Pierre Ferrière ir Isabelle Meeûs-Michiels
15 maldos dienų su
Etty Hillesum
2021
Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).
Versta iš: Prier 15 jours avec Etty Hillesum, par Pierre Ferrière et Isabelle Meeûs-Michiels, Bruyères-le-Châtel: Nouvelle Cité, 2017
Viršelyje – Etty Hillesum, D. R. © Nouvelle Cité 2017, Domaine d’Arny, 91680 Bruyères-le-Châtel © Vertimas į lietuvių kalbą, Tomas Taškauskas, 2021 © Pratarmė, br. François Bourgois © VšĮ „Magnificat leidiniai“, 2021
ISBN 978-609-8197-33-4
Tas, kurį Meilė veda iki jos išsipildymo, Turi įveikti neišmatuojamas platumas, Pereiti viršūnes ir prarajas; Siaučiant baisiausioms audroms jis kelio ieškos, Kad slėpinį jos pagaliau pradėtų pažinti: Teks leistis per bekraštes dykumas, Be poilsio žingsniuoti išdžiūvusiomis lygumomis, Nusibrozdinti kopiant Šlaitais ir viršukalnėmis; Arba įveikti sroves Bedugnių gilybių, Kad begaline meile Užkariautų Meilę. Hadewijch, poetė iš Brabanto, XIII amžius, Strofinės poemos, 21
turinys PRATARMĖ................................................................................ 8 Trumpa biografija..................................................................... 10 Diena iš dienos melstis su Etty ............................................. 14 Santrumpos ir nuorodos......................................................... 20 1 diena. Aš ir mano sielos kamštis.......................................... 22 2 diena. Valanda ramybės – to išmokstama......................... 27 3 diena. Hineinhorchen: įsiklausyti į vidų............................. 32 4 diena. Atleisti tėvams jų ribotumą...................................... 37 5 diena. Viena. Esu patikėta savo pačios priežiūrai............ 43 6 diena. Nešti savąją masės likimo dalį.................................. 48 7 diena. Kasdien sakau „sudie“................................................ 54 8 diena. Perkeisti priešiškumą................................................. 60 9 diena. Padėsiu tau manyje neišblėsti.................................. 66 10 diena. Kiekvienai dienai gana savo vargo........................ 72 11 diena. Koks gražus man gyvenimas.................................. 77 12 diena. Neskubinti likimo...................................................... 83 13 diena. Išryškinti tave kitų širdyse....................................... 89 14 diena. Nuo meilės rašymui iki meilės rašymo ............... 96 15 diena. Nenutrūkstamas pokalbis su tavimi ..................101 BIBLIOGRAFIJA....................................................................108 7
PRATARMĖ
Nuo pat 1981 m., kai pirmąkart olandiškai buvo publikuotas Etty Hillesum (1914–1943) dienoraštis, ji yra vadinama viena didžiausių amžiaus mistikių. Ši jauna žydų kilmės olandė, mirusi nacių koncentracijos stovykloje, nepalieka abejingo nė vieno skaitytojo. Niekas nenumanė tokios lemties merginai, žuvusiai Aušvice vos 29-erių. „Iš pradžių ji buvo toli nuo Dievo, o atrado Jį žvelgdama į savo gelmes ir užrašė: „Manyje yra labai gilus šulinys. O tame šulinyje – Dievas. Kartais įstengiu jį pasiekti, bet dažnai tai padaryti sutrukdo akmenys ir žvyras, užverčiantys Dievą. Tada Jį turiu atkasti iš naujo“ (Dienoraštis, 97).“ Ir popiežius Benediktas XVI priduria: „Ši trapi, nepatenkinta jauna mergina tikėjimo paverčiama meilės ir vidinės ramybės kupinu žmogumi, galinčiu pareikšti: „Nuolatos gyvenu vienybe su Dievu.“1 Popiežius Benediktas XVI, Bendrosios audiencijos katechezė, 2013 m. vasario 13 d., in: eis.katalikai.lt.
1
8
Visai neseniai pasirodė ir Etty laiškų vertimas į lietuvių kalbą2, o šioje knygoje jėzuitas Pierre Ferrière ir rašytoja Isabelle Meeûs-Michiels padeda mums atkurti Vesterborko stovyklos kalinės dvasinę kelionę. Etty tvirtai tikėjo, kad net mažiausia neapykantos dozė, paskleista šiame pasaulyje, daro jį dar labiau nesvetingą. Ji kviečia iškirsti savyje didžiules taikos proskynas. Melstis su Etty reiškia atrasti savyje susitikimo su Dievu erdvę, nuo vidinės sumaišties pereiti prie savęs dovanojimo. Br. François Bourgois, Tiberiados bendruomenė
Etty Hillesum, Mąstanti barako širdis. Laiškai iš Vesterborko lage rio, vertė Aušra Gudavičiūtė, Vilnius: Abigailė, 2021, 120 p.
