meeting, Latvia, Riga, 27–30 May 2014. Conference proceedings, comp. l. lūse, rīga, 2014, p. 326–341. Blaževičius P. „rakaučiznos senkapis“, in: archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2013 metais, vyr. red. g. Zabiela, Vilnius, 2014, p. 161–164.

Blaževičius P. „Vaikų pėdsakai Viduramžių mieste: naujos avalynės tyrimų galimybės“, bendraaut. š. jatautis, in: Lietuvos archeologija, t. 40, ats. red. dr. l. kurila, Vilnius, 2014, p. 205–220.

Бугис П. „Новые археологические сведения о захоронениях московского войска на территории великокняжеского дворца“, bendraaut. g. Striška, in: Воинские традиции в археологическом контексте. Oт позднего латена до позднего средневековья, Тула, 2014, с. 214–220.

Dolinskas V. Europos Viduramžių ir Renesanso gobelenai. Gijomis išausta istorija. [Brošiūra], Vilnius, 2014.

Dolinskas V. Medieval and Renaissance Tapestry in Europe. History Woven in Threads. [Brochure], Vilnius, 2014.

10. Dolinskas V. „nacionalinio muziejaus lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmų direktoriaus dr. Vydo Dolinsko įžanginis žodis / a word from Dr Vydas Dolinskas, Director of the national Museum – Palace of the grand Dukes of lithu-

VolUMen

ania“, in: Europos Viduramžių ir Renesanso gobelenai. Gijomis išausta istorija. tarptautinės parodos katalogas / Medieval and Renaissance Tapestry in Europe. History Woven in Threads. international exhibition catalogue, sud. / comp. by dr. V. Dolinskas, g. Skujutė, Vilnius, 2014, p. 10–12 (lietuvių ir anglų k.). 11. Dolinskas V. [Parodos albumo pratarmė], in: Europos Viduramžių ir Renesanso gobelenai. Gijomis išausta istorija. tarptautinės parodos albumas / Medieval and Renaissance Tapestry in Europe. History Woven in Threads. international exhibition album, sud. / comp. by dr. V. Dolinskas, g. Skujutė, Vilnius, 2014, p. 2–3 (lietuvių ir anglų k.). 12. Dolinskas V. „tarptautinė paroda „jadvygos jogailaitės brangenybių skrynutė. šedevras iš Valstybinio ermitažo rinkinių“, in: Lietuvos bajoras, nr. 20, 2014, p. 41–51. 13. Далінскас В. „Gente poloni, natione lituani: нарыс генеалогіі Касакоўскіх і сляды іх дзейнасці ў Літве“, in: Arche, № 6 (127): Магнатэрыя Вялікага Княства Літоўскага, 2014, с. 108–144. 14. gudas e. „elitinių Užgavėnių tradicijos: nuo Paryžiaus iki didžiųjų kunigaikščių rezidencijos Vilniuje“, in: Veidas, 201403-11, nr. 10, p. 26–27. 15. hazir r. „one more reason to visit lithuania: Palace of the grand Dukes“, in: Best in Lithuania, no. 23, 2014, p. 64–67. 16. hazir r. „Valdovų rūmų muziejus praeitį plačiai atvėrė ateičiai“, in: Lietuvos bajoras, nr. 20, 2014, p. 58–59. 17. kalėjienė j. „odos išlikimas archeologinėje aplinkoje. Dirbinių konservavimas ir restauravimas“, bendraaut. S. garšvienė, in: Muziejinių eksponatų priežiūra, d. 4, kn. 1: Archeologinių radinių konservavimas. Nuo lauko darbų iki saugojimo muziejuose, sud. j. Senvaitienė [ir kt.], Vilnius, 2014, p. 242–286. 18. kalėjienė j. „odos sandara, savybės ir apdirbimo būdai“, in: Muziejinių eksponatų priežiūra, d. 4, kn. 1: Archeologinių radinių konservavimas. Nuo lauko darbų iki saugojimo muziejuose, sud. j. Senvaitienė [ir kt.], Vilnius, 2014, p. 202–241. 19. kaminskaitė i. „Mediniai dirbiniai“, in: Muziejinių eksponatų priežiūra, d. 4, kn. 1: Archeologinių radinių konservavimas. Nuo lauko darbų iki saugojimo muziejuose, sud. j. Senvaitienė [ir kt.], Vilnius, 2014, p. 73–106. 20. karpavičienė j. „kaip prakalbinti istorijos ir kultūros paveldą? Muziejaus kultūrinės komunikacijos linkmės“, in: Lietuvos muziejų rinkiniai, nr. 13: XVII konferencija „Lietuvos muziejai: kultūra, edukacija, mokslas“, sud. V. šiukščienė, 2014, p. 16–26. 21. Pukienė r. „application of dendrochronology in archaeology. water and sewage systems in renaissance Vilnius“, in: Materials of the 3rd International Conference of Dendrochronologist from the Baltic States, Järvselja, Estonia, 25–28 August 2014, ed. k. Sohar, tartu, 2014, p. 10.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

163

22. Pukienė r. „archeologinės medienos sandara ir tyrimo metodai“, in: Muziejinių eksponatų priežiūra, d. 4, kn. 1: Archeologinių radinių konservavimas. Nuo lauko darbų iki saugojimo muziejuose, sud. j. Senvaitienė [ir kt.], Vilnius, 2014, p. 107–159. 23. Pukienė r. „the earliest water supply and sewage systems in Vilnius, lithuania“, in: Book of Abstracts. EuroDendro 2014, Lugo, Spain, 8–12 September, eds. i. garcia-gonzalez, M. Souto-herrero, 2014, p. 20. 24. Striška g. „lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai Vilniaus pilyje. atgimusi istorija“, in: Lietuvos bajoras, nr. 20, 2014, p. 6–14 [perspausdinta iš Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, vol. 1: MMIX–MMX, comparavit g. Striška, Vilnae, MMXi, p. 20–30].

2015 1.

abramauskienė r. „akmuo ir marmuras Vilniaus žemutinės pilies lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų fasaduose ir interjere“, in: Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, vol. 3: MMXII–MMXIII, comparavit g. Striška, Vilnae, MMXV, p. 246–253. avižinis D. „2012 m. Dresdeno tarptautinės vasaros menų akademijos mokymai“, in: Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, vol. 3: MMXII–MMXIII, comparavit g. Striška, Vilnae, MMXV, p. 112–114.

10. Dolinskas V. „alcune osservazioni sui legami storici tra lituania e lombardia, Vilnius e Milano“, bendraaut. C. Salsi, in: Legami storici tra Milano e la Lituania. Bona Sforza e il Palazzo dei Granduchi di Lituania, Milano, 2015, p. 3–18. 11. Dolinskas V. „Dalį taurios širdies atidavęs Valdovų rūmų atkūrimui (Vytautas Merkys)“, in: Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, vol. 3: MMXII–MMXIII, comparavit g. Striška, Vilnae, MMXV, p. 424–429. 12. Dolinskas V. „Florencijos spalvos Vilniuje“, in: Spalvų alchemija. Skaljolos meno kūriniai iš Bianco Bianchi kolekcijos Florencijoje, sud. D. Mitrulevičiūtė, Vilnius, 2015, p. 8. 13. Dolinskas V. „jadvygos jogailaitės brangenybių skrynutė ir jos istorija“, in: Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, vol. 3: MMXII–MMXIII, comparavit g. Striška, Vilnae, MMXV, p. 169–187. 14. Dolinskas V. „jonavos įkūrimo privilegija“, in: Prikeltas laikas. Jonava žemėlapiuose ir fotografijose, sud. V. jankauskas [ir kt.], Vilnius, 2015, p. 9–12 (1750 m. jonavos privilegijos vertimas iš lenkų k. ir komentarai). 15. Dolinskas V. „kosakovskiai lietuvos ir jonavos istorijoje XVi–XViii a.“, in: Prikeltas laikas. Jonava žemėlapiuose ir fotografijose, sud. V. jankauskas [ir kt.], Vilnius, 2015, p. 13– 52 (reziumė anglų k. p. 168–169). 16. Dolinskas V. Litauiska storhertigsdömets palats – historia riktad mot framtiden. [informacinis lankstinukas švedų k.], Vilnius, 2015.

avižinis D. „Muziejaus rinkinius papildžiusios vertybės“, in: Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, vol. 3: MMXII–MMXIII, comparavit g. Striška, Vilnae, MMXV, p. 32–38.

avižinis D. „Valdovų rūmų istorinių reprezentacinių interjerų ekspozicijos rengimas“, in: Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, vol. 3: MMXII–MMXIII, comparavit g. Striška, Vilnae, MMXV, p. 45–47.

18. Dolinskas V. „Savo talentu ir autoritetu labai prisidėjęs prie Valdovų rūmų atkūrimo (Stanislovas kuzma)“, in: Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, vol. 3: MMXII– MMXIII, comparavit g. Striška, Vilnae, MMXV, p. 430–433.

avižinis D. „Valdovų rūmų muziejaus vertybės Biržų krašto muziejuje „Sėla“, in: Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, vol. 3: MMXII–MMXIII, comparavit g. Striška, Vilnae, MMXV, p. 100–101.

19. Dolinskas V. „Su rėmėjų pagalba įgyvendinti Valdovų rūmų puošybos projektai“, in: Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, vol. 3: MMXII–MMXIII, comparavit g. Striška, Vilnae, MMXV, p. 106–109.

Baubaitė D. „renesansinio nuotekų kolektoriaus Vilniaus žemutinės pilies teritorijoje tyrimai ir išsaugojimas“, bendraaut. P. Blaževičius, r. Pukienė, in: Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, vol. 3: MMXII–MMXIII, comparavit g. Striška, Vilnae, MMXV, p. 292–301.

20. Dolinskas V. „tarptautinė mokslinė konferencija „kuršo kunigaikštystės 450-osios metinės ir Bauskės pilies atgimimas“, in: Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, vol. 3: MMXII–MMXIII, comparavit g. Striška, Vilnae, MMXV, p. 242–245.

Blaževičius P. „rakaučiznos senkapis“, in: Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2014 metais, vyr. red. g. Zabiela, Vilnius, 2015, p. 172–175.

Blaževičius P. „Vilniaus žemutinės pilies Valdovų rūmų rytinio korpuso šiaurinio priestato U ir w rūsių tyrimai 2014– 2015 m.“, bendraaut. a. kuncevičius, e. ožalas, in: Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2014 metais, vyr. red. g. Zabiela, Vilnius, 2015, p. 201–207.

21. Dolinskas V. „tarptautinė paroda „jadvygos jogailaitės brangenybių skrynutė. šedevras iš Valstybinio ermitažo rinkinių“, in: Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, vol. 3: MMXII–MMXIII, comparavit g. Striška, Vilnae, MMXV, p. 160–163.

164

Dolinskas V. „2012–2013 m. Valdovų rūmų muziejaus gyvenimo kronika“, in: Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, vol. 3: MMXII–MMXIII, comparavit g. Striška, Vilnae, MMXV, p. 12–23.

17. Dolinskas V. Litvanya Grand Dükler Sarayı – gemiş geleceğe aılıyor. [informacinis lankstinukas turkų k.], Vilnius, 2015.

22. Dolinskas V. „tarptautinė paroda „jogailaičių europa“: vizijos, planai, rezultatai“, in: Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, vol. 3: MMXII–MMXIII, comparavit g. Striška, Vilnae, MMXV, p. 83–99. 23. Dolinskas V., Petrus j. t. „wawel i wilno / wawel and Vilnius“, in: Arras herbowy Zygmunta Augusta ze zbiorów wileńskich / Sigismund II Augustus’s Armorial Tapestry from Vilnius, red. j. Ziętkiewicz-kotz, kraków, 2015, s. 7–9.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

24. gendrėnas g. „edukacijos ir lankytojų centro veikla“, in: Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, vol. 3: MMXII–MMXIII, comparavit g. Striška, Vilnae, MMXV, p. 53–56.

37. Striška g., Striškienė ė. „Valdovų rūmų istorinės ir architektūrinės raidos ekspozicijos rengimas“, in: Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, vol. 3: MMXII–MMXIII, comparavit g. Striška, Vilnae, MMXV, p. 39–47.

25. gudas e. „tiškevičių giminės karjera ir genealogija XVi a. lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje“, in: Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, vol. 3: MMXII–MMXIII, comparavit g. Striška, Vilnae, MMXV, p. 332–350.

38. Striškienė ė. „archeologinių radinių panaudojimas atkuriant Vilniaus žemutinės pilies Didžiųjų kunigaikščių rūmų interjerą: XV–XVii a. grindų danga ir krosnys“, in: Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, vol. 3: MMXII–MMXIII, comparavit g. Striška, Vilnae, MMXV, p. 255–276.

26. karpavičienė j. „Der Sachsenspiegel in litauen“, in: Von Sachsen-Anhalt in die Welt. Der Sachsenspiegel als europäische Rechtsquelle, hg. von h. lück, halle an der Saale, 2015, S. 81–103. 27. karpavičienė j. „Pałac wielkich książąt litewskich w wilnie – harmonia tradycji i nowoczesności“, in: Muzea w kulturze współczesnej, red. a. Ziębińska-witek, g. Żuk, lublin, 2015, s. 37–56. 28. kaunienė V. „Muzika lietuvos didžiųjų kunigaikščių dvare“, in: Muziejus–mokykla–moksleivis. Muziejų ir bendrojo lavinimo mokyklų nacionalinis partnerystės tinklas, Vilnius, 2015, p. 66–69. 29. Mieliauskas M. „Mokslinių tyrimų centro restauracinės priežiūros grupės veikla“, in: Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, vol. 3: MMXII–MMXIII, comparavit g. Striška, Vilnae, MMXV, p. 50–52. 30. Mitrulevičiūtė D. „kilnojamosios parodos lietuvoje ir užsienyje“, in: Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, vol. 3: MMXII–MMXIII, comparavit g. Striška, Vilnae, MMXV, p. 102–103.

39. šatevičiūtė g. „Valdovų rūmų muziejaus kultūros renginiai“, in: Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, vol. 3: MMXII–MMXIII, comparavit g. Striška, Vilnae, MMXV, p. 57–63. 40. Uzorka M. „2013 m. Dresdeno tarptautinės vasaros menų akademijos mokymai“, in: Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, vol. 3: MMXII–MMXIII, comparavit g. Striška, Vilnae, MMXV, p. 115–116. 41. Uzorka M. „lituanistinių vertybių informacinė duomenų bazė“, in: Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, vol. 3: MMXII–MMXIII, comparavit g. Striška, Vilnae, MMXV, p. 104–105. 42. Uzorka M. „tarptautinė paroda Minske „lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai Vilniuje“, in: Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, vol. 3: MMXII–MMXIII, comparavit g. Striška, Vilnae, MMXV, p. 81–82. 43. Uzorka M. „tarptautinės parodos“, bendraaut. B. Verbiejūtė, in: Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, vol. 3: MMXII–MMXIII, comparavit g. Striška, Vilnae, MMXV, p. 74–80.

31. Mitrulevičiūtė D. „Valdovų rūmų muziejaus tarptautiniai ryšiai“, in: Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, vol. 3: MMXII–MMXIII, comparavit g. Striška, Vilnae, MMXV, p. 64–73.

44. Vaitekūnaitė i. „Valdovų rūmų bibliotekos veikla“, in: Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, vol. 3: MMXII– MMXIII, comparavit g. Striška, Vilnae, MMXV, p. 110–111.

32. ožalas e. „Vandentiekis Vilniaus žemutinės pilies teritorijoje XVi–XVii a.“, bendraaut. r. Pukienė, in: Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, vol. 3: MMXII–MMXIII, comparavit g. Striška, Vilnae, MMXV, p. 303–330.

45. Zaveckienė e. „2012 m. Baltijos muzeologijos mokykla klaipėdoje“, in: Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, vol. 3: MMXII–MMXIII, comparavit g. Striška, Vilnae, MMXV, p. 117.

33. Pukienė r. „Mediena europos kultūros pavelde. edukacinės išvykos į nyderlandų ir Belgijos tyrimų centrus patirtis“, in: Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, vol. 3: MMXII–MMXIII, comparavit g. Striška, Vilnae, MMXV, p. 120–122.

2016

34. Samulionytė M. „2013 m. Baltijos muzeologijos mokykla Bauskėje“, in: Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, vol. 3: MMXII–MMXIII, comparavit g. Striška, Vilnae, MMXV, p. 118–119. 35. Striška g. „Mokslinių tyrimų centro veikla“, in: Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, vol. 3: MMXII– MMXIII, comparavit g. Striška, Vilnae, MMXV, p. 48–49. 36. Striška g. „Stiklo dirbiniai lietuvos archeologinėje medžiagoje“, in: Muziejinių eksponatų priežiūra, d. 4, kn. 2: Archeologinių radinių konservavimas. Nuo lauko darbų iki saugojimo muziejuose, sud. j. Senvaitienė [ir kt.], Vilnius, 2015, p. 633–649.

VolUMen

Baubaitė D., Pukienė r., Steponavičiūtė M. „Xiii a. ii p. polichromuoto balno iš archeologinių tyrimų Vilniaus žemutinės pilies teritorijoje tyrimai ir konservavimo problematika“, in: Restauravimo slėpiniai. Kūrinių kelias į gyvąjį meno vertybių pasaulį. lietuvos restauratorių konferencijos pranešimų rinkinys, Vilnius, 2016, p. 19–26.

Blaževičius P. „Children in Vilnius potteries“, in: 22nd Annual Meeting of the EAA. abstracts, Vilnius, 2016, p. 109.

Blaževičius P. „Vilniaus žemutinės pilies Valdovų rūmų šiaurinio korpuso M rūsys“, in: Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2015 metais, vyr. red. g. Zabiela, Vilnius, 2016, p. 191–193.

Blaževičius P., Valatkevičienė r., Venckūnienė S., Zaveckienė e. „Археалагічныя знаходкі рэзідэнцыі Вялікіх Князёў Літоўскіх. Штодзённасць Віленскага двара / archaeological finds from the residence of the grand Dukes of lithuania.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

165

everyday life in the Vilnius court“, in: Археалагiчныя знаходкi рэзиденцыi Вялiкiх Князёў Лiтоўских. Штодзённасць Вiленскага двара. Каталог міжнароднай выставы / Archaeological Finds from the Residence of the Grand Dukes of Lithuania. Everyday Life in the Vilnius Court. international exhibition catalogue, скл. П. Блажэвiчус, С. Венцкунене, Э. Завецкене / ed. P. Blaževičius, S. Venckūnienė, e. Zaveckienė, Нясвiж, 2016, c. 24–69 (baltarusių ir anglų k.). 5.

Dolinskas V. „amžinybės atspaudas lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose / impression of eternity at the Palace of the grand Dukes of lithuania / Адбітак вечнасці ў Палацы вялікіх князёў літоўскіх“, in: Amžinybės atspaudas. Italų Renesanso ir Baroko šedevrų krikščioniškieji siužetai XIX a. graviūrose. tarptautinės parodos katalogas / Impression of Eternity. Christian Stories from Italian Renaissance and Baroque Masterpieces in 19th Century Engravings. international exhibition catalogue / Адбітак вечнасці. Хрысціянскія сюжэты італьянскіх шэдэўраў Рэнесансу і Барока ў гравюрах ХІХ ст. Каталог міжнароднай выставы, sud. / comp. / cкл. g. tadarovska, Vilnius, 2016, p. 9–11 (lietuvių, anglų ir baltarusių k.).

Dolinskas V. „karalius everardas ii sugrįžta į lietuvą / king everardo ii returns to lithuania / il re everardo torna in lituania / rei everardo ii regressa  litunia / el rey everardo ii regresa a lituania“, in: Opera „Everardas II – Lietuvos karalius“ / The Opera „Everardo II, Re di Lituania“ / Opera „Everardo II, Re di Lituania“ / Ópera „Everardo II, Rei da Litunia“ / La ópera „Everardo II, Rey de Lituania“, sud. / comp. / curatori ed. / comp. por. / ed. l. kunickytė, i. Makauskaitė, g. tadarovska, M. Uzorka, Vilnius, 2016, p. 14–15 (lietuvių k.), p. 80–81 (anglų k.), p. 140–141 (italų k.), p. 154–155 (portugalų k.), p. 168–169 (ispanų k.).

Dolinskas V. „lietuvių istoriografijos klasikas. Profesoriaus Mečislovo jučo 80-mečio jubiliejui artėjant“, in: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos atodangos. Profesoriaus Mečislovo jučo 90-mečio jubiliejui skirtas mokslinių straipsnių rinkinys, sud. V. Dolinskas, r. Petrauskas, e. rimša, Vilnius, 2016, p. 22–25.

Dolinskas V. „lietuvos Didžiosios kunigaikštystės politinio gyvenimo aktualijos ir lietuvos atstovų veikla 1764 m. konvokaciniame seime“, in: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos atodangos. Profesoriaus Mečislovo jučo 90-mečio jubiliejui skirtas mokslinių straipsnių rinkinys, sud. V. Dolinskas, r. Petrauskas, e. rimša, Vilnius, 2016, p. 467–517.

Dolinskas V. „lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija Vilniuje – ryšių su italija centras renesanso ir ankstyvojo Baroko laikais“, in: Lietuva–Italija. Šimtmečių ryšiai. Mokslinių straipsnių rinkinys, sud. D. Mitrulevičiūtė, Vilnius, 2016, p. 53–73.

10. Dolinskas V. „Profesoriaus Mečislovo jučo 75-mečio jubiliejus“, in: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos atodangos. Profesoriaus Mečislovo jučo 90-mečio jubiliejui skirtas mokslinių straipsnių rinkinys, sud. V. Dolinskas, r. Petrauskas, e. rimša, Vilnius, 2016, p. 19–21.

166

11. Dolinskas V. „rezydencje monarsze w stołecznym wilnie oraz w innych miastach wielkiego księstwa litewskiego“, in: Władza i architektura. Rezydencje monarchów i siedziby władz państwowych w Europie – formy i funkcje (XV– XXI w.), red. a. Czarniecka, P. Deles, a. Sołtys, warszawa, 2016, s. 21–33. 12. Dolinskas V. „šventojo Stanislovo ordinui skirta paroda“, bendraaut. a. rottermund, j. ostrowski, in: Praemiando incitat. Šventojo Stanislovo ordinas. tarptautinės parodos katalogas / Praemiando incitat. Order Świętego Stanisława. katalog międzynarodowej wystawy / Praemiando incitat. The Order of Saint Stanislaus. international exhibition catalogue, sud. V. Dolinskas, e. gudas, g. Skujutė, Vilnius, 2016, p. 13. 13. Dolinskas V. „Valdovų rūmams dovanotų ir muziejaus įsigytų eksponatų paroda bei katalogas / exhibition and catalogue of donated and acquired exhibits at the national Museum – Palace of the grand Dukes of lithuania“, in: Eksponatai. 2009– 2015 m. dovanotos ir įsigytos vertybės. Parodos katalogas / Exhibits. Treasures Donated and Acquired in 2009–2015. exhibition catalogue, sud. / ed. D. avižinis, r. lelekauskaitė, Vilnius, 2016, p. 8–11 (lietuvių ir anglų k.). 14. Dolinskas V. „Палац Вялiкiх Князёу Лiтоуских – мiнулае, адкрытае для будучынi / the Palace of the grand Dukes of lithuania – the past opens to the future“, in: Археалагiчныя знаходкi рэзиденцыi Вялiкiх Князёў Лiтоўских. Штодзённасць Вiленскага двара. Каталог міжнароднай выставы / Archaeological Finds from the Residence of the Grand Dukes of Lithuania. Everyday Life in the Vilnius Court. international exhibition catalogue, скл. П. Блажэвiчус, С. Венцкунене, Э. Завецкене / ed. P. Blaževičius, S. Venckūnienė, e. Zaveckienė, Нясвiж, 2016, c. 15–19 (baltarusių ir anglų k.). 15. Dolinskas V. „Палац Вялiкiх Князёу Лiтоуских з’яўляе штодзённасць Вiленскага двара Палацу Разiвiлаў у Нясвiжы / everyday life in the Vilnius Palace of the grand Dukes of lithuania revealed at the radziwill Castle in niasvizh“, in: Археалагiчныя знаходкi рэзиденцыi Вялiкiх Князёў Лiтоўских. Штодзённасць Вiленскага двара. Каталог міжнароднай выставы / Archaeological Finds from the Residence of the Grand Dukes of Lithuania. Everyday Life in the Vilnius Court. international exhibition catalogue, скл. П. Блажэвiчус, С. Венцкунене, Э. Завецкене / ed. P. Blaževičius, S. Venckūnienė, e. Zaveckienė, Нясвiж, 2016, c. 5–10 (baltarusių ir anglų k.). 16. Dolinskas V., Mitrulevičiūtė D. „il Palazzo dei granduchi di lituania. la memoria restituita“, in: Salvare la memoria. La Bellezza, l’Arte, la Storia, a cura di S. Bandera, e. M. Menotti, Mantova, 2016, p. 51–55, 101–105. 17. gudas e. „šventojo Stanislovo ordinas lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje: kavalieriai ir jų dokumentai“, in: Praemiando incitat. Šventojo Stanislovo ordinas. tarptautinės parodos katalogas / Praemiando incitat. Order Świętego Stanisława. katalog międzynarodowej wystawy / Praemiando incitat. The Order of Saint Stanislaus. international exhibition catalogue, sud. V. Dolinskas, e. gudas, g. Skujutė, Vilnius,

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

2016, p. 123–159 [straipsnio dalis tuo pačiu pavadinimu perspausdinta Lietuvos bajoras, nr. 22, 2016, Vilnius, p. 18–35]. 18. kaminskaitė i., Pukienė r. „Vanity or hygiene? Combs and mirror frames in the Vilnius lower Castle“, in: 22nd Annual Meeting of the EAA. abstracts, Vilnius, 2016, p. 40. 19. karpavičienė j. „expression of notarial Culture in historic lithuanian Cities“, in: History of the Lithuanian Notariat, comp. by j. karpavičienė, Vilnius, 2016, p. 49–69. 20. karpavičienė j. „the grand Duchesses in the Palace residence in Vilnius“, in: Royal Marriages of Princes and Princesses in Poland and Lithuania c. 1500–1800. Companion guide to the exhibition, ed. by a. Bues, Z. krysewicz, warsaw, p. 27–28. 21. lelekauskaitė r. „šv. Stanislovo ordino kavalierių iš lietuvos portretai“, in: Praemiando incitat. Šventojo Stanislovo ordinas. tarptautinės parodos katalogas / Praemiando incitat. Order Świętego Stanisława. katalog międzynarodowej wystawy / Praemiando incitat. The Order of Saint Stanislaus. international exhibition catalogue, sud. V. Dolinskas, e. gudas, g. Skujutė, Vilnius, 2016, p. 160–164.

VolUMen

22. Pukienė r. „Changes in growth regularities in archaeological timbers as a proxy for the deforestation history“, in: 22nd Annual Meeting of the EAA. abstracts, Vilnius, 2016, p. 568. 23. Steponavičienė l. „lietuvos Metrika (1565–1566). 50-oji teismų bylų knyga“, in: Lietuvos Metrikos naujienos, t. 15: 2014 / 2015, Vilnius, 2016, p. 17–20. 24. Степонавичене Л. „Литовская Метрика (1565–1566). 50-я книга судных дел“, in: Новости Литовской Метрики, ho. 15: 2014/2015, Вильнюс, 2016, с. 18–22. 25. Стришка Г. „Изучение и восстановление дворца великих князей Литовских в Вильнюсе как символа государственности“, in: Музеї та реставрація у контексті збереження культурної спадщини: актуальні виклики сучасності. Збірник наукових праць міжнародної науково-практичної конференції / Museums and Restoration as Instruments of Cultural Heritage Preservation: Present Day Challenges. international scientific and practical conference, Київ, 2016, с. 199–206.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

167

leiDiniai Serija „lietUVoS DiDžiųjų kUnigaikščių rūMų StUDijoS“ Viii toMaS mečislovas jučas Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Istorijos bruožai trečia laida ilgamečio Vilniaus universiteto istorijos fakulteto profesoriaus, habilituoto humanitarinių mokslų daktaro Mečislovo jučo studijoje aptariami svarbiausi lietuvos Didžiosios kunigaikštystės istorijos bruožai. lietuvos valstybė gynė tautą nuo užsienio priešų, formavo teisines ir administracines struktūras, saugojo daugumos išpažįstamą romos katalikų tikėjimą, globojo ūkį ir kultūrą, buvo lietuvių tautos namai. Svarbiausias šios knygos uždavinys – parodyti, kaip atsirado senoji lietuvos valstybė, kaip ji suklestėjo, vėliau menko, nyko ir svetimų jėgų buvo naikinta. knyga parengta remiantis profesoriaus paskaitomis, skaitytomis Vilniaus universitete, atsižvelgta į pastarųjų metų tyrinėjimus, į daugelį klausimų mėginama pažvelgti naujai, originaliai. Daugiausia dėmesio skiriama valstybingumo raidos aspektams. Vilnius 2016 leidėjas lDkVr knygos mecenatė Stefa alšėnaitė-Urban (jaV)

XiX toMaS mečislovas jučas Senoji Lietuva. Istorijos aktualijos lietuvių istoriografijos klasiko, garsaus lietuvos Didžiosios kunigaikštystės istorijos tyrinėtojo, ilgamečio Vilniaus universiteto istorijos fakulteto profesoriaus, habilituoto humanitarinių mokslų daktaro Mečislovo jučo mokslinių straipsnių rinkinyje „Senoji lietuva“ skelbiamose publikacijose aptariami, autoriaus manymu, trys esminiai pereinamieji lietuvos istorijos laikotarpiai: 1) iš pagonybės į krikščionybę, siekiant atsakyti į klausimą, kodėl lietuvoje vėlavo krikščionybė (iX–Xii a.); 2) laikotarpis, kada ir kaip lietuvos vadovai atidavė valdžią kilmingiesiems, arba politinei lietuvių tautai (Xiii–XiV a.); 3) moderniosios lietuvių tautos ištakos ir raida (XV–XXi a.). Dalis knygoje publikuojamų straipsnių jau anksčiau buvo skelbta mokslo žurnaluose ir periodinėje spaudoje, tačiau jie išsibarstę ir sunkiai prieinami. Specialiai šiam leidiniui straipsniai buvo pataisyti ir papildyti. kita publikacijų dalis parašyta naujai. kaip visada, autorius originaliai ir autentiškai, remdamasis pirminiais šaltiniais ir istoriografijos išvadomis, formuluoja svarbiausius lietuvos istorinės raidos klausimus ir stengiasi pateikti argumentuotą savo nuomonę. knygoje įdomių ir aktualių lietuvos istorijos problemų bei siužetų ras tiek profesionalus istorikas, tiek studentas arba mokinys, kiekvienas, besidomintis savo krašto praeitimi, valstybės ir tautos būtimi. Vilnius 2014 leidėjas lDkVr, partneris lDM

168

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

XX toMaS gražina marija martinaitienė Ioannes Breutelt nos fecit Monografijoje nagrinėjami du dešimtmečius Vilniuje dirbusio žymiausio lietuvos Didžiosios kunigaikštystės sunkiųjų pabūklų (patrankų) ir ypatingų muzikos instrumentų (varpų) liejiko jono Breitelio (ioannes Breutelt) gyvenimas ir kūryba, apžvelgiami išlikę arba rašytiniuose šaltiniuose užfiksuoti jo kūriniai. tai pirmas tokio pobūdžio ir apimties tyrimas, skirtas liejybai. Perfrazuojant įrašą liejiko autorinėje signatūroje, leidinys pavadintas „ioannes Breutelt nos fecit“ („Mus sukūrė jonas Breitelis“). taip pagal senovinį paprotį „patys kūriniai“ neretai įvardydavo savo kūrėją. itin vertinga knygos dalis – publikuojami iš lotynų ir lenkų kalbų išversti su monografijos turiniu susiję archyvinių dokumentų fragmentai ir jų originalų faksimilės. Santrauka skelbiama anglų, vokiečių ir lenkų kalbomis. Vertėjai iš lenkų kalbos gražina Marija Martinaitienė, liudas jovaiša Vertėjai iš lotynų kalbos liudas jovaiša, Stasė Paškonytė Vertėja į anglų kalbą albina Strunga Vertėja į lenkų kalbą Beata Piasecka Vertėja į vokiečių kalbą irma Daugvilaitė Vilnius 2014 leidėjas lDkVr Projektą iš dalies finansavo lietuvos kultūros taryba leidybą parėmė „rotary international“ apygardos 1462 lietuvoje rotary klubai

XXi toMaS Lietuva–Lenkija–Švedija: Europos dinastinės jungtys ir istoriniai-kultūriniai ryšiai / Lithuania–Poland–Sweden: European Dynastic Unions and Historical-Cultural Ties Mokslinių straipsnių rinkinys, parengtas tarptautinės konferencijos „lietuva– lenkija–švedija: europos dinastinės jungtys ir istoriniai-kultūriniai ryšiai“, skirtos jono Vazos ir kotrynos jogailaitės vestuvių 450 metų sukakčiai (1562–2012) ir vykusios 2012 m. spalio 4–5 d. nacionaliniame muziejuje lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmuose, pranešimų pagrindu. Straipsniai skelbiami lietuvių ir anglų kalbomis. leidinio pabaigoje pateikiamos asmenvardžių ir vietovardžių rodyklės. Sudarytojai / Compiled by eugenijus Saviščevas, Marijus Uzorka recenzentai / reviewed by dr. liudas jovaiša, prof. dr. Zigmantas kiaupa Vertėjai / translated by Vyturys jarutis, Piotr krasnowolski, albina Strunga, Dovilė troskovaitė rodyklių sudarytoja / indexes made by lirija Steponavičienė Vilnius 2014 leidėjas lDkVr knygos parengimą ir išleidimą parėmė lietuvos mokslo taryba

VolUMen

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

169

XXii toMaS eberhard Windecke Imperatoriaus Zigmanto knyga. XV a. Lietuvos valdovų portretai. Pasakojimai ir vaizdai / Book of Emperor Sigismund. Portraits of 15th-century Lithuanian Rulers. Narratives and Images šia publikacija Valdovų rūmų muziejus tęsia Pilių tyrimo centro „lietuvos pilys“ ir lietuvos dailės muziejaus pradėtą tradiciją – skelbti nežinomus arba lietuvos praeities tyrinėjimų lauke nepakankamai pažintus senuosius tekstus ir vizualinius šaltinius, kurie svarbūs tiek valstybės politinei istorijai bei tarptautiniams ryšiams pažinti, tiek kultūros ir meno paveldui aktualinti. leidinyje publikuojamos eberhardo Vindekės (eberhard windecke) „imperatoriaus Zigmanto knygos“ fragmentų faksimilės, jų vertimas ir komentarai. tai mažai žinomas ir svarbus lietuvos Didžiosios kunigaikštytės ir jos vietos XV a. pradžios europos valstybių sistemoje bei lietuvos valdovų europinių pozicijų atspindys. įvadiniai tekstai skelbiami lietuvių ir anglų kalbomis. leidinio pabaigoje pateikiamos asmenvardžių ir vietovardžių rodyklės. Sudarytojai / Compiled by jūratė kiaupienė, rimvydas Petrauskas recenzentai / reviewed by edmundas rimša, Vydas Dolinskas įvadinių tekstų autoriai / introductory text authors jūratė kiaupienė, rimvydas Petrauskas šaltinio tekstų vertėjai iš senosios vokiečių kalbos / lithuanian translation of the source texts from old german by grasilda Blažienė, rimvydas Petrauskas Mokslinių komentarų autorius / Scholarly commentary author rimvydas Petrauskas rodyklių sudarytoja / indexes made by lirija Steponavičienė Vertimas į anglų kalbą / english translation by albina Strunga Vilnius 2015 leidėjas lDkVr, partneris PtC lP Projektą iš dalies finansavo lietuvos kultūros taryba knygos leidybą parėmė lietuvos respublikos kultūros rėmimo fondas

XXiii toMaS marco scacchi Canones nonnulli tai pirmas šiuolaikinis Marko Skakio (Marco Scacchi) veikalo „Canones nonnulli“ leidimas, parengtas pagal pirminį leidinį, publikuotą 1649 m. karaliaučiuje. lietuvos ir lenkijos valdovų Vladislovo Vazos ir jono kazimiero Vazos kapelmeisterio kanonai – tai reikšmingas romos mokyklos įmantriojo kontrapunkto (contrapunctus artificiosus) sklaidos Baltijos regione paminklas. kanonai XVii a. europos muzikos kontekste išsiskiria unikaliais bruožais ir laikytini svarbiu etapu ilgoje tokio pobūdžio kontrapunkto raidoje, kuri aprėpė laikotarpį nuo renesanso epochos prancūzų ir flamandų kompozitorių kūrybos iki pat johano Sebastiano Bacho (johann Sebastian Bach) „Muzikinės aukos“. Marko Bidzarinio (Marco Bizzarini) ir aleksandros Pister sudarytame leidinyje lietuvių, italų ir anglų kalbomis publikuojamas mokslinis įvadas apie M. Skakio sukurtų kanonų rinkinį, XVii a. leidinio faksimilės ir originalių tekstų lotynų kalba vertimai į tris kalbas. Pirmą kartą skelbiamos ir 14 kanonų transkripcijos. jos atskirai pakartojamos ir leidinio priede – atlikėjams skirtame natų sąsiuvinyje. leidinyje publikuojami M. Skakio kanonai liudija Baroko epochos lietuvos Didžiosios kunigaikštystės ir italijos kultūros bei meno bendrystę. Sudarytojai / a cura di / edited by Marco Bizzarini, aleksandra Pister įvadinių straipsnių ir kanonų transkripcijų autoriai / autori dei testi introduttivi e delle trascrizioni dei canoni / introductory text and music transcriptions by Marco Bizzarini, aleksandra Pister Vertėja iš lietuvių kalbos į anglų kalbą / traduzioni dal lituano in inglese di / translation from lithuanian into english by albina Strunga Vertėjas iš italų kalbos į lietuvių kalbą / traduzione dall’italiano in lituano di / translation from italian into lithuanian by Dainius Būrė Vertėjas iš lotynų kalbos į italų kalbą / traduzione dal latino in italiano di / translation from latin into italian by Marco Bizzarini Vilnius 2016 leidėjas lDkVr leidybos projektą iš dalies finansavo lietuvos kultūros taryba ir lietuvos respublikos kultūros ministerija

170

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

XXiV toMaS Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos atodangos Profesorius Mečislovas jučas 2016 m. šventė savo 90-ąjį jubiliejų. šia knyga – tarptautiniu 25 mokslinių straipsnių rinkiniu – lietuvių istoriografijos klasiką, vieną žymiausių lietuvos Didžiosios kunigaikštystės istorijos tyrinėtojų pagerbė ir nuoširdžiai sveikino kolegos, bičiuliai ir mokiniai, taip pat bemaž 250 šalies praeičiai ir paveldui neabejingų mokslininkų, kultūrininkų ir valstybininkų ne tik iš lietuvos, bet ir iš daugelio kitų europos kraštų bei jaV. 17 straipsnių skelbiama lietuvių kalba, septyni – lenkų kalba, vienas – vokiečių kalba. Santraukos skelbiamos lietuvių ir anglų kalbomis. leidinyje publikuojama ir M. jučo bibliografija, keli kolegų ir mokinių proginiai tekstai apie jį. Sudarytojai Vydas Dolinskas, rimvydas Petrauskas, edmundas rimša recenzentai prof. dr. Valdas rakutis, doc. dr. jolanta karpavičienė, dr. gitana Zujienė Vertėja į anglų kalbą albina Strunga Vertėja iš lenkų kalbos irena katilienė Vertėja iš vokiečių kalbos lina Plaušinaitytė Vilnius 2016 leidėjas lDkVr

XXV toMaS adolfas Tautavičius Iš archeologo užrašų habilituotas daktaras adolfas tautavičius (1925–2006) – vienas žymiausių lietuvos archeologijos specialistų. nuo 1947 m. dalyvavo daugelio lietuvos vietovių tyrinėjimuose, 1962–1987 m. vadovavo istorijos instituto archeologijos skyriui, buvo vienas pirmųjų lietuvos archeologų, tyrusių Vilniaus, trakų ir klaipėdos pilis. 1988–2002 m. a. tautavičius tyrinėjo lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritoriją, buvo Pilių tyrimo centro „lietuvos pilys“ archeologijos skyriaus vadovas. Po a. tautavičiaus mirties jo duktė rūta Pilių tyrimo centrui ir Valdovų rūmų muziejui perdavė dalį tyrėjo bibliotekos ir kartu ilgus metus archeologo rašyto dienoraščio rankraštį. 2015-aisiais Valdovų rūmuose minint habil. dr. a. tautavičiaus 90 metų gimimo sukaktį jo rašytas dienoraštis pradėtas rengti spaudai – surinkta daug dokumentinių nuotraukų, parengta a. tautavičiaus 1948–2014 m. bibliografija (jo darbai publikuojami ir po autoriaus mirties), taip pat asmenvardžių ir vietovardžių rodyklės. Dienoraščio autorius aprašo savo ir kolegų mokslinės veiklos metus – svarbius XX a. 6–10 deš. lietuvos archeologijos mokslo etapus. Užrašai vertinami kaip vieno aktyviausių mokslininkų parašyta XX a. antros pusės lietuvos archeologijos istorija. tekstai skelbiami lietuvių kalba. Sudarytojas gintautas Striška Vilnius 2016 leidėjas lDkVr, partneris PtC lP Projektą iš dalies finansavo lietuvos kultūros taryba ir lietuvos respublikos kultūros ministerija

VolUMen

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

171

XXVi toMaS Viktorija daujotytė Justinas Marcinkevičius. Salomėja Nėris. Alfonsas Nyka-Niliūnas. Mintys, pastabos, fragmentai Viktorija Daujotytė, garsi lietuvių literatūros tyrinėtoja ir kritikė, habilituota humanitarinių mokslų daktarė, Vilniaus universiteto profesorė emeritė, monografijų, studijų, esė knygų, literatūros vadovėlių ir poezijos knygų autorė, taip apibūdina savo knygą: „justinas Marcinkevičius, Salomėja nėris, alfonsas nyka-niliūnas – netikėta ši konfigūracija. ji iškilo sąmonėje, pasirodė, veikė skirtingais, bet ir susijusiais kūrėjų likimais. alfonsui nykai-niliūnui egzistenciškai trūko auditorijos. justinui Marcinkevičiui kartais jos buvo per daug – turėjo aukoti ir vidinę erdvę. Salomėjos nėries jauno populiarumo perteklius, virtęs ontologiniu stygiumi. alfonsas nyka-niliūnas matė, jautė visus tris – taip, ir save – kaip gal niekas kitas. kai dėl ko nors sunku apsispręsti, tai rodo ir reiškinio sudėtingumą, ir neapeinamumą. tauta pasisako apie save ir elgesiu su savo talentingaisiais. Mąstymai apie poeziją nacionalinio muziejaus lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmų kuriamoje ir dabarties kultūrai palankioje terpėje.“ Vilnius 2016 leidėjas lDkVr knygos leidybą iš dalies parėmė įmonių grupės „eika“ valdybos pirmininkas robertas Dargis

XXVii toMaS Opera everardas ii – lietuvos karalius / The Opera everardo ii, re di lituania / Opera everardo ii, re di lituania / Opera everardo ii, rei da lituānia / La opera everardo ii, rey de lituania 1782 m. Portugalijos karalienės Marijos i sutuoktinio Petro iii gimtadienio proga kelušo karališkuosiuose rūmuose buvo atlikta garsaus to meto portugalų kompozitoriaus žuau dė Souza karvalju (joo de Sousa Carvalho) opera „everardas ii – lietuvos karalius“. Daugiau nei po 200 metų šios lietuviškos tematikos operos partitūrą Madrido karališkųjų rūmų archyve rado lietuvių kilmės dirigentas aleksis Sorianas Monte Monstavičius (alexis Soriano Monte Monstavičius). jo iniciatyva 2013 m. opera „everardas ii – lietuvos karalius“ buvo pastatyta nacionaliniame muziejuje lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmuose. knygoje ši opera pristatoma lietuvių, anglų, italų, portugalų ir ispanų kalbomis, taip pat publikuojamas iš senosios italų kalbos į lietuvių kalbą išverstas jos libretas, sukurtas italo gaetano Martinelio (gaetano Martinelli), ir libreto originalo faksimilės. Sudarytojai / Compiled by / Curatori editoriali / Compilado por: / editores laima kunickytė, indrė Makauskaitė, gintarė tadarovska, Marijus Uzorka tekstų autoriai / text authors / autori dei testi / autores dos textos / autores de los textos laima Budzinauskienė, Dainius Būrė, alexis Soriano Monte Monstavičius recenzentai / reviewers / revisori / revisores / reseńadores doc. dr. Vytautė Markeliūnienė, prof. habil. dr. leonidas Melnikas, prof. habil. dr. eugenija Ulčinaitė, dr. aušra gataveckaitė Vertėjas iš senosios italų kalbos / old italian translation / traduzione dall’italiano antico / tradutor de italiano antigo / traductor del italiano antiguo Dainius Būrė Vertėja į anglų kalbą / english translation / traduzione in lingua inglese / tradutora para ingls / traductora al inglés albina Strunga Vertėjas į italų kalbą / italian translation / traduzione in lingua italiana / tradutor para italiano / traductor al italiano Dainius Būrė Vertėja į portugalų kalbą / Portuguese translation / traduzione in lingua portoghese / tradutora para portugus / traductora al portugués ernesta žukauskaitė Vertėja į ispanų kalbą / Spanish translation / traduzione in lingua spagnola / tradutora para espanhol / traductora al espaol Carmen Caro Dugo Vilnius 2016 leidėjas lDkVr knygos mecenatė restorano „Bona lounge“ įkūrėja rasa šnaiderienė knygos leidybą parėmė lietuvos kultūros taryba ir lietuvos respublikos kultūros ministerija

172

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

XXViii toMaS Lietuva–Italija: šimtmečių ryšiai šis mokslinių straipsnių rinkinys parengtas tarptautinės konferencijos „lietuva–italija: šimtmečių ryšiai“, vykusios 2014 m. nacionaliniame muziejuje lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmuose, pranešimų pagrindu. leidinyje plačiau apibendrinami glaudūs bei įvairūs istoriniai ryšiai tarp italijos, kaip renesanso ir Baroko epochų europos politinio centro ir kultūros bei meno tradicijų lopšio, ir lietuvos, susikūrusios lotyniškosios ir bizantiškosios civilizacijų paribyje. kelių šalių autorių publikuojami straipsniai išsiskiria pristatomų aspektų įvairove, o knygoje nagrinėjamų abipusių saitų chronologija apima laikotarpį nuo antikos iki šių dienų. knyga išleista lietuvių kalba. Sudarytoja Daiva Mitrulevičiūtė recenzentai dr. Povilas Blaževičius, doc. dr. Mintautas čiurinskas, doc. dr. jolanta karpavičienė, dr. jolita liškevičienė, habil. dr. jūratė trilupaitienė Vertėjas iš italų kalbos į lietuvių kalbą doc. dr. Dainius Būrė Vertėjas iš lenkų kalbos į lietuvių kalbą Vyturys jarutis Vilnius 2016 leidėjas lDkVr Projektą iš dalies finansavo lietuvos kultūros taryba ir lietuvos respublikos kultūros ministerija

Serija „lietUVoS DiDžiųjų kUnigaikščių rūMų alBUMai“ ii toMaS Europos Viduramžių ir Renesanso gobelenai. Gijomis išausta istorija / Medieval and Renaissance Tapestry in Europe. History Woven in Threads tarptautinės parodos „europos Viduramžių ir renesanso gobelenai. gijomis išausta istorija“ albumas glaustai lietuvių ir anglų kalba pristato XV a. pabaigos – XVi a. parodoje eksponuotus 34 senuosius meninius audinius. Dauguma pristatomų gobelenų iki tol nebuvo viešai eksponuoti arba publikuoti. šio gobelenų rinkinio audiniai priklauso privačioms kolekcijoms, sukauptoms italijoje, jungtinėje karalystėje, kitose europos šalyse bei jaV. Sudarytojai / Compiled by Vydas Dolinskas, gintarė Skujutė Vertimas į lietuvių kalbą / lithuanian translation irena jomantienė, gintarė Skujutė Vertimas į anglų kalbą / english translation albina Strunga Vilnius 2014 leidėjas lDkVr

VolUMen

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

173

Serija „lietUVoS DiDžiųjų kUnigaikščių rūMų ParoDų katalogai“ Viii toMaS Europos Viduramžių ir Renesanso gobelenai. Gijomis išausta istorija / Medieval and Renaissance Tapestry in Europe. History Woven in Threads tarptautinės parodos „europos Viduramžių ir renesanso gobelenai. gijomis išausta istorija“ katalogas lietuvių ir anglų kalba pristato XV a. pabaigos – XVi a. senuosius meninius audinius. Dauguma pristatomų gobelenų iki tol nebuvo viešai eksponuoti arba publikuoti. 34 gobelenų rinkinio audiniai priklauso privačioms kolekcijoms, sukauptoms italijoje, jungtinėje karalystėje, kitose europos šalyse bei jaV. Sudarytojai / Compilers Vydas Dolinskas, gintarė Skujutė tekstų autoriai / text authors algirdas Butkevičius, Vydas Dolinskas, Simon Franses, ieva jedzinskaite-kuizinienė, nathan levi gobelenų aprašų autoriai / authors of tapestry descriptions Simon Franses, nathan levi Vertimas į lietuvių kalbą / lithuanian translation irena jomantienė, gintarė Skujutė Vertimas į anglų kalbą / english translation albina Strunga Vilnius 2014 leidėjas lDkVr

iX toMaS Spalvų alchemija. Skaljolos meno kūriniai iš Bianco Bianchi kolekcijos Florencijoje tarptautinės parodos „Spalvų alchemija. Skaljolos meno kūriniai iš Bianco Bianchi kolekcijos Florencijoje“ kataloge supažindinama su lietuvoje visai nežinoma skaljolos (it. scagliola) meno technika ir rūšimi. leidinyje pristatomas 21 eksponatas iš vieno reikšmingiausių ir turtingiausių dabar egzistuojančių skaljolos dirbinių rinkinių – Bjanko Bjankio (Bianco Bianchi) privačios kolekcijos. greta senųjų XVii–XiX a. istorinės skaljolos pavyzdžių publikuojama pora B. Bjankio dirbtuvėje dabartiniais laikais šia technika sukurtų dirbinių. tekstai skelbiami lietuvių kalba, santraukos – anglų ir italų kalbomis. Sudarytoja Daiva Mitrulevičiūtė tekstų autoriai alessandro Bianchi, Silvia Botticelli, Vydas Dolinskas, Dalia klajumienė, Daiva Mitrulevičiūtė Vertimas į lietuvių kalbą Daiva Mitrulevičiūtė Vertimas į italų kalbą Dainius Būrė Vertimas į anglų kalbą albina Strunga Vilnius 2015 leidėjas lDkVr

174

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

X toMaS praemiando incitat. Šventojo Stanislovo ordinas tai 2016 m. vasario 15 – gegužės 8 d. Valdovų rūmų muziejuje vykusios tarptautinės parodos, kurioje daugiausia dėmesio skirta 1765–1795 m. laikotarpiui, kai šventojo Stanislovo ordinas buvo ir lietuvos valstybinis apdovanojimas, katalogas. jame anonsuojama šv. Stanislovo kulto tradicija, kurią iliustruoja Simono čechavičiaus, Pranciškaus Smuglevičiaus, juozapo Peškos tapyti paveikslai, taip pat pristatomas šventojo Stanislovo ordino įsteigimas. Dėmesio skiriama ir šio ordino ženklams XViii a. pabaigoje, ordino funkcionavimo aidams to meto spaudoje, atskleidžiama, kad ordino kavalieriai jo atributus naudojo kaip statuso žymenį ir pasididžiavimo ženklą, pristatomas ordino likimas XiX a. ir XX a. pradžioje. leidinyje aprašoma beveik 150 eksponatų: kryžių, miniatiūrų, juostų, žvaigždžių, ordino kavalierių portretų. jie rodo, kad šventojo Stanislovo ordinus gaudavo tiek pasauliečiai, tiek dvasininkai. katalogas išleistas lietuvių kalba, anglų ir lenkų kalbomis pateikiama knygos santrauka bei eksponatų aprašai. Sudarytojai Vydas Dolinskas, eimantas gudas, gintarė Skujutė tekstų autoriai krzysztof j. Czyżewski, eimantas gudas, tadeusz jeziorowski, rita lelekauskaitė, Dariusz nowacki, ewa orlińska-Mianowska, anna Saratowicz-Dudyńska, Marek walczak Vertėja į lietuvių kalbą Miroslava Dvilevič Vertėja į anglų kalbą albina Strunga Vertėja į lenkų kalbą Beata Piasecka Vilnius 2016 leidėjas lDkVr leidybos projektą iš dalies finansavo lietuvos kultūros taryba ir lietuvos respublikos kultūros ministerija

Xi toMaS Amžinybės atspaudas. Italų Renesanso ir Baroko šedevrų krikščioniškieji siužetai XIX a. graviūrose / Impression of Eternity. Christian Stories from Italian Renaissance and Baroque Masterpieces in 19th Century Engravings / Адбітак вечнасці Хрысціянскія сюжэты італьянскіх шэдэўраў Рэнесансу і Барока ў гравюрах ХІХ ст. tai 2016 m. gegužės 18 – rugsėjo 25 d. Valdovų rūmų muziejuje vykusios tarptautinės parodos „amžinybės atspaudas. italų renesanso ir Baroko šedevrų krikščioniškieji siužetai XiX a. graviūrose“ katalogas. jis išsamiai dokumentuoja visus grafikos kūrinius, pristatytus Vilniuje, kur ši grafikos darbų kolekcija ir buvo suformuota. kataloge pristatomos 63 graviūros, sukurtos XiX a. pagal žymių italijos XV–XViii a. dailininkų religinės tematikos tapybos darbus. kūrinių siužetai išsiskiria įvairove, apima šventojo rašto pasakojimus apie jėzaus kristaus gimimą ir kančios ciklą, pristatomi ir šventųjų atvaizdai, jų gyvenimo epizodai, įvykdyti stebuklai. kataloge galima išvysti garsių italijos renesanso ir Manierizmo dailininkų, tokių kaip Sandras Botičelis (Sandro Botticelli), ticianas (tiziano Vecellio), Paolas Veronezė (Paolo Veronese), Džovanis Belinis (giovanni Bellini), andrėja del Sartas (andrea del Sarto), Domenikas Puligas (Domenico Puligo), darbus. katalogas išleistas lietuvių kalba, anglų ir baltarusių kalbomis pateikiami eksponatų aprašai. katalogo sudarytoja / Catalogue compiler / Складальнік каталога gintarė tadarovska katalogo tekstų autorė / Catalogue text author / Аўтар тэксту каталога rita lelekauskaitė Vertėjas į lietuvių ir baltarusių kalbą / Belarusian translation / Пераклад на літоўскую і беларускую мовы jurijus Unukovičius Vertėja į anglų kalbą / english translation / Пераклад на англійскую мову albina Strunga Vilnius 2016 leidėjas lDkVr

VolUMen

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

175

Serija „lietUVoS DiDžiųjų kUnigaikščių rūMų rinkinių katalogai“ iii toMaS Eksponatai. 2009–2015 m. dovanotos ir įsigytos vertybės / Exhibits. Treasures Donated and Acquired in 2009–2015 tai 2017 m. sausio 18 – balandžio 23 d. Valdovų rūmuose vykusios parodos, skirtos įspūdingiausioms ir įdomiausioms 2009–2015 m. Valdovų rūmų muziejui padovanotoms ir paties muziejaus įsigytoms vertybėms pristatyti, katalogas. leidinį sudaro trys dalys. Pirmoje, didžiausioje, dalyje išsamiau pristatomi šios parodos eksponatai: XVi ir XVii a. gobelenai, tapybos darbai, vaizduojantys žymias XV–XViii a. lietuvos asmenybes bei religinės tematikos scenas, grafikos darbai, kurių didžiausią dalį sudaro lenkijos ir lietuvos valdovų bei didikų portretai, senieji lietuvos Didžiosios kunigaikštystės žemėlapiai, kunigaikščių Sapiegų bibliotekai priklausiusios senosios knygos, įspūdingi ir reikšmingi renesanso ir Baroko epochų mokslo, meno leidiniai, pinigai ir kiti kūriniai. antroje katalogo dalyje trumpai pristatomi 2009–2015 m. dovanoti ir įsigyti eksponatai, rodomi nuolatinėje muziejaus ekspozicijoje. trečioje dalyje pateikiamas visas parodoje, muziejaus nuolatinėse ekspozicijose ir saugyklose esančių vertybių sąrašas pagal vertybių patekimo į kultūros, meno ir istorijos rinkinį datą. katalogas išleistas lietuvių kalba. anglų kalba pateikiami įvadiniai tekstai ir visų 2009–2015 m. muziejui padovanotų bei jo paties įsigytų vertybių sąrašas. katalogo sudarytojai / Catalogue compilers Dalius avižinis, rita lelekauskaitė katalogo tekstų autoriai / Catalogue text authors Dalius avižinis, rita lelekauskaitė Vertėja į anglų kalbą / english translation albina Strunga Vilnius 2016 leidėjas lDkVr

Serija „lietUVoS DiDžiųjų kUnigaikščių rūMų kronika“ iii toMaS Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, vol. 3: MMXII–MMXIII tęstinis periodinis leidinys, leidžiamas nuo 2011 metų. trečiame tome spausdinami lietuvių kalba parašyti apžvalginiai straipsniai, išsamiai atspindintys nacionalinio muziejaus lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmų 2012–2013 m. veiklą: kultūros, meno, istorijos ir archeologijos vertybių kaupimą, saugojimą, tyrimą, konservavimą bei restauravimą, kultūrinių ir valstybės reprezentacinių renginių organizavimą, edukaciją, leidybą ir turizmo informacijos sklaidą. taip pat skelbiami Valdovų rūmų muziejaus darbuotojų ir mokslininkų, kultūrininkų iš lietuvos bei kitų šalių parengti moksliniai straipsniai lietuvos ir europos istorijos, paveldo bei muziejininkystės klausimais. knygoje lietuvių ir anglų kalbomis pateikiamos mokslinių straipsnių santraukos bei iliustracijų aprašymai. taip pat šiame tome publikuojami 2013 m. Valdovų rūmuose vykusios tarptautinės parodos „jadvygos jogailaitės brangenybių skrynutė“ pranešimų pagrindu parengti straipsniai, 2012 m. Bauskės pilyje (latvija) vykusioje konferencijoje „kuršo kunigaikštystės 450-osios metinės ir Bauskės pilies atgimimas“ Valdovų rūmų muziejaus darbuotojų skaitytų pranešimų tekstai. Comparavit gintautas Striška Mokslinius straipsnius recenzavo prof. dr. albinas kuncevičius, doc. dr. eugenijus Saviščevas Vilnae MMXV leidėjas lDkVr

176

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

Serija „lietUVoS DiDžiųjų kUnigaikščių rūMų ekSPoZiCijų VaDoVai“ i toMaS Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai. Ekspozicijų vadovas tekstų autoriai ir leidinio sudarytojai Dalius avižinis, Vydas Dolinskas, gintautas Striška, ėrika Striškienė Vilnius 2015 leidėjas lDkVr

Palace of the Grand Dukes of Lithuania. Exposition guide text authors and compilers Dalius avižinis, Vydas Dolinskas, gintautas Striška, ėrika Striškienė translator albina Strunga Vilnius 2015 leidėjas lDkVr

leidinyje trumpai pristatomos 2013 m. lankytojams atvertos muziejaus dalies salės ir erdvės, įdomiausi bei vertingiausi eksponatai. kadangi muziejuje kol kas įrengti du ekspoziciniai maršrutai, pagal tai išdėstyti salių ir kitų erdvių aprašai. Pirmas maršrutas atskleidžia lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos ir jos teritorijos raidą valstybės istorijos kontekste (nuo akmens amžiaus iki mūsų dienų). Vertingiausia dalis – išlikę autentiški mūrai ir unikalūs archeologų aptikti radiniai: kaulo, keramikos, medžio, metalo, odos, stiklo ir kiti dirbiniai. Be autentiškų reliktų, ekspozicijoje ir vadove pristatoma surinkta ikonografinė medžiaga, maketai, schemos, žemėlapiai. antras ekspozicijos maršrutas atspindi rūmų stilistinę raidą XV–XVii a., kai čia rezidavo lietuvos, lenkijos, švedijos ir kitų kraštų bendri valdovai. Vadove nurodoma istorinė patalpų paskirtis. atkurtuose reprezentaciniuose interjeruose pristatomi tų laikų europos rūmams būdingi taikomosios ir vaizduojamosios dailės kūriniai: baldai, gobelenai, skulptūros, portretai, ginklai ir šarvai, žemėlapiai ir grafikos kūriniai, kitos lituanistinės vertybės. Vadovo pabaigoje pristatoma ir Valdovų lobyno bei iždinės ekspozicija. knygos mecenatė Stefa alšėnaitė-Urban (jaV) Projektą iš dalies finansavo lietuvos kultūros taryba

Jonas Rimantas Glemža. Bibliografija 1964–2014 m. šioje bibliografijos rodyklėje suregistruoti vieno žymiausių lietuvos paminklosaugininkų, architekto, buvusio tarptautinės paminklų ir vietovių tarybos (iCoMoS) viceprezidento, ilgamečio Vilniaus dailės akademijos profesoriaus, humanitarinių mokslų daktaro jono rimanto glemžos per 50 metų paskelbti darbai: knygos, straipsniai periodiniuose leidiniuose bei mokslinės publikacijos, pranešimai, interviu, recenzijos, pasisakymai spaudoje, recenzuoti ir redaguoti darbai (tarp jų ir disertacijos, magistro darbai), svarbiausi įgyvendinti kūrybiniai darbai. Skelbiama literatūra apie j. r. glemžą ir jo mokslinius darbus. taip pat publikuojamas žymaus architekto-restauratoriaus romano jalovecko įžanginis straipsnis, pristatantis svarbiausius j. r. glemžos biografijos faktus ir mokslinę veiklą, bei bibliografijos sudarytojos žodis. Parengė Vacė Mamėnienė, inga Vaitekūnaitė Vilnius 2015 leidėjas lDkVr

VolUMen

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

177

kiti SMUlkūS leiDiniai

LiEtuVos VaLdoVas Vytautas didysis Vytautas Didysis (apie 1350–1430) – Lietuvos didysis kunigaikštis (1392/1401–1430), vienas žymiausių Lietuvos valdovų tiek amžininkų akyse, tiek ir istorinėje atmintyje, senosios Lietuvos valstybės, jos struktūrų ir galy bės kūrėjas, suverenumo gynėjas, Lietuvos ir Žemaitijos krikštytojas, sumanus diplomatas, talentingas karvedys ir Žalgirio pergalės didvyris, vienas iškiliau sių savo epochos valdovų Europoje, kuriam buvo siūlytos Čekijos ir Lietuvos, o lenkų didikų taktiniais sumetimais – net ir Lenkijos karaliaus karūnos. Vytautas buvo vyriausias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bendra valdžio ir Trakų kunigaikščio, vėliau – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstu čio ir jo žmonos Birutės sūnus. Augdamas tėvo valdomose pietvakarinėse etni nės Lietuvos žemėse, kurių centras buvo Senieji ir Naujieji Trakai, Vytautas nuo pat jaunystės puikiai suvokė ir įvertino Vokiečių ordino grėsmę Lietuvos valstybės savarankiškumui. Vykdydamas sumanią, strategiškai apgalvotą ir ap skaičiuotą politiką puikiai naudojosi tiek savo išoriniu priešu – Vokiečių ordi nu, tiek Lietuvos vidaus politinėmis jėgomis. Taip stiprino savo, kaip lyderio, vaidmenį Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir privertė pusbrolį Lenkijos karalių Jogailą pripažinti jo faktinę įtaką Lietuvoje. 1392 m. Vytautas tapo rea liu Lietuvos valdovu, o 1401 m. iki gyvos galvos buvo pripažintas Lietuvos di džiuoju kunigaikščiu (Magnus Dux Lithuaniae), nors Lenkijos karalius Jogaila pasiliko nominalų Lietuvos aukščiausiojo kunigaikščio titulą (Supremus Dux Lituaniae). 1410 m. liepos 15 d. būtent Vytautas faktiškai vadovavo jungtinei Lietuvos ir Lenkijos kariuomenei vienose didžiausių Viduramžių kautynių – Žalgirio mūšyje, jame buvo sutriuškinta galinga Vokiečių ordino kariuomenė, palaikoma riterių iš visos Vakarų Europos. Vytauto laikais Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė pasiekė savo galybės viršūnę. Valstybės sienos driekėsi nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Daugybė kunigaikštysčių – Pskovas, Naugardas, Riazanė ir net Maskva – atsidūrė Vytauto įtakos sferoje. Popiežius Martynas V Vytautą pripažino Pskovo ir Naugardo apaštališkuoju vikaru. 1429 m. Lucke įvykęs Europos valdovų suvažiavimas tik patvirtino Vytauto tarptautinį autoritetą ir Lietuvos Didžio sios Kunigaikštystės geopolitinę reikšmę. Lietuvos didžiajam kunigaikščiui būsimas Šventosios Romos imperijos imperatorius Zigmantas Liuksem burgietis pasiūlė karaliaus karūną. Deja, 1430 m. mirtis sutrukdė Vytautui vainikuotis Lietuvos karaliumi. Vytautas energingai rūpinosi valstybės statusu ir klestėjimu. Jo laikais įtvirtintas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės suverenumas ir atskiros dinas tijos bei sosto suvokimas, valstybė buvo centralizuojama, reformuojamas jos valdymas, suformuotas valdovo dvaras su pirmųjų valstybės pareigūnų struk tūra, bajorijai suteiktos privilegijos ir taip pradėta formuoti Lietuvos politinė tauta, miestai gavo savivaldos privilegijas, sustiprėjo amatai ir prekyba. Suvokdamas egzistencinę krikščionybės reikšmę Vytautas sparčiai ėmėsi naujojo tikėjimo sklaidos. Jo iniciatyva 1417 m. pakrikštyti žemaičiai ir įsteig ta Žemaičių (Medininkų) vyskupystė, aktyviai kurtas parapijų tinklas, steigti pirmieji vienuolynai ir mokyklos. Krikščionybės priėmimas nulėmė valstybės politinės ir kultūrinės krypties pasirinkimą, padėjo pamatus tolesnei sėkmin gai raidai ir integracijai į lotyniškosios Europos civilizacinę erdvę. Vytautas tapo vienu dosniausių fundatorių. Su Vytauto asmeniu siejama nekrikščioniškų bendruomenių istorijos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pradžia – totorių, karaimų ir žydų įsikū rimas bei įsitvirtinimas šalyje. Tam įtakos turėjo Vytauto formuota palanki tei sinė aplinka, religinė ir etninė tolerancija. Totorių ir karaimų bendruomenių Vytautas laikomas svarbiausiu kariniu herojumi.

Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų leidiniai [lankstukas lietuvių kalba] Parengė laima kunickytė lDkVr 2014

Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų leidiniai

NacioNaliNio muziejaus

Lietuvos DiDžiosios KunigaiKštystės vaLDovų rūmų

leidiNiai NacioNaliNio muziejaus

lietuvos DiDžiosios KuNigaiKštystės valDovų rūmų

leiDiNiai

[lankstukas lietuvių kalba] Parengė laima kunickytė lDkVr 2015

vilnius, 2016

Vilnius, 2014

Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų leidiniai [lankstukas lietuvių kalba] Parengė laima kunickytė lDkVr 2016

Europos Viduramžių ir Renesanso gobelenai. Gijomis išausta istorija [lankstukas lietuvių kalba] teksto autorius Vydas Dolinskas lDkVr 2014

Medieval and Renaissance Tapestry in Europe. History Woven in Threads FRAnSeS gobelenų archyvas (Londonas, Jungtinė karalystė) natanas Levis (nathan Levi, Florencija, Italija) nacionalinis muziejus Lietuvos didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmai (vilnius)

The FRANSES Tapestry Archive (london, United Kingdom) Nathan levi (Florence, Italy) National Museum Palace of the Grand Dukes of lithuania (Vilnius)

TARpTAUTInė pAROdA

INTERNATIONAl ExHIbITION

eUROpOS vIdURAMŽIŲ IR ReneSAnSO GOBeLenAI

MEDIEVAl AND RENAISSANCE TAPESTRY IN EUROPE

GIJOMIS IŠAUSTA ISTORIJA

HISTORY WOVEN IN THREADS

2014 M. RUGSėJO 17 – GRUOdŽIO 14 d.

17 SEPTEMbER – 14 DECEMbER 2014

parodos globėjas Lietuvos Respublikos Ministras pirmininkas dr. ALGIRdAS BUTkevIčIUS

Exhibition patron Prime Minister of the Republic of lithuania Dr AlGIRDAS bUTKEVIČIUS

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai (Vilnius)

National Museum Palace of the Grand Dukes of Lithuania (Vilnius)

[lankstukas anglų kalba] text by Vydas Dolinskas translated by albina Strunga lDkVr 2014

Museo Nazionale Palazzo dei Granduchi di Lituania (Vilnius) Laboratorio Bianco Bianchi (Firenze, Italia)

Bjanko Bjankio (Bianco Bianchi) dirbtuvė (Florencija, Italija)

Bianco Bianchi Manufactory (Florence, Italy)

TarPTauTiNė ParoDa

INtErNatIoNaL ExhIbItIoN

MoStra iNterNazioNaLe

Skaljolos meno kūriniai iš Bianco Bianchi kolekcijos Florencijoje

Scagliola art works from the Bianco Bianchi collection in Florence

L’arte della scagliola nella collezione fiorentina Bianco Bianchi

Spalvų alchemija. Skaljolos meno kūriniai iš Bianco Bianchi kolekcijos Florencijoje [lankstukas lietuvių kalba] teksto autorė Daiva Mitrulevičiūtė lDkVr 2015

Alchemy of Colours. Scagliola Art Works from the Bianco Bianchi Collection in Florence 2015 m. lapkričio 17 d. – 2016 m. vasario 28 d.

17 November, 2015–28 February, 2016

17 novembre 2015 – 28 febbraio 2016

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Katedros a. 4, Vilnius

National Museum Palace of the Grand Dukes of Lithuania 4 Katedros Sq., Vilnius

Museo Nazionale Palazzo dei Granduchi di Lituania Katedros a. 4, Vilnius

Parodos globėjai Vilniaus miesto savivaldybė ir jos meras Remigijus Šimašius Florencijos miesto savivaldybė ir jos meras Darijus Nardela (Dario Nardella)

Exhibition patrons Vilnius City Municipality and Major Remigijus Šimašius Florence City Municipality and Major Dario Nardella

Sotto il Patrocinio di Comune di Vilnius e Sindaco Remigijus Šimašius Comune di Firenze e Sindaco Dario Nardella

Parodos partnerė Vilniaus dailės akademija

Exhibition partner Vilnius Academy of Arts

Partner della mostra Accademia d’Arte di Vilnius

[lankstukas anglų kalba] text by Daiva Mitrulevičiūtė translated by albina Strunga lDkVr 2015

Alchimie di colori. L’arte della scagliola nella collezione fiorentina Bianco Bianchi [lankstukas italų kalba] testi a cura di Daiva Mitrulevičiūtė traduzione a cura di Dainius Būrė lDkVr 2015

178

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

ruler of lIThuaNIa VyTauTas The GreaT

пРавиТелЬ великого княЖесТва Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmaiвеликий лиТовского виТауТас

Vytautas the Great (ca 1350–1430), Grand Duke of Lithuania (1392/1401–1430), was one of the most distinguished rulers in Lithuania both in the eyes of his contemporaries and in historical memory, the creator of the early Lithuanian state, its structures and power, and defender of its sovereignty, a proponent of bringing Christianity to Lithuania and Samogitia, an apt diplomat, talented commander and hero of the victory at Grunwald, one of the most eminent rulers of his era in Europe who was offered the royal crowns of Bohemia and Lithuania, and due to the tactical reasons even the king’s crown of Poland. Vytautas, born in 1350, was the eldest son of the acting co-ruler of the Grand Duchy of Lithuania and Duke of Trakai, later the Grand Duke of Lithuania Kęstutis and his wife Birutė. Raised in the south-western ethnic Lithuanian lands with the center in Old and New Trakai that were ruled by his father, from an early age Vytautas was well aware of the threat posed by the Teutonic Order to the independence of the Lithuanian state. Thanks to clever, strategically sound and calculated political dealings, the Duke made an effective use of his external foe – the Teutonic Order – and Lithuania’s internal political forces to strengthen his role as a leader in the Grand Duchy of Lithuania, and to force his cousin Jogaila, the King of Poland, to recognize his real authority in Lithuania. In 1392 Vytautas became Lithuania’s factual ruler, and in 1401 he was acknowledged to be the Grand Duke of Lithuania (Magnus Dux Lithuaniae) until his death, even though the Polish King Jogaila retained his nominal title as the Supreme Duke of Lithuania (Supremus Dux Lituaniae). On 15 July 1410 it was actually Vytautas who commanded the joint Lithuanian and Polish army in one of the largest battles of medieval times – the Battle of Grunwald – where the powerful army of the Teutonic Order was decimated, despite having the support of knights from all over Western Europe. In Vytautas’ times, the Grand Duchy of Lithuania reached the height of its power. The state’s borders stretched from the Baltic to the Black seas. A whole line of duchies – Pskov, Novgorod, Ryazan and even Muscovy – ended up in Vytautas’ sphere of influence. Pope Martin V recognized Vytautas as the apostolic vicar of Pskov and Novgorod. The congress of European rulers in Lutsk in 1429 confirmed Vytautas’ international authority and the geopolitical significance of the Grand Duchy of Lithuania. The Grand Duke of Lithuania Vytautas was offered the crown of Lithuania by Sigismund von Luxemburg, who was later to become the emperor of the Holy Roman Empire. But death in 1430 prevented VytautasLietuvos from being crowned King ofVytauto Lithuania and from achieving one of his Žinomiausias didžiojo kunigaikščio atvaizdas, most important political goals – the Kingdom of Lithuania. XVII a. pab.–XVIII a. pr. Lietuvos dailės muziejus (Vilnius) Vytautas was energetically involved in the building of the state status and prosperity. In his times, the sovereignty of the Grand Duchy of Lithuania was strengthened, a distinction was made between the concepts of dynasty and throParodos rėmėjas ne succession, the state was centralized, its governance underwent reforms, a ruler’s court with the structure outlining the first state oﬃcials was formed, and the nobility was granted privileges. Thus Lithuania’s political nation started being formed, cities gained self-rule privileges, the crafts and trade strengthened. informaciniai rėmėjai RealizingParodos the important existential significance of Christianity, Vytautas rapidly engaged in spreading the new faith: in 1417 Samogitians were baptized and the Samogitian (Medininkų) Diocese was founded, a parish network grew, and the first monasteries and schools were established. The acceptance of Christianity determined the state’s choice of political and cultural directions, putting Parodos ir leidybos koordinatoriai into place the foundations for its further successful development and integration Gintarė Skujutė, Marijus Uzorka into the Latin European civilized space. Vytautas was among the most generous of patrons. Teksto autorius Marijus Uzorka Vytautas is also known forMakauskaitė his role in beginning the history of non-ChrisRedaktorė Indrė tian communities in the Grand Duchy of Lukoševičius Lithuania – namely, the arrival and Fotografai Aleksandras Aleksejevas, Olegas settlement of Tatar,Maketo Karaim andLaima Jewish communities in the country. This was in autorė Zulonė part a result of the favourable legal2015 environment that Vytautas had a hand in for© LDKVR, ming, as well as religious and ethnic tolerance. In the Tatar and Karaim commuVytautas still considered the most important militaryKrymas) hero. Viršelyje –nities, vadinamojo Vytauto is diržo plokštelė, XIV a. pab.–XV a. I p. (?), Kafa (dab. Feodosija,

Baltarusijos Respublikos nacionalinis istorijos muziejus

Витаутас Великий (около 1350–1430) – Великий князь Литовский (1392/1401– 1430), один из самых известных правителей Литвы как с точки зрения его современников, так и в исторической памяти, создатель древнего литовского государства, его структур и могущества, защитник суверенитета Великого княжества Литовского, ревностный распространитель католичества в Литве и креститель Жемайтии, искусный дипломат, талантливый военачальник, герой Грюнвальдской битвы, один из самых знатных европейских правителей своего времени, которому предлагались короны короля Чехии, Литвы, а польскими магнатами (по тактическим соображениям) – также корона Польши. Витаутас родился в 1350 г. Он был старшим сыном соправителя Великого княжества Литовского князя Троцкого, впоследствии Великого князя Литовского Кястутиса и его жены Бируте. Витаутас рос и воспитывался в управляемых отцом югозападных землях этнической Литвы, центром которых были Старые и Новые Троки. С юных лет Витаутас прекрасно осознавал угрозу независимости и самостоятельности Литвы, исходящую от Немецкого ордена. Благодаря умелой и искусной, стратегически хорошо обдуманной и рассчитанной политике Витаутас, используя как политические силы своего внешнего врага – Немецкого ордена, так и внутренние политические ресурсы, усилил свое положение лидера Велико го княжества Литовского, вынуждая своего двоюродного брата, короля Польши Йогайлу признать его авторитет и влияние в Литве. В 1392 г. Витаутас стал фактическим правителем Литвы, а с 1401 г. до самой смерти был признан Великим князем Литовским (Magnus Dux Lithuaniae), хотя король Польши Йогайла оставил себе номинальный титул Величайшего князя Литовского (Supremus Dux Lituaniae). Именно Витаутас 5 июля 1401 г. руководил объединенными войсками Литвы и Польши в одном из самых крупных сражений Средневековья – в Грююнвальдской битве, в которой была разбита поддерживаемая рыцарями всей западной Европы могущественная армия Немецкого ордена. Великое княжество Литовское в эпоху Витаутаса Великого достигло вершины своей мощи. Границы государства простирались от Балтийского моря до Черного. Целый ряд древнерусских княжеств – Псков, Новгород, Рязань и даже Москва – оказались в сфере влияния Витаутаса. Папа Римский Мартин V признал Витаутаса Псковским и Новгородским апостольским викарием. Прошедший в 1429 г. в Луцке съезд европейских монархов подтвердил международный авторитет Витаутаса и геополитическое значение Великого княжества Литовского. Будущий император Священной Римской империи Сигизмунд Люксембургский предложил Великому князю Литовскому Витаутасу королевскую корону. Лишь смерть в 1430 г. не поз волила ему стать королем Литвы, увенчать себя короной и достичь одной из самых The most popular image of the Grand Duke of Lithuania Vytautas, важных политических целей – Литовского Королевства. late 17th–early c. Lietuvos dailės muziejus, Много18th энергии и внимания Витаутас Vilnius отдавал заботам о статусе государства, его росте и расцвете. В его эпоху утвердился суверенитет Великого княжества Литовского, закрепились Sponsor представления о раздельности династии и престола, государство стало централизованным, его управление было реформировано, сформировался княжеский двор со структурой первых государственных должностных лиц, дворянство получило привилегии. Так началось формирование политической нации Литвы, города получили свои привилегии самоуправления, Nacionalinis muziejus Media sponsors расцвели ремесла и торговля. Принятие Kunigaikštystės христианства определило выбор политической и культурной Lietuvos Didžiosios valdovų rūmai ориентации государства, заложило основы дальнейшего успешного развития и Katedros a. 4, Vilnius интеграции в цивилизационное пространство католической Европы. Понимая всю экзистенциальную важность христианства, Витаутас принялся за деятельное Exhibition and publishing coordinators распространение новой религии: в 1387 г. был создан Вильнюсский епископат и Gintarė Skujutė, Marijus Uzorka назначен вильнюсский епископ, в 1417 г. крещение приняли жемайтийцы, появился Text: Marijus Uzorka активно создавалась сеть приходов, Жемайтийский (Медницкий) епископат, Parodos globėjai Translator: Albina Strunga возникли первые монастыри и школы. Витаутас стал одним из самых щедрых Lietuvos Respublikos kultūrosAleksandr ministras ŠARŪNAS BIRUTIS меценатов. Photographers: Alekseev, Oleg Lukashevich С личностью Витаутаса связано начало нехристианских общин Велико Baltarusijos Respublikos kultūros ministras BORISAS SVETLOVAS Designer: Laima Zulonė истории го княжества Литовского©–LDKVR, появление 2015и распространение татар, караимов и евреев Parodos partneriaiсозданная в стране, чему способствовала Витаутасом благоприятная правовая Baltarusijos Respublikos Lietuvos Respublikoje атмосфера, и этническая терпимость. В татарской и караимской Front cover: религиозная Disc fromambasada the so-called Belt of Vytautas with birds and basilisks, late 14th–fi rstambasada half of the 15th century (?), Kaff a (Feodosia, Crimea) Витаутас признан важнейшим героемвоином. Lietuvosобщинах Respublikos Baltarusijos Respublikoje

National Museum – Palace of the Grand Dukes of Lithuania National Historical Museum of the Republic of Belarus

Национальный Музей – Дворец Великих Князей Литовских Национальный исторический музей Республики Беларусь

[lankstukas lietuvių kalba] teksto autorius Marijus Uzorka lDkVr 2015

tarPtautinĖ Paroda

INTerNaTIoNal eXhIBITIoN

меЖДунаРоДная высТавка

VIDURAMŽIŲ PAPUOŠALAS

A MEDIEVAL DECORATION

СРЕДНЕВЕКОВОЕ УКРАШЕНИЕ

MĮSLINGASIS VYTAUTO DIDŽIOJO EPOCHOS DIRŽAS 2015 m. balandžio 17–liepos 12 d.

Viduramžių papuošalas. Mįslingasis Vytauto Didžiojo epochos diržas

известное изображение Великого князя Литовского Витаутаса, THEСамое MYSTERIOUS BELT FROM THE конец XVII–начало XVIII вв. Lietuvos dailės muziejus, Вильнюс TIMES OF VYTAUTAS THE GREAT Спонсор

17 april – 12 July 2015 National Museumподдержка Информационная Palace of the Grand Dukes of Lithuania 4 Katedros Sq., Vilnius Координаторы выставки и изданий: Гинтаре Скуюте, Мариюс Узорка Автор текста: Мариюс Узорка Exhibition patrons Переводчик: Елена Коницкая Minister of Culture of the Republic of Lithuania ŠARŪNAS BIRUTIS Фотографии: Александр Алексеев, Олег Лукашевич Minister of Culture of the Republic of Belarus BORIS SVETLOV Макет: Лайма Зулоне Exhibition©partners LDKVR, 2015

Embassy of the Republic of Belarus in the Republic of Lithuania На обложке: пластина из называемого пояса Витаутаса Великого, Embassy of the Republic of Lithuania in the Republic of Belarus конец XIV–первая половина XV вв. (?) Кафа (Феодосия, Крым)

ЗАГАДОЧНЫЙ ПОЯС ЭПОХИ ВИТАУТАСА ВЕЛИКОГО 17 апреля–12 июля 2015 г. Национальный Музей Дворец Великих Князей Литовских Кафедральная пл. 4, Вильнюс Патронаж выставки Министр культуры Литовской Республики ШАРУНАС БИРУТИС Министр культуры Республики Беларусь БОРИС СВЕТЛОВ Партнеры выставки Посольство Республики Беларусь в Литовской Республике Посольство Литовской Республики в Республике Беларусь

A Medieval Decoration. The Mysterious Belt from the Times of Vytautas the Great [lankstukas anglų kalba] text author Marijus Uzorka translator albina Strunga lDkVr 2015

Средневековое украшение. Загадочный пояс эпохи Витаутаса Великого [lankstukas rusų kalba] Автор техта: Мариюс Узорка Перевод: eлена Коницкая lDkVr 2015

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai (Vilnius)

National Museum Palace of the Grand Dukes of Lithuania (Vilnius)

Muzeum Narodowe – Pałac Wielkich Książąt Litewskich (Wilno)

Vavelio karališkoji pilis – Valstybiniai meno rinkiniai (Krokuva, Lenkija)

Wawel Royal Castle – State Art Collection (Krakow, Poland)

Zamek Królewski na Wawelu – Państwowe Zbiory Sztuki (Kraków, Polska)

Varšuvos karališkoji pilis – Muziejus (Lenkija)

The Royal Castle in Warsaw – Museum (Poland)

Zamek Królewski w Warszawie – Muzeum (Polska)

praemiando incitat. Šventojo Stanislovo ordinas [lankstukas lietuvių kalba] teksto autorius eimantas gudas lDkVr 2016

praemiando incitat. The Order of Saint Stanislaus Ta r p t a u t i n ė p a r o d a

International exhibition

Międzynarodowa wystawa

Praemiando incitat

ŠVENTOJO STANISLOVO ORDINAS

THE ORDER OF SAINT STANISLAUS

ORDER ŚWIĘTEGO STANISŁAWA

Parodą globoja Lietuvos Respublikos Prezidentė DALIA GRYBAUSKAITĖ

Exhibition patron President of the Republic of Lithuania DALIA GRYBAUSKAITĖ

Patronat wystawy Prezydent Republiki Litewskiej DALIA GRYBAUSKAITĖ

2016 m. vasario 15 – gegužės 8 d. Valdovų rūmų muziejus Katedros a. 4, Vilnius

15 February – 8 May 2016

National Museum Palace of the Grand Dukes of Lithuania 4 Katedros Sq., Vilnius

[lankstukas anglų kalba] text by eimantas gudas translated by albina Strunga lDkVr 2016

15 lutego – 8 maja 2016

Pałac Wielkich Książąt Litewskich Katedros a. 4, Wilno

praemiando incitat. Order Świętego Stanisława [lankstukas lenkų kalba] tekst eimantas gudas tłumaczenie Beata Piasecka lDkVr 2016

El Palacio de los Grandes Duques de Lituania: el pasado abierto al futuro [lankstukas ispanų kalba] texto: Vydas Dolinskas traducción: jūratė Micevičiūtė lDkVr 2014

VolUMen

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

179

The Palace of the Grand Dukes of Lithuania – the past opens up to the future

In support of the reconstruction of the Palace of the Grand Dukes

[lankstukas anglų kalba] author Vydas Dolinskas translation: andrew Paul, ramūnas kondratas lDkVr 2015

The Palace of the Grand Dukes of Lithuania – the past opens up to the future Fragment of a panorama of Vilnius with a view of the palace, ca 1545

1636

The first opera is presented in Lithuania, The Abduction of Helen (music by Marco Scacchi and libretto by Virgilio Puccitelli) Prince Valdemar Christian, son of the Danish king, is hosted at the palace Ladislaus Vasa makes preparations to accept the French Order of the Holy Spirit; at this time the wife of the Order’s leader as well as adopted daughter of King Louis XIV, Marie Louise Gonzaga de Nevers, lives in the palace Muscovite army occupies Lithuania’s capital, devastating and looting the Palace of the Grand Dukes 1661 Muscovite army leaves Vilnius, returning the castle and palace The second half of the 17th century – 18th century Lithuanian nobility in the area demand that the palace be rebuilt so that the grand dukes may reside in it again Second half of the 18th century Vilnius townspeople and local nobility are permitted to live in the palace; plans are made to adapt the palace for use by state institutions 1799–1801 Walls of the palace are razed on the orders of the Imperial Russian administration 1831 Grounds of the palace are made into a fort for the Russian army Second half of the 19th century After the dismantling of the Russian fortifications, the site of the palace was levelled and laid out as a park 1987 Systematic archeological excavations begin on the grounds of the palace; idea to reconstruct the palace is born 2000–2001 The Lithuanian Parliament passes a law authorizing reconstruction of the palace and the Government passes a decree that specifies the guidelines for the reconstruction and use of the palace 2002 Reconstruction of the palace begins 2009, July 6 Symbolic opening of the completed, though not fully decorated or furnished, Palace of the Grand Dukes of Lithuania 2013, July 5–6 Opening ceremonies for the south and east wings of the palace with participation by leaders of European Union countries and members of the European Commission 1643 1648

1655

Author Vydas Dolinskas Translation: Andrew Paul, Ramūnas Kondratas Photographers: Vytautas Abramauskas, Antanas Lukšėnas, Mindaugas Kaminskas Designers: Laima Prišmontaitė, Ričardas Birmanas, Saulius Marteckas © LDKVR, 2013

Litauiska storhertigdömets palats – historia riktad mot framtiden [lankstukas švedų kalba] text: Vydas Dolinskas Översättare: jonas Öhman lDkVr 2015

National Museum Palace of the Grand Dukes of Lithuania Katedros a. 4, LT-01143, Vilnius, Lithuania Tel. + 370 5 212 7476; Fax + 370 5 212 7470 info@valdovurumai.lt; www.valdovurumai.lt AB Swedbank IBAN: LT36 7300 0101 1348 9214 SWIFT: HABALT22 Beneficiary: Nacionalinis muziejus LDKVR

01424

Litvanya Grand Dükler Sarayı – geēmiş geleceğe aēılıyor [lankstukas turkų kalba] Metni hazırlayan: Vydas Dolinskas tercüman: galina Mişkiniene, Şebnem ercebeci lDkVr 2015

v Sosteniamo la ricostruzione del Palazzo dei granduchi di Lituania

Найважнейшыя даты з гісторыі палаца вялікіх князёў літоўскіх IV–VIII стст. – існаванне ўмацаванага драўлянага паселішча на месцы будучага палаца. 2-ая пал. XIII – 1-ая пал. XIV ст. – частка паселішча ператворана ў замак, былі пабудаваны першыя дагатычныя і гатычныя мураваныя пабудовы, звязаныя з дзейнасцю караля Міндоўга або вялікага князя Гедземіна. 1402 г. – апошняя беспаспяховая спроба войска Нямецкага ордэна захапіць віленскія замкі. 1413 г. – згадка пра знаходжанне вялікага князя Вітаўта ў Ніжнім замку. 1413–1414 гг. – віленскія замкі наведаў і апісаў пасол герцага бургундскага Жыльбер дэ Лануа. 1455–1468 гг. – у віленскіх замках часта спынялася жонка Казіміра Ягелончыка Альжбета, дачка імператара, караля Чэхіі і Венгрыі Альбрэхта ІІ Габсбурга, якую называлі “маці каралёў”. 1495 г. – цырымонія заручын Аляксандра Ягелончыка і Алены Іванаўны, Particolare del panorama di Vilnius con veduta delle rocche, 1545 circa дачкі вялікага князя маскоўскага. Кан. XV – пач. XVI ст. – мяркуецца, што Аляксандр Ягелончык галоўную сваю “Il ratto di Elena” (musica di Marco Scacchi, libretto di рэзідэнцыю перанёс з Верхняга замка ў Ніжні, дзе распачаў Virgilio Puccitelli) будаўніцтва палаца ў познегатычным стылі. 1517 г. – пасол Святой Рымскай імперыі Сігізмунд Герберштэйн дамовіўся 1643 fu ospitato nel Palazzo il principe Valdemaro Cristiano, наконт шлюбу Жыгімонта Старога і Боны Сфорцы. figlio del re di Danimarca Да 1530 г. – Жыгімонт Стары пасля пажару пашырыў рэзідэнцыю ў Ніжнім 1648 Vladislao Vasa si preparò a ricevere l’ ordine francese замку, пабудаваўшы сучасны рэнесансавы палац. dello Spirito Santo nel Palazzo di Vilnius, dove allora 1529 г. –viveva sua moglie Maria Luisa Gonzaga di Nevers, figlia малагадовы Жыгімонт Аўгуст абраны вялікім князем літоўскім. Пасля 1544 г. – Жыгімонт Аўгуст працягваў пашырэнне велікакняжацкай del duca di Mantova Carlo I e figlia adottiva del re di рэнесансавай рэзідэнцыі, будуючы так званы Новы палац. Francia Luigi XIII 1544–1545 гг. – у палацы жыла і памерла першая жонка Жыгімонта Аўгуста 1655 la capitale della Lituania fu occupata dall’ esercito di Альжбета, дачка імператара Фердынанда І Габсбурга (пахаваная ў Mosca, che devastò e saccheggiò il Palazzo dei granduchi Віленскім кафедральным саборы). 1661 l’ esercito di Mosca fu cacciato da Vilnius, si riprese 1545–1546, 1551 гг. – палац наведаў герцаг прускі Альбрэхт Гогенцолерн, які пазней possesso delle rocche con il Palazzo devastato дасылаў у Вільню свайму стрыечнаму брату Жыгімонту Аўгусту 2a metà XVII sec.–XVIII sec. nelle diete locali i nobili lituani карціны, зброю, віно, коней. chiedevano continuamente che si riparasse il Palazzo in 1562 г. – урачыстасці з нагоды заключэння шлюбу Кацярыны Ягелонкі і rovina, affinché vi potesse soggiornare il granduca будучага караля Швецыі Яна ІІІ Вазы. 2a metà XVIII sec. si permise che cittadini e nobili di Vilnius abitassero Каля 1585 г. – Стэфан Баторый прыняў у віленскім палацы нунцыя Іпаліта nel Palazzo, si progettava di ospitarvi istituzioni statali Альдабрандзіні (пазнейшага папу Клімента VIII). 1799–1801 per iniziativa dell’amministrazione imperiale russa Пасля 1610 г. – Жыгімонт Ваза пасля пажару адбудаваў палац у стылі furono demoliti i muri dell’ ex Palazzo dei granduchi паўночнаеўрапейскага маньерызма. 1831 il territorio dell’ ex Palazzo fu trasformato in una Пасля 1624 г. – Жыгімонт і Ўладзіслаў Вазы перабудавалі палац у шыкоўную fortificazione рэзідэнцыю ў стылі ранняга італьянскага барока.

2a metà XIX sec. dopo lo smantellamento delle fortificazioni russe il territorio fu spianato e trasformato in un parco 1987 si iniziarono ricerche archeologiche sistematiche del territorio del Palazzo, nacque l’idea di ricostruire la vecchia residenza dei granduchi di Lituania 2002 inizio dei lavori di ricostruzione del Palazzo 6 luglio 2009 ha avuto luogo un’inaugurazione simbolica del Palazzo dei granduchi di Lituania 5–6 luglio 2013 inaugurazione ufficiale di una parte del Palazzo dei granduchi di Lituania con la partecipazione dei rappresentanti delle nazioni dell’Unione Europea e dei membri della commissione Europea

Testo di Vydas Dolinskas Traduzione di Guido Michelini Fotografie di Vytautas Abramauskas, Antanas Lukšėnas, Mindaugas Kaminskas Кафля XVI ст. з гербам літоўскай Фрагмент гатычнага масверка Realizzazione grafica di Laima Prišmontaitė, Ričardas Birmanas, Saulius Marteckas дзяржавы – Пагоняй XIV–XV стст. © LDKVR, 2013

Падтрымаем аднаўленне Палаца вялікіх князёў літоўскіх

Палац вялікіх князёў літоўскіх – мінулае, адкрытае для будучыні

Il Palazzo dei granduchi di Lituania: un passato aperto al futuro Фрагмент панарамы Вільні з замкавым ансамблем, каля 1545 г.

1636 г. – у палацы пастаўлена першая ў Літве опера “Выкраданне Алены” (кампазітар – Марка Скакі, аўтар лібрэта – Вірджыліа Пучытэлі). 1643 г. – у палацы гасцяваў прынц Вальдэмар Крысціян, сын дацкага караля Крысціяна IV. 1644 г. – у палацы памерла першая жонка Ўладзіслава Вазы Цэцылія Рэната, дачка імператара Фердынанда ІІ Габсбурга (пахаваная ў Кракаўскім кафедральным саборы). 1648 г. – Уладзіслаў Ваза збіраецца прыняць у віленскім палацы французскі ордэн св. Духа. Тут у гэты час знаходзілася жонка гаспадара Марыя Людвіка Гонзага, прыёмная дачка караля Францыі Людовіка XIV. 1655 г. – сталіцу Літвы заняло маскоўскае войска, якое знішчыла і разрабавала велікакняжацкі палац. 1661 г. – маскоўскае войска выгнана з Вільні, вернуты замкі з разбураным палацам. 2-ая пал. XVII – XVIII ст. – на павятовых сойміках літоўская шляхта пастаянна патрабавала адрамантаваць зруйнаваны палац, каб у ім мог жыць вялікі князь. 2-ая пал. XVIII ст. – у палацы дазволена сяліцца віленскім месцічам і шляхце, ствараюцца планы па прыстасаванні палаца пад патрэбы дзяржаўных інстытуцый. 1799–1801 гг. – па ініцыятыве адміністрацыі Расійскай імперыі муры былога велікняжацкага палаца зруйнаваныя ўшчэнт. 1831 г. – тэрыторыя былога палаца прыстасавана пад крэпасць. 2-ая пал. XIX ст. – пасля разбурэння умацаванняў тэрыторыя палаца выраўнавана і на ёй закладзены парк. 1987 г. – распачатыя сістэматычныя археалагічныя даследаванні тэрыторыі палаца, паўстала ідэя аднаўлення старой рэзідэнцыі вялікіх князёў літоўскіх. 2000–2001 гг. – прыняты закон Сейма і пастанова Ўрада Літоўскай Рэспублікі аб аднаўленні Палаца вялікіх князёў літоўскіх. 2002 г. – пачатак работ па адбудове палаца. 6 ліпеня 2009 г. – адбылося сімвалічнае адкрыццё Палаца вялікіх князёў літоўскіх. 5–6 ліпеня 2013 г. – запланавана фактычнае адкрыццё часткі палаца з удзелам Museo кіраўнікоў дзяржаў Еўрапейскага Саюза і членаў Еўрапейскай Nazionale Il Palazzo dei Granduchi di Lituania Камісіі.

Il Palazzo dei granduchi di Lituania: un passato aperto al futuro [lankstukas italų kalba] testo di Vydas Dolinskas traduzione di guido Michelini lDkVr 2015 Нацыянальны музей Палац вялікіх князёў літоўскіх Katedros a. 4 LT–01143, Vilnius, Літва Тэл.: + 370 5 212 7476; факс: + 370 5 212 7470 info@valdovurumai.lt; www.valdovurumai.lt AB Swedbank IBAN: LT36 7300 0101 1348 9214 SWIFT: HABALT22 Aтрымальнік: Nacionalinis muziejus LDKVR

Katedros a. 4, LT-01143, Vilnius, Lituania Tel. + 370 5 212 7476; Fax + 370 5 212 7470

Аўтар тэкста – Відас Далінскас info@valdovurumai.lt; www.valdovurumai.lt Перакладчык – Юрый Унуковіч AB Swedbank IBAN: LT36 7300 0101 1348 9214 Фатографы: Вітаўтас Абрамаўскас, Антанас Лукшэнас, Міндаўгас Камінскас SWIFT: HABALT22 Дызайнеры: Лайма Прышмантайце, Рычардас Бірманас, Саўлюс Мартэцкас © LDKVR, 2013 Destinatore: Nacionalinis muziejus LDKVR

Палац вялікіх князёў літоўскіх – мінулае, адкрытае для будучыні

01467

01424

[lankstukas baltarusių kalba] Аўтар тэкста – Відас Далінскас Перакладчык – Юрый Унуковіч lDkVr 2015 i

Najważniejsze daty z dziejów Pałacu In support of the reconstruction Wielkich Książąt Litewskich of the Palace of the Grand Dukes na Zamku Dolnym w Wilnie

Wichtige Daten zur Geschichte des Palastes der Großfürsten von Litauen 4.–8. Jahrhundert Befestigte Siedlung (Holzbauten) am späteren Palaststandort 2. Hälfte des 13. Jahrhunderts–1. Hälfte des 14. Jahrhunderts Integration eines Teils der Siedlung in die Burg und Entstehung der ersten Steinbauten im vorgotischen und gotischen Stil unter der Herrschaft von König Mindaugas (1253–1263) oder Großfürst Gediminas (1316–1341) 1402 Letzter Angriff des Deutschen Ordens auf die Vilniusser Burgen 1413 Schriftliche Erwähnung eines Aufenthaltes von Großfürst Vytautas in der Unteren Burg 1413–1414 Ghillebert de Lannoy, Gesandter des Herzogs von Burgund, besucht die Vilniusser Burgen und hält seine Eindrücke schriftlich fest 1455–1468 Elisabeth von Habsburg, Gemahlin Kasimirs des Jagiellonen, Tochter von Albrecht II. (Kaiser des Heiligen Römischen Reiches, König von Böhmen und Ungarn), bekannt als „Mutter der Könige“, hält sich mehrmals in den Vilniusser Burgen auf 1495 Vermählung von Alexander dem Jagiellonen (ab 1492 Großfürst von Litauen, ab 1501 auch König von Polen) mit Helena, Tochter des Großfürsten von Moskau Iwan III. Fragment of Ende a panorama Vilnius with a view of the ca 1545 des 15.ofJahrhunderts–Anfang despalace, 16. Jahrhunderts Vermutlich verlegt Alexander der Jagiellone die Residenz von der Oberburg in die Untere Burg und is lässt einen Palast im spätgotischen Stil errichten 1636 The first opera presented in Lithuania, The Abduction of Helen 1517 (musicSiegmund Herberstein Gesandter der Kaiser by MarcoFreiherr Scacchivon and libretto by(1486–1566), Virgilio Puccitelli) Maximilian I. und Ferdinand I., führt erfolgreich Unterhandlungen 1643 Princebezüglich Valdemar Christian, son of the Danish king, der Heirat von Sigismund dem Alten und Bona Sforza, Tochter is hosted the palace des at Herzogs von Mailand Gian Galeazzo Sforza 1648 Ladislaus Vasa makes preparations to accept theeiner French Order of Vor 1530 Palastausbau unter Sigismund dem Alten zu modernen the Holy Spirit; at this time the wife of the Order’s leader as well Renaissance-Residenz daughter of King XIV, Marie Louise 1529 as adopted Sigismund August, SohnLouis von Sigismund dem AltenGonzaga und Bona Sforza, de Nevers, lives in theinpalace wird neunjährig den Rang eines litauischen Großfürsten erhoben Nach 1544 Sigismund lässt die großfürstliche Residenz umand den so genannten 1655 Muscovite army August occupies Lithuania’s capital, devastating „Neuen Palast“ looting the Palace oferweitern the Grand Dukes 1544–1545 Elisabeth Österreich (inreturning Vilnius gestorben, der palace Krypta 1661 Muscovite armyvon leaves Vilnius, the castleinand der Vilniusser Kathedrale beigesetzt), erste Frau von Sigismund August, The second half of the 17th century – 18th century Lithuanian nobility in the Tochter des Kaisers Ferdinand I., hält sich im Palast auf area demand that thevon palace be rebuilt so that the dukes 1545–1546, 1551 Albrecht Hohenzollern, Herzog vongrand Preußen, weilt im Palast, may reside it again späterin schenkt er seinem großfürstlichen Vetter Sigismund August Second half of the 18thGemälde, century Waffen, VilniusWein townspeople and local nobility are und Pferde permitted to livevon in Habsburg, the palace;dritte plansFrau are und made to adaptder theersten Gattin 1554–1563 Katharina Schwester palacevon forSigismund use by state institutions August, hält sich zeitweilig im Palast auf; ihre schriftlich positiven von of Vilnius sind erhalten 1799–1801 Walls festgehaltenen of the palace are razed Eindrücke on the orders the Imperial 1562 Russian Heirat von Katharina, Schwester von Sigismund August, mit administration dem späteren König Schweden Johann 1831 Grounds of the palace arevon made into a fort for III. the Wasa Russian army Um 1585 Großfürst und König Stephan Bathory empfängt den Apostolischen Second half of the 19thNuntius centuryIppolito After Aldobrandini, the dismantling of the Russian den späteren Papst Clemens VIII. fortifications, thegroßen site ofStadtbrand the palacevon was1610 levelled Nach 1610 Nach dem lässt and Sigismund Wasa, Sohn laid out a parkIII. Wasa und Gattin Katharina, den Palast im Stil des vonasJohann 1987 Systematic archeologicalManierismus excavationserneuern begin on the grounds of nordeuropäischen the palace; to reconstruct palace born Nach 1624 Unteridea Sigismund Wasa undthe seinem ausisder Ehe mit Anna von Österreich hervorgegangenen Sohnpasses Ladislaus wird der Palast zu einem 2000–2001 The Lithuanian Parliament a lawWasa authorizing prächtigenofBarockbau reconstruction the palaceumgebaut and the Government passes a decree

2002 2009, July 6 2013, July 5–6

that specifies the guidelines for the reconstruction and use of the palace Reconstruction of the palace begins Symbolic opening of the completed, though not fully decorated or furnished, Palace of the Grand Dukes of Lithuania Opening ceremonies for the south and east wings of the palace with participation by leaders of European Union countries and members of the European Commission

w miejscu późniejszego pałacu istniała umocniona drewniana osada 2 poł. XIII–1 poł. XIV w. część osady przekształcono w zamek, wzniesiono najwcześniejsze murowane budowle przedgotyckie i wczesnogotyckie, wiązane z imionami króla Mendoga lub wielkiego księcia Giedymina 1413 wzmianka o przebywaniu w gotyckiej rezydencji na Zamku Dolnym wielkiego księcia Witolda 1495 ceremonia zaślubin Aleksandra Jagiellończyka z Heleną, córką wielkiego księcia moskiewskiego kon. XV–pocz. XVI w. Aleksander Jagiellończyk przeniósł główną rezydencję z Zamku Górnego na Zamek Dolny, gdzie rozbudował pałac w stylu późnogotyckim 1517 poseł Cesarstwa Rzymskiego zaaranżował małżeństwo Zygmunta z Boną Sforzą, córką księcia Fragment einer Stadtansicht von Vilnius mitStarego Burganlage, um 1545 Mediolanu przed 1530 Zygmunt po pożarze rozszerzył 1636 Im Palast wird die erste OperStary in Litauen aufgeführt: „Il ratto direzydencję Helena“ i zbudował nowoczesny (Die Entführungna derZamku Helena), Dolnym Musik: Marco Scacchi, Libretto: Virgiliopałac Puccitelli renesansowy 1639 Jakob Kettler, Herzog von Kurland, leistet Ladislaus Wasa den VasalleneidAugusta 1529 ceremonia wyniesienia nieletniego Zygmunta 1643 Prinz Waldemar Christian, Sohn des dänischen Königs Christian IV., weilt na tron wielkoksiążęcy im Palast 1544–1545 w pałacu mieszkała Elżbieta Austriaczka, 1644 Ladislaus Wasas erste Frau, Cäcilia Renatai zmarła von Österreich, Tochter von cesarza I, pierwsza Kaiser Ferdinandcórka II., stirbt bei derFerdynanda Geburt des dritten Kindes imżona PalastZygmunta 1648 Ladislaus Wasa plant die Auszeichnung desw französischen Ordens vom Augusta (pochowana katedrze wileńskiej) Ladislaus Wasas zweite Gattin Ludwika poHeiligen 1544 Geist entgegenzunehmen; Zygmunt August rozbudował renesansową rezydencją Maria Gonzaga de Nevers, Adoptivtochter des französischen Königs wielkoksiążęcą, poszerzając ją o tak zwany Pałac Nowy Ludwig des XIII., hält sich im Palast auf 1562 uroczysty ślub Katarzyny Jagiellonki późniejszego 1655 Moskauer Truppen besetzen die litauische Hauptstadt Vilnius,i plündern króla szwedzkiego Jana III Wazy und verheeren den Großfürstenpalast 1661 besiegten Moskauer werden gefangen genommen und nuncjusza lassen ok.Die1585 Stefan Soldaten Batory przyjął w pałacu wileńskim eine stark zerstörte Burganlage mit einem leeren Palast zurückpapieża Ippolito Aldobrandini, późniejszego 2. Hälfte des 17. Jahrhunderts–18. Jahrhundert Litauische Adlige verlangen Klemensa VIII wiederholt die Renovierung des Palastes als Sitz der litauischen Großfürsten po18. 1610 Waza pound pożarze odnowił w stylu 2. Hälfte des JahrhundertsZygmunt Litauische Adlige Vilniusser Bürgerpałac erhalten północnoeuropejskiego die Erlaubnis zurmanieryzmu Wohnungnahme im Palast; Überlegungen einer von staatlichen Behörden in den Palast pomöglichen 1624 Verlegung Zygmunt i Władysław Wazowie rozbudowali pałac we 1799–1801 Abtragung des Palastes der Großfürsten vonwczesnobarokową Litauen unter zu russischer wspaniałą rezydencję Zarenherrschaft 1636 pałacu wystawiono pierwszą wird na Litwie operę 1831 Auf dem Geländewdes ehemaligen Großfürstenpalastes eine Festung Porwanie Heleny (muzyka Marco Scacchi, libretto errichtet Puccitelli) 2. Hälfte des 19. JahrhundertsVirgilio Nach der Zerstörung der Festung wird das Gelände planiert und ein Park angelegt 1639 książę kurlandzki Jakub Kettler złożył hołd lenny 1987 Mit dem Beginn Władysławowi der litauischen Unabhängigkeitsbewegung beginnen Wazie

The Palace of the Grand Dukes of Lithuania – the past opens up to the future

auch systematische archäologische Forschungen und Grabungen auf dem Gelände des ehemaligen Palastes; Idee, den Großfürstenpalast wiederaufzubauen 2000/2001 Seimas (Parlament) und Regierung der Republik Litauen befürworten die Wiedererrichtung des Palastes der Großfürsten von Litauen 10. Mai 2002 Feierliche Grundsteinlegung für den Wiederaufbau des Palastes 6. Juli 2009 Symbolische Eröffnung des Palastes der Großfürsten von Litauen 5./6. Juli 2013 Eröffnung des Hauptgebäudes des Palastes der Großfürsten von Litauen. An den Feierlichkeiten nehmen Staatsoberhäupter der EU-Länder und Mitglieder der Europäischen Kommission teil National Museum

Palace of the Grand Dukes of Lithuania Katedros a. 4, LT-01143, Vilnius, Lithuania Tel. +Dolinskas 370 5 212 7476; Fax + 370 5 212 7470 Autor Vydas info@valdovurumai.lt; www.valdovurumai.lt Übersetzung: Irena Tumavičiūtė, Judith Lewonig AB Swedbank IBAN: LT36 7300Lukšėnas, 0101 1348Mindaugas 9214 Fotos: Vytautas Abramauskas, Antanas Kaminskas SWIFT: HABALT22 Płytowy kafel herbowy z Pogonią Obramienie okna łukowego Layout: Laima Prišmontaitė, Ričardas Birmanas, Saulius Marteckas z XVI w. Nacionalinis muziejus LDKVR (maswerk) z XIV–XV w. Beneficiary: © LDKVR, 2013

Author Vydas Dolinskas Translation: Andrew Paul, Ramūnas Kondratas Photographers: Vytautas Abramauskas, Antanas Lukšėnas, Mindaugas Kaminskas Fragment eines gotischen Kachel mit dem Wappen des Designers: Laima Prišmontaitė, Ričardas Birmanas, Saulius Marteckas Maßwerkes, 14. oder 15. Jh. Großfürstentums Litauen, 16. Jh. © LDKVR, 2013 01424

Każdy może przyczynić się do odbudowy Pałacu Wielkich Książąt Litewskich w Wilnie

Pałac Wielkich Książąt Litewskich w Wilnie – przeszłość otwarta dla przyszłości

Der Palast der Großfürsten von Litauen – Zukunft der Vergangenheit Fragment panoramy Wilna z widokiem zamków, ok. 1545

1643 1644

w pałacu gościł Waldemar Chrystian, syn króla Danii w pałacu nagle zmarła Cecylia Renata, córka cesarza Ferdynanda II, pierwsza żona Władysława Wazy (pochowana w katedrze na Wawelu) Władysław Waza przygotowywał się tu do uroczystego przyjęcia Orderu Ducha Świętego królestwa Francji zajęcie stolicy Litwy przez wojska moskiewskie, dewastacja i wyrabowanie pałacu 1661 wyparcie wojsk moskiewskich z Wilna i odzyskanie zamków wileńskich ze zdewastowanym pałacem 2 poł. XVII–XVIII w. na obradach sejmików powiatowych szlachta litewska stale zgłaszała żądania odbudowy pałacu 2 poł. XVIII w. w pałacu zamieszkiwali mieszczanie wileńscy, powstały plany dostosowania pałacu dla potrzeb instytucji państwowych 1799–1801 z inicjatywy rządu rosyjskiego wyburzono mury dawnego pałacu wielkich książąt litewskich 1831 obszar dawnego pałacu przekształcono w twierdzę 2 poł. XIX w. po likwidacji umocnień rosyjskich obszar pałacu wyrównano i urządzono park 1987 początek systematycznych badań archeologicznych na terenie pałacu, idea odbudowy dawnej rezydencji wielkoksiążącej 2000–2001 uchwała Sejmu Republiki Litewskiej i zatwierdzenie przez Rząd koncepcji odbudowy Pałacu Wielkich Książąt Litewskich na Zamku Dolnym w Wilnie 2002 początek prac nad odbudową Pałacu 6 lipca 2009 odbyło się symboliczne otwarcie Pałacu Wielkich Książąt Litewskich 5–6 lipca 2013 planowane jest faktyczne otwarcie części Pałacu Wielkich Książąt Litewskich z udziałem przywódców państw Unii Nationalmuseum Europejskiej oraz członków Komisji Europejskiej

The Palace of the Grand Dukes of Lithuania – the past opens up to the future [lankstukas anglų kalba] author Vydas Dolinskas translation: andrew Paul, ramūnas kondratas lDkVr 2016

1648 1655

Palast der Groβfürsten von Litauen Katedros a. 4, LT-01143, Vilnius, Litauen

+ 370 5 212 7476; Fax + 370 5 212 7470 Tekst VydasTel. Dolinskas Tłumaczenie Beata Piasecka info@valdovurumai.lt; www.valdovurumai.lt Zdjęcia: Vytautas Abramauskas, Antanas Lukšėnas, Mindaugas Kaminskas Spendenkonto (IBAN): LT36 7300 0101 1348 9214 Opracowanie Laima Prišmontaitė, Ričardas Birmanas, Saulius Marteckas ABgraficzne: Swedbank SWIFT: HABALT22 © LDKVR,Empfänger: 2013 Nacionalinis muziejus LDKVR

01424

Der Palast der Großfürsten von Litauen – Zukunft der Vergangenheit

Muzeum Narodowe Pałac Wielkich Książąt Litewskich Katedros a. 4, LT-01143, Wilno, Litwa Tel. + 370 5 212 7476; Faks. + 370 5 212 7470 info@valdovurumai.lt; www.valdovurumai.lt AB Swedbank IBAN: LT36 7300 0101 1348 9214 SWIFT: HABALT22 Beneficjent: Nacionalinis muziejus LDKVR

[lankstukas vokiečių kalba] autor Vydas Dolinskas Übersetzung: irena tumavičiūtė, judith lewonig lDkVr 2016

01424

Поможем восстановить Дворец великих князей литовских

Найважливіші історичні дати Палацу Великих князів Литовських IV–VIII ст. –

на місці майбутнього палацу існувало поселення із дерев’яними укріпленнями. II пол. XIII ст. – I пол. XIV ст. – частина поселення перетворена на замок, збудовано перші будівлі доготичного періоду і готичні муровані будівлі, що їх пов’язують з королем Міндуаґасом (Міндовгом) або з Великим князем Ґєдимінасом (Гедиміном). 1402 р. – Військо Тевтонського ордену в останній раз здійснило безуспішний напад на Вільнюські замки. 1413 р. – відомість про перебування Великого князя Вітаутаса (Вітовта Великого) в Нижньому замку. 1413–1414 р. – Вільнюські замки відвідав і їх описав Жільбер де Ланнуа (Ghillebert de Lannoy), посланник герцога Бургундського. 1455–1468 р. – Вільнюські замки часто відвідувала і мешкала у них Ельжбєта Ґабсбурґайтє (Елізабет Габсбурзька), дружина Казімєраса Йоґайлайтіса (Казимира Ягеллонського), яка була донькою Альбрехта II – імператора Священної Римської імперії, короля Чехії і Угорщини; Ельжбєта Ґабсбурґайтє (Елізабет Габсбурзька) також відома як «мати королів». 1495 р. – церемонія шлюбу Алєксандраса Йоґайлайтіса (Олександра Ягеллонського) і Олени, доньки Великого князя Московського. Фрагмент вильнюсской панорамы с изображением замка. Около 1545 г. кін. XV ст. – поч. XVI ст. – очевидно, що Алєксандрас Йоґайлайтіс (Олександр Ягеллонський) переніс свою головну резиденцію із Верхнього после 1610 г. Жигимантас Ваза после пожара перестроил дворец в стиле замку до Нижнього, де розпочато будівництво палацу в стилі североевропейского маньеризма пізньої готики. после 1624 г. Жигимантас и Владисловас Вазы перестроили вильнюсский дворец 1517в роскошную резиденцию в стиле раннего итальянского барокко р. – посланник Священної Римської імперії Сигізмунд фон Герберштейн (Sigismund von Herberstein) досяг домовленості про 1636 г. во дворце впервые в Литве поставлена опера «Похищение Елены» шлюб Жиґімантаса Старого (Сигізмунда Старого) і Бони Сфорци. (музыка Марко Скакки, либретто Вирджилио Пуччителли) до 1530 р. – Жиґімантас Старий (Сигізмунд Старий) після пожежі розширив 1643 г. по пути в Москву во дворце гостил сын датского короля, принц резиденцію в Нижньому замку, збудувавши модерний Вальдемар Кристиан ренесансний палац. 1644 г. во дворце умерла первая жена Владисловаса Вазы Цецилия Рената, 1529дочь императора Фердинанда II Габсбурга р. – малолітній Жиґімантас Ауґустас (Сигізмунд Август) обирається на Великого князя Литовського. 1648 г. Владисловас Ваза готовился принять в вильнюсском дворце післяфранцузский католический орден св. Духа. Здесь в это время 1544 р. – Жиґімантас Ауґустас (Сигізмунд Август) продовжив розбудову ренесансної резиденції великих князів, збудувавши так званий пребывала жена Владисловаса Мария Людвика Гонзага де Неверс, Новий палац. приёмная дочь короля Франции Людовика ХIII 1544–1545 р. – у палаці жила і померла Ельжбєта Ґабсбурґайтє (Елізабет 1655 г. столицу Литвы заняло московское войско и казаки, опустошившие Габсбурзька), перша дружина Жиґімантаса Ауґустаса и разграбившие великокняжеский дворец (Сигізмунда Августа), донька Фердинанда I, імператора 1661 г. московское войско выбито из Вильнюса, замок с разрушенным Священної Римської імперії (похована у Вільнюській катедрі). дворцом возвращены, начальник российского гарнизона князь 1545–1546, 1551 р. – палац відвідував князь Прусський Альбрехт фон Данила Мышецкий обезглавлен (Albrecht von Hohenzollern). Пізніше він надсилав 2-ая пол. ХVII в.–ХVIII в.Гогенцоллерн на местных сеймиках литовское боярство постоянно у Вільнюс своєму двоюрідному братові Жиґімантасу Ауґустасу требовало отремонтировать обветшавший вильнюсский дворец, (Сигізмунду Августу) картини, зброю, вино, коней. чтобы в нём мог бы жить великий князь 1562 р. – весільна церемонія Котріни Йоґайлайтє (Катерини Ягеллонки) і 2-ая пол. ХVIII в. во дворце разрешено проживать вильнюсским мещанам майбутнього шведського короля Юхана III Вази (Johan III Vasa). и боярам, строились планы приспособить дворец под нужды близько 1585 р. – Стяпонас Баторас (Стефан Баторій) у Вільнюському палаці государственных учреждений прийняв папського нунція Іпполіто Альдобрандіні (Ippolito 1799–1801 гг. по инициативе администрации Российской империи стены Aldobrandini), який пізніше став папою Климентом VIII. бывшего великокняжеского дворца разрушены до основания після 1610 р. – Жиґімантас Ваза (Сигізмунд Ваза) після пожежі відновлює палац 1831 г. из опасений восстания против царской власти территория у стилі північноєвропейського маньєризму. бывшего дворца превращена в крепость після 1624 р. – Жиґімантас Ваза (Сигізмунд Ваза) і Владісловас Ваза 2-ая пол. ХIХ в. из-за отсутствия необходимости российских укреплений (Володислав Ваза) перебудували палац в розкішну резиденцію у дворцовая территория выровнена и превращена в парк стилі раннього італійського бароко. 1987 г. начаты систематические археологические раскопки на территории великокняжеского дворца, возникла идея восстановления исторической резиденции правителей Литвы 2000–2001 гг. приняты закон Сейма Литовской Республики и решение Правительства о восстановлении Дворца великих князей литовских 2002 г. начало работ по восстановлению дворца 6 июля 2009 г. состоялось символическое открытие Дворца великих князей литовских 5–6 июля 2013 г. планируется фактическое открытие части дворца с участием руководителей государств, входящих в состав Европейского Союза, и членов Европейской Комиссии

Підтримаймо відтворення Палацу Великих князів Литовських

Дворец великих князей литовских – прошлое, открытое для будущего

Палац Великих князів Литовських – минуле, відкрите для майбутнього

Фрагмент панорами Вільнюсу із зображенням ансамблю замку, бл. 1545 р.

1636 р. –

у палаці відбулася перша у Литві постановка опери «Викрадення Олени» (композитор – Марко Скаккі (Marco Scacchi), автор лібрето – Вірджіліо Пучітеллі (Virgilio Puccitelli)). у палаці гостював принц Вальдемар Крістіан (Valdemar Christian), син короля Данії. у палаці померла Цецілія Рената Ґабсбурґайтє (Цецілія Рената Габсбурзька), перша дружина Владісловаса Вази (Володислава Вази), донька імператора Священної Римської імперії Фердинанда II (похована у Краківській катедрі). Владісловас Ваза (Володислав Ваза) мав бути нагороджений у Вільнюському палаці орденом Св. Духа від короля Франції; тоді у палаці мешкала Марія Людвіка Ґонзаґа (Марія Луїза Ґонзаґа де Невер) – друга дружина Владісловаса Вази, прийомна донька французького короля Людовика XIV. 1655 р. – столицю Литви зайняло Московське військо, яке зруйнувало і розграбувало Палац Великих князів. 1661 р. – Московське військо вигнано з Вільнюсу, повернуто замки і палац у сильно поруйнованому стані. II пол. XVII ст. – XVIII ст. – на повітових сеймиках вельможі Литви постійно вимагали відремонтувати зруйнований палац, щоб у ньому міг проживати великий князь. II пол. XVIII ст. – у палаці дозволено проживати мешканцям і вельможам Вільнюсу; створювалися плани про облаштування палацу для діяльності державних установ. 1799–1801 р. – з ініціативи адміністрації Російської імперії муровані стіни колишнього палацу Великих князів Литовських були знесені. 1831 р. – територію колишнього палацу перетворено на фортецю. II пол. XIX ст. – знесено збудовані Росією укріплення, територію палаців вирівняно, а на їхньому місці влаштовано парк. 1987 р. – початок систематичних археологічних досліджень території палацу, виникає ідея про відтворення старовинної резиденції Великих князів Литовських. 2000–2001 р. – Сеймом Литовської Республіки було ухвалено закон, а Урядом – прийнято постанову про відтворення Палацу Великих князів Литовських. 2002 р. – початок будівельних робіт по відтворенню Вільнюського палацу. 6 липня 2009 р. – відбулося символічне відкриття Палацу Великих князів Литовських. 5–6 липня 2013 р. – заплановано фактичне відкриття частини Палацу з участю керівників держав Європейського Союзу і членів Європейської Национальный музей Комісії.

Pałac Wielkich Książąt Litewskich w Wilnie – przeszłość otwarta dla przyszłości [lankstukas lenkų kalba] tekst Vydas Dolinskas tłumaczenie Beata Piasecka lDkVr 2016

1643 р. – 1644 р. –

Дворец великих князей литовских – прошлое, открытое для будущего

1648 р. –

Дворец великих князей литовских Katedros a. 4, LT-01143, Vilnius, Литва

Teл. + 370 5 212 7476; фaкс + 370 5 212 7470 Автор тексту Відас Долінскас Перекладinfo@valdovurumai.lt; www.valdovurumai.lt Василя Капкана AB Swedbank IBAN: LT36 7300 0101 1348 9214 Фотографи: Вітаутас Абрамаускас, Антанас Лукшєнас, Міндауґас Камінскас Дизайнери: Лайма Прішмонтайтє, Річардас Бірманас, Саулюс Мартяцкас SWIFT: HABALT22 © LDKVR,Счётополучатель: Nacionalinis muziejus LDKVR 2013

01424

Автор текста: Видас Долинскас Перевод: Елена Коницкая, Сергей Лавров Фотографы: Витаутас Абрамаускас, Антанас Лукшенас, Миндаугас Каминскас XVI ст. кахель із зображенням «Погоні» – XIV–XV ст. фрагмент готичного Дизайнеры: Лайма Пришмонтайте, Ричардас Бирманас, Саулюс Мартяцкас гербу Литовської держави масверку © LDKVR, 2013

Bitte unterstützen auch Sie den Wiederaufbau des Palastes der Großfürsten von Litauen

IV–VIII w.

Національний музей Палац Великих князів Литовських Katedros a. 4, LT–01143, Vilnius, Литва Тел. + 370 5 212 7476; факс + 370 5 212 7470 info@valdovurumai.lt; www.valdovurumai.lt AB Swedbank IBAN: LT36 7300 0101 1348 9214 SWIFT: HABALT22 Бенефіціар: Nacionalinis muziejus LDKVR

[lankstukas rusų kalba] Автор текста: Видас Долинскас Перевод: Елена Коницкая, Сергей Лавров lDkVr 2016

01424

Палац Великих князів Литовських – минуле, відкрите для майбутнього [lankstukas ukrainiečių kalba] Автор тексту Відас Долінскас Переклад Василя Капкана lDkVr 2016

180

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

Tarptautinė mokslinė konferencija

LIETUVA–ITALIJA: šimtmečių ryšiai

Lituanos ab Italis originem ducere... Tikėtina lietuvius iš italų kilus... Augustinas Rotundas (1520–1582)

Tarptautinės mokslinės konferencijos „Lietuva–Italija: šimtmečių ryšiai“ programa [lankstukas lietuvių ir italų kalbomis] Parengė / a cura di: Vydas Dolinskas, Daiva Mitrulevičiūtė, Marijus Uzorka Vertėjai į italų kalbą / traduzione in lingua italiana: Dainius Būrė, guido Michelini lDkVr 2014

Convegno scientifico internazionale

LITUANIA–ITALIA: i legami secolari

Lituanos ab Italis originem ducere… Si ritiene che i lituani abbiano origini italiane... Agostino Rotundas (1520-1582)

PROGRAMA / PROGRAMMA 2014 m. gegužės 14–16 d.,

14–16 maggio 2014,

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Vilnius, Katedros a. 4

Il Palazzo dei Granduchi di Lituania Vilnius, Piazza della Cattedrale n. 4

trečiadienis–penktadienis

mercoled�-venerd�

TARP TAU TINĖ MOKSLINĖ KONFEREN C IJA

KUNIGAIKŠČIAI RADVILOS

Garsiausia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų giminė Skiriama Lietuvos kanclerio ir Vilniaus vaivados kunigaikščio MIKALOJAUS RADVILOS JUODOJO (1515–1565) gimimo 500 metų ir mirties 450 metų sukaktims paminėti

2015 m. lapkričio 12–14 d.,

ketvirtadienis–šeštadienis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Katedros a. 4, Vilnius

Tarptautinės mokslinės konferencijos „Kunigaikščiai Radvilos. Garsiausia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų giminė“ programa [lankstukas lietuvių ir lenkų kalbomis] Parengė / opracowanie Vydas Dolinskas, Marijus Uzorka, gintarė Skujutė Vertė / tłumaczenie Beata Piasecka lDkVr 2015

M I Ę D Z Y N A R O D O WA K O N F E R E N C J A N A U K O WA

KSIĄŻĘTA RADZIWIŁŁOWIE Najsłynniejszy ród magnacki Wielkiego Księstwa Litewskiego Poświęcona 500. rocznicy urodzin i 450. rocznicy śmierci kanclerza litewskiego i wojewody wileńskiego księcia MIKOŁAJA RADZIWIŁŁA CZARNEGO (1515–1565)

12–14 listopada 2015 r., czwartek–sobota Muzeum Narodowe – Pałac Wielkich Książąt Litewskich Katedros a. 4, Vilnius

- 1 -

TARP TAU TINĖ MOKSLINĖ KONFEREN C IJA

ABIEJŲ TAUTŲ SOSTINIŲ KATEDROS Krokuvos ir Vilniaus vyskupiškosios bažnyčios 2016 m. spalio 12–14 d.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Katedros a. 4, Vilnius

Tarptautinės mokslinės konferencijos „Abiejų tautų sostinių katedros. Krokuvos ir Vilniaus vyskupiškosios bažnyčios“ programa [lankstukas lietuvių ir lenkų kalbomis] Parengė / opracowanie Marijus Uzorka Vertė / tłumaczenie Beata Piasecka, Marijus Uzorka lDkVr 2016

M I Ę D Z Y N A R O D O WA K O N F E R E N C J A N A U K O WA

STOŁECZNE KATEDRY OBOJGA NARODÓW Kościoły biskupie w Krakowie i Wilnie 12–14 października 2016 r. Pałac Wielkich Książąt Litewskich Pl. Katedralny - 1 - 4, Wilno

Barokas Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose / Baroque at the Palace of the Grand Dukes of Lithuania

Nacionalinis muziejus LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS VALDOVŲ RŪMAI National Museum – Palace of the Grand Dukes of Lithuania

[2015 m. stalo kalendorius] lDkVr 2014 BAROKAS LIETUVOS DIDŽIŲJŲ KUNIGAIKŠČIŲ RŪMUOSE BAROQUE AT THE PALACE OF THE GRAND DUKES OF LITHUANIA

2015

Stiklas Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose / Glass at the Palace of the Grand Dukes of Lithuania

Nacionalinis muziejus L I E T U V O S D I D Ž I O S I O S K U N I G A I K Š T Y S T Ė S VA L D O V Ų R Ū M A I National Museum – Palace of the Grand Dukes of Lithuania

2 016

[2016 m. stalo kalendorius] lDkVr 2015

STIKLAS LIETUVOS DIDŽIŲJŲ KUNIGAIKŠČIŲ RŪMUOSE GLASS AT THE PALACE OF THE GRAND DUKES OF LITHUANIA

Dovanotos ir įsigytos vertybės / Donated and Acquired Treasures [2017 m. stalo kalendorius] lDkVr 2016

VolUMen

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

181

Lietuvos valdovų genealogija ir jų giminystės ryšiai su Europos monarchų šeimomis [Plakatas lietuvių kalba] genealoginės schemos autorius eimantas gudas lDkVr 2014, 2016

Genealogy of Lithuania’s Rulers and Their Dynastic Relations with Europe’s Monarchial Families [Plakatas anglų kalba] genealogical diagram by eimantas gudas translated by eimantas gudas, albina Strunga lDkVr 2014

šioje schemoje pateikiami pagrindiniai visų lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų, jų žmonų, žymiausių sūnų ir dukterų genealogijos ir biografijos duomenys: gimimo, mirties metai, svarbiausios pareigos, jeigu minimi valdovai – ir jų santuokų datos.

Lietuvos valdovų genealogija [Plakatas lietuvių kalba] genealoginės schemos autorius eimantas gudas lDkVr 2014

Genealogy of Lithuania’s Rulers [Plakatas anglų kalba] genealogical diagram by eimantas gudas translated by eimantas gudas, albina Strunga lDkVr 2014

tarptautinės parodos „Europos Viduramžių ir Renesanso gobelenai. Gijomis išausta istorija“ atvirukai (18 rūšių), 2014

atvirukai su atkurtų lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų vaizdais (3 rūšių), 2014, 2015

182

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

tarptautinės parodos „praemiando incitat. Šventojo Stanislovo ordinas“ atvirukai (4 rūšių), 2016

atvirukas su Vilijos Mačiulytės tapytais lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmais iš pietų pusės (1 rūšies), 2014

atvirukas su Vilijos Mačiulytės tapytais lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmais iš paukščio skrydžio (1 rūšies), 2015

atvirukas su gardino vaizdu (1 rūšies), 2014

atvirukas su lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Vytautu ir kunigaikštiene ona (1 rūšies), 2014

atvirukai su eberhardo Vindekės „Imperatoriaus Zigmanto knygos“ iliustracijomis (6 rūšių), 2016

VolUMen

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

183

ekSkUrSijų ir eDUkaCijoS SkyriaUS Parengti leiDiniai Na ciona linis muzie jus

LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS VALDOVŲ RŪMAI

Na ciona linis muziej us

EDUKACIJA

LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS VALDOVŲ RŪMAI

EDUKACIJA

KĄ VEIKTI MUZIEJUJE MAŽIEMS IR DIDELIEMS? EDUKACIJA. KĄ VEIKTI MUZIEJUJE MAŽIEMS IR DIDELIEMS?

Edukacija. Ką veikti muziejuje mažiems ir dideliems? informaciniame leidinyje trumpai pristatomi Valdovų rūmų muziejuje organizuojami edukaciniai užsiėmimai ir edukacinės ekskursijos įvairių amžiaus grupių vaikams. informacija orientuota į mokymo įstaigas, pradedant priešmokykliniu ir baigiant viduriniu ugdymu. Patrauklių pasiūlymų pažintinei veiklai ras ir šeimos su vaikais, ir senjorai. leidinio sudarytojos nelija kostinienė, rūta kaupaitė, elena gasiulytė-Dautartienė Vilnius 2016 leidėjas lDkVr

Išleido Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai (Katedros a. 4, Vilnius) Spausdino www.kopa.lt Tiražas 700

Serija „lietUVoS DiDžiųjų kUnigaikščių DVaraS ir DVariškiai XV–XVii a.“ klijuojama popierinė lėlė „Barbora Radvilaitė“ kirpti, lankstyti ir klijuoti skirtas popierinis ruošinys padės susikurti žaismingą lietuvos didžiosios kunigaikštienės ir lenkijos karalienės Barboros radvilaitės figūrėlę. Sukurta bendradarbiaujant su „Paperjoker“ lDkVr 2014

klijuojama popierinė lėlė „Karys pikininkas“ kirpti, lankstyti ir klijuoti skirtas popierinis ruošinys padės susikurti žaismingą XVi a. antros pusės lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kario pikininko (ietininko) figūrėlę. Sukurta bendradarbiaujant su „Paperjoker“ lDkVr 2014

klijuojama popierinė lėlė „Vytauto karys“ kirpti, lankstyti ir klijuoti skirtas popierinis ruošinys padės susikurti žaismingą XiV a. pabaigos – XV a. pradžios lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kario figūrėlę. Sukurta bendradarbiaujant su „Paperjoker“ lDkVr 2014

klijuojama popierinė lėlė „Žygimantas Augustas“ kirpti, lankstyti ir klijuoti skirtas popierinis ruošinys padės susikurti žaismingą lietuvos didžiojo kunigaikščio ir lenkijos karaliaus žygimanto augusto figūrėlę. Sukurta bendradarbiaujant su „Paperjoker“ lDkVr 2014

184

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

Gediminaičiai Plakatas žaismingai supažindina su lietuvos Didžiąją kunigaikštystę valdžiusia gediminaičių dinastija. lDkVr 2015

Lietuvos valdovų genealogija Plakatas žaismingai supažindina su lietuvos Didžiąją kunigaikštystę XiV–XVii a. valdžiusiais gediminaičių, jogailaičių ir Vazų dinastijų valdovais bei jų žmonomis. lDkVr 2016

VolUMen

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

185

Dr. Kazys Napaleonas Kitkauskas kitas.napalys@gmail.com

raDVilų rūMai Prie geDiMino kalno – ne Vien DiDikų reZiDenCija. ir kai kUrie kiti geDiMino kalno aPSaUgoS klaUSiMai

1. Vilniaus pilys Johano Georgo Maksimiliano fon Fiurstenhofo plane, 1725–1737: 1. Radvilų rūmai, 2. Pilies (Gedimino) kalno vakarinė atraminė siena The Vilnius Castles depicted in the plan by Johann Georg Maximilian von Fürstenhoff, 1725–1737: 1. the Radziwill Palace, 2. the western bulkhead wall of Castle (Gediminas’) Hill

Vis daugiau dėmesio skiriama seniausiai ir reikšmingiausiai Vilniaus daliai – pilių teritorijai bei joje buvusiems pastatams. 1987 m. baigti atstatyti carų valdymo metais suniokoti Senojo arsenalo pastatai. atstatant tris kryžius, kiek patyrinėta aplinkinė kalnų parko teritorija ir galutinai nustatyta, kad jie stovi 1390 m. sunaikintos kreivosios pilies vietoje. Dar 1997 m. lietuvos respublikos Seimo nutarimu įsteigtas Vilniaus pilių valstybinis kultūrinis rezervatas, suteikiantis Vilniaus pilių teritorijai aukščiausią apsaugos laipsnį. iki 2009 m. atkurta didelė dalis lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmų, šiuo metu baigiami įrengti jų interjerai ir dalis šiaurinės dalies patalpų.

VolUMen

Su lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmais glaudžiai susiję į šiaurę nuo jų stovėję tarnybiniai pastatai (oficinos). Vienas jų – vakarinis – buvo išlikęs iki mūsų dienų, jame ilgą laiką buvo kareivinės ir tik 1961–1965 m. pastatas rekonstruotas bei pritaikytas muziejui (dabar jame įsikūręs lietuvos nacionalinis muziejus). kiti du pastatai nugriauti XViii a. antroje pusėje. trečiasis, arčiausiai gedimino kalno stovėjęs, pastatas nugriautas pačioje XViii a. pabaigoje, 1799–1801 m., greičiausiai kartu su rezidenciniais rūmais. apie šio pastato tyrimus ir su juo glaudžiai susijusios gedimino (Pilies) kalno vakarinės papėdės pradėtus tvarkymo darbus ir bus rašoma šiame straipsnyje. radvilų rūmai – tai ne

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

287

2. Pranciškus Smuglevičius, Vilniaus pilys iš šiaurės pusės, apie 1797 Franciszek Smuglewicz, Vilnius Castles from the north, ca 1797

vien didikų rezidencija, bet ir pastatas, padėjęs išsaugoti gedimino kalno vakarinio šlaito stabilumą. labai aktualūs ir viso gedimino kalno stabilumo klausimai. Pastaruoju metu padažnėjo jo paviršinių supiltinių sluoksnių slinkimo procesai. yra buvusių ir giluminių sluoksnių nuošliaužų. jos galimos ir dabar. Pavojus iškilęs buvusių gotikinių rūmų griuvėsiams. Straipsnyje siūloma imtis neatidėliotinų darbų, kad būtų išvengta šių grėsmių. analizuojant istorinę medžiagą1 matyti, kad trečiasis gedimino kalno vakarinėje pašlaitėje buvęs pastatas priklausė radvilų giminei (1, 2 pav.). Vilniaus žemutinėje pilyje jau nuo XVi a. pradžios minimas radvilų namas: 1503 m. rugsėjo 19 d. Maišiagalos ir Paberžės parapijų valdų dalybos aktas buvo sudarytas Dauggalio Mikalojaus radvilaičio namuose, aukštutinėje jų menėje, kuri yra Vilniaus žemutinėje pilyje2. 1514 m. jonas Mikolajaitis radvila pirko namą žemutinės pilies teritorijoje3. 1518 m. valdovas žygimantas patvirtino lietuvos maršalkos jono Mikolajevičiaus radvilos raštą dėl teisės į namą Vilniaus pilyje, pirktą iš Bogdanos tautvilaitės4. Po 1530 m. gaisro pilių teritorijoje iki tol gyvenę miestiečiai buvo iškeldinti, jų sklypus išpirko, pakeitė

juos kitais sklypais mieste. tačiau radvilų valdos pilies teritorijoje liko. istorikas Vladyslavas Pociecha (władysław Pociecha) rašė, kad „netoli nuo pilies rūmų stovėjo žemaičių seniūno jono Mikolajevičiaus radvilos rūmai“; 1539 m. valdovė Bona, ieškodama patalpų savo dvariškiams ir pasiuntiniams, kreipėsi į joną radvilą (Mikalojaus radvilos juodojo brolį) su prašymu leisti naudotis jo rūmais pilyje. tačiau radvila liepė šiuos rūmus išardyti, o plytas išdalijo miestelėnams5. Vladas Drėma teigė, kad šie jono radvilos rūmai stovėjo į šiaurę nuo Bonos Sforcos rūmų6, t. y. turėjo būti Pilies kalno papėdėje buvusių radvilų rūmų (iii oficinos) vietoje. Po penkerių metų, jau nuo 1544-ųjų vasaros, pradėti statyti lietuvos Didžiosios kunigaikštystės taurininko Mikalojaus radvilos rudojo nauji rūmai sklype, kuris priklausė 1541 m. mirusiam jo tėvui jurgiui radvilai7. ar brolių jono ir jurgio radvilų sklypai sutapo, ar ne? Statant naujus Mikalojaus radvilos rūmus, tuo pačiu metu buvo mūrijama Pilies kalno vakarinė atraminė siena ir požeminė galerija8. 1546–1547 m. žiemą nuslinkęs Pilies kalno šlaitas apgriovė radvilos rudojo rūmus, dalį lietuvos didžiųjų kunigaikščių

1 Kitkauskas N. Vilniaus pilys. Istorija, statyba, architektūra, Vilnius, 2012, p. 237–241. 2 Ragauskas A. „XIV–XVI a. pradžios Vilniaus Žemutinė pilis istoriniuose šaltiniuose“, in: Vilniaus Žemutinė pilis XIV–XIX a. pradžioje, 2002–2004 m. tyrimai, sud. R. Ragauskienė, Vilnius, 2006, p. 70–71.

5 Pociecha W. Królowa Bona, t. 3, Poznań, 1958, s. 186. 6 Drėma V. Dingęs Vilnius, Vilnius, 1991, p. 154.

3 Ragauskienė R. „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų gyvenimo ritmas istoriniuose šaltiniuose“, in: Vilniaus Žemutinė pilis XIV–XIX a. pradžioje, p. 257.

7 Vitkauskienė B. R. „XVI–XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai istoriniuose šaltiniuose“, in: Vilniaus Žemutinė pilis XIV–XIX a. pradžioje, p. 80, 130.

4 Ibid.

8 Ibid., p. 95, 108.

288

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

3. Pilies kalno vakarinės atraminės sienos liekanų vaizdas (prieš atkasant sienos liekanas ir atliekant dalinę restauraciją). Fotografas M. Sakalauskas Image of the remains of the western bulkhead wall of Castle Hill (before digging out the remains of the wall and doing partial restoration). Photograph by M. Sakalauskas

rūmų korpuso9, taip pat kalno naująją atraminę sieną. nuslinkusį kalno šlaitą iš naujo tvirtino ir rūmus atstatė inžinieriai jokūbas ir Petras Bohemiečiai10. kaip minėta, iii oficina (buvę radvilų rūmai) nugriauta XViii a. pabaigoje. Matyt, iki to laiko jau buvo sunykusi XVi a. viduryje sumūryta Pilies kalno šlaitus tvirtinusi vakarinė atraminė siena (3 pav.). šių pastatų liekanos buvo užpiltos griuvenomis ir užslinko žeme. Prieš penkis–šešis dešimtmečius Pilies kalno šlaitus tvirtinančios vakarinės sienos buvo likę tik nežymūs pėdsakai. 1977 m. ties silikatinių plytų transformatorine (tebėra iki šiol), šiek tiek į viršų nuo jos, kalno vakarinėje papėdėje šlaite atsirado įgriuva. jos vieta buvo maždaug už 49–50 m į pietus nuo seniau buvusio Pilies prižiūrėtojo namo pietinės sienos (4, 5 pav.). tuštuma buvo kelių metrų gylio, jos vakarinį kraštą ribojo mūro siena (apie 2 m storio), rytinė įgriuvos sienelė buvo kalną sudarančių žemės sluoksnių geologinis pjūvis. Paaiškėjo, kad tai kalno šlaitą veikiančių šaltiniuotų tėkmių giluminė išplova. gruntas buvo išplautas ir iš po mūrinės 2 m storio sienos pamato. Matyt, siekiant, kad ši siena nenusėstų, po mūrinės sienos padu buvo sumūryta maždaug šešių plytų aukščio atrama (pagal plytų pobūdį tai galėjo būti padaryta gal net prieš 300–400 metų, kai čia dar stovėjo pastatai). Vėliau pradėta rimčiau domėtis Pilies kalnu, jo stabilumo klausimais. 1979 m. už keliolikos metrų į šiaurę nuo minėtos įgriuvos iškasta didesnė perkasa. jau tada nustatyta, kad, be aprašytos maždaug 2 m storio sienos, kalno papėdėje esama dar trijų beveik lygiagrečių mūro sienų liekanų. remiantis to meto ir vėlesniais šios vietos tyrimais, šiandien žinoma, kad pirmoji (esanti 9 Ibid., p. 98. 10 Ibid., p. 93.

VolUMen

labiausiai į rytus) – Pilies kalno šlaitus laikanti – atraminė siena išmūryta jokūbo ir Petro Bohemiečių. trečioji 2 m storio siena datuotina XV a. pabaiga – XVi a. pradžia. 1979 m. taip pat buvo rasta ketvirtosios sienos, esančios už 9,3–9,8 m į vakarus nuo trečiosios, liekanų. ši siena buvo 1,34– 1,4 m storio. remiantis jos liekanų mūro ypatybėmis (plytų matmenimis, proporcijomis, plytų perrišos būdu), ši siena turėjo būti ankstyviausia, sumūryta gal net XiV a. pabaigoje. jau vėliau, sumūrijus trečiąją sieną, ketvirtoji įjungta į pastatą, kuris bent nuo XVi a pradžios buvo radvilų giminės nuosavybė. Primintina, kad šis pastatas stovėjo Pilies kalno vakarinėje papėdėje ir jo rytinė siena buvo gana masyvi. ši, trečioji, siena kurį laiką buvo atraminė, atlaikanti į ją besiremiančių šlaito žemių spaudimą (6, 8 pav.). tarp kalno atraminės (pirmosios) ir trečiosios sienos rasta mūro konstrukcijų, jos priklausė tiems patiems sudėtingiems kartu su pirmąja siena statytiems XVi a. vidurio sąskaitose minimiems inžineriniams įrenginiams. jau minėta, kad tarp antrosios ir trečiosios sienų buvo apie 2 m pločio koridorius. Po jo grindimis buvo supiltas žalsvo smulkiagrūdžio smėlio sluoksnis. Po juo rasta vienos plytos storio požeminių cilindrinių skliautų perdanga, sumūryta ant natūralaus grunto (prieš tai jis nukastas pagal skliautams išgaubti reikalingą kreivę). Skliautus sudarė 3,18–2,2 m pločio sekcijos, jų pėdos rėmėsi į 1,8–1,9 m pločio požemines mūro atramas, įkastas į gruntą šiek tiek giliau nei skliautai. Skliautų sekcijos ir jų tarpinės atramos buvo priglaustos prie trečiosios sienos mūro, tačiau su juo nesujungtos perriša. ši požeminė skliautinė perdanga už 1,95–2,05 m į rytus baigėsi minėta vertikalia 0,9–1 m storio sienele (mūsų klasifikacijoje ji pavadinta antrąja siena). šios sienelės pamatai arkiniai, arkų kontūrai sutampa su požeminių skliautų arkų kreivėmis. antroji sienelė mūryta kartu su po koridoriaus grindimis esančia skliautine perdanga.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

289

4. Vakarinės atraminės sienos ruože 1977 ir 1979 m. tirtų vietų planas: 1. Pirmoji (atraminė kalno) siena; 2. Antroji siena; 3. Trečioji siena; 4. Ketvirtoji siena; 5. Antrosios sienos langų nišos; 6. Skersinės sienos po koridoriaus grindimis; 7. Požeminės grunto išplovos kontūras; 8. Transformatorinė; 9. XIX a. statytas namas. Brėžinio autorius K. N. Kitkauskas Plan of sites investigated along the western bulkhead wall in 1977 and 1979: 1. the first (bulkhead) wall; 2. the second wall; 3. the third wall; 4. the fourth wall; 5. window niches of the second wall; 6. transverse walls under the corridor floor; 7. contour of the subsurface nullah; 8. substation; 9. house built in the 19th c. Sketch by K. N. Kitkauskas

Vėlesniais tyrimais nustatyta, kad maždaug 2 m pločio koridorius palei trečiosios sienos rytinį kraštą ėjo iki radvilų rūmų šiaurinio galo ir čia baigėsi laipteliais, vedančiais į tarnybinių statinių zonoje esantį kiemą. tyrimais taip pat nustatyta, kad šis koridorius buvo iki 90 m ilgio, o gedimino kalno papėdėje sumūryta atraminė iki 12 m aukščio siena buvo apie 98 m ilgio. koridoriaus rytinėje (antrojoje) sienoje rastos apie 1,2–1,3 m pločio ir 0,6 m gylio nišos pasirodė esančios langų angos. taigi, antroji siena turėjo langus, nukreiptus į Pilies (gedimino) kalno papėdę, į brolių Bohemiečių sumūrytą atraminę (pirmąją) sieną. Vadinasi, koridorius buvo apšviečiamas dienos šviesos, ji patekdavo iš žemėmis neužpilto 3,4–4,5 m pločio tarpo tarp pirmosios ir antrosios sienų. tačiau šis tarpas buvo suskaidytas 3–3,5 m pločio skersiniais mūriniais arkbutanais, o tarp šių arkbutanų būta kelių metrų pločio šviesos šulinių, į juos ir išėjo koridoriaus langai. XViii a. pirmos pusės johano georgo Maksimiliano fon Fiurstenhofo (johann georg Maximilian von Fürstenhoff) plane Pilies kalno vakarinėje papėdėje pavaizduota siena turi 11 iškyšų, primenančių

290

kontraforsus (žr. 1 pav.). šių kontraforsų-arkbutanų liekanų randama ir per šių laikų tyrimus. arkbutanais juos pavadinome dėl to, kad prie sandūros su pirmąja atramine siena jie turėjo iki 2,1 m pločio ir 2,9 m aukščio arkinėmis sąramomis perdengtas angas, jos leido palaikyti ryšį palei visą pirmosios sienos ilgį. arkbutanai buvo įterpti tarp pirmosios ir trečiosios sienų, vakariniu galu rėmėsi į trečiąją sieną – taip Pilies kalno šlaitų slėgimo apkrovas perdavė į radvilų rūmus. Beje, kalno šlaitų slėgimo jėgos dar buvo perduodamos ir į požeminius skliautus po minėtu koridoriumi bei juos remiančias skersines sieneles. todėl radvilų rūmų pirmo aukšto (matyt, ir antro aukšto) skersinės Pilies kalno šlaitui statmenos sienos greičiausiai turėjo sutapti su arkbutanų ašimis. taigi, radvilų rūmai, jų masyvios sienos buvo Pilies (gedimino) kalno šlaitų spaudimą atlaikančių įrenginių dalis. taip broliai Bohemiečiai suformavo sudėtingą konstrukcinę sistemą, kuri turėjo patikimai nuo nuošliaužų saugoti kalno papėdę, joje esantį koridorių ir radvilų rūmų (iii oficinos) pastatą. arkbutanais ir tarp jų įterptomis giliomis vertikaliomis šachtomis (šviesos šuliniais) suskaidyta erdvė

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

5. Vakarinės atraminės sienos ruože mūrų liekanų skersiniai pjūviai, 1977 ir 1979 m. tyrimų duomenimis. Brėžinio autorius K. N. Kitkauskas Pjūvis A–A: 1. Pirmoji siena; 2. Antroji siena; 3. Trečioji siena; 4. Ketvirtoji siena Pjūvis B–B: 1. Pirmoji siena; 2. Antroji siena; 3. Trečioji siena; 4. Trečiosios sienos atrama, įrengta prieš 200–300 metų; 5. Požeminės grunto išplovos kontūras Cross-sections of the wall ruins along the western bulkhead wall section, according to data from research conducted in 1977 and 1979. Sketch by K. N. Kitkauskas Cross-section A–A: 1. the first wall; 2. the second wall; 3. the third wall; 4. the fourth wall Cross-section B–B: 1. the first wall; 2. the second wall; 3. the third wall; 4. support for the third wall, installed 200–300 years ago; 5. contour of the subsurface nullah

tarp pirmosios ir antrosios sienos architektūriniu požiūriu turėjo būti įdomi dėl savo šviesos ir šešėlių žaismo. taigi, restauruojant vakarinę atraminę (pirmąją) sieną ir jos arkbutanus, reikėtų atstatyti ir radvilų rūmus. jie taip pat taptų jau baigiamų atkurti Valdovų rūmų statinių komplekso dalimi, galėtų būti panaudoti rūmų mokslinių tyrimų, edukacijos ir atvirų saugyklų centro patalpoms. radvilų rūmų planas pavaizduotas minėtame j. g. M. fon Fiurstenhofo plane (žr. 1 pav.), jų frontonai – viename XViii a. pabaigos Pranciškaus Smuglevičiaus piešinyje (žr. 2 pav.). radvilų rūmai pavaizduoti jau be stogo, tačiau išlikusios jų galinės sienos su gana stačiais frontonais. Pietinė rūmų dalis buvusi aukštesnė (ir platesnė). labai aiškiai pavaizduotas pietinis frontonas (su šešiomis pakopomis). remiantis šiuo metu turimais duomenimis, galima teigti, kad rūmai buvo trijų aukštų (žiūrint nuo neries pusės). nuo Pilies (gedimino) kalno pusės juos buvo galima laikyti dviaukščiais, nes koridoriaus tarp antrosios ir trečiosios sienų grindys buvo viename lygyje su radvilų rūmų antro aukšto grindimis (habs 97,35 m). koridorių su radvilų rūmų korpusu jungė 1,08 m pločio durys trečiojoje sienoje (liekanos išlikusios sienos masyve). P. Smuglevičiaus piešinyje pavaizduotas laiptuotas pietinis frontonas turi vėlyvosios gotikos bruožų. Matyt, toks jis buvo

VolUMen

išlikęs iki XViii a. pabaigos, iki nugriaunant rūmus. taigi, dar iki XViii a. pabaigos Vilniaus žemutinėje pilyje buvo likę gotikai būdingų elementų, tokių kaip kai kuriuose XV–XVi a. gyvenamuosiuose namuose Vilniaus senamiestyje (Pilies g. 12, Biržų g. 3). remiantis tuo ir buvo bandyta sukurti radvilų rūmų vakarinio fasado (kiemo fasado) retrospekcinį variantą (7 pav.). kaip minėta, sunykus radvilų rūmus ir vakarinį kalno šlaitą tvirtinančiai (konstrukcinei) atraminei sistemai, jų liekanos buvo užpiltos griuvenomis ir užslinko žeme. Papėdėje susidarė kalno šlaito nuolydį atitinkantis darinys11. Vis dėlto pastarojo meto vakarinės sienos tvirtinimo projektuose neretai teigiama, kad, sunykus pastatui ir atraminei sistemai, paspartėjo šlaito irimas, iškilo grėsmė vakariniam bokštui. iš tiesų, net vizualiai matyti, kad ties buvusių radvilų rūmų vieta Pilies (gedimino) kalno šlaito nuolydis labai status. gedimino kalno vakarinis bokštas tarsi grėsmingai kabo virš buvusių radvilų rūmų atkastų pamatų, vakarinės atraminės sienos atkastų fragmentų (žr. 23 pav.). todėl, suvokiant kalnui gresiantį pavojų, buvo stengiamasi kalno papėdėje esančią (pirmąją) atraminę sieną, jos aplinką 11 Kitkauskas N. Vilniaus pilys, p. 234.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

291

6. Radvilų rūmų III oficinos su greta buvusiu koridoriumi ir Pilies kalno vakarine atramine siena pamatų liekanos: 1. Pirmoji siena – Pilies kalno vakarinė atraminė siena; 2. Antroji siena – koridoriaus rytinė siena; 3. Trečioji siena – Radvilų rūmų rytinė siena; 4. Ketvirtoji siena; 5. Koridorius, po jo grindimis punktyru pažymėti požeminiai skliautai; 6. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų rytinio korpuso šiaurinis galas; 7. Sienos tarp rytinio ir šiaurinio korpusų liekanos; 8. Pilies prižiūrėtojo namas; 9. XIX a. I p. priestatas prie Abraomo Šliosbergo namo; 10. XIX a. statyto ūkinio pastato pamatai; 11. Transformatorinė, XX a.; 12. 1977 ir 1979 m. tirtos vietos; 13. Johano Georgo Maksimiliano fon Fiurstenhofo plane pavaizduotų priestatų apytikrės vietos, iki šiol netirtos. Brėžinio autorius K. N. Kitkauskas The Third servants’ quarters, also known as the Radziwill Palace, with the nearby corridor and the ruins of the western bulkhead wall of Castle Hill: 1. the first wall, or Castle Hill western bulkhead wall; 2. the second wall, or the corridor’s eastern wall; 3. the third wall, or the eastern wall of the Radziwill Palace; 4. the fourth wall; 5. the corridor, dash marks indicate the underground vaults under the corridor floor; 6. the northern end of the Palace of the Grand Dukes of Lithuania east wing; 7. remains of the wall between the east and north wings; 8. the castle warden’s house; 9. annex from the first half of the 19th c. added to the house of Abraham Schlossberg; 10. foundations of a utility building built in the 19th c.; 11. substation, 20th c.; 12. sites examined in 1977 and 1979; 13. approximate locations of the annex buildings depicted in Johann Georg Maximilian von Fürstenhoff ’s plan that have yet to be researched. Sketch by K. N. Kitkauskas

7. Radvilų rūmų (III oficinos) vakarinio fasado retrospekcinis variantas. Brėžinio autorius K. N. Kitkauskas Retrospective version of the western facade of the Radziwill Palace (the Third servants’ quarters). Sketch by K. N. Kitkauskas

292

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

8. Radvilų rūmų (III oficinos) šiaurinės siauresnės dalies skersinis pjūvis A–A: 1. Pilies kalno atraminė vakarinė siena; 2. Koridoriaus nuo kalno pusės atitvarinė (rytinė) siena; 3. Radvilų rūmų rytinė siena; 4. Radvilų rūmų vakarinė siena; 5. Koridorius; 6. Radvilų rūmų platesnė pietinė dalis; 7. Kontraforsas tarp Pilies kalno atraminės vakarinės sienos ir Radvilų rūmų rytinės sienos (brėžinyje užtušuotos išlikusios sienų ir pamatų dalys). Brėžinio autorius K. N. Kitkauskas Cross-section A–A of the narrower northern part of the Radziwill Palace (the Third servants’ quarters): 1. western bulkhead wall of Castle Hill; 2. enclosure (eastern) wall of the corridor from the hill side; 3. the eastern wall of the Radziwill Palace; 4. the western wall of the Radziwill Palace; 5. the corridor; 6. the wider southern part of the Radziwill Palace; 7. the buttressing between the western bulkhead wall of Castle Hill and the eastern wall of the Radziwill Palace (the surviving parts of the walls and foundations are indicated in ink in the sketch). Sketch by K. N. Kitkauskas

atkasti ir tirti mažomis atkarpomis. nedidelėmis atkarpomis buvo vykdomi ir atraminės sienos restauravimo bei tvirtinimo darbai. apie gedimino kalno vakarinės atraminės sienos pirmus tvirtinimo darbus rašoma 1997 m. parengto projekto12 aiškinamajame rašte:

tatą ir tvirtai stovintį arkbutaną. Pagrindinė sienos mūro masė buvo atstatyta betonu ir lauko akmenimis. išorinis paviršius apmūrytas spec. plytomis. Projekto autoriai ir autorinės priežiūros vykdytojai g. laucius ir l. Preikšaitė13. Darbus 1980–1981 m. vykdė Vilniaus restauravimo dirbtuvė. Darbų vykdytojas j. Dilys. Užsakovas Vilniaus m. tarybos komunalinis ūkis.

Pirmas vakarinės atraminės-gynybinės sienos tvarkymo projektas paruoštas 1979 m. Buvo tvarkoma atkarpa tarp muziejaus administracinio pastato [buv. Pilies prižiūrėtojo namo] ir pirmojo arkbutano. išsikasus iki absoliut. altitudės 96,42 m rastas nesuiręs sienos paviršius. konstrukciniam sustiprinimui projekte numatytos dvi g/b sijos, kurių galai remiasi į administracinį pas-

1985 m. vėl galvota apie vakarinės atraminės sienos sutvirtinimą. rengtas projektas, jo vienas brėžinys pavadintas „Paminklų konservavimo instituto 1984 m. paruošta vakarinės atraminės sienos tvirtinimo schema“. Schemoje virš vakarinės atraminės sienos įrengiamą „g/b standumo juostą“ veikia nuo kalno šlaitų

12 Vakarinė atraminė siena. Kalno tvirtinimo mūrinės sistemos atstatymas. Autoriai G. Gailiušis, J. Mendelevičius, E. Purlys, 1997. Projekto byla, kaip ir visas VĮ Vilniaus pilių direkcijos archyvas, šiuo metu saugoma LDKVR.

13 Gedimino kalno atraminės gynybinės sienos atkarpos tarp muziejaus administracinio pastato ir pirmojo arkbutano tvarkymo projektas. Autoriai G. Laucius ir L. Preikšaitė, 1979. Projekto byla saugoma LDKVR.

VolUMen

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

293

9. Pirmojo arkbutano (kontraforso) vaizdas po dalinės restauracijos. Fotografas G. Striška

10. Atkurto (restauruoto) koridoriaus pietinė dalis. Kairėje – šeštojo arkbutano fragmentas. Fotografas G. Striška

Image of the first buttress following a partial restoration. Photograph by G. Striška

Southern part of the reconstructed (restored) corridor. On the left is a fragment of the sixth buttress. Photograph by G. Striška

atstojamoji horizontali 120 t jėga (sienos vieną tiesinį metrą). atraminę sieną iš vakarų pusės dar turėjo prilaikyti betoniniai kontraforsai14. Vakarinės atraminės sienutės tolesnis stiprinimas projektuotas 1987 m., remiantis 1984-aisiais atliktu šlaitų bendro pastovumo skaičiavimu ir vakarinio šlaito tvarkymo eskiziniu projektu (Paminklų restauravimo projektavimo instituto archyvas, nr. 8669). šlaito ir vakarinės sienutės inkaravimas ir stiprinimas poliais apskaičiuotas pagal sąlygą, kad šlaito bendro pastovumo koeficientas k > 1,3. Projekto autoriai ir autorinės priežiūros vykdytojai giedrutis laucius ir jakovas Mendelevičius. gręžtinius polius montavo respublikinis mechanizacijos trestas. šlaitą inkaravo Minsko 15-oji tiltų statybos valdyba. jo laikino išramstymo, gręžtinių injekcinių polių betonavimo darbus atliko Vilniaus restauravimo dirbtuvės (darbų vykdytojai j. Dilys, S. Valaskevičius). gręžtiniai poliai 80 cm skersmens, jų ilgis iki 12 m, įrengti pagal projektą iki projektinės altitudės +88,00 metrai. inkarai įrengti pagal projektą ir pagal įmonės „Bauer“ technologiją su šiais nuokrypiais: įrengta 14 inkarų, kurių ilgis 9 m, ir 14 inkarų, kurių ilgis 7 m (vietoj 15 + 15 pagal projektą)15. 1997 m. pradžioje UaB „geostatyba“ parengė Vilniaus Pilies kalno vakarinio šlaito atraminės sienos tolesnio stiprinimo projektą (11, 12 pav.). įvardyti vakarinės atraminės sienos stiprinimo du etapai: šiaurinės atkarpos (jos tvirtinimo darbai iki tol jau buvo beveik atlikti) ir pietinės atkarpos tvirtinimas. 1997 m. balandžio 24 d. šis projektas apsvarstytas aB Paminklų restauravimo instituto Mokslinės metodinės ir techninės tarybos posėdyje. inžinierius geologas antanas Pečkaitis tarybos narius supažindino su baigtais Pilies kalno šlaito tyrimais. gręžti šurfai parodė, kad atraminės sienos viršuje gruntas yra erodavęs, pavojingiausia zona yra esamos transformatorinės aplinkoje ir viršutiniuose šlai-

to sluoksniuose. žemutiniai šlaito sluoksniai – labai dulkingas ir tankus smėlis bei priesmėlis, todėl nuošliaužoms pavojaus nėra ir gruntas palankus tvirtinti. tarybos posėdyje nutarta: 1) pritarti Vilniaus Pilies kalno vakarinio šlaito pirmosios atraminės sienos [žiūrint nuo kalno pusės] pietinės atkarpos stiprinimo konstrukciniam sprendimui, parengtam UaB „geostatyba“ specialistų. šiai atkarpai sutvirtinti numatyta įrengti gręžtinių gelžbetoninių polių sieną, kiekvieną jų inkaruoti į kalno šlaitą ir viršuje sujungti gelžbetoniniu rostverku (sija); 2) užbaigti atraminės sienos šiaurinės atkarpos tvirtinimo projektą; į sienos tvirtinimo sistemą įjungti iii oficinos (radvilų rūmų) šiaurinės atkarpos konstrukcijas. Parengti šios pastato atkarpos žemutinės dalies restauravimo projektą.16 Posėdžio nutarime taip pat siūlyta, „užbaigus nurodytus tyrimų ir projektavimo darbus, paruošti Pilies kalno ir atraminės sienos pietinio galo galutinio sutvirtinimo projektą“17. inžinierius-konstruktorius V. Bareikis gedimino kalno vakarinės gynybinės sienos tvirtinimo projekto (1997 m. balandis) aiškinamajame rašte taip pat bandė įvertinti atraminės sienos šiaurinės atkarpos iki tol vykdytus tvirtinimo darbus. anot jo,

14 Gedimino kalno vakarinio šlaito eskizinis projektas. Autoriai G. Laucius ir J. Mendelevičius, 1984. Projekto byla saugoma LDKVR. 15 Vakarinė atraminė siena. Kalno tvirtinimo mūrinės sistemos atstatymas. Autoriai G. Gailiušis, J. Mendelevičius, E. Purlys, 1997. Projekto byla saugoma LDKVR.

294

šiuo metu esamos vakarinės sienos stovis pastovumo ir stiprumo požiūriais nenusakomas. išmūrytas vienas kontraforsas neturi pakankamai tvirto pamato ir nesprendžia sienos pastovumo. įrengti gręžtiniai poliai neįjungti į atraminės sienos darbą, be to, jų įjungimas mažai padidins sienos pastovumą. Didžiausią įtaką sienos pastovumui turi inkarai, įrengti „BaUer“ agregatu. tik nustačius, kad inkarai įrengti pagal projektą ir atlaiko projekte numatytas įražas, galima būtų atstatinėti buvusius kontraforsus, kartu stiprinant iii ir iV sienų pamatus. neturint tokių duomenų šioje zonoje būtina įrengti pastovius inkarus ir tik po to nukasti gruntą iki alt. 93,00 m, atstatinėti pamatus, esančius tarp ii ir iV atraminių sienų.18 16 Ibid. 17 Ibid. 18 Gedimino kalno vakarinės gynybinės sienos tvirtinimo projektas. Autorius V. Bareikis, 1997 m. balandis. Projekto byla saugoma LDKVR.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

11. Pilies kalno vakarinės gynybinės atraminės sienos sustiprinimas gelžbetoniniais poliais ir inkarais į kalno šlaitą (ruožas į pietus nuo ketvirtojo arkbutano). Konstrukcijų planas. Autorius V. Bareikis, 1977 Fortification of Castle Hill’s western defensive bulkhead wall with reinforced steel pylons and anchors into the hill slope (the section south of the fourth buttress). Construction plan by V. Bareikis, 1977

12. Pjūvis A–A per kalno šlaitą tvirtinančias konstrukcijas (į pietus nuo ketvirtojo arkbutano). Autorius V. Bareikis, 1977 Cross-section A–A across the constructions fortifying the hill slope (south of the fourth buttress). By V. Bareikis, 1977

VolUMen

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

295

13. Vakarinė atraminė siena. Pilies kalno tvirtinimo atraminės sistemos atstatymas. Arkbutanų išdėstymo planas (pirmojo, antrojo, trečiojo ir ketvirtojo arkbutanų zonoje). Autorė S. Juškevičienė, 1998 Western bulkhead wall. Reinstallation of the bulkhead system strengthening Castle Hill. Plan of buttress positions (in the zones of the first, second, third and fourth buttresses). By S. Juškevičienė, 1998

Vakarinės atraminės sienos šiaurinės atkarpos bendras ilgis siekia iki 29 metrų. šiame ruože atkastos keturių arkbutanų (kontraforsų) liekanos. šis sienos ruožas baigiasi ties ketvirtuoju arkbutanu (kontraforsu). Už jo pietų kryptimi vakarinės atraminės sienos liekanos tęsėsi dar daugiau nei 60 m [pietinis sienos galas tuo metu dar nebuvo rastas]. kaip minėta, šis sienos ruožas pavadintas vakarinės sienos pietine atkarpa. apie jos tvirtinimą V. Bareikis projekto aiškinamajame rašte rašė: „likusiame, dar nepradėtame atstatinėti atraminės sienos tarpe siūloma įrengti gręžtinių polių sieną, polių viršų sujungiant sija ir įtvirtinant pastoviais inkarais. tokia atraminė sienutė leis nekliudomai atstatyti senąją, suirusią sienutę ir buvusius rūmų pastatus.“19 V. Bareikis pietinėje atkarpoje projektavo įrengti 106 gręžtinius polius gP60, polių ilgis 16,2–11,3 metro. Polių ilgis mažėja priklausomai nuo šlaito paviršiaus žemėjimo pietų kryptimi. Polių skersmuo 62 cm, jų viršus sujungiamas bendru gelžbetoniniu rostverku. nuo jo į kalno šlaitą projekte numatyta įgilinti 44 inkarus tP160 (16 m ilgio) (11, 12 pav.). Vilniaus pilių direkcijos darbuotojų duomenimis, vietoj 106 polių gP60 išbetonuota 90, vietoj 44 inkarų tP160 – tik 38. Vertindamas šį V. Bareikio projektą, projekto vyr. architektas evaldas Purlys rašė: restauruoti pilnai pastato [buv. radvilų rūmų], nors jis ir sudėtinė atraminės sienos dalis, kol kas neįmanoma. tvirtinti kalną būtina. Darbą siūloma suskaidyti į etapus ir poetapius, tęsti atraminės sienos stiprinimą poliais ir inkarais. inkarai ir tankiai sugręžti poliai gan ilgam sutvirtins šlaitą, sudarys galimybes kiek plačiau tyrinėti pastato liekanas, lokalizuoti arkbutanų vietas, paruošti ištyrinėtų atkarpų konstrukcinės schemos atstatymo ir papildymo šiuolaikinėmis tvirtinimo 19 Atraminės sienos (mūrinės dalies) atstatymas. Pastovių inkarų įrengimas. Autorius V. Bareikis, 1997 m. balandis. Projekto byla saugoma LDKVR.

296

priemonėmis projektus. ilgai vien poliais ir inkarais sutvirtintas vakarinis šlaitas būti negalės, nes inkarai atsipalaiduoja, nerestauruotos, neapsaugotos autentiškos vakarinės sienos liekanos ỹra. neatstačius kalno parėmimo konstrukcinės sistemos jau pradėtoje tvirtinti vakarinės atraminės sienos atkarpoje negalima nukasti čia slūgsančio pylimo, nuimti autentiškų mūrų liekanas saugančių pašiūrių. Pagrindinė šio projekto idėja – inkarais ir poliais sutvirtinti vakarinę atraminę sieną ir šlaitą, palaipsniui, etapais atstatyti kalną rėmusią mūrinę struktūrą. atstatytina dalis pavaizduota pjūvyje ir (sąlyginai) plane. turėtų būti atstatytas visas pastato kontūras. tik mūrinės atraminės sistemos atstatymas garantuos visišką vakarinės atraminės sienos ir šlaito stabilumą. Projekte numatyta šią sistemą dar papildyti poliais skersinių sienų galuose šalia ketvirtosios išilginės sienos ir į juos įremtomis pirmąją sieną paremiančiomis g/b sijomis, įkomponuotomis skersinėse mūrų sienose. Užbaigus šį etapą bus galima galvoti apie buv. radvilų rūmų pilnesnį tūrių atstatymą.20

1997–1998 m. buvo kuriam laikui nutrūkęs lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų pamatų liekanų tyrimo finansavimas. Vis dėlto tuo metu buvo betonuojami atraminės sienos pietinės atkarpos poliai, taip pat parengta keletas šiaurinės atkarpos tvirtinimo darbų tęsimo projektų. Vienas jų – Paminklų restauravimo instituto inžinierės Stasės juškevičienės projektas21, jo aiškinamajame rašte rašoma: atraminės sienos būklė buvo avarinė, kai 1985 m. buvo paruoštas projektas ir pradėti tvirtinimo darbai. tada atlikti šie darbai: 1) tarp arkbutanų poromis buvo sugręžti plieno vamzdžiuose aštuoni 800 mm skersmens poliai, saugantys šlaitą nuo slinkimo; 2) restauruota dalis atraminės sienos, pirmojo 20 Vakarinė atraminė siena. Kalno tvirtinimo mūrinės sistemos atstatymas. Autoriai G. Gailiušis, J. Mendelevičius, E. Purlys, 1997. Projekto byla saugoma LDKVR. 21 Aukštutinė pilis. Vakarinė atraminė siena. Kalno tvirtinimo atraminės sistemos atstatymas. Antrasis ir ketvirtasis kontraforsai. Darbo projektas. Autorė S. Juškevičienė, 1998. Projekto byla saugoma LDKVR.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

14. Arkbutano atkūrimo projektas. Jo vidinės konstrukcijos (armavimas, ryšys su kalno atramine siena). Autorė S. Juškevičienė, 1998 Design for the reconstruction of the buttressing. Its internal constructions (reinforcement, connection to the hill’s bulkhead wall). By S. Juškevičienė, 1998

arkbutano vietoje pamūrytas kontraforsas, g/b sija perdengta apie 10 m atraminės sienos išgriova, į šlaitą sugręžti inkarai, kurie ir dabar laiko atraminę sieną. tada jie buvo traktuojami kaip laikina priemonė [13 pav.]. Dabar [t. y. 1998 m.] po vieną atkasinėjamos arkbutanų liekanos ir, pagal jas atkūrus buvusį architektūrinį vaizdą, projektuojama arkbutaną primenanti g/b konstrukcija, paremianti atraminę sieną. ji turi patenkinti šiuos reikalavimus: 1) jos konstrukcija turi būti tokia, kad netrukdytų būsimoms arkinėms angoms arkbutane; ji turi būti kompaktiška, pati likdama nematoma plytų mūro viduje; 2) ji turi laikyti tą grunto slėgio dalį, kurio nebeišlaikys apirusi, vietom visai suirusi atraminė siena, netekusi ją paremiančių arkbutanų ir dar nenumatomų atstatyti buv. radvilų rūmų. Visus šiuos reikalavimus galima būtų patenkinti apkrovas perduodant poliams, įgręžtiems į arkbutano pamatą [14 pav.]. įgręžti į didesnį gylį, jie būtų papildoma apsauga nuo kalno šlaito galimo slinkimo. antrojo arkbutano g/b konstrukcija laikinai (todėl laikinai, kad išeina už arkbutano gabaritų) atremta į minėtus šlaito slinkimą stabdančius 800 mm skersmens g/b polius, esančius tarp arkbutanų. Suprojektuota ketvirtojo arkbutano konstrukcija su gręžtiniais poliais jau būtų niekam netrukdanti ir pajėgi laikyti jai tenkančią apkrovą.

Dar buvo projektuotos randsijos, atraminės sienos apačią įremiančios į polius (tarp 800 mm skersmens polių ir atraminės sienos). jų skersmuo 160 x 40 centimetrų. randsijų viršus 10 cm žemiau nei koridoriaus grindys tam tikroje vietoje22. S. juškevičienės projekte dar nėra trečiojo arkbutano atkūrimo brėžinių. tik po metų (1999) toks sprendimas pateiktas V. Bareikio projekte (15–17 pav.). jo aiškinamajame rašte inžinierius dr. a. astrauka rašė:

nuošliaužos. šiame projekte kontraforsų paskirtį pakeičia 16–12 m ilgio pastovios konstrukcijos į kalno šlaitą įleisti inkarai „iSCheBeCk“. inkarų ilgis 24 m, inkaro skersmuo 130 mm. inkarai užtempiami veržlėmis. Po to betonuojamas arkbutanas (arkbutanai atkuriami iki ii sienutės viršaus, apimant ir sienutės vidų).23

šiame V. Bareikio sprendime polių nematyti. 1998 m. birželį parengtas gedimino kalno šiaurės vakarų ir pietų šlaitų sutvirtinimo projektas24. numatyta išbetonuoti dvi eiles polių su inkarais į kalno šlaitus. o ties gedimino kalno šiaurine atramine siena (palei šv. onos ir šv. Barboros bažnyčių pamatų liekanas) projektuota trečia polių su inkarais eilė. Polių eilės kalno šlaito nuolydžio kryptimi išdėstytos maždaug kas 20 metrų. ties kiekvienu inkaru pavaizduoti poliai. Prie pat gedimino kalno vakarinio bokšto pamatų siūlyta įrengti papildomų polių juostą su inkarais į kalno šlaitą (18, 19 pav.). inkarai – „ischebeck-titan“, 12 m ilgio. šis kalno šlaitų tvirtinimo poliais ir inkarais projektas įgyvendintas tik iš dalies (maždaug penktadalis jo). Pateiktame brėžinyje poliais sutvirtinti ruožai užtušuoti juodai25. tokius duomenis pavyko gauti iš tuometės Vilniaus pilių direkcijos darbuotojų, prižiūrėjusių ir kontroliavusių atliekamų darbų kokybę bei mastą. nuotraukoje (20 pav.) dar matyti šiaurinio šlaito tvirtinimo juosta, išbetonuota virš į gruntą įleistų polių ir atsidengusi per liūtis. netrukus ta juosta buvo užpilta žemėmis.

Projektuojamo arkbutano (iii kontraforso) paskirtis yra užtikrinti vakarinės gynybinės sienos pastovumą nuo galimos giluminės vakarinio šlaito

23 Vakarinė atraminė gynybinė siena. Trečiojo arkbutano konstrukcija. Autorius V. Bareikis, 1998. Projekto byla saugoma LDKVR.

22 Ibid.

25 Ibid.

VolUMen

24 Gedimino kalnas. Šiaurės vakarų ir pietinio šlaito sutvirtinimo projektas. Autorius V. Bareikis, 1998. Projekto byla saugoma LDKVR.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

297

15. Pilies kalno vakarinė gynybinė siena. Kalno tvirtinimo mūrinės dalies atstatymas. Sienos mūrinės dalies sutvirtinimo, naudojant inkarus „Ischebeck“, planas. Autorius V. Bareikis, 1999 Western defensive wall of Castle Hill. Reconstruction of the hill’s brick fortifications. Plan for the strengthening of the wall’s brick part using Ischebeck anchors. By V. Bareikis, 1999

tačiau pastaruoju metu paaiškėjo, kad poliai ir inkarai buvo betonuojami ir įrengiami iki pat 2003 m. įrengto keltuvo į gedimino kalną trasos. tęsiant atraminės sienos pietinės dalies tvarkymo darbus, 2005 m. Vį Vilniaus pilių direkcijos užsakymu į pietus nuo šeštojo arkbutano buvo parengtas šios sienos tolesnis dalinio atkūrimo projektas26. jis apėmė 32 m ilgio ruožą. ant atraminės sienos apatinės dalies dar išlikusio nesuirusio autentiško mūro buvo betonuojama išilginė sija (rostverkas), į ją atremiami gelžbetoniniai stulpai ir juos sujungiančios skersinės gelžbetoninės sijos. taip sudaromas gelžbetonio rėmas su angomis tarp betono konstrukcijų. rėmo viršutinėje dalyje mūrijama raudonų plytų apdailinė sienutė, o apatinėje dalyje paliekami atviri tarpai, siekiant eksponuoti autentišką, tegu ir apirusį atraminės sienos mūrą (21, 22 pav.). šiame sprendime rėmas su apdailiniu mūru viršuje tėra senosios atraminės sienos dekoracija. kadangi ši pietinė kalno atraminės sienos dalis yra labiausiai pažemėjusioje kalno šlaito vietoje, galima prielaida, kad čia kalno šlaito grunto slėgiui atlaikyti gal ir pakaktų dar 1997–1998 m. išbetonuotų polių su inkarais (pagal anksčiau minėtą V. Bareikio projektą). tačiau vidurinei ir šiaurinei vakarinės atraminės sienos dalims reikia atlaikyti didžiausią kalno šlaito grunto slėgio poveikį. šis grėsmingas ruožas yra maždaug 60 m ilgio, t. y. sutampa su buvusių radvilų rūmų korpuso ilgiu. kol kas čia tebėra atviros atkurti nebaigtos pirmojo, antrojo, trečiojo, ketvirtojo, penktojo ir šeštojo arkbutanų konstrukcijos. į bendrą kalno šlaitų grunto slėgio atlaikymo sistemą iki šiol lieka neįtraukti buvusių radvilų rūmų pamatai ir jų sienų liekanos. jau minėta, kad kaip tik ties buvu-

siais radvilų rūmais Pilies (gedimino) kalno šlaitas yra stačiausias. žvelgiant iš apačios atrodo, kad viršuje grėsmingai kabo gedimino kalno vakarinis bokštas (23 pav.). istoriniai duomenys taip pat liudija, kad kalno vakarinis šlaitas yra slinkęs kelis kartus. Dar 1997 m. minėtame Mokslinės metodinės ir techninės tarybos posėdyje nutarta, kad būtina į kalno vakarinės atraminės „sienos tvirtinimo sistemą įjungti trečiosios oficinos (radvilų rūmų) konstrukcijas“. Projekto vyr. architektas e. Purlys 1997 m. projekto aiškinamajame rašte taip pat pabrėžė, kad „pagrindinė šio projekto idėja – inkarais ir poliais sutvirtinti vakarinę atraminę sieną ir šlaitą, palaipsniui, etapais atstatyti kalną rėmusią mūrinę struktūrą <...>. turėtų būti atstatytas visas pastato kontūras. tik mūrinės atraminės sistemos atstatymas garantuos visišką vakarinės atraminės sienos ir šlaito stabilumą.“27 Pilies (gedimino) kalno šiaurinio šlaito stabilumą jau nuo XV a. pabaigos padeda palaikyti pilies prižiūrėtojo dviaukštis namas su masyviomis skersinėmis mūro sienomis (kontraforsais) rūsiuose. Panašus vaidmuo teks ir vakarinėje kalno papėdėje atkurtai atraminių konstrukcijų sistemai, kurios sudedamoji dalis bus atstatytas iii oficinos (radvilų rūmų) korpusas. Sprendžiant iš turimos tyrimų medžiagos, Pilies (gedimino) kalno aikštelės viršuje mūrinis gynybinis aptvaras statytas XiV a. antroje pusėje – XV a. pradžioje. jau nuo XiV a. pabaigos istoriniai šaltiniai mini šio kalno šlaitų nuošliaužas. Pavyzdžiui, 1396 m. šlaito nuošliauža sugriovė Manvydo rūmus kalno papėdėje. Daugelis vilniečių dar atsimena gretimo trijų kryžių kalno šlaito didelės nuošliaužos vaizdą ties Vilnios upe.

26 Pilies kalno atraminė siena. Statinio atkūrimo ketvirtojo etapo darbo projektas (ruožas į pietus nuo transformatorinės). Autoriai A. Butkus, D. Šporaitė, 2005. Projekto byla saugoma LDKVR.

27 Vakarinė atraminė siena. Kalno tvirtinimo mūrinės sistemos atstatymas. Autoriai G. Gailiušis, J. Mendelevičius, E. Purlys, 1997. Projekto byla saugoma LDKVR.

298

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

16. Sienos mūrinės dalies sutvirtinimas, naudojant inkarus „Ischebeck“. Pjūvis 3–3. Autorius V. Bareikis, 1999 Strengthening of the wall’s brick part using Ischebeck anchors. Cross-section 3–3. By V. Bareikis, 1999

17. Sienos mūrinės dalies sutvirtinimas, naudojant inkarus „Ischebeck“, ties trečiuoju arkbutanu (kontraforsu). Autorius V. Bareikis, 1998 Strengthening of the wall’s brick part using Ischebeck anchors near the third buttress. By V. Bareikis, 1999

VolUMen

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

299

18. Gedimino kalnas. Šiaurės vakarų ir pietinio šlaito tvirtinimo projektas. Sutvirtinimo planas. Autorius V. Bareikis, 1998 Gediminas’ Hill. Fortification project for the north west and southern slopes. Fortification plan. By V. Bareikis, 1998

Per ilgą laiką, slenkant kalno šlaitams ir nesant pakankamos priežiūros, aukštutinės pilies gynybinis aptvaras sunyko. išliko tik nedideli jo mūrų fragmentai. geriausiai išlikęs vakarinis bokštas, o pietinio ir šiaurinio bokštų išlikusios tik menkos pamatinės dalies liekanos. Vos pastatytiems gotikiniams kunigaikščių rūmams aikštelės rytinėje dalyje jau XV a. pradžioje iškilo inžinerinių problemų – nusėdo rūmų šiaurės vakarų kampas, tad reikėjo jį pertvarkyti28. Dailininko P. Smuglevičiaus XViii a. pabaigoje pieštuose aukštutinės pilies atvaizduose matyti apgriuvęs pietinis bokštas, apirę gotikiniai kunigaikščių rūmai. šiuose piešiniuose dar matyti ir apiręs vakarinio bokšto ketvirtas aukštas. Daugiau istorinių duomenų apie kalno aikštelės viršuje buvusių statinių būklę atsiranda nuo XiX a. pradžios. aukštutinės pilies rūmų mūrus ir du bokštus 1816–1817 m. konservavo

architektas žozefas Pusjė (joseph Poussier), jis taip pat tvirtino slenkantį Pilies kalną. tuo tikslu buvo pakoreguota Vilnios vaga29. Prie šių darbų prisidėjo architektas Bazilijus guestis (Basilius guesti). 1817 m. kovo 10 d. raporte generalgubernatoriui jis pranešė, kad kalne priešais arsenalą apžiūrėjo du mūrinius pastatus ir nustatė, jog pirmajam kelia grėsmę į kalno papėdę atsimušanti Vilnia, todėl slenkanti žemė, o vienoje vietoje apgadintas pamatas [gotikinių kunigaikščių rūmų pastato]. norint pamatą išsaugoti, Vilnią reikia nukreipti tiesia linija tarp kalvų. to paties pastato šiaurinės sienos dalis esanti atskilusi ir dar kelerius metus gali stovėti, tačiau jeigu griūtų, arsenalui kiltų didelis pavojus. todėl tą [kalno rūmų] šiaurinės sienos dalį reikia nedelsiant nuardyti30. Matyt, tai ir buvo padaryta.

28 Kitkauskas N. Vilniaus pilys, p. 266–267.

30 О поддержании подчинкой двух башен в Вильне, in: LVIA, f. 384, ap. 24, b. 107, f. 1, l. 43, 49.

300

29 Łopaciński E. „Archiwalja do historji sztuki Wilna“, in: Prace i materjały sprawozdawcze Sekcji Historii Sztuki, t. 3, Wilno, 1933–1939, s. 99.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

19. Gedimino kalnas. Šiaurės vakarų ir pietinio šlaito tvirtinimo projektas. Pjūvis A–A ir mazgai A ir B. Autorius V. Bareikis, 1998 Gediminas’ Hill. Fortification project for the north west and southern slopes. Cross-section A–A and intersections A and B. By V. Bareikis, 1998

XiX a. pabaigoje buvo tvirtinamas ir medžiais bei krūmais apsodinamas kalvos šlaitas, tvirtinamos aukštutinės pilies rūmų sienos ir pamatai, konservuojamas vakarinis bokštas31. 1905 m. aukštutinės pilies gotikinių kunigaikščių rūmų liekanos vėl konservuotos: sutvirtinti rytinės sienos (sienos nuo Vilnios upės) pamatai, užtaisyti jos plyšiai; sienos pietinės dalies nuiręs paviršius aptaisytas naujo mūro luoba; sienos viršus padengtas cemento skiedinio karūnėle32. Po Pirmojo pasaulinio karo reikėjo iš naujo remontuoti aukštutinės pilies mūro statinius. gotikiniams kunigaikščių rūmams didelę grėsmę sukėlė Pilies kalno šlaito nuo Vilnios pusės griūtis 1930 m. balandį, ji iš dalies apnuogino rūmų liekanų mūrus33.tais pačiais metais į šlaitą nuo Vilnios pusės ati-

34 Lorentz S. „Konserwacja ruin na Górze Zamkowej w Wilnie“, in: Kurjer Wileński, 1934, nr. 176, 178.

31 Sliesoriūnas F. Gedimino aikštė Vilniuje, Vilnius, 1980, p. 70.

35 Ibid.

32 Спрогис И. „Ремонт Гедиминского замка“, in: Западный вестник, 1905, № 237. 33 Bortnowski W. „Przegląd prac konserwacyjnych na Górze Zamkovej w Wilnie w latach 1930–1936“, in: Ateneum Wileński, 1938, r. 13, z. 1, s. 211–216.

VolUMen

trūko ir nuvirto dalis rytinės sienos apdailos sluoksnio34. rūmų griuvėsių būklė buvo prasta: šiaurės vakarų kampas atskilęs nuo mūrų, kampe tarp rytinės ir šiaurinės sienų žiojėjo platus plyšys, vos besilaikė 1905 m. iš cemento padaryta karūnėlė, gilėjo plyšiai. 1933 m. bent iš dalies buvo atkurtas rytinės sienos apdailos sluoksnis35. iki 1936 m. užkonservuota rūmų rytinė siena, o 1937 m. baigti viso šio pastato liekanų konservavimo darbai. Baigiant šiuos darbus, pradėta ieškoti aukštutinės pilies šiaurinio bokšto ir vartų, taip pat bandyta nustatyti gynybinės sienos, juosusios kalno aikštelę iš visų pusių, kontūrą. 1938 m. žiemą atkastos šiaurinio bokšto, šiaurinių gynybinių sienų ir vartų liekanos36 (to meto tyrėjų sukauptais

36 Hołubowicz W. „Odkopanie murów obwodowych na Górze Zamkowej“, in: Slowo, 1938, nr. 81; Tautavičius A. „Vilniaus pilies teritorijos archeologiniai kasinėjimai“, in: Valstybinės LTSR architektūros paminklų apsaugos inspekcijos metraštis, 1960, t. 2, p. 3–48.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

301

20. Šiaurinio šlaito tvirtinimo konstrukcijų 2017 m. atidengti fragmentai (ruože į vakarus nuo keltuvo į kalną). Fotografas V. Abramauskas Fragments of the north slope fortification constructions unearthed in 2017 (in the section west of the funicular to the hill). Photograph by V. Abramauskas

duomenimis pokariu rėmėsi ir lietuvos restauratoriai, kartais tuos duomenis papildydavo). atkastos liekanos 1939 m. buvo konservuojamos ir šiek tiek restauruojamos, aptvarkyta įvaža į pilies kiemą37. Beje, 1936 m. nutarta atstatyti vakarinio bokšto trečią aukštą ir virš jo įrengti belvederį – apžvalgos aikštelę38. nustatyta, kad vakarinio bokšto šiaurinėje sienoje iš kiemo pusės buvęs laiptų narvelio priestatas su sraigtiniais laiptais, o jo apačioje – senoji durų į bokštą anga. antrojo pasaulinio karo metais artilerijos sviedinių buvo apgriautas vakarinis bokštas, ypač nukentėjo neseniai atstatytas jo trečias aukštas. todėl pokariu jau lietuvos restauratoriai turėjo naujai atkurti 1937–1938 m. prieškario restauratorių suformuotą bokšto vaizdą. Beje, prieškario restauratoriai vakarinio bokšto trečio aukšto vaizdą atkūrė remdamiesi nuodugniais natūros tyrimais ir išlikusia ikonografija. todėl keistai skamba pastarojo meto žurnalistų teiginiai, kad „sovietmečiu atstatytą trakų pilį ir gedimino pilies bokštą [minėjome, kad šis bokštas atstatytas ne so-

vietmečiu, o prieškariu] kai kas vertina kritiškai, ypač pastarąjį“39. esą tam pritaria ir lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė, todėl, pasak jos, „nėra prasmės visą tą sovietinį palikimą išsaugoti – dalį mūro teks nugriauti“40. Beje, pokariu aukštutinės pilies mūrais ilgą laiką rūpinosi, juos tyrė ir kruopščiai konservavo žinomas restauratorius architektas Sigitas lasavickas. o restauruotą trakų pilį dabar siūloma įtraukti į pasaulinės reikšmės objektų sąrašą. jau lietuvai atgavus Vilnių, 1940 m. rugsėjį, vėl konservuoti aukštutinės pilies mūrai. Vakarinio bokšto pamatų akmenys buvo pradėję kristi, todėl aplink mūrą pripilta žemių, jiems palaikyti išmūryta sienutė41. 1939 m. rudenį, Berlyno archyvuose Vaclavas gizbertas-Studnickis (wacław gizbert-Studnicki) rado XViii a. pirmos pusės j. g. M. fon Fiurstenhofo Vilniaus miesto planą (žr. 1 pav.), jis suteikė papildomos gana tikslios informacijos apie Vilniaus pilis. jame pavaizduota ir aukštutinės pilies aikštelė

37 Puzinas J. „Gedimino kalnas“, in: Lietuviškoji enciklopedija, t. VIII, Kaunas, 1940, p. 1136–1138.

40 Ibid.

38 Bortnowski W. „Przegląd prac konserwacyjnych“, s. 211–216.

41 „Gedimino kalno tyrinėjimų duomenys“, in: Vilniaus balsas, 1940, Nr. 232.

302

39 Brazauskas A. „Vilniaus Aukštutinė pilis: lėčiau sraigės link prarajos?“, in: Veidas, 2015-11-27, prieiga per internetą http://www.veidas.lt/vilniaus-aukstutine-pilis-leciau-sraiges-link-prarajos [žiūrėta 2017-05-18].

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

21. Atraminės sienos pietinės dalies (į pietus nuo šeštojo arkbutano) dalinio atkūrimo projektas. Gelžbetoninio rėmo įrengimas. Autoriai A. Butkus ir D. Šporaitė, 2005 Design for the partial reconstruction of the southern part of the bulkhead wall (south of the sixth buttress). Installation of a reinforced steel frame. By A. Butkus and D. Šporaitė, 2005

bei gynybinės sienos kontūras. kaip minėta, prieškario tyrėjų jis iš dalies jau buvo pradėtas nustatyti tyrimais natūroje. Po antrojo pasaulinio karo darbai buvo tęsiami. kaip minėta, 1948 m. suremontuotas karo metais artilerijos sviedinių pažeistas pilies vakarinis bokštas. 1956 m. konservuotas gotikinių rūmų vakarinės ir pietinės sienų viršus bei gynybinio aptvaro prie vakarinio bokšto liekanos. 1958 m. buvo toliau konservuojamos aptvaro sienos ties vartais, rūmų rytinė ir šiaurinė sienos. tais pačiais metais pagilinti pamatai po gotikinių rūmų pietrytiniu kampu42. ilgainiui restauratoriai pastebėjo, kad anksčiau minėtos karūnėlės, nors ir išsaugo rūmų griuvėsių įvaizdį, mūsų klimato sąlygomis yra nepakankamos. todėl 1989 m. rūmų sienų liekanos uždengtos dvišlaičiais čerpių stogeliais; šiuo atveju kritulių vanduo nepatenka ant mūrų viršaus43. Panašiu būdu tuo metu pradėtos konservuoti (apdengtos stogeliais) kitų lietuvos senųjų mūrinių pilių (kauno, Medininkų, trakų Pusiasalio) griuvėsių sienos. Po svarstymų mokslinėse tarybose tokį sprendimą priėmė to meto lietuvos restauratoriai, mat jie turėjo nemažai tokių darbų praktikos. todėl neaišku, kokiais argumentais remdamiesi pastaruoju metu (2012–2013) lietuvos nacionalinio muziejaus architektai nuo gedimino kalno gotikinių rūmų sienų liekanų pašalino tuos tegu ir laikinus stogelius, įrengtus pagal vieną iš trijų architekto S. lasavicko projekto variantų. jie buvo įrengti laikinai, tikintis, kad ateityje bus atstatytas buvusių gotikinių rūmų tūris. Beje, lietuvos nacionalinis muziejus 2014 m. parengė ir išspausdino išsamų veikalą (albumą) apie S. lasavicko kūrybinę veiklą. ir štai, tas pats muziejus tuo pačiu metu ėmėsi šalinti S. lasavicko veiklos pėdsakus Vilniaus aukštutinėje pilyje ir šiaurinėje papėdėje (šioje papėdėje kalno atraminės sienos paviršius naujai restauruotas beveik baltos spalvos plytomis). 42 Kitkauskas N. Vilniaus pilys, p. 267.

22. Pjūvis R1–R1. Autoriai A. Butkus ir D. Šporaitė, 2005

43 Ibid., p. 268.

Cross-section R1–R1. By A. Butkus and D. Šporaitė, 2005

VolUMen

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

303

23. Vaizdas į Gedimino kalno vakarinį bokštą ir kalno šlaitą iš papėdės ties buvusiais Radvilų rūmais. Fotografas V. Abramauskas View towards the western tower of Gediminas’ Hill and the hill slope from the foothills near the former Radziwill Palace. Photograph by V. Abramauskas

24. Gedimino kalno kunigaikščių rūmų pietinė siena. Deformacinis plyšys. Fotografas V. Abramauskas Southern wall of the Ducal Palace on Gediminas’ Hill. Deformational crack. Photograph by V. Abramauskas

304

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

25. Pranciškus Smuglevičius, Vilniaus pilys iš pietų pusės, apie 1797 Franciszek Smuglewicz, The Vilnius Castles from the south, ca 1797

šiuo metu gotikinių rūmų liekanų pietinėje sienoje per visą jos aukštį žioji didelis, iki 3–4 cm pločio, plyšys (24 pav.). analogiškas, tik šiek tiek siauresnis plyšys yra ir priešpriešinėje – šiaurinėje – rūmų sienoje. Be to, rūmų griuvėsių apatiniame aukšte išlikusių skersinių sienų sandūroje su rytine siena taip pat matyti plyšių. Vadinasi, visa 35 m ilgio gotikinių rūmų rytinė siena yra atitrūkusi nuo kitos griuvėsių dalies. ar nekyla mintis, kad rytinė siena su po ja esančiu šlaitu netrukus nuslinks žemyn, į Vilnios upės pusę? jau minėta, kad panašiai yra atsitikę XViii a. pabaigoje su pietiniu bokštu; apgriuvusio bokšto vaizdą tuo metu nutapė dailininkas P. Smuglevičius (25 pav.). Pastaruoju metu inžineriniais matavimais nustatyta, kad gotikinių rūmų griuvėsių liekanos vidutiniškai slenka po 1–2 mm per metus greičiu, o rytinis šlaitas slenka greičiau – iki 1,5 cm per metus (inžinieriaus j. Mendelevičiaus duomenys)44. apie 1983 m. gedimino kalno sutvarkymo ir šlaitų sutvirtinimo projektą parengė architektas giedrius laucius ir inžinierius jakovas Mendelevičius. Darbai buvo vykdomi 1989–1991 metais. tai buvo lietuvos atgimimo, Sąjūdžio metai. Matyt, gedimino kalno viršuje norėta matyti labiau išbaigtą aukštutinės pilies vaizdą. Pagal minėtą projektą imtasi bent iš dalies atkurti gynybinę sieną kalno viršuje – kalno viršutinę terasą, apjuosti ją uždaru žiedu su gelžbetonio rostverku ant gręžtinių polių. ant rostverko imta atstatyti buvusias gynybines sienas spėjamoje jų vietoje, bet tik 1 m pločio ir 1 m aukščio (autentiška siena buvo 2,35–2,4 m). Dėl

lėšų stokos (blokada) darbai buvo sustabdyti, atnaujinti tik 1995 metais. nustatyta, kad poliai įrengti mažesnio skersmens, negu numatyta projekte, ir nepakankamai įgilinti, rostverke atsiradę plyšių45. kieno sutikimu buvo pakeistas projektas? ar tai buvo vien gamybininkų savivalė? ar visi šie sprendimai buvo pagrįsti inžineriniu skaičiavimu? naujai įrengtas rostverkas su poliais, kad jie nekabotų ore, buvo užpiltas priesmėliu (buvo supilta apie 10 tūkst. kub. m grunto). kad nebūtų nuošliaužų, supiltas gruntas prispaustas gelžbetoniniu koriu ir jo mazguose inkaruotas į kalno natūralų gruntą. lietuvos mokslų akademijos 2016 m. parengtoje šių darbų ataskaitoje taip pat rašoma, kad „1991 m. darbai sustojo ir buvo atnaujinti 1995 m. Vėliau paaiškėjo, kad rostverkai įrengti netinkamai (per mažas skersmuo, nepakankamai įgilinti).“46 gedimino kalno stabilumui neigiamos įtakos gali turėti po kalnu antrojo pasaulinio karo metais vokiečių iškastas tunelis ir jame įrengta slėptuvė. tunelis ir su juo susijusios patalpos buvo paramstytos puvimui neatspariomis medinėmis konstrukcijomis. tunelio pietinis galas išėjęs į dabartinį Bernardinų sodą. tunelis turėjo dvi 79 ir 88 m ilgio atšakas, jų susikirtimo centre į kalno viršų buvo įrengta apie 22–25 m aukščio šachta tuneliui ir jo patalpoms vėdinti. apie 1960 m. įeigos į tunelį užpiltos. tačiau viduje greičiausiai liko neužpiltų tunelio ruožų, o tai gali turėti įtakos kalno stabilumui. čia vėl reikia tyrimų, stebėjimų. 45 Lekavičienė E. „Gedimino kalnas: išgelbėtas ir nušvitęs“, in: Structum, 2014 spalis, p. 13; Brazauskas A. „Vilniaus Aukštutinė pilis“, p. 48–49.

44 Mendelevičius J. „Gedimino kalno būklė: mitai ir tikrovė“ [J. Mendelevičiaus kompiuterinis tekstas], 2017, p. 9. Tokius pačius duomenis apie Gedimino kalno rytinio šlaito laipsnišką slinkimą pateikė ir Lietuvos nacionalinio muziejaus inžinieriai.

VolUMen

46 Gedimino pilies kalno šlaitų būklės ir jų tvarkymo programos vertinimo ataskaita, sud. A. Grigelis, Lietuvos mokslų akademijos Biologijos, medicinos ir geomokslų skyrius, Gedimino pilies kalno būklės vertinimo ekspertų grupė, Vilnius, 2016, p. 8.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

305

26. Gedimino kalnas su statiniais Tomo Makovskio 1600 m. panoramoje. Aikštelės kraštus juosia gynybinė siena Gediminas’ Hill and buildings in the panorama by Tomasz Makowski from 1600. The edges of the yard are surrounded by a defensive wall

apie 2003 m. svarstyta, ar nevertėtų tunelio erdves išvalyti, sieneles ir lubas išbetonuoti, jų sankirtoje esančias šachtos sieneles taip pat išbetonuoti ir įrengti vertikalų liftą į kalno viršų aukštutinės pilies lankytojams. šios idėjos atsisakyta – matyt, norėta išvengti nenumatytų naujų papildomų išlaidų (tuo metu žiniasklaidoje ir taip buvo daug priekaištų dėl atkuriamų Valdovų rūmų). 2003 m. kalno šiauriniame šlaite buvo pastatytas keltuvas (funikulierius). jį įrengė austrijos įmonė. teigiama, kad šio keltuvo ir jo įrangos pamatai poliniai, atremti į giliau esantį tvirtą gruntą, o pats keltuvas kalnui neigiamos įtakos nedaro. tačiau 2016 m. netoli šio keltuvo trasos į kalną atsirado supiltinio grunto nuošliaužų. žiniasklaidoje imta svarstyti, gal dėl to kaltas keltuvas ir jo sukeliami virpesiai. Siūlyta keltuvo atsisakyti. Bet kas vietoj jo? Mūsų amžiuje, kai visose šalyse (ir lietuvoje) suklestėjo turizmas, keltuvu labai patogu turistams patekti į kalno viršų. keltuvas

306

(liftas) jau daug metų naudojamas turistų šv. jono krikštytojo, šv. jono evangelisto ir apaštalo bažnyčios varpinėje. ten, varpinės bokšte, vibracijos padariniais nesiskundžiama. artimiausiu metu žadama keltuvą (liftą) įrengti ir Palangos neogotikinės bažnyčios bokšte. Vilniuje, žemutinės pilies teritorijoje, keltuvo nenori lietuvos nacionalinis muziejus. gal todėl, kad jis yra šio muziejaus kieme ir čia būriuojasi turistai, laukdami eilėje prie keltuvo? tada ir atsiranda keltuvui nepalankus argumentavimas. Manyčiau, kad šį klausimą geriausia palikti spręsti kompetentingiems specialistams, inžinieriams. tikėtina, kad gedimino kalno išsaugojimo visų problemų sprendimas bus patikėtas specialistų grupei, sudarytai aukščiausiu – Vyriausybės – lygmeniu. apie šiame straipsnyje paminėtas viso gedimino kalno (ne vien radvilų rūmų) problemas išsamiau rašoma knygoje „Vilniaus pilys. istorija, statyba, architektūra“ (2012). jas būtina žinoti, nes pastaruoju metu žiniasklaidoje labai neatsakingai

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

27. Vilniaus pilių vaizdas Tomo Makovskio panoramoje, išspausdintoje 1604 m. Brolių Skorulskių panegirikoje Mikalojui Kristupui Radvilai View of the Vilnius Castles in Tomasz Makowski’s panorama, printed in the Panegyric of Mikolaj Krzysztof Radziwill by the Skorulski Brothers from 1604

skelbiami teiginiai, kad vos ne visi gedimino kalno defektai atsiradę dėl nekokybiškų darbų, atliktų per praėjusius 20–25 metus (gal dar ir sovietmečiu). taip pat dar sykį reikia priminti, kad gedimino kalno viršuje esančios aikštelės pirminio dydžio nustatymas pradėtas ne dabar, o tarpukariu; jau tuomet tirti šiaurinio bokšto ir įvažos į kalną sienų pamatai. Vėliau šiuos duomenis tikslino ir tikrino architektas S. lasavickas. kalno aikšteles juosiančios gynybinės sienos vaizduojamos ir XVii a. pradžios miesto panoramose (26, 27 pav.). taigi, ar pamiršime visas spėliones bei ginčus ir ar sugebėsime šiandien stabilizuoti Pilies (gedimino) kalno šlaitus bei apsaugoti vakarinį bokštą ir kunigaikščių gotikinių rūmų liekanas nuo P. Smuglevičiaus piešinyje pavaizduoto pietinio bokšto likimo?

išVaDoS 1. gedimino kalno šlaitų stabilumo problemos nėra vien šiuolaikinės. jos tęsiasi per visą poledyninį laikotarpį – stačių šlaitų kalvas nuolat veikia eroziniai procesai. 2. Būtina surinkti šioje vietoje įvairių žinybų darytų geologinių tyrimų medžiagą. nubraižyti kalno ir jo šlaitų geologinius pjūvius su grunto charakteristikomis. 3. reikia sudaryti gedimino kalno aikštelės pirminio reljefo (reljefo, esančio po kultūriniais sluoksniais) planą.

VolUMen

taip pat nustatyti didesnių griovų, buvusių šlaituose, vietas ir dydį. 4. reikia surinkti visus duomenis apie iki šiol atliktus kalno šlaitų tvirtinimo darbus (surasti archyvuose ar įstaigose šių darbų projektus, darbų ataskaitas). 5. reikia surinkti istorinius duomenis apie kalno šlaitų nuošliaužas, jo statinių griūtis, susijusias su šiomis nuošliaužomis. 6. reikia surinkti duomenis apie kalno viršuje ar papėdėse atliktus darbus, konservuojant, restauruojant bei prižiūrint senuosius statinius ar jų liekanas, taip pat tų darbų projektus ir darbų ataskaitas. 7. reikia apskaičiuoti kalno viršuje buvusių statinių neišlikusių dalių (sienų, perdangų ir kitų konstrukcijų) apkrovas ir jas įvertinti prieš priimant kalno tvirtinimo sprendimus. čia tuo atveju, jei ateityje būtų nuspręsta atkurti aukštutinės pilies buvusį vaizdą ir jos statinius. 8. gedimino kalno vakarinėje papėdėje radvilų pastato ir šalia jo buvusios atraminės sienos atkūrimas reikšmingai prisidėtų prie kalno vakarinio šlaito stabilumo. 9. reikia surinkti visus iki šiol sukauptus duomenis apie kalnui ir jo šlaitams bei statiniams galbūt kenksmingų vibracijų poveikį. 10. gedimino kalno išsaugojimo klausimas turėtų būti patikėtas specialistų grupei, sudarytai aukščiausiu – Vyriausybės – lygmeniu.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

307

Dr Kazys Napaleonas Kitkauskas

the raDZiwill PalaCe near geDiMinaS’ hill – not jUSt a MagnateS’ reSiDenCe. PlUS SoMe other ConCernS regarDing the ProteCtion oF geDiMinaS’ hill aBStraCt the Vilnius Castles are witnesses of the lithuanian nation’s long history. Fortified settlements existed here as early as 1000 BC. Vilnius had three castles: the lower, Upper and Crooked castles. located next to one another, they formed a united fortification complex. the Upper Castle stood in the centre, on a 48.5 m hill formed in the last ice age, known as Castle, or gediminas’, hill. the lower Castle was built at the foot of this hill to the north west and south west. the Crooked Castle stood east of the Upper Castle’s hill. the Vilnius Castles are part of the Vilnius old town, which was included on the UneSCo world heritage list in 1994. Up until its destruction in 1390 the Crooked Castle was always a wooden structure. From the mid-13th century brick construction started on the lower Castle (it was constructed using fired clay bricks and field boulders bound with a lime grout). From the second half of the 14th century, brick construction commenced on the Upper Castle as well. Defensive and civilian buildings in the lower Castle were built at around the same time. Firstly, on the western foothill of Castle (gediminas’) hill a smaller enclosure surrounded by a brick wall was built – the Small lower Castle. over time it was expanded. in the first half of the 14th century (until the middle of that century), a larger enclosure was built – its defensive walls reached a distance of up to 1 km. it is believed that in the first decades of the 14th century the course of the Vilnia river was altered to flow around the defensive walls plus the lower and Upper castles. a yard in the centre of the Upper Castle was surrounded by brick walls in the second half of the 14th–early 15th centuries. at around the same time a gothic palace on the eastern edge of the yard was rebuilt. in the 16th century, the residence of the rulers of the grand Duchy of lithuania was built in the Vilnius lower Castle (the residence was reconstructed in the beginning of the 21st century), while a line of auxiliary buildings extended north east of the residence (the servants’ quarters of the Palace of the grand Dukes of lithuania). Most of these historical structures were destroyed during wars, fires and occupations. in 1799–1801, during the period of the tsarist occupation, the lower Castle’s palace was demolished altogether. the servants’ quarters were also left in desolation. landslides of the steep slopes of Castle (gediminas’) hill were recorded in historical sources for the first time in 1396. they occurred later

308

on as well, and still happen today. Some are superficial (when the added surface escarpment layers slide down) while others occur deeper within, affecting the core of the hill. From the beginning of the 16th century, nestled in the very north west foothills of Castle (gediminas’) hill, stood the third servants’ quarters that for some time belonged to the radziwill family of magnates. aside from its residential function, the massive walls of this building and the up to 12 m high brick wall (bulkhead) beside it offered these structures protection from the threat of landslides. over time, the structures crumbled away and ruins were heaped upon them. this article presents information about research of the ruins of these buildings and the partial restoration of the western bulkhead. in the future, this system of structures that once existed amid the foothills of Castle hill and which can help stabilise its slopes should be recreated. in 1998 the hill’s superficial north west slopes were anchored to deeper layers. these efforts did not stop the slopes from sliding, with landslides becoming especially evident in 2016. the condition of the former defensive wall’s ruins at the top of the hill that run along the edge of the yard are also a cause for concern. a majority of these wall ruins have slid down together with the hill slope. Some attempts were made to at least partially reconstruct this wall in 1989–1991. But again, only later did it become apparent that the engineering solutions applied for the reconstruction of this wall were unfounded. it is necessary to search for more reliable solutions in the near future. the ruins of the gothic palace in the east of the hill yard are under particular threat. the eastern wall of this palace, up to 4 m thick, has along its whole length of 35 m broken away from the remainder of the ruins (this is evident from cracks that have appeared in the palace’s transverse walls). this eastern wall of the palace, along with its foundation, might one day slide down the slope. During world war ii the german army had dug a tunnel and hideouts under the hill. wooden constructions were used to fortify the tunnel walls. after the war, the tunnel must have been filled with earth, but only partly. research is needed in order to work out whether the empty gaps deep within the hill might not make the surface ground level subside. additional research is also needed to ascertain whether the vibrations caused by the surrounding transport does not pose a threat to the hill’s stability.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

Gintautas Striška

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Katedros a. 4, LT-01143 Vilnius g.striska@valdovurumai.lt

raDVilų rūMai VilniaUS žeMUtinėje Pilyje. naUjaS žVilgSniS į SenUS tyriMų reZUltatUS Dar XX a. 9 deš. Vilniaus žemutinės pilies teritorijoje atkurtas Senojo arsenalo rytinis korpusas, amžiaus pabaigoje – ir kiti du arsenalo korpusai, o pačioje XXi a. pradžioje, tęsiant žemutinės pilies regeneravimo programą, priimtas nutarimas atkurti ir lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencinius rūmus. Baigiant juos atkurti iš šešėlio išnyra ir mažiau dėmesio sulaukusių paveldo liekanų žemutinėje pilyje išsaugojimo bei visos teritorijos sutvarkymo klausimų. Prasidėjus nuolatinėms aukštutinės pilies (gedimino) kalno šlaitų slinktims, ypač svarbios tampa galimybės juos sutvirtinti. Vienas objektų, kurį reikia sutvarkyti ir pritaikyti visuomenės poreikiams, – arčiausiai Valdovų rūmų esantys ir su jais vientisą Pilies kalno šlaitą prilaikantį kompleksą sudarantys buvę radvilų rūmai (iki šių dienų išliko dalis jų pamatų ir sienų). Dar 2014 m. pradžioje nacionalinis muziejus lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmai lietuvos respublikos Vyriausybei pateikė projektą, kuriame siūloma muziejui trūkstamų patalpų ir Pilies kalno vakarinio šlaito sutvirtinimo klausimą spręsti taip: atkurti šalia lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų buvusius radvilų rūmus. naujose erdvėse įkurdinti edukacijos ir mokslininkų centrus, restauravimo dirbtuves, biblioteką ir saugyklas, didesnę jų dalį paversti atviromis ir tinkamomis lankyti. atvirose saugyklose, sukūrus tam tikrą mikroklimatą, būtų galima eksponuoti ir nemažą dalį išlikusių XVi a. mūrinių rūmų sienų. galimo pastato tūrių atkūrimo projektas ir mūrų eksponavimo galimybė tapo akstinu iš naujo peržiūrėti ir apibendrinti radvilų rūmų bei šalia jų buvusio Pilies kalną tvirtinančių mūrinių sienų komplekso tyrimų rezultatus, istorinius ir kitus duomenis. Svarbiausi šio straipsnio uždaviniai: išanalizuoti ir apibendrinti per archeologinius tyrimus surinktus duomenis, patikslinti XiV a. – XVi a. viduriu datuojamų sienų statybos chronologiją ir rūmų nugriovimo laiką, išryškinti kilusius klausimus ir ieškoti atsakymo į juos.

raDVilų rūMai iStoriograFijoje tapo įprasta Vilniaus žemutinės pilies teritoriją (1 pav.) į šiaurę nuo lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų iki šv. onos (šv. Barboros) bažnyčios vadinti tarnybine, o čia stovėjusius statinius – rūmų tarnybiniais pastatais ar oficinomis1. XViii a. 3 deš. pa1 Tautavičius A. „Žemutinės pilies teritorija ir jos pastatai“, in: Lietuvos pilys, red. J. Jurginis, Vilnius, 1971, p. 68; Kitkauskas N. Vilniaus pilys. Statyba ir architektūra, Vilnius, 1989, p. 162.

VolUMen

baiga datuojamame Vilniaus plane iš johano georgo Maksimiliano fon Fiurstenhofo (johann georg Maximilian von Fürstenhoff) kartografinio rinkinio2 (toliau – Fiurstenhofo planas) Vilniaus žemutinės pilies pastatų vietos pavaizduotos panašios į tikrąsias. remiantis šiuo planu, pilies tarnybinės teritorijos pastatai į šiaurę nuo lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų iš vakarų į rytų pusę pavadinti pirmąja (i), antrąja (ii) ir trečiąja (iii) oficinomis. Prie Vilniaus žemutinės pilies šiaurės vakarų dalyje esančios gynybinės sienos stovėjusioje i oficinoje po XViii a. antros pusės perstatymo pastatas buvo vadinamas invalidų namais, oginskio kareivinėmis, vėliau – naujuoju arsenalu (dabar ten yra lietuvos nacionalinio muziejaus ekspozicija) arba tiesiog arsenalu (kai kalbama bendrai apie Senojo ir naujojo arsenalų pastatus)3. kai kurie tyrinėtojai mano, kad šioje vietoje buvo naujieji lietuvos didžiojo kunigaikščio (1529/1544–1572) ir lenkijos karaliaus (1530/1548–1572) žygimanto augusto rūmai4. nuo i oficinos į rytus už gatvės stovėjęs namas – ii oficina. Po 2003–2005 m. vykusių archeologinių tyrimų nustatyta, kad tyrinėtoje šio pastato pietinėje dalyje buvo monetų kalykla, joje 1664–1666 m. buvo kaldinamos lenkijos karaliaus ir lietuvos didžiojo kunigaikščio jono kazimiero Vazos (1648–1668) monetos5. Po pastatu ir šalia jo rastos XVi a. datuojamos sienos, vartų bokšto pamatas, o giliau – ir ankstesnio medinio užstatymo sluoksniai. labiausiai į rytus, prie pat Pilies kalno šlaito, buvęs pastatas pavadintas iii oficina. išlikę istoriniai šaltiniai patvirtina, kad jis galėjo priklausyti radviloms, tad iii oficina dar vadinama radvilų rūmais. Bene pirmieji, kurie teigė, kad radvilų rūmai buvo Pilies kalno papėdėje, tarp lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų ir šv. onos bažnyčios, yra žygimanto augusto sąskaitas tyrinėję XiX a. – XX a. pradžios istorikai. lietuvių tyrinėtojai 1971 m. bene pirmą kartą keliais sakiniais paminėjo 1503 m. Vilniaus žemutinėje pilyje, radvilai priklausančiuose rūmuose, sudarytą sutartį 2 Ilarienė I. „Trys žemėlapiai, reprezentuojantys Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę: iš kartografinės ir ikonografinės medžiagos paieškų Drezdene ir Berlyne“, in: Vilniaus Žemutinė pilis XIV a. – XIX a. pradžioje. 2005–2006 m. tyrimai, sud. L. Glemža, Vilnius, 2007, p. 364–379. 3 Sliesoriūnas F. Gedimino aikštė Vilniuje, Vilnius, 1990, p. 10. 4 Vitkauskienė B. R. „XVI–XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai istoriniuose šaltiniuose“, in: Vilniaus Žemutinė pilis XIV a. – XIX a. pradžioje. 2002–2004 m. istorinių šaltinių paieškos, sud. R. Ragauskienė, Vilnius, 2006, p. 72–128; Kitkauskas N. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, Vilnius, 2009, p. 301. 5 Blaževičius P., Gendrėnas G., Steponavičienė D. Vilniaus Žemutinės pilies teritorija. II oficinos (dvariškių rūmų) 2003–2005 m. tyrimai, in: Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų (toliau – LDKVR) mokslinis archyvas, b. ATA 53; Remecas E. „Jono Kazimiero laikų monetų kalykla Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje“, in: Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2005 metais, Vilnius, 2006, p. 410–411.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

309

1. Vilniaus Žemutinės pilies schemos fragmentas: 1. Radvilų rūmai; 2. Koridorius-galerija; 3. Pilies kalno vakarinio šlaito atraminė siena; 4. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai; 5. Radvilų valdos atitvarinė siena; 6. Radvilų valdos vartų vieta; 7. II oficina (XVII a. vidurio monetų kalykla); 8. I oficina; 9. Pilininko namas; 10. Pilies kalno šiaurinio šlaito atraminė siena. Mėlyna spalva pažymėtos Radvilų valdoje vykusių archeologinių tyrimų vietos. Schemos autorė R. Abramauskienė Fragment of a diagram of the Vilnius Lower Castle: 1. the Radziwill Palace; 2. the corridor-gallery; 3. the bulkhead wall of the western slope of Castle Hill; 4. the palace of the Lithuanian grand dukes; 5. boundary wall of the Radziwill domains; 6. location of the gate to the Radziwill domains; 7. the Second servants’ quarters (a mid-17th century coin mint); 8. the First servants’ quarters; 9. the castle warden’s house; 10. the bulkhead support wall of the northern slope of Castle Hill. Sites of archaeological research conducted within the Radziwill domains are marked in blue. Diagram by R. Abramauskienė

310

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

ir istoriniuose šaltiniuose užfiksuotą XVi a. antroje pusėje šiuos rūmus apardžiusią Pilies kalno šlaito slinktį6. Vladas Drėma knygoje „Dingęs Vilnius“, pristatydamas radvilų rezidencijas Vilniuje, lokalizuoja rūmus į šiaurę nuo karalienės Bonos rūmų ir teigia, kad 1539 m. Mikalojaus radvilos juodojo brolis jonas radvila tuos rūmus išardė7. Bene detaliausią istorinę informaciją iš naujo apibendrino su lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimu dirbusių istorikų grupė. iš įvairių archyvų ji surinko ir pristatė su lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmais susijusių dokumentų ir žygimanto augusto sąskaitų rinkinius8. iš sąskaitų akivaizdu, kad prie kalno statomi rūmai priklausė ne Mikalojui radvilai juodajam ir ne šiai giminės šakai, kaip teigė V. Drėma, o Mikalojui radvilai rudajam. Sąskaitose ne kartą minimos išlaidos statybinėms medžiagoms, meistrams, tampa kiek aiškesnė kai kurių šių rūmų statybos darbų eiga. naujieji duomenys naudoti ir naujesnėje literatūroje9, tačiau išsamaus istorinio tyrimo radvilų valdų Vilniaus žemutinėje pilyje klausimu nebuvo. Didikų pilyje turėtų valdų klausimus iš naujo nagrinėjo, konferencijoje pranešimą perskaitė ir šiam leidiniui straipsnį parengė Valdovų rūmų muziejaus istorikas eimantas gudas, todėl išsamiau šios temos straipsnyje nebus aptariamos. istorinius, architektūrinius ir archeologinius radvilų rūmų tyrinėjimų duomenis savo darbuose skelbė ilgametis pilies tyrinėtojas kazys napaleonas kitkauskas10. jis gana išsamiai aptarė rūmų architektūrą ir dviejų rūmų dalių [korpusų] pastato raidą. Prie Pilies kalno vakarinės papėdės rastos keturios lygiagrečios sienos: pirmoji – kalno atraminė siena, įvardijama kaip mūryta renesansinių proporcijų plytomis, statyta XVi a. viduryje; antroji – koridoriaus siena; trečioji siena, apibūdinama kaip turinti gotiškosios plytų perrišos bruožų, galėjo būti ankstesnė už pirmąją ir kurį laiką atlikti kalno laikymo funkciją. ji pati storiausia – 1,86–1,9 m storio. remdamasis mūro technika ir archeologiniais radiniais, k. n. kitkauskas ją datavo XV a. pabaiga – XVi a. pradžia. ketvirtoji siena – išorinė – apibūdinama kaip kiautinės konstrukcijos, jos paviršiuje fiksuoti tik plytų galai [trumpainiai]. Dėl savo dydžio šios plytos tyrėjui panašios į žemutinės pilies gynybinės sienos, vyskupų namo ar aukštutinės pilies lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų pirmojo etapo mūrų plytas. remiantis šiais požymiais ir „keletu archeologinių radinių, ketvirtosios sienos liekanos gali būti datuojamos XiV a.“11 o, remiantis rasto ankstyvo mūro datavimu, padaryta prielaida, kad „galbūt tai yra 1396 m., slenkant Pilies kalno šlaitui, sugriautų Manvydo rūmų siena, o vėliau, XV a. pab. – XVi a. pr., šioje vietoje pastatytas naujas korpusas“12. 6 Tautavičius A. „Žemutinės pilies teritorija“, p. 65. 7 Drėma V. Dingęs Vilnius, Vilnius, 1991, p. 154. 8 Vilniaus Žemutinė pilis XIV a. – XIX a. pradžioje. 2002–2004 m. istorinių šaltinių paieškos, sud. R. Ragauskienė, Vilnius, 2006; Vilniaus Žemutinė pilis XIV a. – XIX a. pradžioje. 2005–2006 m. tyrimai, sud. L. Glemža, Vilnius, 2007; Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto dvaro sąskaitos (1543–1548), kn. I: 1544 XI 15 – 1546 XI 15, sud. D. Antanavičius, Vilnius, 2009; Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto dvaro sąskaitos (1543–1548), kn. II: 1543 VI 21 – 1544 XI 15, sud. D. Antanavičius, Vilnius, 2012. 9 Kitkauskas N. Vilniaus pilys. Istorija, statyba ir architektūra, Vilnius, 2012; Baubaitė D., Blaževičius P., Pukienė R. „Renesansinio nuotekų kolektoriaus Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje tyrimai ir išsaugojimas“, in: Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, vol. III: MMXII–MMXIII, comp. G. Striška, Vilnae, MMXV, p. 299–301. 10 Kitkauskas N. Vilniaus pilys. Statyba ir architektūra; idem, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai; idem, Vilniaus pilys. Istorija, statyba ir architektūra. 11 Kitkauskas N. Vilniaus pilys. Istorija, statyba ir architektūra, p. 237. 12 Ibid.

VolUMen

šis mūrų datavimo modelis kartotas ir autoriaus rengtose pilies teritorijos mūrų chronologinėse schemose, kur ankstyviausia mūrinė siena, ant kurios esą vėliau pastatyti radvilų rūmai, žymima kaip statyta XiV a. pabaigoje – XV a. viduryje13. Su radvilų rūmais susijusių archeologinių tyrimų rezultatų apžvalgos trumpai pristatomos leidinyje „archeologiniai tyrinėjimai lietuvoje“14. kiek detaliau radvilų rūmų archeologinių tyrimų rezultatus visuomenei apibendrino Vytautas Daugudis15. Pristatydamas lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų archeologinių tyrimų duomenis, keletą aktualijų radvilų rūmų (iii oficinos) statybos chronologijos klausimais aptarė 2002–2009 m. žemutinės pilies archeologinių tyrimų mokslinis vadovas dr. gintautas rackevičius16. Plačiau nekomentuodamas paties vykdytų rūmų tyrimų rezultatų ir remdamasis publikuotais šaltiniais, jis radvilų rūmų statybos pradžią datavo 1544 metais. žvelgdamas į didesnės teritorijos tyrimus, g. rackevičius bene pirmas iškėlė mintį, kad į šiaurę nuo lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų buvo ne tik rūmai, bet ir didesnė radvilai priklausanti teritorija. tai patvirtino ir nuo radvilų rūmų į vakarų pusę, dabar po Valdovų rūmų šiaurinio korpuso priestatu ir ii oficinos vakarine dalimi esanti ankstyvesnė gotikinė siena, greičiausiai ribojusi buvusią radvilų valdą. ją tyrėjas pavadino atitvarine siena, o už jos buvusią teritoriją – lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų tarnybiniu, arba Mikalojaus radvilos rudojo, kiemu17. Valdos pietvakarių dalyje rastos įėjimo į kiemą vartų liekanos. atrodo, kad tarp i oficinos ir Pilies kalno nuo lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų pietų pusėje ir šiaurėje iki Fiurstenhofo plane pažymėtos siauros jungties [galerijos?] su ii oficina ši siena ribojo nemažą valdą. g. rackevičius, remdamasis dendrochronologiniais tyrimais, nurodo, kad ši gotikinė atitvarinė siena su vartais statyta XVi a. 2 deš. (apie 1514 ar 1515). kartografinės medžiagos, kurioje būtų atspindėta Vilniaus žemutinės pilies teritorija, yra itin nedaug. Be jau minėto Fiurstenhofo plano, radvilų rūmų pastatas vaizduotas vadinamajame prancūziškame, arba Martynui knakfusui priskiriamame, pilies teritorijos plane, datuojamame apie 1787 metus18. Plane jau nėra ii oficinos pastato, iii oficina – radvilų rūmai – pažymėti kaip 491 posesija. rūmų pastatas simboliškai pažymėtas ir 1793–1799 m. Vilniaus miesto planuose19, o 1808 m. Vilniaus miesto plane radvilų rūmai jau nepažymėti. 13 Ibid., il. 73, p. 97; il. 304, p. 238; il. 308, p. 241. 14 Patkauskas S. „Gedimino pilies kalno vakarinės pašlaitės tyrinėjimai 1979 m.“, in: Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1978 ir 1979 metais, Vilnius, 1980, p. 41–43; Rackevičius G. „Radvilų rūmų III-iosios oficinos tyrinėjimai“, in: Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1996 ir 1997 metais, Vilnius, 1998, p. 307–311; Rackevičius G. „Vilniaus Žemutinės pilies Radvilų rūmų (III oficinos) ir Pilies kalno vakarinės sienos teritorijos tyrinėjimai“, in: Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1998 ir 1999 metais, Vilnius, 2000, p. 351–356; Rackevičius G. „Radvilų rūmų (III oficinos Vilniaus Žemutinėje pilyje) teritorijos tyrimai“, in: Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2000 metais, Vilnius, 2002, p. 130–130. 15 Daugudis V. „Ką nauja rado archeologai Gedimino kalno papėdėje“, in: Kultūros barai, 1997, Nr. 12 (396), p. 63–67. 16 Rackevičius G. „LDK valdovų rūmų ir Vilniaus pilies teritorijos tyrimai 2002–2009 metais“, in: Lietuvos pilys, Nr. 5, 2009, p. 44–62. 17 Rackevičius G. „Vilniaus Žemutinės pilies teritorijos Valdovų rūmų šiaurinio korpuso prieigų tyrimai“, in: Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2002 metais, Vilnius, 2005, p. 142–144; Rackevičius G. „Vilniaus pilies teritorijos tyrimai 2002–2009 metais“, in: Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2009 metais, Vilnius, 2010, p. 173. 18 Janonienė R. „XVI–XIX a. Vilniaus Žemutinės pilies ikonografiniai šaltiniai“, in: Vilniaus Žemutinė pilis XIV a. – XIX a. pradžioje. 2002–2004 m. istorinių šaltinių paieškos, p. 22. 19 Glemža L. „Žemutinė pilis 1793–1799 m. Vilniaus miesto planuose iš Rusijos karo istorijos archyvo“, in: Vilniaus Žemutinė pilis XIV a. – XIX a. pradžioje. 2005–2006 m. tyrimai, p. 383–391.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

311

2. Radvilų rūmų vieta prieš 1994 m. tyrimus. Vaizdas iš pietvakarių pusės. Fotografas K. Vainoras The site of the Radziwill Palace before the research conducted in 1994. View from the south west. Photograph by K. Vainoras

arCheologinių tyrinėjiMų Chronologinė aPžValga ir reZUltatai Pirmieji archeologiniai tyrinėjimai radvilų rūmų aplinkoje vyko 1964 ir 1969 metais. tuometės Vilniaus mokslinės gamybinės restauracinės dirbtuvės (tyrimų grupės vadovė irena jučienė) prie Pilies kalno šlaito atraminės sienos ištyrė kelias nedideles perkasas20. ketinta tvirtinti ir restauruoti atraminę sieną, išsiaiškinti statinių chronologiją, tačiau tyrimai nebuvo informatyvūs, didesni darbai atidėti. 1977 m. netoli Pilies kalno vakarinio šlaito ir tuomet jau stovėjusio elektros transformatorinės stoties pastato iš Pilies kalno pusės atsivėrė nemaža duobė. šios įgriuvos priežastims nustatyti tų pačių metų rudenį sudaryta Paminklų restauravimo instituto tyrinėtojų grupė, jai vadovavo Povilas tebelškis. Dėl stataus šlaito ir tyrimams trukdančių medžių iškastos tik penkios perkasos, tyrinėtas apie 25 kv. m plotas. nustatyta, kad duobė susidarė dėl grunto paplovimo, išplovoje aptiktos koridoriaus arkinių pamatų atraminės kolonos, šalia atidengta nedidelė atraminės sienos dalis21. 20 Jučienė I. 1964 m. archeologinių tyrimų Gedimino kalno papėdėje prie kalno vakarinės sienos ataskaita, Vilnius, 1964; Jučienė I. Archeologinių kasinėjimų Gedimino kalno papėdėje (prie Pionierių rūmų) ataskaita, Vilnius, 1969. 21 Tebelškis P. Gedimino kalno vakarinėje papėdėje 1977 metais vykdytų archeologinių tyrimų ataskaita, Vilnius, 1978, in: Lietuvos istorijos instituto Rankraštynas (toliau – LIIR), b. 595.

312

Didesnio masto tyrimai vyko 1979 metais. jiems vadovavo Paminklų restauravimo instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas Stanislovas Patkauskas22. kilus minčiai restauruoti Pilies kalno šlaito atraminę sieną, tirtos dvi perkasos. tuomet atidengtas Pilies kalno atraminės sienos fragmentas, rastos koridoriaus ir dvi rūmų sienos. nuo to laiko archeologinių tyrimų ataskaitose ir vėlesnėje apibendrinamojoje medžiagoje atraminė siena vadinama pirmąja, koridoriaus – antrąja, iii oficinos rytinė – trečiąja, vakarinė – ketvirtąja sienomis. kadangi Fiurstenhofo plane radvilų rūmų pastatas pažymėtas tarsi iš dviejų skirtingo pločio dalių, rūmų dalys įvardytos kaip „platesnė rūmų dalis“ ar „siauresnė rūmų dalis“. k. n. kitkauskas šias dalis vadino šiaurine ir pietine, naujausioje savo knygoje jis ir toliau vartoja sienų pavadinimus su numeriais23. greičiausiai jos į vieną lengviau suprantamą objektą nesujungiamos siekiant išryškinti jų statybos chronologinį skirtumą. Po 1979 m. tyrimų, perkasas užpylus žemėmis, vyko pirmieji atraminės sienos tvirtinimo darbai. šių darbų programa pristatyta lietuvos istorijos instituto posėdyje, jai pritarta ir leista tarp koridoriaus ir atraminės sienos sukalti 12 metalinių tuščiavidurių 12 m ilgio ir 84 cm skersmens vamzdžių, o vėliau juos užpildyti betonu. tikėtasi, kad juos tam tikru atstumu su22 Patkauskas S. Archeologinių tyrimų Gedimino kalno vakarinėje pašlaitėje 1979 metais ataskaita, Vilnius, 1980, in: LIIR, b. 754. 23 Kitkauskas N. Vilniaus pilys. Istorija, statyba ir architektūra, p. 233–241.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

kalus apie 10 m į žemę po du vieną šalia kito pavyks padaryti tvirtesnę atramos konstrukciją. Poliai kalti ne tik į tiriamą plotą, bet, kaip parodė vėlesni tyrimai, gerokai plačiau, nei tyrinėta. kalant vibracinio spaudimo būdu kai kur poliais pataikyta į netyrinėtus mūrus, jie nuo vibracijos kiek apardyti. Po sutvirtinimo darbų dalis atraminės sienos paremta geležinių sijų konstrukcija ir nuo Pilininko (Pilies prižiūrėtojo) namo į pietų pusę restauruota – apmūryta raudonų plytų kiautu, taip pat kaip atramakontraforsas naujai mūryta koridoriaus sienos pabaiga ir dalis radvilų rūmų šiaurinio korpuso galinės sienos. Sukalti poliai ir įrengtos geležinės sijos turėjo ilgam sutvirtinti atraminę šlaito sieną, tačiau jau 1994 m. šią vietą toliau tyręs Pilių tyrimo centro „lietuvos pilys“ (PtC lP) archeologas V. Daugudis pažymėjo, kad įrengtos atramos „jau buvo gerokai apnykusios ir menkai tepalaikė sieną“24 (2 pav.). Per 1994 m. tyrimus pirmiausia buvo užfiksuoti, demontuoti ir pašalinti žmonių saugumui bei tyrimams pavojų keliantys du mūro luitai – iš atraminės sienos išplyšusių ir pusiau lūžusių arkbutanų arkų fragmentai. atliekant tyrimus atkasti rūmų šiaurinio korpuso pamatai, dvi patalpos su išlyga pavadintos a ir B. taip pat tyrinėti koridoriaus ir atraminės sienos fragmentai. ieškant koridoriaus pabaigos ar tęsinio į šiaurės pusę, atkasta dar 1979 m. restauracinėmis plytomis sumūryta koridorių užbaigianti siena. Pasak ataskaitos autoriaus, ji buvo sumūryta ne ant senosios sienos pamato, o ant nenukastų griuvenų sluoksnio. todėl suabejota, ar ši siena tikrai užbaigė šiaurinį korpusą25. 1997–2000 m. tyrimus radvilų rūmuose tęsė dr. g. rackevičius. 1997 m. išžvalgius Pilies kalno atraminės sienos pakraščius, buvo sudarytos sąlygos dar kartą sutvirtinti Pilies kalno šlaitą. Pagal UaB „geostatyba“ specialistų parengtą kalno sutvirtinimo projektą, greta atraminės sienos (į kalno pusę nuo jos) statmenai į kalno gilumą įgręžti ir išlieti gelžbetonio poliai, jie papildomai sutvirtinti į kalno gilumą įgręžtais giluminiais inkarais. Po šių darbų buvo galima atkasti visą atraminę sieną. tais pačiais metais vyko ir šiaurinio korpuso patalpų a ir B detalesni tyrimai, po jų kiekvienos patalpos kampuose ketinta įrengti betoninius polius ir pastatyti naujų atramų, jos turėjo būti sujungtos į bendrą šlaitą remiančią konstrukciją. Po tyrimų įrengtos tik polių požeminės dalys, deja, jos taip ir liko nepanaudotos26. 1999 m. tęsti patalpos a tyrimai, atidengtos visos rūmų grindys, taip pat tirtas ruožas tarp koridoriaus ir atraminės šlaito sienos, 2000 m. tuščiavidurio arkbutano vietoje ištirta tualeto šachta. 1998–2000 m. atidengta didesnė dalis rūmų šiaurinio korpuso patalpų, patikslintas pietinio korpuso plotis, tęsti tyrimai koridoriaus ir atraminės sienos vietoje. 2001 m. PtC lP archeologų grupė, vadovaujama archeologo egidijaus ožalo27, aptiko koridoriaus pietinės dalies jungtį su rūmais, o 2003–2004 m., pradėjus rūmų šiaurinio ir rytinio korpusų atkūrimo darbus, buvo tęsiami tyrimai tarp lietuvos didžiųjų kunigaikščių ir radvilų rūmų (grupei vadovavo archeologas gin24 Daugudis V. Vilniaus Žemutinė pilis. III oficinos liekanų 1994 m. tyrimai. Archeologinė dalis, Vilnius, 1995, p. 3, in: LDKVR mokslinis archyvas, b. ATA 9/1.

tautas Striška28). atidengta radvilų rūmų pietinio korpuso galinė (pietinė) siena, buvusi po XX a. pradžios ūkinės paskirties pastatu, taip pat koridoriaus atramos ir anksčiau netyrinėta atraminės sienos atkarpa.

raDVilų rūMų liekanoS archeologinių tyrimų sąlygos buvusioje radvilų rūmų teritorijoje nebuvo itin palankios. Status, medžiais apaugęs šlaitas neleido tirti didesnėmis perkasomis. Mūrinės sienos buvo užklotos iki 4–5 m storio žemių ir griuvenų sluoksniu. keliose vietose buvo kultūrinį sluoksnį suardžiusių XiX–XX a. statinių ar jų liekanų. Pavyzdžiui, patalpos a viduje aptiktas XiX a. mūrinio ūkinio pastatėlio betoninėmis grindimis pamatas. Pokario metais šiame pastatėlyje buvo lietuvos nacionalinio muziejaus restauravimo skyriaus cheminių medžiagų sandėlis. Pastatėlis tebestovėjo dar 1979 m., o vėliau tvarkant aplinką nugriauta antžeminė dalis ir pamatas užverstas žemėmis. 1998 m. šio statinio pamatas buvo išardytas kaip menkavertis. Patalpos B tyrimus sunkino beveik patalpos centre 1994 m. rastas antrojo pasaulinio karo metais vokiečių pastatytas betoninis bunkeris. jis buvo kiek daugiau nei 3 x 2,5 m dydžio, apie 2,8 m gylio. atidengtos kelios ventiliacijos angos, bunkerio perdangos viršuje buvo apie 0,5 m skersmens įėjimo anga. Virš bunkerio, kaip ir beveik visoje buvusių rūmų teritorijoje, aptiktas Pilies kalno šlaito nuolydį atkartojantis šlaitas. nukasant viršutinius sluoksnius, rasta spygliuotos vielos, granatų, šovinių, prieštankinių minų ar kitų karo epochos radinių29. šis sluoksnis dengia žemiau esantį maždaug iki 2 m storio kalno šlaito nuošliaužų sluoksnį, sudarytą iš rusvos smėlingos žemės. jis dengė XiX a. – XX a. pirmoje pusėje susiformavusias plytų ir skiedinio griuvenas. Dar keletas rūmus apardžiusių ūkinių pastatų liekanų buvo rūmų patalpų a, B ir C zonoje, prie geriau išlikusios radvilų rūmų rytinės sienos. čia aptiktos XiX a. veikusios kalvės sudegusios medinės grindys. Beveik rūmų centre, ant korpusų sandūros, rasta XiX a. tualeto pamatinė dalis30. Pietinio korpuso pietinė dalis (ir jos išorė link lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų) pateko į XiX a. dvarelio ūkinę zoną. čia, prie radvilų rūmų pietinės sienos, XiX a. pradžioje buvo prišlietas ūkinis sandėlio priestatas, nuo radvilų rūmų pietvakarių kampo link šliosbergo namo sumūryta nauja sklypą ribojanti tvora. XX a. pradžioje padidėjus ūkinei teritorijai, vietoj sandėlio, tvoros ir kelių mažesnių ūkinių patalpėlių ant dalies radvilų rūmų pamatų pastatytas naujas vienaukštis pastatas. jo viduje vienoje iš patalpų sumūryta didelė krosnis, jos pamatas įleistas giliau nei buvusios rūmų patalpos grindys. nors jau nugriautus rūmus ne kartą apardė vėlesnė ūkinė veikla, iš archeologinių tyrinėjimų galima gauti nemažai duomenų. Siekdami detaliau išnagrinėti viso komplekso – rūmų, atraminės sienos ir koridoriaus – duomenis, kiekvieną jų trumpai apžvelgsime. toliau straipsnyje aiškumo dėlei rūmų dalis vadinsime korpusais: siauresnę dalį – šiauriniu, platesnę – pietiniu. kor-

25 Ibid., p. 12, 24.

28 Striška G. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Rytinio ir šiaurinio korpuso prieigų archeologinių tyrimų 2003–2004 m. ataskaita. [Rankraštis], in: LDKVR mokslinis archyvas, b. ATA 49.