2
9
Pirmoji diena
Aš ir mano sielos kamštis
Štai aš pas jį, aš ir mano „sielos kamštis“. Jis įvedė tvarkos šiame vidiniame chaose, pats nu kreipdamas manyje veikiančias prieštaringas jėgas. Jis mane paėmė, jei galima taip sakyti, už rankos sakydamas: „Štai kaip reikia gyven ti.“ Visą gyvenimą to troškau – kad kažkas pa imtų mane už rankos ir manimi pasirūpintų; iš pažiūros atrodau energinga, pasitikiu tik savimi, bet būčiau baisiai laiminga galėdama kažkam atsiduoti. Ir štai visiškas nepažįsta masis, ponas S., griežtų bruožų vyras, rūpinasi manimi ir vos per savaitę padarė stebuklų. Mankšta, kvėpavimo pratimai, keletas šviesių, išlaisvinančių žodžių apie mano prastas nuo taikas, mano santykius su kitais ir t. t. Staiga mano gyvenimas pasikeitė, tapo laisvesnis, sklandesnis, užsikimšimo pojūtis ėmė silpti, manyje atsirado šiek tiek ramybės ir tvarkos –
22
visas šis pagerėjimas vien dėl, bent jau kol kas, jo magiškos asmenybės įtakos, bet netrukus tai įgaus tvirtus psichologinius pamatus, taps sąmoningu veiksmu (p. 12–13). Klausantis Etty pasakojimo apie jos gijimo ir pabudimo gyvenimui pradžią, galima tik stebėtis, kaip sparčiai mergina žingsniuoja pirmyn – kelionė užtrunka mažiau nei trejus metus, nuo 1941 m. vasario 3 d., kai pirmą sykį ateina į konsultaciją pas Julių Spierą, kurį savo užrašuose vadina tiesiog ponu S., iki 1943 m. lapkričio 30 d., kai, anot Raudonojo Kryžiaus pranešimo, Etty žūna Aušvico naikinimo stovykloje. Nors Etty nestinga nei subtilumo, nei intelekto, nėra jokio pagrindo iš anksto pranašauti žaibišką vidinę brandą. Kiti mano, kad geriau už juos išma nau daugumą gyvenimiškų problemų, – rašo ji. – Vis dėlto giliai giliai mano viduje tūno lyg koks susiraizgęs kamuolys, kažkas, kas laiko mane geležiniuose gniauž tuose, ir, nepaisant mąstymo aiškumo, dažniausiai esu tiesiog vargšė baili žioplė (p. 9). Tokia būsena prasideda Etty dienoraščiai. Tuo metu jai dvidešimt septyneri. Kartais tėvo lyginama su „sijonuotu Don Kichotu“, o praeivio šveicaro – su „rusiškąja Karmen“, kartais pati save vadinanti „jauna laukine kirgize“, Etty yra gyvybinga ir gabi, bet taip pat nestabili ir dažnai išgyvena depresyvios nuotaikos laikotarpius. Nors ir bendrauja su daug kuo, šie ryšiai labai netvarkingi – daug 23
meilės istorijų, audringas bendravimas su tėvais... Ši netvarka (savitas mūsiškės atspindys?) iš dalies primena pirmuosius Biblijos puslapius ir pasakojimą apie sukūrimą, kuriame matome, kaip Dievo planai įgyvendinami pradedant nuo chaoso. Hebrajų kalba šis pirmapradis chaosas, šis padrikumas vadinamas žodžiu „tohu va-bohu“. Ar ne pradėdamas būtent nuo „tohu va-bohu“, nuo chaoso, Dievas kuria ir kiekvieną iš mūsų – iš akivaizdžios mūsų pasaulio netvarkos, iš visus mus veikiančios kultūros dalinio chaotiškumo ir kartu iš mūsų asmeninės istorijos chaoso? Ar ne atskirdamas nuo jo, kaip ir Pradžios knygoje, Dievas kuria mano tikrąjį asmenį, kuriuo ir tampu? Pirmiausia gimdamas esu atskiriamas nuo motinos, paskui ir visą gyvenimą vis labiau atsiskiriu, pamažu iškildamas iš beformės masės. Ir būtent gelbėdamas iš sumaišties, vyraujančios ten, kur neapibrėžtumas, Dievas kantriai, man pačiam prisidedant, žadina mane gyvenimui. Dėl tokios asmeninės netvarkos Etty atsivers Juliui Spierui. Štai aš pas jį – tai pirmasis susitikimas su šiuo savamoksliu psichochirologu, Jungo sekėju, kuris žada sugrąžinti vidinę harmoniją žvelgdamas į delnus, juos jis laiko antruoju veidu. Spieras, penkiasdešimt penkerių metų žydas, Vokietijoje susilaukęs tam tikro pripažinimo kaip terapeutas, dėl nacių antisemitizmo turėjo emigruoti ir prisiglaudė Amsterdame. Šis susitikimas nebuvo toks, kaip daugelis kitų susitikimų, 24