26 Rackevičius G. Vilniaus Žemutinės pilies Radvilų rūmų (III-iosios oficinos) ir Pilies kalno vakarinės atraminės sienos 1999 m. tyrimai, Vilnius, 2000, p. 4, in: LIIR, f. 1, b. 3626.

29 Patkauskas S. Archeologinių tyrimų Gedimino kalno vakarinėje pašlaitėje 1979 metais ataskaita, p. 5, 16.

27 Ožalas E. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Šiaurinio korpuso ir rūmų vidinio kiemo tyrimai 2001 m., in: LIIR, f. 1, b. 3722–3725.

30 Rackevičius G. Vilniaus Žemutinės pilies Radvilų rūmų (III-iosios oficinos) ir Pilies kalno vakarinės sienos teritorijos archeologinių tyrimų 1998 m. ataskaita, Vilnius, 1999, in: LIIR, b. 3190, 3191.

VolUMen

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

313

3. Radvilų rūmų patalpos A vaizdas. Antrosios plytų grindys. Vaizdas iš rytų pusės. 1999 m. tyrimai. Fotografas V. Abramauskas Image of room A in the Radziwill Palace. The second brick floor. Research conducted in 1999. Photograph by V. Abramauskas

puso sienas, tai yra vadinamąją trečiąją arčiausiai kalno buvusią sieną, vadinsime rūmų rytine, o ketvirtąją – rūmų vakarine siena. šiauriniame korpuse vykdyti tyrimai atskleidė, kad jame buvo trys patalpos. jos, pradedant nuo šiaurės pietų link, įvardytos kaip a, B ir C. Pietiniame korpuse kol kas tyrinėta tik viena patalpa pietų pusėje. Siekiant išvengti nenuoseklumo jai pavadinimas nesuteiktas. abiejų korpusų ilgis palei aukštutinės pilies kalno šlaitą – apie 60 metrų. šiaurinio korpuso ilgis – apie 27 m, plotis – 11,80 metro. Pietinio korpuso ilgis – maždaug 33 m, plotis – apie 14– 14,40 metro. šiaurinis korpusas. Patalpa a buvo 7,83 x 6,40 m dydžio, apie 50 kv. m ploto. jos viduje, ties habs 93,97–94,05 m, rastos plytų grindys, sudėtos iš panaudotų pusplyčių. šias grindis tyrėjai su išlyga pavadino pirmosiomis. tyrimų vadovas g. rackevičius pažymi, kad ant pirmųjų grindų tirtas XViii a. pradžioje susikaupusių degėsių sluoksnis ir XViii a. pirmoje pusėje susidariusios griuvenos, todėl šis grindinys datuojamas XViii a. antru ketvirčiu arba antra puse31. Beveik pusmetriu giliau, ties habs 93,30– 93,45 m, aptiktos kitos, ankstesnės, grindys, jos su išlyga pavadintos antrosiomis (3 pav.). antrosios grindys klotos iš raudono, rausvo ar gelsvai rusvo molio plytų. Plytų paviršius smarkiai nuvaikščiotas ir apdegęs. Plytos klotos ant žalsvo smėlio, giliau kultūrinio sluoksnio neaptikta. Didžiausių plytų matmenys – 32,1 x 15,8 x 8,0 cm, mažiausių – 28,1 x 14,1 x 6,0 cm, vidutinių – 30,1 x 14,4 x 7,3 centimetro. Plytos klotos eilėmis išilgai patalpos rytų ir vakarų kryptimi, beveik visur kiekviena paskesnė plytų eilė ankstesnės atžvilgiu perstumta per trečdalį plytos ilgio, todėl būtų ga31 Rackevičius G. „Vilniaus Žemutinės pilies Radvilų rūmų (III oficinos) ir Pilies kalno vakarinės atraminės sienos teritorijos tyrinėjimai“, p. 352.

314

lima nesunkiai atkurti ir visą patalpos grindų vaizdą32. kai kurios plytos yra su įstrižomis ar išilginėmis braukomis. remiantis ankstesniais tyrimais, rūmų sienos mūrytos skirtingu laiku: ankstyviausia siena, vakarinė, datuojama XiV a. pabaiga, o rytinė siena beveik daugiau nei šimtmečiu vėlesnė. todėl analizuodami sienas ir kreipdami dėmesį į plytų dydį, pamatų įrengimą bei kitus požymius kiekvieną jų apžvelgsime atskirai. Patalpoje a gana gerai išliko pirmo aukšto rytinė siena. jos aukštis – apie 6,4 m, storis – 2,4 metro. Sienos mūras tvarkingas, pastebėta gotiškosios plytų perrišos technika, masyvūs akmenys mūryti ne tik sienos viduje, bet ir mūro išorėje. Sienos paviršius buvo tinkuotas, rasti du tinko sluoksniai. rytinės sienos plytų dydis – apie 29,5–30,5 x 14,4–17,0 x 7,3–10,0 cm, vidutinis dydis – 30,0 x 15,9 x 8,2 centimetro. kiek daugiau išlikusi ir patalpos a pietinė siena (arba pertvara tarp patalpų a ir B). ji 1,34 m storio, mūryta iš plytų ir lauko akmenų. Plytų matmenys: didžiausi – 32,3 x 14,8 x 8,5 cm, mažiausi – 29,0 x 13,5 x 7,1 cm, vidutiniai – 30,5 x 13,6 x 7,8 centimetro. Pertvara nebuvo mūryta su išorinėmis sienomis, ji glausta tiek prie rytinės, tiek prie vakarinės sienos33. įėjimo iš kiemo pusės į patalpą a nerasta, o pertvarinėje sienoje (arčiau vakarinės sienos) aptikta durų anga tarp patalpų a ir B. abipus durų angos išliko į sieną įleisti vyriams skirti geležiniai strypai. Durų angoje iš patalpos a aptiktas iš plytų sumūrytas laiptelis ir iš patalpos B pusės įmūryta konglomerato detalė. gali būti, kad tai durų portalo liekanos. 32 Abramauskas V., Armalaitė R. Pilies kalno vakarinės atraminės sienos ir Radvilų rūmų (III oficinos) tyrimai. 1999 metai. Tyrimų architektūrinės dalies ataskaita, Vilnius, 2000, p. 5, in: LDKVR mokslinis archyvas, b. ATA 34/4. 33 Ibid., p. 7.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

4. Radvilų rūmų patalpos B plytų grindys ties praėjimu į patalpą A. 1994 m. tyrimai. Fotografas K. Vainoras Brick floor in room B in the Radziwill Palace near the entry to room A. Research conducted in 1994. Photograph by K. Vainoras

Bene daugiausia nuardyta patalpos a vakarinė siena. joje mūryti akmenys ir 26,3–29,2 x 14,5–15,7 x 8,6–9,2 cm dydžio plytos (plytų vidutiniai matmenys – 27,6 x 14,7 x 8,4 cm). Maždaug ties patalpos centru iš vidinės pusės sienoje buvo plati niša – greičiausiai lango (arba vėlesnių durų) vieta. šiaurinė siena nuardyta iki panašaus lygio, kaip ir vakarinė, jos pagrinde taip pat rasta akmenų ir eilėmis tarp akmenų mūrytų plytų (plytų vidutinis dydis – 29,0 x 14,1 x 7,5 cm). Virš šios sienos autentiškos dalies arba, pasak V. Daugudžio, ant griuvenų sluoksnio virš sienos rytų pusėje 1979 m. sumūryta restauracinių plytų sienutė. Patalpos a sienų pamatų apačia – didesnių akmenų eilė – įrengta nukasus žalsvo smėlio sluoksnį ir aptikta beveik vienodame aukštyje: šiaurinės sienos pamatas baigiasi ties habs 93,00 m (šiaurės rytų kampe – ties habs 93,15 m); rytinės sienos pamatų apačia šiaurės rytų kampe – ties habs 92,97 m, pietrytiniame kampe – ties habs 92,90 metro. Vakarinės sienos pamato apačia – ties habs 93,00– 93,10 metro. giliau po pamatu kultūrinio sluoksnio neaptikta. kaip matyti, visos patalpos a sienos turi bendrų bruožų: naudota ta pati statybinė medžiaga – panašių proporcijų plytos ir akmenys, panaši mūrijimo technika, pamatai įrengti vienodame gylyje. Sienoms akmenys naudoti ne tik šerdyje, bet ir išorėje, mūras lygintas plytomis, kurios dažnai dedamos galais (trumpainiais) į išorę, kai kur matyti ir ištisinių plytų eilių, pastebima gotiškoji plytų perriša. Pertvarinė siena tarp patalpų a ir B nėra surišta nė su viena pastato išorine siena. ji glausta tiek prie vakarinės, tiek prie rytinės sienos. remiantis k. n. kitkausku, vakarinė (ketvirtoji) siena laikoma ankstyviausia, jos statyba datuojama XiV a. pabaiga – XV a. pradžia, tad logiška, kad vėlesnio statinio siena priglausta prie ankstesnio. tačiau kodėl siena nerišta ir su rūmų rytine (trečiąja), matyt, vienalaike siena? gali būti, kad dėl rūmų statybos vietos – stataus Pilies kalno šlaito – iš pradžių buvo įrengtos išorinės pastato sienos ir tik vėliau – vidinės. čia verta paana-

VolUMen

lizuoti patalpos a (ir rūmų šiaurinio korpuso) šiaurinę – rūmų išorinę – sieną. taigi, pirma buvo sumūrytos išorinės sienos. šiaurinė ir rytinė sienos mūrytos kartu, tik šiaurės vakarų kampe siena gali būti glausta prie ankstesnio mūro (vakarinės sienos). tačiau 1999 m. šią vietą tyręs g. rackevičius pabrėžia, kad visų keturių patalpos a sienų ryšys vienodas: „jos prišlietos viena prie kitos.“34 Matyt, šis apibūdinimas reiškia, kad ne tik pertvara tarp patalpų a ir B, bet ir patalpos a šiaurinė siena nemūryta nei su rytine, nei su vakarine sienomis. žemutinės pilies tyrimų grupės ataskaitas rengdavo ne tik archeologai, bet ir architektai. jų braižytuose brėžiniuose archeologo teiginiai apie šiaurinės sienos glaudimą neatsispindi. Prie grafinės dalies pateiktame architektūrinės dalies aiškinamajame tekste kaip prie išorinių sienų priglausta nurodoma tik pertvara tarp patalpų a ir B, o aprašant šiaurinės sienos ypatumus priglaudimas prie išorinės sienos ar rišimas su ja nėra akcentuotas. to paties teksto baigiamosiose pastabose kaip priglaustos jau minimos ir pertvarinė tarp patalpų a ir B, ir patalpos a šiaurinė siena35. nesutampantys tyrimų duomenys nepadeda išsiaiškinti šiaurinės sienos rišimo ir priglaudimo klausimo. aiškiau netampa ir žvelgiant į šios sienos išklotinės brėžinį36, kur ryšys turėtų būti pavaizduotas grafiškai. tiek šiaurinės, tiek rytinės, tiek vakarinės sienos plytos mūrytos stengiantis išlyginti eiles tarp pamatuose esančių akmenų, dažnai trumpainiais į išorę. ties sandūromis galima įžvelgti lyg ir glaustų plytų, kai kurios dėtos šonais, pamatiniai akmenys taip pat dėti be akivaizdžios rišimo galimybės. reikia pasakyti, kad tyrėjams šiaurinės sienos mūro interpretaciją, ypač rytinėje dalyje, apsunkino po 1979 m. ant pastato šiaurės rytų kampo užmūryta konservacinė siena, 34 Rackevičius G. „Vilniaus Žemutinės pilies Radvilų rūmų (III oficinos) ir Pilies kalno vakarinės atraminės sienos teritorijos tyrinėjimai“, p. 352. 35 Abramauskas V., Armalaitė R. Pilies kalno vakarinės atraminės sienos ir Radvilų rūmų (III oficinos) tyrimai, p. 8, 12. 36 Ibid., brėž. 4.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

315

5. Radvilų rūmų patalpos C vakarinės sienos, plytų grindų ir kiemo grindinio vaizdas iš šiaurės rytų pusės. 1979 m. tyrimai. Fotografas S. Patkauskas Image of the western wall of room C in the Radziwill Palace, the brick floor and the courtyard paving from the north east. Research conducted in 1979. Photograph by S. Patkauskas

tačiau ataskaitose pateikiama informacija nesutampa, tad reikia papildomų tyrimų. kodėl klausimas dėl šio korpuso šiaurinės dalies sienų rišimo toks aktualus tolesniems radvilų rūmų tyrimams? šios detalės svarbios norint iki galo išsiaiškinti statybos chronologiją ir sienų mūrijimo eiliškumą. Dėl painiavos archeologų ir architektų informacijoje taip ir liko neaišku, kodėl rūmų, kurie, pasak architektų, turėjo būti dviejų ar net trijų aukštų37, šiaurinio fasado pamatas mūrytas kaip paprasta pertvarinė siena. juk pastatas buvo ir Pilies kalno šlaitą laikančio atramų komplekso dalis. ar rūmus XVi a. statę architektai padarė klaidą ir neapskaičiavo rūmų perimetro? o gal buvo kitokių priežasčių? tai jau ateities tyrimų klausimas, o šiandien galime kelti naują klausimą: jei patalpos a šiaurinė siena tik glausta prie abiejų išorinių sienų, ar ta siena yra radvilų rūmų šiaurinio korpuso pabaiga? o gal trūksta dar vienos patalpos? abejones dėl šiaurinės sienos, kaip paskutinės, sustiprina ir V. Daugudžio vykdytų tyrimų į šiaurę už patalpos a šiaurės vakarų kampo rasti du mūro gabalai. šiems mūrams, kaip ir radvilų rūmams, mūryti naudoti panašių proporcijų akmenys ir plytos. archeologas V. Daugudis, aptardamas šiuos mūrus, užsimena, kad mūro fragmentai galėtų būti rūmų vakarinės sienos tęsinys38. Už rūmų šiaurės vakarų kampo rastus mūrinių sienų fragmentus k. n. kitkauskas įvardija kaip prigludusius prie rūmų ir, greičiausiai atsižvelgdamas į Fiurstenhofo planą, daro prielaidą, kad šios sienos priklausė Mikalojaus radvilos pastatą su pilies tarnybinės dalies viduriniu korpusu jungusiam flygeliui39. tačiau

37 Kitkauskas N. Vilniaus pilys. Istorija, statyba ir architektūra, p. 240, il. 307. 38 Daugudis V. Vilniaus Žemutinė pilis. III oficinos liekanų 1994 m. tyrimai. Archeologinė dalis, p. 21. 39 Daugudis V. Žemutinės pilies teritorija. III oficinos liekanų 1994 m. tyrimai. Architektūrinė dalis. Gedimino kalno vakarinės papėdės senieji statiniai, Vilnius, 1995 (N. Kitkausko aiškinamasis raštas), p. 7, in: LDKVR mokslinis archyvas, b. ATA 9/2.

316

grafinėje ataskaitos dalyje šie mūrai nepažymėti kaip priglausti40. gana prieštaringi to paties mūro fragmento apibūdinimai neleidžia daryti tolesnių išvadų – tam reikia papildomų tyrimų. Patalpa B vos didesnė už jau aptartą patalpą a – apie 55 kv. m ploto. joje taip pat rastos dvejos plytų grindys. Pirmosios, kaip ir patalpoje a, buvo dėtos iš pusplyčių, jos rastos šiaurės vakarų kampe. kita dalis patalpos grindų sunaikinta įrengiant antrojo pasaulinio karo bunkerį. antrųjų grindų išlikusios dalys dėtos iš sveikų plytų (habs 93,13–93,29 m). Patalpos B vakarinėje sienoje aptikta įėjimo iš kiemo į rūmus vieta, durų slenkstis rastas ties habs 93,84 metro. tai buvo 1,30 m pločio anga (4 pav.). į vidų žemyn link antrųjų grindų vedė du laipteliai, pirmasis (arba aukštesnis), esantis ties habs 93,52 m, buvo mūrytas iš plytų, o antrąjį žemiau atstojo įmontuota konglomerato detalė41. gal čia buvo vidinis durų portalas? Patalpoje B, griuvenose virš antrųjų grindų, aptikta storesnio (2,5–4,5 cm storio) tinko fragmentų. anot tyrėjų, jis galėjo būti nukritęs nuo lubų griaunant rūmus. Prie patalpos šiaurinės sienos (pertvaros tarp patalpų a ir B) aptiktas apie 1,20 x 0,5 cm primūrytas nedidelis į piliastrą panašus pamatas. Pertvaroje rasta kamino kanalų, tad gal piliastras buvo krosnies pamatas? Sienos mūrytos iš akmenų ir plytų, pamatai įkasti į žalsvą smėlį kiek giliau nei antrosios plytų grindys. Vakarinės sienos pamato apačia ties pertvara su patalpa a pasiekia habs 92,80 m, rytinės sienos – habs 93,50 m, pertvaros tarp patalpų a ir B pamatų apačia – ties habs 92,80 metro. kiemo išorėje prieš patalpą B į vakarų pusę buvo rasti apie 1 m pločio sienos likučiai, juos tyrėjas apibūdino kaip „priglaustą mūrą“, pagal sandarą panašų į rūmų sienas. tikintis ateityje nustatyti šių mūrų paskirtį, padaryta prielaida, kad 40 Ibid., brėž. 2. 41 Ibid., brėž. 15.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

galbūt tai kontraforsai arba Fiurstenhofo plane pavaizduotų rizalitų liekanos42. Patalpoje C ant sienų rasta dviejų sluoksnių tinko likučių, kai kur tinkas atšokęs ir pirminėje vietoje neišlikęs43. ties patalpos rytine dalimi griuvenose ties habs 96,00 m rasta daug žalia glazūra dengtų koklių su augaliniu ir geometriniu raštu. griuvenose taip pat aptikta keraminių grindų plytelių. jos 20 x 20 x 3,7 ir 16,5 x 16,5 cm dydžio, neglazūruotos, į apačią nusklembtais kraštais. Buvo ir kiek mažesnių, maždaug 15,4 x 15,5 cm dydžio, lygiais kraštais, dengtų žalia glazūra. Po šiomis griuvenomis aptiktas iki 40 cm storio degėsių sluoksnis priglunda prie sienos ir dengia toje vietoje buvusį cilindro formos skliautą44. galima daryti prielaidą, kad šis koklių ir grindų plytelių masyvas buvo antro aukšto patalpose. Patalpoje C grindų iš pusplyčių (kitose patalpose vadintų pirmosiomis grindimis) neaptikta, tačiau maždaug ties habs 93,10–93,15 m atidengtos grindys iš sveikų 32,3 x 15,3, 31 x 14,8 ir 31,4 x 16,5 cm bei panašaus dydžio plytų (5 pav.). jos atitinka šio korpuso kitose patalpose rastų antrųjų grindų apibūdinimą ir taip pat buvo klotos ant žalsvo smėlio. tačiau patalpose a ir B po plytų grindimis nieko nerasta, o po šios patalpos plytų grindimis aptikti du nedideli akmenų grindinio fragmentai. Vienas jų – pačiame patalpos pietvakarių kampe, po plytomis (habs 92,90 m). Vos keliais centimetrais giliau buvo patalpos C pietinės sienos pamatas, o vakarinės sienos pamatas įleistas dar apie 10 cm giliau (habs 92,80 m). kitas akmenų grindinio fragmentas buvo patalpos centre, taip pat po plytomis45. ataskaitos tekste šios struktūros išsamiau neaprašytos, todėl belieka spėlioti, ar šie grindiniai susiję su mūru, ar buvo sukloti dar prieš statant rūmus. Patalpos rytinėje sienoje, besiribojančioje su koridoriumi, aptikta apie 1,08 m pločio anga ir kelerių laiptų liekanos. Manoma, kad čia buvęs vienas iš įėjimų iš galerijos į radvilų rūmus, greičiausiai antro aukšto lygyje. k. n. kitkauskas pagal šiaurinio korpuso mūro ypatybes ir archeologinius radinius rūmų rytinę (trečiąją) sieną datavo XV a. pabaiga – XVi a. pradžia ir teigė, kad prie jos iš vakarų pusės galu rėmėsi cilindrinis skliautas46. ties patalpos C išore atidengtas kiemo akmenų grindinys. Po juo rasta XVii a. koklių su pusrutulio formos iškiliu viduriu ir karnizinių koklių su didelių žvynų ornamentu. kiek giliau, apie 30 cm storio priesmėlio sluoksnyje, aptikta daug gyvulių kaulų, kelios XiV–XV a. būdingos keramikos šukės. atrodo, kad po šiuo sluoksniu jau buvo sutręšusios medienos likučių (habs 92,60– 92,95 m)47. rūmų išorėje pamatas po grindiniu išplatėja apie 30 centimetrų. Banketei panaudotas stambus akmuo ir plytų mūras. rūmų išorėje pamatas įleistas kiek giliau nei viduje, šioje vietoje jo apačia aptikta ties habs 91,92 m ir buvo įleista į įžemį – pilko priesmėlio sluoksnį. Po giliausiai buvusiais akmenimis aptiktas žalsvo smulkiagrūdžio smėlio sluoksnis. radvilų rūmų vakarinėje (ketvirtojoje) sienoje rasta užmūryta anga (niša). žvalgydami mūrą tyrėjai nustatė keturis etapus. Pirmieji du (?!) priklauso tai pačiai vakarinei sienai, tre-

čiuoju turėjo būti išmūryti nišos angokraščiai, ketvirtasis – vėliausias, kai buvo užmūryta anga. iš pradžių buvusią apie 1,65 m angą per kelis etapus susiaurino iki 1,12 m pločio. Paskutiniu nišos rekonstrukcijos etapu į sieną įmūryta ir grindų plytelė, dengta žalsva glazūra, ir 11 x 23 x 26 cm dydžio smiltainio blokas48. tyrėjai užmūrytos nišos detaliau neapibūdino, todėl neaišku, ar smiltainio blokas buvo įmūrytas tik kaip antrinio panaudojimo statybinė medžiaga, ar tai buvo rekonstrukcijos laikotarpiu įrengto portalo apvadas. Patalpos pietvakarių kampe rasta ir patalpos C pietinė siena. nuo patalpos kampo į rytų pusę aptikta apie 60 cm pločio tinkuotos sienos dalis ir panašaus pločio panaudotomis plytomis užmūrytos sienos fragmentas. ataskaitos autorius pažymi, jog praardžius grindis pasirodė, kad pirminė siena po užmūryta anga tęsiasi ir toliau į rytus. toliau siena taip ir liko netyrinėta, tad ir ataskaitoje nepakomentuota, tačiau atrodo, kad aptikta užmūryta buvusio praėjimo į pietinį korpusą vieta. apibendrinant rūmų šiaurinio korpuso tyrimų rezultatus, galima teigti, kad visos sienos mūrytos panašaus dydžio plytomis ir akmenimis. Visų sienų (tiek išorinių, tiek ir vidinių pertvarų) pamatas įrengtas tame pačiame gylyje. trijose patalpose rastos rūmų patalpų grindys taip pat buvo klotos vienodu būdu – plytomis. tirtos pertvarinė ir išorine laikoma rūmų šiaurinė siena nebuvo rištos su išorinėmis sienomis. pietinis korpusas. šio korpuso šiaurinė dalis, tiksliau – tik šiaurės vakarų kampas, pirmą kartą žvalgytas 1998 metais49. tyrimų tikslas buvo nustatyti šio korpuso plotį, surinkti kitus aktualius duomenis ir panaudoti juos rengiamam radvilų rūmų maketui-rekonstrukciniam projektui. tyrinėtoje korpusų sandūros vietoje aptiktas mūrinis pamatas greičiausiai yra buvęs ir XiX a. planuose žymimas tualetas. giliau atidengti tik rūmų sienų kontūrai. archeologas sienų mūrijimo technikai, šiaurinio ir pietinio korpusų ryšiui dėmesio neskyrė ir jų smulkiau neapibūdino, tad taip ir liko neaišku, ar korpusai statyti kartu, ar (ir) kuris nors iš jų glaustas prie kito. tyrimų architektūrinę dalį rengusio k. n. kitkausko vadovaujamos grupės brėžiniuose50 pažymėta, kad pietinio korpuso šiaurinė siena glausta prie šiaurinio korpuso vakarinės sienos kampo. ataskaitoje aiškinamojo rašto ar komentarų architektūros klausimais nėra, todėl neaišku, kuo remiantis padarytos šios išvados. Daugiausia dėmesio sutelkus į pastato tūrius, nustatyta, kad sienos tarp šiaurinio ir rytinio korpusų storis siekė beveik 2 m, toks pats (1,97 m) buvo ir vakarinės sienos storis. Pastato vidinis plotis – 10,78 m, išorinis – apie 14,60 metro. Po šių tyrimų šiaurinio korpuso šiaurės vakarų kampas planuose pradėtas žymėti kaip esantis į išorę nuo 1979 m. atidengtos patalpos C pietvakarių kampo, priešais šiaurinį ir pietinį korpusus jungiančią sieną, kuri planuose žymima kaip daug plonesnė (žr. 1 pav.). atrodo, kad fiksuojant šiaurinio korpuso ryšį su pietiniu korpusu neišvengta netikslumų, nes jei siena schemoje, remiantis tyrimų duomenimis, pažymėta teisingai, ji jau turėjo būti aptikta per 1979 m. tyrimus. Bet taip nebuvo.

42 Daugudis V. Vilniaus Žemutinė pilis. III oficinos liekanų 1994 m. tyrimai. Archeologinė dalis, p. 22. 43 Patkauskas S. Archeologinių tyrimų Gedimino kalno vakarinėje pašlaitėje 1979 metais ataskaita, p. 15.

48 Ibid., p. 19.

44 Ibid., p. 17.

49 Rackevičius G. Vilniaus Žemutinės pilies Radvilų rūmų (III-iosios oficinos) ir Pilies kalno vakarinės sienos teritorijos archeologinių tyrimų 1998 m. ataskaita, brėž. 33.

45 Ibid., brėž. 15. 46 Kitkauskas N. Vilniaus pilys. Istorija, statyba ir architektūra, p. 237. 47 Patkauskas S. Archeologinių tyrimų Gedimino kalno vakarinėje pašlaitėje 1979 metais ataskaita, p. 21.

VolUMen

50 Kitkauskas N. Pilies kalno vakarinės atraminės sienos ir Radvilų rūmų (III oficinos) tyrimai. 1998 m. tyrimų architektūrinės dalies ataskaita, Vilnius, 1998, brėž. 34, 35, in: LDKVR mokslinis archyvas, b. ATA 31/5.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

317

6. Radvilų rūmų pietinė dalis. Rūmų siena buvo panaudota XX a. pradžios pastato pamatui. 2003–2004 m. tyrimai. Fotografas V. Abramauskas Southern part of the Radziwill Palace. The palace wall was used as the foundations for a building from the early 20th century. Research conducted in 2003–2004. Photograph by V. Abramauskas

rūmų rytinė siena atrodo vientisa, joje korpusų jungties tarsi nepastebėta. tad korpusų tarpusavio ryšio klausimas kol kas lieka neaiškus. Pietinėje šio korpuso dalyje archeologiniai tyrimai vyko 2003–2004 metais. nuardžius XX a. pradžios pastatą, kurio pamatams buvo panaudotos radvilų rūmų rytinės ir vakarinės sienų dalys bei visa pietinė siena, rasta vienos patalpos dalis, tyrinėta radvilų rūmų išorė į pietų pusę (6 pav.). Sienų autentiška dalis aptikta beveik dabartinio žemės paviršiaus lygyje (habs 95,30– 95,50 m). į rytinę patalpos sieną tyrimų laikotarpiu buvo atremtos atraminę sieną ir galerijos pamatus nuo kritulių saugančios dabartinės stoginės atramos, ant jos buvo dar ir XiX a. veikusios virtuvės krosnies kamino pamatas, todėl siena detaliau netyrinėta. nustatyta, kad visos trys sienos mūrytos kartu, rytinės sienos storis – apie 2 metrus. Sienos pamato apačia rasta tik išorėje į rytų pusę ties habs 93,00 metro. Vakarinės sienos dalis atidengta tik ties pietvakarių kampu, tyrinėtoje vietoje išliko kiek mažiau dėl nuardymo dar XiX a. klotam kanalizacijos tinklui. Sienos storis – apie 1,80 m, nuardytas paviršius aptiktas ties habs 93,30 metro. radvilų rūmų pietinės sienos ilgis [pietinio korpuso plotis] – 14 m, išlikęs aukštis nuo pamato – apie 4 metrus. Mūryta rausvomis ir raudonomis plytomis (vidutinis plytų dydis – 30 x 16 x 8 cm) kalkiniu skiediniu. Pietinio fasado sienos pamatas, greičiausiai dėl nestabilaus grunto, dviejose vietose yra skilęs. Sienoje ir gilesnėje pamato dalyje mūre aptikta ir akmenų. Da-

318

lis pamato (kaip ir visų rūmų) įrengta grunte iškastame griovyje į apačią pridėjus stambesnių akmenų. Pietryčių kampe pamato apačia yra ties habs 93,10 m, tačiau greičiausiai dėl didelio reljefo nuolydžio po rūmų pietvakarių kampu pamatai įrengti gerokai giliau – iš pamato išsikišusių stambių akmenų apačia yra ties habs 90,85 m, o po jais – dar ir pamatus tvirtinanti medinė konstrukcija (7 pav.). konstrukciją po vakarinės ir pietinės sienos kampu sudarė apie 40 cm skersmens pjūklu įpjautose ir ištašytose išėmose tarpusavyje sunerti rąstai, tarp sankirtų pridrėbta skiedinio ir primesta nedidelių akmenų. giliau įkalti apie 25–30 cm skersmens ir daugiau nei 2 m ilgio poliai. nustatyta, kad pamatus tvirtinanti medinė konstrukcija pagaminta iš juodalksnio medienos, o rąstai konstrukcijai kirsti apie 1543 metus51. Pietinės sienos centre išlikusios dalies paviršiuje aptiktos vieno lango nišos liekanos. nišos plotis patalpos viduje – 2,80 m, link išorės gilyn apie 1 m niša siaurėja iki 1,70 metro. tiek rūmų siena, tiek lango niša buvo tinkuotos. lango nišos apačia (išliko keturios plytų eilės) buvo užmūryta tokiomis pačiomis plytomis, kaip ir rūmų sienos. nustatyta, kad ir po šiomis plytomis buvusi pirminė niša buvo tinkuota. Patalpos pietvakarių kampe ties habs 93,75 m rastos išlikusių keturkampių gelsvo ar rausvo molio plytelių grindys, klotos ant kalkinio skiedinio sluoksnio (8 pav.). Plytelės suaižėjusios, 51 Pukienė R., Ožalas E. „Medinės konstrukcijos po Valdovų rūmų pamatais“, in: Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, vol. 1: MMIX–MMX, comp. G. Striška, Vilnae, MMXI, p. 153.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

7. Medinės konstrukcijos po Radvilų rūmų pietvakariniu pamatu. 2003–2004 m. tyrimai. Fotografas V. Abramauskas Timber constructions under the south west corner foundations of the Radziwill Palace. Research conducted in 2003–2004. Photograph by V. Abramauskas

8. Pietinio korpuso patalpos ir grindų vaizdas iš vakarų pusės. 2003–2004 m. tyrimai. Fotografas V. Abramauskas Image of the south wing room and floor from the west. Research conducted in 2003–2004. Photograph by V. Abramauskas

VolUMen

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

319

9. Atraminės sienos vaizdas iš vakarų pusės. 1998 m. tyrimai. Fotografas V. Skaraitis Image of the bulkhead wall from the west. Research conducted in 1998. Photograph by V. Skaraitis

vietomis visai neišlikusios, bet skiedinyje yra plytelių kontūrų antspaudų. iš liekanų matyti, kad patalpos pakraščiu lygiagrečiai su vakarine siena tarsi ornamento rėmas buvo klotos trys eilės plytelių, arčiau patalpos vidaus plytelės buvo klotos jau 45 laipsnių kampu su siena. kalkinis skiedinys piltas ant žalsvo smėlio sluoksnio. lyginant su šiauriniu korpusu, kurio patalpose įrengtos paprastų plytų grindys, susidaro vaizdas, kad pietinio korpuso pirmo aukšto grindys buvo kiek prabangesnės. apibendrinant radvilų rūmų pietinės dalies mūrus, galima konstatuoti, kad ši rūmų dalis mūryta vienu etapu (sienos rištos). Pietinės ir rytinės sienos buvo 2 m storio, vakarinė siena kiek plonesnė – tik apie 1,80 m storio. Sienų išorėje matyti vien plytos, šerdyje naudoti ir akmenys. Bendras vidaus patalpos plotis – 10,50 m, išorės fasado ilgis – 14 metrų. atrodo, kad rūmų pietinė ir vakarinė sienos nesudaro stačiojo kampo, todėl į šiaurės pusę korpusas galėjo kiek platėti. tai patvirtina ir anksčiau nustatytas šio korpuso šiaurinės dalies dydis: vidaus – 10,78 m, išorės – 14,56 metro. Pamatai rytų pusėje įleisti analogiškame gylyje, kaip ir šiaurinio korpuso, į nejudintą Pilies kalno šlaito gruntą, o pietvakarių dalies pamatams dėl pirminio grunto staigaus nuolydžio naudotos medinės konstrukcijos – rostverkas ir poliai.

PilieS kalno Vakarinio šlaito atraMinė Siena Pilies kalno vakarinio šlaito atraminė siena pirmą sykį tyrinėta 1979 metais. kadangi buvo arčiausiai kalno, pavadinta pirmąja siena. šis pavadinimas dažnas k. n. kitkausko ir kitų tyrinėtojų darbuose, kartais ši siena įvardijama ir kaip gynybinė. toliau Pilies kalno vakarinio šlaito atraminę sieną vadinsime tiesiog atramine siena.

320

atraminė siena pažymėta ir Fiurstenhofo plane – jos kontūras tarsi kiek išgaubtas į Pilies kalno išorę. išorėje pavaizduotos maždaug vienodu atstumu viena nuo kitos nutolusios 10 atramų, primenančių kontraforsus. atliekant tyrimus akivaizdaus išlinkio nerasta, siena mūryta šiaurės ir pietų kryptimi, tik pietiniame gale atkartoja šlaito kontūrą – yra truputį išlinkusi pietryčių pusės link. Mūrui naudotos plytos ir akmenys. akmenys gana masyvūs, daugiausia naudoti sienos viduje ir dėti eilėmis, išorėje pastebimos tvarkingai mūrytos renesansinių proporcijų plytų eilės (9 pav.). Pietinis atraminės sienos galas iš dalies saugo ir lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų rytinį korpusą. ši rūmų dalis statyta apie 1514 m.52, korpuso rūsiai įrengti nukasus dalį Pilies kalno šlaito. Plečiant rūmų teritoriją XVi a. viduryje už 15–20 m į rytus nuo lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų vėl buvo kasamas Pilies kalno šlaitas ir statoma nauja mūrinė atraminė siena. atraminė siena atkarpoje iki radvilų rūmų mūryta 2–6 m ilgio ar kiek ilgesnėmis, atskiromis, tarpusavyje sujungtomis dalimis (10 pav.). tikėtina, kad būtent tokiomis dalimis, laikantis elementarių saugumo taisyklių, buvo nukasamas ir kalno šlaitas. Sienos jungtys gerai matyti išorinį plytų sluoksnį išlaikiusios sienos atkarpose – dalių galuose yra jungčiai su kita sienos atkarpa paliktų per pusę iškištų plytų galų. nustatyta, kad prieš statant radvilų rūmus ir atraminę sieną Pilies kalno šlaitas nukastas nuo maždaug habs 106,00–101,00 m iki maždaug habs 97,40– 97,90 m, kur aptiktas išlygintas žemės paviršius. nuo jo atraminės sienos pamatas įleistas dar apie 5 m gilyn į šlaite iškastą ir mediniais klojiniais sutvirtintą griovį, maždaug iki habs 93,30– 93,20 metro53. 52 Ibid. 53 Abramauskas V., Armalaitė R. Pilies kalno vakarinės atraminės sienos ir Radvilų rūmų (III oficinos) tyrimai, brėž. 9.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

10. Atraminės sienos vaizdas iš vakarų pusės. 2003–2004 m. tyrimai. Fotografas V. Abramauskas Image of the bulkhead wall from the west. Research conducted in 2003–2004. Photograph by V. Abramauskas

atraminės sienos ilgis nuo lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų iki Pilininko namo yra apie 112 metrų. tiksliau nustatyta, kad ties pamatu jos storis yra apie 3,4 m, o į viršų siena siaurėja iki 2,4 metro. anksčiau teigta, kad atraminė siena buvo apie 12 m aukščio. Per g. rackevičiaus vykdytus tyrimus aptiktas autentiškas atraminės sienos viršus buvo ties habs 106,00 metro. greičiausiai, atsižvelgiant į šlaito nuolydį, siena į pietų pusę tolydžiai žemėjo iki maždaug habs 101,11 m, toliau jos viršus nuardytas dar žemiau54. atrodo, kad siena virš tuomečio žemės paviršiaus buvo pakilusi tik apie 9 m, o požeminė jos dalis siekė apie 5 metrus. Po 1979 m. tyrimų atraminės sienos dalis ties Pilininko namu buvo konservuota – autentiška dalis buvo apmūryta ir virš jos išmūrytas beveik 2 m aukščio raudonų plytų mūras. žvelgiant į tyrimų duomenis matyti, kad konservacinė siena iškelta nepagrįstai aukštai. Manoma, kad tokio ilgio ir aukščio viena siena atlaikyti šlaito slėgimo greičiausiai negalėjo, todėl slėgimo jėgai perduoti keliose vietose ji mūrinėmis arkomis (arkbutanais) buvo sujungta su kitomis mūrinėmis konstrukcijomis. žvelgiant iš pietų pusės, pirmoji tokia konstrukcija aptikta prie priestato, 1543 m. pastatyto prie lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų rytinio korpuso šiaurinės dalies55. iš priestato šiaurės rytų kampo link koridoriaus pirmosios pamato atramos (apie koridorių bus rašoma kiek vėliau) buvo rasta apie 4 m ilgio ir 3 m pločio vien-

tisos jungiamosios arkos liekanų. greičiausiai tokia pačia arka koridoriaus pamatas galėjo būti sujungtas ir su atramine siena, tačiau dėl vėlesnių statybos darbų objektyvių šią hipotezę patvirtinančių duomenų nerasta. toliau į šiaurės pusę, tarp lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų ir radvilų rūmų buvusiame neužstatytame apie 20 m ilgio ruože, kuriame atraminės sienos slėgimo jėgos nebuvo kur papildomai perduoti, atraminė siena į išorės pusę ties pamatu išplatėja dar apie 1 m, be to, šioje dalyje rasti ir trys nedideli kontraforsai. Dar toliau į šiaurę (jau už radvilų rūmų), tarp koridoriaus ir atraminės sienos, rastos keturių arkbutanų ir vieno tuščiavidurio priestato (arkbutano?) liekanos. Mūrui sutvirtinti kaip armatūra sienos viduje naudota iš medinių sijų sumontuota konstrukcija56. kelių arkbutanų jungiamųjų arkų dalys rastos ir demontuotos atliekant archeologinius tyrimus57. nustatyta, kad arkbutanų sienų storis siekė nuo 3 iki 4 m, jų pamatas įleistas kiek giliau nei koridoriaus pamatas, arkbutanai glausti prie koridoriaus rytinės sienos. tarp antro ir trečio arkbutanų rastą mūrą tyrėjai pavadino priestatu. iš išorės statinio sienos konstrukcija primena arkbutaną, tačiau jo viduje buvo žemėmis ir griuvenomis užpildyta ertmė. Per tyrimus paaiškėjo, kad šis priestatas rūmų laikotarpiu buvo naudotas kaip tualetas, tačiau pati priestato konstrukcija greičiausiai buvo naudojama ir kaip arkbutaną atstojanti atrama.

54 Abramauskas V., Armalaitė R., Rackevičius G. Vilniaus Žemutinės pilies Radvilų rūmų (III-iosios oficinos) ir Pilies kalno vakarinės atraminės sienos teritorijos archeologinių tyrimų 1998 m. ataskaitos brėžiniai, Vilnius, 1999, brėž. 13–15, in: LDKVR mokslinis archyvas, b. ATA 31/2.

56 Daugudis V. „Ką nauja rado archeologai Gedimino kalno papėdėje“, il. 1, p. 64.

55 Pukienė R., Ožalas E. „Medinės konstrukcijos“, p. 158.

VolUMen

57 Daugudis V. Vilniaus Žemutinė pilis. III oficinos liekanų 1994 m. tyrimai. Archeologinė dalis; Žvirblienė M. Vilnius, Gedimino kalnas. Vakarinė atraminė siena. Akmens mūro luitų fotogrametriniai apmatavimai, Vilnius, 1994, in: LDKVR mokslinis archyvas, b. ATA 9/4.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

321

jo vakarinė siena, kaip ir kitų arkbutanų, priglausta prie koridoriaus. Priestato autentiška siena nuardyta iki habs 99,20 m, o pamatas į gruntą įkastas apie 6 m, iki habs 93,06–93,08 metro. tai net 1,75 m giliau nei koridoriaus pamatas. ketvirtas arkbutanas įleistas iki 1,10 m giliau nei koridoriaus pamatas, iki habs 94,70 metro. arkbutanų plytų vidutiniai matmenys – 30,5 x 15,4 x 8,3 cm, didžiausios plytos matmenys – 31,1 x 16,1 x 8,7 cm, mažiausios – 29,8 x 14,9 x 7,9 centimetro. anot k. n. kitkausko, anksčiau aptarta atraminė siena šiaurinėje dalyje buvo sujungta su Pilininko namu, o šis pastatas taip pat buvo pritaikytas kalno šlaitams prilaikyti. iki šiol be didesnių architektūrinių pokyčių stovintis Pilininko namas yra netaisyklingo plano (32,9 x 8,9–10,4 m), dviejų aukštų, su rūsiu. rūsys ir kelios pirmo aukšto patalpos skliautuotos, antro aukšto perdangos medinės. architektas mini, kad rūsių galinės [greičiausiai rytų ir vakarų] sienos mūrytos renesansinių proporcijų plytomis gotiškąja perriša. k. n. kitkauskas, remdamasis mūro technikos ypatumais, šį pastatą datuoja XVi a. pirma puse58, o Pilies kalno atraminę sieną, palyginęs su trečiąja ir ketvirtąja, nurodo kaip statytą vėliausiai – kai Petras Bohemietis tvirtino pilies papėdę, XVi a. viduryje59. laikantis k. n. kitkausko pateikto chronologinio modelio, atraminė siena turėjo būti statyta kiek vėliau ir priglausta prie Pilininko namo (sujungta su juo). tačiau tyrimų medžiaga, kuria remiantis šias prielaidas būtų galima patikrinti, straipsnio autoriui nėra žinoma. atsakymas į klausimą, kuris objektas šioje vietoje pastatytas pirmesnis, ne tik patvirtintų (ar patikslintų) pastatų chronologiją, bet ir leistų geriau įvertinti praeities architektų įgyvendintus kalno šlaito tvirtinimo projektus. žvelgiant į Pilininko namo pamatų brėžinį, susidaro vaizdas, kad šalia šlaito buvusi rytinė siena labai primena bendrą atraminės sienos profilį ir kryptį, todėl galima daryti prielaidą, kad Pilininko namo rytinė siena galėtų būti Pilies kalno vakarinio šlaito atraminės sienos tąsa arba net vientisa sienos konstrukcija. Prielaidą patvirtina paties k. n. kitkausko ir archeologo g. rackevičiaus 2000 m. vykdytų statybos darbų pilies teritorijoje ataskaita60. tuomet Pilininko namo rytinėje sienoje buvo tvarkoma antrojo pasaulinio karo metais iškirsta 1,72 m gylio, 1,5 m pločio ir 1,85–1,9 m aukščio niša. išardžius galinę nišos sienutę, paaiškėjo, kad anga yra daug gilesnė – ji siekė net 3,8 m, už jos buvo matyti Pilies kalno gruntas – balkšvas smėlis. Pasak ataskaitos autorių, „šiame pirmo aukšto lygyje rytinė namo siena yra ne 1,8–1,9 m storio, kaip buvo manoma anksčiau, o net 3,8 m. išvada: ši namo siena turėjo ir kalno atraminės sienos funkciją.“61 nors sienos storis, mūrijimo technika, plytos ir kiti parametrai yra tokie patys kaip atraminės sienos, esančios į pietus nuo Pilininko namo, nei tuomet, nei vėlesniuose tyrėjų darbuose šių objektų ryšio ir datavimo tikslinimo klausimas nekeltas ir nenagrinėtas. šalia Pilininko namo ties Pilies kalno šiauriniu šlaitu yra dar viena atraminės sienos atkarpa. ji nuo kalno šlaito slinkties apsaugojo šv. onos (šv. Barboros) bažnyčią. šios sienos antžeminės dalies fasadas mūrytas iš plytų, o mūro šerdyje ir pamatuose 58 Kitkauskas N. Vilniaus pilys. Istorija, statyba ir architektūra, p. 235.

gausu ir akmenų. kitaip nei anksčiau aptarta vakarinio šlaito atraminės sienos dalis, ši sienos atkarpa įgaubta į kalno šlaitą, todėl jai papildomų atramų, kontraforsų ar arkbutanų nereikėjo, ji savo storiu atlaikė šlaito slėgimą. šios sienos ilgis nuo Pilininko namo iki arsenalo vakarinio korpuso – 42 m, aukštis virš žemės – apie 9 metrus. kaip pažymi atraminę sieną tyrinėjęs a. tautavičius, rytų pusėje ji ne užbaigta dailiu mūru, o palikta su pusiau iškištomis plytomis, tarsi norėta ją mūryti toliau. Priešingas šios atraminės sienos dalies kraštas (vakarinis) rėmėsi į Pilininko namą. Sienos storis ties pamatais – apie 3–3,2 m, viršutinėje dalyje ji susiaurėja iki 2,6–2,8 metro. Statybai naudotos 28,5–32 cm ilgio, 14–15,5 cm pločio ir 6,5–8,5 cm storio (vyrauja 8 cm) raudonos ir gelsvos plytos, jos rištos gotiškuoju būdu. a. tautavičius ataskaitoje pažymi, kad atkasus papėdėje stovinčio [Pilininko] namo rytinio galo kampą prie atraminės sienos, žemiau karnizo juostos, paaiškėjo, jog namo kampas apmūrytas tokiomis pačiomis plytomis, kaip ir sienos karnizas. tyrėjo nuomone, Pilininko namas ir ties šv. onos (šv. Barboros) bažnyčia kalno šlaitą stiprinanti siena statyti maždaug tuo pačiu metu62. greičiausiai atraminės sienos nuo Pilininko namo arsenalo link statybos pradžia buvo 1551 m., kai žygimantas augustas iš Vilniaus vyskupo Povilo alšėniškio gavo senąją šv. onos bažnyčią. Prieš statant naująją bažnyčią sklypas buvo padidintas – nukasta apie 40 m ilgio ir 18 m pločio Pilies kalno šiaurinio šlaito dalis63. remiantis šiais duomenimis, atrodo, kad Pilies kalno pašlaitėje pirmiausia buvo pastatyta vientisa Pilies kalno vakarinį šlaitą tvirtinanti atraminė siena. architektų nuomone, Petras Bohemietis ją mūrijo maždaug XVi a. viduryje. remiantis istoriniais šaltiniais, statybos darbai vyko nuo 1544 metų. greičiausiai tik vėliau ar kartu su šiais darbais atsirado galimybė prie atraminės sienos statyti ir Pilininko namą.

koriDoriUS-galerija aPlink raDVilų rūMUS tarp atraminės sienos ir radvilų rūmų buvo aptikta dar viena apie 90 cm storio sienutė, besitęsianti pietų ir šiaurės kryptimi. tyrimų pradžioje ji pavadinta antrąja siena, o vėliau išsiaiškinta, kad ji yra didesnės architektūrinės struktūros – koridoriaus arba galerijos, jungiančios lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmus su tarnybiniais pastatais, – dalis. Buvo manoma, kad galerija vienoje pusėje baigėsi ties radvilų rūmų šiauriniu galu ir iš karto už rūmų į vakarų pusę kitų tarnybinių pastatų link vedė laiptai. galerijos pietinė dalis kurį laiką buvo nežinoma ir tik 2001 m. atrasta jos tiesioginė sąsaja su lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmais. Pietinė galerijos dalis dėl vėlesnės statybos išliko daug prasčiau. čia ji pakliuvo po XiX a. – XX a. pradžioje statytų pastatų pamatais. juos pašalinus nustatyta, kaip buvo įrengiamas galerijos pamatas. Pirmoji atrama iš galerijos pietų pusės buvo 4 x 3,80 m dydžio (11 pav.). iš vakarų pusės (koridoriaus ilgiui beveik statme-

59 Ibid., p. 239. 60 Armalaitė R., Kitkauskas N., Rackevičius G. Vilniaus Žemutinės pilies teritorija. Statybos darbų priežiūros ataskaita 2000 m., Vilnius, 2001, p. 3; il. 3–5; brėž. 1–3, in: LDKVR mokslinis archyvas, b. ATA 39/1. 61 Ibid., p. 3.

322

62 Tautavičius A. Archeologinių kasinėjimų Vilniuje Gedimino kalno šiaurinėje papėdėje buvusios Žemutinės pilies teritorijoje dienoraštis (1957.IV.14 – 1957.XI.2), in: LIIR, f. 1, b. 65, p. 36. 63 Tautavičius A. „Vilniaus pilies teritorijos archeologiniai kasinėjimai“, in: Valstybinės LTSR architektūros paminklų apsaugos inspekcijos metraštis, t. II, Vilnius, 1960, p. 20.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

11. Koridoriaus-galerijos pirmųjų pamato atramų vaizdas iš pietų pusės. Fotografas V. Abramauskas Image of the primary foundation supports of the corridor-gallery from the south. Photograph by V. Abramauskas

nai) 5 m ilgio ir beveik 4 m pločio arka ji sujungta su lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų rytiniu korpusu ir koridoriaus tąsa jo viduje. Spėjama, kad į arkbutanus panašia arkine jungtimi ši atrama iš rytų pusės galėjo būti sujungta ir su atramine siena ir taip sudaryti vientisą, kalno šlaito slėgimo jėgą tarp atraminės sienos, galerijos ir rūmų kompensuojančią konstrukciją. į šiaurę nuo pirmosios koridoriaus atramos yra maždaug 4 x 1,80 m dydžio stačiakampės pamatų atramos. Prieš statant koridorių greičiausiai kartu su atraminės sienos zona kalno šlaitas buvo nukastas, o atramoms mūryti biriame smėlyje iškastos duobės sutvirtintos mediniu klojiniu. atramos išdėstytos kas 3 m ir sujungtos vienos plytos storio cilindrinio skliauto perdanga. Skliautams mūryti klojinių nerasta, todėl manoma, kad vietoj jų buvo iš grunto suformuota skliauto išgaubai reikalinga forma ir plytos remtos tiesiai į gruntą. tarp lietuvos didžiųjų kunigaikščių ir radvilų rūmų esančiame neužstatytame ruože tarp pamatinių atramų susidarę tarpai iš vakarų pusės (iš išorės) buvo užmūryti plytos storio sienute, o koridoriaus dalyje tarp radvilų rūmų ir atraminės sienos užmūryta priešinga – rytinė – dalis. tai leidžia spėti, kad taip ne tik sutvirtintas pamatas, bet ir buvo saugojamasi nuo galimo grunto sėdimo ar pamatų paplovimo. atliekant tyrimus, koridoriaus antžeminėje dalyje mūrytoje sienoje rastos 10 langų nišų liekanos. langai buvo į rytų, tai yra į atraminės sienos, pusę. jų nišų plotis – apie 1,2–1,3 m, gylis – 0,6

VolUMen

metro. Vadinasi, tarpas tarp koridoriaus ir atraminės sienos nebuvo užpiltas žemėmis, tad čia galėjo patekti dienos šviesa. iš istorikų tyrinėtų sąskaitų žinoma, kad greičiausiai šiai galerijai, kuri įvardyta kaip skliautuota požeminė galerija ir jungėsi su kitais pilies pastatais64, 1545 m. rugpjūčio 2 – 1546 m. kovo 16 d. šaltkalvis Mikalojus gamino 38 grotas. rastos langų nišos galerijoje mūrytos maždaug kas 4,7–5 m viena nuo kitos, tad, be 10 atrastų, galėjo tilpti daugiausia dar 8–10 langų. atrodo, kad meistro gamintos grotos buvo skirtos ne vien šiai galerijos atkarpai. atliekant tyrimus, koridoriaus viduje rastas daugelyje vietų nukritęs ir nutrupėjęs stipriai apdegęs tinkas. jo sluoksnis išlikęs langų nišose, po vėliau mūrytomis geltonomis, matyt, panaudotomis, plytomis65. koridoriaus grindys buvo išklotos neglazūruotomis ir glazūruotomis plytelėmis. grindys įrengtos ties habs 97,30– 97,40 metro. keraminių plytelių matmenys: 17 x 17,18 x 19,5 cm, storis – 3–3,5 cm, taip pat 23 x 23, 20 x 24 cm, storis – 5,5–6 centimetrai66. ties tuščiaviduriu priestatu (buvusiu tualetu) grindims naudotos keturkampės 23 x 19,3 cm dydžio ir 6,3 cm storio keraminės plytelės. 64 Vitkauskienė B. R. „XVI–XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai“, p. 95. 65 Patkauskas S. Archeologinių tyrimų Gedimino kalno vakarinėje pašlaitėje 1979 metais ataskaita, p. 14. 66 Daugudis V. Žemutinės pilies teritorija. III oficinos liekanų 1994 m. tyrimai. Archeologinė dalis, Vilnius, 1995, p. 12, in: LDKVR mokslinis archyvas, b. ATA 9/1.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

323

Mūro sienoms naudotos rusvos ir gelsvos plytos, pamatams – ir akmenys. Didžiausių plytų matmenys – 32,1 x 17,5 x 9,0 cm, mažiausių – 28,0 x 14,3 x 7,0 cm, vidutinių – 30,7 x 15,6 x 8,3 centimetro. koridoriaus pamato apačia svyruoja apie habs 95,60 m, ties tuščiaviduriu priestatu įleista giliau, iki habs 94,75–94,90 metro. aptikus aiškią galerijos pietinės dalies pradžios ties lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmais vietą, bandyta dar sykį išsiaiškinti ir duomenis apie galerijos pabaigą šiaurinėje pusėje. galerijos baigimo klausimas nėra aiškus ir Fiurstenhofo plane. čia tarp radvilų rūmų šiaurės vakarų dalies ir ii oficinos matyti siauras jungiamasis korpusas. iš plano nėra aišku, ar vaizduojama jungtis yra pastatas, ar koridoriaus tąsa. Panašaus pločio dvi jungtys pavaizduotos ir tarp i bei ii oficinų. žvelgiant iš šių dienų tyrimų rezultatų perspektyvos, galima spėti, kad plane siaura juosta pavaizduotas būtent koridorius-galerija, jungianti tarnybinius korpusus. Minėtame plane koridoriaus-galerijos pradžia pažymėta prie radvilų rūmų šiaurės vakarų kampo ar pastato šiaurinės dalies, o už radvilų rūmų pastato, link lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų, galerija nėra pažymėta. k. n. kitkauskas, apžvelgdamas nagrinėjamos galerijos 1994 m. tyrimų architektūrinę dalį, daro prielaidą, kad koridorius tęsėsi iki radvilų rūmų pastato šiaurinio galo ir, atrodo, baigėsi laipteliais, vedančiais į vakarų pusę, į pilies [tarnybinių pastatų] vidinį kiemą67. tačiau archeologas V. Daugudis tuo abejoja ir ataskaitoje rašo, kad „kai kurie tyrinėtojai mano čia buvus laiptus, nors ryškesnių pastarųjų pėdsakų iki šiol ir neišliko“68. taigi, galerijos pabaigos klausimas kol kas lieka neatsakytas. galerijų buvimą patvirtina 1738 m. Pilininko namo ir aplinkos aprašymas. jame minima, kad „anksčiau buvo du, dabar liko vienas praėjimas lanku virš gatvės, pereinantis į pastatus, stovinčius kitoje gatvės pusėje griovio ir Vilijos upės, einančius iki pat arkos prieš arsenalą“69. Manytina, kad taip apibūdintos tarnybinius pastatus jungiančios galerijos. greičiausiai šis aprašymas atsako ir į dar vieną klausimą – kur baigėsi galerijos šiaurinė dalis? šaltinyje minima, kad dešiniame [pietiniame pilininko] pastato kampe buvo laiptinė, iš jos buvo patenkama į patalpas antrame aukšte. apibūdinant laiptinę antrame aukšte rašoma: „nuo dešiniojo pastato kampo pilies ir karaliaus rezidencijos link [veda] nukritę laiptai į galeriją virš pastato aplinkui.“70 apibūdinimas atitinka tarp radvilų rūmų ir atraminės sienos aptikto koridoriaus lokalizaciją, o laiptinės lokalizacija Pilininko namo pietiniame gale atitinka ir šiandienę pastato situaciją. laiptų į karaliaus rezidenciją paminėjimas antro aukšto apraše leidžia teigti, kad galerija buvo sujungta su šia laiptine ir, matyt, čia baigėsi arba iš čia tęsėsi iki kitų tarnybinių pastatų. žvelgiant į Pilininko namo pamatų (rūsio) planą matyti, kad pietų pusėje žymimas vientisas apie 4 m pločio ir per visą pastato plotį esantis pamatas. jis primena koridoriaus priešingame – pietiniame – gale aptiktą galerijos pirmąją atramą-pamatą. kurioje vietoje ir ar yra išlikusių jungties pėdsakų, kol kas nežinoma, todėl būtų tikslinga ištirti Pilininko namo pietinį fasadą. 67 Armalaitė R., Buitkus R., Kitkauskas N., Kilišauskas A. Žemutinės pilies teritorija. III oficinos liekanų 1994 m. tyrimai. Architektūrinė dalis, p. 5, in: LDKVR mokslinis archyvas, b. ATA 9/2.

rūMų ir kitų Mūrų DataViMo klaUSiMai žvelgiant į mokslinėje literatūroje nusistovėjusį datavimą, galima teigti, kad pats ankstyviausias mūras buvo aptiktas radvilų rūmų šiaurinio korpuso vakarinėje sienoje. archeologai ir architektai sieną datavo XiV a. pabaiga – XV a. pradžia, kiek vėliau, tai yra XV a. pabaiga – XVi a. pradžia, buvo datuota radvilų rūmų rytinė siena, XVi a. pradžia – Pilininko namas ir radvilų rūmai, atraminė siena datuota XVi a. viduriu. Pažvelkime, kokie veiksniai ar argumentai nulėmė pačios ankstyviausios – rūmų vakarinės (ketvirtosios) – sienos datavimą. Pirmiausia dėmesys atkreiptas į vakarinės rūmų sienos plytų dydį. tyrinėtojų duomenimis, ši siena mūryta iš raudonų plytų, jų matmenys – 29,4 x 13,4 x 8,8 centimetro. 1979 m. patalpoje C atidengtas nedidelis vakarinės sienos su užmūryta niša ir nedidelis pietinės sienos fragmentas. tiriant pirminį mūrą, pabrėžta, kad vakarinės sienos konstrukcija kiautinė, paviršiuje matyti vien plytų galai. tuomet prieita prie išvados, kad ši siena tokia pati kaip žemutinės pilies rytinė gynybinė siena, aukštutinės pilies kunigaikščių rūmų pirmojo statybos etapo mūrai bei Vyskupų rūmai ir gali būti datuojama XiV amžiumi71. kyla klausimas, kodėl šios sienos plytos lygintos ne su artimiausiais pavyzdžiais (tuo metu jau buvo atkasta ir atraminė, ir galerijos, ir rūmų rytinė sienos; kaip parodė mūsų atlikta apžvalga, jos mūrytos labai panašių proporcijų plytomis), bet su kitų žemutinės pilies pastatų ar gynybinių sienų plytomis. Plytų standartai lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje žygimanto augusto nurodymu įteisinti tik 1549 m.: plytos dydis turėjo atitikti pėdos ilgio, arba 12 x 6 x 3 lietuviškųjų colių, standartą. Pagal metrinę sistemą, plytos dydis turėjo siekti 32,5 x 16,2 x 8,1 centimetro. Manoma, kad plytos dėl molio džiūvimo ir degimo galėdavo sumažėti maždaug 10 proc., tad išdegtos plytos dydis galėjo būti apie 29 x 14,55 x 7,2 centimetro72. nors reikalavimas priimtas vėliau, nei baigtos iš istorinių šaltinių žinomos radvilų rūmų statybos, atrodo, kad čia naudotos plytos jau atitiko pagrindinius dydžio reikalavimus. išlikusiose sąskaitose užfiksuotas ne vienas statybinių medžiagų pirkimo atvejis. žvelgiant vien į radvilų rūmams skirtų plytų pirkimo sąskaitas aiškėja, kad jos pirktos ne kartą. Pažymima, kad 1546 m. vasarį ir kovą iš Viršupio seniūno hozijaus buvo pirkta 50 tūkst. ir 130 tūkst. plytų, 1547–1548 m. vėl pirkta plytų (30 tūkst. ir 3 750), dalis jų buvo skirta grindims. kaip pastebi Birutė rūta Vitkauskienė, hozijaus plytos galbūt buvo geresnės kokybės, nes mokėtos kiek didesnės sumos. iš kalėdos Fiodorovičiaus plytos pirktos 1547 m. balandžio 12 ir lapkričio 28 dienomis. 1548 m. gegužės 9 d. iš valdovo plytinės pirkta 140 tūkst. plytų. tuomet dalis plytų buvo gaminta karališkojoje plytinėje antakalnyje, kita plytinė buvo už neries, greičiausiai šnipiškėse. iš viso 1544–1548 m. iš įvairių šaltinių statybos darbams nupirkta beveik 2,442 mln. plytų ir 116 tūkst. čerpių73.

68 Daugudis V. Vilniaus Žemutinė pilis. III oficinos liekanų 1994 m. tyrimai. Archeologinė dalis, p. 12.

71 Kitkauskas N. Vilniaus pilys. Istorija, statyba ir architektūra, p. 237.

69 Glemža L. „Vilniaus Žemutinės pilies ansamblio topografija istoriniuose šaltiniuose“, in: Vilniaus Žemutinė pilis XIV a. – XIX a. pradžioje. 2002–2004 m. istorinių šaltinių paieškos, p. 296.

72 Abramauskas S. Mūrinės statybos raida Lietuvoje XIII–XVI a., Vilnius, 2012, p. 146, 167.

70 Ibid.

324

73 Vitkauskienė B. R. „XVI–XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai“, p. 78–80, 158–163.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

iš rūmų sienų, atraminės ir galerijos sienų plytų apžvalgos matyti, kad mūrų kompleksui statyti naudotos plytos labai panašios, jų vidutinis dydis iš esmės vienodas. esantis vos kelių centimetrų skirtumas atsirado dėl molio susitraukimo gamybos procese, tad greičiausiai nėra esminis datavimo rodiklis. naujai palyginus viso komplekso plytas, galima daryti išvadą, kad ankstyviausia laikytos sienos plytos yra tokios pačios, kaip ir kitų radvilų rūmų sienų, galerijos ir atraminės sienos plytos, tad statyba galėjo vykti tuo pačiu metu. jei ši prielaida teisinga, kyla kitas daug svarbesnis klausimas dėl nusistovėjusios mūrų datavimo chronologijos. Bet tai – jau kitų tyrimų objektas. Vieną iš atrastų sienų datavus XiV a., su ja buvo susieta ir žinia apie 1396 m. nuslinkus kalno šlaitui sugriautus didiko Manvydo rūmus74. Diskusijų nekėlė ir tai, kad kai kurie tyrinėtojai Manvydo rūmus ir ant jų nuslinkusį šlaitą mano buvus Pilies kalno pietinėje pašlaitėje75. kaip dar vieną ankstyvo datavimo argumentą archeologai ir architektai nurodė, kad prie šios sienos iš išorės buvo rsta XiV–XV a. datuojamų keramikos šukių. išties, šiaurinio korpuso patalpos C išorėje į vakarų pusę buvo aptiktas akmenų grindinys, šalia pamato giliau už grindinį buvo rastas vientisas žalsvo smėlio sluoksnis, giliau – žemės, kuriose buvo gausu kaulų ir keletas XiV– XV a. būdingo profilio šukių, taip pat juosvos žemės su medienos liekanomis. remdamasis šiais radiniais, archeologinių tyrimų ataskaitą rengęs Stanislovas Patkauskas 11 numeriu pažymėtą išvadą užrašė taip: „ketvirtoji siena yra seniausia, statyta XiV a. pabaigoje – XV a. pr.“76 tyrimų ataskaitos autoriai pastebi, kad prie pamatų išliko juos įrengiant perkasto grunto sluoksnis, prasidedantis nuo pat akmenų grindinio lygio77. tradiciškai interpretuojant sluoksnius, svarbu atsekti ne tik tai, kur yra perkasos pradžia, bet ir kur yra jos pabaiga, kokie archeologiniai sluoksniai susidaro jau prie pastato, kurie sluoksniai perkasti. žvelgdami į ataskaitoje pateiktą perkasos pietinės sienos brėžinį78 (kv. e 19–20) matome pažymėtą vientisą perkasą, ji suardo visus anksčiau susidariusius sluoksnius ir baigiasi vos giliau nei mūrinio pamato apačia. Vadinasi, apatiniai sluoksniai su ankstyvesne keramika suardyti įrengiant pamatus ir jokio ryšio su mūrais neturi. tad mūrus datuoti XiV a. pabaiga – XV a. pradžia remiantis su mūru nesusijusio sluoksnio keramikos radiniais nebuvo net menkiausio pagrindo. atmetus sienų ankstyvą datavimą ir apsvarsčius kitų objektų statybos prie kalno šlaito galimybes, atrodo, kad istoriniuose dokumentuose užfiksuota radvilų rūmų ir viso sienų komplekso statyba bus bene tiksliausias šaltinis. Pati ankstyviausia žinia apie statybos darbus žygimanto augusto sąskaitose užfiksuota 1544 m. gegužės 10 d., kai Fiodorui kalendai (kitaip kalėdai, kalėdai Fiodorovičiui) buvo skirtos lėšos radvilos rudojo rūmams statyti79. Sąskaitose minimos išlaidos mūrininkams, dailidėms, kitiems meistrams, Mikalojaus radvilos rudojo valdoje stačiusiems pastatus ir atlikusiems kitus darbus. 74 Kitkauskas N. Vilniaus pilys. Istorija, statyba ir architektūra, p. 237. 75 Homolicki M. „O planach Wilna, jakiem było w XVI wieku“, in: Wizerunki i roztrząsania naukowe, t. 24, Wilno, 1843, s. 31–33; Balinskis M. Vilniaus miesto istorija, Vilnius, 2007, p. 107, 201–202.

tų pačių metų lapkričio 15 d. šaltiniuose fiksuojamos išlaidos požeminei galerijai su grotomis prie pat kalno ir mūrinei atraminei sienai, nusitęsusiai nuo pat šv. onos bažnyčios iki senosios rezidencijos rytinio korpuso80. Minėjome, kad galerijai, kuri buvo sujungta su kitais pilies pastatais, 1545 m. rugpjūčio 2 – 1546 m. kovo 16 d. šaltkalvis Mikalojus gamino langų grotas81. Be mūro darbų, fiksuotos išlaidos tinkavimo, galerijų ir garlaidžių apmušimo darbams. 1546 m. virš radvilos rudojo rūmų buvo iškelti keturi paauksuoti rutuliai82, tad galima spėti, kad rūmų statyba buvo baigta. Po rūmų pietvakarių kampo pamatu rastos medinės konstrukcijos dendrochronologiniai tyrimai parodė, kad mediena kirsta 1543 metais83. tai sutampa su sąskaitose 1544 m. pavasarį minėtomis su rūmų statyba susijusiomis išlaidomis. 1543 m. pradėtas statyti ir lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų rytinio korpuso šiaurinės dalies priestatas. šis naujas pastatas galerija buvo sujungtas su radvilų rūmais ir atramine siena, o juos visus statyti buvo galima tik nukasus ir sutvirtinus Pilies kalno šlaitą. Dendrochronologijos metodu nustatytos metais ankstesnės datos taip pat logiškos, nes pamatai turėjo būti įrengti anksčiau, nei pradėtas statyti mūras. gaila, tačiau nei pamatų įrengimo darbai, nei milžiniški šlaito nukasimo darbai sąskaitose neatsispindi. architektės rasos abramauskienės skaičiavimo duomenimis, šių rūmų ir atraminės sienos vietoje reikėjo nukasti apie 18 tūkst. kub. m grunto. tokiam kiekiui žemių perkelti reikėjo nemažai laiko ir nemenko skaičiaus darbininkų. Bent dalis Pilies kalno šlaito grunto (šviesaus smėlio) buvo paskleista beveik visoje žemutinės pilies tarnybinėje dalyje. Daugelyje vietų gruntas pakeltas apie 50 cm, kai kur – ir dar storesniu sluoksniu. Dalis grunto galėjo būti išvežta ir už žemutinės pilies teritorijos ribų. toks užpylimas smėliu fiksuotas už šiaurinės gynybinės sienos 1994 m. tyrimuose, kur aptikta neries upės link naujai suformuota apie 3 m pločio ir 1 m storio nauja krantinė84. 1546 m. pabaigoje, žiemą, nuslinkusi Pilies kalno šlaito dalis sulaužė atraminę sieną, užpylė naujus radvilos rūmus ir dalį lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų rezidencijos rytinio korpuso. todėl nuo 1547 m. birželio 18 iki rugsėjo 23 d. darbininkai taisė sulaužytą atraminę sieną, mūrijo galerijos piliorius, statė papildomų atramų, turinčių apsaugoti nuo šlaito slinkimo. Statyba buvo baigta 1548 metais. Vien atraminės sienos remontui sunaudota 62 tūkst. plytų85. atliekant archeologinius tyrimus šios griūties pėdsakų neaptikta. nuslinkusios žemės buvo pašalintos, tai yra nukastos ir išvežtos, tačiau žygimanto augusto dvaro sąskaitose darbai ir užmokestis darbininkams neatspindėti. iš turimų duomenų greičiausiai jau sunku būtų nustatyti, kokie tiek radvilų, tiek lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų elementai nukentėjo ir buvo pakeisti (ar remontuoti). istorikai taip pat dar nėra detaliau tyrinėję, ar po šio įvykio nebuvo pakeisti pagrindiniai statyba rūpinęsi pareigūnai, ar neįvyko kokių pokyčių mūrininkų ar kitų specialistų gretose. 80 Vitkauskienė B. R. „XVI–XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai“, p. 95. 81 Ibid.

76 Patkauskas S. Archeologinių tyrimų Gedimino kalno vakarinėje pašlaitėje 1979 metais ataskaita, p. 28.

82 Ibid., p. 98.

77 Ibid., p. 21.

83 Pukienė R., Ožalas E. „Medinės konstrukcijos“, p. 153.

78 Ibid., brėž. 12.

84 Sarcevičius S., Telksnienė E. „Vilniaus Žemutinės pilies šiaurinės gynybinės sienos tyrimai“, in: Baltų archeologija, Nr. 1 (8), 1996, p. 30–34.

79 Vitkauskienė B. R. „XVI–XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai“, p. 77–110; Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto dvaro sąskaitos, kn. II, p. 307.

VolUMen

85 Vitkauskienė B. R. „XVI–XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai“, p. 82, 98.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

325

išlikusiose sąskaitose galima įžvelgti ir daugiau naudingos informacijos. kai kurių darbų aprašymas patvirtina, kad radvilų valdą žemutinėje pilyje sudarė ne tik rūmai prie kalno. nepraėjus nė 10 dienų nuo rūmams statyti skirtų lėšų pirmo paminėjimo, 1544 m. gegužės 19 d., pažymėta, kad iš meistro Miklašo užsakytos grotos ir geležimi kaustytos durys Vilniaus kaštelionaičio Mikalojaus radvilos rudojo dvarui, tiksliau – atiduotam mediniam ir apmūrytam namui remontuoti86. tų pačių metų liepos 6 d. jau sumokėta dailidėms ir už rąstus, samanas bei malksnas, taip pat už prie dvaro vartų iš naujo pastatytus namus87. iš statybai naudotų medžiagų matyti, kad tai mediniai pastatai. Matyt, jie stovėjo prie sklypą ribojančios sienos nuo vartų į rytų pusę arba į šiaurę, ii oficinos vietoje. Sąskaitose paminėtas „didesnis namas“, kuriam buvo skaldyti rąstai viršutinėms perdangoms ir gegnėms, ir „viršutinis mūrinis namas“, kuriam pirktos čerpės88, mokėta už durų staktas ir geležines grotas89. taigi, atrodo, kad radvilų rūmų pastatui prie Pilies kalno sąlygos sudarytos tik apie 1544 metus. kol nežinomos radvilų valdyto sklypo ribos, neaišku, kodėl rūmams statyti pasirinkta gana sudėtinga vieta – Pilies kalno šlaitas, tiksliau – plotas nukasus šlaitą. greičiausiai sklypas buvo užstatytas kitais pastatais, tik jie kol kas nežinomi. kad jų būta, rodo ir archeologinė medžiaga. iš ii ir iii oficinų teritorijos, kurioje manoma buvus radvilų valdą, į vakarų pusę buvo nutiestas požeminis nuotekų kolektorius ir nukreiptas už vakarų pusėje buvusios gynybinės sienos, link Vilnios upės. Dendrochonologai nustatė, kad medžiai kolektoriui kirsti 1539 m. rudenį – 1540 m. pradžioje. tai kiek ankstesnė data nei mūsų aptartų radvilų rūmų statyba, tad lieka neaišku, ar šis kolektorius jau planuotas prie tik projektuojamų rūmų, ar jis buvo nutiestas nuo kito svarbaus pastato. šaltiniuose užsimenama ir apie „kloakos mūriniame name išvalymą“90. atkreiptinas dėmesys į tai, kad už šią paslaugą mokėta tarp 1544 m. gegužės 10 ir liepos 7 d., kai mūsų anksčiau aptartas tualetas tarp galerijos ir atraminės sienos galėjo būti tik pradėtas statyti. apibendrinant galima teigti, kad radvilų rūmai prie Pilies kalno vakarinės papėdės pradėti statyti tik po didelių žemės nukasimo darbų. istoriniuose šaltiniuose minima 1544 m. data patvirtinta ir dendrochronologinių tyrimų metodu 1543 m. datuota pamatų konstrukcija. šiandien turimais duomenimis, šias datas reikėtų laikyti radvilų rūmų, koridoriaus-galerijos ir atraminės sienos statybos pradžia.

rūMų nUgrioViMaS remiantis archeologiniais duomenimis, buvo manoma, kad rūmai turėjo būti nugriauti maždaug XViii a. pabaigoje. kadangi pastato nėra 1808 m. karolio grunarto Vilniaus miesto plane, šios versijos laikėsi ir architektai91. šiame plane į pietus nuo buvusių 86 Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto dvaro sąskaitos, kn. II, p. 299.

radvilų rūmų jau žymimas lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų rytinio korpuso vietoje perstatytas abraomo šliosbergo dvarelis (464 posesija), o maždaug iii oficinos pietinėje dalyje pažymėti ūkiniai pastatėliai. Vienas straipsnio uždavinių – pabandyti patikslinti rūmų nugriovimo laiką. tam peržiūrėti jau publikuoti su šiais rūmais susijusių gyventojų posesijų XViii a. duomenys. nustatyta, kad buvusiuose radvilų rūmuose XViii a. antroje pusėje gyveno lietuvos kariuomenės artilerijos vėliavininkas Mykolas Pancevičius. Pastatas įvardijamas kaip nedidelis mūrinis namelis. atrodo, kad jam priklausė ir atskira patalpa malkoms laikyti. 1779 m. šią posesiją įsigijo jonas ir Barbora Sienkevičiai. 1790 m. kaip savininkas minimas jonas šimkevičius92, 1796 m. birželio 25 d. sklypą perėmė Domininkas Zienkievičius93. 1785 m. Pranciškus Smuglevičius Vilniaus miesto panoramoje iš šiaurės pusės radvilų rūmų vietoje stovintį pastatą pavaizdavo apirusį ir be stogo, su gotikai būdingais frontonais. todėl kol kas neaišku, kokia buvo 491 posesijos būklė ir kurias patalpas gyventi buvo prisitaikę miestiečiai. remiantis archeologiniais radiniais, greičiausiai bent dalis šiaurinio korpuso (kur rastos antrinio panaudojimo grindys) ir buvo šių miestiečių būstas. Bene paskutinį kartą radvilų rūmų (iii oficinos) pastatas pavaizduotas 1799 m. rengtame M. Markovičiaus Vilniaus plane. Pastatas su lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmais ir aukštutinės pilies pastatais nuspalvintas kitokia spalva nei aplinkiniai statiniai. taip pažymėti pastatai legendoje įvardyti kaip karaliaus valda94. tarp publikuotų posesijų gyventojų dokumentų yra ir mūsų nagrinėjamam klausimui itin aktualus bajoro D. Zienkievičiaus 1800 m. prašymas, adresuotas lietuvos kariniam gubernatoriui Mykolui goleniščevui-kutuzovui. Buvęs 491 posesijos gyventojas prašo atlyginti nuostolius, patirtus nugriovus namą. tekste apibūdinta ir buvusi valda – lūšna, arba buvęs sklypas su tuščiais mūrais ir mediniu priestatu prie mūro, kuriam remontuoti išleista nemenka suma95. šis kompensacijos prašymas ir jo patenkinimas atsako į klausimą dėl iii oficinos nugriovimo. Dokumentas patvirtina, kad buvę radvilų rūmai nugriauti su lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmais 1800 metais.

aPiBenDriniMaS iki 1998 m. radvilų rūmų aplinkoje vykę archeologiniai tyrimai buvo susiję su Pilies kalno šlaito tvirtinimo darbais, todėl tyrinėta nedidelėmis perkasomis. šiauriniame korpuse aptiktos trys patalpos, jose apie habs 93,10 m buvo įrengtos plytų grindys. Pietiniame korpuse aptikta kol kas tik viena patalpa, joje rastos plytelių grindų liekanos. šiaurinio korpuso patalpas skiriančios pertvarinės sienos nesurištos su išorinėmis. tokius pat požymius turi ir šiaurinė fasadinė siena, todėl keliamas klausimas, ar ji tikrai užbaigia rūmus. rūmų pietinio korpuso pietinė dalis mūryta

87 Ibid., p. 315. 88 Ibid., p. 312–313.

92 Samalavičius S. „Kunigaikščių rūmų gyventojai XVIII amžiuje“, in: Vilniaus Žemutinės pilies rūmai, t. 2, ats. red. A. Tautavičius, Vilnius, 1991, p. 91.

89 Ibid., p. 316–317.

93 Glemža L. „Vilniaus Žemutinės pilies ansamblio topografija istoriniuose šaltiniuose“, p. 297.

90 Ibid., p. 325. 91 Kitkauskas N. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, p. 301; idem, Vilniaus pilys. Istorija, statyba ir architektūra, p. 241.

326

94 Glemža L. „Žemutinė pilis 1793–1799 m. Vilniaus miesto planuose“, p. 389–390. 95 Glemža L. „Vilniaus Žemutinės pilies ansamblio topografija istoriniuose šaltiniuose“, p. 297, 302–303.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

vienu etapu. Pietinio ir šiaurinio korpusų ryšys kol kas tiksliai nenustatytas. Visų šiaurinio korpuso sienų pamatai baigiasi beveik vienodame aukštyje, habs 92,90–93,00 metro. Pietinio korpuso pietinės dalies pamato apačia taip pat rasta panašiame aukštyje (habs 93,10 m), tik pietvakarių kampas dėl staigaus reljefo nuolydžio įrengtas giliau, ant papildomų medinių konstrukcijų. tarp radvilų rūmų ir atraminės sienos buvo galerija, ji jungė lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmus su radvilų rūmais ir kitais tarnybiniais pastatais. galerijos pradžia rasta ties lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų šiaurės rytų kampu, o pabaiga, remiantis istoriniais šaltiniais, turėjo būti ties dabartine Pilininko namo pietine dalimi. nustatyta, kad Pilies kalno atraminei sienai, koridoriui-galerijai ir radvilų rūmams naudotos plytos neturi reikšmingų dydžio skirtumų, o radvilų rūmų (šiaurinio korpuso) vakarinės sienos datavimas XiV a. pabaiga – XV a. pradžia nepagrįstas. Minėto

VolUMen

komplekso statybos pradžia, remiantis dendrochronologiniais ir istoriniais tyrimais, reikėtų laikyti 1543–1544 metus. XViii a. radvilų rūmuose buvusios posesijos savininko prašymas kompensuoti už nugriautą būstą tiksliai parodo, kad radvilų rūmai nugriauti kartu su lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmais 1800 metais. radvilų rūmams priklausė ne tik pastatas šalia Pilies kalno, bet ir didesnis sklypas. Pastarasis jau XVi a. pradžioje buvo atitvertas mūrine tvora, jame statyti nauji pastatai ir remontuoti seni. radvilų rūmai, galerija ir atraminė siena jau nuo XVi a. vidurio buvo vientisa Pilies kalno vakarinį šlaitą prilaikanti konstrukcija. šiuo metu mūrų liekanos uždengtos tik laikinais nuo tiesioginio atmosferos poveikio saugančiais stogeliais. Per pavasario polaidį ar esant didesniam kritulių kiekiui per mūrus, ypač per atraminę sieną, sunkiasi gruntiniai vandenys ir iš lėto ardo mūrus. Padažnėjus Pilies kalno šlaitų slinktims, labai svarbu ne tik išsaugoti dar esančias autentiškas sienas, bet ir rūpintis buvusių šlaito atramų sistemos atkūrimu.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

327

Gintautas Striška

the raDZiwill PalaCe in the VilniUS lower CaStle. a new look at olD reSearCh reSUltS aBStraCt historical sources tell us that the Vilnius lower Castle had palaces that belonged not only to the ruler, but to other magnates as well. one such example was the radziwill Palace mentioned already in 1503. Four parallel walls were discovered during archaeological research undertaken in 1979 near the western foothill of Castle hill: the first wall buttressed the hill, and was identified as made from renaissance bricks, built in the mid-16th century; the second was the wall of the corridor-gallery; the third was the eastern wall of the radziwill Palace, described as having gothic brick bond features and believed to have served as a support wall against the hill at some time. Based on the brick-laying technique and archaeological artefacts, kazys napaleonas kitkauskas has dated it to the late 15th–early 16th centuries. the fourth wall is the western wall of the radziwill Palace, described as having a shell structure and has been dated to the late 14th–early 15th centuries based on the size of the bricks and several archaeological artefacts. according to the dating of the early wall, it has been assumed that it could have been the wall of the Manvydas Palace that was destroyed during a landslide of Castle hill in 1396. later on, in the late 15th–early 16th centuries, a new wing was built upon the destroyed wall. this wall dating model has been repeated numerous times by architects preparing chronological diagrams of the walls in the castle territory. three rooms were discovered in the north wing of the radziwill Palace. each room had brick paving as the flooring. the floor was lined with ceramic tiles in the researched part of the south wing. the foundation construction method under all the walls was the same throughout the radziwill Palace, only the south-west corner of the south wing was built on a timber pylon construction due to the sudden slope of the primary relief. the partition walls between the rooms in the north wing were positioned close to the building’s external walls. the contradictory descriptions of archaeologists and architects show that even the northern facade wall was not erected at the same time but also positioned close to the external walls, just like the partitions. this suggests that there could be one additional room of the palace in the north. it was found that the bulkhead wall of the western slope of Castle hill was built in 2–6 m long sections, gradually removing part of the foothill. the height of the wall above the ground is around 9 m, with another 5 m underground. the length of the

328

bulkhead wall is around 112 m in total. earlier it was claimed that the bulkhead wall was positioned near the southern part of the castle warden’s house, however this article raises the proposition that the bulkhead wall was built first, and only afterwards was it possible to construct a building near it. this proposition shifts the construction of the castle warden’s house from the early 16th to the middle of the 16th century. Between the radziwill Palace and Castle hill there was a gallery connecting the radziwill Palace with the palace of the lithuanian grand dukes. it started from the south, near the northeast corner of the grand ducal palace. it is believed that in the north, the gallery ended immediately after the radziwill Palace (or turned towards the other service buildings), however, based on historical data, it is believed that the gallery should have ended a little further beyond the palace, at the stairwell in the southern part of the existing castle warden’s house. the radziwill Palace, the corridor-gallery and the bulkhead wall formed a complete construction supporting the slope of Castle hill. a repeated review of the size of the bricks of the walls unveiled during archaeological research determined that there are no large differences in size between the different walls. the reasons why archaeologists and architects dated one of the palace walls to the late 14th–early 15th centuries were also reviewed. it was found that the wall was dated to this period in 1979 based on the dating of ceramic shards found in this layer. however, having analysed archaeologists’ reports and the graphical material of this research, it was found that the layer is unrelated to the wall, and there are no grounds whatsoever to date the wall in the same manner. Dendrochronological and historical research suggests that the beginning of construction of the radziwill Palace, the gallery and the bulkhead wall should be considered as 1543–1544. City-dwellers settled into the crumbling radziwill Palace in the second half of the 18th century. they most probably occupied the north wing, as in these rooms later flooring made from recycled half-bricks was found placed above the 16th-century floor. earlier research dated the demolition of the palace to around the late 18th–early 19th centuries. in this article, attention is drawn to the publication of a notice written by an inhabitant of a former possession in the palace buildings, requesting compensation for the demolition of his residence. the request was written and compen-

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

sation was granted in 1800. thus, the former radziwill Palace was demolished along with the palace of the lithuanian grand dukes. archaeological research has suggested that not only the palace building near Castle hill belonged to the radziwill Palace, but also a larger plot that was surrounded by a brick wall already in the beginning of the 16th century, inside which new buildings were built and old ones were renovated, with a gate in the south west corner. the radziwill Palace, gallery and bulkhead wall were already a complete construction supporting the western slope of

VolUMen

Castle hill from the middle of the 16th century. at present, the remains of these walls are only covered with temporary roofing giving protection from direct atmospheric effects. During the spring melts or following heavier rain, ground water seeps through the walls, especially the bulkhead wall, thereby slowly eroding the walls. with the occurrence of increasingly frequent landslides of the slopes of Castle hill, it is critically important to not only preserve the remaining authentic walls, but to also see to the reconstruction of the former hillside slope support system.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

329

MokSlinė konFerenCija „naUjaUSi lietUVoS Pilių arCheologiniai tyriMai“

1. Pranešimą apie Dubingių piliavietės tyrimus skaito prof. dr. Albinas Kuncevičius ir doktorantas Ramūnas Šmigelskas. Fotografas V. Abramauskas

2. Pranešimą „Adolfas Tautavičius – Klaipėdos pilies tyrimų pradininkas“ skaito doc. dr. Gintautas Zabiela. Fotografas V. Abramauskas

330

Vilniaus žemutinės pilies moksliniams archeologiniams tyrimams 2015-aisiais sukako 60 metų. šia proga 2015 m. spalio 1 d. Valdovų rūmų muziejaus iniciatyva surengta mokslinė konferencija. ji taip pat skirta ir dviejų iškiliausių lietuvos archeologų bei pilių tyrinėtojų – habil. dr. Vytauto Urbanavičiaus 80 metų ir habil. dr. adolfo tautavičiaus (1925–2006) 90 metų – sukaktims. Vilniaus žemutinės pilies teritorijoje įvairūs žemės judinimo darbai vykdyti beveik nuolat, tačiau daugiau visuomenės dėmesio sulaukė apie 1900 m., kai buvo statomas paminklas rusijos imperatorei jekaterinai ii. tuomet katedros aikštėje kasant duobę paminklo pamatui rasta akmeninių ir medinių grindinių, archeologinių radinių. Bene pirmą kartą darbai atsispindėjo ir keliose nuotraukose. 1908 m. arsenalo kieme statant pastatą rasta spalvotų koklių, architektūros detalių, monetų, žmonių palaikų. Daug rimčiau po 1931 m. potvynio imtasi tyrinėti ir dokumentuoti darbus katedros viduje, tačiau kiti tyrimai, pavyzdžiui, 1933 m. šv. onos ir šv. Barboros bažnyčių liekanų paieškos, 1938 m. pradėti katedros aikštės tvarkymo darbai, buvo labiau epizodiniai. jono Puzino pradėti tyrimai katedros aikštėje ties Vyskupų rūmais liko nebaigti dėl prasidėjusio antrojo pasaulinio karo.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

3. Pranešimą „Biržų pilies archeologinių tyrimų istorija“ skaito Roma Songailaitė. Fotografas V. Abramauskas

5. Pranešimą „Vilniaus Žemutinės pilies XVI a. sanitariniai statiniai. Nauji tyrimų duomenys“ skaito Egidijus Ožalas. Fotografas V. Abramauskas

4. Pranešimą „Naujausi Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos tyrimai“ skaito dr. Povilas Blaževičius. Fotografas V. Abramauskas

6. Zooarcheologinės medžiagos tyrimus pristato dr. Giedrė Piličiauskienė. Fotografas V. Abramauskas

Po antrojo pasaulinio karo į pilių teritoriją archeologai įleisti praėjus dešimtmečiui – tik 1955 metais. Vilniaus Senamiesčio griuvėsiai jau buvo kiek aptvarkyti ir tuometės valdžios pastangomis siekta sutvarkyti parkus. Formaliai parkų tvarkymas buvo vėl proginis – ruoštasi minėti sovietų valdžios lietuvoje 15-ąsias metines. tačiau išankstiniai atsakingų institucijų susitarimai su archeologais, kad vykdant darbus dalyvaus ir svarbesnėse vietose tyrinės specialistai, nubuvo paisomi – be priežiūros pilies prieigose ir teritorijoje kasti grioviai vandentiekio ir kanalizacijos sistemoms, o tvarkant Sereikiškių parko aplinką buldozeriu buvo pradėtos „lyginti“ – tai yra griauti – iš po žemių išlindusios mūrinės žemutinės pilies gynybinės sienos. Visuomenės šurmulys ir viešas pasipiktinimas lėmė, kad į teritoriją įsileisti archeologai. tyrimai pradėti Vilniaus žemutinės pilies pietinėje dalyje, prie pakilimo į Pilies kalną tako pradžios. archeologas Vytautas Daugutis atidengė keliasdešimt metrų ilgio gynybinės sienos ruožą, o adolfas tau-

tavičius pilies šiaurinėje dalyje pradėjo šv. onos ir šv. Barboros bažnyčių teritorijos tyrimus, jie truko iki 1961 metų. Vilniaus žemutinės pilies teritorija laikyta miesto dalimi, todėl vėlesnius Senojo arsenalo, katedros (Paveikslų galerijos) tyrimus vykdė Paminklų konservavimo instituto archeologai. 1988 m. pradėti nuoseklūs lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų archeologiniai tyrimai. šiems tyrimams lietuvos istorijos institute buvo sudaryta Pilių tyrimo grupė, į ją įtraukti habil. dr. V. Urbanavičius ir habil. dr. a. tautavičius. a. tautavičius nuo 1947 m., dar būdamas studentas, pradėjo dirbo istorijos instituto archeologijos skyriuje. 1962–1987 m., beveik 25 metus, dirbo istorijos instituto archeologijos sektoriuje (nuo 1980 m. – skyriuje), dalyvavo beveik visose svarbiausiose lietuvos archeologijos paminklų tyrimų ekspedicijose, vienas pirmųjų Vilniaus žemutinėje pilyje 1955 m. pradėjo tyrinėti Pilies kalno šiaurinę papėdę, tyrė trakų, klaipėdos pilis. Sudarytoje Pilių

VolUMen

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

331

7. Jubiliejų minintis habil. dr. Vytautas Urbanavičius pristato savo 1973 m. filmą „Vilnius prieš 650 metų“, skirtą Vilniaus Žemutinės pilies tyrimams. Fotografas V. Abramauskas

8. Pranešimą „Adolfo Tautavičiaus autobiografija kaip Vilniaus pilių tyrimų istorijos šaltinis“ skaito Gintautas Striška. Fotografas V. Abramauskas

tyrimų grupėje, vėliau istorijos institutui jau nepriklausančiame ūkiskaitos sektoriuje ir iš jo reorganizuotoje viešojoje įstaigoje Pilių tyrimo centre „lietuvos pilys“ a. tautavičius dirbo archeologinių tyrimų skyriaus vadovu. V. Urbanavičius buvo šių įstaigų vadovas, be tyrimų, rūpinosi ir organizaciniais reikalais, finansavimu, buvo vienas iš Valdovų rūmų atkūrimo idėjos pradininkų ir propaguotojų. šie archeologai daugiau kaip dešimtmetį tyrė lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmus ir jų aplinką, skelbė mokslinę informaciją, išugdė daugybę jaunų specialistų. Per 60 Vilniaus žemutinės pilies tyrimų metų atrasta nemažai naujų faktų, pavyzdžiui, apie pirmą lietuvos teritorijoje Xiii a. pabaigos – XiV a. pradžios mūrinę pilį, aptikta unikalių archeologinių radinių, pakoreguota pilies mūrinės ir medinės statybos chronologija, atkurti ir muziejinei veiklai pritaikyti naujojo ir Senojo arsenalo korpusai, lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai ir kiti pilies pastatai. 2014–2015 m. atkurtų Valdovų rūmų rūsiuose vyko bene paskutiniai archeologiniai tyrimai, per juos taip pat aptikta vertingų radinių. konferencijoje, minint dviejų ilgamečių lietuvos pilių tyrinėtojų ir Vilniaus žemutinės pilies archeologinių tyrimų jubiliejines sukaktis, siekta mokslininkams ir visuomenei pristatyti per pastaruosius metus vykusių lietuvos pilių bei kitų istorijos pažinimui svarbių objektų archeologinių tyrimų rezultatus, unikalius radinius ir reikšmingas įvairiais tyrimų metodais gautas išvadas. konferencijoje dalyvavo ir naujausius Dubingių piliavietės archeologinius tyrimus pristatė Vilniaus universiteto istorijos fakulteto archeologijos katedros vedėjas prof. dr. albinas kuncevičius, Vilniaus universiteto komunikacijos fakulteto strateginės raidos prodekanas, Muzeologijos katedros vedėjas prof. dr. rimvydas laužikas ir doktorantas ramūnas šmigelskas (Všį kultūros paveldo akademija). Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas doc. dr. gintautas Zabiela pristatė pranešimą „adolfas tautavičius – klaipėdos pilies tyrimų pradininkas“. algirdas žalnierius (kauno projektavimo, restauravimo ir statybos institutas) perskaitė pranešimą „2009 m. kauno pilies bastėjos tyrimai“. Mažosios lietuvos istorijos muziejaus direktorius dr. jonas genys ir archeologijos ir restauracijos

skyriaus vedėja roma Songailaitė naujausius Biržų pilies tyrimus apibendrino pranešime „Biržų pilies archeologinių tyrimų istorija“. trakų švč. Mergelės Marijos apsilankymo bažnyčios archeologinius tyrimus 2008–2011 m. pristatė olegas Fediajevas (Všį „kultūros paveldo išsaugojimo pajėgos“). įsteigus Valdovų rūmų muziejų, žemutinės pilies teritorijos tyrimus vykdo ir koordinuoja muziejaus specialistai. jie konferencijoje pristatė pastarųjų metų darbus: archeologas egidijus ožalas pristatė pranešimą „Vilniaus žemutinės pilies XVi a. sanitariniai statiniai. nauji tyrimų duomenys“, archeologė rasa Valatkevičienė aptarė naujausius Vilniaus žemutinės pilies lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų papuošalų tyrimus. naujausius lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos rūsių archeologinius tyrimus ir jų rezultatus pristatė net trys pranešėjai: tyrimams vadovavęs dr. Povilas Blaževičius (Valdovų rūmų muziejus) apibendrino tyrimų eigą ir pagrindinius radinius, dr. giedrė Piličiauskienė (Vilniaus universitetas) apibendrino šių tyrimų zooarcheologinę medžiagą, o Vilniaus universiteto archeologijos studentė erika Buitkutė perskaitė pranešimą „naujausi archeobotaninių tyrimų Vilniaus žemutinėje pilyje rezultatai“. Pagerbdamas konferencijos jubiliatus, Valdovų rūmų muziejaus Mokslinių tyrimų centro vedėjas gintautas Striška pristatė Valdovų rūmų muziejuje saugomą a. tautavičiaus rašytą dienoraščio rankraštį ir rengiamą jo publikavimą 2016 m.1 bei perskaitė dienoraščio pagrindu parengtą pranešimą „adolfo tautavičiaus autobiografija kaip Vilniaus pilių tyrimų istorijos šaltinis“. konferenciją savo dalyvavimu pagerbė ir 80-metį minintis habil. dr. V. Urbanavičius, jis pasiūlė pažiūrėti Vilniaus įkūrimo 650 metinėms (1973) sukurtą filmą, kuris sujungė pirmuosius žemutinės pilies tyrimus, habil. dr. a. tautavičių kaip tų tyrimų autorių ir habil. dr. V. Urbanavičių kaip šio filmo režisierių ir operatorių. kelių konferencijoje skaitytų pranešimų pagrindu parengti straipsniai publikuojami šiame leidinyje.

332

Gintautas Striška 1

Tautavičius A. Iš archeologo užrašų, Vilnius, 2016.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

Prof. dr. Albinas Kuncevičius

Ramūnas Šmigelskas

Prof. dr. Rimvydas Laužikas

Renaldas Augustinavičius

Vilniaus universitetas Universiteto g. 7, LT-01131 Vilnius a.kuncevicius@gmail.com

Vilniaus universitetas Saulėtekio al. 9, LT-10222 Vilnius rimvydas.lauzikas@kf.vu.lt

Lietuvos istorijos institutas Kražių g. 5, LT-01108 Vilnius ramunas.smigelskas@gmail.com

Vilniaus universitetas Universiteto g. 7, LT-01131 Vilnius augustinavicius@gmail.com

DUBingių PiliaVietėS arCheologiniai tyriMai įVaDaS Dubingiai – nedidelis miestelis rytų lietuvoje, Molėtų rajono pietuose, apie 40–50 km nuo Vilniaus. įsikūręs prie ilgiausio lietuvoje asvejos ežero, dar vadinamo ir Dubingių vardu. asveja su savo atšakomis driekiasi daugiau kaip 29 km, ežere yra šešios salos, o didžiausioje, buvusioje ties Dubingių miesteliu, – Pilies saloje – yra Dubingių piliavietė. Sistemingi Dubingių piliavietės archeologiniai tyrimai pradėti 2003 metais. 2004-aisiais buvusios bažnyčios vietoje rasti ir bendromis archeologų, antropologų, istorikų bei menotyrininkų pastangomis identifikuoti radvilų palaikai. 2006–2007 m. ištirta visa buvusių bažnyčių teritorija, restauruoti ir užkonservuoti atkasti evangelikų reformatų bažnyčios pamatai, įrengta nauja radvilų laidojimo kripta, jų palaikams pagamintas naujas sarkofagas ir granito antkapis su epitafiniu tekstu. Minint lietuvos vardo tūkstantmetį, 2009 m. rugsėjo 5 d., iškilmingai perlaidoti Dubingiuose rasti radvilų giminės atstovų palaikai. 2005–2010 m. tyrinėta radvilų rūmų vieta Dubingių piliavietėje. 2003–2010 m. Dubingių piliavietės buvusių bažnyčių vietos, buvusių rūmų ir 2004 m. rasto radvilų giminės kapo mokslinių tyrimų bei paveldotvarkos rezultatai pristatyti kolektyvinėse monografijose „radvilų tėvonija Dubingiuose“ ir „radvilų rūmai Dubingiuose“1. 2011 m. pradėtas vykdyti ketverių metų didelio masto mokslinis mikroregiono tyrimų projektas „lietuvos valstybės ištakos Dubingių mikroregiono tyrimų duomenimis“ (vadovas prof. dr. albinas kuncevičius). Projekto tikslas – Dubingių mikroregiono pavyzdžiu išanalizuoti lietuvos valstybės, kaip politinio teritorinio vieneto, ir lietuvių tautos bei valstybės visuomenės formavimosi procesą i–XV a., remiantis archeologijos duomenimis. šiame straipsnyje glaustai pristatomi Dubingių piliavietės 2011–2015 m. archeologinių tyrimų naujausi rezultatai. 1 Kuncevičius A., Jankauskas R., Laužikas R., Stankevičiūtė D., Rutkauskaitė I. Radvilų tėvonija Dubingiuose, Vilnius, 2009; Kuncevičius A., Laužikas R., Rutkauskaitė I., Šmigelskas R. Radvilų rūmai Dubingiuose, Vilnius, 2011.

VolUMen

arCheologiniai tyriMai DUBingių PiliaVietėje Dubingių piliavietė – didžiulė, net apie 0,5 km ilgio ir apie 0,2 km pločio, kalva. XV a. čia buvo lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovo Vytauto, tada – radvilų giminės pilis, jų dvaro kompleksas ir katalikų (XV a. – XVi a. viduryje), o vėliau (nuo XVi a. vidurio iki XViii a. vidurio) – evangelikų reformatų bažnyčia. įspūdingame lietuvos piliakalnių ir piliaviečių kontekste Dubingių piliavietė išsiskiria savo dydžiu (1 pav.). „Piliavietės“ terminas lietuvoje vartojamas vietoms, kuriose buvo ir išliko mūrinių pilių bei jų pėdsakų, įvardyti, todėl piliavietėmis vadinamos buvusios eišiškių, liškiavos, Senųjų trakų mūrinių pilių vietos, taip pat kauno, Medininkų, trakų bei kitos pilys. Dubingiai taip pat vadinami piliaviete, nes jų istorija susijusi su XV a. pradžios Vytauto laikų rezidencine vieta ir XV a. antroje pusėje – XVii a. čia buvusiais radvilų giminės rūmais bei bažnyčia. Be to, kalnas ir jo aikštelė, kurioje buvo pilies pastatai ir kiti įrenginiai, yra didžiausias iš lietuvos piliakalnių. Dubingių piliavietėje neišliko piliakalniams būdingų gynybinių elementų, jos pilies kiemas didžiulis, o ankstesni archeologiniai tyrimai, kurių tikslas buvo ne ankstyvojo laikotarpio piliakalnio liekanų paieška, o su radvilomis tiesiogiai susijusių objektų tyrimai, rodė, kad, išskyrus pavienes ir smulkias puodų šukes, kurios galėtų būti datuojamos i tūkstm. antra puse, ankstesnių nei XV a. nuolatinio gyvenimo pėdsakų (kultūrinio sluoksnio) piliavietėje nėra. kita vertus, Dubingių piliavietė užima 236 320 kv. m teritoriją, o ištirta tik 0,76 proc. viso ploto. Xiii a., kuriantis valstybei, lietuvos žemė (siauruoju požiūriu) tarp nemuno ir neries tapo didžiausia ir svarbiausia. šalia jos buvo taip pat lietuviams priskiriamos nalšios, Deltuvos, neries, Upytės ir, matyt, Dubingių žemės. jos ir sudarė būsimos lietuvos valstybės branduolį. Dubingių žemė istorijos rašytiniuose šaltiniuose minima nuo XiV amžiaus. toliau pateikiamos ankstyviausios rašytinės istorinės žinios apie Dubingius:

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

333

1. Dubingių piliavietė. Fotografas R. Armonas The Dubingiai castle site. Photograph by R. Armonas

• 1334 m. vasarį livonijos krašto magistras eberhardas iš Monheimo (eberhard von Monheim) suorganizavo žygį į Dubingių ir Sicculen (šešuolių) žemes (tai pirmasis Dubingių vardo paminėjimas rašytiniuose šaltiniuose); • 1373 m. vasarį livonijos krašto magistras Vilhelmas iš Frimersheimo (wilhelm von Friemersheim) niokojo Užnerio lietuvos žemes: nuo tauragnų iki Dubingių, nuo giedraičių iki linkmenų; • 1375 m. vasarį tas pats magistras vėl siaubė Užnerio lietuvą, tačiau šį kartą nusiaubė tik tam tikras Dubingių žemės dalis; • 1415 m. gegužę–birželį jogaila su dvariškiais lankėsi Dubingiuose, kur Vytautas buvo pastatęs naują pilį; • 1420 m. vasario 8 d. Dubingiuose Vytautas rašė laišką Vokiečių ordino magistrui (laiške nurodyta, kad jis parašytas Dubingių pilyje). kartu su buvusios bažnyčios tyrimais vyko ir buvusių radvilų rūmų teritorijos archeologiniai kasinėjimai. rūmų archeologiniai tyrimai pradėti tik 2005-aisiais ir tęsti 2008–2009 metais. atkasti bažnyčių ir rūmų mūrai buvo detaliai ištirti, užfiksuoti 3D skeneriu ir detaliose fotografijose, tyrimo vyksmas filmuotas, parengtos pirminės stilistinės mūro kartogramos, inventorinta daugiau kaip 10 tūkst. archeologinių radinių – daugumą jų sudaro įvairi keramika, daugybė įvairių formų ir laikotarpių koklių,

334

daug metalo, stiklo dirbinių, monetų, pavieniai, bet dažnai unikalūs kaulo ir rago dirbiniai, datuojami XV–XVii amžiais2. kaip jau minėta, šie tyrimai detaliai aprašyti kolektyvinėse monografijose. šiame straipsnyje pristatomi kiti piliavietės aikštelės tyrimai: akcentuojami 2003–2010 ir 2011–2014 m. atliktų tyrimų metodologiniai skirtumai, radiniai ir sluoksniai, siekiantys ankstesnius nei XV–XVii a. laikus, bei gauti moksliniai Dubingių piliavietės apgyvendinimo iki XV a. tyrimo rezultatai. tyrinėjant Dubingių piliavietėje buvusių rūmų aplinką, stratigrafiškai aiškiai išsiskyrė trys kultūriniai sluoksniai, sietini su rūmų naudojimu: 1) viršutinis sluoksnis, t. y. po velėna esantis ištisinis rūmus uždengusių griuvenų su daug plytgalių sluoksnis, kuris susidarė paskutiniu rūmų egzistavimo ir jų suardymo laikotarpiu. į jį pateko šiukšlėmis virtę puodai, kokliai, kiti buities rakandai, naudoti XVii a. pradžioje ir viduryje. Manoma, kad rūmai pradėjo nykti po XVii a. vidurio karo su Maskva (vadinamojo tvano); 2) vidurinis sluoksnis – tai susidaręs kitas griuvenų sluoksnis, molingesnis, su mažiau plytgalių ir plytų. šis sluoksnis pagal jame rastus radinius datuojamas XVi a. viduriu; 2 Kuncevičius A. [ir kt.] Radvilų rūmai Dubingiuose.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

3) žemiausias juodžemio kultūrinis sluoksnis, fiksuotas virš įžemio, datuotas XV amžiumi. jame rasta daugiau kaip 900 puodų šukių, tarp jų vyrauja tradicinė lipdyta ir paskui apžiesta keramika su daug grūstų akmenų, išdegta oksidacinėje aplinkoje. ten pat rasti ir kiti lietuvos vėlyviesiems Viduramžiams būdingi dirbiniai: stilius (rašymo priemonė), kaulinė šachmatų figūrėlė (karalius arba valdovė), lanko strėlės antgalis, monetos (kazimiero jogailaičio moneta – iii tipas). tad šis sluoksnis datuotas ne vėlesniu kaip XV a. antros pusės laikotarpiu; 4) po juodžemio su degėsiais sluoksniu pasiekta nejudinta žemė, rusvas molis – įžemis. atliekant buvusių bažnyčios ir rūmų vietų tyrimus, Dubingių piliavietėje buvo siekiama nustatyti kultūrinio sluoksnio intensyvumą3. 2003 m. piliavietės pietvakariniame pakraštyje ištirtas 30 kv. m plotas, jame nustatytas iki 1,2 m storio kultūrinis sluoksnis su gana gausiais XV–XVii a. radiniais. tuomet spėta, kad piliavietės pašlaitėje apie 0,8–1 m gylyje rasta apie 3 m pločio ir iki 0,8–1 m gylio ištisinė akmenimis užversta griova galėjo būti įrengta dar iki Vytauto laikais funduotos bažnyčios4. 2004 m. visas piliavietės plotas buvo šurfuotas5. Piliavietėje iškastuose šurfuose rastas 20–80 cm storio kultūrinis sluoksnis. Storiausias kultūrinis sluoksnis aptiktas piliavietės pietinėje dalyje, plote tarp 1944 m. sudegintos vilos ir buvusių bažnyčių pamatų. Padaryta prielaida, kad jei Dubingių piliavietės teritorijoje yra buvusi ir Xiii a. pilis, ji galėjusi stovėti šioje piliavietės dalyje6. 2008 m. pradėti didelio masto buvusių rūmų tyrimai. kadangi tuo pat metu buvo tvarkomos pėsčiųjų takų trasos ir įrengiamos poilsio aikštelės, jų vietose buvo atliekami archeologiniai žvalgymai piliavietės aikštelės pakraščiuose. „Pagal projektą buvo nuimama tik velėna (iki 15 cm gylio) praktiškai jau buvusio pėsčiųjų tako vietoje. Darbų metu vykdyti archeologiniai žvalgymai, trasų vietos patikrintos metalo ieškikliu. žvalgymai buvo be rezultatų, nes paviršutinis sluoksnis susidarė jau po piliavietės apleidimo, o gilesni sluoksniai liko netyrinėti.“7 2010 m., baigiant rūmų teritorijos tyrimus, vėl atnaujinti piliavietės aikštelės tyrimai, nes pradėtas įrengti rūmų liekanoms uždengti specialiai suprojektuotas muziejinis gaubtas8. elektrai jame prijungti buvo nutiestas požeminis kabelis iki piliavietės pietrytinio pakraščio. trasos vietos prieš tai buvo ištirtos. Pirmoji perkasa, kuri buvo 30 x 1 m dydžio, tirta 10 m atstumu į rytus nuo laikinojo rūmų liekanų gaubto. joje nustatyti trys kultūrinio sluoksnio horizontai: viršutinis juodžemio sluoksnis, datuojamas XVii a., po juo – XVi a. juodžemio sluoksnis su molio intarpais ir giliausias kultūrinis sluoksnis, datuotas XV a. pabaiga, nes jame rasta keletas buitinės keramikos fragmentų bei vienas dubeninio koklio, dengto žalia glazūra ir puoštu rozetės ornamentu, fragmentas. tačiau šio sluoksnio apačioje rastas ir kryžinis smeigtukas su grandelėmis (2 pav.). Smeigtuko ilgis – 16,7 cm, kojelės 3 Kuncevičius A., Laužikas R. „Dubingių piliavietė“, in: Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2003 metais, Vilnius, 2004, p. 151. 4 Ibid. 5 Kuncevičius A., Laužikas R. „Dubingių bažnyčia piliavietėje“, in: Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2004 metais, Vilnius, 2005, p. 179–183. 6 Ibid., p. 182–183. 7 Kuncevičius A., Laužikas R., Stankevičiūtė D., Šmigelskas R. „Radvilų rūmai ir jų aplinka Dubingių piliavietėje“, in: Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2008 metais, Vilnius, 2009, p. 190–194. 8 Kuncevičius A. [ir kt.] Radvilų rūmai Dubingiuose, p. 135–140.

VolUMen

ilgis – 12 cm, skersmuo – 0,4 cm. 4,7 x 4,7 cm kryžmos apvalintais galais, galvutės storis – 0,2 cm. Prie jos buvo pritvirtintos trys 1,3–1,4 cm skerspjūvio grandelės, sujungtos dviem poromis 4,9 cm ilgio žiedelių ir 0,3 cm skersmens vielutėmis9. tais metais tirti sluoksniai datuoti ne ankstesniu nei XV a. laikotarpiu, nes taikytas tik santykinis ir tipologinis radinių bei stratigrafinis sluoksnių datavimas, atsižvelgiant į aiškiai datuotus prie rūmų ir bažnyčios nustatytus kultūrinius sluoksnius. todėl tiek tenykščio kultūrinio sluoksnio apatinė dalis, tiek ir jame rasti dirbiniai – žiedinis auskaras ar itin retai XV a. pasitaikantis papuošalas – kryžinis smeigtukas, ornamentuotas geometriniu motyvu ir kt., neabejotinai datuoti XV amžiumi. 2011 m. archeologiniai tyrimai buvo atliekami Dubingių piliavietėje buvusių bažnyčių vietų aplinkoje. tirta šventoriaus (kapinių) teritorija, esanti toliau nuo bažnyčios pamatų. Buvo siekiama šioje vietoje rasti ankstyviausių kapų, galbūt datuojamų XV a. pradžia, t. y. to paties laiko, kaip pirmoji Vytauto statyta bažnyčia, arba dar ankstesniu laikotarpiu (XiV a. pabaiga). hipotetiškai manyta, kad Vytauto laikų bažnyčia galėjo būti kuriama ankstesnių kapinių vietoje. šventoriuje atidengta 11 prasčiau ar geriau išlikusių griautinių kapų ir rasta pavienių žmogaus skeleto dalių iš ne mažiau kaip 39 suardytų kapų. nors ryškesnių kapų identifikavimo žymių neaptikta, šie kapai turėtų būti krikščioniški ir preliminariai datuotini XVi a. antra puse – XVii a. pradžia. kultūriniame sluoksnyje rasti ir inventorinti iš viso 322 radiniai, datuotini XV–XX a.: lipdytinės, apžiestosios ir žiestosios keramikos šukės (106 vnt.), koklių fragmentai (2 vnt.), interjero įrangos detalės (171 vnt.), stiklo šukės (184 vnt.), metaliniai dirbiniai ir jų fragmentai (82 vnt.), lietuvos didžiojo kunigaikščio aleksandro sidabrinis pusgrašis, kalkakmenio liejimo forma (3 pav.). taip pat rasta senųjų bažnyčių šventoriaus tvoros dalių (pamatų ir apatinės tvoros dalies fragmentų). Per šiuos archeologinius tyrimus nustatyta, kad tirtame plote susiformavęs 1,9–2,7 m storio kultūrinis sluoksnis apima XV–XX a., bet nėra ankstesnis nei lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto pirmosios piliavietėje funduotos bažnyčios laikotarpis10. nors archeologiniai tyrimai Dubingių piliavietėje atliekami nuo 2003 m., nerasta XiV a. rašytiniuose šaltiniuose minimo 1334–1373 m. laikotarpio kultūrinių sluoksnių. ankstyviausias kultūrinis sluoksnis, datuojamas XV a. antra puse, rastas prie buvusių radvilų rūmų11. atliekant buvusių bažnyčių vietos archeologinius tyrimus, kai kurie kapai datuoti XV a. viduriu ar antra puse12. todėl šio projekto pradžioje Dubingių mikroregione tarsi ir nebuvo ankstyvosios lietuvos valstybės ir kovų su ordinais laikotarpiais (Xiii a. – XV a. pradžia) datuojamų archeologinių objektų. atlikus Baluošo piliakalnio, išoriškai primenančio vėlyvuosius piliakalnius ir istorinių laikų medinių pilių vietas, tyrimus ir datavimo darbus13, apsvarsčius galimus kitus Dubingių Xiii–XV a. 9 Kuncevičius A., Laužikas R., Šmigelskas R. „Dubingių piliavietė ir Radvilų rūmai“, in: Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2010 metais, Vilnius, 2011, p. 182–183. 10 Laužikas R. Dubingių (Molėtų raj.) piliavietės (u. k. 5361) 2011 m. archeologinių tyrimų ataskaita (rankraštis). 11 Kuncevičius A. [ir kt.] Radvilų rūmai Dubingiuose, p. 82–85. 12 Ibid., p. 96–97. 13 Šmigelskas R. Baluošos piliakalnio (3197, Švenčionių r. sav., Pabradės sen., Alkos k.) archeologinių žvalgymų 2012 m. ataskaita (rankraštis); Kuncevičius A. Baluošos piliakalnio (u. k. 3197, Švenčionių r. sav., Pabradės sen., Alkos k.) detaliųjų archeologinių tyrimų 2013 metais ataskaita (rankraštis).

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

335

3. Kalkakmenio liejimo forma. Fotografas E. Svetikas Limestone casting mould. Photograph by E. Svetikas

4. Žiestosios keramikos fragmentas, rastas šurfe Nr. 1, pagal 14C datuojamas X–XI a. Fotografas R. Šmigelskas

2. Kryžinis smeigtukas. Fotografas R. Šmigelskas Cruciform pin. Photograph by R. Šmigelskas

Fragment of thrown pottery found in test pit No. 1, 14C dated to the 10th–11th c. Photograph by R. Šmigelskas

mikroregiono centro variantus, buvo prieita prie išvados, kad šio laikotarpio kultūrinio sluoksnio reikėtų dar kartą paieškoti Dubingių piliavietėje, tik jau taikyti kitokius metodus nei ankstesniais metais. Peržiūrėjus Dubingių piliavietės ankstesnių archeologinių tyrimų medžiagą, į akis krito 2010 m. rastas kryžinis smeigtukas (žr. 2 pav.). tąkart atliekant tyrimus į rytus nuo buvusių rūmų, apatiniame horizonte, be buitinės keramikos radinių, rastas sveikas smeigtukas su keliomis grandelėmis. tuo metu manyta, kad jis gali būti datuojamas XV a., t. y. priskirtas tam pačiam kultūrinio sluoksnio horizontui, kaip ir ankstyviausias horizontas prie buvusių rūmų. abejonių sukėlė tai, kad bent keturi šio smeigtuko

336

chronologiniai atitikmenys, pateikiami ir dr. eugenijaus Svetiko, rasti rytų lietuvoje, bet atsitiktinai14. Suabejota, ar minimas kryžinis smeigtukas tikrai turėtų būti priskiriamas XV amžiui. todėl nuspręsta šalia tos vietos ištirti 2 x 2 m dydžio šurfą (šurfas nr. 1), dar kartą patikrinti apatinį kultūrinio sluoksnio horizontą, iš jo paimti anglių ar kaulų mėginių ir juos laboratorijoje datuoti radioaktyviosios anglies metodu. 1,2–1,3 m gylyje didelėje šurfo dalyje pasiektas įžemis. šurfo šiaurinėje dalyje nustatytas duobės kontūras. Preparuojant 14 Svetikas E. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės christianizacija XIV a. pab. – XV a., t. I. Vilnius, 2009, p. 245–246.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

5. Įvijinės apyrankės fragmentas. Fotografas R. Šmigelskas

6. Įtveriamasis strėlės antgalis. Fotografas R. Šmigelskas

Fragment of a spiral bracelet. Photograph by R. Šmigelskas

Hafted arrowhead. Photograph by R. Šmigelskas

duobę rasta bent dviejų žiestų puodų šukių (4 pav.), daugumą jų buvo galima sujungti. Vieno puodo dugne rastas nuo žiedžiamojo rato likęs įspaudas. Puodų angų skersmenys – 15,7 ir 17 cm, dugnų skersmenys – 10,3–10,5 cm. Puodų aukštis turėjęs būti apie 19–20 cm. Vienas puodas ant dugno turi įspaudą – apskritimą, o jo viduje yra graikiško kryžiaus ženklas. Puodų šonai kiek pūsti ir gana aiškiai profiliuoti. Viršutinė jų dalis ornamentuota horizontaliomis linijomis ir bangelėmis. remiantis naujaisiais keramikos tipologijos darbais, kiek labiau profiliuoti apžiesti puodai pasirodo X a. pabaigoje – Xi a. pradžioje. Sunkiau identifikuojama Xi–Xii a. datuojama keramika15. Dubingiuose aptikti puodai stilistiškai nėra panašūs ir į XiV–XV a. puodus, nes šie dar labiau profiliuoti, o puošyba sistemingesnė ir kruopštesnė16. iš perkasos šalia puodų šukių buvo paimti anglių mėginiai (perkasoje kaulų nerasta) ir vienas jų išsiųstas datuoti aMS metodu į londono laboratoriją „Beta analytic“. gautas rezultatas: Beta-352973: 1050 ± 30 BP, cal. 980–1020 aD (1σ). Siekiant patikrinti šiuos duomenis, iš šios duobės šalia puodų paimtas dar vienas anglių mėginys ir išsiųstas į aMS laboratoriją Poznanėje. gauti rezultatai: Poz-56359: 965 ± 35 BP, cal. 1022–1151 aD (1σ). iš šio šurfo buvo išsiųstas ir trečias mėginys – iš juodžemio sluoksnio virš įžemio, bet ne iš perkasos, paimtas gyvulio kaulas, gauti rezultatai: Poz-56339: 340 ± 30 BP, cal. 1491–1632 aD (1σ). taigi, galima daryti išvadą, kad rasta Xi–Xii a. datuojama įgilinta struktūra, o sluoksnis šioje vietoje galėjęs būti suardytas vėlesnių kasimo darbų. taip ir 2010 m. rasto kryžinio smeigtuko datavimas Xi–Xii a. būtų kiek įtikinamesnis. archeologiškai tiriant perkastus sluoksnius, stratigrafijoje sunkiai atskiriamos sluoksnių permaišos ir suardytos vietos, o tipologinis metodas neleidžia tiksliai datuoti radinių. Siekiant rasti ankstesnių kultūrinių sluoksnių, Dubingių piliavietėje 2011–2014 m. ištirta dar keletas šurfų ir perkasos tose piliavietės vietose, kur anksčiau tyrimai nevykdyti ar vykdyti tik labai fragmentiškai. Piliavietės rytinės aikštelės pakraštyje ištirta 5 x 5 m dydžio perkasa, o kitais tyrimų metais šis tyrimų plotas padidintas dar 4 metrais. Perkasose nustatytas XVi a. antros pusės – XVii a. kultūrinis sluoksnis, kuris greičiausiai gana ilgą

laiką buvo ariamas: dauguma keramikos šukių smulkios, keletas vėlyvosios keramikos šukių įmaišyta į gilesnius sluoksnius. Du pavieniai radiniai smarkiai skyrėsi nuo kitų radinių. 20 cm gylyje rastas žalvarinės įvijinės apyrankės fragmentas (5 pav.), jo plotis – 0,5–0,7 cm, tad apyrankė gali būti ir vaikiška. 20 cm gylyje aptiktas lanko strėlės antgalis, įtvertas rombo formos skerspjūvio galvute, per vidurį kiek suplotas (6 pav.). tokius strėlės antgalius dr. gintautas. rackevičius priskiria 24B tipui, datuoja XiV a. antra puse – XV a. pradžia ir sieja su ordino 1375–1402 m. Vilniaus puolimais17. o aleksandras Medvedevas tokius strėlių antgalius datuoja X–XiV a. ir priskiria 81 tipui18. šiuo atveju labiau tikėtinas dr. g. rackevičiaus datavimas, nes jis nuodugniau ištyrinėjo lietuvoje rastus strėlių antgalius. šioje perkasoje įžemis pasiektas 50 cm gylyje. Centrinėje dalyje atidengtoje dėmėje rasta nedidelių akmenų struktūra bei perdegusio molio sluoksniukas. tai rodo, kad šioje vietoje buvo laužavietė. keramikos radiniai iš esmės nelabai skyrėsi nuo rastųjų aukščiau esančiame kultūriniame sluoksnyje. Duobėje aptiktas didesnis anglių fragmentas, datavimo laboratorijoje rezultatas: Poz-56344: 800 ± 30 BP, cal. 1220–1260 aD (1σ). Be abejo, vienareikšmiškai teigti, kad rastas sluoksnis ir struktūra datuotina šiais ankstyvais laikais, negalima, tačiau rasta apyrankės dalis, strėlės antgalis ir data rodo, kad šioje vietoje galėjo būti Xii a. pabaigos – XiV a. antros pusės kultūrinis sluoksnis, sunaikintas jau XVi–XVii a. ar dar vėlesniais laikais. iki šiol Dubingių piliavietės pietinėje dalyje nebuvo vykdyta jokių archeologinių tyrimų. šioje kalno dalyje 1939 m. pastatytas didelis medinis vasarnamis, 1944-aisiais jį sudegino armija krajova. šiuo metu likę tik betoniniai šio vasarnamio ir greta buvusio pagalbinio pastato pamatai. kadangi ši piliavietės dalis iki šiol netyrinėta, buvo spėliojama, kad šioje vietoje reikėtų ieškoti vėlyvojo geležies amžiaus piliakalnio liekanų. juolab kad būtent šioje piliavietės dalyje kiek anksčiau dar buvo pastebima vėlyviesiems piliakalniams būdingų gynybinių statinių liekanų19. šioje vietoje ištirtas 2 x 2 m dydžio šurfas (šurfas nr. 3). apibendrinus šio šurfo tyrimų rezultatus, galima teigti, kad viršutinis archeologiškai 17 Rackevičius G. Arbaletas ir lankas Lietuvoje XIII–XVI a., Vilnius, 2002, p. 142.

15 Vengalis R. „Rytų Lietuvos keramika VIII–XII a.“, in: Lietuvos archeologija, t. 33, 2008, p. 63–65.

18 Медведев А. Ф. „Ручное метательное оружие (Лук и стрелы, самострел). VIII–XIV вв.“, in: Археология СССР. Свод археологических источников, E1–36, Москва, 1966, c. 56.

16 Poškienė J. „Trakų pilių ir miesto viduramžių keramika“, in: Miestų praeitis, t. 1, Vilnius, 2004, p. 140–141.

19 Daugudis V. Molėtų rajono archeologinių paminklų žvalgymo ataskaita 1969 10 28 – 1969 11 03 (rankraštis), Vilnius, 1969, p. 2, in: Lietuvos istorijos institutas (toliau – LII), f. 27, ap. 1, b. 9.

VolUMen

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

337

7. Šurfas Nr. 3, pirminio žemės paviršiaus sluoksnis ir spėjama stulpavietė. Fotografas R. Šmigelskas Primary earth layer of test pit No. 3 and the presumed pole-site. Photograph by R. Šmigelskas

8. Rausvo šiferio verpstukas ir smeigtuko adata. Fotografas R. Šmigelskas Reddish slate spindle and a pin needle. Photograph by R. Šmigelskas

vertingas kultūrinis sluoksnis visiškai sunaikintas statant vasarnamį. Beveik iki 1,6 m gylio šioje vietoje sudaro supiltiniai ir labai kieti žemės sluoksniai, supilti statant vasarnamį ir kasant duobę pamatams, kai aplink galėjo būti supilamos perteklinės žemės. Be to, pakeistas ir pats šios piliavietės dalies reljefas. aptiktas plonas ir stipriai apnaikintas juodžemio sluoksnis, tikėtina, kad tai buvęs pirminis žemės paviršius, kuris į rytų pusę žemėja. šiame sluoksnyje rasta vos viena labai smulki keramikos šukė ir kaulo fragmentas, jie datuoti laboratorijoje. gautas rezultatas: Poz-56342: 970 ± 30 BP, cal. 1021–1150 aD (1σ).

338

įžemyje rasta 30 x 38 cm skersmens duobė, tačiau joje buvo tik smulkus neaiškus geležinio daikto fragmentas. Duobė galėjo būti buvusio kuolo ar tvoros, tačiau kadangi šurfe ji aptikta tik viena, būtų per drąsu teigti, kad tai gynybinių statinių liekana (7 pav.). tad, turint tik laboratorinio datavimo duomenis, vėl galima konstatuoti faktą, kad apčiuopti Xi–Xii a. pėdsakai, tačiau be aiškesnio kultūrinio sluoksnio ar radinių. Dar vienas šurfas tirtas piliavietės šiaurinėje dalyje. šiauriniame pakraštyje žemės paviršiuje rasta pavienių primityvesnių (lipdytinės?) keramikos šukių, molio tinko fragmentų. tad nuspręsta ir šioje piliavietės dalyje ištirti vieną 2 x 2 m dydžio šurfą (šurfas nr. 4). tiriant šurfą rastas juodžemio sluoksnis, giliau – kiek tamsesnis. aptikta nemažai molio tinko fragmentų, taip pat keramikos šukių, dauguma jų apžiestos. Vos kelios šukės dengtos žalia glazūra, viena juodosios gotikinės keramikos šukė, kitos apžiestos ir gana storomis sienelėmis. įdomesni rasti daiktai: dvigubo nupjauto kūgio formos rausvo šiferio verpstuko fragmentas ir bronzinio smeigtuko adata (8 pav.). išsamiau aptarti smeigtuko adatos neverta, nes nepavyks nustatyti smeigtuko tipo. o šiferiniai verpstukai būdavo importuojami iš kijevo rusios, jų randama lenkijoje, Bulgarijoje, švedijoje, Baltijos šalyse ir kt. Dažniausiai aptinkami rytų, šiaurės rytų lietuvos piliakalniuose, kartais – kapuose. Paprastai randami Xi a. – Xiii a. pabaigos paminkluose, pasitaiko ir XiV a. pavienių egzempliorių20. Daugiau verpstukų randama latvijoje, jie datuojami tokiu pat laikotarpiu, o dvigubo nupjauto kūgio formos verpstukai – kiek vėlesni21. 20 Volkaitė-Kulikauskienė R. Iš lietuvių etnogenezės, Vilnius, 1981, p. 61. 21 Мугуревич Э. С. Восточная Латвия и соседние земли в Х–ХIII вв., Рига, 1965, c. 35.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

9. Atsitiktinis radinys piliavietėje – pasaginės segės fragmentas. Fotografas R. Šmigelskas

11. Šurfo Nr. 2 radiniai. Fotografas R. Šmigelskas

Isolated find at the castle site – fragment of a penannular brooch. Photograph by R. Šmigelskas

Artefacts from test pit No. 2. Photograph by R. Šmigelskas

10. Šurfas Nr. 2, atidengtos struktūros ir skiedrų sluoksnis. Fotografas R. Šmigelskas

12. Šurfo Nr. 2 radiniai. Fotografas R. Šmigelskas

Test pit No. 2, layer of the exposed structure and chips. Photograph by R. Šmigelskas

Artefacts from test pit No. 2. Photograph by R. Šmigelskas

šio šurfo sluoksnyje virš įžemio rasti didesni anglių fragmentai buvo išsiųsti datuoti aMS metodu, gauti rezultatai: Poz-56361: 665 ± 35 BP, cal. 1282–1386 aD (1σ). tad verpstuko tipologinis ir laboratorinis datavimas sutampa. Metalo detektoriumi žvalgyta piliavietės šiaurės vakarų dalis. rasta daug vėlyvų metalinių daiktų ir šiukšlių, tačiau bent į porą daiktų verta atkreipti dėmesį – tai kazimiero jogailaičio denaras ir pasaginės segės dalis. Segės lankelis ovalaus pjūvio, puoštas 8–9 mm pločio ir 4–5 mm storio trikampėlių eilėmis (9 pav.). kadangi nulūžę abu segės galai, neaišku, kuriam tipui ji priskirtina. gausiausiai pasaginės segės nešiotos X–Xiii amžiuje22. Dar 2010 m. į rytus nuo buvusių bažnyčių vietos buvo atliekami archeologiniai tyrimai, tačiau dėl itin didelės drėgmės šios vietos nepavyko iki galo ištirti. 2013 m. sezonas buvo gana sausas, todėl nuspręsta šioje vietoje ištirti 2 x 2 m dydžio šurfą (šurfas nr. 2). tirtas juodžemio kultūrinis sluoksnis, giliau per-

einantis į beveik vientisą anglių sluoksnį, po šiuo sluoksniu atidengti medinių konstrukcijų fragmentai, o dar giliau – vientisas sudurpėjusių skiedrų sluoksnis (10 pav.). itin drėgna piliavietės vieta sudarė sąlygas išlikti mediniams statiniams. tirtu šurfu, matyt, pataikyta į buvusio pastato vietą. itin gausus kiekis anglių byloja apie gaisrą, o skiedrų sluoksnis leidžia spėti, kad pastato stogas sukrito į vidų. aptikta įvairių radinių: žvangutis, karoliukas, stiklo kabutis, žiedelis, drabužių susegimo kabliukas, kaulinis adiklis ar smeigtukas, adata, stipriai korodavusi ir sunkiai atpažįstama sidabrinė moneta, odos fragmentas, pentino žvaigždutė (11, 12 pav.). Didžiausią radinių dalį sudarė įvairiai dekoruota keramika labai storomis sienelėmis: ovalūs įspaudai, keturių eilių rombo formos duobučių įspaudai, bangelės, labiau primenančios zigzagus, smulkių bangelių eilės, įspaudai pirštu, taškučių eilės, įstrižos įkartėlės prie kaklelio atlaužimo krašto, įstrižos įkartėlės puodo šonuose, stačiakampių štampelių apvalintais kampais įspaudai eilėmis, horizontalios linijos, bangelės, įstrižos įkartos apvalintais galais bei eilė trikampėlių su ilgąja

22 Lietuvos TSR archeologijos atlasas, t. IV: I–XIII a. radiniai, sud. A. Tautavičius, Vilnius, 1978, p. 47.

VolUMen

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

339

13. Šurfe Nr. 2 rastos buitinės keramikos pavyzdžiai. Fotografas R. Šmigelskas Sample of everyday pottery found in test pit No. 2. Photograph by R. Šmigelskas

14. Importinio ąsočio šukė. Fotografas R. Šmigelskas

15. Ietigalis, XV a. pr. Fotografas R. Šmigelskas

Sherd of an imported jug. Photograph by R. Šmigelskas

Spearhead, early 15th c. Photograph by R. Šmigelskas

kraštine, nukreipta žemyn (13 pav.). aptikta keletas išskirtinių radinių: keramikos šukė (ąsotis, degtas +500–1 000 °C temperatūroje ir tapytas ochra) (14 pav.), ietigalis, tikėtina, kavalerijos (15 pav.), neatpažintas rago dirbinys (16 pav.). Pentino žvaigždutė šešių atšakų, centre turi skylutę. tokios pentinų žvaigždutės datuojamos XiV amžiumi. Beveik identiška pentino žvaigždutė, rasta 2002 m. Vilniaus žemutinėje pilyje, taip pat datuojama XiV amžiumi23. ietigalio plunksna apvali, pereinanti į stačiakampį pjūvį, smaigalio link siaurėjanti. Plačiajame gale dirbinys turi dvi stačiakampio pjūvio tvirtinimo atšakas apvalintais galais (žr. 15 pav.). atšakos

per vidurį turi skylutes vinutėmis prie koto tvirtinti. Plunksnos ilgis – 20,5 cm, tvirtinimo atšakų ilgis – 18,5 cm. Bene įdomiausias radinys šiame šurfe – trys importinio ąsočio šukės. Molio masė balta ar kiek pilkšva su smulkiomis grūstų akmenų priemaišomis. Sienelės storis – vos 2–4 mm. ochra tapytas tinklelio ornamentas (žr. 14 pav.). akivaizdu, kad dirbinys importinis, tačiau šiuo metu dar nenustatyta jo kilmės vieta. analogų lietuvoje labai mažai – vos penkios panašios keramikos šukės rastos 2001 m. Vilniaus žemutinės pilies kieme. rasta šukė datuota XV amžiumi24.

23 Steponavičienė D. Lietuvos valdovo dvaro prabanga XIII a. viduryje – XVI a. pradžioje, Vilnius, 2007, p. 144–145.

24 Ožalas E. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Šiaurinio korpuso ir rūmų vidinio kiemo tyrimai 2001 m., t. 1 (rankraštis), Vilnius, 2001, p. 23 (LIIR, f. 1, b. 3722).

340

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

16. Neaiškus rago dirbinys, datuojamas XV a. pr. Fotografas R. Šmigelskas Uncertain horn object, dating to the early 15th c. Photograph by R. Šmigelskas

iš šio šurfo į laboratoriją išsiųsti keturi mėginiai. atsižvelgiant į gautas datas galima teigti, kad piliavietėje rastas XiV a. pabaigos – XV a. pradžios beveik nesuardytas kultūrinis sluoksnis su galimomis struktūromis.

DataViMo raDioaktyVioSioS anglieS MetoDU taikyMaS DUBingiUoSe Per pastaruosius du dešimtmečius lietuvos archeologijoje radioaktyviosios anglies metodas datuojant taikytas vis dažniau. Faktas, kad 1998–2014 m. radioaktyviosios anglies metodu buvo tirta beveik tiek pat mėginių, kiek ir 1965–1998 m., liudytų, kad šis metodas vis labiau įsiskverbia į archeologinius tyrimus ir tampa nebe metodologine išimtimi, o tyrimų rutina, be kurios negali išsiversti jokie didesnio masto archeologiniai tyrimai ar archeologiniai darbai, susiję su praeityje vykusių procesų interpretavimu. Suabsoliutinti radioaktyviosios anglies metodo taikymo geležies amžiaus ir ankstyvųjų istorinių laikų archeologijoje nereikėtų, nes pastarųjų dešimtmečių radioaktyviosios anglies tyrimai atskleidė nemažai veiksnių, padedančių nustatyti radioaktyviosios anglies amžių. į šiuos veiksnius būtina atsižvelgti, nes nuo jų suvokimo ir gebėjimo juos atpažinti archeologinėje medžiagoje iš esmės priklauso konstruojamų laiko skalių tikslumas, tipologinių schemų pagrįstumas, taip pat praeities įvykių koreliacija ir sinchronizacija. Veiksniai, turintys įtakos radioaktyviosios anglies amžiaus nustatymui, paprastai skirstomi į kelias grupes: 1) 14C kiekio svyravimas atmosferoje, 2) įvairių 14C rezervuarų efektai, 3) tiriamo mėginio užterštumas ir jo paruošimas datuoti, 4) radioaktyviosios anglies amžiaus interpretacijos klaidos ir kt. išsamiau jie šiame straipsnyje nebus aptarti, nes tai padaryta kolektyvinėje monografijoje, skirtoje Dubingių mikroregiono tyrimams25. Dubingių piliavietėje atlikus nedidelio masto archeologinius tyrimus, iš viso datuota 10 mėginių. tokią mėginių gausą lėmė tai, kad atliekant archeologinius tyrimus aptikta archeologinė medžiaga buvo per plačios arba labai neaiškios chronologijos, todėl tikėtasi, kad 14C datos padės identifikuoti šios medžiagos kultūrinį periodą ir tikslesnį chronologinį intervalą. 25 Kuncevičius A., Laužikas R., Jankauskas R., Augustinavičius R., Šmigelskas R. Dubingių mikroregionas ir Lietuvos valstybės ištakos. Mokslinė monografija, Vilnius, 2015, p. 35–81.

VolUMen

ankstyviausios 14C datos gautos iš 2013 m. Dubingių piliavietėje tirtų šurfų nr. 1 ir nr. 3. šurfe nr. 3, po gana storu supiltiniu sluoksniu, kuriame rasta pavienių vėlyvųjų istorinių laikų archeologinių radinių, apie 1,6 m gylyje, aptiktas degėsingas greičiausiai buvusio pirminio žemės paviršiaus sluoksnis, po juo rasta spėjama kuolo ar tvoros stulpavietė26. šiame sluoksnyje archeologinių dirbinių iš esmės neaptikta, išskyrus vieną nedatuojamą keramikos šukę ir nenustatyto gyvūno kaulo fragmentą – pastarasis ir buvo nusiųstas datuoti į laboratoriją. kadangi kaulas atitiko keliamus kokybės reikalavimus (δ13C = –23,6 ± 0,5 ‰, C:n 3,1), gauta, kad tai Xi a. pradžios – Xii a. vidurio radinys (Poz-56342: 970 ± 30 BP, cal. 1021–1148 aD (1σ), cal. 1016–1154 aD). taigi, jeigu ši 14C data nėra susijusi su konteksto interpretavimo klaidomis, galima konstatuoti, kad Dubingių piliavietės pietinėje dalyje yra kultūrinis sluoksnis, sietinas su paskutiniais vėlyvojo geležies amžiaus šimtmečiais. Panašaus laikotarpio archeologinių struktūrų aptikta ir netoli Dubingių rūmų 2013 m. tirtame šurfe nr. 1. čia apie 1,3 m gylyje rastos įgilintos struktūros dugne aptiktos dviejų žiestų puodų šukės. jas ne tik galima suklijuoti – jos priskirtinos vienam ankstyviausių žiestosios keramikos tipų: molio masė liesinta smulkiu granitu ir šamotu, ties kakleliu yra bangelės ir horizontalių linijų ornamentas, dugne yra žiedžiamojo rato (puodžiaus) ženklas, be to, jo visas paviršius nusėtas smulkiais grūsto granito (akmens) gabalėliais27. Prie šių dviejų puodų šukių rasti angliukai dirbtinai suskaidyti į dvi dalis ir pateikti datuoti dviem skirtingoms laboratorijoms: „Beta analytic“ (jaV, privati įmonė) ir Poznanės radioaktyviosios anglies laboratorijai. iš šių laboratorijų gautos iš pirmo žvilgsnio skirtingos, bet iš tikrųjų tapačios 14 C datos: Beta-352973: 1050 ± 30 BP, cal. 977–1020 aD (1σ), cal. 900–1026 aD (2σ), ir Poz-56359: 965 ± 35 BP, cal. 1022–1150 aD (1σ), cal. 1014–1160 aD (2σ). kadangi angliukai turėtų atspindėti tą patį įvykį, buvo pritaikytas nekalibruotų 14C datų kombinavimo metodas, gauta kombinuota 14C data 1014 ± 23 BP (χ2 = 3,4 < 3,84 = χ20,05(1)). ją perkalibravus, gauti šie chronologiniai intervalai: 995–1027 aD (1σ) ir 982–1115 aD (2σ). taigi, angliukai, rasti šurfe nr. 3, įgilintos struktūros dugne, prie dviejų ankstyviausių žiestų puodų šukių, datuotini Xi a. viduriu. tokia data būtų viena ankstyviausių žiestosios keramikos datų lietuvoje. Vis dėlto, reikėtų atkreipti dėmesį, kad čia datuoti angliukai, todėl, veikiant „senojo medžio“ efektui, 14C data gali būti ir pasendinta. tačiau, atsižvelgiant į tai, kad šurfe nr. 3 rastos ir datuotos kaulinės medžiagos chronologija sutampa su šurfe nr. 1 rastų angliukų data, labai tikėtina, kad Dubingių piliavietėje turime labai apardytą, savo išorinius požymius praradusią archeologinę vietą, datuojamą Xi a. viduriu ar pabaiga. taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad šurfe nr. 1, virš įgilintos struktūros, kurioje buvo rasti spėjami ankstyvosios žiestosios keramikos pavyzdžiai, pagal 1,1 m gylyje aptiktą nenustatyto gyvūno kaulą radioaktyviosios anglies metodu buvo datuotas ir tamsios žemės sluoksnis, kuris stratigrafiškai žemėja šiaurės kryptimi ir nusileidžia į minėtą įgilintą struktūrą. gauta 14C data (Poz-56339: 340 ± 30 BP, cal. 1490–1632 aD (1σ), cal. 1470–1640 26 Kuncevičius A. Dubingių piliavietės (u. k. 5361, Molėtų r. sav., Dubingių mstl.) detaliųjų archeologinių tyrimų 2013 metais ataskaita (rankraštis), Vilnius, 2014, p. 14. 27 Ibid., p. 8.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

341

17. Šurfas Nr. 2, datų išsidėstymas. Fotografas R. Augustinavičius Test pit No. 2, arrangement of dates. Photograph by R. Augustinavičius

aD (2σ); δ13C = –19,9 ± 0,6 ‰; C:n 2,9) rodo, kad šis sluoksnis gali būti susiformavęs XVi a. viduryje. žinoma, tokia vėlyva data gali būti nulemta konteksto interpretavimo klaidų, nes per 2013 m. tyrimus konstatuota, kad šurfo nr. 1 viršutinė dalis, datuojama vėliau negu XVi a. Dubingių rūmų remontas, yra apardyta28, todėl tikėtina, jog pavieniai kaulai dėl gyvūnų veiklos ar mechaninio augalų šaknų poveikio galėjo patekti ir giliau. arba virš tirtos įgilintos struktūros apie XVi a. vidurį susiformavo tos pačios konsistencijos ir spalvos sluoksnis, kurio negalima vizualiai atskirti nuo Xi a. vidurio įgilintos struktūros. kad Dubingių piliavietės teritorijoje yra ankstesnės negu XiV ir XV a. sandūros archeologinės medžiagos, patvirtina ir 2013 m. tirtame šurfe nr. 4 bei perkasoje nr. 1 surinktų mėginių datavimas 14 C metodu. Perkasoje nr. 1, kuri buvo atidengta Dubingių centrinės dalies rytinėje pusėje, pašalinus stipriai arimo sužalotą XVi a. antra puse – XVii a. datuojamą kultūrinį sluoksnį, vakarinėje dalyje išryškėjo apie 2,4 m skersmens duobė, jos dugne rasta krūsnelė, sudėta iš nedidelių lauko akmenų. Duobės užpilde rasta keramika mažai kuo skyrėsi nuo tirto viršutinio perkasos kultūrinio sluoksnio. Duobės ir krūsnelės paskirtis lieka neaiški29. tai galėjo būti tiek ūkinė duobė, tiek ugniakuro vieta. Be to, tirtame plote rasta ir ankstesnių dirbinių: juostinės apyrankės fragmentas, o 2014 m. – ir įtveriamasis strėlės antgalis. tarp krūsnelės akmenų rasta angliukų, jie ir buvo pateikti datuoti. gauta 14C data: Poz-56344: 800 ± 30 BP, cal. 1220–1260 aD (1σ), cal. 1184–1275 aD (2σ). Dubingių piliavietės šiaurinėje dalyje 2013 m. atidengtas šurfas nr. 4. iš karto po velėna jame aptiktas degėsingas kultūrinis sluoksnis su apžiestosios keramikos šukėmis. kai kurios šukės priskirtinos juodajai keramikai, jos puoštos įstrižomis įkartėlėmis, horizontaliomis linijomis ar bangelėmis. giliau tame pačiame sluoksnyje, be keramikos, rasta žalvarinio smeigtuko kojelė

ir rausvo šiferio verpstuko fragmentas30. Sluoksnio apačioje, virš įžemio, aptikta stambesnių angliukų, jie pateikti 14C amžiui nustatyti. gauta 14C data: Poz-56361: 665 ± 35 BP, cal. 1282–1386 aD (1σ), cal. 1272–1394 aD (2σ). nors auksčiau minėtų datų (Poz-56344, Poz-56361) persidengimas nėra statistiškai pagrįstas (χ2 = 8,57 > 3,84 = χ20,05(1)), akivaizdu, kad greta Xi a. vidurio ir pabaigos 14C datų, kurios paplitusios Dubingių piliavietės pietinėje ir centrinėje dalyje, turime ir Xiii–XiV a. datuojamos, tačiau sunkiai identifikuojamos archeologinės vietos horizontą, išsidėsčiusį Dubingių piliavietės šiaurinėje ir centrinėje dalyje. Paskutinė 14C datų grupė susijusi su istorinių laikų Dubingiais, tiksliau – su XV a. minimais Dubingiais. Visos šios datos gautos iš 2013 m. tirto šurfo nr. 2, atidengto netoli Dubingių bažnyčios31. iš viso buvo paimti keturi mėginiai, prisilaikant fiksuotos stratigrafijos. trijuose mėginiuose datuoti angliukai arba medienos fragmentai, viename – kaulinė medžiaga. gautos šios 14C datos: 1) 0,4 m gylyje, viršutinis kultūrinis sluoksnis, degėsingas sluoksnis (angliukai), Poz-56227: 505 ± 25 BP, cal. 1414–1434 aD (1σ), cal. 1400–1445 aD (2σ); 2) 0,6 m gylyje, aptiktų medinių konstrukcijų (lentų) fragmentas (medis), Poz-56341: 570 ± 30 BP, cal. 1320–1411 aD (1σ), cal. 1304–1422 aD (2σ); 3) 0,6–0,7 m gylyje, apie 10 cm storio rudų durpingų pjuvenų sluoksnis (pjuvenos), Poz-56360: 525 ± 30 BP, cal. 1400–1434 aD (1σ), cal. 1322–1442 aD (2σ); 4) 0,7 m gylyje, žemiau durpingo pjuvenų sluoksnio, nenustatyto gyvūno kaulas, Poz-56340: 505 ± 30 BP, cal. 1408–1439 aD (1σ), cal. 1324–1450 aD (2σ). taigi, šurfo nr. 2 stratigrafijoje pagal 14C datas yra chronologinė inversija, t. y. datuotos medinės konstrukcijos yra apie 45–65 14 C metus senesnės negu po jomis esančios archeologinės liekanos.

28 Ibid., p. 7.

30 Ibid., p. 14.

29 Ibid., p. 4–6.

31 Ibid., p. 9–12.

342

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

tokia inversija gali būti paaiškinama „senojo medžio“ efektu, nes šurfe nr. 2 fiksuotos medinės konstrukcijos buvo sutrūnėjusios lentos, todėl buvo gana sunku nustatyti, iš kurios medžio kamieno dalies išpjautos pačios lentos ir iš kurios dalies (medžio kamieno atžvilgiu) imamas pats mėginys, skirtas datuoti 14C metodu. Chronologinė inversija pastebima ir datuoto kaulo atveju, nes jis yra 20 14 C metų jaunesnis už jį dengiantį durpingų pjuvenų sluoksnį. greičiausiai kaulas yra patekęs giliau dėl nedidelio mechaninio sluoksnių perklostymo (veikiant gyvūnams ar augalų šaknims), nes reikšmingų perkasų nei stratigrafiškai, nei planigrafiškai nefiksuota. tad, atmetus medinių konstrukcijų 14C datą, kitos datos iš esmės persidengia (17 pav.). Sukombinavus šias nekalibruotas datas, nustatyta, kad jų persidengimas statistiškai patikimas (χ2 = 0,3 < 5,99 = χ20,05(2)), o kombinuota 14C data būtų 511 ± 17 BP. Perkalibravus šią datą, gauti šie chronologiniai intervalai: esant 1σ pasikliovimo lygmeniui – 1414–1430 aD, o esant 2σ pasikliovimo lygmeniui – 1407–1437 aD. kalibruotos kombinuotos 14C datos vidurkis ir mediana būtų 1421–1422 m., o standartinis nuokrypis – apie 9 metus. žinoma, tokį datavimą gali nulemti ir ties XiV–XV a. fiksuojama kalibravimo kreivės savotiška kilpa, kuri XV a. pirmos pusės įvykius paankstina iki XiV a. pirmos pusės, ir atvirkščiai – šio laikotarpio įvykiai datuojami ties 1400 m. riba. tačiau, išnagrinėjus kombinuotos 14C datos 511 ± 17 BP didelio aposteriorinio tankio kreivę, galima pastebėti, kad jos atveju nėra fiksuojama jokio chronologinio intervalo anksčiau kaip 1400 metai. taigi, galima teigti, kad nuo pat šurfo viršaus, tai yra degėsingo viršutinio sluoksnio, iki jo įžemio iš esmės fiksuojamas vienos stratigrafijos kultūrinis sluoksnis, susijęs su vienu įvykiu, kuris datuojamas XV a. pradžia ir apima laikotarpį nuo 1412 iki 1430 metų. tad šurfe nr. 2, pagal 14C datas, turime neabejotinas archeologines liekanas, kurias galėtume sieti su lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto veikla Dubingiuose. kaip tik iš šio laikotarpio žinomi ir keli įvykiai, fiksuoti rašytiniuose šaltiniuose. jonas Dlugošas (jan Długosz) nurodo, kad 1415 m. jogaila su dvariškiais lankėsi lietuvoje pas Vytautą. iš pradžių – trakuose, vėliau – kaune, iš ten, atsisveikinęs su Vytautu, išvyko į naująją Veliuonos pilį, tada – į Ukmergę, o „paskui į Dubingius, kur aleksandras Vytautas buvo pastatęs naują pilį“ (lot. arcem nova)32. 1420 m. vasario 8 d. Dubingiuose rašytame Vytauto laiške Vokiečių ordino magistrui nurodoma, kad laiškas parašytas „mūsų pilyje Dubingiuose“ (vok. gegeben aff userm huwse Dubingen)33. kadangi 2013 m. tirtas šurfas nr. 2 yra Dubingių bažnyčios pašonėje, į rytus nuo jos apsidės, ir jame rasta importinių dirbinių fragmentų bei spėjamo ietigalio plunksna, o dr. giedrei Piličiauskienei atliekant šurfo nr. 2 zooarcheologinės medžiagos tyrimus rastas net kiškio blauzdikaulis, perkąstas šuns34, galima įtarti, kad šurfe nr. 2 fiksuojama pirminė Dubingių rezidencinės pilies (rūmų) arba kurio nors šio komplekso medinio pastato vieta, kurioje 1415 m. buvo priimtas jogaila su dvariškiais, o 1420 m. Vytauto Didysis rašė laišką Vokiečių ordino magistrui. šią prielaidą sustiprina ir tai, kad vyk32 Batūra R. „Dubingių pilis XIV–XVI a.“, in: Dubingiai, Vilnius, 1971, p. 40; Karvelis D., Ragauskienė R. Iš Radvilų giminės istorijos. Dubingių kunigaikštystė 1547–1808 m. Mokslinė monografija, Vilnius, 2009, p. 21–22. 33 Batūra R. „Dubingių pilis XIV–XVI a.“, p. 42; Karvelis D., Ragauskienė R. Iš Radvilų giminės istorijos, p. 22. 34 Piličiauskienė G. „Zooarcheologinės medžiagos tyrimai. 2014-02-17“, in: Dubingių piliavietės (u. k. 5361, Molėtų r. sav., Dubingių mstl.) detaliųjų archeologinių tyrimų 2013 metais ataskaita (rankraštis), Vilnius, 2014, p. 1.

VolUMen

dant archeologinius tyrimus Dubingių rūmų, esančių toliau nuo bažnyčios, vietoje, ankstyviausiame sluoksnyje, akivaizdžių XV a. pradžios archeologinių dirbinių neaptikta35, o pagal rastą kazimiero denarą kultūrinį sluoksnį reikėtų datuoti ne anksčiau kaip XV a. 5 dešimtmečiu. Matyt, šiam laikotarpiui priklausytų rasti gotikinės arba juodosios miestietiško tipo keramikos fragmentai, stilius (rašymo priemonė), valdovės arba karaliaus šachmatų figūros dalis bei ylos formos strėlės antgalis. Pastarasis, kaip ir 2010 m. netoli rastas kryžinis smeigtukas, gali būti patekęs ir iš čia buvusių ankstesnių laikotarpių sunkiai identifikuojamų archeologinių struktūrų, datuojamų nuo Xi a. vidurio. taigi, šiuo metu XV a. pradžios archeologinės medžiagos yra šurfe nr. 2, todėl reikia konstatuoti, kad šioje vietoje atlikus didesnio masto tyrimus bus galima išblaškyti dar 2011 m. nuogąstavimus, kad Dubingių pilies vieta dar nerasta36.

išVaDoS apibendrinant Dubingių piliavietės 14C datas, galima teigti, kad dauguma šių datų gauta iš angliukų, todėl jos gali būti pasendintos „senojo medžio“ efekto bei sudaryti nepertraukiamos chronologijos, datuojamos nuo Xi iki XV a., įspūdį. Vis dėlto įvairiose vietose atliekant archeologinius tyrimus rasti ankstyvi dirbiniai – 2010 m. rastas kryžinis smeigtukas, 2011-aisiais aptikta liejimo forma iš kalkakmenio, 2013 m. tirtoje perkasoje nr. 1 rasti molio tinko gabaliukai ir juostinės apyrankės fragmentas, pratęsus šios perkasos tyrimus, 2014 m., aptiktas įtveriamasis geležinis strėlės antgalis, 2013-aisiais tirtame šurfe nr. 4 rasta rausvo šiferio verpstuko dalis ir žalvarinio smeigtuko fragmentas bei 2013 m. tirtuose plotuose rasta apžiestoji ir ankstyva žiestoji keramika – rodytų, kad Pilies saloje vėlyvajame geležies amžiuje ir pirmaisiais lietuvos valstybės šimtmečiais (Xi–XiV a.), išnaudojant salą ir jos stačius šlaitus kaip natūralias kliūtis, buvo gyventa pavienėmis sodybomis arba jų grupėmis, o gal net buvo įrengti ir statiniai iš žemių37. Matyt, Pilies salą reikėtų sieti ir su hermano Vartbergės (hermann von wartberge) aprašytais XiV a. livonijos ordino žygiais į Dubingių žemę38. Deja, taip pat reikia konstatuoti, kad šiandien Xi–XiV a. horizontas Dubingių piliavietės archeologinėje medžiagoje sunkiai apčiuopiamas, matyt, jis buvo perklostytas ar stipriai suardytas nuo XVi a. Pilies saloje pradėtų didelio masto žemės darbų, jie iš esmės pakeitė net salos pirminį pavidalą. taigi, gautos naujos 14C datos leistų suabejoti anksčiau keltais hipotetiniais teiginiais, esą lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto naujoji Dubingių pilis buvo pastatyta „niekieno žemėje“39. šiandien reikėtų performuluoti tiriamuosius klausimus ir pabandyti atsakyti, kokio pobūdžio archeologinė vieta tai buvo iki XiV ir XV a. sandūros: pilis, valdovo ar kito didiko kiemas, ar vis dėlto kaimas (tiksliau – senovės gyvenvietė) saloje? žinoma, trūksta ir neabejotinos Xi–XiV a. archeologinės medžiagos, todėl Pilies saloje būtini kuo didesnio masto archeologiniai tyrimai. 35 Kuncevičius A. [ir kt.] Radvilų rūmai Dubingiuose, p. 82–85. 36 Ibid., p. 50. 37 Daugudis V. „Dubingių piliavietė“, in: Kultūros paminklų enciklopedija, t. 1: Rytų Lietuva, Vilnius, 1996, p. 184–185. 38 Vartbergė H. „Livonijos kronika (parengta dr. E. Strelkės)“, in: Livonijos kronikos, vertė J. Jurginis, Vilnius, 1991, p. 180, 199, 201. 39 Kuncevičius A., Jankauskas R., Laužikas R., Augustinavičius R., Šmigelskas R. „Rytų Lietuvos teritorinis modelis I–XV a.“, in: Lietuvos archeologija, t. 39, 2013, p. 11–40.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

343

Prof. Dr Albinas Kuncevičius Ramūnas Šmigelskas Prof. Dr Rimvydas Laužikas Renaldas Augustinavičius

arChaeologiCal reSearCh oF the DUBingiai CaStle Site aBStraCt Dubingiai is a small town in eastern lithuania, in the south of the Molėtai District, around 40–50 km from Vilnius. it is located near lake asveja, the longest lake in lithuania, which is also sometimes known as lake Dubingiai. on the largest island in this lake is the Dubingiai castle site. archaeological research of the Dubingiai castle site has been conducted since 2003. During this time, the entire former churches territory has been examined, where in 2004 the remains of members of the radziwill family were found and identified, thanks to the joint efforts of archaeologists, anthropologists, historians and art researchers. in 2005–2010 the radziwill Palace site was examined. Both of these researched locations are currently adapted for public access. the Dubingiai castle site did not retain any of the defensive elements typical of hill-forts; the castle yard is enormous, while earlier archaeological research that mainly focused on research of objects directly related to the radziwills rather than searching for remains of the earlier period’s hill-fort showed that apart from isolated and small potsherds, no traces of permanent settlement (a cultural layer) before the 15th century could be found at the castle site. as the lithuanian state was being established reference was also made to the Dubingiai land, which is mentioned in historical written sources as dating back to the 14th century. archaeological research was conducted in 2011–2015 as part of attempts to find 14th-century and possibly earlier cultural layers. the archaeological research did not aim to conduct a broad investigation of possibly promising sites, but involved small scale studies in conjunction with 14C (radiocarbon) dating of organic materials.

344

to summarise the 14C dates at the Dubingiai castle site, we can say that a majority of the dates have come from pieces of coal, as such they might exhibit signs of the “old wood” ageing effect, creating the impression of a continuous chronology from the 11th to the 15th centuries. nevertheless, early artefacts were found in various locations whilst conducting archaeological research – a cross-shaped pin, a limestone casting mould, pieces of clay plaster and a fragment of a sash-like bracelet, a hafted iron arrowhead, part of a reddish slate spindle and a fragment of a copper pin, coiled and thrown, and early thrown pottery. these finds suggest that the castle island was settled in the late iron age and during the first centuries of the lithuanian state (in the 11th–14th centuries), exploiting the island and its steep slopes as a natural obstacle. its inhabitants lived in isolated homesteads or groups thereof, perhaps there were even buildings made from earth. today the 11th–14th-century horizon of the Dubingiai castle site is rather intangible in archaeological material, as it was apparently seriously disturbed during broad scale agricultural work that started on the island from the 16th century. this work essentially altered the island’s initial condition. thus, the newly-arrived-at 14C dares would lead us to doubt the previous hypothetical claims that lithuanian grand Duke Vytautas’ new Dubingiai Castle was built on “no-one’s land”. today we need to reconsider our research questions and try to find out what kind of archaeological site this might have been before the turn of the 14th–15th centuries: was it a castle or the courtyard of the ruler or another magnate, or was it nonetheless a village (or more precisely, an ancient settlement) on an island?

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

Rasa Valatkevičienė

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Katedros a. 4, LT-01143 Vilnius r.valatkeviciene@valdovurumai.lt

VilniaUS žeMUtinėS PilieS lietUVoS DiDžiųjų kUnigaikščių rūMų PaPUošalų tyriMai

1. Auksinė grandinėlė, XVI a. Fotografas V. Abramauskas Gold chain, 16th c. Photograph by V. Abramauskas

Per pastarojo dešimtmečio archeologinius tyrinėjimus Vilniaus žemutinės pilies lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje rasta unikalių papuošalų ir kitų su juvelyrika susijusių radinių. Dalies papuošalų tyrimai (metalų lydinių ir brangiųjų akmenų bei organinių medžiagų) buvo atlikti iš karto, o išsamūs tyrinėjimai pradėti tik pastaraisiais metais ir tęsiami iki šiol. Papuošalų tyrimų spektras platus. šiame straipsnyje pristatomi pirminiai metalų lydinių, lydmetalio, emalio, juodmasės ir gemologinių tyrimų rezultatai. tyrimai atlikti Prano gudyno restauravimo centro, lietuvos prabavimo rūmų Brangakmenių tyrimų bei Prabavimo ir įspaudavimo, Vilniaus universiteto Chemijos fakulteto laboratorijose. Buvo taikyti šie metodai: mikroskopinė rentgeno spindulių fluorescencinė spektrometrija radinių elementinei sudėčiai nustatyti (XrF), infraraudonųjų spindulių spektrometrija (Ftir), taip pat atlikta elementinė radinių analizė elektroniniu mikroskopu naudojant rentgeno spindulių energijos dispersinės spektrometri-

VolUMen

jos metodą (SeM-eDX), rentgenografija1. tauriųjų metalų dirbiniams identifikuoti pirmą kartą panaudotas ir prabavimo akmuo (liditas), etaloniniai tauriųjų metalų lydiniai bei reagentai. taip tauriųjų metalų lydinių sudėtis buvo patikrinta keliais nedestrukciniais metodais. Metalų, emalio, juodmasės tyrimams taikytas XrF metodas ir naudotas rentgeno fluorescencinis spektrometras „Spectro Midex“. Bet šio tyrimo rezultatai gali būti netikslūs, jei radinių paviršiuje yra danga (pavyzdžiui, kai radinys yra sidabrinis ir paauksuotas). Brangiųjų akmenų, organinių medžiagų (perlų, koralo, gagato), stiklo) tyrimai atlikti spektrometru „gemmoraman 532“, poliariskopu, dichroskopu ir kitais specialiais gemologiniais prietaisais, rentgenografija, taip pat naudotas XrF metodas.

1 Metodai išsamiau aprašyti leidinyje Metodai Lietuvos archeologijoje. Mokslas ir technologijos praeičiai pažinti, sud. A. Merkevičius, Vilnius, 2013.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

345

2. Tiglis su aukso lašeliais, XVI a. II p. Fotografas V. Abramauskas Crucible with gold drops, second half of the 16th c. Photograph by V. Abramauskas

aUkSiniai PaPUošalai tirti XiV–XVii a. auksiniai dirbiniai, rasti atliekant archeologinius tyrimus: XiV a. pabaigos – XV a. pradžios žiedas su granatu2, žiedas, puoštas juodinimo technologija3, juostinis žiedas su emaliu4, taip pat dirbiniai iš XV a. lobio5, XVi–XVii a. auksiniai papuošalai su brangakmeniais ir emaliu6. nustatyta, kad didelių skirtumų tarp laikotarpių nėra. Papuošalams naudotas aukso, sidabro, vario lydinys, jo procentinė sudėtis labai įvairi. aukščiausios prabos auksinis žiedas rastas 2014–2015 m. Vilniaus žemutinės pilies lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų rūsyje U. tai sunkus juostinis žiedas storu lankeliu, puoštas augaliniu ornamentu ir buvęs su emaliu ir metalais. jo lydinyje yra 91,57 proc. aukso7. Dar vienas aukštos prabos auksinis žiedas, pagamintas iš vientiso lydinio, – tai žiedas su rubinu8, datuojamas XVi amžiumi. jo lydinyje yra 89 proc. aukso9. taip pat aukštos prabos XVi a. grandinėlė10 (1 pav.) – jos lydinyje yra 91 proc. aukso11.

Metalo lydinių tyrimai atskleidė, kad papuošalų detalės gamintos ir iš kelių skirtingų metalų lydinių arba netolygaus vientiso lydinio. Pavyzdžiui, vieno seniausių auksinių žiedų su granatu12 lankelyje yra 60 proc., o priekinėje dalyje – 50 proc. aukso13. tokių žiedų ir kitų juvelyrinių dirbinių, pagamintų iš kelių metalų lydinių, yra ir daugiau. kad dalis auksinių papuošalų ir kitų dirbinių galėjo būti gaminti čia pat, Vilniaus žemutinės pilies teritorijoje, liudija tigliai. rasta tiglių ne tik su netauriųjų metalų, bet ir su sidabro bei aukso lašeliais14 (2 pav.). istorinių šaltinių duomenimis, lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose XVi a. būta didelio auksakalystės centro. tuo metu lietuvos didžiojo kunigaikščio ir lenkijos karaliaus žygimanto augusto dvaro sąskaitose minima 14 auksakalių (devyni italai ir penki vokiečiai), taip pat įrašyti atsiskaitymai už dirbinius dar 14 auksakalių ir 8 pameistriams15. XVi a. viduryje (1556) georgijaus agrikolos (georgius agricola) išleistą mokslinę knygą apie kalnakasybą, metalus ir auksakalystės technologijas savo bibliotekoje lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose turėjo ir žygimantas augustas16.

SiDaBriniai PaPUošalai

2 Blaževičius P., Bugys P. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmai. LDK valdovų rūmų rytinio ir šiaurinio korpusų prieigų archeologinių tyrimų 2006–2008 m. ataskaita, radinio inv. Nr. 1709. 3 Ibid., radinio inv. Nr. 1707. 4 Kuncevičius A. Vilniaus Žemutinė pilis. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų rytinio korpuso šiaurinio priestato archeologinių tyrimų 2014–2015 m. ataskaita, radinio inv. Nr. 1316. 5 Ožalas E., Montvilatė E. Vilniaus Žemutinės pilies teritorija. Rūmų vidinio kiemo 2006–2008 m. tyrimai, radinių inv. Nr. 396, 397, 398. 6 Striška G. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Šiaurinio ir rytinio korpusų archeologinių tyrimų 2003–2004 m. ataskaita, radinio inv. Nr. 9023; Ožalas E. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Vakarinio korpuso ir jo prieigų 2004 m. archeologinių tyrimų ataskaita, radinio inv. Nr. M 210.

tirti ir tebetiriami sidabriniai papuošalai. jų tyrimai sudėtingesni, nes dauguma sidabrinių Vilniaus žemutinės pilies teritorijoje rastų papuošalų turi dangą – yra auksuoti. tiriant nedestrukciniais metodais, danga gali turėti įtakos tyrimų rezultatams.

7 Kuncevičius A. Vilniaus Žemutinė pilis, radinio inv. Nr. 1316.

12 Blaževičius P., Bugys P. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmai, radinio inv. Nr. 1709.

8 Ožalas E. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Vakarinio korpuso..., radinio inv. Nr. M 210.

13 Tyrimas atliktas Lietuvos prabavimo rūmų Prabavimo ir įspaudavimo laboratorijoje, tyrėjos Jūratė Veikšienė, Nomeda Karbočienė, Ingrida Žūkienė, Irena Smaliukienė, tyrimo Nr. 5.13-12, 10026658.

9 Tyrimas atliktas Lietuvos prabavimo rūmų Prabavimo ir įspaudavimo laboratorijoje, tyrėjos Jūratė Veikšienė, Nomeda Karbočienė, Ingrida Žūkienė, Irena Smaliukienė, tyrimo Nr. 5.13-12, 10026220.

14 Tiglis su aukso lašeliais rastas per Vilniaus Žemutinės pilies Radvilų rūmų (III oficinos) ir Pilies kalno vakarinės atraminės sienos teritorijos archeologinius tyrimus 1999 m., radinio inv. Nr. 737 (archeologas Gintautas Rackevičius).

10 Steponavičienė D. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Rūmų pietinių vartų bokšto tyrimai 1996 m., radinio inv. Nr. 747 (LIIR, f. 1, b. 2670). 11 Tyrimas atliktas Lietuvos prabavimo rūmų Prabavimo ir įspaudavimo laboratorijoje, tyrėjos Ingrida Žūkienė, Irena Smaliukienė, tyrimo Nr. 5.13-1, 10026428.

346

15 Vitkauskienė B. R. „Amatininkai, architektai ir dailininkai LDK valdovų dvare“, in: Lietuvos pilys, t. 2, Vilnius, 2006, p. 54–67. 16 Laucevičius E., Vitkauskienė B. R. Lietuvos auksakalystė. XV–XIX amžius, Vilnius, 2001, p. 17.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

Pagal 1495 m. valdovo aleksandro privilegiją, buvo reikalaujama, kad auksakalių cechai dirbinius gamintų iš beveik gryno tuo metu išgaunamo sidabro – sidabro kiekis turėjo būti 958 g 1 kg lydinio20. radiniai rodo, kad dirbiniai gaminti ir iš žemesnės prabos sidabro. auksiniams dirbiniams reikalavimai nebuvo taikomi.

netaUriųjų Metalų PaPUošalai Papuošalai ir kiti radiniai gaminti ir iš netauriųjų metalų: švino ir alavo ar alavo lydinių (segė21, kabučiai22, žiedai23); iš bronzos lydinio, žalvario (žiedai24, matrica25). iš tombako ir pusiau tombako lydinių gaminti žiedai26, apyrankės27, apgalvio plokštelės28 ir kt. kartais tokių netauriųjų metalų lydinių papuošalų detalės gamintos iš kelių skirtingų lydinių. Dalis dirbinių buvo sidabruoti ar auksuoti. Pavyzdžiui, paauksuotos, pasidabruotos vario lydinio sagos29. nors pagal jau minėtą 1495 m. privilegiją auksakalių cechui vario dirbinių auksuoti nebuvo leidžiama30.

lyDMetaliS Papuošalų detalėms pritvirtinti naudotas įvairios sudėties lydmetalis. atlikus tyrimus nustatyta, kad auksiniams dirbiniams naudotas lydmetalis iš žemesnės prabos nei pats dirbinys aukso, sidabro ir vario lydinio. toks lydmetalis naudotas, pavyzdžiui, auksinės grandinėlės grandelėms31, apkalo detalėms32 sujungti. Sidabrinio paauksuoto papuošalo detalės viena prie kitos prilituotos žemesnės prabos sidabro, vario, cinko ir aukso lydmetaliu. Sidabrinio paauksuoto smeigtuko33 dalims sujungti naudotas lydmetalis iš žemos prabos sidabro, vario, geležies ir aukso34 (4 pav.). 20 Vitkauskienė B. R., Pauliukevičiūtė R. „Vilniaus auksakalystės istorija“, in: Vilniaus sakralinė auksakalystė. Parodos katalogas, sud. R. Pauliukevičiūtė, Vilnius, 2013, p. 10. 21 Ožalas E. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Pietinio, rytinio ir vakarinio korpusų..., radinio inv. Nr. 726 (LIIR, f. 1, b. 4031–4036). 22 Kuncevičius A., Tautavičius A., Urbanavičius V. Vilniaus Žemutinės pilies rūmų teritorijos 1992 m. tyrimai, radinio inv. Nr. 2950 (LIIR, f. 1, b. 2021a–b).

3. Sidabrinis paauksuotas auskaras, 1382–1404. Fotografas V. Abramauskas Silver gold-plated earring, 1382–1404. Photograph by V. Abramauskas

23 Rackevičius G. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Šiaurinio korpuso prieigų 2002 m. tyrimai, radinio inv. Nr. 8043 (LIIR, f. 1, b. 4013–4017).

Dalis sidabrinių papuošalų auksuoti amalgamuojant, t. y. dirbinys padengtas aukso ir gyvsidabrio mase. nors proceso metu gyvsidabris išgaruoja, vis dėlto jo randama ant dirbinių, pavyzdžiui: ant auskaro kabučio17, sagų18. ištyrus XiV–XVii a. sidabrinius paauksuotus papuošalus, didelių metalo lydinio sudėties skirtumų tarp laikotarpių nepastebėta. Praba įvairi. naudotas sidabro, vario ir aukso lydinys. kai kurios dirbinių detalės pagamintos iš kelių skirtingų sidabro lydinių. Pavyzdžiui, sidabrinis paauksuotas auskaras19 (3 pav.). Buvo ištirtos visos jį sudarančios konstrukcijų detalės ir nustatyta, kad skirtingoms detalėms naudoti skirtingi metalo lydiniai. 17 Kuncevičius A., Tautavičius A., Urbanavičius V. Vilniaus Žemutinės pilies rūmų teritorijos 1992 m. tyrimai, radinio inv. Nr. 2615 (LIIR, f. 1, b. 2021a–b). Tyrimas atliktas Prano Gudyno restauravimo centre, tyrėja Laima Grabauskaitė, tyrimo Nr. KT-190. 18 Blaževičius P., Bugys P. Vilniaus Žemutinės pilies teritorija. Rytinio ir šiaurinio korpusų prieigų 2006– 2008 m. tyrimai, radinio inv. Nr. 300. 19 Ožalas E. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Pietinio, rytinio ir vakarinio korpusų prieigų 2002 metų archeologinių tyrimų ataskaita, radinio inv. Nr. 1196 (LIIR, f. 1, b. 4031–4036).

VolUMen

24 Ožalas E. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Pietinio korpuso prieigų 2003 m. tyrimai, radinio inv. Nr. 770 (LIIR, f. 1, b. 4251–4255). 25 Blaževičius P., Bugys P. Vilniaus Žemutinės pilies teritorija. Rytinio ir šiaurinio korpusų..., radinio inv. Nr. 1075. 26 Ibid., radinio inv. Nr. M 1585. 27 Ožalas E. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. P korpuso prieigų (trasa III) 2004–2006 m. tyrimai, radinio inv. Nr. M 1658. 28 Ibid., radinio inv. Nr. 1998. 29 Blaževičius P., Bugys P. Vilniaus Žemutinės pilies teritorija. Rytinio ir šiaurinio korpusų..., radinio inv. Nr. M 391. Tyrimas atliktas Prano Gudyno restauravimo centre, tyrėja Laima Grabauskaitė, tyrimo Nr. KT-229. Ožalas E., Montvilaitė E. Vilniaus Žemutinės pilies teritorija, radinio inv. Nr. 300. Tyrimas atliktas Prano Gudyno restauravimo centre, tyrėja Laima Grabauskaitė, tyrimo Nr. KT-227. 30 „Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro privilegija Vilniaus auksakalių cechui, išduota 1495 m. rugpjūčio 23 d.“, in: Vilniaus sakralinė auksakalystė, p. 16. 31 Steponavičienė D. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija, radinio inv. Nr. 747 (LIIR, f. 1, b. 2670). Tyrimas atliktas Lietuvos prabavimo rūmų Prabavimo ir įspaudavimo laboratorijoje, tyrėjos Ingrida Žūkienė, Irena Smaliukienė, tyrimo Nr. 5.13-1. 32 Urbanavičius V., Tautavičius A., Kuncevičius A. Vilniaus Žemutinės pilies rūmų teritorijos tyrimų 1991 m. ataskaita, radinio inv. Nr. 1179 (1279). Tyrimas atliktas Lietuvos prabavimo rūmų Prabavimo ir įspaudavimo laboratorijoje, tyrėjos Ingrida Žūkienė, Irena Smaliukienė, tyrimo Nr. 5.13-1. 33 Ožalas E. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. P korpuso..., radinio inv. Nr. M 2425. 34 Tyrimas atliktas Lietuvos prabavimo rūmų Prabavimo ir įspaudavimo laboratorijoje, tyrėjos Ingrida Žūkienė, Irena Smaliukienė, tyrimo Nr. 5.13-9.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

347

5. Auksinis žiedas, XIV a. pab. – XV a. pr. Fotografas V. Abramauskas Gold ring, late 14th–early 15th c. Photograph by V. Abramauskas

rių dirbinių emalio elementinė sudėtis. Pavyzdžiui, žiedą puošiančiam emaliui baltą spalvą suteikia alavo ir stibio junginiai, juodą spalvą – mangano ir geležies junginiai37. žydra kryželio emalio spalva išgauta vario junginiais38. apkalą puošiančiam geltonos spalvos emaliui spalvą suteikia švino junginiai, o žalsvos spalvos emaliui – vario junginiai39. apkalą puošianti raudona emalio spalva išgauta iš švino ir silicio40.

jUoDMaSė Papuošalų puošybai ir ornamentams išryškinti naudota juodmasė, arba nielo technologija. tai juodos spalvos medžiaga, kurią sudaro švino, sidabro, vario ir sieros masė41. ilgą laiką ši sudėtis žinota tik iš aprašymų, o ištyrus auksinį XiV a. pabaigos – XV a. pradžios žiedą42 (5 pav.) pirmą kartą nustatyta juodmasės sudėtis: 45,7 proc. vario, 40 proc. švino, 12 proc. sidabro, 0,2 proc. sieros43. juodmase puoštos ir sidabrinės Stakliškių segės, žiedas, šančių lobio apyrankė, vadinamojo Vytauto diržo metalinės puošmenos (diržas eksponuotas Valdovų rūmų muziejaus parodoje „Viduramžių papuošalas. Mįslingasis Vytauto Didžiojo epochos diržas“44). 4. Sidabrinis paauksuotas smeigtukas, XIV–XV a. Fotografas V. Abramauskas

Brangiųjų akMenų ir organinių MeDžiagų tyriMai

Gold-plated silver pin, 14th–15th c. Photograph by V. Abramauskas

Vario lydinio žieduose ir kituose dirbiniuose dažniausiai naudotas lydmetalis iš švino bei alavo lydinio35, bet yra ir kitokios sudėtis lydmetalio. Pavyzdžiui, juostiniam vario lydinio žiedui sujungti naudotas lydmetalis iš vario, cinko ir alavo36.

eMaliS Vilniaus žemutinės pilies teritorijoje rasta dirbinių, puoštų emaliu. tai žiedai, apkalai, kryželiai, enkolpionas. žiedai puošti baltu, juodu ir žydru emaliu, enkolpionas ir kryželiai – mėlynu, baltu, geltonu, žaliu, raudonu emaliu. tyrimais nustatyta kai ku35 Ožalas E. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. P korpuso..., radinio inv. Nr. 1350. Tyrimas atliktas Vilniaus universiteto Chemijos fakulteto laboratorijoje, tyrėja Medeina Steponavičiūtė, tyrimo Nr. MT-19/1440. 36 Kuncevičius A., Tautavičius A., Urbanavičius V. Vilniaus Žemutinės pilies rūmų teritorijos 1991 m. tyrimai, radinio inv. Nr. 1004 (1104) (LIIR, f. 1, b. 1944). Tyrimas atliktas Vilniaus universiteto Chemijos fakulteto laboratorijoje, tyrėja Medeina Steponavičiūtė, tyrimo Nr. MT-2/1423.

348

Stiklo akutės identifikuotos Prano gudyno restauravimo centre ir lietuvos prabavimo rūmų Brangakmenių tyrimų laboratorijoje. gemologiniai tyrimai atlikti lietuvos prabavimo rūmų 37 Blaževičius P., Bugys P. Vilniaus Žemutinės pilies teritorija. Ploto į pietus nuo I oficinos 2005, 2007– 2009 m. tyrimai, radinio inv. Nr. 459. Tyrimas atliktas Vilniaus universiteto Chemijos fakulteto laboratorijoje, tyrėja Medeina Steponavičiūtė, tyrimo Nr. KM-3. 38 Blaževičius P., Žvirblė K. Vilniaus Žemutinė pilis. II oficinos (dvariškių rūmų) 2006 m. tyrimai, radinio inv. Nr. 152. Tyrimas atliktas Vilniaus universiteto Chemijos fakulteto laboratorijoje, tyrėja Medeina Steponavičiūtė, tyrimo Nr. KM-19. 39 Ožalas E. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. P korpuso..., radinio inv. Nr. 222. 40 Urbanavičius V., Tautavičius A., Kuncevičius A. Vilniaus Žemutinės pilies rūmų teritorijos tyrimų 1991 m. ataskaita, radinio inv. Nr. 1179 (1279) (LIIR, f. 1, b. 1944). Tyrimas atliktas Lietuvos prabavimo rūmų Prabavimo ir įspaudavimo laboratorijoje, tyrėjos Ingrida Žūkienė, Irena Smaliukienė, tyrimo Nr. 5.13-1. 41 Laucevičius E., Vitkauskienė B. R. Lietuvos auksakalystė, p. 29. 42 Blaževičius P., Bugys P. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmai, radinio inv. Nr. 1707. 43 Tyrimas atliktas Lietuvos prabavimo rūmų Prabavimo ir įspaudavimo laboratorijoje, tyrėjos Ingrida Žūkienė, Irena Smaliukienė, tyrimo Nr. 5.13-9. 44 http://www.valdovurumai.lt/lankytojams/parodos/viduramziu-papuosalas-mislingasis-vytauto-didziojo-epochos-dirzas#.VvzZCtKLTeg [žiūrėta 2016-03-31].

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

6. Papuošalas su perlu ir granatu, XIV a. pab. Fotografas V. Abramauskas Ornament with pearl and garnet, late 14th c. Photograph by V. Abramauskas

Brangakmenių tyrimų laboratorijoje. ištirta 17 XiV–XVii a. papuošalų su brangiaisiais akmenimis ir organinės kilmės medžiagomis45. kiti dirbiniai puošti stiklu. šioje laboratorijoje tyrimams naudoti jau minėti specialūs gemologiniai prietaisai, o nuo 2014 m. – naujas aparatas „gemmoraman-532“, kuris nedestrukciniais metodais, naudojant programinę įrangą, užregistravus spektrą pasiūlo atitikmenis iš daugiau nei 5 tūkst. mineralų ir organinių medžiagų, taip pat sintetinių medžiagų duomenų bazės. šis naujas spektrometras leido identifikuoti net tas papuošalų juvelyrines medžiagas, kurios ilgai nebuvo identifikuotos dėl prastos būklės. kaip pavyzdį galima pateikti sidabrinį paauksuotą žiedą46 – jo centre esanti juvelyrinė medžiaga visiškai sueižėjusi ir suirusi struktūriškai. naujausių tyrimų duomenimis, žiedą puošia chalcedonas, o centre – tikėtina, perlas. žiedas masyvus, puošnus, jo lankelis toks pats kaip žiedo iš Brėmeno katedroje (Vokietija) palaidoto vyskupo kapo47. šioje laboratorijoje identifikuoti ir kiti brangieji akmenys: papuošalas su perlu ir granatu, chalcedonas, jaspio karolis, karneolio karolis, perlai, kalnų krištolo kabutis, koralo karoliukas, gagato karolis, auksinis žiedas su granatu – seniausias papuošalas, 45 Valatkevičienė R., Kisielienė V., Čebatariūnas M. „Brangakmeniai, rasti per Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų archeologinius tyrimus“, in: Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, vol. 2: MMXI, comparavit G. Striška, Vilnae, MMXII, p. 348–358; Valatkevičienė R., Kisielienė V. „Brangakmeniai, rasti per Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų archeologinius tyrimus. II dalis“, žr. šiame leidinyje. 46 Blaževičius P., Bugys P. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmai, radinio inv. Nr. M 1708. Gemologinis tyrimas atliktas Lietuvos prabavimo rūmų Brangakmenių tyrimų laboratorijoje, tyrėja Violeta Kisielienė, tyrimo Nr. 10065448. 47 Rech M. „Das Handwerk in Bremen“, in: Lübecker Kolloquium zur Stadtarchäologie im Hanseraum, Band V: Das Handwerk, Lübeck, 2006, S. 303, Abb. 1.

VolUMen

7. Perlo (XIV a. pab.) rentgenograma. Fotografas J. Pilipavičius / Prano Gudyno restauravimo centras Radiographic image of a pearl (late 14th c.). Photograph by J. Pilipavičius / Pranas Gudynas Centre for Restoration

puoštas brangiuoju akmeniu. taip pat auksinis žiedas su deimantu48, auksinis žiedas su rubinu49. išsamiai tyrinėti ir perlai. Vienas perlas datuojamas XiV a. pabaiga50 (6 pav.), kiti penki perlai – XVi amžiumi51. Be visų gemologinio identifikavimo priemonių, buvo reikalingas ir tyrimas 48 Striška G. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija, radinio inv. Nr. 9023. Gemologinis tyrimas atliktas Lietuvos prabavimo rūmų Brangakmenių tyrimų laboratorijoje, tyrėjai Violeta Kisielienė, Mindaugas Čebatariūnas, tyrimo Nr. 10026444. 49 Ožalas E. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Vakarinio korpuso..., radinio inv. Nr. M 210. 50 Blaževičius P., Bugys P. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmai, radinio inv. Nr. 1263. 51 Steponavičienė D. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija, radinių inv. Nr. 801–804a (LIIR, f. 1, b. 2670). Gemologinis tyrimas atliktas Lietuvos prabavimo rūmų Brangakmenių tyrimų laboratorijoje, tyrėjai Violeta Kisielienė, Mindaugas Čebatariūnas, tyrimo Nr. 10029899.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

349

rentgenu52, jis leido atskirti tikrus perlus nuo imitacijų. Peršvietus natūralius perlus, jų pjūvyje matyti koncentriniai sluoksniai ir jų centras nebūna taisyklingos formos (7 pav.). tyrimų duomenimis, Vilniaus žemutinės pilies lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje rasti perlai yra natūralūs, upiniai gėlavandeniai53. istorinių šaltinių duomenimis, XV a. pabaigoje – XVi a. pradžioje minimi naugardo perlai ir perlai, pirkti iš turkų gardine54. Domėtasi brangiųjų akmenų kilmės vietomis. Užsienio laboratorijų rezultatai rodo, kad tai brangūs, laikui imlūs ir sudėtingi tyrimai, jų rezultatai dažnai būna netikslūs arba klaidingi. Viena priežasčių – jau seniai nebeveikiančios ir nežinomos kasyklos. Brangakmeniai tirti ir dėl galimų dubletų bei tripletų. ištyrus visus Vilniaus žemutinės pilies lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje rastus brangiuosius akmenis, nustatytas tik vienas toks galimas dubletas. naujausių tyrimų duomenimis, auksinis žiedas su turkiu55 arba buvo puoštas turkiu su matrica-uoliena, su kuria ir buvo iškastas kasykloje, arba juvelyras pats padarė dubletą – prie turkio priklijavo apatinę dalį iš uolienos. tai daryti reikėjo, nes turimas turkis buvo per mažas aukštai žiedo akutei.

aPiBenDriniMaS Straipsnyje pristatyti pirminiai archeologinių radinių – Vilniaus žemutinės pilies lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje rastų papuošalų – tyrimai, atlikti bendradarbiaujant su tiksliųjų mokslų laboratorijomis (Prano gudyno restauravimo centro, lietuvos prabavimo rūmų Brangakmenių tyrimų bei Prabavimo ir įspaudavimo, Vilniaus universiteto Chemijos fakulteto laboratorijos). tirti radinių metalų lydiniai, lydmetaliai, emalis, juodmasė, juvelyrinės medžiagos. Metalų, emalio, juodmasės tyrimams taikytas XrF metodas ir naudotas rentgeno fluorescencinis spektrometras „Spectro Midex“. tauriųjų metalų dirbinių lydinių sudėčiai identifikuoti

pirmą kartą panaudotas prabavimo akmuo (liditas), etaloniniai tauriųjų metalų lydiniai bei reagentai. taip tauriųjų metalų lydinių sudėtis buvo patikrinta keliais nedestrukciniais metodais. juvelyrinių medžiagų (brangiųjų akmenų, organinių medžiagų (perlų, koralo, gagato), stiklo) tyrimai atlikti spektrometru „gemmoraman 532“ ir kitais specialiais gemologiniais prietaisais, rentgenografija, taip pat naudotas XrF metodas. XiV–XVii a. auksiniai dirbiniai gaminti iš įvairios prabos aukso, sidabro ir vario lydinio, o sidabriniai – iš sidabro, vario ir aukso lydinio, dažniausiai buvo auksuoti. Dirbiniai gaminti iš vientiso lydinio arba atskiros detalės gamintos iš kelių skirtingos prabos lydinių. Dalis sidabrinių papuošalų auksuoti amalgamuojant – ant dirbinių rasta gyvsidabrio. Papuošalai bei kiti radiniai gaminti ir iš netauriųjų metalų: švino ir alavo ar alavo lydinių, bronzos, žalvario, tombako ir pusiau tombako lydinių. XiV–XVii a. auksinių dirbinių detalėms sulydyti naudotas žemesnės prabos nei pats dirbinys aukso, sidabro ir vario lydmetalis, o sidabrinių dirbinių detalėms sulydyti – žemesnės prabos sidabro, vario, cinko ir aukso lydmetalis arba žemos prabos sidabro, vario, geležies ir aukso lydmetalis. netauriųjų juvelyrinių dirbinių detalės sulydytos švino ir alavo arba vario, cinko ir alavo lydmetaliais. juvelyriniai dirbiniai puošti įvairiaspalviu emaliu. tyrimai atskleidė, kad baltos spalvos emalio pagrindą sudaro alavo ir stibio, juodos – mangano ir geležies, žydros – vario, geltonos – švino, raudonos – švino ir silicio junginiai. Pirmą kartą nustatyta juodmasės sudėtis: 45,7 proc. vario, 40 proc. švino, 12 proc. sidabro, 0,2 proc. sieros. tirtuose tigliuose lydytas sidabras, auksas ir netaurieji metalai. ištirta 17 XiV–XVii a. papuošalų su brangiaisiais akmenimis ir organinės kilmės medžiagomis. identifikuoti upiniai (gėlavandeniai) perlai, granatai, chalcedonas, jaspis, karneolis, kalnų krištolas, koralas, gagatas, deimantas, rubinas.

52 Rentgenogramas atliko Jurgis Pilipavičius (Prano Gudyno restauravimo centras). 53 Gėlavandeniai perlai randami upėse, ežeruose ir tvenkiniuose gyvenančių moliuskų geldelėse. 54 Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio dvaro sąskaitų knygos (1494–1504), parengė D. Antanavičius, R. Petrauskas, Vilnius, 2007, p. 283–284. 55 Blaževičius P., Bugys P. Vilniaus Žemutinės pilies teritorija. Ploto į pietus..., radinio inv. Nr. 459.

350

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

Rasa Valatkevičienė

reSearCh oF jewellery FoUnD at the PalaCe oF the granD DUkeS oF lithUania in the VilniUS lower CaStle aBStraCt this article presents initial research of archaeological artefacts – jewellery items – found at the Palace of the grand Dukes of lithuania in the Vilnius lower Castle, conducted in cooperation with applied science laboratories (the Pranas gudynas Centre for restoration, the lithuanian assay office’s gemstone research and assaying and hallmarking laboratories, and Vilnius University’s Faculty of Chemistry laboratories). the metal alloys, soldering metals, enamel, niello and jewellery materials were all examined. the XrF method was applied to study the metals, enamel and niello, using the Spectro Midex X-ray fluorescent spectrometer. touchstone (lidite), standard noble metal alloys and reagents were used for the initial identification of the composition of the noble metal alloys used in the artefacts. in this way, the composition of the noble metal alloys could be tested using several nondestructive methods. examination of the jewellery materials (gemstones, organic materials (pearls, corals, jet), glass) was conducted with the gemmoraman 532 spectrometer and other special gemmological instruments, radiography, and also using the XrF method. in the 14th–17th centuries, gold works were made from an alloy of various purities of gold, silver and copper, while silver works were made from an alloy of silver, copper and gold, usually being gold-plated. the works were made from one alloy or from alloys of varying degrees of purity. Some of the silver jewellery was

VolUMen

gold-plated using the amalgamation process – traces of mercury were found on some works. Some jewellery and other artefacts were produced from non-noble metals as well: lead and tin or tin alloys, bronze, copper, tombac (brass) and semi-brass alloys. a gold, silver and copper soldering metal of lower quality than the work itself was used to join gold details in the 14th–17th centuries, while a lower quality soldering metal of silver, copper, zinc and gold or silver, copper, iron and gold was used to solder together silver items. Details of base metal jewellery items were soldered together using soldering metals of lead and tin, or copper, zinc and tin. jewellery items were decorated with variously coloured enamels. the research revealed that the white enamel base consisted of tin and antimony, black – of manganese and iron, blue – copper, yellow – lead, and red – of lead and silicon compounds. the composition of niello was determined for the first time: 45.7 % copper, 40 % lead, 12 % silver, and 0.2 % sulphur. the crucibles that were also examined were used to melt down silver, gold and other base metals. a total of 17 jewellery items of the 14th–17th centuries with precious stones and materials of organic origins were examined. Fresh-water (river) pearls, garnets, chalcedony, jasper, cornelian, mountain crystal, coral, jet, diamonds and rubies were identified among the materials used.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

351

kiti MokSliniai StraiPSniai

Dr. Povilas Blaževičius

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Katedros a. 4, LT-01143 Vilnius p.blazevicius@valdovurumai.lt

Medeina Steponavičiūtė

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Katedros a. 4, LT-01143 Vilnius m.steponaviciute@valdovurumai.lt

žaiSliniai kareiVėliai lietUVoS arCheologijoS DUoMeniMiS įVaDaS ir šiandienių, ir praeities laikotarpių žaislų temos atspindi įvairias kasdienes suaugusiųjų gyvenimo veiklas: amatus, ūkinę veiklą, namų ruošą, globą ir, žinoma, karybą. Stebėdami medžiotojus ar karius vaikai puikiai suvokia ginklų jėgą bei jais demonstruojamą socialinį ir (ar) ekonominį statusą. tai galioja šiandien, galiojo Viduramžiais, matyt, kad ir akmens amžiaus bendruomenėse galiojo tos pačios žmogiškos taisyklės. ankstyviausi neabejotinai vaikų žaidimams skirti ginklai žinomi dar iš antikos laikų1, o Viduramžiais datuojamų žaislinių ginklų randama daug ir visoje europoje2. todėl galima drąsiai teigti, kad nuo seniausių laikų medžioklei ir karybai skirtų ginklų pavidalo žaislai buvo labai populiarus vaikų, tikėtina, pirmiausia berniukų, žaidimų inventorius. žaislinių ginklų – tiesa, nedaug – rasta ir per archeologinius tyrimus lietuvoje. Visi jie datuojami Viduramžiais arba naujaisiais laikais. tai medinis strėlės ar ieties galas3, kelių spėjamų kalavijų ir špagos fragmentai4, keli mediniai peiliukai5 ir žaislinio arbaleto apsodas6. 1 Rose A. The Collector’s Guide to the Toy Soldiers. A Record of the World’s Miniature Armies from 1850 to the Present Day, London, 1990, p. 6; Fittà M. Spiele und Spielzeug in der Antike. Unterhaltung und Vergnügen im Altertum, Stuttgart, 1998, S. 42–47. 2 Rulewicz M. „Z dziejów wczesnośredniowiecznego Szczecina“, in: Z przeszłości Szczecina, Wrocław, 1964, s. 108; Hoffmann V. „Allerlay kurtzweil. Mittelalterliche und frühneuzeitliche Spielzeugfunde aus Sachsen“, in: Arbeits- und Forschungsberichte zur Sächsischen Bodendenkmalpflege, Bd. 38, 1996, S. 198; Gläser M. „Spielzeug und Spielen in mittelalterlichen Lübeck“, in: The Medieval Town in the Baltic. Hanseatic History and Archaeology, Vol. 2, Tartu, 2002, p. 120; Lehmhuhl U., Schäfer H. „Spiele für Jung und Alt“, in: Archäologie unter dem Straßenpflaster. 15 Jahre Stadtkernarchäologie in MecklenburgVorpommern, Bd. 39, Schwerin, 2005, S. 364; Wrzesiński J. „Archeologia zabawek – dziecięcy świat miniatur“, in: Dawne i współczesne zabawki dziecięce, red. D. Żołądź Strzelczyk, K. Kabacińska, Poznań, 2010, s. 35; Marcinkowski M. „Zabawki dzieci elbląskich. Prezentacja zbioru z badań wykopaliskowych“, in: Dawne i współczesne zabawki, s. 61–62; Kowalska A. B. „Archeologia o dzieciach w średniowiecznym Szczecinie“, in: Ekskluzywne życie – dostojny pochówek w kręgu kultury elitarnej wieków średnich, Wolin, 2011, s. 72; Гайдуков П. Г. Славенский конец средневекового Новгорода. Нутный рaскоп, Москва, 1992, c. 82; Древняя Русь. Быт и культура, Москва, 1997, c. 115; Хорошев А. „Детские игрушки из Новгорода (классификационный обзор археологических находок)“, in: Новгород и Новгородская земля. История и археология, т. 12, 1998, c. 85; Плавiнскi М. А. Клинковая зброя X–XIII стст., Мiнск, 2006, c. 18 ir kt. 3 Luchtanas A. Tyrinėjimai Kernavėje Pajautos slėnyje / Širvintų raj. / 1988 metais, Vilnius, p. 75 (LIIR, b. 1536). 4 Blaževičius P. Seniausieji Lietuvos žaislai, Vilnius, 2011, p. 51–52; Žulkus V. Sklypas tarp Tomo, D. Vandens, Vežėjų ir Pasiuntinių gatvių Klaipėdoje. 1989 m. archeologinių kasinėjimų ataskaita, 1990, p. 29 (LIIR, b. 1651). 5 Luchtanas A. Tyrinėjimai, p. 19; Ožalas E. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų pietinio korpuso prieigų 2003 m. archeologinių tyrimų ataskaita, t. 1, Vilnius, 2004, p. 264 (LDKVR, ATA Nr. 46/1). 6 Blaževičius P. „Žaislinis XIV a. pab. – XV a. pr. arbaletas iš Vilniaus Žemutinės pilies“, in: Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, Vol. II: MMXI, comparavit G. Striška, Vilnae, MMXII, p. 294.

354

šio straipsnio tikslas – nuodugniai ištirti ir mokslinei bendruomenei bei plačiajai visuomenei pristatyti su karybos ginklų grupe susijusius archeologinius radinius – žaislinius kareivėlius. nors ir negausiai lietuvoje randami, šie XV a. – XX a. pradžia datuojami artefaktai7 yra įdomūs ir verti tyrinėtojų dėmesio. Pasitelkus iki šiol tokioms vėlyvoms archeologinių radinių grupėms retai naudojamus fizikinius ir cheminius analizės metodus, gautos reikšmingos žinios leidžia išsamiau susipažinti ne tik su įvairia žaislų gamybos technika ir datavimu, bet ir su geografine jų kilme. egzaminuojant šias kartais abstrakčias, o kartais itin skrupulingai pagamintas figūrėles, fiksuotos tipologijai ir chronologijai reikšmingos kostiumo bei ginkluotės detalės. o sukauptų žinių visuma suteikia svarbios informacijos apie tam tikro laikotarpio žaislų, prekybos, mados ir karybos raidą.

kareiVėlių iStorija Seniausioms kareivėlių figūrėlėms, rastoms egipte, yra apytiksliai 4 tūkst. metų8, tačiau tai ne vaikų žaislai, o tikrą kariauną reprezentuojantys miniatiūriniai kariai. kaip spėjama, seniausias žaislinis kareivėlis yra romėniškas švininis raitelis9. ši 4,3 cm aukščio figūrėlė datuojama i–iii amžiais10. ir nors archeologinių artefaktų, susijusių su karybos žaislais, nuo romėniškojo laikotarpio pabaigos iki ankstyvųjų Viduramžių pabaigos europoje maža, neabejojama, kad ir šiuo periodu karas buvo aktuali vaikų žaidimų tema. akivaizdus kareivėlių vaizdavimo ir jų figūrėlių gamybos renesansas pastebimas nuo Xii–Xiii amžių11. Xiii ir XiV a. sandūroje metalinių kareivėlių gamybai pritaikyta piligrimų ženklelių liejimo technika12, tačiau iki pat XVii a. populiariausios buvo įvairios molinės bei medinės antropomorfinės

7 Atliekant archeologinius tyrimus, kartais randama XX a. antros pusės metalinių ar plastikinių kareivėlių, tačiau tokių eksponatų archeologinę medžiagą saugantys muziejai nekaupia dėl dirbinių naujumo. 8 Rose A. The Collector’s Guide, p. 6; Kollbrunner C. F. Zinnfiguren, Zinnsoldaten, Zinngeschichte, München, 1979, S. 7. 9 Fittà M. Spiele, S. 45. 10 The British Museum, prieiga per internetą http://www.britishmuseum.org/research/collection_online/collection_object_details.aspx?objectId=400069&partId=1 [žiūrėta 2015-09-07]. 11 Forsyth H., Egan G. Toys, Trifles & Trinkets. Base-metal Miniatures from London 1200 to 1800, London, 2005, p. 60. 12 Ibid.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

figūrėlės13. žinoma, kad XVii–XViii a. kareivėlius gamino ne tik iš medžio, kamštinio medžio ar vaško, bet ir iš gana netradicinio mišinio – cukraus ir miltų14. XVii a. lietų metalinių kareivėlių vaikų žaidimų arsenale dar reta, be to, jie buvo labai brangūs, tad įperkami tik turtingųjų. iš rašytinių šaltinių žinoma, kad Prancūzijos sosto įpėdinis liudvikas Xiii vaikystėje turėjo pulką sunkių švininių kareivėlių. 1650 m. ir jo sūnui, dvylikamečiui liudvikui XiV, Paryžiuje už milžinišką 50 tūkst. talerių sumą buvo pagaminta sidabrinių kareivėlių kariuomenė. kiek vėliau jaunajam sosto įpėdiniui Vokietijos mieste niurnberge buvo užsakyti keli šimtai kareivėlių, jie net judėjo varomi laikrodinio mechanizmo15. XViii a. pradžioje alavinių ir švininių kareivėlių gamyba labai išaugo, o produkcija atpigo ir tapo prieinama gerokai didesniam būriui žaidėjų. XViii a. didžiausias metalinių kareivėlių gamybos centras išliko niurnbergas, bet savo produkcija garsėjo ir kitas Vokietijos miestas – Fiurtas, taip pat štrasburgas austrijoje bei arau šveicarijoje16. alavo lydiniai tapo dominuojančia žaislinių kareivėlių gamybos medžiaga. tiesa, jau XViii a. pabaigoje Vokietijoje ir kitose europos šalyse pasirodė pirmieji kompozitiniai – iš pjuvenų ir klijų pagaminti – kareivėliai. XX a. pirmoje pusėje gamintojai kareivėlius formuodavo ant vielos skeleto ir į kompozito tešlą primaišydavo kazeino ar kaolino – taip pagamindavo nebrangius, lengvus ir patvarius žaislus. nuo XX a. 3 deš. gaminti ir aliumininiai kareivėliai, tačiau jau nuo 5 deš. pabaigos visą pasaulį užvaldė „nesunaikinamieji“ plastikiniai kareivėliai17.

žaiSliniai kareiVėliai lietUVoje ir jų CheMinių Bei FiZikinių tyriMų SPeCiFika Plastikinių ir metalinių XX a. antros pusės kareivėlių, kaip ir kitų šio laikotarpio žaislų, neretai dar galima rasti lietuvos gyventojų namuose, o XX a. pradžios kareivėlių ar jų liejimo formų išlikę gerokai mažiau. Vos keletas tokių saugoma lietuvos muziejuose18, kiti – privačių žmonių rankose. kai apie žaislinius kareivėlius kalbama kaip apie archeologinius artefaktus, galima konstatuoti, kad tai retas radinys ir lietuvoje, ir visoje europoje. šiuo metu lietuvos muziejuose identifikuota19 tik 17 XV a. – XX a. 13 Falk A. „… ein höltzins rößlin, das zoch ich an eim faden vor der thür.“ Spielzeug und Spielen im Mittelalter“, in: Daz kint spilete und was fro. Spielen vom Mittelalter bis heute, Hg. M. von Gläser, Lübeck, 1995, S. 25–28; Gomułka I. „Drewniane średniowieczne lalki z badań archeologicznych“, in: Dawne i współczesne zabawki, s. 23–28; Ryś J. „Zabawki militarne w okresie staropolskim“, in: Dawne i współczesne zabawki, s. 137–148; Schütte S. „Spielen und Spielzeug in der Stadt des späten Mittelalters“, in: Aus dem Alltag der mittelalterlichen Stadt. Handbuch zur Sonderausstellung vom 5. Dezember 1982 bis 24. April 1983 im Bremen Landesmuseum für Kunst- und Kulturgeschichte (FockeMuseum), Bremen, 1982, S. 207; Neu-Knoch R. „Eine „Bilderbäcker“ – Werkstatt des Spätmittelalters an der Goldgasse in Köln“, in: Zeitschrift für Archäologie des Mittelalters, Bd. 21, 1993, S. 58–60; Spiegel des täglichen Lebens. Archäologische Funde des Mittelalters aus Köln, Köln, 1982, S. 31; Buśko C., Piekalski J. „Możliwości poznawcze archeologii w badaniach życia codziennego w średniowiecznym mieście na przykładzie parcel przy ul. Więziennej 10–11 we Wrocławiu“, in: Archaeologia Historica Polona, t. 7, 1998, s. 26 ir kt. 14 Kurz H. I., Ehrlich B. R. Spielzeugsoldaten, Stuttgart, 1989, S. 13. 15 Kollbrunner C. F. Zinnfiguren, S. 8. 16 Ibid. 17 Rose A. The Collector’s Guide, p. 7, 120, 122. 18 Lietuvos liaudies buities ir Žaislų muziejuose. 19 Autorių žiniomis.

VolUMen

pradžia datuojamų artefaktų. Po vieną rasta klaipėdoje ir Vilkijoje, 15 – Vilniuje. Penki jų pagaminti iš molio (žr. 1 lentelę), kiti – iš spalvotųjų metalų lydinių (2 lentelė). tyrinėjant kareivėlių radimo aplinkybes, į akis krinta tai, kad beveik visų šių žaislų radavietes galima traktuoti kaip viešas ar atviras miesto erdves. todėl galima teigti, kad dauguma „mūšių“ kaip tik ir vyko parkuose bei skveruose, kur pramogavo įvairių socialinių sluoksnių miesto vaikai. Dėl nedidelio artefaktų skaičiaus reikšmingi tyrimų rezultatai šiame straipsnyje susiję su žaislų sudėties, glazūros ir dažų tyrimais. Viliantis gauti patikimus tyrimų duomenis, nuspręsta naudotis visomis įmanomomis priemonėmis ir, greta išvaizdos įvertinimo, analogų paieškos ir radimo aplinkybių analizės, pasitelkti cheminius bei fizikinius sudėties tyrimus. iki šiol lietuvoje šie tyrimai neretai buvo atliekami analizuojant ankstyvojo metalų laikotarpio ar geležies amžių dirbinius20, tačiau kur kas rečiau tiriami naujųjų ir naujausiųjų laikų archeologiniai radiniai. kalbant apie šio straipsnio objektus, tai molinės glazūruotos ir neglazūruotos bei metalinės dažytos ir nedažytos kareivėlių figūrėlės. atsižvelgiant į tai, buvo apsibrėžta tiksliai ištirti molinių kareivėlių molio masės, glazūros ir metalinių dirbinių lydinių sudėtį bei dažų pigmentus. tinkamiausi trapiems ir smulkiems tokio tipo radiniams yra nedestrukciniai arba mažai destrukciniai instrumentiniai SeM-eDX ir XrF21 tyrimo metodai. apie šių metodų specifiką analizuojant archeologinius radinius lietuvoje iki šiol rašyta nedaug, todėl šiame straipsnyje trumpai pristatysime ir naudotų tyrimų specifiką bei galimybes. Didžiausias tokio pobūdžio tyrimo pranašumas yra tas, kad, priklausomai nuo prietaiso, galima tirti miltelius, dangas, plėveles ir kietas medžiagas. Be to, gali būti tiriami tiek patys objektai, tiek jų mėginiai. kai kalbama apie tyrimo metodus, pirmiausia reikia paminėti SeM-eDX ir jo veikimo principą. SeMeDX – tai skenuojamoji elektroninė mikroskopija su rentgeno spindulių diferencine spektroskopija. SeM – tai vienas plačiausiai naudojamų elektroninių mikroskopų tipų. Mėginio paviršius atkuriamas naudojant antrinių elektronų srautus. Srautai generuojami mėginio paviršių skenuojant didelės energijos (nuo 0,5 iki 40 keV) elektronų pluoštu. šis prietaisas turi tris jutiklius: pirmasis fiksuoja antrinius elektronus, kurie emituojami iš bandinio paviršiaus ir suteikia informacijos apie bandinio morfologiją bei reljefą, antrasis – atspindėtuosius elektronus, trečiasis – rentgeno spinduliuotę, kuri atkeliauja iš gilesnių sluoksnių, ir teikia informaciją apie elementinę bandinio sudėtį. elektronų pluoštu veikiant bandinio paviršių, pasireiškia įvairi sąveika tarp elektronų ir mėginyje esančių atomų. Viena tokių sąveikų – elektronų sklaida nuo skirtingų branduolių įvairiomis kryptimis ir kampais. 20 Tautkus S., Beganskienė A., Žarkov A., Merkevičius A., Kareiva A. „Archeologinių dirbinių tyrimai atominės absorbcinės spektroskopijos (AAS), rentgeno spindulių difrakcinės analizės (XRD), infraraudonosios spektroskopijos (IR), termogravimetrinės analizės (TG) ir skenuojamosios elektroninės mikroskopijos (SEM) metodais“, in: Metodai Lietuvos archeologijoje. Mokslas ir technologijos praeičiai pažinti, sud. A. Merkevičius, Vilnius, 2013, p. 137–181. 21 SEM-EDX – skenuojamoji elektroninė mikroskopija su dispersine rentgeno spindulių energijos analize. Elektroninis skenuojamasis mikroskopas „Hitachi TM3000“ (Japonija) su rentgeno spindulių energijos dispersine spektrometrija (EDX). Prietaiso šviesos šaltinis – volframo lempa. Tyrimas vykdomas vakuume ant anglinės plėvelės pagrindo. Analizė atliekama 500 kartų padidinus ir naudojant analitinį režimą. Duomenų kaupimo laikas – 150 sekundžių. Duomenys apdorojami naudojant programas TM 3000 ir „SwiftED“. XRF – rentgeno spindulių fluorescencinė spektrometrinė analizė, atlikta portatyviniu lydinių elementinės sudėties ekspresanalizatoriumi „EXPERT Mobile“ (Ukraina). Spinduliuotės įsiskverbimo gylis – 100 µm.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

355

1. Pėstininko figūrėlė (1 lentelė: 3), XIX a. Fotografas R. Treigys

2. Pėstininko figūrėlė (1 lentelė: 2), XVI a. Fotografas P. Blaževičius

Figure of an infantry soldier (Table 1: 3), 19th c. Photograph by R. Treigys

Figure of an infantry soldier (Table 1: 2), 16th c. Photograph by P. Blaževičius

išsklaidyti elektronai turi skirtingą kiekį energijos, tai užfiksavus detektoriais ir atkuriamas nespalvotas, padidintas objekto vaizdas. Su mikroskopu galima stebėti nuo 10 iki 500 tūkst. kartų padidintą vaizdą. Visi SeM matavimai vykdomi giliajame vakuume22. eDX – tai rentgeno spindulių detektorius. jis užfiksuoja ir nustato tiriamame mėginyje esančių elementų emituotus būdingus rentgeno spindulius pagal jų energiją, o gautus duomenis pateikia kaip kokybinę elementinę mėginio sudėtį. toks prietaisas gali fiksuoti elementus, sunkesnius už berilį (atominis skaičius Z = 4), tačiau tiriami mėginiai turi būti laidūs elektrai. esant nepakankamam laidumui, mėginio paviršius turi būti dengiamas aukso arba kito metalo plėvele – taip sumažinamas statinis elektros krūvis, padidinamas laidumas ir skiriamoji geba. antrasis metodas – XrF. tai rentgeno spindulių fluorescencinė analizė. XrF veikimo principas panašus į SeM-eDX analizę, tik šiuo atveju tiriamasis mėginys veikiamas rentgeno spindulių srautu – jis išmuša elektronus iš jų orbitalių. norint užpildyti atsiradusias laisvas vietas, aukštesnio orbitalinio lygio elektronai pereina į žemesnį lygį, jiems judant išspinduliuojama antrinė rentgeno spinduliuotė, ją ir užfiksuoja detektorius. kiekvieno elemento išspinduliuota rentgeno spinduliuotė išsiskiria tik jai būdinga energija, pagal ją ir nustatoma mėginio elementinė sudėtis bei tų elementų kiekis. XrF skiriamoji geba, kaip ir eDX atveju, priklauso nuo naudojamos elektromagnetinės sistemos. kuo galingesnį rentgeno spinduliuotės pluoštą geba generuoti sistema, tuo didesnis matavimo jautris. šiek tiek daugiau sunkumų gali sukelti sunkiųjų ir labai lengvų elementų identifikavimas, tačiau tai labiau priklauso nuo individualaus aparato ir naudojamo analizės režimo. teoriškai lengviausias elementas, kurį gali užfiksuoti tokio tipo prietaisai, yra berilis (Z = 4), tačiau praktiškai jau lengvesnių nei natris (Z = 11) elementų identifikavimas gali sukelti sunkumų. kiek kitaip nei SeM-eDX, šio

tipo prietaisai gali veikti tiek vakuume, tiek oro aplinkoje ir būti portatyviniai23. jei kalbama apie tyrimų rezultatų panaudojimą, norisi pabrėžti, kad šiais metodais gautą sudėties informaciją, gretinant su analogais, galima taikyti dirbinio ar jo žaliavos kilmei nustatyti, remiantis glazūros, dažų ir lydinių sudėtimi – tikslinti gamybos chronologinę erdvę, dirbinio kokybę bei gamybai naudotas apdirbimo metodikas.

22 Gilusis vakuumas: nuo 1 × 10−3 iki 1 × 10−9 mmHg arba nuo 1 × 10−1 iki 1 × 10−7 Pa.

356

Moliniai kareiVėliai archeologinių radinių aptarimą pradėsime nuo molinių dirbinių grupės. kaip jau buvo minėta straipsnio pradžioje, iš balto molio pagaminti kareivėliai yra ankstyvesni artefaktai. žvelgiant į chronologinį jų paplitimą, matyti, kad tokie moliniai kareivėliai lietuvoje pasirodė apytiksliai XV–XVi a. ir egzistavo bent iki XiX amžiaus. įdomu, kad analizuodami vos penkis kareivėlius galime matyti labai akivaizdžius gamybos technologijos ir su tuo susijusius pavidalo skirtumus. trys stovinčio žmogaus pavidalo figūrėlės nulipdytos rankomis, glazūruotos ir išdegtos (1 lentelė: 1–3). žmogaus figūrą jos vaizduoja gana abstrakčiai – apatinė kūno dalis netaisyklingo cilindro formos, pereinanti į antropologiškai tiksliau nulipdytą torsą. Visos trys figūros aprengtos ilgais, priekyje susagstomais viršutiniais drabužiais. nors toks drabužis universalus – tinka tiek vyrams, tiek ir moterims, kelios papildomos detalės sufleruoja, kad greičiausiai šie molinukai yra kareiviai. geriausiai išlikusi klaipėdoje rasta figūrėlė, datuojama XiX a., vaizduoja rankas į šonus 23 Historical Technology, Materials and Conservation. SEM and Microanalysis, ed. by N. Meeks, C. Cartwright, A. Meek, A. Mongiatti, London, 2012; Schiavon N. Scanning Electron Microscopy and Microanalysis, prieiga per internetą http://chemwiki.ucdavis.edu/Analytical_Chemistry/Instrumental_ Analysis/Diffraction/Powder_X-ray_Diffraction [žiūrėta 2015-10-14]; Schreiner M., Frühmann B., Jembrih-Simbürger D., Linke R. „X-rays in Art and Archaeology – An Overview“, in: Advances in X-ray Analysis, 47 (2004), p. 1–17; X-Ray Fluorescence Spectrometry (XRF) in Geoarchaeology, ed. by M. S. Shackley, New York, 2011.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

3. Pėstininko figūrėlė (1 lentelė: 1), XV–XVII a. Fotografas P. Blaževičius Figure of an infantry soldier (Table 1: 1), 15th–17th c. Photograph by P. Blaževičius

įrėmusį vyrą ilgais, pečius siekiančiais, garbanotais plaukais su XVii a. pabaigos – XViii a. pėstiems kariams būdinga apranga – trikampe skrybėle ir vienoje pusėje susagstomu drabužiu plačiais rankogaliais (1 pav.) (1 lentelė: 3)24. kitos, Vilniuje, jono Basanavičiaus gatvėje, rastos, figūrėlės datuojamos XVi a., torso forma yra moteriškesnė. nors rankos ir galva nudužusios, ties juosmeniu aiškiai matyti diržas su didele pinigine, ant jos įstrižai prilipdytas molio volelis – labiausiai tikėtina, kad tai nudužusio kalavijo ar kardo fragmentas (2 pav.)25. tokio pavidalo XV–XVi a. piniginių ar rankinių lietuvoje paprastai randama laidojimo paminkluose26 ir dažniausiai tik vyrų kapuose27. apibendrinant galima teigti, kad ir jono Basanavičiaus gatvėje rasta figūrėlė vaizduoja vyrą su ginklu. atsižvelgiant į aptartų dviejų molinių figūrėlių savybes, ir trečiąją, fragmentiškai išlikusią, bet labai panašią į pirmąsias, galima vadinti kareivėliu. tai žalsva glazūra padengta figūrėlė, rasta Vilniaus žemutinės pilies teritorijoje. ji yra bene ankstyviausia iš visų trijų – datuojama XV–XVii a. (3 pav.) (1 lentelė: 1). Dviejų balto molio kareivėlių, vaizduojančių raitelius, gamybos technika visai kitokia. jie ne lipdyti, o formuoti dvipuse formele. abu XiX a. datuojami kareivėliai rasti Vilniaus žemutinės pilies teritorijoje, vienas – 1987 m. (1 lentelė: 5)28, kitas – 2005-aisiais (4 pav.) (1 lentelė: 4)29. nors 1987 m. rastas kareivėlis yra dingęs, 24 Klaipėdos pilies ir senamiesčio buitinė keramika XIV a. vid. – XIX a., Klaipėda, 2010, p. 127. 25 Fediajevas O. Vilniaus senojo miesto vietos (A1610K1). J. Basanavičiaus g. 8 / Vingrių g. 1. 2007 m. žvalgomųjų archeologinių tyrinėjimų ir archeologinių tyrinėjimų ataskaita, Vilnius, 2010, p. 14, 66 (LIIR, b. 5356). 26 Satkūnaitė S., Vedrickienė L. „Piniginės iš Ruklių senkapio (Utenos r.) tyrimas ir konservavimas“, in: Lietuvos dailės muziejus. Metraštis, t. II, 1998, p. 315–319; Rickevičiūtė K. „Karmėlavos senkapis (1998–2000 m. tyrinėjimai)“, in: Lietuvos archeologija, t. 24, 2003, p. 161–228; Svetikas E. „Tretininkų odiniai kapšeliai: jų apkalų tipologija, chronologija ir simbolika“, in: Lietuvos archeologija, t. 24, 2003, p. 241–266. 27 Svetikas E. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės christianizacija XIV a. pab. – XV a. Archeologiniai radiniai su krikščioniškais simboliais, t. I, Vilnius, 2009, p. 436, 439, 442. 28 Raškauskas V., Stankevičius G. Vilniaus Žemutinės pilies teritorija (Gedimino a. 3). Archeologinių tyrimų ataskaita, d. I, Vilnius, 1988, p. 96 (LIIR, b. 1531). 29 Ožalas E. Vilniaus Žemutinė pilis. LDK valdovų rūmų pietinio korpuso prieigų (trasa III) archeologinių tyrimų 2004–2006 m. ataskaita (LDKVR, ataskaita rengiama).

VolUMen

4. Formelėje štampuoto raitelio figūrėlė (1 lentelė: 4), apie XIX a. Fotografas V. Abramauskas Figure of a cavalry soldier made from a mould (Table 1: 4), ca 19th c. Photograph by V. Abramauskas

o vienintelis jo vaizdinys užfiksuotas nespalvotame piešinyje, palyginę šiuos balto degtojo molio kareivėlius, galime teigti, kad greičiausiai abu pagaminti naudojant tą pačią formą. tyrinėjant detales matyti, kad žirgas vaizduojamas su kamanomis, stačiakampe gūnia ir balnu. raitelis dėvi ilgą priekyje prasegtą švarką ir trikampę, viena smaile į priekį nukreiptą skrybėlę. šios aprangos detalės būdingos kavalerijai (dragūnams, husarams ar kirasyrams) dideliame europos regione (austrijos-Vengrijos, Prūsijos, rusijos ir kt.), tačiau labai aiškiu laikotarpiu – XViii amžiuje30. atsižvelgiant į tai, galima manyti, kad abu balto molio kareivėliai, nors ir rasti XiX a. sluoksnyje, galėjo būti pagaminti dar XViii amžiuje. Siekiant gauti kuo išsamesnių žinių apie šiuos dirbinius, buvo atlikti jų gamybai naudoto molio ir glazūros sudėties tyrimai. iš penkių straipsnyje minimų molinių antropomorfinių figūrėlių išanalizuotos trys31. ištyrus nustatyta, kad jos visos pagamintos iš skirtingos sudėties ir kokybės kaolino, su įvairiu kiekiu chromoforinių medžiagų (geležies (Fe), titano (ti) ir švino (Pb)). norint palyginti molio mases su kitais vizualiai iš panašios molio masės pagamintais archeologiniais radiniais, buvo atrinkta ir ištirta 16 pypkių bei jų fragmentų, kurių žinoma kilmės vieta (olandija, Prūsija, Vokietija) ir pagaminimo data (1625 m. – XiX a. pirma pusė) (3 lentelė). Dviejų pėstininkų figūrėlių tyrimai pademonstravo akivaizdžius jų molio masės ir glazūros sudėties skirtumus. Pirmoji 30 Knötel R., Knötel H. Uniformenkunde. Lose Blätter zur Geschichte der Entwicklung der militärischen Tracht: Gesamtverzeichnis, Hamburg, 1932. 31 Molinė pėsčio kario figūrėlė (1 lentelė: 3) saugoma Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje, Klaipėdoje, todėl dėl techninių priežasčių jos tyrimų atlikti nepavyko. 1987 m. rastas raitelis (1 lentelė: 5) yra dingęs, todėl jo sudėties nustatyti nepavyko.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

357

5. Molinės pėstininko figūrėlės (1 lentelė: 1) glazūros nuotrauka SEM: raudona – manganas, žalia – varis, mėlyna – alavas. Fotografė M. Steponavičiūtė

6. Kaolino pypkė, dengta žalia glazūra (3 lentelė: 16), 1725–1800. Fotografas V. Abramauskas

Clay infantry soldier figures (Table 1: 1), SEM photograph of the glazes: red – manganese, green – copper, blue – tin. Photograph by M. Steponavičiūtė

Kaolin pipe covered in green glaze (Table 3: 16), 1725–1800. Photograph by V. Abramauskas

kario figūrėlė (1 lentelė: 1) vizualiai nuo kitų skyrėsi savo tamsia, beveik juoda, molio spalva. atlikus sudėties analizę, nustatyta, kad ši figūrėlė pagaminta iš balto molio, o tamsų atspalvį jis įgavo tik dėl netinkamo gamybos proceso ar kultūrinio sluoksnio terpės poveikio. Palyginus cheminę molio sudėtį, konstatuota, kad ji panaši į glazūruotų pypkių (3 lentelė: 13–16) molio masę. atlikus kareivėlio ir XVii a. pabaiga – XViii a. datuojamų pypkių glazūros tyrimus, nustatyti labai akivaizdūs skirtumai. Pypkės padengtos tradicine švino glazūra, o kareivėlio puošybai naudota alavinė glazūra (emalis). tokio tipo glazūros svarbiausia sudedamoji dalis yra alavo oksidas, jis glazūrai suteikia baltą spalvą ir matiškumą. tai XV a. antroje pusėje iš islamo pasaulio į europą atkeliavusi glazūros (emalis) rūšis. Paprastai tokia glazūra buvo dengiama ant kito raudono ar gelsvo pirminio stikliško sluoksnio. Vienas svarbiausių tokios glazūros pranašumų – galimybė ją spalvinti, nes joje esantis alavo oksidas veikia ir kaip tam tikras spalvos stabilizatorius. Seniausi žinomi tokios glazūros pavyzdžiai datuojami maždaug Viii a. ir yra kildinami iš irako. iš ten šis puošybos būdas paplito į egiptą, maždaug X a. pasiekė ir ispaniją. Xiii a. alavinės glazūros technika pradėta taikyti italijoje, nuo XV šimtmečio – Prancūzijoje, anglijoje ir nyderlanduose. XVi–XVii a. anglija ir nyderlandai tapo keramikos, dekoruotos alavo glazūra, gamybos centrais. Pirmoji ispanijoje gaminta alavinė glazūra buvo žalios spalvos su mangano purpurinu, kiek vėliau, Xiii a., šį stilių perėmė italija, tokių ispaniškos keramikos imitacijų dar buvo galima rasti iki XV a. pirmos pusės32. Būtent tokia ispanišką stilių primenančia glazūra (žalios spalvos (pigmentas – vario oksidai)) glazūra su

mangano purpurinu papuoštas ir šis kareivėlis (5 pav.) (1 lentelė: 1). interpretuojant atliktų tyrimų rezultatus, galima kelti kelias hipotezes. remiantis glazūros tyrimais, spėjama, kad ši figūrėlė pagaminta dar XV a. pirmoje pusėje, tačiau molio masė sufleruoja, kad tai galėtų būti ir XVii a. nyderlandų produkcija. antrojo tyrinėto pėstininko (1 lentelė: 2) molio sudėtis dar panašesnė į 1675–1800 m. datuojamų keturių tirtų glazūruotų pypkių molio sudėtį (3 lentelė: 13–16). nustatyta, kad kaoline yra panašus, apytiksliai 1,5 proc., geležies priemaišų kiekis. tiek kareivėlio, tiek ir trijų (3 lentelė: 13–15) minėtų pypkių puošybai naudota tradicinė švininė žalia (pigmentas – vario junginiai) glazūra (6 pav.). kiek kitokia glazūros sudėtis nustatyta ištyrus pypkę (3 lentelė: 16), nors šiuo atveju taip pat naudota švininė glazūra, tačiau joje yra ir cirkonio (Zr). švininė glazūra naudota jau romos imperijos laikais ir buvo labai plačiai paplitusi kinijos imperijoje. tai žema lydymosi temperatūra, blizgumu ir skaidrumu išsiskirianti glazūra, be to, ją galima dažyti įvairiomis spalvomis. švininė glazūra dažniausiai buvo maišoma su nedideliu kiekiu vario oksidų (išgaunama žalia spalva), geležies oksidų (ruda, raudona, geltona), kiek rečiau – su kobaltu ar manganu. ši glazūra buvo populiari ir Viduramžių europoje, ir vėlesniais amžiais33, tad nenuostabu, kad ja buvo glazūruojama viskas: buitinė keramika, kokliai, pypkės, žaislai. atsižvelgiant į pypkių datavimą ir jų molio bei glazūros sudėties panašumą į kareivėlio molio ir glazūros sudėtį, galima spėti, kad kareivėlio tipologinį datavimą XVi a. galima pakeisti į XVi–XVii amžių. tiriant trečio, raito, kareivėlio (1 lentelė: 4) molio masės sudėtį, norint palyginti ištirti ir 12 pagal medžiagines ypatybes vizualiai labai panašių pypkių fragmentų (7 pav.) (3 lentelė: 1–12). nustatyta, kad visos šios pypkės pagamintos iš švaraus balto kaolino. atlikta sudėties analizė patvirtino, kad nors pypkių datavi-

32 Breuer S. „The chemistry of pottery“, in: Education in Chemistry, 2012, July, p. 17–20, prieiga per internetą http://www.rsc.org/education/eic/issues/2012July/chemistry-pottery-clay-glaze.asp [žiūrėta 2015-10-22]; Murfitt S. The Glaze Book. A Visual Cataloge of Decorative Ceramic Glazes, London, 2009; Krapukaitytė A. Šiuolaikinės ir archeologinės keramikos tyrimai ir apibūdinimas. Daktaro disertacija, Vilnius, 2009; Schumaker J., Donachie M. J. Tin-glazed Earthenware from Port Royal, Jamaica, prieiga per internetą http://nautarch.tamu.edu/portroyal/tinglaze/ [žiūrėta 2015-10-23].

358

33 Mikėnas J. Dailiosios keramikos technologija, Vilnius, 1967.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

7. Kaolino pypkė (3 lentelė: 12), 1625–1675. Fotografas V. Abramauskas Kaolin pipe (Table 3: 12), 1625–1675. Photograph by V. Abramauskas

mas ir gamybos vieta skiriasi (3 lentelė: 1–12), ir pypkių, ir žaislinio raitelio gamybai naudoto kaolino sudėtis labai panaši (1 lentelė: 4; 3 lentelė : 1–12). tikėtina, jog tai galima paaiškinti faktu, kad molis pypkių ir kitų kaolino dirbinių gamybai aptariamu XVii a. – XiX a. pradžios laikotarpiu buvo išgaunamas tuose pačiuose telkiniuose. iš pypkių istorijos žinoma, kad nors didžiausia pypkių gamintoja buvo olandija, europoje buvo tik keli regionai, kuriuose buvo išgaunamas kokybiškas kaolinas: Belgija, Prancūzijos Meco sritis, Pietų anglija ir Vokietijos Vestervaldo regionas34. tad akivaizdu, kad balto molio raitelis yra importinė prekė, į lietuvą galbūt atkeliavusi su kaolino pypkėmis XVii–XViii amžiuje. tokį datavimą patvirtina ir anksčiau minėti uniformos aprangos tyrimai. apibendrinant molinių kareivėlių tyrimus, reikia konstatuoti, kad su kontekstu susieta medžiaga suteikė naujos, reikšmingos informacijos. tipologiškai nustatytos dvi karių grupės – pėstininkai ir raiteliai, tačiau dėl nedidelio jų skaičiaus ir datavimo netikslumų aiškių jų paplitimo krypčių geografinėje ir chronologinėje erdvėje nustatyti negalima. nors kol kas tikslios jų gamybos vietos nustatyti taip pat nepavyko, reikia pabrėžti, kad visų molinių kareivėlių kilmė nėra vietinė. Vertinant šios negausios radinių grupelės molio kokybę, pastebėta tendencija, kad prastesnio balto molio su geležies priemaišomis dirbiniai puošti spalvota glazūra, o švaraus kaolino dirbiniai neglazūruoti.

Metaliniai kareiVėliai antra archeologinių kareivėlių grupė yra kareivėliai, pagaminti iš metalų lydinių (2 lentelė: 1–12). XViii a. – XX a. pradžia datuojamų metalinių kareivėlių rasta kiek daugiau nei molinių, tačiau jų geografinis paplitimas toks pats neįvairus: 11 jų rasta Vilniuje, vienas – Vilkijoje. jei kalbėtume apie liejamų metalinių žaislų tipologinę įvairovę europos mastu, tai apimtų ir didžiulį gaminių bei jų gamintojų margumyną. ištobulinus Xiii–XiV a. žaislų gamybai pradėtą naudoti liejimo techniką, ir XVii a. – XX a. pirmoje pusėje taip buvo gaminamas ne tik platus spektras su karyba susijusių dir34 Žvirblys A. XVII–XIX a. molinės pypkės Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje. Magistro darbas, Vilnius, 2008.

VolUMen

binių (pėstininkai, raiteliai, kovos vežimai, drambliai, svaidyklės, patrankos ir kita karybos technika), bet ir kitokie žaislai – vaizduojantys religines scenas, buities rakandai, žvėrys, laikrodžiai ir t. t.35 lietuvoje negausiai rasti metaliniai kareivėliai atspindi pagrindines kariuomenės dalis – kavaleriją, pėstininkus ir artileriją (transportą). Dauguma liejamų metalinių žaislų – raitelių figūrėlės. jei pažvelgtume į XVii–XViii a. karybos istoriją, pamatytume, kad kavalerijos svarba kinta – sumenksta, lyginant su XV–XVi a., tačiau žaislinių raitelių gausa demonstruoja priešingą tendenciją. nors pėstininkų reikšmė realiose to laikotarpio karinėse kampanijose išaugo, žaislinės jų figūrėlės nebuvo tokios populiarios dėl akivaizdžiai įspūdingesnio raitelių pavidalo. šie kavaleristai iš pirmo žvilgsnio atrodo panašūs, tačiau, atsižvelgiant į jų aprangos ir ginkluotės detales, juos galima skirstyti ir chronologiniu, ir tipologiniu aspektais. labai svarbios informacijos apie jų gamybos laiką ir vertę suteikia metalo lydinio sudėties ir dažų pigmentų tyrimai. Skirstant žaislinius raitelius į tipologines grupes, daugiausia dėmesio skirta karių aprangai ir ginkluotei bei tam, kokiam istoriniam kavalerijos daliniui jie galėjo priklausyti. žvelgiant į XVii–XViii a. laikotarpio lietuvos ir visos europos regiono karybos istoriją, matyti raitelių „lengvėjimo“ tendencija. nors vis dar buvo sunkieji kirasyrai, šarvuoti kirasomis bei ginkluoti kardu ir pistoletais, iki tol gana sunkiai šarvuoti husarai ėmė dėvėti lengvesnius šarvus ir kovėsi ietimis, įvairių tipų kardais bei pistoletais. kitais dominuojančiais kavalerijos daliniais tapo taip pat vidutiniškai ar lengvai ginkluoti petihorai, lisovčikai, dragūnai bei ulonai. Petihorai, arba šarvininkai, būdavo ginkluoti kardu, kirtikliu ar plunksnuočiais, lanku, pistoletais bei arkanu. lisovčikai, egzistavę tik XVii a. pirmos pusės, buvo apsiginklavę dviem pistoletais, trumpa muškieta, lanku ir įvairių tipų kardais. o dragūnai – lengvesne muškieta, pistoletais ir ra35 Forsyth H., Egan G. Toys; Rose A. The Collector’s Guide; Kollbrunner C. F. Zinnfiguren; Kurz H. I., Ehrlich B. R. Spielzeugsoldaten; De Witte H. „Infancy and Adolescence, Education and Recreation: An Archeological Approach“, in: Lübecker Kolloquium zur Stadtarchäologie im Hanseraum VIII: Kindheit und Jugend, Ausbildung und Freizeit, Lübeck, 2012, S. 57–67; Finck A. „Stade – Kindheit und Jugend im Mittelalter und in der frühen Neuzeit“, in: Lübecker Kolloquium zur Stadtarchäologie im Hanseraum VIII, S. 115–128; Paner H. „Infancy and Adolescence, Education and Recreation“, in: Lübecker Kolloquium zur Stadtarchäologie im Hanseraum VIII, S. 321–333 ir kt.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

359

8. Brolių Šnaiderių (Schneider) bendrovėje Leipcige (Vokietija) XX a. 2 deš. pagaminta raitelio formelė. Dionizo Varkalio nuosavybė. Fotografas P. Blaževičius Cavalry soldier mould made by the Schneider Bros. Company in Leipzig (Germany) in the 1910s. Property of Dionizas Varkalis. Photograph by P. Blaževičius

pyra ar kardu. Ulonų (totorių) ginkluotę sudarė kardas, pistoletai ir ietis36. kai kalbama apie lietuvoje rastų žaislinių kareivėlių atitiktį tam tikrų tipų kavalerijos daliniams, pirmiausia kyla klausimas, ar jie vietinės gamybos. jei taip, ar jie gaminti tiksliai atsižvelgiant į minėtų regione paplitusių kavalerijos dalinių aprangos bei amunicijos specifiką? Patikimų žinių kol kas, deja, nėra, kareivėlių liejimo formelės galėjo būti gaminamos ir vietoje, tačiau galėjo būti ir importuojamos (8 pav.). kita vertus, galėjo būti importuojama ir pati produkcija. Dėl šios priežasties, nors ir galima kliautis analizuojamų radinių detalių panašumu į lietuvoje egzistavusių istorinių kavalerijos dalinių amuniciją, tai daryti reikia atsargiai. radinių analizę pradėsime nuo pagal metalo sudėtį bene kokybiškiausios raitelį vaizduojančios figūrėlės. Vilniaus žemutinės pilies prieigose37 rasta plokščia figūrėlė vaizduoja šuoliais lekiantį žirgą su raiteliu, į priekį iškėlusiu ranką, kaip spėjama, su kardu. raiteliui už nugaros plevėsuoja apsiaustas, o prie balno už raitelio prisegtas krepšys su neaiškios monogramos fragmentu. nors kareivėlis stipriai paveiktas korozijos, susidaro įspūdis, kad balno priekyje vaizduojami dėkluose prisegti pistoletai (9 pav.). atsižvelgiant į šias detales ir tai, kad artefaktas išlikęs tik fragmentiškai, galima tik spėti, kad tai kirasyro figūrėlė. ši apytiksliai XViii a. datuojama figūrėlė nedažyta, o cheminės sudėties tyrimai parodė, kad ji vienintelė iš visų metalinių kareivėlių pagaminta iš 74 proc. alavo lydinio (2 lentelė: 1). atsižvelgiant į ginkluotę ir kavaleristų aprangą, penkias XVii–XiX a. datuojamas raitelių figūrėles reikėtų vadinti dragūnais. šie kavaleristai vaizduojami su kardu, pistoletais ir muškieta. Dvi Vilniaus žemutinės pilies prieigose rastos apie XViii a. datuojamos kone identiškos figūrėlės galėjo būti išlietos toje pačioje formoje (10, 11 pav.)38. Detali raitelio ir žirgo apranga identiška – šuoliuojantis žirgas vaizduojamas su pobalniu, balnu, prie kurio pritvirtintos balnakilpės ir pistoletai dėkluose, kamanomis, viduryje per36 Rakutis V. Karo meno istorija. Nuo seniausių laikų iki 1850 metų, Vilnius, 2012, p. 154; Vaičenonis J. Lietuvos karyba nuo baltų iki XXI a. Kariuomenė, fortifikacija, mūšiai ir karvedžiai, Kaunas, 2011, p. 58, 98–99, 115; Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos, Vilnius, 2013, p. 95, 97, 113, 115.