iš kurių suaustas Etty gyvenimas. Nuo šio susitikimo gydytojo kabinete prasidėjęs bendravimas padėjo pamatus visai Etty kelionei ir jos rašytiniam palikimui. Būtent per ryšį su Spieru, jos sielos pribuvėju, kaip taikliai įvardija Etty, ji pradeda atrasti ir praktikuoti vidinę laisvę ir pamažu atsiverti tikrajam jos šaltiniui – Dievui. Be abejo, kaip ir kiekvienas žmogiškas dalykas – net ir patys gražiausi nėra išimtis – šie santykiai neapsieina be dviprasmybių ir nukrypimų – jųdviejų bendravimas, prasidėjęs kaip terapija, virsta emocingu ir aistringu ryšiu. Pasitaiko ir pavydo protrūkių. Vis dėlto nė vienas klystkelis šių santykių nesunaikina. Ir net Spiero mirtis, ištikusi netikėtai, užuot nutraukusi šį ryšį, patvirtino tai, kuo Etty jau buvo pradėjusi gyventi – unikalų postūmį pabusti sau, kitiems ir Dievui. Jau po pirmojo susitikimo su Spieru Etty viduje ima rastis šiek tiek ramybės ir tvarkos. Anot pačios merginos, tai magiška! Vis dėlto ji nori tapti šio netikėto pokyčio, kuriam atsiduoda, aktyvia dalyve: netrukus šis pagerėjimas įgaus tvirtus psichologinius pamatus, taps sąmoningu veiksmu. Paslaptinga mūsų gyvenimą kuriančių santykių alchemija: atrodau ener ginga, pasitikiu tik savimi, bet būčiau baisiai laiminga galėdama kažkam atsiduoti... Tvirtai suimti save į rankas ir kartu ragauti atsidavimo džiaugsmo – kaip įgyvendinti šį dvigubą, unikalų ir, atrodo, prieštaringą troškimą? Kaip tai realizuoti nesvyruojant lyg švytuo-
25
klei nuo vieno kraštutinumo prie kito, nesileisti, kad neštų vien nepastovumas ar širdies įgeidžiai? Jei tai tebūtų buvę atsidavimas Spierui ir jo asmenybės įtakai, ši patirtis būtų atvedusi Etty į santykių atšalimą. Vis dėlto mergina niekada neaukoja nei savo laisvės, nei šio ryšio, kuris ir skatina ją augti. Taigi, Spiero padedama, Etty atsiduria kelyje, sparčiai vedančiame į priėmimą ir atsidavimą Tam, kurį ilgainiui išdrįs pavadinti Dievu. Šį kelią mergina turėjo nueiti žingsnis po žingsnio. Ir bendravimo su Spieru grožis, išgyventas karčioje kasdienybėje, tampa sudėtine tos kelionės dalimi. Tai pamatysime tolimesniuose skyriuose. **** Maudulys, pastūmėjęs Etty į kelią, atliepia ir mūsų nepasitenkinimą, mūsų rūpesčius. Jos chaosas atliepia mūsiškį. Ar gebu priimti savo klaidas, savo netvarką, savo jungą kaip kvietimą pradėti pirmus darbo su savimi žingsnius? Kaip sielos kamščio diagnozė, kurią sau priskiria Etty, siejasi su mano vidine patirtimi? Mano maišatis ir kamšatis gali liūdinti, bet taip pat gali būti proga leistis į vidinę kelionę. Ar atsiliepiu į šį iššūkį ir pripažįstu poreikį būti lydimas? Priimti save pripažįstant manyje veikiančias prieštaringas jėgas reiškia rizikuoti. Etty išdrįso pirmoji. Jos liudijimas mus slaptingai užtikrina, kad išdrįsę leistis į kelią neliksime vieni. 26