9. Kirasyro (?) figūrėlė (2 lentelė: 1), apie XVIII a. Fotografas V. Abramauskas Cuirassier (?) figure (Table 2: 1), ca 18th c. Photograph by V. Abramauskas

rišta uodega ir raitelio rankoje sugniaužtu pavadžiu. raitelis kaire ranka vadelioja žirgą, dešine, kaip spėjama, laiko kardą. Prie kario diržo iš dešinės pusės pakabinta muškieta, kitoje pusėje – kardo makštys, šovininė ir krepšys, o raiteliui už nugaros matyti į ritinį susuktas apsiaustas. tai, kad du pastarieji kareivėliai nulieti toje pačioje formoje ir tuo pačiu metu, patvirtina ir metalo sudėties tyrimai. jie pademonstravo, kad abi figūrėlės pagamintos iš beveik identiško švino lydinio: Pb – 73,72 proc., Sn – 17,42 proc., Cu – 2,92 proc., Sb – 2,48 proc. (2 lentelė: 3) ir Pb – 74,46 proc., Sn – 18,50 proc., Cu – 2,23 proc., Sb – 2,44 proc. (2 lentelė: 2). atlikus ties munduro apačia ant abiejų figūrėlių pastebėtų raudonų dažų likučių tyrimus, nustatyta, kad tai cinoberio pigmentas (12 pav.). šis pigmentas naudotas nuo iV a. pr. kristų. jis yra natūralios kilmės, gaunamas iš gyvsidabrio sulfido mineralo. Viii–iX a. išpopuliarėjo sintetinis šio pigmento analogas, gaunamas iš sieros ir gyvsidabrio. tai vienas seniausių žmogaus susintetintų junginių. Xiii–XV a. plačiausiai naudotas natūralus pigmentas, o nuo 1778 m. pradėta pramoninė šio pigmento gamyba, jis populiarus išliko iki XiX a. pabaigos. šiuo metu dėl nepakankamo atsparumo aplinkos poveikiui pigmentas naudojamas tik meninių dažų gamybai39. trečioji fragmentiškai išlikusi šuoliuojančio žirgo figūrėlė vaizduojama panašiai, kaip ir abi ankstesnės: su pobalniu, balnu, prie kurio pritvirtintos balnakilpės ir pistoletai dėkluose, bei kamanomis. raitelis kaire ranka vadelioja žirgą, dešine, kaip spėjama, laiko kardą. Prie kario diržo iš dešinės pusės pakabinta muškieta, kitoje pusėje – krepšys. galima paminėti, kad raitelis avi aulinius batus, tačiau dėl į kairę pusę nulenktos galvos ir stiprios deformacijos daugiau tikslesnių aprangos elementų nematyti. iš švino lydinio (Pb – 78,46 proc., Sn – 16,05 proc., Sb – 2,41 proc., Cu – 2,98 proc.) pagaminto raitelio pobalnis, pistoletų dėklai ir krepšys nudažyti raudonais cinoberio pigmento dažais (2 lentelė: 4). kareivėlis rastas maišytame griuvenų sluoksnyje, susiformavu-

37 Ožalas E. Vilniaus Žemutinė pilis. 38 Ibid.

39 Bagdzevičienė J., Kruopaitė L. Pigmentai ir dažikliai restauruojant kultūros vertybes, Vilnius, 2005.

10. Dragūno figūrėlės dalis, fragmentiškai dažyta raudonai (2 lentelė: 2), apie XVIII a. Fotografas V. Abramauskas

11. Dragūno figūrėlės dalis, fragmentiškai dažyta raudonai (2 lentelė: 3), apie XVIII a. Fotografas V. Abramauskas

Part of a dragoon figure, partially painted red (Table 2: 2), ca 18th c. Photograph by V. Abramauskas

Part of a dragoon figure, partially painted red (Table 2: 3), ca 18th c. Photograph by V. Abramauskas

12. Dragūno figūrėlės (2 lentelė: 3) SEM-EDX dažų sudėties spektras. Fotografė M. Steponavičiūtė SEM-EDX spectrum of the composition of the paint used on a dragoon figure (Table 2: 3). Photograph by M. Steponavičiūtė

siame iki XX a. vidurio, tačiau tipologiškai radinį galima datuoti XViii–XiX amžiumi. ketvirtoji dragūno figūrėlė, taip pat rasta Vilniaus žemutinės pilies prieigose, nuo anksčiau minėtųjų skiriasi žirgo laikysena – jis ne šuoliuoja, o bėga ristele (13 pav.)40. kaip ir kiti, žirgas taip pat yra su kamanomis, pobalniu, balnu su dviem prisegtais pistoletais dėkluose, o uodega perlenkta pusiau ir surišta. karys vaizduojamas sėdintis, tiesia nugara, kaire ranka laikantis vadeles, dešine – priešais save lygiagrečiai su torsu iškeltą kardą. kairėje pusėje prie diržo karys turi prisisegęs makštis, dešinėje – muškietą. raiteliui už nugaros – į ritinį susuktas apsiaustas. šis XViii–

XiX a. datuojamas kareivėlis išlietas iš 86 proc. švino ir 7,6 proc. alavo lydinio, o pobalnis, pistoletų dėklai ir apsiaustas nudažyti raudonais cinoberio pigmento dažais. Dragūno švarko rankovės, sagų juosta ir apatinis kraštas taip pat raudoni, tačiau pats švarkas dažytas mėlynai – Berlyno mėlynojo pigmento dažais (2 lentelė: 5). remiantis šio pigmento identifikavimu, galima teigti, kad kareivėlis negalėjo būti pagamintas anksčiau nei 1724 metais. Mat pigmentas buvo pradėtas naudoti meno tikslais ir plačiai išplito europoje tik XViii a. viduryje, kai buvo pradėta pramoninė jo gamyba39. Penktosios figūrėlės žirgo ir raitelio laikysena panaši į prieš tai minėtąją (2 lentelė: 6), tačiau apranga ir ginkluote šiek tiek skiriasi. šis apytiksliai XiX a. datuojamas raitelis rastas Vilniuje,

40 Ožalas E. Vilniaus Žemutinė pilis.

VolUMen

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

361

13. Dragūno figūrėlės fragmentas, dažytas raudonai ir mėlynai (2 lentelė: 5), apie XVIII–XIX a. Fotografas V. Abramauskas

14. Dragūno figūrėlės fragmentas, dažytas raudonai, mėlynai ir baltai (2 lentelė: 6), apie XIX a. Fotografas V. Abramauskas

Fragment of a dragoon figure, painted red and blue (Table 2: 5), ca 18th–19th c. Photograph by V. Abramauskas

Fragment of a dragoon figure, painted red, blue and white (Table 2: 6), ca 19th c. Photograph by V. Abramauskas

Bernardinų sode. kaip ir kiti dragūnai, jis apsirengęs švarku su stambiomis sagomis, tačiau jo kelnės gerokai platesnės, o apsiaustas ne suvyniotas ir pritvirtintas prie balno raiteliui už nugaros, bet užmestas raiteliui ant pečių41. Skirtumas ir tas, kad šis karys ginkluotas kardu ir prie balno prisegtais pistoletais, bet neturi muškietos (14 pav.). atsižvelgiant į šias detales, figūrėlė turėtų vaizduoti dragūną, tačiau neatmestinos ir kitos lengvosios kavalerijos rūšys. tyrimai pademonstravo, kad šis kareivėlis pagamintas iš 92 proc. švino ir 3 proc. stibio lydinio. atlikus trijų ant figūrėlių pastebėtų rūšių dažų cheminės sudėties analizę, nustatyta, kad pobalnis, balnas, pistoletų dėklai, batai ir raitelio švarkas dažyti Berlyno mėlynuoju pigmentu, kelnės – raudonu cinoberio pigmentu, o apsiaustas – švino baltojo dažais (2 lentelė: 6). švino baltasis pradėtas naudoti nuo iV a. pr. kr. ir, nepaisant savo toksiškumo, išliko populiarus iki XiX a., o tada buvo pakeistas cinko ir titano baltuoju. Paskutinis straipsnyje aptariamas raitelis taip pat rastas Vilniuje, Bernardinų sode. jį pagal ginkluotę galima priskirti lengvosios kavalerijos tipui – ulonams. apytiksliai XiX a. datuojama figūrėlė42 vaizduoja šuoliuojantį žirgą su pobalniu, balnu, prie kurio pritvirtintos balnakilpės ir pistoleto dėklas kairėje pusėje,

suvyniotu ir raiteliui už nugaros prie balno pritvirtintu apsiaustu, kamanomis. raitelis rankoje laiko sugniaužtą pavadį. kiek į priekį palinkęs karys kaire ranka vadelioja žirgą, dešine laiko žemyn nuleistą ietį su vimpelu. nors figūrėlė pažeista korozijos, galima įžvelgti, kad karys avi aukštakulnius batus, o prie juosmens iš kairės pusės turi prisisegęs kardą. šis kareivėlis nuo anksčiau minėtų plokščių raitelių skiriasi ir savo tūriškumu bei masyvumu (15 pav.). galima paminėti, kad viena sveikiausių plokščių figūrėlių (2 lentelė: 1) tesvėrė 6 gramus, o šio kareivėlio svoris – 18,8 gramo. nedažytas žaislas išlietas iš švino ir stibio lydinio (apie 90 proc. švino ir 10 proc. stibio) (2 lentelė: 7). Be raitelių, atliekant archeologinius tyrinėjimus lietuvoje rasta ir viena pėsčiojo kario figūrėlė. ką vaizduoja šis pėstininkas, Vilniuje, kražių gatvėje, rastas karys, tyrimų autorės datuojamas apytiksliai XX a.43, sunku pasakyti. tai gali būti tiek artileristas, tiek atsilošęs būgnininkas. Pastaroji versija atrodo įtikinamesnė, nors būgno figūroje nebuvo arba jis tiesiog neišliko. Dešinė kario ranka su nedideliu pagaliuko fragmentu sulenkta ties alkūne ir pakelta, kairė ranka, gniaužianti būgno lazdelę primenantį dirbinį, sulenkta ir nuleista. Figūra vaizduojama su šalmu ar kepure, švarku, diržo krepšiu (?), ties šlaunimis pūstomis kelnėmis ir pusbačiais. atlikus metalo sudėties tyrimus, nustatyta, kad dirbinys pagamin-

41 Svetikas E. Sereikiškių parko teritorijos 2012 metų archeologinių detaliųjų tyrimų ir žvalgymų ataskaita (LNM, ataskaita rengiama). 42 Ibid.

362

43 Ostrauskienė D. Vilniaus senojo miesto vietos su priemiesčiais (u. k. 25504) teritorijos, Vilniaus m. sav., Kražių g. 9 archeologinių detaliųjų tyrimų 2013 m. ataskaita, Vilnius, 2014, p. 7 (LNM ARMA, b. 923).

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

16. Būgnininkas (?), dažytas raudonai ir baltai (2 lentelė: 8), apie XX a. Fotografė D. Ostrauskienė Drummer (?), painted red and white (Table 2: 8), ca 20th c. Photograph by D. Ostrauskienė

15. Ulono figūrėlė (2 lentelė: 7), apie XIX a. Fotografas V. Abramauskas Figure of a lancer (Table 2: 7), ca 19th c. Photograph by V. Abramauskas

tas iš 92,5 proc. švino ir 6 proc. stibio lydinio. Dažų liekanų analizė pademonstravo, kad švarkas ir šalmas dažyti raudonais dažais su alizarino (?) dažikliu, o visas figūrėlės paviršius – švino baltojo pigmento dažais (16 pav.) (2 lentelė: 8). Maišytame sluoksnyje rasto dirbinio datavimas nėra tikslus, tačiau, atsižvelgiant į kareivėlio pavidalą bei pagrindo formą, galima manyti, kad tai Vokietijoje arba švedijoje XX a. pradžioje pagamintas dirbinys44. Figūrėlei spalvinti naudotas organinės kilmės dažiklis alizarinas buvo nusodinamas ant inertiškų nešiklių ir naudojamas kaip karmino pakaitalas. Pirmą kartą išskirtas iš kraplako 1826 m., tačiau plačiau paplito tik po 1868-ųjų, kai buvo rastas sintetinio jo analogo gamybos būdas45. taigi, ir dažų tyrimai liudija, kad dirbinys pagamintas ne anksčiau kaip XiX a. pabaigoje, greičiausiai – XX a. pradžioje. Paskutinė su karyba susijusi šiame straipsnyje aptariama metalinių radinių grupė yra ratai (2 lentelė: 9–12). šių dirbinių negalima vienareikšmiškai priskirti tik karybos žaislams, mat tai gali būti ne tik patrankų (17 pav.) ar vežimų, bet ir karietų ratai46. Visų keturių dirbinių forma panaši – tai ratai su stipinais ir geriau ar prasčiau išreikšta stebule. tačiau tiriant detaliau matyti, kad kiekvienas jų yra unikalus. Didžiausias, 53 mm skersmens, ratas su fragmentiškai išlikusiais aštuoniais profiliuotais stipinais rastas Vilniuje, Bernardinų sode (2 lentelė: 9)47. Stebulės centre ratas turi skylę, tad galima teigti, kad žaislas su šiuo ratu buvo funkcionalus – riedantis (18 pav.). nustatyta, kad dirbinys pagamintas iš kone 90 proc. švino ir 6 proc. stibio lydinio. Dažų analizė pademonstravo, kad jis gruntuotas baltu pigmentu, o vėliau dažytas žaliais chromo oksido dažais. šie dažų pigmentai pirmą kartą susintetinti 1809 m., ta44 Kurz H. I., Ehrlich B. R. Spielzeugsoldaten, S. 296, 310, 313. 45 Bagdzevičienė J., Kruopaitė L. Pigmentai ir dažikliai. „Lead white“, prieiga per internetą http://www. webexhibits.org/pigments/indiv/overview/leadwhite.html [žiūrėta 2015-10-21]. 46 Forsyth H., Egan G. Toys, p. 315–322. 47 Svetikas E. Sereikiškių parko teritorijos.

VolUMen

čiau plačiau pradėti naudoti tik 1838-aisiais48. atsižvelgiant į tyrimų rezultatus, galima teigti, kad ratukas buvo pagamintas XiX a. antroje pusėje – XX a. pradžioje. kiti trys ratukai nedažyti, be to, ir gerokai mažesni – 15–20 mm skersmens. Vienas jų rastas Vilniuje, klaipėdos g. 7a49. šis apie XiX a. datuojamas dirbinėlis išlietas iš beveik gryno švino, turi šešis stipinus ir ašies skylę (2 lentelė: 10). antrasis šešių stipinų ratukas rastas taip pat Vilniuje, tado Vrublevskio gatvėje. jis datuojamas XiX a. – XX a. pradžia50 ir pagamintas daug skrupulingiau bei tiksliau. 87 proc. švino ir 13 proc. stibio lydinio ratuko stebulėje išlikęs ir nulūžusios geležinės ašies fragmentas (2 lentelė: 11). akivaizdu, kad, kaip ir anksčiau minėtas didelis ratas, šie du mažieji taip pat yra žaislų su besisukančiais ratais dalys. o trečiasis, vos 16 mm skersmens, ratukas ašies skylės neturi, tad arba jis sukosi su ašimi, arba buvo nejudri žaislo dalis. šis ratuko fragmentas rastas žvalgant Vilkijos miestelį51 ir datuojamas apytiksliai XiX–XX amžiumi. šešis stipinus turintis dirbinys pagamintas iš 96 proc. švino ir 3,5 proc. stibio (2 lentelė: 12). apibendrinant per tyrimus sukauptas žinias apie kareivėlius, pagamintus iš skirtingų metalų lydinių, reikia pabrėžti, kad nors taip pat negausūs, tipologiškai šie XViii–XX a. radiniai labai įvairūs. Pirmiausia analizuojami radiniai suskirstyti į tris grupes: raiteliai, pėstieji kariai ir karo technika (transportas). Dirbinių analizė leido raitelius priskirti kirasyrams, dragūnams 48 Bagdzevičienė J., Kruopaitė L. Pigmentai ir dažikliai. 49 Kliaugaitė V. Vilniaus senojo miesto vietos (2951), sklypo Klaipėdos g. 7A 2011 m. detaliųjų archeologinių tyrimų ataskaita, t. I: Tekstas, priedai, Vilnius, 2015, p. 78 (LNM ARMA, b. 379G); Kliaugaitė V. Vilniaus senojo miesto vietos (2951), sklypo Klaipėdos g. 7A 2011 m. detaliųjų archeologinių tyrimų ataskaita, t. III: Radinių sąrašas, Vilnius, 2015, p. 25 (LNM ARMA, b. 379I). 50 Gendrėnas G. Karaliaus Mindaugo tilto prieigos. Žvalgomieji archeologiniai tyrimai. 2002 metai. Kairysis Neries krantas. T. Vrublevskio g-vės rekonstrukcija. Ataskaita, t. VIII, d. II, Vilnius, 2008, p. 180 (LDKVR, ATA Nr. 46/2). 51 E. Ivanausko 1991–1992 m. žvalgymai Vilkijoje, be ataskaitos. Radiniai saugomi LNM Viduramžių ir naujųjų laikų archeologijos skyriuje.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

363

17. XVII a. pabaigos – XVIII a. žaislinė patranka ir patrankos lafetas, rasti Londone Toy cannon and gun-carriage from the late 17th–18th c., found in London

18. Patrankos ar vežimo ratas, dažytas žaliai (2 lentelė: 9), apie XIX a. Fotografas V. Abramauskas

In: Forsyth H., Egan G. Toys, Trifles & Trinkets. Base-metal Miniatures from London 1200 to 1800, London, 2005, p. 82, 85

Cannon or carriage wheel, painted green (Table 2: 9), ca 19th c. Photograph by V. Abramauskas

ir ulonams. šie kareivėliai skiriasi ne tik savo išvaizda ir ginkluote, bet ir sudėtimi bei spalvine puošyba. Vienintelis rastas pėsčias karys, datuojamas XX a. pradžia, vaizduoja būgnininką, o keturis švino lydinio ratus, apytiksliai datuojamus XiX a. – XX a. pradžia, galima manyti buvus patrankų, vežimų arba karietų dalimis.

75–87 proc., o alavas sudaro 7–18 proc. (2 lentelė: 2–5, 11). trečios grupės lydinyje, be 87–96 proc. švino, yra ir apie 3–11 proc. stibio (2 lentelė: 6–9, 12). iš pastarųjų dviejų grupių lydinių pagaminta daugiausia žaislinių kareivėlių, tad reikia manyti, kad šie pigesni švino pagrindo lydiniai ir buvo populiariausi. keliant klausimą, kokia galėjo būti galutinė gaminio kaina, reikia manyti, kad, viena vertus, ji priklausė nuo žaliavos kaštų, kita vertus, nuo papildomo laiko ir medžiagų, sunaudotų kareivėliams dažyti. akivaizdu, kad nedažyti kareivėliai buvo pigesni už tuos, kurių tik dalis buvo nudažyta, o šie buvo pigesni už tuos, kurie buvo visi nudažyti. kai kalbama apie kareivėlių gamybą – liejimą ir dažymą, galima teigti, kad tai buvo specializuotų amatininkų darbas. kyla klausimas, ar jų specializacija buvo tik žaislų gamyba. ar žaislams naudoti specialūs, išskirtiniai lydiniai? ar tokios pat sudėties lydiniai naudoti ir kitiems to laikotarpio minkštų metalų gaminiams? Mėginant atsakyti į šiuos klausimus, buvo atlikta to paties laiko kaip ir kareivėliai švino (alavo) dirbinių, randamų tuose pačiuose kultūriniuose sluoksniuose, cheminės sudėties analizė. kaip to paties laiko dirbiniai tyrimams pasirinktos ir Vilniuje rstos kulkos (4 lentelė), langų stiklų rėmeliai (5 lentelė), ir dar viena metalinių žaislų grupė – žydiški lošimo vilkeliai (6 lentelė). XrF metodu ištyrus šešias datuojamas kulkas (19 pav.), nustatyta, kad joms gaminti naudotas grynas švinas su nedideliu kiekiu natūralių priemaišų (4 lentelė). tirti septyneri langų stiklų rėmeliai (20 pav.) buvo pagaminti iš švino su 1–5 proc. (vienu atveju – 10 proc.) alavo priemaišų (5 lentelė). kiek kitokia metalų lydinių sudėtis nustatyta atlikus žaidimo vilkelių analizę (21 pav.). Dalis tirtų vilkelių (6 lentelė: 1, 2, 5–8) pagaminti iš panašių metalų lydinių, kuriuose pagrindinis metalas yra švinas. Visuose mėginiuose švino ir kito pagrindinio

Metalinių kareiVėlių gaMyBa ir kokyBė Vertinant visų metalinių kareivėlių ir su jais siejamų radinių metalų cheminę sudėtį, kyla klausimas, ar sudėties kaita gali indikuoti chronologiją, kilmę ar piniginę vertę. išanalizavus rašytinius šaltinius, tapo aišku, kad kareivėlių ir kitų liejamų metalinių žaislų gamyba bei lydinių sudėtis XVii–XiX a. buvo svarbi ir dažnai kontroliuojama52. Visų pirma tai lėmė skirtingos metalo kainos. kaip žinoma, pigiausias ir lengvai lydomas buvo švinas, o alavas ar stibis buvo brangesni. taigi, siekdami sumažinti gamybos sąnaudas, gamintojai stengėsi naudoti pigesnį metalą – šviną. tačiau dėl šios medžiagos minkštumo ir greitos oksidacijos gaminant žaislus į šviną vis tiek buvo pridedama nuo 1 iki 10 proc. priedų – alavo ir (ar) stibio, jie gaminiui suteikdavo sidabriško blizgumo ir kietumo. žvelgiant į lietuvoje rastų metalinių kareivėlių sudėties tyrimų rezultatus, matyti trys savotiškos jų gamybai naudotų lydinių grupės: 1) alavo su švino priemaišomis; 2) švino su alavo priemaišomis; 3) švino su stibio priemaišomis. Pirmos grupės lydinys turėjo būti brangiausias ir saugiausias, jį sudaro 74 proc. alavo ir 24 proc. švino. iki šiol rastas tik vienas kareivėlis, pagamintas iš tokio lydinio (2 lentelė: 1). antros grupės lydinyje dominuoja švinas – 52 Forsyth H., Egan G. Toys, p. 424–426.

364

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

metalo – alavo ar stibio – santykis labai panašus. švino (alavo) lydiniuose alavo kiekis svyruoja apie 35–40 proc., stibio – 10–13 procentų. Vienas vilkelis (6 lentelė: 4) buvo kiek kitokios sudėties – pagamintas iš 95 proc. alavo, 4 proc. vario ir tik apie 1 proc. švino. Du vilkeliai nuo kitų labai skyrėsi savo keturių menčių propelerio pavidalo forma ir iš dalies savo sudėtimi (6 lentelė: 3, 5) (22 pav.). apie kiek kitokią jų sudėtį jau tyrimo pradžioje leido įtarti gerokai prastesnis išlikimo laipsnis. atlikus sudėties analizę, paaiškėjo, kad jie buvo pagaminti iš kelių metalų lydinio: be švino ir alavo, nustatytas stibis, geležis, varis, cinkas, arsenas. labai įvairus šių metalų kiekis leidžia manyti, kad tokios sudėties lydinys buvo paruoštas nespecialiai – greičiausiai gautas naudojant įvairius lydinius. Dar viena bendra tyrinėtų lydinių ypatybė yra ta, kad jie sudaryti iš labai netolygaus lydinio – jį sudarantys metalai išsidėstę netolygiai, formuoja nevienodus kristalinius aglomeratus vienas kitame (23 pav.). Manytume, jog šį reiškinį gali paaiškinti turimos žinios, kad tokius vilkelius prieš hanukos šventę gamino ne tik suaugusieji, bet ir patys vaikai mokykloje53. atsitiktinės ir netinkamos žaliavos pasirinkimas ar derinimas kaip tik ir galėjo nulemti prastą šių gaminių lydinio kokybę. apžvelgiant visus tirtus metalinius dirbinius (2, 4– 6 lentelės), galima konstatuoti, kad radiniai, pagaminti iki XiX a., išsiskiria įvairia metalų lydinio sudėtimi. juose, be pagrindinių lydinį sudarančių elementų – švino ir alavo (jų santykis lydinyje gana pastovus), aptinkama įvairių metalų priemaišų: vario, cinko, stibio, arseno. tikėtina, kad nedidelis vario ir cinko kiekis mišinyje atsirado atsitiktinai, naudojant negrynus pradinius metalus. arseno randama švino rūdose, todėl jo pėdsakų lydiniuose aptinkama dažnai. kiek kitaip su stibiu. šis metalas buvo žinomas nuo seniausių laikų. jau 5000 m. pr. kr. stibis buvo naudojamas kosmetikoje ir medicinoje, nedidelis jo kiekis naudotas įvairiuose lydiniuose su kitais metalais. XVii a. viduryje stibį pradėta naudoti kaip kietinimo agentą švino ir alavo lydiniuose. apie 1770 m. pasirodė pirmieji vario ir stibio lydiniai. 1784 m. buvo pradėtas gaminti švino ir stibio lydinys, kuriame stibio dalis siekė 10–13 procentų. iš pradžių šis lydinys buvo naudojamas tik karybos pramonėje ir tik šiek tiek vėliau pritaikytas buityje54. nors šis skirtingų metalinių dirbinių grupių sudėties palyginimo tyrimas tėra tik pirmas žingsnis, stengiantis išsiaiškinti ir suprasti žaislų gamybos specifiką, ir tai leidžia įžvelgti tam tikrų tendencijų. akivaizdu, kad metalų lydinys kiekvienam dirbiniui buvo parenkamas tikslingai: žaislams reikėjo kietumo ir blizgumo, tad jų lydinyje būdavo apie 10 proc. alavo arba stibio, langų stiklo rėmeliams kietumo, matyt, pakako mažiau, tad ir jų lydiniuose alavo yra vos 1–5 proc., o kulkoms naudotas grynas švinas. Sunku įvertinti ir tai, ar aptarti metaliniai gaminiai buvo gaminti tose pačiose dirbtuvėse tų pačių meistrų, ar žaislų gamybai buvo naudojamas iš kitų daiktų perdirbtas metalas, ir priešingai. remiantis rašytiniais šaltiniais, aišku, kad kai kuriuos metalinius žaislus, padedami suaugusiųjų, galėjo lietis ir patys vaikai.

53 Blaževičius P. „Žydų lošimo vilkeliai Lietuvos archeologinėje medžiagoje“, in: Archaeologia Lituana, t. 6, 2005, p. 166. 54 Bell T. „History: Antimony Metal“, prieiga per internetą http://metals.about.com/od/properties/a/ History-Antimony-Metal.htm [žiūrėta 2015-10-21].

VolUMen

19. XVII–XIX a. švininės kulkos (kairėje – 4 lentelė: 2, dešinėje – 4 lentelė: 6). Fotografas P. Blaževičius Lead bullets from the 17th–19th c. (left – Table 4: 2, right – Table 4: 6). Photograph by P. Blaževičius

išVaDoS žaisliniai kareivėliai – vertinga ir informatyvi archeologinių radinių grupė, leidžianti tyrinėti ne tik žaislų populiarumo kaitą, žaidimų erdvę, bet ir gamybos bei prekybos raidą, karybos plėtrą ar net tam tikrų kariuomenės rūšių populiarumą. greta klasikinių archeologinių dirbinių tyrimų ir datavimo būdų, tokių kaip tipologija ar stratigrafija, pasitelkus cheminius ir fizikinius medžiagų tyrimus, pavyko patvirtinti ar patikslinti artefaktų chronologines ribas, gamybos ir kilmės arealus. nustatyta, kad lietuvoje rasti dirbiniai vaizdžiai byloja apie gamybos technologijų raidą, kai greta nuo XV–XVi a. rankomis iš molio lipdytų dirbinėlių XVii–XViii a. atsiranda ir formelėse gamintų molinių bei lietų metalinių kareivėlių. Vertinant šios negausios radinių grupelės molio kokybę, pastebėta tendencija, kad prastesnio balto molio su geležies priemaišomis dirbiniai puošti spalvota glazūra, o švaraus kaolino dirbiniai neglazūruoti. Molinių dirbinių tyrimai leido suskirstyti juos į pėsčiųjų ir raitų karių tipologines grupes bei nustatyti, kad visų molinių kareivėlių kilmė nėra vietinė. tyrimai parodė, kad metaliniai kareivėliai lietuvoje paplito tik nuo XViii amžiaus. nors ir negausūs, iš skirtingų metalų lydinių pagaminti metaliniai kareivėliai tipologiškai gali būti skirstomi į tris esmines grupes: raitelius, pėstininkus ir karo techniką (transportą). ginkluotės ir kostiumo tyrimai leido raitelius priskirti kirasyrams, dragūnams ir ulonams. tai liudija, kad atliekant archeologinius tyrimus rasti kareivėliai vaizduoja jų gaminimo laikotarpiu egzistavusių specifinių kovinių dalinių karius. Vienintelis rastas pėsčiasis karys, datuojamas XX a. pradžia, vaizduoja būgnininką, o keturis švino lydinio ratus, apytiksliai datuojamus XiX a. – XX a. pradžia, galima manyti buvus patrankų, vežimų arba karietų dalimis. lyginant kareivėlių metalų sudėtį su kitais to laiko švino (alavo) dirbiniais, nustatyta, kad metalo lydinys žaislams buvo parenkamas tikslingai – pagal pageidaujamą kietumą ir blizgumą.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

365

20. Vitražinio lango rėmelių fragmentas su stiklu, XVI a. Fotografas V. Abramauskas Fragment of a stained glass window frame with glass, 16th c. Photograph by V. Abramauskas In: Ožalas E. Vilniaus Žemutinė pilis. LDK valdovų rūmų pietinio korpuso prieigų (trasa III) archeologinių tyrimų 2004–2006 m. ataskaita (ataskaita rengiama), RS Nr. M 1393

21. Žydiškas žaidimo vilkelis (6 lentelė: 8), XIX a. Fotografas V. Abramauskas Jewish spinning top (Table 6: 8), 19th c. Photograph by V. Abramauskas

22. Keturmentis žydiškas žaidimo vilkelis (6 lentelė: 5), apie XIX–XX a. Fotografas V. Abramauskas Four-shouldered Jewish spinning top (Table 6: 5), ca 19th–20th c. Photograph by V. Abramauskas

kol kas sunku įvertinti, ar aptarti metaliniai gaminiai buvo liejami vietoje, ar atkeliaudavo į šalį jau kaip gatavas produktas. taip pat neaišku, ar žaislų gamybai buvo naudojamas iš kitų daiktų perdirbtas metalas. Vis dėlto, remdamiesi rašytiniais šaltiniais, žinome, kad kai kuriuos metalinius žaislus, padedami suaugusiųjų, galėjo lietis ir patys vaikai. o, atsižvelgiant į metalinių žaislų vidutinę arba prastesnę lydinio kokybę, galima teigti, kad juos viešose miesto erdvėse galėjo pamesti vidurinio socialinio sluoksnio gyventojų vaikai.

PaDėka

Straipsnio autoriai nuoširdžiai dėkoja restauratorėms laimai grabauskaitei, renatai Prielgauskienei ir reginai Ulozaitei, atlikusioms dalies studijai panaudotų radinių cheminius tyrimus, o Dionizui Varkaliui bei archeologams olegui Fediajevui, egidijui ožalui, Daliai ostrauskienei, eugenijui Svetikui, Mindaugui Mačiuliui, Vidai kliaugaitei, elenai Pranckėnaitei, laurynui kurilai, gediminui gendrėnui ir Valdui Steponaičiui – už konsultacijas ir leidimą publikuoti radinius iš naujausių tyrinėjimų.

23. Keturmenčio vilkelio (6 lentelė: 5) lydinio sudėties žemėlapis: raudona – alavas, žalia – varis, mėlyna – švinas. Fotografė M. Steponavičiūtė Composition map of the alloys used in a four-shouldered spinning top (Table 6: 5): red – tin, green – copper, blue – lead. Photograph by M. Steponavičiūtė

366

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

1 lentelė. Per archeologinius tyrimus Lietuvoje rastų molinių kareivėlių sąvadas Table 1. Digest of the clay toy soldiers found in Lithuania during archaeological research

eil. nr.

apibūdinimas

sudėtis

šaltinis

kaolinas. Fragmento h – 49 mm, liemens  – 18 mm, pagrindo dydis – 35 x 29 mm

kaolinas: C – 12,12 %, o – 53,69 %, Mg – 0,33 %, al – 9,13 %, Si – 21,02 %, k – 0,98 %, Ca – 0,45 %, ti – 0,46 %, Fe – 1,8 % tamsiai žalia alavo glazūra: Pb – 28,1–2,13 %, Sn – 9,3–2,27 % Matinis šviesiai žalias emalis: raudonas pagrindo sluoksnis: Mn – 3,19–0,23 %, Fe – 3,44–0,29 %, Pb – 8,9–1,21 %, Sn – 17,99–1,91 %; žalsvas matinis viršutinis sluoksnis: Pb – 13,07 %, Sn – 4,63 %, Cu – 1,04 %

legaitė r. Radinių sąrašas iš kasinėjimų prie MA Istorijos instituto, Istorijos etnografijos muziejui skirto pastato fasado, 1959 (lnM arMa, b. 234); ataskaitoje nedokumentuotas. lnM ar 389:15

lnM

XV–XVii a. (?)

kaolinas. Fragmento h – 136 mm

kaolinas: C – 24,81 %, o – 46,67 %, na – 0,39 %, Mg – 1,18 %, al – 4,7 %, Si – 12,63 %, S – 0,16 %, k – 2,17 %, Ca – 2,47 %, ti – 2,89 %, Fe – 3,2 %, Pb – 1,15 %, Cl – 0,16 % švino glazūra: Pb – 41,95 % žalios spalvos pigmentas: Cu – 1,47 %

Fediajevas o. Vilniaus senojo miesto vietos (A1610K1). J. Basanavičiaus g. 8 / Vingrių g. 1. 2007 m. žvalgomųjų archeologinių tyrinėjimų ir archeologinių tyrinėjimų ataskaita, Vilnius, 2010, p. 14, 66 (liir, b. 5356). rS nr. 769

lnM

XVi a.

kaolinas (?). h – 85 mm, pagrindo  – 35 mm

Balto molio figūrėlė, dengta juosvai ruda glazūra

Klaipėdos pilies ir senamiesčio buitinė keramika XIV a. vid. – XIX a., klaipėda, 2010, p. 127, pav. 429

MliM

XiX a.

kaolinas. Fragmento h – 64 mm, l – 60 mm, b – 21 mm

kaolinas: C – 19,82 %, o – 52,85 %, na – 0,24 %, Mg – 0,19 %, al – 9,92 %, Si – 14,48 %, k – 0,5 %, Ca – 0,39 %, ti – 0,4 %, Fe – 0,91 %, P – 0,26 %

ožalas e. Vilniaus Žemutinė pilis. LDK valdovų rūmų pietinio korpuso prieigų (trasa III) archeologinių tyrimų 2004–2006 m. ataskaita (lDkVr, ataskaita rengiama). rS nr. kd 3

lDkVr

~ XiX a.

kaolinas. Fragmento h – 48 mm, l – 63 mm

–

raškauskas V., Stankevičius g. Vilniaus Žemutinės pilies teritorija (Gedimino a. 3). Archeologinių tyrimų ataskaita, d. i, Vilnius, 1988, p. 96 (liir, b. 1531). rS nr. 10

Dingęs

XiX a. (?)

VolUMen

Vaizdas

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

saugoma

datavimas

367

2 lentelė. Per archeologinius tyrimus Lietuvoje rastų metalinių kareivėlių sąvadas Table 2. Digest of the metal toy soldiers found in Lithuania during archaeological research

eil. nr.

368

Vaizdas

apibūdinimas

sudėtis

šaltinis

saugoma

datavimas

kirasyras (?). Fragmento h – 37 mm, l – 48 mm, b – 2 mm, pagrindo l – 30 mm, b – 10 mm; svoris – 6 g

alavo lydinys: Sn – 73,92 %, Pb – 23,67 %, Cu – 1,23 %, Zn – 0,62 %

ožalas e. Vilniaus Žemutinė pilis. LDK valdovų rūmų pietinio korpuso prieigų (trasa III) archeologinių tyrimų 2004– 2006 m. ataskaita (lDkVr, ataskaita rengiama). rS nr. M 1163

lDkVr

~ XViii a.

Dragūnas. Fragmento h – 31 mm, l – 47 mm, b – 1,5–2 mm

švino lydinys: Pb – 74,46 %, Sn – 18,50 %, Sb – 2,44 %, Cu – 2,23 % Dažai: raudoni – cinoberis (hgS)

ožalas e. Vilniaus Žemutinė pilis. LDK valdovų rūmų pietinio korpuso prieigų (trasa III) archeologinių tyrimų 2004– 2006 m. ataskaita (lDkVr, ataskaita rengiama). rS nr. M 930

lDkVr

~ XViii a.

Dragūnas. Fragmento h – 25 mm, l – 30 mm, b – 1,5–2 mm

švino lydinys: Pb – 73,72 %, Sn – 17,42 %, Cu – 2,92 %, Sb – 2,48 % Dažai: raudoni – cinoberis (hgS)

ožalas e. Vilniaus Žemutinė pilis. LDK valdovų rūmų pietinio korpuso prieigų (trasa III) archeologinių tyrimų 2004– 2006 m. ataskaita (lDkVr, ataskaita rengiama). rS nr. M 938

lDkVr

~ XViii a.

Dragūnas. Fragmento h – 20 mm, l – 30 mm, b – 1,4 mm

švino lydinys: Pb – 78,46 %, Sn – 16,05 %, Sb – 2,41 %, Cu – 2,98 % Dažai: raudoni – cinoberis (hgS)

kurila l. Vilniaus pilių teritorijos su įtvirtinimais, pastatais ir jų liekanomis (u. k. 1791) (Vilniaus m.) detaliųjų archeologinių tyrimų 2016 m. ataskaita (lDkVr, ataskaita rengiama). rS nr. 2895

lDkVr

~ XViii–XiX a.

Dragūnas. Fragmento h – 43 mm, l – 39 mm, b – 1 mm; svoris – 5,95 g

švino lydinys: Pb – 85,94 %, Sn – 7,64 %, Sb – 2,93 % Dažai: raudoni – cinoberis (hgS); mėlyni – Berlyno mėlynasis (Fe4[Fe(Cn)6]3

ožalas e. Vilniaus Žemutinė pilis. LDK valdovų rūmų pietinio korpuso prieigų (trasa III) archeologinių tyrimų 2004– 2006 m. ataskaita (lDkVr, ataskaita rengiama). rS nr. M 2604

lDkVr

~ XViii–XiX a.

Dragūnas (?). Fragmento h – 42 mm, l – 33 mm, b – 2 mm; svoris – 4,9 g

švino lydinys: Pb – 92,26 %, Sb – 2,89 %, Sn – 1,32 %, hg – 1,36 %, Cu – 0,46 %, Fe – 1,53 %, Zn – 0,12 % Dažai: raudoni – cinoberis (hgS); mėlyni – Berlyno mėlynasis (Fe4[Fe(Cn)6]3, balti – švino baltasis 2PbCo3*Pb(oh)2/ Pb3(Co3)2*(oh)

Svetikas e. Sereikiškių parko teritorijos 2012 metų archeologinių detaliųjų tyrimų ir žvalgymų ataskaita (lnM, ataskaita rengiama). rS nr. 177

lnM

~ XiX a.

Ulonas. h – 37 mm, l – 48 mm, b ties raitelio torsu – 5 mm; svoris – 18,8 g

švino lydinys: Pb – 87,84 %, Sb – 10,8 %, Sn – 0,27 %, Cu – 0,26 %, iš aplinkos: Fe – 0,84 %

Svetikas e. Sereikiškių parko teritorijos 2012 metų archeologinių detaliųjų tyrimų ir žvalgymų ataskaita (lnM, ataskaita rengiama). rS nr. 172

lnM

~ XiX a.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

eil. nr.

Vaizdas

apibūdinimas

sudėtis

šaltinis

saugoma

datavimas

Būgnininkas (?). h – 38 mm, b ties torsu – 2,2 mm, pagrindo l – 22 mm; svoris – 4,6 g

švino lydinys: Pb – 92,55 %, Sb – 6,09 %, Sn – 0,58 % Dažai: švino bazinis karbonatas (švino baltasis?); rausva spalva – dažiklis alizarinas (?)

ostrauskienė D. Vilniaus senojo miesto vietos su priemiesčiais (u.k.25504) teritorijos, Vilniaus m. sav., Kražių g. 9 archeologinių detaliųjų tyrimų 2013 m. ataskaita, Vilnius, 2014, p. 7 (lnM arMa, b. 923). rS nr. 6

lnM

~ XX a.

Patrankos ar vežimo ratas.  – 53 mm, ratlankio h – 4 mm, stebulės h – 6 mm; svoris – 22,4 g

švino lydinys: Pb – 89,12 %, Sb – 6,09 %, Sn – 0,85 %, Cu – 0,9 %, Sr – 0,15 %, Zn – 0,12 %, iš aplinkos: Fe – 1,53 %, ni – 0,08 % Dažai: užpildas – BaSo4; baltas

Svetikas e. Sereikiškių parko teritorijos 2012 metų archeologinių detaliųjų tyrimų ir žvalgymų ataskaita (lnM, ataskaita rengiama). rS nr. 208

lnM

~ XiX a.

pigmentas – 2PbCo3*Pb(oh)2/ Pb3(Co3)2*(oh); žalias pigmentas – Cr2o3/Cr2o3 h2o

10.

Patrankos ar vežimo ratas.  – 20 mm, ratlankio h – 1,5 mm

švino lydinys: Pb – 99,03 %, Sn – 0,64 %

kliaugaitė V. Vilniaus senojo miesto vietos (2951), sklypo Klaipėdos g. 7A 2011 m. detaliųjų archeologinių tyrimų ataskaita, t. i: Tekstas, priedai, Vilnius, 2015, p. 78 (lnM arMa, b. 379 g). rS nr. 19723

lnM

~ XiX a.

11.

Patrankos ar vežimo ratas.  – 18 mm, ratlankio h – 2,3 mm, stebulės h – 4,5 mm; svoris – 2 g

švino lydinys: Pb – 86,91 %, Sn – 13,07 % ašis – Fe

gendrėnas g. Karaliaus Mindaugo tilto prieigos. Žvalgomieji archeologiniai tyrimai. 2002 metai. Kairysis Neries krantas. T. Vrublevskio g-vės rekonstrukcija. Ataskaita, t. Viii, d. ii, Vilnius, 2008, p. 180 (lDkVr, ata nr. 46/2). neinventorintas

lDkVr

~ XiX–XX a.

12.

Patrankos ar vežimo ratas.  – 15,8 mm, ratlankio h – 1,5 mm, stebulės h – 2 mm; svoris – 1,5 g

švino lydinys: Pb – 95,93 %, Sb – 3,61 %, Sn – 0,44 %

e. ivanausko žvalgymai Vilkijoje 1991– 1992 m. (be ataskaitos)

lnM

~ XiX–XX a. (?)

VolUMen

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

369

3 lentelė. Lyginamiesiems tyrimams naudotų pypkių, saugomų Valdovų rūmų muziejuje, sąvadas Table 3. Digest of the pipes used for comparative research kept in the National Museum – Palace of the Grand Dukes of Lithuania

eil. nr.

apibūdinimas

kilmės vieta

sudėtis / glazūra

šaltinis

Vamzdelis.  – 8/2 mm; įrašas ...iSSen... (weiSSenSPring?)

Vokietija

kaolinas: C – 24,17 %, o – 49,67 %, na – 0,14 %, Mg – 0,39 %, al – 8,3 %, Si –14,49 %, k – 1,32 %, Ca – 0,41 %, ti – 0,36 %, Fe – 0,71 %

ožalas e. Vilniaus Žemutinė pilis. LDK valdovų rūmų pietinio korpuso prieigų (trasa III) archeologinių tyrimų 2004–2006 m. ataskaita (lDkVr, ataskaita rengiama). rS nr. 42

1725–1800

galvutė.  – 16/11 mm

olandija

kaolinas: C – 24,77 %, o – 49,75 %, Mg – 0,29 %, al – 7,06 %, Si – 14,6 %, k – 1,25 %, Ca – 0,97 %, ti – 0,48 %, Fe – 0,79 %

ožalas e. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų pietinio korpuso prieigų 2003 m. archeologinių tyrimų ataskaita, t. 1, Vilnius, 2004 (lDkVr, ata nr. 46/1). rS nr. 24

1640–1670

galvutė

olandija

kaolinas: C – 10,9 %, o – 54,34 %, na – 0,64 %, Mg – 0,21 %, al – 9,95 %, Si – 19,14 %, k – 3,52 %, Ca – 0,25 %, ti – 0,48 %, Fe – 0,51 %

ožalas e. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų pietinio korpuso prieigų 2003 m. archeologinių tyrimų ataskaita, t. 1, Vilnius, 2004 (lDkVr, ata nr. 46/1). rS nr. 37

1675–1725

Vamzdelis su kulnelio dalimi.  – 7/2 mm

olandija

kaolinas: C – 19,26 %, o – 49,38 %, na – 0,16 %, Mg – 0,28 %, al – 10,16 %, Si – 17,21 %, k – 1,42 %, Ca – 0,51 %, ti – 0,61 %, Fe – 0,85 %

ožalas e. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų pietinio korpuso prieigų 2003 m. archeologinių tyrimų ataskaita, t. 1, Vilnius, 2004 (lDkVr, ata nr. 46/1). rS nr. 30

1675–1725

galvutė. iš abiejų kulno pusių – ženklai (pusmėnulis ir žvaigždutė)

olandija

kaolinas: C – 15,18 %, o – 54,83 %, Mg – 0,15 %, al – 7,7 %, Si – 20,22 %, k – 0,52 %, Ca – 0,11 %, ti – 0,74 %, Fe – 0,52 %

ožalas e. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų pietinio korpuso prieigų 2003 m. archeologinių tyrimų ataskaita, t. 1, Vilnius, 2004 (lDkVr, ata nr. 46/1). rS nr. 21

1725–1800

Vamzdelis.  – 9/2,5 mm; zigzagų ornamentas

olandija

kaolinas: C – 23,18 %, o – 47,2 %, na – 0,3 %, Mg – 0,16 %, al – 6,55 %, Si – 17,83 %, k – 3,23 %, Ca – 0,19 %, ti – 0,64 %, Fe – 0,68 %

ožalas e. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Šiaurinio korpuso ir rūmų vidinio kiemo tyrimai 2001 m., t. iV: Radinių sąrašas, Vilnius, 2004 (lDkVr, ata nr. 40/4). rS nr. 30

1675–1725

Vamzdelis su galvutės dalimi ir kulnu. 8,5 x 6 mm,  – 9/3 mm

olandija

kaolinas: C – 13,16 %, o – 54,95 %, na – 0,16 %, Mg – 0,25 %, al – 8,67 %, Si – 19,82 %, k – 1,56 %, Ca – 0,12 %, ti – 0,75 %, Fe – 0,51 %

ožalas e. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Pietinio, rytinio ir vakarinio korpusų prieigų 2002 m. archeologinių tyrimų ataskaita, t. V: Radinių sąrašas, d. ii, Vilnius, 2004 (lDkVr, ata nr. 46/6). rS nr. 12

1625–1675

Vamzdelis. geometrinis ornamentas, įrašas roStin

Prūsija

kaolinas: C – 15,27 %, o – 54,26 %, na – 0,16 %, Mg – 0,32 %, al – 9,45 %, Si – 17,76 %, k – 1,39 %, Ca – 0,31 %, ti – 0,44 %, Fe – 0,59 %

ožalas e. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų pietinio korpuso prieigų 2003 m. archeologinių tyrimų ataskaita, t. 1, Vilnius, 2004 (lDkVr, ata nr. 46/1). rS nr. 7

1755– XiX a. i p.

Vamzdelis.  – 7,5/2 mm; įrašas FaBriQ roStin

Prūsija

kaolinas: C – 19,57 %, o – 51,24 %, na – 0,1 %, Mg – 0,21 %, al – 8,29 %, Si – 17,69 %, k – 1,5 %, Ca – 0,17 %, ti – 0,59 %, Fe – 0,6 %

ožalas e. Vilniaus Žemutinė pilis. LDK valdovų rūmų pietinio korpuso prieigų (trasa III) archeologinių tyrimų 2004–2006 m. ataskaita (lDkVr, ataskaita rengiama). rS nr. 27

1755– XiX a. i p.

370

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

datavimas

VolUMen

eil. nr.

apibūdinimas

kilmės vieta

sudėtis / glazūra

šaltinis

10.

galvutė. h – 35 mm,  – 17–12 mm; angokraštis puoštas įkartėlėmis, ant kulnelio – ženklas iP po karūna

olandija

kaolinas: C – 15,92 %, o – 54,51 %, na – 0,14 %, Mg – 0,26 %, al – 9,65 %, Si – 16,98 %, k – 1 %, Ca – 0,24 %, ti – 0,59 %, Fe – 0,66 %

ožalas e. Vilniaus Žemutinė pilis. LDK valdovų rūmų pietinio korpuso prieigų (trasa III) archeologinių tyrimų 2004–2006 m. ataskaita (lDkVr, ataskaita rengiama). rS nr. 10

1625–1675

11.

galvutė. h – 60 mm, kulno kairėje pusėje – skydas su kryžiumi, kulno gale – B

Prūsija

kaolinas: C – 10,95 %, o – 56,41 %, na – 0,11 %, Mg – 0,41 %, al – 10,89 %, Si – 18,18 %, k – 1,32 %, Ca – 0,32 %, ti – 0,44 %, Fe – 0,81 %, P – 0,12 %

1725–1800

12.

galvutė su vamzdelio fragmentu. (l – 85 mm), h – 34 mm, galvutės  – 16/12 mm, vamzdelio  – 9/3 mm

olandija

kaolinas: C – 23,89 %, o – 50,87 %, na – 0,14 %, Mg – 0,22 %, al – 6,32 %, Si – 15,77 %, k – 1,17 %, Ca – 0,2 %, ti – 0,61 %, Fe – 0,63 %, P – 0,12 %

1625–1675

13.

galvutė. glazūruota rusvai, horizontalių, vertikalių lygiagrečių linijų ir tinklelio derinys

olandija (?)

kaolinas: C – 24,39 %, o – 49,51 %, na – 0,13 %, Mg – 0,36 %, al – 6,34 %, Si – 15,73 %, k – 0,46 %, Ca – 0,56 %, ti – 0,36 %, Fe – 1,45 %, P – 0,12 %, Pb – 0,55 %, S – 0,11 % švino glazūra: Pb – 25,44 % gelsvos spalvos pigmentas: Fe – 1,69 %

ožalas e. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų pietinio korpuso prieigų 2003 m. archeologinių tyrimų ataskaita, t. 1, Vilnius, 2004 (lDkVr, ata nr. 46/1). rS nr. 12

1675–1725

14.

galvutė. glazūruota rusvai, ornamento fragmentai

olandija (?)

kaolinas: C – 19,05 %, o – 51,56 %, na – 0,09 %, Mg – 0,37 %, al – 7,28 %, Si – 18,08 %, k – 0,58 %, Ca – 0,63 %, ti – 0,53 %, Fe – 1,77 % švino glazūra: Pb – 30,34 % gelsvos spalvos pigmentas: Fe – 2,55 %

ožalas e. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų pietinio korpuso prieigų 2003 m. archeologinių tyrimų ataskaita, t. 1, Vilnius, 2004 (lDkVr, ata nr. 46/1). rS nr. 13

1675–1725

15.

galvutė. glazūruota žaliai, apatinė dalis puošta tinkleliu ir vertikaliais ranteliais

–

kaolinas: C – 22,04 %, o – 51,13 %, na – 0,1 %, Mg – 0,35 %, al – 5,73 %, Si – 18,02 %, k – 0,49 %, Ca – 0,46 %, ti – 0,44 %, Fe – 1,2% švino glazūra: Pb – 23,25 % žalios spalvos pigmentas: Cu – 1,64 %

ožalas e. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų pietinio korpuso prieigų 2003 m. archeologinių tyrimų ataskaita, t. 1, Vilnius, 2004 (lDkVr, ata nr. 46/1). rS nr. 16

1725–1800

16.

galvutė. glazūruota žaliai, apatinė dalis puošta rombų ornamentu

–

kaolinas: C – 25,85 %, o – 50,59 %, na – 0,08 %, Mg – 0,35 %, al – 3,53 %, Si – 16,23 %, k – 0,56 %, Ca – 1,29 %, ti – 0,22 %, Fe – 1,25 % švino glazūra: Pb – 31,62 %, Zr – 0,99 % žalios spalvos pigmentas: Cu – 1,16 %

ožalas e. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų pietinio korpuso prieigų 2003 m. archeologinių tyrimų ataskaita, t. 1, Vilnius, 2004 (lDkVr, ata nr. 46/1). rS nr. 14

1725–1800

VolUMen

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

datavimas

371

4 lentelė. Lyginamiesiems tyrimams naudotų kulkų, saugomų Valdovų rūmų muziejuje, sąvadas Table 4. Digest of the bullets used for comparative research kept in the National Museum – Palace of the Grand Dukes of Lithuania

eil. nr.

dirbinys

matmenys

svoris

sudėtis

šaltinis

datavimas

kulka

 – 9,2 mm

4,85 g

Pb – 98,6 %, Sn – 0,38 %

ožalas e. Vilniaus Žemutinė pilis. LDK valdovų rūmų pietinio korpuso prieigų (trasa III) archeologinių tyrimų 2004–2006 m. ataskaita (lDkVr, ataskaita rengiama). rS nr. M 2/1

XiX a.

kulka

 – 10,3–11,3 mm

8,82 g

Pb – 97,99 %, Cu – 0,13 %

ožalas e. Vilniaus Žemutinė pilis. LDK valdovų rūmų pietinio korpuso prieigų (trasa III) archeologinių tyrimų 2004–2006 m. ataskaita (lDkVr, ataskaita rengiama). rS nr. M 2/2

XiX a.

kulka

 – 11,4–11,8 mm

10,47 g

Pb – 98,81 %

ožalas e. Vilniaus Žemutinė pilis. LDK valdovų rūmų pietinio korpuso prieigų (trasa III) archeologinių tyrimų 2004–2006 m. ataskaita (lDkVr, ataskaita rengiama). rS nr. M 2/3

XiX a.

kulka

 – 16,6–17,2 mm

23,27 g

Pb – 99,26 %, Cu – 0,1 %

ožalas e. Vilniaus Žemutinė pilis. LDK valdovų rūmų pietinio korpuso prieigų (trasa III) archeologinių tyrimų 2004–2006 m. ataskaita (lDkVr, ataskaita rengiama). rS nr. M 2/4

XiX a.

kulka

 – 15,8–16,2 mm

23,81 g

Pb – 99,23 %

ožalas e. Vilniaus Žemutinė pilis. LDK valdovų rūmų pietinio korpuso prieigų (trasa III) archeologinių tyrimų 2004–2006 m. ataskaita (lDkVr, ataskaita rengiama). rS nr. M 2/5

XiX a.

kulka

 – 16 mm

23,38 g

Pb – 99,1 %

tautavičius a., Urbanavičius V. Vilniaus Žemutinės pilies rūmų teritorijos 1995 m. archeologinių tyrimų ataskaita, Vilnius, 2004 (lDkVr, ata nr. 11/1). rS nr. 1248/6

XVii a. ii p. (?)

5 lentelė. Lyginamiesiems tyrimams naudotų vitražinių langų rėmelių, saugomų Valdovų rūmų muziejuje, sąvadas Table 5. Digest of the stained glass window frames used for comparative research kept in the National Museum – Palace of the Grand Dukes of Lithuania

eil. nr.

dirbinys

sudėtis

šaltinis

Vitražinio stiklo rėmelis

Pb – 97,78 %, Sn – 1,77 %

tautavičius a., Urbanavičius V. Vilniaus Žemutinės pilies rūmų teritorijos 1995 m. archeologinių tyrimų ataskaita, Vilnius, 2004 (lDkVr, ata nr. 11/1). rS nr. 325/16

XVii a. ii p. (?)

Vitražinio stiklo rėmelis

Pb – 96,39 %, Sn – 2,52 %, iš aplinkos al – 1,08 %

Blaževičius P. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Ploto į pietus nuo I oficinos archeologinių tyrimų 2005–2009 m. ataskaita (lDkVr, ataskaita rengiama). rS nr. 775

XVii–XiX a. (?)

Vitražinio stiklo rėmelis

Pb – 95,98 %, Sn – 3,3 %, iš aplinkos al – 0,71 %

Blaževičius P. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Ploto į pietus nuo I oficinos archeologinių tyrimų 2005–2009 m. ataskaita (lDkVr, ataskaita rengiama). rS nr. 776

XVii–XiX a. (?)

Vitražinio stiklo rėmelis

Pb – 96,77 %, Sn – 2,76 %, iš aplinkos al – 0,47 %

Blaževičius P. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Ploto į pietus nuo I oficinos archeologinių tyrimų 2005–2009 m. ataskaita (lDkVr, ataskaita rengiama). rS nr. 777

XVii–XiX a. (?)

Vitražinio stiklo rėmelis

Pb – 89,86 %, Sn – 10,14 %

Blaževičius P. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Ploto į pietus nuo I oficinos archeologinių tyrimų 2005–2009 m. ataskaita (lDkVr, ataskaita rengiama). rS nr. 733

XVii–XiX a. (?)

Vitražinio stiklo rėmelis

Pb – 94,44 %, Sn – 3,58 %, as – 0,07 %, Ca –1,36 %, Sb – 0,35 %, iš aplinkos al – 0,18 %

ožalas e., Montvilaitė e., žvirblys a. Vilniaus Žemutinės pilies teritorija. Valdovų rūmų šiaurinio ir vakarinio korpusų bei šiaurinio rūmų priestato archeologiniai tyrimai 2007–2009 m. (lDkVr, ataskaita rengiama). rS nr. 55

XVi a.

Vitražinio stiklo rėmelis

Pb – 96,12 %, Sn – 3,46 %, iš aplinkos al – 0,42 %

XVi a.

372

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

datavimas

VolUMen

6 lentelė. Lyginamiesiems tyrimams naudotų žydiškų žaidimų vilkelių sąvadas Table 6. Digest of the Jewish spinning tops used for comparative research

eil. nr.

dirbinys

apibūdinimas

sudėtis

šaltinis

žaidimo vilkelis

kubo + piramidės formos; svoris – 12 g

Sn – 43,72 %, Pb – 56,27 %

lDkVr

XViii a. – XX a. pr.

žaidimo vilkelis

kubo formos; svoris – 11 g

Pb – 87,2 %, Sb – 12,79 %

ivanauskas e. 1991 m. Vilkijos senamiesčio (Kauno raj.) archeologinių tyrinėjimų ataskaita, p. 3 (liir, nr. 2059). rS nr. 145

lnM

XVii–XX a.

žaidimo vilkelis

keturių menčių formos; svoris – 6,8 g

Pb – 61,19 %, Sn – 36,73 %, Fe – 1,22 %, Zn – 0,44 %, ar – 0,4 %

ivanauskas e. 1991 m. Vilkijos senamiesčio (Kauno raj.) archeologinių tyrinėjimų ataskaita, p. 3 (liir, nr. 2059). rS nr. 265

lnM

XVii–XX a.

žaidimo vilkelis

kubo formos; svoris – 7,7 g

Sn – 95,64 %, Cu – 4,35 %, Pb – 0,95 % (Sb priemaiša Pb – 0–9,46 %)

e. ivanausko žvalgymai Vilkijoje 1991–1992 m. (be ataskaitos). nr. 1

lnM

~ XiX–XX a. (?)

žaidimo vilkelis

keturių menčių formos; svoris – 5,8 g

Pb – 43,07–55,9 %, Sn – 43,76–29 %, Sb – 12,19–10,52 %, Cu – 0,96–4,57 %

e. ivanausko žvalgymai Vilkijoje 1991–1992 m. (be ataskaitos). nr. 2

lnM

~ XiX–XX a. (?)

žaidimo vilkelis

kubo formos; svoris – 11,6 g

Pb – 62,91 %, Sn – 37,08 %

e. ivanausko žvalgymai Vilkijoje 1991–1992 m. (be ataskaitos). nr. 4

lnM

~ XiX–XX a. (?)

žaidimo vilkelis

kubo formos; svoris – 5 g

Pb – 63,89 %, Sn – 36,1%

e. ivanausko žvalgymai Vilkijoje 1991–1992 m. (be ataskaitos). nr. 5

lnM

~ XiX–XX a. (?)

žaidimo vilkelis

kubo formos; svoris – 8,5 g

Pb – 88,27 %, Sb – 10,4 %, Sn – 0,63 %, Cu – 0,47 %

ožalas e. Vilniaus Žemutinė pilis. LDK valdovų rūmų pietinio korpuso prieigų (trasa III) archeologinių tyrimų 2004–2006 m. ataskaita (lDkVr, ataskaita rengiama). rS nr. 74

lDkVr

XiX a.

VolUMen

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

saugoma

datavimas

373

Dr Povilas Blaževičius Medeina Steponavičiūtė

toy SolDierS in lithUanian arChaeologiCal Data aBStraCt the purpose of this article is to thoroughly research and present to the scientific community and wider community archaeological artefacts that are closely related to the military weapons group of finds – namely, toy soldiers. even though few have thus been unearthed in lithuania, these artefacts dating to the 15th–early 20th centuries are interesting and worthy of researchers’ attention, as the body of knowledge that was accumulated through the course of their study gives us important information about the development of toys, trade, fashion and militaria from certain periods. lithuanian museums have thus far identified only 17 toy soldiers or their parts that date to the 15th–early 20th centuries. one was found in klaipėda and another in Vilkija, with another 15 being discovered in Vilnius. Five were made from clay, the others from coloured metal alloys. when researching the circumstances in which the toy soldiers were found, our attention is drawn to the fact that almost all the find sites of these toys can be treated as public or open city spaces. thus we can state that a majority of the “battles” took place in parks and squares. Due to the relatively small number of artefacts, the more significant research results in this article are related to studies of the composition, glazes and paints used on these toys. in hoping to attain reliable research data, we decided to use all the means available to us, and alongside assessments of the toys’ visual appearance, searching for analogues and analyses of the artefact discovery circumstances, we conducted chemical and physical composition research. Up until now in lithuania such research was more often conducted as part of the analysis of early metal age and iron age artefacts, and less commonly applied to archaeological finds from the more recent periods in history. in terms of the objects of this article, the finds in question are glazed and unglazed clay, and painted and unpainted metal toy soldiers. the aim was to examine the composition of the clay, the glazes and metal alloys and paint pigments used. in this case, the SeM-eDX and XrF instrumental research methods were the most suitable non-destructive or minimally destructive methods that could be applied in the study of such fragile and small-sized finds. the research demonstrated that these finds discovered in lithuania offer visual evidence on the development of manufac-

374

turing technologies, when alongside hand-made clay toy soldiers from the 15th–16th centuries we also find toy soldiers formed in moulds and cast metal toy soldiers from the 17th–18th centuries. when evaluating the quality of the clay of this small group of finds, there was a trend that the toy soldiers made from lower quality white clay with iron inclusions were decorated with coloured glazes, while the cleaner kaolin works were left unglazed. research of the clay finds allowed us to distinguish them into infantry and cavalry soldiers and determine that all the clay soldiers were not of local origins. an analysis of the artefacts showed that metal toy soldiers became widespread in lithuania only from the 18th century. Despite their small number, the metal toy soldiers made from different metal alloys can be typologically distinguished into three fundamental groups: cavalry, infantry and war technology/transport objects. research of the weaponry and costumes further distinguished the cavalry soldiers into three main types: cuirassiers, dragoons and lancers. this suggests that the toy soldiers discovered during archaeological investigation work depict soldiers from specific battle units that existed when they were manufactured. the only foot soldier to have been discovered that dates to the early 20th century depicts a drummer, while four lead alloy wheels that date approximately to the 19th–early 20th centuries could have come from toy cannons, wagons or carriages. Comparing the composition of the metals used for these toy soldiers to other lead/tin works from the same periods, it was found that the metal alloys for toys were chosen quite purposefully, choosing the desired qualities of hardness and shine. thus far it is difficult to ascertain whether the metal objects being discussed were cast locally or whether they reached lithuania as an already manufactured product. also, it remains unclear as to whether the metal used for the toys’ production was recycled from other objects. Based on data from written sources, we know that children themselves would sometimes cast metal toys with adult assistance. in terms of the average or lower quality of the alloys of these metal toys, we can claim that they might have been lost in public city spaces by children of the middle class population.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

Dr. Paulius Bugys

Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija Šilo g. 5A, LT-10322 Vilnius paulius.bugys@gmail.com

Brigantinų PlokštelėS iš VilniaUS Pilių teritorijoS įVaDaS nors pastarųjų dešimtmečių lietuvos Didžiosios kunigaikštystės karo istorijos tyrimuose galima pastebėti gana didelį progresą, vis dėlto apie mūsų valstybės karybą tiek jos kūrimosi, tiek ir klestėjimo metais žinoma labai nedaug, o istorinių šaltinių duomenys ir skurdi ikonografinė medžiaga taip pat nesuteikia daugiau informacijos. archeologiniai radiniai iš Vilniaus žemutinės pilies teritorijos jau kelis dešimtmečius yra vieni pagrindinių lietuvos karybos istorijos šaltinių. Vien šarvų fragmentų gausa ir įvairovė stebina ne tik lietuvos, bet ir užsienio tyrėjus bei suteikia be galo vertingos informacijos rekonstruojant lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kariuomenę. archeologų rastų šarvuotės elementų analizė leidžia naujai pažvelgti į karybos istoriją, suteikia papildomos informacijos apie tuo metu vyravusias ginkluotės tendencijas ir karybos lygį. šiame straipsnyje analizuojamos vieno iš plokštelinių šarvų tipų – brigantinų – plokštelės. iš kitų plokštelinių šarvų jos išsiskiria savo konstrukcija – plokštelės prikniedijamos prie medžiaginio arba odinio pagrindo vidinės pusės. tradiciškai su Vakarų europos įtaka siejamos brigantinų plokštelės lietuvių istoriografijoje kol kas nenagrinėtos. todėl šio straipsnio vienas tikslų yra užpildyti šią spragą ir aprašyti Vilniaus pilių teritorijoje rastas minėto tipo šarvų plokšteles. Paprastai brigantinoms priskiriamų plokštelių kniedės labiau išsikišusios išgaubtoje detalės pusėje – taip yra dėl šio šarvų tipo konstrukcinių ypatumų, t. y. tvirtinimo vidinėje laikančio pagrindo pusėje. Vis dėlto šis, atrodytų, universalus šarvų detalių identifikavimo būdas labiau taikytinas ankstyvosioms (Xiii a. pabaigos – XiV a. pirmos pusės) protobrigantinoms, o identifikuojant vėlesnius šių šarvų variantus yra išlygų. ankstyvosios brigantinos, atsiradusios kaip papildoma grandinių šarvų apsaugos priemonė, labiau primena tuniką su vidinėje pusėje prikniedytomis gana didelėmis plokštėmis, o vėlesnės – torso formas beveik anatomiškai atkartojantį drabužį. tokie formos pokyčiai lėmė mažesnių ir įvairesnių formų plokštelių atsiradimą. Varijuoja kniedijimo būdai ir plokštelių išgaubimo laipsnis – tai priklauso nuo vietos šarvuose. taigi, tarp vėlyvųjų brigantinų plokštelių pasitaiko tiesių ir kniedijamų įgaubtoje pusėje. ši situacija dažnai apsunkina pavienių detalių identifikavimą, todėl pasitaiko atvejų, kai tokios plokštelės net nepriskiriamos šarvams. kita vertus, analizuojant brigantinų plokšteles labai svarbi analogų paieška,

VolUMen

artefakto datavimas ir galimos konstrukcijos (nustatant detalės vietą šarvuose) suvokimas. kraštutiniu atveju rekomenduotina metalografinė analizė, mat ji gali padėti atskirti šarvų plokštelę nuo paprasčiausio apkalo. Dėl didelio paplitimo Vakarų europoje brigantinos retai siejamos su lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kariuomene. kai kuriais atvejais, rekonstruojant lietuvos Didžiosios kunigaikštystės karių šarvuotę, jomis „aprengiami“ kilmingieji, kuriems priskirtini ir kai kurie plokštinių šarvų elementai. Vis dėlto archeologiniai duomenys iš Vilniaus pilių teritorijos rodo, kad brigantinos nebuvo itin retas šarvų tipas lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje. nors pavienių artefaktų skaičius nėra didelis, lyginant su kitų tipų plokštelinių šarvų detalėmis, jų įvairovė ir variantai liudija apie gana didelį brigantinų populiarumą ne tik tarp karinio elito, bet ir tarp paprastų karių. Vakarų europos literatūroje, aprašant šarvus iš plokštelių plačiąja prasme, paprastai vartojamas anglų kalbos terminas coat of plates1. Plokštelinius šarvus tipologizuojant vartojami aiškūs tipų pavadinimai. XiV a. pabaigoje – XVi a. Vakarų ir Vidurio europoje itin paplitusio tipo šarvai dažniausiai vadinami brigantine. Siekiant atskirti vėlyvąsias, iš smulkių plokštelių sudarytas, brigantinas nuo iš stambių plokštelių sudarytų ankstyvųjų brigantinų, pastarosioms įvardyti dažnai vartojamas pavadinimas coat of plates. nors šis terminas neretai vartojamas ir kitų tipų, išskyrus lameliarą, plokšteliniams šarvams įvardyti ir kartais gali būti kiek klaidinantis, šiuo metu tai yra pagrindinis ankstyvųjų brigantinų pavadinimas, paprastai vartojamas ir lenkijos ginkluotės tyrėjų2. retkarčiais tyrėjų vartojamas protobrigantinų pavadinimas iš esmės taip pat yra vartotinas. keliamos dvi brigantinų atsiradimo europoje versijos. remiantis pirmąja, tai šarvo tipas, perimtas iš rytų, o antroji nurodo vietinės raidos kelią. rytinis kelias siejamas su rytais, konkrečiai – su mongolais ir jų naudotu hatangu degel. šio tipo azijoje atsiradę šarvai tikrai labai primena europoje naudotas brigantinas. išorinė šarvų dalis, kaip ir brigantinų, būdavo gaminama iš tvirto spalvoto audinio (kai kuriais atvejais – iš odos), jo vidinėje pusėje bū1 Blair C. European Armour, Circa 1066 to Circa 1700, London, 1958, p. 40. 2 Nowakowski A. „Uzbrojenie ochronne“, in: Uzbrojenie w Polsce średniowiecznej, 1350–1450, red. A. Nadolski, Łódź, 1990, s. 64, 66–67.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

375

davo prikniedijamos metalo plokštelės3. Hatangu degel plokštelių dydis ir kniedės panašūs į ankstyvųjų brigantinų plokšteles, bet tai neleidžia griežtai teigti, kad šių šarvų kelias driekėsi iš rytų į Vakarus. Palyginus brigantinų ir hatangu degel plokštelių formą, galima pastebėti nemažų skirtumų. Skiriasi plokštelių įgaubimo laipsnis ir pati šarvų forma. Brigantinos, įskaitant ir ankstyvąsias, kario korpusą apgula gana glaustai, anatomiškai, o rytietiški šarvai yra laisvesni ir savo struktūra primena kitus tolimųjų rytų plokštelinių šarvų tipus. taigi, rytietiška brigantinų atsiradimo versija paremta plokštelių tvirtinimo prie pagrindo principu (kai kniedijama iš vidinės pusės) ir siejama su mongolų pasirodymu Xiii a. rytų europoje4. ši teorija šiuo metu yra vyraujanti, nes kol kas neatsirado ją neigiančių įtikinamų įrodymų. Vietinė brigantinų kilmės teorija siejama su Xiii a. pabaigoje pasirodžiusiais šarvais coat of plates iš vidinėje medžiagos pusėje prikniedytų plokštelių. jos gana didelės, palyginti su tradicinėmis brigantinomis. Be to, pirmųjų šių šarvų variantų plokštelės nedengia viena kitos. 1270 m. datuojamame Vynhauzeno (Vokietija) relikvijoriaus raižinyje vaizduojamas miegantis kristaus kapo sargybinis su tokio tipo šarvais. Paprastai tokio tipo šarvai vadinami coat of plates, rečiau – reinforced surcoat. Vėlesniuose egzemplioriuose šarvų plokštelės ima dengti viena kitą. Vienas galimų europietiškos brigantinos kilmės įrodymų rastas kasinėjant 1361 m. vykusio Visbio mūšio masinę kapavietę. šalia jau beveik išsivysčiusių brigantinų galima pastebėti ir ankstyvesnių coat of plates variantų5. šis šarvų tipas laikomas vietiniu, nes Xiii a. viduryje atsiradę pirmieji šio tipo šarvai yra gana primityvūs. laikui bėgant randama vis daugiau įrodymų, kad coat of plates pagrindas daugeliu atvejų turėjo būti odinis, o estetikos sumetimais būdavo aptraukiamas spalvotu audiniu, tik tada būdavo prikniedijamos metalo plokštelės. anksčiau minėtas pavadinimas reinforced surcoat nebūtinai galėjo reikšti, kad šarvų plokštelės buvo kniedijamos tiesiog prie tvirto audinio. gali būti, kad tokį pavadinimą lėmė šarvų panašumas į drabužius, medžiagiška išorė – tuo metu tai buvo didelė naujovė. laikui bėgant coat of plates plokštelės smulkėjo, taigi ir šarvuose jų buvo daugiau. Plokštelių mažėjimas atrodo gana natūralus šių šarvų kaitos procesas, nes mažesnės plokštelės šarvus dėvinčiam kariui leisdavo laisviau judėti ir netgi paisyti besikeičiančių Viduramžių drabužių mados tendencijų – dėl mažesnių plokštelių šie šarvai galėjo būti įliemenuojami. taigi, įvykus visiems minėtiems procesams, aptariamo tipo šarvus pakeitė brigantinos. kaip jau minėta, ankstyvųjų brigantinų su mažomis plokštelėmis atsiradimo laiką galima nukelti į XiV a. antrą pusę. tai liudija ne tik archeologinė medžiaga, bet ir vaizduojamosios dailės šaltiniai. Pats ryškiausias ankstyvosios brigantinos pavyzdys galėtų būti šv. jurgio statula iš Prahos. 1373 m. kūrinyje pavaizduotas šventasis, dėvintis šarvus iš vidinėje audinio (ar odos) pusėje prikniedytų smulkių plokštelių. reikėtų neužmiršti, kad šalia XiV a. antroje pusėje atsirandančių brigantinų buvo naudojami ir coat of 3 Горелик М. В. „Ранний монгольский доспех (IX – первая половина XIV в.)“, in: Археология, этнография и антропология Монголии, Новосибирск, 1987, c. 172–198. 4 Thordeman B. Armour from the Battle of Wisby 1361, Book 1, Uppsala, 1939, p. 288–290; Nicolle D. „Jawshan, Cuirie and Coats-of-Plates. An Alternative Line of Development Hardened Leather Armour“, in: Companion to Medieval Arms and Armour, ed. by D. Nicolle, Woodbridge, 2002, p. 179–220. 5 Thordeman B. Armour from the Battle of Wisby.

376

1. Siaurosios plokštelės iš Vilniaus Aukštutinės pilies. Fotografas P. Bugys Narrow plates from the Vilnius Upper Castle. Photograph by P. Bugys

plates. tiesa, jie nebeprimena savo ankstyvųjų variantų, bet vis dar buvo gaminami iš gana didelių geležinių plokštelių. tokia situacija rodo, kad ir ši brigantinų raidos teorija nėra visiškai pagrįsta, nors atrodo logiškesnė už rytietiškąją. taigi, kurio tipo šarvai buvo europietiškų brigantinų protėvis, vis dar galima diskutuoti, nes abi teorijos turi ir minusų, ir pliusų. Plokštelinius šarvus, kaip radinių grupę, analizuoti gana sudėtinga, nes kiekvieno tipo šarvai turi savotišką plokštelių tvirtinimo būdą, jie skirstomi į potipius, o remiantis kai kuriais konstrukcijos ar išorės bruožais – ir į variantus. šarvų plokštelių skirstymas į tipus padeda ieškoti sąsajų su konkrečiu regionu ar regionais, kuriuose egzistavo tam tikro tipo šarvai. Skirstymas į potipius atliekamas atrenkant plokšteles pagal jų išdėstymo vietą šarvuose. analizuojant detalių formą, geometrinius matmenis, konstrukciją ir ornamentą galima skirti skirtingus variantus6. tyrimą labai apsunkina ir tai, kad analizuojamų skirtingų tipų plokštelių dėl šarvų konstrukcinių skirtumų negalima suskaidyti pagal vieną universalų kriterijų. nors toks analizės būdas būtinas, nes visa tai gali suteikti papildomos informacijos apie šarvų konstrukciją ir užpildyti kitas plokštelinių šarvų analizės spragas, reikėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad dėl skirtingų laikotarpių ir regionų gali kisti ir plokštelinių šarvų konstrukcija, atsirasti pereinamųjų variantų. Dėl skirtingų grunto konservacinių ypatybių ar kitokio gamtos bei žmogaus poveikio labai skiriasi archeologų rastų šarvų plokštelių būklė. nors ir storos, šios detalės dažnai randamos aplūžusios ar korodavusios, o tai labai apsunkina jų analizę.

6 Pagal ornamentą analizuojami visi jį turintys plokšteliniai šarvai, išskyrus brigantinas.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

2. Siaurosios plokštelės iš Vilniaus Žemutinės pilies. Fotografas V. Abramauskas Narrow plates from the Vilnius Lower Castle. Photograph by V. Abramauskas

arCheologiniai DUoMenyS Brigantinų plokštelės iš Vilniaus pilių teritorijos labai įvairios. Deja, dėl konstrukcinių šio tipo šarvų ypatybių ir prastos archeologinio artefakto būklės tipologizuoti pavienes detales labai sudėtinga, kai kuriais atvejais – net negalima. todėl šiame straipsnyje plokštelės suklasifikuotos pagal formą ir labiausiai jas vienijantį matmenį – aukštį, mat jis teoriškai labiausiai galėtų sieti skirtingas plokšteles. šiuo atveju plokštelių klasifikacija yra ne datuojanti, o grynai sąlyginė, skirta ateityje numatomų papildomų tyrimų eigai supaprastinti.

SiaUroSioS PlokštelėS Pirmosios dvi brigantinos plokštelės (1a, 1b pav.) rastos 1940 m., vykdant Vilniaus aukštutinės pilies tyrimus7. atrodo, kad jos dar nebuvo identifikuotos kaip šarvų plokštelės. abi detalės yra beveik vienodos, skiriasi tik jų būklė. Sveikesnė detalė yra gana gerai išlikusi „klasikinė“ brigantinos plokštelė (1a pav.). ji išgaubta, kaip ir būdinga įprastoms šio tipo šarvų plokštelėms, kampai apvalinti. išgaubtoje pusėje išlikusios trys kniedės, skirtos tvirtinti prie audinio ar odos. Beje, šios plokštelės centrinė išgaubta dalis nusėta apskritomis duobutėmis, jų atsiradimo priežastis nėra aiški. Sunku pasakyti, ar tai keistoka metalo korozijos forma, ar specialiai, nors neaišku kokiu tikslu, įmuštos skylutės. iš pirmo žvilgsnio šią šarvų detalę būtų galima datuoti XV a. viduriu – XVi a. pradžia. Vis dėlto, kaip parodė pastarojo dešimtmečio tyrimai, vadovaujantis vien for7 Helenos (Helena Hołubowiczowa) ir Vladimiro Holubovičių (Włodzimierz Hołubowicz) tyrimų medžiaga, saugoma Lietuvos nacionaliniame muziejuje.

VolUMen

ma datuoti plokšteles vis sudėtingiau. kadangi duomenų apie šios detalės tikslią radavietę nėra, belieka vadovautis jos forma ir šalia panašiame kultūriniame sluoksnyje buvusiais radiniais. Belieka tikėtis, kad anksčiau aprašyta siauroji lameliaro plokštelė iš aukštutinės pilies, saugoma šalia nagrinėjamos brigantinos detalės, galėtų suteikti papildomos informacijos dėl datavimo. kadangi lameliaro šarvai XV a. viduryje jau buvo beveik nenaudojami, šią brigantinos plokštelę būtų galima datuoti vėliausiai XV a. pirma puse. kad antra detalė yra tokia pati kaip pirmoji, tik prasčiau išlikusi (nulūžęs vienas plokštelės galas), galima teigti atsižvelgus į plotį ir kniedžių išsidėstymą bei skaičių, nors neaiškus jos ilgis. Dar viena beveik sveika „klasikinė“ brigantinos plokštelė rasta 2002 metais8. ši stačiakampio formos plokštelė apvalintais kampais turi tris kniedes išorinėje išgaubtos dalies pusėje ties viršutine kraštine (2a pav.). Plokštelės ilgis – 70 mm, plotis – tik 24 mm. kaip ir būdinga brigantinų plokštelėms, jos storis – apie 2–3 mm, išgaubimo laipsnis gana ryškus, o tai rodo, kad šios detalės tvirtinimo vieta brigantinoje buvo ne centrinėje nugaros ar krūtinės dalyje. 2007–2008 m., atliekant šiaurės rytų korpuso išorės tyrimus, rastos trys panašaus varianto apysveikės brigantinos plokštelės9. ties kraštu visos detalės turi kniedžių eilutę. Dvi iš jų (2b, 2c pav.) turi po tris išlikusias kniedes, trečia (2d pav.) – tik dvi. Pastarosios plokštelės kampe yra skylutė, joje ir galėjo būti įtvirtinta kniedė. taigi, atrodo, kad ir šioje plokštelėje turėjo būti trys laikančiosios kniedės. Detalės skirtingo ilgio (62, 73, 63 mm), bet, 8 Rackevičius G. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Šiaurinio korpuso prieigų archeologinių tyrimų 2002 m. ataskaita, Vilnius, 2003, p. 469 (ATA Nr. 43/1). 9 Blaževičius P., Bugys P. LDK valdovų rūmų rytinio ir šiaurinio korpusų prieigų archeologinių tyrimų 2006–2008 m. ataskaita, Vilnius, 2012, p. 72, 11t1, 118 (ATA Nr. 63/1).

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

377

3. Siaurosios plokštelės iš Vilniaus Žemutinės pilies. Fotografas V. Abramauskas Narrow plates from the Vilnius Lower Castle. Photograph by V. Abramauskas

atsižvelgiant į kniedžių atstumą nuo plokštelių krašto, galima teigti, kad visos jos buvo pagrindinės korpuso plokštelės. šios detalės priklauso ankstyvesnio varianto brigantinoms, datuojamoms nuo XiV a. vidurio iki XV a. vidurio. šią chronologiją patvirtina ir tirto ploto stratigrafija – plokštelės rastos XiV a. pabaiga – XV a. pradžia datuojamuose sluoksniuose. 2006 m. rastoje plokštelėje (2e pav.) apvalintais kampais10 išlikusios tik dvi kniedės, abi ties viršutiniu plokštelės kraštu dešinėje pusėje. šalia šių dviejų kniedžių yra ir dvi skylutės, atsiradusios iškritus dviem kniedėms. taigi, ši brigantinos plokštelė turėjo dengti greta – kairėje ir apačioje – esančias plokšteles. 10 Montvilaitė E., Ožalas E., Žvirblys A. LDK valdovų rūmų pietinio korpuso prieigų (trasa III) archeologinių tyrimų 2004–2006 m. ataskaita (ataskaita rengiama).

378

kita atliekant tuos pačius tyrimus rasta plokštelė (2f pav.) taip pat yra pailgo stačiakampio formos, tačiau neaišku, kokio ilgio ir kokios formos turėjo būti jos kraštai, nes plokštelė rasta prastokos būklės – su nulūžusiais dviem siauraisiais kraštais. žinomas tik jos plotis. Pagal vieną ties viršutine kraštine išlikusią kniedę negalima pasakyti tikslaus plokštelės tvirtinimo būdo, nes ši kniedė yra prie pat nulūžusio siaurojo krašto, todėl neaišku, kaip kniedės buvo išsidėsčiusios šioje pusėje. atvirkščiai nei dauguma brigantinų plokštelių išgaubta detalė11 (2g pav.) aptikta kasinėjant trasą nr. 3. Vienas plokštelės kraštas nulūžęs, išlikusi viena kniedė pakraštyje. nors atrodo, kad skylutė viename kampe liko iškritus kniedei, nustatyti tikslesnę detalės padėtį šarvuose sudėtinga. toks pat, kaip ir anksčiau minėtų plokštelių, išlinkis rodytų, kad ji turėjo būti tvirtinama ties stuburu, bet spėjamas kniedžių išsidėstymas (nėra kniedės apatiniame kampe) rodo, kad šią detalę galima priskirti kitokio tipo brigantinoms, europoje žinomoms nuo XV a. vidurio. apysveikė vėlyvosios brigantinos plokštelė12 (2h pav.) rasta 2004–2005 m. tiriant plotą nr. 11. tris kniedes ties kraštine turinti plokštelė rasta sluoksnyje, datuojamame XV a. pabaiga – XVi a. pradžia. Plokštelės vėlyvumą patvirtina ir nedidelis jos plotis – 26 mm. tokio pločio detalės dažniausiai buvo naudojamos gaminant vadinamąsias itališkąsias vėlyvąsias brigantinas, plačiai žinomas nuo XV a. antros pusės iki pat XVi a. vidurio. Dar viena brigantinos detalė13 (2i pav.) rasta kasinėjant plotą ties i oficinos išore. trapecijos formos plokštelė aplūžusi, 50 mm ilgio ir 32 mm pločio, su viena kniede ties siauresniu kraštu. radinio forma liudija, kad ši plokštelė priklausė formuojančiųjų plokštelių grupei. nustatyti, kurioje šarvų vietoje ji buvo pritvirtinta, gana sudėtinga. nors forma primena nugarinėje dalyje ties stuburu tvirtinamas formuojančiąsias plokšteles, siaurajame krašte esanti kniedė neleidžia to patvirtinti. Pagal kniedės padėtį galima tik spėti, kad galbūt ši plokštelė galėjo dengti kairiosios priekinės arba dešiniosios nugarinės srities kraštą trys viena į kitą panašios plokštelės rastos 2001 metais. Viena jų (3a pav.) beveik sveika14, antrosios15 (3b pav.) išlūžusi kniedė, o trečiosios16 (3c pav.) kraštai gana smarkiai pažeisti korozijos. Visos šios plokštelės turi po keturias kniedes kiekviename kampe. Pirmos ir trečios detalių dydis beveik panašus: abiejų ilgis – po 45 mm, o plotis skiriasi 3 mm (31 ir 34 mm). trečios plokštelės dydis – 50 x 31 mm. Pagrindinis rodiklis, išskiriantis šias plokšteles iš daugumos brigantinų plokštelių, yra jų tvirtinimo būdas, t. y. šios plokštelės prie laikančiosios medžiagos pritvirtintos išgaubtąja puse. tokios detalės dažniausiai būdavo tvirtinamos nugarinėje brigantinos pusėje, ties stuburu. tokia pati plokštelė17 žinoma iš 2006–2007 m. Vilniaus žemutinės pilies vidinio kiemo tyrimų. 11 Ibid. 12 Blaževičius P., Bugys P. Vilniaus Žemutinės pilies LDK valdovų rūmų teritorija (u. k. 141, 24705). Ploto į pietus nuo I oficinos detaliųjų archeologinių tyrimų 2005–2009 m. ataskaita (ataskaita rengiama). 13 Ibid. 14 Ožalas E. Vilniaus Žemutinės pilies teritorija. Šiaurinio korpuso ir rūmų vidinio kiemo tyrimai, t. 1, 2, Vilnius, 2001, p. 229 (ATA Nr. 35/2). 15 Ibid. 16 Steponavičienė D., Blaževičius P., Gendrėnas G. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. II oficinos (Dvariškių rūmų) 2003–2005 m. archeologinių tyrimų ataskaita, Vilnius, 2006, p. 41 (ATA Nr. 53/1, 53/2). 17 Montvilaitė E., Ožalas E., Žvirblys A. LDK valdovų rūmų pietinio korpuso prieigų (trasa III) archeologinių tyrimų 2004–2006 m. ataskaita.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

4. Platesnės plokštelės iš Vilniaus Žemutinės pilies. Fotografas V. Abramauskas Wider plates from the Vilnius Lower Castle. Photograph by V. Abramauskas

ji šiek tiek ilgesnė nei aptartosios (55 mm), bet plotis panašus. Plokštelė buvo dengta alavu. toks geležinių brigantinų plokštelių dengimo būdas nėra unikalus – jis buvo žinomas Vakarų europoje18. Manoma, kad taip buvo siekiama šarvų plokšteles apsaugoti nuo korozijos, kuri vykdavo sušlapus ar kondensuojantis prakaito lašeliams vidinėje brigantinos pusėje.

PlateSnėS PlokštelėS 1988 m. plote nr. 1 rasta sveika brigantinos plokštelė apvalintais kampais ir su trimis kniedėmis ties kraštu19 (4a pav.). radinio dydis – 51 x 32 mm. tai tipiška šio tipo šarvų plokštelė. Pagal formą ir tvirtinimo būdą galėtų būti datuojama gana plačiai – nuo XiV a. pabaigos iki pat XVi a. vidurio. Vis dėlto detalės matmenys leidžia plokštelę datuoti šio laikotarpio pradžia ir priskirti ją prie pagrindinių brigantinos plokštelių. Detalė dengta alavu. tipiška brigantinos plokštelė (4b pav.) Vilniaus pilių teritorijoje rasta ir 1992 metais20. ji šiek tiek išlenkta, išorinėje pusėje išlikusios dvi kniedės ir viena skylutė šalia jų. atrodo, kad ši

skylutė likusi nuo iškritusios kniedės, nes taip kniedės išdėstytos daugelyje brigantinų plokštelių. 2002 m. rastoje plokštelėje21 (4c pav.) išlikusios trys kniedės, išsidėsčiusios šalia viršutinio krašto. nors dėl lūžio neįmanoma nustatyti tikslaus detalės ilgio, remiantis jos išgaubimo laipsniu, pločiu (35 mm) ir kniedžių išsidėstymu, galima spėti, kad rasta pusė plokštelės. apytikslis jos ilgis turėjo siekti apie 70–80 mm. taigi, tai gana didelės plokštelės nuolauža, pagal formą ir matmenis datuojama XiV a. pabaiga – XV a. pradžia. tokiam datavimui neprieštarauja ir kultūrinio sluoksnio duomenys. 2004 m., tiriant lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų ii oficiną, rasta viena neblogai išlikusi brigantinos detalė22 (4d pav.). Plokštelėje gerai pastebimas tipiškas tokių šarvų išlinkis ir kniedijimo būdas. Puikiai išsilaikiusios ir dvi ją tvirtinusios kniedės. Viena jų įkalta plokštelės viršutiniame dešiniajame kampe, kita – beveik centrinėje dalyje. iš tokio kniedžių išdėstymo galima spręsti, kad ši detalė turėjo dengti šalia esančias dešiniąją ir apatinę plokšteles. Svarbu tai, kad plokštelė rasta ant Vii medinio lygio ir pagal šį sluoksnį galėtų būti datuojama XiV a. pabaiga – XV a. pradžia.

18 Leutenegger M. „Brigantinen in der Schweiz“, in: Das Brigantinen-Symposium auf Schloss Tirol, T. 3, Tirol, 2004, S. 78–103. 19 Tautavičius A., Urbanavičius V. Vilniaus Žemutinės pilies rūmų teritorijos 1988 m. archeologinių tyrimų ataskaita, Vilnius, 1988, p. 100 (LIIR, b. 1658). 20 Aleliūnas G., Markišiūtė I., Vailionis E. Vilniaus Žemutinės pilies rūmų teritorijos tyrimai (1992 m.), t. 2. Radinių sąrašas, 1992, p. 105 (LIIR, b. 2021b).

VolUMen

21 Ožalas E. Vilniaus Žemutinės pilies teritorija. Pietinio, rytinio ir vakarinio korpusų prieigų archeologinių tyrimų 2002 m. ataskaita, 2003, p. 214 (ATA Nr. 44/5, 44/6). 22 Steponavičienė D., Blaževičius P., Gendrėnas G. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

379

5. Netaisyklingos plokštelės iš Vilniaus Žemutinės pilies. Fotografas V. Abramauskas Irregular plates from the Vilnius Lower Castle. Photograph by V. Abramauskas

trys skirtingos brigantinų plokštelės rastos ir 2006 metais. Viena jų23 (4e pav.) išlinkiu ir forma panaši į prieš tai aprašytąją (4d pav.), tik šiek tiek platesnė ir jos kniedės kitaip išdėstytos: viena kniedė yra centre ties viršutiniu kraštu, kita – dešiniosios kraštinės centre. taigi, jos kraštai yra be kniedžių, todėl turėjo būti dengiantieji. tokio pat tipo plokštelė24 (4f pav.) rasta tiriant vakarinę lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų korpuso išorę. Deja, tikslaus plokštelės ilgio išmatuoti negalima, nes vienas detalės galas nulūžęs. Viršutiniame krašte išsidėsčiusios trys kniedės.

netaiSyklingoS PlokštelėS atliekant archeologinius tyrimus 1989 m. lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų D rūsio laiptinėje rasta šarvų detalė25 su išlikusiomis dviem kniedėmis šalia viršutinio plokštelės krašto 23 Montvilaitė E., Ožalas E., Žvirblys A. LDK valdovų rūmų pietinio korpuso prieigų (trasa III) archeologinių tyrimų 2004–2006 m. ataskaita. 24 Ibid. 25 Kuncevičius A., Urbanavičius V., Tautavičius A. Vilniaus Žemutinės pilies rūmų teritorijos 1989 m. archeologinių tyrinėjimų ataskaita, Vilnius, 1989, p. 84 (ATA Nr. 3/1).

380

(5a pav.). radinys taip pat gana prastos būklės, aplūžęs. iš kitų brigantinų plokštelių ši išsiskiria kiek netaisyklinga forma. Panašios formos plokštelės kartais galėjo būti naudojamos bendrą šarvų kiautą anatomiškai formuojančiose vietose. įdomu tai, kad šios plokštelės forma labiau primena vėlyvųjų (XV a. pabaigos – XVi a. pirmos pusės) brigantinų detales, bet dydis – ankstyvąsias brigantinas. jos vėlyvumą liudija ir radavietė. taigi, tai gana įdomus šio šarvų tipo potipis, kuriam būdingos stambios plokštelės ir kuris egzistavo brigantinų nykimo laikotarpiu. Panašios formos plokštelės buvo skirtos natūraliam kūno platėjimui nuo juosmens pečių link arba nuo juosmens žemyn formuoti. reikėtų pabrėžti, kad plokštelinių šarvų liemenavimas prasidėjo baigiantis coat of plates erai ir gali būti siejamas su pirmųjų brigantinų iš smulkių plokštelių atsiradimu. anatomiškas šio tipo šarvų formavimas, prasidėjęs XiV a viduryje, egzistavo iki pat brigantinų naudojimo pabaigos. taigi, griežtas anatomiškas šarvų formavimas, prasidėjęs nuo plokštinių šarvų kirasos sijonėlio atsiradimo, tuo pačiu laikotarpiu paveikė ir brigantinų formos raidą. tiesa, iki šiol tebėra neaišku, kuriuose šarvuose šis požymis atsirado pirmiau. Peržvelgus ikonografijos ir archeologijos duomenis matyti, kad tiek pirmieji plokštiniai šarvai, tiek brigantinos egzistavo tuo pačiu

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

metu ir veikė vieni kitus. Pirmųjų anatomiškų brigantinų siluetas primena plokštinius šarvus, nes tuo laikotarpiu didelę krūtinės apsaugos dalį (o kartais net ir visą) sudarydavo vientisa (arba iš dviejų dalių) plokštė, išgaubta taip pat, kaip ir plokštinių šarvų krūtinšarvis. kitos brigantinos dalys – nugarinė ir sijonėlis – dažniausiai jau būdavo pagamintos iš plokštelių26. antra netaisyklinga plokštelė, rasta 1992 m.27, yra sulūžusi į dvi dalis. ji taip pat yra šiek tiek išlenktos, brigantinoms būdingos formos (5b pav.). Dvi išlikusios kniedės išdėstytos detalės viršutinėje dalyje (negalima atmesti ir atvirkštinio išdėstymo principo, nors jis ir nebuvo taip plačiai paplitęs). kadangi turint tik vieną plokštelę iš viso šarvų komplekto iš esmės neįmanoma nustatyti, kokiu principu buvo išdėstytos kniedės, šiame darbe, toliau analizuojant brigantinų plokšteles, derėtų remtis labiau paplitusiu tvirtinimo būdu – šalia viršutinio plokštelės krašto, bet kadangi ši plokštelė gana prastai išlikusi ir aplūžusi, gali būti, kad jai tvirtinti naudota ir daugiau kniedžių. nors dėl prastos plokštelės būklės neįmanoma tiksliai nustatyti buvusio jos ilgio, atsižvelgiant į esamą plotį (44 mm), galima manyti, kad ji buvo gana didelė ir gali priklausyti ankstyvųjų brigantinų variantui. kita vertus, negalima atmesti ir vėlesnio tokio varianto egzistavimo. kita tais pačiais metais rasta plokštelė28 (5c pav.) taip pat priskirtina brigantininės konstrukcijos šarvams. joje išlikusios keturios kniedės, taip pat apskrita skylutė šalia jų, kurioje tikriausiai taip pat galėjo būti kniedė. ši plokštelė neišgaubta, beveik lygi. neišgaubtos plokštelės būdavo naudojamos šarvų pakraščiams arba kaip pereinamosios konstrukcijos detalės. Plokštelė gana didelė (48 x 70 mm), dėl dydžio ir neišgaubtumo ją galima priskirti vėlyviesiems coat of plates. kadangi kai kurios brigantinų plokštelės forma ir tvirtinimo būdu panašios į minėtų šarvų plokšteles, jų skirtumus labai sunku atpažinti. Dažniausiai galutinį identifikacijos rezultatą lemia radinio forma ir dydis. ši plokštelė galėjo priklausyti tiek ankstyvajai brigantinai, tiek vėlyviesiems coat of plates (t. y. vienam iš tarpinių variantų). tais pačiais metais rasta detalė (5e pav.)29, kaip ir prieš tai aprašytoji, yra lūžusi, todėl nežinomas ir tikslus joje buvusių kniedžių skaičius. galima numanyti tik plokštelių tvirtinimo būdą: pirmoje plokštelėje jis buvo išilginis – ties viršutiniu kraštu, antroje – tikriausiai panašus į 1992 m. rastos plokštelės30 (3b pav.) tvirtinimą arba primenantis XV a. antros pusės vadinamųjų itališkųjų brigantinų plokštelių tvirtinimą trimis trikampio forma išdėstytomis kniedėmis. Vis dėlto ši prielaida tėra teorinė ir ją iš dalies paneigia detalės kraštų forma. Svarbu pabrėžti, kad ši plokštelė palei perimetrą turi vadinamąją tvirtumo briauną. tokios briaunos buvo skirtos priešininko smūgio efektui sumažinti. kadangi plokštelės dengia viena kitą, viena detalė, patyrusi smūgį, jį perduoda šalia esančioms detalėms ir taip išsklaido taškinę smūgio jėgą bei maksimaliai sumažina traumos galimybę. taigi, 26 Glinianowicz M. „The Brigandine from the Polish Army Museum in Warsaw – Some Thoughts about Its Provenance and Chronology“, in: Weapons Bring Peace? Warfare in Medieval and Early Modern Europe, ed. by M. Lech, Wrocław, 2013, p. 157–170. 27 Aleliūnas G., Markišiūtė I., Vailionis E. Vilniaus Žemutinės pilies rūmų teritorijos tyrimai, p. 127. 28 Ožalas E. Vilniaus Žemutinės pilies teritorija. Šiaurinio korpuso ir rūmų vidinio kiemo tyrimai, p. 229. 29 Ožalas E. Vilniaus Žemutinės pilies teritorija. Pietinio, rytinio ir vakarinio korpusų prieigų archeologinių tyrimų 2002 m. ataskaita, p. 217. 30 Aleliūnas G., Markišiūtė I., Vailionis E. Vilniaus Žemutinės pilies rūmų teritorijos tyrimai, p. 105.

VolUMen

palei perimetrą iškaltos tvirtumo briaunos dar labiau sušvelnina priešininko smūgį, lengvai deformuojasi ir leidžia plokštelėms dar labiau išsilenkti. taip nepažeidžiama šarvų anatominė forma ir maksimaliai apsaugomas kario kūnas. nagrinėjamos plokštelės viena nuo kitos skiriasi forma ir gamybos būdu, todėl neabejotinai yra dviejų skirtingų šarvų detalės. Brigantinos plokštelė nulūžusiu galu31 (5d pav.) rasta 2002 metais. Sveikoje dalyje išlikusios keturios kniedės ties kraštu. lūžio vietoje, ties pakraščiu su kniedėmis, galima pastebėti buvusios kniedės skylutės vietą. atrodo, kad ši plokštelė buvo tvirtinama daugiau nei keturiomis kniedėmis. ši detalė tokia pati kaip brigantinų plokštelės iš otepės ir rabenšteino pilių bei herbedės ginklinės, datuojamos XiV a. paskutiniu ketvirčiu32. Plokštelė vakarietiškus analogus atitinka ir pločiu (29 mm). Deja, negalima nustatyti jos ilgio – remiantis panašiais archeologiniais radiniais, jis gali varijuoti nuo 70 iki 150–170 mm (nulūžusios plokštelės ilgis – 67 mm). Dėl kiek nuo krašto nutolusio kniedžių išsidėstymo galima teigti, kad ši plokštelė buvo pritvirtinta aukščiau juosmens esančioje brigantinos dalyje. labai įdomi detalė rasta 2004-aisiais. tai netaisyklingos trapecijos formos plokštelė33 (5f pav.) su trimis kniedėmis (dvi iš jų įkaltos kampuose). tokios neįprastos formos detalės galėjo būti tvirtinamos šarvus anatomiškai formuojančiose brigantinos vietose: ties juosmeniu, rankų išpjovomis ar šarvų apačioje. Panašių formų plokštelių galima pamatyti ant vėlyvųjų brigantinų. Beveik identiškos formos plokštelė yra XVi a. vidurio brigantinoje e26, saugomoje Vienos meno istorijos muziejuje: detalė pritvirtinta ties pažastimi ir atlieka žemutinę rankos išpjovą formuojančios plokštelės vaidmenį. Beveik panašios formos plokštelė yra ir kitoje, 1540 m. datuojamoje, itališkojoje brigantinoje, saugomoje tame pačiame muziejuje. ji prikalta toje pačioje formavimo vietoje, kaip ir minėta plokštelė. Vis dėlto, šiuo atveju, nepaisant formos panašumo, analizuojamos plokštelės vėlyvosioms brigantinoms priskirti negalima dėl per didelių matmenų. Dėl dydžio ji nelabai galėjo būti tvirtinama ties pažastimi, nes dėl kitokio išpjovimo kampo nesuformuotų gražios rankos išpjovos. taigi, nepaisant panašumo į vėlyvųjų brigantinų plokšteles, šios detalės analogų reikėtų ieškoti šiek tiek ankstesnių laikų šarvuose. iki XV a. datuojamų brigantinų ar jų detalių išlikę gana nedaug, palyginti su vėlyvosiomis. toks informacijos trūkumas gali būti paaiškinamas vėlyva šarvų kolekcionavimo pradžia. nuo XV a. vidurio, dvariškiams ėmus kaupti išvaizdžių šarvų kolekcijas, į jas pateko ir brigantinos. nors norint saugoti šio tipo šarvus reikia ypatingos priežiūros (dėl organinio paviršiaus), ne tiek jau mažai iki šiol gerai išlikusių vėlyvųjų brigantinų gali padėti atsakyti į kai kuriuos klausimus dėl konstrukcijos. Deja, beveik visos ankstyvosios brigantinos, jų fragmentai ar pavienės plokštelės aptiktos vykdant archeologinius tyrimus. Be abejo, tai gerokai sumažina tikslaus pavienių plokštelių identifikavimo galimybes, nes šio 31 Juškaitis V., Kurila L., Rackevičius G. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Šiaurinio korpuso prieigų 2002 m. archeologinių tyrimų ataskaita, Vilnius, 2003, p. 347 (ATA Nr. 43/5). 32 Mäesalu A., Peets J., Haiba E. „Nahast küünarvarrekaitsmed keskaegsest Tartust“, in: Muinasaja teadus, 17. köide, 2008, l. 27–36; Peine H. W. „Ein Blick in die Waffenkammer des Hauses Herbede an der Ruhr“, in: Das Brigantinen-Symposium, S. 40–77. 33 Ožalas E. Vilniaus Žemutinės pilies teritorija. Pietinio, rytinio ir vakarinio korpusų prieigų archeologinių tyrimų 2002 m. ataskaita, p. 232.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

381

tipo ankstyvųjų šarvų klausimai sprendžiami dėliojant išlikusius fragmentus ir pavienes detales. taigi, ieškant analogų tarp ankstyvųjų brigantinų plokštelių, galima pastebėti, kad šiek tiek panašios formos yra plokštelės iš tirolio pilies. Pilyje rastas šarvų fragmentas datuojamas XiV a. viduriu – XV a. pradžia34. Panašios plokštelės ten skirtos platesniam sijonėliui nuo juosmens žemyn suformuoti. Deja, mūsų plokštelė šiek tiek skiriasi kniedžių išsidėstymu ir forma – viršutinė ir apatinė kraštinės nėra griežtai lygiagrečios. Panašių formų ir dydžio plokšteles galima pamatyti ir ant garsiųjų šarvų iš Visbio mūšio masinės kapavietės. šarvuose nr. 21 ir 23 panašios plokštelės formuoja šarvų apačios liniją ir siluetą. taigi, atrodo, kad analizuojamą plokštelę galima priskirti ankstyvajam besiformuojančiam brigantinų tipui ir datuoti XiV a. antra puse.

Brigantinų PlokštelėS lietUVoS DiDžiojoje kUnigaikštyStėje. arCheologiniai DUoMenyS Už lietuvos ribų, lietuvos Didžiosios kunigaikštystės teritorijoje, taip pat rasta šio tipo šarvų plokštelių. analogiškų detalių kaip Vilniaus žemutinės pilies rasta tiriant gardino pilies teritoriją. Baltarusių ginkluotės tyrėjo jurijaus Bochano duomenimis, olegui trusovui vykdant archeologinius tyrimus ten rastos trys brigantinos plokštelės35. išsamiau susipažinus su gardino istorijos ir archeologijos muziejaus fondų medžiaga, paaiškėjo, kad tokių plokštelių yra dvigubai daugiau. Deja, kai kurios iš jų – be aiškios radimo vietos, bet labai panašios į tris aprašytąsias. gardino pilies teritorijoje rastos plokštelės, atsižvelgiant į jų storį ir formą, tikriausiai yra vienalaikės. kaip ir trys j. Bochano publikuotos plokštelės – remiantis objekto stratigrafija, jos gali būti datuojamos XiV a. antra puse36. taigi, gali būti, kad šiuo laikotarpiu nemažą gardino pilies įgulos dalį galėjo sudaryti kariai, šarvuoti brigantinomis. analizuojamas plokšteles pagal dydį ir formą galima datuoti XiV a. pabaiga – XV a. pirma puse. kaip jau minėta, brigantinų plokšteles atsitiktinai pamesti daug sudėtingiau negu kitų tipų plokštelinių šarvų detales, todėl šešios brigantinų plokštelės liudija nemažą pilies įgulos skaičių. gardino pilies gyvenimas, ypač Vytauto ir jogailos tarpusavio kovos metais, buvo gana intensyvus. Po 1390 m. sausio 19 d. sutarties tarp Vytauto ir kryžiuočių čia įsikūrė kryžiuočių įgula, vadovaujama Markvardo iš Zalcbacho (Marquard von Salzbach)37. Vėliau, 1390 m. pavasarį, jogaila su lenkų kariuomene užėmė gardino žemę. Užimta ir pilis. 1391 m. rudenį lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas apgulė gardiną, pilis buvo padegta, o įgula pasidavė. nuo tų metų gardinas tapo viena Vytauto rezidencijų. Sudėtinga tiksliai pasakyti, kieno kariai galėjo nešioti brigantinas, kurių plokštelės rastos tiriant pilies teritoriją. tai galėjo 34 Spindler K. „Die Brigantine von Schloss Tirol in ihrem archäologischen und historischen Umfeld“, in: Das Brigantinen-Symposium, S. 40–77. 35 Бохан Ю. М. Вайсковая справа ў Вялікім княстве Літоўскім у другой палове XIV – канцы XVI ст., Мiнск, 2008, c. 91. 36 Gardino pilies tyrėjo archeologo Olego Trusovo žodinė informacija. 37 Gudavičius E. Lietuvos istorija nuo seniausių laikų iki 1569 metų, Vilnius, 1999, p. 173.

382

būti ir jogailos atsivestos lenkų kariuomenės kariai, ir prieš tai buvusi lietuvos ar kryžiuočių įgula bei Vytautą lydintys kariai. remiantis šio tipo šarvų paplitimo teritorija bei kovos veiksmais pilies teritorijoje, šias brigantinos plokšteles realiausia sieti su lenkų kariais. kita vertus, neabejotinai jų turėjo ir Vytauto atsivesta ordino kariuomenė. įvertinus gana nemažą Vilniaus žemutinės pilies brigantinų plokštelių kolekciją, negalima atmesti prielaidos, kad šio tipo šarvų galėjo turėti ir lietuvių įgula. turbūt toliausiai į rytus lietuvos Didžiosios kunigaikštystės teritorijoje nutolusi brigantinos plokštelė rasta Drucko pilyje (rytų Baltarusija). Be trijų lameliaro plokštelių radinių, Drucko istorijos muziejuje saugoma ir gana didelė, bet gerokai apirusi geležinė plokštelė, forma kiek primenanti XiV a. antros pusės brigantinų didžiąsias krūtinės arba nugaros dalies plokštes. tai ne visai taisyklingos trapecijos formos kiek išgaubta plokštelė, kurios viename krašte matyti trijų skylučių eilutė. Dar viena skylutė išgręžta ties vienu trapecijos šonu. kaip minėta, plokštelė gana apirusi, todėl skylučių galėjo būti ir kitose šiuo metu tuščiose korozijos pažeistose vietose. istorijos šaltiniai teigia, kad Druckas jau nuo XiV a. pradžios priklausė lietuvos Didžiajai kunigaikštystei, su ja ir galima sieti šios šarvų detalės atsiradimą. trys brigantinų plokštelės rastos ir lucko pilies teritorijoje. Viena jų gana didelė: plotis siekia 60 mm, ilgis – beveik 110 mm. ten pat rastos kitos dvi plokštelės kiek mažesnės – apie 42 x 85 mm. Didžiojoje plokštelėje išlikusios trys kniedės viršutinėje dalyje ir dar dviejų kniedžių vietos. kniedžių eilutė orientuota dešiniau. kitose plokštelėse įkalta po keturias kniedes, jos išsidėsčiusios plokštelių centrinėje dalyje, todėl galima manyti, kad šios dvi detalės sudarė brigantinos nugarinės dalies vertikalią centrinę juostą. Visos trys plokštelės datuojamos gana apytiksliai – XiV–XV amžiumi38. Vis dėlto pirmąją plokštelę, remiantis turimais duomenimis, būtų galima datuoti XiV a. antra puse, o kitas dvi – XiV a. pabaiga – XV a. pirma puse. lietuvos Didžiosios kunigaikštystės teritorijoje rastas brigantinų plokšteles chronologiniu požiūriu galima skirstyti į dvi grupes. Pirmai grupei priklausančios detalės datuojamos XiV a. antra puse – XV a. pradžia, antrajai – XV a. pabaiga – XVi a. pradžia. ankstyvesnių plokštelių grupė gerokai gausesnė ir tikriausiai gali būti susijusi su kariniais konfliktais ar didesniu kariuomenės judėjimu bei intensyvesniu pilių įgulų gyvenimu. antrai grupei priklausančių plokštelių rasta tik Vilniaus žemutinės pilies teritorijoje, jos nesietinos nei su rimtesniais kariniais veiksmais, nei su įgulos pagausėjimu. greičiausiai tai pilies sargybą atliekančių karių, o gal ir miestiečių pamestos šarvų detalės. Brigantinų plokštelės sudaro mažiausią dalį iš trijų tipų plokštelinių šarvų detalių, randamų lietuvos Didžiosios kunigaikštystės teritorijoje, nors tik nedaug jų nusileidžia žvyninių šarvų detalių skaičiui. taigi, šios plokštelės kiekybiškai negali būti lyginamos su kitų tipų šarvų plokštelėmis, norint palyginti galimą šarvų tipų santykį regione (arba tam tikroje radavietėje). kiekvieno tipo plokšteliniai šarvai turi savotišką tvirtinimo būdą, tad skirtingai tvirtinamos plokštelės turi nevienodas galimybes būti pamestos. kaip jau minėta, dėl specifinio tvirtinimo būdo bri38 Виногродьска Л. I. „Предмети озброэния та обладункiв XIV–XV ст. з розкопок замкiв на Побужжi“, in: Вісник Національного університету „Львiвска полiтехнiка“, Львiв, 2006, c. 78– 79, 83.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

gantinų plokšteles atsitiktinai pamesti sudėtingiausia, todėl šių detalių skaičius negali būti lyginamas su kitų tipų plokštelių skaičiumi, norint nustatyti vieno ar kito tipo šarvų populiarumo santykį. jeigu įsivaizduotume, kad lygiagrečiai laiko atžvilgiu egzistuojant kelių tipų plokšteliniams šarvams tam tikroje teritorijoje buvo dėvimas vienodas jų skaičius, teoriškai brigantinų plokštelių skaičius visuomet turėtų būti mažesnis. taigi, archeologiniai duomenys rodo, kad šio tipo šarvai buvo gana populiarūs lietuvos Didžiosios kunigaikštystės teritorijoje, ypač tarp Vilniaus ir gardino pilių įgulos. Deja, pasakyti, koks galėjo būti tikslus brigantinas ar kitus šarvus dėvinčių karių santykis, kol kas neįmanoma.

išVaDoS Vilniaus pilių teritorijoje rastų brigantinų plokštelių skaičius nėra mažas, įvertinus šių plokštelių atsitiktinio praradimo tikimybę, o, atsižvelgiant ir į jų paplitimo arealą lietuvos Didžiojoje

VolUMen

kunigaikštystėje, atrodo, kad šio tipo šarvai galėjo būti populiaresni ir už žvyninius šarvus. Dauguma brigantinų plokštelių datuojama XiV a. pabaiga – XV a. pradžia. ši tendencija neabejotinai susijusi su neramiu laikotarpiu lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje ir pamažu didėjančia kariuomenės vesternizacija. Brigantinos buvo vienas populiariausių šarvų tipų XiV a. pabaigoje – XV a. pradžioje Vilniaus pilių teritorijoje. Didelį jų skaičių galima sieti su tuo laikotarpiu vykdytomis Vilniaus pilių apgultimis ir dėl to padidinta įgula. Dauguma plokštelių, rastų Vilniuje, variantų žinomi ir Vakarų europoje. atrodo, kad šio tipo šarvų Vilniaus pilyse galėjo atsirasti dėl lietuvos Didžiosios kunigaikštystės karių santykių su lenkijos karalyste ar livonija bei dėl karių iš lenkijos pilies įguloje. gana paprastų plokštelių egzistavimas rodo, kad šie šarvai lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje buvo naudojami ne tik turtingų, bet ir paprastų karių.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

383

Dr Paulius Bugys

BriganDine PlateS FroM the VilniUS CaStleS territory aBStraCt archaeological artefacts from the Vilnius lower Castle territory for several decades have been among the main sources for information on lithuanian warfare and military-related history. the volume and variety of armour fragments alone surprises both lithuanian and foreign researchers, and provides a wealth of valuable information for reconstruction of the army of the grand Duchy of lithuania. this article gives an analysis of Brigandine plates that have yet to be examined in lithuanian historiography. it is very important that this gap be filled, and that the mentioned coat-ofarmour plates found in the Vilnius Castles territory be scientifically investigated. the Brigandine plates from the Vilnius Castles territory are very varied. Unfortunately, due to the constructional features of this type of armour and the poor quality of the archaeological artefacts, typologisation of single details is very difficult, and in some cases even impossible. thus, in this article the plates are grouped partly based on their shape and by the most common dimension, their height, which could in theory be the most uniting factor for grouping different plates. therefore, classification of

384

these plates is not based on their date but is purely relative, which should simplify the course of additional future research. as they were so widespread in western europe, Brigandine armour is rarely associated with the army of the grand Duchy of lithuania. nevertheless, archaeological data from the Vilnius Castles territory shows that Brigandine armour was not a very rare type of armour in the grand Duchy of lithuania. even though the number of single artefacts is not so great, compared to other types of plate armour details, their sheer variety testifies to the great popularity of Brigandine armour not just among the military elite, but also regular soldiers. a majority of the Brigandine plates date to the late 14thâ&#x20AC;&#x201C;early 15th centuries. this trend is undoubtedly related to a period of unrest, sieges of the Vilnius Castles, the subsequent increase in troops in the grand Duchy of lithuania and the gradually increasing westernisation of its army. it could be that this kind of armour appeared in the Vilnius Castles as a result of closer association between the soldiers of the grand Duchy of lithuania with the kingdom of Poland and livonia, and the presence of Polish soldiers in the castle garrison.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

Atas Žvirblys

archeologija@gmail.com

XVii a. olanDiškoS PyPkėS SU Pranašo jonoS atVaiZDU

1. Pypkės fragmentas, rastas Vilniuje, Klaipėdos g. Fotografė A. Zalepūgienė Fragment of a pipe found in Klaipėdos Street, Vilnius. Photograph by A. Zalepūgienė

XVii a. viduryje olandijoje buvo žinomos molinės pypkės su reljefiniu pranašo jonos atvaizdu (žr. 6 pav.). jas gaminusiems pypkių meistrams ir tiems, kurie šias pypkės rūkė, tokia puošyba galėjo simbolizuoti kelis dalykus: bėgimą nuo Viešpaties artumo – nuo paskirtos lemties, keliones jūroje ir naujų kraštų – pasaulių – atradimą bei anglijos ir airijos karalienės elžbietos i valdymo laikotarpį, o gal net visus tris išvardytus dalykus. Du tokių pypkių fragmentus archeologai rado tyrinėdami Vilniaus žemutinės pilies teritoriją. tabako atsiradimo europoje pradžia galima laikyti 1492 m., kai europiečiai, kristupo kolumbo (Cristoforo Colombo) ekspedicijos nariai, pirmą kartą pamatė indėnus rūkant tabaką. jau XVi a. pradžioje rūkymas išpopuliarėjo tarp ispanijos ir Portugalijos jūreivių. tačiau intensyvesnis šio įpročio plitimas pastebimas tik nuo XVi a. pabaigos, kai anglai šiaurės amerikoje įkūrė Virdžinijos koloniją, pradėjo kaupti tabaką, pagal indėnų pavyzdžius gaminti molines pypkes ir viską siųsti į angliją1. nuo 1 Žulkus V. Viduramžių Klaipėda. Miestas ir pilis, archeologija ir istorija, Vilnius, 2002, p. 118.

VolUMen

XVii a. pirmos pusės tabako rūkymas sparčiai plito ir žemyninėje europoje, visų pirma per anglų ir olandų pirklius, kurie tuo metu turėjo didžiausius prekybinius laivynus ir aktyviai prekiavo įvairiomis kolonijinėmis prekėmis, tarp jų ir tabaku2. į lenkiją, pasak istoriko jono Matuso, pirmos tabakų sėklos atgabentos iš turkijos 1590 metais. anot jo, panašiu metu tabakas turėjo atsirasti ir lietuvoje3. kol kas šį teiginį patvirtinti sunku, nes iki šiol nepavyko rasti jokių šaltinių, patvirtinančių tokį ankstyvą tabako vartojimą lietuvoje. žinių apie tabako vartojimą lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje atsiranda tik XVii a. vidurio šaltiniuose. tuo metu tabakas jau figūravo tarp kitų prekių ir daiktų miestiečių tarpusavio ginčuose4. Dėl negausių istorinių šaltinių apie rūkymo ir pypkių istoriją lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje daugiausia sužinoma tyrinėjant archeologinius radinius. 2 Kirby D. Šiaurės Europa ankstyvaisiais naujaisiais amžiais. Baltijos šalys 1492–1772 metais, vertė G. Baltrūnienė, Vilnius, 2000, p. 260. 3 Matusas J. „Tabakas ir kortos senovės Lietuvoje“, in: Aidai, 1960, Nr. 6 (131), p. 268–269. 4 Čivilytė A., Kvizikevičius L., Sarcevičius S. „Pypkių gamybos centras Vilniuje“, in: Kultūros paminklai, t. 12, 2005, p. 37.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

385

2. Pypkės fragmentas, rastas Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų vakariniame korpuse, X rūsyje. Fotografas V. Abramauskas, R. Manomaitienės piešinys Fragment of the pipe found in the 10th cellar of the western wing of the Grand Ducal Palace. Photograph by V. Abramauskas, illustration by R. Manomaitienė

XX a. pabaigoje – XXi a. pradžioje vykdant intensyvius archeologinius tyrinėjimus Vilniaus žemutinės pilies teritorijoje, rasta daugiau nei 600 molinių XVii–XiX a. pypkių kolekcija. ankstyviausios pypkės datuojamos XVii a. antru ketvirčiu. Daugumą radinių pagal formą ir gamybai naudotą žaliavą galima suskirstyti į tris pagrindines grupes: a) vientisos – kaolino5 molio pypkės, b) sudėtinės – balto, gelsvo, pilko arba rausvo molio pypkės su atskiru įmaunamu kandikliu, c) sudėtinės – porcelianinės pypkės su atskiru įmaunamu kandikliu. kaolino molio pypkės – importiniai gaminiai, daugiausia gaminti olandijoje ir Prūsijoje. į rytinės Baltijos jūros pakrantės uostus, o vėliau – ir į regiono gilumą dauguma jų pateko pirmiausia per olandijos prekybinį laivyną, kuris XVii a. pirmoje pusėje dominavo tuo metu pelningoje grūdų prekybos Baltijos jūroje srityje. taip pat pradėta aktyviai prekiauti įvairiomis kolonijinėmis prekėmis (tarp jų – tabaku ir, be abejonės, pypkėmis)6. 5 Šviesi nuosėdinė uoliena; ugniai atsparus molis, naudojamas porceliano, fajanso indų gamyboje. 6 Gawronski J. Amsterdam Ceramics, Amsterdam, 2012, p. 71.

386

Dalis rastų kaolino pypkių paženklintos meistrų, fabrikų ar pypkių prekyba besivertusių asmenų inicialais, dekoruotos įvairiais simboliniais ornamentais, pažymėtos gamybos datomis. Visa šia puošyba ir ženklinimu buvo siekiama gana konkrečių ir pragmatiškų tikslų: identifikuoti meistrą ir gamybos vietą bei pažymėti aukštesnės kokybės gaminius7. tačiau tarp daugybės panašių pypkių pasitaikydavo ir tokių gaminių, kurių puošyba simbolizavo šį tą daugiau – turėjo įvairių religinių ir politinių poteksčių. apie vieną tokį pypkių tipą ir yra šis straipsnis, kurio tikslas – atlikti Vilniaus žemutinės pilies teritorijoje rastų tokio tipo pypkių fragmentų analizę: nustatyti jų chronologiją, analogus lietuvoje ir už jos ribų bei trumpai aptarti kultūrinį ir politinį kontekstą. Vienas tokios pypkės fragmentas (2 pav.) rastas 2004 m. lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų vakariniame korpuse, X rūsyje, XVii a. antru ketvirčiu datuojamame kultūriniame sluoksnyje. rasto pypkės vamzdelio be galvutės fragmento ilgis – 80 mm, 7 Kadangi kaolino pypkių formos ir ženklinimo mados keisdavosi kas kelis dešimtmečius, archeologams šie radiniai suteikia daug vertingos informacijos, siekiant kuo tiksliau datuoti kultūrinius sluoksnius.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

3. Pypkės fragmentas, rastas Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų pietinio korpuso prieigose. Fotografas V. Abramauskas, R. Manomaitienės piešinys Fragment of the pipe found near the southern wing of the Grand Ducal Palace. Photograph by V. Abramauskas, illustration by R. Manomaitienė

skersmuo – 8 mm, dūmų angos skersmuo – 3 mm. Vamzdelis dekoruotas reljefiniu plėšrios žuvies atvaizdu, tačiau pypkės galvutė neišlikusi8. antras pypkės vamzdelio fragmentas (3 pav.) rastas 2003 m. vykdant tyrimus rūmų pietinio korpuso prieigose9. Pypkė rasta XVii a. datuojamoje duobėje, į kurią pateko daiktai po 1655–1661 m. Maskvos kariuomenės įsiveržimo10. Vamzdelio fragmento ilgis – 40 mm, skersmuo – 11 mm, dūmų angos skersmuo – 3 mm. Vamzdelio reljefinė puošyba sunkiai įžiūrima – tarsi nusitrynusi ar išblukusi. galima įžvelgti tik žuvies nasrus. remiantis analogais, galima teigti, kad abiejose pypkėse vaizduojama scena iš Senojo testamento, kurioje pranašą joną

ryja didžuvė. Pypkių vamzdeliuose reljefiškai pavaizduotos plėšrios žuvies detalės – žvynai, akys ir nasrai (pastarieji turėtų būti netoli neišlikusios galvutės). Pypkės galvutėje vaizduojama tik pranašo jonos – barzdoto vyro – galva. tokios pypkės buvo gaminamos olandijoje 1630–1680 metais11. žinoma, kad gausia reljefine puošyba išsiskiriančios pypkės nuo kitų skirdavosi ir geresne kokybe, būdavo brangesnės. XVii a. jos buvo labai mėgstamos keliautojų, jūreivių ar prekyba užsiimančių žmonių12. Pypkių populiarumas gali būti susijęs ir su pranašo jonos istorija. turbūt nedaugelis ginčytųsi, kad XVii a. pirmoje pusėje bet kurios europos valstybės visuomenė buvo gerokai religingesnė nei šiais laikais. Buvo populiaru vieną ar kitą religinį siužetą pritaikyti sau, susitapatinti su viena ar kita šventojo rašto istorija. Pranašo

8 Montvilaitė E., Ožalas E. Vilniaus Žemutinės pilies valdovų rūmų teritorija. Vakarinio korpuso ir jo prieigų 2004 m. archeologinių tyrimų ataskaita, Vilnius, 2008. Rad. Nr. Py1 9 Ožalas E. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Pietinio korpuso prieigų 2003 m. archeologinių tyrimų ataskaita, Vilnius, 2004 (LIIR, b. 4251). Rad. Nr. Py26. 10 Ožalas E. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Pietinio korpuso prieigų 2003 m. archeologinių tyrimų ataskaita, t. 1, Vilnius, 2004, p. 66 (LIIR, b. 4251).

VolUMen

11 Reinfelde I. „Archäologische Tonpfeifenfunde in Riga. Ein erster Überblick / Tonpfeifen zwischen Ostsee und Schlesien“, in: KnasterKOPF. Fachzeitschrift für Tonpfeifen und historischen Tabakgenuss, Bd. 18, 2005, S. 55. 12 Duco D. H. De Nederlandse Kleipijp. Handboek voor dateren en determineren, Leiden, 1987, p. 91.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

387

4. Simonas van de Pasė (1595–1647), Sero Volterio Ralio portretas Simon van de Passe (1595–1647), Portrait of Sir Walter Raleigh LOC PPD, ID cph.3a06535

jonos scena aprašyta Senajame testamente. joje pasakojama, kad kartą Dievas liepė jonai eiti į ninevę ir sakyti žmonėms, kad jų miestas dėl jų nedorybių bus sunaikintas. jona nepaklausė ir pabėgo – išplaukė laivu. Prasidėjus stipriai audrai, jūreiviai išmetė laivo krovinį, tačiau audra nesiliovė ir jūreiviai vienas kitam tarė: „Meskime burtus, kad sužinotume, kas kaltas dėl šios mus užklupusios nelaimės.“ jie metė burtus ir šie lėmė joną. Sužinoję, kad jona į laivą pateko bėgdamas nuo Viešpaties artumo, ir apimti baimės, jūreiviai išmetė joną į jūrą, ir jūra liovėsi šėlusi (jon 1, 1–15). tada Dievas pasiuntė didelę žuvį ir ši joną prarijo. Pranašas žuvies pilve išbuvo tris dienas ir tris naktis. jis meldėsi, kad Dievas jį išgelbėtų, ir galop žuvis jį išspjovė į krantą (jon 2, 1–11).

388

nors šiuo metu neabejojama, kad šioje pypkėje vaizduojamas būtent pranašas jona, buvo ir kita versija arba, tiksliau sakant, legenda apie tokių pypkių atsiradimo kilmę. Manyta, kad ant pypkės pavaizduotas barzdotas žmogus yra anglų aristokratas seras Volteris ralis (walter raleigh, 1554–1618) (4 pav.), karališkosios gvardijos kapitonas, karalienės elžbietos i favoritas, įkūręs Virdžinijos koloniją. Buvo pasakojama istorija, kad vienoje iš savo kelionių į naująjį Pasaulį jis pateko į aligatoriaus nasrus, tačiau plėšrūnas, užuodęs tabako kvapą, sklindantį iš aukos pypkės, išspjovė jį ir paliko ramybėje13. norint įamžinti šią istoriją, ir buvo pradėtos gaminti tokios pypkės. legendai išplisti galėjo padėti ir tam tikri dviprasmiški panašumai. Pypkėse vaizduojama pailga vyro galva su smaila barzdele tikrai primena serą V. ralį, o ploname pypkės vamzdelyje įžvelgti ilgą aligatorių taip pat nesunku, gal net lengviau nei biblinę didžuvę14. Dabar žinoma, kad istorija apie aligatorių išgalvota, tačiau akivaizdu, kad tiek biblinė istorija apie pranašą joną, tiek legenda apie aligatorių yra simboliškai susijusios, o sero V. ralio vaizdavimas neatsitiktinis, nes jis tiesiogiai siejamas su tabako patekimu į angliją. šis žmogus buvo nuolatinis ekspedicijų į naująjį Pasaulį organizatorius, aistringas rūkymo propaguotojas. rūkyti tabaką, pasak jo, buvo sveika, ypač rekomenduojama nėščiosioms ir vaikams. Su tabako rūkymu supažindinęs anglijos diduomenę, jis patraukti dūmą sugebėjo įkalbinti net anglijos karalienę elžbietą i. ir nors ši prunkštelėjo, esą girdėjusi apie vyrą, galintį auksą paversti dūmais, bet dar niekada nėra sutikusi nė vieno, galinčio dūmus paversti auksu, iš esmės rūkymo plėtros ji nestabdė15. Padaugėjus rūkalių, netrukus atsirado ir pypkių gamybos pramonė. olandų tyrinėtojas Donas Dukas (Don Duco) teigia, kad, norint suprasti pypkių, vaizduojančių pranašą joną, atsiradimo priežastį, Senojo testamento istoriją reikia susieti ir su XVii a. pradžios politiniais įvykiais. 1604 m. į anglijos sostą įžengęs jokūbas i buvo labai priešiškai nusiteikęs rūkalių atžvilgiu. 1618 m. jis mirties bausme nuteisė serą V. ralį, mat jam buvo palanki karalienė elžbieta i. jokūbo i valdymo metais daugelis anglų pypkių gamintojų buvo priversti emigruoti iš savo tėvynės į olandiją, vėliau ten sėkmingai įsikūrė ir šią šalį pavertė didžiausiu pypkių gamybos centru europoje. Būtent šiems įvykiams atminti ir buvo pasirinktas tuo metu tarp keliautojų populiarus pranašo jonos ir didžuvės biblinis siužetas16. o jei jau kalbama apie anglijos monarchus, reikia paminėti, kad išryškėjo dar viena įdomi sąsaja tarp minimo biblinio siužeto ir pačios anglijos karalienės elžbietos i. žinoma, kad karalienė labai mėgo šią biblinę istoriją ir su jos įvykiais tapatindavo savo gyvenimą. 1559 m. pastatytą naują karališkojo laivyno galeoną ji pavadino elžbieta jona17. kas turėjo atlikti didžuvės vaidmenį – neaišku. tačiau, turint omenyje tuometę tarptautinę situaciją ir sudėtingus anglijos santykius su katalikiška ispanijos karalyste, galima numanyti, kad pagrindinis priešininkas (bent jau jūroje) buvo ispanų laivynas nenugalimoji armada. 13 Van der Meulen J. Goudse pijpenmakers en hun merken, Leiden, 2003, p. 18. 14 Rafferty M., Mann R. Smoking and Culture. The Archaeology of Tobacco Pipes in Eastern North America, Knoxville, 2004, p. 217–219. 15 Milton G. Big Chief Elizabeth. How England’s Adventurers Gambled and Won the New World, London, 2005, p. 186–187. 16 Reinfelde I. „Reilija“ pīpes Rīgas archeoloğiskajā materiālā“, in: Senā Rīga 4. Pētījumi pilsētas arheoloğijā un vēsturē, atb. red. A. Caune, Rīga, 2003, 59 lpp. 17 Бартон Е. Повседневная жизнь англичан в эпоху шекспира, Москва, 2005 с. 18–19.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

5. Pypkės fragmentas, rastas tyrinėjant Radvilų rūmus Dubingiuose. Fotografė J. Butrimaitė Fragment of a pipe found during research of the Radziwill Palace in Dubingiai. Photograph by J. Butrimaitė

taigi, šių pypkių gamyba ir populiarumas gali būti traktuojami ir kaip praėjusios elžbietos i valdymo epochos, kuri išsiskyrė anglijos iškilimu ir naujų pasaulių atradimu, atminimas. tačiau XVii a. vidurio anglijos politinės realijos šiuo siužetu puoštas pypkes galėjo paversti labai aktualiomis. ne paslaptis, kad 1653 m. anglijos lordu protektoriumi (faktiškai diktatoriumi) pasiskelbęs oliveris kromvelis (oliver Cromwell) buvo labai priešiškai nusiteikęs prieš tabakų auginimą ir tabako vartojimą šalyje. todėl nenuostabu, jog amžininkų užrašuose užsimenama, kad per lordo protektoriaus laidotuves vyravo džiugios nuotaikos, o kareiviai demonstratyviai rūkė. kaip teigiama, kareiviai rūkė ir gėrė už savo atkurtas laisves, o verkė tą dieną tik šunys18. kaip jau minėta, visos pypkės su šiuo siužetu gamintos olandijoje ir datuojamos 1630–1680 m., tačiau yra keletas požymių, kurie leidžia jų gamybą skirstyti į du etapus. Pypkės, pagamintos 1630–1650 m., yra geresnės kokybės. Vyriškio su barzda atvaizdą stengtasi padaryti kuo natūralesnį, tiksliai atkartoti reljefinę veido formą. šios pypkės beveik visada kulno19 gale turi gamintojo ženklą, daugiausia jų pagamindavo amsterdamo pypkių meistrai20. Dalis ankstesnių pypkių vamzdelių žymėti įrašais „jonas“ arba „jonis“, prie jų dažna 1630–1639 m. data21. Pypkės su jonos siužetu, pagamintos 1650–1680 m., gerokai primityvesnės. Vyriškio veidas nebeturi skruostų, kartais net ir barzdos. ausys labiau primena prie galvos šono priklijuotą raidę S. Meistrai savo inicialus dažnai spausdavo ne kulne, o vamzdelyje šalia didžuvės nasrų. XVii a. trečiame ketvirtyje daugiausia tokių pypkių pagaminta gaudos pypkių dirbtuvėse22. Vilniaus žemutinės pilies teritorijoje rasti tik jonos (sero ralio) pypkės vamzdeliai su didžuvės atvaizdu, todėl šias pypkes pagal minėtus požymius sunku datuoti. tačiau sluoksnis, kuriame rastas stambesnis jonos pypkės fragmentas, datuojamas XVii a. antru ketvirčiu, todėl galima teigti, kad ši pypkė buvo pagaminta kaip tik tuo laikotarpiu ir galėtų būti priskirta prie ankstyvesnių

šios rūšies dirbinių. Su jonos pypke tame pačiame sluoksnyje rastas vamzdelis, puoštas heraldinėmis lelijomis, ir „barokinės“ pypkės vamzdelio fragmentas23. šios pypkės taip pat galėjo būti pagamintos XVii a. antrame ketvirtyje. heraldinių lelijų, įspaustų rombuose, ornamentas buvo populiarus olandiškų pypkių puošybos elementas 1630–1670 m. ir rodė aukštesnę gaminio kokybę24. Vadinamosios barokinės pypkės taip pat skiriamos prie brangesnių dirbinių ir datuojamos XVii a. antru ketvirčiu. jų puošyba išsiskyrė reljefiniu ornamentu, kuriame dažniausiai vaizduojami iškilūs granatai ar kiti egzotiški vaisiai, juos juosia šakelės ar lapeliai25. Prasčiau išlikusio fragmento detalesnis datavimas – sunkiau įvykdoma užduotis. tačiau ir ši pypkė rasta gana aiškiai įvardytame ir datuotame sluoksnyje: XVii a. datuojamoje duobėje, į kurią pateko daiktai po 1655–1661 m. Maskvos kariuomenės įsiveržimo. įvertinus visus duomenis, pypkę galima datuoti 1630–1670 metais. tikėtina, kad aptiktos jonos pypkės į Vilnių pateko iš rygos, Dancigo (dab. gdansko) arba rytų Prūsijos uostų, kaip ir daugelis XVii a. olandiškų pypkių. rygoje tokių pypkių rasta bent keliolika26, jos datuojamos 1630–1680 m., dalis jų – su meistrų ženklais. Vienas pypkės fragmentas, dekoruotas žvyneliais (didžuvė?), rastas ir klaipėdoje27. tikėtina, kad tokių pypkių uostamiestyje turėtų būti rasta ir daugiau. Dancige taip pat žinoma ne viena tokių pypkių radavietė28. Vilniaus žemutinės pilies teritorijoje rasti jonos pypkių fragmentai nėra vieninteliai tokie radiniai lietuvoje. Be jau minėto vamzdelio klaipėdoje, vienas jonos pypkės fragmentas (5 pav.) rastas 2008 m. tiriant radvilų rūmus Dubingiuose (Molėtų r.). šio pypkės vamzdelio ilgis – 11,6 cm, skersmuo – 0,9–1,2 cm. 23 Montvilaitė E., Ožalas E. Vilniaus Žemutinės pilies teritorijos, LDK valdovų rūmų vakarinio korpuso 2004, 2005 m. archeologinių tyrimų ataskaita. 24 Duco D. H. De Nederlandse kleipijp, p. 23. 25 Ibid., p. 88.

18 Fairholt F. W. Tobacco. Its History and Associations, London, 1859, p. 110–111.

26 Reinfelde I. „Reilija“ pīpes Rīgas archeoloğiskajā materiālā“, 58 lpp.

19 Kulnas – nedidelė ataugėlė pypkės galvutės apatinėje dalyje.

27 Žulkus V. Klaipėdos m. buv. VK Liaudies švietimo skyriaus metodinio kabineto rekonstrukcija P. Cvirkos g. 33, 35. Sklypo archeologiniai tyrimai, Klaipėda, 1981, p. 63 (LIIR, b. 870).

20 Duco D. H. De Nederlandse kleipijp, p. 94. 21 Rafferty M., Mann R. Smoking and Culture, p. 218. 22 Duco D. H. De Nederlandse kleipijp, p. 94.

VolUMen

28 Dąbal J. „Fajki z badań archeologicznych południowej części Wyspy Spichrzów w Gdańsku“, in: XVIII Sesja Pomorzoznawcza, t. 2: Od późnego średniowiecza do czasów nowożytnych, red. E. Fudzińska, Malbork, 2013, s. 199–220.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

389

6. Olandiškos pypkės su reljefiniu pranašo Jonos atvaizdu Dutch pipes with the relief image of the Prophet Jonah In: Duco D. H. De Nederlandse Kleipijp. Handboek voor dateren en determineren, Leiden, 1987, p. 92

7. Pypkės fragmentas, rastas Vilniuje, Bokšto g. 6. Fotografė I. Kaplūnaitė Fragment of a pipe found at 6 Bokšto Street, Vilnius. Photograph by I. Kaplūnaitė

jis puoštas įrašu „ionas“, 1633 m. data ir reljefiniu granatų (?) vaisių ornamentu. kita fragmento dalis puošta heraldinėmis lelijomis ir didžuvės žvynais29. galvutės, deja, nerasta. Dar vienas pypkės fragmentas (1 pav.) 2011 m. rastas ir pačiame Vilniaus mieste, vykdant tyrimus klaipėdos gatvėje. tačiau šį kartą aptikta tik pypkės galvutė su pranašo jonos galva30. galvutės fragmentas pagal tipologinius požymius galėtų būti datuojamas 1630–1650 metais. 29 Kuncevičius A. Dubingių piliavietės (un. k. 5361) (Molėtų raj.) 2008 metų archeologinių tyrinėjimų ataskaita, t. I, 2009, p. 23–24 (LIIR, b. 5271). 30 Kliaugaitė V. Vilniaus senojo miesto vietos (2951) sklypo Klaipėdos g. 7A archeologinių tyrinėjimų ataskaita.

390

2014 m. Vilniuje, Bokšto gatvėje, taip pat rastas jonos pypkės vamzdelio fragmentas su pavaizduota didžuvės galva (7 pav.). Pasak tyrėjų (archeologai rytis jonaitis ir irma kaplūnaitė), pypkė rasta XVi a. antra puse – XVii a. pirma puse datuojamame kultūriniame sluoksnyje31. išanalizavus Vilniaus žemutinės pilies teritorijoje rastas jonos pypkes bei analogus, rastus lietuvoje, galima daryti išvadą, kad abi pypkės pagamintos olandijoje. Pypkė, rasta vakariniame rūmų korpuse, pagaminta 1630–1650 m., o pypkė, rasta pietinio korpuso prieigose, datuojama kiek plačiau – 1630–1670 metais. Pypkėse vaizduojama scena iš Senojo testamento, kur pranašą joną ryja didžuvė. nuomonė, kad pypkėje pavaizduotas anglų aristokratas seras V. ralis, tam tikru požiūriu irgi yra teisinga, nes tai gali būti vertinama kaip biblinio siužeto kartotė XVi a. pabaigos – XVii a. pradžios anglijos politiniuose įvykiuose. taigi, rastos pypkės nėra vieninteliai, tačiau vis dėlto gana reti radiniai lietuvos archeologinėje medžiagoje. reikšminga ir tai, kad aptariamos pypkės yra vieni unikalių artefaktų, kurie tiesiogiai atspindi kolonijinių prekių paplitimą lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje. o papildomas kultūrinis ir politinis kontekstas suteikia galimybių įvairiais aspektais prakalbinti šį radinį. archeologinėje medžiagoje tai nėra dažnas reiškinys.

31 Kaplūnaitė I. Detaliųjų archeologinių tyrimų Vilniaus senojo miesto vietoje su priemiesčiais (25504) Bokšto g. 6 ataskaita.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

Atas Žvirblys

17th-CentUry DUtCh PiPeS with the iMage oF the ProPhet jonah aBStraCt whilst conducting intensive archaeological research in the Vilnius lower Castle territory in the late 20th–early 21st centuries, a collection of over 600 clay pipes from the 17th–19th centuries was found. the earliest among them date to the second quarter of the 17th century. Some of the pipes were decorated with various ornaments and bore the marks of their master craftsmen. this article is about those pipes that feature the image of the Prophet jonah and the great fish swallowing him. two of these so-called jonah pipes were found in the Vilnius lower Castle territory – both are fragments of the pipe stem. one pipe was found in 2004 in the western wing of the grand Ducal Palace, in the 10th cellar, in a cultural layer dating to the second quarter of the 17th century. the second was found in 2003 during excavation work around the entrance of the palace’s southern wing in a hole dating to the 17th century into which items were placed after the

VolUMen

invasion of the Muscovite army in 1655–1661. Both pipes were decorated with relief images of a predatory fish, yet the pipe heads have not survived. these pipes were manufactured in holland in the mid-17th century. at the time they were highly popular among travellers, sailors and merchants. having analysed the collected information about the pipes found in the territory of the Vilnius lower Castle and their analogues also found in lithuania, we can conclude that they were manufactured in holland in 1630–1670. it is also important to mention that the discovered pipes are not the only ones of their kind, yet nevertheless they are rather rare finds among lithuania’s archaeological material. also significant is the fact that the jonah pipe is one of the unique artefacts that directly reflects the spread of colonial goods in the grand Duchy of lithuania.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

391

Rita Lelekauskaitė

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Katedros a. 4, LT-01143 Vilnius r.lelekauskaite@valdovurumai.lt

MeDžiokliniS DUrklaS SU lenkijoS ir lietUVoS herBaiS nacionalinio muziejaus lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmų kultūros, meno ir istorijos fonde saugomas XViii a. 3 deš. datuojamas medžioklinis durklas turi glaudžių sąsajų su lietuva dėl vienoje iš ginklo rankenos pusių išraižyto lietuvos herbo – Vyčio. nors sąsajos akivaizdžios, išlieka daug neatsakytų klausimų: kam galėjo priklausyti ginklas? kieno atvaizdas išraižytas ant durklo rankenos? kaip portretuojamasis susijęs su herbu ir medžioklei skirtu durklu? šaltųjų ginklų istorija lietuvoje tyrinėta labai mažai. Vienintelis onos Mažeikienės katalogas1, skirtas XiV–XiX a. ginklams, šiek tiek paliečia medžioklinių ginklų temą, tačiau iš esmės knygoje aptariami karybai skirti ginklai. Daugiau publikacijų lietuvių kalba medžioklinių ginklų tema nepavyko rasti. Valdovų rūmų muziejaus saugomo medžioklinio durklo ilgis – 70,5 centimetro. Durklo geležtė puošta raižiniais su medžioklės scenomis, vienoje pusėje pavaizduoti šunys, besivejantys šerną, kitoje – šunys, besivejantys elnią. šiek tiek žemiau abiejose geležtės pusėse įrėžti dekoratyvūs ženklai. geležtės šonuose išraižyti stilizuoti augaliniai ornamentai, besitęsiantys nuo kaulinės rankenos iki raižinių su medžioklės scenomis pabaigos. Durklo rankena gausiai dekoruota. Vienoje jos pusėje kartuše, įrėmintame laurų vainiko ir su kaspinu apačioje, išraižytas vyro atvaizdas profiliu. jo galvą puošia laurų vainikas, plaukai siekia pečius, garbanos stipriai stilizuotos. kita rankenos dalis užpildyta stilizuotais besisukančiais akantų lapais. kitoje durklo rankenos pusėje išraižyti lenkijos karalystės ir lietuvos Didžiosios kunigaikštystės herbai: erelis ir Vytis, virš jų – karūna. kita rankenos dalis taip pat užpildyta akantų lapais. Durklo skersinis dekoruotas akantų lapų motyvu, skersinio galuose suformuotos liūtų galvos. šis ginklas geriau žinomas pavadinimu vokiečių kalba Hirschfänger (liet. „elnių žudikas“), neretai jis vadinamas ir bendru medžiokliniams kardams bei durklams apibūdinti skirtu anglišku pavadinimu hanger2. tokio tipo medžiokliniai durklai išpopuliarėjo XVii a., o labiausiai paplito XViii šimtmetyje3. šaltieji ginklai medžioklei naudoti nuo neatmenamų laikų, iki atsirandant specialiai pritaikytiems kardams, medžioklei naudoti karybai skirti ginklai. Maždaug XVi a. įvyko medžioklinio kardo metamorfozė: jis su-

trumpėjo, palengvėjo, galop virto durklu4. jo ilgis įvairiais laikotarpiais buvo 70–75 cm, o jau XViii a. antroje pusėje sutrumpėjo iki 55 centimetrų5. įvairus buvo ne tik durklo ilgis, bet ir ašmenų forma – nuo tiesių iki lenktų. nuo XVi a. vidurio medžioklėje įsigalėjo šaunamieji ginklai, jie po truputį ėmė išstumti šaltuosius ginklus, tačiau ne medžioklinius durklus, mat šie dar ilgą laiką išlaikė savo populiarumą. Pagrindinė šio ginklo funkcija – pribaigti sužeistą gyvūną (iš čia ir pavadinimas „elnių žudikas“), bet nesužeisti šunų. šiuo durklu taip pat buvo galima kirsti šakas, krūmynus, išdarinėti gyvūną. XViii a. medžioklinis durklas tapo medžiotojų ir miškininkų uniformos dalimi, jis rodė, kad asmuo, nešiojantis šį ginklą, gerai išmano savo amatą, nes norint gyvūną pribaigti tokiu ginklu reikėjo didelio meistriškumo6. ilgainiui ant šaunamųjų ginklų pradėti tvirtinti durklai – taip buvo sukurtas naujas hibridinis ginklas7, XiX a. jį pamėgo jėgeriai ir šauliai8. Skiriamos dviejų tipų šiam ginklui būdingos rankenos: su skersiniu ir su lankeliu9. Valdovų rūmų muziejuje saugomo durklo rankena yra su skersiniu. neretai prie tokių ginklų būdavo kriauklelė, tačiau ji būdingesnė antrojo tipo rankenoms su lankeliu. Durklo rankenos darytos iš įvairių medžiagų, dažniausiai iš elnių ragų, būdavo natūralios spalvos arba dažytas10. Prabangių ginklų rankenoms naudojamas dramblio kaulas dažniausiai būdavo gausiai drožinėjamas, neretai tokie ginklai būdavo puošiami brangakmeniais ir brangiaisiais metalais. Paprastesnių durklų rankenos buvo ne tokios dekoratyvios arba visai paprastos, gaminamos iš žalvario11. jau XViii a., kai šis durklas tapo jėgerių aprangos dalimi, rankenos pradėtos gaminti iš žalvario, kad būtų tvirtesnės12. Valdovų rūmų muziejaus medžioklinio durklo rankena gausiai išraižyta, sprendžiant iš formos, greičiausiai ji pagaminta iš elnio 4 Бехайм В. Энциклопедия оружия (Руководство по оружиеведению. Оружейное дело в его сторическом развитии от начала средних веков до конца XVIII в.), Санкт-Петербург, 1995, c. 205. 5 Oakeshott E. European Weapons and Armour. From the Renaissance to the Industrial Revolution, London, 1980, p. 252; Müller H., Kölling H. Europäische Hieb- und Stichwaffen, Berlin, 1981, S. 106. 6 Müller H., Kölling H. Europäische Hieb- und Stichwaffen, S. 106 7 Ibid., S. 106. 8 Ibid., S. 151. 9 Ibid., S. 106.

1 Mažeikienė O. XIV–XIX a. ginklai, Vilnius, 1979. 2 Blackmore H. L. Hunting Weapons from the Middle Ages to the Twentieth Century, Mineola, N.Y., 2000, p. 15. 3 Sach J. Illustriertes Lexicon der Hieb- & Stichwaffen, Erlangen, 1999, S. 250.

392

10 Ibid. 11 Oakeshott E. European Weapons and Armour, p. 252–253. 12 Müller H., Kölling H. Europäische Hieb- und Stichwaffen, S. 106.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

Medžioklinis durklas, Lenkija, apie 1720–1730. Fotografas V. Abramauskas Hunting sword, Poland, ca 1720–1730. Photographs by V. Abramauskas

VolUMen

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

393

rago. neretai durklo skersinio galai būdavo puošiami gyvūnų galvomis – taip papuoštas ir Valdovų rūmų muziejaus ginklas. Didikai XVi–XVii a. medžioklinius durklus naudojo pagal paskirtį, o jau XViii a. dėl gausios puošybos šie ginklai tapo kostiumo aksesuaru13. Bašfordas Dynas (Bashford Dean) kataloge, skirtame europietiškiems dvaro ir medžioklės kardams bei durklams, medžioklinį durklą apibūdino kaip patogų neštis į mišką, tačiau visiškai neveiksmingą norint apsiginti nuo pasiutusio šerno ar elnio14. neretai buvo kuriamas visas tarpusavyje derantis medžioklei skirtas rinkinys: be medžioklinio durklo, jį sudarė šaunamasis ginklas, įvairaus dydžio peilių rinkinys, šakutė, parakinė, šuns antkaklis ir ragas. Visi šie reikmenys ir jiems susidėti skirtas krepšys buvo gausiai dekoruoti15. Dar vienas bruožas, būdingas šio tipo ginklams, – medžioklės scenų vaizdavimas. Dažniausiai šios scenos būdavo perteikiamos ant ašmenų, kartais išraižomos ant rankenos arba ant skersinio. Panašios scenos su šunimis, besivejančiais elnią arba šerną, vaizduojamos ir įvairių laikotarpių dailės kūriniuose: gobelenuose, tapybos darbuose. taip pat ant šaltųjų ir šaunamųjų ginklų. Prancūzijos nacionalinėje bibliotekoje saugomos gastono Febiuso16 (gaston Phoebus, 1331–1391) knygos iliuminacijose vaizduojamų šunų, besivejančių elnią ar šerną, stilistika labai panaši į scenų ant Valdovų rūmų muziejaus saugomo durklo geležtės stilistiką. Medžioklės scenose gyvūnai vaizduojami šuoliuojantys. Panašios stilistikos yra ir Vilniaus žemutinės pilies teritorijoje rastų renesansinių koklių alegorinės kiškių medžioklės scenos, kuriose vaizduojamas pasaulis atvirkščiai17. šunys pavaizduoti riestomis uodegomis, šuoliuojantys, tik čia jie ne vejasi grobį, o jį puola. kad medžioklės scenos ant ginklų buvo labai paplitusios, liudija ir Prūsijos karališkieji ginklų inventoriai, kuriuose minimi tokiomis scenomis ir valdovo monograma puošti ginklai18. šiuo metu vienas tokių ginklų su dekoratyvia medžioklės scenomis išraižyta rankena saugomas niujorko Metropolitano meno muziejuje. Medžioklė buvo ne tik labai populiarus didikų laisvalaikio praleidimo būdas – pramogos reikšmę rodo laikui bėgant išaugęs medžioklei skirtų rankraščių skaičius, ypač išradus spausdinimo mašiną, ir dailininkų, kurie tas knygas iliustravo, vardai: lukas kranachas Vyresnysis (lucas Cranach der Ältere, 1472–1553), albrechtas Diureris (albrecht Dürer, 1471–1528), hansas Burgkmairas Vyresnysis (hans Burgkmair der Ältere, 1473–1531). ginklus dekoruoti ne tik medžioklės scenomis, bet ir įvairiais ornamentais mėgta nuo senų laikų. tik XVi a. pradžioje dailininkai pradėjo ruošti graviūras šaunamųjų ir šaltųjų ginklų gamintojams, kad jomis galėtų dekoruoti savo paruoštą produkciją. hanso holbeino jaunesniojo (hans holbein der jüngere, 1497/1498–1543) graviūra Mirties šokis 1530 m. buvo reprodukuota ant daugybės šveicariškų ir iš Pietų Vokietijos kilusių šaltųjų

ginklų makštų bei rankenų. ilgainiui atsirado ir katalogų su rankenų, ašmenų, kitų šaltųjų ir šaunamųjų ginklų dalių puošybos pavyzdžiais19. šaltųjų ginklų puošybos pavyzdžių knygos spausdintos Prancūzijoje ir Vokietijoje, jose pateikiamus pavyzdžius naudojo europos ginklų gamintojai. knygos išsiskyrė didele piešinių įvairove: nuo dekoratyvių iki vaizduojančių medžioklės trofėjus. XVi a. galima laikyti medžioklinių ginklų puošybos bumu – tai rodo knygos, į kurias nugulė geriausi to meto dailininkų ginklų puošybos pavyzdžiai20. Didikai labai noriai puošė savo ginklus, o juvelyrai ir dailininkai buvo pasiruošę tenkinti kiekvieną savo užsakovo norą. ilgainiui prie ginklų daugiau laiko praleisdavo juvelyrai, o ne juos gaminantys meistrai21. ne tik ant ginklų, bet ir dailės kūriniuose dažnai vaizduotos elnių ar šernų medžioklės scenos. toks pasirinkimas neatsitiktinis – šie gyvūnai nuo seno buvo pagrindinis medžioklės laimikis. ir ne tik todėl, kad elniai ir šernai europos žemyne yra labiausiai paplitę gyvūnai. šernai nuo Viduramžių medžioti tik žiemą, šerniena buvo pagrindinis patiekalas per žiemos šventes. šiuos gyvūnus buvo sunku sumedžioti, neretai nuo aštrių šernų ilčių žūdavo medžiotojai, dar dažniau – šunys22. o elnius medžioti nebuvo taip pavojinga. Viduramžiais gyvavo tradicija sumedžioti elnią su kuo didesniu ragų vainiku, tai yra kuo vyresnį, kad spėtų užaugti jo jaunikliai. o pats didžiausias trofėjus elnių medžioklėje buvo širdis23. Medžioklė visais laikais buvo populiarus didikų laisvalaikio praleidimo būdas, beje, joje dalyvavo ir moterys. kilmingųjų medžioklės vykdavo ne dėl maisto, o siekiant parodyti savo gerovę. ilgą laiką medžioklės vykdavo dideliuose atviruose plotuose, jose dalyvaudavo daugybė tarnų, medžioklei paruoštų arklių, šunų ir paukščių24. nuo XVii a. pradžios pamėgtos medžioklės mažesnėse erdvėse – į vietą atgabenti gyvūnai buvo šaudomi iš specialiai suręstų paviljonų. taip didikai su damomis ir lydinčiais asmenimis galėjo mėgautis medžioklės malonumais – jiems nereikėjo keliauti toli į gamtą, teptis rankų ir kęsti didelį fizinį krūvį25. kaip buvo minėta, vienoje Valdovų rūmų muziejaus durklo rankenos pusėje išraižytas jaunuolio stilizuotomis garbanomis portretas. kadangi ginklas galėjo būti sukurtas 1720–1730 m., jame galėtų būti vaizduojamas lenkijos karalius ir lietuvos didysis kunigaikštis augustas ii (1697–1706, 1709–1733), Vetinų dinastijos atstovas, dėl nepaprastos jėgos pramintas Stipriuoju26, arba jo sūnus karalaitis Frydrichas augustas ii, kuris, tapęs lenkijos karaliumi ir lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, pasivadino augustu iii (1733–1763). kad tai galėtų būti augusto ii portretas, kyla daug abejonių, nes šis valdovas durklo sukūrimo laikotarpiu jau buvo įkopęs į šeštą dešimtį. Be to, ir veido bruožai nepanašūs: nėra aukštos nuožulnios kaktos, smailos ilgos nosies. nors nereikėtų pamiršti, kad tais laikais valdovų portretams panašumas

13 Blackmore H. L. Hunting Weapons, p. 31.

19 Blackmore H. L. Hunting Weapons, p. 19.

14 Dean B. Catalogue of European Court Swords and Hunting Swords, New York, 1929, p. 65.

20 Hobusch E. Fair Game, p. 120.

15 Hobusch E. Fair Game. A History of Hunting, Shooting, and Animal Conservation, Leipzig, 1980, p. 120.

21 Ibid., p. 31.

16 Gastonas Febiusas vienas pirmųjų maždaug 1370 m. aprašė savo gyvenamųjų laikų medžioklę. Vėliau buvo padaryta daugybė rankraščio kopijų. 17 Žr. Rackevičius G. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Vilniuje. XVI a. koklinių krosnių rekonstrukcija. XVI a. koklių katalogas, Vilnius, 2012, p. 316. 18 Pyhrr S. W. „The Elector of Brandenburg’s Hunting Sword“, in: Metropolitan Museum Journal, 1988, Vol. 3, p. 193.

394

22 Johnston R. A. All Things Medieval. An Encyclopedia of the Medieval World, Vol. 1, Santa Barbara, Denver, Oxford, 2011, p. 379. 23 Ibid., p. 378–379. 24 Ibid., p. 377. 25 Blackmore H. L. Hunting Weapons, p. 30. 26 Sałuda B. Łowy władców polskich. Gawęda historyczna, Olsztyn, 2007, s. 223.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

nebuvo toks svarbus, svarbiausia buvo simboliškai perteikti monarcho galią. Puikus to pavyzdys – anglijos karalienė elžbieta i (1558–1603): jos vėlyvieji portretai neatspindėjo jos amžiaus ir išvaizdos pokyčių, daugiausia dėmesio buvo skiriama jos galios ir statuso simboliams27. Portrete pavaizduotas žmogus galėtų būti augusto ii sūnus Frydrichas augustas ii, tačiau ir šis Vetinų dinastijos atstovas nepanašus į atvaizdą ant durklo rankenos. abu valdovai, kaip ir dauguma europos didikų, XViii a. pradžioje buvo pamėgę ilgų plaukų pudruotus perukus. šių perukų išpopuliarėjimas siejamas su Prancūzijos karaliumi liudviku XiV – pasakojama, kad po ligos netekęs plaukų jis pradėjo puoštis prašmatniais perukais28. Perukus mėgo ir trumpai valdęs lenkijos karalius ir lietuvos didysis kunigaikštis Mykolas kaributas Višnioveckis (1669–1673). tačiau portretinis panašumas tarp minėtų valdovų ir ant rankenos išraižyto atvaizdo labai nedidelis. nikolia de larmeseno (nicolas iii de larmessin, 1640–1725) graviūroje, vaizduojančioje lenkijos ir lietuvos valdovą joną Sobieskį (1674–1696), portretinio panašumo taip pat nėra – kad vaizduojamas šis asmuo, aišku tik iš šalia portreto esančių įrašų. atvaizdo apačioje pavaizduotas tik lenkijos herbas – erelis, priešingai nei ant Valdovų rūmų muziejaus durklo, kuriame stilizuotuose skyduose pavaizduoti lenkijos ir lietuvos herbai su karūna viršuje. tad greičiausiai, kaip ir jono Sobieskio atveju, ant durklo valdovą norėta pavaizduoti tiesiog kaip pomėgių turintį žmogų. nors portretinį panašumą sunku įžvelgti, durklo sąsajos su Vetinų dinastija yra stiprios. augustas ii ir jo sūnus Frydrichas augustas ii buvo aistringi medžiotojai, šiam malonumui jie skyrė nemažai dėmesio ir laiko. augustas ii turėjo didelių ambicijų – troško, kad apie jo dvarą kalbėtų visi – ne tik savame krašte, bet ir užsienyje. netgi norėjo, kad medžioklė taptų ceremonialo dalimi29. Vienas mėgstamiausių šio valdovo medžioklės užsiėmimų buvo šaudymas į iš narvų paleistus gyvūnus įsikūrus pavėsinėje. Dažnai per tokias medžiokles skambėdavo muzika. Medžioklės iškilmės buvo surengtos net 1719 m. vykusių karalaičio Frydricho augusto ii ir Marijos juzefos habsburgaitės sutuoktuvių proga30. Vetinų dinastijos atstovų augusto ii ir augusto iii žavėjimasis medžiokle neatsiejamas nuo medžioklės globėjo šv. huberto kulto – abu valdovai jį skleidė ir puoselėjo, kasmet šventojo minėjimo dieną, lapkričio 3-iąją, rengdavo medžioklės iškilmes31. augustas ii pats jas planuodavo, vienos jų truko net aštuonias dienas. nors tikrosios medžioklės tradicijos per tokias iškilmes nebuvo puoselėjamos, veikiau priminė skerdynes32. abu Vetinų dinastijos atstovai buvo puikūs šauliai33. augustas ii vienoje medžioklėje nušovė net 150 fazanų. todėl nenuostabu, kad medžioklės būdavo rengiamos valdovo taiklumui pademonstruoti. Pavyzdžiui, 1728 m. per vieną iš medžioklių kaip taikiniai į orą buvo mėtomos lapės. į aptvertą teritoriją su mėtyti paruoštais 24 tinklais buvo paleista 200 lapių, jos buvo išmetamos

į maždaug 5,5 m aukštį ir susirinkę svečiai stengėsi į jas pataikyti. kad medžioklė neprailgtų, buvo paleista ir dešimt šernų, juos leista įveikti tik ietimis ir medžiokliniais durklais34. tai rodo, kad savo pramoginėms medžioklėms abu valdovai rinkdavosi įvairius ginklus, ne tik šaunamuosius. XVii a. pradžioje medžioklės pobūdis ėmė keistis, tačiau retkarčiais didikai vis dar pasimėgaudavo senosiomis tradicijomis. žinoma, kad savo sūnui augustas ii leisdavo dalyvauti lenkų didikų organizuojamose medžioklėse abiejų tautų respublikos žemėse, kur buvo galima sugauti tokių žvėrių kaip meška ar stumbras – europoje tais laikais jie jau buvo retenybė35. 1716 m. valdovas savo sūnui padovanojo Vermsdorfo medžioklės rūmus netoli leipcigo, kad šis galėtų dažniau mėgautis medžiokle36. Pats augustas ii greičiausiai nebuvo tradicinės medžioklės šalininkas, jis mieliau šaudė į gyvūnus iš saugaus atstumo nei jodinėjo laukuose. šaltiniuose minima, kad valdovas turėjo medžioklei skirtų paukščių, tačiau mažai tikėtina, kad pats dalyvaudavo medžioklėse, kuriose reikėjo daug ištvermės. Manoma, kad dėl per didelio svorio37. ant durklo rankenos galėjo būti pavaizduotas ir lenkijos karalius bei lietuvos didysis kunigaikštis Stanislovas leščinskis (1704−1709, 1733−1736). Vis dėlto šią prielaidą galima atmesti – nors jis ir medžiojo, nėra jokių šaltinių, pasakojančių apie jo įspūdingas medžiokles. greičiausiai jis šiai pramogai negalėjo skirti ir daug laiko, nes jo valdymo metais vyko nuolatinės kovos dėl valdžios38. ant durklo rankenos pavaizduoto žmogaus galvą puošia laurų vainikas – labai įprastas elementas XViii a. pradžios dailėje. Daugelis to meto didikų ir valdovų vaizduoti su laurų vainikais. Portretų su laurų vainikais yra nuo antikos laikų – tokiu vainiku ar karūna būdavo vainikuojami tik garbės verti asmenys, dažniausiai poetai (taip būdavo pabrėžiamas poeto laureato statusas39), pergalę pasiekę sportininkai ir kariai. remiantis šia tradicija, buvo sukurtas vieno garsiausių to meto europos poetų Motiejaus kazimiero Sarbievijaus (1595–1640) biustas Varšuvos karališkajai piliai. Pagal jį jonas ligberis40 (m. 1814) sukūrė grafinį portretą. antikoje portretai su laurų vainikais nebuvo retenybė, ypač gausu monetų su laurų vainikais pasipuošusių imperatorių atvaizdais. romėnai laurų vainiką, kaip taikos, amžinybės, pergalės ir aukščiausios valdžios simbolį, perėmė iš graikų. ir senovės romėnų deivė Viktorija buvo neatsiejama nuo šio vainiko. ji buvo dažnai vaizduojama karūnuojanti dievus ir imperatorius, o pats laurų vainikas atspindėjo žemiškosios ir dangiškosios galios idėją41. net ir pirmieji krikščionybę išpažinę imperatoriai monetose portretuoti su laurų vainikais, pavyzdžiui, konstantinas Didysis (324–337). europos valdovai, kaip antikinės tradicijos tęsėjai, ir toliau monetose bei portretuose vaizduoti su laurų vainikais. tai šventosios 34 Truchim S. Na dworze Augusta Mocnego, s. 69−70. 35 Staszewski J. August II Mocny, Wrocław, Warszawa, Kraków, 1988, s. 236. 36 Ibid., s. 119.

27 West Sh. Portraiture, New York, 2004, p. 73.

37 Sałuda B. Łowy władców polskich, s. 230–231.

28 Guzevičiūtė R. Europos kostiumo tūkstantmetis (X–XX a.), Vilnius, 2001, p. 119.

38 Ibid., s. 233–237.

29 Truchim S. Na dworze Augusta Mocnego, Poznań, 1925, s. 44.

39 Carr-Gomm S. The Hutchinson Dictionary of Symbols in Art, Oxford, 1996, p. 136.

30 Sałuda B. Łowy władców polskich, s. 224.

40 Žr. Lietuvos valstybės kūrėjai. XVI–XX a. pirmosios pusės portretai / Founders of the Lithuanian State. Portraits from the 16th–first half of the 20th centuries, t. 1 / Vol. 1: XVI–XIX a. portretai / Portraits from the 16th–19th centuries, Vilnius, 2006, p. 265, poz. 368.

31 Dynak W. Łowiectwo w kulturze polskiej. Obszary i kształty obecności, Wrocław, 2012, s. 127. 32 Sałuda B. Łowy władców polskich, s. 226–227. 33 Ibid., s. 243.

VolUMen

41 Rogić D., Anđelković Grašar J., Nikolić E. „Wreath – its use and meaning in ancient visual culture“, in: Religion and Tolerance, Vol. X, Nº 18, Jule – Decembar, 2012, p. 343.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

395

romos imperatoriai Frydrichas ii (1211–1250) ir karolis V (1519– 1556), Prancūzijos karalius liudvikas XiV (1643–1715), rusijos imperatorius Petras i (1721–1725) bei daugelis kitų. Prieš Vetinų dinastiją valdę abiejų tautų respublikos valdovai taip pat portretuoti su laurų vainikais. Pirmasis – jonas kazimieras Vaza (1648–1668), vėliau – Mykolas kaributas Višnioveckis (1669–1673),42 jonas Sobieskis (1674–1696), jau minėti augustas ii ir augustas iii. tiesa, daugumos valdovų su laurų vainiku portretai yra ne tapyti, o monetose nukaldinti atvaizdai. lvovo nacionalinėje dailės galerijoje saugomame portrete su laurų vainiku pavaizduotas ir karalaitis jokūbas liudvikas Sobieskis (1667–1737), jono Sobieskio ir Marijos kazimieros sūnus. kaip ir augusto ii sūnus Frydrichas augustas ii, jis buvo pirmagimis, todėl realiausias pretendentas į sostą, jam stengtasi išrūpinti sosto paveldėjimo teisę. Dažnai sakoma, kad jokūbas liudvikas nebuvo tėvų numylėtinis, neužsitarnavo ir didikų simpatijų43, todėl lenkijos karaliumi ir lietuvos didžiuoju kunigaikščiu buvo išrinktas Frydrichas augustas i (vėliau vadintas augustu ii). išrinktasis valdovas, kaip ir jo pirmtakas, puoselėjo norą abiejų tautų respublikoje įtvirtinti absoliutinę monarchiją ir sosto paveldėjimo teisę, kad sostą galėtų paveldėti vienintelis jo ir kristinos eberhardinos sūnus44. ir tuo pradėjo iš anksto rūpintis. nors karalaitis Frydrichas augustas ii nuo mažens motinos buvo auklėjamas kaip protestantas, augustas ii jį pakrikštijo – taip ištesėjo popiežiui klemensui Xi duotą žodį sūnų užauginti kaip kataliką mainais už pagalbą atgaunant abiejų tautų respublikos sostą45. Pats augustas ii, tapęs kataliku, sulaukė didesnės paramos lenkijos karaliaus ir lietuvos didžiojo kunigaikščio rinkimuose, nors religijos pakeitimas buvo tik formalumas – kitą dieną po krikšto jis savo mėgstamiausiam skalikui užkabino rožinį46. kitoje Valdovų rūmų muziejaus durklo rankenos pusėje išraižytas dviejų laukų lenkijos ir lietuvos herbas. kad sutilptų į stilizuotus skydus, greičiausiai herbai buvo apkarpyti: lenkijos erelio sparnai apkarpyti, lietuvos žirgas, nors įprasta jį matyti horizontalų, vaizduojamas vertikaliai, be to, nukirstos jo priekinės kojos. Virš herbų pavaizduota karūna. nėra abejonės, kad šis ginklas pagamintas XViii a. pirmoje pusėje. herbo skydo forma būdinga rokokui – ši kryptis įsivyravo XViii a. pradžioje, ji buvo būdinga dailei ir architektūrai. Paprastai valdovai greta valstybės herbo įkomponuodavo ir savo giminės herbą. kadangi karalaitis Frydrichas augustas ii buvo realiausias kandidatas į sostą, greičiausiai jis galėjo naudoti lenkijos karalystės ir lietuvos Didžiosios kunigaikštystės herbą. kitas svarbus klausimas – kam galėjo priklausyti šis ginklas? nors ant rankenos išraižytas lietuvos ir lenkijos herbas bei galbūt vieno iš karališkosios šeimos atstovų portretas, kyla labai daug abejonių, ar toks paprastas ginklas galėjo priklausyti kara42 Žr. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų ir didikų portretai iš Ukrainos muziejų / Portraits of the rulers and magnates of the Grand Duchy of Lithuania from museums in Ukraine / Портреты великих князiв i вельмож Великого Князiвства Литовського iз украïнських музеïв, sud. / compilers / упорядники V. Dolinskas, B. Verbiejūtė, Vilnius, 2012, p. 129, poz. 15. 43 Poraziński J. „Sobieski Jakub Ludwik“, in: Polski słownik biograficzny, t. 39/4, z. 163, Warszawa, Kraków, 2000, s. 490.

liškosios šeimos nariui. šią prielaidą dar labiau sustiprina Vetinų dinastijos ir kitų valstybių valdovų ginklų palikimas. Daugelis jų išsiskyrė subtilia puošyba, buvo dekoruoti brangiaisiais metalais, akmenimis, monogramomis ir herbais. žinoma, kad net ir patys paprasčiausi ginklai, priklausę augustui ii, buvo dekoruoti valdovo monograma. augustas ii labai mėgo prabangą, ja susižavėjo dar jaunystėje viešėdamas liudviko XiV dvare47. remdamasis Versalio pavyzdžiu, jis pradėjo didelio masto statybos darbus ne tik Saksonijoje, bet ir lenkijoje, be to, kaupė meno kūrinių kolekciją48. jo sūnus augustas iii buvo ne tik meno kolekcionierius, bet ir mecenatas. augustas ii turėjo labai prabangių medžioklinių durklų. Durklas su dramblio kaulo rankena, kurioje išdrožinėtas faunas, šiuo metu priklauso Dresdeno valstybinių meno rinkinių kolekcijai. Valdovui dirbo garsus auksakalys johanas Melchioras Dinglingeris (johann Melchior Dinglinger, 1664–1731) su dviem broliais ir sūnumis, jie kūrė prabangius medžioklei skirtus ginklus ir aksesuarus49. Vienas šiam meistrui priskiriamų medžioklinių durklų, taip pat priklausantis Dresdeno valstybiniams meno rinkiniams, išsiskiria prabanga: spiralinė rankena pagaminta iš karneolio ir puošta brangiais akmenimis, geležtėje išraižytos medžioklės scenos. Prieš augustą ii Saksoniją valdę elektoriai taip pat turėjo meistrų, kurie jiems kūrė prabangius ginklus50. Valdovų rūmų muziejaus turimas ginklas galėjo ir nepriklausyti karališkajai šeimai, galbūt jis tik atspindėjo aistrą medžioklei, kaip ir niujorko Metropolitano meno muziejaus medžioklinis durklas, kuris priklausė Brandenburgo hercogui, nors ant paties ginklo pavaizduotas osmanų imperijos sultonas Muradas ii (1421–1444, 1446–1451) ir Vengrijos svarbi politinė bei karinė figūra jonas hunjadis (hunyadi jnos, 1406–1456)51. apie tokią galimybę byloja ir nurodoma durklo kilmės vieta – lenkija. juolab kad valdovų ir didikų portretų rinkimo reiškinys buvo paplitęs ne tik aplinkinėse valstybėse, bet ir visoje abiejų tautų respublikoje52. Didikų mėgstamas laisvalaikio praleidimo būdas – medžioklė – nulėmė ne tik medžioklinių durklų išpopuliarėjimą, bet ir tolesnį jų naudojimą įsigalėjus šaunamiesiems ginklams. Didelis paplitimas rodo, kad tokius ginklus galėjo turėti daugelis didikų, neabejingų medžioklės pramogoms, ne tik glaudžiai su valdovo dvaru susiję asmenys. nurodoma ginklo kilmės šalis – lenkija – bei dviejų laukų lenkijos ir lietuvos herbas rodo, kad greičiausiai portretuoti siekta abiejų tautų respublikos monarchą. tačiau identifikuoti asmenį sunku ne tik dėl portretinio panašumo nebuvimo, bet ir dėl papildomo šeimos herbo trūkumo. greičiausiai ginklas sukurtas ne pačiam valdovui ar jo šeimos nariui, turbūt tai buvo tiesiog didiko užsakymas – juo buvo siekiama atspindėti vieną didžiausių valdovo pomėgių – medžioklę. tai paaiškintų ir portretinio panašumo nebuvimą. Daugybė graviūrų, ypač XViii a., visiškai neatspindėjo valdovų išorinių savybių, todėl tikėtina, kad taip buvo ir šiuo atveju. 47 Królowie elekcyjni. Leksykon biograficzny, Kraków, 1997, s. 165. 48 Truchim S. Na dworze Augusta Mocnego, s. 44. 49 Blackmore H. L. Hunting Weapons, p. 32.

44 Feldman J. „August II“, in: Polski słownik biograficzny, t. 1, 1935, Kraków, s. 182.

50 Hobusch E. Fair Game, p. 120.

45 Ibid., s. 183.

51 Pyhrr S. W. „The Elector of Brandenburg’s Hunting Sword“, p. 196.

46 Sałuda B. Łowy władców polskich, s. 223.

52 Dumanowski J. Świat rzeczy szlachty wielkopolskiej w XVIII wieku, Toruń, 2006, s. 159–160.

396

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

Rita Lelekauskaitė

hUnting SworD with the Coat oF arMS oF PolanD anD lithUania aBStraCt this article presents an analysis of a hunting sword from the 1720s kept in the Culture, art and history Collection of the national Museum – Palace of the grand Dukes of lithuania. the author seeks to discover what such weapons were used for, what is depicted on the object’s handle and who could have been its owner. For a long time, until the 19th century, hunting was not imaginable without the hunting sword, or hanger, better known by its german name Hirschfänger (“Deer-killer”). the popularity of this particular kind of weapon was determined by its practical quality allowing the injured animal to be killed without harming the hunting dogs, something which was often a problem when hunting with firing weapons. From the 18th century, these kinds of weapons started being richly decorated with precious gemstones, the handles would be made from fragile materials, such as ivory and deer bone, which is why the hunting sword ultimately beca-

VolUMen

me an accessory among magnates, rather than serving its initial practical purpose. one side of this particular hunting sword featured the lithuanian Vytis and the Polish eagle coat of arms, on the other is a young male with a laurel wreath on his head. the production period of the hunting sword suggests that the person depicted on the handle might have been augustus ii or his son Frederick augustus, who later went by the title of augustus iii. Both rulers were known for their love of hunting, and for organising related entertainment during which hunting swords were used. even though it is difficult to discern any resemblance between the rulers and the figure on the sword, often when creating such an image the master tried to reflect the person’s status rather than their external characteristics. the weapon might not have belonged to either of the rulers, but simply reflected one or the other’s passion for hunting.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

397

Dr. Kazys Napaleonas Kitkauskas kitas.napalys@gmail.com

kaS tie Senieji laiPtai Po VilniaUS arkikateDroS šiaUrinėS naVoS grinDiMiS? ir vis dėlto – kas tie senieji laiptai po dabartinės Vilniaus arkikatedros šiaurinės navos grindimis? 2015 m. sausio pabaigoje ir liepos pradžioje televizijos laidoje „istorijos detektyvai“ (lrt televizija, ved. Virginijus Savukynas) aiškinta, kad „šios mūro sienos gabalas, greičiausiai atsitiktinis darinys, net nepanašus į laiptus, neturintis sąsajų su katedros sienomis“. taip buvo kalbama apie rytinius laiptus, nors už 6–7 m į vakarus nuo šio „mūro gabalo“ yra dar vienas analogiškas mūro darinys, kurio laidoje kalbėjusi istorikė net nepaminėjo. iš tiesų tie abu gabalai panašūs savo forma ir mūro ypatybėmis, taigi yra dvyniai. jų vieta yra ne atsitiktinė, o glaudžiai susijusi su pirmosios Vilniaus katedros vidine sandara, su interjere buvusiu stulpų ritmu, suderinti su jais. todėl aš, nemažai laiko praleidęs Vilniaus katedros požemiuose, tyręs juos, privalau teisybės dėlei daugiau pakalbėti apie tuos neaiškumų keliančius laiptus. Sovietmečiu katedros (1956– 1989 m. – Paveikslų galerijos) tyrimai oficialiai buvo daromi ne dėl mokslinio intereso, bet dėl tam tikrų su gamyba ar pastato išsaugojimu susijusių uždavinių. tuo metu niekas gal ir nebūtų leidęs specialiai gilintis į katedros istoriją ir ją tyrinėti. Pirmasis tyrimų etapas vyko 1969–1976 m., per jį norėta išsiaiškinti katedros šiaurės vakarų kampo sienose naujai pasirodžiusių plyšių priežastis, ar jie vėl nekelia pastatui grėsmės. istorijos ir kultūros paminklų priežiūra buvo įpareigota rūpintis Mokslinė restauracinė gamybinė dirbtuvė (nuo 1970 m. – Paminklų konservavimo institutas). joje nuo 1960 m. rudens dirbau ir aš. katedros plyšių priežastis ėmėmės nagrinėti gerai lenkų kalbą mokantis istorikas adolfas raulinaitis (1903–1987) ir aš, pagal diplomą – inžinierius konstruktorius. Buvo tirta, kokius darbus katedroje 1931–1939 m. padarė Vilniaus bazilikos gelbėjimo komiteto specialistai1. norint pašalinti žalingas vibracijas, rekomenduota iš Valavičių koplyčios buvusios zakristijos iškelti ventiliatorius. jau tada katedros požemiuose, tarp gausybės įvairių skirtingų laikotarpių mūrų, tyrėjams pavyko nustatyti pirmosios Vilniaus katedros planą, nors jokioje tuometės kultūros ministerijos darbų užduotyje tai nebuvo numatyta2. reikia paminėti, kad praėjusio amžiaus 8 deš. (iki 1980) katedros stogai buvo uždengti vario skarda (iš pradžių – šv. kazimiero koplyčios, tada – centrinės dalies ir stogai virš šoninių 1 Kitkauskas N. „Paveikslų galerijos (buv. Vilniaus katedros) konservavimas 1931–1937 m. ir šiandieninės jos deformacijos“, in: Architektūros paminklai, t. 1, Vilnius, 1970, p. 13–43. 2 Kitkauskas N. „Vilniaus katedros (Paveikslų galerijos) tyrimų naujausi duomenys“, in: Architektūros paminklai, t. 3, Vilnius, 1975, p. 212–216.

398

koplyčių)3. anksčiau buvusi varinė skarda buvo nuplėšta dar Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečių kariuomenės nurodymu. antrasis katedros tyrimų etapas – 1984–1986 m., kai Dailės muziejus (ir tuometė kultūros ministerija) sumanė pagerinti Paveikslų galerijoje eksponuojamų meno kūrinių (ir vargonų) būklę, tad nutarė įrengti muziejinėms patalpoms reikalingą drėgmės ir temperatūros režimą. tam tikslui reikėjo kondicionuotą orą tolygiai paskirstyti po visą pastato vidaus erdvę. Po ilgų svarstymų nuspręsta, kad šiam svarbiam pastatui mažiausiai žalinga intervencija bus padaryta, jei oro skirstymo kanalai bus įrengti po katedros grindimis. kadangi turėjau nemažą įdirbį ankstesniuose, 1969–1974 m., tyrimuose, irgi buvau įtrauktas į tyrėjų grupę. oficialiai archeologiniams tyrimams vadovavo archeologas albertas lisanka, aš tyriau atkastus mūrus ir rastas architektūrines detales. į atkastų sluoksnių architektūros elementų matavimo ir tyrimo darbus įsijungė ir architektas Sigitas lasavickas (1925–1998), keletas jaunų archeologų bei architektų. antrame darbų etape, 1984 m. vėlyvą rudenį, po šiaurinės navos grindimis rastos šiame straipsnyje aprašomos rytinių ir vakarinių laiptų liekanos, taip pat dviejų koplyčių, buvusių pirmosios katedros presbiterijos šiaurinės sienos išorėje, pamatai. Senųjų mūrų ir su jais susijusių kultūrinių sluoksnių savo akimis nemačiusiems skaitytojams būtų nelengva suprasti vien tik tekstinę šio straipsnio medžiagą, todėl straipsnis papildomas brėžiniais. Pirmiausia – šiek tiek apie dabartinio katedros pastato pirmo aukšto planą, kuriame taip pat pavaizduotas Vilniaus pirmosios katedros pamatų liekanų planas (1 pav.). iš jo matyti, kad pirmosios ir dabartinės katedrų išilginės ašys nesutampa, jos taip pat nėra lygiagrečios. Dabartinės katedros išilginė ašis pasislinkusi į pietų pusę. ties pirma piliorių pora tarp dabartinės katedros ir pirmosios katedros išilginių ašių yra 1,35–1,4 m skirtumas, o ties aštunta pora šis skirtumas sumažėja iki 0,2 metro. Pirmosios katedros plano matmenys (sienų išorėje): trinavės dalies ilgis – 22,6 m, plotis – 22,4 metro. trinavės dalies vidaus matmenys išilgine kryptimi – 19,6 m, skersine – iki 19,2 metro. Vidurinės navos plotis – 9,2 m, šoninių navų – iki 4,9 m (pamatų zonoje). Pastato išorėje prie kampų ir iš šonų – kontraforsai, bet jie priglausti, o ne surišti su pagrindinės dalies mūru. 3 Šio straipsnio autorius 1974 m., per komandiruotę į Leningradą (dab. Sankt Peterburgas), gamykloje „Raudonasis Vyborgietis“ supažindintas su vario gaminių asortimentu, parinko Vilniaus katedros stogo dangai tinkamas vario skardos markes ir apskaičiavo, kiek vario skardos reikės viso pastato stogui.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

1. Vilniaus arkikatedros planas. Oranžine spalva pažymėtas pirmosios Vilniaus katedros planas: 1. Pirmosios Vilniaus katedros išilginė ašis; 2. Dabartinės Arkikatedros išilginė ašis; 3. Senieji rytiniai laiptai po Arkikatedros šiaurinės navos grindimis; 4. Senieji vakariniai laiptai; 5. Per tyrimus atkastas pietinio pilioriaus pamatas; 6. Pietinio piliastro išlikęs pamatas ir bazė; 7. Šiaurinis priestatas (XIV a. pab.); 8. Laidojimo kriptos su freska Nukryžiavimas liekanos. Brėžinio autorius K. N. Kitkauskas Plan of the Vilnius Archcathedral. The plan of the first Vilnius Cathedral is marked orange: 1. the longitudinal axis of the first Vilnius Cathedral; 2. the longitudinal axis of the current Archcathedral; 3. the old eastern stairs under the floor of the northern nave of the Archcathedral; 4. the old western stairs; 5. foundations of the southern pillar unearthed during research; 6. surviving foundations and base of the southern pilaster; 7. the northern annex (late 14th c.); 8. burial crypts with remains of the fresco The Crucifixion. Sketch by K. N. Kitkauskas

VolUMen

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

399

2. Pirmosios Vilniaus katedros liekanų planas: 1. Išlikę du glazūruotų plytelių grindų fragmentai; 2. Senieji rytiniai laiptai; 3. Senieji vakariniai laiptai; 4. Šiaurinių kontraforsų spėjamos vietos; 5–10. Židinių liekanos sluoksniuose, suformuotuose iki mūro statybos pradžios; 11. Akmenų ir degtojo molio grindinio liekanos; 12. Per tyrimus atkasto pietinio pilioriaus pamatas; 13. Pietinio piliastro išlikęs pamatas ir bazė. Brėžinio autorius K. N. Kitkauskas Plan of the remains of the first Vilnius Cathedral: 1. two fragments of the glazed tile flooring; 2. the old eastern stairs; 3. the old western stairs; 4. the presumed location of the northern buttresses; 5–10. remains of fireplaces in layers formed prior to construction of the brick wall; 11. remains of the stone and fired clay flooring; 12. foundations of the southern pillar unearthed during archaeological research; 13. the surviving foundations and base of the southern pilaster. Sketch by K. N. Kitkauskas

400

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

3. Pirmosios Katedros vidurinė nava. Dešinėje – atkastas pietinio pilioriaus stulpinis pamatas, jo dešinę kraštinę užgula dabartinio Arkikatedros pastato pietinės piliorių eilės ištisinis juostinis pamatas. Fotografas M. Sakalauskas Central nave of the first Cathedral. On the right – the column foundations of the unearthed southern pillar, whose right edge lies under the current Archcathedral building’s continuous foundations for the southern row of pillars. Photograph by M. Sakalauskas

Pirmosios katedros rytinėje dalyje buvo presbiterija, ji išorėje kartu su apside buvo iki 15,9 m ilgio ir apie 12,1 m pločio. apsidės kontūras panašus į apskritimo kreivę, tačiau, lyginant su visu presbiterijos pločiu, apsidė buvo šiek tiek mažesnio pločio. apsidės išorėje nerasta kontraforsų pėdsakų. gotikos sakralinių pastatų apsidės paprastai turi kontraforsų, tik romaninio stiliaus bažnyčių presbiterinės dalies apsidės būna be jų. ties pirmosios katedros vakarinės sienos viduriu, išorėje, greičiausiai stovėjo apie 12,5 m pločio masyvus bokštas. išlikęs šio spėjamo bokšto šiaurinės 3 m storio ir iki 6,7 m ilgio sienos fragmentas. Bokšto kitų sienų liekanos turėtų būti po dabartinės katedros vargonų dalies grindimis, tačiau čia nuodugnesni tyrimai net ir prieškariu nebuvo daryti. Bokšto šiaurinės sienos mūras siūle priglaustas prie pagrindinės pastato dalies, o ne surištas su ja. Pagrindinės senojo pastato dalies viduje yra keturi stulpai; taigi, žiūrint išilgine vakarų ir rytų kryptimi, pastatas buvo trinavis. Sieniniai piliastrai prie vakarinės ir rytinės sienos – tų stulpų ašyse. rytų ir vakarų kryptimi buvo trys travėjos (2 pav.). Sprendžiant iš pamatų liekanų, matyti, kad pirmosios Vilniaus katedros planas atitinka Vakarų europoje tuo metu populiarią trumposios halės su keturiomis vidinėmis atramomis plano struktūrą. Pastatas, matyt, turėjo pereinamojo laikotarpio iš romanikos į gotiką stilistinių bruožų. Pirmosios Vilniaus katedros sienų liekanų storis pamatų zonoje – 1,58–1,7 metro. Vakarinės sienos pamato viršus šiuo metu tįso 1,95–1,98 m gylyje (matuojant nuo dabartinio pastato grindų),

VolUMen

šiaurinės – 1,75–1,9 m (ties sienos viduriu – net 3,8 m gylyje), rytinės: šiaurinėje navoje – 1,53 m, kitur – 1,65–1,8 m gylyje, pietinės – 1,87–3,05 m gylyje, pietryčių kontraforso liekanų viršus – 1,87 m, šiaurės vakarų kontraforso – 2,4 m gylyje. kaip minėta, pirmosios katedros viduje buvo keturios vidinės atramos (stulpai, pilioriai), jos vidaus erdvę dalijo į tris navas. šiaurinės atramų eilės abu stulpai XV a. pradžioje užstatyti mūrijant dabartinio pastato šiaurės piliorių eilės juostinį pamatų bloką. 1985 m., įrengiant buvusios Paveikslų galerijos kondicionavimo sistemai skirtus pogrindžio ortakius, atkastas pirmosios katedros antro pietinio stulpo pamatas (3 pav.). Pamato matmenys – 2,3 x 2,3 m, pamato viršuje, 2,0 m gylyje, sumūryta vėlesnio laikotarpio stulpo bazė (matmenys – 2,0 x 2,0 m). Senųjų mūrų liekanos (pastato trinavės dalies, bokšto vakarinės sienos, abiejų rytinių koplyčių prie presbiterijos šiaurinės sienos ir vidinio pietinio stulpo apatinės dalies) mūrytos iš lauko akmenų, nors mūre esama ir pavienių plytų, ir plytgalių. Sienų konstrukcija kiautinė – vadinasi, sienų mūro paviršiuje suklotos horizontalios akmenų eilės sudaro tartum kiautą (mūrų viduje – smulkesni akmenys, jų nuolaužos, plytgaliai). Pirmosios katedros pamatų mūre pavyko rasti ir pamatuoti apie 20 plytų, jų vidutiniai matmenys: 28,3–29,5 x 14,8–15,6 x 7,8–8,5 cm, kraštinių (ilgio, pločio, storio) santykis l : b : h = 1,94 : 1 : 0,58. griuvenose rasta dar apie 120 analogiškų matmenų plytų, prie jų yra prilipusio rudo skiedinio, taigi jos iš pirmosios katedros sienų, dalis jų – gal net iš antžeminės pastato dalies.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

401

4. Pirmosios Katedros (trečio ir ketvirto statybos etapų) vakarinės sienos portalo liekanos, žiūrint iš pastato vidaus. Viršutinės grindys iš plytų, jų viršus 1,73–1,76 m gylyje, po jomis, 1,91 m gylyje, – ankstesnių grindų, paklotų ant nugriautos vakarinės sienos mūro, liekanos. Abejų grindų liekanos – vakarinės sienos portalo angoje. Po jomis – pirmosios Katedros pirmo statybos etapo vakarinės sienos mūras, jo liekanų viršuje matyti skersai sieną ėjusio latako (su nuolydžiu į išorės pusę) anga. Jos plotis – iki 28 cm. Akivaizdu, kad vakarinės sienos mūras anksčiau yra dengęs ir šio latako viršų. Latako vieta yra vakarinės sienos centre (kai vėliau buvo viršuje įrengtas portalas su grindimis, latako vieta atsidūrė taip pat ties portalo angos centru). Fotografas V. Aukštaitis Remains of the western wall portal of the first Cathedral (the third and fourth stages of construction) as seen from the inside of the building. The top layer of flooring is from bricks, its surface lies at a depth of 1.73–1.76 m, underneath at a depth of 1.91 m are the remains of the earlier flooring, laid on the demolished western wall. The remains of both layers of flooring are under the opening of the western wall’s portal. Under them is the western wall from the first stage of construction of the first Cathedral; on top of these remains we can see the opening of the duct that went through the wall (sloping down towards the exterior). The location of the duct is in the centre of the western wall (when the portal and flooring was later added above, the location of the duct was also in the centre of the portal opening). Photograph by V. Aukštaitis

toliau – šiek tiek daugiau apie pirmajai katedrai naudotą mūrijimo skiedinį. jis išsiskiria įvairaus intensyvumo ruda spalva (kartais nuo gelsvo iki žalsvo atspalvio). nustatyta, kad būdamas drėgnoje aplinkoje skiedinys yra labai kietas. jis labai riebus, t. y. jame labai didelis kiekis kalkių, lyginant su užpildo (smėlio) kiekiu. Skiedinio riebumas išreiškiamas kalkių ir užpildo santykiu 1 : 0,3 – 1 : 0,74. nustatyta, kad Vilniaus katedros pirmojo statybos etapo mūrų skiediniui naudotos stipriai hidraulinės kalkės, t. y. jose esama molingų priemaišų, galbūt joms naudotas ir geležies junginiais užterštas vanduo. Be to, į skiedinio rišamąją medžiagą, kalkes,

dėta organinių priedų – gyvūninės kilmės baltymų. Manoma, kad sienas mūrijant taikyta speciali technologija, literatūroje vadinama romėniškuoju kalkių gesinimo būdu, t. y. kai degtos kalkės pamažu gesinasi mūro viduje5. šis būdas plačiai naudotas senovės romoje ir Viduramžių europoje6. Presbiterinės dalies pamato liekanų išliko gerokai mažiau: kapitulos kriptoje, po griuvenų sluoksniu, liko neišardyta tik presbiterijos pietų sienos ir apsidės pamato apatinė akmenų eilė (atskiri ruožai) bei kai kuriose vietose buvusiam pamatui kastas griovys pirminiame įžemyje. Daugiau presbiterinės da5 Ibid., p. 38–39.

4 Kitkauskas N., Telksnienė E. „Pirmosios Vilniaus katedros liekanų medžiagos ir mūrijimo technika“, in: Architektūros paminklai, t. 10, Vilnius, 1987, p. 30–46.

402

6 Brochwicz Z. „Materiały wiążące w budownictwie starożytnym i wczesnośredniowiecznym“, in: Materialy Zachodniopomorskie, t. 14, 1968, s. 753–792.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

5. Kairėje – pirmosios Katedros vakarinės sienos liekanos: viršuje – trečio statybos etapo, apačioje – pirmo. Priekyje apačioje – grindų iš glazūruotų plytelių išlikęs fragmentas. Akivaizdu, kad šios grindys susietos su vakarinės sienos pirmu statybos etapu, t. y. su apatine šios sienos dalimi. Virš šių grindų susiklostę sluoksniai, ypač degėsių su anglimis ir susilydžiusio švino fragmentais, turi tas pačias gaisro žymes ir ant vakarinės sienos paviršiaus (paviršiaus, kurio mūras priskiriamas pirmam vakarinės sienos statybos etapui). Fotografas V. Aukštaitis On the left are the remains of the first Cathedral’s western wall: at the top we see the third stage of construction, below – the first. Bottom front – a surviving fragment of the glazed tile flooring. This layer of flooring can obviously be associated with the first stage of construction of the western wall, i.e., with the bottom part of this wall. The layers that have accumulated on top of this flooring, especially of burned matter with coal and fragments of melted lead, bear the same signs of fire damage as on the surface of the western wall (the surface which has been attributed to the first stage of construction of the western wall). Photograph by V. Aukštaitis

lies pietinės sienos atsišakojimo nuo pagrindinės trinavės dalies liekanų išlikę karalių kriptoje. Beje, šių liekanų sandūroje su senosios katedros rytine siena ryškiai matyti, kad presbiterijos pietinės sienos pamato mūras palenda po pastato rytinės sienos mūru, taigi, presbiterija turėjo būti statyta šiek tiek anksčiau negu kita senojo pastato dalis. taip neretai buvo daroma Viduramžiais statant bažnyčias. Presbiterinės dalies mūrijimo skiedinys skiriasi nuo kitos pastato dalies skiedinio. čia jis ne rudas, o baltas su neryškiu pilkšvu ar žalsvu atspalviu. Drėgnas jis labai kietas. Užpildas – vidutiniškai smulkus ir labai smulkus smėlis. ir šiam skiediniui gaminti naudotos hidraulinės kalkės. Skiedinio gabalas lūžyje panašus į smulkiagrūdį smiltainį. Presbiterijos skiedinys taip pat riebus, panašus į pagrindinės pastato dalies riebų skiedinį. Beje,

VolUMen

skiedinio laboratorinė analizė rodo, kad į pirmosios katedros mūrijimo skiedinį gipso priemaišų nebuvo dedama7. katedros interjero svarbi dalis – grindys. joms įrengti naudotos medžiagos laikui bėgant keitėsi, kito ir jų įrengimo lygis. tyrimais nustatyta, kad esama net iki 11 skirtingų grindų lygių. Dabartinės granito plokščių grindys įrengtos 1989 metais. jos patvarios, atsparios, labai lygios. šiandien atrodytų neįprasta, jei pamatytume katedros interjerą su keliasdešimties centimetrų grindų įdubomis ir iškilumomis. o tokios grindys yra buvusios nuo pat katedros statybos pradžios. Dar XVi–XVii a. katedros grindys buvo su panašiais nelygumais. Matyt, anksčiau nebuvo supratimo, o gal (svarbiausia) ir priemonių, kad klojant naujas grindis būtų 7 Kitkauskas N., Telksnienė E. „Pirmosios Vilniaus katedros liekanų medžiagos“, p. 45.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

403

6. Pirmosios Katedros senųjų rytinių laiptų šiaurinėje navoje liekanos. Fotografas M. Sakalauskas Remains of the first Cathedral’s old eastern stairs in the northern nave. Photograph by M. Sakalauskas

stipriai suplūkiamas supiltas gruntas. Dėl šios priežasties grindys, nors ir iš pradžių atrodydavo lygios, netrukus tapdavo duobėtos. Seniausios Vilniaus katedros grindys rastos 2,45–2,7 m gylyje. jos buvo iš keraminių glazūruotų plytelių, glazūra tamsiai žalios, žalios, geltonos ir rudos spalvų. Buvo plytelių, dengtų bespalve glazūra. šių grindų du neišardyti ruožai rasti prie pirmosios katedros vakarinės sienos vidinio paviršiaus (2, 4 pav.). apie jas jau rašyta mokslinėje literatūroje8. gal tik reikia trumpai paminėti, kad šioms grindims daugiausia buvo naudotos 17 x 17 x 4–6 cm dydžio glazūruotos plytelės. rasta ir mažesnių, 13 x 13 cm, 11 x 11 cm dydžio, plytelių. naudotos ir lygiagretainio formos plytelės, taip pat plytelės su reljefiniu ornamentu. lygiagretainio formos plytelės, matyt, buvo daugiausia naudotos senosios kate-

dros pastato centrinėje dalyje, plote tarp vidinių keturių stulpų. iš plytelių čia buvo išdėliota margaspalvė raštuota danga. Viduramžiais sakralinių pastatų grindys centre dažnai būdavo daromos iš įvairiaspalvių ir įvairiaformių plytelių, dažnesnės apskritos kompozicijos, vadinamieji omfalai9. turint tokią tyrimų medžiagą, galima neabejoti, kad taip yra buvę ir pirmojoje Vilniaus katedroje. jos grindys buvo labai puošnios. tačiau prieš 30 metų (1986) katedros centrinėje dalyje (vidurinėje navoje) kasant perkasas omfalą primenančio darinio nerasta. akivaizdu, kad jis buvo išardytas vėliau, perstatant ar rekonstruojant. reikia pabrėžti, kad griuvenose rasta net keli šimtai įvairių formų grindų plytelių su gausia polichromija ar reljefine ornamentika (ne vien tik sveikų – daugiausia nuolaužų).

8 Kitkauskas N. Vilniaus pilys, Istorija, architektūra, statyba, Vilnius, 2012, p. 180–188.

9 Kier H. Der mittelalteriche Schmuckfußböden, Düsseldorf, 1970.

404

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

7. Po šiaurinės navos grindimis esančių konstrukcijų planas (ruože į šiaurę nuo II, III ir IV šiaurinių piliorių). Brėžinio autorius K. N. Kitkauskas Plan of the constructions underneath the floor of the northern nave (in a northward line from the second, third and fourth northern pillars). Sketch by K. N. Kitkauskas

koks buvo šių grindų santykis su pirmosios katedros išorės sienomis? jau kalbėta, kad pirmosios glazūruotų plytelių grindys buvo 2,45–2,7 m gylyje, o pirmosios katedros vakarinės sienos pamato liekanų viršus šiuo metu yra 1,98 m gylyje. Be to, šios sienos pamato centre išlikęs skersai sieną ėjusio latako griovys. iš šio latako liekanų pobūdžio matyti, kad pirmykštis mūras su rudu skiediniu gaubė jį ir iš viršaus, taigi galimo pagrindinio įėjimo į pastato vidų iš vakarų pusės vietoje vakarinės sienos mūras turėjo iškilti virš glazūruotų plytelių grindų ne mažiau kaip 1 m (o gal ir daugiau, jei čia nebuvo durų). tad lieka atviras klausimas, kurioje vietoje buvo patenkama į pirmosios katedros pastatą. kas atsitiko su pirmosios katedros pastatu, jo puošniomis glazūruotų plytelių grindimis? Minėta, kad du autentiški nesuardytų grindų iš glazūruotų plytelių ploteliai išlikę kaip tik ties vakarinės sienos viduriu ir kelis metrus į šiaurę. ant šių grindų supiltas 20–25 cm storio smėlio sluoksnis, o virš jo slūgso degėsiai10. Smėlyje yra glazūruotų plytelių nuolaužų. tokio pat smėlio rasta šiaurinėje navoje virš 1984 m. rastos šoninės koplyčios (ji buvo pristatyta prie pirmosios katedros presbiterinės dalies šiaurinės sienos) grindų. antroje, gretimoje, koplyčioje 2,2–2,6 m gylyje pripilta smėlio, jame irgi yra griuvenų, tarp jų – ir glazūruotų plytelių. taigi, atrodo, kad kurį laiką pirmosios katedros pastatas stovėjo apleistas, ant jo grindų buvo pripilta smėlio ir tik vėliau gaisras virš jo paliko degėsių sluoksnį. Senąjį katedros pastatą nusiaubus gaisrui, po kurio laiko jo liekanas nutarta remontuoti ir rekonstruoti. apie tai liudija šiaurinėje navoje rastų naujų, bet taip pat senovinių mūrų liekanos; šie mūrai buvo priglausti prie senojo pastato išlikusios šiaurinės sienos vidinio paviršiaus. tai dveji masyvūs, daugiausia iš lauko akmenų mūryti laiptai (žr. 1 pav.). tyrėjų jie pavadinti

rytiniais ir vakariniais laiptais11. Svarbu paminėti, kad jų išilginės ašys sutampa su senojo katedros pastato viduje stovėjusių stulpų (piliorių) ašimis (žiūrint pastato skersine kryptimi). rytinių laiptų antžeminės dalies plotis – 1,6 m, vakarinių – 1,5 metro. abejų laiptų pakopos kyla į pietų pusę, laiptų pamatai įleisti iki nejudinto grunto (9, 13 pav.). Vadinasi, jie rengti kapitališkai ir nebuvo laikino pobūdžio. nuodugniau ištirti pavyko rytinius laiptus (6 pav.), nes virš jų buvo mažiau vėlesnių mūro darinių (laidojimo kriptų, grindinių). Svarbu tai, kad rytinių laiptų pamatas prie šiaurinės sienos vidinio paviršiaus buvo priglaustas lygia sandūros siūle (9 pav.). iš brėžinio matyti, kad prieš mūrijant dabartinės arkikatedros šiaurinę sieną pirmiausia buvo nuardytas pirmosios katedros šiaurinės sienos mūras maždaug iki 3,8 m gylio. tačiau ardant šią sieną greta buvęs rytinių laiptų mūras liko neliestas, o jį tokį palikti buvo galima tik dėl to, kad tarp laiptų pamato ir pirmosios katedros šiaurinės sienos pamato mūrų buvo siūlė (t. y. mūrai nebuvo surišti vienas su kitu). jei rytinių laiptų mūras būtų buvęs ankstesnis už katedros šiaurinę sieną, tai jis ties sandūros siūle nebūtų buvęs toks lygus. Be to, panašia lygia siūle prie senosios katedros šiaurinės navos priglaustas ir vakarinių laiptų mūras. rytinių laiptų 36–40 cm pločio žemutinė aikštelė prasideda 3 m gylyje (skaitant nuo dabartinio arkikatedros grindų lygio) ties pirmosios katedros šiaurine siena (9 pav.). laiptų pakopos 9,5– 11 cm aukščio ir 21–42 cm pločio (trečios pakopos plotis – 42 cm). rytinių laiptų išlikusios šešios pakopos: viršutinės pakopos viršus yra 2,35 cm gylyje nuo dabartinio pastato grindų lygio. ties šešta pakopa rytiniai laiptai nuardyti įrengiant pamatą po dabartinės arkikatedros šiaurinės piliorių eilės juostiniu pamatu. taigi, nėra abejonės, kad pakopų yra buvę daugiau.

10 Kitkauskas N. Vilniaus pilys, p. 184, pav. 222.

11 Ibid., p. 193.

VolUMen

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

405

8. Šiaurinės navos išilginis pjūvis R–R (jame pavaizduoti įvairių laikotarpių mūro fragmentai ir kultūriniai sluoksniai). Brėžinio autorius K. N. Kitkauskas A ruožas – šiame ruože rastos dvejų grindų liekanos. Po viršutinėmis grindimis (įgilintos iki 1,75–1,78 m) – baltas smėlis, po juo – apie 3 cm rusvai pilkos žemės, o vietomis jau šiame sluoksnyje žemė primena degėsius. Tuoj po šiuo sluoksniu išlikusios kelios plytos (jų viršus maždaug 2 m gylyje), paviršius nudėvėtas; dalis plytų sueižėjusios, aptrupėjusios (virš plytų aiženų yra suanglėjusio medžio, degėsių). Tarp aiženų yra glazūruotos plytelės nuolauža. Šių abejų grindų pagrindas – vėlesnis mūras, įrengtas į rytus nuo vakarinių laiptų. B ruožas – šiame 75 cm pločio ruože, iš šonų ribojamame ankstesniais mūrais, vėl dvejų grindų liekanos. Jos labiau nusėdusios, nes po jomis nėra mūrų. Viršutinių grindų išlikusi viena plyta, jos viršus maždaug 1,95 m gylyje. C ruožas – šiame ruože išlikęs tik viršutinių grindų nesuardytas ruožas. Jų viršus 1,85–182 m gylyje. Šios grindys mažiau nusėdusios, nes po jomis – ankstesnių mūrų liekanos. Longitudinal cross-section of the northern nave R–R (depicting fragments of the wall from various periods and cultural layers). Sketch by K. N. Kitkauskas Section A – along this strip the remains of two layers of flooring were found. Underneath the top layer (lowered to a depth of 1.75–1.78 m) there was white sand, underneath which there was 3 cm of brownish grey earth, which in some places in this layer appeared scorched. Hard bricks lie immediately under this layer (their top is at a depth of around 2 m), the surface is worn; some of the bricks bear cracks and have crumbled away (above the cracks in the bricks there is some charred wood and signs of scorching). There is a chip of glazed tile among the cracks. The base for both of these layers of flooring is a later wall, built east of the western stairs. Section B – along this strip 75 cm wide, with earlier walls along either side, are the remains of two layers of flooring. They have settled more as there are no walls underneath them. One brick remains of the top layer of flooring, its surface is at a depth of around 1.95 m. Section C – in this section all that remains is a complete strip of the top layer of flooring. It lies at a depth of around 1.85–1.82 m. It has settled less as underneath there are the remains of earlier walls.

Pakopos iš raudonų plytų, dėtų daugiausia galais į pakopų fasadą. laiptų rytinio šono paviršius nelygus, matyt, prie jo turėjo glaustis žemė. tačiau laiptų vakariniame šoniniame fasade – tvarkingai vien galais dėtų plytų mūras (10 pav.). Mūrijant žiūrėta, kad eilėse vertikalios siūlės nesutaptų. Matyt, čia būta fasadinio paviršiaus, galbūt tai įėjimo į patalpos vidų šoninė sienelė (nuo neries pusės). anot istoriko juozo jurginio, galais į fasadą dėtų plytų mūras galėtų būti romaninio stiliaus12 (nors dabar žinoma, kad toks plytų dėjimo būdas nebūtinai susijęs su romaniniu stiliumi). Vakarinių laiptų liekanas iš viršaus užgula net dvi vėlesnės laidojimo kriptos ir plytų grindiniai (13 pav.). šių laiptų pirma žemutinė 25 cm pločio pakopa irgi buvo priglausta prie pirmosios katedros šiaurinės sienos pamato vidinio paviršiaus. šios žemutinės pakopos viršus yra 3,2 m gylyje nuo dabartinių katedros grindų (14 pav.). Panašiai kaip ir rytinių laiptų, trečia pakopa yra platesnė (čia ji 50 cm pločio). ir šių laiptų pakopos iki 11 cm aukščio. Viršutinės išlikusios (bet irgi nulaužtos) pakopos viršus yra 2,62 m gylyje. 12 Jurginis J. „Pilys ir jų ypatybės“, in: Lietuvos pilys, Vilnius, 1971, p. 19.

406

Vakarinių laiptų plotis viršutinėje dalyje – 150 centimetrų. rytiniai ir vakariniai laiptai 3,0–3,05 m gylyje išplatėja šoninėmis pakopomis (8, 10, 15 pav.). Matyt, čia prasideda jų pamato zona. tarp abejų laiptų yra 4,6 m pločio tarpas, atstumas tarp jų išilginių ašių – 6,2 metro. abejų laiptų išilginės ašys nukreiptos į pirmosios katedros vidinius šiaurinės eilės stulpus. Vadinasi, įrengiant šiuos laiptus derintasi prie anksčiau čia buvusios pirmosios katedros vidaus plano struktūros. radus šiuos laiptus, spėliota, kad laiptų mūro tęsinys gali būti dabartinės katedros vidurinėje navoje. laisvesnė vieta šio tęsinio paieškai atrodė esanti dabartinės katedros trečio pilioriaus pietinėje pusėje. tokia vieta pasirinkta maždaug ties rytinių laiptų galimu tęsiniu į pietų pusę. todėl 1985 m. sausį dabartinės katedros trečio šiaurinio pilioriaus pietinėje pusėje buvo kasama perkasa. norėta patikrinti, ar pamatų zonoje nėra kokio nors mūro, susijusio su šiaurinėje navoje rastais senaisiais rytiniais laiptais. Perkasoje dabartinės katedros šiaurinių piliorių juostinių pamatų mūro masyvas baigėsi maždaug 2,95 m gylyje (11 pav.). jis rėmėsi ant apie 50 cm storio

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

9. Šiaurinės navos skersinis pjūvis P–P per rytinius laiptus ir sluoksnius, esančius už 15–20 cm į rytus nuo XVII a. kriptos su dviejų mirusiųjų palaikais: 1. Juosva žemė; 2. Gelsvas smėlis, prisiglaudęs prie kriptos galinės sienelės ir užeinantis ant XIV a. pab. suklotų grindų; 3. XIV a. pab. (apie 1387) suklotos plytų grindys; 4. Juosva žemė; 5. Baltas smėlis (išlyginamasis sluoksnis po XIV a. pab. suklotomis grindimis); 6. Tamsiai pilka žemė, yra akmenų, plytgalių, rudo skiedinio; 7. Juodos žemės intarpas; 8. Juosva žemė su žvyru, plytgaliukais; 9. Juoda žemė su plytgaliukais, žvyru; 10. Juosva žemė, supilta XIV a. pab. ant nugriautų senųjų laiptų: yra raudonų plytgalių, akmenukų, akmenų su žėručiu, skiedinio, glazūruotų grindų plytelių nuolaužų, skiedinio iš siūlių tarp glazūruotų plytelių, maždaug 2,90–2,98 m gylyje rasta glazūruotos plytelės nuolauža su reljefu (žirgas?), pavienių kaulų; 11. Smėlis su plytgaliukais; 12. Smėlis su juosvais tarpsluoksniais; 13. Balkšvas kalkių skiedinys. Brėžinio autorius K. N. Kitkauskas Cross-section P–P of the northern nave across the eastern stairs and layers lying 15–20 cm east of the 17th-c. crypt containing the remains of two deceased persons: 1. blackish earth; 2. yellowish sand close to the back wall of the crypt and covering flooring laid down in the end of the 14th c.; 3. brick flooring laid down in the late 14th c. (ca 1387); 4. blackish earth; 5. white sand, a levelling layer added under the flooring laid down in the late 14th c.; 6. dark grey earth containing stones, chipped brick pieces, brown grout; 7. insertion of black earth; 8. blackish earth with gravel and small pieces of chipped bricks; 9. black earth with small pieces of chipped bricks and gravel; 10. blackish earth added in the late 14th c. on the demolished old stairs: it contains red brick pieces, small stones, stones with mica, grout, broken pieces of glazed floor tiles, grout from between the glazed floor tiles, at a depth of around 2.90–2.98 m there was a broken piece of a glazed floor tile with a relief image (a horse?), single bones; 11. sand with small broken brick pieces; 12. sand with blackish intermediate layers; 13. whitish lime grout. Sketch by K. N. Kitkauskas

vientiso mūro juostos, po kuria buvo 2 cm storio smėlio sluoksnis, o po juo vėl ėjo ištisinis mūras, tačiau į pietų pusę išplatintas trimis pakopomis. ataskaitoje tyrėjų parašyta, kad ši apatinė laiptuota pamato dalis „gal yra senesnė už viršutinę“13. 1985 m. pavasarį tyrimo darbus labai skubino gamybininkai, nes jie laukė, kol iš švedijos bus atvežta kondicionavimo įranga (dėl jos ir buvo kasamos perkasos būsimų kondicionavimo ortakių vietose po pastato grindimis; tais darbais norėta sureguliuoti katedros muziejinių patalpų drėgmę ir temperatūrą). Dėl skubos tyrimo 13 Kitkauskas N. Vilniaus arkikatedros požemių tyrimai. Architektūrinė dalis, t. 3, 1995, brėž. 73, LDKVR mokslinis archyvas, b. Nr. KT-60/3.

VolUMen

duomenys liko užfiksuoti tik eskizuose ir brėžiniuose, didesniems apibendrinimams nebuvo laiko. nebuvo nubraižytas ir detalesnis apibendrinamasis skerspjūvis ties šia vieta rastų mūrų vietoje. Mokslinėje literatūroje iki šiol paskelbtas tik rytinių laiptų liekanų skersinis pjūvis ir virš jų išsidėstę kultūriniai sluoksniai. Pastarieji susieti su dabartinio pastato šiaurine siena ir šiaurinės piliorių eilės juostiniu pamatu (9 pav.). šiame straipsnyje pateikiamas naujas papildytas pjūvis per rytinius laiptus (12 pav.). jis apima visą dabartinės katedros šiaurinės piliorių eilės juostinio pamato plotį. įtraukta ir ką tik aprašyta šio pamato apatinės dalies laiptuota išplatėjusi vieta (pažymėta kryžminiu brūkšniavimu). Pirmosios katedros šiaurinės

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

407

10. Rytinių laiptų liekanų vakarinis fasadas, kuriame plytos klotos vien trumpainiais: 1. Dabartinio pastato šiaurinės sienos pamatas; 2. Brūkšniavimu pažymėtos pirmosios Katedros šiaurinės sienos liekanos; 3. Pirmosios Katedros šiaurinės sienos vidinio paviršiaus linija; 4. Dabartinio pastato šiaurinės piliorių eilės juostinis pamatas; 5. Laiptų pirmoji pakopa ir vakarinis 28 cm pločio išplatėjimas (banketė) –2,98 (–3,00) m gylyje; 6. Laiptų pamato žemesnio paplatėjimo pakopa –3,65 m gylyje; 7. Rytinių laiptų nuardymo linija; 8. Rytinių laiptų pamato apačia. Brėžinio autorius K. N. Kitkauskas Western facade of the remains of the eastern stairs, where the bricks have been laid solely as binding bricks: 1. the foundations of the current building’s northern wall; 2. stripes indicate the remains of the first Cathedral’s northern wall; 3. the inner surface line of the first Cathedral’s northern wall; 4. the continuous foundations of the current building’s row of northern pillars; 5. the first step of the stairs and the western 28 cm widening (banquette) at a depth of – 2.98 m (–3 m); 6. the step where the foundations of the stairs widen lower down, at a depth of –3.65 m; 7. the line to which the eastern stairs were dismantled; 8. the bottom of the foundations of the eastern stairs. Sketch by K. N. Kitkauskas

navos plotis buvo 4,9 metro. tad atstumas nuo šiaurinės sienos vidinio paviršiaus iki pirmosios katedros vidinio stulpo (pilioriaus) kraštinės turėjo būti 3,9 metro. į šį tarpą turėjo tilpti ir rytiniai laiptai, sumūryti po pastato rekonstrukcijos. natūroje išlikęs autentiškas senųjų rytinių laiptų 197 cm ilgio ruožas. Pirmos dvi pakopos siauresnės, trečia – platesnė (iki 42 cm), toliau – vėl siauresnės pakopos. išlikusi viršutinė šešta pakopa nulaužta. akivaizdu, kad laiptai turėjo tęstis į pietus (kaip ir vakariniai laiptai). Matyt, abeji laiptai siekė pirmosios katedros vidinių stulpų šiaurines kraštines, taigi pakopomis turėjo užpildyti visą 3,9 m ilgio tarpą. (klausimas: kur galėjo būti rastų laiptų pabaiga, jei jie nesiekė pirmosios katedros vidinių stulpų?)

408

rytinių laiptų likusiame nuardytame apytiksliai 1,97 m ilgio ruože braižome rekonstruojamą laiptų dalį. šešta pakopa platesnė, toliau – dvi siauresnės pakopos, už jų – devinta platesnė pakopa, tada – dvi siauresnės. Paskutinė viršutinė – dvylikta – pakopa. kaip matyti, 3,9 m ilgio plote su išlikusia autentiška laiptų žemesne dalimi išsitenka 12 pakopų. jų plotis ritmingas – kas trečia pakopa yra platesnė. tokį ritmą pasiūlė natūroje rastų laiptų liekanos (ir rytinių, ir vakarinių laiptų trečia pakopa platesnė). Mūsų kalendorius taip pat turi 12 padalų – mėnesių. Prielaida: platesnės pakopos galėjo būti skirtos lygiadieniams (kovui ir rugsėjui) pažymėti, kitos dvi – birželiui (saulės maksimumai) ir sausiui (saulėgrįžai).

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

11. Skersinio pjūvio R–R tąsa vidurinėje navoje (III šiaurinio pilioriaus pietinėje pusėje). Brėžinio autorius K. N. Kitkauskas Prolongation of the cross-section R–R in the central nave (the southern side of the third northern pillar). Sketch by K. N. Kitkauskas

Bendras rytinių laiptų 12 pakopų aukštis (vienos pakopos aukštis – 11 cm) yra 132 cm, taigi laiptų viršutinės, dvyliktos, pakopos viršus būtų maždaug 1,70 m gylyje, skaitant nuo dabartinės arkikatedros pagrindinių navų grindų lygio. Vakarinių laiptų liekanų dabartinis ilgis yra apie 183 centimetrus. o šių rekonstruotų laiptų bendras ilgis, panašiai kaip rytinių, turėjo būti iki 3,9 metro. ir vėl 12 nevienodo pločio pakopų. 1984 m. rudenį rastų rytinių ir vakarinių laiptų pakopų išdėstymo sutapatinimas su kalendoriniais mėnesiais pagrįstas XiX a. istoriko teodoro narbuto paskelbtu pagonių šventyklos Vilniuje

VolUMen

aprašymu14, kurį jis paėmė iš johano Frydricho rivijaus (johann Friedrich rivius) kronikos (dabar saugoma lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje15).

14 Narbutt T. „Wiadomość o starożytnym kośćiele Jowisza w Wilnie“, in: Tygodnik Wileński, nr 60, 1817, s. 104–107; idem, Dzieje narodu litewskiego, t. 1, Wilno, 1835, s. 226–229. 15 Rivius J. Cronika ist aus einer anderer Cronicer ausgezogen und alter Geschichte ausgeschrieben, 1697, in: MAB RS, f. 9, b. 3156. J. F. Rivijaus kronikoje paminėta, kad žinios apie šventyklą išverstos iš Augustino Rotundo kronikos teksto lotynų kalba. Augustinas Rotundas (1520–1582) – teisininkas, publicistas, istorikas. Nuo 1551 m. gyveno Vilniuje. Antrojo ir Trečiojo Lietuvos Statutų rengimo komisijos narys, Vilniaus miesto vaitas.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

409

12. Senųjų rytinių laiptų liekanų santykis su pirmosios ir dabartinės Katedros sienomis. Spėjama rytinių laiptų visu jų ilgiu rekonstrukcija: 1. Dabartinio Arkikatedros pastato III šiaurinės sienos pamatas; 2. Dabartinio Arkikatedros pastato šiaurinės piliorių eilės pamatas; 3. Pirmosios Katedros šiaurinės sienos pamato liekanos; 4. Kripta su dviejų mirusiųjų palaikais (XVII a.); 5. Senųjų rytinių laiptų liekanos (šių laiptų mūras buvo priglaustas prie pirmosios Katedros šiaurinės sienos pamato); 6. Dabartinių grindų lygis; 7. XVIII a. grindys; 8. XVI a. grindys; 9. XV a. grindys; 10. XIV a. pab. – XV a. pr. grindys; 11. Grindų iš glazūruotų plytelių vidutinis įgilinimas; 12. Pirmosios Katedros šiaurinio pilioriaus kontūras; 13. Senųjų rytinių laiptų nugriautos dalies rekonstrukcija. Rytinių (ir vakarinių) laiptų išilginės ašys sutampa su Katedros vidinių piliorių ašimis. Brėžinio autorius K. N. Kitkauskas Remains of the old eastern stairs in relation to the first and current Cathedral’s walls. Presumed reconstruction of the entire length of the eastern stairs: 1. third northern wall foundations of the current Archcathedral building; 2. foundations of the current Archcathedral’s row of northern pillars; 3. remains of the foundations of the first Cathedral’s northern wall; 4. crypt containing the remains of two deceased (17th c.); 5. remains of the old eastern stairs (the walls of these stairs stood close to the foundations of the first Cathedral’s northern wall); 6. level of the current floor; 7. the 18th-c. floor; 8. the 16th-c. floor; 9. the 15th-c. floor; 10. the floor from the late 14th–early 15th c.; 11. the average lowering of the glazed tile flooring; 12. the contours of the first Cathedral’s northern pillar; 13. reconstruction of the demolished part of the old eastern stairs. The longitudinal axes of the eastern (and western) stairs correspond with the axes of the pillars inside the Cathedral. Sketch by K. N. Kitkauskas

šioje kronikoje (jos originale) rašoma, kad Perkūno šventykla įkurta kunigaikščio gerimundo 1285 metais. jos ilgis buvo 150 uolekčių, plotis – 100 uolekčių, aukštis – 15 uolekčių. Bet ji viršuje neturėjo stogo; į ją vedė vienintelis įėjimas nuo didžiosios upės pusės [t. y. nuo neries – k. n. k.]; prie sienos (esančios) priešais įėjimą buvo koplyčia, joje laikytos visokios retenybės ir brangūs šventi daiktai. Po ta koplyčia buvo rūsys, jame laikyti šventi žalčiai, rupūžės ir pan. <...> Prieš pat šią koplyčią stovėjo altorius iš 12 pakopų, pastatytas kvadratu; kiekviena pakopa buvo skirta vienam zodiako ženklui. ant jų buvo deginamos aukos – kiekvieno mėnesio tą dieną, kai saulė, pasiekusi savo aukštį, įžengdavo į ženklą. tad aukščiausia pakopa priklausė Vėžiui, o žemiausia – ožiaragiui. ant šitų pakopų jokios tikros aukos (kaip galvota) nedegindavo, tik vaškinį atvaizdą, pavyzdžiui, liūto, Mergelės ir kt. tik ant altoriaus viršaus degindavo gyvulių aukas, būtent tam tikromis dienomis; ten pat dieną naktį degė niekad negęstanti ugnis, saugoma tam skirtų kunigų <...>.

410

akivaizdu, kad t. narbuto paskelbtus j. F. rivijaus kronikos duomenis galima susieti su katedros šiaurinėje navoje rastų laiptų liekanomis ir jų pakopomis. todėl tebus šis mūsų pateiktas senųjų laiptų funkcijos paaiškinimas kaip vienas iš jų buvusios paskirties galimų variantų. gal bus ir kitų. tegu. Bet svarbiausias faktas – laiptai yra. kas jie? ar jie galėjo būti reikalingi katalikų bažnyčiai? jei būtų stovėję skersai šiaurinės navos, jie būtų trukdę tikinčiųjų srautui. nėra abejonės, kad šie laiptai susieti su senosios Vilniaus katedros sienų mūrais, yra dalis jos istorijos. tyrėjai juos priskiria antrajam Vilniaus katedros statybos etapui. jei tikėtume j. F. rivijaus kronikos duomenimis, jie įrengti 1285 m., jau pasibaigus lietuvos didžiojo kunigaikščio traidenio viešpatavimui (1269–1282).

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

13. Šiaurinės navos skersinis pjūvis M–M per vakarinius laiptus, vaizdas į vakarus: 1. Smiltainio plytelių grindys; 2. Baltas smulkiagrūdis skiedinys; 3. Plytgaliai, supilti pilku skiediniu; 4. Balkšvas (rupus) skiedinys su plytų gabalais ir trupiniais; 5. Pilka žemė su griuvenomis; 6. Smulkios griuvenos; 7. Juoda žemė; 8. Molis; 9. Smėlis; 10. Smulkios rusvai pilkos griuvenos; 11. Pilkšvai rusva žemė; 12. Žalsvas smėlis. Brėžinio autorius K. N. Kitkauskas Cross-section of the northern nave M–M across the western stairs, westward view: 1. sandstone tile flooring; 2. white fine-grain grout; 3. brick-ends mixed with grey grout; 4. whitish (coarse) grout with brick pieces and sherds; 5. grey earth with rubble; 6. fine rubble; 7. black earth; 8. clay; 9. sand; 10. fine brown-grey rubble; 11. grey-brown earth; 12. greenish sand. Sketch by K. N. Kitkauskas

Beje, šiuo laikotarpiu Vilniaus žemutinės pilies teritorijoje jau buvo žinomas mūras. tai patvirtina randamų statybinių medžiagų laboratoriniai tyrimai. šiuo metu bent jau neabejojama, kad su statybos darbais susijusios medienos randama ir iš Xiii a. vidurio16, o su mūro statyba – iš Xiii a. antros pusės17. jau 1969–1974 m., nustačius pirmosios Vilniaus katedros plano kontūrą, paaiškėjo, kad jos rytinė siena ir, be abejo, didysis altorius yra buvę tarp dabartinės arkikatedros ketvirtos ir penktos piliorių porų (žr. 1 pav.). tačiau žinią apie tai t. narbutas paskelbė dar 1856 m. savo straipsnių rinkinyje „Mažieji istorijos raštai, specialiai skirti lietuvos istorijai“18. taip pat iš šio t. nar16 Striška G. „Pilies kalno šiaurinės papėdės užstatymo raida pagal archeologinių tyrimų duomenis“, in: Vilniaus Žemutinė pilis XIV–XIX a. pradžioje. 2005–2006 m. tyrimai, sud. L. Glemža, Vilnius, 2007, p. 159–181. 17 Kitkauskas N. Lietuvos pilys, p. 108. 18 Narbutt T. „O kościole katedralnym Wileńskim“, in: Pomniejsze pisma historyczne. Szczególnie do historyi Litwy odnoszące się, Wilno, 1856, s. 106–115.

VolUMen

buto veikalo galima spręsti, kad dabartinės katedros išilginė ašis XV a. pradžioje perstatant šventovę nesutapo su iki tol buvusios pirmosios katedros išilgine ašimi. t. narbutas rašė: Verta dėmesio legenda apie šventojo kryžiaus altorių. kai šventaragyje buvo panaikinta Vilniaus pagonių šventykla, jos mūrų viduje pastatytas atpirkimo simbolis – šventasis kryžius. kai toje pat vietoje buvo statoma katedros bažnyčia, kryžius iš vietos buvo nejudintas. jis liko pastato viduje iki tol, kol pirmoji bažnyčia sudegė, stovėjo tarp vidurinio ketvirto ir penkto piliorių. atstatant naują bažnyčią, iš pradžių atsisakyta kryžių atnaujinti senojoje vietoje – ar dėl atidumo stokos, ar dėl to, kad jis jau nebebuvo bažnyčios viduje, kuris buvo perdengtas skliautais, turėjo jau dvi piliorių eiles, be to, šventojo kryžiaus vieta buvo tarp piliorių nuo durų po dešine ranka. Vis dėlto po to, kai 1407 m. Vytauto bažnyčia buvo baigta statyti ir ketvirtą sekmadienį po Velykų pašventinta, kunigui oficiolui Valentinui prisistatė vienas dievobaimingas kunigas, atvykęs lyg iš kaimo, jis apžiūrėjo naują bažnyčią ir išreiškė savo džiaugsmą, bet kartu apgailestavo, kad pamirštas seniausias paminklas, t. y. kryžius, kaip išganymo žodžio įsiviešpatavimo lietuvoje pirmasis simbolis. kunigas oficiolas iš pradžių į šią senyvo amžiaus kunigo pastabą kreipė mažai dėmesio ir vysku-

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

411

14. Šiaurinės navos pjūvis K–K per vakarinius laiptus, vaizdas į rytus: 1. Ruda žemė (sumaišyta); 2. Kalkių skiedinio ir smulkių griuvenų mišinys; 3. Juoda žemė, joje yra palaidotų palaikų liekanų; 4. Supilta pilka žemė, joje yra čerpių nuolaužų. Brėžinio autorius K. N. Kitkauskas Cross-section of the northern nave K–K across the western stairs, eastward view: 1. brown earth (mixed); 2. mixture of chalk grout and fine rubble; 3. black earth, containing buried human remains; 4. tipped in grey earth, containing broken pieces of roof tiles. Sketch by K. N. Kitkauskas

pui Mikalojui apie tai nepranešė. Bet vieną sykį, kai tas vyskupas buvo katedroje rytinėse pamaldose ir klūpojo prie pulpito, jį nelauktai apėmė snaudulys, sapne jis pamatė šviesaus atminimo vyskupą andrių, iš zakristijos nešantį nemažą medinį kryžių. andrius kryžių pastatė bažnyčios viduryje, tada linktelėjo klūpančiam vyskupui ir išnyko. apie sapne matytą reginį vyskupas papasakojo aukštesniems katedros dvasininkams; tuo metu vienas jų – kunigas oficiolas Valentinas – prisiminė, kad ne taip seniai nepažįstamas senyvo amžiaus kunigas iš tikrųjų jam priminė apie katedros viduryje stovėjusį kryžių ir pridūrė, kad vengimas tą paminklą atnaujinti labai menkina katedros šventumą. netrukus apie šį reikalą sužinojo didysis kunigaikštis Vytautas; jis krokuvos katedros pavyzdžiu leido viduryje katedros įrengti šventojo kryžiaus altorių ir skyrė tam lėšų. Buvo pastatytas paprastas medinis kryžius, nuteptas tamsiu pokostu, su nukryžiuoto išganytojo figūra, apskritai saikingų matmenų, tačiau meistriškai išdrožta iš dramblio kaulo ir padovanota paties Vytauto. Priešais kryžių stovėjo mensa, primenanti urną; ji buvo iškelta per dvi pakopas, aplink apjuosta bronzos baliustrada. Per vėlesnius gaisrus ir naikinimus toji figūra tartum stebuklingu būdu vis būdavo išgelbėjama. šventojo kryžiaus altorius iki paskutinį kartą restauruojant katedrą išliko (nors ne visada toje pačioje vietoje). nukryžiuoto išganytojo figūra, padaryta iš dramblio kaulo, ir yra ta pati, kuri ant medinio kryžiaus nešama per Velykų procesijas. katedros gotikinė bažnyčia po savo įkūrėjo mirties dar stovėjo visą šimtmetį ir tik 1530 m. sudegė.

412

gali būti, kad t. narbutas, skelbdamas kai kuriuos naujus faktus apie katedrą (kaip ir kai kurias kitas žinias), naudodavosi šaltiniais, kurie mums šiandien jau nežinomi. Be to, t. narbutą pasiekę šaltiniai perrašinėtojų galėjo būti taisyti, pildyti, bet racionalus grūdas juose likdavo. taip galėjo atsitikti ir su j. F. rivijaus kronikoje pateiktais Perkūno šventyklos Vilniuje išorės matmenimis – pavertus į metrinę matavimo sistemą, ji atrodo per didelė (ilgis – 90 m, plotis – 60 m). galima prielaida: tuo metu, kai buvo mūrijami senieji rytiniai ir vakariniai laiptai, pirmosios katedros šiaurinės eilės abu stulpai buvo pažeminti iki tam tikro lygio (derinantis prie laiptų). jie galėjo būti nugriauti iki ką tik išmūrytų laiptų viršutinės pakopos lygio. juk stulpų bazė, tyrimų duomenimis, buvo net 2,3 x 2,3 m ploto. rytiniai ir vakariniai laiptai rėmėsi į šių stulpų šiaurines kraštines. tokios tartum aikštelės įrengimo atvejis virš stulpo liekanų pavaizduotas 12 iliustracijoje. taip pat reikia nepamiršti, kad jau trečiajame senosios Vilniaus katedros raidos etape (po 1387 m. lietuvos krikšto) naujos paprastų raudono molio plytų grindys buvo įrengtos apytikriai

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

15. Šiaurinės navos pjūvis N–N per vakarinius laiptus, vaizdas į pietus: 1.Pilka maišyta žemė; 2. Tamsus juodžemis su angliukais; 3. Griuvenos (plytgaliai, balkšvas skiedinys); 4. Juoda žemė; 5. Pilka žemė (su smulkiomis griuvenomis); 6. Griuvenos (plytgaliai pajuodę, lyg būtų apnešti suodžiais); 7. Juosva žemė su plytgaliais ir kalkių gabalėliai. Brėžinio autorius K. N. Kitkauskas Cross-section of the northern nave N–N across the western stairs, southward view: 1. grey mixed earth; 2. dark humus with pieces of charcoal; 3. rubble (brick-ends, whitish grout); 4. black earth; 5. grey earth (with fine rubble); 6. rubble (blackened brick-ends, as if covered in soot); 7. blackish earth with brick-ends and small pieces of chalk. Sketch by K. N. Kitkauskas

1,90–2,00 m gylyje (skaitant nuo dabartinių pastato grindų). įrengiant šias grindis griuvenomis buvo užpilti senųjų rytinių ir vakarinių laiptų likučiai, jų nenuardytos dalys. taip pat turėjo būti nugriautos virš naujų grindų iškylančios bent kelios tų laiptų viršutinės pakopos. Virš rytinių laiptų autentiško mūro supiltose žemėse su griuvenomis išlikę plytgalių, glazūruotų plytelių, jų nuolaužų, akmenukų, akmenų su žėručiu, pavienių kaulų, viena kita XiV a. priskiriama keramikos šukė. Virš šių griuvenų užpilta smėlio ir apie 10–15 cm storio sluoksnis, o virš jo klotos minėtos 2 m gylyje rastos plytų grindys (vėliau virš šių grindų, 1,76–1,81 m gylyje, vėl klotos šiek tiek vėlesnės plytų grindys (8 pav.). tyrėjų nuomone, abejos grindys klotos po antrojo lietuvos krikšto XiV a. pabaigoje – XV a. pradžioje. Pirmosios Vilniaus katedros trečiajam raidos etapui priskiriamų grindų liekanų rasta ir vakarinės sienos portale, taip pat vidurinės navos kultūriniuose sluoksniuose. apie jas daugiau rašyta kitose publikacijose19.

iš kaZio naPaleono kitkaUSko 1984–1986 M. VilniaUS kateDroS tyriMo DarBų Dienyno

išorė.

1984 m. lapkričio 30 d. Įėjimo į I Kęsgailų kriptą ruožas. Įėjimo pietinės sienelės

Ties šio įėjimo pietine sienele rastos grindys 1,78–1,81 m gylyje. Grindys iš raudonų plytų, po jomis – 10–12 cm balto smėlio sluoksnis. Giliau – 2,00 m gylyje – yra vėl lyg ir grindų fragmentas (jo kelios plytos išlikusios), tačiau jo plytos padėtos tiesiog ant mūro. (O gal tos plytos ir yra to mūro dalis?) Mūras eina iki 90 cm ir giliau. Mūras nuo IV šiaurinės sienos [nuo dabartinės Katedros šiaurinės piliorių eilės juostinio pamato] yra nutolęs 0,56–0,59 m. Virš šių grindų, esančių 2,0 m gylyje, yra 1–2 cm juosvos žemės, o baltas smėlis jau virš tos žemės. Juosva žemė kieta, susipresavusi, sunku net su mentele iškapoti jos lopinėlį.

19 Kitkauskas N. Vilniaus pilys, p. 191–205.

VolUMen

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

413

1984 m. gruodžio 17–21 d. Buvo atvykęs doc. Stasys Abramauskas su sūnumi. Aiškinome dviese. Šią savaitę buvo vis dar nemažai ekskursijų: pirmadienį – Čiurlionio meno mokyklos dėstytojai, antradienį – Liaudies teatro kolektyvas (su I. Lukšaite), ketvirtadienį, 16.00 val., – Dailės muziejaus Taikomosios dailės skyriaus darbuotojai. Su jais geologas E. Vodzinskas. E. Misiulis (Kultūros ministerija) uždraudė leisti ekskursijas į Katedrą. Penktadienį – be ekskursijų. Ekskursijos lankytojams leidžia pažinti praeitį, bet mums trukdo dirbti. Vis nerodo per „Panoramą“ prieš savaitę filmuoto reportažo. Gal nepatiko? Nuo šios savaitės pradėjo talkininkauti „Alkas“. Po du žmones dirbo prieš pietus. Ketvirtadienį po pietų mūsų darbą filmavo V. Urbanavičius: vidurinės navos atkastus mūrus, taip pat laiptų pakopas priešais kriptą su dviejų mirusiųjų palaikais. Ketvirtadienį talkininkavo dar 6 mokiniai iš Čiurlionio meno mokyklos. Barauskaitė su viena ruse iš Metodinės tarybos. Vakarais dar dirba universiteto studentai talkininkai. Penktadienį po pietų buvo dar Algis Patackas. Dabar daugiausia kasinėjama pietinėje navoje. Atkastos grindys 70 cm gylyje, virš IV šiaurinės sienos pamato – grindys 69 cm gylyje ir 27 cm grindys iš didelių geltonų plytų. Šiaurinėje navoje dirbame Sigitas ir aš bei dar vienas jaunesnis archeologas. Šiaurinėje navoje, prieš kriptą su dviejų mirusiųjų palaikais, palaipsniui išryškėjo mūras su pakopomis per visą navos plotį, kylančiomis į viršų – į pietų pusę. Panašaus pobūdžio mūro su pakopomis esama ir į vakarus nuo įėjimo į Kęsgailų kriptą. Ketvirtadienį jau pradėjome rodyti vienam kitam atvykusiam asmeniui (taip pat parodėme ir A. Lisankai) šiuos laiptus. Daug dėmesio šiems laiptams, sužinojęs apie juos, skiria ir V. Urbanavičius. R. Budrys, pamatęs jų brėžinį (piešinį), tarė: „Tais laiptais nuvesi į Perkūno šventyklą.“ Visų pastabos: „Negi T. Narbutas apie tai žinojo? Iš kur žinojo?“ Jau savaitė, kaip S. Biekša, O. Antanavičienė ir Petronis Švedijoje. Ketvirtadienį atvyko pirmas automobilis su švedų įrenginiais.

Valant šį supiltų žemių sluoksnį rasti šie svarbesni radiniai: 1) virš penktos pakopos glazūruota grindų plytelė. Jos matmenys: viršuje – 17 x 17 cm, apačioje – 15,6 x 15,2 cm, storis – 6,3 cm. Viršuje glazūra nutrinta, šonuose ir apačioje yra nutekėjusios žalsvos glazūros. Plytelės viršuje buvo prilipę skiedinio, plytelė rasta apačia į viršų; 2) glazūruotos plytelės nuolauža, jos storis 5,3 cm, bortai įkypi, glazūra ant kraštinių gelsva (nuolaužos matmenys plane – 10,0 x 9,5 cm); 3) dar viena glazūruotos plytelės nuolauža, viršus neišlikęs, glazūros spalva neaiški; 4) čerpės snapelis su nežymia pačios čerpės dalimi. Čerpės storis ~ 2 cm; 5) glazūruotos plytelės nuolauža. Storis – 5,2 cm, plane – 7,5 x 9 cm. Ant kraštinės yra išlikusios rudos glazūros; 6) glazūruotos plytelės nuolauža, storis – 2,4 cm, kraštinės įkypos, ant jų yra išlikusios geltonos glazūros. Plane – 7 x 7 cm; 7) plokščios čerpės (storis ~ 2,1 cm) fragmentas. Buvusi mūre, aplipusi skiediniu; 8) lenktos čerpės 17 cm ilgio fragmentas. Storis – 1,2 cm; 9) dar vienas nedidelis glazūruotos plytelės fragmentas; 10) lenktos čerpės šukelė (storis – 1,1 cm); 11) plyta, 34 x 14,8 x 6,8 cm (gelsva, be braukų); 12) plyta, 30,2 x 13,2 x 8,8 cm (viename šone yra braukos, išsilenkusi, su pilku smulkiagrūdžiu skiediniu); 13) 13,4 x 7,1 cm (formavimas panašus kaip Nr. 11, raudona, be braukų); 14) 13,8 x 9,2 (8,0) cm, viename šone yra braukos, kitame prilipę skiedinio. Skiedinys smulkios sudėties, ne rudas; 15) virš rytinių laiptų (Perkūno šventyklos laiptų?) penktos pakopos rasta padėta plyta, 16,5 x 7,7 (7,1) cm, išlikęs jos ilgis – 21 cm. Viename šone yra keturios apylygės braukos, kitas šonas lygesnis. Formavimas taisyklingas. Rasta pavienių kaulų (nugarkaulio slankstelis, keli šonkauliai), mažų šukelių su žalia ir ruda glazūra, plytgaliukų, žiestosios keramikos šukių. Rasta skiedinio tarp glazūruotų plytelių, šiaip skiedinio.

1984 m. gruodžio 24 d. Penktadienį su Algiu Patacku nuvaliau rytinių laiptų vidurinę dalį. Išryškėjo visos šešios pakopos, trečia pakopa plačiausia (40–42 cm). Virš pakopų susigulėję kultūriniai sluoksniai iki 2,0 m gylio. Bendras jų storis virš trečios pakopos – apie 75 cm. Šie sluoksniai supilti vienu metu, kai buvo nutarta atsisakyti rytinių laiptų. Tada 1,8 m gylyje buvo įrengtos grindys, po jomis pripilta balto smėlio. Galbūt grindys buvo ir 1,9–2,0 m gylyje (tokios grindys rastos prie kvadratinio pastato (pirmosios Katedros) vakarinio portalo, taip pat priešais įėjimo į Kęsgailų kriptą laiptų pamatą). Tačiau šioje vietoje jų pėdsakų nematyti. Perkasos vakarinėje sienelėje supilto sluoksnio viršuje (maždaug 2,00 m gylyje, tuoj virš jo eina baltas smėlis) yra 2–4 cm storio degėsių sluoksnis (tarp jo ir balto smėlio dar yra 2–4 cm storio rudas sluoksnis). 75 cm storio supilto sluoksnio spalva tamsiai pilka, jame yra šviesesnių intarpų, bet yra taip pat ir tamsesnių, matyti viena kita plyta, vienas kitas baltų kalkių fragmentas, vienas kitas angliukas, skiedinio fragmentų.

1984 m. gruodžio 25 d. Šiandien daugelyje pasaulio šalių švenčiamos Kalėdos. O mes dirbame. Dirbame Vilniaus katedroje, lietuviams labai svarbioje, šventoje vietoje. Tuo atžvilgiu kitą prasmę įgyja ir mūsų (mano) darbas, tegu ir ypač šventą dieną. Iš ryto į Katedrą užėjo A. Tautavičius. Parodėme jam šiaurinės navos senuosius rytinius laiptus, apskritai visus mūsų neseniai atkastus mūrus tarp 2,70 m gylio ir 1,8 m gylio grindų. Tautavičius susidomėjęs klausėsi mūsų pasakojimo. Pareiškė, kad reikia eiti pas J. Glemžą, o gal ir dar aukščiau, ir paaiškinti, kad reikalas įdomus, svarbus. Šiandien aš matavau senųjų rytinių laiptų pakopas, jų plytas. Su Viola tvarkėme virš šių laiptų penktadienį rastus radinius, sudėjome į dėžę. <...> Antra savaitė talkininkauja „Alkas“. Tik šiandien (ir vakar) talkininkų nebuvo. Šis darbas talkininkams nėra pagrindinis, todėl pastarąsias dvi dienas jie susilaikė nuo papildomo darbo. Šiandien dirbo du vaikinai iš Čiurlionio meno mokyklos,

414

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

dirbo du vyrai iš Mokslinės metodinės tarybos, vakare – dar keli universiteto studentai. Sigitas šiandien kasė mano penktadienį pradėtą gilinti perkasą į rytus nuo rytinių laiptų. Jo žodžiais tariant, čia reikia padaryti skersinį pjūvį, tada viskas paaiškės (koks kriptos pastatymo laikas ir t. t.). Žemes šioje vietoje sijojo MMT [Mokslinės metodinės tarybos – K. N. K.] darbuotojai. Studentai dirba pietinėje navoje. Archeologas Stankevičius gilino duobę palei šiaurinės navos senuosius vakarinius laiptus. Trijų su viršum metrų gylyje rado dar vieno vaiko griaučius. Toje vietoje senojo kvadratinio pastato akmenys labai išsikišę į pietų pusę (į kvadratinio pastato vidaus pusę). Duobės griuvenose rastos kelios glazūruotos plytelės. 1984 m. gruodžio 26 d. Sigitas su Viola perėjo prie vaiko kapo šiaurinėje navoje. Taip pat pradėjo matuoti šalia esančius mūrus, darė jų pjūvį. A. Lisanka gilino vakar Sigito kastą duobę. MMT dvi moterys dirbo pietinėje navoje. Iš Švedijos grįžo S. Biekša. Parodžiau jam naujuosius šiaurinės navos radinius. V. Urbanavičius pranešė, kad nori atvykti „Mokslo ir gyvenimo“ darbuotojai. Iš J. Urbono gavome leidimą. Apie 11.00 val. atėjo. Buvo vyr. redaktorius, nebuvo tik E. Sliesoriūnienės (sirgo?). Buvau nuvedęs į rūsį. Atsisveikindami paprašė parašyti straipsnį su visais spėjimais. Po pietų kriptoje priešais Valavičių koplyčią (kripta atidengta prieš porą savaičių) matavau mūrus, kalinėjau tinką. A. Lisanka toliau gilinosi į gruntą su grublėtąja keramika. Anot jo, keista, kad senųjų rytinių laiptų mūras atremtas tuoj ant sluoksnių su grublėtąja keramika. Aš sakiau, kad prieš dvidešimt metų panašaus pobūdžio sluoksnių susiklostymą rado A. Tautavičius priešais Moksleivių ir pionierių rūmus. Pakasus giliau paaiškėjo, kad laiptų pagrindas dar atremtas ant sluoksnių su organika. Sigitas nustatė, kad vaiko palaidojimo vietoje buvusi sumūryta kripta. Įdomu, koks jos skiedinys, kokie plytų matmenys. 1984 m. gruodžio 27 d. Šiandien iš ryto, 9.00 val., į Katedrą užėjo J. Glemža. Labai skubėjo, nes esą ministras leidęs tik pusvalandžiui (prieš tai 9.00 val. buvęs numatytas kažkoks pasitarimas). Netrukus atėjo Tautavičius, Urbanavičius, Lukšaitė. Glemžą įvedžiau į rūsį prie portalinės sienos, parodžiau ten esančias visas tas grindis. Tada trumpai parodžiau grindis šiaurinėje navoje, parodžiau rytinius laiptus. Glemža sutiko, kad ortakis virš senųjų šiaurinės navos mūrų galėtų nepraeiti, bet kompromisas – leisti išvesti ortakio kanalą iki tarpkolonio tarp trečios ir ketvirtos piliorių poros. Tauta-

VolUMen

vičius pridėjo, kad nuo šio tarpkolonio į vakarus paliekamą zoną reikėtų atitverti geležinėmis (grotuotomis?) durimis. Buvo atėjęs R. Budrys ir istorikas R. Batūra. R. Batūra sako, kad reikėtų šiaurinės navos grindyse palikti langą (angą, tegu ir įstiklintą) turistams. Batūra taip pat siūlė, kad tyrimų ataskaitas rašytume visi trys atskirai (Lisanka, aš, Sigitas). Tai būtų mokslas. Po pietų dirbau antrojoje atidengtoje kriptoje, matavau plytas, kriptos matmenis (tikslinau). „Alko“ klubo dvi moterys prieš pietus dirbo prie įėjimo į vidurinę kriptą (gilino duobę į vakarus nuo įėjimo vakarinės sienos). Pietinėje navoje taip pat dirbo mokiniai. Baigiantis darbui vėl užėjo Budrys. Kurį laiką namų linkui ėjome kartu. Sakė, kad švedų įrenginiai finansuojami iš sąjunginių lėšų (tiksliau – iš turistinių organizacijų sukauptų lėšų). Todėl esą labai gerai, turime stengtis tuos pinigus laiku panaudoti. Jo nuomone, tai būsiąs nemažas laimėjimas. Girdi, tik dabar bus galima kalbėti, kad Katedrai – muziejui – tikrai daug padaryta. Rotušės aikštėje sutikome direktorių J. Marcinkų. Jis užsipuolė mus, kam neduodame gamybininkams Katedroje ramybės, kam keliame vis naujus pasiūlymus dėl ortakių trasos pakeitimo. Girdi, Kitkauskai, dalyvavai tarybose, tai kam nesakei tada (maždaug taip: Kitkauskas vėl siūlo kitose vietose kasinėti, norėdamas daugiau sužinoti). Nei aš siūliau, nei ką. Aš laikausi tos nuomonės, kad nėra ko per daug didinti kasinėjimų masto, nes išsamiems archeologiniams kasinėjimams reikia daugiau laiko, o ne taip prabėgomis, paskubomis, vis raginamiems gamybininkų. Dabar gal būtų svarbiausia rūpintis, kaip apsaugoti tuos įdomius, daug problemų keliančius mūrus, kaip neužgožti šiuolaikiniais techniniais įrenginiais. Tik siekiant išvengti to bandoma aplenkti su ortakių trasa tuos mūrus. O pakviesti Glemžą ir parodyti viską natūroje norėjo A. Tautavičius, V. Urbanavičius. 1985 m. sausio 7–11 d. Mes su Sigitu dar likome šiaurinės navos iškastoje duobėje, kasėmės ir gilinomės iki grublėtosios keramikos sluoksnio, iki įžemio. Vis triūsėme tų paslaptingų laiptų bei mūrų, esančių tarp jų, aplinkoje. Matavome, darėme pjūvius... Archeologiniai kasinėjimai artėja į pabaigą. Gal tik kokią savaitę dar kasime gruntą. Iki sausio pabaigos gal baigsime ir matavimus. Šią savaitę Viola sirgo. Aš su Sigitu dar laikausi. Prie rytinių laiptų (šiaurinėje navoje), šiek tiek į vakarus nuo jų, gruntinio vandens lygis penktadienio vakare pakilo. Jo paviršius nusistovėjo 3,78 m gylyje.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

415

Dr Kazys Napaleonas Kitkauskas

what are the olD StairS UnDer the Floor oF the northern naVe oF the VilniUS arChCatheDral? aBStraCt the Vilnius Cathedral was built in the territory of the Vilnius lower Castle with the introduction of Christianity in the lithuanian state. it was not only a centre of Christianity, but also served as the castle church and was closely associated with the residence of the rulers of lithuania. today the Vilnius Cathedral (archcathedral) exhibits the Classicist exterior that architect laurynas gucevičius gave it in the end of the 18th century. however, its volume and spatial internal structure has remained the same from the 15th century, from the gothic stylistic epoch. During later reconstructions it was given renaissance and Baroque characteristics. today we can still see the early Baroque Chapel of St Casimir, and the Chapel of St ladislaus (the old kings) which is also noted for its Baroque architectural forms. there are still a number of secrets lying in the past of the Vilnius Cathedral. hardly any early historical sources about its construction have survived to our days, as such its creation is often entwined in legends. the prevailing opinion is that the Cathedral was built in 1387 with the Christianisation of lithuania. its construction was said to have been initiated by the grand Duke of lithuania and king of Poland jogaila. however, written sources from the 15th–16th centuries do exist which suggest that before the country was baptised, the shrine of a pre-Christian cult (of Perkūnas, the lithuanian god of thunder) was situated exactly where the Cathedral was built. there are also late 14th–early 15th-century sources with claims that the first Vilnius cathedral was built in the middle of the 13th century (after the first baptism of lithuania in 1251, during the reign of the king of lithuania, Mindaugas). archaeological and architectural research of early buildings and their remains that allows further assessment of their origins commenced in lithuania only in the first half of the 20th century. research of this kind only started on the Vilnius Cathedral in the 1930s, when following the spring flood of the neris river in 1931 the building’s foundations were fortified using reinforced concrete pylons. the onset of world war ii put any further work (be it research or summaries of prior research) on hold. at the beginning of world war ii, lithuania was through force and deception incorporated into the Soviet Union. atheism soon took hold, and the Catholic religious shrine that had existed for centuries was closed in 1950, its building appropriated for the needs of the Picture gallery that belonged to the art Museum.

416

Cracks again appeared in the Cathedral (then, the Picture gallery) building’s north west corner in the 1960s. a scientific restoration workshop (from 1970 it was known as the Monument Conservation institute) was ordered to examine the reasons for the cracks’ appearance. the first stage of research took place in 1969–1976. alongside engineering tasks, even then in the Cathedral’s crypts the researchers managed to distinguish the contours of an earlier, the first, much smaller Cathedral plan than we are familiar with today. it became apparent that these were the foundations of the triple-nave smaller hall (22.6 x 22.4 m) with a presbytery in the east and the remains of a tower in the west. remains of flooring from as many as 11 various periods were discovered; the lowest flooring was made of glazed ceramic tiles at a depth of 2.45–2.7 m from the present building’s flooring. it was determined that this smaller Cathedral was constructed over four stages. in 1984–1986 research of the underground crypts continued. the remains of the first (smaller) Cathedral revealed the fragments of two massive brick stairs. the steps of these stairs are up to 11 cm in height and from 21 to 42 cm wide. Both sets of stairs started from the inner surface of the northern wall’s foundations, their longitudinal axes were orientated towards the demolished foundations of the inner columns of the first Cathedral. there was a gap of 4.6 m between these stairs; this was most likely the entrance to the building (from the north, from the neris river). researchers attributed these stairs to the second stage of construction of the smaller Vilnius Cathedral, however, it appears they were no longer part of the Christian shrine. it was presumed that following the death of king Mindaugas in 1263, the first Cathedral ceased to function, and in around 1285 its walls were adapted for use as a pre-Christian cult shrine. the existence of such stairs in a pre-Christian shrine that stood on the site of the first Cathedral was documented in the chronicles of johann Friedrich rivius from 1697, which are kept in the wroblewski library of the lithuanian academy of Sciences. the historian teodor narbutt published this information from rivius’ chronicle in 1817. allegedly, the shrine stairs had 12 steps and each was used to signify a separate sign of the zodiac. in fact, the width of the northern nave in the remains of the first Cathedral would have accommodated 12 steps (in reality, the surviving fragments of both stairs have six steps each, the other

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

part of the stairs with its steps was taken apart during the course of later construction work). it appears that these stairs later lost their function and the top-most surviving parts were simply dismantled a second time in 1387 when Christianity was being introduced in lithuania (again). then, new walls were built on top of the foundations of the first Cathedral (that was converted into a shrine in 1285) so as to build a new cathedral. Cultural layers featuring the earlier dismantled flooring with glazed tile fragments and other 14th-century finds were discovered during the research. the new flooring of ordinary red clay tiles for the new Cathedral built in 1387 on the occasion of lithuaniaâ&#x20AC;&#x2122;s bap-

VolUMen

tism was laid on top of these old stairs, their remains having been covered with rubble. During the Soviet years, research of the Cathedral (in 1956â&#x20AC;&#x201C;1989 the Picture gallery) was officially conducted not in the interests of science, but with specific production or preservation tasks in mind, associated with the building as an important architectural heritage monument. at the time, no one would have allowed taking a deeper interest in the history of a sacred building or its further investigation. the article is illustrated with sketches and photographs of data gathered during the research.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

417

Jurgita Kalėjienė

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Katedros a. 4, LT-01143 Vilnius j.kalejiene@valdovurumai.lt

Mantvidas Mieliauskas

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Katedros a. 4, LT-01143 Vilnius m.mieliauskas@valdovurumai.lt

PreVenCinio konSerVaViMo MetoDų PraktiniS taikyMaS ValDoVų rūMų MUZiejaUS arCheologinio rinkinio SaUgykloSe Pastaruoju metu vis daugiau dėmesio skiriama efektyviausiam kultūros paveldo išsaugojimo būdui – prevenciniam konservavimui. šia sąvoka įvardijama moksliniais tyrimais pagrįsta veikla, kurios tikslas – sudaryti kultūros vertybėms saugoti palankią aplinką1. tai yra iš aplinkos eliminuoti veiksnius, galinčius pažeisti saugomus objektus, ar bent maksimaliai sumažinti šių veiksnių daromą žalą. Saugomus objektus galintys pažeisti pagrindiniai veiksniai yra netinkama aplinkos temperatūra ir santykinis drėgnis bei šių parametrų svyravimas, taip pat šviesa, cheminiai teršalai, biologiniai kenkėjai ir įvairaus pobūdžio fizinės jėgos. šie veiksniai turi būti kontroliuojami visose muziejaus patalpose, kuriose saugomos kultūros vertybės. Sudarant kultūros vertybėms saugoti palankios aplinkos sąlygas, būtina atsižvelgti į saugomų eksponatų medžiagines ypatybes, jų istoriją iki patenkant į muziejaus saugyklas ar ekspozicijas, įvertinti būklę. taip pat svarbu laiku pastebėti būklės pokyčius ir atsižvelgiant į tai koreguoti saugojimo sąlygas. Saugyklose taikomiems prevencinio konservavimo metodams ir pažeidimus sukeliančių aplinkos veiksnių kontrolei turi būti skiriama daug dėmesio. Saugyklos yra tos muziejaus erdvės, kuriose ilgiausią laiko tarpą saugoma didelė dalis sukauptų rinkinių. Saugyklose esančios muziejinės vertybės rečiau apžiūrimos, tad jų pažeidimai ne taip greitai pastebimi, kaip ekspozicijose rodomų kultūros vertybių. Straipsnyje trumpai apžvelgiamos šiandienos kultūros vertybėms saugoti palankios aplinkos sąlygų standartizavimo tendencijos. Daugiausia dėmesio skiriama pastarųjų metų prevencinio konservavimo metodų praktiniam taikymui, aplinkos sąlygų stebėsenai ir kontrolei nacionalinio muziejaus lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmų archeologinio rinkinio saugyklose. šį rinkinį sudaro apie 0,5 mln. radinių iš Vilniaus žemutinės pilies teritorijos archeologinių tyrimų. Siekiant šiuos radinius išsaugoti kuo geresnės būklės kuo ilgesnį laiką, būtinas daugelio jų laboratorinis konservavimas, tačiau svarbus ir šių 1 Lukšėnienė J. „Restauravimo, konservavimo ir prevencinio konservavimo sąvokos“, in: Muziejinių eksponatų priežiūra, d. 1: Meno kūrinių technikos ir tyrimai, Vilnius, 2008, p. 340.

418

kultūros vertybių saugojimas tinkamomis sąlygomis tiek prieš konservuojant, tiek ir konservavus.

aPlinkoS Sąlygų StanDartai ir jų įgyVenDiniMaS šianDienoS MUZiejUje Susidomėjimas kultūros vertybių apsaugos sritimi, kurią šiandien vadiname prevenciniu konservavimu, išaugo po antrojo pasaulinio karo. Moksliniai tyrimai ir praktiniai stebėjimai leido geriau suvokti įvairių aplinkos veiksnių poveikį saugomiems objektams. tai nulėmė aplinkos parametrų specifikacijų formulavimą ir rekomendacijų bei standartų atsiradimą. apie 1970 m. pasaulyje prasidėjęs naujų muziejams skirtų pastatų statybos bumas, senųjų muziejų plėtra ir renovacija, šildymo, vėdinimo ir oro kondicionavimo (angl. heating, ventilating, air conditioning, hVaC) sistemų diegimas leido kontroliuoti saugomų eksponatų aplinkos sąlygas ir sugriežtinti reikalavimus šioje srityje. 8 deš. pasirodęs gario tompsono (garry thomson) veikalas2, skirtas prevenciniam konservavimui, dėl klaidingo traktavimo (šiame darbe pateiktos siauros ir griežtos aplinkos sąlygų specifikacijos buvo skirtos eksponatų skolinimo atvejams, siekiant sušvelninti objektų aklimatizacijos procesą) taip pat prisidėjo prie standartų sugriežtinimo ir tinkamomis apibrėžiamų aplinkos sąlygų parametrų ribų susiaurinimo. tačiau šiandienis susirūpinimas klimato kaita ir riboti muziejų biudžetai verčia peržiūrėti griežtus reikalavimus, keliamus saugomų kultūros vertybių mikroklimato sąlygoms, bei jų įgyvendinimo metodus3. šiuo metu muziejininkų ir kitų susijusių sričių specialistų diskusijose ryškėja bent keli požiūriai į mikroklimato sąlygų rekomendacijas ir jų įgyvendinimą muziejuose. Vienas jų, buvęs itin populiarus 1970–1990 m., – atsargumo principu grįstas požiūris. 2 Thomson G. The Museum Environment, London, 1978. 3 Boersma F., Dardes K., Druzik J. „Precaution, Proof, and Pragmatism: Evolving Perspectives on the Museum Environment“, in: Conservation Perspectives, Fall 2014, p. 5–7, prieiga per internetą http:// www.getty.edu/conservation/publications_resources/newsletters/29_2/evolving_perspectives.html [žiūrėta 2015-04-27].

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

juo vadovaujantis teigiama, kad leidžiamų platesnių santykinio drėgnio ribų muziejų patalpose keliama rizika yra nepriimtina, nes nėra moksliniais tyrimais paremtų įrodymų, kad tai neigiamai nepaveiks saugomų kultūros vertybių4. kitas požiūris grindžiamas įrodyto saugumo principu. teigiama, kad, remiantis praktiniais stebėjimais muziejuose, kuriuose nesilaikoma griežtos aplinkos sąlygų kontrolės, nepastebėta jokio neigiamo poveikio eksponatams, todėl rekomenduojamos platesnės mikroklimato sąlygų ribos, akcentuojama būtinybė vengti staigių aplinkos temperatūros ir santykinio drėgnio šuolių bei šių parametrų kritinių verčių5. Pragmatinio požiūrio į rizikos valdymą atstovai prieš pateikiant konkrečias aplinkos sąlygų rekomendacijas siūlo įvertinti muziejaus finansines galimybes, žmogiškuosius išteklius, aplinkosaugos reikalavimus bei visų kitų rizikos veiksnių, tokių kaip gaisras, vandalizmas ir pan., eksponatams keliamą pavojų. Siekiant užtikrinti optimalias saugojimo sąlygas siūloma atsižvelgti ir į saugomų eksponatų vertę bei reikšmę6. tarptautinio istorinių ir meno vertybių konservavimo komiteto (The International Institute for Conservation of Historic and Artistic Works, iCC) kongrese, vykusiame honkonge, ir tarptautinės muziejų tarybos konservavimo komiteto (International Council of Museums-Committee for Conservation, iCoM-CC) 2014 m. Melburne organizuotoje konferencijoje taip pat buvo pritarta deklaracijai, kurioje siūloma lanksčiau žvelgti į aplinkos sąlygų standartus muziejuose. joje teigiama, kad muziejai ir kitos kultūros vertybes kaupiančios institucijos turėtų siekti sumažinti įtaką klimato pokyčiams, taigi mažinti suvartojamos energijos kiekį ir aplinkos taršą. Siekiant šių tikslų, siūloma ieškoti galimybių panaudoti atsinaujinančius energijos išteklius, saugomų kolekcijų priežiūrai ir aplinkos sąlygų muziejuose kontrolei rekomenduojama dažniau taikyti pasyvius prevencinio konservavimo metodus, aplinkos sąlygų parametrus muziejų nuolatinėse ekspozicijose ir saugyklose nustatyti atsižvelgiant į vietos klimato ypatumus. Bendros aplinkos sąlygų parametrų gairės pateikiamos tik tarptautinių parodų organizavimo atveju, siekiant palengvinti susitarimus tarp muziejų bei kitų eksponatus skolinančių fizinių ir juridinių asmenų. tarptautinė didelių parodų organizatorių grupė (International Group of Organizers of Large-scale Exhibitions), žinoma kaip Bizo grupė (Bizot Group), eksponatų iš higroskopiškų medžiagų skolinimo parodoms atveju pateikia tokias aplinkos sąlygų rekomendacijas: santykinis drėgnis turėtų būti 40–60 % (galimas iki 10 % paros svyravimas), temperatūra – +16–25 °C. amerikos istorinių ir meno vertybių konservavimo institutas (American Institute for Conservation of Historic and Artistic Works, aiC) ir australijos kultūrinių vertybių konservavimo institutas (Australian Institute for the Conservation of Cultural Materials, aiCCM) teikia šias eksponatų skolinimo parodoms rekomendacijas: santykinis drėgnis – 45–55 % (galimas metinis svyravimas – 40–60 %, paros svyravimas – iki 5 %), temperatūra – +15–25 °C (galimas 4 °C paros svyravimas). Visais atvejais rekomenduojama palaikyti kuo pastovesnį santykinį drėgnį. taip pat pažymima, kad, atsižvelgiant į konkrečių eksponatų ypatybes (medžiagiškumą, būklę,

7 „Joint IIC - ICOM-CC Press release: Declaration on Environmental Guidelines“, prieiga per internetą https://www.iiconservation.org/node/5338 [žiūrėta 2015-04-29]; „Environmental Guidelines ICOMCC and IIC Declaration“, prieiga per internetą http://www.icom-cc.org/332/-icom-cc-documents/ declaration-on-environmental-guidelines/#.VTnzW9Ltmkp [žiūrėta 2015-04-29]. 8 Muziejuose esančių rinkinių apsaugos, apskaitos ir saugojimo instrukcija, patvirtinta Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. ĮV-716. 9 „Control of Damage to Museum Objects by Optical Radiation“, 2004, prieiga per internetą http:// www.cie.co.at/index.php?i_ca_id=433 [žiūrėta 2015-06-10]. 10 Vedrickienė L. J., Mikalauskienė M. „Archeologinių radinių konservavimas tyrinėjimų vietoje“, in: Muziejinių eksponatų priežiūra, d. 4: Archeologinių radinių konservavimas. Nuo lauko darbų iki saugojimo muziejuose, kn. 1, Vilnius, 2014, p. 63.

4 Ibid., p. 8. 5 Ibid. 6 Ibid., p. 8–9.

VolUMen

istoriją), gali būti reikalingos specifinės aplinkos sąlygos ir griežtesnė jų kontrolė7. šios gairės gali būti traktuojamos tik kaip tam tikras orientyras formuojant šalių ar muziejų, kaip kultūros vertybes kaupiančių ir saugančių institucijų, prevencinio konservavimo strategiją. lietuvos muziejų rinkinių saugojimo sąlygas reglamentuojančiame dokumente – Muziejuose esančių rinkinių apsaugos, apskaitos ir saugojimo instrukcijoje – nurodoma, kad kompleksiškai saugant eksponatus iš įvairių organinės ir neorganinės kilmės medžiagų, aplinkos temperatūra turėtų būti +18 ± 2 °C, santykinis drėgnis – 55 ± 5 %. Santykinio drėgnio paros svyravimas neturi viršyti 5 %8. kitas aplinkos veiksnys, galintis daryti didelę įtaką kultūros vertybių būklei ir išlikimui, yra šviesa. ypač kenksminga yra didžiausią ardantį poveikį turinti ultravioletinė (UV) spinduliuotė9. tačiau šviesa muziejų saugyklose, kitaip nei ekspozicijose, yra lengvai kontroliuojamas veiksnys ir paprastai didelio pavojaus nekelia. Muziejuose dažniausiai rekomenduojami dirbtiniai apšvietimo šaltiniai, idealiu atveju visiškai neskleidžiantys UV ir infraraudonosios (ir) spinduliuotės. galimas ir saugus apšviestumo intensyvumas priklauso nuo saugomų objektų jautrumo šviesai. Didžiausias leidžiamas apšviestumo intensyvumas archeologinių organinės kilmės radinių saugojimo vietoje – 50 lx, neorganinės kilmės artefaktų saugojimo vietoje – 200 lx10. Saugyklose didelę laiko dalį apšvietimas gali būti išjungtas, o jį įjungus objektus nuo kenksmingo šviesos poveikio gali apsaugoti pakuotės, dangalai ir kitokios priemonės, tad tokiomis sąlygomis suminis šviesos poveikis gali būti apribotas iki minimumo. Dar vienas labai svarbus veiksnys, turintis įtakos eksponatų būklei, yra cheminė tarša. jos poveikis išsamiau pradėtas tyrinėti tik XX a. pabaigoje11. šis saugomų objektų būklei kenksmingas aplinkos veiksnys didėjant išorinės aplinkos taršai, gaminant vis daugiau įvairesnių medžiagų, kurios neišvengiamai naudojamos ir muziejininkystėje, kelia nemenką pavojų. nors kol kas muziejų praktikoje, ypač lietuvoje, cheminės taršos matavimas nėra dažnas reiškinys, juo labiau leidžiamo cheminių teršalų kiekio muziejinių vertybių aplinkoje tikslus reglamentavimas. apibendrinant galima sakyti, kad, nustatant tam tikroms kultūros vertybių grupėms ar pavieniams objektams tinkamus aplinkos sąlygų parametrus, būtina remtis laboratorinių tyrimų duomenimis ir praktiniu objektų būklės stebėjimu. archeologiniai radiniai, patyrę bent kelis radikalius aplinkos sąlygų pokyčius, prevencinio konservavimo aspektu yra išskirtiniai objektai – dažnai jautriau reaguojantys į netinkamas saugojimo sąlygas dėl archeologinėje terpėje įvykusių jų cheminės sandaros pokyčių bei fizinių pažeidimų nei istoriniai eksponatai iš tokių pačių medžia-

11 Lukšėnienė J., Žigelienė V. „Tekstilės eksponatų saugojimo ir eksponavimo principai“, in: Muziejinių eksponatų priežiūra, d. 3: Muziejinės tekstilės konservavimas ir restauravimas, Vilnius, 2013, p. 294.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

419

1. Saugyklų fragmentas: temperatūros ir santykinio drėgnio pokyčiai stebimi ir fiksuojami nepertraukiamo matavimo prietaisais – būgniniais termohigrografais „Lufft 8145“ (1), o patalpų santykiniam drėgniui sumažinti naudojami sausintuvai „Aerial“ (2). Fotografas V. Abramauskas Part of the repositories: changes to temperature and relative humidity are monitored and recorded on continuous measurement equipment – the Thermo Hygrograph Lufft 8145 drum recorder (1), while Aerial dehumidifiers are used to reduce relative humidity in the premises (2). Photograph by V. Abramauskas

gų12. ypač jautrios saugojimo sąlygoms yra tam tikros radinių grupės, pavyzdžiui, radiniai iš įvairių organinės kilmės medžiagų, taip pat metaliniai artefaktai. Saugant šias muziejines vertybes būtina sudaryti jų išlikimui optimalias aplinkos sąlygas ir daugeliu atvejų griežčiau jas kontroliuoti nei saugant kitokio pobūdžio eksponatus.

aPlinkoS Sąlygų SteBėSena ir kontrolė MUZiejaUS arCheologinio rinkinio SaUgykloSe gausus Valdovų rūmų muziejaus archeologinis rinkinys šiuo metu saugomas laikinai tam pritaikytose patalpose13. rinkinį sudaro archeologiniai radiniai iš įvairių organinių ir neorganinių medžiagų, chronologiškai apimantys laikotarpį nuo akmens amžiaus iki XiX–XX šimtmečio. laboratorijoje konservuoti mediniai ir odiniai artefaktai bei kiti radiniai iš organinių medžiagų saugomi atskiroje patalpoje. kitose saugyklų patalpose kompleksiškai saugomi radiniai iš organinės ir neorganinės kilmės medžiagų. šiose patalpose saugomi laboratorijoje konservuoti radiniai ir dar nekonservuoti artefaktai bei ekofaktai.

12 Vedrickienė L. J. „Aplinkos faktorių poveikis archeologiniams radiniams“, in: Muziejinių eksponatų priežiūra, d. 4: Archeologinių radinių konservavimas. Nuo lauko darbų iki saugojimo muziejuose, kn. 1, Vilnius, 2014, p. 13–49. 13 Valdovų rūmų muziejaus Archeologinio rinkinio saugyklos laikinai įrengtos Lietuvos dailės muziejui priklausančiame Radvilų rūmų pastate, Vilniaus g. 24, Vilnius.

420

aPlinkoS teMPeratūroS ir Santykinio Drėgnio kontrolė: ProBleMoS ir Praktiniai jų SPrenDiMo BūDai Daugelyje Valdovų rūmų muziejaus archeologinio rinkinio saugyklų patalpų įrengtas autonominis elektrinis šildymas, todėl šaltuoju metų laiku temperatūra gali būti reguliuojama nepriklausomai nuo centralizuoto šilumos tiekimo. tai padeda palaikyti pastovią aplinkos temperatūrą, panašią į rekomenduojamą, bei išvengti staigių temperatūros ir santykinio drėgnio šuolių pavasarį ir rudenį. šaltuoju metų laiku saugyklose palaikoma apie +20 °C temperatūra, šiltuoju laikotarpiu panaši temperatūra laikosi natūraliai. Būtina pridurti, kad dėl prastos pastato izoliacijos karštais vasaros mėnesiais temperatūra kartais šokteli iki +25 °C ar dar aukščiau. šiuo metu saugyklų patalpose nuspręsta įdiegti kondicionavimo sistemą, montavimo darbai jau pradėti. tikimasi, kad tai padės išvengti kritinių temperatūros verčių ir gerokai supaprastins santykinio drėgnio kontrolę. Santykinio drėgnio kontrolė saugyklų patalpose yra bene sudėtingiausia problema. kaip ir kituose muziejuose, dėl vietos klimato ypatumų šaltojo sezono mėnesiais patalpose yra per sausa, santykinis drėgnis nukrinta iki 30 % ir žemiau. šiltuoju metų laiku santykinis drėgnis pakyla iki 65–70 %. kol patalpose neįrengta centralizuota mikroklimato valdymo sistema, kultūros vertybėms saugoti palankią aplinką stengiamasi sudaryti ir palaikyti naudojant įvairius mobilius prietaisus.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

2. Medinių radinių saugojimas saugyklose: 50 % santykinis drėgnis polietileninės pakuotės viduje palaikomas naudojant kondicionuotą silikagelį, santykinio drėgnio pokyčiai stebimi naudojant indikatorines juosteles. Fotografas V. Abramauskas Storage of wooden artefacts in repositories: 50 % relative humidity is maintained inside the polyethylene package using conditioned silica gel, while changes to relative humidity are monitored using indicator strips. Photograph by V. Abramauskas

Saugyklų patalpose santykinis drėgnis reguliuojamas mobiliaisiais drėkintuvais ir sausintuvais. Drėkintuvai „Defensor“14 skirti muziejų patalpų, ekspozicijų ir saugyklų orui drėkinti. šie prietaisai veikia šalto garinimo principu. juose įmontuotos jonizuoto sidabro lazdelės užtikrina, kad patalpos bus drėkinamos ir neužteršiamos mikrobiologiniais teršalais. komplektacijoje gali būti ir aktyvintosios anglies bei kitokių filtrų, juos naudojant patalpų oras ne tik drėkinamas, bet ir valomas – pašalinamos kietosios dalelės ir kai kurie cheminiai teršalai. šiuos drėkintuvus naudoti gana paprasta: gali būti nustatomas automatinio veikimo režimas arba drėkintuvai tiesiogiai sujungiami su vandens tiekimo sistema. naudojant vandentiekio vandenį, prietaisus reikia dažniau valyti ir dažniau keisti filtrus. Dėl šių priežasčių Valdovų rūmų muziejaus archeologinio rinkinio saugyklų patalpoms drėkinti pastaruoju metu buvo pradėtas naudoti dejonizuotas vanduo. Patalpų santykiniam drėgniui sumažinti naudojami sausintuvai „aerial“15, veikiantys kondensaciniu principu (1 pav.: 2). šie prietaisai, kaip ir naudojami drėkintuvai, veikia automatiniu režimu arba tiesiogiai sujungiami su nuotekų sistemomis – taip supaprastinama jų priežiūra. Drėkintuvais ir sausintuvais archeologinio rinkinio saugyklų patalpose siekiama palaikyti kompleksiškai saugomiems rinkiniams bei radiniams iš organinių medžiagų rekomenduojamą santykinį drėgnį – apie 50 %. Deja, dėl nepakankamo šių prietaisų pajėgumo (ar skaičiaus) ir priežiūros ypatumų (ne visus prietaisus galima sujungti su vandentiekio ar nuotekų sistemomis) ne visada

pavyksta išlaikyti pastovų santykinį drėgnį, neperžengiantį 5 % paros svyravimo. taip pat priklausomai nuo lauko temperatūros ir kritulių kiekio tam tikrais mėnesiais pastebimi ilgesni didesnės ar mažesnės drėgmės laikotarpiai saugyklų patalpose. tikimasi, kad, saugyklų patalpose pradėjus veikti kondicionavimo sistemai, pavyks palaikyti optimalų patalpų santykinį drėgnį ir išvengti didesnio jo svyravimo. Mobilieji drėkintuvai ir sausintuvai prireikus galės būti naudojami kaip papildomos priemonės, jei kondicionavimo sistema nepajėgs susidoroti su užduotimi. neatsiejama sėkmingos patalpų mikroklimato kontrolės dalis yra temperatūros ir santykinio drėgnio nepertraukiamas matavimas ir duomenų fiksavimas. Valdovų rūmų muziejaus archeologinio rinkinio saugyklų patalpose temperatūros ir santykinio drėgnio pokyčiai stebimi ir fiksuojami nepertraukiamo matavimo prietaisais – būgniniais termohigrografais „lufft 8145“16 (1 pav.: 1). tai patikimi ir patvarūs prietaisai. temperatūra juose matuojama bimetaliniu termometru, o santykinis drėgnis – higrometru, kuriame naudojami ne natūralūs plaukai, o patvaresnis sintetinis higroskopinėmis ypatybėmis išsiskiriantis pluoštas „Durotherm“. šių matavimo prietaisų duomenys kaupiami, saugomi ir analizuojami. tai leidžia įvertinti situaciją ir ieškoti sprendimų, kaip pagerinti padėtį. Periodiškai būgninių termohigrografų rodmenys patikrinami universaliais elektroniniais matuokliais elSeC 764 ir 765C17. šiais prietaisais gali būti matuojama ne tik aplinkos temperatūra ir santykinis drėgnis, bet ir apšviestumo intensyvumas bei UV spindulių kiekis šviesos sraute. Modelis elSeC 765C ne tik matuoja šiuos parametrus, bet ir fiksuoja duomenis

14 Valdovų rūmų muziejuje naudojami modeliai „Defensor PH 27“ ir „Defensor PH 28“. Gamintojas – Walter Meier (Klima International) AG (Talstrasse 35–37, 8808 Pfäffikon, Šveicarija).

16 Gamintojas – G. Lufft Mess- und Regeltechnik GmbH (Gutenbergstraße 20, 70736 Fellbach, Vokietija).

15 Valdovų rūmų muziejuje naudojami modeliai: „Aerial AD 550“, AD570, AD580 ir mažesnio pajėgumo „Aerial DH 18“. Gamintojas – Aerial GmbH (Oststraße 128, D-22844 Norderstedt, Vokietija).

17 Gamintojas – Littlemore Scientific Engineering (Gutchpool Farm, Gillingham, Dorset SP8 5QP, Jungtinė Karalystė).

VolUMen

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

421

3. Odiniai radiniai saugyklose saugomi nerūgštaus kartono dėžėse, išklotose poringa neaustine polipropilenine medžiaga. Fotografas V. Abramauskas Leather artefacts are stored in non-acidic cardboard boxes lined with a porous non-woven polypropylene material. Photograph by V. Abramauskas

nustatytais intervalais, leidžia juos kaupti, perkelti į kompiuterį ir analizuoti. radiniai nuo žalingo aplinkos santykinio drėgnio poveikio saugomi ne tik kontroliuojant patalpų santykinį drėgnį bei temperatūrą, bet ir taikant pasyvius prevencinio konservavimo metodus, leidžiančius sudaryti individualias mikroklimatines saugojimo sąlygas atskiram objektui ar objektų grupei. organiniai radiniai itin jautrūs aplinkos santykinio drėgnio svyravimui. šio rizikos veiksnio padeda išvengti naudojamos pakavimo ir saugojimo medžiagos. Valdovų rūmų muziejaus saugyklose mediniai archeologiniai radiniai saugomi polietileniniuose maišeliuose su kondicionuotu silikageliu, kuris padeda palaikyti pastovų 45–50 % santykinį drėgnį pakuotės viduje18. Santykinis drėgnis pakuotėse matuojamas indikatorinėmis juostelėmis, pagamintomis iš popieriaus, impregnuoto kobalto chloridu19 (2 pav.). tai labai naudinga priemonė saugyklose, kuriose radiniams reikalingos individualios mikroklimato sąlygos. laboratorijoje konservuoti odiniai radiniai saugomi muziejinės kokybės kartono dėžėse, išklotose poringa neaustine polipropilenine medžiaga (3 pav.). ši higroskopiška medžiaga sušvelnina aplinkos santykinio drėgnio pokyčių daromą žalą saugomiems objektams20.

kitose saugyklų patalpose kompleksiškai saugomi archeologiniai radiniai iš organinės ir neorganinės kilmės medžiagų. šiose saugyklų patalpose stengiamasi palaikyti 50 % santykinį drėgnį, rekomenduojamą saugant mišrius rinkinius. tokiomis sąlygomis daugelis radinių išlieka stabilūs ir nekelia didelių rūpesčių. opi problema – metalinių archeologinių radinių saugojimas. labai nestabilūs yra geležiniai radiniai. Pagrindinė to priežastis – archeologinėje aplinkoje objektuose susidarę chloro junginiai. Padidėjus aplinkos santykiniam drėgniui, šie junginiai tampa ypač agresyvūs ir skatina tolesnį geležinių artefaktų irimą. atlikus tyrimus nustatyta, kad, norint visiškai sustabdyti geležinių radinių, užterštų chloro junginiais, korozijos procesus, aplinkos santykinis drėgnis neturi viršyti 11–12 %. Santykiniam aplinkos drėgniui pakilus daugiau nei 30 %, korozijos rizika labai padidėja, o pakilus daugiau nei 50 % – korozija vyksta gana sparčiai21. aplinkos santykinis drėgnis labai svarbus ir saugant artefaktus iš vario lydinių, užterštų chloro junginiais. remiantis empiriniais tyrimais teigiama, kad, norint išvengti šių archeologinių radinių korozijos, aplinkos santykinis drėgnis turi neviršyti 42 %22. radiniams iš kitų metalų, švino, alavo, sidabro ir aukso bei jų lydinių santykinio drėgnio padidėjimas ne toks pavojingas23. laboratorinis metalinių radinių konservavimas yra brangus ir ilgai trunkantis procesas, dažnai destruktyvus ir neveiks-

18 Baubaitė D. „Archeologinių medinių radinių konservavimas“, in: Muziejinių eksponatų priežiūra, d. 4: Archeologinių radinių konservavimas. Nuo lauko darbų iki saugojimo muziejuose, kn. 1, Vilnius, 2014, p. 190–191.

21 Watkinson D., Lewis M. T. „Desiccated Storage of Chloride-Contaminated Archaeological Iron Objects“, in: Studies in Conservation, 2005, Vol. 50, p. 241–252, prieiga per internetą http://www. ssgreatbritain.org/sites/default/files/kcfinder/files/brunel-institute/desiccated-storage.pdf [žiūrėta 2015-04-29]; Rimmer M., Thickett D., Watkinson D., Ganiaris H. Guidelines for the Storage and Display of Archaeological Metalwork, Swindon, 2013, p. 7–10, prieiga per internetą http://hist-met.org/ images/Storage_Display_Metalwork_2ndPP.pdf [žiūrėta 2017-03-21].

19 Naudojamos indikatorinės juostelės 3M 6HIC200, rodančios aplinkos santykinio drėgnio pokyčius intervale nuo 10 iki 60 %. Gamintojas – 3M Company (3M Center, St. Paul, MN 55144, JAV). 20 Kalėjienė J., Garšvienė S. „Odos išlikimas archeologinėje aplinkoje. Dirbinių konservavimas ir restauravimas“, in: Muziejinių eksponatų priežiūra, d. 4: Archeologinių radinių konservavimas. Nuo lauko darbų iki saugojimo muziejuose, kn. 1, Vilnius, 2014, p. 265.

422

22 Rimmer M., Thickett D., Watkinson D., Ganiaris H. Guidelines for the Storage and Display, p. 10–12. 23 Ibid., p. 12–14.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

4. Metaliniai radiniai saugomi lakiu korozijos inhibitoriumi apdorotuose maišeliuose „Premium Metal-Guard“. Fotografas V. Abramauskas Metal artefacts are stored in Premium Metal-Guard bags treated with volatile corrosion inhibitor. Photograph by V. Abramauskas

mingas, jei konservuoti radiniai saugomi netinkamomis sąlygomis. Prevencinis konservavimas gali būti laboratorinio konservavimo alternatyva, kai nenumatoma konservuoti archeologijos mokslo požiūriu mažesnės vertės masinės medžiagos. Dažniausiai tai pigesnis ir paprastesnis tokių radinių saugojimo būdas. tai gali būti ir radinių saugojimo būdas, leidžiantis atidėti laboratorinį konservavimą tam tikram laikui. Bet kokiu atveju tiek konservuotiems, tiek ir nekonservuotiems objektams labai svarbios tinkamos saugojimo sąlygos. Siekiant sudaryti metaliniams archeologiniams radiniams saugoti palankią aplinką, dažnai taikomos įvairios pasyvios prevencinio konservavimo technikos, iš saugomų objektų eliminuojančios aplinkos koroziją sukeliančius ar skatinančius veiksnius. Populiariausi įvairių šalių muziejuose taikomi metalinių radinių prevencinio konservavimo metodai yra desikantų, pavyzdžiui, silikagelio, naudojimas ir vadinamoji rP sistema (Revolutionary Preservation System®). Viena populiariausių medžiagų, naudojamų sausai metalinių archeologinių radinių aplinkai sudaryti, yra silikagelis – silicio oksidas (Sio2), gaunamas iš natrio silikato. tai kieta poringa medžiaga, galinti absorbuoti iki 40 % savo sauso svorio drėgmės. Drėgmės prisigėręs ir desikanto funkcijų nebeatliekantis silikagelis gali būti regeneruojamas kaitinant +100–120 °C temperatūroje. ši medžiaga buvo patentuota Džono hopkinso (john hopkins) dar Pirmojo pasaulinio karo metais – ji buvo pradėta naudoti gaminant dujokaukes nuodingoms medžiagoms absorbuoti. Po antrojo pasaulinio karo silikagelio naudojimas paįvairėjo, viena jo taikymo sričių buvo ir kultūros vertybių saugojimas. Silikagelis – pigiausias ir paprasčiausias būdas, leidžiantis palaikyti 0–40 % santykinį drėgnį nuo 4 iki 12 mėnesių (priklauso nuo pakuotės sandarumo ir aplinkos santykinio drėgnio). jis veikia ne tik kaip desikantas, bet gali absorbuoti ir dalį cheminių teršalų, patekusių

VolUMen

į pakuotę iš aplinkos. Muziejų saugyklose ir ekspozicijose santykinio aplinkos drėgnio kontrolei naudojamos ir kitos medžiagos, pavyzdžiui, bentonitas24. ši medžiaga yra didesnio tankio nei silikagelis ir užima mažiau vietos. taip pat naudojami ceolitų grupės mineralai, skirti aplinkai greitai išsausinti25. rP sistema – naujesnis ir kur kas sudėtingesnis metodas nei silikagelio naudojimas. šią sistemą sudaro tam tikrų veikliųjų medžiagų komplektas ir sandari linijinio polietileno (angl. Linear low-density polyethylene, llDPe) pakuotė. Veikliosios medžiagos yra mordenitas, aktyvintoji anglis, kalcio oksidas (Cao) ir nesotieji organiniai junginiai. Ceolitų grupės mineralas mordenitas ir aktyvintoji anglis skirti koroziją sukeliančioms dujinės būsenos medžiagoms sugerti. kalcio oksidas veikia kaip desikantas, o nesotieji organiniai junginiai reikalingi deguonies absorbcijos reakcijoms pakuotėje. rP sistemą sukūrė bendrovė „Mitsubishi gas Chemical america, inc.“ maisto produktų, į kuriuos nepridėta cheminių priedų – konservantų, galiojimo laikui pratęsti. šiuo metu ji gana plačiai taikoma medicinoje, įvairiose pramonės šakose, taip pat kultūros vertybių saugojimo srityje. ši sistema iš saugomo objekto aplinkos eliminuoja daugelį koroziją sukeliančių veiksnių ar bent sumažina jų daromą poveikį. Sukuriama mikroaplinka, kurios santykinis drėgnis mažesnis nei 10 %, o deguonies koncentracija nesiekia 0,1 %. taip pat sugeriami ir į pakuotę patekę cheminiai teršalai, tokie kaip vandenilio sulfidas (h2S), vandenilio chloridas 24 Bentonitas – montmorilonitinis molis, kurio pagrindinis komponentas – hidratuoti aliuminio silikatai, Chemijos terminų aiškinamasis žodynas, Vilnius, 1997, p. 68. 25 Beduhn J. „A Cost-Benefit Analysis of Dry Storage Techniques for Archaeological Iron“, in: North American Archaeologist, 2010, Vol. 31, p. 59–66, prieiga per internetą http://naa.sagepub.com/content/31/1/59.full.pdf+html [žiūrėta 2015-04-22]; Rimmer M., Thickett D., Watkinson D., Ganiaris H. Guidelines for the Storage and Display, p. 18–19.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

423

(hCl), sieros dioksidas (So2) ir amoniakas (nh3). tokia aplinka nepažeidus pakuotės sandarumo išlieka nuo ketverių iki šešerių metų. naudojant rP sistemą, radiniams reikia mažiau priežiūros nei silikagelio naudojimo atveju, nes pastarąjį gali tekti keisti kelis kartus per metus. taip pat rP sistema apibūdinama kaip efektyvesnė, nes eliminuoja daugiau koroziją sukeliančių ar spartinančių veiksnių nei silikagelis. šis metodas rekomenduojamas ir artefaktams, sudarytiems iš metalų lydinių ir organinių medžiagų, saugoti. Bet rP sistema turi ir minusų. Visų pirma, ji kur kas brangesnė nei silikagelis ar kiti desikantai. antra, dalis rP sistemoje naudojamų medžiagų yra toksiškos, todėl jas reikia utilizuoti specialiu būdu. Dar vienas minusas – apsunkintas radinių prieinamumas. Be to, kol kas nėra ilgalaikių tyrimų, kurie leistų spręsti apie archeologinių metalinių radinių saugojimo efektyvumą taikant šią sistemą26. Dar vienas būdas, kaip galima sumažinti laiko ir kaštų sąnaudas saugant metalinius archeologinius radinius, yra jų būklės įvertinimas taikant įvairius tyrimų metodus ir, remiantis tyrimų rezultatais, optimalių saugojimo sąlygų sudarymas tik nestabilios būklės chloro junginiais užterštiems radiniams27. Valdovų rūmų muziejaus saugyklose metaliniai radiniai saugomi polietileniniuose užspaudžiamuose (angl. Zip-Lock) maišeliuose su desikantu – iškaitintu silikageliu. tokiam metalinių radinių saugojimo būdui reikia nuolatinės priežiūros ir kontrolės, nes silikagelis veikia ribotą laiką. jo veikimo laiką dar labiau sutrumpina naudojamų mažo tankio polietileno (angl. Low-density polyethylene, lDPe) plėvelių laidumas ir nepakankamas maišelių užspaudimo sandarumas. Silikagelis turi būti keičiamas, vos tik prisigeria drėgmės. apie tai įspėja indikatorinis silikagelis. atsisakius ilgą laiką naudoto indikatorinio silikagelio, apdoroto kobalto junginiais, kurie europos Sąjungoje klasifikuojami kaip kancerogeninės medžiagos28, buvo pradėtas naudoti netoksiškas pakaitalas – esant 15–45 % santykiniam drėgniui jis, kaip ir kobalto junginiais apdorotas indikatorius, keičia spalvą iš mėlynos į raudoną29. tačiau šių granulių indikatorinės ypatybės neregeneruojamos, o tai labai padidina laiko, skiriamo radinių priežiūrai, sąnaudas, nes kaskart reikia pagaminti naujų desikanto pakuočių su naujomis indikatorinio silikagelio granulėmis. Padidėjęs aplinkos santykinis drėgnis taip pat daro nemenką įtaką silikagelio veikimo trukmei, todėl saugant gausius metalinių radinių rinkinius dažniausiai rekomenduojama kartu su pasyviomis priemonėmis reguliuoti ir patalpų santykinį drėgnį – naudoti mobiliuosius sausintuvus ar centralizuotas patalpų mikroklimato kontrolės sistemas30. ieškoma ir naujų bei efektyvesnių archeologinių metalinių radinių saugojimo muziejaus saugyklose metodų. Pirmenybė teikiama pasyvioms technikoms, padedančioms sumažinti sunaudojamos energijos kiekį, reikalingą patalpų mikroklimatui palaikyti. Valdovų rūmų muziejaus ir lietuvos dailės muziejaus Prano gudyno restauravimo centro technologai bei restauratoriai 26 Beduhn J. „A Cost-Benefit Analysis“, p. 59–66; Rimmer M., Thickett D., Watkinson D., Ganiaris H. Guidelines for the Storage and Display, p. 10; „RP System® Oxygen, Moisture and Corrosive Gas Absorber“, prieiga per internetą http://ageless.mgc-a.com/product/rp-system/ [žiūrėta 2015-04-29].

atliko antikorozinių pakavimo medžiagų, patentuotų ir gaminamų bendrovės „Daubert Cromwell“31, laboratorinius tyrimus. Buvo tirti lakiu korozijos inhibitoriumi (angl. Volatile Corrosion Inhibitor, VCi) impregnuoti produktai, skirti metalinių gaminių apsaugai nuo korozijos. Platintojo ir gamintojo pateikiamose produkto specifikacijose teigiama, kad polinės korozijos inhibitoriaus molekulės nusėda metalo paviršiuje ir sudaro ištisinį sluoksnį, apsaugantį nuo drėgmės, deguonies bei kitų koroziją sukeliančių veiksnių. tokiu korozijos inhibitoriumi apdorotos pakavimo medžiagos turėtų nuo korozijos apsaugoti įvairius metalus bei jų lydinius nuo 6 iki 24 mėnesių. taip pat teigiama, kad visos šios pakavimo medžiagos yra netoksiškos, nekenksmingos sveikatai ir gali būti perdirbamos. Prano gudyno restauravimo centro archeologinių radinių konservavimo laboratorijoje buvo atlikti tyrimai ir įvertintas šiuo korozijos inhibitoriumi impregnuoto pakavimo popieriaus, polietileninių maišelių bei inhibitoriumi įsotintos medžiagos efektyvumas, apsaugant metalinius archeologinius radinius nuo korozijos didesnės drėgmės sąlygomis. Po laboratorinių tyrimų nuspręsta saugyklose praktiškai išbandyti maišelius „Premium Metal-guard“ (4 pav.) bei korozijos inhibitoriumi įsotintą medžiagą. šio metodo veiksmingumą ir tinkamumą metaliniams radiniams saugoti bus galima įvertinti tik praėjus daugiau laiko.

kitų aPlinkoS VeikSnių SteBėSena ir kontrolė ValDoVų rūMų MUZiejaUS arCheologinio rinkinio SaUgykloSe kaip minėta, kiti aplinkos veiksniai, galintys pažeisti saugomus objektus, yra šviesa, įvairūs cheminiai ir biologiniai teršalai. archeologiniai radiniai, kaip ir kiti objektai, yra nevienodai jautrūs šviesos poveikiui. Mažiausiai jautrūs yra neorganinės kilmės – metaliniai, stikliniai, akmeniniai bei keraminiai – radiniai. jautriausi šviesai yra organiniai radiniai, ypač radiniai su dažikliais32. Saugant archeologinius radinius nuo žalingo šviesos poveikio, muziejaus saugyklų langai uždengiami šviesai nelaidžiomis ritininėmis užuolaidomis (5 pav.). tad natūrali dienos šviesa į patalpas nepatenka, o saugykloms apšviesti naudojami tik dirbtiniai apšvietimo šaltiniai. Didžiausias apšviestumo intensyvumas organinių radinių saugykloje neviršija 50 lx, kitose patalpose – 200 lx, o UV spinduliuotė lygi 0 μw/lm. Dauguma radinių saugoma šviesai nelaidžiose dėžėse ar pridengti dangalais, tad net įjungus dirbtinį apšvietimą jie apsaugomi nuo kenksmingo šviesos poveikio. apšviestumas matuojamas daugiafunkciais elektroniniais matuokliais elSeC 764 ir 765C. taip pat šiam tikslui naudojamas modelis elSeC 77433, matuojantis ne tik apšviestumo intensyvumą ir UV spindulių kiekį šviesos sraute, bet ir ir spindulių kiekį bei aplinkos temperatūrą. kitas svarbus veiksnys, darantis įtaką eksponatų būklei, – cheminė tarša. tai kietosios dalelės ir dujinės medžiagos. šie ter-

27 Thickett D., Lambarth S., Wyeth P. „Determining the Stability and Durability of Archaeological Materials“, 9th International Conference on NDT of Art, Jerusalem Israel, 25–30 May 2008, prieiga per internetą http://www.ndt.net/article/art2008/papers/024Thickett.pdf [žiūrėta 2015-04-22].

31 Platintojas – UAB Antalis (Ukmergės g. 369A, LT-12142 Vilnius). Gamintojas – Daubert Cromwell, LLC (12701 S. Ridgeway Ave., Alsip, IL 60803, JAV).

28 https://www.echa.europa.eu/ [žiūrėta 2017-03-23].

32 „Control of Damage to Museum Objects by Optical Radiation“, 2004, prieiga per internetą http:// www.cie.co.at/index.php?i_ca_id=433 [žiūrėta 2015-06-10].

29 Platintojas – Preservation Equipment Ltd (Vinces Road, Diss, Norfolk IP22 4HQ, Jungtinė Karalystė). 30 Rimmer M., Thickett D., Watkinson D., Ganiaris H. Guidelines for the Storage and Display, p. 17–18.

424

33 Gamintojas – Littlemore Scientific Engineering (Gutchpool Farm, Gillingham, Dorset SP8 5QP, Jungtinė Karalystė).

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

5. Saugyklų patalpų langai uždengti šviesai nelaidžiomis ritininėmis užuolaidomis. Fotografas V. Abramauskas The windows of the storage spaces are covered with roller blinds that do not let light pass through. Photograph by V. Abramauskas

šalai į patalpas patenka iš išorės arba yra vidinės taršos padarinys. Saugomiems objektams didesnį pavojų paprastai kelia vidinė tarša. agresyvius junginius išskiria interjero apdailai, saugyklų įrangai ar saugomiems objektams pakuoti, taip pat patalpoms valyti ir kitoms reikmėms naudojamos netinkamos medžiagos. Dėl šios priežasties renkantis medžiagas, kurios bus naudojamos muziejinių vertybių aplinkoje, labai svarbu atkreipti dėmesį į tai, ar jos nedarys žalingo poveikio eksponatams34. Valdovų rūmų muziejaus saugyklose archeologiniai radiniai saugomi nerūgštaus kartono ar polietileninėse dėžėse milteliniu būdu dažytuose metaliniuose stelažuose (6 pav.). kitos radiniams pakuoti ir saugyklų įrangai naudojamos medžiagos taip pat atitinka muziejinės kokybės reikalavimus. nuo išorinės taršos saugyklų patalpas saugo sandarūs langai ir durys, be to, patalpos nuolat valomos ir ventiliuojamos. Valdovų rūmų muziejaus saugyklose įrengus oro kondicionavimo sistemą, į saugyklas patenkantis oras bus filtruojamas per joje įmontuotus filtrus. Biologinio užterštumo kontrolė priklauso ir nuo patalpose palaikomos švaros, tinkamos ventiliacijos bei santykinio drėgnio ir temperatūros kontrolės. Valdovų rūmų muziejaus saugyklų patalpos reguliariai dezinfekuojamos naudojant lempą, skleidžiančią UV spinduliuotę. tam tikro ilgio bangų UV spinduliuotė sukelia negrįžtamas chemines reakcijas mikroorganizmų ląstelių branduoliuose ir taip sutrikdo jų gyvybines funkcijas. šis dezinfekcijos metodas plačiai naudojamas medicinoje, farmacijoje, maisto pramonėje ir kitose srityse35.

34 „Total Volatile Compounds (TVOC) in Indor Quality Investigations“, European Commission, Joint Research Centre – Environment Institute, Report No.19, 1997, prieiga per internetą http://www.inive. org/medias/ECA/ECA_Report19.pdf [žiūrėta 2017-03-23]; Lukšėnienė J., Žigelienė V. „Tekstilės eksponatų saugojimo ir eksponavimo principai“, p. 294. 35 „Word of the Month: Ultraviolet Germicidal Irradiation (UVGI)“, in: NIOSH eNews, Vol. 5, No. 12, April 2008, prieiga per internetą http://www.cdc.gov/niosh/enews/pdfs/enewsv5n12.pdf [žiūrėta 2015-06-05].

VolUMen

arCheologinio rinkinio SaUgojiMo Sąlygų geriniMo Planai ir PerSPektyVoS Sudarant archeologiniam rinkiniui saugoti palankias sąlygas, atsižvelgiama į skirtingo medžiagiškumo radinių grupes ir jų būklę stipriausiai veikiančius aplinkos veiksnius. atsižvelgiant į muziejaus finansines galimybes ir turimus žmogiškuosius išteklius, taip pat nepamirštant aplinkosaugos reikalavimų, ieškoma optimalių šių objektų saugojimo variantų. tikimasi, kad Valdovų rūmų muziejaus archeologinio rinkinio saugyklose įdiegta oro kondicionavimo sistema labai pagerins archeologinių radinių saugojimo sąlygas. ši sistema turėtų padėti išvengti didesnio santykinio drėgnio ir temperatūros svyravimo bei kritinių šių parametrų verčių. Sistema leis palaikyti saugomoms kultūros vertybėms palankesnę, tai yra žemesnę (+16–18 °C), aplinkos temperatūrą ir 50 % santykinį drėgnį. taip pat palengvins saugyklų patalpų cheminio ir biologinio užterštumo kontrolę. taigi, bus sudarytos daugeliui archeologinių radinių palankios aplinkos sąlygos. Sudėtinga problema išlieka metalinių archeologinių radinių efektyvus saugojimas. Daugeliui radinių tinkamas 50 % santykinis drėgnis metaliniams artefaktams kelia nemenką pavojų. šiuo metu kaip laikinas problemos sprendimo būdas sukuriama sausa metalo mikroaplinka naudojant iškaitintą silikagelį. Vilčių teikia ir pradėti naudoti maišeliai „Premium Metal-guard“ bei kitos lakiu korozijos inhibitoriumi įsotintos medžiagos. šių priemonių praktinis naudojimas dar tik pradėtas, tad apie jų efektyvumą saugant metalinius archeologinius radinius bus galima spręsti tik po kiek laiko įvertinus artefaktų būklę. tokios pasyvios prevencinio konservavimo technikos – silikagelio ar korozijos inhibitoriais apdorotų medžiagų naudojimas – leidžia

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

425

6. Saugyklose archeologiniai radiniai saugomi muziejinės kokybės reikalavimus atitinkančiose kartoninėse ir polietileninėse dėžėse metaliniuose stelažuose. Fotografas V. Abramauskas Archaeological artefacts are kept in the repositories in cardboard and polyethylene boxes on metal shelving that meets museum quality requirements. Photograph by V. Abramauskas

sumažinti patalpų mikroklimatui palaikyti sunaudojamą energijos kiekį ir finansines kultūros vertybių saugojimo sąnaudas, taip pat atitinka šiandienes aplinkosaugos rekomendacijas. tačiau daugeliu atvejų šios priemonės yra nepakankamos siekiant užtikrinti efektyvų metalinių radinių saugojimą. Dėl šios priežasties svarstoma galimybė muziejaus saugyklose įrengti izoliuotą patalpą, kurioje būtų sukurta sausa aplinka, tinkama metaliniams radiniams saugoti. joje būtų palaikomas 12 % neviršijantis ar bent 30 % santykinis drėgnis. tam, kad metalinius radinius būtų galima saugoti tokiomis sąlygomis, pirmiausia būtina atlikti tam tikrus rinkinio apskaitos ir tvarkymo darbus, leidžiančius atskirti metalinius radinius nuo kitų grupių radinių. taip pat reikia išspręsti patalpų klausimą ir rasti techninį sausos aplinkos sudarymo sprendimą. tokioje sausoje aplinkoje metaliniai artefaktai galėtų būti saugomi tiek iki juos konservuojant laboratorijoje, tiek ir jau konservuotus, taip pat jose galėtų būti saugoma masinė medžiaga, kuriai šiuo metu nenumatomas laboratorinis konservavimas.

426

norint efektyviau vykdyti oro taršos prevenciją muziejaus saugyklose ir ekspozicijose, artimiausiu metu ketinama įsigyti oro taršos matavimo prietaisų ar priemonių, kurie padėtų tiksliau įvertinti ir greičiau sureaguoti į iškilusias grėsmes. atliekant prevencinę muziejinių vertybių priežiūrą ir sprendžiant iškilusias problemas, labai svarbus visų muziejaus darbuotojų glaudus bendradarbiavimas. taip pat reikšmingas ir skirtingų muziejų bei kitų kultūros vertybes saugančių institucijų profesinis bendravimas, dalijimasis žiniomis, patirtimi ir idėjomis prevencinio konservavimo srityje.

PaDėka

Už visokeriopą pagalbą dėkojame lietuvos dailės muziejaus Prano gudyno restauravimo centro archeologinių dirbinių restauravimo dirbtuvių ir Mokslinių tyrimų skyriaus darbuotojoms. Už konsultacijas ir patarimus dėkojame chemikei, restauravimo technologijų ekspertei janinai lukšėnienei.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

Jurgita Kalėjienė Mantvidas Mieliauskas

PraCtiCal aPPliCation oF PreVentiVe ConSerVation MethoDS in the rePoSitorieS oF the national MUSeUM – PalaCe oF the granD DUkeS oF lithUania arChaeologiCal ColleCtion aBStraCt this article is on a topic that has become very relevant in recent times regarding the preservation of cultural treasures – preventive conservation. it has a brief review of current trends in the standardisation of suitable conditions for protecting cultural treasures. Most attention goes towards the practical application of preventive conservation, and the monitoring and control of environmental conditions in the repositories of the archaeological Collection of the national Museum – Palace of the grand Dukes of lithuania. the museum’s archaeological Collection consists of around half a million artefacts recovered from archaeological investigation of the Vilnius lower Castle territory. the archaeological artefacts, which have undergone several radical changes in their environmental conditions, are exceptional objects in terms of preventive conservation – they are often more sensitive to unsuitable storage conditions due

VolUMen

to changes to their chemical structure that have taken place in the archaeological environment, as well as physical damage, than are historic exhibits made of the same materials. in order to preserve these artefacts in a good condition for as long as possible, many of them must undergo laboratory conservation procedures. yet no less important is the storage of these cultural treasures both prior to conservation and afterwards. Particular attention must be given to the preventive conservation methods used in repositories and the control of environmental factors that cause damage. these are the museum’s spaces where a majority of the collections are kept for the longest period of time. the museum’s treasures kept in its repositories are inspected less frequently, so any damage is not noticed as soon as is the case with the cultural treasures on display in the museum’s expositions.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

427

Violeta Kisielienė

VĮ Lietuvos prabavimo rūmų Brangakmenių tyrimų laboratorija Žirmūnų g. 70, LT-09124 Vilnius gemlab@lpr.lt

Rasa Valatkevičienė

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Katedros a. 4, LT-01143 Vilnius r.valatkeviciene@valdovurumai.lt

BrangakMeniai, raSti Per VilniaUS žeMUtinėS PilieS lietUVoS DiDžiųjų kUnigaikščių rūMų arCheologiniUS tyriMUS ii DaliS atliekant Vilniaus žemutinės pilies lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų archeologinius tyrinėjimus, rasta 17 XiV–XVii a. radinių su brangiaisiais akmenimis1. Dešimt iš jų jau publikuota 2011 m.2 – aptarti auksiniai ir sidabriniai paauksuoti papuošalai: žiedas su granatu, puošmenos ar papuošalo detalė su granatu ir perlu, žiedas su rubinu, žiedas su deimantu, penki perlai ir žiedas, kurio juvelyrinės medžiagos dėl prastos būklės nebuvo nustatytos. šiame straipsnyje pristatomi naujausi septynių radinių su brangiaisiais akmenimis tyrimai. tyrimai atlikti nedestrukciniais metodais, visiškai nekenkiant radiniui. jie suteikė informacijos apie patį juvelyrinį akmenį ar organinę medžiagą, leido nustatyti jų tikrumą ar galimus dubletus, dydį, svorį, spalvą bei būklę. istoriniuose šaltiniuose, ypač nuo XVi a., yra nemažai informacijos apie valdovų, didikų, bajorų turėtus, dovanų gautus ar įsigytus papuošalus bei kitas vertybes iš tauriųjų metalų ir brangakmenių, bet pačių vertybių tėra išlikusi viena kita. todėl per Vilniaus žemutinės pilies lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų archeologinius tyrimus rasti dirbiniai ir jų tyrimas ne tik suteikė žinių apie turėtų papuošalų meninę vertę bei to meto aspiracijas, bet ir leido sužinoti technologines subtilybes, apie kurias duomenų istoriniuose šaltiniuose reta ar visai nėra: tauriųjų metalų lydinių prabą, brangakmenių tikrumą ar dubletus, lituojant, puošiant emaliu ir juodmase naudotas medžiagas.

Brangiųjų akMenų tyriMų iStoriograFija

nius publikuotas 2011 metais3. iki to meto pavieniai juvelyriniai akmenys, rasti tyrinėjant tiek Vilniaus žemutinės pilies, tiek kitų lietuvos archeologijos paminklų teritoriją, publikuoti leidiniuose kartu su kitais radiniais. atliekant Vilniaus žemutinės pilies lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijos archeologinius tyrimus rasti brangieji akmenys (perlai, gagatas, koralas) paminėti Vilniaus žemutinės pilies rūmų tyrimams skirtuose leidiniuose4 bei kituose šiam paveldo objektui skirtuose leidiniuose5, taip pat dr. Daivos Steponavičienės disertacijoje ir publikacijose6 bei šio straipsnio autorės publikacijoje7. Brangieji akmenys lietuvos teritorijoje žinomi jau iš i tūkstm. vidurio. adolfas tautavičius, tyrinėjęs taurapilio pilkapyno pilkapyje nr. 5 rastą „kunigaikščio“ kapą, mini importinę geležinę sagtį su apkalu, puoštu dviem išlikusiais granatais aukso apsoduose8 (manoma, kad jų būta keturių). tyrinėjimai publikuoti „lietuvos archeologijos“ leidinyje, jame yra ir sagties su apkalu piešinys9. Sagties granatai 2009 m. identifikuoti ir dr. arūno kleišmanto10. Sagtį šiuo metu galima pamatyti lietuvos nacionalinio muziejaus ekspozicijoje. 3 Ibid. 4 Vilniaus Žemutinės pilies rūmai (1996–1998 metų tyrimai), t. 5, sud. V. Urbanavičius, Vilnius, 2003, p. 231, il. 150–151; Vilniaus Žemutinės pilies rūmai (1990–1993 metų tyrimai), t. 3, sud. V. Urbanavičius, Vilnius, 1995, il. 251. 5 Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai Vilniaus Žemutinėje pilyje. Istorija ir rinkiniai. Albumas / Palace of the Grand Dukes of Lithuania in Vilnius Lower Castle. History and Collections. Album, sud. / compilers D. Avižinis, V. Dolinskas, Ė. Striškienė, Vilnius, 2010; Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija Vilniuje, sud. V. Urbanavičius, Vilnius, 2010; Tarp kasdienybės ir prabangos. Restauruoti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų archeologiniai radiniai, sud. A. Puškorius, Vilnius, 2011.

Pirmas straipsnis apie Vilniaus žemutinės pilies lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje rastus brangakme-

6 Steponavičienė D. Lietuvos valdovo Vilniaus dvaro prabanga archeologinių tyrimų duomenimis (XIII a. – XVI a. I ketv.). Daktaro disertacija, Vilniaus universitetas, 2004; idem, „Metalinės aprangos detalės ir papuošalai Vilniaus Žemutinės pilies tyrinėjimų duomenimis“, in: Lietuvos archeologija, t. 24, 2003, p. 111, il. 5; idem, Lietuvos valdovo dvaro prabanga XIII a. viduryje – XVI a. pradžioje, Vilnius, 2007, p. 107, il. 61, p. 109, il. 63, p. 113, il. 66, p. 117, il. 72.

1 „Brangakmenių“ terminas publikacijoje vartojamas plačiąja prasme: brangakmenis – mineralas, uoliena, organinė ar sintetinė medžiaga, renkama ir naudojama juvelyrikoje. Tai natūralūs apdirbti ir neapdirbti brangieji, juvelyriniai ir puošnieji akmenys, organinės kilmės brangakmeniai. Sinonimiškai vartojamos sąvokos „juvelyriniai akmenys“, „brangieji akmenys“.

7 Valatkevičienė R. „XIV–XVII a. žiedai Vilniaus Žemutinėje pilyje“, in: Lietuvos pilys, t. 1, 2005, p. 42.

2 Valatkevičienė R., Kisielienė V., Čebatariūnas M. „Brangakmeniai, rasti per Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų archeologinius tyrimus“, in: Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, Vol. 2: MMXI, comparavit G. Striška, Vilnae, MMXII, p. 348–358.

428

8 Tautavičius A. Taurapilio pilkapyno, Utenos raj., kasinėjimų 1970 m. rugpjūčio mėn. ir 1971 m. liepos mėn. ataskaita, radinio inv. Nr. 24 (LIIR, f. 1, b. 303). 9 Tautavičius A. „Taurapilio „kunigaikščio“ kapas“, in: Lietuvos archeologija, t. 2, 1982, p. 25, il. 17. 10 Bliujienė A., Steponaitis V. „Wealthy Horsemen in the Remote and Tenebrous Forest of East Lithuania during the Migration Period“, in: Archaeologia Baltica, t. 11, 2009, p. 185–205.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

Stakliškių, kretingos, gėliogalių lobiuose taip pat rasta papuošalų su juvelyrinėmis medžiagomis: tai medalionai su kalnų krištolo, dviem topazo, ametisto, malachito akutėmis, pasaginė segė su šešiomis lazurito akutėmis. Stakliškių lobio radiniai publikuoti atskirame leidinyje11. Xiii–XiV a. lobiuose rasti papuošalai aptarti justinos Bliujūtės magistro darbe12, taip pat baltų papuošalų parodos kataloge „Baltų menas“13. atliekant trakų švč. Mergelės Marijos apsilankymo bažnyčios šventoriaus archeologinius tyrimus rasti auskarai su turkio akutėmis ir perlu14. trakuose taip pat rastas žiedas su kalnų krištolo akute15. kernavėje rastas sardonikso karoliukas. žiedai su kalnų krištolo ir stiklo akutėmis pasirodė šiam paveldo objektui skirtuose leidiniuose16. klaipėdos piliavietėje rastam žiedui su deimantu buvo skirtas straipsnis spaudoje, jis minimas kitame klaipėdos archeologijai skirtame leidinyje17. Vilniuje, Bokšto gatvėje, esančio kapinyno pirminiais archeologinių tyrinėjimų duomenimis, rasta apgalvio plokštelių, puoštų perlamutru18. tiriant prezidentūrą rastas smaragdas aukso apsode, chrizoprazas bei neidentifikuotas akmuo19. Perlas rastas giedrio (dab. šv. ignoto) gatvėje20, sidabrinis paauksuotas auskaras su perlu – liejyklos gatvėje21. Sidabrinis paauksuotas žiedas su ametisto (?) akute aptiktas Slėpsnių kaimo (joniškio r.) vietoje22. Vilniaus katedros lobyno papuošalai ir kiti dirbiniai publikuoti atskirame leidinyje, parengtas vertybių sąrašas su aprašais23. taip pat pristatyti bažnyčiose išlikę liturginiai indai ir kiti reikmenys bei papuošalai24. istoriniuose šaltiniuose minimi su valdovais ir jų aplinka, vyskupais bei kitais aukšto socialinio sluoksnio atstovais siejami auksiniai žiedai, puošti emaliu, smaragdais, turkiais, rubinais, deimantais, safyrais, kalnų krištolu (?), minimas sidabrinis paauksuotas žiedas su beriliu aptarti dr. eugenijaus Svetiko publikacijoje25. 11 Daugudis V. Stakliškių lobis. Radimo vieta ir aplinkybės, Vilnius, 1968. 12 Bliujūtė J. XIII–XIV a. lobių papuošalai. Magistro darbas, Vilniaus universitetas, 2004. 13 Baltų menas. Albumas / Art of the Balts. Album, sud. A. Butrimas, Vilnius, 2009. 14 Fediajevas O. „Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios šventorius“, in: Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2010 metais, Vilnius, 2011, p. 281–282, il. 6–7. 15 Fediajevas O. „Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios šventorius“, in: Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2008 metais, Vilnius, 2009, p. 282, il. 25–26. 16 Vėlius G. Kernavės miesto bendruomenė XIII–XIV a., Vilnius, 2005; Kernavė – litewska Troja. Katalog wystawy, red. A. Bitner-Wróblewska, Warszawa, 2002. 17 Armalis V. „Retas radinys“, in: Tiesa, 1978 m. spalio 28 d., Nr. 250 (10869), p. 4; Žulkus V. Viduramžių Klaipėda. Miestas ir pilis. Archeologija ir istorija, Vilnius, 2002, il. 26. 18 Kape Nr. 106, Jonaitis R. „Civitas Rutenica“ Vilniuje XIII–XV a. Daktaro disertacija, Klaipėdos universitetas, 2013. 19 Luchtanienė D. Archeologiniai tyrimai (plotai 16 ir 17) Vilniuje, Reprezentacinių rūmų ansamblio teritorijoje (AtR-45) 1997 metais ataskaita, t. 3, p. 7 (LIIR, f. 1, b. 2953). 20 Ušinskas V. 1983 m. archeologinių tyrinėjimų Vilniuje, K. Giedrio g. 8, ataskaita (LIIR, b. 1390). 21 Butėnas E. „Kapinės Vilniuje, Liejyklos g. 4–24“, in: Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2013 metais, Vilnius, 2014, p. 165, il. 2.

jUVelyrinių akMenų iDentiFikaViMaS Per 1996–1998 m. Vilniaus žemutinės pilies lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų archeologinius tyrinėjimus rastus juvelyrinius akmenis tuo metu ištyrė geologijos instituto mokslininkai algis Uginčius ir Vladas katinas. jie identifikavo serdoliką (karneolį), gagatą ir chalcedoną26. 2011 m. lietuvos prabavimo rūmų Brangakmenių tyrimų laboratorijos gemologai ekspertai, identifikavę akmenis šiuolaikiniais metodais, patikslino geologų tyrimus. gagato ir chalcedono identifikacija buvo patvirtinta, o ištyrus serdoliko (karneolio) karolio cheminę sudėtį (pagrindinis elementas – kalcis) paaiškėjo, kad iš tiesų tai yra koralas. Brangieji akmenys 2010–2014 m. buvo ištirti lietuvos prabavimo rūmų Brangakmenių tyrimų laboratorijoje gemologų ekspertų Violetos kisielienės, Mindaugo čebatariūno ir redos Matulienės. šioje laboratorijoje radiniams tirti taikyti tik nedestrukciniai metodai, naudota gemologinė įranga: mikroskopas „nikon Diascope“ ir „leica“ (GIAGEM instrument), ultravioletinės šviesos lempa, deimantų šilumos laidumo ir atspindžio matuoklis, poliariskopas, dichroskopas, refraktometras, rentgeno fluorescencinis spektrometras, įtvirtintų brangakmenių masės skaičiavimo prietaisas, elektroninės laboratorinės svarstyklės. nuo 2014 m. tyrimams pradėtas naudoti naujas aparatas – „gemmoraman-532“ – ramano ir fotoliuminescencinis spektrometras, pritaikytas gemologiniams tyrimams ir analizei. nedestrukciniais metodais naudojant programinę įrangą ir užregistravus spektrą, jis pasiūlo atitikmenų iš daugiau nei 5 tūkst. mineralų bei organinių medžiagų, taip pat sintetinių medžiagų duomenų bazės. šis naujas spektrometras leido identifikuoti net tas papuošalų juvelyrines medžiagas, kurios ilgai nebuvo nustatytos dėl prastos būklės. Brangieji akmenys laboratorijoje buvo tirti ir dėl galimų dubletų ar tripletų. tiek šiais, tiek ankstesniais laikais juvelyrai dirbinius kartais puošdavo ne natūraliais, o iš dviejų ar trijų dalių suklijuotais akmenimis. Viršuje būdavo brangakmenis, apačioje – pigesnis mineralas (pavyzdžiui, kvarcas) arba stiklas. toks dubletas neturėjo vertės kaip tikras brangakmenis. Dubletus darydavo dėl didelės, ne visiems prieinamos tikrųjų brangakmenių kainos ir jų riboto kiekio. taip pat neatmestina galimybė, kad tam tikrais atvejais juvelyras apgaudavo užsakovą ar pirkėją. ištyrus visus Vilniaus žemutinės pilies lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų brangiuosius akmenis, rastas tik vienas toks galimas dubletas. naujausių gemologinių tyrinėjimų duomenimis, XVii a. datuotinas auksinis žiedas su turkiu27 arba buvo puoštas turkiu su matrica arba uoliena, su kuria ir buvo iškastas kasykloje, arba juvelyras pats padarė dubletą – prie turkio priklijavo apatinę dalį iš uolienos (žr. 11 pav.). to reikėjo, nes turimas turkis buvo per mažas aukštai žiedo akutei. Mokslininkus domina ir brangakmenių kilmės vietos. Vilniaus žemutinės pilies lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje 1990 m. rastą chalcedoną apibūdino ir galimą jo kilmės vietą – Vidurio europa (čekija, Vengrija) – nustatė geologas

22 Vasiliauskas E. „Senovės gyvenvietės ir kaimavietės Joniškio rajone“, in: Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2008 metais, Vilnius, 2009, p. 252, il. 4. 23 Vilniaus katedros lobynas. Albumas, sud. R. Budrys, V. Dolinskas, Vilnius, 2002, p. 235–249. 24 Jėga ir grožis Jo šventovėje... Vilniaus arkivyskupijos sakralinės vertybės Bažnytinio paveldo muziejuje, sud. D. Vasiliūnienė, Vilnius, MMXIII.

26 Steponavičienė D., Racevičius R. „Pietinių vartų bokštas“, in: Vilniaus Žemutinės pilies rūmai (1996– 1998 metų tyrimai), p. 60.

25 Svetikas E. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės christianizacija XIV a. pab. – XV a. Archeologiniai radiniai su krikščioniškais simboliais, t. 1, Vilnius, 2009, p. 350–355.

27 Blaževičius P., Bugys P. Vilniaus Žemutinės pilies teritorija. Ploto į pietus nuo I oficinos 2005, 2007– 2009 m. tyrimai, radinio inv. Nr. 459.

VolUMen

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

429

1. Sidabrinis paauksuotas žiedas su kvarcu chalcedonu ir, tikėtina, perlu, XIV–XV a. Fotografas V. Abramauskas

2. Sidabrinis paauksuotas žiedas su kvarcu chalcedonu ir, tikėtina, perlu, XIV–XV a. Fotografas V. Abramauskas

Silver gold-plated ring with quartz chalcedony and perhaps a pearl, 14th–15th c. Photograph by V. Abramauskas

Vladas katinas28. Mokslininkas chalcedono radimo vietą identifikavo pagal chalcedono spalvą, kuri, pasak jo, yra gana reta, o gemologai mano, kad tokia chalcedono spalva nėra reta. šiuo metu lietuvoje brangakmenių radaviečių tyrimai neatliekami. Užsienio šalyse tokie tyrimai galėtų būti atliekami, bet jie labai brangūs, sudėtingi ir, deja, neretai nerezultatyvūs arba pateikiantys klaidingas identifikacijas. tam įtakos turi ir kasyklos, kurios buvo naudotos ankstesniais laikais, o išsekus brangiųjų akmenų šaltiniams nebenaudotos ir šiuo metu nebežinomos.

navėje rastas sardonikso karolis32. įvairių formų pavienių ar vėriniuose su stiklo karoliukais, karolių iš serdoliko, kvarco žinoma iš dabartinės Baltarusijos teritorijos (X a. pirma pusė – Xii a.)33.

raDiniai SU kVarCo atMainoMiS – ChalCeDonaiS, SerDolikaiS, onikSaiS, karneoliaiS kvarcas – žemėje labai paplitęs mineralas. žinoma daug jo atmainų: chalcedonas, serdolikas, agatas, oniksas, karneolis ir kt.29 Sankt Peterburgo ermitažo muziejuje saugoma kamėja su lietuvos didžiojo kunigaikščio ir lenkijos karaliaus žygimanto augusto biustu, išraižytu onikse (raižytojas jakopas karaljas (jacopo Caraglio), apie 1560, krokuva)30. Miuncheno Valstybinėje monetų galerijoje saugoma Barboros radvilaitės kamėja, išraižyta sardonikse (raižytojas jakopas karaljas, 1550, krokuva)31. atliekant Vilniaus žemutinės pilies lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų archeologinius tyrimus rasti keturi radiniai iš šios brangiųjų akmenų grupės: žiedas su kvarcu chalcedonu, chalcedonas, kvarco chalcedono jaspio karolis ir karneolio karolis. ker-

žieDaS SU PerlU (?) ir kVarCU ChalCeDonU Vilniaus žemutinės pilies lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų šiaurinio ir rytinio korpusų prieigose rastas aukštos prabos sidabrinis paauksuotas žiedas34 (lydinyje – 90 proc. sidabro). Dendrochronologinių tyrimų duomenimis, sluoksnis, kuriame jis rastas, datuojamas XiV a. pabaiga – XV a. pradžia35 (1, 2 pav.). žiedas 1,85 x 2,3 cm skersmens, masyvia, puošnia „dėželine“ priekine dalimi (2,55 x 2,2 cm), prilituota prie lankelio. Priekinė dalis puošta keturiomis (išliko trys) šešialapėmis gėlytėmis, jų skersmuo 0,7–0,85 cm. tarp jų paliktos vietos keturioms akutėms, išlikusi tik viena – šviesiai gelsvas pilkšvą atspalvį turintis kabošono formos kvarcas chalcedonas (0,27 ct)36. ilgą laiką dėl prastos būklės nesisekė nustatyti, iš ko padaryta centre esanti akutė, mat ji sueižėjusi ir suirusi struktūriškai. naujausiais gemologinių tyrimų duomenimis, analizuojant centrinės akutės cheminę sudėtį fluorescenciniu rentgeno spektrometru „Spectro Midex 4r0011“, keliose skirtingose vietose aptiktas nemažas kiekis kalcio (Ca), taip pat nedideli pėdsakai švino (Pb), silicio (Si) ir geležies (Fe). tai leidžia manyti, kad akutėje yra kriau32 Vėlius G. Kernavės miesto bendruomenė, p. 60. 33 Археологическое наследие Беларуси / Archaeological Heritage of Belarus, сост. О. Н. Левко, Минск, 2012, c. 100, 103, 111.

28 Kuncevičius A., Tautavičius A., Urbanavičius V. Vilniaus Žemutinės pilies rūmų teritorijos 1991 m. tyrimai, p. 68–69 (LIIR, f. 1, b. 1944). 29 Kartavičius A., Žiedelis A. Mineralų paslaptys, Vilnius, 1986, p. 147–148. 30 Dolinskas V. „Jadvygos Jogailaitės brangenybių skrynutė ir jos istorija“, in: Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, Vol. 3: MMXII–MMXIII, comparavit G. Striška, Vilnae, MMXV, p. 186, il. 26; Letkiewicz E. Klejnoty w Polsce. Czasy ostatnich Jagiellonów i Wazów, Lublin, 2006; Nowacki D., Piwocka M. Klejnoty w dawnej Polsce, Warszawa, 2011, s. 68; http://swiadectwo1.republika.pl/cameo_en.html [žiūrėta 2015-09-28]. 31 Letkiewicz E. Klejnoty w Polsce; http://swiadectwo1.republika.pl/cameo_en.html [žiūrėta 2015-09-28].

430

34 Blaževičius P., Bugys P., Kaminskaitė I. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. LDK valdovų rūmų rytinio ir šiaurinio korpusų prieigų archeologinių tyrimų 2006–2008 m. ataskaita, radinio inv. Nr. M-1708. 35 Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, Mokslinių tyrimų centras, Medienos dendrochronologinių tyrimų duomenų katalogas, VŽP VR 2008 ŠRK išorės perkasos (archeologas P. Blaževičius) V plano dendrochronologinių pavyzdžių tyrimas, dendrochronologė dr. Rūtilė Pukienė, Vilnius, 2013; Blaževičius P., Bugys P. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmai. LDK valdovų rūmų rytinio ir šiaurinio korpusų prieigų archeologinių tyrimų 2006–2008 m. ataskaita. 36 Tyrimas atliktas Lietuvos prabavimo rūmų Brangakmenių laboratorijoje, tyrėja gemologė Violeta Kisielienė, tyrimo Nr. 10065448.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

3. Chalcedonas. Fotografas V. Abramauskas

4. Kvarco chalcedono jaspio karoliukas, XIV–XV a. Fotografas V. Abramauskas

Chalcedony. Photograph by V. Abramauskas

A quartz chalcedony jasper bead, 14th–15th c. Photograph by V. Abramauskas

klės, perlo ar kitos organinės medžiagos, patekusios į agresyvią aplinką, likučių37. kadangi žiedas pagamintas iš tauriojo metalo ir yra puikaus meistro darbo, tikėtina, kad jis buvo puoštas perlu. žiedo lankelis puoštas geometriniu ornamentu, labai panašiu į žiedo lankelį, rastą Vokietijoje, Brėmene, vyskupo kape nr. 18. Brėmeno žiedo priekinė dalis kitokia, puošta ametistu. žiedas datuojamas Xiii amžiumi38. Vilniaus žemutinės pilies teritorijoje rastas žiedas taip pat galėjo priklausyti aukšto socialinio sluoksnio atstovui, nes pagamintas iš aukštos prabos sidabro, paauksuotas ir puoštas brangiaisiais akmenimis. Daugiau tokio tipo žiedų žinoma ir iš Vilniaus žemutinės pilies, kernavės, Vilniaus Bokšto gatvės archeologinių tyrinėjimų. tokių tauriųjų metalų žiedų rasta ir kituose europos kraštuose. Vienas jų – auksinis šventosios romos imperatoriaus henriko iV žiedas, puoštas safyru ir perlais (Xii a.)39. Papuošalų su perlais žinoma iš Vilniaus žemutinės pilies teritorijos – tai papuošalas su granatu ir perlu (XiV a. pabaiga) bei penki perlai (XVi a.); iš trakų švč. Mergelės Marijos bažnyčios šventoriaus – auskarai su perlais (XV a.)40. auksinis žiedas su perlu rastas ir tyrinėjant Vilniaus katedrą (XV a.)41.

Chalcedonas melsvas, su pilkšvu atspalviu, kabošono (ovalo) formos, 16,85 ct43. jo dydis 1,8 x 1,45 cm, aukštis 1,1 cm. tai ne žaliava, o iš papuošalo ar kitokio dirbinio iškritusi akutė, nes šis brangusis akmuo yra apdirbtas, turi formą. Pastatas M3 priskiriamas ankstyviesiems Vilniaus žemutinės pilies mūriniams pastatams, jame rasti radiniai datuojami XiV amžiumi. šis statinys galėjo būti reprezentacinis44. radimo aplinkybės leidžia manyti, kad chalcedonas galėjo būti ne tik papuošalo, bet ir liturginio ar kitokio dirbinio puošmena, nes chalcedonais būdavo puošiami ir liturginiai dirbiniai, pavyzdžiui, 1530–1539 m. šv. eustachijaus relikvijorius45 iš Vilniaus katedros lobyno. jo donatorius – lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kancleris, trakų, vėliau – Vilniaus vaivada albertas goštautas. šį relikvijorių jis testamentu padovanojo Vilniaus katedros goštautų koplyčiai. Manoma, kad didieji brangakmeniai kur kas senesni46. Chalcedonų radaviečių žinoma indijoje, arabijos pusiasalyje (Saudo arabija, jemenas), irake, islandijoje, Farerų salose, rusijoje, kazachstane, armėnijoje, gruzijoje, azerbaidžane. nuo istorinių laikų jie kasami Bohemijoje, Vokietijoje, austrijoje, Slovakijoje, lenkijoje, italijoje (Sardinijoje ir Sicilijoje), Bulgarijoje, rumunijoje47.

ChalCeDonaS Be žiedo su chalcedonu ir perlu (?), 1990 m. Vilniaus žemutinės pilies teritorijoje, pastate M3, rastas dar vienas chalcedonas42 (3 pav.). 37 Tyrimas atliktas Lietuvos prabavimo rūmų Brangakmenių laboratorijoje, tyrėja gemologė Violeta Kisielienė, tyrimo Nr. 10065448. 38 „Das Handwerk in Bremen von Manfred Rech“, in: Lübecker Kolloquium zur Stadtarchäologie im Hanseraum, Bd. V: Das Handwerk, Lübeck, 2006, S. 303, Abb. 1. 39 „Die Salier. Macht im Wandel“, in: Kultur Online, 2011, http://kultur-online.net/node/15459 [žiūrėta 2015-09-28]. 40 Fediajevas O. „Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios šventorius“, in: Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2010 metais, p. 281–282, il. 7. 41 Kitkauskas N. Vilniaus katedra, Vilnius, 1976, p. 35, il. 20; Vilniaus katedros lobynas, il. 12. 42 Kuncevičius A., Tautavičius A., Urbanavičius V. Vilniaus Žemutinės pilies rūmų teritorijos 1990 m. archeologinių tyrinėjimų ataskaita, radinio inv. Nr. 1 (LIIR, b. 1796).

VolUMen

kVarCo ChalCeDono jaSPio karoliUkaS rusvai raudonos spalvos briaunuotas karoliukas rastas Vilniaus žemutinės pilies lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų

43 Tyrimas atliktas Lietuvos prabavimo rūmų Brangakmenių tyrimo laboratorijoje, tyrėjai gemologai Violeta Kisielienė ir Mindaugas Čebatariūnas, tyrimo Nr. 10027522. 44 Kuncevičius A., Tautavičius A., Urbanavičius V. Vilniaus Žemutinės pilies rūmų teritorijos 1990 m. archeologinių tyrinėjimų ataskaita, p. 64–69; Kitkauskas N. Vilniaus pilys. Istorija, statyba, architektūra, Vilnius, 2012, p. 100. 45 Jėga ir grožis Jo šventovėje..., p. 130, il. 3. 46 Ibid. 47 Duda R., Rejl L. Brangakmenių žinynas, Vilnius, 1998, p. 99.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

431

5. Karneolio karoliukas, XIV a. Fotografas V. Abramauskas

6. Koralo karoliukas, XVI a. Fotografas V. Abramauskas

Carneoli bead, 14th c. Photograph by V. Abramauskas

Coral bead, 16th c. Photograph by V. Abramauskas

pietinio korpuso prieigose48 (4 pav.). jo skersmuo – 1,1 cm, aukštis – 1,1 cm, masė – 9 ct. karoliukas datuojamas XiV–XV amžiumi. atliekant gemologinius tyrimus spektrometru „gemmoraman-532“, gauti rezultatai atitiko kvarco chalcedono spektrą. Cheminė karoliuko sudėtis nustatyta fluorescenciniu rentgeno spektrometru „Spectro Midex 4r0011“ – pagrindinę akmens dalį sudaro silicis (Si) ir geležis (Fe). Stebint mikroskopu „nikon Diascope“ ir analizuojant gautus spektrus, užrašytas laboratorijos turimo jaspio etalonas. gauti rezultatai identiški49. iš išlikusių vertybių žinomas XVi a. antros pusės (?) – XVii a. lenkijos karaliaus ir lietuvos didžiojo kunigaikščio Stepono Batoro (1576–1586) Paulinų vienuolynui dovanotas rožinis saugomas jasna guros paulinų vienuolyno lobyne, čenstakavoje (lenkija). šį rožinį sudaro juodi jaspio karoliukai. tame pačiame lobyne saugomas ir lenkijos karaliaus bei lietuvos didžiojo kunigaikščio jono Sobieskio (1674–1696) rožinis su žaliais jaspio karoliukais. jaspis minimas Biblijoje kaip vienas iš 12 brangiųjų akmenų. iš jo egipte daryti amuletai, juo puošti ginklai ir kiti dirbiniai, daryti antspaudai. jaspiui buvo priskirta tiek magiškų, tiek gydomųjų ypatybių. teigta, kad jis gydo sužeistas vietas ir ligas, susijusias su kraujavimu. Viduramžiais tokie jaspiai vadinti kristaus kraujo lašais ir apaštalo Pauliaus brangakmeniais. kryželis iš jaspio turėjo apsaugoti nuo galvos skausmo ir letarginio snaudulio50. istoriniai jaspio telkiniai žinomi iš indijos (Dekano plokščiakalnio). nuo Viduramžių jie kasti ir rusijoje (dažniausiai Urale). jaspių randama kinijoje, Mongolijoje, australijoje, Pietų afrikoje, egipte, gruzijoje, lenkijoje, Suomijoje, Vokietijoje, italijoje, Prancūzijoje, Bohemijoje (prieškalnių regione)51.

48 Ožalas E. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. P korpuso prieigų (trasa III) 2004–2006 m. tyrimai, radinio inv. Nr. Kt-53. 49 Tyrimas atliktas Lietuvos prabavimo rūmų Brangakmenių laboratorijoje, tyrėja gemologė Violeta Kisielienė, tyrimo Nr. 10065448.

karneolio karoliUkaS Vilniaus žemutinės pilies teritorijoje rastas išskirtinis puikiai išlikęs odinis diržo krepšys su dirbiniais viduje52. tai vienas ankstyviausių tokio tipo dirbinių lietuvoje. jo viduje buvo sagtelė, diržo apkalas, šešios vinys, strėlės antgalis (?), beržinių sagų (?), peilio dalis, keli neaiškūs geležiniai dirbiniai ir karneolio karoliukas53. Manoma, kad krepšys priklausė vyrui. karoliukas raudonas, plokščias, nedidelis (5 pav.). jo masė 1,78 ct. remdamiesi vizualine mikroskopine analize, lyginamuoju svoriu, chemine sudėtimi (pagrindinis elementas silicis (Si), gemologai nustatė, kad tai karneolis54. karneolis buvo naudojamas antspaudų, papuošalų ir dekoratyvinių dirbinių gamybai. šio mineralo randama indijoje, Saudo arabijoje, egipte, rusijoje, čekijoje, Vokietijoje, rumunijoje55. iš vėlyvojo geležies amžiaus archeologinių tyrinėjimų lenkijoje žinoma vėrinių iš sidabro, kalnų krištolo ir karneolio karolių56. Minėtinas Xii a. vyskupo žiedas su karneoliu iš Poznanės katedros57. iš senojo radvilų nesvyžiaus lobyno žinoma apie konstancijos Pranciškos radvilaitės-Sapiegienės (1697–1756) antspaudą ir signetinį žiedą, pagamintą radvilų dirbtuvėse (?) apie 1754 metus. žiedas auksinis, puoštas juodu emaliu, jo akutė – šlifuotas ir raižytas karneolis. šie dirbiniai saugomi krokuvos Vavelio karališkojoje pilyje (lenkija).

52 Kalėjienė J. „XIV a. diržo krepšys iš Vilniaus Žemutinės pilies tyrimų“, in: Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, vol. 2: MMXI, comparavit G. Striška, Vilnae, MMXII, p. 284–292. 53 Ožalas E., Montvilaitė E., Žvirblys A. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. P korpuso prieigų archeologiniai tyrimai į rytus nuo Valdovų rūmų (trasa III) 2004–2006 m., radinio inv. Nr. Kd-86. 54 Tyrimas atliktas Lietuvos prabavimo rūmų Brangakmenių laboratorijoje, tyrėjai gemologai Violeta Kisielienė ir Mindaugas Čebatariūnas, tyrimo Nr. 10032900. 55 Duda R., Rejl L. Brangakmenių žinynas, p. 101.

50 Kuodytė M. Brangakmeniai legendose, istorijoje, mene, juvelyrikoje, medicinoje, astrologijoje, Vilnius, 1998, p. 52–53.

56 Buko A., Sobkowiak-Tabaka I. „Bodzia: A New Viking Age Cemetery with Chamber Graves“, in: Antiquity, http://www.antiquity.ac.uk/projgall/buko330/ [žiūrėta 2015-11-11].

51 Duda R., Rejl L. Brangakmenių žinynas, p. 106–107.

57 Samek J. Polskie złotnictwo, Wrocław, 1988, s. 16, ryc. 9.

432

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

7. Gagato karolis, XVI a. Fotografas V. Abramauskas Jet bead, 16th c. Photograph by V. Abramauskas

koralo karoliUkaS lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų pietinio korpuso priestate58 taip pat rastas karoliukas (6 pav.). Priestatas kaip latrina funkcionavo apytiksliai nuo 1530 m. iki XVii a. pradžios59. karoliukas raudonas, dvigubo nupjauto kūgio formos. jo dydis 0,65 x 0,35 cm, masė 0,60 ct. ilgą laiką manyta, kad tai karneolis, bet 2011 m., atlikus išsamius gemologinius tyrimus, nustatyta, kad karoliukas yra iš koralo60. koralas – duobagyvių tipo koralinių polipų klasei priklausantis gyvūnas, randamas Viduržemio ir raudonojoje jūrose (prie tuniso, alžyro, italijos, korsikos, Sardinijos, Sicilijos), ramiajame vandenyne prie japonijos bei taivano krantų. nuo Viduramžių dėl koralų gavybos prie afrikos krantų būta didelės konkurencijos, teisę juos eksploatuoti turėjo italija, vėliau – ispanija ir Prancūzija61. nuo seno iš koralų gaminti ar jais puošti papuošalai bei amuletai. amuletai iš koralų buvo naudojami kaip apsaugos nuo ligų, nuodų, blogos akies bei nelaimių priemonė. Viduramžių europoje koralo karoliai taip pat laikyti kristaus kraujo lašais. anuomet dėl didelio vaikų mirtingumo bei maro stengtasi apsaugoti jau kūdikius – jiems ant kaklo buvo kabinami koralų šakelių kabučiai arba ant rankos užmaunamos apyrankės iš koralų karoliukų. XV– XVii a. paveiksluose pavaizduoti vaikai arba kūdikėlis jėzus su koralų karoliukų vėriniais, apyrankėmis, rožiniais ir kabučiais. Viename paveiksle (1568) dvejų metukų būsimasis lenkijos karalius ir lietuvos didysis kunigaikštis žygimantas Vaza (1587–1632) pavaizduotas su koralų vėriniu ir amuletais62. 58 Steponavičienė D. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Rūmų pietinių vartų bokšto tyrimai 1996 metais, radinio inv. Nr. 805a (LIIR, f. 1, b. 2670). 59 Ibid., p. 5; Ožalas E. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Pietinio korpuso prieigų 2003 m. archeologinių tyrimų ataskaita, Vilnius, 2004, p. 91. 60 Tyrimas atliktas Lietuvos prabavimo rūmų Brangakmenių laboratorijoje, tyrėjai gemologai Violeta Kisielienė ir Mindaugas Čebatariūnas, tyrimo Nr. 10032299.

koralus naudojo ir rožiniams bei liturginiams reikmenims puošti. tikėtina, kad aprašomas karoliukas buvo vėrinio ar kitokio papuošalo, galbūt ir rožinio, dalis. koralais ir kitais brangiaisiais akmenimis buvo papuoštas krokuvos Vavelio katedros lobyno kryžius, sudarytas iš kunigaikščių diademų. Diademos datuojamos apie 1250-uosius, kitos detalės – 1471–1488 metais. tai lenkijos karaliaus ir lietuvos didžiojo kunigaikščio kazimiero jogailaičio (1440/1447–1492) bei krokuvos kapitulos fundacija krokuvos Vavelio katedrai63. jasna guros paulinų vienuolyno lobyne saugomas lenkijos ir lietuvos valdovo jono Sobieskio rožinis su koralo karoliukais. ten pat yra ir lenkijos karaliaus bei lietuvos didžiojo kunigaikščio Mykolo kaributo Višnioveckio (1669–1673) bei eleonoros habsburgaitės (1653–1697) 1670 m. vasario 27 d. Paulinų vienuolyne vykusių vestuvių proga padovanota ampulė64, puošta emaliu ir koralais. XVi–XVii a. lietuvos Didžiosios kunigaikštystės bajorų bylų sąvaduose minimi koralų karoliai, koralų vėriniai ir koralų vėriniai su auksinėmis bei emalio detalėmis (Venecijos darbo), perlais, rubinais ir smaragdais65. koralai naudoti ir liturginių dirbinių puošybai – trakų švč. Mergelės Marijos apsilankymo bažnyčioje saugomoje ankstyviausioje lietuvoje (Vilniuje) sukurtoje rokokinėje monstrancijoje, pagamintoje 1751 m., yra ir koralų. teigiama, kad monstrancija nusagstyta XVii ir XViii a. puošmenomis66.

gagato karoliS juodos spalvos pailgą penkiabriaunį karolį archeologai rado ten pat, kur ir koralo karoliuką – lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų pietinio korpuso vakariniame priestate, kuris kaip 63 Ibid., s. 44. 64 Ampulės – mišių liturgijoje naudojami du nedideli metaliniai ar stikliniai indai, kuriuose kunigui paduodamas vynas ir vanduo.

61 Duda R., Rejl L. Brangakmenių žinynas, p. 168.

65 Guzevičiūtė R. Tarp Rytų ir Vakarų. XVI–XIX a. LDK bajorų kostiumo formavimosi aplinkybės ir pavidalai, Vilnius, 2005, p. 203.

62 Nowacki D., Piwocka M. Klejnoty w dawnej Polsce, s. 8, 10–11.

66 Jėga ir grožis Jo šventovėje..., p. 98, il. 46.

VolUMen

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

433

latrina funkcionavo apytiksliai nuo 1530 m. iki XVii a. pradžios67. šioje vietoje rasti ir penki perlai, taip pat auksinių papuošalų, audinių fragmentų bei kitų išskirtinių dirbinių. gagato karolis 4,1 cm ilgio, 0,7 cm skersmens, 13,34 ct (7 pav.). gemologiniai tyrimai buvo atlikti kelis kartus ir jų išvada vienoda – tai gagatas68. gagatas – augalinės kilmės medžiaga, susiformavusi beorėje aplinkoje iš suanglėjusių spygliuočių araukarijų genties medžių. Pagrindinis jos komponentas – anglis. gagato radaviečių yra anglijoje, ispanijoje, Prancūzijoje, rusijoje, Vokietijoje. Papuošalų iš gagato žinoma jau iš akmens amžiaus, bet plačiau jis imtas naudoti antikos laikotarpiu. iš gagato gaminti kabučiai, karoliai, amuletai ir kiti dirbiniai. nuo Viduramžių iki klasicizmo gagatas retai naudotas juvelyrikoje. šis akmuo vėl tapo itin populiarus tik anglijos karalienės Viktorijos laikais (XiX a.)69. Vismare (Vokietija) XViii a. datuotame kultūriniame sluoksnyje rastas rožinis iš 31 gagato karoliuko, bet manoma, kad šis radinys galėtų būti ankstyvesnis70. tikėtina, kad lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje rastas gagato karolis yra vėrinio dalis. tai vienintelis toks radinys lietuvoje.

kaBUtiS iš kalnų krištolo lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje, maišytuose sluoksniuose, datuojamuose XVii a. pirma puse – XiX a., rastas bespalvis briaunuotas dirbinys71 – kalnų krištolo72 kabutis (8 pav.). jis 2,35 x 1,6 x 0,9 cm dydžio, 18,54 ct. archeologų adolfo tautavičiaus ir Vytauto Urbanavičiaus nuomone, tai „kalnų krištolo „lašas“, kuris greičiausiai puošė kaklo apvarą, panašią į rastąją Stakliškių lobyje“73. Vis dėlto šio kabučio forma ir briaunavimas yra visai kitokie negu Xiii–XiV a. lobių papuošalų. Be to, jis turi skylutę pakabinti ir nebuvo skirtas akutei. krištolo kabutis galėjo būti kitokio papuošalo arba, tikėtina, kitokio dirbinio, galbūt liturginio, dalis74. nuo senų laikų kalnų krištolo radavietės žinomos indijoje, šri lankoje, Prancūzijoje, yra telkinių alpėse. krištolo randama ir šveicarijoje, austrijoje, italijoje, Vokietijoje, čekijoje, lenkijoje, rumunijoje, Ukrainoje, Slovakijoje75. iš kalnų krištolo gaminti karoliai, vėriniai, medalionai, taurės, vazos, antspaudai ir kt. kalnų krištolu dažniausiai puoš67 Steponavičienė D. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Rūmų pietinių vartų bokšto tyrimai 1996 metais, radinio inv. Nr. 805a; Ožalas E. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Pietinio korpuso prieigų 2003 m. archeologinių tyrimų ataskaita, p. 91.

8. Kalnų krištolo kabutis. Fotografas V. Abramauskas Rock crystal pendant. Photograph by V. Abramauskas

davo sidabrinius arba netauriųjų metalų dirbinius. nuo XiX a. kalnų krištolą ima keisti bakara, arba Bohemijos krištolas. jis gaminamas iš kvarco kristalų gabaliukų su švino priemaišomis. Dabartiniai šviestuvai, indai ir kiti daiktai pagaminti būtent iš tokio stiklo76. Papuošalų su kalnų krištolo akutėmis žinoma iš kernavės kapinyno (žiedas)77, Stakliškių lobio (medalionai)78, kretingos lobio (medalionai), gėliogalių lobio (medalionas)79, trakų švč. Mergelės Marijos apsilankymo bažnyčios šventoriaus (žiedas)80. naugarduke atliekant archeologinius tyrimus rastos juvelyro dirbtuvės rodo, kad mokėta apdirbti kalnų krištolą81. iš vėlyvojo geležies amžiaus kaupo (Viskiautų), kuriame buvo įkurta vikingų kolonija, pilkapyno žinoma dirbinių su kalnų krištolu82. to paties laikotarpio vėrinių su kalnų krištolo ir karneolio karoliais rasta atliekant archeologinius tyrimus lenkijoje83. iš kalnų krištolo gamintos ir sagos (XV a. pabaiga, Vitebsko aukštutinė pilis)84.

68 Gagatą identifikavo Geologijos instituto mokslininkai Algis Uginčius ir Vladas Katinas, Vilniaus Žemutinės pilies rūmai (1996–1998 metų tyrimai), p. 60; 2011 m. tyrimas atliktas Lietuvos prabavimo rūmų Brangakmenių tyrimo laboratorijoje, tyrėjai gemologai Violeta Kisielienė ir Mindaugas Čebatariūnas, tyrimo Nr. 10029899.

76 Kartavičius A., Žiedelis A. Mineralų paslaptys, p. 101–102.

69 Webster R. Gems. Their Sources, Descriptions, and Identification, 5th edition, Oxford, 1994.

78 Daugudis V. Stakliškių lobis, p. 7, 9, il. 4–5.

70 Archäologie unter dem Straßenpflaster, Schwerin, 2005, S. 383, 438.

79 Baltų menas, p. 529, 553, 555–557.

71 Aleliūnas G., Markišiūtė I., Vailionis E. Vilniaus Žemutinės pilies rūmų teritorijos tyrimai 1992 m., radinio inv. Nr. 2047.

80 Fediajevas O. „Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios šventorius“, in: Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2008 metais, p. 282, il. 25–26.

72 Tyrimas atliktas Lietuvos prabavimo rūmų Brangakmenių tyrimo laboratorijoje, tyrėjai gemologai Violeta Kisielienė ir Mindaugas Čebatariūnas, tyrimo Nr. 10030974.

81 Зверуго Я. Верхнее Понеманье в IX–XIII вв., Минск, 1989, c. 129–130.

77 Vėlius G. Kernavės miesto bendruomenė, p. 72.

73 Vilniaus Žemutinės pilies rūmai (1990–1993 metų tyrimai), p. 76, il. 251.

82 Kazakevičius V. „Vikingų ir baltų genčių konsolidacijos laikotarpis“, in: Lietuvos istorija, t. II: Geležies amžius, Vilnius, 2007, p. 331–332.

74 Laucevičius E., Vitkauskienė B. R. Lietuvos auksakalystė. XV–XIX amžius, Vilnius, 2001, p. 53, il. 24.

83 Buko A., Sobkowiak-Tabaka I. „Bodzia“.

75 Duda R., Rejl L. Brangakmenių žinynas, p. 73.

84 Археологическое наследие Беларуси, c. 148.

434

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

9-10. Auksinis žiedas su turkiu ir emaliu, XVII a. Fotografas V. Abramauskas Gold ring with turquoise and enamel, 17th c. Photograph by V. Abramauskas

kalnų krištolu buvo puošti ir vėlesnių laikų liturginiai reikmenys, saugomi jasna guros paulinų vienuolyno lobyne. lenkijos ir lietuvos valdovas Steponas Batoras šiam vienuolynui yra padovanojęs rožinį su kalnų krištolu bei kitais brangiaisiais akmenimis. žinomas ir 1600 m. lenkijoje padarytas kryžius-pacifikalas su Batorų ir kostkų giminių herbais, puoštas ir kalnų krištolu. jis buvo užsakytas lenkijos ir lietuvos valdovo Stepono Batoro brolėno Stepono Batoro (m. 1601) bei jo žmonos Sofijos kostkos sesers onos (anna). 1744 m. lenkijos karalienė ir lietuvos didžioji kunigaikštienė Marija juozapa habsburgaitė (1699–1757), augusto iii žmona, Paulinų vienuolynui buvo padovanojusi dvi krištolines vazas ir šv. kryžiaus relikvijorių. Miunchene85 saugomas ąsotis ir dubuo su valdovo žygimanto Vazos herbu, jam papuošti naudoti rubinai, deimantai ir kalnų krištolas.

žieDaS SU tUrkiU

11. Turkis su matrica arba dubletas Turquoise with a matrix or a doublet

lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijos maišytuose sluoksniuose rastas žiedas su žydro akmens akute86 (9–11 pav.). remiantis analogais, jis datuotinas XVii amžiumi. žiedas 1,7 cm skersmens, auksinis, išlietas iš 75,44–76,48 proc. aukso lydinio87. Vidinė priekinės dalies pusė puošta juodu, lankelis – juodu ir baltu emaliu. tyrimų duomenimis, juodą spalvą emaliui suteikia mangano ir geležies junginiai, baltą – alavo ir stibio junginiai88. žiedo priekinė dalis puošta keturiomis dvigubomis arkutėmis ir žydru kabošono formos apvaliu turkiu89. konstrukciškai 85 Miuncheno rezidencijos lobynas (Vokietija). 86 Blaževičius P., Bugys P. Vilniaus Žemutinės pilies teritorija. Ploto į pietus nuo I oficinos 2005, 2007– 2009 m. tyrimai, radinio inv. Nr. 459. 87 Tyrimas atliktas Lietuvos prabavimo rūmų Prabavimo ir įspaudavimo laboratorijoje, tyrėja Jūratė Veikšienė, tyrimo Nr. 10055452. 88 Tyrėja Medeina Steponavičiūtė, tyrimo Nr. KM-3. 89 Tyrimas atliktas Lietuvos prabavimo rūmų Brangakmenių tyrimų laboratorijoje, tyrėjos gemologės Violeta Kisielienė ir Reda Matulienė, tyrimo Nr. 10055453.

VolUMen

žiedo akutei reikėjo didesnio turkio, tačiau arba jo neturėta, arba norėta apgauti užsakovą, todėl buvo panaudotas turkis su matrica90 arba juvelyro padarytas dubletas iš turkio ir uolienos (11 pav.). tai pirmas toks atvejis Vilniaus žemutinės pilies lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų archeologinėje medžiagoje, kai puošta ne natūraliu akmeniu, o mineralu su matrica ar dubletu. iš ankstesnio laikotarpio minėtini du aukso žiedai su turkiais, rasti lenkijos karaliaus ir lietuvos didžiojo kunigaikščio aleksandro jogailaičio (1492/1501–1506) kapavietėje Vilniaus katedroje 1933 metais. šio valdovo 1506 m. liepos 24–25 d. lobyno inventoriuje minimi įvairūs žiedai su brangakmeniais, taip pat ir su turkiais91. 90 Matrica – uoliena, su kuria akmuo randamas kasykloje. Kokia tai uoliena, atliekant šio žiedo tyrimus nebuvo identifikuota. 91 Svetikas E. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės christianizacija, p. 352.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

435

lenkijos ir lietuvos valdovo kazimiero jogailaičio kapavietėje taip pat rastas auksinis žiedas su turkiu. Manoma, kad žiedas pagamintas lenkijoje prieš 1492 metaus. žiedas 2 x 2,4 x 0,9 cm dydžio92. istorinės turkio radavietės yra irane, egipte, Sinajaus pusiasalyje, Uzbekistane, kazachstane. jis taip pat kastas rusijoje, poliariniame Urale, armėnijoje, Bulgarijoje, anglijoje, lenkijoje, Vokietijoje. nedidelių telkinių yra turkijoje, indijoje, afganistane93.

arCheologinių raDinių ir Meno VertyBių SU BrangiaiSiaiS akMeniMiS SaUgojiMo Bei ekSPonaViMo SąlygoS radiniai su brangiaisiais akmenimis ar organinės kilmės medžiagomis yra jautrūs aplinkos poveikiui. rekomenduojama užtikrinti stabilią, sausą saugojimo ir eksponavimo aplinką, vengti temperatūros svyravimo (karščio, šalčio), tiesioginių saulės spindulių ir elektrinių lempų šviesos, aktyvių cheminių medžiagų ir reagentų. organinės kilmės radiniai (koralai, perlai) labai jautrūs į juos tiesiogiai nukreiptų lempų šviesai.

aPiBenDriniMaS 2011–2014 m. atlikus gemologinius tyrimus buvo identifikuota 17 brangiųjų akmenų ir organinės kilmės medžiagų, panaudotų akutėms bei dirbiniams gaminti. šiuolaikiniai nedestruk-

ciniai gemologiniai metodai ir priemonės leido patikslinti ankstesnių laikų akučių identifikacijas bei nustatyti prastai išlikusius brangiuosius akmenis. Vilniaus žemutinės pilies lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje atliekant archeologinius tyrimus rasti šie žiedai: auksinis su granatu, sidabrinis paauksuotas su kvarcu chalcedonu ir, tikėtina, perlu, auksinis su rubinu, auksinis su deimantu, auksinis su turkiu. taip pat karneolio, gagato, koralo, kvarco chalcedono jaspio, perlų karoliai; kalnų krištolo kabutis, chalcedonas, sidabrinis paauksuotas papuošalas su granatu ir perlu, perlas – puošmenos ar dirbinio dalis. Dalis radinių yra individualaus juvelyro darbo, kiti yra europos Viduramžių, renesanso, Baroko laikotarpių meno pavyzdžiai, liudijantys lietuvos ir šio regiono kultūrinius ryšius, naudotas sudėtingas juvelyrikos technologijas, tauriuosius metalus, brangiuosius akmenis. Daugelyje muziejų ir kitų institucijų saugomi archeologiniai radiniai bei meno vertybės gemologiškai buvo ištirti seniai arba netirti visai. net naujuose leidiniuose akutės teberašomos su klaustukais. todėl rekomenduotina gemologiškai ištirti ir publikuoti lietuvos paveldo vertybes, juolab kad yra galimybė lietuvoje nedestrukciniu metodu identifikuoti mineralus, organines ir sintetines medžiagas iš daugiau nei 5 tūkst. pavyzdžių duomenų bazės. Muziejuose ir kitose institucijose saugomiems bei eksponuojamiems radiniams su brangiaisiais akmenimis turi būti užtikrintos tinkamos sąlygos. Brangiesiems akmenims labai kenkia aplinkos temperatūros svyravimas, tiesioginiai saulės spinduliai ir elektrinės lempos, cheminės medžiagos bei reagentai.

92 Saugomas Krokuvos Vavelio katedros lobyne. Svetikas E. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės christianizacija, p. 351–352, il. 346. 93 Duda R., Rejl L. Brangakmenių žinynas, p. 142.

436

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

Violeta Kisielienė Rasa Valatkevičienė

geMStoneS FoUnD DUring arChaeologiCal reSearCh oF the PalaCe oF the granD DUkeS oF lithUania in the VilniUS lower CaStle Part ii aBStraCt having conducted gemmological research in 2011–2014, 17 gemstones and materials of organic origins from the 14th–17th centuries were discovered in the territory of the Palace of the grand Dukes of lithuania in the Vilnius lower Castle that were used to make jewellery materials and other works. Modern non-destructive gemmological methods and measures allowed us to correct the identification of jewellery materials made earlier, and to determine gemstones that survived, yet in a poorer condition. the following kinds of rings were found in the territory of the grand ducal palace in Vilnius’ lower Castle while conducting archaeological research: a gold ring with a garnet, a silver goldplated ring with quartz chalcedony and perhaps a pearl, a gold ring with a ruby, a gold ring with a diamond, and a gold ring with turquoise. there were also carneoli, jet, coral, quartz chalcedony jasper and pearl beads: a mountain crystal pendant, a chalcedony, a silver gold-plated item of jewellery with a garnet and a pearl, and a single pearl that was part of an ornament or other work. Some of the artefacts were the work of a separate jeweller, others are examples of works of art from the Medieval, renaissan-

VolUMen

ce and Baroque periods in europe, evidence of the cultural ties of lithuania and this region and the use of complicated jewellery-making technologies, noble metals and precious gemstones. a majority of the archaeological finds and art treasures kept in our museums and other institutions were examined through a gemmological spectrum either a long time ago or not at all. even in the more recent publications, jewellery materials are still written with question marks in brackets. as such, it is highly recommended that lithuania’s heritage treasures be gemmologically studied and the results published, especially since it is possible to use non-destructive methods in lithuania to identify mineral, organic and synthetic materials by using a database of over 5,000 samples. Suitable conditions must be created for the artefacts with the most precious gemstones in museums and other institutions where they are kept and exhibited. Fluctuations in surrounding air temperature, direct sunlight and electric lamps, not to mention chemical materials and reagents, are very damaging to the most valuable gemstones.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

437

IN MEMORIAM

juozas peTras kazickas (1918 04 16 – 2014 07 09) Dr. juozas Petras kazickas buvo ne tik visame pasaulyje žinomas verslininkas, bet ir vienas žymiausių lietuvos filantropų, vienas aktyviausių Valdovų rūmų atkūrimo projektų rėmėjų bei vienas iš Valdovų rūmų paramos fondo steigėjų. Dr. j. P. kazickas Valdovų rūmų atkūrimą vertino kaip ypač svarbų lietuvos visuomenės ir išeivijos veiklos uždavinį, reikšmingą nacionalinę idėją, istorinės atminties stiprinimo ir pilietinio bei patriotinio ugdymo priemonę.

456

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

1. Valdovų rūmų paramos fondo steigėjai Regina Narušienė, dr. Juozas P. Kazickas ir Edmundas Kulikauskas su Valdovų rūmų atkūrimo projekto moksliniu vadovu dr. Kaziu Napaleonu Kitkausku Pilių tyrimo centro „Lietuvos pilys“ parodų salėje, 2001. Valdovų rūmų paramos fondo archyvo nuotrauka

2. Diplomu apdovanotas savaitraščio „Literatūra ir menas“ vyr. redaktorius Kornelijus Platelis su dr. Juozu P. Kazicku ir Apdovanojimų komisijos pirmininku poetu Marcelijumi Martinaičiu Vilniaus Katedros aikštėje, 2006 m. liepos 6 d. Valdovų rūmų paramos fondo archyvo nuotrauka

Dr. jUoZaS PetraS kaZiCkaS – ValDoVų rūMų atkūriMo entUZiaStaS Valdovų rūmų paramos fondo (toliau – Fondas) iniciatoriai siekė, kad tarp jo steigėjų būtų įvairių profesijų žmonių. Fondas buvo įsteigtas 2000 m. rugpjūčio 23 d., tarp jo steigėjų buvo dvasininkų, rašytojų, istorikų, archeologų, skulptorių bei visuomeni-

VolUMen

3. Skautams Kristijonui ir Dariui dr. Juozo P. Kazicko apdovanojimo diplomą įteikia Apdovanojimų komisijos pirmininkas poetas Marcelijus Martinaitis, Vilniaus Katedros aikštė, 2003 m. liepos 5 d. Valdovų rūmų paramos fondo archyvo nuotrauka

ninkų. Buvo svarbu, kad prie Fondo veiklos prisidėtų ir sumanūs, pragmatiški verslininkai, mat jų dalyvavimas patvirtintų Valdovų rūmų atkūrimo ne tik dvasinę, kultūrinę, bet ir ekonominę reikšmę. kai sužinota, kad tuo metu Vilniuje lankosi dr. juozas Petras kazickas, buvo skubiai nusiųstas kvietimas į kitą dieną, 2001 m. rugpjūčio 21-ąją, numatytą Fondo steigėjų susirinkimą Valdovų rūmų požemiuose.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

457

4. Po Rėmėjų pagerbimo iškilmėse tarto sveikinimo žodžio dr. Juozą P. Kazicką palydi Fondo raštinės darbuotoja Neringa Kaltenytė, 2006 m. liepos 6 d. Valdovų rūmų paramos fondo archyvo nuotrauka

5. Vidaus reikalų ministerijos Reprezentacinis pučiamųjų orkestras prie atkuriamų Valdovų rūmų, 2006 m. liepos 6 d. Valdovų rūmų paramos fondo archyvo nuotrauka

ValDoVų rūMų ParaMoS FonDo SteigėjaS Fondo iniciatoriams buvo labai malonu, kad dr. j. P. kazickas, žinomas lietuviškos veiklos rėmėjas-mecenatas ir telekomunikacijų įmonės „omnitel“ steigėjas, atvyko į susirinkimą ir išreiškė tvirtą bei entuziastingą poziciją Valdovų rūmų atkūrimo prasmingumo klausimu. jis buvo ne tik rėmėjas-mecenatas, ne tik skyrė reikšmingą paramą, bet ir suformulavo paramos telkimo idėjas,

458

6. Valdovų rūmų rėmėjų pagerbimo iškilmės Vilniaus Katedros aikštėje, 2008 m. liepos 6 d. Valdovų rūmų paramos fondo archyvo nuotrauka

jos skatino ir leido paįvairinti Fondo veiklą. kitame Fondo steigėjų (dalininkų) susirinkime 2001 m. lapkričio 15 d. dr. j. P. kazickas buvo priimtas į Valdovų rūmų paramos fondo steigėjus (dalininkus), jis aktyviai dalyvavo Fondo tolesnėje veikloje.

DoSnUS rėMėjaS jau netrukus, 2001 m. gruodžio 11 d., dr. j. P. kazickas parėmė Valdovų rūmų atkūrimą 25 tūkst. jaV dolerių (100 tūkst.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

7. Aleksandra ir dr. Juozas P. Kazickai po Rėmėjų pagerbimo iškilmių prie atkuriamų Valdovų rūmų, 2006 m. liepos 6 d. Valdovų rūmų paramos fondo archyvo nuotrauka

litų) suma per Pasaulio lietuvių bendruomenės fondą, kuriam vadovavo Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkas, taip pat Valdovų rūmų paramos fondo steigėjas Vytautas kamantas. šiuo praktiniu žingsniu dr. j. P. kazickas patvirtino savo ryžtą ir įsitikinimą dėl Valdovų rūmų atkūrimo būtinumo. tuo metu tai buvo stambiausia paramos suma.

ValDoVų rūMų atkūriMo garSintojaS Vėliau dr. j. P. kazickas nutarė skirti 15 tūkst. litų metinę paramą apdovanojimams Valdovų rūmų atkūrimą labiausiai garsinančioms žiniasklaidos priemonėms ir aktyviausiems projekto rėmėjams. šie apdovanojimai buvo skiriami kasmet penkerius metus. Mintis paskatinti Valdovų rūmų atkūrimo idėjos viešinimą paakino ir įpareigojo Fondą veikti plačiai. nuo 2002 m. Fondas Valdovų rūmų atkūrimo rėmėjų pagerbimo iškilmes rengė kiekvienais metais liepos 6-ąją – Valstybės (Mindaugo karūnavimo) dieną, – 14 val., katedros aikštėje. Per šias iškilmes būdavo pagerbiami Valdovų rūmų atkūrimo rėmėjai – jiems įteikiami Valdovų rūmų Statytojo diplomai ir dr. j. P. kazicko apdovanojimai. Džiaugdavomės, jei dr. j. P. kazickas tuo metu būdavo lietuvoje ir galėdavo asmeniškai įteikti apdovanojimus bei tarti žodį apie Valdovų rūmų atkūrimo prasmę. rėmėjų pagerbimo iškilmėse meninę programą dažnai atlikdavo Vidaus reikalų ministerijos reprezentacinis pučiamųjų orkestras, vadovaujamas algirdo kazimiero radzevičiaus. taip pat su įspūdingais pasirodymais dalyvaudavo klubas „antikos karys“ arba brolija „Viduramžių pasiuntiniai“ – šarvuoti ir ginkluoti kariai atlikdavo senovinės karybos menines programas. rėmėjų pagerbimo iškilmės organizuotos iki 2012 m., jau pasibai-

VolUMen

8. Brindlis Matjuzas (Brindley Matthews), dr. Juozas P. Kazickas ir Karltonas Varnis (Carleton Varney) per XIX a. salės interjero projekto pristatymą Projektavimo ir restauravimo institute, Vilniuje, 2008 m. birželio 18 d. Valdovų rūmų paramos fondo archyvo nuotrauka

gus dr. j. P. kazicko apdovanojimų programai. jose dalyvaudavo ir jas stebėdavo šimtai miestiečių bei lietuvos sostinės svečių. taip buvo garsinamas Valdovų rūmų atkūrimas. Vykdydamas dr. j. P. kazicko apdovanojimų programą, Fondas sudarydavo komisiją, ji spręsdavo, kuriems leidiniams ir asmenims skirti apdovanojimus. Per iškilmes apdovanojimus gavo straipsnius apie Valdovų rūmus ir jų atkūrimą skelbę leidiniai: „Dienovidis“, „kultūros barai“, „lietuvos aidas“, „literatūra ir menas“, „Statyba ir architektūra“, užsienio lietuvių dienraštis „Draugas“ ir kt. tarp aktyvių Valdovų rūmų atkūrimo garsintojų

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

459

9. Valdovų rūmų paramos fondo direktorius Edmundas Kulikauskas, Kazickų šeimos fondo prezidentė Jūratė Kazickaitė-Altman, Valdovų rūmų muziejaus Rinkinių apskaitos ir saugojimo skyriaus vedėjas Dalius Avižinis ir direktorius dr. Vydas Dolinskas pasirašius Karltono Varnio (Carleton Varney) kūrinių dovanojimo aktą, 2015 m. birželio 15 d. Valdovų rūmų paramos fondo archyvo nuotrauka

buvo lietuvos muzikų rėmimo fondas – jis prieš kiekvieną koncertą primindavo apie Valdovų rūmų atkūrimą. apdovanoti buvo ir lietuvos skautų sąjungos brolijos „Valdovų rūmai“ skautai (už savanorišką talkininkavimą ir budėjimą Fondo paviljone „Valdovų rūmų vartai“), apie Valdovų rūmus dažnai spaudoje rašęs linas jonušas („lietuvos aidas“), Valdovų rūmų paramos komiteto jaV iždininkas Bronius juodelis („Draugas“), režisierius raimundas Sipavičius (kūrė idėją garsinančius televizijos klipus), gabus 14 metų jaunuolis justinas gasiūnas (sukūrė trimatį Valdovų rūmų kartoninį maketą), kauno paslaugų verslo darbuotojų profesinio rengimo centro mokytojos (pasiuvo istorines vėliavas, kurios buvo pakabintos prie Fondo paviljono), ir kiti aktyviausi Valdovų rūmų atkūrimo projekto rėmėjai.

renginiai kaZiCkų reZiDenCijoje VilniUje Dr. j. P. kazickas ne tik dosniai dalijosi idėjomis ir skyrė piniginę paramą, bet ir buvo paslaugus Valdovų rūmų atkūrimo mecenatas. jųdviejų su žmona aleksandra šeimos rezidencijoje šv. jono gatvėje, Vilniuje, buvo surengti keli Valdovų rūmų atkūrimo ir Fondo veiklos pristatymai. juose dalyvavo ir prezidentas algirdas Brazauskas, ir daugelis kitų Valdovų rūmų atkūrimo šalininkų bei rėmėjų.

DiZainerio karltono Varnio Projektai Dr. j. P. kazickas ir jo duktė jūratė kazickaitė-altman siekė prisidėti prie Valdovų rūmų projektavimo darbų. jiedu sudomino savo pažįstamą žymų lietuvių kilmės jaV interjero dizainerį karltoną Varnį (Carleton Varney), kad šis sukurtų ir pasiūlytų

460

10. Kazickų šeimos fondo logotipas

interjerą Valdovų rūmams. Prezidento a. Brazausko vadovaujama lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmų paskirties ir klausimų komisija tam pritarė ir Valdovų rūmų architektai pakvietė k. Varnį pateikti būsimų kavinių bei restorano patalpų rūmų požemiuose projektą. šį projektą su kavinės erdve, išpuošta lietuvos valdovų portretais, ir tris dekoruotų restorano patalpų variantus k. Varnis pateikė 2008 m. sausio 24 dieną. architektai džiaugėsi kokybiškai ir metodiškai parengtais projektais su medžiagų pavyzdžiais, bet buvo nutarta, kad projektas per prabangus muziejaus lankytojams, mat jie, kaip turistai, bus linkę pavalgyti labai operatyviai. Be to, toks projektas rūmų rūsyje, kur buvo numatytos patalpos kavinei ir restoranui, dėl autentiško mūro apsaugos techniškai neįgyvendinamas. atsižvelgdami į dizainerio k. Varnio propaguojamą stilistiką, Valdovų rūmų atkūrimo projekto architektai jam pasiūlė kitą uždavinį – suprojektuoti Valdovų rūmuose restauruojamą vadinamojo XiX a. šliosbergo namo menę, pritaikyti ją aukštų svečių pasitarimams ir posėdžiams. šis pasiūlymas dizaineriui k. Varniui patiko. naujas projektas buvo parengtas ir pristatytas 2008 m. birželio 18 dieną. lietuvos architektai vėl pripažino, kad projektas metodiškai parengtas puikiai ir atspindi XiX a. stilistiką, be to, papildytas iliustracijomis ir medžiagų pavydžiais. tačiau, tobulinant Valdovų rūmų atkūrimo projektą, šios patalpos paskirtis buvo kiek pakeista: ji turėjo tapti ne tik posėdžių sale, bet ir moksline biblioteka, integruota į ekspozicinį maršrutą. todėl pasirinktas išsaugotų istorinio interjero puošybos elementų restauravimo ir papildymo metodas. nors k. Varnio projektai nebuvo įgyvendinti atkuriant Valdovų rūmus, 2015 m. birželio 23 d. jie buvo padovanoti Valdovų rūmų muziejui kaip vertingi eksponatai. Projektų dovanojimo iškilmėse dalyvavo kazickų šeimos fondo prezidentė jūratė kazickaitė. ši dovana – tai Valdovų rūmų atkūrimo istorijos proceso liudytoja ir naudingas bei pamokantis pavyzdys lietuvos interjero

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

dizaino kūrėjams. nors k. Varnis savo projektus rengė savanoriškai, kazickų šeimos fondas padengė jų parengimo išlaidas kartu su lietuvos respublikoje taikomais mokesčiais (apie 65 tūkst. jaV dolerių).

inDėliS į ValDoVų rūMų atkūriMą Dr. j. P. kazicko indėlis į Valdovų rūmų atkūrimą ir Valdovų rūmų paramos fondo veiklą yra didžiulis. Valdovų rūmų atkūrimą verslininkas vertino kaip svarbų visuomenės uždavinį, reikšmingą nacionalinę idėją, istorinės atminties stiprinimo ir pilietinio bei patriotinio ugdymo priemonę. jis labai sustiprino Fondo veiklą, pateikė originalių idėjų ir palaikė bei parėmė kitus asmenis ir institucijas, siekusius atkurti Valdovų rūmus. Dr. j. P. kazickas buvo teigiamas pozityvios veiklos pavyzdys ir, kaip pats yra sakęs, buvo apsisprendęs kiekvieną dieną būti gerai nusiteikęs. Sugrįžęs į tėvynę, kurią labai mylėjo, pats dirbo jos ir jos žmonių labui bei skatino savo šeimą sekti jo pėdomis. Dr. j. P. kazicko ir jo šeimos fondo svarbus ir svarus indėlis į Valdovų rūmų atkūrimą Valdovų rūmų paramos fondo pastangomis įamžintas Valdovų rūmų muziejaus rėmėjų salėje įrengtoje marmuro lentoje.

keli BiograFijoS Faktai Dr. j. P. kazickas gimė rusijos gilumoje, iš lietuvos ištremtų 1863 m. sukilimo dalyvių šeimoje. grįžęs į nepriklausomybę atkūrusią lietuvą, tarpukariu studijavo kauno Vytauto Didžiojo, vėliau – Vilniaus universitetuose. antrojo pasaulinio karo pabaigoje pasiraukė į Vakarus. ekonomikos mokslų daktaro disertaciją apsigynė prestižiniame jeilio universitete jaV. Dirbo mokslinį darbą, vėliau palinko į verslą, buvo įkūręs anglių ir naftos įmonę „neris“, konsultavo daug bendrovių ir valstybių vyriausybių verslo bei finansų klausimais. Buvo vienas pirmųjų išeivių, grįžusių į lietuvą. jau 1991 m. įkūrė pirmąją Baltijos šalyse privataus kapitalo telekomunikacijų įmonę „litcom“ (vėliau pavadinta „omnitel“). į lietuvą pakvietė daug žinomų pasaulio verslo milžinų, tokių kaip „Philip Morris“, „Coca-Cola“, „Motorola“. konsultavo ir atsikuriančios lietuvos valstybės vyriausybes, rengė susitikimus su jaV aukšto rango politikais ir verslininkais. įkūrė kazickų šeimos fondą, rėmė lietuvos švietimo, kultūros, sveikatos apsaugos projektus, labdaros įstaigas ir religines bendruomenes. Už nuopelnus lietuvai apdovanotas kelių laipsnių lietuvos didžiojo kunigaikščio gedimino ordinais, jam suteiktas kauno technologijos universiteto garbės daktaro vardas. Parengė Edmundas Kulikauskas

VolUMen

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

461

anTanas paValkis (1936 02 12 – 2014 12 12) antanas Pavalkis – ilgametis Panevėžio statybos tresto generalinis direktorius ir valdybos pirmininkas, tresto prezidentas, patyręs inžinierius ir statybininkas, aktyvus Valdovų rūmų atkūrimo projekto dalyvis ir inteligentiškas kolega.

462

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

1. Antanas Pavalkis su žmona Danute ir Valdovų rūmų paramos fondo vienu steigėjų bei ilgamečiu vadovu Edmundu Kulikausku fondo renginyje Taikomosios dailės muziejuje, 2002 m. gegužė

ValDoVų rūMų atkūriMo Projekto DalyViS antanas Pavalkis gimė 1936 m. šakių rajone, akėčių kaime. Studijavo kauno politechnikos instituto (dab. kauno technologijos universitetas) hidrotechnikos fakultete. Studijas baigė 1959 m. ir įgijo inžinieriaus kelininko specialybę. iškart po studijų, gavęs paskyrimą, atvyko į Panevėžį, jame liko gyventi ir dirbti. iš pradžių dirbo įmonės „lietautokelprojektas“ Panevėžio skyriuje, o po dvejų metų perėjo į Panevėžio statybos trestą. Vienas pirmųjų didelių jo darbų buvo „ekrano“ gamyklos statyba. nuo 1966 m. vadovavo Panevėžio statybos tresto statybos valdybai nr. 2. Sukaupęs nemažai patirties ir įgijęs autoritetą tarp kolegų, netrukus tapo tresto vyriausiojo inžinieriaus pavaduotoju, vėliau – tresto valdytojo pavaduotoju, generalinio direktoriaus pavaduotoju, gamybos direktoriumi. 1992 m. paskirtas Panevėžio statybos tresto generaliniu direktoriumi ir tapo valdybos pirmininku. 1999–2007 m. buvo bendrovės prezidentas. Panevėžio statybos trestas kurį laiką buvo bene didžiausia ir stipriausia statybos bendrovė lietuvoje, ji galėjo atlikti visus kompleksinius statybos ir apdailos darbus. a. Pavalkis aktyviai dalyvavo 1997 m. restauruojant ir lietuvos respublikos prezidentūrai pritaikant buvusius Vilniaus

VolUMen

2. Antanas Pavalkis su Valdovų rūmų atkūrimo ir paskirties komisijos nariais – prof. Jonu Glemža ir dr. Kaziu Napaleonu Kitkausku – bei Laimute Kitkauskiene Valdovų rūmų paramos fondo renginyje Taikomosios dailės muziejuje, 2002 m. gruodis

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

463

3. Antanas Pavalkis su Pilių tyrimo centro „Lietuvos pilys“ ilgamečiu vadovu prof. Vytautu Urbanavičiumi, ministru pirmininku Algirdu Brazausku, Kristina Brazauskiene ir Valdovų rūmų paramos fondo steigėju bei ilgamečiu valdybos pirmininku Algirdu Vapšiu Valdovų rūmų teritorijoje vos prasidėjus statybos darbams, 2003 m. rugpjūtis

4. Antanas Pavalkis su Vilniaus pilių direkcijos vadovu Sauliumi Andrašūnu ir Valdovų rūmų atkūrimo projekto moksliniu vadovu dr. Kaziu Napaleonu Kitkausku, Valdovų rūmų atkūrimo projekto koordinatoriumi, architektu Audroniu Katiliumi, Valdovų rūmų projekto statybos vadovu Aloyzu Bertašiumi ir kitais specialistais ministrui pirmininkui Algirdui Brazauskui rodo įsibėgėjančius rūmų pietinio korpuso atkūrimo parengimo darbus, 2004 m. rugpjūtis

464

5. Antanas Pavalkis Valdovų rūmų statybvietėje su Lietuvos dailės muziejaus direktoriumi bei Valdovų rūmų interjerų ir ekspozicijų programos vadovu Romualdu Budriu, 2005 m. rugsėjis

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

vyskupų, generalgubernatoriaus arba Menininkų rūmus Vilniaus Simono Daukanto aikštėje. a. Pavalkio statybos ir jos organizavimo darbai buvo pastebėti ir įvertinti. jis buvo apdovanotas vyriausybine premija, jam buvo suteiktas lietuvos nusipelniusio statybininko ir nusipelniusio panevėžiečio vardas. 1998 m. lietuvos respublikos prezidentas algirdas Brazauskas, buvęs a. Pavalkio kolega daugelyje lietuvos statybos darbų, apdovanojo jį aukštu valstybiniu apdovanojimu – lietuvos didžiojo kunigaikščio gedimino ordino komandoro kryžiumi. nors ir nebėjo realių vadovaujamųjų pareigų Panevėžio statybos treste ir užėmė labiau garbės postą – buvo tresto prezidentas ir valdybos narys, a. Pavalkis aktyviai domėjosi Valdovų rūmų atkūrimo procesais, dalyvaudavo įvairiuose rūmų atkūrimo tarybos ir kituose posėdžiuose, svarstymuose, padėjo ieškoti optimalių sprendimų. Visada išsiskyrė konstruktyvumu, kolegiškumu, inteligentiškumu. Savo patirtimi ir patarimais padėjo spręsti daugelį Valdovų rūmų atkūrimo inžinerinių, techninių, architektūrinių ir kitų problemų. Buvo dažnas svečias Valdovų rūmų statybvietėje, vėliau – nacionalinio muziejaus lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmų ir Valdovų rūmų paramos fondo renginiuose. 2009 m. dalyvavo atkurtų, bet iki galo neįrengtų Valdovų rūmų simbolinio atidarymo renginyje, o 2013 m. – rūmų a dalies atvėrimo lankytojams ir lietuvos pirmininkavimui europos Sąjungos tarybai iškilmėse. a. Pavalkis nuoširdžiai džiaugėsi projekto pažanga, Valdovų rūmų atkūrimo darbus laikė Panevėžio statybos tresto garbės ir prestižo reikalu, sveikino aktyvią muziejinę veiklą, tardavo padrąsinantį žodį sunkiais laikais, kai Valdovų rūmų atkūrimo projektas buvo nepelnytai kritikuojamas ir žlugdomas. Parengė dr. Vydas Dolinskas

6. Antanas Pavalkis kalba Valdovų rūmuose surengtoje pietinio korpuso atkūrimo statybos darbų pabaigtuvių vainiko iškėlimo šventėje, 2005 m. rugsėjo 8 d. Fotografai A. Bertašius ir V. Abramauskas

VolUMen

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

465

algimanTas Vincas kajackas (1932 12 21 – 2015 01 16) kanauninkas dr. algimantas Vincas kajackas buvo vienas iš keturių iškilių lietuvos katalikų dvasininkų (greta arkivyskupo Sigito tamkevičiaus, vyskupo jono Borutos ir monsinjoro kazimiero Vasiliausko), kurie nuo pat pradžių aktyviausiai palaikė lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų atkūrimo idėją. kaip dvasininkas ir kultūrininkas kan. dr. a. V. kajackas suprato šio projekto svarbą lietuvos kultūrai, švietimui, istorinės savimonės stiprinimui ir turizmo plėtotei. nenorėdamas afišuotis ir nesiekdamas jokio dėmesio sau, bet realiai remdamas rūmų atkūrimą, kan. dr. a. V. kajackas nacionaliniam muziejui lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmams padovanojo penkis vertingus eksponatus ir jais reikšmingai papildė besikuriančio muziejaus rinkinius.

466

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

1. Kan. dr. Algimantas Vincas Kajackas savo namuose prie Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jono Kazimiero Vazos portreto, nutapyto nežinomo XVII a. dailininko, galbūt sekusio garsaus Dancigo dailininko Danieliaus Šulco (Daniel Schultz, apie 1615–1683) pirmavaizdžiu. Šį portretą jis padovanojo Valdovų rūmų muziejui, 2009. Fotografas D. Avižinis

iškilUS DVaSininkaS, tylUS kUltūrininkaS ir Meno žinoVaS 2015 m. sausio 16 d., sulaukęs 82 metų, po ilgos ligos, į Viešpaties namus iškeliavo Vilkaviškio vyskupijos katedros kanauninkas, ilgametis kauno kunigų seminarijos ir Vytauto Didžiojo universiteto katalikų teologijos fakulteto dėstytojas, Bendrosios teologijos katedros vedėjas, docentas, bažnytinio meno istorikas ir teologijos daktaras, ordino „Už nuopelnus lietuvai“ kavalierius, aktyvus Valdovų rūmų atkūrimo rėmėjas ir dosnus muziejaus mecenatas algimantas Vincas kajackas. a. V. kajackas gimė 1932 m. gruodžio 21 d. trakėnų kaime, kalvarijos valsčiuje. Mokėsi Marijampolėje. 1956–1961 ir 1980–1982 m. studijavo teologiją kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje. 1961-aisiais įšventintas į kunigus, kunigavo Prienų, šakių ir Sasnavos parapijose. Be kunigystės, jį traukė ir mokslas, studijos, švietimas, kultūra bei menas. todėl jau 1976 m. pradėjo dėstyti tuometėje kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje, to meto vienintelėje lietuvos katalikų dvasininkus rengiančioje aukštojoje mokykloje. tapo jos prefektu, arba rektoriaus padėjėju. Dauguma šiandienių lietuvos katalikų kunigų, katalikų bendruomenės narių ir kultūrinės visuomenės atstovų

VolUMen

2. Kan. dr. Algimanto Vinco Kajacko dovana (2010) Valdovų rūmų muziejui – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės papulkininkio Anupro Prozoro portretas, 1799 m. nutapytas nežinomo dailininko. Fotografas M. Kaminskas

kan. dr. a. V. kajacką prisimena kaip iškilų dvasininką, Bažnyčios ir jos meno istorijos propaguotoją, bet pirmiausia kaip talentingą pedagogą. kelis dešimtmečius iš pradžių sovietinės okupacijos sąlygomis kauno kunigų seminarijoje, o vėliau, atkūrus nepriklausomybę, ir kauno Vytauto Didžiojo universitete jis vienintelis dėstė bažnytinio paveldo vertei ir reikšmei nacionalinei kultūrai suvokti svarbias disciplinas: Bažnyčios ir jos meno istoriją, liturgiją, patrologiją. išugdė kelias lietuvos katalikų dvasininkų kartas ir padėjo pagrindus pasauliečių bažnytinės dailės istorijos studijoms. kan. a. V. kajackas buvo neeilinis dvasininkas, subtilus pedagogas, iškilus kultūrininkas, bažnytinės dailės specialistas, netgi restauratorius. nepalankiais sovietinės okupacijos metais rūpinosi lietuvos sakralinės dailės vertingiausių kūrinių išsaugojimu, organizavo daugybės bažnytinės dailės kūrinių restauravimą arba pats juos konservavo ir restauravo, taip nuo sunykimo išgelbėjo nemažai svarbiausių sakralinės dailės vertybių. Perduodamas klierikams Bažnyčios istorijos žinias, skiepydamas susidomėjimą sakralinio meno paveldu, laisvalaikiu mokė jaunus seminarijos klierikus restauruoti bažnytines vertybes – paveikslus, skulptūras. Pusiau slaptai bendravo ir konsultavosi su lietuvos profesionaliais restauratoriais, dailės istorikais. taigi, turtingo ir unikalaus lietuvos sakralinio meno paveldo išsaugojimas ir

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

467

3. Kan. dr. Algimanto Vinco Kajacko dovana (2012) Valdovų rūmų muziejui – knyga Sacrosancti et oecumenici Concilii Tridentini, Paulo III, Julio III, et Pio IV pontificibus maximis celebrati canones et decreta..., išleista 1856 m. Lione ir Paryžiuje

5. Kan. dr. Algimanto Vinco Kajacko dovana (2012) Valdovų rūmų muziejui – Fransua Fenelono (François Fénelon, 1651–1715) knyga Méditations et réflexions pieuses, précédées d’une introduction par le R. P. Libercier avec une lettre d’approbation de Mgr l’Archevêque de Bordeaux, išleista 1885 m. Paryžiuje

populiarinimas yra ir nemažas kan. a. V. kajacko, didelio autoriteto ne tik katalikų dvasininkams, bet ir pasauliečiams dailės istorikams bei restauratoriams, indėlis į lietuvos kultūrą. Dirbdamas pastoracinį, pedagoginį, kultūrinį darbą kan. a. V. kajackas visada aktyviai bendravo su pasaulietiškąja

468

4. Kan. dr. Algimanto Vinco Kajacko dovana (2012) Valdovų rūmų muziejui – Liucijano Godlevskio (Lucjan Godlewski, 1818–1876) knyga Ołtarzyk Ostrobramski..., išleista 1861 m. Paryžiuje

inteligentija ir jai talkino. Palaikė profesinius ryšius su iškiliais lietuvos dailės ir architektūros istorijos specialistais, tokiais kaip prof. algė jankevičienė, dr. Marija Matušakaitė, dr. laima šinkūnaitė, prof. dr. irena Vaišvilaitė, dr. gražina Marija Martinaitienė. kan. a. V. kajackas buvo vienas iš kauno arkivyskupijos Bažnytinio paveldo komisijos steigėjų ir ilgametis aktyvus jos narys, vienas iš kauno arkivyskupijos muziejaus iniciatorių, ilgametis Vilkaviškio vyskupijos Statybos, architektūros ir meno komisijos pirmininkas, kunigų tarybos narys, lietuvos dailės muziejaus surengtos lietuvos tūkstantmečio programos parodos „krikščionybė lietuvos mene“ konsultantas. Savo patirtį skleidė ir lietuvos Bažnyčios istoriją bei paveldą propagavo rengdamas ir skelbdamas straipsnius, taip pat mokslines monografijas. Pavyzdžiui, 1997 m. publikavo leidinį „Bažnyčia liturgijoje“, 2005 m. – knygą „Bažnytinio meno istorija“. jos tapo lietuvos aukštųjų mokyklų vadovėliais. 1987 m. kaip vienintelis mokslininkas iš lietuvos dalyvavo prof. kun. Pauliaus rabikausko Vatikane surengtoje tarptautinėje mokslinėje konferencijoje, skirtoje lietuvos krikšto 600 metų jubiliejui. joje pristatė naujausius Vilniaus katedros tyrinėjimus, šios šventovės pradžią siejančius galbūt net su karaliaus Mindaugo laikais. 1993 m. rūpinosi ir popiežiaus jono Pauliaus ii apaštalinės kelionės lietuvoje ceremonialo bei liturgijos reikalais. kan. a. V. kajackas visada buvo aktyvus Vilniaus žemutinės pilies lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų atkūrimo šalininkas ir rėmėjas. kaip dvasininkas ir kultūrininkas jis puikiai suvokė šio lietuvos tūkstantmečio programos projekto svarbą lietuvos kultūrai, visuomenės švietimui, patriotiškumo ir pilietiškumo ugdymui, istorinės savimonės stiprinimui ir krašto turizmo plėtrai. todėl, talkinant žurnalistui ir kolekcininkui Viliui kavaliauskui, Valdovų rūmų muziejui padovanojo savo paties išsaugotus ir restauruotus vertingus XVii–XiX a. meno kūrinius ir istorijos reliktus: lenkijos karaliaus ir lietuvos didžiojo kuni-

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

6. Kan. dr. Algimanto Vinco Kajacko dovana (2013) Valdovų rūmų muziejui – paveikslas Šventoji Šeima, nežinomo dailininko nutapytas XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje. Fotografas M. Kaminskas

gaikščio jono kazimiero Vazos, lietuvos bajoro ir karininko anupro Prozoro portretus, šventąją šeimą vaizduojantį paveikslą, dvi senas bažnytines knygas. kan. a. V. kajacko, nuoširdaus ganytojo, gero pedagogo ir subtilaus kultūrininko, ilgus dešimtmečius kruopščiai, tyliai ir nuosekliai dirbusio savo kasdienį dvasiškai bei kultūriškai labai svarbų darbą, kurio išskirtinius rezultatus pats vengė afišuoti, nuopelnai lietuvos katalikų bažnyčiai, visuomenei ir valstybei galop buvo įvertinti garbės titulais ir apdovanojimais. 1987 m. jam suteiktas kauno kunigų seminarijos, o 1994 m. – Vytauto Didžiojo universiteto katalikų teologijos fakulteto docento vardas (nors klierikai ir kiti studentai jį nuo seno pagarbiai vadino profesoriumi). tais pačiais 1994 m. a. V. kajackas tapo ir gimtosios Vilka-

VolUMen

viškio vyskupijos katedros kapitulos kanauninku. Valdovų rūmų muziejaus ir kultūros ministerijos teikimu 2010 m. lietuvos respublikos Prezidentė Dalia grybauskaitė garbųjį dvasininką apdovanojo ordino „Už nuopelnus lietuvai“ komandoro kryžiumi. kan. dr. a. V. kajacko vardas įamžintas ir Valdovų rūmų muziejaus mecenatams skirtoje marmuro lentoje rėmėjų salėje. į Viešpaties namus iškeliavusį jautrų dvasininką, talentingą pedagogą, subtilų kultūrininką, dosnų mecenatą kan. dr. a. V. kajacką visada prisimins Valdovų rūmų muziejaus bendruomenė ir muziejaus lankytojai, besigėrintys jo dovanotomis meno bei istorijos vertybėmis.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

Parengė dr. Vydas Dolinskas

469

pioTr michał sTępień (1952 10 16 – 2016 07 26) Piotras Michalas Stempenis (Piotr Michał Stępień) – žymus lenkų architektas, inžinierius, architektūros restauratorius ir istorikas, architektūros magistras, aukštųjų mokyklų dėstytojas. Daugiau nei dešimtmetį buvo vienas aktyviausių Valdovų rūmų atkūrimo architektūrinių sprendimų, autentiškų mūrų restauravimo, istorinių interjerų atkūrimo konsultantų ir ekspertų. Bičiuliškai dalijosi savo žiniomis ir patirtimi su Valdovų rūmų atkūrimo dalyviais, mėgo lankytis lietuvoje, domėjosi daugeliu lietuvoje vykdomų architektūros paminklų restauravimo darbų.

470

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

1. Piotras Stempenis su Krokuvos Vavelio karališkosios pilies direktoriaus pavaduotoju Ježiu T. Petrusu (Jerzy T. Petrus), meno istoriku prof. Ježiu Lileika (Jerzy Lileyko) ir kitais svečiais dalyvauja atkurtų, bet iki galo neįrengtų Valdovų rūmų simbolinio atidarymo iškilmėse, 2009

ValDoVų rūMų atkūriMo PagalBininkaS iš VaVelio PilieS 2016 m. liepos 26 d. atostogaudamas alpėse netikėtai mirė žymus lenkų architektas, inžinierius, architektūros restauratorius ir istorikas, architektūros magistras Piotras Stempenis. jis gimė ir mokėsi krokuvoje, 1976 m. baigė krokuvos politechnikos aukštąją mokyklą – gavo specialų pasižymėjusio studento diplomą. Profesinių žinių sėmėsi ir vėliau. Sakralinės architektūros raidą studijavo krokuvos popiežiškosios teologijos akademijos liturgijos institute (1981), į architektūros paminklų restauravimą gilinosi tarptautiniame kultūros vertybių konservavimo ir restauravimo studijų centre (International Centre for the Study of the Preservation and Restoration of Cultural Property, iCCroM) romoje (1984), o akmens restauravimo žinių sėmėsi iCCroM ir UneSCo studijų centre Venecijoje (1987). Daugiau nei du dešimtmečius dalyvavo krokuvos Vavelio karališkosios pilies rūmų, katedros ir kitų ansamblio paminklinių statinių senosios architektūros priežiūros bei restauravimo darbuose arba jiems vadovavo. Parengė ir įgyvendino tokius svarbius Vavelio pilies restauravimo projektus kaip Vavelio pilies kalno gynybinių statinių su vartais ir bastionais restauravimas, Vavelio pilies liubrankos, Sandomiro ir Senatorių bokštų restauravimas bei dalinis rekonstravimas, Vavelio rūmų terasų atraminių sienų tyrimai, jų sutvirtinimas ir istorinių sodų atkūrimas, rezidenciją ir sodus jungiančių laiptų atstatymas, Vavelio pilies gotikinių ir renesansinių pastatų palei šiaurinę sieną restauravimas ir pritaikymas muziejaus edukacinei bei kitai kultūrinei veiklai ir saugykloms,

VolUMen

2. Piotras Stempenis Vilniaus konferencijoje, 2006 m. ruduo

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

471

3. Piotras Stempenis su Valdovų rūmų atkūrimo dalyviais Eduardu Kaukliu, dr. Vydu Dolinsku, Romualdu Budriu ir kolega Kšyštofu Čyževskiu (Krzysztof Czyżewski) Krokuvos Vavelyje aptaria atkūrimo aktualijas, 2007

4. Piotras Stempenis dalyvauja Valdovų rūmų parodos atidaryme Krokuvos archeologijos muziejuje, 2007

5. Piotras Stempenis Krokuvos Vavelyje priima Valdovų rūmų atkūrimo darbus vykdančių specialistų grupę, 2007

Vavelio karališkosios pilies rūmų kiemo ir išorinio didžiojo kiemo akmeninių dangų keitimas, Vavelio pilies karališkųjų rūmų fasadų renovacija ir apšvietimas, muziejaus administracinio pastato remontas ir dalies patalpų pritaikymas saugykloms, Vavelio archeologinių ir architektūrinių rezervatų bei juose įrengtų ekspozicijų priežiūra ir modernizavimas, Vavelio karališkosios pilies muziejaus padalinio – Peskova Skalos pilies – restauravimo priežiūra ir t. t. Domėjosi ir kitais reikšmingais lenkijos paveldo objektais bei jų restauravimo problemomis. remiantis jo parengtais projektais,

restauruotos nedzicos, čorštyno, Bezkidų Suchos, Peninų pilys. Buvo parengęs ir žemutinio kazimiero pilies restauravimo dokumentaciją. kūrė ir moderniosios architektūros projektus. P. Stempenis ne tik buvo labai talentingas, kompetentingas, darbštus ir uolus Vavelio pilies senosios architektūros restauratorius, paminklų restauravimo teorijų bei doktrinų žinovas, bet ir puikiai valdė plunksną, todėl kruopščiai dokumentavo visus savo tyrimus, projektavimo ir restauravimo darbus, naujus duomenis skelbė tiek mokslinėje literatūroje, tiek mokslo populiari-

472

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

6. Piotras Stempenis prie Klaipėdos pilies, 2006

7. Piotras Stempenis su Valdovų rūmų muziejaus direktoriaus pavaduotoju Eduardu Kaukliu po Vavelio parodos atidarymo Vilniuje, 2009

8. Piotras Stempenis Trakų Salos pilyje, 2009

nimo leidiniuose. Visada domėjosi senosios architektūros istorija ir technologijomis, o paskutiniais metais buvo visiškai atsidavęs labai mėgstamam darbui viename svarbiausių lenkijos bei lietuvos istorijos ir paveldo objektų – krokuvos Vavelio karališkojoje pilyje. šį darbą laikė savo pareiga ir pasija. kaip prisimena kolegos ir kokį įspūdį buvo galima susidaryti iš šalies, apie Vavelio senąją architektūrą jis žinojo viską. Savo neįkainojama patirtimi, plačiu akiračiu ir turiningomis žiniomis nuoširdžiai ir bičiuliškai dalijosi su savo kolegomis ir tais, kurie domėjosi Vavelio ir visos lenkijos paveldu bei jo restauravimo problemomis. kaip didžiulę praktinę patirtį turintis specialistas buvo nuolat kviečiamas dėstyti krokuvos jogailos universiteto Meno istorijos institute ir krokuvos politechnikos aukštosios mokyklos architektūros fakultete, pranešimus skaitė daugybėje mokslinių konferencijų lenkijoje ir užsienio šalyse. Daug metų buvo ir Vilniaus žemutinės pilies lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų tyrimų bei atkūrimo procesų dalyvis. nuoširdžiai domėjosi Valdovų rūmų tyrimų eiga ir naujausiais atradimais, akcentavo Vavelio ir Vilniaus rezidencijų raidos para-

leles, dosniai dalijosi savo patirtimi ir žiniomis su Valdovų rūmų tyrinėtojais, atkūrimo projekto rengėjais, muziejininkais. 2006 m. dalyvavo pirmojoje krokuvos Vavelio karališkosios pilies ir lietuvos dailės muziejaus specialistų mainų programoje lietuvoje, susipažino su svarbiausiais lietuvos architektūros paveldo objektais ir jų restauravimu. Vėliau krokuvoje dažnai globojo iš lietuvos atvykusius specialistus, supažindino juos su svarbiausiais Vavelio, krokuvos, Mažosios lenkijos ir netgi šiaurės Slovakijos paveldo objektais, aktualiais ir lietuvos istorijai bei kultūrai. 2006 m. rudenį dalyvavo Vilniuje surengtoje tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmai ir jų atkūrimas europinės patirties kontekste“, perskaitė reikšmingą pranešimą „rekonstrukcija ir kūryba restauruojant Vavelio pilį“1.

VolUMen

1 Tekstas paskelbtas konferencijos medžiagai skirtame leidinyje lietuvių, lenkų ir anglų kalbomis: Stępień P. „Rekonstrukcija ir kūryba restauruojant Vavelio pilį / Reconstruction and Creation in the Restoration of the Wawel Castle / Rekonstrukcja i kreacja w odnowie Zamku na Wawelu“, in: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai ir jų atkūrimas europinės patirties kontekste / The Palace of the Grand Dukes of Lithuania and Its Restoration within the Context of the European Experiance, sud. / comp. by V. Dolinskas, D. Steponavičienė, Vilnius, 2009, p. 273–296.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

473

9. Piotras Stempenis su Varšuvos karališkosios pilies direktoriumi prof. Andžejumi Rotermundu (Andrzej Rottermund) Valdovų rūmų muziejaus pirmosios dalies atidarymo iškilmėse, 2013

10. Piotras Stempenis su Valdovų rūmų muziejaus Parodų ir leidybos skyriaus vedėju Marijumi Uzorka Vavelio karališkosios pilies Šv. Gereono bažnyčios architektūrinio rezervato teritorijoje, 2011

11. Piotras Stempenis su Valdovų rūmų muziejaus darbuotojais Gintautu Striška, dr. Jolanta Karpavičiene, dr. Vydu Dolinsku ir Eduardu Kaukliu atkurtame Vavelio karališkosios pilies sode, 2014

2009 m. liepos 6 d. dalyvavo atkurtų, bet iki galo neįrengtų Valdovų rūmų simbolinio atidarymo iškilmėse ir lietuvos tūkstantmečio minėjimo šventiniuose renginiuose, 2013 m. – Valdovų rūmų pirmosios dalies iškilmingame atidaryme visuomenei. Visada supažindindavo lietuvos specialistus su atliekamais restauravimo darbais Vavelyje, stengdavosi pasidalyti Vilniaus rūmams atkurti naudinga patirtimi, atkreipdavo dėmesį į Vavelio ir Vilniaus istorinių rezidencijų architektūrinių sprendimų panašumus. Daugiau

nei dešimtmetį buvo vienas aktyviausių Valdovų rūmų ir jų eksterjero bei interjero architektūrinės puošybos elementų atkūrimo, išlikusių rūmų fragmentų restauravimo konsultantų ir ekspertų. iš užsienio konsultantų ir ekspertų būtent į P. Stempenį Valdovų rūmų specialistai patarimo kreipdavosi bene dažniausiai. likus porai savaičių iki nelaimės alpėse, 2016 m. liepą, Valdovų rūmų muziejaus darbuotojai dar klausė P. Stempenio apie labiausiai patyrusius lenkų smiltainio akmens konservavimo specialistus, su

474

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

12. Piotras Stempenis su Valdovų rūmų muziejaus direktoriumi dr. Vydu Dolinsku atkurtame Vavelio karališkosios pilies sode, 2014

kuriais būtų galima pasitarti dėl Valdovų rūmų autentiškų, tačiau dėl savo geomorfinės struktūros probleminių apdailos detalių tinkamo konservavimo ir išsaugojimo. P. Stempenio palaikai giminių valia liko ilsėtis ten, kur nustojo plakti jo širdis, – Valtournenčės vietovėje, velionio pamėgtame aostos slėnyje, šiaurės Vakarų italijos alpėse, prie pat šveicarijos sienos. jo palaikai ten buvo palaidoti 2016 m. rugpjūčio 8 dieną. tuo pat metu krokuvos katedros vadinamojoje Stepono

Batoro koplyčioje buvo aukojamos Mišios velionio atminimo ir sielos išganymo intencija. rugpjūčio 17 d. krokuvos ir Vilniaus katedrose taip pat buvo meldžiamasi už P. Stempenį. liko daug P. Stempenio neįgyvendintų planų Vavelio kalvoje, kitose lenkijos vietovėse ir didelis liūdesys kolegų, bičiulių bei visų jį pažinojusių žmonių širdyse. nacionalinio muziejaus lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmų muziejaus bendruomenė taip pat neteko ištikimo bičiulio, mielo ir geranoriško kolegos. Parengė dr. Vydas Dolinskas

VolUMen

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

475

ValDoVų rūMų MUZiejaUS rėMėjai ir Partneriai 2014–2016 M. Valdovų rūmų muziejus nuoširdžiai dėkoja visiems rėmėjams, partneriams ir bičiuliams už buvimą kartu 2014–2016 metais.

nUolatiniai ValDoVų rūMų MUZiejaUS rėMėjai

išSkirtiniS 3D Projekto rėMėjaS (2015–2016)

476

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

SVarBiaUSi ValDoVų rūMų MUZiejaUS Projektų Partneriai aB „kauno tiltai“ aB „lietuvos draudimas“ alytaus kraštotyros muziejus Baltarusijos respublikos ambasada lietuvos respublikoje Baltarusijos respublikos nacionalinis istorijos muziejus Baroko operos teatras Bažnytinio paveldo muziejus Biržų krašto muziejus „Sėla“ Britų taryba čekijos respublikos ambasada Vilniuje Dresdeno valstybiniai meno rinkiniai – Dresdeno rezidencinė pilis (Vokietija) europos humanitarinis universitetas iį „typoart“ ispanijos karalystės ambasada lietuvoje italijos respublikos ambasada Vilniuje italų kultūros institutas Vilniuje „iveco“ S. p. a. kauno arkivyskupija kauno rajono muziejus raudondvario dvare krokuvos Vavelio karališkoji pilis – Valstybiniai meno rinkiniai (lenkija) kultūros rėmimo fondas leidykla „šviesa“ leidykla „Versus aureus“ lenkijos institutas Vilniuje lenkijos respublikos ambasada Vilniuje lietuvos bajorų karališkoji sąjunga lietuvos dailės muziejus lietuvos edukologijos universitetas lietuvos istorijos institutas lietuvos istorijos mokytojų asociacija lietuvos kariuomenė lietuvos kultūros institutas lietuvos kultūros taryba lietuvos mokslo taryba lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka lietuvos muzikos ir teatro akademija lietuvos nacionalinė filharmonija lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras lietuvos notarų rūmai lietuvos policija lietuvos Prezidento k. griniaus memorialinis muziejus lietuvos respublikos ambasada Baltarusijos respublikoje lietuvos respublikos ambasada italijos respublikoje lietuvos respublikos ambasada lenkijos respublikoje lietuvos respublikos ambasada prie šventojo Sosto ir Maltos ordino lietuvos respublikos ambasada švedijos karalystėje lietuvos respublikos ambasada Ukrainoje lietuvos respublikos ambasada Vokietijos Federacinėje respublikoje

VolUMen

lietuvos respublikos finansų ministerija lietuvos respublikos generalinis konsulatas kaliningrade (rusija) lietuvos respublikos generalinis konsulatas Sankt Peterburge (rusija) lietuvos respublikos krašto apsaugos ministerija lietuvos respublikos kultūros ministerija lietuvos respublikos Prezidento kanceliarija lietuvos respublikos Seimo kanceliarija lietuvos respublikos užsienio reikalų ministerija lietuvos respublikos vidaus reikalų ministerija lietuvos respublikos Vyriausybės kanceliarija lietuvos rotary klubai lietuvos valstybės istorijos archyvas lvovo istorijos muziejus (Ukraina) lvovo nacionalinė dailės galerija (Ukraina) Maltos ordino pagalbos tarnyba Mažosios lietuvos istorijos muziejus Muitinės departamentas prie lietuvos respublikos finansų ministerijos nacionalinis istorijos ir kultūros muziejus-draustinis „nesvyžius“ (Baltarusija) Pilių tyrimo centras „lietuvos pilys“ Prancūzijos ambasada Vilniuje Prancūzijos ir lietuvos prekybos rūmai Prancūzų institutas lietuvoje r. Paknio leidykla rašytojų klubas restoranas „Bona lounge“ rokiškio krašto muziejus Senosios muzikos ansamblis „Canto Fiorito“ Senosios muzikos ir šokio trupė „Festa Cortese“ Senosios muzikos ir šokių ansamblis „Banchetto Musicale“ Senųjų menų studija šokio teatras švedijos karalystės ambasada Vilniuje „trakcja“ S. a. (lenkija) trakų istorijos muziejus UaB „ad rem“ UaB „Bravisima“ restoranas „Medžiotojų užeiga“ UaB „Clear Channel lietuva“ UaB „eika“ UaB „gluk Media“ UaB „klaipėdos mėsinė“ UaB „Merkadus“ UaB „Petro ofsetas“ UaB „Prezentacijų spektras“ UaB Projektavimo ir restauravimo institutas UaB „Publicum events“ UaB „Staipa“ UaB „traidenis“ Ukrainos ambasada lietuvoje Valstybinio kernavės kultūrinio rezervato direkcija Varšuvos karališkoji pilis – Muziejus (lenkija) Viešbutis „narutis“ Viešųjų pirkimų tarnyba

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

477

Vilniaus arkivyskupija Vilniaus dailės akademija Vilniaus miesto savivaldybė Vilniaus miesto senosios muzikos ir šokio teatras „Puelli Vilnenses“ Vilniaus teritorinė muitinė Vilniaus universitetas Vilniaus universiteto biblioteka Vilniaus universiteto muziejus Vį Vilniaus pilių direkcija Vytauto Didžiojo karo muziejus Vokietijos ambasada Vilniuje Všį „go Vilnius“ Všį „klasika lt“ žemaičių dailės muziejus Stefa alšėnaitė-Urban (jaV) alessandro ir elisabetta Bianchi (italija) Skirmantas leonas karalevičius nathan levi (italija) eimuntas nekrošius raimondas Paknys algirdas rakauskas

a. guogos paramos fondas lietuvos bankas lietuvos monetų kalykla Pilių tyrimo centras „lietuvos pilys“ šv. kazimiero ordinas Valdovų rūmų paramos fondas

ValDoVų rūMų MUZiejUi ekSPonatų DePonaVo edmundas armoška Vygintas Bubnys Vilius kavaliauskas edmondas kelmickas rolandas Valiūnas

ValDoVų rūMų MUZiejaUS BiBliotekai knygų DoVanojo Vytautas abramauskas laimutis jašinskas Mečislovas jučas rūta ir edmundas kulikauskai gražina Marija Martinaitienė Vytautas Paulaitis gediminas rainys antanas tyla irena tumavičiūtė kęstutis Paulius žygas

lietuvos dailės muziejus lietuvos nacionalinis muziejus lietuvos respublikos Prezidento kanceliarija Pilių tyrimo centras „lietuvos pilys“ Varšuvos karališkoji pilis – Muziejus (lenkija)

ValDoVų rūMų MUZiejaUS ParoDoMS ekSPonatų Skolino nathan levi (italija) jan ostrowski (lenkija) rolandas Valiūnas

ValDoVų rūMų MUZiejUi ekSPonatų DoVanojo alessandro Bianchi (italija) juozapas Blažiūnas jonas Vytautas Bruveris romualdas Budrys Venta jankauskaitė-Mengana (italija) Mečislovas jučas Vilius kavaliauskas ramūnas kondratas edmundas kulikauskas Mahfouz Marei Mubarak bin Mahfouz (Saudo arabija)

478

gražina Marija Martinaitienė rolandas Mazurkevičius Danutė Paulauskienė aloyzas Petrikas (jaV) kunigaikštis Maciej radziwiłł (lenkija) Vidmantas Staniulis arūnas Sverdiolas antanas tyla leopoldas trečiokas Vaida tupčiauskaitė algimantas Urbonas kęstutis Paulius žygas

Baltarusijos respublikos nacionalinis istorijos muziejus Bažnytinio paveldo muziejus Bianco Bianchi dirbtuvė (italija) Dombruvkos šv. kryžiaus romos katalikų parapinė bažnyčia (lenkija) FranSeS gobelenų archyvas (jungtinė karalystė) gardino valstybinis religijų istorijos muziejus (Baltarusija) kauno arkivyskupijos muziejus košutų dvaro Srodos žemės muziejus (lenkija) krokuvos nacionalinis muziejus (lenkija) krokuvos Vavelio karališkoji pilis –

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

Valstybiniai meno rinkiniai (lenkija) kunigaikščių čartoriskių fondas (lenkija) lenkijos kariuomenės muziejus lietuvos dailės muziejus lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka lietuvos nacionalinis muziejus lietuvos prabavimo rūmai lietuvos respublikos Prezidento kanceliarija lietuvos valstybės istorijos archyvas Maršalo juzefo Pilsudskio centrinė kariuomenės biblioteka (lenkija) Medalių meno muziejus, Vroclavo miesto muziejus (lenkija) nacionalinis M. k. čiurlionio dailės muziejus Poznanės nacionalinis muziejus (lenkija) ščecino nacionalinis muziejus (lenkija) šiaulių „aušros“ muziejus trakų istorijos muziejus Varšuvos karališkoji pilis – Muziejus (lenkija) Varšuvos karališkosios pilies – Muziejaus Cechanoveckių rinkinių fondas (lenkija) Vilniaus universiteto biblioteka Vytauto Didžiojo karo muziejus Vroclavo nacionalinis muziejus (lenkija) žemaičių muziejus „alka“

ValDoVų rūMų MUZiejų ir jo ProjektUS taiP Pat FinanSiškai ParėMė jonas rimantas glemža М. gurskienės tūB rotary klubas UaB „City Property Partners“ UaB „kistela“ UaB „traidenis“ asmenys, paaukoję 2 proc. gyventojų pajamų mokesčio

ValDoVų rūMų MUZiejaUS ir jo Projektų inForMaCiniai rėMėjai Dienraštis „Verslo žinios“ lietuvos nacionalinis radijas ir televizija „lietuvos ryto“ žiniasklaidos grupė UaB „jCDecaux lietuva“ žurnalas „legendos“ žurnalas „lietuvos bajoras“ žurnalas „Santara“ žurnalas „Veidas“

ValDoVų rūMų MUZiejaUS DiDaktinėMS ekSPoZiCijoMS iliUStraCijų Skolino kultūros paveldo centras lietuvos dailės muziejus lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka lietuvos valstybės istorijos archyvas Pilių tyrimo centras „lietuvos pilys“ Vilniaus universiteto biblioteka Vilniaus universiteto muziejus ir dar apie 90 institucijų (muziejų, bibliotekų, archyvų ir kt.) iš 15 pasaulio šalių

VolUMen

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

479

ValDoVų rūMų MUZiejaUS taryBų ir koMiSijų nariai 2014–2016 M. naCionalinio MUZiejaUS lietUVoS DiDžioSioS kUnigaikštyStėS ValDoVų rūMų taryBoS nariai Vydas Dolinskas, direktorius, – tarybos pirmininkas ana aleknavičienė, strateginių (kultūrinių) projektų vadovė (narė nuo 2014-12-19)

Saulius Petras andrašūnas, ilgametis valstybės įmonės Vilniaus pilių direkcijos direktorius, – už labai reikšmingą indėlį į Valdovų rūmų atkūrimą

Dalius avižinis, rinkinių apskaitos ir saugojimo skyriaus vedėjas

romualdas Budrys, lietuvos dailės muziejaus direktorius, – už labai reikšmingą indėlį į Valdovų rūmų atkūrimą, muziejinės paskirties koncepcijos formavimą ir interjero vertybių rinkinio kaupimą

Stasys avižinis, apsaugos ir ekspozicijų priežiūros tarnybos vedėjas (narys nuo 2015-07-01)

kazys napaleonas kitkauskas – už labai reikšmingą indėlį į Valdovų rūmų tyrimus bei atkūrimą

gediminas gendrėnas, edukacijos ir lankytojų centro vedėjas (narys iki 2015 m. liepos)

edmundas kulikauskas, Valdovų rūmų paramos fondo steigėjas, lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo ir paskirties klausimų komisijos narys, – už labai reikšmingą indėlį į Valdovų rūmų atkūrimo garsinimą ir paramos Valdovų rūmams atkurti paieškas

regina ašipauskienė, vyriausioji buhalterė

jolanta karpavičienė, direktoriaus pavaduotoja kultūrinei veiklai

Vytautas Urbanavičius, Valdovų rūmų tyrimų vadovas ir atkūrimo iniciatorius, – už labai reikšmingą indėlį į Valdovų rūmų tyrimus ir atkūrimą

eduardas kauklys, direktoriaus pavaduotojas mokslinei ir ūkinei veiklai Daiva Mitrulevičiūtė, tarptautinių ryšių vadovė (narė iki 2014-12-19 ir nuo 2016-01-13) ernesta Sargūnaitė, Bendrųjų reikalų skyriaus vedėja (narė iki 2016-01-13) gintautas Striška, Mokslinių tyrimų centro vedėjas ėrika Striškienė, direktoriaus pavaduotojavyriausioji fondų saugotoja

algirdas Vapšys, Valdovų rūmų paramos fondo steigėjas ir fondo valdybos pirmininkas, lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo ir paskirties klausimų komisijos narys, – už labai reikšmingą indėlį į Valdovų rūmų atkūrimą

reStaUraViMo taryBoS nariai

romualdas Budrys – lietuvos muziejų asociacijos deleguotas atstovas jolanta kaznauskaitė – lietuvos respublikos kultūros ministerijos deleguota atstovė albinas kuncevičius – visuomeninių organizacijų, veikiančių kultūros paveldo srityje, išrinktas atstovas edmundas antanas rimša – lietuvos respublikos Prezidento kanceliarijos deleguotas atstovas linas Vingelis – lietuvos respublikos Ministro Pirmininko tarnybos deleguotas atstovas

480

naCionalinio MUZiejaUS lietUVoS DiDžioSioS kUnigaikštyStėS ValDoVų rūMų taryBoS garBėS nariai

Vydas Dolinskas, direktorius, – tarybos pirmininkas ėrika Striškienė, direktoriaus pavaduotoja-vyriausioji fondų saugotoja, – tarybos pirmininko pavaduotoja Mantvidas Mieliauskas, restauracinės priežiūros grupės administratorius, iii kategorijos molbertinės tapybos ir iii kategorijos archeologinių radinių (metalo) restauratorius, – tarybos narys, sekretorius (iki 2016-04-04) Medeina Steponavičiūtė, iii kategorijos restauravimo chemikė technologė, – tarybos narė, sekretorė (nuo 2016-04-04)

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

Deimantė Baubaitė, aukščiausiosios kategorijos archeologinių radinių (medienos) ir ii kategorijos keramikos restauratorė jurgita kalėjienė, i kategorijos archeologinių radinių (metalo) ir aukščiausiosios kategorijos archeologinių radinių (odos) restauratorė gintautas Striška, Mokslinių tyrimų centro vedėjas rimvydas Derkintis, aukščiausiosios kategorijos metalo dirbinių restauratorius (lietuvos dailės muziejus) Bronislava kunkulienė, keramikos restauravimo ekspertė, aukščiausiosios kategorijos gintaro dirbinių restauratorė (lietuvos dailės muziejus) janina lukšėnienė, restauravimo chemikė technologė ekspertė (lietuvos dailės muziejus) jūratė Senvaitienė, restauravimo chemikė technologė ekspertė (lietuvos dailės muziejus) laima janina Vedrickienė, archeologinių radinių restauravimo ekspertė (lietuvos dailės muziejus)

rinkinių koMPlektaViMo koMiSijoS nariai

Dalius avižinis, rinkinių apskaitos ir saugojimo skyriaus vedėjas, istorikas, – komisijos sekretorius (iki 2015-06-01) irena kaminskaitė, rinkinių apskaitos ir saugojimo skyriaus rinkinio saugotoja-tyrinėtoja, – komisijos sekretorė (nuo 2015-06-01) jolanta karpavičienė, direktoriaus pavaduotoja kultūrinei veiklai, humanitarinių mokslų daktarė, istorikė eglė Zaveckienė, rinkinių apskaitos ir saugojimo skyriaus rinkinio saugotoja-tyrinėtoja (narė iki 2015-06-01) romualdas Budrys, lietuvos dailės muziejaus direktorius, dailės istorikas rūta janonienė, Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros instituto Senosios dailės tyrimų skyriaus vedėja, humanitarinių mokslų habilituota daktarė, dailės istorikė jolanta kaznauskaitė, lietuvos respublikos kultūros ministerijos kultūros politikos departamento Muziejų, bibliotekų ir archyvų skyriaus vyriausioji specialistė (narė nuo 2015-07-29)

rinkinių koMPlektaViMo koMiSijoS nUolatiniai konSUltantai ir ekSPertai alma Braziūnienė – Vilniaus universiteto komunikacijos fakulteto knygotyros ir dokumentotyros instituto docentė, humanitarinių mokslų daktarė, ilgametė Vilniaus universiteto bibliotekos retų ir senų spaudinių skyriaus vedėja, senųjų knygų ir kartografijos paminklų tyrinėtoja, katalogų sudarytoja rimvydas Derkintis – lietuvos dailės muziejaus Prano gudyno restauravimo centro Metalo restauravimo dirbtuvių aukščiausiosios kategorijos restauratorius, senųjų metalo dirbinių tyrinėtojas Vilius kavaliauskas – vienas žymiausių lietuvos kolekcininkų, buvęs lietuvos respublikos Vyriausybės patarėjas kultūros klausimais, katalogų autorius

ėrika Striškienė, direktoriaus pavaduotojavyriausioji fondų saugotoja, archeologė, – komisijos pirmininkė

VolUMen

Dalia Valujevičienė, lietuvos dailės muziejaus Prano gudyno restauravimo centro tekstilės restauravimo dirbtuvių vedėja, tekstilės restauratorė ekspertė

ieva kuizinienė – Vilniaus dailės akademijos UneSCo kultūros vadybos ir kultūros politikos katedros vedėja, profesorė, menotyros mokslų daktarė, senųjų meninių audinių tyrinėtoja, studijų ir katalogų autorė Daiva Mitrulevičiūtė – Valdovų rūmų muziejaus tarptautinių ryšių vadovė, buvusi lietuvos dailės muziejaus lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmų interjerams atrinktų istorinių meno vertybių įsigijimo komisijos sekretorė, istorikė edmundas antanas rimša – lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotojas, lietuvos respublikos Prezidento kanceliarijos vyriausiasis specialistas (lietuvos heraldikos komisijos pirmininkas), docentas, humanitarinių mokslų daktaras, lietuvos istorijos ir heraldikos tyrinėtojas, studijų autorius jūratė Senvaitienė – lietuvos dailės muziejaus Prano gudyno restauravimo centro vedėja, muziejaus direktoriaus pavaduotoja restauravimui, restauravimo technologijų ekspertė, chemijos mokslų daktarė, senųjų meno vertybių tyrinėtoja, studijų autorė

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

481

naCionalinio MUZiejaUS lietUVoS DiDžioSioS kUnigaikštyStėS ValDoVų rūMų Strateginio PlanaViMo koMiteto nariai Vydas Dolinskas, direktorius, – komiteto pirmininkas regina ašipauskienė, vyriausioji buhalterė

ernesta Sargūnaitė, Bendrųjų reikalų skyriaus vedėja indrė kunigėlytė, Personalo valdymo ir teisės specialistė (narė iki 2014-05-05) Stasys avižinis, apsaugos ir ekspozicijų priežiūros tarnybos vedėjas (narys nuo 2015-03-17)

jolanta karpavičienė, direktoriaus pavaduotoja kultūrinei veiklai

ana aleknavičienė, strateginių (kultūrinių) projektų vadovė (narė nuo 2015-03-17)

eduardas kauklys, direktoriaus pavaduotojas mokslinei ir ūkinei veiklai

lirija Steponavičienė, ekskursijų ir edukacijos skyriaus vedėja (narė nuo 2015-09-09)

ėrika Striškienė, direktoriaus pavaduotojavyriausioji fondų saugotoja gintautas Striška, Mokslinių tyrimų centro vedėjas gediminas gendrėnas, edukacijos ir lankytojų centro vedėjas (narys iki 2015-07-01)

482

Dalius avižinis, rinkinių apskaitos ir saugojimo skyriaus vedėjas

Daiva Mitrulevičiūtė, tarptautinių ryšių vadovė (narė nuo 2016-01-13) Mindaugas Puidokas, rinkodaros koordinatorius (narys nuo 2016-01-13)

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

SantrUMPoS agaD ar archiwum główne akt Dawnych w warszawie, archiwum radziwiłłów (Polska) Varšuvos vyriausiasis senųjų aktų archyvas, radvilų archyvas (lenkija) Central archives of historical records in warsaw, radziwill archives (Poland) aiPSS

ambasciata d’italia presso la Santa Sede (roma) italijos ambasada prie šventojo Sosto (roma) embassy of italy to the hole See (roma)

aSFi MaP archivio di Stato di Firenze, Mediceo avanti il Principato (italia) Valstybinis Florencijos archyvas, Didžiųjų kunigaikščių Medičių archyvas (italija) Florence State archives, Medici grand Ducal archive (italy) ata

archeologinių tyrimų ataskaita archaeological research report

British Museum (london, United kingdom) Britų muziejus (londonas, jungtinė karalystė)

BSMn

Basilica di Santa Maria novella (Firenze, italia) naujoji švč. Mergelės Marijos bazilika (Florencija, italija) Basilica of Santa Maria novella (Florence, italy)

Cha

Chteau d’angers (France) anžė pilis (Prancūzija)

CSa

Cenacolo di Sant’apollonia (Firenze, italia) šv. apolonijos bažnyčia (Florencija, italija) Cenacolo di Sant’apollonia (Florence, italy)

Da PC

Depositi arazzi di Palazzo Pitti (Firenze, italia) Pičių rūmų gobelenų saugykla (Florencija, italija) Pitti Palace’s Depository for tapestries (Florence, italy)

galleria dell’accademia (Firenze, italia) akademijos galerija (Florencija, italija) galleria dell’accademia (Florence, italy)

lii

lietuvos istorijos institutas (Vilnius) lithuanian institute of history (Vilnius)

liir

lietuvos istorijos instituto rankraštynas (Vilnius) lithuanian institute of history’s Manuscript room (Vilnius)

VolUMen

lDkVr

nacionalinis muziejus lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmai (Vilnius) national Museum – Palace of the grand Dukes of lithuania (Vilnius)

lDM

lietuvos dailės muziejus (Vilnius) lithuanian art Museum (Vilnius)

lMaVB

lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka (Vilnius) the wroblewski library of the lithuanian academy of Sciences (Vilnius)

lnM

lietuvos nacionalinis muziejus (Vilnius) national Museum of lithuania (Vilnius)

lnM arMa lietuvos nacionalinio muziejaus Viduramžių ir naujųjų laikų archeologijos skyriaus archyvas (Vilnius) national Museum of lithuania, Medieval and PostMedieval archaeology Department’s archives (Vilnius) loC PPD library of Congress’s Prints and Photographs Division (washington, USa) kongreso bibliotekos Spaudinių ir fotografijų skyrius (Vašingtonas, jaV) lVia

lietuvos valstybės istorijos archyvas (Vilnius) lithuanian State historical archives (Vilnius)

MaB rS

lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos rankraščių skyrius (Vilnius) the wroblewski library of the lithuanian academy of Sciences, Manuscripts Department (Vilnius)

MCF

Musei Civici Fiorentini (italia) Florencijos miesto muziejus (italija) Florentine Civic Museum (italy)

MCP

Musei Civici di Padova (italia) Padujos miesto muziejus (italija) Civic Museum in Padua (italy)

MFa

Museum of Fine arts (Boston, USa) Dailės muziejus (Bostonas, jaV)

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

483

Museo gonzaga (novellara, italia) gonzagų muziejus (novelara, italija) gonzaga Museum (novellara, italy)

Mia

Minneapolis institute of art (USa) Mineapolio dailės institutas (jaV)

the Met Cloisters the Metropolitan Museum of art, the Cloisters (new york, USa) Metropolitano meno muziejus, Vienuolynų padalinys (niujorkas, jaV)

Musée du louvre (Paris, France) luvro muziejus (Paryžius, Prancūzija) louvre Museum (Paris, France)

MliM

Mažosios lietuvos istorijos muziejus (klaipėda) the history Museum of lithuania Minor (klaipėda)

Musei Vaticani Vatikano muziejai Vatican Museums

nDt

notre-Dame de tournai (Belgique) turnė katedra (Belgija) tournai Cathedral (Belgium)

PDP

Palazzo Doria Pamphilj (genova, italia) Dorijų ir Pamfilių rūmai (genuja, italija) Palazzo Doria Pamphilj (genoa, italy)

PDQ

Palazzo del Quirinale (roma, italia) kvirinalio rūmai (roma, italija) Quirinal Palace (rome, italy)

PtC lP

Pilių tyrimo centras „lietuvos pilys“ (Vilnius) Castle research Center lietuvos Pilys (Vilnius)

Palazzo Vecchio (Firenze, italia) Senieji rūmai (Florencija, italija) old Palace (Florence, italy)

rinkinio sąrašas collection list

484

V&a

Victoria and albert Museum (london, United kingdom) Viktorijos ir alberto muziejus (londonas, jungtinė karalystė)

VMCg

Villa Medicea di Cerreto guidi (italia) čereto gvidžio Medičių vila (italija) Villa Medicea in Cerreto guidi (italy)

Zkw-PZS

Zamek krolewski na wawelu – Państwowe Zbiory Sztuki (kraków, Polska) Vavelio karališkoji pilis – Valstybiniai meno rinkiniai (krokuva, lenkija) wawel royal Castle – the national art Collection (Cracow, Poland)

БМСТ

Библиотека Московской синодальной типографии (Россия) Maskvos sinodo spaustuvės biblioteka (rusija) library of Moscow Synodal typography (russia)

НГАБ

Нацыянальны гістарычны архіў Беларусі (Мінск) Baltarusijos nacionalinis istorijos archyvas (Minskas) national historical archives of Belarus in Minsk

РГАДА

Российский государственный архив древних актов (Москва) rusijos valstybinis senųjų aktų archyvas (Maskva) russian State archive of ancient Documents (Moscow)

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

485

n a C i o n a l i n i o M U Z i e jaU S lietUVoS DiDžioSioS kU n i g a i k š t y S t ė S Va l D o V ų r ū M ų M o k S l i n i o ir inForMaCinio PoBūDžio leiDinių r e n g i M o ta i S y k l ė S

naCionalinio MUZiejaUS lietUVoS DiDžioSioS kUnigaikštyStėS ValDoVų rūMų MokSlinio ir inForMaCinio PoBūDžio leiDinių rengiMo taiSyklėS 1. bendrieji reikalaVimai auToriams 1.1.

1.2.

1.3.

1.4.

1.5.

488

nacionalinis muziejus lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmai (toliau – Muziejus) publikuoja įvairaus pobūdžio mokslinius ir informacinius leidinius – lankstinukus, ekspozicijų vadovus, parodų ir rinkinių katalogus, albumus ir mokslines studijas. Visos mokslinės studijos turi būti rengiamos vadovaujantis mokslinėms publikacijoms keliamais reikalavimais. Visiems Muziejaus mokslo veikalams galioja periodinio mokslo leidinio „lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų kronikos“ (toliau – kronika) mokslinėms publikacijoms parengti nustatytos taisyklės. šie reikalavimai su tam tikromis išlygomis (pvz., informacinio ir pan. pobūdžio leidiniuose arba straipsniuose nebūtina rašyti išnašų; užtenka teksto pabaigoje nurodyti literatūros sąrašą (žr. šių taisyklių 7.1.–7.10. skyrius), tačiau tai neprivaloma) gali būti taikomi ir nemokslinėms Muziejaus publikacijoms – ekspozicijų vadovams, katalogų bei albumų įvadiniams straipsniams, lankstukams ir pan. informaciniams leidiniams. katalogo sudarymo principai, tinkantys archeologiniams radiniams, meno kūriniams arba rašto paminklams aprašyti, nurodomi šių taisyklių 8 skyriuje „eksponatų aprašo schema rengiant parodų ir rinkinių katalogus“. kronikoje publikuojami straipsniai, atspindintys lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos Vilniaus žemutinėje pilyje istorijos, archeologijos, kultūros ir dailės istorijos tyrimus, lietuvos valstybingumo raidos svarbiausius klausimus, dvaro kultūros tyrimus, valdovų ir kitų istorinių asmenybių vaidmenį. taip pat šiame leidinyje spausdinami tekstai, kuriuose apžvelgiami Muziejaus kultūros, meno, istorijos ir archeologijos vertybių rinkinių tyrimai, vertybių apskaita, jų ir paminklinių pastatų elementų tinkamos saugojimo sąlygos bei apsauga, konservavimas ir restauravimas. kartu čia aptariami kiti kultūros paveldą tirti ir aktualinti padedantys mokslo darbai, susiję su lietuvos Didžiosios kunigaikštystės paveldu, lituanistinėmis vertybėmis, valdovais, rezidencijomis, muziejine veikla ir panašaus pobūdžio rezidencijų tyrimais užsienyje. Straipsniai publikuojami lietuvių, anglų, lenkų, rusų ir vokiečių kalbomis. išimtiniais atvejais tekstai gali būti skelbiami ir kitomis kalbomis. autoriai turi vadovautis mokslinėms publikacijoms keliamais reikalavimais: straipsniuose turi būti įvardijamas mokslinio tyrimo objektas, tikslas, aptariamas nagrinėjamos problemos ištirtumo laipsnis (istoriografija), pateikiami gauti rezultatai, išvados, nurodoma cituota literatūra, šaltiniai. Pastaba. kronikoje ir kitose mokslinėse Muziejaus publikacijose gali būti informacinio pobūdžio (pvz., apie edukacinius bei

1.6.

1.7. 1.8.

kitus renginius ir pan.) straipsnių, kuriems nebūtina taikyti mokslinių publikacijų rengimo taisyklių. kronikos (ir kitų mokslinių publikacijų) redaktorių kolegijai arba koordinatoriams pateikiamas autoriaus pasirašytas kompiuteriu rinktas ir atspausdintas rankraštis bei surinktas ir į kompiuterinę laikmeną įrašytas tekstas – ne ankstesne negu Microsoft Word 2000 arba kitos teksto redagavimo programos versija, šriftu Times New Roman, 12 punktų dydžiu, 1,5 intervalu tarp eilučių. Straipsnio apimtis – iki 80 000 spaudos ženklų. apimties ribos netaikomos atskira knyga leidžiamoms studijoms. jų apimtis derinama iš anksto individualiai su autoriumi. iliustracijos turi būti pateikiamos įrašytos į kompiuterinę laikmeną ne mažesne kaip 300 dpi rezoliucija. jos numeruojamos tokia seka, kokia pageidaujama skelbti straipsnyje. kartu su iliustracijomis straipsnio pabaigoje būtina pateikti pagal specialias taisykles (žr. šių taisyklių 7.11. skyrių „iliustracijos“) aprašytų iliustracijų sąrašą.

2. oficialus muziejaus paVadinimas 2.1.

oficialus Muziejaus pavadinimas – nacionalinis muziejus lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmai.

2.2.

šiame pavadinime esantys žodžiai „muziejus“ ir „rūmai“ yra linksniuojami. Pvz.: nacionalinio muziejaus lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmų rinkinius papildė 18 muziejinių vertybių. ekskursijos po nacionalinį muziejų lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmus sulaukė didžiulio lietuvos visuomenės ir svečių iš užsienio dėmesio. šis renginys vyks nacionaliniame muziejuje lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmuose.

2.3.

jeigu pavadinimas komponuojamas dviejose eilutėse, pageidautina, jog žodžių junginys „nacionalinis muziejus“ būtų rašomas mažesniu šriftu, kad būtų labiau pabrėžiamas antrasis pavadinimo sandas. Pvz.: nacionalinis muziejus

lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmai.

2.4.

oficiali patvirtinta Muziejaus pavadinimo santrumpa – lDkVr.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

3. muziejaus paVadinimas kiTomis kalbomis

5. mokslinio sTraipsnio sTrukTūra

Anglų k. national Museum – Palace of the grand Dukes of lithuania arba national Museum Palace of the grand Dukes of lithuania

5.1.

5.2. 5.3. 5.4. 5.5.

Lenkų k. Muzeum narodowe – Pałac wielkich książąt litewskich arba Muzeum narodowe Pałac wielkich książąt litewskich

5.6.

Vokiečių k. nationalmuseum Palast der großfürsten von litauen arba nationalmuseum Palast der großfürsten von litauen

5.7.

6. pagrindinis TeksTas

Rusų k. Национальный музей Дворец великих князей литовских arba Национальный музей Дворец великих князей литовских

6.1. Simboliniai pavadinimai 6.1.1.

Italų k. Museo nazionale – il Palazzo dei granduchi di lituania arba Museo nazionale il Palazzo dei granduchi di lituania

6.1.2. 6.1.3.

Prancūzų k. Palais des grands-ducs de lituanie Musée national arba Palais des grands-ducs de lituanie Musée national

6.1.4.

6.1.5.

Lotynų k. (rūmų pavadinimas) Palatium Magnorum Ducum lithuaniae 4. muziejaus paVadinimo VarTojimas 4.1.

4.2.

4.3.

4.4.

VolUMen

kalbant apie dabartį, instituciją, Valdovų rūmų atkūrimo laikotarpį ir pan., rekomenduojama vartoti pavadinimą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai. kalbant apie instituciją, kaip sinonimą galima vartoti pavadinimą Valdovų rūmų muziejus. Pastaba. Minint istorinį Valdovų rūmų atkūrimą ir siekiant pabrėžti kūrybinį procesą, siūloma vartoti įstatymiškai įteisintą žodį „atkurti“, tik kartais kaip sinonimą galima pasitelkti žodį „atstatyti“. kalbant apie istorinius laikus, patariama vartoti šiuos pavadinimus: Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai, Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai, Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai Vilniaus Žemutinėje pilyje, Lietuvos ir Lenkijos valdovų rezidencija, Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija ir pan. Valdovų rūmų vietoje iki XV–XVi a. sandūros stovėjusią rezidenciją rekomenduojama įvardyti kaip Vilniaus žemutinės pilies rezidencinę pilį, didžiųjų kunigaikščių pilį žemutinėje pilyje ir pan. nuo XVi a. pr. pilies terminas keičiamas į rūmų terminą. rūmų teritorijoje esančiai piliai arba vėliau patiems rūmams įvardyti jokiu būdu nevartotinas žemutinės pilies terminas. jis yra gerokai platesnis, apima teritoriją nuo katedros varpinės iki arsenalo.

autoriaus pedagoginis vardas, mokslo laipsnis, vardas ir pavardė, darbovietės pavadinimas ir adresas, elektroninio pašto adresas, straipsnio pavadinimas (rašomas mažosiomis raidėmis, išskyrus pirmąją pavadinimo raidę ir tikrinių žodžių pirmąsias raides, paryškintuoju šriftu). įvadas straipsnio kalba (apie 1 800 spaudos ženklų). Pagrindinis tekstas. išvados, apibendrinimai. literatūros sąrašas (naudota literatūra gali būti nurodyta keliais būdais: arba nuorodose puslapio apačioje, arba atskiru sąrašu straipsnio pabaigoje, arba ir taip, ir taip). Santrauka – jeigu straipsnis parašytas lietuvių k., santrauka turi būti pateikta anglų k. (išimtiniais atvejais – ir lietuvių k.). jeigu straipsnis parengtas užsienio k., santrauka turi būti lietuvių k. (autoriaus vardas, pavardė, antraštė, 3 600–5 400 spaudos ženklų tekstas). iliustracijų sąrašas ir iliustracijos.

· · · · ·

Visame leidinyje (mokslinio ir informacinio pobūdžio) turi būti vienodai rašomi simboliniai pavadinimai. Pagrindiniame lietuvių k. parašytame tekste lietuviškų ir kitakalbių tekstų, straipsnių, knygų, esė, eksponatų, taip pat parodų, įvairių renginių pavadinimai rašomi kabutėse. iliustracijų aprašuose eksponatų, parodų ir kt. simboliniai pavadinimai rašomi kursyvu. jeigu lietuvių kalba parašytame straipsnyje nelietuvių autorių kūrinių pavadinimai pateikiami originalo kalba, pirmą kartą juos minint rekomenduojama skliausteliuose nurodyti ir pavadinimo lietuvišką vertimą, arba atvirkščiai. Straipsniuose, parašytuose ne lietuvių kalba, reikėtų išlaikyti straipsnių kalbos kabutes. lietuviškos kabutės – „…“ angliškos kabutės – “…” lenkiškos kabutės – „…” rusiškos kabutės – «…» Vokiškos kabutės – „...“

6.2. Citavimas 6.2.1. 6.2.2.

6.2.3.

6.2.4. 6.2.5. 6.2.6.

Visame leidinyje (mokslinio ir informacinio pobūdžio) citatos išskiriamos kabutėmis. jeigu citatą sudaro atskiras sakinys, sakinio galo ženklai (kablelis, taškas ir t. t.) rašomi prieš uždaromąsias kabutes, pvz.: Ciceronas sakė: „Įžangai reikia kuo daugiau svarumo ir kuo mažiau spindesio.“ jeigu sakinio gale kabutėmis išskirtas simbolinis pavadinimas arba trumpa citata (ne citatos sakinys!), taškas rašomas po kabučių, pvz.: Bernardinai kviečia prisijungti prie akcijos „Kalėdinė sriuba“. Apie švietimo įstaigų pavadinimus taisyklių 1 punkte pasakyta, kad „juose reikia vengti nebūtinos informacijos“. Straipsnio autoriaus korekcijos citatoje žymimos laužtiniais skliaustais; prie jų po brūkšnio pridedami autoriaus inicialai kursyvu, pvz.: [neįskaitoma vieta – L. K.]. Praleistos cituojamo teksto vietos žymimos daugtaškiu su laužtiniais skliaustais – [...]. kai citata užrašoma be pabaigos, daugtaškis rašomas laužtiniuose skliaustuose, pvz.: „Pasijutau nejaukiai – buvau pats jauniausias katedros vedėjas [...]“.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

489

6.2.7.

6.2.8.

kai citata pateikiama ne nuo pradžios, ji pradedama rašyti mažąja raide, pradžioje daugtaškis nerašomas, pvz.: Visi susirinkime dalyvavę pareigūnai ir atstovai tam pritarė ir pažadėjo „prieš lietuvių karalių kariauti […] negailint savo galvų“. Citatas kitomis kalbomis lietuvių kalba parašytame straipsnyje rekomenduojama pateikti išverstas į lietuvių kalbą. Prireikus citatos pateikiamos ir originalo kalbomis, tada jas rekomenduojama išversti. tik išimtiniais atvejais citatos pateikiamos neverstos.

6.4.7.

6.4.8.

6.3. Metai, amžiai ir data 6.3.1. 6.3.2. 6.3.3. 6.3.4. 6.3.5. 6.3.6. 6.3.7. 6.3.8. 6.3.9. 6.3.10. 6.3.11. 6.3.12.

Metai ir amžiai visame leidinyje (mokslinio ir informacinio pobūdžio) turi būti rašomi vienodai. Metai rašomi arabiškais skaitmenimis ir santrumpa m., pvz., 1795 m. Datos skaitmenys nurodant laiko tarpą nuo vienų iki kitų metų žymimi pilnai, pvz., 1709–1777 m., o ne 1709–77 m. kai metai pateikiami skliausteliuose, santrumpa m. nerašoma, pvz., (2010) arba (1820–1870). amžiai rašomi romėniškais skaitmenimis ir santrumpa a., pvz., XVIII a. (o ne XVIII-as ar pan.). Datos skaitmenys nurodant laiko tarpą nuo vieno amžiaus iki kito žymimi pilnai, pvz., XVIII a. pr.–XIX a. vid. amžių sandūros nurodomos romėniškais skaitmenimis ir santrumpomis, pvz., XVIII a. pab.–XIX a. pr. Metai prieš mūsų erą arba mūsų eros metai žymimi taip – m. pr. Kr., m. po Kr. Pilnais žodžiais metai, amžiai rašomi tada, kai to reikia sakinio aiškumui arba stilistiniais sumetimais, pvz., sakinio gale: Romoje operą „Šv. Aleksas“ buvo planuojama parodyti 1629 metais. Mokslinėse publikacijose data žymima ilguoju būdu, pvz., 1918 m. vasario 16 d.; 2009 m. liepos mėnuo. informacinio pobūdžio leidiniuose data gali būti žymima trumpuoju būdu (pvz., 2010-07-06) arba ilguoju – 2010 m. liepos 6 d. nurodant laiko tarpą, rašomas ilgasis brūkšnys be tarpelių, pvz., 2010 m. sausio 10–26 d.

6.4.9.

6.4.10. 6.4.11. 6.4.12.

6.5. Vietovardžiai 6.5.1.

6.4. asmenvardžiai 6.4.1.

6.4.2. 6.4.3. 6.4.4. 6.4.5.

6.4.6.

490

Visi pirmą kartą leidinyje (mokslinio ir informacinio pobūdžio) minimi asmenvardžiai pateikiami, nurodant pilnus vardus ir pavardes (Mikalojus Konstantinas Čiurlionis). Minint antrą ir kitus kartus, rašoma vardo pirma raidė ir pavardė (M. K. Čiurlionis). Didelės apimties leidiniuose pilni vardai rašomi kiekviename skyriuje pirmą kartą minint asmenvardžius. Pastaba. lietuvos valdovų vardai visoje publikacijoje rašomi pilni, pvz., Vladislovas Vaza, Žygimantas Vaza. Vardijant daugiau asmenų vienoje gretoje, jeigu kurie nors minimi pirmą kartą, tai visų minimųjų rašomi pilni vardai ir pavardės. nelietuviški asmenvardžiai rašomi adaptuoti, t. y. pateikiami pagal tarimą. Pirmą kartą minint nelietuvišką asmenvardį, skliaustuose būtina nurodyti jo autentišką formą, pvz., Virdžilijus Pučitelis (Virgilio Puccitelli), Markas Skakis (Marco Scacchi). Užsienio k. parašytuose straipsniuose pirmą kartą minint lietuvos valdovo arba didiko vardą skliaustuose būtina nurodyti lietuvišką asmenvardžio formą, pvz., Albrecht Stanisław Radziwiłł (Albertas Stanislovas Radvila), Barbara Radziwiłłówna (Barbora Radvilaitė). lietuvos valdovų, kunigaikščių ir didikų vardai rašomi lietuviškai, skliaustuose nereikia nurodyti jų autentiškos formos, pvz., Albertas Radvila, Žygimantas Augustas, Vladislovas Vaza.

lietuvos valdovai nenumeruojami, t. y. jų vardai rašomi be numerių, pvz., Jonas Sobieskis (o ne Jonas III Sobieskis), Vladislovas Jogaila (o ne Vladislovas II Jogaila), Vladislovas Varnietis (o ne Vladislovas III Varnietis), Vladislovas Vaza (o ne Vladislovas IV Vaza), Vladislovas Lokietka (o ne Vladislovas I Lokietka), Zigmantas / Žygimantas Vaza (o ne Zigmantas / Žygimantas III Vaza), Žygimantas Senasis (o ne Žygimantas I Senasis). lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje arba XiX a. jos buvusioje teritorijoje gyvenusių asmenų lenkiškos kilmės vardai adaptuojami pateikiant įsitvirtinusias lietuviškas vardų formas, atitikmenis. Pvz., Andrius Benediktas Gerkevičius (Andrzej Benedikt Gierkiewicz), Jokūbas Gierkė (Jakob Gierke), Jonas Dlugošas (Jan Długosz), Jurgis Eleuteras Semiginovskis (Šymonovskis) (Jerzy Eleuter Siemiginowski (Szymonowski), Kazimieras (Kazimierz), Martynas (Marcin), Tomas (Tomasz). XX–XXi a. lenkiškos kilmės asmenvardžiai lietuvinami pagal tarimą. Pvz., Ježis T. Petrusas (Jerzy T. Petrus), Kazimežas Kučmanas (Kazimierz Kuczman), Marcinas Fabianskis (Marcin Fabiański), Tomašas Nevodničanskis (Tomasz Niewodniczański), Andžejus Ryškevičius (Andrzej Ryszkiewicz), Tadeušas Dobrovolskis (Tadeusz Dobrowolski). taisykles, kaip galima lietuvinti XX–XXi a. lenkų pavardes ir vardus (aišku, bendrieji pavardžių adaptavimo principai tinka ir lietuvinant iki XX a. gyvenusių lenkų pavardes), rasite šiuo adresu: http://www.vlkk.lt/ aktualiausios-temos/svetimvardziai/perrasa-is-lenku-kalbos. Pirmą kartą minint valdovų ir vyskupų asmenvardžius, rekomenduotina skliaustuose nurodyti jų valdymo, o ne gyvenimo metus. Valdovų ir vyskupų gyvenimo metai įvardijami sakinyje, o ne nurodomi skliaustuose. Valdovams keliais etapais užėmus vieną arba kelis sostus, jų valdymo metai skliaustuose nurodomi datas skiriant pasviruoju brūkšniu.

6.5.2. 6.5.3.

6.5.4.

nelietuviški (ir mokslinio, ir informacinio pobūdžio leidiniuose) vietovardžiai turi būti rašomi pagal dabar nusistovėjusią tvarką – transkribuoti lietuviškai, pvz., Varšuva, Smolenskas, Katovicai, Torunė. Sutrumpintos vietovardžių formos rašomos pilnos, pvz., Klaipėda (o ne Klp.), Didžioji Britanija (o ne D. Britanija). išimtiniais atvejais, kai vietovardžio tarimas ir rašymas lietuviškoje literatūroje įvairuoja, turi seną tradiciją arba yra visiškai nežinomas, neįtrauktas į žinynus arba enciklopedijas, paliekama originalo rašyba (tokiu atveju vietovardis žymimas kursyvu). Prireikus skliaustuose kursyvu gali būti nurodoma originali vietovardžio forma. Pvz.: Peremislis (Przemyśl), Sandomieras / Sandomiras (Sandomierz), Žirona (Gerona, Girona).

7. išnašos ir bibliografinės nuorodos 7.1.

7.2.

Puslapio apačioje pateikiamos nuorodos ir išnašos (literatūros, šaltinių nuorodos ir paaiškinimai) numeruojamos arabiškais skaitmenimis iš eilės per visą straipsnį (jeigu tai straipsnių rinkinys) arba per visą didesnės apimties studijos, monografijos skyrių. išnašos ženklas (pakeltas virš eilutės skaičius, žymimas mažesniu šriftu – 10 punktų dydžiu) tekste dedamas prieš skyrybos ženklą. Pvz.: Marijos žilinskienės parašytoje įžangoje pabrėžiama, kad draugijos tikslas „surinkti lietuvos dailininkes vienon organizacijon […]“1.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

7.3.

kitakalbių leidinių aprašas pateikiamas originalo kalba ir rašmenimis; nelotyniško alfabeto aprašai gali būti transliteruoti lotynišku alfabetu.

7.4. lietuviški bibliografiniai aprašai lietuvių k. spausdinamuose straipsniuose. knygos, neperiodiniai leidiniai 7.4.1.

7.4.9.

jeigu knygoje arba neperiodiniame leidinyje (nei antraštiniame puslapyje, nei metrikoje) nėra nurodyta leidimo vieta, metai, tai pažymima santrumpomis laužtiniuose skliaustuose: be vietos – [s. l.], be metų – [s. a.].

7.4.10.

leidinio tomas (trumpinys t.), dalis (trumpinys d.), knyga (trumpinys kn.) arba sąsiuvinis (trumpinys sąs.) žymimi arabiškais skaitmenimis ir nurodomi po pavadinimo, atskiriant kableliu. tomo, dalies, knygos arba sąsiuvinio pavadinimas rašomas kursyvu, atskiriamas dvitaškiu. Pvz.:

išnašose pateikiant nuorodas į cituojamas knygas arba kitus neperiodinius leidinius, pirmiausia rašoma autoriaus pavardė, po jos – vardo pirmoji raidė. tarp pavardės ir vardo raidės kablelis nededamas. Po autoriaus vardo inicialo su tašku kursyvu pateikiamas knygos pavadinimas, jis atskiriamas kableliu. toliau nurodomi ir kableliais atskiriami leidimo vieta, metai, knygos puslapis – šis lietuviškame apraše pateikiamas po trumpinio p. Pvz.:

kiaupienė j., Petrauskas r. Lietuvos istorija, t. 4: Nauji horizontai: dinastija, visuomenė, valstybė. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė 1386– 1529 m., Vilnius, 2009.

kitkauskas n. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, Vilnius, 2009, p. 15.

7.4.2.

7.4.3.

kada autoriai yra keli, jie nurodomi atskiriant kableliu. Pvz.: jurginis j., lukšaitė i. Lietuvos kultūros istorijos bruožai. Feodalizmo epocha. Iki aštuonioliktojo amžiaus, Vilnius, 1981.

kai leidinys priklauso kokiai nors serijai, paprastai išnašose tai nežymima, tačiau prireikus ji nurodoma skliaustuose po leidinio pavadinimo, atskirto kableliu: pateikiama trumpiniu ser. ir pan. arba be jo, serijos pavadinimas kursyvu. Pvz.:

knygos paantraštė nuo pavadinimo atskiriama tašku ir rašoma kursyvu iš didžiosios raidės. Pvz.:

Benevolo l. Europos miesto istorija, (ser. Europos kūrimas), vertė a. čižikienė, Vilnius, 1998.

kuolys D. Asmuo, tauta, valstybė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinėje literatūroje. Renesansas. Barokas, Vilnius, 1992, p. 162.

7.4.4.

Lenkijos–Lietuvos valstybės padalijimų dokumentai, d. 1: Sankt Peterburgo konvencijos, sudarė r. šmigelskytė-Stukienė, Vilnius, 2008.

jeigu knyga arba neperiodinis leidinys turi paantraštę, nurodančią tos knygos arba leidinio žanrą (pavyzdžiui, monografija, katalogas, vadovas, straipsnių rinkinys), ji nuo pavadinimo taip pat atskiriama tašku, rašoma iš didžiosios raidės ir stačiai. Pvz.:

7.4.11.

7.4.12.

kai viename išnašos bloke nurodomi keli to paties autoriaus darbai, vengiant kartojimosi, autorių antrą ir kitus kartus galima nurodyti santrumpa Idem; atskiriama kableliu. Pvz.: kitkauskas n. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, Vilnius, 2009; idem, Vilniaus pilys. Statyba ir architektūra, Vilnius, 1989.

7.4.13.

Cituojant tą patį veikalą antrą kartą iš eilės, kursyvu rašoma santrumpa Ibid. Pvz.:

Žalgirio mūšis. Parodos katalogas, atsak. red. r. Budrys, Vilnius, 1999, p. 4.

7.4.5.

kai knyga arba neperiodinis leidinys turi sudarytoją, rengėją, vertėją ir pan., jis nurodomas po pavadinimo tokia pilna formuluote, kokia yra pažymėtas cituojamoje knygoje, paliekant tik vardo pirmąją raidę ir pavardę, rašoma stačiai, atskiriama kableliu. Pirmiausia pateikiamas sudarytojo vardo inicialas su tašku, paskui pavardė. Pvz.:

Ibid., p. 26.

7.4.14.

ekdahl S. Žalgiris. Šiandienos žvilgsnis. trys paskaitos Vilniuje, sudarė V. Dolinskas, vertė V. Dolinskas, D. Baronas, Vilnius, 1999.

7.4.6.

kai knygos arba straipsnių rinkinio sudarytojų, parengėjų yra daugiau negu trys, nurodomas tik pirmasis ir santrumpa laužtiniuose skliaustuose ir kt. Pvz.:

kitkauskas n. Vilniaus pilys, p. 20. Lietuvos krikščionėjimas, p. 10.

7.5. Periodiniai leidiniai 7.5.1.

Vilniaus klasicizmas. Parodos katalogas, sudarė r. adomaitienė [ir kt.], Vilnius, 2000, p. 3.

7.4.7.

jeigu knygos autorius yra tik spėjamas, jį aprašo pradžioje galima nurodyti laužtiniuose skliaustuose. Pvz.: [šrubauskis P.] Bałsas Sirdies pas Pona Diewa, Szwęciausy Marya Panna yr Szwęntus Danguy Karalaujencius, Szaukiancis Par Giesmes, wilniuy, 1793.

7.4.8.

jeigu autorius yra pasirašęs slapyvardžiu, jo pavardė apraše nurodoma laužtiniuose skliaustuose po slapyvardžio. Pvz.: radzikauskas e. [gira l.] Lietuviškos eilėdaros kūrimosi raida, d. 1: 16–18 amžiai, kaunas, 1934.

VolUMen

Cituojant antrą arba kelintą kartą ne iš eilės arba cituojant to paties autoriaus daugiau negu vieną tekstą antrą arba kelintą kartą ne iš eilės, nurodomas autorius ir sutrumpintas teksto pavadinimas (bent su vienu daiktavardžiu). jeigu autoriaus nėra, pateikiamas sutrumpintas veikalo pavadinimas. Pvz.:

Mokslinių periodinių leidinių pavadinimas rašomas kursyvu. leidinių tomas (trumpinys t.), dalis (trumpinys d.), knyga (trumpinys kn.) arba sąsiuvinis (trumpinys sąs.) žymimi arabiškais skaitmenimis ir nurodomi po pavadinimo, atskiriant kableliu. (kai yra tomo, dalies, knygos arba sąsiuvinio paantraštė, ji atskiriama dvitaškiu ir rašoma kursyvu.) tuomet nurodomas numerio sudarytojas (jeigu yra išskirtas leidinyje), leidimo vieta, metai, numeris (trumpinys Nr.), puslapis (trumpinys p.). Pvz.: Lietuvių katalikų mokslų akademijos metraštis, t. 17, Vilnius, 2000, p. 36.

7.5.2.

žurnalų, laikraščių pavadinimas rašomas kursyvu. Po pavadinimo stačiai nurodomi metai, numeris, puslapis. nurodant laikraštį, prieš numerį dar pateikiama data.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

491

7.7.5.

Kultūros barai, 2002, nr. 10, p. 25. Panevėžio balsas, 1928 07 26, nr. 31 (231), p. 2.

7.6. Straipsniai iš įvairių leidinių 7.6.1.

Cituojant straipsnius iš kitų leidinių, nurodomas autorius, straipsnio pavadinimas pateikiamas kabutėse, o leidinys, kuriame straipsnis spausdinamas, išskiriamas kursyvu. Straipsnio pavadinimas nuo leidinio (knygos, neperiodiniai ir periodiniai leidiniai aprašomi pagal pirmiau minėtą tvarką) atskiriamas trumpiniu in su dvitaškiu – in:. Pvz.:

Castiglione B. Il libro del Cortegiano, a cura di w. Barberis, torino, 1998, p. 18.

7.8. rankraštiniai dokumentai ir reti spaudiniai 7.8.1.

gidžiūnas V. „Pranciškonų observantų-bernardinų gyvenimas ir veikla lietuvoje XV ir XVi amžiuje“, in: Lietuvių katalikų mokslo akademijos suvažiavimo darbai, t. 9, red. a. liuima, roma, 1982, p. 79.

7.7. kitakalbių knygų, leidinių ir straipsnių aprašai lietuvių k. spausdinamuose straipsniuose 7.7.1.

kitakalbių knygų, leidinių ir straipsnių aprašai pateikiami originalo kalba.

7.7.2.

jeigu bibliografiškai aprašomas lenkų k. parašytas tekstas, puslapiai žymimi trumpiniu s., tomas – t. kai leidinys priklauso kokiai nors serijai, paprastai išnašose tai nežymima, tačiau prireikus ji nurodoma kursyvu skliaustuose po leidinio pavadinimo, atskirto kableliu. Pvz.: Czyżewski k. j. „Marsowe echa w krakowskiej katedrze“, in: Na znak świetnego zwycięstwa. W sześćsetną rocznicę bitwy pod Grunwaldem. katalog wystawy, 15 lipca–30 września 2010, Zamek królewski na wawelu – Państwowe Zbiory Sztuki, t. 1: Studia, kraków, 2010, s. 53–88.

7.8.2.

7.7.4.

jeigu bibliografiškai aprašomas vokiečių k. parašytas tekstas, puslapiai žymimi trumpiniu S., tomas – Bd. kai leidinys priklauso kokiai nors serijai, paprastai išnašose tai nežymima, tačiau prireikus ji nurodoma kursyvu skliaustuose po leidinio pavadinimo, atskirto kableliu. Pvz.: Preussisches Urkundenbuch, Bd. 2, hrsg. M. hein, e. Maschke, königsberg, 1932, S. 20. roy r., kobler F. „Festaufzug, Festeinzug“, in: Reallexikon für deutsche Kunstgeschichte, Bd. 8: Fensterrose–Firnis, hrsg. von k. a. wirth, München, 1987. ekdahl S. „tannenberg / grunwald – ein politisches Symbol in Deutschland und Polen“, in: Deutscher Orden 1190–1990, (Tagungsberichte der Historischen Kommission für Ost- und Westpreußische Landesforschung, Bd. 11), hrsg. von U. arnold, lüneburg, 1997.

492

aprašant retus spaudinius nurodomas bibliotekos retų spaudinių skyrius (santrumpa) ir signatūra, pvz., VUB rSS, sign. iV 35856.

7.9. elektroniniai leidiniai, internetinės prieigos 7.9.1.

nuorodos į elektroninius leidinius pateikiamos pagal anksčiau nurodytus Muziejaus bibliografinių aprašų pavyzdžius. aprašant knygą (arba kt. leidinį), kuri yra publikuojama internete, nurodoma ir kableliu atskiriama internetinė prieiga, o laužtiniuose skliaustuose pažymima nuorodos sudarymo data. Pvz.: kulikauskas P. „Upytės priešistorinio kapinyno tyrinėjimų duomenys“, in: Lietuvos archeologija, t. 15, 1998, p. 19–86, http://www.istorija.lt/la/ la15.html [žiūrėta 2007-01-15].

jeigu bibliografiškai aprašomas anglų k. parašytas tekstas, puslapiai nurodomi trumpiniu p., tomas – vol. kai leidinys priklauso kokiai nors serijai, paprastai išnašose tai nežymima, tačiau prireikus ji nurodoma kursyvu skliaustuose po leidinio pavadinimo, atskirto kableliu. Pvz.: Dictionary of Current Idiomatic English, vol. 2: Phrase, Clause & Sentence Idioms, ed. a. P. Cowie, r. Mackin, i. r. Mccaig, oxford, 1984, p. 100.

rankraštiniai dokumentai aprašomi tokia tvarka (praleidžiami tie punktai, apie kuriuos nėra informacijos): dokumento pavadinimas, metrika – vieta, data (atkurti tikrieji duomenys nurodomi laužtiniuose skliaustuose), po santrumpos in: nurodomas archyvo pavadinimas, fondo, aprašo, bylos, lapų trumpiniai (f., ap., b., l.) arba bibliotekos rankraščių skyrius (santrumpa – pvz., VUB rS). Pvz.: Šv. Kazimiero kanonizacijos iškilmės programa, [Vilnius], 1922, in: lCVa, f. 1674, ap. 2, b. 28, l. 7–9.

Bitwa legnicka. Historia i tradycja, (Śląskie Sympozja Historyczne, t. 2), pod red. w. korty, wrocław, warszawa, 1994.

7.7.3.

jeigu bibliografiškai aprašomas italų k. parašytas tekstas, puslapiai nurodomi trumpiniu p., tomas – t. kai leidinys priklauso kokiai nors serijai, paprastai išnašose tai nežymima, tačiau prireikus ji nurodoma kursyvu skliaustuose po leidinio pavadinimo, atskirto kableliu. Pvz.:

„Vilniaus buvęs augustinų vienuolynas ir švč. Mergelės Marijos ramintojos bažnyčia“, in: Lietuvos vienuolynai. Vadovas, sudarytojos r. janonienė, D. klajumienė, Vilnius, 1998, http://vienuolynai.mch.mii.lt/ V8-46/Vilaugust.htm [žiūrėta 2010-10-02].

7.9.2.

antrą kartą ne iš eilės cituojant elektroninius leidinius, remiamasi anksčiau nurodytomis bibliografinių aprašų taisyklėmis. Pvz.: kulikauskas P. Lietuvos archeologija, p. 20. Lietuvos vienuolynai.

7.10. literatūros sąrašas 7.10.1.

Straipsnio pabaigoje nurodomas literatūros sąrašas sudaromas abėcėlės tvarka ir rengiamas pagal Muziejaus nustatytas bibliografinio aprašo taisykles. jeigu panaudotas šaltinis yra publikuotas straipsnių rinkinyje arba pan., reikia nurodyti šaltinio puslapius. Pvz.: Dolinskas V. „Mindaugo karalystės relikvija, 2003 m. eksponuota lDM taikomosios dailės muziejuje“, in: Lietuvos dailės muziejaus metraštis, Vilnius, 2005, nr. 6, p. 16–21.

7.11. iliustracijos

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

7.11.1. 7.11.2.

7.11.3.

iliustracijos straipsnyje gali būti išdėliojamos pagal tematiką – autoriaus nurodyta eilės tvarka. iliustracijos straipsnyje gali būti numeruojamos arabiškais skaitmenimis, o tekste aktualios iliustracijos vieta nurodoma, skliaustuose pažymint jos numerį, pvz., (1–2 il.). tokiu atveju būtina numeruoti visas straipsnio iliustracijas. aprašant iliustraciją, pirmiausia nurodomas kūrinio autoriaus visas vardas ir pavardė (nelietuviški asmenvardžiai rašomi adaptuoti, o skliaustuose nurodoma jų autentiška forma), rekomenduojama nurodyti ir jo gyvenimo metus, toliau pateikiamas kūrinio pavadinimas (simbolinis pavadinimas žymimas kursyvu), sukūrimo vieta, metai – kada nežinoma sukūrimo data, tuomet labai svarbūs nurodyti autoriaus gyvenimo metai. jeigu autorius yra nežinomas, aprašo pradžioje vietoj autoriaus vardo ir pavardės nurodoma „nežinomas autorius“. iliustracijos aprašo pabaigoje po kablelio nurodoma kūrinio saugojimo vieta – kūrinį saugančios institucijos pavadinimo raidinė santrumpa. Užsienio institucijų pavadinimus rekomenduojama versti, taigi patartina vartoti verstinio pavadinimo santrumpą, pvz., Varšuvos nacionalinis muziejus (Muzeum Narodowe w Warszawie) – VnM. jų sąrašas, nurodant trumpinį ir visą institucijos pavadinimą, pateikiamas straipsnio pabaigoje. Pvz.: lionelis Spada (lionello Spada, 1576–1622), Ludovisi koncertas, italija, XVii a. pr., lDkVr janas Mateika (jan Matejko), paveikslo Liublino unija fragmentas, 1869 m., VnM tomas Makovskis (tomasz Makowski), graviūros Vilniaus miesto panorama fragmentas, 1600 m., lDkVr

7.11.4.

trumpai aprašant archeologinių radinių iliustracijas, pateikiamas rasto daikto pavadinimas, sukūrimo vieta (jeigu žinoma), metai / amžius. Pvz.: žvyninių šarvų plokštelė, XiV–XV a.

7.11.5.

išsamiai aprašant archeologinių radinių iliustracijas, pateikiamas rasto daikto pavadinimas, sukūrimo vieta (jeigu žinoma), metai / amžius, medžiaga, technika, matmenys (cm, mm) arba mastelis, saugojimo vieta – radinį saugančios institucijos pavadinimo raidinė santrumpa (užsienio institucijų pavadinimus rekomenduojama versti, taigi patartina vartoti verstinio pavadinimo santrumpą, pvz., Varšuvos nacionalinis muziejus (Muzeum Narodowe w Warszawie) – VnM), inventoriaus numeris, tyrimų metai ir autorius. Pvz.: žvyninių šarvų plokštelė, XiV–XV a., geležis, aukso danga, 7,5 x 5,5 cm, lDkVr, inv. nr. 9888, 2006 m., tyrimų autorius – Povilas Blaževičius

7.11.6.

trumpai aprašant interjero vertybių iliustracijas, nurodomas autoriaus (jeigu žinomas) visas vardas ir pavardė (nelietuviški asmenvardžiai rašomi adaptuoti, o skliaustuose nurodoma jų autentiška forma), vertybės pavadinimas (simbolinis pavadinimas žymimas kursyvu), sukūrimo vieta, metai / amžius. Pvz.: gobelenas Drakonas, ryjantis kiaušinius, Flandrija, Briuselis, XVii a. pr.

7.11.7.

VolUMen

išsamiai aprašant interjero vertybių iliustracijas, pateikiamas autoriaus (jeigu žinomas) visas vardas ir pavardė (nelietuviški asmenvardžiai rašomi adaptuoti, o skliaustuose nurodoma jų autentiška forma), vertybės pavadinimas (simbolinis pavadinimas žymimas kursyvu), sukūrimo vieta, metai / amžius, medžiaga, technika, mat-

menys (cm, mm), saugojimo vieta – vertybę saugančios institucijos pavadinimo raidinė santrumpa (užsienio institucijų pavadinimus rekomenduojama versti, taigi patartina vartoti verstinio pavadinimo santrumpą, pvz., Varšuvos nacionalinis muziejus (Muzeum Narodowe w Warszawie) – VnM), inventoriaus numeris. Pvz.: niklausas Vekmanas (niklaus weckmann), švč. Mergelės Marijos statula, Vokietija, XVi a. pr., liepos mediena, drožyba, polichromija, auksavimas, h 89 cm, lDkVr, inv. nr. Vr-274 Vilija Mačiulytė, lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai iš paukščio skrydžio, 2008 m., akvarelė, 50 x 100 cm, lDkVr

7.11.8.

Piešinių, brėžinių, rekonstrukcijų ir tyrimų autoriaus bei fotografo visą vardą ir pavardę galima nurodyti arba iliustracijos aprašo pabaigoje, arba atskirame sąraše. Pastaba. Priklausomai nuo teksto pobūdžio ir turimų duomenų, iliustracijų aprašai gali kisti, t. y. būti trumpinami iki minimalaus varianto.

7.11.9.

iš kitų lietuvos ir užsienio institucijų pasiskolintos iliustracijos nurodomos taip, kaip numatyta sutartyje (jeigu to reikalaujama).

8. eksponaTų aprašo schema rengianT parodų ir rinkinių kaTalogus 8.1. 8.2. 8.3. 8.4. 8.5. 8.6. 8.7. 8.8. 8.9. 8.10. 8.11. 8.12. 8.13. · ·

autorius eksponato (archeologinio radinio, meno kūrinio arba rašto paminklo) pavadinimas Sukūrimo vieta ir data kalba (aprašant rašto paminklą) Medžiagos, matmenys (viršelio ir lapų) – aprašant rašto paminklą Viršeliai (sukūrimo vieta, data, medžiaga, technika) – aprašant rašto paminklą jeigu faksimilė, reikia nurodyti, kad tai faksimilė arba kopija Priklausomybė (jeigu žinoma – ankstesnė ir dabartinė) Signatūra trumpas aprašas, turinio nurodymas, įvertinimas, palyginimas šaltiniai literatūra aprašo autoriaus inicialai Pastabos nurodomi tie punktai, apie kuriuos yra informacijos. jeigu informacijos nėra arba pagal eksponato specifiką punktas atrodo nelogiškas, punktas praleidžiamas. Specifiniams eksponatams aprašyti gali būti įvesti papildomi punktai.

9. neVarToTinos sanTrumpos 9.1.

Mokslinio ir informacinio pobūdžio tekstuose rekomenduojama nevartoti šių santrumpų: atr – rašome: Abiejų Tautų Respublika; lDk – rašome: Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, Lietuva, Lietuvos valstybė, senoji Lietuvos valstybė (išimtis – šią santrumpą galima vartoti tik mažos apimties informacinio pobūdžio leidiniuose, siekiant išvengti pasikartojimų); ldk – rašome: Lietuvos didysis kunigaikštis, Lietuvos valdovas; lvk – rašome: Lietuvos vyriausiasis kunigaikštis; žečpospolita – rašome: Abiejų Tautų Respublika, Respublika, jungtinė Lenkijos ir Lietuvos valstybė.

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

493

10. kai kurie dažnai pasiTaikanTys suTrumpinimai 10.1.

Mokslinio ir kitokio pobūdžio leidiniuose vartojami įvairūs trumpiniai ir ilgio, kiekio bei laiko matai žymimi pagal galiojančias lietuvių kalbos normas. a. – amžius a. k. – asmens kodas a. s. – atsiskaitomoji sąskaita akad. – akademikas akv. – akvarelė al. – aliejus apyg. – apygarda apl. – apylinkė aps., apskr. – apskritis asist. – asistentas aut. – autorius b. k. – banko kodas buv. – buvęs, -usi d. – diena dail. – dailininkas doc. – docentas dr. – daktaras (mokslų) drb. – drobė el. p. – elektroninis paštas egz. – egzempliorius etc. – lot. et cetera „ir kita, ir taip toliau“ faks. – faksas g. – gatvė il. – iliustracija inv. – inventorius ir kt. – ir kita ir pan. – ir panašiai ir t. t. – ir taip toliau j. e. – jo ekscelencija j. em. – jo eminencija k. – kalba kat. nr. – katalogo eilės numeris kt. – kitas, -a l. e. p. – laikinai einantis (-i) pareigas (pvz., l. e. direktoriaus pareigas j. Petraitis) m. – metai mln. – milijonas mlrd. – milijardas nr. – numeris p. – puslapis pab. – pabaiga pan. – panašus, panašiai past. – pastelė pav. – paveikslas plg. – palygink pop. – popierius pr. – pradžia pr. – prospektas prof. – profesorius pvz. – pavyzdžiui, pavyzdys r. – rajonas ser. – serija š. m. – šių metų t. – tomas tekst. – tekstilė t. y. – tai yra t. p. – taip pat tel. – telefonas tūkst. – tūkstantis

494

vad. – vadinamasis, -oji val. – valanda vid. – vidurys žr. – žiūrėk

šios taisyklės gali būti koreguojamos, priklausomai nuo pokyčių teisinėje bazėje ir kitų objektyvių aplinkybių, naujų poreikių ir patirties.

nacionalinio muziejaus lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmų mokslinio ir informacinio pobūdžio leidinių rengimo taisyklės sudarytos vadovaujantis šiais šaltiniais: andriulytė a., Vaicekauskas M. „autorių dėmesiui: Acta Academiae Artium Vilnensis (AAAV) publikacijų rengimo principai“, in: Acta Academiae Artium Vilnensis, t. 52: Meno kūrinys: paviršius, figūra, reikšmė, sudarė D. klajumienė, Vilnius, 2009, p. 273–279. Lietuvių kalbos komisijos nutarimai: 1977–1998. trečiasis pataisytas ir papildytas leidimas, sudarė r. Dobelienė, Vilnius, 1998. Lietuvos dailės muziejaus tekstų rengimo taisyklės, Vilnius, 2009. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimai, in: http://www.vlkk.lt/aktualiausios-temos.

Parengė nacionalinio muziejaus lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmų Bendrųjų reikalų skyriaus leidybos administratorė-redaktorė laima kunickytė

PatVirtinta nacionalinio muziejaus lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmų Strateginio planavimo komisijos 2010 m. rugsėjo 7 d. posėdžio protokoliniu nutarimu (protokolo nr. 9)

C h ro n i C o n Pa l at i i MagnorUM DUCUM lithUaniae

VolUMen

nUolatiniai ValDoVų rūMų MUZiejaUS rėMėjai

iSSn 2029-8943

ChroniCon Palatii MagnorUM DUCUM lithUaniae, VolUMen iV lietUVoS DiDžiųjų kUnigaikščių rūMų kronika, iV toMaS ChroniCle oF the PalaCe oF the granD DUkeS oF lithUania, VolUMe iV

Išleido / Published by nacionalinis muziejus lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmai katedros a. 4, 01143 Vilnius national Museum – Palace of the grand Dukes of lithuania

Sudarytojas / Compiler gintautas Striška

Dizainas ir maketavimas / Design and layout by jūratė tamošiūnaitė-karašauskienė, Saulius Marteckas

Spausdino / Printed by UaB „Petro ofsetas“ naujoji riovonių g. 25C, 03153 Vilnius

Tiražas / Copies 300 www.valdovurumai.lt